10 žavingų faktų apie E. B. Vaitą

1899 metų liepos 11 d. Maunt Vernone, Niujorko valstijoje, gimęs E. B. Vaitas (E. B. White) rašė knygas, esė bei eilėraščius tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nors tikriausiai esate skaitę (ir dar kartą skaitę) jo knygas „Šarlotės voratinklis“, „Stiuartas Litlis“ ir „Gulbės trimitas“, dar daug ko apie šį autorių nežinote. Pristatome 10 dalykų, kurių galbūt nežinojote apie šį vieną mylimiausių vaikiškų knygų autorių.

foto.JPG
1. Jį vadino Endžiu.
Nors viso pasaulio vaikai pažįsta jį kaip E. B. Vaitą, draugai bei šeima beveik visą gyvenimą vadino jį Endžiu. Gimęs Elvinu Bruksu Vaitu, Endžio pravardę jis gavo išvykęs į Kornelio universitetą. Jo pavardė buvo tokia pati kaip vieno iš Kornelio universiteto įkūrėjų bei pirmojo jo prezidento, Endriu Diksono Vaito. Kornelyje buvo tradicija, kad visi studentai, pavarde Vaitas, buvo pravardžiuojami Endžiais. Elvinui tai visiškai tiko – kartą jis yra pasakęs: „Niekada nemėgau vardo Elvinas. Mama man jį davė, nes tiesiog pritrūko vardų. Aš buvau šeštas jos vaikas.“ Pravardė prilipo ir visą likusį gyvenimą jis vadinosi Endžiu.

2. Jis labai mylėjo šunis.
Vaito meilė gyvūnams akivaizdi iš jo kūrinių, ir jo šuo Deizė nebuvo išimtis. 1932 metais, po to, kai Niujorko taksi partrenkė ją priešais Universiteto gatvės gėlių parduotuvę, jis Deizei parašė nekrologą. Išleistas žurnale „The New Yorker“, nekrologas apibūdino Deizės gyvenimą nuo jos gimimo iki ankstyvos mirties tesulaukus 3 metų: „Jos gyvenimas buvo pilnas nutikimų, tačiau ne pasiekimų… Kartą ji išsimovė iš savo pavadėlio ir per tris kvartalus bei didelį eismą vijosi žirgą, matyt, turėdama kvaištelėjusį įsitikinimą, kad yra sėkminga žirgų agentė… Ji mirė uostinėdama gyvenimą bei juo mėgaudamasi.“

3. Jo redaktorė žurnale „The New Yorker“ tapo jo žmona.
Vaitas pradėjo rašyti į „The New Yorker“ 3-iame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1926 metais jis susitiko Katariną Seržant Andžel, žurnalo grožinės literatūros redaktorę. Prisimindamas savo pirmąjį susitikimą su Katarina žurnalo pastato vestibiulyje, „The New Yorker“ interviu jis sakė, jog ši „turėjo kupetą juodų plaukų ir buvo labai graži“. Katarina buvo išsiskyrusi mama su dviem vaikais, šešeriais metais vyresnė nei Vaitas. Pora susituokė 1929 metais ir po kurio laiko išsikraustė gyventi į užmiesčio namą Meine.
„Greitai supratau, kad nepadariau klaidos rinkdamasis žmoną“, – sakė Vaitas vėliau. „Vieną popietę padėjau jai krautis krepšį trumpai kelionei ir ji man pasakė: „Įdėk dantų virvelės“. Tada supratau, kad moteris, tarpdančių siūlą vadinanti dantų virvele, yra man skirta.“ Pora santuokoje pragyveno iki Katarinos mirties 1977 metais.

4. Jo rašymo stiliaus gidas buvo labai sėkmingas.
Knyga „Stiliaus elementai“, mokanti žmones rašyti efektyviai, aiškiai bei glaustai, yra tikriausiai pati garsiausia Amerikos rašytojų biblija. Viljamas Strunkas Jaunesnysis, Vaito anglų kalbos profesorius Kornelio universitete, buvo originalus 1918 metų knygos apie gramatiką bei kompoziciją autorius. 1959 metais Vaitas šią knygą pakoregavo ir nuo tada buvo parduota milijonai jos kopijų. Interviu „The Paris Review“ Vaitas sakė: „Mano vaidmuo Strunko knygos atnaujinime buvo grynas atsitiktinumas – tiesiog jo ėmiausi, nes nieko kito tuo metu neveikiau. Tai iš manęs atėmė vienerius gyvenimo metus – tiek mažai žinojau apie gramatiką“.

5. Jis buvo hipochondrikas…
Visą savo gyvenimą Vaitas buvo hipochondrikas, nerimaujantis, kad nudegimas saulėje iš tiesų yra smegenų auglys ar kad skruzdės įkandimas bus mirtinas. Straipsnyje „The New Yorker“ jo posūnis Rodžeris Andželis teigė, kad dėl Vaito nerimo kalta buvo jo vaikystė. Vaitas buvo jauniausias iš šešių vaikų (jam gimus tėvams buvo virš 40 metų), todėl menkiausi branginamo pagranduko negalavimai, pvz., kosulys ar pilvo skausmas, greičiausiai sulaukdavo daugiau tėvų dėmesio bei rūpesčio nei kitų vaikų problemos.

6. … ir kovojo su nerimu visą savo gyvenimą.
Be hipochondrijos Vaitas dar kentėjo ir nuo bendro nerimo, prasidėjusio vaikystėje. Jis apibūdino save kaip „Išsigandusį, bet ne nelaimingą… Man trūko tik pasitikėjimo savimi“. Suaugęs jis nerimaudavo, kad įvyks metro avarija, taip pat nerimas apimdavo susipažįstant su naujais žmonėmis ar viešai kalbant. Restoranuose jis buvo labai atsargus, kad netyčia nesuvalgytų jūrų moliusko (nes teigė, kad vieną kartą nuo jų apsinuodijo). Jis nedalyvaudavo vestuvėse, vakarėliuose, praleido savo Prezidento laisvės medalio įteikimo ceremoniją ir net (privačias) žmonos laidotuves. Savo nerimą jis apibūdino kaip „savotišką negalią“.

