Kelly Barnhill. Pav. iš www.startribune.com
Vaikų knygų rašytoja Kelly Barnhill apie savo ketvirtąjį romaną mąstė jau mėnesių mėnesius, tačiau niekaip neapsisprendė, kur istorija turėtų vykti. Tuo pat metu, po 15 metų santuokos ir 3 vaikų, ji kartu su vyru nusprendė, jog pagaliau laikas jųdviejų medaus mėnesiui. Kelionė į Kosta Riką išsprendė abi problemas.
Ten abu buvę parkų prižiūrėtojai praleido dieną įdomiame žygyje po vulkaninį Rincón de la Vieja nacionalinį parką, kuriame turėjo būti atsargūs, kad išvengtų nuodingų garų, smegduobių bei geizerių, spjaudančių kunkuliuojančio purvo pliūpsnius.
„Niekada nebuvau lankiusis tokiame kraštovaizdyje, – sako Barnhill, kalbėdama telefonu iš savo namų Mineapolyje. – Upės tiesiog ima ir išsiveržia iš kalno pašonės, tada suteka į kokią nors skylę ir pradingsta.“
Kitą rytą Barnhill atsibudo anksti ir, pačiupusi kavos puodelį bei savo violetinę užrašų knygutę, ėmė rašyti.
„Staiga supratau, kad mano veikėjai yra ant ugnikalnio, o aš visai nesitikėjau jų ten rasti, – prisimena ji. – O kai pradėjau rašyti, atrodė, lyg visada taip ir turėjo būti. Negalėjau įsivaizduoti, kad ta istorija galėtų vykti kokiame nors kitame krašte.“
„Ta istorija“ tapo nuotykių pilna fantastine knyga „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“. Joje
pasakojama apie miestą, kurio Senoliai kiekvienais metais liepia paaukoti kūdikį tariamai piktai raganai. Tačiau, užuot šiuos kūdikius skriaudusi, ragana Ksana iš tiesų juos nuneša šeimoms, gyvenančioms kitoje miško pusėje.
„Ksana elgėsi taip, kaip manė esą teisingiausia, – teigia Barnhill, – tuos kūdikius atiduodama šeimoms, tačiau taip ji netyčiomis leido šiai baisiai neteisybei tęstis.“
Vieną dieną Ksana netyčia pamaitina vieną iš kūdikių mėnulio šviesa, taip suteikdama jai magiškų galių. Ksana nusprendžia tą mergaitę, kurią pavadina Luna, auginti kartu su pelkių pabaisa Glerku ir Tobulai Mažyčiu Drakonu Firianu. Knygoje aprašyta, kaip visus tuos metus augindama mažylę Ksana desperatiškai bando apsaugoti Luną nuo magiškųjų galių, kurios prasiverš, kai šiai sukaks 13 metų. Tai, žinoma, prives prie neišvengiamo jėgų susidūrimo romano pabaigoje, kuri draugėn suves didelį būrį veikėjų, kurių nuotykius sekame visus 48 knygos skyrius.
„Tai keistas dalykas, – sako Barnhill apie naujausią savo knygą, išleistą po 2014 metų „Raganos sūnaus“. – Mane iš dalies stebina, kad žmonėms ji patinka. Man tikrai atrodė, kad knyga patiks tik man pačiai.“
Nors romanas aiškiai fantastinis, daugybė jo esminių elementų kilo iš Barnhill rūpimų tikro pasaulio socialinių problemų. Pavyzdžiui, kurdama Ksanos, Lunos, Glerko ir Firiano personažus, kuriuos Barnhill pavadina „keistąja šeimynėle ant kraterio krašto“, autorė rėmėsi savo pastebėjimais, padarytais prieš daug metų mokant benamius Mineapolio paauglius.
