Kai nauji metai prasideda rudenį

Ne vienas tikriausiai sutiks, kad metuose yra dvi datos, kurios simbolizuoja naują pradžią. Sausio 1-oji yra naujų metų pradžia, o rugsėjo 1-oji – naujų mokslo metų pradžia. Šių datų laukiama su nekantrumu, nes kiekviena atneša tam tikrus pokyčius: naujas patirtis, naujus planus, naujus žmones. Šio rudens pradžia atneš naujienų ir į mūsų leidyklą. Ta proga su leidyklos vadovu Arvydu Vereckiu ir leidyklos mūza, dailininke Sigute Ach kalbamės apie naujienas ir pokyčius, ir kuo jie mums naudingi.

_DSC0121

Ką jums reiškia pokyčiai?

Arvydas Vereckis: Tai nuolatinis judėjimas į priekį. Naujų būdų ir metodų veikti, kurti ir dirbti atradimas.

Sigutė Ach: Laiko tėkmę. Lyg keliaučiau amžinai tekančioje upėje, kuri neša visą mano gyvenimą, lyg laivą. Susitikimai, išsiskyrimai. Visad labai aštriai jaučiu momento svarbą.

Kodėl pokyčiai naudingi?

Arvydas Vereckis: Gyvenimo dėsniai verčia mus nuolat keistis. Naudinga tai suprasti ir priimti konstruktyvius sprendimus. Tikroji nauda ateina, kai geri sprendimai padeda įgauti naują, laikmetį atitinkančią kokybę.

Sigutė Ach: Jie yra, o naudingi gal tuo, kad tai, kas nesikeičia, tikriausiai nebegyva… Juk visas gyvenimas – amžinas kitimas, o patinka mums tai ar ne, jau mūsų pačių valioje rinktis.

_DSC0131.jpg

Kodėl nereikėtų bijoti pokyčių?

Arvydas Vereckis: Baimė – labai netinkamas jausmas imantis kad ir pačių paprasčiausių veiksmų.

Sigutė Ach: Gal todėl, kad ten, kur baimė, nėra vietos meilei. O kaip išgyventi nuolatinį bangavimą be meilės, be draugystės, be bendrumo, kaip išgyventi artėjančias sutemas be jaukaus vakaro su artimais žmonėmis, su gera knyga? Juk meilė literatūrai – nuostabi oazė permainų skersvėjuose.

Kaip suspėti susigyventi su nuolat besikeičiančiu pasauliu?

Arvydas Vereckis: Tik žengiant drauge su pasauliu.

Sigutė Ach: Tas „kaip“ – kiekvieno savas. Aš kuriu kažką gėlėto, sparnuoto. Kviečiu skubantį pasaulį nors trumpam prisėsti po geltonu klevu. Jis, žinoma, nesustoja, bet tarsi lėčiau sūkuriuoja lapeliai, truputį ilgiau trunka kavagėris, ilgiau mintyse apsigyvena poezija.

_DSC0064.jpg

Kokie pokyčiai ir naujienos nuo rydens įvyks mūsų leidykloje? Niekorimtukų kolektyvas šelmiškai merkia akį ir kviečia patiems juos atrasti. Pavyzdžiui, pirmiausiai užsukti į leidyklos svetainę http://www.niekorimto.lt ir pasidairyti naujienų ten!

Reklama

Knygos mažiesiems, mokančios nenuleisti rankų

Būna dienų, kai nesiseka viskas iš eilės. Ir, rodos, dalykai, kuriuos darydavai kiekvieną dieną tiesiog slysta iš rankų. Bet ar vien todėl, kad kažkas keletą kartų nepavyksta, reikia nustoti mėginti?

Kartais jau po keleto nesėkmių norisi susirangyti kur nors tyliai kamputyje ir būti pasislėpus tol, kol diena pasibaigs. Juk tikrai būna, kad tą patį dalyką mėginame padaryti net keletą kartų ir vis tiek niekaip nepavyksta. Kartais į vieną ar kitą nesėkmę taip jautriai sureaguojame net mes, suaugusieji. Tad mūsų neturėtų labai stebinti ir supykęs dviračiu besimokantis važiuoti vaikas, kuriam vis nepavyksta išlaikyti pusiausvyros. Vaikai į tokius dalykus, kurių nepavyksta padaryti iš karto, dažniausiai reaguoja labai jautriai, todėl tėvai turėtų pamėginti jiems padėti tai suvaldyti ir įteigti mintį, kad niekada nereikėtų nuleisti rankų. Tam jau nuo pirmųjų dienų gali pasitarnauti vaikų literatūra. Niekorimtukai siūlo net keletą knygų, kurios padės suvokti, kad niekas šiame pasaulyje neatsitinka iš karto, kad į viską reikia įdėti pastangų ir kaip svarbu būti kantriam ir niekada nepasiduoti.