7. Jis labai mėgo buriuoti.
Nepaisant didžiulės rašytojo sėkmės, Vaitas nemėgo sėdėti namuose ir skaityti, o pirmenybę teikė įvairioms veikloms lauke. „Nenustygstu vietoje ir mieliau buriuočiau nei atsiversčiau knygą“, – sakė jis. Nebent, žinoma, jei ta knyga būtų apie vieną mėgstamiausių jo temų – buriavimą. „Tačiau, kai mane užkabina tokia knyga kaip Vendelio P. Bradlėjaus „They live by the wind“ („Gyvenantys vėju“), prisiklijuoju prie kėdės. Taip yra todėl, kad Bradlėjus rašė apie tai, kas visada mane traukė (ir kėlė dvasią) – buriavimą.“ Vaito meilė buriavimui atsiskleidžia jo knygoje „Stiuartas Litlis“, kurioje pasakojama apie burlaivių lenktynes. Vaito sūnus Džoelis tapo visame pasaulyje žinomu burlaivių dizaineriu. Vieno sūnaus pastatyto laivo pirmagalyje Vaitas išdrožinėjo aštuonis delfinus ir su tuo burlaiviu pats plaukiodavo.

8. Jis kovojo už tai, kad animacinis Holivudo filmas „Šarlotės voratinklis“ būtų ištikimas knygai.
1973 metais animacijos studija Hanna-Barbera išleido animuotą muzikinę „Šarlotės voratinklio“ versiją. Studija norėjo pakeisti istorijos pabaigą neleisdami Šarlotei numirti, tačiau Vaitas pasipriešino laimingai pabaigai. Nors studija nusileido, sakoma, kad Vaitui ir jo žmonai animuotas „Šarlotės voratinklis“ nepatiko, jie gailėjosi, jog leido jį pastatyti ir vadino filmą pasityčiojimu.

9. Jis buvo atidėliotojas.
Vaitas buvo atviras apie savo sunkumus rašant ir polinkį atidėlioti. Viename interviu jis atskleidė, jog prieš sėsdamas rašyti vaikščiodavo po namus ir taisydavo paveikslus bei kilimus. „Rašytojui atidėlioti yra natūralu“, – pripažino Vaitas. Tačiau jis perspėjo kitus rašytojus, kad atidėliojimą įveikti būtina: „Rašytojas, laukiantis idealių darbo sąlygų, numirs taip ir neparašęs nė žodžio“.

10. Jis oriai bei su humoru kovojo su Alzheimerio liga.
1985 metais prieš mirtį Vaitas kentėjo nuo Alzheimerio ligos. Vaito sūnus tėvui garsiai skaitydavo pastarojo knygas bei esė ir Vaitui dažniausiai patikdavo klausytis savo kūrinių. Kadangi neprisiminė, kad pats yra tų žodžių autorius, Vaitas kai kurias vietas peikdavo, sakydamas, kad jos nepakankamai geros. Tačiau kai išgirsdavo patinkančias ištraukas, jis klausdavo sūnaus, kas jas parašė. „Tu parašei“, – sakydavo Džoelis. O Vaitas atsakydavo: „Na, visai neblogai“.

Šaltinis: https://www.brainpickings.org/2012/04/17/e-b-white-paris-review-interview/

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Reklama

E. B. Vaitas: apie rašytojo vaidmenį bei atsakomybę

Neseniai vykau į Kolumbijos universiteto simpoziumą apie žurnalistikos ateitį – temą, atrodo, pakibusią ties kažkokia labai svarbia riba, bet tuo pačiu ir patiriančią begalės prieštaringų jėgų spaudimą. Keliaudama ten prisiminiau nuostabų 1969 metų E. B. Vaito (E. B. White) pokalbį su Džordžu Plimptonu ir Frenku H. Krouteriu iš leidinio „The Paris Review“.

ebwhite.jpg

E. B. White

Vaitas, turėjęs tvirtą nuomonę apie spaudos laisvę bei kalbos architektūrą, pasidalino keliomis nesenstančiomis ir kartu labai savalaikėmis įžvalgomis apie rašytojo vaidmenį bei atsakomybę:

Rašytojui turėtų rūpėti tai, kas žadina jo vaizduotę, jaudina širdį bei išjudina rašomąją mašinėlę. Nejaučiu pareigos dalyvauti politikoje. Bet dėl to, kad mano kūriniai spausdinami, jaučiu atsakomybę visuomenei: rašytojas turi pareigą būti geras, o ne prastas; nuoširdus, o ne dirbtinis; įdomus, o ne nuoboda; tikslus, o ne klaidinantis. Jis turėtų žmones pakylėti, o ne prislėgti. Rašytojai ne tik atspindi bei interpretuoja gyvenimą, rašytojai jį ir kuria, formuoja.“

Svarbu prisiminti, kad 1969-aisiais atskaitomybė, tiesos standartas buvo nerašyta spaudos taisyklė, kuri pagimdė Vaito „atsakomybės visuomenei“ jausmą. Žinioms bei nuomonėms persikėlus į internetą, daug dinamiškesnę terpę, atskaitingumo kaip prigimtinės spaudos savybės supratimas išnyko. Reikia pastebėti, kad tai sukėlė žurnalistinį tingumą, kuris nebūtų buvęs priimtinas Vaito laikais. Tai, kokius standartus ir lūkesčius šiandien turime bei diegiame rašytojams, leidėjams, „kurs bei formuos gyvenimą“.

Paklaustas, kaip mato rašytojo vaidmenį epochoje, kuri „vis labiau žavisi ir tampa priklausoma nuo mokslo bei technologijų“ (atsiminkite, kad pokalbis vyko 1969 metais), Vaitas atsakė:

gulbes trimitas_d

Rašytojo vaidmuo yra toks, koks buvo visada – jis yra saugotojas, sekretorius. Mokslas ir technologijos galbūt pagilino jo atsakomybę, tačiau jos nepakeitė. Kaip rašiau „Laiko rate“: „Būdamas rašančiu žmogumi arba sekretoriumi, visada jaučiau, kad man yra patikėtas visų netikėtų, žemiškų bei nežemiškų grožių saugojimas. Lyg kas nors mane laikytų asmeniškai atsakingu, jei nors vienas mažiausias grožis pasimestų. Bet tokius dalykus apsakyti nelengva.“ Rašytojas privalo atspindėti bei interpretuoti savo visuomenę, savo pasaulį. Jis taip pat privalo įkvėpti, patarti bei mesti iššūkius. Daugelis šiandieninių kūrinių man atrodo smerkiantys, destruktyvūs, pikti. Būna gerų priežasčių pykti, aš nieko neturiu prieš pyktį. Bet manau, kad kai kurie rašytojai prarado saiko pojūtį, humoro bei dėkingumo jausmą. Aš dažnai pykstu, tačiau man nepatiktų būti vien piktam. Manau, prarasčiau tą nedidelę savo, kaip rašytojo, vertę, jei iš principo atsisakyčiau pajusti mane pasiekiančius šiltus saulės spindulius, atsisakyčiau apie juos pasakoti. Vienas iš šiandieninio rašytojo vaidmenų yra skambinti pavojaus varpais. Mūsų žemė byra, jau vėlu, o daroma yra labai mažai. Užuot iš mėnulio tempę akmenis, geriau iš Erio ežero išvalytume išmatas.“

Man patinka toks kultūros saugotojo ar sekretoriaus, interpretuotojo suvokimas. Nors žodis „kuratorius“ turi didelių trūkumų, jo tikroji reikšmė yra nušviesti tai, kas reikšminga, įrėminti, kas ir kodėl pasaulyje svarbu. Tai išlieka žymia rašytojo profesijos evoliucijos dalimi. Tai, ką Vaitas apibūdina kaip rašytojo vaidmenį, šiandien yra kultūros saugotojo vaidmuo, plačiausia šių žodžių prasme.

Vaitas puikiai vienu sakiniu pasako, kas yra negerai su šiandieninės žiniasklaidos sensacijų vaikymusi bei antraštinio masalo naudojimu tam, kad iš kiekvieno paspaudimo būtų išspaustas paskutinis centas: „Skandalingas rašymas yra kaip žmogžudystė – prisiekusiųjų teismui reikia išspręsti motyvo bei tikslo klausimą.“

Šaltinis: https://www.brainpickings.org/2012/04/17/e-b-white-paris-review-interview/

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Svajonės pildosi – grafikos dizainerė Kristina Moriakinaitė iliustravo mėgstamiausią savo vaikystės knygą

Įsivaizduokite, kad vaikystėje turėjote knygą, kurią be galo mėgote ir skaitėte daugybę kartų. Įsivaizduokite, kad suaugęs gavote iš leidyklos pasiūlymą savo mėgstamiausią knygą iliustruoti! Taip nebūna? Būna! Grafikos dizainerė Kristina Moriakinaitė vieną dieną netikėtai sulaukusi pasiūlymo iliustruoti E. B. White’o knygą „Gulbės trimitas“ jį priėmė su džiaugsmu ir jauduliu. Kaip vyksta knygų iliustravimas? Kas sunkiausia, o kas įdomiausia iliustruojant knygas? Viską apie tai ir dar daugiau mums papasakojo Kristina Moriakinaitė.

Kristina Mokiakinaitė_asmeninio albumo nuotrauka.jpg

Kristina Moriakinaitė. Asmeninio albumo nuotrauka

Jeigu būtume susitikusios jaukioje kavinukėje, kuo vaišintumėtės? Kuo mėgstate save palepinti?
Kavinėse dažniausiai užsisakau šaltos kavos su pienu (šypsosi).

Kuo šiuo metu gyvenate? Kokios būna įprastos dailininkų-iliustruotojų dienos?
Šiuo metu Kaune studijuoju Taikomąją grafiką magistrantūros pirmame kurse bei esu laisvai samdoma grafikos dizainerė, iliustruotoja. Esu gana užimta, mintys dažnai sukasi aplink darbus ir įvairius projektus. Dailė visada buvo mano hobis, todėl nepasakyčiau, kad man tai yra tik darbas. Gal labiau gyvenimo būdas.

Ar turite vaikystės prisiminimą, kurį norėtųsi iliustruoti?
Kiek prisimenu vaikystę, tikriausiai nebuvo nė vienos dienos, kada nepieščiau. Labai mėgdavau tiek vartyti iliustruotas knygas, tiek žiūrėti animacinius filmukus, filmus, žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai man padėdavo lavinti vaizduotę bei skatindavo pačiai kurti istorijas ir komiksus. Galbūt norėčiau ateityje tai pratęsti ir išleisti savo pačios parašytą ir iliustruotą knygą arba komiksą.

Kaip Jūs susidomėjote grafiniu dizainu ir iliustravimu?
Kaip jau minėjau, dailė visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Esu kupina įvairių minčių bei idėjų ir nežinau geresnio būdo tai perteikti, nei piešiant. Taip pat man patinka kurti estetiką, kurti knygų arba internetinių platformų dizainą, suteikti jiems gyvumo. Grafikos dizainas yra labai plati specialybė – tai neapibūdina vienos dailės technikos, tai gali būti ir tradicinė dailė, ir skaitmeninė. Dėl to ir nusprendžiau pasirinkti šią specialybę.

gulbes trimitas_dKnyga „Gulbės trimitas“ – Jūsų pirmoji iliustruota knyga, tiesa? Ar nudžiugote gavusi pasiūlymą šią knygą iliustruoti?
Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje teko kurti ne vieną iliustruotą knygą, tačiau „Gulbės trimitas“ buvo pirmoji didelio tiražo knyga. Be abejo, apsidžiaugiau gavusi tokį pasiūlymą. Taip pat džiaugiausi ir dėl to, kad kaip tik ši knyga buvo viena mėgstamiausių vaikystėje.

