Besišypsantis pokalbis su knygų kūrėjais Benu Bėrantu ir Vilija Kvieskaite

DSC_9339.jpgViso pokalbio metu jo dalyvių veiduose švietė šypsenos. O ar gali būti kitaip, kai neseniai pasirodė tavo parašyta ar iliustruota knyga? Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės kūrybinis duetas skaitytojams pristatė antrąją savo knygą „Baubaimė“. Kas yra smagiausia rašant ir iliustruojant knygas? Kuomet buvo daugiau baimės – pristatant pirmąją ar antrąją knygą? Ko bijo knygų kūrėjai? Apie tai ir dar daugiau šiame besišypsančiame pokalbyje.

Kaip Vilija pristatytų skaitytojams Beną, o Benas – Viliją?

DSC_9290BENAS: Vilija – geriausia iš kukliausių iliustruotojų, nupiešusi ne tik dvi puikias paveikslėlių knygas, bet ir daugybę atvirukų, drobinių maišelių dizainų bei nulipdžiusi aksesuarų ir kitų mielų smulkmenų, kurias dovanojat ar nešiojat, bet galbūt niekada neatkreipėt dėmesio, kas jas sukūrė. Ji labai kruopšti (gali valandų valandas tobulinti vieną piešinuką), linksma ir geraširdiška mergina. Labai džiaugiuosi turėdamas tokią kūrybos kompanionę.

VILIJA: Benas yra puikus bičiulis, rašytojas ir žodžių išradėjas. Dar noriu išduoti, kadDSC_9296 jei ne Benas nei „Riešutorto“, nei „Baubaimės“ nebūtų. Ir visai ne dėl to, kad jis šias knygas parašė, o todėl, kad pirmasis patikėjo šia idėja ir įtikino bei įkvėpė mane, nors man knygų iliustravimas tuomet buvo tik nedrąsus pasvajojimas. Man labai džiugu dėl šios auginančios draugystės ir bendrų svajonių išsipildymo.

Kokia smagiausia knygos rašymo ir iliustravimo dalis?

BENAS: Smagu kartu su knygų veikėjais leisti į nuotykius, tačiau dar smagiau sulaukti išleistos knygos. Tada galima susitikti su skaitytojais, linksmai ir rimtai šnekučiuotis, prisijaukinti jų šypsenas, įkvėpti ir būti įkvėptam, susirasti naujų draugų. Tai akimirkos, kurias norisi pasidėti po pagalve ir vis iš naujo susapnuoti.

VILIJA: Džiugina iliustracijų kūrimo procesas, kai po truputį lipdosi knygos veikėjų pasaulis, aiškėja detalės, bet smagiausia – kai paimi naują, spaustuvės dažais kvepiančią knygą į rankas.

DSC_9529.jpgPirmoji Jūsų parašyta ir iliustruota knyga „Riešutortas“ pasirodė prieš metus, o antroji – šių metų spalio mėnesį. Ar antros knygos rašymas ir iliustravimas truko metus?

BENAS: O kiek laiko užtrunka iškepti tortą? Tiek, kiek jis pučiasi orkaitėje? Galbūt reikėtų įskaičiuoti tešlos maišymą ar net ėjimą į parduotuvę? O juk prieš tai dar reikia sugalvoti, kokį pyragą nori iškepti ir tai netgi gali būti sunkiausia dalis. Panašiai ir su rašymu. Mintis apie antrą knygą galvoje pradėjo suktis pasirodžius „Riešutortui“, o galutinis variantas atsirado tik po keleto mėnesių. Bet aš iš tų, kurie net kepant tortui galvoja, kaip dar buvo galima patobulinti receptą (šypsosi).

VILIJA: Jei būčiau galėjusi piešti tiek, kiek noriu, turbūt ir ilgiau būčiau užtrukusi (šypsosi). Iš tiesų termino turėjimas priverčia suktis šiek tiek greičiau, nors vis atrodo, kad iliustracijas galima tobulinti ir tobulinti.

Kuomet buvo daugiau baimės – pristatant pirmąją ar antrąją knygą?

BENAS: Visada nekantru sužinoti, kaip knygą sutiks skaitytojai. Prieš pristatant naują knygą visada kirba šioks toks jaudulys, bet tai natūralu įdėjus daug širdies. Bet pamačius plačias ir nuoširdžias į pristatymus atėjusių žmonių šypsenas visos baimės iškart išgaruoja.

VILIJA: Jaudulio buvo abiem atvejais. Manau, jaudinsiuos ir prieš trečiosios knygos pristatymą, bet čia toks gerasis jaudulys, kaip prieš lipant į sceną – verčia pasistengti ir pasitempti.