Ugnikalniukas iesko draugu_d

Bėgant laikui ir bręstant vis labiau suprantame, kad kantrybės ir atkaklumo ypač reikia bendraujant su aplinkiniais. Net jei esi mažas ugnikalniukas ir labai labai nori susirasti tikrą draugą kaip Virgio Šidlausko knygoje „Ugnikalniukas ieško draugų“. Problema ta, kad niekas nenori draugauti su ugnikalniu. Juk ką su juo įdomaus nuveiksi? Bet tokiose situacijose visai nekreipiame dėmesio į tai, ką sako aplinkiniai, įveikiame visas kliūtis, mėginame vėl ir vėl, kad tik surastume tą vienintelį tikrą draugą, su kuriuo galėtume draugauti, net jei esame visiškai nepanašūs. Ir po tiek daug nesėkmingų bandymų vis tiek surandame. O jau kai randame, ko taip atkakliai ieškojome, to jausmo nekeistume į nieką. Ir tik tada suprantame, kad iš pat pradžių viskas buvo daug paprasčiau, nei galvojome: „Draugams nieko neprivalu daryti. Nebent tai, ką nori. Galim tiesiog sėdėti ir kartu stebėti saulėlydžius netardami nė žodžio, o galim čiauškėti neužsičiaupdami, kol žandikauliai paskaus.“ („Ugnikalniukas ieško draugų“, 54 psl.)

juo

Iš tiesų atkaklumo ir suvokimo, kad negalima iš karto nuleisti rankų, reiktų net ir paprasčiausiose gyvenimiškose situacijose. Šitą mažiesiems suprasti puikiai padeda knygelių apie katinėlį Juodį serija. Juodis – vaikų visame pasaulyje mėgstamas veikėjas, kurio viena iš ryškiausių savybių ir yra atkaklumas. Na ir, žinoma, visada pozityvus nusiteikimas. Todėl dažniausiai vaikai, paskaitę nors vieną iš šių knygų, nori apie katinėlį skaityti vėl ir vėl. Naujausioje knygoje „Katinėlis Juodis. Noriu ledų!“  Juodis pameta savo draugą peliuką Seimurą. Bet dėl tikro draugo juk galima padaryti viską. Todėl jis, sutelkęs visą būrį kitų katinėlių, ieško tol, kol vis tiek galiausiai jį suranda. Knygoje „Katinėlis Juodis. Kaip pralinksminti tėtį“  Juodis daro viską, ką gali, ir nepasiduoda tol, kol nepriverčia savo nuliūdusio tėčio nusišypsoti. Kantrybė ir atkaklumas reikalingi net ir paprasčiausiose kasdieninėse situacijose: kai mėginame išmokti kažką naujo, kai norime kažką surasti, ką nors pralinksminti ar nugalėti baimę.

lindbergas_d

Mokomės nenuleisti rankų pradėdami nuo pačių mažiausių dalykų. Tačiau iš tiesų visa tai veda prie didesnių tikslų siekimo ir sugebėjimo suprasti, kad niekas nepasiekė didelių tikslų iš karto. Kaip kad peliukas Lindbergas iš knygos „Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą“ . Ne kiekvienas peliukas gali taip imti, susikonstruoti lėktuvą ir nuskristi į Ameriką. Vis dėlto tai gali kiekvienas, kuris nuoširdžiai tiki, stengiasi ir deda pastangas, kad tai būtų įmanoma. Ir net jeigu pirmieji šimtai bandymų nesėkmingi, net jeigu pirmus kartus taip ir nepavyktų pakilti nuo žemės, vis tiek reikia mėginti toliau, mokytis iš savo klaidų ir galiausiai įgyvendinti tai, ko taip troškai. Kaip peliukui knygoje, taip ir mums, mėginant pasiekti vieną ar kitą didelį tikslą, galiausiai pavyksta. Ir tada žinome, kad visa tai pasiekėme tik įdėję daug darbo ir kantrybės.

Mama visada sako, kad niekas nebūna lengva iš karto. Ir visi suaugusieji bent kartą gyvenime pagalvoja, kad tada, kai mama taip sakydavo, ji buvo be galo teisi. Todėl taip svarbu vaikams ugdyti suvokimą, kad galiausiai visi pasiekia tai, ko nori, net jeigu ne viską pavyksta padaryti taip lengvai, kaip norėtųsi. Ir nesvarbu, ką tėvai pasitelks norėdami išmokyti vaiką šio iš pažiūros paprasto dalyko. Gal literatūrą, televiziją, ar pavyzdžius žmonių, kuriuos mato aplink, svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog neverta jaudintis, kai kažkas nepavyksta – juk pasiseks kitą kartą.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Būdai, padėsiantys vaikui suvaldyti pyktį

Kiekvienai mamai ar tėčiui yra tekę nors kartą atsidurti situacijoje, kai jų atžalos pyktis tampa nevaldomas. O dar tas bejėgiškumo jausmas, kuris apima, kai nežinome, kaip su tuo tvarkytis… Vaiko pykčio valdymas tampa dar vienu iššūkiu. Kyla klausimas, ką galime padaryti, kad vaikas išmoktų tvarkytis su savo pykčiu? Niekorimtukai dalinasi portalo „Psychology Today“ ir Maureen Healy straipsniu apie būdus padėti vaikams suvaldyti pyktį.

DSC_0980

Pyktis yra normalus ir sveikas dalykas. Kiekvienas sveikas vaikas vienais ar kitais atvejais supyksta ir turi galimybę mokytis, kaip išreikšti pyktį konstruktyviai arba destruktyviai. Norint išauginti emociškai sveikus vaikus, būtina padėti jiems sustoti, nusiraminti ir protingai išreikšti pyktį. Mokymasis, kaip suvaldyti pyktį, svarbus įvairiais amžiaus tarpsniais. Pykčio valdymas svarbus jau ikimokyklinio amžiaus vaikams, tačiau ypatingai turėtų būti akcentuotinas mokykloje.

Kaip padėti savo vaikui suvaldyti pyktį?

Vaikai viską jaučia labai giliai ir dažnai į dalykus reaguoja akimirksniu, ypač supykę. Situacija: Bilis važiavo autobusu, kai kitas berniukas, Markusas, pavadino jį skystablauzdžiu. Prieš tai nė nesusimąstęs, Bilis trenkė Markusui ir mokyklos autobuso vairuotojas turėjo sustoti šalikelėje. Tai yra pyktis, kuris perauga į veiksmą. Taigi, būtina padėti savo vaikui sustoti ir susimąstyti prieš priimant netinkamus sprendimus, kuriuos sąlygoja pyktis. Juk vaikams augant kiekvieno sprendimo pasekmės tik didėja.

Keletas paprastų, tačiau efektyvių būdų padėti vaikams kovoti su pykčiu:

  • Tiksliai įvardinti jausmus. Padėkite savo sūnui ar dukrai garsiai išreikšti savo pykčio persismelkusiasemocijas, kol jos dar neišaugo ir kol juos dar galima lengviau suvaldyti. Pavyzdžiui, šešiametė Eimė kiekvieną kartą supykusi išmoksta pasakyti „Aš esu pikta“ ar jos vienuolikmetis broliukas pasako „Aš įtūžęs“, ir visi šeimoje žino – jam reikia duoti šiek tiek erdvės. Gebėjimas garsiai išreikšti savo emociją padeda vaikams suvokti, kad pyktis yra viso labo tik jausmas, kurį kartais patiriame.
  • Išmokti sustoti.Įsivaizduokite, kad Bilis būtų sustojęs prieš trenkdamas Markusui autobuse. Turbūt niekas nebūtų skambinęs jo tėvams ar kitą dieną jo kvietęs pasiaiškinti pas mokyklos direktorių. Žinoma, išmokyti vaiką sustoti yra be galo sudėtinga, nes jis supyksta greitai, o pyktį išleisti į laisvę nori dar greičiau. Viena mama, Ana, nusprendė su abiem savo sūnumis atskirai aptarti potencialius būdus, kaip sulėtinti tempą ir sustoti, kai užvaldo pyktis. Jos vyresnėlis sūnus devynmetis Dženksonas sakė, kad jis tokiu atveju giliai įkvėptų ir pasitrauktų šalin iš situacijos, kuri jį pykdo. Jaunesnysis berniukas Leonardas nusprendė, kad supykęs paprašytų pagalbos iš šalies. Žinoma, tokiems dalykams reikia laiko, tačiau berniukų pasiryžimas elgtis taip, kaip pažadėjo, jau yra vienas puikus žingsnis į priekį.
  • Vaikai, kurie išmoksta nusiraminti, kai yra pikti, paprastai priima geresnius sprendimus. Keli būdai, padėsiantys jūsų vaikui nusiraminti: giliai įkvėpti, eiti pasivaikščioti ar viską užrašyti dienoraštyje. Nes tik tada, kai jūsų vaikas bus ramus, jis gebės išspręsti konfliktus, problemas ar į kritiką atsakyti konstruktyviai. Pavyzdžiui, jeigu Bilis būtų nusprendęs ignoruoti Markusą autobuse ir susitelkti į būdus pirmiausia save nuraminti, galbūt jis būtų nesigriebęs smurto konfliktui spręsti. Ramybė ateina tada, kai mes valingai nusprendžiame, jog norime susikaupti ir nereaguoti į viską impulsyviai.
  • Pasirinkti būdą išleisti pyktį. Vaikai turi išleisti susikaupusį pyktį tam, kad jaustųsi geriau. Kartais netgi galima kartu su vaikais sukurti sąrašą dalykų, padedančių išlaisvinti pyktį tam, kad jie žinotų, ką galima padaryti supykus. Pavyzdžiui, daužyti į bokso kriaušę, pažaisti krepšinį kieme, pasikalbėti su draugu ar šiek tiek pabėgioti. Kiti vaikai gali rasti būdą išsikrauti kūrybiškai – piešti ar groti mėgstamu instrumentu. Jeigu turite problemų su savo sūnumi ar dukra, nes jie šaukia, tranko durimis ar panašiai, galima su jais padiskutuoti apie gerus ir blogus būdus išleisti pyktį. Gali padėti ir pasekmių stiklainėlis, kur kiekvieną kartą panaudojus blogąjį pykčio valdymo būdą būtų dedama sutarta pinigų suma. O tame privalėtų dalyvauti ir suaugusieji.
  • Katulis_ir_pykcio_maiselis_dPradėti iš naujo. Po to, kai jūsų vaikas nurimo, išleido savo pyktį lauk ir situacija buvo neutralizuota, galite metaforiškai nuspausti „restartavimo“ mygtuką ir pradėti iš naujo. Nėra reikalo pykti ant vaiko, jeigu jis paprasčiausiai nežino, kaip susitvarkyti su savo pykčiu. Juk kai geriau žinos, tai geriau su tuo ir tvarkysis.

Neabejotinai pyktis yra viena tų emocijų, kurias suvaldyti sunkiausia, o ypač vaikui. Ir kuo labiau emociškai pasiruošęs vaikas bus situacijoms, kai užvaldo pyktis, tuo jis bus sveikesnis emociškai ir galiausiai sėkmingesnis visose gyvenimo srityse.

kaip_zuikis_jausmus_pazino_dVaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“ turi išleidusi net keletą knygelių mažiesiems apie pyktį ir kitų emocijų valdymą. Čia vaikai ras pykčio valdymo būdus skirtingose knygų herojams pasitaikančiose situacijose. Geriausi tokių knygų pavyzdžiai galėtų būti: Šarūnės Baltrušaitienės „Kaip zuikis jausmus pažino“ („Nieko rimto“, 2017) ir Tuulos Korolainen „Katulis ir pykčio maišelis“ („Nieko rimto“, 2016). Taigi, knygose patys vaikai galės mėginti suprasti atitinkamas situacijas ir įvertinti jose vaizduojamų herojų poelgius.