Kaip vyksta knygos iliustravimo procesas? Kas lengviausia, kas sunkiausia?
Niekada nepradedu nuo detalių – pirmiausia eskiziškai sukuriu bendrą iliustracijų kompoziciją – tolygiai jas išdėstau knygos turinyje. Tikriausiai tai ir būna sunkiausias bei atsakingiausias procesas – reikia suderinti visas iliustracijas tarpusavyje, kad nesikartotų panašios kompozicijos arba rakursai. Taip pat svarbu, kad pati iliustracija perteiktų tekste pateikiamą žinutę. Na, o lengviausia dalis tikriausiai ta, kai jau prasideda detalizavimas, paskutinių štrichų dalis.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Yra daug veiklų, kuriomis mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Bet labiausiai mėgstu laiką gamtoje – atrodo, ten nei veiklos, nei ramybės niekada netrūksta.

Ar iliustruoti galima išmokti, ar tai turi būti duota?
Tikrai galima išmokti iliustruoti. Net jei žmogus yra apdovanotas talentu, sunkus darbas bei ryžtas užima labai svarbią dalį iliustruotojo gyvenime.

iliustracija

Iliustracija knygai „Gulbės trimitas“

Viena tinklaraštininkė rašė: „Iliustracijos knygai „Gulbės trimitas“ suteikė spindesio, kurio jai taip trūko – juk tokias knygas malonu, nutaisius dvasingą miną, dovanoti tiems, kam nori padaryti įspūdį“. Kam pati dovanotumėte šią knygą?
Smagu girdėti tokį atsiliepimą. Pati jau padovanojau šią knygą savo mamai bei močiutei. Dar kai buvau labai maža, šios moterys mane visad palaikydavo ir skatindavo neapleisti mano meilės dailei, tad jos buvo pirmosios, su kuriomis pasidžiaugiau knyga.

Ko palinkėtumėte visiems knygas mylintiems vaikams?
Palinkėčiau neapleisti šios meilės. Manau, kad tai, ką žmogus labai myli vaikystėje, nesvarbu, ar tai knygos, dailė, muzika ar kas nors kita, tai jam visada užims svarbią dalį gyvenime.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Literatūrinio žurnalo vaikams kūrėjai: „Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių.“

Laimiukas_nr2_82_spSpausdinti leidiniai jau ne vienerius metus yra gąsdinami, kad jų dienos suskaičiuotos. Tuoj tuoj ir jų niekas nevartys ir neskaitys, nes viską bus perskaitę internete. Tačiau žurnalai ir toliau yra kuriami, leidžiami ir skaitomi. Aštuonioliktus metus leidžiamo literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė sako, kad ne kiekvienas vaikas pajėgus prisėsti prie didesnės apimties literatūrinio kūrinio, o žurnalą pervertei, kažką sužinojai, praleidai smagiai laisvalaikį ir padėjai į šalį. Koks turi būti žurnalas, kad taptų literatūriniu? Kokie yra žurnalo privalumai lyginant su knyga? Apie tai ir pasikalbėjome su Lina Eitmantyte-Valužiene.

Lina Valužė

Lina Eitmantytė-Valužienė

 

 

 

Ką daryti žurnalui, jeigu jis nori tapti literatūriniu?
Žurnalas turi duoti priesaiką, kad ištikimai tarnaus visiems knygų bičiuliams ir bus smagus vadovas po fantazijos
šalį.

Ar tikrai skaitydami vaikai tobulėja? Kaip?
Skaitydami vaikai ne tik užveda savo fantazijos motoriukus, tampa kūrybiškesni, bet ir sužino įvairiausių dalykų. Tekstų turinys ne tik įtraukia į nuotykius, bet skatina pamąstyti, įvertinti herojų poelgius ir patirtas situacijas. Skaitymas kviečia bendrauti, nes norisi pasidalinti įspūdžiais apie įdomią knygą. Skaitantys literatūrinius tekstus vaikai natūraliai, be ypatingų pastangų stiprina lietuvių kalbos įgūdžius.

Kokie yra žurnalo privalumai lyginant su knyga? O kokie trūkumai?
Ne kiekvienas vaikas pajėgus prisėsti prie didesnės apimties literatūrinio kūrinio. Žurnale publikuojami tekstai yra trumpi ir įvairūs, todėl laisvalaikis su žurnalu prabėga lengvai ir smagiai. O sudominusios temos suteikia progą pasidomėti jomis plačiau. Knygos ištrauka žurnale galbūt paskatins paskaityti ir visą knygą. Įvairių stilių iliustracijos lavina vaizduotę. Jei nepatiko vienokia tema ar piešimo stilius, tai gal kitame puslapyje nustebins kitokia? Be to, žurnalas yra lengvas, jį nesunku įsimesti į kuprinę keliaujant, jį galima pasidėti ir virtuvėje ant stalo ir užkišti į pasuolę, į jį galima rašyti, net karpyti!
Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių. Pervertei, susipažinai, kažką sužinojai, praleidai smagiai laisvalaikį ir padėjai į šalį. Knyga yra pasaulis, į kurį skaitytojas įžengia ilgam ir kuris gali tapti draugu visam gyvenimui.

Papasakokite apie literatūrinį žurnalą „Laimiukas“. Kuo jis ypatingas, kad prie jo puikuojasi žodis literatūrinis?
Kiekvienas žurnalas turi savo tematiką: gamta, sportas, laisvalaikis. Literatūrinio žurnalo tematika kviečia pažinti literatūros pasaulį. „Laimiuko“ žurnale vaikai randa ne tik linksmų, pamokančių, paslaptingų literatūrinių kūrinėlių, bet ir žaisminga literatūrine kalba papasakotų pažintinių tekstukų apie knygas vaikams, knygų vaikams kūrėjus, profesijas, pasaulio pažinimą, gyvūnus, istoriją.

Kodėl „Laimiukas“?
Žurnalą lengviau įsidėmėti ir pamėgti, kai žurnalo pavadinimas susiejamas su kokiu nors herojumi. Kartais jis įsiterpia į žurnalo turinį su savo reportažais, kviečia dalyvauti konkursuose arba tiesiog pašmaikštauja, pasirodo iliustracijose. Žurnalo herojumi tapti pasiprašė iš mano iliustracijų atkeliavusi maža, linksma ir poetiška būtybė laimiukas, kuris gyvena Fantazijos šalyje ir rūpinasi kiekvieno žmogaus laime, augindamas jo svajonių daigelius.

Kas kuria „Laimiuką“?
Prisijungti prie kūrybinės komandos kviečiu rašytojus ir dailininkus, kurie myli vaikus, kuria ir iliustruoja jiems knygas, arba visus, kurie turi minčių, kaip skatinti vaikus skaityti ir kurti. Svarbūs „Laimiuko“ bendraautoriai yra vaikai. Jų rašinėliai, mintys, kūrybiniai konkursų darbai puikiai užpildo žurnalo puslapius.

Paklausinėjome ir žurnalo bendraautorius rašytojus.

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkute, apie ką Jums įdomiausia rašyti?
Apie pasaulius, kurių nėra. Man smagu įsivaizduoti, kaip nuo pirmojo rankraščio žodžio, lyg po didžiojo sprogimo, beribėje tuštumoje, lyg gėlės žiedas palengva išsiskleidžia ištisa visata. Visata, kurioje žaidžiama pagal mano sukurtas taisykles.

Koks Jūsų mėgstamiausias žodis?
Galaktika.

Kur jį daugiausiai randate?
Internete, kada spoksau į tolimų galaktikų fotografijas. Nakties danguje, kai virš galvos ledinėmis šukėmis žybsi tolimos žvaigždės. Dokumentiniuose filmuose. Paukščių tako galaktika – mūsų namai. Todėl net nereikia toli žvalgytis. Ji čia pat, visur, kur bepažvelgčiau. Rasos lašuose, žolės šnarėjime, lėtai plaukiančiuose debesyse, upės atspindžiuose. Jei kas norėtų mane aplankyti, gaudykit adresą – Paukščių takas, Oriono vija, Saulės sistema, Žemės planeta, Europos žemynas, Lietuva, Lentvaris.

Ilona Ezerinyte

Ilona Ežerinytė

Ilona Ežerinyte, apie ką Jums įdomiausia rašyti? Koks Jūsų mėgstamiausias žodis? Kur jį daugiausiai randate?
Galvoju, kad į klausimą, apie ką įdomiausia rašyti, atsakyti neįmanoma. Apie viską įdomiausia. Ir kuo neįdomesnis, keistesnis, nusibodęs ar žinomas dalykas, tuo įdomiau į jį pabandyt pažvelgti kitaip, duoti jam naują gyvenimą naujoje istorijoje. Panašiai yra ir su žodžiais. „Imkite paprastus žodžius ir pasakykite nepaprastus dalykus“, – sakė toks filosofas Artūras Šopenhaueris. Man nepatinka pernelyg išsipustę žodžiai. Mėgstu paprastus. Kaip TAIP ir NE. Dar visokius Hmm… Mmmm… Jų daug tada, kai kiti žodžiai baigiasi ir prasideda tyla.

IMG_0872 2

Virgis Šidlauskas

Virgi Šidlauskai, apie ką Jums įdomiausia rašyti?
Labiausiai mėgstu rašyti apie nebūtus dalykus. Kodėl? Nes realybės iki kaklo galima prisižiūrėti ir gatvėje ar dienos naujienose. Tačiau kasdienybė niekada nežavės savo paslaptimis taip, kaip išgalvoti pasauliai. Viskas, ko labiausiai ilgiesi, stokoji ar viliesi atrasti jėgų tam įgyvendinti – tavęs jau laukia čia. Tereikia neišsigąsti ir pasileisti su fantazija. Kas žino, kur ji nuneš.

Koks Jūsų mėgstamiausias žodis?
Sunku išsirinkti vieną. Gražių žodžių daug, jei jie skirti apibūdinti tokiems pat gražiems jausmams ir poelgiams.

Kur juos daugiausiai randate?
Lengviausia gražius žodžius rasti gerose knygose. Todėl visada su jomis draugaukite. ;)

Į klausimus atsakė ir žurnalo „Laimiukas“ dailininkai.

Eidvilė Buozyte

Eidvilė Viktorija Buožytė

Eidvile Viktorija Buožyte, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Balta spalva. Daugiausia baltos spalvos būna žiemą. Baltai švyti apsnigti laukai, miškai, miestai. Bet labiausiai baltą spalvą mėgstu žuvėdrų plunksnose bei tą, kurią matau užsimerkusi, atsukusi veidą į saulę.

Jurga Šulskyte, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Man patinka geltona spalva. Šilta, kaip bananai, kartais

Jurga

Jurga Šulskytė

rūgštesnė, kaip citrinos. Žiemą rasti geltoną spalvą sunku… Dėl to namuose visuomet turi būti bananų kekė, ar blogiausiu atveju bent vienas mažas bananiukas ir citrina šaldytuve. Ir man būtinas mano geltonasis puodelis nuo ryto iki vakaro. Ir arbata, ir kava, ir sultys ir net vanduo skanesni geltoname puodelyje. Lietingą rudens dieną labai linksma pamačius žmogų su geltonu apsiaustu nuo lietaus. Na o vasarą visur po kojomis ir prieš akis geltonuoja kiaulpienės. Lekiant autostrada pro akis slysta geltonai žydintys rapsai ir pagaliau danguje visada šviečia… geltona saulė!

Edgaras Straukas nuotrauka

Edgaras Straukas

 

 

Edgarai Straukai, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Sudėtinga išskirti vieną spalvą. Jos visos šalia – mėlyna ir šalta žalia gaivina vasarą, gelsvi švieži atspalviai pradeda kvepėti pavasarį, žiemos vakarais tamsos nebijo purpurinės, raudonos ir blizgančios mėlynos. Spalvos mano gyvenime – gyvi sutvėrimai, laikui bėgant savo chameleoniškomis pėdomis paliekantys žymes kūriniuose. Šiuo metu ir sąlyginai laikinai patinka sodri, apelsinu kvepianti oranžiniai geltona.
Kaip bebūtų keista, tačiau ši spalva mano aplinkoje nedominuoja ir net užuominų sunku būtų rasti. Keletas atsirinktų kitų kūrėjų darbų ir įsimintinos nuotraukos tūno „skanių spalvų“ rinkinyje epizodiškai įkvėpimui padidinti.

Lina Lukšaite, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?

20180224_135

Lina Lukšaitė


Mėlyna yra pati puikiausia spalva!
Ar gali kam nepatikti vasarinė dangaus mėlynė su vienu ar dviem vatos minkštumo debesėliais? O gaivios mėlynės, užpiltos pienu? Net geriausio draugo akių mėlynumas gali labai džiuginti apniukusią dieną!
Kai pritrūkstu mėlynos spalvos, nusilakuoju nagus taip ryškiai mėlynai, kad kartais pati išsigąstu. Kartais užsimanau mėlynų kambario sienų. Užsimerkiu ir nusidažau. Be galo gražu!
Žydras nuotraukų rėmelis su piešinėliu, artimu sielai. Mėlynai dryžuotos kojinės. Mėlynas rankinukas, pilnas daiktų, kurių ne visada reikia. Mėlyniausias puodelis su nosį kutenančia arbata. Visi šie dalykai praskaidrina kartais niūrias, nuobodokas ar niekuo neišsiskiriančias nuo vakar dienas.

Labai ačiū visiems už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Rašytoja Kelly Barnhil – kovotoja prieš socialines problemas, mėgstanti magiją

1

Kelly Barnhill. Pav. iš               www.startribune.com

Vaikų knygų rašytoja Kelly Barnhill apie savo ketvirtąjį romaną mąstė jau mėnesių mėnesius, tačiau niekaip neapsisprendė, kur istorija turėtų vykti. Tuo pat metu, po 15 metų santuokos ir 3 vaikų, ji kartu su vyru nusprendė, jog pagaliau laikas jųdviejų medaus mėnesiui. Kelionė į Kosta Riką išsprendė abi problemas.

Ten abu buvę parkų prižiūrėtojai praleido dieną įdomiame žygyje po vulkaninį Rincón de la Vieja nacionalinį parką, kuriame turėjo būti atsargūs, kad išvengtų nuodingų garų, smegduobių bei geizerių, spjaudančių kunkuliuojančio purvo pliūpsnius.

„Niekada nebuvau lankiusis tokiame kraštovaizdyje, – sako Barnhill, kalbėdama telefonu iš savo namų Mineapolyje. – Upės tiesiog ima ir išsiveržia iš kalno pašonės, tada suteka į kokią nors skylę ir pradingsta.“

Kitą rytą Barnhill atsibudo anksti ir, pačiupusi kavos puodelį bei savo violetinę užrašų knygutę, ėmė rašyti.

„Staiga supratau, kad mano veikėjai yra ant ugnikalnio, o aš visai nesitikėjau jų ten rasti, – prisimena ji. – O kai pradėjau rašyti, atrodė, lyg visada taip ir turėjo būti. Negalėjau įsivaizduoti, kad ta istorija galėtų vykti kokiame nors kitame krašte.“

„Ta istorija“ tapo nuotykių pilna fantastine knyga „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“. JojeMergaite atsigerusi menulio_d pasakojama apie miestą, kurio Senoliai kiekvienais metais liepia paaukoti kūdikį tariamai piktai raganai. Tačiau, užuot šiuos kūdikius skriaudusi, ragana Ksana iš tiesų juos nuneša šeimoms, gyvenančioms kitoje miško pusėje.

„Ksana elgėsi taip, kaip manė esą teisingiausia, – teigia Barnhill, – tuos kūdikius atiduodama šeimoms, tačiau taip ji netyčiomis leido šiai baisiai neteisybei tęstis.“

Vieną dieną Ksana netyčia pamaitina vieną iš kūdikių mėnulio šviesa, taip suteikdama jai magiškų galių. Ksana nusprendžia tą mergaitę, kurią pavadina Luna, auginti kartu su pelkių pabaisa Glerku ir Tobulai Mažyčiu Drakonu Firianu. Knygoje aprašyta, kaip visus tuos metus augindama mažylę Ksana desperatiškai bando apsaugoti Luną nuo magiškųjų galių, kurios prasiverš, kai šiai sukaks 13 metų. Tai, žinoma, prives prie neišvengiamo jėgų susidūrimo romano pabaigoje, kuri draugėn suves didelį būrį veikėjų, kurių nuotykius sekame visus 48 knygos skyrius.

„Tai keistas dalykas, – sako Barnhill apie naujausią savo knygą, išleistą po 2014 metų „Raganos sūnaus“. – Mane iš dalies stebina, kad žmonėms ji patinka. Man tikrai atrodė, kad knyga patiks tik man pačiai.“

Nors romanas aiškiai fantastinis, daugybė jo esminių elementų kilo iš Barnhill rūpimų tikro pasaulio socialinių problemų. Pavyzdžiui, kurdama Ksanos, Lunos, Glerko ir Firiano personažus, kuriuos Barnhill pavadina „keistąja šeimynėle ant kraterio krašto“, autorė rėmėsi savo pastebėjimais, padarytais prieš daug metų mokant benamius Mineapolio paauglius.

„Dirbdamas tokioje aplinkoje, – pastebi ji, – pamatai skirtingus būdus, kuriais susidaro šeimos. Šeimos sąvoka yra daug lankstesnė bei labiau kintanti, nei esame įpratę manyti.“

Rašytoja pasakoja apie liūdną realybę, kuri slypi už vienos labiausiai sukaustančių romano scenų, kai miesto vadovai, vadinami Protektoratu, atvyksta išplėšti mažosios Lunos iš jos mamos rankų. Ši, bandydama pabėgti, užsilipa aukštai į palubę. Barnhill pripažįsta, jog šią širdį veriančią akistatą aprašyti buvo sunku ir kad desperatiškoji motina primena jai vieną mamą, kurią autorė sutiko dirbdama moterų, patyrusių smurtą, prieglaudoje. Tos mamos vaikas rimtai sirgo ir jam buvo atsisakyta suteikti medicinos pagalbą.

„Atrodė, lyg ji užpildė visą kambarį, – prisimena Barnhill. – Tuo metu buvau šešiolikos ir man rodėsi, kad jos pečiai siekia lubas.“

Pačios Barnhill vaikystė pasikeitė septintoje klasėje, kai jos mama išgelbėjo ją nuo patyčių mokykloje.

„Dievaž, buvau vienišas vaikas, – prisimena ji. – Buvau socialiai nerangi. Tiesiog nesijaučiau gerai savo pačios kailyje. Buvau lengvas taikinys.“

d

Kelly Barnhill. Pav. iš http://8diena.lt

Kai mama sužinojo apie dukros bėdas, ji perkėlė šią į mažą katalikišką mergaičių mokyklą, kurioje mokė energingos vienuolės, o direktorė buvo Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo bendražygė.

„Man tai buvo magiški metai, – prisimena Barnhill. – Pirmą kartą mačiau tokį aktyvizmą, kuris buvo visų istorijos dalis.“ Kaip Lunos magija atsiskleidžia sulaukus 13 metų, taip pačios Barnhill ypatingi gebėjimai buvo pažadinti panašiu metu, vienuolės iš naujosios mokyklos, vardu  Sesuo Džeron,  dėka. Ji reikalavo, kad  mokinės kiekvieną savaitę parašytų po trumpą istoriją.

„Viduje turėjau neišsenkantį istorijų šaltinį, – sako Barnhill. – Galėjau tiesiog sėsti ir parašyti naują istoriją, o tada dar vieną. Ta rašymo praktika kažką manyje pažadino.“

Nepaisant meilės rašymui, Barnhill skaityti pradėjo gana vėlai – visai neskaitė iki trečios klasės pabaigos, o savarankiškai skaityti pradėjo tik penktoje klasėje. Tačiau ji labai mėgo klausytis, ir jos tėvas dažnai savo penkiems vaikams skaitydavo garsiai, ypač iš didžiulės pasakų knygos, kuri taip nudrisko, kad tėtis pagamino jai naują viršelį iš šaškių lentos bei lipnios juostelės, tad vaikai knygą praminė „Languotąja knyga“.

Barnhill pastebi paraleles tarp paauglystės ir fantastinėse bei pasakų knygose aptinkamų istorijų apie metamorfozę. Ji teigia, kad šie panašumai yra viena iš priežasčių, kodėl tokias knygas taip mėgsta vaikai. Tai tikrai galioja „Mergaitės, atsigėrusios mėnulio“ atveju, juk Lunos magija taip stipriai išsiveržia, kai jai sukanka 13 metų.

„Gilus, tamsus miškas yra pavojingas ir baisus, tačiau privalai į jį eiti, o įėjęs būsi negrįžtamai pakeistas. – sako Barnhill. – Viskas pasikeis, kai paseksi tuo duonos trupinių keliu, vedančiu į mišką. Ir mes šias istorijas pasakojame tam, kad primintume sau, jog tai yra normalu. Juk pasieksi kitą miško pusę ir, net jei būsi pakitęs, tau viskas bus gerai.“

 

Pagal bookpage.com parengė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Niekorimtukai ir knygos

Balandžio 2-ąją švenčiame Tarptautinę vaikų knygos dieną ir pasakų kūrėjo Hanso Kristijano Anderseno (1805-1875) gimtadienį. Šia proga Niekorimtukai dalinasi savo mintimis apie knygas.

1.jpgSigutė Ach (grožis ir sparnai):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes mėgstu skaityti. Knygą renkuosi ne pagal kategoriją, o knygas vaikams laikau knygomis, kurios lydi visą gyvenimą.
• Knygos man padeda būti žmogumi.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Džiugė“, nes joje susijungia vaiko ir suaugusio pasauliai, tapdami vientisu, pilnu meilės vyksmu.
• Jeigu galėčiau, visas knygas paversčiau durimis į pasaulius, pasakas, nuotykius, bet tai jau padaryta, tad belieka nepamesti rakto arba padėti jį rasti. :)

_DSC0212

 

Martynas Burneika („Laimiuko“ vadybininkas):

• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos stebuklingos, praturtina vidų bei žadina vaizduotę.
• Knygos man padeda pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Maria Gripe „Vabalas skrenda temstant“, nes joje, mano manymu, tobulai suformuotas ryšys tarp skirtingų epochų personažų.
• Jeigu galėčiau, visas knygas bent vienai dienai paversčiau realybe. :)

 

Renata RimkutėČiukis (dar kitaip žinoma kaip Renata Rimkutė, rinkodaros vadybininkė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes vis dar nespėjau užaugti, o vaikystėje po ranka pasimaišė per mažai gerų knygų, tad dabar reikia pasivyti save. Tik labai sunku tai padaryt, kai šalia tokio dydžio lobynai.
• Knygos man padeda pamatyti pačius keisčiausius pasaulius. Kartais juose apsigyventi, o kartais nudžiugti, kad užvertus knygą jis dingo.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Kalėdų istorija“. Gal todėl, kad skaitant prasisuko labai daug įvairių emocijų, kai vienu metu norėjosi verkti, žavėtis ir sirgti už herojus.
• Jeigu galėčiau, padaryčiau taip, kad Lietuvoje būtų išleistos pačios subtiliausios ir meniškiausios knygos.

 

IMG_1095Eglė Devižytė (geriausių knygų atranka ir korektūra):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes būtų kvaila mesti skaityti puikias ir džiuginančias knygas vien todėl, kad užaugai.
• Knygos man leidžia nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų ir įsijausti į daugybės skirtingų žmonių ar net gyvūnų kailį (arba odą).
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Shaun Tan „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes tai daugiau nei tiesiog knyga – tai literatūra, meno albumas, rimtas pokalbis, tylus sėdėjimas nukorus kojas nuo pasaulio krašto, pokštas ir nuotykis viename.
• Jeigu galėčiau, visas knygas išleisčiau – žinoma, gražiai iliustruotas.

 

_DSC0346

Vaiva Rutkauskaitė (rinkodaros vadyba ir komunikacija):

• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes neskirstau knygų į vaikų ir suaugusiųjų. Man svarbu, kad knyga būtų vertinga skaityti, ją norėtųsi rekomenduoti skaityti kitiems. O vaikų literatūroje tokių yra labai daug.
• Knygos man padeda augti ir mąstyti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Net garsiai norisi šaukti, kokia tai puiki knyga! O jau iliustracijų gražumas! Būtinai ją bent pavartykite, jeigu turėsite progą. Tik iškart įspėju, jeigu jau ji pateks į jūsų rankas, tai nesinorės jos lengvai paleisti.
• Jeigu galėčiau, visas knygas perskaityčiau. :)

DSC_0231

 

Sandra Štukaitė (internetiniai, knygynų, prekybos centrų užsakymai) :
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes nors ir esu ne vaikas, norisi grįžti į tą nepaprastą vaikų literatūros pasaulį.
•  Knygos man padeda pabėgti nuo rutinos ir supančio pasaulio.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“, nes ji labai įsirėžė į atmintį ir dal ilgai buvo apsigyvenusi mano galvoje.
• Jeigu galėčiau, visas knygas turėčiau.

 

 

 

20180224_135Lina Lukšaitė (dizainerė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes plaukioti su piratais devyniose jūrose, mokyti gulbę rašyti ar maitinti tamstą mokytoją musėmis yra žymiai smagiau, nei narplioti savo suaugėliškas problemas.
• Knygos man padeda sukurti daug mažų fantazijos pasaulėlių, kuriuose verda tiek visko, kad, rodos, net galvoje netelpa.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Pasaka apie Desperą“, nes joje aprašomas peliukas, kurį dažnas galėtume atpažinti savyje. Gal kiek neišvaizdus, labai smalsus, nebijantis klysti ir džiaugtis gyvenimu. Jeigu šioje knygoje ir neatrastum kažko sau artimo, galima įsikvėpti drąsos ir pasitikėjimo savimi. O ką jau kalbėti apie be galo gražias ir subtilias iliustracijas. Tiesiog „vau“!
• Jeigu galėčiau, visas knygas pamirščiau. Taip – pamirščiau, kad galėčiau skaityti jas iš naujo ir džiaugtis naujais dalykais vėl ir vėl.

 

_DSC0071

 

Ramunė Jankauskienė (užsakymų surinkimas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos nukelia į svajonių ir fantazijų pasaulį, kuriame viskas įmanoma.
• Knygos man padeda atsipalaiduoti, užsimiršti, svajoti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Stoglaipiai“, nes ją skaitydama supratau, jog niekada nereikia prarasti vilties siekiant savo užsibrėžtų tikslų ir svajonių. Nesvarbu, kad tu esi ne toks kaip visi, atkaklumu, užsispyrimu galima visko pasiekti.
• Jeigu galėčiau, visas knygas susidėčiau į didžiulį kambarį, prikraučiau pilnas lentynas, net iki lubų, ir skaityčiau, vartyčiau, uosčiau jų kvapą.

 

_DSC0147

 

Saulius Valužis („Laimiuko“ ir edukacinių renginių vadybinkas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes atsiveria pasaulis, kurio pasiilgstu, ir už jo gerovę kovoju!
• Be knygų tiesiog negaliu.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes ją skaitydamas pajauti, kad gali pats keistis (ir visai tai nesunku), tik reikia norėti!
• Jeigu galėčiau, visas knygas, kurios paseno ir yra nenaudojamos, paversčiau žydinčiu sodu.

 

IMG_20190404_134857

 

Eva Bagočė (autorių teisių vadybininkė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos leidžia man išlaikyti vaikišką polėkį ir smalsumą, be kurio gyvenimas būtų nuobodus.
• Knygos man padeda nepaisyti fizikos dėsnių ir persikelti per laiką ir erdvę, duoda peno mano vaizduotei.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes ji yra unikali.
• Jeigu galėčiau, visas knygas padaryčiau prieinamas virtualioje erdvėje, iš bet kurio pasaulio kampelio.

 

 

 

Lina ValužėLina Eitmantytė-Valužienė (dailininkė, „Laimiuko“ vyr. redaktorė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes neįmanoma išaugti iš to vaiko savyje, kuris vaikystėje pamilo vaikiškas knygas.
• Knygos man padeda pailsėti ir nustebti, nudžiugti, jaudintis, svajoti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Silvanos De Mari „Paskutinis elfas“ ir jos tęsiniai, nes atradau jose daug išminties ir noro parodyti, kaip svarbu gyvenime tikėti Meile.
• Jeigu galėčiau, visas knygas leisčiau nemokamai.😊

 

IMG_0897

Guoda Davainytė (užsakymų surinkimas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes įdomu pasinerti į kitokį skaitymo pasaulį, įsivaizduoti save esant vaiku/paaugliu, kaip skaitomas knygos tekstas priverstų mane išgyventi aprašomas istorijas ir pasakojimus.
• Knygos man padeda geriau pažinti save – jos priverčia sustoti ir skirti visą laiką ramiam atsipalaidavimui skaitant puikią knygą.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Septynios minutelės po vidurnakčio“, nes joje kartu su pagrindiniu veikėju berniuku išgyvenau visas emocijas ir paslaptingumą. Super knyga, priverčianti susimąstyti ir kaipmat visą „sukramtyti“ nuo pradžios iki pabaigos.
• Jeigu galėčiau, visas knygas įsigyčiau ir turėčiau didžiulę asmeninę biblioteką.

 

_DSC0131

 

Odeta Giedraitytė (rinkodaros vadyba):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes tai vienas geriausių būdų grįžti į vaikystę.
• Knygos man padeda prasmingai praleisti laisvą laiką.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Paslaptingas sodas“, nes ši knyga nuo pat vaikystės iki dabar man sukelia pačias gražiausias emocijas.
• Jeigu galėčiau, visas knygas padovanočiau tiems, kurie jų negali įsigyti.