Garsiausias plėšikas vaikų literatūroje sugrįžta po 45 metų pertraukos

otfried preußler_foto dpa

Otfried Preußler. Foto dpa

Otfrydas Proisleris (Otfried Preußler) – puikiai žinomas Vokietijos vaikų rašytojas, savo knygomis pripažinimą pelnęs daugelyje pasaulio šalių. Raganiukė ir plėšikas Hocenplocas yra populiariausi ir žinomiausi Otfrydo Proislerio vaikų knygų veikėjai, o su knyga „Plėšikas Hocenplocas“ auga jau trečia karta. Rašytojui šis veikėjas buvo itin svarbus, jis netgi plėšiko Hocenploco vardu rašė laiškus valdžios institucijoms ir atsakinėdavo į vaikų laiškus.

Knyga „Plėšikas Hocenplocas“ yra tapusi vaikų literatūros klasika, tačiau iki praeitų metų buvo manoma, kad autorius parašė tik tris knygas apie plėšiko nuotykius. Paskutinė, trečioji plėšiko nuotykių knyga buvo išleista 1973 metais. Vis dėlto praėjus penkeriems metams po rašytojo Otfrydo Proislerio mirties buvo rasta dar viena iki šiol neišleista plėšiko Hocenploco nuotykių knyga.

plesikas_hocenplocas_4_spTvarkydama rašytojo paliktą turtą, jo dukra Suzana Proisler-Bitš (Susanne Preussler-Bitsch) kartu su savo tėvo kūrinių rankraščiais surado ir dvidešimties puslapių pjesę teatrui „Kelionė į mėnulį“, kurią Otfrydas Proisleris parašė prieš 50 metų. Suzana tekstą pritaikė knygai ir pjesė virto nuotykių kupina istorija „Plėšikas Hocenplocas ir mėnulio raketa“, kuri Vokietijoje buvo išleista 2018 liepos 17 dieną, praėjus 45 metams po paskutinės plėšiko Hocenploco serijos dalies išleidimo. Lietuvos skaitytojai naujais plėšiko nuotykiais gali džiaugtis nuo šių metų pradžios, nes mes pirmą kartą Lietuvoje išleidome ketvirtąją plėšiko Hocenploco nuotykių dalį su spalvotomis originalaus vokiečių dailininko F. J. Tripo iliustracijomis.

menulio raketaTaigi pamiltų veikėjų – Kaspariuko, Zepuko, jų močiutės ir vachmistro Dimpfelmozerio – nuotykiai tęsiasi. Plėšikas Hocenplocas ir vėl pabėgo iš kalėjimo, tad draugams kilo mintis nusiųsti jį į mėnulį. Gal iš ten jam nepavyks pasprukti?

O. Proislerio kūrybą vertina ir vaikai, ir vyresni skaitytojai, ir literatūros kritikai. Rašytojas buvo net du kartus apdovanotas aukščiausiu nacionaliniu Vokietijos vaikų literatūros apdovanojimu ir tituluojamas vienu linksmiausių vaikų knygų rašytojų.

Paklaustas, kodėl rašo vaikams, O. Proisleris atsako: „Rašymas vaikams man teikia begalinį džiaugsmą. Tiek pat džiaugsmo, kiek aš gaunu rašydamas, norėčiau palinkėti ir savo skaitytojams.“ Kartu su O. Proislerio knygų veikėjais vaikai mokosi iš klaidų, tyrinėja ribas, bando išsiaškinti, kas yra gerai, o kas ne.

Plėšiko nuotykiais džiaugiasi jau daugiau nei 55 milijonai (tarp jų ir Lietuvos) skaitytojų.

Reklama

Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas: stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga

ozedfPradėti vadintis rašytoju gali tada, kai parašai knygą. O kai parašai tris? Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas vaikų literatūros pasaulyje sėkmingai debiutavęs su knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“, rankose laiko jau tris savo parašytas knygas vaikams ir, atrodo, nesiruošia sustoti. Bet pradėkime nuo žiemos ir švenčių. Kas Virgiui Šidlauskui per jas kelia daugiausiai džiaugsmo? Už kokią knygą jis balsuos Metų knygos rinkimuose? Kokią slaptą misiją rašytojas norėtų įvykdyti? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų nuotaikingame interviu.

Kas Jus labiausiai džiugino per praėjusias šventes?
Laikas praleistas su šeima. Dar šiltas židinys uošvijoje. Ir sniegas, kurio šiais metais buvo į valias.

Ar Jums patinka žiema? Ar negąsdina didelės pusnys ir nemažas šaltukas?dsc_0292
Man bjauriausias laikas – ruduo. Kai kasdien lyja, šlapia, purvina ir nesustodamos trumpėja dienos. O žiema – visai kitas reikalas. Žiemą, ypač jei yra sniego, galima nuveikti daug smagių dalykų: ridenti besmegenius, statyti sniego pilis, daryti sniego angelus, ant apsnigtų automobilių paišyti šypsenas, įsikišus varveklius į burną vaidinti pamėlusį nuo šalčio vampyrą ir t. t. O kai pasidaro šalta, visada galima grįžti namo ir jaukiai įsitaisius pažiūrėti linksmą filmą ar perskaityti įdomią knygą.

Kokią knygą skaitėte per praėjusias šventes? Galbūt turite kokią tradiciją šventiniu metu skaityti Kalėdines knygas?
Kol kas tokios tradicijos neturime, bet verta susimąstyti. Šiais metais taip jau nutiko, jog skaičiau dukrai Aleksandro Volkovo „Geltonąjį rūką“, knygą, kuri pačiam vaikystėje paliko labai didelį įspūdį. Ir nors ji ne apie Kalėdas, bet visgi sniego joje buvo. Deja, po tiek metų pajusti šiurpuliukus kaip skaitant pirmąjį kartą nepavyko. Viskas dabar atrodo kitaip. Bet tai natūralu. Tik vaikystės nostalgija vis grąžina mintimis atgal.

Jūsų knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ pernai metais buvo nominuota Metų vaikų knygos rinkimuose. O už kokią knygą vaikams šiemet balsuotumėte pats? Kodėl?
Už Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ ir Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Ne tik balsuočiau, bet ir jau balsavau. „Sibiro haiku“ už skaudžią, bet nuostabiai parašytą ir iliustruotą istoriją. O „Klampynių kronikas“, nes Neringa savo knygose moka ne tik užburiančiai kalbėti, bet ir nuotykių jose tiek, kad laikykis.

slaptoji korenlijaus van drebelio isija_dKol Ulfas ruošiasi tolimesniems savo nuotykiams, pasirodė nauji pasaulio užkariautojai rupūžiai, vykdantys Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją. Ar pasaulio gyventojams derėtų sunerimti?
Oi, šie trys nenaudėliai patirs begales pavojų, kol išsiaiškins, ko kiekvienas vertas. O dar ta paslaptinga misija, kurios niekam nevalia atskleisti… Laimė, dauguma situacijų, į kurias jie paklius, privers šypsotis. Ir gal kai kas jų elgesyje net atpažins dalelę savęs.
Žinoma, jokie rupūžiai iš knygos neišlįs ir tikrai neprivirs bėdos, dėl to galime būti ramūs. Bet tiesa ta, kad ir mūsų pasaulyje sočiai pasipūtimo, nesantaikos ir susvetimėjimo. Paniekos meilei ir gyvybei. Kaip bebūtų gaila, visada bus tokių, kurie nori valdyti svetimus likimus, žaisti žmonių gyvybėmis lyg šachmatų pėstininkais. Nes neįmanoma mylėti kitų, nemylint savęs paties. Ko gero, nuo to visų pirmiausia ir reikėtų pradėti.

Kam rekomenduotumėte perskaityti „Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją“? Kokį šios knygos skaitytoją įsivaizdavote rašydamas knygą?
Visiems smalsuoliams, mėgstantiems patrakusius nuotykius, paslaptingus žnypliarankius aparatus, mįslingas misijas, žolynuose besislapstančius žvalgus išsprogusiomis rupūžės akimis ir negalintiems pakęsti prievartos, klastos bei melo. Aišku, jei mes būtume tų trijų knygoje minimų rupūžių praleidusių daugybę laiko ankštame povandeniniame laive vietoje, kažin kaip patys pasielgtume. Bet jei moralinis kompasas rodys teisingą kryptį – niekada nepasimesime.
O skaitytoją įsivaizdavau panašų į save vaikystėje. Ir į savo dukrą. Jiems ir rašau visas knygas.

Kokią slaptą misiją pats norėtumėte įvykdyti arba kokioje dalyvauti?
O! Ta misija būtų tokia slapta, kad niekas apie ją taip nieko ir nesužinotų. Todėl iš karto prisisemsiu kūdros, kurioje slėpėsi rupūžių povandeninis laivas, vandens į burną ir daugiau nepasakysiu apie tai nė žodžio. Ir jei kur kils žemės drebėjimai, cunamiai ar netikėtai išsiverš ugnikalniai – nereikia manęs gręžioti akimis. Vis tiek neprisipažinsiu, net jei tai ir bus mano darbas.

20180111_134636a.jpg

Dalyvaujate daug savo knygų pristatymų ir susitikimų su vaikais. Kas Jus labiausiai stebina šių renginių metu? Gal prisimenate pati smagiausią susitikimą?
Stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga. Kiek vaikai turi žingeidumo ir fantazijos.
O smagių susitikimų buvo labai daug. Vienur vaikai klausinėjo, kodėl tapau rašytoju, o ne piratu, kitur stebino įžvalgomis, jog Ulfas turėjo turėti nuosavą raktą, kitaip nebūtų pasprukęs iš namų niekieno nepastebėtas ir pan. Bet, ko gero, vieni įspūdingiausių susitikimų buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur vaikai ne tik pasirodė esantys tikri šmaikštuoliai, bet ir dainas kartu traukė taip, jog net šiurpas ėjo kūnu.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė