Kai jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis telpa nedidelėje knygoje

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkutė. Dainoros Kašėtaitės nuotrauka.

Tiems, kas skaitė Neringos Vaitkutės trilogiją „Vaivorykščių arkos“ ir kitas knygas, šios autorės daug pristatinėti nereikia: jos tekstai išsiskiria itin vaizdinga, lengvai tekančia kalba, ryškiais veikėjų charakteriais ir nuotykių, staigmenų bei vidinių atradimų kupinais siužetais. Ir tai ne šiaip panegirikos: rašytoja labai gerai pažįsta vaikus ir jų pasaulį, tad pasakoja jiems ne pritūpusi ar pasilenkusi, o kartu sėdėdama ant stogo ir žemyn mataruodama kojomis. Neringos Vaitkutės knygos nukelia į erdves, kurioms išvysti prireikia visos vaizduotės galių ir kuriose veikėjams tenka kasdien priimti svarbius drąsos, garbės, pasiaukojimo spendimus. Ir niekur nerasite rimtuoliškų pamokymų, nes vietoje jų siūlomos patirtys. Skaitytojai patys apsisprendžia, ką palaikyti, kuo pasitikėti, ir čia pat patiria to pasekmes. Galime savo vaikus apsaugoti uždarę namuose, viską drausdami, arba leisti jiems patirti, rinktis, atrasti ir tik pabūti šalia, jei mūsų prireiktų.

Naujausioje N. Vaitkutės knygoje „Klampynių kronikos“ pasakojama pirmuoju asmeniu.klampyniu kronikos_sp Pagrindinė veikėja – mergaitė, vardu Agata, kuri kartu su šeima gyvena viename iš nedidelių Lietuvos miestelių – Mažosiose Klampynėse, kurias ji pati taip trumpai apibūdina: „Į mūsų miestelį galima atvažiuoti siauru jokiais ženklais nepažymėtu vieškeliu, nežymiai atsišakojančiu nuo asfaltuoto kelio. Kas žino, tas lengvai randa reikiamą posūkį, o kas nežino… tam ir nereikia žinoti. Mažąsias Klampynes iš visų pusių supa pelkės, tankūs miškai, juosia lėta tingi upė, nešanti tamsius vandenis iš vieno pelkynuose pasislėpusio ežero į kitą ir šnabždanti paslaptingu balsu.“

Klampyniu kronikos. Monikos Mitkutes iliustracija

Monikos Mitkutės iliustracija

Būtent šiame miestelyje per vienerius metus nutinka tokių dalykų, apie kokius tik proprosenelių pasakose ir legendose girdėjome. „Nors išmokome gyventi šių būtybių apsuptyje, kartais jos įneša smagios sumaišties, ir kol erzelis nurimsta, visos Mažosios Klampynės stovi ant ausų“, – ramiai konstatuoja Agata, drąsiai lėkdama ten, kur tik pakvimpa nuotykiais. Agata yra pati tikriausia svajonių draugė, nes jos namuose niekada nebūna liūdna ir kiekvienas priimamas kaip savas. Mergaitė turi brolį dvynį, jaunesnę seserį, vaikų knygoms iliustracijas piešiančią mamą ir gydančias mikstūras gaminantį tėtį. Dar kartu gyvena pati šauniausia, tvirto būdo ir geros širdies močiutė. Juodvi su mama žino įvairiausių ir kone magiškų būdų, kaip padėti susitvarkyti su vaikams ir visam miesteliui iškylančiais keblumais.

Tik nepamanykite, kad tai siaubo istorijos. Priešingai – autorė sudėjo į knygą daug gražiųMonikos Mitkutes iliustracija 2 mūsų tautosakos būtybių, o tik tam, kad skaityti būtų įdomiau, iš pradžių laksto šiurpuliukai, kurie netrukus pavirsta nuostaba ar net juoku. Čia knibžda gyvatės ir žalčiai, ieškantys pagrobtos gyvačių karaliaus karūnos, paslaptingame baltajame name gyvena dailios it lėlės mergaitės, skraido aitvarai, giriose laksto užkerėti vilkai, o pelkėse žybsi žaltvykslės ir už bet kurio medžio gali sutikti laumes, o žiemą vaikai gali pasivaikščioti iš žemės išnyrančiame dailiame rūme. Be to, kiekvienas Mažųjų Klampynių gyventojas turi po savo baubą. Autorė juos apibūdina labai detaliai: išvaizdą, pomėgius, santykius su kitais namų gyventojais, tad, jei Jūsų namuose kaip tik tokių užviso, bus labai pravartu sužinoti daugiau, užuot bandžius juos išguiti ar nuskriausti.

Monikos Mitkutes iliustracija 3Knygą iliustravo Airijoje gyvenanti dailininkė Monika Mitkutė, ir tai pirmoji jos iliustruota knyga. Taip nutiko, kad regis, viskas šioje knygoje susisiejo: lig šiol visuose Monikos ranka pieštuose darbuose vienur kitur šmėžuodavo mažutės, bevardės, nepiktos, tamsios būtybėlės baltomis akutėmis. Tad knygą iliustruoti galėjo tik ji – nepaaiškinamus, tačiau tokius savus padarėlius pažįstanti Monika Mitkutė. Kiekviena iliustracija be galo kruopščiai išpiešta, įdedant dalelę kasdienos, matytų ir patirtų dalykų, tuo pačiu skaitytojams paliekant vietos savoms interpretacijoms ir tęsiniams. Tai vienas tų gražių pavyzdžių, kai pateikiamas jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis, telpantis nedidelėje knygoje.

Už straipsnį dėkojame Agnei Skučaitei-Leonavičienei

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s