Vaikas mokosi skaityti – kaip išrinkti tinkamiausias knygas?

Pagal individualius besimokančio skaityti vaiko įgūdžius parinktos knygos – paprasčiausias būdas padėti jaunajam skaitytojui tobulėti ir pajusti skaitymo malonumą. Pasirinkus pernelyg sudėtingą literatūrą, vaiko motyvacija mokytis gali žlugti, o per daug paprasti kūriniai dažnai stabdo progresą. Tad kaip teisingai įvertinti, kas tinkamiausia ir įdomiausia?

Svarbiausia – teisingai nustatyti skaitymo lygį

Vaikai paprastai skaityti išmoksta būdami 5–7 metų amžiaus. Visgi kiekvieno vaiko progresas yra individualus, todėl šiuo laikotarpiu tėvai ir mokytojai turėtų švelniai paskatinti, tačiau nespausti, nes tai gali duoti priešingų rezultatų. Pirmasis žingsnis – objektyviai įvertinti dabartinį vaiko skaitymo lygį. Tėveliai tai padaryti gali pasikalbėję su vaiką ugdančiu pedagogu. Kitas būdas – atlikti nesudėtingą vaiko žodyno pažinimo testą, naudojantis vienos rankos pirštais ir knyga.

Paprašykite vaiko ištiesti penkis pirštus ir perskaityti vieną pasirinktos knygos puslapį. Kiekvieną kartą susidūrus su nežinomu žodžiu – užlenkite po vieną pirštą. Jei jis užlenkė visus penkis pirštus, skaitydamas vieną puslapį, tai reiškia, jog knygelė per sunki. Gana paprastai galima patikrinti ir teksto suvokimo įgūdžius. Paprašykite vaiko perskaityti kelis pasirinktos knygos puslapius ir atpasakoti turinį. Jei nekyla didelių problemų – knyga tinkama pagal sugebėjimus.

Visgi, net ir atlikus skaitymo lygio įvertinimą, vaikui padėti pasirinkti tinkamą ir įdomią knygą gali būti nemenka užduotis. Tokiu atveju gelbėja specialiai pradedantiesiems skaitytojams išleistos knygų serijos, pavyzdžiui, serija „Aš skaitau!“ (leidykla „Nieko rimto“). Šios serijos knygos (o jų išleista net 15) yra suskirstytos į tris lygius – pradinis lygis skirtas pirmai pažinčiai su tekstu, antrasis – jau šiek tiek įgudusiems skaitytojams, o trečiojo lygio knygelės tiks tiems, kurie jau geba sudėlioti žodžius savarankiškai, tačiau kartais dar prireikia suaugusiųjų pagalbos.

Nevertėtų pamiršti ir iliustracijų

Skaitant istoriją, papildytą iliustracijomis, tolygiai veikia abu smegenų pusrutuliai. Pradedantiesiems skaitytojams skirtos knygos dažniausiai išsiskiria nuotaikingų iliustracijų gausa. Tokios knygelės ne tik padeda lengviau sukoncentruoti dėmesį ir susidomėti istorija, tačiau taip pat ir ugdo jaunųjų skaitytojų empatiją, kritinį mąstymą bei teksto suvokimo įgūdžius.

Grafiniai elementai knygose vaikams leidžia skaityti ir įsitraukti į sudėtingesnį tekstą. Gebėdami savarankiškai suprasti įdomias ir patrauklias, tačiau šiek tiek sudėtingesnes istorijas, jie jaučia motyvaciją skaityti daugiau ir tyrinėti platų knygų pasaulį. Todėl iliustruotos knygos – puiki treniruotė prieš pradedant savarankiškai skaityti didesnės apimties kūrinius.

Iliustruota vaikų literatūra – tai tinkamas formatas tiek pradedantiems, tiek jau pažengusiems skaitytojams. Švietimo teoretiko B. Edwards teigimu, skaitymu anksčiau nesidomėję vidurinės mokyklos moksleiviai kur kas mieliau renkasi skaityti iliustruotą literatūrą, tokį pasirinkimą motyvuodami formato patrauklumu.

Nustačius lygį – leisti išsirinkti pačiam

Kaip bebūtų, pagrindinė priežastis, lemianti vaiko norą skaityti daugiau – tai pats skaitymo procesas, kuris turėtų būti malonus ir teikiantis kuo daugiau džiaugsmo. Todėl nepatyrusiam skaitytojui vertėtų patarti, kokias knygas jis galėtų rinktis, tačiau galutinį sprendimą dėl kūrinio turinio, vaikas gali priimti pats. Tokiu būdu bus jaučiama didesnė motyvacija skaityti tema, kuri vaikui tuo metu yra išties aktuali ir artima.

Leidyklos „Nieko rimto“ išleista serija „Aš skaitau!“ pasižymi istorijų įvairove, kurių herojai jau pažįstami ir pamėgti daugelio – padykęs katinėlis Juodis, nuotykių ieškotojas nevala Bertis, linksmoji raganėlė Vinė, narsuolė Nelė Rap ir kiti. Jau lapkričio pradžioje knygynuose pasirodys šventinių stebuklų kupina naujausia šios serijos knyga – britų autorės Bellos Swift pasakojimas apie prieglaudoje atsidūrusį šunį „Mopsas, svajojęs tapti vienaragiu“.

Leidyklos „Nieko rimto“ vadovas A. Vereckis: „Per 18 metų vaikų literatūra pasikeitė neatpažįstamai“

Šią savaitę leidykla „Nieko rimto“ švenčia aštuonioliktąjį gimtadienį. Nuo jos įsikūrimo 2001-aisiais vaikų ir paauglių literatūros leidykla išleido beveik 700 knygų. Apie per šį laikotarpį įvykusius pokyčius, šiuolaikinės vaikų literatūros pasiekimus, tendencijas ir aktualijas kalbamės su leidyklos vadovu Arvydu Vereckiu.

Kokius pagrindinius vaikų literatūros pasiekimus, įvykusius nuo XX amžiaus pradžios, galite įvardinti?

Šiuo metu populiariojoje vaikų literatūroje apie baimę kalbama visai kitaip nei anksčiau – vaikams paaiškinama jos kilmė, rašytojai ir leidėjai gilinasi į tai, kaip vaikas suvoks knygoje užkoduotą žinutę. Anksčiau didelė dalis lietuviškų pasakų buvo paremtos gąsdinimu ir didaktiniais pamokymais. Dar vienas pokytis – sumažėjusi agresija ir padidėjęs subtilumas. Dažnai nebeįvardinama konkreti ir vienintelė išvada – vaikui paliekama erdvė pamąstyti ir atrasti tai, kas svarbu jam. Tačiau, kuomet vaikas susipažįsta su istorija, pamąsto, mama ar tėtis turėtų pasikalbėti su juo, aptarti, ko išmoko ir kaip tai pritaikys. Kiekvienam vaikui reikia dėmesio, o tai dažnai yra didelė problema tėvams, stokojantiems laiko.

Kaip pasikeitė vaikų literatūra Lietuvoje per pastaruosius 18 metų?

Per šį laikotarpį vaikų literatūra pasikeitė neatpažįstamai. Visų pirma, iliustracijos tapo kur kas kokybiškesnės. Manau, kad šį pokytį lėmė ir mūsų leidyklos veikla, keliami aukšti standartai iliustruotojams. Literatūra taip pat pažengė – vis daugiau žmonių geba įtikinamai rašyti vaikams ir paaugliams bei nori tuo užsiimti savo gyvenime. Atsirado ir literatūrinė branda, o tai jau leidžia diskutuoti apie lietuviškos vaikų literatūros pasiekimus ir išskirtinumus.

Kaip apibūdintumėte dabartines vaikų literatūros tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje – kokios temos, aktualijos vyrauja?

Vaikų literatūra tapo labai komerciška, tačiau iškilo ir daug briliantų. Šiu metu madingos edukacijos, ekologijos, žmogaus teisių temos atsiranda ir vaikų literatūroje. Tiesa, kalbėti apie vaikų pareigas tapo nepopuliaru, o tai reiškia, kad ir nekomerciška. Vaiką privalu ne tik supažindinti su jo teisėmis, bet ir deklaruoti pareigas – nerėkti, bet reikalauti. Knygų išliekamoji vertė atsiranda tada, kai kūrinyje kalbama ne tik apie tai, kas aktualu, bet ir apie tai, kas nepopuliaru, tačiau svarbu ir teisinga.

Kaip keičiasi vaikų susidomėjimas spausdinta knyga?

Skaitymas ir knyga niekur nedingsta – vaikai vis dar skaito, nors ir šiek tiek rečiau. Šį pokytį lemia tėvų elgesys, o ne pačios technologijos savaime. Jei tėvai neskaito – neskaitys ir vaikai. Technologijos keičia tėvų elgesį, o tai matydami vaikai iš jų ima pavyzdį.

