Kas šiandieniniame darželinukų auklėjime yra svarbiau – procesas ar rezultatas?

Mokyklose nuskambėjęs paskutinis skambutis simbolizuos atostogų pradžią. O ar žinote, kas mokosi be atostogų? Darželinukai! Dvi jaunos ir aktyvios darželinukų auklėtojos Simona Keršienė ir Ivona Soroko, susipažinusios studijų metais, kartu išaugino projektą „Auklėtojos šiuolaikiškai“. Jos sako, kad auklėjant vaikus vis dar yra daug stereotipų, o kad jie išnyktų, reikia nuveikti išties daug. Kaip gimsta dviejų pedagogių idėjos, kas svarbu šiandieniniame darželyje bei kaip sukurti inovatyvią aplinką paprastais būdais? Apie šiuolaikinį darželinukų auklėjimą su auklėtojomis kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė.

Šiuolaikinės auklėtojos Simona (kairėje) ir Ivona (dešinėje)

Papasakokite, kaip kilo projekto „Auklėtojos šiuolaikiškai“ idėja? Kaip susipažinote ir pradėjote bendradarbiauti?

Susipažinome studijų metu studijuodamos Lietuvos edukologijos universitete Ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką. Susidraugavome. Daug laiko leidome kartu tiek paskaitose, tiek už universiteto ribų, ir pamažu tapome geriausiomis draugėmis (šypsosi).

„Auklėtojos šiuolaikiškai“ idėja kilo iš mūsų nuolatinių kalbų apie kažką daugiau, kai studijos jau ėjo į pabaigą. Galbūt nesinorėjo paleisti visų žinių ir patirčių vėjais. Viena iš mūsų galvojo apie vaikų knygų apžvalgų kūrimą, apie tokį puslapį, kur galima būtų įpinti mėgstamas veiklas – rašymą ir vaikų literatūrą (tiesa, aistra vaikų knygoms atsirado kaip tik universitete po „Vaikų literatūros“ studijų dalyko), o kita jau seniai norėjo tokios veiklos, kuri ateityje išaugtų į didesnį projektą. Galbūt kokio forumo, „Youtube“ kanalo, puslapio ar grupės. Taip mums ir kilo idėja mūsų abiejų mintis sudėti į vieną ir pažiūrėti, ar iš to kas nors išeis. Kadangi kartu mokėmės, tai buvo lengviau, nes abi žiūrėjome ta pačia kryptimi, tiksliai žinojome tą patį, per ketverius metus buvome susidariusios savo nuomonę apie vieną ar kitą dalyką, surinkusios tam tikrą žinių bagažą. Universitete turėjome tikrai nemažai patirties su naujom idėjom ir veiklom, įvairiausiom strategijom ir ugdymo modeliais. Pirma pažintis su laisvesniu ugdymu mūsų aplinkoje galbūt prasidėjo „Žaidimo laboratorijoje“, kur svarbiausias buvo vaiko žaidimas, daug pridėjo ir paskaitos, kuriose dėstytojai akcentavo, kad šiandieninis ugdymas turėtų būti per vaiką ir svarbiausia veikloje yra procesas, o ne rezultatas. Tuo mes ir vadovaujamės (šypsosi).

Vasarą projektui bus dveji. Mes labai džiaugiamės tuo ir galvojame, kaip padaryti dar daugiau!

Ivona ir Simona

Kokie, Jūsų nuomone, yra šiuolaikiniai auklėtojai ir mokytojai? O kokie turėtų būti?

Tiek, kiek susidūrėme, kiek turėjome patirties, tai matėme visko – yra tokių pedagogų, kurie besąlygiškai atsidavę savo darbui, vaikai jiems yra tarsi lygiaverčiai, jie be perstojo mokosi, naudoja naujas, šiuolaikines ugdymo strategijas ir tiki tuo, ką daro.

Ne kartą praktikoje teko susidurti ir su demotyvuotu, pervargusiu pedagogu, kuris vietoj to, kad paskatintų jauną studentą daryti stebuklus ateityje, jį demotyvuoja, argumentuodamas menku atlyginimu ir didžiuliu nuovargiu. Mūsų nuomone, auklėtojas ar mokytojas – tai kūrybiškas, lankstus, nebijantis iššūkių, kantrus, atsakingas, gebantis improvizuoti čia ir dabar, empatiškas ir svarbiausia – žmogiškas. Dažnai yra kalbama apie studijas ir išsilavinimą. Ir teisingai daroma, nes tai be galo svarbu. Tačiau esame susidūrusios ir su tokiais mokytojais, kurie yra tiesiog paprasti žingeidūs žmonės, kurie besąlygiškai myli vaikus ir nori mokytis, ir, žinote, dirba geriau nei išsilavinęs pedagogas. Taigi nereikėtų nuvertinti nė vieno žmogaus, bet turime stebėti, ar po kelių metų darbo jis vis dar tiki tuo, ką daro ir žino, kodėl pradėjo darbą su vaikais. Nes mokytojas – tai pašaukimas.

 Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?

Pirmiausia norime pabrėžti, kad mes esame jaunos, matome dabartinį pasaulį ir dabartinius vaikus. Mes nedirbome su vaikais senais laikais, tik daug girdėjome apie akademinį ugdymą, todėl tas šiuolaikiškumas yra mūsų praktika.

O šiandien vaikai be galo protingi, labai imlūs, trokštantys laisvės, atradimų, įvairių patirčių. Kartais pastebime, kad visgi ugdymo procese dar labai jaučiasi tas normų, taisyklių troškimas, pvz., kaip ką daryti, kur klijuoti, kokia spalva piešti ir pan. Galbūt tai yra dėl mūsų, suaugusiųjų, požiūrio, auklėjimo, įsitikinimų. Juk visiems žinoma, kad vaikai nori, gali ir labai mėgsta viską išbandyti patys, visur laksto, lipa, išsipurvina, ragauja ir t. t., bet mes, tėvai, mokytojai, kiti suaugę patys juos sąmoningai ar nesąmoningai ribojame. Savo darbe mes stengiamės bet kokiu oru būti lauke, leidžiame vaikams taškytis balose, purvuose, lipti į medžius, daryti tai, ką kiekvienas geba pagal save (žinoma, reikėdavo kartais ir atstovėti prieš kai kuriuos tėvus, kurie labai dėl to pyko), skatinti jų savarankiškumą kantriai laukiant (o tai tikrai sunkus iššūkis suaugusiam), kol patys apsirengs, išspręs vieną ar kitą problemą ir kitaip atras pasaulį.

Ar vis dar aktuali skirtis tarp „berniukiško“ ir „mergaitiško“ auklėjimo? T. y. ar berniukai ir mergaitės yra ir turėtų būti auklėjami skirtingai? Kodėl?

Mūsų nuomone, turėtų būti aukso viduriukas. Nei per daug vienodai, nei per daug skirtingai. Iki kokių 3–5 metų išvis, atrodo, vaikai renkasi viską pagal savo pomėgius ir pan., o jau kai vaikas PATS pripažįsta save kaip asmenybę, jau tik tokiu metu reiktų skatinti bei drąsinti vaiką vienu ar kitu auklėjimo principu. Ir nieko čia tokio, kad berniukas vežioja vežimėlį su lėle, o mergaitė žaidžia su mašinomis. Dirbame įstaigose, kur ateina gan sąmoningi tėvai, bet vis tiek pasitaiko tokių pavyzdžių kaip „tu vyras, neverk“, „čia karstosi tik berniukai“, „kaip dabar atrodai, išsipurvinusi visa, visai į mergaitę nepanaši“. Tikrai svarbu, kad yra skirtingos lytys, tačiau mes kaip ugdytojai negalime drausti išbandyti visko. Kada, jei ne dabar? Kaip vaikai sužinos, ką tai reiškia, kas jiems patinka, jei nebandys? Tad ir tėvelius skatiname leisti vaikams bandyti bei tirti. Ir labai džiaugiamės, kai vaikas pats pasirenka, kas jis bus, koks, su kuo žais. Ikimokyklinis amžius – tikras patyrimų ir atradimų metas. Tai geriausias laikas bet kam, nepriklausomai nuo to, berniukas tu ar mergaitė (šypsosi).

Ar derėtų skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas? Kodėl?

Mūsų požiūriu, tikrai ne. Mums, kaip pedagogams, tai tikrai nėra būtina, mums svarbi yra pati knygos istorija. Gaila, kad net kai kur knygynuose yra atskirtos lentynos su berniukiškom ir mergaitiškom knygom. Na, keista. Gal tai nesąmoningai traukia vaikus? Mes su vaikais grupėje kalbame apie viską: transportą, šeimą, gamtą, gyvūnus, spalvas. Tai negi dabar apie mašinas ir autobusus kalbėsim tik su berniukais, o apie pavasarį žydinčias gėles – su mergaitėm? Juokinga truputį, tiesa? Knygos neturi būti atskiriamos. Mes neskirstome.

Gajus stereotipas, kad mergaitėms patinka rožinės knygos apie princeses ir gyvūnus, o berniukams apie piratus, kosmosą ir indėnus. Kokias tendencijas pastebite Jūs?

