Pasikalbėti apie problemas gali paskatinti ir kartu skaitoma knyga

Ištuštėję mokyklų suolai laukia rudens, kuomet į juos sugrįš mokiniai. Vieni iš jų nori sugrįžti į mokyklą, kitiems mokymo įstaigos kelia nerimą ir baimę. Ir nebūtinai šie jausmai būna susiję su mokslais. Ketvirtadalis mokinių mokykloje patiria patyčias. Apie jas kalbama ir rašoma išties nemažai – organizuojami seminarai mokytojams, mokymai tėvams ir vaikams. Rodytųsi, kad patyčias galime suvaldyti ir nutraukti. Vis dėlto nors ir įdedant daug pastangų, jų mastas išlieka didelis.

Patyčios yra tyčinis, pasikartojantis, agresyvus elgesys, nukreiptas į silpnesnį žmogų, siekiant sukelti jam skausmą – fizinį arba emocinį. Specialistai tvirtina, kad svarbu kurti aplinką, kur vaikams nesinorės tyčiotis vieniems iš kitų. Išmokyti vaikus draugiškumo yra ilgas ir sunkus darbas, tačiau nuosekliai dirbant tiek vaikams, tiek suaugusiems viskas yra įmanoma.

Suaugusiųjų vaidmuo patyčių mažinimo procese yra labai svarbus. Reikia, kad jie kalbėtųsi su vaikais, juos išklausytų, žinotų, kaip reaguoti ir kaip nukreipti vaiką tinkama linkme. Labai svarbu vaikus mokyti draugiškai bendrauti, mokyti atvirumo, kad vaikai nebijotų kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, su kokiomis problemomis susiduria.

Kaip vaikams parodyti, kad Mes ir Jie esame labai panašūs? Kad mūsų visų skirtingumas turi būti gerbiamas, o ne tyčiojamasi iš jo? Svarbu pradėti kalbėtis. O jeigu sunku rasti pretekstą pokalbui – kartu skaitoma ir aptariama knyga gali būti puiki pokalbio apie skirtybes, įvairumą ir patyčias pradžia.

Su ikimokyklinukais pasikalbėti apie jausmus ir empatiją gali padėti David McKee knyga „Elmerio nuotykiai“. Kartu su vaiku skaitant istoriją apie spalvotą drambliuką galima kalbėtis apie tai, kad aplink mus yra labai skirtingų, tačiau įdomių žmonių su savo istorijomis. Reikia tik mokėti į kiekvieną įsiklausyti.

Gendrutis Morkūnas už meninę vertę apdovanotame kūrinyje „Grįžimo istorija“ kalba skaitytojams apie visuomenėje gyvuojančius mitus, socialinę atskirtį, baimę pažinti ir atrasti. Ragina visus turėti savo nuomonę. Tai talentingai parašyta knyga, kurioje lengvai, su humoru kalbama apie labai rimtus dalykus – norą pritapti prie kitų, patyčias, žmonių santykius ir jausmus.

Vaikas jaučiasi nepritampantis prie klasės draugų? Mano, kad yra silpnesnis ar ne toks kaip visi? Panašiai jautėsi ir Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“ herojus peliukas Desperas. Vis dėlto neįprasta išvaizda nuvylęs net savo paties šeimą, peliukas Desperas stebina išskirtiniu jautrumu ir žygdarbiais. Ši istorija puikiai iliustruoja, kad kiekvienas savyje turime didelės stiprybės įveikti užgriuvusius sunkumus.

Pasikalbėti apie draugiškumo ir bendrystės galią gali padėti Shaun Tan knyga „Prarastas daiktas“. Ji yra apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje.

Ar gali labai skirtingi žmonės sutarti ir draugauti? Eiti į žygius? Siekti bendro tikslo? Clare Vanderpool knygos „Laivavedys Erlis“ veikėjai Džekas ir Erlis – be galo skirtingi ir, rodos, visiškai nieko bendra neturintys vaikai – ryžtasi leistis į neįtikėtinus nuotykius žadančią kelionę. Keliaujant kartu su veikėjais galima kalbėtis apie mūsų skirtingumą ir tuo pat metu bendrumą – kaip mes vienas kitą papildome ir praturtiname. Pokalbį ar diskusiją apie tai, kad aplink mus gyvena labai įvairūs žmonės, gali paskatinti Katja Brandis knyga „Miškų bastūnai“. Ji yra apie kitokius, mums neįprastus žmones, kurie gyvena tarp mūsų. Ši knyga gali būti puikus pretekstas pasikalbėti apie kitokius asmenis, kodėl jie tokie pat svarbūs kaip ir mes.

Pakalbėti su vaikais apie empatiją, kitų jausmų suvokimo svarbą, kad sunku kartais būna visiems, gali paskatinti dar viena Gendručio Morkūno knyga. „Iš nuomšiko gyvenimo“ pasakojama apie keistąją nuomšiko užduotį ir gyvenimą vaikų namuose. Kas yra nuomšikai? Kodėl jie privalo būti stiprūs ir nuožmūs? Kodėl sunkiausia žmogui, kai jis vaikas? Tiek klausimų kils ir dar daugiau bus galima jų aptarti skaitant knygą kartu su vaikais.

Visi mes susiduriame su labai įvairiomis problemomis, vaikai taip pat. Tad ir prieiti prie vaiko reikia atitinkamai. Specialistai pataria kalbėtis, bet kartais prakalbinti vaiką būna labai sunku – jis nenori atsiverti, nes apie save kalbėti yra sunku daugeliui. Knygos ir jų herojai tokiose situacijose gali puikiai ateiti į pagalbą. Kalbant apie konkretų veikėją ir jo problemas bei bandant rasti sprendimus, kartu galime geriau suprasti ir kaip elgtis su mūsų pačių problemomis. Arba bent jau atsiras postūmis jas spręsti.

Vaiva Rutkauskaitė

Kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Mes skaitome nuotykių knygas (kurios yra vienos populiariausių), žiūrime nuotykinius filmus, atrodytų, kad laisvalaikis, praleistas be nuotykių, negali būti pavadintas geru. Ar yra žmonių, kurie nemėgsta nuotykių? Yra, bet jų tikrai mažiau nei tų, kurie be nuotykių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Ir vis dėlto – kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Visų pirma, nuotykis yra nauja patirtis, o naujos patirtys praturtina. Po kiekvieno nuotykio mes tampame sumanesni, gudresni, supratingesni. Ir tada, kai pavėlavę į traukinį ir bandome rasti greitą būdą nuvykti iki tikslo, ir ieškodami prarasto lobio ir atsakymų į mįsles. Nuotykių tikrai galima ieškoti ir knygose – tiek klasikinėse, tiek šiuolaikinėse. Klasikinius nuotykių kūrinius puikiai žino visi – „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Lobių sala“, A. Connan Doyle‘io istorijos apie Šerloką Holmsą ir t. t. O ar yra ką skaityti mažesniems nuotykių ieškotojams? Tikrai yra.

Neseniai Lietuvoje buvo išleista Alexo T. Smitho parašyta ir iliustruota knyga „Ponas Pingvinas ir prarastasis lobis“. Ponas Pingvinas labai mėgsta nuotykius ir profesionaliai jų ieško, tad jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojai su juo tikrai patirs smagių ir įsimintinų nuotykių.

Ką pasiūlyti 11–16 metų mokiniui? Vienas ryškiausių šiuolaikinių nuotykių kūrinių, kurį pamilsta dauguma skaitytojų, – australų rašytojo Johno Flanagano serija „Žvalgo mokinys“. Šią įtraukiančią istoriją apie penkiolikmetį berniuką, kiek per žemą ir per liesą būti riteriu, tačiau dėl savo vikrumo ir smalsumo tapusiu geriausio karalystės žvalgo mokiniu, pamilo daugybė viso pasaulio paauglių.

Nuotykiai ir knygos apie juos leidžia atitrūkti nuo rutinos – pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai dar vienas dalykas, dėl ko mus traukia nuotykiauti. Vedami smalsumo ir noro patirti kažką naujo yra imamasi naujų veiklų ir leidžiamasi į didžiausius nuotykius – tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį („Aplink Žemę per 80 dienų“) ar į Žemės gelmes („Kelionė į Žemės centrą“), ir tiesiog mažo vaiduoklio noras pamatyti dienos šviesą (apie tokius nuotykius galite skaityti knygoje „Vaiduokliukas“). Turbūt žmonių, kurie išdrįso leistis į didelius nuotykius ir ėjo kitais keliais nei visi, dėka mes šiuo metu ir turime televiziją, kompiuterius, internetą ir pan. Kai planuojame didelius nuotykius, mes pradedame mąstyti plačiau ir kūrybiškiau. Tuomet ir būna įgyvendinami didžiausi sumanymai.

Iš knygos „Aplink Žemę per 80 dienų“

Nuotykių troškimas gali būti užkrečiamas, o nuo amžių pradžios pasakojamos istorijos įkvėpdavo žmonės. Kiekvienas nuotykis gali pavirsti gera istorija, kuri padės kitiems pasiryžti imtis kažko naujo. Šiuolaikiniai žmonės vienas kitą irgi įkvepia nuotykiams – per socialinius tinklus, nuotraukas, pasakojimus, knygas. Pavyzdžiui, vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas savo knygose vaikams parodo, kas vyksta povandeniniuose pasauliuose (knyga „Ulfas ir povandeninis miestas“) ir kaip vykdomos slaptos misijos (knyga „Slaptoji Kornelijaus Van Drebelio misija“). Skaitydami nuotykių knygas vaikai įsikvepia siekti svajonių ir domėtis neatrastais dalykais.

Kad nuotykiai traukia žmones, paneigti yra sunku. O ir nuotykių gali būti įvairiausių – nuo, atrodytų, mažų, iki pasaulį keičiančių. Rasti idėjų nuotykiams galime labai daug kur – ir knygose, ir žmonių gyvenimuose. Matyt, vienas svarbiausių dalykų yra rasti sau malonius nuotykius (tiek knygose, tiek gyvenime), kurie įkvėptų ne tik pačius mus, bet ir aplink esančius žmones.

Vaiva Rutkauskaitė

Individualiosios psichologijos konsultantas Algirdas Brukštus: „Žodžiai „visada“ arba „niekada“ mums padeda susikurti stabilaus gyvenimo iliuziją“

Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos atstovas ir individualiosios psichologijos konsultantas Algirdas Brukštus vienu metu skaito penkias–šešias knygas ir būtinai viena iš jų būna ir grožinė knyga. „Svarbu rasti savo mėgstamus autorius ir savęs nebausti už tai, kad mokydamasis mokykloje neperskaitėte visos privalomos literatūros. Kai kurioms knygoms reikia subręsti“, – sako  Algirdas Brukštus. Ko būtų galima pasimokyti iš knygų veikėjų? Kiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą?

Jūsų dėmesiui – pokalbis apie knygas ir išankstinius nusistatymus su individualiosios psichologijos konsultantu Algirdu Brukštumi.

Ar tiesa, kad po truputį keičiasi žmonių požiūris į psichologus ir psichoterapiją? Ar jaučiate požiūrio į psichologus kaitą?

Tiesa. Ypač jaunimas daug drąsiau kreipiasi. Dabar jau daugeliui darosi aišku, kad konsultantas ar psichoterapeutas gali būti tuo žmogumi, kuris bus su tavimi, kai bandysi įveikti daugiau ar mažiau sunkią gyvenimo atkarpą. Gali būti, kad prie mažesnės baimės kreiptis prisidėjo mokyklų psichologai, tarp kurių yra tikrai puikių.

Kokius signalus siunčia žmogus, kuriam reikalinga psichologinė pagalba? Ar skiriasi suaugusiųjų ir vaikų signalai?

Vaikų signalų spektras gali būti labai įvairus – nuo didelio nepaklusnumo ir maišto iki visiško užsidarymo savyje. Tai gali pastebėti tiek tėvai, tiek mokytojai. Tačiau pirmiausiai siūlau netempti vaiko pas psichologą, kad jis padarytų neklaužadą „normalų“. Rekomenduoju pirmiausiai patiems tėvams pasišnekėti su psichologu, nes dažniausiai vaiko siunčiami signalai yra apie tai, kad kažkas ne taip vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje – šeimoje ar mokykloje.

Kiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės ir jis jaučiasi prastai.

Esu individualiosios (A. Adlerio krypties) psichologijos konsultantas. Čia viena pagrindinių sąvokų yra bendrumo jausmas – mes nesame atskirti vienas nuo kito,  priklausymas vienai ar kitai visuomenės grupei kaip ir buvimas naudingam yra įspausta mūsų prigimtyje. Funius – ne išimtis. Jo bendruomenė yra Gentis ir jis jai priklauso, nors ir ne visai atitinka bendruomenės standartus, galima sakyti, yra toks kaimo kvailelis. Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo kvailelį, jo dėka kiti bendruomenės nariai galėdavo jaustis svarbūs ir reikšmingi. Iš kitos pusės, tokie kaip Funius yra labiau empatiški, atjaučiantys, bet ir labiau pažeidžiami, jie turi ploną socialinę odą ir jiems yra sunkiau rasti savo vietą.

Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą? Ar kiekvienas turime savo pašaukimą?

Manau, kad kiekvienas, tik ne kiekvienas juo sekame. Ne visada šis pašaukimas atitinka šiuo metu labiausiai vertinamų profesijų sąrašą, o tėvai juk nori, kad mes užaugę būtume laimingi ir viskuo apsirūpinę.

Čia noriu prisiminti dar vieną knygą – Paulo Coelho „Alchemiką“. Ši knyga – tai pasakojimas apie asmeninės legendos, to paties pašaukimo, įgyvendinimą. Asmeninė legenda – tai, galima sakyti, tavo šio gyvenimo tikslas, karščiausias troškimas, tai, dėl ko tu gimei, ką visuomet norėjai daryti. Šio gyvenimo Opus Magnum. Kiekvienas, būdamas jaunas, gerai žino, ką norėtų atlikti gyvenime. Viskas tada aišku, viskas atrodo įmanoma, lengvai pasiekiama. Tačiau metai bėga, mes vis labiau įsijungiame į visuomenę, tampame jos sudedamąja dalimi, o visuomenė, pamačiusi, kad mes jau prisirpę, įjungia mus į didžiulį mechanizmą, sociumą ir nori, kad mes, kaip to mechanizmo sraigteliai, kuo geriau atliktume mums patikėtą funkciją. Tačiau ši funkcija ne visada sutampa su mūsų karščiausiu gyvenimo troškimu. Retai kuris atlaiko šį milžinišką spaudimą ir ryžtasi eiti savo pasirinktu keliu. Ši knyga apie tai, kaip galima gyventi ir likti savimi, o ne tapti kažkieno kito asmeninės legendos dalimi. Pirmiausiai tėvų, kurie nori, kad mes padarytume tai, kas nepavyko jiems. Ši knyga apie tai, kad, nežiūrint į gyvenimo sunkumus, inerciją ir gundymus, ši legenda vis tik gali būti įgyvendinta, o kai to imiesi, tau padeda visas pasaulis, nes tu pradedi gyventi savo gyvenimą. Kaip sako išmintingi žmonės, teisingas veiksmas neturi atoveiksmio.

Manau, kad pagrindinis dalykas yra įsiklausyti į vaiko sielos judesius, polinkius ir padėti jam rasti visuomenėje tokią vietą, kurioje tas jo pašaukimas galės kuo geriau skleistis ir augti. Žinoma, tai didelis iššūkis tėvams.

Mes dažnai turime daug įvairių išankstinių nusistatymų ir klaidingų pirmųjų įspūdžių. Pvz., susipažįstame su žmogumi ir jis pasirodo nedraugiškas, nors vėliau tampa geriausiu draugu. Vaikas, kuris nenori niekur dalyvauti, laikomas tingiu ir pan. Kaip gyventi, kad tie išankstiniai nusistatymai nekenktų mūsų ir aplinkinių gyvenimo kokybei?

Labai sunkus uždavinys. Mes jau taip surėdyti, kad tarp mūsų ir pasaulio visada yra įsiterpusi pasaulio suvokimo sistema, kuri mums leidžia sąveikauti su pasauliu. Labai suprimityvinus, tai kažkas panašaus į kompiuterio operacinę sistemą. Aš manau, kad kažkokią jos dalį mes jau atsinešame gimdami, o kitą mums „suinstaliuoja“ ta aplinka, į kurią mes patenkame gimę: tėvai, seneliai, sesės, broliai ir t. t. Visi jie mums aiškina, kaip turime „teisingai“ suvokti pasaulį. Taip pat įvairios gyvenime pasitaikiusios sunkesnės situacijos, kurių metu mes atrandame savo būdus, kaip įveikti sunkumus. Taip susiformuoja mūsų išankstinės nuostatos. Pagrindinė jų užduotis yra padėti išgyventi pasaulyje, tačiau kartais tos nuostatos būna labai siauros ir nelanksčios.

Dar mes dažnai mėgstame klijuoti etiketes, užbėgti įvykiams už akių. Tą puikiai iliustruoja knygos „Paikas Funius“ veikėjai, kurie stengiasi, kad įvyktų tai, ką vis kartoja žmonės. Pvz., sumuštinis visą laiką nukrenta sviestu į apačią, reklamos per televizorių visada baisiai garsios, vaikai visada nubunda kelis kartus per naktį (nedaug kas sako, kad vaikas nubunda tiktai dieną). Juk yra ir toks posakis „dabar tai prisikalbėjai“. Ar visgi įmanoma prisikalbėti? Gal žmonėms paprasčiau gyventi, kai jie galvoja, kad žino, kas bus?

