Katherine Paterson: „Gerai istorijai išausti vieno siūlo neužtenka – jų reikia kur kas daugiau“

Daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus buvau pakviesta sakyti kalbos skaitytojų draugijoje. Susitikimas įvyko ne kieno nors namuose, mokykloje ar bibliotekoje, o viename iš Vermonto valstijos kalėjimų. Būrelis kalinių perskaitė Smarkuolę Gilę Hopkins ir panoro apie knygą pasikalbėti su pačia autore.

Katherine Paterson

Katherine Paterson (nuotrauka iš http://katherinepaterson.com/)

Tai buvo mano pirmoji ekskursija į kalėjimą. Mano drąsuolis vyras kurį laiką kalėjo Selmoje, kai buvo kovojama už piliečių teises, tačiau pati asmeniškai apsilankyti tokioje įstaigoje dar neturėjau progos. Panašiai kaip ir patikrinimo oro uoste metu, paprašyta atiduoti savo rankinę bei lagaminą, nusisegti grandinėlę, išsiverti auskarus ir galop nusiauti batus, mažumėlę nervinaus. Pirmą kartą gyvenime turėjau pereiti metalo detektorių, o paskui mane nuvedė pro eilę sunkių metalinių durų, kurių antros atsiverdavo tik tada, kai man už nugaros užsidarydavo pirmosios.

Galų gale patekau į didelę salę, kur sutikau mane pakvietusį prižiūrėtoją, keturias moteris ir dvidešimt vyrų, susėdusių prie didelio, ilgo stalo.

Buvau gerokai sunerimusi ir jaučiausi keistai. Suprantat, neįsivaizdavau, kaip geriau pradėti pokalbį pakliuvus į tokią situaciją. Kai sutinki žmogų, apsirengusį oranžinės spalvos drabužiais, galima jam pasakyti: „Man patinka jūsų apranga.“ Arba paklausti: „Kuo jūs užsiimate gyvenime?“ Tačiau netrukus su kaliniais pradėjome šnekučiuotis apie Gilę Hopkins ir apie tai, ką jiems suteikė ši knyga. Ištikimų gerbėjų būryje mano nerimas tiesiog ištirpo.

4_ fonas #768647

Iš knygos „Visai kaip žvaigždės“

Vienas jaunas vyriškis pareiškė, jog būdamas paauglys kurį laiką praleido priežiūros centre prižiūrimas globėjos, kuri buvo jam nepaprastai gera. Ji pasiūlė jam perskaityti šią knygą, tačiau – vyriškis gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Tada aš buvau toks vaikas, kuriam nepatikdavo, kai kas nors imdavo aiškinti, ką turėčiau daryti. Matyt, dėl to ir atsidūriau čia. Galop visgi perskaičiau knygą. – Paskui patylėjęs pridūrė: – Dabar suprantu, ką mano globėja turėjo omeny.“

„Klausiu tik iš smalsumo, – įsiterpė prižiūrėtojas, – kiek iš jūsų esate buvę globos namuose?“

Visi iki vieno kaliniai iškėlė rankas.

Tada kažkuris iš jų paklausė: „Manote, Gilei būtų pasisekę gyvenime, jei ne Meimė Troter?“

Atsakiau, jog nežinau, tačiau tai nebuvo gryna tiesa. Esu įsitikinusi, kad nė vienam vaikui nepavyktų atsistoti ant kojų ir pradėti dorą gyvenimą be suaugusiojo pagalbos.

Kaip ir buvo numatyta programoje, kiekvienas susitikimo dalyvis gavo po knygą, todėl pasibaigus pokalbiui kaliniai išsirikiavo į eilę autografo.

„Kuo tu vardu?“ – paklausiau jauno vyriškio, kai šis padavė man savo knygą.

„Oi, aš ne sau, – tarė jis. – Norėjau paprašyti autografo savo dukrai. Jos vardas Angelė.“

visai kaip zvaigzdes_virselis-DTai buvo gana jaudinanti popietė, tačiau iš viso to, ką išgirdau, man labiausiai ramybės nedavė tasai vienintelis sakinys. Panorau parašyti knygą apie Angelę, kurios tėvas sėdi kalėjime.

Tačiau viena idėja, kaip aš dažnai sakau savo studentams, nebūtinai virsta romanu. Jeigu mėgintumėte parašyti knygą remdamiesi tik viena vienintele idėja, tikriausiai nepasistūmėtumėte toliau trečiojo skyriaus. Gerai istorijai išausti vieno siūlo neužtenka – jų reikia kur kas daugiau. Praėjus daugybei metų nuo tos dienos kalėjime, kartą nuvykau į Kaliforniją ir viena draugė davė man paskaityti žurnalą, kurį redagavo jos vyras. Galiniame viršelyje, po įspūdinga Kasiopėjos A supernovos nuotrauka buvo parašyta:

Kai teleskopas Čandra šių metų rugpjūčio mėnesį padarė pirmąją nuotrauką, jis įamžino ne tik dar vieną žvaigždę danguje, bet ir jos daleles, pasklidusias po visą galaktiką.

Silicis, siera, argonas, kalcis bei geležis – tai tik keletas iš visų elementų, kuriuos nuotraukoje užfiksavo rentgeninio diapazono teleskopas Čandra. „Tai dalelės, iš kurių ir mes esame sudaryti“, – teigė projekte dalyvavęs mokslininkas.

Šiurpas, kurį atpažįsta kiekvienas rašytojas, perbėgo mano kūnu. Supratau, jog tuose žodžiuose radau idėją knygai. Galop pastebėjau, kad tai ir buvo tasai trūkstamas siūlas, kurio man reikėjo Angelės istorijai parašyti.

Visai kaip žvaigždės

Iš knygos „Visai kaip žvaigždės“

Persisotinusi visuomenė atstūmė Angelę. Jos tėvas kalėjime, o motina taip ir nepasistengė dorai atilikti savo pareigos. Pati viena Angelė turi kovoti už save. Vieno kritiko teigimu, ji yra netgi per daug tobula. Tačiau Angelė nėra per daug tobula – priešingai – ji per daug susikrimtusi. Jokiam vaikui ant pečių neturėtų kristi blogos tėvystės našta – juolab tokiai jaunai mergaitei. Tačiau Angelė šią naštą neša, kenčia aplinkinio pasaulio įžeidinėjimus, panieką, kol galop vieną žvaigždėtą naktį kažkoks paslaptingas nepažįstamasis pareiškia, kad ji sudaryta iš tų pačių dalelių kaip ir žvaigždės. Svarsčiau, ką toksai pasakymas galėtų reikšti vaikui, kurį visas pasaulis laiko šiukšle? Aš priskyriau Angelei dvi Meimes Troter: žvaigždžių žmogų ir panelę Lizą, taigi neabejoju, jog ji išsikapanos.

5Parašiau šią knygą tai gausybei Angelų šiame pasaulyje. Viliuosi, jie ją suras. Taip pat tikiuosi, jog tie, kuriems labiau pasisekė gyvenime, atvira širdimi sugebės pažvelgti į Angelus, vaikščiojančius tarp mūsų, ir prisimins, kad mes visi padaryti iš tos pačios medžiagos kaip ir žvaigždės.

 Katherine Paterson

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s