„Dirbdamas tokioje aplinkoje, – pastebi ji, – pamatai skirtingus būdus, kuriais susidaro šeimos. Šeimos sąvoka yra daug lankstesnė bei labiau kintanti, nei esame įpratę manyti.“
Rašytoja pasakoja apie liūdną realybę, kuri slypi už vienos labiausiai sukaustančių romano scenų, kai miesto vadovai, vadinami Protektoratu, atvyksta išplėšti mažosios Lunos iš jos mamos rankų. Ši, bandydama pabėgti, užsilipa aukštai į palubę. Barnhill pripažįsta, jog šią širdį veriančią akistatą aprašyti buvo sunku ir kad desperatiškoji motina primena jai vieną mamą, kurią autorė sutiko dirbdama moterų, patyrusių smurtą, prieglaudoje. Tos mamos vaikas rimtai sirgo ir jam buvo atsisakyta suteikti medicinos pagalbą.
„Atrodė, lyg ji užpildė visą kambarį, – prisimena Barnhill. – Tuo metu buvau šešiolikos ir man rodėsi, kad jos pečiai siekia lubas.“
Pačios Barnhill vaikystė pasikeitė septintoje klasėje, kai jos mama išgelbėjo ją nuo patyčių mokykloje.
„Dievaž, buvau vienišas vaikas, – prisimena ji. – Buvau socialiai nerangi. Tiesiog nesijaučiau gerai savo pačios kailyje. Buvau lengvas taikinys.“
Kelly Barnhill. Pav. iš http://8diena.lt
Kai mama sužinojo apie dukros bėdas, ji perkėlė šią į mažą katalikišką mergaičių mokyklą, kurioje mokė energingos vienuolės, o direktorė buvo Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo bendražygė.
„Man tai buvo magiški metai, – prisimena Barnhill. – Pirmą kartą mačiau tokį aktyvizmą, kuris buvo visų istorijos dalis.“ Kaip Lunos magija atsiskleidžia sulaukus 13 metų, taip pačios Barnhill ypatingi gebėjimai buvo pažadinti panašiu metu, vienuolės iš naujosios mokyklos, vardu Sesuo Džeron, dėka. Ji reikalavo, kad mokinės kiekvieną savaitę parašytų po trumpą istoriją.
„Viduje turėjau neišsenkantį istorijų šaltinį, – sako Barnhill. – Galėjau tiesiog sėsti ir parašyti naują istoriją, o tada dar vieną. Ta rašymo praktika kažką manyje pažadino.“
Nepaisant meilės rašymui, Barnhill skaityti pradėjo gana vėlai – visai neskaitė iki trečios klasės pabaigos, o savarankiškai skaityti pradėjo tik penktoje klasėje. Tačiau ji labai mėgo klausytis, ir jos tėvas dažnai savo penkiems vaikams skaitydavo garsiai, ypač iš didžiulės pasakų knygos, kuri taip nudrisko, kad tėtis pagamino jai naują viršelį iš šaškių lentos bei lipnios juostelės, tad vaikai knygą praminė „Languotąja knyga“.
Barnhill pastebi paraleles tarp paauglystės ir fantastinėse bei pasakų knygose aptinkamų istorijų apie metamorfozę. Ji teigia, kad šie panašumai yra viena iš priežasčių, kodėl tokias knygas taip mėgsta vaikai. Tai tikrai galioja „Mergaitės, atsigėrusios mėnulio“ atveju, juk Lunos magija taip stipriai išsiveržia, kai jai sukanka 13 metų.
„Gilus, tamsus miškas yra pavojingas ir baisus, tačiau privalai į jį eiti, o įėjęs būsi negrįžtamai pakeistas. – sako Barnhill. – Viskas pasikeis, kai paseksi tuo duonos trupinių keliu, vedančiu į mišką. Ir mes šias istorijas pasakojame tam, kad primintume sau, jog tai yra normalu. Juk pasieksi kitą miško pusę ir, net jei būsi pakitęs, tau viskas bus gerai.“
Pagal bookpage.com parengė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė
„Nieko rimto“ namai 