Apie Marian Orłoń „Seklys Noselė. Grojančio laikrodžio paslaptis“

Saulėtą vasaros dieną, tyliai tiksint atostogų laikui, gulėti pievutėje, po obelimi, ir mintyse įsivaizduoti, kad esi sumanus seklys ir nuostabiai puikiai narplioji sudėtingiausius nusikaltimus – ar ne idilė? Būtent tokia buvo Astridos Lindgren aprašyto žymaus seklio Kalio Blumkvisto mėgstama laisvalaikio pramoga.

3

Tiesa, retas šiuolaikinis vaikas ilgai nugulėtų po obelimi, nes virtualus pasaulis intensyviai stimuliuoja visas jusles. Tačiau prieš numojant ranka BŪTINAI reikėtų pabandyti kyštelėti artyn įdomią knygą. Pavyzdžiui, detektyvinį pasakojimą vaikams.

Kuo ypatingos tokio pobūdžio knygos? Pirma, jų pagavus ir aktyvus siužetas. Jau pirmuose puslapiuose pateikiama įminimo reikalaujanti mįslė. Čia pat pateikiami potencialūs įtariamieji. Viskas pinama taip, kad skaitytojas pradėtų manyti žinąs atsakymus. Tada, žinoma, siužeto linijos išsiskiria, kiekviena nulėkdama į skirtingą pusę. Vaikas skaitys neatsitraukdamas!

Tokiais pagaviais skaitiniais galime paskatinti savo vaikų domėjimąsi literatūra. Pradinukams turėtų labai patikti pripažinto lenkų rašytojo Mariano Orlonio (Marian Orłoń) detektyvinės istorijos vaikams apie seklį Ambraziejų Noselę ir jo padėjėją – šunį Kubą.

Pirmojoje trilogijos dalyje „Seklys Noselė. Grojančio laikrodžio paslaptis“ (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila) pasakojama apie į pensiją išėjusio seklio ir jo šunelio nuotykius mažame, tyliame miestelyje. Ramią, saulėtą dieną sudrumsčia netikėta vagystė ir į miestelį atvykęs įtartinas juodabarzdis ponas, visur kaišiojantis smailią savo nosį. Žinoma, buvęs seklys Ambraziejus Noselė sutinka padėti atskleisti nusikaltimą ir sučiupti šeimos relikvijos – grojančio laikrodžio – vagį. Jam, kaip visada, pasiruošęs padėti ištikimasis šuo Kuba.

5.jpgKnygos puslapiuose atsispindi švelnus autoriaus būdas ir puikus humoro jausmas. Vaizdingi veikėjų portretai, graži seklio ir jo šunelio draugystė, puikiai išlaikyta pasakojimo intriga, taigi skaityti – vienas malonumas! Juolab kad knygoje rasite ir šmaikščių paveikslėlių. Juos sukūrė garsus lenkų dailininkas, iliustruotojas ir scenografas Ježis Flisakas (Jerzy Flisak).

Jauniesiems sekliams (7–10 metų) taip pat patiktų šios leidyklos „Nieko rimto“ išleistos detektyvinio pobūdžio knygos:

Knyga padeda atrasti, kad tokiame paprastame popieriaus kvadratėlyje gali sutilpti ištisi nuotykių kupini pasauliai.

 

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Reklama

Filipas Pulmanas: „Knygos apie Alisą yra puikiausia kada nors parašyta niekų literatūra, mano požiūriu, gerokai pranokstanti daugumą rimtų knygų.“

KerolisLuisas Kerolis – tai literatūrinis Čarlzo Latvidžo Dodžsono (Charles Lutwidge Dodgson) slapyvardis. Jis gimė Anglijoje, Češyro grafystėje, buvo trečiasis vaikas ir pirmasis sūnus kaimo pastoriaus vienuolikos vaikų šeimoje. Kerolis turėjo daugybę talentų: buvo rašytojas, matematikas ir vienas geriausių to meto fotografų mėgėjų. Be to, išradėjas. Prietaisas rašymui tamsoje ir dvipusė lipni juostelė vokams užklijuoti – tai tik keli jo novatoriškų sumanymų pavyzdžiai. Jam patiko kurti naujus žodžius, rodyti fokusus ir sugalvoti neįprastų žaidimų, tokių kaip žodžių spėlionė, kurios vėlesnė versija dabar vadinama žodžių loto, ir biliardą, žaidžiamą ant apvalaus stalo be kišenių. Jis puikiai pasakojo istorijas, ypač jam sekėsi minti mįsles ir kurti absurdo eilėraščius.

Kerolis buvo aukštas, išstypęs jaunuolis, kalbėdamas mikčiojo, tad suaugusiųjų drovėdavosi, tarp jų jausdavosi nepatogiai. Su vaikais jam buvo kur kas smagiau, jiems prigalvodavo žaidimų, pasakodavo istorijas. Tarp mažųjų draugų buvo ir Alisa Plezans Lidl (Alice Pleasance Liddell), vidurinioji Henrio Lidlo, Oksfordo Kristaus bažnyčios koledžo dekano, duktė. Kerolis mokėsi tame koledže, paskui liko jame dėstyti matematikos.

alisa_rekl

1862 m. vasarą Kerolis ir jo draugas Robinsonas Dakvortas (Robinson Duck- worth) pakvietė mergaites paiškylauti – paplaukioti valtele upe, tekančia pro Oksfordą, vėliau visi sustojo pakrantėje užkąsti. Per šią iškylą Kerolis pradėjo pasakoti savo mažosioms draugėms istorijas, nutikusias mergaitei vardu Alisa.

Vėliau, papildęs šį pasakojimą naujais skyriais, pavertė jį knyga ir iš pradžių pavadino „Alisos nuotykiai po žeme“. Kruopščiai surašė ją ranka, palikdamas vietos 37 iliustracijoms, – jas pridėjo vėliau. Knygą Alisai įteikė 1863 m. lapkričio 26 d., joje įrašęs: „Mielam vaikui Kalėdų dovana vasaros dienai atminti.“

Netrukus Kerolis buvo įkalbėtas knygą išleisti, padaryti ją prieinamą ir kitiems vaikams. Jis sukūrė dar antra tiek teksto ir pavadino knygą „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“. Tačiau reikėjo nuspręsti, ką daryti su iliustracijomis. Kerolis pripažino, kad dailininkas iš jo nekoks, bet labai aiškiai įsivaizdavo, kaip nori knygą iliustruoti, tad paprašė žinomo karikatūrininko Džono Tenielo (John Tenniel) nupiešti naujas iliustracijas. Kerolio prašomas Tenielas Alisą pavaizdavo ilgais plaukais, nors „tikrosios“ Alisos plaukai buvo tamsūs ir trumpai kirpti.

Alisa_ingŠi nauja istorijos versija turėjo būti išleista 1865 m. liepą, bet Tenielą „nuvylė atspausdintos iliustracijos“. Beveik visi, išskyrus kelis, pirmojo leidimo egzemplioriai buvo išimti iš prekybos, o pakankamai geras „pirmasis“ leidimas pasirodė 1865 m. gale, nors jame buvo įrašyti 1866 leidimo metai. Knygelė iškart tapo perkamiausia ir lig šiol yra nuolat perleidžiama.

Akimirksniu užplūdusi knygos sėkmė pakeitė Kerolio gyvenimą. Jis ėmė uždirbti gerokai daugiau, nors ir toliau dėstė Kristaus bažnyčios koledže ir ten dirbo iki pat mirties. Be to, iš viso pasaulio ėmė plūsti gerbėjų laiškai. Parašė pati karalienė Viktorija. Manoma, kad jai taip patikusi ši knygelė, jog ji pasiūliusi kitą knygą paskirti jai. 1871 m. pabaigoje, atsiliepdamas į „Stebuklų šalies“ visuotinį pripažinimą, Kerolis išleido knygos tęsinį.

„Veidrodžio karalystėje ir ką Alisa ten rado“ puikiai papildo pirmąją knygutę ir yra tokia pat kerinti bei absurdiška. Veiksmas prasideda mieguistą popietę, matyt, žiemą, atėjusią po mergaitės nuotykių Stebuklų šalyje. Alisa žaidžia su savo numylėtiniais – katės Dinos kačiukais, o pro langą matyti, kaip krenta sniegas. Tačiau neilgai trukus per veidrodį, kabantį virš židinio, ji jau žengia į keistoką, aukštyn kojomis apverstą pasaulį, kuriame vaikštinėja šachmatų figūros, kalba gėlės ir viskas yra kitaip, negu atrodo.

Per tuos metus, prabėgusius nuo tada, kai buvo išleista knygutė „Stebuklų šalyje“, Kerolis mokė Alisą Lidl žaisti šachmatais, tad lygiai taip pat, kaip Alisos nuotykiams Stebuklų šalyje jis pasitelkė kortų žaidimų vaizdinius, nuotykiai „Veidrodžio karalystėje“ laisvokai remiasi šachmatų žaidimo principais. Knygos įžangoje Kerolis netgi pateikė šachmatų uždavinį, kuris, plėtojantis pasakojimui, išsprendžiamas teisingai. Alisa įtraukiama į keistą žaidimą: per milžinišką šachmatų lentą, gyvatvorių ir upelių padalytą į laukelius, ji skuba tapti Valdove ir kelyje sutinka daugybę nepaprastų personažų: mėgstančią įsakinėti Juodųjų Valdovę, netvarkingą Baltųjų Valdovę, liūdną, bet geraširdį Baltųjų Žirgo raitelį, Abulį ir Labulį, Liūtą su Vienaragiu ir Kliunkį Pliumpį. Į knygą įtraukti eilėraščiai „Vėplys ir dailidė“ bei „Džambaliūnas“ išpopuliarėjo ne mažiau nei patys Alisos nuotykiai. Išgarsėjo ir daugybė kitų puikių personažų, kuriems gyvybę suteikė ši istorija.

alisa.jpgViskas šioje knygutėje vyksta atvirkščiai. Keroliui ši tema taip pat visą gyvenimą buvo itin artima: jam patiko laiškus ir istorijas rašyti veidrodiniu raštu, piešti paveikslėlius, kurie, apversti aukštyn kojomis, vaizduodavo ką nors kita. Manoma, jog šis pomėgis kilo dėl to, kad rašytojas buvo kairiarankis. „Veidrodžio karalystėje“ aiškiai matyti, kaip džiaugsmingai Kerolis žaidžia žodžiais. Britų autorius Filipas Pulmanas (Philip Pullman) rašė: „Knygos apie Alisą yra puikiausia kada nors parašyta niekų literatūra, mano požiūriu, gerokai pranokstanti daugumą rimtų knygų.“

alisa_senaIki pasirodant knygutėms apie Alisą, vaikams skirtos knygos dažniausiai būdavo didaktinės ir moralizuojančios. Tuo tarpu nuostabios Kerolio istorijos pasakojamos vaiko požiūriu, tarsi matomos vaiko akimis, todėl daug priimtinesnės jaunųjų skaitytojų vaizduotei. Knygas jis rašė vaikų džiaugsmui, be jokių pamokymų ar moralų. Jos visiškai pakeitė vaikų literatūrą, padarė įtaką daugybei rašytojų ir yra laikomos labiausiai pamėgta visų laikų vaikų literatūros klasika.

Dešinėje – Džono Tenielo pavaizduota Alisa. Tai – pirmojo „Veidrodžio karalystės“ leidimo 1871 m. iliustracija.

 

Įdomūs faktai apie „Nevala Bertis“ autoriaus Alano MacDonaldo gyvenimą

Vaikų pamėgtos knygų serijos „Nevala Bertis“ kūrėjas Alanas MacDonaldas atskleidžia labai įdomius faktus apie savo šeimą, vaikystę, svajones ir daug kitų dalykų.

Apie mane

alan-macdonald

A. MacDonaldas Nuotrauka iš https://www.carlsen.de/

Gimiau vietoje pavadinimu Bushey, kuri skamba taip, lyg ten pilna gauruotų, barzdotų vyrų ir moterų. Turėjau vyresnį brolį ir sesę, atsiradusią vėliau. Iš mano ankstyvos vaikystės nuotraukų matyti, kad turėjau didelę galvą ir žiurkėno žandus. Nuotraukoje esu tas vaikas be kepurės kairėje.

Planai ir svajonės

Kai buvau mažas, mes persikraustėme į namą Raglan Gardene, su sodu, kurio ilgis buvo maždaug kaip futbolo aikštės. Jo gale tėvai mums, vaikams, davė lopinėlį žemės, su kuriuo galėjome daryti ką panorėję. Tai sužadino mūsų fantaziją. Kartą ten pasistatėme požeminį namą (kitaip tariant, duobę, uždengtą šakomis). Jį turėjome iki tos dienos, kai tėtis nuėjo paimti nuriedėjusio futbolo kamuolio ir staiga, iš nuostabos surikęs, pradingo iš akių.

bertis

Visos „Nevala Bertis“ serijos dalys

Superherojai

Maždaug tuo pačiu metu mano brolis ir aš nusprendėme, jog norime būti Betmenu ir Robinu. Daug laiko praleidome bėgiodami apsirengę apsiaustus, kaukes ir geltonas pėdkelnes. Taip apsirėdę įsėlinome į sesės kambarį ir paaiškinome jai, kad esame superherojai, atkeliavę išgelbėti pasaulį. Man atrodo, mums nepavyko įtikinti net jos, trimetės.

Panele mokytoja!

Untitled

Iliustracija iš knygos „Nevala Bertis. Piratas

Septynerių metų ėjau į Vatford Fylds pradinę mokyklą. Vieną dieną susirinkimo prieš pamokas metu garsiai pašaukė mano vardą. Maniau, kad patekau į bėdą, tačiau pasirodė, kad laimėjau prizą nacionaliniame dailyraščio konkurse: mėlyną parkerį su mano vardu, išgraviruotu aukso raidėmis. Žvelgiant atgal, galbūt tada ir prasidėjo mano rašymo karjera?

10 visai įdomių dalykų apie mane (Atspėk, kuris yra netiesa)

  1. Kai buvau mažas, universalinėje parduotuvėje nukritau nuo eskalatoriaus.
  2. Mano mokytojas 6 klasėje buvo vardu ponas Savage.
  3. Aš sergu už Vatfordo futbolo klubą, tikriausiai geriausią komandą pasaulyje.
  4. Viename egzamine mokykloje surinkau 0 balų, greičiausiai tai buvo rekordas!
  5. Kartą šlaviau grindis Vemblyje prieš Futbolo asociacijos taurės finalą.
  6. Žmonės man kartais sako, kad atrodau kaip televizijos laidų vedėjas Grahamas Nortonas.
  7. Savo istorijas rašau užrašų knygutėse ir jose pilna išbraukymų.
  8. Mano šeima turi tris vištas ir katiną vardu Gromitas.
  9. Mano proprosenelis buvo piratas.
  10. Jei nebūčiau rašytoju, norėčiau tapti kelionių fotografu arba superherojumi.

 

Parengta pagal: http://www.alanmacdonald-author.co.uk/about.php

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė