Neseniai vykau į Kolumbijos universiteto simpoziumą apie žurnalistikos ateitį – temą, atrodo, pakibusią ties kažkokia labai svarbia riba, bet tuo pačiu ir patiriančią begalės prieštaringų jėgų spaudimą. Keliaudama ten prisiminiau nuostabų 1969 metų E. B. Vaito (E. B. White) pokalbį su Džordžu Plimptonu ir Frenku H. Krouteriu iš leidinio „The Paris Review“.
E. B. White
Vaitas, turėjęs tvirtą nuomonę apie spaudos laisvę bei kalbos architektūrą, pasidalino keliomis nesenstančiomis ir kartu labai savalaikėmis įžvalgomis apie rašytojo vaidmenį bei atsakomybę:
„Rašytojui turėtų rūpėti tai, kas žadina jo vaizduotę, jaudina širdį bei išjudina rašomąją mašinėlę. Nejaučiu pareigos dalyvauti politikoje. Bet dėl to, kad mano kūriniai spausdinami, jaučiu atsakomybę visuomenei: rašytojas turi pareigą būti geras, o ne prastas; nuoširdus, o ne dirbtinis; įdomus, o ne nuoboda; tikslus, o ne klaidinantis. Jis turėtų žmones pakylėti, o ne prislėgti. Rašytojai ne tik atspindi bei interpretuoja gyvenimą, rašytojai jį ir kuria, formuoja.“
Svarbu prisiminti, kad 1969-aisiais atskaitomybė, tiesos standartas buvo nerašyta spaudos taisyklė, kuri pagimdė Vaito „atsakomybės visuomenei“ jausmą. Žinioms bei nuomonėms persikėlus į internetą, daug dinamiškesnę terpę, atskaitingumo kaip prigimtinės spaudos savybės supratimas išnyko. Reikia pastebėti, kad tai sukėlė žurnalistinį tingumą, kuris nebūtų buvęs priimtinas Vaito laikais. Tai, kokius standartus ir lūkesčius šiandien turime bei diegiame rašytojams, leidėjams, „kurs bei formuos gyvenimą“.
Paklaustas, kaip mato rašytojo vaidmenį epochoje, kuri „vis labiau žavisi ir tampa priklausoma nuo mokslo bei technologijų“ (atsiminkite, kad pokalbis vyko 1969 metais), Vaitas atsakė:
„Rašytojo vaidmuo yra toks, koks buvo visada – jis yra saugotojas, sekretorius. Mokslas ir technologijos galbūt pagilino jo atsakomybę, tačiau jos nepakeitė. Kaip rašiau „Laiko rate“: „Būdamas rašančiu žmogumi arba sekretoriumi, visada jaučiau, kad man yra patikėtas visų netikėtų, žemiškų bei nežemiškų grožių saugojimas. Lyg kas nors mane laikytų asmeniškai atsakingu, jei nors vienas mažiausias grožis pasimestų. Bet tokius dalykus apsakyti nelengva.“ Rašytojas privalo atspindėti bei interpretuoti savo visuomenę, savo pasaulį. Jis taip pat privalo įkvėpti, patarti bei mesti iššūkius. Daugelis šiandieninių kūrinių man atrodo smerkiantys, destruktyvūs, pikti. Būna gerų priežasčių pykti, aš nieko neturiu prieš pyktį. Bet manau, kad kai kurie rašytojai prarado saiko pojūtį, humoro bei dėkingumo jausmą. Aš dažnai pykstu, tačiau man nepatiktų būti vien piktam. Manau, prarasčiau tą nedidelę savo, kaip rašytojo, vertę, jei iš principo atsisakyčiau pajusti mane pasiekiančius šiltus saulės spindulius, atsisakyčiau apie juos pasakoti. Vienas iš šiandieninio rašytojo vaidmenų yra skambinti pavojaus varpais. Mūsų žemė byra, jau vėlu, o daroma yra labai mažai. Užuot iš mėnulio tempę akmenis, geriau iš Erio ežero išvalytume išmatas.“
Man patinka toks kultūros saugotojo ar sekretoriaus, interpretuotojo suvokimas. Nors žodis „kuratorius“ turi didelių trūkumų, jo tikroji reikšmė yra nušviesti tai, kas reikšminga, įrėminti, kas ir kodėl pasaulyje svarbu. Tai išlieka žymia rašytojo profesijos evoliucijos dalimi. Tai, ką Vaitas apibūdina kaip rašytojo vaidmenį, šiandien yra kultūros saugotojo vaidmuo, plačiausia šių žodžių prasme.
Vaitas puikiai vienu sakiniu pasako, kas yra negerai su šiandieninės žiniasklaidos sensacijų vaikymusi bei antraštinio masalo naudojimu tam, kad iš kiekvieno paspaudimo būtų išspaustas paskutinis centas: „Skandalingas rašymas yra kaip žmogžudystė – prisiekusiųjų teismui reikia išspręsti motyvo bei tikslo klausimą.“
Šaltinis: https://www.brainpickings.org/2012/04/17/e-b-white-paris-review-interview/
Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė
„Nieko rimto“ namai 