Rašytojas Virgis Šidlauskas: „Pasimokykime iš vaikų nuoširdaus smalsumo“

Virgis Šidlauskas, su didžiule energija įsiveržęs į vaikų literatūrą (jo pirmoji knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ pretendavo tapti 2017 metų knyga vaikams), jos nestokoja ir toliau: ir rašydamas knygas vaikams, ir dalyvaudamas susitikimuose su vaikais. Daug keliaujantis autorius sako, kad šiais laikais vaikai skaito daug ir labai noriai, o tie, kurie neskaito, gal tiesiog dar neatrado savo knygos. Kokias knygas rašytojas skaito savo dukrai? Ar rašytojo galima klausti, kokia jo knyga pati mėgstamiausia? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų pokalbyje su vaikų knygų autoriumi Virgiu Šidlausku.

Dalyvaujate daugelyje susitikimų su vaikais mokyklose. Ar nebus liūdna vasarą, kai mokyklos ir vaikai atostogaus?

Manau, tai bus naudinga visiems. Nerasi geresnės progos pailsėti, persikrauti, surūšiuoti jau esamus įspūdžius ir pasiruošti naujiems. Prisiminkit saulę, vandenį, gerą orą ir sutiksit, kad nėra geresnio meto už vasaros atostogas. Be to, to tai laikas, kai gali ne tik nesukti galvos dėl daugumos nuobodžių dalykų, bet ir tuo pačiu apmąstyti naujus planus, įgyvendinti naujas idėjas.

Ko labiausiai iš susitikimų su vaikais pasiilgsite?

Entuziazmo, per kraštus besiliejančios energijos ir nuoširdaus smalsumo. Kartais to pritrūksta kasdieniame gyvenime ir būna puiku, jei gali iš vaikų viso to pasisemti.

Virgis Šidlauskas. Asm. albumo nuotrauka

Ar vaikai skaito knygas? Ar tik būna įlindę į telefonus?

Sunku viską absoliutinti. Yra ir tokių, ir tokių. Tačiau prieš leisdamasis į keliones pas vaikus nuolatos girdėjau tik neigiamus atsiliepimus. Kad šiais laikais vaikai visai neskaito, niekuo nesidomi, niekas jiems nerūpi, nei kiemo žaidimai, nei jokie nuotykiai, tik išmanieji telefonai. Nežinau, ar tie, kas taip kalba, yra susidūrę tik su blogais pavyzdžiais, ar sako tai, kas girdėta viena ausimi ir nesiremia asmenine patirtimi, tačiau aš pamačiau visai kitokį vaizdą. Vaikai skaito daug ir labai noriai. Neprisimenu, kad man būnant vaiku bendraamžiai būtų buvę tokie aktyvūs skaitytojai, kokie yra dabartiniai vaikai. Ir, ko gero, prie to daugiausiai prisidėjo ne tik skaitymo skatinimo programos, bet ir sąmoningi tėvai, rūpestingi mokytojai ir tikrai nuoširdžiai savo darbą dirbantys bibliotekų darbuotojai.

Virgis Šidlauskas. Asm. albumo nuotrauka

O pats kokias knygas skaitėte vaikystėje?

Skaičiau daug ir įvairių knygų. Kai kurios marino nuoboduliu, kitoms tuo metu dar buvau per jaunas. Dar kitos guodė ir žavėjo arba skatino svajoti ir atrasti drąsos susidūrus su naujais iššūkiais. Bet labiausiai mėgau nuotykius, mistiką, negirdėtas šalis su savom legendom, fantastiką ir gerą humorą. Gal todėl iki ašarų juokiausi skaitydamas Vytauto Petkevičiaus „Kodėlčių“, Vytauto Misevičiaus „Danuką Dunduliuką“, Gerhardo Holco-Baumerto „Alfonsą Bailių“ arba gniaužė kvapą leidžiantis į nuotykius su Otfriedo Preusslerio „Plėšiku Hocenplocu“, Astridos Lindgren „Mijo, mano Mijo“ ir Howardo Pyle’o „Robino Hudo nuotykiais“.

Kokias knygas skaitote savo dukrai? Ar ji auga kaip rimta knygų mylėtoja?

Stengiuosi skaityti įvairias. Nuo šiuolaikinių autorių iki klasikos, nuo to, kas mėgstama dabartinių vaikų iki to, kas žavėjo mane patį. Šaunu prisiminti ir naujai pažvelgti į savo vaikystės knygas. Paskutinė šiuo metu skaityta knyga – seniai, dar 2001-aisiais metais išleista, Pauliaus Juodišiaus „Tvinklio laikrodukas“. Be galo linksma, gero humoro kupina knyga. O istoriją apie Špinkelgriūberį skaičiau juokdamasis iki ašarų.

Kaip pasirinkote rašytojo kelią?

Dar nežinia, kas ką čia pasirinko (šypsosi).

Pasirodė jau ketvirtoji Jūsų parašyta knyga – „Ulfas ir povandeninis miestas“. Ar rašytojo galima klausti, kokia jo knyga pati mėgstamiausia?

Labai sunku pasakyti. Kas prieš pora metų atrodė puiku, po kiek laiko ima atrodyti visai kitaip. Tada galvoji, kad dar buvo galima kažką taisyti, keisti ir panašiai. Bet tai natūralu. Keičiamės mes, keičiasi mūsų požiūriai, vertybės, vadinasi, ir tekstai privalo keistis. Todėl geriausią ir mylimiausią knygą dar tikiuosi parašyti ateityje. O iš to, ką esu parašęs iki šiol, ko gero, smagiausia prisiminti Ulfą ir jo stebuklingą barzdą, nes juk nuo to viskas ir prasidėjo.

Kodėl nusprendėte rašyti vaikams?

Jei ne dukra, ko gero, nebūčiau į tai įsitraukęs. Bet galvoju, jei jau taip atsitiko, vadinasi, ne veltui. Niekas neatsitinka šiaip sau.

Ne tik rašote, bet ir muzikuojate. Esate vaikų rašytojų grupės narys! Kaip gimė šį grupė?

Festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ vėlavo mano knygos pristatymas, todėl turėjau šiek tiek laiko. O prieš pat renginį su vaikų rašytoju Tomu Dirgėla kalbėjomės, jog būtų įdomu pamėginti sukurti muzikinį duetą. Netikėtai jam prisijungus ant scenos, pradėjome improvizuoti ir mums visai neblogai pavyko. Žiūrovai šypsojosi ir plojo, todėl nusprendėme, kad būtinai reikia įgyvendinti šią idėją. Vėliau prie mūsų prisijungė vaikų literatūros agentas ir rašytojas Benas Bėrantas, grojantis bosu. O prieš antrą „Vaikų Kalėdų salos“ festivalį – ir vaikų bei paauglių rašytoja Kotryna Zylė, grupėje grojanti pjūklu. Galiausiai šį pavasarį mūsų gretas papildė ir senas vilkas, kauko Gugio kūrėjas, multiinstrumentalistas Justinas Žilinskas. Žinoma, viskam reikia nemažai laiko, juo labiau penkių asmenų grupei susirinkti į krūvą ir repetuoti. Tačiau po triukšmingo ir smagaus pasirodymo šį pavasarį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje supratome, kad viską darome teisingai, nes vaikai šėlo kartu su mumis kaip reikiant, lyg tikrame roko koncerte.

Artėja Tėčio diena. Kaip įsivaizduotumėte tobulą tėčio dieną?

Praleistą drauge su šeima.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė.

Ar pažįstate Coliną Thompsoną?

Wendy Hanna pristato Coliną Thompsoną (Koliną Tompsoną) – apdovanojimus pelniusį rašytoją, iliustruotoją, įvairių elektroninių prietaisų mėgėją ir įkvėpimo šaltinį, jauniesiems lietuvių skaitytojams ir humoro mėgėjams pažįstamą iš knygų serijos „Tvanų šeimynėlė“.

Man buvo be galo malonu šią savaitę prikalbinti lengvai išblaškomą Coliną Thompsoną duoti interviu. Jis buvo puikios nuotaikos ir manau, kad mes (aš ir mano patikimasis technologijų meistras Michaelas) ilgiau užtrukome statydami savo filmavimo įrangą nei imdami patį interviu.

Daugiausia kalbėjomės apie įkvėpimą. Colinas yra tinkamas žmogus pokalbiui šia tema, nes jis neabejotinai yra vienas produktyviausių rašytojų, kokius tik žinau.

   C. Thompson. Pav. iš Wikipedia

Colinui yra 71-eri ir jis vis dar laiko save rašymo „naujoku“, mat pirmoji jo knyga buvo išleista, kai jam jau buvo 50 metų. Geriausiai žinomas kaip vaikų knygų autorius ir iliustruotojas, jis taip pat savo gyvenime yra dirbęs ir puodžiumi, audėju bei dokumentuotoju. Nuo tada, kai 1991 metais buvo išleista pirmoji jo paveikslėlių knygą apie vištą Etelę, jis išleido daugiau nei 50 knygų, buvo nominuotas ir laimėjo ne vieną apdovanojimą, įskaitant ir „The Children‘s Book Council Australia“ geriausios metų paveikslėlių knygos apdovanojimą. Jo parašyti kūriniai yra puikūs – paklauskite bet kieno.

Paklaustas, kodėl vis dar save laiko rašymo naujoku, jis sakė, kad augdamas niekada nemanė, jog imsis rašyti. Tiesą sakant, pačią pirmąją savo istoriją jis parašė tik todėl, kad jį kaip iliustruotoją pažinojęs leidėjas pasiūlė pabandyti. Visą kita, kaip sakoma, istorija nutyli. Jis turi daugybę gerbėjų, o jo kūriniai verčiami ir parduodami visame pasaulyje (be Australijos ir Didžiosios Britanijos, jis, pasirodo, dar labai populiarus Brazilijoje ir Korėjoje).

 

Nors yra priskiriamas prie vaikų knygų autorių, jis ne itin mėgsta šią etiketę. Colino nuomone, jis rašo sau ir bet kas gali mėgautis jo kūriniais. Iš tiesų jis net nemano, kad egzistuoja toks dalykas kaip vaikų knygos – jei suaugęs negali mėgautis knyga, tai arba kažkas ne taip yra su suaugusiuoju, arba su knyga (būtent!).

Jei nesatę skaitė Colino knygų, patarčiau pradėti nuo kurios nors jo paveikslėlių knygos, pvz., „Looking For Atlantis“ („Atlantidos beieškant“) ar „The Last Alchemist“ („Paskutinis alchemikas“). Savo be galo detaliose iliustracijose, kurias galima tyrinėti valandų valandas, jis sukuria nepaprastai vaizdingus pasaulius. Colino ilgametė meilė knygų lentynoms matoma kone visose jo knygose, kuriose mažyčiai namelių, kavinių ir medžių paveikslėliai laimingai gyvena šalia didžiulių, oda įrištų tomų.

Paskutiniu metu Colinas rašo romanus vaikams – jo „Tvanų šeimynėlės“ knygų serija 8–12 metų vaikams ypač sėkminga (vertimą į lietuvių kalbą iliustravo Tadas Adomavičius). Vien Australijoje parduota virš 200 tūkstančių šios knygų serijos egzempliorių. Tryliktoji serijos knyga buvo išleista visai neseniai, kovo mėnesį. Viena pirmųjų jo knygų jaunesnei auditorijai yra „How To Live Forever“ („Kaip gyventi amžinai“), kurios rankraštį kažkada seniai gavau perskaityti. Tai istorija, į kurią tikiuosi netrukus vėl pasinerti, nes pamenu, kad tada man ji labai patiko.

Jei reikėtų apibendrintai apibūdinti Colino kūrybą, tikriausiai sakyčiau, kad ji daugiasluoksnė ir vaizdinga. Tačiau tai iš tiesų visko neaprėpia. Jo iliustracijos gali būti tiek stebuklingos, tiek juokingos, o jo istorijos svyruoja nuo emocingo žmogaus prigimties nagrinėjimo iki nepagarbaus, komiško absurdizmo. Jis jokios temos nebijo paliesti, o šiuo metu kuria knygą, skirtą vaikams, turintiems sindromą, anksčiau vadintą Aspergerio sindromu, o dabar vadinamą autizmo spektro sutrikimu. Knyga atsirado iš noro suteikti jauniems žmonėms knygą, kuri būtų parašyta iš šį sutrikimą turinčio žmogaus perspektyvos (tiek jis, tiek jo anūkas turi autizmo spektro sutrikimą).

Esu tikra, kad Colinas yra bibliotekininkų favoritas – jis ne tik kvalifikuotas iliustruotojas, bet ir produktyvus rašytojas, puikiai jaučiantis, ką mėgsta pradinių klasių mokiniai. Jo knygos dažnai yra tikrai juokingos, savotiškos ir net šiek tiek keistos – puikiai tinkančios vaikams, kuriems skaitymas ar knygos nėra labai priimtinas dalykas.

Tikriausiai labai nenustebinsiu pasakydama, kad nemažą dalį savo pinigų Colinas uždirba iš dėlionių, o kiek mažiau – iš nešiojamų kompiuterių bei telefonų dėklų. Jo gražiai sukomponuotos ir detalios iliustracijos, ypač tos nuostabios knygų lentynos, yra labai mėgstamos dėlionių gamintojų (taip, tokie vis dar egzistuoja!). Colinas dabar nemažai laiko praleidžia perkurdamas senas bei piešdamas naujas iliustracijas dėlionėms. Šiuo metu jis bando įveikti milžinišką iliustraciją protu nesuvokiamo 18 tūkstančių detalių dydžio dėlionei. Oho.

Manau, kad mane labiausiai žavi Colino nesibaigiantis entuziazmas savo darbui ir tokioms aistroms kaip technologijos. Jis iki ausų įsimyli beveik kiekvieną naujovišką prietaisėlį ir būtinai visus turi įsigyti. Tokio amžiaus, kai dauguma jau eitų į pensiją, jis kuria ne mažiau nei anksčiau ir su ne mažesniu entuziazmu. Iš tiesų jis niekada nesuaugo ir ateityje to daryti neplanuoja. O ši žmogaus savybė man visada bus iš tiesų įkvepianti.

Parengta pagal: https://wendylikesstories.com/2014/05/27/do-you-know-colin-thompson/

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

 

7 dažniausiai užduodami klausimai populiariam rašytojui Johnui Flanaganui

Johanas Flanaganas yra visame pasaulyje minias gerbėjų pritraukiančių knygų serijų autorius. Kaip prasidėjo rašytojo kelias? Nuo noro sudominti sūnų knygomis. Šiandien Johno Flanagano knygų serijos ne tik sudomina, bet ir tampa daugelio paauglių kultiniai kūriniais. „Žvalgo mokinys“ bei „Brolija“ autorius Johnas Flanaganas atsako į populiariausius skaitytojų klausimus.

Kaip sugalvojai knygų seriją „Žvalgo mokinys“?
Kai mano sūnui Michaelui buvo maždaug dvylika metų, jis visai nemėgo skaityti. Taigi nusprendžiau parašyti jam kelias trumpas istorijas apie veikėją Vilį. Vilis iš tiesų buvo Michaelas. Maniau, kad tai sūnų sudomins, ir buvau teisus. Per penkis mėnesius parašiau dvidešimt tokių istorijų ir padėjau jas į šoną penkiolikai metų. Dukra Katy man pasakė, kad turėčiau tas istorijas paversti knyga. Knyga? Dabar „Žvalgo mokinio“ serijoje yra trylika knygų, o „Brolijos“ serijoje – septynios.

Kaip jautiesi žinodamas, kad pradėti skaityti padėjai daug daugiau vaikų, ne tik savo sūnui?
Į galvą iškart ateina žodis „dėkingas“. Niekada to nesitikėjau. Norėjau tiesiog palinksminti skaitytojus. Tai, kad daliai jų (ir, panašu, visai nemažai daliai) padėjau pamėgti knygas, leidžia man jaustis, jog padariau kažką iš tiesų vertingo. Per savo istorijas ir veikėjus aš pakeičiau žmonių gyvenimus. Man patinka šis faktas. Labai labai tuo didžiuojuosi.

Kaip sugalvoji naujas istorijas?
Kartais sugalvoju vietą, kurioje noriu, kad mano veikėjai apsilankytų. Aštunta ir devinta „Žvalgo mokinio“ knygos taip ir atsirado („Klonmelio karaliai“ ir „Holtas pavojuje“ – red. past.). Lankiausi Airijoje ir pagalvojau: „Tai galėtų būti gera vieta“. Tada sugalvojau idėją apie apgaviką, vadovaujantį netikram religiniam kultui. Tokiu būdu prasidėjo ir dešimta knyga („Nihonijos imperatorius“ – red. past.). Norėjau sukurti istoriją, vykstančią šalyje, panašioje į Japoniją, kurioje mano sūnus Michaelas dabar ir gyvena. O būna, kad šauna idėja, pvz., kas būtų, jei pusiau skandas, pusiau araluenietis berniukas sukurtų naują, veiksmingesnę burę laivui? Iš tos idėjos išaugo visa „Brolijos“ istorija, kurioje pasakojama apie Skandijos jaunuolių treniravimo sistemą (brolijos sistemą) ir apie blogąjį piratą, pavogusį vertingą relikviją. Kuo daugiau istoriją planuoji, sugalvoji vis naujų idėjų, tuo sunkiau darosi prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.

Kokį didžiausią nuotykį esi patyręs?
Prieš daug metų išėjau iš darbo, pardaviau automobilį ir nusipirkau laivo, plaukusio į Angliją, bilietą. Iki tol man nebuvo kilęs noras palikti savo šalį. Neturėjau Anglijoje suplanavęs darbo. Neturėjau ir darbo leidimo, o ir pinigų – ne itin daug. Ten nukakus darbo paieškos užtruko tris mėnesius. Tačiau aš juk iškeliavau paskui jauną merginą, kurią buvau įsimylėjęs. Nusekiau paskui ją per visą pasaulį ir mes susituokėme praėjus dviem savaitėms po mano atvykimo į Londoną.
Mes vis dar susituokę.

Kur tu gimei ir užaugai?
Gimiau Veiverlyje, o užaugau Klovelyje, Sidnėjaus priemiestyje, Australijoje. Gyvenome maždaug už pusantro kilometro nuo paplūdimio.

Kiek vaikų bei anūkų turi?
Turiu tris vaikus: Katy (kurią vadiname ir Kitty), Penny ir Michaelą. Turiu keturis anūkus – Penny augina tris berniukus, o Michaelas vieną. Jie puikiai sutaria tarpusavyje.

Ar vaikystėje rašydavai arba pasakodavai istorijas? Kuo norėjai būti užaugęs?
Taip, žinoma. Mano ankstyviausias rašymo prisiminimas yra iš penktos klasės, kai anglų kalbos pamokoje užduodavo rašinius ir aš rašydavau nuotykių istorijas.
Visada norėjau būti rašytoju, tačiau nemaniau, kad iš šios veiklos galima pragyventi, todėl iš pradžių dirbau tekstų kūrėju reklamos srityje.

Parengta pagal: https://www.penguin.com.au/qa/27-john-flanagan-faqs
Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Mokytoja Agnė Dapkutė: „Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais“

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pradinių klasių mokytoja Agnė Dapkutė laukia vasaros ne todėl, kad jos metu nevyksta pamokos. Mokyti jai patinka ir tai vadina savo pašaukimu. Dar būdama maža, kai žaisdavo mokyklą, ji buvo mokytoja. Agnei Dapkutei vasara patinka, nes tuomet ji važiuoja į kaimą, prie jūros, į vaikų stovyklas. O ten smagu būti tarp vaikų ir džiaugtis gyvenimu. Kaip per jos mokytojavimo metus keitėsi mokymas ir mokymasis? Kuo domisi šiuolaikiniai mokiniai? Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni? Apie tai su pradinių klasių mokytoja ir pasikalbėjome.

Agnė Dapkutė. Asm. albumo nuotrauka

Kaip nusprendėte tapti mokytoja? Kodėl būtent pradinių klasių?
Taip, esu pradinių klasių vyresnioji mokytoja. Jau nuo vaikystės svajojau, kad užaugusi norėsiu būti mokytoja. Turiu jaunesnę sesę, su kuria dažnai žaisdavome namus ir mokyklą. Man labiausiai patikdavo mokytojos vaidmuo. Nuo mažens patikdavo mokyti sesę ir jos drauges.
Baigusi mokyklą, kai teko rinktis, ką noriu studijuoti: socialinę pedagogiką, verslo vadybą ar pradinių klasių pedagogiką, prisiminiau savo svajonę ir pasirinkau būti pradinių klasių mokytoja.

Koks metų laikas yra Jūsų mėgstamiausias? Ar laukiate vasaros (ar dėl to, kad bus šilta, ar kad nebus pamokų?)
Visi metų laikai turi savo žavesio. Ruduo gražiausias spalį, tviskantis visokiausiomis spalvomis. Žiema žavi, kai pasipuošia baltai ir spaudžia šaltukas. Pavasaris smagus, kai kalasi pirmi pumpurėliai ir galima, nusimetus sunkius žiemos rūbus, bėgti į lauką (šypsosi). Bet pats pats nuostabiausias metų laikas yra vasara! Jos laukiu labiausiai, nes galiu keliauti pas močiutę į kaimą, maudytis, degintis, lankyti draugus, važiuoti prie jūros, džiaugtis karštomis ir lietingomis dienomis. Vasara, smagu susitikti su vaikais stovyklose, tada pabūni vaiku ir supranti, kaip gera džiaugtis gyvenimu!

Esame linkę lyginti. Mums smalsu sužinoti kaip viskas keičiasi. Galvojant apie visus Jūsų mokytojavimo metus, kas keitėsi tame, kaip mokoma, kaip mokomasi, vaikų požiūryje į mokymąsi?
Dirbu mokykloje tik dvylika metų (tik, nes dauguma mokytojų dirba 25 ir daugiau), tad galiu įvardinti kelis pokyčius. Vaikai labai žingeidūs, jiems smalsu. Dabar matematikos ir lietuvių kalbos pamokose vaikai užduotis atlieka naudodamiesi informacinėmis technologijomis. Pasaulio pažinimo pamokose vaikai daug tyrinėja, analizuoja ir patys atlieka bandymus. Dabar yra labai daug įdomių edukacinių pamokų ne mokyklose, todėl dažnai pamokos vyksta Lietuvos pažinimo centre, Nacionaliniame ar Energetikos muziejuose, teatruose, kitose miesto erdvėse.

Ar būna, kad nepažįstantys Jūsų ir sužinoję, kad esate mokytoja, pradeda Jūsų atsiprašinėti už netaisyklingą kalbą?
Nėra buvę, kad reikėtų atsiprašinėti, bet būna, kad teiraujasi, kaip reikia parašyti kokį žodį. Džiugu, kad nebijo klausti (šypsosi).

Kokie yra Jūsų mokiniai? Kuo jie domisi, kas jiems labiausiai patinka?
Mano mokiniai yra patys šauniausi! Šoka baletą ir dainuoja chore. Vaikai yra labai užimti, bet vis tiek atranda laiko žaidimams ir knygų skaitymui. Mano mokinukams labai patinka kurti ir organizuoti.

Ar šiuolaikiniai vaikai skaito? Ką jie labiausiai mėgsta skaityti?
Taip, tikrai daug vaikų skaito! Nors mokiniai labai užimti. Dažnai atrodo, kad laiko nėra, bet vaikai randa kada paskaityti. Skaito labai įvairias knygas. Daugelis yra skaitę J. K. Rowling knygas apie Harį Poterį. Labai mėgsta knygas, kuriose daug veiksmo, nuotykių ir fantastikos. Yra vaikų, kurie renkasi skaityti komiksus, pasakas.

Teko matyti vaiko komentarą, kad jis neskaito, nes ir taip jo dienotvarkė yra labai užimta. Kaip vaikams padėti rasti laiko skaitymui?
Laiko skaitymui visada yra, reikia tik labai norėti. Būna, kad vaikai pasirenka knygą, kuri ,,sunkiai skaitosi“, tada gali padėti tėveliai. Skaityti kartu su tėvais ar draugais smagiau. Iškart galima aptarti, drauge pasijuokti, padiskutuoti.

Ar visi turi pašaukimus? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės. Kaip rasti savo pašaukimą?
Manau, kad visi turi savo pašaukimą. Tik reikia pagalvoti, kas labiausiai tau patinka, kada jautiesi kaip ant sparnų, kada širdis džiaugiasi.

Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni?
Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais. Kartu žaisti, šėlti, skaityti, kalbėtis, suprasti, padėti, patarti, įkvėpti.

Ko palinkėtumėte vaikams ir knygų rašytojams?
Vaikams linkiu atrasti kuo daugiau laiko knygai, o rašytojams ir toliau nenustoti kurti nuostabų nuotykių, atradimų ir išbandymų pasaulį!

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė „Kartais su šeima reikia turėti laiko, kuomet nieko neveikiate“

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Vienoms šeimoms persikraustymas iš buto į butą yra natūralus procesas, kitoms – stresas ir nežinomybė. Vieni vaikai ateinančius į šį pasaulį mažesnius brolius ar seseris sutinka be galo džiaugsmingai, kiti – užsisklendžia savyje. Kaip tėvams nepasiklysti tarp begalės straipsnių, seminarų ir pamokymų, kaip auginti vaikus? Ką daryti, kuomet susiduriama su įvairiais sunkumais sprendžiant kasdienius šeimos gyvenimo klausimus? Atsakymus padėjo sužinoti Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, vaikų darželio „Istorijų namai“ psichologė, VDU Švietimo akademijos doktorantė.

Šiuo metu yra begalės straipsnių, seminarų, kaip tėvams auginti vaikus, kad jie taptų savarankiški, sėkmingi ir kūrybingi. Kaip tėvams nepasiklysti tarp visų šių patarimų?
Pritariu, kad gyvename pilnoje informacijos aplinkoje, žinių visuomenėje. Tapome priklausomi nuo informacijos srauto – jei neperskaitome dienos naujienų, jaučiame trūkumą arba net atskirtį nuo žinių pasaulio. Deja, psichologai vis garsiau kalba, kad dideli informacijos kiekiai žmogui kelia įtampą, nerimą ar net panikos epizodus (pvz., kai nėra galimybės prieiti prie informacijos šaltinių ar socialinių tinklų).
Tėvams kyla rizika ne tik pasiklysti tarp daugybės nuomonių, madingų ar iššaukiančių antraščių, bet ir dėl to jaustis nepilnavertiškiems (pvz., manyti, kad nepakankamai lavinu, per mažai perku žaislų, o gal jau metas vesti savo dvimetį į būrelį?). Pati augindama dvi dukras laikausi taisyklės – mažiau yra daugiau. Keliu tikslą turėti nedaug priemonių ar žaislų, bet būti kūrybinga pati – su vienu žaislu kurti daug žaidimų. Pasitikiu savimi, savo intuicija. Stengiuosi su vaiku bendrauti, juokauti ir parodyti savo kūrybines puses. Renkuosi teminių knygų skaitymą arba mokslinę literatūrą. Internete ieškau informacijos, kai susiduriu su konkrečia situacija ar keblumu. Turbūt patarčiau nepasiduoti nuolatiniam žinių srautui, atsirinkti tik tai, ką patiems tėvams su vaiku būtų įdomu išbandyti, išmokti, pasidžiaugti kūryba kartu.

Ką patartumėte tėvams, kurie susiduria su įvairiais sunkumais spręsdami kasdienius gyvenimo uždavinius?
Patarčiau peržiūrėti savo šeimos rutiną. Ar joje yra laiko, kai nieko neveikiate? Kai sulėtinate tempą? Dažniausiai, kai kartojasi panašaus tipo konfliktai arba vyksta esminiai pokyčiai, šeimoje verda daug emocijų. O apie emocijas esame linkę nekalbėti, viską siekiame spręsti racionaliai. Emocijų nuraminimui reikėtų ieškoti ritualinių užsiėmimų. Tai pasikartojančios veiklos (kasdien, kas savaitę, kas mėnesį), kurios suartina, nuramina jausmus, pralinksmina ir leidžia sumažinti įtampą dėl kylančių barnių. Kai vis matome ar akcentuojame neigiamą vaikų ar kitų artimųjų elgesį, jie taip ir elgiasi – neigiamai. Kai suplanuojame veiklą, kurioje visi pailsi, pasijuokia, džiaugiasi, tuomet atsiranda erdvės malonioms emocijoms.

Kas gali padėti sunkiais pasikeitimų laikotarpiais šeimoje?
Pasikeitimai būna labai įvairūs, kaip ir jų išgyvenimas. Vienai šeimai persikraustymas yra didelis iššūkis, o kitiems tai jau tapę gyvenimo dalimi. Naujo šeimos nario atsiradimas mokyklinukui sukels mažiau streso nei ikimokyklinukui. Todėl reikėtų įvertinti savo šeimos patirtį. Jei pasikeitimai yra žinomi iš anksto, apie juos reikia daug kalbėtis. Net ir su mažais (pvz., 2 m.) vaikais nebijoti aptarti, kas bus, kas gali nutikti, kaip išgyvensime sunkumus. Kaip minėjau, svarbu kurti šeimos ritualus, kuriuose bendrai pasikraunama malonių emocijų (pvz., garsiai kartu dainuoti, skaityti, eiti į žygius gamtoje). Bendrauti su seneliais, giminėmis, draugais, kurie teikia paramą, dalinasi savo patirtimi. Deja, šiuolaikinėje kultūroje retai kuriamos bendruomenės, kurios anksčiau sudarydavo stiprią atramą sunkiais pasikeitimų ar nelaimių momentais.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria ikimokyklinio amžiaus vaikai?
Ikimokykliniame amžiuje didžiausią nerimą vaikams sukelia reikšmingi jų rutinos pasikeitimai, atsiskyrimas nuo artimiausio asmens ar naujų santykių mezgimas. Jei konkrečiai, didelę įtampą kelia vaiko adaptacija darželyje, naujo brolio ar sesės atsiradimas, tėvų skyrybos (jei taip nutinka) ar netikėti nelaimingi atsitikimai (pvz., mamos gulėjimas ligoninėje). Mažiems vaikams dėl lakios vaizduotės pasireiškia ir baimių (pvz., tamsos), bei košmarų epizodai.

O mokyklinio?
Šis laikotarpis gana ilgas, todėl atskirčiau pradinukus ir paauglius.
Ankstyvame mokykliniame amžiuje (pradinėje mokykloje) vaikams svarbu jų pasiekimai, gebėjimas laikytis taisyklių, rasti geriausią draugą. Didelį nerimą vaikai išgyvena pereidami iš darželio į mokyklą ar keisdami mokyklas. Dažnai krenta vaikų pasitikėjimas savimi, jie yra jautrūs kritikai ir labai emocingi. Jei mokykloje vaikas neužmezga kontakto su mokytojais ar bendraamžiais, jis jaučia įtampą ir gali prarasti motyvaciją mokytis. Jau pradinės mokyklos amžiuje svarbu vaikams turėti geriausią draugą ar draugę, su kuriuo/kuria gali pasikalbėti apie savo išgyvenimus. Jei nutinka taip, kad vaikas nuolat vaikšto vienas, jis jaučia atskirtį ir yra didelė tikimybė, kad iš jo ima kiti tyčiotis. Lietuvoje susiduriame su didžiausiu patyčių paplitimu visoje Europoje, todėl tai yra ir vienas didžiausių streso šaltinių mūsų šalies vaikams.
Paauglystėje labai svarbu draugai, kompanija, pirmoji meilė. Visos didžiausios paauglių įtampos dažniausiai turės socialinių santykių šaknis – susipykimas, atstūmimas, išsiskyrimas, patyčios, netektis. Taip pat paaugliams kelia nerimą jų kūno pasikeitimai bei keliami dideli reikalavimai mokykloje (pvz., egzaminai). Pastaruoju metu dėl šių priežasčių dažnai susergama depresija, gali būti skiriami antidepresantai.