Kodėl svarbu, kad vaikai skaitytų?

Skaitymas lavina vaizduotę! Jeigu žmogus neturi vaizduotės – jis negali būti kūrėjas. Jeigu jis negali būti kūrėjas – jo gyvenime bus nedaug prasmės. Jeigu jo gyvenime bus nedaug prasmės – nesunku susirgti depresija. Jeigu žmogus sirgs depresija – jis bus liūdnas. Jeigu jis bus liūdnas – bus liūdna ir kitiems. Todėl yra svarbu skaityti.

Kodėl vaikų literatūros kūriniai yra aktualūs ir suaugusiems? Ko iš jų galima pasimokyti?

Todėl, kad kiekvienas suaugęs savo viduje turi po mažą vaiką, su kuriuo labai svarbu užmegzti ir palaikyti ryšį – tik tada tampama tikru žmogumi. Vidinis vaikas yra labai susijęs su siela, o prarasti ryšį su savo siela – didžiulė tragedija. Be to, visos mano žinomos pažangios, brandžios asmenybės skaito vaikų literatūrą. Tai atpalaiduoja ir sužavi. Gyvenimas susideda iš daug mažų smulkmenų, jos visos labai svarbios. Vaikų literatūra suaugusiam grąžina gebėjimą jomis džiaugtis.

Rekomenduokite 5 vaikų literatūros knygas, kurias skaitydami mėgausis ir suaugę.

1. Sergej Kozlov, „Ežiukas rūke“. Tai trumpų, tačiau svajingų, švelnių ir pamokančių pasakų rinkinys apie ežiuko ir jo draugų nuotykius, atsakymų į rūpimus klausimus paieškas. Istorijose gausu dialogų, kuriuose miško gyventojai aptaria kiekvienam aktualias temas: draugystės galią, svajones, drąsą jomis tikėti ir netgi egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, kas būtų, jei mūsų nebūtų? Knygai papildomo žavesio suteikia nuostabios Sigutės Ach iliustracijos. 

2. Selemonas Paltanavičius, „Gamtos metų ratas“. Gausiai iliustruota interaktyvi gamtos pažinimo knyga sudomins paties įvairiausio amžiaus skaitytojus. Spalvingos iliustracijos, nuotaikingi pokalbiai, išraiškingai ir smagiai aprašyti per metus gamtoje vykstantys pokyčiai ir dvylikos mėnesių nuotraukos, kurios, naudojant mobiliąją programėlę „Metų laikai“, atgyja trumpų vaizdo įrašų pavidalu, įtrauks visus šeimos narius ir išmokys pažinti gamtos paslaptis.

3. Antoine de Saint-Exupéry, „Mažasis princas“. Nesenstanti klasika. Viena iš populiariausių visų laikų knygų (ne)vaikams. Istorija apie mažojo princo smalsumą, keliones, draugystę, meilę ir nusivylimą, prijaukintą lapę ir įspūdingus saulėlydžius primena, kad širdimi matyti galima kur kas ryškiau nei akimis. Jau lapkritį „Nieko rimto“ knygų gretas papildys išskirtinis „Mažojo princo“ leidimas, kurį puoš italų dailininkės Manuelos Adreani iliustracijos.

4. Kelly Barnhill, „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“. Tik šiemet į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas naujausias amerikiečių autorės Kelly Barnhill romanas jau spėjo pelnyti ne tik jaunųjų literatūros gurmanų, bet ir suaugusių skaitytojų simpatijas ir netgi Newbery medalį. Stebuklingų padarų ir įvykių kupinoje istorijoje išaiškėja, kas lemia, kad kai kurios pasaulio vietos yra pritvinkusios liūdesio ir baimės, o kitose gyvenimas teka įprasta vaga, tačiau žmonės jaučiasi laimingi. Knyga primena auksinę tiesą – jei nori būti laimingas, rekomenduojama pamiršti bet kokias išankstines nuostatas.

5. L. Frank Baum, „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Tai viena populiariausių literatūrinių pasakų pasaulyje. Joje pilna šviesaus džiugesio ir stebuklų. Istorija, užauginusi jau kelias vaikų kartas, vis dar nepraranda savo aktualumo, įkvepia tikėti stebuklais ir savimi, drąsiau svajoti bei mažiau bijoti. Didžiulis noras nugali didžiulę baimę – prisiminti šį dėsnį vienodai aktualu tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Ačiū už pokalbį!

Vaikų mylimo rašytojo O. Preußlerio kūrybos viršūne laikoma knyga – skirta paaugliams

Spalio 20 dieną – vokiečių vaikų ir paauglių rašytojo Otfrydo Proislerio (Otfried Preußler, 1923–2013) gimimo diena. Jei ne tik legendų raganiai iš užburtų malūnų, bet ir paprasti žmonės galėtų gyventi amžinai, šiemet švęstume 96-ąjį jo gimtadienį. Dabar galime tik viltis, kad amžinai gyvuos jo kūryba – o tai galbūt ir įmanoma, mat jau dabar su Otfrydo Proislerio knygomis užaugo ir auga ne viena vaikų karta. Daugelis su nostalgija prisimena „Plėšiką Hocenplocą“, „Vaiduokliuką“, „Raganiukę“, „Mažąjį Vandenį“. Ne viena mama ar tėtis šias knygas ir šiandien skaito vaikams ir kikena kartu.

Tačiau vaikų pamiltas rašytojas kūrė istorijas ne tik mažiesiems skaitytojams. Bene didžiausio literatūros kritikų pripažinimo sulaukęs O. Proislerio kūrinys „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ yra skirtas vyresniems skaitytojams – paaugliams bei šiurpių istorijų nebijantiems vaikams nuo kokių 11 metų (galima ir jaunesniems, jei knygos storis negąsdina, o susirūpinusi mama knygos neatima – kas vaikystėje pasislėpęs neskaitė ko nors, skirto ne visai savo amžiui?). Na ir, žinoma, suaugusiesiems, kuriuos domina paslaptingas burtų ir legendų pasaulis.

Istorija prasideda, kai keturiolikmetis našlaitis Krabatas susapnuoja varnus, kviečiančius atvykti į Kozelio raiste esantį malūną ir tapti vienu iš jų. Maža ko prisisapnuoja, tačiau sapnui nesiliaujant kartotis, Krabatas nusprendžia pasižiūrėti, kas ten per malūnas. Nuvykęs tampa malūnininko (kaip paaiškėja – galingo juodojo burtininko) mokiniu ir jo gyvenimas visiškai pasikeičia. Šiurpioje istorijoje apie užburtą malūną ir jame įkalintus burtininko mokinius dera senovės legendos, paslaptingi sapnai, pavojingos užduotys, nesibaigiantys sunkūs darbai malūne dieną, ne ką lengvesnės burtų pamokos naktį ir tarp mokinių tvyranti įtampa – nė vienas nežino, kuriuo bendramoksliu gali pasitikėti.

Knyga „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ laikoma Otfrydo Proislerio kūrybos viršūne. Už ją rašytojas susilaukė daugybės literatūrinių apdovanojimų, buvo įtrauktas ir į H. K. Anderseno garbės sąrašą. Tačiau skaitytojams ne apdovanojimai svarbiausia, o tai, kad skaitant knygą pakliūni į šiurpiai stebuklingą pasaulį, kuriame atgimsta praeities legendos, egzistuoja burtai ir prakeiksmai, nuotykiai ir pavojai, kuriuos įveikti reikia ypatingos narsos. Kai skaitydamas iš tiesų patiki rašytojo kuriamo pasaulio tikrumu, kai tau rūpi veikėjų likimai, kai vis sulaikai kvapą ir nesinori atsitraukti nuo knygos – tada žinai, kad skaitai kūrinį, kuris ne vieną užkrės noru skaityti.

Pats Otfrydas Proisleris nugyveno pilną įvykių gyvenimą. Gimęs Čekijoje, vėliau su tėvais persikraustė į Vokietiją. 1942-aisiais, vos baigęs mokyklą, buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, penkerius metus praleido belaisvių stovykloje Rusijoje – tačiau liko sveikas ir nepalaužtas. Grįžęs po karo sukūrė šeimą ir, galiausiai baigęs studijas, ilgus metus dirbo pradinių klasių mokytoju. Mokiniams dažnai pasakodavo paties kurtas istorijas, galiausiai ėmė jas ir užrašinėti. Jo knygose telpa viskas – vaikystėje girdėtos liaudies pasakos ir legendos, sukauptos žinios apie pasaulį, žmones ir kas domina vaikus bei, žinoma, švelnus humoras ir šviesus rašytojo požiūris į visa, kas aplinkui.

