Klasiškai magiškos Roberto Ingpeno iliustracijos

ABC News Cathy Jacobs photo

Robertas Ingpenas – gerbiamas menininkas, grafikas, rašytojas, kuris iliustracijomis papuošia daugelį žinomiausių vaikų literatūros pasakojimų ir knygų viršelių. R. Ingpeno darbai yra mėgstami ir kitų garsių iliustruotojų bei autorių: Michaelas Morpurgas jo piešinius apibūdino kaip „visiškai užburiančius“, o jo darbus vaikų klasikoje – „galutinai išbaigtais leidiniais“.
Dailininkas gimė 1936 m. spalio 13 d. Džilonge, Australijoje. R. Ingpeno vaikystė buvo kupina pasakojimų bei įvairių istorijų. Jo kaimynė fotografė mėgdavo „skaityti“ būsimam dailininkui iš didelės raudonos knygos, tačiau vietoj to, kad nuosekliai skaitytų tekstą, ji išsigalvodavo istorijas ir įpindavo jas į pasakų eigą. Jaunasis Ingpenas manė, kad tai magiška ir dabar jis dėkoja savo kaimynei, kad jį supažindino su neaprėpiamomis vaizduotės galimybėmis.
Robertas Ingpenas dažniausiai iliustruoja vaikų pamėgtas literatūros istorijas, kurios yra pelniusios literatūros klasikos vardą. Knygoje „Wonderlands“, kurioje gausu autoriaus iliustracijų, eskizų ir detalių pastabų, Elizabeth Hammill rašo, kad Ingpenas savo darbuose kuria vaizdinius, kurie yra kaip neapibrėžiami kraštovaizdžiai ir kelionės po autorių minčių labirintus. Ingpenas įdėmiai analizuoja kiekvienos istorijos aplinką ir eigą, kad kurdamas iliustracijas galėtų atskleisti autorių perteikiamą esmę. Taip menininko sukurtos iliustracijos yra savaip unikalios ir įspūdingos.
Šio menininko iliustruotų knygų atsiliepimuose galime pastebėti, kad skaitytojai taipogi be galo vertina Ingpeno darbą. Sue Magee pasakoja: „Aš skaičiau istoriją stebėdama iliustracijas ir vis prie jų nevalingai sugrįždama – pastebėjau, kad daugiau laiko praleidau grožėdamasi paveiksliukais, nei skaitydama pasirinktą istoriją.“ Sarah Wallace „Džiunglių knygos“ recenzijoje rašė: „Subtili Mauglio ir kitų gyvūnų, kompanionų, natūrali gyvenamoji aplinka istorijoje iliustruota taip, lyg galėtum laisvai pritapti ir būti šio pasaulio dalimi.“
Dailininkas iliustravo daugiau nei 100 knygų (Ž. Verno „Aplink Žemę per 80 dienų“, K. Greihemo „Vėją gluosniuose“, L. Kerolio „Alisą Stebuklų šalyje“ ir kt.), parašė kelias dešimtis autorinių knygų, yra surengęs kūrybos parodų Taipėjuje, Bolonijoje, Masačusetse ir kitur – jis ne šiaip sau gerbiamas ir vertinamas daugelyje pasaulio šalių. Ne kiekvienas menininkas savo piešiniais geba sukurti tokią švelnią, jaukią ir nostalgišką nuotaiką, perteikti tekste vyraujančią atmosferą bei suteikti istorijai ir veikėjams gyvybingumo. Taigi, jeigu norite prisiminti istorijas, kurias mėgote vaikystėje, ar iš naujo aplankyti įvairių pasakų pasaulius – Roberto Ingpeno iliustruotos knygos yra puikus pasirinkimas, originaliais grafiniais vaizdais nukelsiantis jus į kitą, dar neregėtą pasaulį.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Neringa Vaitkutė: visada norėjau, kad pasaulyje būtų daugiau paslapčių ir nuotykių

Aštuntoji Neringos Vaitkutės knyga „Klampynių kronikos“ tapo pretendente laimėti Metų knygos vaikams rinkimus. Kas įkvepia biologijos mokytoją, gyvenančią Lentvaryje, kurti mitinius pasaulius? Ar Lentvaris turi kraupią legendą? Ar baubų tikrai būna? Apie visa tai ir dar daugiau – teiraujamės rašytojos.

„Klampynių kronikos“ pretenduoja tapti 2018 Metų knyga vaikams! Kokios buvo pirmos mintys, kai sužinojote šią džiugią naujieną?
Pirma mintis buvo tokia: Palaukit, kas čia vyksta? Kodėl ir kokia proga mane sveikina įvairūs žmonės? Mat per ilgąją pertrauką užbėgau į namus ir trumpam pritūpusi prie kompiuterio su kavos puodeliu radau sveikinimo žinutes. Tik paskui supratau, kad „Klampynių kronikos“ papuolė į metų knygos penketuką ir labai apsidžiaugiau. Tai svarbus įvykis kiekvienam vaikų rašytojui.

O kaip į šią žinią reaguotų Mažųjų Klampynių gyventojai, dvyniai: Agata ir Aringas? O Smiltė?
Aringas mikliai sukurptų kokį juokelį, pavyzdžiui: paklaustų ar ta proga negalėtų ryškiai mėlynai nusidažyti plaukų, jei jau pretenduoja tapti įžymybe. Agata sureaguotų rimčiau, gal net susikuklintų, o po pusės valandos numotų ranka – kam rūpintis, kai už kampo laukia naujos, dar neišnarpliotos paslaptys? Smiltė tikrai rastų progą mane paskųsti savo mamai ar tėčiui. Ateitų ir pradėtų ašaroti, esą ta pikta teta rašytoja ją visai ne taip aprašiusi ir ką dabar daryti su tokia neteisybe?

Knygoje rašote, kad „padorus miestelis turi turėti tris dalykus – turgaus aikštę, paminklą ir kraupią legendą“. Ar turi kraupią legendą Lentvaris, miestas, kuriame gyvenate?
Lentvaris turi nuostabų Eduardo Andrė (pran. Edouard Andre) suprojektuotą parką ir Grafo Tiškevičiaus dvarą, stūksantį vaizdingoje ežero pakrantėje. Dvaro pastatas šiuo metu yra tvarkomas, tikiuosi, greit atsigaus ir vėl spindės buvusia didybe. Parkas tebėra apleistas, todėl (nepaisant liūdesio, kurį jaučiu matydama jį nykstant) puikiai tiktų atsisėsti po kupliu medžiu ir vieną po kitos kurti kraupias legendas. Galbūt, netrukus taip ir padarysiu – sukursiu mūsų miesteliui savą legendą, pašnibždėsiu ją į ausį vėjui, lai išnešioja, perpasakoja kiekvienam sutiktam. Ir pati netingėsiu, rimtu veidu pasakosiu tą istoriją draugams, vaikams, giminėms ir bičiuliams, kol visi ja patikės. O! Kaip tik žinau vieną legendą – jei daugybė žmonių patiki legenda, perduoda ją iš lūpų į lūpas, apaugina naujomis smulkmenomis, legenda pamažu virsta tikrove.

Kaip kilo idėja sukurti tokį Mažųjų Klampynių miestelį?
Vieną gražią dieną vėl paėmiau į rankas savo mėgstamą vaikystės knygą – mažosios tautosakos rinktinę „Laumių dovanos“. Net susigraudinau prisiminusi, kaip dešimtis kartų skaičiau tą knygą vaikystėje šiurpdama ir kaskart šventai tikėdama papasakotų istorijų tikrumu. Tada man į galvą dingtelėjo miestelio pavadinimas „Mažosios Klampynės“. Nusprendžiau: atėjo laikas rašymo magijos pagalba iššaukti mitines būtybes iš nebūties ir apgyvendinti mažame miestelyje, paprastų žmonių kaimynystėje. Pasiraitojau rankoves, parodžiau nuovargiui liežuvį ir sėdau prie kompiuterio rašyti.

Ar baubų tikrai būna?
Tai žinoma, kad baubų būna! Mūsų namuose jie negyvena, tikriausiai baidosi nuolatinio šurmulio ar bijo pasiklysti lego detalių knibždėlyne, užkariavusiame vaikų kambario grindis. Vis dar tikiuosi jų prisikviesti. Būtų smagu atidaryti spintą, švelniai pastumti tarp kojinių įsitaisiusį baubą, suokalbiškai mirktelti ir pasakyti: žinau, kad tu čia esi, bet šššš… Lai šitai būna mūsų maža paslaptis.

Kuo Jūs traukia mitiniai pasauliai?
Aš visada norėjau, kad pasaulis būtų šiek tiek sudėtingesnis. Norėjau, kad jame daugiau paslapčių ir nuotykių tikimybės. Mane žavi mintis, kad už visatos ribų yra kitokių pasaulių, kur fizikos dėsniai leistų egzistuoti mitinėms būtybėms ir magijai. Suprantu – niekada ten nepateksiu, neįsitikinsiu. Kol kas neįmanoma perplėšti realybės audinio ir pamatyti kas slypi už jos ribų. Kartais pagaunu save galvojant: O jei viskas ką aš rašau egzistuoja? Jei mano mintys vien tylūs kitose visatose vykstančių stebuklų atgarsiai? Tarsi stovėčiau prie aklinos sienos ir įdėmiai klausyčiausi priglaudusi ausį prie šalto akmens.

Ar galite pasakyti, kad lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes? Kodėl?
Nesu tikra ar lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes. Senokai išaugau iš to amžiaus, kada apie tai gali kalbėtis ir niekad negana. Mes susikraustėm gyventi į miestus, tamsa daugiau neatrodo nei paslaptinga, nei bauginanti. Bet manau, kad susėdus prie traškančio laužo miško vidury, po žvaigždėmis nusagstytu dangumi, matant juodumoje sutirpstančias kibirkštis net patys rimčiausi dėdės ir tetos ilgainiui susigundytų pasakoti keistus nutikimus. Tada tikrai išgirsčiau: anas matęs laumę, kitas – dangumi švilpiantį aitvarą, trečio namuose besiveisią kaukai, o ketvirtas ir raganą ir baubą yra regėjęs… Neįmanoma taip paprastai pamiršti savo šaknų.

Ar sulauksime daugiau nutrūktgalviškų dvynių nuotykių?
Rašydama apie Mažąsias Klampynes prisirišau prie knygos herojų, todėl nusprendžiau dar šiek tiek su jais panuotykiauti. Todėl skaitytojų laukia dar viena šiurpokų, linksmų ir nuotykiais knibždančių istorijų porcija.

Kaip paskatintumėte vaikus ir suaugusius daugiau skaityti?
Nežinau ar yra vienas, universalus receptas, tinkantis visiems be išimties. Mano vaikai ir aš pati pradėjome skaityti radę „savo“ knygas. Kiekvienam jos buvo skirtingos. Gal, tiesiog nereiktų nuleisti rankų? Ieškoti toliau, kol į rankas pateks knyga, kurios daugiau nebenorėsi paleisti. O radus tą pirmąją – ieškoti kitų pasidaro gerokai lengviau. Man tai buvo tas pats, kas pamatyti kelrodę žvaigždę, rodančią kelią į tūkstančius skirtingų pasaulių, vedančią, tūkstančiais skirtingų kelių, raidžių ir žodžių labirintais.

Kaip įgyvendinti užsibrėžtus tikslus?

Dažnai pagauname save svarstant: kaip rasti laiko viskam, ką norime nuveikti? Yra tokia daugybė dalykų, kuriuos privalome padaryti, tačiau vis kuriame idėjas ir planus, kuriuos taip pat norime įgyvendinti, tačiau tik tuomet, kai turėsime pakankamai laisvo laiko. O kas gali mums padėti efektyviai planuoti savo laiką?
Vienas iš patarimų – šalintis tų dalykų, kurie atitraukia mūsų dėmesį. Mums pritrūksta laiko vienoms ar kitoms užduotims, bet net nepastebime, kiek laiko suryja socialiniai tinklai ar kitos medijos. 15 minučių praleidžiame tikrindami naujienas, 15 minučių – socialines erdves ir taip iššvaistome daugybę laiko atidėliodami tai, ko planavome imtis. Taigi geriausias būdas – išmokti susikaupti ir produktyviai išnaudoti laiką tam, ką darome dabar. Svarbu pastebėti, kas atitraukia mūsų dėmesį ir kitą kartą nepasiduoti provokacijai bei nenukrypti nuo atliekamų užduočių. Blaškydamiesi nuo vieno dalyko prie kito tik prarandame mums brangų laiką.

Štai puikus pratimas, kuris gali padėti planuoti laiką:

• Pirmiausiai reikėtų sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos norite atlikti tądien. Dažniausiai tai gali būti susiję su darbu arba šeima.
• Įsivaizduokite, kad gyvenate idealiame pasaulyje ir šįkart surašykite visus dalykus, kuriuos norėtumėte padaryti ar įgyvendinti per dieną ar savaitę. Prie kiekvieno dalyko pasižymėkite apytikslį laiką, per kurį planuojate tą darbą atlikti.
• Dabar metas susiorganizuoti savo darbo savaitę. Tam puikiai tinka darbo knygos, jose lengva suskirstyti, pasižymėti darbus.
• Susižymėkite privalomus dalykus, kurie yra nesvarstytini – juos atlikti tikrai reikia. Tai gali būti darbo užduotys, pamokų ar paskaitų tvarkaraštis, būreliai ar užsiėmimai, kuriuos lankote reguliariai.
• Dabar pažvelkite į dalykus, kuriuos norite atlikti (t. y. antrąjį dalykų sąrašą). Pažiūrėkite, kiek laiko užima kiekvienas dalykas ir pagal tai surašykite, kurią dieną galite jų imtis ryto arba vakaro metu. Svarbu, kad dienų viduryje esančias laisvas vietas (valandas) paliktumėte neužpildytas, nes dienos metu gali atsirasti naujų netikėtų planų ar asmeninių reikalų. Dažniausiai rytais arba vakarais galime daugiau dėmesio skirti sau, todėl ir susitelkti į tai, kas teikia mums malonumo, yra žymiai lengviau.
• Planuojant savo idealią savaitę taip pat būtina palikti laisvo laiko poilsiui. Visada svarbu baigus užduotį pailsėti, paskaityti mėgstamą knygą, leisti sau papramogauti, atlikti namų ruošos darbus, pabūti su savimi ar palikti laiko neplanuotiems užsiėmimams (pvz., ką tik sužinojote apie renginį ir norite jame apsilankyti).
• Kai susiplanuojate savo idealią savaitę, galite pastebėti, kad jums pavyko sutalpinti joje visus dalykus, kuriuos norite įvykdyti. Jei peržvelgus atrodo, jog darbų sąrašas yra ganėtinai perpildytas ir mažai laiko skyrėte sau (poilsiui), tai dar kartą peržvelkite viską ir išbraukite dalykus, kuriuos galite įvykdyti kitą savaitę ar iš viso atsisakyti.
• Negalvokite, kad tai tvarkaraštis, kuriuo turėsite sekti visą likusį gyvenimą. Dabar susikaupkite ties pasižymėtais darbais ir po kiek laiko, pavyzdžiui, po kelių mėnesių, kuriuos nors pakeiskite kitais. Galite imtis naujų hobių, išbandyti naujus dalykus arba susiplanuoti ir įgyvendinti tai, kam anksčiau nerasdavote laiko.

Žinoma, tai tik pratimas, padedantis lengviau gyventi, kai atrodo, jog viskam trūksta laiko. Tačiau juk sakoma, kad užrašytus planus ir mintis įgyvendinti daug lengviau.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Ar visiems užtektų drąsos išleisti iš narvo tigrą?

Kate DiCamillo. Photo credit: Candlewick Press.

Kate DiCamillo – viena žymiausių amerikiečių vaikų literatūros autorių. Jos tekstai išsiskiria gebėjimu jautriai ir tuo pačiu atvirai pasakoti vaikams apie gyvenimo skaudulius bei išbandymus.
Viename interviu rašytoja, svarstydama apie atsakomybę būti sąžiningai su skaitytojais, išdėstė savo poziciją: „Manau, mūsų darbas – pasitikėti skaitytojais. Manau, mūsų darbas – matyti ir leistis būti matomais. Manau, mūsų darbas – mylėti pasaulį.“*
Susitikimuose Kate DiCamillo vaikams dažnai pasakoja savo istoriją: vaikystėje ji nuolat sirgo, ir, kai buvo maža mergaitė, jos tėtis paliko šeimą. Ją nuolat lydėjo patiriama netektis, liūdesys, bejėgystė. Tačiau tuo pačiu metu ji pradėjo svajoti, kad bus rašytoja. Tad pradėjusi kurti vaikams, aiškiai žinojo, kad nebandys jų apgaudinėti, jog nėra liūdesio, baimės ar skausmo. Priešingai – juk literatūroje galima apie visa tai pasakoti ir leisti pažinti, tuo pačiu padedant rasti išeitį. Ir vaikai tai jaučia – po susitikimų jie prieina ir pašnibžda, kad taip pat yra ko nors netekę, serga ar jaučiasi silpni, bet dabar tiki, kad viskas bus gerai.
Naujoje, lietuvių kalba pirmą kartą išleistoje Kate DiCamillo knygoje „Tigro šuolis“ labai intensyviai jaučiamos pačios autorės vaikystės patirtys. Pagrindinis knygos veikėjas – Robas, po mamos mirties su tėčiu persikėlęs gyventi į pigų motelį atokiame Amerikos miestelyje. Berniukas serga – jo kojos išbertos ir nuolat peršti, tačiau niekas nežino, kaip gydyti ligą. Mokykloje Robas patiria patyčias, o jo tėvas dirba menkai apmokamą darbą ir nuolat turi žemintis. Abu nutarę apie savo sielvartą nekalbėti ir jokiu būdu jo neišleisti. Tad kur berastum geresnę vietą slėptis nuo visų?
Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną Robas randa TIGRĄ! Patį tikriausią, uždarytą narve ir paslėptą pašiūrėje. Tuo pačiu metu į kasdienybę įsiveržia dar viena laukinukė – nauja klasės draugė Siksta Beili. Iš pilkos masės ji išsiskiria ryškiomis mergaitiškomis suknelėmis ir tvirtu kumščiu. Užuot nuolankiai kentusi patyčias, ji narsiai ginasi! Be to, Siksta turi nepaprastą galią – Robas jai papasakoja viską, net tai, ko jokiu būdu niekam nepasakytų. Net apie tigrą! Ir, žinoma, ši užsispiria būtinai išleisti žvėrį į laisvę.
„Tigro šuolis“ – be galo kinematografiška knyga, nes joje labai vaizdžiai apibūdinama maža, slogi erdvė, nušviesta neoninės iškabos, joje egzistuoja keistomis aplinkybės atsidūrę žmonės, nelinkę atvirauti apie save. Motelio savininkas Bošanas mėgsta parodyti savo viršenybę, o kambarių prižiūrėtoja Vilė Mei tarsi abejinga viskam, kas vyksta. Būtent ji paaiškina Robui, kad šis serga, nes neleidžia pakilti skausmui. Ir iš tiesų Robas visus jausmus – tiek skausmą, tiek kadaise patirtą džiaugsmą, ir prisiminimus apie mamą (net jos vardą) laiko tarsi užrakinęs lagamine. Tik retkarčiais pro kraštelį kas nors prasprūsta. Siksta Beili gyvena laukimu, kad šeimą palikęs tėtis atvažiuos pasiimti dukters į didelį miestą, tad jai tereikia luktelėti. Tik kiek?..
Robo, Sikstos ir tigro istorija – be galo metaforiška ir gyva, juk kalbama apie išleidimą į laisvę to, kas tvirtai užrakinta. Kate DiCamillo tigro narve uždaro ir paslepia netekties skausmą, baimę, silpnumą, kaustančią nelaisvę ir… ilgesį. Ir čia pat įteikia raktą nuo spynos. Ar užteks drąsos išleisti viduje tūnantį tigrą?

* Kate DiCamillo, Why Children’s Books Should Be a Little Sad, http://time.com/5099463/kate-dicamillo-kids-books-sad/

Už straipsnį dėkojame Agnei Skučaitei-Leonavičienei

Kuo būna apdovanotos geriausios knygos vaikams?

Apie „Oskarų“ įteikimo ceremoniją tikriausiai žino visi, bent kiek besidomintys kinu. Apie Olimpines žaidynes žino net ir tie, kurie aktyviai nesportuoja. Šiomis dienomis dėmesį prikausto skelbiamos Nobelio premijos. Knygas vaikams esame vartę daugelis, bet ką žinome apie jų apdovanojimus? Literatūrinės premijos yra svarbios autoriams, paprastiems skaitytojams ir leidykloms. Apdovanojimai padeda atkreipti dėmesį į itin vertingas knygas ir talentingus autorius. Tad kokius apdovanojimus reikėtų žinoti tiems, kurie nori skaityti knygas, turėjusias didelės reikšmės vaikų literatūrai?
Lietuvoje galima išskirti kelias ryškesnes premijas. Vaikų literatūros premija – IBBY Lietuvos skyriaus inicijuota, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2004 metais įsteigta premija. Ši premija tęsia prieš septyniasdešimt metų pradėtas lietuvių literatūros puoselėjimo tradicijas taip skatinant Lietuvos rašytojus kurti vaikams skirtas knygas. Premija yra įteikiama balandžio 2-ąją – tarptautinę vaikų knygos dieną.

Geriausių metų knygų vaikams ir paaugliams premija – steigta IBBY Lietuvos skyriaus 1992 metais, skiriama rašytojui už geriausią praėjusiais (kalendoriniais) metais parašytą knygą vaikams. Laureatus renka IBBY Lietuvos skyriaus sudaryta komisija. Šiais metais buvo skirta 10 premijų, tarp kurių – premija už geriausią negrožinę knygą „Gamtos metų ratas“ buvo skirta Selemonui Paltanavičiui, už reikšmingiausią metų debiutą buvo apdovanota Daivos Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (leidykla „Žalias kalnas“), Lina Itagaki buvo apdovanota už iliustruotą gražiausią metų knygą – „Sibiro haiku“ (leidykla „Aukso žuvys“). Apdovanoti būna ir knygų vertimai. Ingai Tuliševskaitei premija buvo įteikta už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams – Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“, Viltarė Urbaitė įvertinta už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams – Emmi Itäranta „Vandens skonis“.

Taip pat Lietuvoje garsūs Metų knygos rinkimai.

Metų knygos rinkimų organizatorių nuotrauka.

Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005 metų,  rinkimus inicijavo Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija ir ją rengia kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija bei Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Geriausias metų knygas iš ekspertų komisijos pasiūlyto sąrašo renka skaitytojai, o tradiciškai knygos būna apdovanotos per Vilniaus knygų mugę. Jau paskelbtos ir šių metų knygos, pretenduojančios tapti geriausiomis.

Pasaulyje panašių apdovanojimų, skirtų vaikų literatūrai, galima aptikti kur kas daugiau. Trokštamiausias literatūrinis Amerikos apdovanojimas už vaikų knygas – Niuberio medalis (angl. Newbery medal). Tai pirmasis pasaulyje vaikų knygų apdovanojimas. Šio medalio laimėtoją, reikšmingiausią kūrinį vaikams ar jaunimui, per pastaruosius metus išleistą Amerikoje, kasmet renka Amerikos bibliotekų asociacija. Apdovanojimas teikiamas nuo 1921 m. ir yra pavadintas vaikų literatūros leidėjo vardu. Medalis skiriamas už knygą, kuri į Amerikos vaikų literatūros fondą įneša prasmingiausią ir didžiausią indėlį. Kate DiCamillo „Pasaka apie Desperą“, Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“ – vienos iš Niuberio medalio laimėtojų, išleistų Lietuvoje.

Ne mažiau svarbus yra IBBY Garbės sąrašas – nacionalinių IBBY skyrių pateiktos reikšmingiausios vaikų ir paauglių knygos. Ir, žinoma, Hanso Christiano Anderseno medalis (angl. Hans Christian Andersen Award) – Tarptautinės vaikų knygos tarybos 1956 metais įsteigtas apdovanojimas vaikų rašytojams, teikiamas kas dvejus metus. Iš pradžių šis apdovanojimas buvo siejamas su konkrečia knyga, bet ilgainiui tapo apdovanojimu už kūrybos visumą. Tai reikšmingiausias tarptautinis vaikų literatūros apdovanojimas, dar vadinamas „mažuoju Nobeliu“. Šiam apdovanojimui buvo pristatytas ir lietuvių dailininkas bei rašytojas Kęstutis Kasparavičius.

Premijos ir apdovanojimai – simbolinis ir pagarbus gestas, padėka kūrėjams už jų įnašą į vaikų literatūrą, o skaitytojams – pagalba renkantis reikšmingiausias knygas. Tiesa, kiekvienas skaitytojas gali sukurti ir savo asmeninius apdovanojimus, kurie jam bus ne ką mažiau svarbūs nei oficialūs.