Johanas Flanaganas yra visame pasaulyje minias gerbėjų pritraukiančių knygų serijų autorius. Kaip prasidėjo rašytojo kelias? Nuo noro sudominti sūnų knygomis. Šiandien Johno Flanagano knygų serijos ne tik sudomina, bet ir tampa daugelio paauglių kultiniai kūriniais. „Žvalgo mokinys“ bei „Brolija“ autorius Johnas Flanaganas atsako į populiariausius skaitytojų klausimus.
Kaip sugalvojai knygų seriją „Žvalgo mokinys“?
Kai mano sūnui Michaelui buvo maždaug dvylika metų, jis visai nemėgo skaityti. Taigi nusprendžiau parašyti jam kelias trumpas istorijas apie veikėją Vilį. Vilis iš tiesų buvo Michaelas. Maniau, kad tai sūnų sudomins, ir buvau teisus. Per penkis mėnesius parašiau dvidešimt tokių istorijų ir padėjau jas į šoną penkiolikai metų. Dukra Katy man pasakė, kad turėčiau tas istorijas paversti knyga. Knyga? Dabar „Žvalgo mokinio“ serijoje yra trylika knygų, o „Brolijos“ serijoje – septynios.
Kaip jautiesi žinodamas, kad pradėti skaityti padėjai daug daugiau vaikų, ne tik savo sūnui?
Į galvą iškart ateina žodis „dėkingas“. Niekada to nesitikėjau. Norėjau tiesiog palinksminti skaitytojus. Tai, kad daliai jų (ir, panašu, visai nemažai daliai) padėjau pamėgti knygas, leidžia man jaustis, jog padariau kažką iš tiesų vertingo. Per savo istorijas ir veikėjus aš pakeičiau žmonių gyvenimus. Man patinka šis faktas. Labai labai tuo didžiuojuosi.
Kaip sugalvoji naujas istorijas?
Kartais sugalvoju vietą, kurioje noriu, kad mano veikėjai apsilankytų. Aštunta ir devinta „Žvalgo mokinio“ knygos taip ir atsirado („Klonmelio karaliai“ ir „Holtas pavojuje“ – red. past.). Lankiausi Airijoje ir pagalvojau: „Tai galėtų būti gera vieta“. Tada sugalvojau idėją apie apgaviką, vadovaujantį netikram religiniam kultui. Tokiu būdu prasidėjo ir dešimta knyga („Nihonijos imperatorius“ – red. past.). Norėjau sukurti istoriją, vykstančią šalyje, panašioje į Japoniją, kurioje mano sūnus Michaelas dabar ir gyvena. O būna, kad šauna idėja, pvz., kas būtų, jei pusiau skandas, pusiau araluenietis berniukas sukurtų naują, veiksmingesnę burę laivui? Iš tos idėjos išaugo visa „Brolijos“ istorija, kurioje pasakojama apie Skandijos jaunuolių treniravimo sistemą (brolijos sistemą) ir apie blogąjį piratą, pavogusį vertingą relikviją. Kuo daugiau istoriją planuoji, sugalvoji vis naujų idėjų, tuo sunkiau darosi prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.
Kokį didžiausią nuotykį esi patyręs?
Prieš daug metų išėjau iš darbo, pardaviau automobilį ir nusipirkau laivo, plaukusio į Angliją, bilietą. Iki tol man nebuvo kilęs noras palikti savo šalį. Neturėjau Anglijoje suplanavęs darbo. Neturėjau ir darbo leidimo, o ir pinigų – ne itin daug. Ten nukakus darbo paieškos užtruko tris mėnesius. Tačiau aš juk iškeliavau paskui jauną merginą, kurią buvau įsimylėjęs. Nusekiau paskui ją per visą pasaulį ir mes susituokėme praėjus dviem savaitėms po mano atvykimo į Londoną.
Mes vis dar susituokę.
Kur tu gimei ir užaugai?
Gimiau Veiverlyje, o užaugau Klovelyje, Sidnėjaus priemiestyje, Australijoje. Gyvenome maždaug už pusantro kilometro nuo paplūdimio.
Kiek vaikų bei anūkų turi?
Turiu tris vaikus: Katy (kurią vadiname ir Kitty), Penny ir Michaelą. Turiu keturis anūkus – Penny augina tris berniukus, o Michaelas vieną. Jie puikiai sutaria tarpusavyje.
Ar vaikystėje rašydavai arba pasakodavai istorijas? Kuo norėjai būti užaugęs?
Taip, žinoma. Mano ankstyviausias rašymo prisiminimas yra iš penktos klasės, kai anglų kalbos pamokoje užduodavo rašinius ir aš rašydavau nuotykių istorijas.
Visada norėjau būti rašytoju, tačiau nemaniau, kad iš šios veiklos galima pragyventi, todėl iš pradžių dirbau tekstų kūrėju reklamos srityje.
Parengta pagal: https://www.penguin.com.au/qa/27-john-flanagan-faqs
Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė
„Nieko rimto“ namai 