10 žavingų faktų apie E. B. Vaitą

1899 metų liepos 11 d. Maunt Vernone, Niujorko valstijoje, gimęs E. B. Vaitas (E. B. White) rašė knygas, esė bei eilėraščius tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nors tikriausiai esate skaitę (ir dar kartą skaitę) jo knygas „Šarlotės voratinklis“, „Stiuartas Litlis“ ir „Gulbės trimitas“, dar daug ko apie šį autorių nežinote. Pristatome 10 dalykų, kurių galbūt nežinojote apie šį vieną mylimiausių vaikiškų knygų autorių.

foto.JPG
1. Jį vadino Endžiu.
Nors viso pasaulio vaikai pažįsta jį kaip E. B. Vaitą, draugai bei šeima beveik visą gyvenimą vadino jį Endžiu. Gimęs Elvinu Bruksu Vaitu, Endžio pravardę jis gavo išvykęs į Kornelio universitetą. Jo pavardė buvo tokia pati kaip vieno iš Kornelio universiteto įkūrėjų bei pirmojo jo prezidento, Endriu Diksono Vaito. Kornelyje buvo tradicija, kad visi studentai, pavarde Vaitas, buvo pravardžiuojami Endžiais. Elvinui tai visiškai tiko – kartą jis yra pasakęs: „Niekada nemėgau vardo Elvinas. Mama man jį davė, nes tiesiog pritrūko vardų. Aš buvau šeštas jos vaikas.“ Pravardė prilipo ir visą likusį gyvenimą jis vadinosi Endžiu.

2. Jis labai mylėjo šunis.
Vaito meilė gyvūnams akivaizdi iš jo kūrinių, ir jo šuo Deizė nebuvo išimtis. 1932 metais, po to, kai Niujorko taksi partrenkė ją priešais Universiteto gatvės gėlių parduotuvę, jis Deizei parašė nekrologą. Išleistas žurnale „The New Yorker“, nekrologas apibūdino Deizės gyvenimą nuo jos gimimo iki ankstyvos mirties tesulaukus 3 metų: „Jos gyvenimas buvo pilnas nutikimų, tačiau ne pasiekimų… Kartą ji išsimovė iš savo pavadėlio ir per tris kvartalus bei didelį eismą vijosi žirgą, matyt, turėdama kvaištelėjusį įsitikinimą, kad yra sėkminga žirgų agentė… Ji mirė uostinėdama gyvenimą bei juo mėgaudamasi.“

3. Jo redaktorė žurnale „The New Yorker“ tapo jo žmona.
Vaitas pradėjo rašyti į „The New Yorker“ 3-iame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1926 metais jis susitiko Katariną Seržant Andžel, žurnalo grožinės literatūros redaktorę. Prisimindamas savo pirmąjį susitikimą su Katarina žurnalo pastato vestibiulyje, „The New Yorker“ interviu jis sakė, jog ši „turėjo kupetą juodų plaukų ir buvo labai graži“. Katarina buvo išsiskyrusi mama su dviem vaikais, šešeriais metais vyresnė nei Vaitas. Pora susituokė 1929 metais ir po kurio laiko išsikraustė gyventi į užmiesčio namą Meine.
„Greitai supratau, kad nepadariau klaidos rinkdamasis žmoną“, – sakė Vaitas vėliau. „Vieną popietę padėjau jai krautis krepšį trumpai kelionei ir ji man pasakė: „Įdėk dantų virvelės“. Tada supratau, kad moteris, tarpdančių siūlą vadinanti dantų virvele, yra man skirta.“ Pora santuokoje pragyveno iki Katarinos mirties 1977 metais.

4. Jo rašymo stiliaus gidas buvo labai sėkmingas.
Knyga „Stiliaus elementai“, mokanti žmones rašyti efektyviai, aiškiai bei glaustai, yra tikriausiai pati garsiausia Amerikos rašytojų biblija. Viljamas Strunkas Jaunesnysis, Vaito anglų kalbos profesorius Kornelio universitete, buvo originalus 1918 metų knygos apie gramatiką bei kompoziciją autorius. 1959 metais Vaitas šią knygą pakoregavo ir nuo tada buvo parduota milijonai jos kopijų. Interviu „The Paris Review“ Vaitas sakė: „Mano vaidmuo Strunko knygos atnaujinime buvo grynas atsitiktinumas – tiesiog jo ėmiausi, nes nieko kito tuo metu neveikiau. Tai iš manęs atėmė vienerius gyvenimo metus – tiek mažai žinojau apie gramatiką“.

5. Jis buvo hipochondrikas…
Visą savo gyvenimą Vaitas buvo hipochondrikas, nerimaujantis, kad nudegimas saulėje iš tiesų yra smegenų auglys ar kad skruzdės įkandimas bus mirtinas. Straipsnyje „The New Yorker“ jo posūnis Rodžeris Andželis teigė, kad dėl Vaito nerimo kalta buvo jo vaikystė. Vaitas buvo jauniausias iš šešių vaikų (jam gimus tėvams buvo virš 40 metų), todėl menkiausi branginamo pagranduko negalavimai, pvz., kosulys ar pilvo skausmas, greičiausiai sulaukdavo daugiau tėvų dėmesio bei rūpesčio nei kitų vaikų problemos.

6. … ir kovojo su nerimu visą savo gyvenimą.
Be hipochondrijos Vaitas dar kentėjo ir nuo bendro nerimo, prasidėjusio vaikystėje. Jis apibūdino save kaip „Išsigandusį, bet ne nelaimingą… Man trūko tik pasitikėjimo savimi“. Suaugęs jis nerimaudavo, kad įvyks metro avarija, taip pat nerimas apimdavo susipažįstant su naujais žmonėmis ar viešai kalbant. Restoranuose jis buvo labai atsargus, kad netyčia nesuvalgytų jūrų moliusko (nes teigė, kad vieną kartą nuo jų apsinuodijo). Jis nedalyvaudavo vestuvėse, vakarėliuose, praleido savo Prezidento laisvės medalio įteikimo ceremoniją ir net (privačias) žmonos laidotuves. Savo nerimą jis apibūdino kaip „savotišką negalią“.

7. Jis labai mėgo buriuoti.
Nepaisant didžiulės rašytojo sėkmės, Vaitas nemėgo sėdėti namuose ir skaityti, o pirmenybę teikė įvairioms veikloms lauke. „Nenustygstu vietoje ir mieliau buriuočiau nei atsiversčiau knygą“, – sakė jis. Nebent, žinoma, jei ta knyga būtų apie vieną mėgstamiausių jo temų – buriavimą. „Tačiau, kai mane užkabina tokia knyga kaip Vendelio P. Bradlėjaus „They live by the wind“ („Gyvenantys vėju“), prisiklijuoju prie kėdės. Taip yra todėl, kad Bradlėjus rašė apie tai, kas visada mane traukė (ir kėlė dvasią) – buriavimą.“ Vaito meilė buriavimui atsiskleidžia jo knygoje „Stiuartas Litlis“, kurioje pasakojama apie burlaivių lenktynes. Vaito sūnus Džoelis tapo visame pasaulyje žinomu burlaivių dizaineriu. Vieno sūnaus pastatyto laivo pirmagalyje Vaitas išdrožinėjo aštuonis delfinus ir su tuo burlaiviu pats plaukiodavo.

8. Jis kovojo už tai, kad animacinis Holivudo filmas „Šarlotės voratinklis“ būtų ištikimas knygai.
1973 metais animacijos studija Hanna-Barbera išleido animuotą muzikinę „Šarlotės voratinklio“ versiją. Studija norėjo pakeisti istorijos pabaigą neleisdami Šarlotei numirti, tačiau Vaitas pasipriešino laimingai pabaigai. Nors studija nusileido, sakoma, kad Vaitui ir jo žmonai animuotas „Šarlotės voratinklis“ nepatiko, jie gailėjosi, jog leido jį pastatyti ir vadino filmą pasityčiojimu.

9. Jis buvo atidėliotojas.
Vaitas buvo atviras apie savo sunkumus rašant ir polinkį atidėlioti. Viename interviu jis atskleidė, jog prieš sėsdamas rašyti vaikščiodavo po namus ir taisydavo paveikslus bei kilimus. „Rašytojui atidėlioti yra natūralu“, – pripažino Vaitas. Tačiau jis perspėjo kitus rašytojus, kad atidėliojimą įveikti būtina: „Rašytojas, laukiantis idealių darbo sąlygų, numirs taip ir neparašęs nė žodžio“.

10. Jis oriai bei su humoru kovojo su Alzheimerio liga.
1985 metais prieš mirtį Vaitas kentėjo nuo Alzheimerio ligos. Vaito sūnus tėvui garsiai skaitydavo pastarojo knygas bei esė ir Vaitui dažniausiai patikdavo klausytis savo kūrinių. Kadangi neprisiminė, kad pats yra tų žodžių autorius, Vaitas kai kurias vietas peikdavo, sakydamas, kad jos nepakankamai geros. Tačiau kai išgirsdavo patinkančias ištraukas, jis klausdavo sūnaus, kas jas parašė. „Tu parašei“, – sakydavo Džoelis. O Vaitas atsakydavo: „Na, visai neblogai“.

Šaltinis: https://www.brainpickings.org/2012/04/17/e-b-white-paris-review-interview/

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s