Debiutuojanti rašytoja Asta Gricė: „Svarbu, kad vaikams susiformuotų skaitymo įprotis“

Bebriukas Benas_spKuo šiomis dienomis gyvena Asta Gricė – Kalėdomis ar knygos išleidimo džiaugsmu?

Jei atvirai, tai knygos išleidimo džiaugsmu. Vis dar negaliu patikėti, kad man pavyko! Knygos kantriai laukiau kelis metus, bet, patikėkite, – buvo verta. Pirmąkart ją paėmiau į rankas gruodžio pradžioje vaikų ir jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Apėmė keistas jausmas – ji mano?! Vyko knygos premjera, vedžiau kūrybos dirbtuves vaikams. Tuomet ir išgirdau rimtą Ainiaus iš antrosios B komentarą (perskaičius 3 komiksus): „Galiu pasakyti, kad knyga – gera!“ Pirmasis įvertinimas – teigiamas, viliuosi, ir kiti bus panašūs.

Ką norėtumėte, kad apie Jus žinotų Jūsų knygos skaitytojai?

Dažniausiai rašau vasarą per atostogas, kada baigiasi rimti darbai, aprimsta mintys ir ima sproginėti kūrybos burbulai. Truputį pavydžiu tikriems rašytojams, kurie turi galimybę kurti kasdien arba bent užsirašyti keisčiausias juos aplankiusias mintis. Būtent iš jų ir gimsta netikėtos istorijos. Pastebėjau, kad važiavimas traukiniu (jei tik galiu susikaupti), man visada pamėtėja malonių kūrybinių netikėtumų. Išvada – turėčiau tapti tikra Lietuvos geležinkelių fane (šypsosi).

Dar vienas, gal ir neįprastas, faktas – nemėgstu šokoladinių saldainių. Skaniausi – fabriko „Rūta“ gaminama Lietuvaitė, Žara, latviška Karvutė, Raffaello, arba, kaip draugai sako, visokios keistenybės.

benasbebO ką skaitytojai turėtų žinoti apie bebriuką Beną?

Benas – šaunus, smalsus, geraširdis bebriukas, labai mėgstantis piešti ir linksmai leisti laiką su draugais. Jis nuolat sužino ką nors įdomaus, naujo, nuoširdžiai padeda kitiems ir pats noriai mokosi. Tarp Beno pažįstamų išskirtinė asmenybė – išsiblaškiusi, pasitikinti savimi ir mėgstanti vilkėti dailias sukneles – varlė Vija. Tiesa, kartais ji atsiduria šiek tiek komiškose situacijose, tačiau ir ji po truputį keičiasi.

Kaip kilo mintis parašyti knygą apie bebriuką Beną?

Tai gana neįprasta istorija, kurios nenorėčiau pasakoti. Pasakysiu tik tiek, kad netikėta mintis, kad turiu (būtent turiu) parašyti istoriją apie bebriuką Beną toptelėjo einant pro miesto vaikų darželį. Parašiau vieną istoriją, antrą, trečią… Kreipiausi į leidyklą „Nieko rimto“. Esu nuoširdžiai dėkinga jos vadovui Arvydui Vereckiui, kuris patikėjo manimi ir davė puikų patarimą: rašyti, rašyti, kuo daugiau rašyti. Kantriai mokiausi iš leidykloje dirbusio Beno Bėranto, klausiau geranoriškų Linos Eitmantytės-Valužienės patarimų, ir štai – rezultatas jau knygynuose.

benasbKuo panašūs yra žmonių ir gyvūnų pasauliai?

Mano knygutėje jie labai panašūs. Norėjau, kad Bebraičiai vaikams pasirodytų artimi, savi, patrauklūs, kur nuolat dedasi įdomūs dalykai. Kad tai, kuo gyvena istorijų veikėjai, būtų vaikams žinoma ir jų patirta. Manau, kad skaitytojams įdomu žinoti, kad gyvūnai kaip ir žmonės turi savo namus, kuriuose jauku ir gera. Man į pagalbą atėjo puikus vaikų knygų dailininkas Edgaras Straukas. Jo spalvingos ir išraiškingos iliustracijos vaikams ne tik patrauklios, bet ir padeda pamatyti, kiek daug įdomių dalykų vyksta gyvūnų gyvenime. Be to, Edgaras turi puikų humoro jausmą.

Ar be rašymo dar turite mėgstamų užsiėmimų? Kokių?

Patinka skaityti knygas, keliauti (deja, tai vyksta ne taip dažnai, kaip norėtųsi). Praėjusią vasarą, netikėtai pačiai sau, ėmiau domėtis sukulentais ir jų auginimu. Įstojau, kaip vadinu, į pametusių galvas dėl sukulentų grupę socialiniuose tinkluose.

Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?