Žmogui reikia saugumo. Jei aš visiškai negalėčiau pasakyti, kas bus ateityje, mane suimtų klaikus nerimas. Aišku, aš ir negaliu žinoti, kas bus ateityje. Aš nežinau, kas bus kitą akimirką, bet bent jau manau, kad kažkiek žinau. Turėdami vienokią ar kitokią patirtį mes darome apibendrinimus ir taip atsiranda žodžiai „visada“ arba „niekada“. Su jais mums lengviau gyventi. Todėl, jei kartais gyvenimo kelyje susiduriame su priešingais faktais, tai dažniausiai jų nepastebime, neįsileidžiame, nes jie griauna mūsų saugumo jausmą. Funiaus gentis būtent tuo ir užsiima, kad padeda žmonėms išlaikyti stabilaus gyvenimo iliuziją.

Ar mėgstate skaityti knygas? Ar turite savo mėgstamiausią?

Knygas skaitau nuolat. Kokias penkias–šešias vienu metu. Nuo mažens skaitymas man buvo kažkas TOKIO. Šeimoje mačiau skaitant savo krikštatėvį, senelio brolį Aloyzą, o dar labiau pamišusi dėl skaitymo buvo mamos sesuo Onutė, kurios dėka ir aš pamišau, ir toks išlikau iki šiol. Skaitau labai įvairią literatūrą, tačiau viena iš tų penkių–šešių visada yra grožinė. Neseniai labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad jūsų leidykla yra išleidusi mano mėgiamo autoriaus Luiso Sepúlvedos knygą „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“. Perskaičiau su didžiausiu malonumu. Taigi, vaikų knygos mane taip pat domina. Jose autoriai sugeba save atskleisti labiau nei suaugusiems skirtose. Suaugusiems stengiamasi rašyti „protingai“, o tai ne visada knygai išeina į gerą.

Ko palinkėtumėte visiems skaitantiems vaikams?

Neišduoti knygų, neiškeisti jų į paprastesnes, labiau viliojančias laisvalaikio leidimo priemones. Ir skaityti tai, kas traukia, surasti savo mėgiamus autorius, o ne būtinai sekti mokytojų rekomendacijomis. Išduosiu paslaptį. Mokykloje beveik neskaičiau privalomos literatūros. Didžioji jos dalis nėra skirta vaikams. Prie kai kurių kūrinių, kuriuos vertė skaityti mokykloje, priėjau tik kokių penkiasdešimties. Atrodo, kad mokytojai netiki, kad išėję iš mokyklos vaikai dar kada nors skaitys, todėl ir kemša visą pasaulinės literatūros klasiką. Manau, kad šitaip jie, bent jau dalinai, tikrai atbaido vaikus nuo skaitymo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kompiuteriniai žaidimai ar knygos? O gal knyga apie kompiuterinius žaidimus?

Ar kompiuteriniai žaidimai ir knygos yra du nesutaikomi priešai, ar galintys puikiai išsitekti vienuose namuose draugai? Ar knygoms reikia bijoti, kad joms skiriamą laiką užims kompiuteriniai žaidimai? O gal kompiuteriniai žaidimai turi daug ko pasimokyti iš knygų?

Išleidę knygą „Kepler62. Kvietimas“, kurios siužete kompiuteriniai žaidimai yra itin svarbūs – jos pagrindiniai herojai du broliai pasiryžta pirmi pereiti žaidimą, kurio dar iki šiol niekas neįveikė, – nusprendėme paklausti skaitytojų ir kompiuterinių žaidimų entuziastų, kokius jie mato knygų ir žaidimų privalumus ir trūkumus, kada renkasi knygą, o kada kompiuterinį žaidimą?

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kuo įtraukia ir patraukia kompiuteriniai žaidimai?

Tėtis Henrik: Iššūkiais, įgūdžiais, dalyvavimu istorijoje.

Mama Vitalija: Konkurencija, iššūkiais išspręsti sudėtingas užduotis, noru būti geriausiam.

Jų sūnus Linas: Patinka, kad galiu nukeliauti į daug skirtingų vietų ir atlikti įvairiausias užduotis.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Man jie padeda atitrūkti nuo realybės, kai to reikia. Po sunkios darbo dienos arba kai tiesiog nesugalvoji, ką veikti. Tai iš esmės tas pats, kaip kažkam skaityti mėgstamą knygą ar žurnalą, ar žiūrėti mėgiamą serialą.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Žaidimai įtraukia tuo, kad juose kiekvienas gali pabėgti nuo realybės ir būti, kuo tik geidžia ir nori. Daryti dalykus, kurie nepaklūsta gamtos dėsniams.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Kompiuteriniai žaidimai įtraukia tuo, jog savo akimis matai besirutuliojančią istorijos liniją ir tampi jos herojumi.

 

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Ar vieną kartą pabandęs, negalėsi sustoti?

 Tėtis Henrik: Galėsiu.

Mama Vitalija: Galėsiu.

Jų sūnus Linas: Galėsiu, bet sunku, ypač kai prašo tėvai.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Priklauso nuo to, kiek azartiškas žmogus esi. Taip pat ir nuo paties žaidimo stiliaus, ne paslaptis, kad užsikabinus už MMORPG (tokie žaidimai kaip „World of Warcraft“, „EVE Online“, „Elder Scrolls Online“ – red. past.) ar mėgstamos online šaudyklės atitrūkti kartais būna labai sunku.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Tikrai taip.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Nemanau, kad pabandžius nebegalima sustoti. Bet kai kurie žmonės užstringa žaidime pamiršdami realybę.

 

Kokie kompiuteriniai žaidimai dabar yra ant bangos?

 Mama Vitalija: Tie, kurie sukelia nostalgiją (pvz., „Mario“, „Civilizations“) arba pristato kažką naujo.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Dabar populiariausias žaidimų tipas yra „Battle Royale“ (išlikimo žaidimai, kuriuose laimi paskutinis likęs gyvas žaidėjas – red. past.).

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Paskutiniu metu karaliauja „Battle Royale“ žanras, tačiau klausimas, kiek ilgai tai tęsis, kadangi šią idėją pirmo asmens šaudyklėse šiuo metu taiko beveik visos didžiausios žaidimų kompanijos. Labiau casual stiliaus žaidėjai (t. y. žaidžiantys daugiau iš noro atsipalaiduoti – red. past.) vis dar renkasi nepriklausomų kūrėjų (indie) žaidimus.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Šiai dienai labai populiarūs online žaidimai, kuriuose galima bendrauti su kitais žmonėmis.

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kada knyga, o kada kompiuterinis žaidimas?

Tėtis Henrik: Priklauso nuo norų, nuotaikos, nuovargio.

Mama Vitalija: Knyga – kelionėje, prieš miegą, atsipalaidavimui. Žaidimas – užsimiršti, linksmai praleisti laiką su draugais ar šeima.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Visada kompiuterinis žaidimas. Nes knygos nepritraukė nuo mažų dienų.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Abiem skiriu nemažai dėmesio. Knygas mėgstu skaityti kelyje arba pakeliui į darbą, taip pat atostogų metu. Kompiuteriniai žaidimai dažniausiai paliekami darbo dienos vakarui arba savaitgaliui.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knyga, kuomet ilsiesi ir įsijauti į personažo emocinį pasaulį. Žaidimai, kai reikia veiksmo (šypsosi).

 

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kokie vieno ir kito privalumai ir trūkumai?

 Mama Vitalija: Žaidimų trūkumai: online multiplayer (internetiniai žaidimai) reikalauja daug jėgų ir laiko, kaip koks darbas, dažnai esi įtraukiamas į kūrėjų sugalvotą pasaulį. Privalumai – žaidimą galima žaisti keliese. Knygų trūkumai: knygoms trūksta iššūkių, kartais sunku rasti norimą knygą. Privalumai: knyga visada po ranka, lengviau galima reflektuoti.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Kompiuteriniai žaidimai yra daug brangesnis malonumas nei knygos, bet suteikia daug didesnį įspūdį. Knygos turi daug didesnę išliekamąją vertę, bet sunkiau pritraukia šiuolaikinius žmones.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Knygos dažniausiai reikalauja susikaupimo (bent minimalaus) ir ramios aplinkos, tačiau puikiai lavina vaizduotę, turtina žodyną, taip pat nereikalauja baterijų (šypsosi). Kompiuteriniai žaidimai puikiai padeda susidoroti su stresu ir užmušti laiką, lavina reakciją bei kartais priverčia pasukti galvas. Kompiuterinis žaidimas, kaip ir gera knyga arba filmas, gali įtraukti savo siužetu bei istorija („Red Dead Redemption“, „The Last of Us“, „StarCraft“, „Diablo“ serija, visas „Fallout“ ir „Elder Scrolls“ pasaulis ir tai – tik keli gerai žinomi pavyzdžiai). Didžiausias minusas yra tai, kad kartais sunku pajusti, kai kompiuteriniai žaidimai degina laiką.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knygos minusų neturi, žaidimai, deja, kartais sumažina žmonių motyvaciją daryti kitus dalykus.

