Ramutė Skučaitė ir Jūratė Račinskaitė: įkvėpimą randame ir eilėraščio eilutėje

Ramutė Skučaitė yra poetė, dramaturgė, vertėja, dainų tekstų autorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Jūratė Račinskaitė yra nepriklausoma menininkė – dailininkė, scenografė. Jūratė yra Ramutės dukra, o šiam šeimyniniam ir kūrybiniam tandemui bendradarbiaujant gimsta knygos. Tokios, kuriose įrašyti eilėraščiai vėliau suskamba ir vaikų, ir suaugusiųjų lūpose. O atmintyje likusios eilėraščių eilutės ar posmeliai karts nuo karto atgyja.

Ramutė Skučaitė. Linos Lukšaitės nuotrauka.

„Maži pelėdžiukai, / Pluksnelės jų raibos… / Maži pelėdžiukai / Pabudo ir raivos.“ Tokiomis eilutėmis skaitytojus pasitinka naujausioje Ramutės Skučaitės poezijos rinktinėje „Pelėda žino!“ esantis eilėraštis. Kai Ramutės ir Jūratės paklausiau, kas jos labiau yra – pelėdos ar vyturiai, jos abi tik pagūžčiojo pečiais ir atsakė, kad ir tokios, ir tokios! O kodėl – nežinia. Nes kur čia viską žinosi. Galbūt tik pelėda viską žino? Ramutė sakė, kad jeigu norėčiau sužinoti, ką žino pelėda ir ko nežinome mes, visi atsakymai yra knygoje „Pelėda žino!“. Ir dar pridūrė, kad to nenuginčysiu niekaip.

Aš ir nepuoliau ginčytis, nes kai pavasaris už lango (bent jau kalendorinis), tai ginčytis nesinori, tik džiūgauti. O kas labiausiai džiugina Ramutę ir Jūratę šį pavasarį?
Kas gi džiugins, jei ne pats pavasaris!

Knygų kūrėjos lakoniškos. Gal dėl to, jog viską, ką jos nori pasakyti, jau sudėjo į eilėraščius, į knygas?

Jūratė Račinskaitė

Ramute ir Jūrate, kai buvote vaikai, ar mėgote skaityti? Kaip pamilote knygas ir skaitymą?
Ramutė: aš mėgau labai – taip labai, kad ligi šiol atsimenu bemaž visas kada skaitytas knygas… Iki šiol gailiuosi, kad teturiu jų tik keletą. Už Jūratę galiu pasakyti: mėgo skaityti ir skaitė. Manau, kad neišsigins!
Jūratė: Tikrai ne.
Ramutė: Bijom, kad niekas nežino, kaip ima ir pamilsta…Užtat aš žinau, kodėl tokia mylima yra poetės kūryba. Dėl tikrumo, skaidrumo, jautrumo, nuoširdumo, dėl kuriamos vaikų ir suaugusiųjų pasaulio vienybės (už tai poetė buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija). Ramutė yra dėkinga visiems, kas ją apdovanojo. Tiki, kad tai buvo padaryta nuoširdžiai… (Kaip ir minėjau anksčiau – nuoširdumas yra neatsiejama poetės gyvenimo ir kūrybos dalis).

Iš kur kūrėjos semiasi įkvėpimo? Jos sako, kad „nėra tokio šulinio, upės ar ežero… Nereikia ir semtis: kartais užtenka pro lapus švystelėjusio spindulio, ant rankos nupuolusios snaigės… O gal eilėraščio eilutės.“

Nuo eilėraščių niekur nepabėgsime ir nepasislėpsime. O aš ir nebandau, nes jie man labai patinka!
Jūrate, kiek mamos parašytų eilėraščių mokate mintinai? Kuris Jums patinka labiausiai?
Nežinau. Tik žinau, kad esant skirtingoms aplinkybėms, staiga ima ir išplaukia mintyse posmas ar eilutė. Daug jų – ir įvairių.

Ramute ir Jūrate, esate mamos ir dukros kūrybinis tandemas. Ar lengvai pavyksta sutarti kuriant?
Ramutė: Paprastai mąstom panašiai. Tesiskiria tik kūrybos išraiška.

Po šio atsakymo aš nedrįsau daugiau kamantinėti kūrėjų. Norėjosi jas tausoti, kad liktų kuo daugiau jėgų kurti. Bet vis dėlto nesusilaikiau ir uždaviau paskutinį klausimą, po kurio tik tyliai atsisveikinome.