Brolių Grimų pasakos, kurias gavau būdama kokių šešerių. Knygą nupirko tėtis, kai vieną žiemos dieną vaikštinėjome po apsnigtus Šiaulius. Kai augo dukra, šias pasakas skaitydavau jai. Vėliau tarp mėgstamų knygų atsirado Pamelos Travers „Merė Popins“ ir Hugh Lofting „Daktaras Dolitlis“.

Kaip galvojate, kas svarbiau, ar perskaitytų knygų skaičius, ar jų perskaitymo kokybė?

Pirmenybę skiriu kokybei. Jei yra galimybė, skaitau neskubėdama, jaukiai įsitaisiusi, mėgaudamasi siužeto vingiais. Tai leidžia atsipalaiduoti, pastebėti tam tikras smulkmenas, sužinoti kažką naujo, geriau pažinti įvairias gyvenimo sritis. Pasitaiko, kad knygą ryte praryju. Tačiau kartais, entuziastingai pradėjusi, po kurio laiko atidedu į šalį, teisindamasi, kad gal vėliau… Kartais vėliau taip ir nebeateina.

benasbeGal turite receptą, kaip vaikus (o gal net ir suaugusiuosius) paskatinti pradėti skaityti knygas?

Šiandien knygoms tenka konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais, filmais ar naršymu internete. Šiuolaikinės technologijos įtraukia vaikus (ir suaugusius), padėdamos prarasti laiko bei erdvės nuovoką. Akivaizdu, kad vaikams draugystę su literatūra reikėtų pradėti kuo anksčiau. Būtų šaunu, jei knygos skaitymas vaikui taptų kiekvieno vakaro tradicija. Receptas gana paprastas: jei namuose skaito suaugusieji, skaitys ir vaikai, juk geras pavyzdys užkrečiamas. Vieni gal pradės nuo paslaptingo pasakų pasaulio, kiti nuo linksmų komiksų, treti nuo pamokančių istorijų. Svarbu, kad vaikams susiformuotų skaitymo įprotis.

Ko šiais metais prašėte Kalėdų senelio?

Jaukios pižamos, raudonos suknelės, įdomios kelionės… ir visa ko geriausio savo šeimai, giminėms, draugams ir kolegoms. Turiu dar vieną slaptą norą, bet jei apie jį Jums papasakosiu, jo visas slaptumas pasibaigs (šypsosi)

O ką palinkėtumėte visiems mažiems skaitytojams?

Augti smalsiems, draugiškiems, linksmiems, bendraujantiems. Ir kuo daugiau SKAITYTI. Knyga gali padėti apsilankyti netikėčiausiose pasaulio vietose, pamatyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nepastebima, patirti įvairiausių emocijų ir plačiai atverti duris į slaptą fantazijų pasaulį.

Reklama

Dovana po eglute

Kaip gera pramerkus akis jausti šilumą. Nors kambarys pilnas saulės šviesos, tačiau lauke šalta ir žvarbu. Žinau tai, nes pažvelgus pro langą matyti, kaip dailiai šoka didžiulės snaigės ir pavėjui linguoja plikos medžių šakos. Girdžiu, kad mama sukasi virtuvėje. Tikriausiai kepa blynus, nes jų kvapas sklando visame kambaryje. Bet aš dar nenoriu keltis, dar per anksti.

_DSC0119 (2)Stebiu veiksmą pro langą: keičiasi mašinos, praeina kaimynė nešina skėčiu (nežinau, kam jai jis, gi kai kurios snaigės vis tiek aplenkia nešamą skydą ir prisiglaudžia kaimynei prie žando), kažkoks bendraamžis kiša laišką į seną geltoną pašto dėžutę (įdomu, ar berniukas rašė Kalėdų seneliui), o štai prie namo kampo, ryškiai raudonu paltu pasipuošusi, į mane žvelgia sparnuota karvytė. Sparnuota karvytė? Greit suskubu sugrąžinti žvilgsnį atgal, manydama, kad man pasivaideno, bet tai tiesa: ji vis dar šypsosi ir moja man, lyg kviesdama išeiti į lauką pažaisti su ja. Negaliu eiti, pyks mama, pastebės. Nuliūstu, kad aš dar per maža saviems nuotykiams ir stipriai užsimerkiu. Dažnai taip darau, manydama, kad tai, ko negaliu pakeisti, kažkaip savaime pranyks. Atsimerkiu, karvytės jau nebėra.

Vakare mama apklosto mane patalais ir mano mėgstamiausiu švelniuoju pledu. Pakšteli įIMG_9962 žandą ir, palinkėjus labos, išeina. Myliu ją, bet šįkart neklausysiu. Dar nenoriu užmerkti akių. Ir kaip galėčiau miegoti, kai pro durų apačios plyšį matau mirksinčius atspindžius? Jie nuo Kalėdų eglutės, kurią šiandien papuošėme namuose. Kartais ryte po ja randu dovanėlių, bet man įdomu pričiupti tą, kas jas deda. Juk Kalėdų senelis aplanko tik šv. Kūčių naktį. Gal tai Kalėdų senelio padėjėjas? Aš jį pamatysiu!