Kad ir kaip bebūtų liūdna, toks stereotipas tikrai yra. Iš mūsų praktikos pastebime, kad kartais pasireiškia tokie stereotipai, kai vaikai atsineša ką nors iš namų, knygą ar žaislą, tuomet pas berniukus vyrauja mašinų (žaibas Makvynas), lėktuvų, motociklų temos, o mergaitės nešasi princesę Elzą. Nors, tiesa, ne per seniausiai viena mergaitė atsinešė mėgstamiausią knygą, ir tai buvo istorija apie berniuką Nojų ir banginuką (šypsosi). Na, bet pačioje grupėje tiek mergaitės, tiek berniukai domisi, varto bei skaito įvairią literatūrą. Gal dėl to, kad mes neakcentuojame, kokios tai knygos, o skaitome pagal įvairias savaitės temas ir šiaip, savo malonumui? Vaikai dažnai knygeles renkasi pagal viršelį, paveikslėlius, tikrai ir berniukai su malonumu varto knygas apie princeses, gyvūnus. O štai mergaitėms patinka istorijos apie karžygius. Daug yra tų stereotipų, ir, deja, mes pačios save pagauname galvojant, kad čia ne mergaitėms arba ne berniukams. Ir kai tik ateina tokia mintis į galvą, iš karto ją meti iš galvos, nes taip neturi būti.

Neseniai išleidome knygą „Neįtikėtini Meibelės Džons nuotykiai“, kurioje drąsiąją Meibelę pagrobia piratai, nes ji padarė negražų, mergaitėms nebūtingą poelgį – pasikrapštė nosį. Bet juk nosį karts nuo karto pasikrapštome visi. Kaip manote, kodėl vis dar gajus manymas, kad yra dalykų, kurie nedera mergaitėms arba berniukams?

Tikrai įdomi knyga. Vien tuo, kad veikėjai – mergaitė ir piratai. Ne berniukas ir piratai. Jau pati istorija atskleidžia, kad mergaitė yra kitokia, ne tokia, kokią dažnas dar įsivaizduoja. Ir tai žavi! Mūsų visuomenėje yra dalis žmonių, kurie taip užaugo ir ta skirtis tarp mergaičių ir berniukų buvo privalumas, ruošimas ateičiai, darbams ir pan., todėl galbūt jie nesąmoningai augina savo vaikus lygiai taip pat. Bet laikai pasikeitė, keiskime ir savo požiūrį. Jau ne kartą minėjome, kad su stereotipais reikia dirbti pirmiausia mums, suaugusiems. Mes neturėtume jų perteikti savo vaikams. Jie viską gali patys, mūsų darbas tik paskatinti, padrąsinti ir taktiškai pagelbėti, kai labai reikia.

Kaip galvojate, ar grožinės knygos padeda mums turtinti savo pasaulėžiūrą bei plėsti akiratį? O kaip galėtume padėti tą daryti vaikams?

Žinoma, kad taip! Kultūra, kelionių pažinimas, platus žodynas, noras smalsauti – iš kur viskas? Tik iš knygų!

Vaikams kasdien padedame savo pačių pavyzdžiu. Laisvas žaidimas, skaitoma literatūra ir meniniai užsiėmimai lavina kūrybiškumą, kritinį mąstymą, skatina spręsti problemas, akiratį plečia įvairios veiklos, aplinkos, erdvės, kelionės, pasakojimai, pačių vaikų atradimai ir pažinimai.

Simona ir Ivona

Ko palinkėtumėte visoms mergaitėms, kurios nori tapti kosmonautėmis, ir berniukams, kurie svajoja atidaryti kirpyklą?

Pirmiausia – tai bandyti, bandyti ir dar kartą bandyti! O tada išlikti savimi šiuolaikiniame pasaulyje. Laisvai veikti, ieškoti bendraminčių, išbandyti tai, kas įdomu, nes svarbiausia – tai, ko noriu AŠ, kas MAN įdomu. O ir tėveliams palinkėsim neužgožti savo vaikų svajonių ir leisti jiems išbandyti viską viską! (šypsosi)

 

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Interviu su autore Jolita Zykute apie įvykusius gražiausios karalaitės rinkimus

Jolitos Zykutės iniciatyva sukurtas renginys „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi tu?“ nėra tik paprastas grožio konkursas. Jame vaikai ne tik piešdami išreiškė, kaip jų vaizduotėje atrodo pati laimingiausia ir gražiausia karalaitės, bet ir atsakė į klausimą, kuo jie patys norėtų būti – gražiausiais ar laimingiausiais karalaičiais pasaulyje? Autorė mano, kad vaikams suteikti galimybę kalbėti apie grožį – labai svarbu.

Kūrybinė provokacija „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi tu?“ – kas tai ir kodėl ją rengėte?

Rinkimų dalyviai turėjo nupiešti ant vieno popieriaus lapo gražiausią ir laimingiausią karalaites pasaulyje bei atsakyti į klausimą, kuria iš dviejų karalaičių norėtų būti. Nerinkome geriausio piešinio ar teisingiausios nuomonės, tai buvo veikiau socialinis tyrimas – išsiaiškinti, kas vyksta vaikų mintyse, nes tai atspindi padėtį mūsų visuomenėje.

Mano knygoje „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ karalaitė, sužinojusi, kad ji pakviesta dalyvauti į gražiausios pasaulio karalaitės rinkimus, pameta galvą ir kiek pavėluotai suvokia, kad yra kai kas svarbiau, nei būti gražiausia pasaulyje. Man nuoširdžiai parūpo, ką galvoja realūs vaikai, kas jiems svarbiau? Juo labiau kad gyvename pasaulyje, kurį valdo iškreipti grožio standartai, ir jau darželinukės nerimauja dėl savo išvaizdos. Norėjau suteikti vaikams galimybę pakalbėti apie grožį, kad jų suaugusieji artimieji atkreiptų dėmesį į šią temą.

Rinkimuose klausiate: „Kuo norėtum būti – gražiausia(-u) ar laimingiausia(-u) karalaite(-čiu) pasaulyje?“ Ką atsako, ko nori Lietuvos vaikai?

Laimi nuomonė „Norėčiau būti laimingiausia(-s)“, tačiau įdomiau stebėti argumentaciją, kodėl vaikai renkasi viena ar kita.

Norintys būti laimingiausia(-u) tiki, kad „laimė ne pagal gražumą dalinama“, „kai esi laiminga(s), nutinka daug gerų dalykų, niekada neliūdi, nepyksti“. Devynmetis Emilis sako: „Gražiausia karalaitė pasaulyje turi beveik viską, bet neturi vieno daikto – šeimos. O laimingiausia turi viską, ir ji yra graži.“ Vaikams didelė vertybė yra šeima ir draugai, todėl ir kalbėdami, ir piešdami laimingiausią karalaitę jie įsivaizduoja kaip bendraujančią, draugaujančią, apsuptą artimųjų – tiek žmonių, tiek gyvūnų.

Būti gražiausia pasaulyje daugiausiai rinkosi mergaitės. Čia argumentai ne tokie logiški, o labiau emocionalūs: „Noriu būti gražiausia, nes man patinka būti gražiai“ ar netgi pačių mergaičių neįsisąmoninti: „Nežinau, kodėl noriu būti gražiausia.“ Paradoksalu buvo girdėti anksčiau minėto Emilio šešiametės sesės Evos nuomonę: „Noriu būti gražiausia, nes tada turėčiau vaikų. Ir vyrą.“

Kalbantis su rinkimų dalyviais, tyrinėjant jų piešinius atsivėrė netikėtų dalykų. Štai Vilniaus knygų mugėje (kur gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai vyko pirmą kartą) aš buvau sukrėsta, pamačiusi, kiek daug mergaičių sakė: „nenoriu būti gražiausia pasaulyje, nes… jos yra pasipūtę“. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje per susitikimą su moksleiviais gavau krūvą jų „namų darbų“ – piešinių su gražiausia ir laimingiausia karalaitėmis, kuriuose buvo ryški linija – gražiausia karalaitė pasaulyje yra liūdna (ar net verkianti) ir vieniša, netgi gamta nedraugiška jai – ant jos lyja lietus, o laimingiausiajai karalaitei šviečia saulė.

Mano širdį labiausiai džiugina piešiniai, kur ir laimingiausia, ir gražiausia yra lygiavertės, vaizduojamos draugėmis ar netgi sesėmis. Juk ir laimė, ir grožis yra gerai, svarbu, ką su tuo veiksi.

Kaip kilo sumanymas sudaryti vaikų sukurtų pasakų rinktinę „Gražiausia ir laimingiausia karalaitės pasaulyje“?

„Kultūros nakties“ festivalyje keturmetis Skomantas vietoje to, kad nupieštų gražiausią ir laimingiausią karalaites, nupiešė kažką kita ir taip paaiškino savo piešinį: „Čia yra paukštis, kuris spinduliuoja spindulius. Iš tiesų tai yra ugnį spjaudantis drakonas, pasivertęs paukščiu.“ Kad vaikai, paprašyti atlikti tam tikrą užduotį, daro visai ką kita, manęs nenustebino. Netgi mėgstu tą nesumeluotą nuoširdumą – kas vaikui ant širdies, tas yra ir jo piešinyje ar ant liežuvio. Taip paprašius nupiešti karalaitę atsiranda piešiniai „čia mano mama“ arba „myliu savo tėtį“.

Skomanto kūrybingumas nuoširdžiai sužavėjo, netgi paprašiau leidimo kada nors panaudoti jo sugalvotą siužetą kokioje savo pasakoje. Vėliau kalbinant vaikus apie jų piešinius, išgirdau tiek istorijų, kad supratau, jog būtina pasidalinti tuo su pasauliu. Mane stebina birželio 1-ą dieną švenčiama „Vaikų gynimo diena“. Vaikus reikia ne ginti, jais reikia džiaugtis. Tada pasaulis bus gražesnis. Todėl ši vaikų kurtų pasakų apie gražiausią ir laimingiausią karalaites rinktinė yra džiaugimasis vaikų kūrybingumu.

Spontanišką idėją padaryti iš įdomiausių piešinių ir jų paaiškinimų knygą su iliustracijomis pirmiausiai parodžiau šešiamečiui sūnui ir aštuonmetei kaimynų mergaitei. Prisipažinsiu, jaudinausi labiau nei pristatydama savo knygą. „Ekspertų“ reakcija mane maloniai nustebino – jie susidomėję klausėsi kitų vaikų kurtų istorijų, akys blizgėjo ir, įdomiausia, piešiniuose įžvelgdavo tai, ko aš nepastebėjau. Supratau, kad vaikams artimas fantazijos pasaulis, sukurtas jis suaugusiojo ar kito vaiko. Labai norėčiau, kad ši vaikų sukurtų ir pieštų pasakų rinktinė perduotų kūrybingumo estafetę toliau. Tegul tai būna vaikų kurti komiksai ar nuotraukos su pastatytom smėlio pilim. Svarbiausia, kad kūrybingumas trykštų purslais ir tie purslai užkrėstų kitus kūryba.

Ar turite mėgstamiausią pasaką iš vaikų kurtų pasakų rinkinio „Gražiausia ir laimingiausia karalaitės pasaulyje“?

Aštuonmetės Arianos istorija lakoniška, bet geniali: „Kai karalaitė buvo maža, ji buvo pati laimingiausia, o kai užaugo, tapo pačia gražiausia.“ Pozityvu, šilta ir su vaikiškai miela laiminga pabaiga.

Labai suintrigavo šešiametės Aurėjos istorija apie tai, kad laimingiausia karalaitė užkerėjo gražiausią karalaitę pasaulyje ir pavertė ją paukščiuku. Atvirsti į mergaitę paukščiukas gali, jeigu palįs po vaivorykšte, taigi, ir čia laiminga pabaiga bus, bet man baisiai knieti sužinoti, kodėl laimingiausioji karalaitė taip pasielgė. Beje, pati Aurėja norėtų būti gražiausia karalaite pasaulyje.

Milda, kuriai aštuoneri su puse metų, mane pribloškė, gražiausia karalaite pasaulyje nupiešusi vaivorykštę. Juk įprasta būtų galvoti – gražiausia karalaitė būtinai mergaitė, o čia – vaivorykštė. „Nuostabus meninis sprendimas“, – pasakyčiau, jeigu tai būtų kokio rašytojo istorija.

Kas jus labiausiai nustebino rinkimų metu bendraujant su vaikais?

Man buvo stipri patirtis suvokti, kokie vaikai skirtingi. Žinoma, persimetus keletu frazių užčiuopi tik to mažo žmogaus paviršių, bet paklausinėjus giliau atsiveria neįtikėtina įvairovė. Ir tai taip gražu. Kiekvienai mergaitei ir berniukui, su kuriuo teko kalbėti, pasakyčiau: „Pažadėk, kad turėsi daug drąsos ir liksi savimi, nes tu – nuostabi(-us) ir vienintelė(-is).

Visiems šias eilutes skaitantiems tėvams kaip didelę paslaptį pašnibždėčiau – gerbiamieji, pavargę nuo rūpesčių darbe ir gyvenime, sustokite ir pasikalbėkite su savo vaikais. Vietoje standartinio „Ką valgei darželyje (mokykloje)?“ paklauskite, ką jie galvoja apie gilesnius dalykus. Pretekstas tokiam pokalbiui gali būti perskaityta knyga, regėtas filmas, bet kas. Jūsų vaikas turi ką pasakyti, jeigu jo klausomasi. Aš paklausinėjau vaikų keleto klausimų, pakalbėjau apie jų piešinius, ir rezultatas – knyga. Tik pagalvokite, kokių nuostabių dalykų galite sukurti jūs ir jūsų vaikai kartu.