Ramute ir Jūrate, kokį vieną patarimą duotumėte vaikams? Ko jiems palinkėtumėte?
Skaityti ir skaityti. Nesiliauti skaičius. Visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kaip gimsta knygos, kuriose skamba muzika

Violetos Palčinskaitės besidomintiems vaikų literatūra pristatyti greičiausiai nereikia. Poetė, dramaturgė, scenaristė ir vertėja – tiek veiklų aprėpia vaikų mylima kūrėja. Jos kūrybą skaitytojai lygina su pavasariu – žaismingu, šviesiu, gaiviu. Juk kada, jeigu ne pavasarį skaityti eiles! O jeigu pavasaris būtų muzika, kokia ji būtų? Kokia muzika tapo įkvėpimu vienai iš Violetos Palčinskaitės knygų? O kokie kūriniai gimsta, kai susitinka dvi klasikinės muzikos gerbėjos? Apie tai ir kalbėjomės su knygos „Stebuklinga Mocarto fleita“ kūrėjomis rašytoja Violeta Palčinskaite ir dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene.

Violeta Palčinskaitė

Jeigu pavasaris būtų muzika, kokia ji būtų? Kokia Jūsų skaityta knyga labiausiai primena pavasarį?

Violeta Palčinskaitė: Manau, pavasaris ir yra muzika. Jis groja lietaus lašais į senamiesčio stogus, besiskleidžiančiais gėlių pumpurais, lengvu vėjeliu alyvų krūmuose ir sugrįžusių paukščių giesmėmis… Pavasaris – tai paukščių gaudytojas Papagenas ir jo užburtoji fleita… Pavasaris – tai Mocartas! Ir kiekviena knyga, kurioje daug šviesos, gėrio, geros nuotaikos ir meilės.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Pavasarį atspindinti muzika – kupina netikėtų žaismingų akordų, šviesių tonacijų, vingrių melodijų, veržlaus ritmo ir žaižaruojančių trelių. Man viena iš labiausiai pavasariškų knygų – mano vaikystės laikų Anos Gelhar knygelė „Ateik, geguži mielas…“ apie mažojo Mocarto vaikystę su pavasariui skirtos dainelės natomis.

Kokią vietą Jūsų gyvenimuose užima klasikinė muzika?

Violeta Palčinskaitė: Klasikinė muzika yra didelė dalis mano pamėgtos muzikos, nes nuo vaikystės tėvai vesdavosi į klasikinės muzikos koncertus. Mokiausi Kaune, septynmetėje Muzikos mokykloje.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Besimokydama Čiulionio menų gimnazijoje galvojau, kad tapsiu profesionalia smuikininke, bet paskutiniais metais pasirinkau dailininkės kelią. Turėjau puikią galimybę susipažinti su įvairiais muzikos žanrais ir kryptimis. Bet klasikinės muzikos lobynai mano širdyje užėmė pačią didžiausią dalį. Be šios muzikos negaliu praleisti nė dienos, ji – kaip tyro vandens gurkšnis, būtinas išgyventi.

Kodėl būtent Mocarto muzika tapo įkvėpimu knygai „Stebuklinga Mocarto fleita“?

Violeta Palčinskaitė: Norėjau atkreipti skaitytojų dėmesį ne tik į Mocarto operos, kuri laikoma viena iš pačių gražiausių pasaulio operų, muziką, bet ir į pirmapradį jos tekstą, libretą, pasaką, kurią seka šis žavingas kūrinys.

Ar rašant ir piešiant klausotės muzikos? Ar ji neblaško?

Violeta Palčinskaitė: Muzikos klausausi prieš rašydama arba po. Rašymas iš manęs pareikalauja be galo didelio susikaupimo, todėl lieku tik su savim.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Piešdama dažnai klausausi įvairios muzikos, bet tik tuomet, kai iliustracijos kompozicija jau sukurta ir lieka ją techniškai išpildyti. O piešdama iliustracijas knygai „Stebuklinga Mocarto fleita“ klausiausi… Bacho kantatos. Žinoma, „Užburtąją fleitą“ prieš tai perklausiau dešimtis kartų!

Kaip kilo mintis integruoti operos fragmentus į tekstą, kaip juos atrinkote?