Tėvai jau įmigo. Labai lėtai atsikloju, atsisėdu ir užsimaunu šiltas kojines, paliktas prie lovos. Durys girgžda, tad jas atidaryti reikia labai atsargiai. Užduotis pavyksta ir jas praveriu neprižadinus tėvų. Na, bent jau nieko įtartino iš jų kambario negirdžiu. Įžengusi į koridorių jau matau mirksinčias Kalėdų eglės lemputes. Ak, kaip man jos patinka. Ne tik jos puošia namus ir primena apie šventes, bet ir tamsoje dėl jų ne taip baugu. Iš toli nematau, ar kas padėta po eglute, tad po truputį artinuosi prie didžiojo kambario. Keista. Aplinkui nieko nėra, aš tuo tikra, nes kambarį atidžiai nužvelgiau kelis kartus, tačiau po eglute guli vieniša knygutė.

DSC_02811Pakeliu knygelę nuo žemės, nubraukiu nuo jos kelis spyglius ir blizgučius. Pakuždomis perskaitau pavadinimą: „Katinėlis Juodis. Krisk, sniegeli!“. Nužvelgiu knygą. Ji nuo sparnuotos karvutės! Nieko nebesuprantu. Ar tai ji palikinėja dovanėles prie Kalėdų eglutės? Ar dėl to ją mačiau ryte? Strykteliu iš džiaugsmo ir grįžtu į lovą su knygele rankoj. Nors esu per maža keliauti ir patirti nuotykių tikrame pasaulyje, bet dėl savo dosnios naujos pažįstamos galiu leistis į katinėlio Juodžio istoriją. Dar kartą žvilgteliu į plačią juodojo padarėlio šypseną ant knygos viršelio ir suprantu, kad magija ir nuotykiai dar tik prasideda.

Rasa Antanavičiūtė

Ruošiame Kalėdines dovanas

DSC_0908Gera dovanoti laimę, įkvėpimą, meilę artimiems draugams ir rūpimiems žmonėms. Žiemą atpažįstam ugnį, kuri vis rusena užpildydama erdvę, kai sukiesi švenčių sūkury. Kartais jaudinamės, skubam ką nors įsigyti, išlaikyti egzaminus, spėti nukeliauti į svečius. Būna, jog pamirštame mėgautis atostogomis būdami kartu. Šypsnis, apkabinimas ar bučinys – tai jau dovana, tačiau dažnai mėgstame nustebinti artimuosius ir materialiomis smulkmenėlėmis.
DSC_02766Atvirukai ar knygelės, o galbūt puošnūs puodeliai? Klasikiniai, elegantiški bei bambukiniai… O ir arbatos bei kavos įvairovė gali nustebinti. Kavos puodelis su mažais malonumais, rytą pasitinkanti garuojanti Šventinė arbata su obuoliais, razinomis ir cinamonu sužadins norą dar stipriau tikėti Kalėdų stebuklu.
Ženkliukai, talismanai, drobiniai maišeliai puošia, saugo, padeda kasdien. Naujoje kolekcijoje tūnantys žvėreliai saugo naudingus patarimus, tinkančius visiems. Beribio laisvės pojūčio tau gali palinkėti kiškis, laputė tau primins, kas yra laimė, o braškių apsuptas barsukas gali lengvai nudžiuginti tau brangų draugą.
Taip pat ramybė žvarbiu žiemos metu – svarbi. Yra daug būdų, kaip ją galima sukurti.DSC_0432 Kalėdas primenanti arbata gali sušildyti, padėti atsiriboti nuo problemų ar bėdų. Rankų apglėbtas puodelis gebėtų savo šventiniu spalvingumu praskaidrinti nuotaiką. Meniški Sigutės Ach kūriniai sugeba pagauti žvilgsnį, priversti susimąstyti bei nusišypsoti. Jei trokšti ką nors aplankyti, sužinoti – kalėdinė knyga, pasaka gali padėti tokį norą iliustruoti.
DSC_0899Skambant tradicinėms kalėdinėms dainoms svarbu būti šalia artimųjų. Tuomet pasimiršta rūpesčiai, problemas padeda išspręsti šeima ar sielos draugai. Kai išvysti iš laimės žibančias vaiko akeles, prie vieno bendro stalo šurmuliuojančius mylimuosius, kai matai vis mirguliuojančias Kalėdų eglės lemputes ir net žvakės liepsnelę, nenustojančią šokti muzikos ritmu, gali suvokti, kad praėję metai yra pati didžiausia dovana, kuria gali dalintis su tais, kurie buvo šalia. Tad nesvarbu, ką pasirinksi įteikti, kaip norėsi visiems atsidėkoti, nes tik meilė, atsidavimas, ištikimybė ir rūpestis leis mėgautis šventėmis iš visos širdies.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis