Psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė „Kartais su šeima reikia turėti laiko, kuomet nieko neveikiate“

Giedre Sujetaite Volungeviciene

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Vienoms šeimoms persikraustymas iš buto į butą yra natūralus procesas, kitoms – stresas ir nežinomybė. Vieni vaikai ateinančius į šį pasaulį mažesnius brolius ar seseris sutinka be galo džiaugsmingai, kiti – užsisklendžia savyje. Kaip tėvams nepasiklysti tarp begalės straipsnių, seminarų ir pamokymų, kaip auginti vaikus? Ką daryti, kuomet susiduriama su įvairiais sunkumais sprendžiant kasdienius šeimos gyvenimo klausimus? Atsakymus padėjo sužinoti Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, vaikų darželio „Istorijų namai“ psichologė, VDU Švietimo akademijos doktorantė.

Šiuo metu yra begalės straipsnių, seminarų, kaip tėvams auginti vaikus, kad jie taptų savarankiški, sėkmingi ir kūrybingi. Kaip tėvams nepasiklysti tarp visų šių patarimų?
Pritariu, kad gyvename pilnoje informacijos aplinkoje, žinių visuomenėje. Tapome priklausomi nuo informacijos srauto – jei neperskaitome dienos naujienų, jaučiame trūkumą arba net atskirtį nuo žinių pasaulio. Deja, psichologai vis garsiau kalba, kad dideli informacijos kiekiai žmogui kelia įtampą, nerimą ar net panikos epizodus (pvz., kai nėra galimybės prieiti prie informacijos šaltinių ar socialinių tinklų).
Tėvams kyla rizika ne tik pasiklysti tarp daugybės nuomonių, madingų ar iššaukiančių antraščių, bet ir dėl to jaustis nepilnavertiškiems (pvz., manyti, kad nepakankamai lavinu, per mažai perku žaislų, o gal jau metas vesti savo dvimetį į būrelį?). Pati augindama dvi dukras laikausi taisyklės – mažiau yra daugiau. Keliu tikslą turėti nedaug priemonių ar žaislų, bet būti kūrybinga pati – su vienu žaislu kurti daug žaidimų. Pasitikiu savimi, savo intuicija. Stengiuosi su vaiku bendrauti, juokauti ir parodyti savo kūrybines puses. Renkuosi teminių knygų skaitymą arba mokslinę literatūrą. Internete ieškau informacijos, kai susiduriu su konkrečia situacija ar keblumu. Turbūt patarčiau nepasiduoti nuolatiniam žinių srautui, atsirinkti tik tai, ką patiems tėvams su vaiku būtų įdomu išbandyti, išmokti, pasidžiaugti kūryba kartu.

Ką patartumėte tėvams, kurie susiduria su įvairiais sunkumais spręsdami kasdienius gyvenimo uždavinius?
Patarčiau peržiūrėti savo šeimos rutiną. Ar joje yra laiko, kai nieko neveikiate? Kai sulėtinate tempą? Dažniausiai, kai kartojasi panašaus tipo konfliktai arba vyksta esminiai pokyčiai, šeimoje verda daug emocijų. O apie emocijas esame linkę nekalbėti, viską siekiame spręsti racionaliai. Emocijų nuraminimui reikėtų ieškoti ritualinių užsiėmimų. Tai pasikartojančios veiklos (kasdien, kas savaitę, kas mėnesį), kurios suartina, nuramina jausmus, pralinksmina ir leidžia sumažinti įtampą dėl kylančių barnių. Kai vis matome ar akcentuojame neigiamą vaikų ar kitų artimųjų elgesį, jie taip ir elgiasi – neigiamai. Kai suplanuojame veiklą, kurioje visi pailsi, pasijuokia, džiaugiasi, tuomet atsiranda erdvės malonioms emocijoms.

Kas gali padėti sunkiais pasikeitimų laikotarpiais šeimoje?
Pasikeitimai būna labai įvairūs, kaip ir jų išgyvenimas. Vienai šeimai persikraustymas yra didelis iššūkis, o kitiems tai jau tapę gyvenimo dalimi. Naujo šeimos nario atsiradimas mokyklinukui sukels mažiau streso nei ikimokyklinukui. Todėl reikėtų įvertinti savo šeimos patirtį. Jei pasikeitimai yra žinomi iš anksto, apie juos reikia daug kalbėtis. Net ir su mažais (pvz., 2 m.) vaikais nebijoti aptarti, kas bus, kas gali nutikti, kaip išgyvensime sunkumus. Kaip minėjau, svarbu kurti šeimos ritualus, kuriuose bendrai pasikraunama malonių emocijų (pvz., garsiai kartu dainuoti, skaityti, eiti į žygius gamtoje). Bendrauti su seneliais, giminėmis, draugais, kurie teikia paramą, dalinasi savo patirtimi. Deja, šiuolaikinėje kultūroje retai kuriamos bendruomenės, kurios anksčiau sudarydavo stiprią atramą sunkiais pasikeitimų ar nelaimių momentais.

_DSC0395.jpg

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria ikimokyklinio amžiaus vaikai?
Ikimokykliniame amžiuje didžiausią nerimą vaikams sukelia reikšmingi jų rutinos pasikeitimai, atsiskyrimas nuo artimiausio asmens ar naujų santykių mezgimas. Jei konkrečiai, didelę įtampą kelia vaiko adaptacija darželyje, naujo brolio ar sesės atsiradimas, tėvų skyrybos (jei taip nutinka) ar netikėti nelaimingi atsitikimai (pvz., mamos gulėjimas ligoninėje). Mažiems vaikams dėl lakios vaizduotės pasireiškia ir baimių (pvz., tamsos), bei košmarų epizodai.

O mokyklinio?
Šis laikotarpis gana ilgas, todėl atskirčiau pradinukus ir paauglius.
Ankstyvame mokykliniame amžiuje (pradinėje mokykloje) vaikams svarbu jų pasiekimai, gebėjimas laikytis taisyklių, rasti geriausią draugą. Didelį nerimą vaikai išgyvena pereidami iš darželio į mokyklą ar keisdami mokyklas. Dažnai krenta vaikų pasitikėjimas savimi, jie yra jautrūs kritikai ir labai emocingi. Jei mokykloje vaikas neužmezga kontakto su mokytojais ar bendraamžiais, jis jaučia įtampą ir gali prarasti motyvaciją mokytis. Jau pradinės mokyklos amžiuje svarbu vaikams turėti geriausią draugą ar draugę, su kuriuo/kuria gali pasikalbėti apie savo išgyvenimus. Jei nutinka taip, kad vaikas nuolat vaikšto vienas, jis jaučia atskirtį ir yra didelė tikimybė, kad iš jo ima kiti tyčiotis. Lietuvoje susiduriame su didžiausiu patyčių paplitimu visoje Europoje, todėl tai yra ir vienas didžiausių streso šaltinių mūsų šalies vaikams.
Paauglystėje labai svarbu draugai, kompanija, pirmoji meilė. Visos didžiausios paauglių įtampos dažniausiai turės socialinių santykių šaknis – susipykimas, atstūmimas, išsiskyrimas, patyčios, netektis. Taip pat paaugliams kelia nerimą jų kūno pasikeitimai bei keliami dideli reikalavimai mokykloje (pvz., egzaminai). Pastaruoju metu dėl šių priežasčių dažnai susergama depresija, gali būti skiriami antidepresantai.

Ar grožinės knygos vaikams gali padėti sunkiais laikotarpiais šeimoje? Kaip?
Tikrai gali ir padeda. Ir mokslininkai, ir praktikai sutaria, kad įvairios istorijos padeda vaikui lavinti vaizduotę, empatiją, problemų sprendimą ir emocinį intelektą. Grožinės knygos istoriją vaikas lyg stebi iš šono ir gali atpažinti save joje šiuo momentu arba vėliau gyvenime. Tai lyg netiesiogiai kaupiama patirtis. Skaitydami galime įvairias situacijas įvertinti iš kitos ar kelių perspektyvų. Kai knygos herojai yra tam tikroje bėdoje, dažnai aprašomi ir jų jausmai, būdingas elgesys. Tai padeda vaikui suvokti arba ateityje atpažinti ir savo jausmus bei elgesį. Grožinėse knygose taip pat aprašomi veikėjų problemų sprendimo būdai – veiksmingi ir neveiksmingi, todėl galima pasimokyti ir gyvenime pritaikyti jau tik veiksmingus sprendimus.

Etanas_virselis_sp.inddPraeitų metų pabaigoje išleidome knygą „Etanas, kuriuo buvau“. Tai istorija apie berniuką, kuris po nelaimingo atsitikimo kartu visa šeima išsikelia gyventi į senelio sodybą. Tėvai ryžosi persikraustyti tam, kad visa šeima galėtų pradėti naują gyvenimą. Ar skaityti tokią istoriją (knygą) būtų verta šeimai, kurios gyvenime šiuo metu kyla sunkumų? Ką šeima galėtų iš jos pasimokyti?
Manau, būtų verta. Ir, kaip minėjote, verta skaityti knygą kartu – visai šeimai garsiai. Nes knygoje aprašomi ne tik vaikų poelgiai, bet ir tėvų įpročiai, kai kurie erzinantys arba nemalonūs tarpusavio elgesio modeliai. Visiems naudinga pažvelgti į sunkias situacijas iš šono, tuomet lengviau atpažinti savo elgesį ar įvardinti jausmus. Tokios knygos kaip „Etanas, kuriuo buvau“ paskatina šeimos diskusijas apie susidariusias jų problemas, ilgalaikius konfliktus, šeimos vertybes. Kadangi knygoje pateikiamas visas Etano „gijimo“ kelias, tai gali būti pavyzdžiu, kaip išsivaduoti iš sunkių jausmų ar užburto konfliktų rato. Be to, daugelis panašių knygų gali būti kaip įkvėpimas, kad įvairios situacijos yra išsprendžiamos, kad sunkumai dėl pasikeitimų praeina ir ateina palengvėjimo metas.

Knygoje „Etanas, kuriuo buvau“ taip pat kalbama apie draugystę, drąsą, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, paslaptis, kurias reikia saugoti, ir paslaptis, kurias reikia atskleisti. Šiuo metu didelis dėmesys kreipiamas į vaikų kūrybiškumo ugdymą, o kaip yra su empatijos ugdymu? Ar empatijos įmanoma išmokyti?
Psichologai empatiją laiko gebėjimu pajusti ir suprasti kitų emocijas, įsijausti į kito žmogaus vidinį pasaulį, pamatyti situaciją kito žmogaus akimis ir jautriai į tai sureaguoti. Tarp mokslininkų kyla daug diskusijų, kada vaikas pradeda būti empatiškas, geriau supranta kito žmogaus poziciją ir jausmus. Tačiau sutariama, kad empatiją jau ankstyvame amžiuje galima tobulinti pasitelkiant žaidimus, vaidinimus, knygų skaitymą ar kitokius pasakojimo būdus. Ikimokykliniame amžiuje sunkiau vaikams priimti informaciją tiesiogiai, nes jie itin susitelkę į save, pasižymi egocentriškumu. Todėl perkeltinės istorijos greičiau vaikams padeda įsijausti į kitų išgyvenimus. Mokyklinukai greičiau geba susigaudyti emocinėse situacijose ir patys atpažinti nemalonius jausmus. Tačiau ir jiems literatūra, grožinių knygų pasakojimai ir keblios istorijos padeda sukaupti patirtį apie kitų žmonių jausmus, kitokias jų perspektyvas, moko tolerancijos.

Ko palinkėtumėte visiems knygų skaitytojams?
Labai įžvalgiai Tarptautinės vaikų knygos dienos proga sveikindamas visą skaitytojų bendruomenę Kęstutis Kasparavičius rašė – knygos padeda neskubėti. Labai linkiu paimti knygą kartu su vaikais bent kas vakarą, nors galima ir dažniau, ir garsiai skaityti, skaityti ir skaityti. Kurkite savo skaitymo ritualus, kad visiems atsirastų laiko nurimti ir sulėtėti. Linkiu, kad knygos paskatintų bendravimą, atsivėrimą, įsiklausymą ir malonias emocijas; kad kurtų namuose jaukią šeimos atmosferą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s