Dovana po eglute

Kaip gera pramerkus akis jausti šilumą. Nors kambarys pilnas saulės šviesos, tačiau lauke šalta ir žvarbu. Žinau tai, nes pažvelgus pro langą matyti, kaip dailiai šoka didžiulės snaigės ir pavėjui linguoja plikos medžių šakos. Girdžiu, kad mama sukasi virtuvėje. Tikriausiai kepa blynus, nes jų kvapas sklando visame kambaryje. Bet aš dar nenoriu keltis, dar per anksti.

_DSC0119 (2)Stebiu veiksmą pro langą: keičiasi mašinos, praeina kaimynė nešina skėčiu (nežinau, kam jai jis, gi kai kurios snaigės vis tiek aplenkia nešamą skydą ir prisiglaudžia kaimynei prie žando), kažkoks bendraamžis kiša laišką į seną geltoną pašto dėžutę (įdomu, ar berniukas rašė Kalėdų seneliui), o štai prie namo kampo, ryškiai raudonu paltu pasipuošusi, į mane žvelgia sparnuota karvytė. Sparnuota karvytė? Greit suskubu sugrąžinti žvilgsnį atgal, manydama, kad man pasivaideno, bet tai tiesa: ji vis dar šypsosi ir moja man, lyg kviesdama išeiti į lauką pažaisti su ja. Negaliu eiti, pyks mama, pastebės. Nuliūstu, kad aš dar per maža saviems nuotykiams ir stipriai užsimerkiu. Dažnai taip darau, manydama, kad tai, ko negaliu pakeisti, kažkaip savaime pranyks. Atsimerkiu, karvytės jau nebėra.

Vakare mama apklosto mane patalais ir mano mėgstamiausiu švelniuoju pledu. Pakšteli įIMG_9962 žandą ir, palinkėjus labos, išeina. Myliu ją, bet šįkart neklausysiu. Dar nenoriu užmerkti akių. Ir kaip galėčiau miegoti, kai pro durų apačios plyšį matau mirksinčius atspindžius? Jie nuo Kalėdų eglutės, kurią šiandien papuošėme namuose. Kartais ryte po ja randu dovanėlių, bet man įdomu pričiupti tą, kas jas deda. Juk Kalėdų senelis aplanko tik šv. Kūčių naktį. Gal tai Kalėdų senelio padėjėjas? Aš jį pamatysiu!

Tėvai jau įmigo. Labai lėtai atsikloju, atsisėdu ir užsimaunu šiltas kojines, paliktas prie lovos. Durys girgžda, tad jas atidaryti reikia labai atsargiai. Užduotis pavyksta ir jas praveriu neprižadinus tėvų. Na, bent jau nieko įtartino iš jų kambario negirdžiu. Įžengusi į koridorių jau matau mirksinčias Kalėdų eglės lemputes. Ak, kaip man jos patinka. Ne tik jos puošia namus ir primena apie šventes, bet ir tamsoje dėl jų ne taip baugu. Iš toli nematau, ar kas padėta po eglute, tad po truputį artinuosi prie didžiojo kambario. Keista. Aplinkui nieko nėra, aš tuo tikra, nes kambarį atidžiai nužvelgiau kelis kartus, tačiau po eglute guli vieniša knygutė.

DSC_02811Pakeliu knygelę nuo žemės, nubraukiu nuo jos kelis spyglius ir blizgučius. Pakuždomis perskaitau pavadinimą: „Katinėlis Juodis. Krisk, sniegeli!“. Nužvelgiu knygą. Ji nuo sparnuotos karvutės! Nieko nebesuprantu. Ar tai ji palikinėja dovanėles prie Kalėdų eglutės? Ar dėl to ją mačiau ryte? Strykteliu iš džiaugsmo ir grįžtu į lovą su knygele rankoj. Nors esu per maža keliauti ir patirti nuotykių tikrame pasaulyje, bet dėl savo dosnios naujos pažįstamos galiu leistis į katinėlio Juodžio istoriją. Dar kartą žvilgteliu į plačią juodojo padarėlio šypseną ant knygos viršelio ir suprantu, kad magija ir nuotykiai dar tik prasideda.

Rasa Antanavičiūtė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s