Lina Eitmantytė-Valužienė: Šią mintį įkvėpė noras ieškoti originalių knygos formų, skatinti vaikus naujai atrasti literatūrą ir klasikinę muziką. Operos muzikinius fragmentus „iškirpau“ daug kartų klausydama kūrinį ir atidžiai skaitydama Violetos tekstą. Tikslas – sudėlioti įžymiausių arijų fragmentus ir kitus „Užburtosios fleitos“ muzikos motyvus taip, kad jie papildytų ir praplėstų knygos veikėjų charakterius, emocijas, akcentuotų svarbiausias turinio mintis.

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kuo knyga, kuri skatina susipažinti su klasikine muzika, gali būti patraukli šiuolaikiniams vaikams?

Violeta Palčinskaitė: Šiuolaikiniai vaikai yra be galo imlūs, jiems nesvetimos visos šiuolaikinės technologijos, todėl išradingas teksto paįvairinimas muzikos garsais, manau, tikrai jų neatbaidys nei nuo teksto, nei nuo muzikinių fragmentų. O gal kils noras pasiklausyti pačios operos ar nueiti į Operos teatrą. Tokios knygos turėtų sužadinti vaiko smalsumą, praplėsdamos akiratį.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Vaikams būtina parodyti, kiek nuostabių dalykų yra juos supančiame pasaulyje. Tikiu, kad kiekviena galimybė prisiliesti prie laiko patikrintų verybių suteiks jiems naujų potyrių ir įkvėpimo atradimams.

Ar turite savo kurtą (parašytą, iliustruotą) mylimiausią knygą? Kodėl ją?

Violeta Palčinskaitė: Man visada mylimiausia knyga yra ta, kuri tik ką parašyta… Vėliau ta nuostata neretai keičiasi. Mamai juk visi jos vaikai yra vienodai mylimi, taip ir autoriui jo knygos…
Lina Eitmantytė-Valužienė: Visiškai pritariu Violetai. Kol kuriu iliustracijas, atrodo, kad knyga su jomis bus pati brangiausia, bet kai ši knyga gimsta, ji užima tokią pat svarbią vietą tarp kitų iliustruotų.

Be knygų ir muzikos, ar dar turite mėgstamų meno rūšių ar laisvalaikio leidimo būdų? Kokių?

Violeta Palčinskaitė: Patinka lankytis meno galerijose, teatruose ir, žinoma, neįsivaizduoju savo gyvenimo be kelionių.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Man, kaip ir Violetai, labai patinka keliauti, ieškoti naujų įspūdžių gamtoje, architektūroje, meno parodose. Taip pat mėgstu teatrą, kino filmus, fotografuoju, žaidžiu stalo žaidimus.

Ko palinkėtumėte visiems knygų ir muzikos gerbėjams?

Violeta Palčinskaitė: Linksmo, šviesaus, skambančio pavasario!
Lina Eitmantytė-Valužienė: Nuostabių atradimų, kurie pripildytų širdį šviesos ir džiaugsmo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Britų autorius ir iliustratorius Alex T. Smith: „Skaitykite su vaikais net kai jie išauga iš paveikslėlių knygų amžiaus…“

Alexas T. Smithas

Kai Alexas T. Smithas buvo mažas berniukas, jis norėjo būti virėjas, triušis ar vaikų knygų iliustruotojas. Šiandien jis yra ne tik sėkmingas iliustruotojas, laimėjęs ne vieną nominaciją, bet ir itin spalvingai iliustruotos knygų serijos „Klodas“ autorius (kol kas lietuviškai išleidome tik vieną knygelę „Klodas mieste“). Šiame interviu Alexas T. Smithas pasakoja apie dar vaikystėje pamėgtas knygas ir dalinasi mintimis apie vaikų bendravimo vystymą ir jų skaitymo skatinimą.

Kokias knygas skaitei, kai buvai vaikas?
Mėgau viską, ką parašė Janet ir Alanas Ahlbergai – „Policininkai ir plėšikai“ yra viena mano mėgstamiausių knygų, nes ji juokinga, be to, joje daug detalių, kurias vaikas gali tyrinėti. Be to, tos knygos auga kartu su tavimi – visada mylėjau plėšikę močiutę ir jos pavogtą lapės kailį. „Tigras, užsukęs į svečius arbatos“, „Mikė Pūkuotukas“ ir istorijos apie trolius Mumius dar dabar yra vienos mano mėgstamiausių knygų!

