Ar per dažnai sakome vaikams „ne“?

„Nebėk, nes nugriūsi“, „neimk, nes užsigausi“, „negalima“ – ar kada susimąstėte, kiek kartų per dieną vaikams pasakomas žodis „ne“? Tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė, sveikatos psichologė Milda Kukulskienė sako, jog svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. O jeigu norime būti mylintys ir mylimi, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje. Ar vaikams žodį „ne“ turėtumėte sakyti rečiau nei suaugusiems? Ką daryti, kad žodžiu „ne“ neimtume manipuliuoti? Ar tikrai viskas aplink vaikus yra taip pavojinga? Apie tai ir pasikalbėjome su Milda Kukulskiene.

Milda Kukulskienė su dukromis. Asm. albumo nuotrauka.

Pradėkime pokalbį nuo gražiausių žodžių. Kokie lietuviški žodžiai Jums patys gražiausi?
Kaip sunku išsirinkti! Turbūt patys gražiausi žodžiai man yra švelnumas, ruduo, vaikas, myliu.

O žodis „ne“ toks mažas, bet toks stiprus. Ar vaikams jį turėtume rečiau, ar dažniau sakyti nei suaugusiems?
Iš tiesų šiame žodyje yra kažkas tokio aštraus ir stipraus, įžvelgiu jame daug galios, kontrolės. Pasakai „ne“ ir kaip nukirsta.
Pastebiu, kad suaugusieji, bendraudami su savo amžiaus žmonėmis, nėra linkę šiuo žodžiu piktnaudžiauti – norint konfrontuoti reikia daug drąsos. Galbūt dėl to nemažai žmonių nemoka apginti savo ribų, nemoka paprieštarauti, net kai to reikėtų, dalis taip ir gyvena dirbdami nemielus sau darbus, leisdami laiką ne tiems dalykams, kuriuos norėtų iš tiesų gyvenime veikti, neišdrįsta būti laisvi ir kurti, pakovoti su tuo, kas jiems nepatinka.
Iš kitos pusės, kai stebiu, kaip suaugusieji kalbasi su savo vaikais, žodį „ne“ ir kitus naudojamus neiginius išgirstu turbūt dažniau nei teigiamus žodžius. Galbūt čia vystosi toks paradoksas: kai vaikas auga nuolat drausminamas, tai ir užaugęs jis gyvena lyg būtų priespaudoje, negeba būti laisvas, apginti savo ribų net tada, kai to reikia.
Iš tiesų abejoju, ar nuolat girdėdamas „ne“ koks nors vaikas gali iš tiesų mėgautis vaikyste ir augti laimingas.

Žodžiai turi labai daug jėgos, kaip išmok(y)ti juos vartoti teisingai?
Manau, svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. Jei norime būti geri, gražūs, mylintys ir mylimi, jei norime kurti šiltą santykį, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje. Esu sutikusi vieną mokytoją, kuri atrodė labai miela, šilta ir besišypsodama, maloniu tonu sakydavo pašaipius, net žeminančius dalykus. Tas neatitikimas netgi gąsdindavo, sukurdavo kažkokį netikrumo jausmą. Tikiu, kad vaikus išmokyti atsakomybės už savo žodžius galime tik savo pavyzdžiu, jei patys išliekame pagarbūs savo vaikui, partneriui ir kitiems žmonėms, net kai supykstame ar esame labai pavargę. Manau, tai gali tapti įpročiu, jei įvertiname reikšmę, kryptingai stengiamės ir neapleidžiame savęs, rūpinamės savo emocine sveikata.

Kai vaikams sakome „ne“, mes dažniausiai stengiamės juos apsaugoti ir išmokyti svarbių taisyklių. Tačiau ką daryti, kad šiuo žodžiu neimtume manipuliuoti?
Per savo trumpą motinystės patirtį jau spėjau permąstyti žodžio „ne“ vartojimą mūsų šeimoje. Kai gimė pirmoji dukra, buvau nusiteikusi beveik apskritai jo nevartoti ir man visai puikiai sekėsi, kol mažylei suėjo vieneri. Dukrai augant, tampant vis aktyvesnei, užsispyrusiai ir ambicingai, pastebėjau, kad drausminu vis daugiau. Atradau, kad kuo daugiau drausminu, tuo mažiau dukra į mano žodžius reaguoja, vadinasi, tuo daugiau reikia drausminti. Užsisuka toks neigiamo santykio ratas. Gimus antrajai dukrai, dar supratau, kad dažniau drausminu, bambu, kai esu pavargusi, neišsimiegojusi, emociškai išsekusi. Drausminimas tampa erzulio iškrovos forma, nors jis, tuo pačiu, tą erzulį ir kuria, dar labiau stiprina. Buvo liūdna pamatyti, kad kritinėse situacijose nesusivaldau ir pavartoju kokią nors frazę, kokią pati esu girdėjusi vaikystėje, nors ir racionaliai suprantu jos netinkamumą. Atsimenu, vieną dieną pavargau drausminti ir sakiau vyrui: „Pabandykime šiandien tiesiog nedrausminti, nieko nesakykime, o jei kils kokia pavojinga situacija – tiesiog pakelkime vaiką ir patraukime į šalį“. Dienomis, kai apsispręsdavome kuo mažiau burbėti ir drausminti, ir mes, ir vaikas atsipalaiduodavome, tiesiog būdavome kartu. Nors drausminimas ir išreiškia rūpestį, norą apsaugoti, jis nekuria ryšio, jokiam vaikui tai nėra meilės kalba. Galbūt daugiau dėmesio skirdami meilės kalboms ir ryšio stiprinimui, galėtume gyventi taip, kad drausminti beveik nebereikėtų?

Atrodo, kad gyvename labai pavojingame pasaulyje. Dažnai vaikams sakome „neik ten, nes pargriūsi“, „neimk to, nes įsipjausi“, „nevalgyk, nes bus bloga“. Ar tikrai viskas aplink vaikus yra taip pavojinga?
Mano nuomone, nemažai situacijų galima numatyti ir ramiai išspręsti be žodžio „ne“. Pavyzdžiui, vietoj pabrėžiamo „neliesk, negalima“ visuomet galima aiškiai, bet švelniai pasakyti „karšta“, „slidu“, „per aukštai“ ar panašiai.
Svarbu įsigilinti į savo vaiko amžiaus tarpsnį. Jei vaikas mažesnis (iki 1–1,5 m.), jis nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio, jį reikia tiesiog savo nuožiūra patraukti iš situacijų, kurios gali būti pavojingos ar kelti per daug pagundų. Tyrinėti pasaulį yra natūralus tokio mažo vaiko poreikis, kad ir kiek kartų sakysime, kad negalima skinti gėlyčių, atsidūręs prie ryškios, kvepiančios gėlės, jis tikrai norės ją paliesti, pauostyti ar skabyti. Tai mūsų atsakomybė mažylį patraukti nuo pagundų.
Kalbant apie vyresnius vaikus, kurie pakankamai dažnai girdi visokiausių nepagrįstų gąsdinimų, turėkime omeny – ši informacija labai apkrauna. Ne sykį esu mačiusi, kaip vaikas pravirksta dėl suaugusiųjų dramatiško aiktelėjimo ar išgąsčio, o ne dėl realios situacijos, kurią suaugusieji interpretavo kaip pavojingą. Kartais užsigavę vaikai užslopina emocijas, nes labiau bijo ne skausmo, o tėvų reakcijos į tai, kad užsigavo. Pastebima, kad įvairių emocinių, ypač nerimo sutrikimų paplitimas tarp vaikų auga, jų pasireiškimas ankstėja. Galbūt išorinis pasaulis tikrai gali būti pavojingas, bet bent jau namų pasaulio saugumą kuria tėvai. Tai mes turime pasirūpinti, kad vaikas namuose galėtų atsipalaiduoti, žaisti ir kurti, atsiskleisti ir būti savimi.

Kaip jums atrodo, kokius žodžius suaugę turėtų dažniau sakyti vaikams?
Būtų puiku, jei kiekvienas vaikas kasdien girdėtų daug pastiprinančių, drąsinančių žodžių, pagyrimų, meilės prisipažinimų, kad tėvai dažniau juokautų su vaikais, apie viską kalbėtųsi. Tikiu, kad tokiu atveju drausminimai liktų tik kritiniams atvejams.

Ar yra žodžių, kurių reikėtų vengti?
Vaikai yra visapusiškai jautresni nei suaugę. Gali atrodyti, kad jie neatsimins, kad nesupranta, bet net ir vieną kitą kartą pasakytas nepagarbus žodis jau yra neigiama įtaka. Nuo to prasideda nepagarbios, žeminančios kalbos įpročiai šeimoje, kartais tai tampa bendravimo kultūra.
Niekada nereikėtų vaikui sakyti tokių žodžių, kurie skaudintų ar pašieptų jus pačius, negalima rėkti ant vaikų, prie jų keiktis. Net ir ironija, pasyvi agresija gali pažeminti, o hiperbolizuotą kalbą vaikai gali priimti pernelyg tiesiogiai, išsigąsti.