Ar grožinės knygos vaikams gali padėti sunkiais laikotarpiais šeimoje? Kaip?
Tikrai gali ir padeda. Ir mokslininkai, ir praktikai sutaria, kad įvairios istorijos padeda vaikui lavinti vaizduotę, empatiją, problemų sprendimą ir emocinį intelektą. Grožinės knygos istoriją vaikas lyg stebi iš šono ir gali atpažinti save joje šiuo momentu arba vėliau gyvenime. Tai lyg netiesiogiai kaupiama patirtis. Skaitydami galime įvairias situacijas įvertinti iš kitos ar kelių perspektyvų. Kai knygos herojai yra tam tikroje bėdoje, dažnai aprašomi ir jų jausmai, būdingas elgesys. Tai padeda vaikui suvokti arba ateityje atpažinti ir savo jausmus bei elgesį. Grožinėse knygose taip pat aprašomi veikėjų problemų sprendimo būdai – veiksmingi ir neveiksmingi, todėl galima pasimokyti ir gyvenime pritaikyti jau tik veiksmingus sprendimus.

Praeitų metų pabaigoje išleidome knygą „Etanas, kuriuo buvau“. Tai istorija apie berniuką, kuris po nelaimingo atsitikimo kartu visa šeima išsikelia gyventi į senelio sodybą. Tėvai ryžosi persikraustyti tam, kad visa šeima galėtų pradėti naują gyvenimą. Ar skaityti tokią istoriją (knygą) būtų verta šeimai, kurios gyvenime šiuo metu kyla sunkumų? Ką šeima galėtų iš jos pasimokyti?
Manau, būtų verta. Ir, kaip minėjote, verta skaityti knygą kartu – visai šeimai garsiai. Nes knygoje aprašomi ne tik vaikų poelgiai, bet ir tėvų įpročiai, kai kurie erzinantys arba nemalonūs tarpusavio elgesio modeliai. Visiems naudinga pažvelgti į sunkias situacijas iš šono, tuomet lengviau atpažinti savo elgesį ar įvardinti jausmus. Tokios knygos kaip „Etanas, kuriuo buvau“ paskatina šeimos diskusijas apie susidariusias jų problemas, ilgalaikius konfliktus, šeimos vertybes. Kadangi knygoje pateikiamas visas Etano „gijimo“ kelias, tai gali būti pavyzdžiu, kaip išsivaduoti iš sunkių jausmų ar užburto konfliktų rato. Be to, daugelis panašių knygų gali būti kaip įkvėpimas, kad įvairios situacijos yra išsprendžiamos, kad sunkumai dėl pasikeitimų praeina ir ateina palengvėjimo metas.

Knygoje „Etanas, kuriuo buvau“ taip pat kalbama apie draugystę, drąsą, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, paslaptis, kurias reikia saugoti, ir paslaptis, kurias reikia atskleisti. Šiuo metu didelis dėmesys kreipiamas į vaikų kūrybiškumo ugdymą, o kaip yra su empatijos ugdymu? Ar empatijos įmanoma išmokyti?
Psichologai empatiją laiko gebėjimu pajusti ir suprasti kitų emocijas, įsijausti į kito žmogaus vidinį pasaulį, pamatyti situaciją kito žmogaus akimis ir jautriai į tai sureaguoti. Tarp mokslininkų kyla daug diskusijų, kada vaikas pradeda būti empatiškas, geriau supranta kito žmogaus poziciją ir jausmus. Tačiau sutariama, kad empatiją jau ankstyvame amžiuje galima tobulinti pasitelkiant žaidimus, vaidinimus, knygų skaitymą ar kitokius pasakojimo būdus. Ikimokykliniame amžiuje sunkiau vaikams priimti informaciją tiesiogiai, nes jie itin susitelkę į save, pasižymi egocentriškumu. Todėl perkeltinės istorijos greičiau vaikams padeda įsijausti į kitų išgyvenimus. Mokyklinukai greičiau geba susigaudyti emocinėse situacijose ir patys atpažinti nemalonius jausmus. Tačiau ir jiems literatūra, grožinių knygų pasakojimai ir keblios istorijos padeda sukaupti patirtį apie kitų žmonių jausmus, kitokias jų perspektyvas, moko tolerancijos.

Ko palinkėtumėte visiems knygų skaitytojams?
Labai įžvalgiai Tarptautinės vaikų knygos dienos proga sveikindamas visą skaitytojų bendruomenę Kęstutis Kasparavičius rašė – knygos padeda neskubėti. Labai linkiu paimti knygą kartu su vaikais bent kas vakarą, nors galima ir dažniau, ir garsiai skaityti, skaityti ir skaityti. Kurkite savo skaitymo ritualus, kad visiems atsirastų laiko nurimti ir sulėtėti. Linkiu, kad knygos paskatintų bendravimą, atsivėrimą, įsiklausymą ir malonias emocijas; kad kurtų namuose jaukią šeimos atmosferą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė