Rugsėjui artėjant – pokalbis su mokytojomis: mes mokomės kartu su mokiniais

Dažniausiai jos susitinka vasarą, kuomet Violeta Puzarienė iš miesto vasaroti grįžta į gimtinę. Edita Rutkauskienė čia gyvena nuolatos. Pusseseres sieja ne tik kaimynystė, bet ir ta pati profesija – lietuvių kalbos mokytojos. Vasarai einant į pabaigą jos vis dažniau pasikalba apie tai, kas laukia rugsėjį. Nekantru susipažinti su naujais mokiniais ir išvysti tuos, kuriuos jau mokė. Apie mokymą, mokinius ir vaikų norą kuo greičiau suaugti ir pasikalbėjome su mokytojomis Violeta Puzariene ir Edita Rutkauskiene.

Kodėl tapote mokytojomis? Kodėl lietuvių kalbos?

Knygos_leidyklos nuotrauka 2.jpgVioleta Puzarienė: Kai tave supa laukų, miškų platumos, žaluma ir margumynas, kai tau kvepia ariama žemė ir nokstantys obuoliai, tada apie skaičius, įvairias teorijas ir įrodinėjimus, žinoma, ir nepagalvosi, todėl belieka visą tą grožį išgyventi, žodžiais įvardyti ir kitiems papasakoti. Kalta ne tik prigimtis, bet ir mokytojos įtaigus pasakojimas: jis žavi ir veda tave grožio link. Mano literatūros mokytojos ir buvo tokios. Aš esu joms dėkinga. Žinoma, buvo galima rinktis ir kitas kalbas, tačiau arčiau širdies buvo ir yra savoji – gimtoji lietuvių kalba. Be to, esu sovietmečio kaimo vaikas, atrodo, tačiau mačiau bendruomenės pagarbą mokytojui ir pasitikėjimą juo.

Edita Rutkauskienė: Mokytoja dirbti nesvajojau, tik domėjausi knygomis nuo mažens, nes vyresnės seserys buvo sukaupusios nemažą biblioteką. Gimtoji kalba įpareigoja, ja mąstome, kuriame, tad viliojo galimybė profesionaliai suvokti literatūrą, studijavau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

 Ar prisimenate savo pirmą mokytojavimo dieną? Kokia ji buvo?

Violeta Puzarienė: Buvo įdomu, tačiau labai bijojau: 30 mokinių tave seka akimis, o aš, prisiminusi vieną metodininkų patarimą, – per pamoką nestovėti vienoje vietoje – vis vaikščiojau tai į kairę, tai į dešinę, o visi vaikai sukiojo galvas pagal mano judesius. Persistengiau.

Edita Rutkauskienė: Pirmąją pamoką vedžiau praktikos metu, tai buvo pamoka apie Salomėjos Nėries kūrybą, mokiniai buvo geranoriški, praktikos vadovai buvo puikūs, tad liko gražus prisiminimas. O pirmąją darbo dieną auklėtinio mamos ištartus žodžius įsiminiau: „Su mano vaiku darykit, ką norit, aš su juo nesusitvarkau“.

Ar tikrai mokiniai „Jūsų laikais“ buvo kitokie nei dabar? Kuo?

Violeta Puzarienė: Mokiniai buvo kitokie, ramesni, kultūringesni, nuoširdūs, pasitikintys mokytoju, gerbiantys jį, nepasitikintys savimi, nedrąsiai reiškiantys savo nuomonę, tačiau siekiantys žinių, išsilavinimo. Tokius juos formavo sovietinė santvarka (požiūris į žmogų, pastanga matyti jį paklusnų, pasyvų) ir tėvų ir vaikų išankstinis žinojimas, jog nieko nepakeisi. Be to, stojant reikės charakteristikos. Tačiau rasdavosi keletas maištautojų, kurie išsiskirdavo iš kitų drabužių stiliumi, šukuosena, užsienio atlikėjų muzikos klausymu.

Edita Rutkauskienė: Nemanau, kad mokinių elgesys, siekiai, požiūris į save ir kitus labai skiriasi. Dabar mokiniai turi didesnių galimybių labai greitai surasti reikiamos informacijos, dirbti įvairiose erdvėse, savarankiškai planuoti darbą, pasirinkti darbo metodus. Dabartis visiems siūlo pasirinkti: ar vartoti, kas brukama visiems, ar gebėti atsirinkti ir suvokti, kas tinkama konkrečiam asmeniui. Mane visuomet žavėjo mokinių kūrybiškumas, drąsa, atvirumas, nuoširdumas. Mokymas pakito ne tik dėl informacinių technologijų naudojimo, bet ir mokymo proceso planavimo, organizavimo.

Knygos_Leidyklos nuotrauka 3.jpg

Koks šiuolaikinio mokytojo vaidmuo mokymo procese?

Violeta Puzarienė: Mokytojas yra stebėtojas ir patarėjas, taip pat kūrybiškas ir provokuojantis ugdymo proceso dalyvis. Jis gerbia mokinius ir mato jų pažangą.

Edita Rutkauskienė: Mokytojas turi atskleisti kiekvieno ugdytinio gebėjimus, kurie leistų džiaugtis ir siekti tolesnio tobulėjimo. Stengiuosi, kad mokiniai gerbtų save, kitus, kad nebijotų klysti, gebėtų suvokti gyvenimo grožį ir atsakomybės, darbo vertę. Tad mokomės kartu.

_DSC0425.jpgSuaugęs žmogus – koks jis? Kokios jo atsakomybės?

Violeta Puzarienė: Suaugęs žmogus jau suvokia save kaip šeimos, bendruomenės, visuomenės narį, pasirenka tinkamą laikyseną joje, pats nusprendžia, kaip gyventi ir išlikti žmogumi. Jis atsako už savo poelgius, veiksmus, žodžius, jis pareigingas, pagarbus, komunikabilus.

Edita Rutkauskienė: Apie atsakomybę leidžia kalbėti daugelis per pamokas aptariamų ar mokinių savarankiškai perskaitytų kūrinių. Tai esame nutarę, kad suaugęs tas, kuris suvokia savo veiksmų priežastis ir pasekmes, kuris laisvę supranta kaip atsakomybę už savo ir kitų gyvenimą.

Ar jaučiate, kad šiuolaikiniai mokiniai nori kuo greičiau suaugti?

Violeta Puzarienė: Taip, nori kuo greičiau suaugti, viską turėti (būtent materialines vertybes), patogiai linksmai gyventi, viską patirti, neįsipareigoti, gyventi šiandien.

Edita Rutkauskienė: Visi nori, kad būtų atsižvelgta į jų norus, pastebėtos jų pastangos, bet nepasisekus dažnai kaltina kitus, o ne save. Tai juk būdinga daugeliui suaugusių?

Katherine Paterson knygos „Visai kaip žvaigždės“ pagrindinė veikėja dvylikos metų Angelė gyvenimo aplinkybių yra priversta per greitai suaugti. Ji turi pasirūpinti savo broliu, močiute. Kiekvieno mūsų aplinkoje, matyt, yra tokių vaikų, kurie dėl tam tikrų priežasčių turi greitai suaugti. Kaip pastebėti tokius vaikus, kuo ir kaip jiems galima padėti?

visai kaip zvaigzdes_1080x1080Violeta Puzarienė: Tokius vaikus išduoda jų laikysena, mąstysena, požiūris į gyvenimą. Akylas mokytojas stebėdamas, bendraudamas įžvelgia tas bėdas, tada stengiasi padėti pats, taip pat įtraukia ir ugdytinius, ir administraciją, ir įvairias tarnybas į pagalbą. Tai gali būti materialinė parama, darbinė veikla, psichologo konsultacijos, nuotolinis mokymasis ir panašiai.

Edita Rutkauskienė: Vaikai išsikalba, parašo, išsiduoda vienišumu, žvilgsniu. Pagalba gali būti įvairi – nuo pagyrimo, pokalbio, platesnio komentaro sąsiuvinyje iki šokolado ar riestainio. Tokie vaikai savarankiški, bet liūdni.

Kaip galima padėti vaikams savyje rasti stiprybės ir gebėjimo atrasti gražius dalykus net ir tomis aplinkybėmis, kai viskas slysta iš rankų?

Violeta Puzarienė: Bendraujant, pamažu priartėjant prie vaiko, įgyjant pasitikėjimą galima belstis į jo širdį ir teigti, jog jis nėra silpnesnis ar prastesnis už kitus, jog jo istorija unikali, o jis pats yra ypatingas. Žinoma, papasakotos, parodytos, perskaitytos sėkmingos kitų žmonių (gerai žinomų ir vertinamų) istorijos, patirtys  padrąsins ir paveiks. Be to, aktyvus dalyvavimas visuomeninėje, popamokinėje ir kitose veiklose, projektuose suteiks pasitikėjimo savimi, padės surasti draugų, nutolins nuo kasdienybės rūpesčių.

Edita Rutkauskienė: Džiugu, kad knygų apie tokių vaikų išgyvenimus yra daug ir puikių, jos irgi padeda patikėti, kad įmanoma keistis pačiam, jeigu negali pakeisti suaugusių. Dar labai prasmingos akcijos, kurių metu savo patirtį atskleidžia jauni žmonės, bendraamžiai, tai įkvepia ir padrąsina.

rusėjis_zuikiai

Ko palinkėtumėte visiems vaikams?

Violeta Puzarienė: Linkiu ilgai būti vaikais, smalsiais, pašėlusiais, nutrūktgalviškais; augti ir bręsti tarp tėčio ir mamos, brolio ir sesės; būti mylimiems, jaustis reikalingiems ir svarbiems; būti saugiems; daug skaityti, kurti, atrasti, mylėti supantį pasaulį. Sėkmės!

Edita Rutkauskienė: Būtų geriausia, jeigu visų vaikų tėvai būtų mylintys ir atsakingi, mokytojai padėtų rasti sritį, kuri įdomiausia, o vaikai būtų smalsūs kodėlčiai.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s