Jei galėtum būti knygos veikėju, kuo būtum?
Norėčiau būti Eloiza iš Kay Thomson ir Hilary Knight knygų, nes gyventi Niujorko Plazos viešbučio apartamentuose 6-tajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atrodo kaip svajonė…

Kas geriausia skaitant knygas?
Geriausia tai, kad tikrai yra knyga kiekvienam, ir tai, kad gali leistis į įvairiausius nuotykius, patogiai sėdėdamas fotelyje. (Ant mano kelių visuomet tupi bent vienas šuo, tad ir jis gauna patirti tuos nuotykius kartu!)

Kuri knyga yra tavo visų laikų mėgstamiausia?
„Tigras, užsukęs į svečius arbatos“, kurią parašė Judith Kerr. Istorija nuostabi, gražios ir iliustracijos, bet man labiausiai patinka tai, kad mažoji mergaitė išėjo vakarieniauti į kavinę, apsirengusi pižamą. Man tai atrodė taip įdomu ir nepaprasta, ir aš visada tikėjausi, kad susiklostys tokia situacija, kaip arbatos užsukęs tigras, kuri privers mane eiti su pižama vakarieniauti kavinėje…

Be knygų skaitymo, ką dar svarbiausio gali padaryti tėvai, norėdami padėti savo vaikui vystyti bendravimo įgūdžius?
Nepaprastai svarbu kasdien bendrauti su vaikais, nekalbant su jais „iš aukšto“. Vaikai iš tiesų yra daug gudresni, nei mes, suaugusieji, manome. Jiems patinka iššūkiai, jiems patinka, kai su jais kalbama dėmesingai. Nemanau, kad vaikams būtina viską suprasti, ir jei galvosi, kad jiems neįdomu, tai praleisi progą su jais be galo įdomiai pasikalbėti. Dievinu kalbėtis su savo mažais sūnėnais – jie yra visiškai pakvaišę ir turi nuostabius požiūrius ir nuomones apie pasaulį, ir, tiesą sakant, kai kurie suaugusieji galėtų iš jų pasimokyti! Kaip iliustruotojui, manau, verta pasakyti, kad piešimas bei kūryba yra dar vienas bendravimo būdas.

Kokį vaidmenį skatinant tavo rašymo įgūdžius vaidino tavo tėvai?
Mano tėvai tikrai skatino mane būti kūrybingam. Atsimenu, kai per vienas mokyklines atostogas visai nebeturėjau ką piešti – buvau jau nupiešęs viską, ką turėjome namuose – mano mama davė man plytą! Tai buvo labai ilga vasara…
Mano senelis taip pat buvo didelis įkvėpėjas man augant, nes jis pats buvo rašytojas. Kai pradėjau eiti į mokyklą, jis man parašė istoriją, ką per dieną veikia mano žaislai. Tokias istorijas jis rašė kiekvieną dieną maždaug ketverius ar penkerius metus, kol galiausiai pačias geriausias sudėjo į knygą, kurią dar tebeturiu.

Kaip paskatinti savo vaikus ir anūkus skaityti? Kokias knygas tau patinka skaityti su vaikais?
Svarbiausia padaryti, kad skaityti būtų smagu. Jei mano sūnėnai skaito kažką, kas jiems nepatinka, neverčiu jų pabaigti. Kartais skaitymas gali tapti „mokykliniu“ ir tapti nuobodus, ir labai svarbu, jei tik įmanoma, užbėgti tam už akių. Manau, kad jei tik kažką skaitai, visai nesvarbu, kas tai. Kai mano brolis buvo mažas, jis amžių amžius praleisdavo skaitydamas atlasus ir žemėlapius! Skaitykite su vaikais net kai jie išauga iš paveikslėlių knygų amžiaus – skaitykite juokingais balsais, kvailiokite – tai geras būdas vaikus sudominti. Savo sūnėnams stengiuosi leisti rodyti kelią patiems – jei jie nori su manimi skaityti, aš tuo mėgausiuosi, kad ir ką skaitytumėme!

Ačiū už pokalbį!
Šaltinis: http://www.wordsforlife.org.uk/alex-t-smith

Knygų apžvalgininkas Artūras Ketlerius: „Bandydami skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas darome didžiulę skriaudą vaikams“

Gana įprasta matyti tinklaraštį apie knygas, kurį rašo moteris. Bet tikimės, kad jūsų nebenustebinsime, jeigu pasakysime, kad tinklaraščius apie knygas rašo ir vyrai. Artūras Ketlerius vienas iš jų. Kodėl jis rašo apie knygas? Apie tai, apie knygų skirstymą į berniukiškas ir mergaitiškas, apie mėgstamiausias knygas su ekonomistu, komunikacijos specialistu ir knygų apžvalgininku ir pasikalbėjome.

Artūras Ketlerius. Asmeninio albumo nuotrauka.

Save prisistatote esantis ekonomistas, knygų apžvalgininkas, buvęs žurnalistas, o dabar – komunikacijos specialistas. Kaip kilo noras aprašinėti knygas?

Vaikystėje turėjau labai paprastą svajonę – gyventi iš knygų skaitymo. Svajojau, kad tobulas gyvenimas būtų, jeigu man mokėtų už tai, kad skaitau knygas. Tokia svajonė, žinoma, neišsipildė, o jau baigęs mokyklą skaitymą gerokai apleidau.

Kai grįžau prie skaitymo, susidūriau su paprasta problema – knygų yra daugiau, negu kada nors pajėgsiu perskaityti, tad nusprendžiau daugiau laiko skirti tinkamų knygų pasirinkimui, tačiau pastebėjau, kad nebuvo mane tenkinančių knygų aprašymų. Literatūrologai mėgsta pasakoti apie knygas akademine kalba, kuri ne visiems yra suprantama, didelė dalis knygų apžvalgininkų daugiau dėmesio skiria bandymams įrodyti, kad patys galėtų būti rašytojai ir pamiršta papasakoti apie knygą, kuri ir turėtų būti recenzijos objektas.

Taigi, su kolega, buvusiu bendramoksliu nusprendėme rašyti, mūsų manymu, „žemiškesnes“ apžvalgas, kurios turėtų atsakyti į paprastą klausimą – ar jums verta gaišti savo laiką su šia knyga.

Koks Jūsų santykis su knygomis buvo vaikystėje, paauglystėje, dabar? Kaip jis keitėsi? Kas jį keitė?

Vaikystėje knygos buvo mano nuolatinės palydovės. Kai dar nemokėjau skaityti, nuolat prašydavau, kad knygas man skaitytų šeimos nariai, vėliau laiką po pamokų leisdavau mokyklos bibliotekoje ir pamiršdavau paruošti namų darbus, nes įnikdavau į kokią nors įdomią istoriją. Labai greitai pamačiau, kad pačios įdomiausios istorijos man yra mokslinė fantastika, tad ėmiau ieškoti tokių knygų, ir buvau labai pasipiktinęs, kai mano gimtosios Kretingos suaugusiųjų bibliotekoje darbuotojai atsisakė pradinukui išduoti mokslinės fantastikos knygų ir nusiuntė į vaikų biblioteką…

Žavėjimasis knygomis po kurio laiko dingo. Net negaliu atsakyti, kodėl, tačiau ankstyvosios paauglystės laikotarpiu knygose esančios istorijos tiesiog nežavėjo. Vaikiškoms pasakoms buvau jau per didelis, o suaugusiųjų knygoms – per mažas. Taigi, toje neaiškioje paauglystės teritorijoje knygų reikšmė sumažėjo.

Laimei, kai buvau keturiolikos, o gal penkiolikos metų, iš mamos dovanų gavau Melvin Burgess „Heroiną“, kuris priminė, kad knygose yra įdomių istorijų. Nuo tada skaitymu vėl susidomėjau, tačiau dėl užimtumo, mokslų, darbo ir kitos veiklos studijų metais knygas buvau gerokai apleidęs.

Visgi, mano santykis su knygomis išliko panašus nuo vaikystės. Knygos yra naujų žinių šaltinis ir galimybė patirti naujų potyrių. Aš vis dar esu mokslinės fantastikos gerbėjas ir vis dar manau, kad pradinukus reikėtų įleisti į suaugusiųjų bibliotekas (šypsosi).

Kiek teko pastebėti, vyrų, rašančių tinklaraščius apie knygas, yra daug mažiau nei moterų. Ar tiesa? Kaip manote, kodėl taip yra?

Na, Knygosnugarele.lt tinklaraščio įkūrėjai yra du vyrai, trečioji rašytoja yra mano žmona, tad sakyčiau, jog lytis neturi didelės reikšmės knygų apžvalgoms. Kita vertus, pastebiu, kad moterų, rašančių apie knygas, yra daugiau. Manau, tai dar iš seniau likusių stereotipų, kad merginos mokosi, o berniukai krapštosi prie variklių, pasekmė. Manau, kad vyrai skaito ne ką mažiau, tik gal nesijaučia turintys ką pasakyti apie knygas, o moterys tiesiog yra drąsesnės reikšti savo mintis raštu.

Ar jau turite sudaręs savo mėgstamiausių knygų sąrašą? Koks jis?

Mano mėgstamiausių knygų sąrašas nuolat keičiasi. Tai priklauso nuo nuotaikos ar net sezono. Pavyzdžiui, šiandien mano top trejetukas būtų A. Huxley’io „Puikus naujas pasaulis“, J. K. Rowling Hario Poterio serija ir Guy de Maupassant’o „Mielas draugas“.

Ar galima skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas? Kodėl? Ar toks skirstymas yra reikalingas?

Bandydami skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas darome didžiulę skriaudą tiek mergaitėms, tiek berniukams. Tai reiškia, kad tiek iš vienų, tiek iš kitų atimame 50 procentų patirčių. Jeigu stereotipiškai visas knygas, kuriose daugiau dėmesio skiriama jausmams, gyvenimiškai patirčiai ir pan. priskirsime tik mergaitėms, o visas knygas, kuriose daug veiksmo, mokoma kovoti už savo įsitikinimus ir t. t. duosime tik berniukams, turėsime visuomenę, kuri nesusikalba.

Knygos turi plėsti pasaulėžiūrą ir suteikti naujų patirčių. Tai reiškia, kad berniukas turi skaityti tai, ką nori, o ne tai, kas neva berniukiška. Stereotipų pilnas pasaulis, tad bent jau vaikams skirtų knygų pasaulyje nereikia skirstyti istorijų į mergaitiškas ir berniukiškas.

Yra paplitęs stereotipas, kad berniukai skaito mažiau nei mergaitės. Kaip manote, kodėl taip galėtų būti? Kas atbaido berniukus nuo skaitymo?

Vis dar gajus įsivaizdavimas, kad berniukas savo laisvą laiką turi skirti sportui, mechanikai, matematikai, galbūt – programavimui, o pačios knygos neva labiau tinkamos mergaitėms, mat knygose kalbama apie jausmus. Suprask, „tikri vyrai neverkia“, tad ir knygų nereikia skaityti, nes gal dar netyčia susigraudins.

Knygų pasaulyje, kaip ir visur, atsispindi visuomenės stereotipai.

Kaip patartumėte paskatinti berniukus, vaikinus paimti į rankas knygas? Nuo ko pradėti?

Visų pirma, siūlyčiau atsisakyti stereotipų. Kai atsisakysime stereotipų, pamatysime, kad pasaulis yra platesnis nei juoda ir balta. Tada ir knygos atrodys tinkamos ne vienai žmonių grupei.

Be to, tėvai turėtų ir patys skaityti knygas, taip pat prie jų pratinti vaikus – nepriklausomai nuo to, ar tai berniukai, ar mergaitės. Savo pavyzdžiu vaikus užkrėsti lengviausia.

Kokių knygų, kokiomis temomis pasigendate?

Lietuvoje man labai trūksta mokslinės fantastikos knygų. Šis žanras mūsų šalyje nėra toks populiarus, tad knygynuose fantastikos skyriai yra skurdoki.

Ko palinkėtumėte visiems knygų apžvalgininkams?

Kuo mažiau išankstinio nusistatymo. Tuomet ir žvilgsnis bus objektyvesnis.

Dėkoju už atsakymus!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Knygų kūrėjos iš Slovėnijos: burtų tikrai apstu ir kasdienybėje

Viešnios iš Slovėnijos (kairėje Zarja Menart, dešinėje Ida Mlakar) kartu su vertėja Gabija Kiaušaite (per vidurį).

Knygų mugė yra nuostabi šventė ne tik todėl, kad joje galima pamatyti, pavartyti ir įsigyti naujausias ir populiariausias knygas. Knygų mugė yra nuostabi šventė todėl, kad joje galima susipažinti su autoriais, kurie knygas rašo, ir dailininkais, kurie kuria knygų iliustracijas. Taip pat galima susipažinti su leidėjais, dirbančiais su knygų reklama, komunikacija, renginiais. Tai neeilinė proga susipažinti ir su knygų kūrėjais iš užsienio.
Mūsų kvietimu šiais metais Vilniaus knygų mugėje svečiavosi Slovėnijos rašytoja Ida Mlakar ir iliustratorė Zarja Menart. Po savo knygos „Burtai šmurtai“ pristatymo Knygų mugės Vaikų scenoje, kūrėjos mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

Kokie pirmi įspūdžiai, atvykus į Lietuvą?
Zarja: Jausmas lyg būtume Liublianoje – jaučiamės kaip namie. Tik Vilnius labiau kalvotas nei Liubliana.

Atvykote į jubiliejinę – 20-tą Vilniaus knygų mugę. Kas joje jus nustebino, ką įdomaus matėte?
Ida: Pas mus sakoma – knygų mugė yra gera, kai ji gyvybinga, pilna žmonių. Būtent tokia yra Vilniaus knygų mugė. Labai daug žmonių ir veiksmo, čia gera aura – primena Bolonijos knygų mugę.

Kokios knygų mugės vyksta Slovėnijoje?
Ida: Pagrindinė yra Slovėnijos knygų mugė, vykstanti Liublianoje kartą per metus, spalio mėnesį. Ši mugė labiau skirta pristatyti slovėnų autorius bei jų kūrybą nei užsienio literatūrą. Tuo skiriasi nuo Vilniaus knygų mugės, kurioje pristatoma nemažai iš kitų šalių atvykusių rašytojų knygų.

Kaip pamilote knygas?
Zarja: Knygas pamilau nuo pat vaikystės, daug skaičiau, mėgau ir iliustruotas istorijas, įvairias pasakas.
Ida: Anksčiau nebuvo tokio knygų bei žanrų pasirinkimo, visko buvo mažiau! Bet skaityti pradėjau nuo mažų dienų, net kai vaikystėje namuose nebuvo elektros, skaitydavau naktį su žibintuvėliu po antklode pasislėpusi. Man labai patinka jaunimo, vaikų literatūra, jų iliustracijos, dirbant bibliotekoje turiu galimybę jas vartyti, skaityti, žiūrėti.

Ar tikite burtais kasdieniame gyvenime?
Ida: Žinoma! Tikiu burtais šmurtais, bet tik gerais, jų apstu kasdienybėje. Zarja yra gera iliustratorė – tai burtas, tu (rodo į vertėją) esi gera vertėja, tai irgi burtas, knygos veikėjas dantų gydytojas Bedantis turi stebuklingas rankas – tai taip pat burtas šmurtas.
Zarja: Kiekvieną dieną, jei darai kažką gero, tai jau yra burtas šmurtas. Jei darai kažką gero, norėdamas pakeisti pasaulį, tai irgi yra burtas šmurtas.

Ar pažinojote viena kitą, prieš rašant ir iliustruojant šią knygą?
Ida: Zarją pažįstu visą gyvenimą, nes esu jos mamos draugė. Tekdavo ir mažą Zarją prižiūrėti, nešioti ant rankų.
Zarja: Ida mane pažįsta nuo tų laikų, kai dariau į kelnes.

Tikriausiai dėl to buvo lengva kartu dirbti?
Ida: Tikrai taip, su Zarja neįmanoma nesutarti, juk ji turi plačią pasaulio perspektyvą, yra labai supratinga, be to, puikiai moka iliustruoti.

Ar planuojate knygos „Burtai šmurtai“ tęsinį?
Ida: Nežinau, šiuo metu turiu įvairių kitų darbų, pavyzdžiui rašau apie kitus veikėjus, atsiradusius iš šios knygos. Bet gal kada nors grįšiu ir prie trijulės burtininkų.

Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos vaikams?
Ida: Tiek Lietuvos vaikams, tiek jų tėveliams linkiu daugiau laiko praleisti su knyga, skaitant.
Zarja: Tegu vaikai skaito, bet tegu ir žaidžia.
Ida: Arba tegu žaidžia su knygomis (šypsosi).

Ačiū už pokalbį!

Knyga „Burtai šmurtai“ priklauso projekto „Mūsų mažoji biblioteka“ knygoms. „Mūsų mažoji biblioteka“ – tai tarptautinis projektas, skatinantis pradinių klasių mokinius skaityti edukacinę ir įvairių šalių grožinę literatūrą, pažinti Europos kultūrą. Projektas yra bendrai finansuojamas pagal Eurojos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“.