Šaltinis: https://www.psychologytoday.com/us/blog/creative-development/201808/helping-your-child-anger

Lietuvos dailiojo jojimo čempionė Barbora Jakilaitė: žirgai ne tik draugai, jie yra šeima

Juodasis grazuolis_spŽmogų, kuris atrado veiklą, teikiančią jam labai daug džiaugsmo, galima vadinti laimingu. O jeigu dar pildosi svajonės! Barbora Jakilaitė yra keturiolikos metų moksleivė, kurią pavadinę laiminga tikrai nesuklysime. Du žirgai, dailusis jojimas, Lietuvos dailiojo jojimo čempionės titulas, dalyvavimas Europos dailiojo jojimo čempionate – tai Barborai teikia labai daug džiaugsmo. Vasaros atostogoms persiritus į antrąją pusę pakalbinome jaunąją jojikę apie žirgus ir knygas. Juk ir proga neeilinė bei labai gražiai siejasi su Barbora – „Juodasis gražuolis“, klasikinė knyga apie žirgo gyvenimą, yra „Nieko rimto“ išleista šešišimtoji knyga.

Barbora, gal prisimeni, kaip prasidėjo Tavo draugystė su žirgais?
Atsimenu, kai buvau mažytė, tėvai mane nusivežė į arklidę prie mūsų sodybos. Ten pirmą kartą užlipau ant žirgo ir iškart pasijaučiau, kad esu ten, kur ir turėčiau būti!

Man, niekada nejojusiai, atrodo be galo sunku suvaldyti žirgą! Kaip Tau tai pavyksta?
Žirgas yra valdomas visu kūnu – tiek rankom, tiek kojom, tiek nugara. Man prireikė kelių metų, kad išmokčiau valdyti žirgą, ir tik dabar galiu pradėti su juo daryti sunkesnius elementus.

IMG_9528

Esi Lietuvos dailiojo jojimo čempionė, ar turi tikslą, kurį būtinai norėtum pasiekti?
Mano svajonė buvo dalyvauti Europos čempionate – dalyvavau. O dabar svajoju apie prizines vietas Europos čempionate ir gal kada nors pasaulio čempionate.

Ar, be dailiojo jojimo, dar turi mėgstamų užsiėmimų? Kaip suspėji ir mokytis, ir treniruotis?
Be dailiojo jojimo daugiau neturiu jokio sporto ar kitos veiklos, kuri mane taip trauktų, kaip žirgai. Bet labai mėgstu keliauti ir leisti laiką su draugais.

Ar gali savo žirgus vadinti draugais? Kodėl?
Žinoma! Du mano žirgai yra ne tik mano draugai – laikau juos savo šeima. Manau, kad žirgas yra toks pats geras žmogaus draugas kaip šuo, kartais jie gali būti supratingesni net ir už žmogų.

„Nieko rimto“ liepos pradžioje išleido savo 600-ąją knygą „Juodasis Gražuolis“. Tai klasikinė knyga apie nepaprasto žirgo gyvenimą XIX a. Anglijoje. Kaip manai, ar labai pasikeitė žirgų ir kitų gyvūnų gyvenimas per amžių? Ar jis gerėja?
Manau, kad žirgų ir kitų gyvūnų gyvenimas pamažu gerėja. Žirgų pradeda nebereikėti ūkyje, nes atsirado traktoriai, todėl sportiniai žirgai gali džiaugtis tikru sportinio žirgo gyvenimu!

Kaip manai, ar keičiasi žmonių požiūris į gyvūnus? Juk arkliai anksčiau daugiau buvo laikomi namuose dėl darbų, galbūt jie dabar tampa ne tokie reikalingi?
Žmonių požiūris į gyvūnus po truputį ima keistis. Vis daugiau ir daugiau žmonių pradeda gyvūnus laikyti savo draugais, o ne išnaudoti įvairiems darbams.

IMG_9533

Ar mėgsti skaityti knygas? Galbūt prisimeni knygą, kuri Tave labai įkvėpė, įsiminė?
Knygas skaityti mėgstu, bet beveik neturiu joms laiko. Džiaugiuosi, kad dabar vasara ir galiu bent kartą į dieną atsiversti knygą. Turbūt geriausiai atsimenu, kaip tėtis ir mama man skaitydavo pasakas, kai buvau mažytė. Labai džiaugiuosi, kad turiu mažą sesę ir dabar pati galiu jai paskaityti!

Tikiu, kad žirgai gali būti draugais, o kaip manai, ar gali būti draugais knygos?
Tikrai taip! Manau, kiekvienas žmogus, kuris mėgsta skaityti, turi vieną ar porą knygų, kurios jam labiausiai patiko, įsiminė ir jis galėtų jas skaityti ir skaityti!

Vaivos Rutkauskaitės interviu

Justinas Jarutis: kiekviena pagauta banga yra svajonių banga

1515677093-85700

Luko Griciaus nuotr. / Justinas Jarutis

Roko muziką mėgstantiems Justino Jaručio, grupės „Freaks on Floor“ vokalisto, pristatinėti nereikia. Tiesa, šių metų pradžioje Justinas pristatė savo solinį pop country stiliaus kūrinių albumą, o savo sąskaitoje atlikėjas dar turi ir įdainuotų šokių muzikos hitų. Ar be muzikos Justino gyvenime yra daugiau mėgstamų veiklų? Pasirodo, yra – banglentės. Lietuvoje oro temperatūrai mušant rekordus, o Justinui besiruošiant savo soliniam koncertui, kuris įvyks rugpjūčio 9 dieną, Vasaros terasoje, Vilniuje, pakalbinome atlikėją apie bangas ir banglenčių sportą.

Ar toli reikia keliauti norint rasti geriausias bangas? Galbūt jų galima rasti ir visai čia pat – Lietuvoje?
Šiuo metu bangas gaudau Melnragėje, Lietuvoje. Šis sezonas ne toks geras, kaip praėję keli, bet karts nuo karto bangų būna. Ir visai nemažų. Iš tikro, norint pasilinksminti, didelių bangų nereikia. Reikia noro ir tinkamos lentos.

12122867_10153045257505740_7348758911027409333_n.jpg

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Ar teisingas posakis „gaudyti bangas“? Ar taip sako banglentininkai ir kodėl? Galbūt bangų nereikia gaudyti, o su jomis reikia susidraugauti?
Manau, „gaudyti bangas“ yra labai teisingas posakis, nes jas sunku sugauti, kaip kokią musę ar žuvį. Ne visada žinosi, kur banga lūžta, reikia kartais žaisti katės ir pelės žaidimą. Tai labai įdomus procesas.

Ar būna nedraugiškų bangų?
Tikrai būna. Keletą esu pagavęs ir nuo jų gavęs tai per smakrą nuo lentos, tai buvau sumaltas po vandeniu ir atsimušęs į dugną. Visko būna.

12042646_10206070113817456_3719719280826728002_n

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų draugystė su banglenčių sportu?
Mano draugystė prasidėjo 2012 m. vasarą „Surfcamp“ festivalyje Monciškėse. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet išaugo į tikrą aistrą (šypsosi).

Kas Jus žavi, traukia, patinka banglenčių sporte?
Mane labiausiai žavi keletas aspektų: tai yra gyvenimo būdas labiau nei tiesiog sporto šaka. Banglenčių sportas yra labai sunkus užsiėmimas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų, o man iššūkiai patinka. Ir tas jausmas pagavus bangą, kurios prieš tai nepagavai, ir netikėtumo momentas – tai mane žavi.

Kokiam reikia būti, kad galėtum užsiimti banglenčių sportu? Ar visi gali čiuožti banglente?
Reikia noro ir laiko. Visi tai gali daryti ir mėgautis.

Indigo vasara_d

Knygoje „Indigo vasara“ vienas iš pagrindinių veikėjų, indėnas, sako:
– Jūs, baltieji, manote, kad galite viską, net vandenyną įveikti, – kalbėjo jis. – Bet jo negalima įveikti ar užvaldyti. Jame galima tik paskęsti.
Ar vis dėlto banglentininkai yra daugiau vandenyno draugai, ar užkariautojai?

Visapusiškai tik draugai. Vandenynas, jūra, ežerai mums duoda tiek daug, kad mes galime ir turime gerbti, mylėti ir saugoti tai. Rūpintis kaip tikri draugai.

Kokia yra Jūsų svajonių banga?
Kiekviena pamatyta, pranerta ir pagauta banga yra svajonių banga – man būti vandenyje yra svajonės išsipildymas (šypsosi).

Ačiū Justinui už atsakymus! O mes laukdami jo koncerto klausomės ne tik jo dainų, bet ir knygos „Indigo vasara“ grojaraščio. Jį galima rasti Spotify.

indigo spotify