Ko palinkėtumėte tiems vaikams, kurie labai dažnai girdi „ne“?
Linkiu įkvėpimo semtis iš šiltų ir drąsinančių žmonių – jų tikrai per gyvenimą sutiksite. Taip pat linkiu beaugant kuo dažniau sakyti „taip“ gyvenimo siunčiamoms galimybėms, daug žaisti, dūkti, kurti, bendrauti ir mylėti.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kaip paskatinti vaiką pradėti skaityti?

Įpusėjus rugsėjui, mėnesiui, kuris daugumai asocijuojasi su mokslų, naujų projektų ir darbų pradžia, pirmokai jau apsipranta mokyklos suoluose, o mokytojai pilnose klasėse vaikų. Rudens pradžia būna iššūkis ne tik vaikams, bet ir tėvams. Vienas didžiausių darbų pirmose klasėse yra mokytis ir mokyti skaityti. Kaip mokyti vaiką skaityti, kad jis neišsigąstų ir skaitymas jam teiktų didelį džiaugsmą? Apie tai pasakoja Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė.

Lina Pečiulienė. Asm. albumo nuotrauka.

Rugsėjo pradžia daugeliui asocijuojasi su mokslais ir darbais. O ką šis mėnuo reiškia Jums?
Man, kaip ir kitiems, rugsėjis asocijuojasi su darbų pradžia, galvoje sukasi nauji planai, o gyvenime būna šiek tiek chaoso, kol susidėlioja darbo ir šeimos tvarkaraščiai. Žinoma, rugsėjis asocijuojasi ir su mokslu. Mokytis mėgau visada, tad man šis laikotarpis yra šventinis.

Į mokyklas sugrįžta moksleiviai, į universitetus – studentai. Ar pastebite, kaip jie pasikeičia po vasaros?
Moksleivių turiu tik artimoje aplinkoje, matau, kaip dauguma, deja, nenori eiti į mokyklą, jiems rugsėjis kelia daug nerimo ir įtampos. Labai norėčiau, kad būtų kitaip… Studentų motyvacija kiek kita – jie žino, kodėl studijuoja. Tačiau, žinoma, jiems irgi kartais norisi ilgesnių atostogų ar greičiau pabaigti studijas, nes šiuolaikiniai studentai neretai dirba, kai kurie turi šeimas, tad suderinti viską būna ne visada paprasta.

Būna tėvelių, kurie nori, kad jų vaikai pradėtų lankyti mokyklą jau mokėdami skaityti ir rašyti. Ar toks požiūris teisingas?
Nors daliai vaikų nėra sunku pradėti rašinėti ir skaitinėti prieš mokyklą, pradėdamas ją lankyti vaikas tikrai dar neprivalo nei skaityti, nei rašyti. Taigi, nei tėvai, nei pedagogai neturėtų sureikšminti šių dalykų ir vertinti vaiko pasirengimo ir brandos iš šios perspektyvos. Tačiau ir vieni, ir kiti turėtų pasirūpinti padaryti viską, kas būtina, kad vaikas sėkmingai įvaldytų rašymą ir skaitymą, kai tam ateis laikas.