DSC_9453.jpgPer tuos metus aplankėte nemažai vaikų, jiems organizavote daug dirbtuvėlių. Ar vaikai Jūsų aktyviai klausinėja apie Jūsų knygas? Gal prisimenate smagiausius klausimus?

BENAS: Pirmojoje knygoje voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis suvalgė riešutus, bet pamelavo, kad tai lapės darbas. Susitikimų metu su vaikais pasidalijam melais iš savo vaikystės, o tada pasipila jų istorijos. Bet viskas konfidencialu, todėl išduoti negaliu (šypsosi).

VILIJA: Vienas smagiausių klausimų, kuriuos man yra uždavę vaikai, buvo prieš porą savaičių viename susitikime nuskambėjęs mergaitės klausimas „Kaip jums pavyksta neišlįsti?“. Iš pradžių nesupratau, apie ką eina kalba, į pagalbą buvo pakviesti klasės draugai ir mokytoja, kurie kartu patikslino klausimą: „Kaip jums pavyksta neišlįsti iš lapo kraštų, kai piešiate?“. Visi kartu nutarėme, kad kartais išlįsti iš ribų ir leisti piešiniui pasivaikščioti – nieko blogo (šypsosi).

Kokie yra Jūsų knygų skaitytojai?

BENAS: Pagrindiniai mūsų skaitytojai, žinoma, yra vaikai. Kai kūrybinių dirbtuvėliųDSC_9074 metu persikūnijam į miško gyvūnus, jų būna pačių įvairiausių: kiškių, vilkų, lapių, meškų, o kartais net krokodilų ar žirafų. Bet būtent tai, kad visi skirtingi, ir yra žaviausia. Juk mano knygų veikėjai voveriukas ir varniukas irgi labai skirtingi, tačiau geriausi draugai.

VILIJA: Aš labai džiaugiuosi tais susitikimais su vaikais, nes pamatome, kad knygas vaikai iš tiesų skaito, noriai įsitraukia ir diskutuoja. Ir tie vaikai visi tokie skirtingi, jie įžvelgia ir akcentuoja skirtingus dalykus, kurių patys galbūt net nepastebime. Būna labai įdomu paklausyti tų įžvalgų.

Baubaimė“ – antroji Jūsų kūrybinio dueto knyga. Ko bijo jos kūrėjai?

BENAS: Knygos priešlapiuose atskleistos visų veikėjų baimės. Savaime suprantama, jų turi ir knygos kūrėjai. Būtent dėl to su skaitytojais pasidalijom savo vaikystės baimėmis. Kai buvau mažas, bijojau aukštos žolės. Kodėl? Žvilgtelėkit į knygą (šypsosi).

VILIJA: Aš bijau, jaudinuos ar nerimauju dėl daug įvairių dalykų. Dėl to ir ėmėmės šios temos „Baubaimėje“, kad vaikai su tėvais turėtų daugiau progų pakalbėti apie savo jausmus ir emocijas. Kai pasidalini ir išsiaiškini, kad visi kažko bijo, nesijauti toks vienišas su savo baime.

DSC_9833.jpgLiekate ištikimi neįprastiems knygų pavadinimais. O koks bus trečios knygos pavadinimas?

BENAS: Iki trečiosios knygos apie voveriuką Tiklį ir varniuką Kirnį dar ilgas kelias. O pakeliui gali nuskambėti ne vienas naujos istorijos pavadinimas. Galbūt ir patys veikėjai pasiūlys kokį variantą. Tikiu, kad dviems geriausiems draugams nutiks dar ne vienas įdomus ir galbūt pamokantis nuotykis, nes kur vaikai – ten veiksmas. O kol užrašysiu naują pasakojimą ir Vilija jį nupieš, kviečiu skaityti „Baubaimę“.

Ką pasakytumėte, ko palinkėtumėte vaikams, kurie ko nors bijo?

BENAS: Pirmiausia nusišypsočiau jiems ir pasakyčiau, kad bijoti – nieko baisaus. Nes visi ko nors bijo. Net ir patys drąsiausi. Kažko bijo jų tėvai, kažko bijo policininkai, kažko bijo net pati baimė (gal kad jos niekas nebebijos?). Bet neretai juk nutinka taip, kad baimės nebeatrodo tokios didelės, kai pažiūrim joms į akis. Taip nutiko ir Kirniui su Tikliu. Svarbiausia, kad baimės nesulaikytų nuo smagių dalykų. Tada jos tampa nuotykiais.

VILIJA: Mano baimės įveikimo receptas – po truputį ją prisijaukinti. Gal ji sumažės, jei kasdien po truputį bandysi su ja susidraugauti? Iš pradžių gali būti nepatogu, baisu, nejauku, bet labai dažnai paaiškėja, kad ta baimė nėra tokia ir baisi.

Ačiū už besišypsantį pokalbį!

Nuotraukos Viktorijos Gajauskaitės

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s