Otfrydo Proislerio knygas skaityti tiesiog smagu – nesvarbu, ar tau aštuoneri, ar dvidešimt, o gal šešiasdešimt aštuoneri. Tas smagumas greičiausiai kyla iš to, kad pačiam rašytojui kurti vaikams bei paaugliams buvo malonumas ir didelis džiaugsmas. Kaip sakė jis pats: „Kartais manęs klausia: kodėl gi Jūs, pone Proisleri, rašote knygas vaikams? Aš atsakau labai paprastai: kadangi man tai malonu. Mieli vaikai, linkiu, kad Jums skaityti būtų taip pat malonu, kaip man rašyti!“

Eglė Devižytė

Pasaulyje įvertintos knygos kūrėjai: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus

Šį mėnesį pasirodžiusi paveikslėlių knyga „Ponas Kampas“ jau spėjo sulaukti tarptautinio pripažinimo. Jos iliustracijos Šanchajaus vaikų knygų mugės organizuojamame „Auksinio vėjo malūnėlio“ („Golden Pinwheel“) jaunųjų iliustruotojų konkurse buvo atrinktos tarp 50 finalistų iš 1999 dalyvių, kurie atstovauja 72 šalims. Apie knygos temas, išankstinę jos sėkmę ir kūrybinį procesą kalbamės su jos autoriais rašytoju Benu Bėrantu ir iliustruotoja Tania Rex. 

Tania, kokia pirma mintis kilo perskaičius „Pono Kampo“ tekstą?

TANIA: Pagalvojau, kad jis šiek tiek apie mane ir mano šeimą. Abu su vyru esame dailininkai, kiekvieną dieną daug piešiame, sūnus taip pat piešia. Tad istorija pasirodė itin artima. Labai apsidžiaugiau, kad iliustruoti naują knygą Benas pasirinko būtent mane, nepaisant to, kad reikėjo luktelėti darbų pradžios, nes tuo metu turėjau baigti kitus projektus. Kai pradėjau eskizuoti, iš karto apsisprendžiau, kad naudosiu savo mylimiausią mėlyną spalvą, kokia bus bendra piešimo stilistika ir kaip atrodys pagrindinis veikėjas. Galima sakyti, kad tai knyga, kurios laukiau, kad galėčiau pasireikšti kaip iliustruotoja.

Benai, o ką tu pagalvojai pamatęs knygos iliustracijas?

BENAS: Kad jos labai mėlynos! Bet mėlyna mano mėgstama spalva, todėl iliustracijas pamilau iš pirmo žvilgsnio. Iš tikro labai norėjau, kad knygą iliustruotų būtent Tania. Laukti tikrai buvo verta. Tai įrodo ir faktas, kad iliustracijos šiemet vienintelės iš Lietuvos pateko į išties stipraus tarptautinio konkurso penkiasdešimtuką bei aplenkė net 1949 kitus dalyvius iš viso pasaulio. Tanios talentą pastebėjau jau seniai ir džiaugiuosi, kad su mano knyga ji galėjo atsiskleisti.

Kas buvo sunkiausia rašant ir iliustruojant? Kaip pavyko tuos sunkumus įveikti?

BENAS: Esu iš tų rašytojų, kurie patys prisidaro sunkumų. Kiekvieną pasakojimą perrašinėju daugybę kartų – pirmą ir galutinį rankraščius būtų sunku palyginti. Sunkiausia būna neprisirišti prie pirmojo bandymo ir nepalikti išlindusios kokios nors siūlės – juk tada teksto kelnės praplyštų pačioje gėdingiausioje vietoje. To išvengti padeda akylas žvilgsnis. Ne tik mano, bet ir iš šalies. Esu dėkingas visiems, kurie „Poną Kampą“ skaitė dar iki jo išleidimo, ypač redaktorei Giedrei Kmitienei, kuri turi išskirtinį kalbos pojūtį.

TANIA: Iliustravimo procesas buvo ilgas ir užtruko daugiau nei metus. Per tą laiką buvo ir akimirkų, kai galvojau, kad knygos niekada neužbaigsiu (šypsosi). Tada darydavau savaitės pertrauką, piešdavau kitas iliustracijas ir šiek tiek pailsėjusi vėl grįždavau prie knygos šviežesne galva. Atvartą su paukščiukais perpiešiau kokius keturis kartus, nes jis man vis nepatikdavo, tad tų paukščiukų iš viso nupiešiau gal porą šimtų. Bet nepaisant ilgo proceso tai buvo viena iš „lengviausių“ mano knygų. Beno tekstas labai palankus iliustruoti, labai įkvepiantis ir, kas svarbiausia, turėjau visišką laisvę piešti taip, kaip norėjosi pačiai.

Knygoje šeima ruošiasi kraustytis į naujus namus. Patiems turbūt taip pat yra tekę kraustytis. Kokie jūsų prisiminimai?

BENAS: Kai buvau vaikas, kraustėmės du kartus: iš pradžių gyvenom vieno kambario bute, paskui, gimus sesei, persikėlėm į dviejų kambarių, o vėliau – į trijų kambarių butą, todėl namai tarsi augo kartu su manimi. Labiausiai į atmintį įstrigo, kai visus daiktus sunešėm į naujų namų svetainę. Ši tapo tikru dėžių labirintu, po kurį buvo labai smagu palandžioti ir per kliūtis pasiekti palangę. Šis prisiminimas – vienas iš knygos įkvėpimo šaltinių.

Anksčiau vienuose namuose gyveno kelios kartos. Dabar žmonės linkę dažniau kraustytis, todėl svarbu apie tai kalbėti su vaikais, nes persikraustymas jiems gali būti nemaloni ar net gąsdinanti patirtis, ypač jei reikia eiti į kitą darželį ar mokyklą.

TANIA: Mums, suaugusiesiems, kraustymasis – didelis darbas, įvairiausių rūpesčių pilnas procesas. Nors man kraustytis į naują vietą visai patinka, tai tarsi naujas gyvenimo etapas. Iš naujo gali kurti savo jaukų namų lizdelį.

Ponas Kampas pasakoja berniukui jo tėvų susipažinimo istoriją. Ar žinote, kaip susipažino jūsų tėvai?

BENAS: Susipažinimo istorijos man įdomios nuo pat mažens – žavu, kad žmonės sutinka vienas kitą pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis. Tikiuosi, kad vaikai, perskaitę knygą, taip pat paklaus šio klausimo savo tėvų. Mama mano tėčiui krito į akį darbe. Tėtis stengėsi kaip įmanydamas: veždavo mamą pietų, nešdavo jai obuolius ir bandeles. Sakoma, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį, bet šiuo atveju turbūt nutiko atvirkščiai (šypsosi).

TANIA: Žinau, kad jie susipažino restorane. Tai buvo iškart po tėčio grįžimo iš privalomosios tarnybos kariuomenėje. Tėčiui sunkiai sekėsi užkariauti mamos širdį, o mama vis mėgdavo paerzinti jį ir į pasimatymus ateidavo pavėluodama bent 2 valandas (šypsosi).

BENAS: Jau tos mamos!

Tania, knygą iliustruoti padėjo Jūsų sūnus Povilas ir jo draugas Juozas. Kaip atrodė šis procesas?

TANIA: Knygą iliustruoti man iš tikrųjų padėjo vaikai. Pagalvojau, kad būtų labai smagu panaudoti tikrus vaikų piešinius, nes juk apie tai ir pati knyga! Pirmiausia peržiūrėjau ir atrinkau sūnaus piešinius iš dailės būrelių ir užsiėmimų. Pavyzdžiui, atvertime, kuriame Jovaras piešia ant sienos didįjį piešinį, panaudojau vieną iš darbų, kurį Povilas nupiešė dailės pamokoje. Tiesiog jį nuskenavau, šiek tiek pakoregavau ir visą įkėliau į iliustraciją. Buvo ir specialių „užsakymų“ vaikams. Pavyzdžiui, papūgą, žuvytę ir žiurkėną sugalvojo Povilas. Buvo pripiešti kokie penki ar šeši lapai papūgų ir iš jų išrinkau tas, kurios pasirodė tinkamiausios knygai. Taip pat daugelis smulkių piešinukų yra iš Juozo ir Povilo piešinių albumų ir bloknotų.

Knygoje rašoma apie piešimą ant sienų, už kurį lyg ir būtų galima gauti barti. Ar patys esate piešę ant sienų? O ar leistumėt tai daryti savo vaikams?

TANIA: O, šis klausimas tikrai ateina į galvą, kai perskaitai „Poną Kampą“! Kai buvau maža, ant sienų nepiešiau. Buvau labai gera ir paklusni mergaitė ir piešdavau ant popieriaus lapų. Tik labai išskirtiniais atvejais leisdavau sau nuspalvinti kokios nors knygos viršelį ar priešlapius. Nors, kai buvau maždaug dešimties ir jau turėjau asmeninę drabužių spintą, išpiešiau ir apklijavau lipdukais jos vidų. Buvo labai gražu ir spalvinga.

Žinoma, piešti ant sienų nereikėtų. Bet jei labai norisi sukurti didesnio formato meno kūrinį, visada yra išeitis – priklijuoti ant sienos didelį lapą ir piešti ant jo! Taip piešinys gali būti išsaugotas, net jei sugalvosi perdažyti sienas ar reikės kraustytis į kitą vietą.

BENAS: Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis veikėjas Jovaras ant sienos už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką, kurio niekas ilgai nepastebėjo, o paskui jau nebegalėjo išsiaiškinti, kieno tai darbas. Bet nuo to laiko nelabai tepatobulėjau. Jei būčiau pats iliustravęs šią knygą, visus žmones sudarytų penki pagaliukai ir rutuliukas.

Iš esmės knyga buvo sugalvota kaip lengva provokacija tėvams. Manau, kiekvienoje šeimoje bus rastas kitas atsakymas ir nustatytos savos taisyklės. Vieni tėvai neleis piešti ant sienų, kiti vaiko kambaryje galbūt paskirs atskirą sieną, ant kurios vaikas galės atskleisti savo meninius sugebėjimus, treti galbūt darys taip, kaip pasiūlė Tania, ir ant lapo nupieštą piešinį priklijuos prie sienos. Ir visi bus teisūs. Be to, į knygą piešti tarsi irgi negalima, bet šioje yra tuščias baltas priešlapis, kuriame vaikai kviečiami nupiešti savo giminės medį.

 Kokį įsivaizduojate „Pono Kampo“ skaitytoją?

BENAS: Šios knygos skaitytojas jau pats laiko ją rankose ir skaito pakankamai užtikrintai, nors tą daryti išmoko dar visai neseniai. Iš lovos rytais jis išlipa žvalus, nors kartais ir nenori eiti į mokyklą, nes už lango šalta. Jam patinka piešti ir spalvinti, nors ne visada pataiko į kontūrus. Jo galvoje dūzgia daugybė minčių. Namie jam atrodo, kad kiekvienas daiktas galėtų papasakoti savo istoriją, o naktį jis sapnuoja spalvotus sapnus. Kitaip tariant, tai beveik kiekvienas 5–8 m. vaikas (šypsosi). Tiesa, tikiu, kad knyga patiks ir mažesniems, jei tekstą perskaitys tėveliai.

Kaip manote, kuo ši knyga išsiskiria iš kitų?

BENAS: Į šį klausimą taikliai atsakė viena užsienio leidėja, kai nusiunčiau jai perskaityti ir įvertinti „Poną Kampą“. Tai knyga apie paprastą šeimą, su kuria skaitytojai gali lengvai tapatintis. Tokie  nutikimai vyksta kasdien. Tuo pat metu kiekviena šeima skirtinga su savo nerašytomis taisyklėmis, vaidmenimis, laisvalaikiu, papasakotomis ir nepapasakotomis istorijomis. Šia knyga norėjau tai akcentuoti. Knygos situacija paprasta, bet iš jos kyla net kelios svarbios temos.

TANIA: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus kiekvienam vaikui (ir ne tik vaikui). Apie šeimos svarbą ir palaikymą, apie tai, kad mylima veikla suartina ir padeda surasti draugų, apie tai, kaip smagu leisti laiką visai šeimai kartu.

Ko palinkėtumėte knygos skaitytojams?

 

BENAS: Linkiu nebijoti klausti, žaisti, eksperimentuoti. Visai nesvarbu, ar su pieštuku rankoje, ar su arbūzu ant galvos. Įvairiausių spalvų kupinas pasaulis atsiveria tik tokiu būdu. Na gerai, yra ir dar vienas būdas. Skaityti knygas. Bet juk knygos skaitytojai ir taip jas skaito (šypsosi).

TANIA: Labiausiai noriu palinkėti kuo daugiau linksmų, nuoširdžių ir kūrybingų vakarų su pieštukais rankose!

Princesės – senovėje ir šiais laikais

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei šiandien būti Ana ir Elza, jas sudėjus kartu. Nes jauniausią dukrą karaliai mylėdavo labiausiai ir jeigu ją vyresnės seserys skriaudė, tai pabaigoje nedorėlės būdavo nubaudžiamos. Kodėl karaliai jauniausią dukrą mylėjo labiausiai, nežinau, bet taip rašoma įvairių šalių pasakose. Kad įsitikintum, gali paieškoti bibliotekose prieš 30 metų leistos serijos „Pasaulio šalių pasakos“ knygų.

Pasakos pabaigoje karalaitės (nesvarbu, jauniausios ar vienturtės) laukdavo didysis prizas – vestuvės. Ją vesdavo princas ar prasčiokas, visų prieš tai laikytas nevykėliu ir kvaileliu (nors iš tiesų jis nebuvo nevykėlis, tik labai gerai tokiu apsimetantis, kaip koks superagentas). Kartais karalaitė būdavo tikroji pasakos didvyrė, nes slapta karalaičiui ar kvaileliui-superagentui patardavo, kaip gelbėtis iš pinklių ir išspręsti skirtą užduotį. Tačiau kažkodėl niekada jos tėtis karalius nepareiškė: „Dukrele, esi tokia išmintinga, protingesnė už princą ar superagentą, tad valdyk karalystę viena“. Kaip šiandien vaikams būtinai reikia eiti į mokyklą, taip pasakose karalaitei būtinai reikėjo ištekėti.

Tačiau laikas bėgo ir pasaulis keitėsi. Moterys pradėjo vairuoti automobilius ir suprato, kad nebūtina laukti, kol atvažiuos jas vežti vyras su mašina, nes jos gali pačios nukeliauti, kur nori. Taigi, moterys  tapo laisvesnės, o pasakos, kuriose karalaitė sėdi pagrobta drakono ir laukia, kol ją išvaduos, ne visiems tapo priimtinos. Kodėl karalaitės elgiasi taip, lyg nieko nesugebėtų? Tinginės jos ar visiškos nemokšos? Mamos ir tėčiai susirūpino, kad, jeigu jų dukros skaitys tik tokias pasakas, paskui nesusigaudys, kaip elgtis gyvenime.

Taip greta senųjų pasakų, kurios atspindėjo pasaulį, koks jis buvo anksčiau, atsirado naujos pasakos su naujoviškomis karalaitėmis. Tik negalvokite, kad jos yra geresnės už senąsias. Jos tiesiog kitokios. Ką apie karalaites galvoja (tiksliau sakant, rašo) šiuolaikiniai lietuvių autoriai?

Birutės Mar „Princesių sala“ primena mano vaikystės buvimą princesėmis, kai vaikščiojom paskendusios svajonėse, kad esam karalaitės ir jau nuo to buvo smagu. Šioje istorijoje princesės mokosi būti tikromis princesėmis, o tai reiškia, kad jos turi išmokti spindėti. Prisiminus kalną knygų, kuriose įtikinėjama, jog princesei svarbiausia turėti daug gražių suknelių ir papuošalų, galima apsigauti ir pagalvoti, jog „Princesių sala“ yra apie tai. Nieko panašaus. Rašytoja kalba apie vidinį spindėjimą, kurį turi išsiugdyti princesė, pažindama save.

Karalaitė iš Juliaus Kelero knygos „Karalaitė, kuri nesiprausė“ yra, švelniai tariant, originali. Kaip kitaip taktiškai pavadintum mergaitę, kuri du metus nesiprausia ir yra tokia nešvari, kad dėl maisto likučių, prilipusių ant veido, pešasi žvirbliai, norėdami juos nulesti tiesiai nuo lūpų? Nesiprausė karalaitė ne dėl tingumo, o dėl to, kad jai skaudėjo širdį dėl mirusios mamos. Liūdna, ar ne? Iš anksto pasakysiu, kad pasaka baigsis gerai, pabaigoje lauks ir širdies ramybė, ir švara, ir meilė.

Jei pamatysi knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, žinok, kad tai mano pirmoji knyga vaikams. Pavadinimas sufleruoja, apie ką istorija, o aš pridursiu, kad manoji karalaitė pati priverda košės, o paskui pati ją ir srebia. Ji nėra paika, bet juk kiekvienas kartais pridarome kvailysčių. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – išmintingas patarimas padeda karalaitei situacijoje, kai atrodo, jau viskas, kas galėjo, sugriuvo. Išeitis tik viena – ne bėgti slėptis, o grįžti atgal ir atstatyti, ką sugriovei. Tą ji ir daro, padedama geriausio draugo taksiuko Tapio.

Mariaus Marcinkevičiaus „Princesė“ yra tiesiog smagi knyga, nes beskaitant galvoji: „Na ir nesąmonė parašyta“, bet tuo pačiu šypsaisi nuo vienos ausies iki kitos. Tą „nesąmonę“ padarė vėjas, sumaišęs žodžius sakinyje. Piešiniai knygoje verti atskiro dėmesio. Juos bežiūrint galima svajoti apie įvairius dalykus – pavyzdžiui, apie tai, kokia karalaite norėtum būti ir ką tada norėtum nuveikti.

Jolita Zykutė