Ar yra koks receptas, kaip pradėti mokyti vaikus skaityti? Kaip juos sudominti, kad jie pamėgtų ir norėtų vystyti šį įgūdį?
Kad vaikas pradėtų skaityti, visų pirma jis turi norėti tai daryti. Jis turi domėtis knygomis, tekstu, skaitymą savaime laikyti įdomia ir vertinga veikla. Suformuoti tokias nuostatas – tėvų ir pedagogų atsakomybė. Tėvai tai gali padaryti žiūrinėdami knygeles bei skaitydami vaikui nuo pat mažumės. Svarbu pabrėžti, kad teigiamos nuostatos negali būti formuojamos vaiką bandant įtikinti, kad reikia padirbėti. Knyga ir skaitymas turi būti smagi šeimos ir vaiko gyvenimo dalis, ypatingas laiko leidimo būdas, teikiantis daug džiaugsmo. Svarbu, kad suaugusieji tai įsisąmonintų ir įstengtų mėgautis pačiu procesu, leistų vaikui pasirinkti knygas ir trukmę, kad vertinamas būtų ne rezultatas – perskaityta knyga, įsiminta raidė, o pats skaitymo procesas. Jeigu vaikas prašo paskaityti, domisi knygomis, pastebite vaiką „skaitant“, vartant knygeles, vadinasi, judate teisinga kryptimi. Skaitant drauge su vaiku plečiasi jo žodynas, vaikas įsimena, kad skaitoma iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, ima suvokti, kad rašte užkoduoti atskiri žodžiai, pastebi, kaip skiriasi jų ilgis, randa panašumų, po truputį įsimena raideles, nors tai nėra paprasta, mat pirmiausia Lietuvoje vaikai pažindinami su didžiosiomis raidėmis, o dauguma knygų leidžiamos įprastai. Šie dalykai, kaip ir gebėjimas rišliai kalbėti sudėtiniais sakiniais bei pasakoti ir kurti istorijas, yra labai svarbūs būsimam mokiniui.

Kad skaitymo ir rašymo procesas būtų sėkmingas, vaiko tartis turėtų būti taisyklinga, pakankamai išlavėjusi jo foneminė klausa ir fonologinis suvokimas, t. y. vaikas turi gebėti išgirsti garsus žodyje, pasakyti žodžių su tam tikru garsu, suploti tiek kartų, kiek žodyje yra skiemenų. Eiliuotų tekstų skaitymas, ritmingos dainelės, mažųjų jodinimas, pirštukų žaidimai ir tam tikros tikslingos veiklos padeda lavinti šiuos gebėjimus nuo mažens.

Svarbu pabrėžti, kad vaikai, visų pirma, mokosi sieti garsą su raide, ne raidės pavadinimu. Noriu atkreipti į tai dėmesį, nes suaugusieji raides dažniausiai vardija jas pavadindami, o vaikas, pavyzdžiui, išmokęs, kad M yra „em“, turės sunkumų pradėdamas skaityti. Raidžių pavadinimus reiktų palikti antrai klasei, kai jau apygerė skaitymo technika. Garsų vaikui nereikia mokytis atmintinai, kitaip nei raidžių pavadinimų, visgi mes, suaugusieji, raides dažniausiai pavadiname ir net nesusimąstome apie tai.

Nors apie skaitymą kalbama daugiau, vaikams rašymas yra ne mažiau svarbi veikla. Kai kuriems rašymą lengviau įvaldyti nei skaitymą, nes tai nėra vien protinė veikla, ji labiau siejasi su kūnu ir dėl to yra artimesnė vaiko prigimčiai. Nors rašant ir skaitant smegenyse vyksta kiek kiti procesai, abu gebėjimai yra susiję su raidės ir garso sąsajų suvokimu, tik vienu atveju vyksta užkodavimo, o kitu atveju – iškodavimo procesas. Yra tyrimų, kurie pagrindžia idėją, kad vaikas mokosi skaityti pirmiausia rašydamas pats. Neretai pirmieji perskaitomi žodžiai yra būtent tie, kuriuos vaikas pirmiausia yra rašęs – paties vardas, mama, tėtė. Kitaip tariant, kad taptum geru skaitytoju, ne mažiau svarbu būti geru rašinėtoju (ne rašytoju!).

Mažyliai brauko pirmas keverzones nesuteikdami joms didesnės prasmės. Pamažu jos tampa prasmingomis, nes tam tikru periodu simbolių pagalba vaikas jau bando perteikti mintį ir pagaliau vaikas ima skirti savo piešinį nuo „rašto“. Čia taip pat svarbu neperspausti, neskubėti „pritempti“ keverzonių prie rašymo ar konkrečių objektų iliustravimo, kol pačiam vaikui tai dar tik mėgavimasis procesu ir jis pats nepriskiria savo menui simbolinės prasmės. Namuose ar darželyje reikia sudaryti sąlygas šiems eksperimentams ir džiaugtis bet kokiomis vaiko pastangomis, tačiau kartu yra būtina leisti vaikui patirti ir tai, ką su rašymo ir piešimo priemonėmis veikia suaugusieji ar vyresni vaikai. Matydamas, kad auklėtoja užrašo jo vardą ant piešinėlių, vieną dieną jis to imasi pats. Kai vaikas jau pats vardija, ką nupiešė ar „parašė“ – perteikti rašymo prasmę vaikui tampa dar lengviau. Galima jam pasiūlyti nupiešti ar „užrašyti“ ką nors svarbus: savo vardą ant darbelio, atvirutę ar pan. Vyresnieji paprastai noriai kopijuos tikras raides pagal pavyzdį. Svarbu netaisyti vaiko netobulo rašymo, neieškoti klaidų. Dalis vaikų rašo veidrodiniu principu, tai yra norma ir turėtų išnykti savaime (paprastai iki septynerių metų), tačiau visada galima pasikonsultuoti su specialistu, nes yra būdų, kaip pagelbėti vaikui.

Esu girdėjusi sakant, kad tėvams nereikėtų labai versti vaikų mokytis skaityti prieš mokyklą, nes ji tam ir skirta – išmokti. Ką Jūs apie tai manote?
Pagrindinė vaiko veikla ikimokykliniame amžiuje yra žaidimas, todėl tėvai ir pedagogai turėtų sudaryti sąlygas laisvam vaiko žaidimui, kur liejasi jo vaizduotė, jausmai, vaikas pats kuria taisykles ir kitais būdais konstruoja savitą pasaulį. Taip žaisdamas vaikas bręsta ir kūnu, ir siela, todėl tai pats geriausias mokymasis. Nereikėtų laisvo žaidimo painioti su technologijų žaidimais ar įmantriais, priemonių reikalaujančiais, žaidimas, nes sveikos nuovokos vaikas gebės pasigaminti visus reikiamus žaidimui dalykus iš to, kas yra po ranka. Taip lavės jo vaizduotė ir kūrybiškumas, tobulės problemų sprendimo gebėjimai ir vyks dar daug procesų, kurie vaiką parengs gyvenimui ir mokyklai. Na, o pedagogas šiame žaidime vaikui sumaniai gali padėti įgyti žinių apie pasaulį, supažindinti su raidėmis ir pan. Geriausia, ką tėvai gali padaryti vaikams – sudaryti sąlygas geram žaidimui, t. y. riboti laiką prie televizoriaus ar technologijų, paskatinti ir palaikyti žaidimą, kai vaikui prireikia pagalbos, kad žaidimas galėtų tęstis (bent kartais pažaisti drauge arba sudaryti sąlygas žaisti su kitais vaikais). Galų gale, daug bendrauti su vaiku, kad jis turėtų progą būti išklausytas ir taip lavintų sakytinę kalbą. Deja, bet teko sutikti vaikų, kurie puikiai skaitė ateidami į mokyklą, tačiau turėjo sunkumų susidūrę su kūrybinio mąstymo reikalaujančiomis užduotimis, labai nemėgo skaityti, kartais turėjo gana siaurą žodyną ir dėl to sunkiai suprasdavo perskaityto teksto prasmę. Tiesa, visai gali būti, kad vaikas išmoks skaityti pats dar prieš mokyklą, tam net yra angliškas terminas – emergent reading, tai yra kai vaikas pats atranda taisykles, kaip iškoduoti rašytinę kalbą. Tada sakau, kad sumanius tėvus turintis imlus vaikas sutiko kokybiškai dirbantį pedagogą.

Skaitymas leidžia pažinti pasaulį. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad daug skaitantis žmogus yra atviresnis aplinkai, kūrybiškesnis?

Lina Pečiulienė su dukra. Asm. albumo nuotrauka.

Na, nėra abejonės, kad skaitymas žmogų daro žmogumi. Šiais laikais pasaulį galima pažinti ir kitaip nei skaitant, tačiau tik skaitantis žmogus turės platų žodyną, gebės rišliai kalbėti ir sklandžiai dėstys mintis. Atkreipkite dėmesį – nemažai vadovų ar neformalių lyderių yra baigę filologiją, nes gebėjimas nepriekaištingai valdyti kalbą turi didelę reikšmę ten, kur svarbi komunikacija ir norima padaryti įtaką. Apie naudą žmogaus intelektui ir pan. tikrai daug prirašyta.

Ko palinkėtumėte visiems besimokantiems skaityti?
Labiau norėčiau palinkėti mokinantiems skaityti – nepamirškite, kad jūsų paveiktas vaikas susiformuos nuostatas, kurios jį lydės visą gyvenimą ir paklauskite savęs, kokių nuostatų norėtumėt? Tai padės pasirinkti strategijas, kaip dirbti, kad vaikas ateityje taptų motyvuotu ir kritiškai mąstančiu skaitytoju. Besimokantiems tik galiu pasakyti, kad jeigu stengsis treniruotis – vieną dieną skaitys taip gerai, kad skaitomomis istorijomis mėgautis bus lygiai taip pat smagu, kaip kad dabar, kai jas skaito tėvai ar pedagogai.

Ačiū už įdomų ir naudingą pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kai knygos lyg meno kūriniai

Remigijus Januškevičius. Asmeninio albumo nuotrauka.

Besidomintys knygų iliustracijomis ir daile lietuvių dailininką Remigijų Januškevičių vadina lietuviškuoju Robertu Ingpenu. Jų abiejų iliustracijose netrūksta akis traukiančių detalių, o potėpiuose dera vidinė energija ir jaukumas. Remigijus Januškevičius rankose laiko jau antrąją savo iliustruotą knygą, šįkart tai klasikinė Žiulio Verno istorija „Kelionė į Žemės centrą“. Kiek laiko užtrunka nutapyti vieną knygos iliustraciją? Koks yra didžiausias darbų įvertinimas? Kuo ypatinga Jonava? Į šiuos ir dar daugiau klausimų atsakė tapytojas Remigijus Januškevičius.

Su Jumis susipažinau skaitydama knygą „Pasaka apie Desperą“. Akis traukė iliustracijos – kiekviena tapyta iki mažiausių smulkmenų. Kaip tapytojas tapo knygų iliustruotoju?
Nuo pat vaikystės svajojau būti dailininku, labai patiko vaikiškos knygelės su daug iliustracijų, aš iš jų mokydavausi piešti. Mokykloje dailės ir darbų pamokos man buvo mėgstamiausios. Įstojau į Jonavos meno mokyklos dailės skyrių, vėliau baigiau Vilniaus dailės akademija, tapau diplomuotu tapytoju. Vieną dieną gavau laišką nuo leidyklos „Nieko rimto“ dailininkės Linos su pasiūlymu iliustruoti knygą „Pasaka apie Desperą“, knygos siužetas mane sudomino ir nusprendžiau apsiimti iliustruoti. Tai man pirmoji iliustruota knyga ir pirmas bandymas įsiterpti giliau į knygų pasaulį.

Kaip apibūdintumėte savo tapymo stilių?
Studijų laikais domėjausi įvairiais tapybos stiliais, tuomet tapiau ir ekspresionistine maniera. Dar prieš studijas mėgau tapyti marinistinius peizažus, labai patiko impresionizmas, simbolizmas, siurrealizmas, renesansas, tapiau nemažai renesanso, baroko meistrų darbų kopijų. Manau, dabartinis mano tapymo stilius ir yra šių stilių samplaikos rezultatas.

R. Januškevičius su sūnumi. Asm. albumo nuotrauka.

Save vadinate tapytoju ar iliustruotoju? Kuo skiriasi šios specialybės? Kuo kiekviena jums svarbi?

Save vadinu ir, ko gero, visada vadinsiu tapytoju, aš kitaip negalvoju net ir iliustruodamas knygą. Savo iliustruojamą knygą matau kaip tapybos darbų ciklą su tema ir pavadinimu, o kiekviena tos knygos iliustracija yra kaip atskiras tapybos darbas ir kaip ciklo dalis. Visas savo iliustracijas tapau ant drobės, aliejine technika, todėl mano iliustracijos yra kaip tapybos darbai. Aš manau, kad tarp tapytojo ir iliustratoriaus didžiausias skirtumas yra kiekvieno turima kūrybinė laisvė. Tapytojas yra visiškai laisvas, tuo tarpu iliustratorius turi tam tikrus rėmus, įsipareigojimus knygai: tema, siužetas, knygos formatas ir t. t. Man, kaip tapytojui, įlįsti į šiuos rėmus yra įdomu ir gal net kartais naudinga, aš tai matau kaip kūrybinį iššūkį, kurį turiu įveikti ir pasiekti tikslą, iš knygų taip pat pasisemiu naujų idėjų savo paveikslams.

Knygos „Kelionė į Žemės centrą“ iliustracija.

Papasakokite, kaip vyksta knygų iliustravimas Jūsų piešiniais?
Pirmiausia aš iliustruojamą knygą paprasčiausiai perskaitau, pirmo skaitymo metu negalvoju apie iliustracijas, taip susidarau bendrą vaizdą, apgalvoju knygos idėją. Vėliau skaitau antrą kartą, susižymiu pagrindines scenas, personažus, tada skaitau trečią, ketvirtą ir dar kartą, kol atsirenku visas iliustruojamos knygos svarbiausias vietas. Visus personažus, scenas sukuriu mintyse ir tada perkeliu ant drobės.

Kiek laiko užtrunka nupiešti vieną iliustraciją? Kaip pasirenkate, kokį pasakojimo momentą iliustruosite?
Sunku pasakyti, kiek laiko reikia vienai iliustracijai, jei imti tik fizinį darbą – tapymą, – tai to laiko gal ir ne tiek daug – gal dvi, trys dienos, gal savaitė. Daugiausia laiko užtrunka knygos vizijos pamatymas, idėjos subrandinimas, išnešiojimas galvoje. Stengiuosi iliustruoti tuos knygos skyrių momentus, kurie man išlieka mintyse perskaičius skyrių ir kurie labiausiai padėtų skaitytojui pasinerti giliau į knygos pasakojimą.

Vieno skaitytojo atsiliepimas apie naujausią Jūsų iliustruotą knygą „Kelionė į Žemės centrą“: „Nuostabiai apipavidalinta knyga! Atskirai norisi padėkoti dailininkui Remigijui Januškevičiui už nuostabias iliustracijas. Nė kiek ne prasčiau už Ingpeną, tik tiek, kad norėtųsi dar daugiau piešinių – juk jie tokie nuostabūs!“ Ar sulaukiate daug pagyrų? Kas labiau skatina tobulėjimą, pagyros ar kritika?
Ačiū šiam skaitytojui už tokį gražų komentarą, mano iliustracijų palyginimas su Roberto Ingpeno darbais yra labai didelis įvertinimas. Malonu gauti gerus atsiliepimus. Geras žodis sukelia teigiamas emocijas, pakylėja ir tuo pačiu skatina tobulėti. Aš esu labai reiklus savo darbams, žiūriu į tai atsakingai ir smulkmeniškai, kol nesu visiškai patenkintas tapomu paveikslu ar iliustracija, tol jos nebaigiu.

Koks Jums būtų pats didžiausias Jūsų darbų įvertinimas?
Kai kūrinys pasiekia norimą tikslą ir sugaištas laikas jo sukūrimui nenueina veltui, jei žmonės domisi, vertina tai, ką tu darai, džiaugiasi tuo ne vienus metus, jei kūrinys teikia ne vien estetinį, bet ir emocinį pasitenkinimą, manau, kad tai ir yra dailininko darbo didžiausias įvertinimas.

Pažįstu dar vieną knygų iliustruotoją iš Jonavos – Viliją Kvieskaitę. Ar Jonavoje yra kažkas ypatingo, kad augina tokius kūrybingus žmones?
Man Jonava yra ypatingas miestas. Pirmiausia – tai mano gimtasis miestas, labai patogi miesto geografinė padėtis, pats Lietuvos vidurys, nedideli atstumai iki didžiųjų miestų. Jonavoje veikia puiki Janinos Miščiukaitės meno mokykla, čia aš taip pat mokiausi ir vėliau kurį laiką dirbau. Aišku, pati gimimo vieta nėra pagrindinis veiksnys, nusprendžiantis žmogaus kūrybiškumą, vis tik didesnę įtaką daro sutikti žmonės, mokytojai, tėvai, kūrybinė aplinka, erdvė, kur žmogus gali ir turi sąlygas vystytis kaip kūrybiška asmenybė.

Ar tapymą vadinate savo darbu? O koks Jūsų laisvalaikis?
Tapybą galiu vadinti savo svajonių darbu, tai yra ir mano profesija, ir pragyvenimo šaltinis, ir veikla, teikianti dvasinį malonumą, atsipalaidavimą, užsimiršimą. Tapydamas mėgaujuosi pačiu procesu, spalvomis, atradimais. Laisvo laiko lieka nedaug, jį leidžiu su šeima, gamindamas maistą, dirbdamas ir poilsiaudamas sodyboje, keliaudamas.

Gal turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?
Tokių konkrečių svajonių kol kas neturiu. Man patinka, kai netikėtai priimu vienokį ar kitokį sprendimą ir, ko gero, kiekviena knyga, kurią aš iliustruoju, man tampa kaip svajonių knyga.

Ką patartumėte tiems, kurie svajoja tapti dailininkais?
Tiesiog atkakliai siekti savo svajonės ir tikėti tuo, ką darai.

Ačiū už malonų pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Ar dar yra klasikinių knygų, kurios nebūtų verstos iš originalo?

Vertėja Vilija Vitkūnienė sako, kad dažnai ir daug kalbame apie klasikinius kūrinius būtent todėl, kad klasikinės knygos perduoda amžinas universalias vertybes, be kurių žmogus nebūtų žmogumi. Todėl klasikiniai kūriniai yra verčiami iš naujo, iš originalų, nebeadaptuoti, o būtent tokie, kokius juos parašė autoriai. Mūsų leidykloje buvo išleista klasikinė knyga „Juodasis Gražuolis“, kurią iš originalo ir išvertė Vilija Vitkūnienė. Ta proga su vertėja kalbamės apie knygas, vertybes ir svajones.

Vilija Vitkūnienė. Asmeninio albumo nuotrauka

Kaip galvojate, kodėl verta perleisti ir vėl iš naujo išversti klasikines knygas?
Klasika nesensta. Ji dėl to ir yra klasika, nes perduoda amžinas universalias vertybes. Auga naujos skaitytojų kartos, klasikinės knygos – tai tarsi gaivūs šaltiniai, prie kurių verta sugrįžti. Dauguma jų buvo išverstos seniai, prieš daug dešimtmečių, kai kurios – nesant galimybės versti iš originalo – buvo verčiamos iš rusų kalbos, tad verčiant iš naujo yra puiki proga atšviežinti kalbą, geriau įsigilinti į autoriaus tekstą, mat internetas teikia vertėjams nepalyginamai platesnių galimybių. Antra vertus, iškiliausių klasikinių kūrinių vertimų tikrai gali ir turėtų būti daugiau nei vienas, nes vertėjui kartais išties sunku perteikti visas teksto subtilybes, taigi skaitytojams gali būti pasiūlyti keli to paties veikalo vertimo variantai, – kiekvienas vertingas savaip.

Ko kiekvienas iš mūsų galėtų pasimokyti iš klasikinių knygų?
Kaip minėjau, klasikinės knygos yra amžinųjų vertybių saugyklos, iš jų ne viena skaitytojų karta semiasi ir semsis tiesos, doros, meilės, ištikimybės pamokų, – visko, be ko žmogus nebūtų žmogumi.

Knygą „Juodasis Gražuolis“ Jūs pirmą kartą Lietuvoje išvertėte iš originalo. Kokios pirmos mintys buvo, kai gavote pasiūlymą šią knygą išversti? O koks jausmas, kai vartėte jau išleistą knygą?
Prisipažinsiu, gavusi šį pasiūlymą pirmiausia pagalvojau: „Vau!“ Lietuviškai reiktų sakyti „Vaje!“, bet, nuoširdžiai, pagalvojau „Vau! Legendinė knygutė!“ Paauglystėje buvau skaičiusi angliškai kažkokios rusų leidyklos išleistą adaptuotą variantą, siužetas lig šiol jau buvo išblėsęs iš atminties, bet likęs labai ryškus kažko gero, šilto ir tikro prisiminimas.
Naujai išleistą savo verstą knygą dažniausiai visuomet smagu paimti į rankas. Malonu, kad leidykla „Nieko rimto“ šią knygą pasirinko kaip jubiliejinį 600-ąjį leidinį. Pirmą kartą lietuvių skaitytojai galės mėgautis ne sutrumpinta ar perpasakota žirgo istorija, bet tokia, kokią ją buvo sumaniusi autorė.

Ar knyga „Juodasis gražuolis“ vis dar aktuali šiomis dienomis, kai vis rečiau laukuose išvysi besiganančius žirgus?
Manau, kad žirgas dar ilgai bus žmogui svarbus, – pernelyg seniai yra užsimezgusi žirgo ir žmogaus draugystė. Bet knyga aktuali ne vien dėl to, kad leidžia į pasaulį pažvelgti žirgo akimis. Ji moko svarbiausio: suprasti ir mylėti kitą gyvą būtybę, kad ir kokia ji būtų – dviem ar keturiomis kojomis – ir visuomet išlikti doru žmogumi.

Galbūt turite savo svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti? Arba manote, kad kuri nors knyga būtinai turi būti išversta į lietuvių kalbą?
Svajonių knygos neturiu. Jeigu jaunystėje jų buvo, tai dabar jau yra išverstos. Bet puikių knygų yra daug, tad darbo nepritrūks nei leidykloms, nei vertėjams.

Dėkojame už pokalbį!