Ar dar yra klasikinių knygų, kurios nebūtų verstos iš originalo?

Vertėja Vilija Vitkūnienė sako, kad dažnai ir daug kalbame apie klasikinius kūrinius būtent todėl, kad klasikinės knygos perduoda amžinas universalias vertybes, be kurių žmogus nebūtų žmogumi. Todėl klasikiniai kūriniai yra verčiami iš naujo, iš originalų, nebeadaptuoti, o būtent tokie, kokius juos parašė autoriai. Mūsų leidykloje buvo išleista klasikinė knyga „Juodasis Gražuolis“, kurią iš originalo ir išvertė Vilija Vitkūnienė. Ta proga su vertėja kalbamės apie knygas, vertybes ir svajones.

Vilija Vitkuniene_asmeninio albumo nuotrauka

Vilija Vitkūnienė. Asmeninio albumo nuotrauka

Kaip galvojate, kodėl verta perleisti ir vėl iš naujo išversti klasikines knygas?
Klasika nesensta. Ji dėl to ir yra klasika, nes perduoda amžinas universalias vertybes. Auga naujos skaitytojų kartos, klasikinės knygos – tai tarsi gaivūs šaltiniai, prie kurių verta sugrįžti. Dauguma jų buvo išverstos seniai, prieš daug dešimtmečių, kai kurios – nesant galimybės versti iš originalo – buvo verčiamos iš rusų kalbos, tad verčiant iš naujo yra puiki proga atšviežinti kalbą, geriau įsigilinti į autoriaus tekstą, mat internetas teikia vertėjams nepalyginamai platesnių galimybių. Antra vertus, iškiliausių klasikinių kūrinių vertimų tikrai gali ir turėtų būti daugiau nei vienas, nes vertėjui kartais išties sunku perteikti visas teksto subtilybes, taigi skaitytojams gali būti pasiūlyti keli to paties veikalo vertimo variantai, – kiekvienas vertingas savaip.

Ko kiekvienas iš mūsų galėtų pasimokyti iš klasikinių knygų?
Kaip minėjau, klasikinės knygos yra amžinųjų vertybių saugyklos, iš jų ne viena skaitytojų karta semiasi ir semsis tiesos, doros, meilės, ištikimybės pamokų, – visko, be ko žmogus nebūtų žmogumi.

Juodasis grazuolis_spKnygą „Juodasis Gražuolis“ Jūs pirmą kartą Lietuvoje išvertėte iš originalo. Kokios pirmos mintys buvo, kai gavote pasiūlymą šią knygą išversti? O koks jausmas, kai vartėte jau išleistą knygą?
Prisipažinsiu, gavusi šį pasiūlymą pirmiausia pagalvojau: „Vau!“ Lietuviškai reiktų sakyti „Vaje!“, bet, nuoširdžiai, pagalvojau „Vau! Legendinė knygutė!“ Paauglystėje buvau skaičiusi angliškai kažkokios rusų leidyklos išleistą adaptuotą variantą, siužetas lig šiol jau buvo išblėsęs iš atminties, bet likęs labai ryškus kažko gero, šilto ir tikro prisiminimas.
Naujai išleistą savo verstą knygą dažniausiai visuomet smagu paimti į rankas. Malonu, kad leidykla „Nieko rimto“ šią knygą pasirinko kaip jubiliejinį 600-ąjį leidinį. Pirmą kartą lietuvių skaitytojai galės mėgautis ne sutrumpinta ar perpasakota žirgo istorija, bet tokia, kokią ją buvo sumaniusi autorė.

Ar knyga „Juodasis gražuolis“ vis dar aktuali šiomis dienomis, kai vis rečiau laukuose išvysi besiganančius žirgus?
Manau, kad žirgas dar ilgai bus žmogui svarbus, – pernelyg seniai yra užsimezgusi žirgo ir žmogaus draugystė. Bet knyga aktuali ne vien dėl to, kad leidžia į pasaulį pažvelgti žirgo akimis. Ji moko svarbiausio: suprasti ir mylėti kitą gyvą būtybę, kad ir kokia ji būtų – dviem ar keturiomis kojomis – ir visuomet išlikti doru žmogumi.

Galbūt turite savo svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti? Arba manote, kad kuri nors knyga būtinai turi būti išversta į lietuvių kalbą?
Svajonių knygos neturiu. Jeigu jaunystėje jų buvo, tai dabar jau yra išverstos. Bet puikių knygų yra daug, tad darbo nepritrūks nei leidykloms, nei vertėjams.

Dėkojame už pokalbį!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s