Kaip pati atsakysite į klausimą „Kuo norėtum būti – gražiausia ar laimingiausia karalaite pasaulyje?“

„Kultūros nakties“ festivalyje ir Alytaus miesto šventėje kalbintų vaikų nuomones įsirašiau į diktofoną, kad tiksliai įamžinčiau jų kurtas istorijas. Kai po renginio išrašinėjau tekstą, šešiametis sūnus žaidė šalia ir begalę kartų girdėjo klausimą „Kuo norėtum būti – gražiausia ar laimingiausia pasualyje?“ Staiga jis atsistojo, pasisuko į mane ir tarė: „Kuo norėtum būti? Aš norėčiau būti savimi.“ Buvau priblokšta jo atsakymo (visgi šešiametis), bet tą patį atsakyčiau ir aš – norėčiau būti savimi.

Jeigu būtinai reiktų pasirinkti vieną variantą iš dviejų, pasakyčiau taip – jeigu būčiau tiek laiminga, kiek esu dabar, jeigu turėčiau protą ir širdį, ką turiu dabar, tai norėčiau būti gražiausia pasaulyje. Nustebinau? Skubu paaiškinti savo pasirinkimą, nes, kaip jau daug kartų minėjau, nesvarbu, ką rinktumeisi – būti gražiausiu ar laimingiausiu pasaulyje, daug svarbiau, kodėl taip darai. Jeigu būčiau gražiausia pasaulyje, skirčiau visas jėgas tam, ką darau dabar – skleisčiau žinią, jog stereotipinio grožio reikalavimai yra, švelniai sakant, nesąmonė, svarbiausia yra būti savimi, atskleisti tuos unikalius gebėjimus, kuriuos kiekvienas atsinešame.

Peržiūrėti vaikų sukurtų pasakų rinktinę „GRAŽIAUSIA IR LAIMINGIAUSIA KARALAITĖS PASAULYJE“ galite ČIA

Daugiau informacijos: www.jolitazykute.lt

Fotografijos iš asmeninio autorės ir mūsų leidyklos archyvo.

 

Interviu parengė:

Odeta Giedraitytė (leidyklos rinkodaros vadybininkė)

Tel. 864619944

Interviu su vaikų knygų autoriumi Alanu MacDonaldu

Su rašytoju Alanu MacDonaldu, knygų serijos „Nevala Bertis“ autoriumi, susitiko Hannah Angrave („Wriggly reader“ blogo kūrėja) prie puodelio arbatos pasikalbėti apie jo nuostabų, apdovanojimų pelniusį darbą – knygų vaikams rašymą. Pasiruoškite būti įkvėpti – Alanas dalinsis savo meile skaitymui, svarbiausiais patarimais apie rašymą vaikams ir net išskirtinėmis įžvalgomis apie savo naujausią knygą. Malonaus skaitymo!

Kaip tave iš pradžių sudomino rašymas? Ar buvo koks nors konkretus tave įkvėpęs mokytojas?

Kartą vidurinėje mokykloje parašiau rašinį ir mokytojas man pasakė: „Tokį priimčiau iš kai kurių kitų vaikų, tačiau ne iš tavęs. Tu gali geriau“. Jis privertė mane viską perrašyti iš naujo, parašyti kažką geresnio, ir antrasis rašinys buvo geresnis.

Yra „visai nieko“, yra „gerai“, „geriau“ ir yra „geriausiai“. Norėdamas būti rašytoju turi išmokti, kaip pasiekti geriausią istorijos versiją.

Negalima sakyti: „Tai buvo mano pirminė idėja ir jos užteks“. Esu mokyklinio amžiaus vaikus mokęs perrašinėti juodraščius. To sunku išmokti, nes reikia išanalizuoti, ką parašei, ir suprasti, kaip tai galima pagerinti.

Kaip manai, kaip tavo knygos gali padėti vaikams, kurie skaitydami kamuojasi?

Esu gavęs nemažai laiškų nuo vaikų, kurie rašo: „Tai buvo pirma knyga, kurią perskaičiau nuo pradžios iki galo, dėl šios knygos pradėjau skaityti“. Jei mano knyga taip padaro, tai yra geriausias dalykas, kurį ji gali pasiekti.

Knygas apie Nevalą Bertį galima perskaityti per dieną–dvi, jos ne per ilgos, žodžiai nėra labai sudėtingi, o veikėjas sąmoningai toks, apie kurį pagalvotum: „Jis galėtų būti mano draugas, jis ribas praplėstų šiek tiek labiau, nei drįstu aš!“

Pavadinimus parinkome paprastus, kad vaikai galvotų: „Norėčiau šią knygą perskaityti!“ Davido Robertso iliustracijos yra tokios mielos, keistos ir ekscentriškos, jog sukuria pasaulį, kurį galima įsivaizduoti.

Kaip sugalvojai Nevalos Berčio veikėją?

Viskas prasidėjo nuo Deivido Robertso paveikslėlių knygos. Nevala Bertis buvo mažas vaikas su baisiais, atstumiančiais įpročiais. Leidėjai kreipėsi į mane sakydami, kad turi paveikslėlių knygą, pieštą Deivido Robertso, bet jų nuomone Bertį būtų galima paversti šiek tiek vyresniu veikėju knygelei su skyriais. Pagalvojau sau, kad aš galėčiau tai padaryti!

Artimiausias atitikmuo Berčiui yra Bjaurusis Henris ir aš sąmoningai stengiausi jo nekartoti, nes tai nuostabus, labai juokingas veikėjas, tačiau visiškai kitoks nei Bertis. Bertis yra tyresnis, naivesnis.

Kiek knygų apie Nevalą Bertį esi parašęs?

Maždaug 28. Rašydamas pirmą net negalvojau, kad jų bus tiek daug. Maniau, parašysiu gal 3 ar 4! Istorija yra tokia paprasta – apie purviną, netvarkingą ir išdykusį berniuką. Naujų veikėjų įvedimas atvėrė naujus kontrastus ir konfliktus.

Matau, kad rašymas yra tikra tavo aistra, atrodo, kad tai tavo svajonių darbas. Kas rašytojo darbe tau patinka labiausiai?

Kai atkeliauja pabaigta knyga su iliustracijomis. Jos perkelia knygą į naują lygmenį, taigi labai malonu pamatyti tekstą iliustruotą. Dar man patinka vaikams istorijas skaityti gyvai, jas suvaidinti. Savo karjerą pradėjau vaidindamas mažoje teatro trupėje, tad man labai patinka tai daryti.

Jei knyga turi kažką, kas leidžia vaikams įsitraukti, tai yra puiku. Su Berčiu aš vaikus iš anksto pastatau ant kojų, užmaunu jiems perukus – tai leidžia jiems pasinerti į tą pasaulį. Tačiau neplanavau tapti rašytoju, tai nebuvo mano svajonių darbas, nes neįsivaizdavau, jog tai yra kažkas, ką galima veikti. Bet dabar, kai tai darau, manau, kad esu tam skirtas.

Kaip tu sugalvoji visas savo nuostabias idėjas?

Turiu kelias užrašų knygutes, kurios yra vien tik idėjų knygos. Jei šauna kokia idėja paryčiais, turiu ją užrašyti. Kartais tos idėjos būna labai prastos, nes jas sugalvoju pusiau miegodamas!

Tačiau jaučiuosi saugiau, jei jas užrašau. Dažnai grįžtu prie jų po kelių metų, nes tos idėjos vis dar plaukioja mano galvoje. Kartais joms reikia palaukti, išsigryninti. Negaliu pradėti naujos istorijos, kol esu vidury kitos.

Kokius patarimus duotum vaikams, kurie nori rašyti savo istorijas?

Turėk užrašų knygutę. Svarbiausias dalykas yra leisti sau „žaisti“. Jei parašęs pirmus 6 sakinius pagalvoji: „Oi, negerai, nemanau, kad galiu šitai parašyti“, tai ta istorija niekada nepavyks. Aš save bandau apgauti sakydamas: „Nesvarbu, aš su šia istorija tik žaidžiu, tiesiog parašysiu pirmąją jos versiją“. Taip duodi savo smegenims laisvę istoriją parašyti.

Jei dėl jos nerimauji, ją kritikuoji, tada pameti visą kūrybos tėkmę. Todėl aš asmeniškai ir rašau užrašų knygutėse. Kompiuteris verčia mane spoksoti į ekraną ir krapštytis, aš visą dieną praleisčiau krapštydamasis su vienu puslapiu! Taigi vaikams sakyčiau – tiesiog žaiskite, bandykite ir negalvokite, kad tai turi būti tobula.

Gali ką nors nupiešti ir pažiūrėti, kas iš to išeina. Vaikai mąsto skirtingai – gal tau lengviau pasidaryti idėjų diagramą, dirbti su žodžiais ar paveikslėliais – kad ir kas išjudina tavo idėjas. Kartais sakome vaikams: „Šiandien rašysi apie tai, ką veikei per atostogas“ ir taip užveriame visas galimybes. Tačiau jei pradėtume nuo „Langas buvo atdaras ir iš tolumos mano ausis pasiekė keistas garsas…“, tai gali vesti bet kur!

Rašytojams lankytis mokyklose labai svarbu, nes jie rodo teigiamą pavyzdį ir padeda vaikams išsikelti siekius. Papasakok apie savo apsilankymus mokyklose, kurių metu vaikams įkvepi meilę knygoms.

Tai leidžia vaikams suprasti, kad knyga nėra stebuklingas daiktas, jog ją kažkas parašė. Rašytojas yra tiesiog paprastas žmogus, kuris turi idėjų, jas užrašo užrašų knygutėje ir tai tampa knyga… Ir tu gali tai padaryti. Visi gali tai padaryti.

Tai yra atradimo momentas, kai vaikui knyga pasirodo smagi.

Parengta pagal: https://www.wrigglyreaders.com/interviews/alan-macdonald-interview

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Kultūros nakties Šeimų erdvėje vyks ir dingusio juoko paieškos, ir gražiausios karalaitės rinkimai

Šių metų „Kultūros naktis“ tęsdama gražiausias tradicijas vilniečius ir miesto svečius vėl pakvies į „Šeimų erdvę“. Bernardinų sodas birželio 14-osios vakarą ir naktį taps erdve, kurioje netrūks veiklos ne tik vaikams, bet ir su jais į renginius atėjusiems suaugusiems. Mūsų leidykla šiemet taip pat jungiasi prie „Šeimų erdvės“ renginių programos ir kviečia šeimas ne tik aktyviai, bet  ir kūrybiškai praleisti laiką.

„Kultūros nakties“ metu Vilniaus gatves, parkus, aikštes ir kitas įvairias erdves užpildo įvairiausių meno rūšių projektai – muzika, šokis, teatras, kinas, fotografija ir daugybė kitų. Džiugu, kad tą vakarą ir naktį veiklos netrūksta ir vaikams. Šeimoms yra skirta visa atskira erdvė, įsikūrusi Bernardinų sode.

Renginių gausa suteiks progą laiką su šeima praleisti ne tik aktyviai, kūrybiškai, socialiai atsakingai bet ir leis kritiškai pažvelgti į mus supančius dalykius. Bendri žaidimai, dalyvavimas dirbtuvėse, pokalbiai, aktyvios pramogos – puiki proga ką nors kartu nuveikti visai šeimai. O bendri žaidimai, įveiktos užduotys, mieste kartu pramogaujant praleistas laikas vienija, kuria glaudesnį ryšį tarp vaikų ir tėvų, skatina pokalbių temų atsiradimą šeimoje.

Mūsų leidykla kartu su Europos Sąjungos programos projektu „Mūsų mažoji biblioteka“siekia kuo didesnės Europos šalių vaikų literatūros sklaidos. Kad vaikas susidomėtų knyga, nebepakanka tiesiog paskaityti knygos aprašymo, reikia vaikus patraukti kitomis priemonėmis, susieti žodinius pasakojimus su dalykais, patraukliais šiuolaikiniam vaikui. „Kultūros nakties“ proga buvo paruoštas orientacinis žaidimas „Dingusio juoko paieškos“. Pagal Grigoro Vitezo knygą „Apie kiškį, kuriam patiko juoktis“, Andrejaus Rozmano Rozos knygą „Kaip Oskaras tapo detektyvu“, Idos Mlakar knygą „Burtai šmurtai“, Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Tinginių šalis“ ir Gendručio Morkūno knygą „Blusyno pasakojimai“ sukurtame orientaciniame žaidime vaikai su suaugusiųjų pagalba spręs užuominas, įmins mįsles, atliks kitas smagias užduotis ir ieškos dingusio juoko.

Tuos, kam labiau nei orientaciniai žaidimai patinka grožio konkursai, rašytoja Jolita Zykutė kvies į kūrybinę provokaciją dideliems ir mažiems „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi Tu?“. Kūrybinėje provokacijoje vaikai ir jų tėvai pieš ir aiškinsis, kaip atrodo gražiausia karalaitė pasaulyje, kuo ji skiriasi nuo laimingiausios karalaitės pasaulyje. Ar būti laimingam reiškia būti gražiam?

 

Renginių organizatoriai mano, kad svarbu vaikus nuo mažų dienų aktyviai įtraukti į įvairias veiklas, nes taip jie kūrybiškai bei smagiai susipažins su knygomis. Taip vaikai pamato, kad smagūs, įdomūs dalykai ateina iš knygų, kad jose slepiasi nuotykiai ir į juos pačius panašūs veikėjai.

„Kultūros nakties“ organizatoriai ir dalyviai paruošė tiek veiklos, kad jos užteks iki pat vėlumos, o mes kviečiame nepraeiti pro šalį, sustoti ir minutę kitą paplepėti apie knygas. Juk vis dėlto tai kultūros naktis, o knygos – viena svarbiausių kultūros dalių.

 

Straipsnį parengė Vaiva Rutkauskaitė