Ko palinkėtumėte knygoms?

Mama Vitalija: Pritraukti daugiau jaunų skaitytojų!

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Kad knygos neišnyktų ir egzistuotų toliau, nes kai kuriems žmonėms teikia didelį džiaugsmą.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Atkeliauti į kiekvienus namus ir toliau turtinti bei lavinti žmonių vaizduotę.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knygoms linkiu toliau džiuginti pasaulį.

 

O ko kompiuteriniams žaidimams?

Tėtis Henrik: Daugiau fokusuotis į turinį, o ne grafiką.

Mama Vitalija: Keep it on.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Daugiau vaizduotės kūrėjams, įdomesnių istorijų. Ir mažiau komerciškumo.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Gal ne patiems žaidimams, bet kūrėjų studijoms, nepasiduoti goduliui ir išlikti ištikimiems fantazijai bei nerealioms idėjoms.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Nesustoti tobulėti.

 

Apibendrinti būtų galima taip: ir knygos, ir kompiuteriniai žaidimai turi savo ištikimų gerbėjų būrį, kurių vaizduotę ir laisvalaikį turtina. Gal nereikia kelti klausimo, kas geriau – knygos ar kompiuteriniai žaidimai? Jie tikrai gražiai gali sugyventi drauge. Knyga „Kepler62. Kvietimas“ tą puikiai įrodo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Katherine Paterson: „Gerai istorijai išausti vieno siūlo neužtenka – jų reikia kur kas daugiau“

Daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus buvau pakviesta sakyti kalbos skaitytojų draugijoje. Susitikimas įvyko ne kieno nors namuose, mokykloje ar bibliotekoje, o viename iš Vermonto valstijos kalėjimų. Būrelis kalinių perskaitė Smarkuolę Gilę Hopkins ir panoro apie knygą pasikalbėti su pačia autore.

Katherine Paterson (nuotrauka iš http://katherinepaterson.com/)

Tai buvo mano pirmoji ekskursija į kalėjimą. Mano drąsuolis vyras kurį laiką kalėjo Selmoje, kai buvo kovojama už piliečių teises, tačiau pati asmeniškai apsilankyti tokioje įstaigoje dar neturėjau progos. Panašiai kaip ir patikrinimo oro uoste metu, paprašyta atiduoti savo rankinę bei lagaminą, nusisegti grandinėlę, išsiverti auskarus ir galop nusiauti batus, mažumėlę nervinaus. Pirmą kartą gyvenime turėjau pereiti metalo detektorių, o paskui mane nuvedė pro eilę sunkių metalinių durų, kurių antros atsiverdavo tik tada, kai man už nugaros užsidarydavo pirmosios.

Galų gale patekau į didelę salę, kur sutikau mane pakvietusį prižiūrėtoją, keturias moteris ir dvidešimt vyrų, susėdusių prie didelio, ilgo stalo.

Buvau gerokai sunerimusi ir jaučiausi keistai. Suprantat, neįsivaizdavau, kaip geriau pradėti pokalbį pakliuvus į tokią situaciją. Kai sutinki žmogų, apsirengusį oranžinės spalvos drabužiais, galima jam pasakyti: „Man patinka jūsų apranga.“ Arba paklausti: „Kuo jūs užsiimate gyvenime?“ Tačiau netrukus su kaliniais pradėjome šnekučiuotis apie Gilę Hopkins ir apie tai, ką jiems suteikė ši knyga. Ištikimų gerbėjų būryje mano nerimas tiesiog ištirpo.

Iš knygos „Visai kaip žvaigždės“

Vienas jaunas vyriškis pareiškė, jog būdamas paauglys kurį laiką praleido priežiūros centre prižiūrimas globėjos, kuri buvo jam nepaprastai gera. Ji pasiūlė jam perskaityti šią knygą, tačiau – vyriškis gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Tada aš buvau toks vaikas, kuriam nepatikdavo, kai kas nors imdavo aiškinti, ką turėčiau daryti. Matyt, dėl to ir atsidūriau čia. Galop visgi perskaičiau knygą. – Paskui patylėjęs pridūrė: – Dabar suprantu, ką mano globėja turėjo omeny.“

„Klausiu tik iš smalsumo, – įsiterpė prižiūrėtojas, – kiek iš jūsų esate buvę globos namuose?“

Visi iki vieno kaliniai iškėlė rankas.

Tada kažkuris iš jų paklausė: „Manote, Gilei būtų pasisekę gyvenime, jei ne Meimė Troter?“

Atsakiau, jog nežinau, tačiau tai nebuvo gryna tiesa. Esu įsitikinusi, kad nė vienam vaikui nepavyktų atsistoti ant kojų ir pradėti dorą gyvenimą be suaugusiojo pagalbos.

Kaip ir buvo numatyta programoje, kiekvienas susitikimo dalyvis gavo po knygą, todėl pasibaigus pokalbiui kaliniai išsirikiavo į eilę autografo.

„Kuo tu vardu?“ – paklausiau jauno vyriškio, kai šis padavė man savo knygą.

„Oi, aš ne sau, – tarė jis. – Norėjau paprašyti autografo savo dukrai. Jos vardas Angelė.“

Tai buvo gana jaudinanti popietė, tačiau iš viso to, ką išgirdau, man labiausiai ramybės nedavė tasai vienintelis sakinys. Panorau parašyti knygą apie Angelę, kurios tėvas sėdi kalėjime.

Tačiau viena idėja, kaip aš dažnai sakau savo studentams, nebūtinai virsta romanu. Jeigu mėgintumėte parašyti knygą remdamiesi tik viena vienintele idėja, tikriausiai nepasistūmėtumėte toliau trečiojo skyriaus. Gerai istorijai išausti vieno siūlo neužtenka – jų reikia kur kas daugiau. Praėjus daugybei metų nuo tos dienos kalėjime, kartą nuvykau į Kaliforniją ir viena draugė davė man paskaityti žurnalą, kurį redagavo jos vyras. Galiniame viršelyje, po įspūdinga Kasiopėjos A supernovos nuotrauka buvo parašyta:

Kai teleskopas Čandra šių metų rugpjūčio mėnesį padarė pirmąją nuotrauką, jis įamžino ne tik dar vieną žvaigždę danguje, bet ir jos daleles, pasklidusias po visą galaktiką.

Silicis, siera, argonas, kalcis bei geležis – tai tik keletas iš visų elementų, kuriuos nuotraukoje užfiksavo rentgeninio diapazono teleskopas Čandra. „Tai dalelės, iš kurių ir mes esame sudaryti“, – teigė projekte dalyvavęs mokslininkas.

Šiurpas, kurį atpažįsta kiekvienas rašytojas, perbėgo mano kūnu. Supratau, jog tuose žodžiuose radau idėją knygai. Galop pastebėjau, kad tai ir buvo tasai trūkstamas siūlas, kurio man reikėjo Angelės istorijai parašyti.

Iš knygos „Visai kaip žvaigždės“

Persisotinusi visuomenė atstūmė Angelę. Jos tėvas kalėjime, o motina taip ir nepasistengė dorai atilikti savo pareigos. Pati viena Angelė turi kovoti už save. Vieno kritiko teigimu, ji yra netgi per daug tobula. Tačiau Angelė nėra per daug tobula – priešingai – ji per daug susikrimtusi. Jokiam vaikui ant pečių neturėtų kristi blogos tėvystės našta – juolab tokiai jaunai mergaitei. Tačiau Angelė šią naštą neša, kenčia aplinkinio pasaulio įžeidinėjimus, panieką, kol galop vieną žvaigždėtą naktį kažkoks paslaptingas nepažįstamasis pareiškia, kad ji sudaryta iš tų pačių dalelių kaip ir žvaigždės. Svarsčiau, ką toksai pasakymas galėtų reikšti vaikui, kurį visas pasaulis laiko šiukšle? Aš priskyriau Angelei dvi Meimes Troter: žvaigždžių žmogų ir panelę Lizą, taigi neabejoju, jog ji išsikapanos.

Parašiau šią knygą tai gausybei Angelų šiame pasaulyje. Viliuosi, jie ją suras. Taip pat tikiuosi, jog tie, kuriems labiau pasisekė gyvenime, atvira širdimi sugebės pažvelgti į Angelus, vaikščiojančius tarp mūsų, ir prisimins, kad mes visi padaryti iš tos pačios medžiagos kaip ir žvaigždės.

 Katherine Paterson