Pasaulyje įvertintos knygos kūrėjai: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus

Šį mėnesį pasirodžiusi paveikslėlių knyga „Ponas Kampas“ jau spėjo sulaukti tarptautinio pripažinimo. Jos iliustracijos Šanchajaus vaikų knygų mugės organizuojamame „Auksinio vėjo malūnėlio“ („Golden Pinwheel“) jaunųjų iliustruotojų konkurse buvo atrinktos tarp 50 finalistų iš 1999 dalyvių, kurie atstovauja 72 šalims. Apie knygos temas, išankstinę jos sėkmę ir kūrybinį procesą kalbamės su jos autoriais rašytoju Benu Bėrantu ir iliustruotoja Tania Rex. 

Nuotrauka Beno Bėranto_1

Tania, kokia pirma mintis kilo perskaičius „Pono Kampo“ tekstą?

TANIA: Pagalvojau, kad jis šiek tiek apie mane ir mano šeimą. Abu su vyru esame dailininkai, kiekvieną dieną daug piešiame, sūnus taip pat piešia. Tad istorija pasirodė itin artima. Labai apsidžiaugiau, kad iliustruoti naują knygą Benas pasirinko būtent mane, nepaisant to, kad reikėjo luktelėti darbų pradžios, nes tuo metu turėjau baigti kitus projektus. Kai pradėjau eskizuoti, iš karto apsisprendžiau, kad naudosiu savo mylimiausią mėlyną spalvą, kokia bus bendra piešimo stilistika ir kaip atrodys pagrindinis veikėjas. Galima sakyti, kad tai knyga, kurios laukiau, kad galėčiau pasireikšti kaip iliustruotoja.

Benai, o ką tu pagalvojai pamatęs knygos iliustracijas?

BENAS: Kad jos labai mėlynos! Bet mėlyna mano mėgstama spalva, todėl iliustracijas pamilau iš pirmo žvilgsnio. Iš tikro labai norėjau, kad knygą iliustruotų būtent Tania. Laukti tikrai buvo verta. Tai įrodo ir faktas, kad iliustracijos šiemet vienintelės iš Lietuvos pateko į išties stipraus tarptautinio konkurso penkiasdešimtuką bei aplenkė net 1949 kitus dalyvius iš viso pasaulio. Tanios talentą pastebėjau jau seniai ir džiaugiuosi, kad su mano knyga ji galėjo atsiskleisti.

Ponas kampas_iliustracija iš knygos
Kas buvo sunkiausia rašant ir iliustruojant? Kaip pavyko tuos sunkumus įveikti?

BENAS: Esu iš tų rašytojų, kurie patys prisidaro sunkumų. Kiekvieną pasakojimą perrašinėju daugybę kartų – pirmą ir galutinį rankraščius būtų sunku palyginti. Sunkiausia būna neprisirišti prie pirmojo bandymo ir nepalikti išlindusios kokios nors siūlės – juk tada teksto kelnės praplyštų pačioje gėdingiausioje vietoje. To išvengti padeda akylas žvilgsnis. Ne tik mano, bet ir iš šalies. Esu dėkingas visiems, kurie „Poną Kampą“ skaitė dar iki jo išleidimo, ypač redaktorei Giedrei Kmitienei, kuri turi išskirtinį kalbos pojūtį.

TANIA: Iliustravimo procesas buvo ilgas ir užtruko daugiau nei metus. Per tą laiką buvo ir akimirkų, kai galvojau, kad knygos niekada neužbaigsiu (šypsosi). Tada darydavau savaitės pertrauką, piešdavau kitas iliustracijas ir šiek tiek pailsėjusi vėl grįždavau prie knygos šviežesne galva. Atvartą su paukščiukais perpiešiau kokius keturis kartus, nes jis man vis nepatikdavo, tad tų paukščiukų iš viso nupiešiau gal porą šimtų. Bet nepaisant ilgo proceso tai buvo viena iš „lengviausių“ mano knygų. Beno tekstas labai palankus iliustruoti, labai įkvepiantis ir, kas svarbiausia, turėjau visišką laisvę piešti taip, kaip norėjosi pačiai.

dėžėsKnygoje šeima ruošiasi kraustytis į naujus namus. Patiems turbūt taip pat yra tekę kraustytis. Kokie jūsų prisiminimai?

BENAS: Kai buvau vaikas, kraustėmės du kartus: iš pradžių gyvenom vieno kambario bute, paskui, gimus sesei, persikėlėm į dviejų kambarių, o vėliau – į trijų kambarių butą, todėl namai tarsi augo kartu su manimi. Labiausiai į atmintį įstrigo, kai visus daiktus sunešėm į naujų namų svetainę. Ši tapo tikru dėžių labirintu, po kurį buvo labai smagu palandžioti ir per kliūtis pasiekti palangę. Šis prisiminimas – vienas iš knygos įkvėpimo šaltinių.

Anksčiau vienuose namuose gyveno kelios kartos. Dabar žmonės linkę dažniau kraustytis, todėl svarbu apie tai kalbėti su vaikais, nes persikraustymas jiems gali būti nemaloni ar net gąsdinanti patirtis, ypač jei reikia eiti į kitą darželį ar mokyklą.

TANIA: Mums, suaugusiesiems, kraustymasis – didelis darbas, įvairiausių rūpesčių pilnas procesas. Nors man kraustytis į naują vietą visai patinka, tai tarsi naujas gyvenimo etapas. Iš naujo gali kurti savo jaukų namų lizdelį.

myliu.jpgPonas Kampas pasakoja berniukui jo tėvų susipažinimo istoriją. Ar žinote, kaip susipažino jūsų tėvai?

BENAS: Susipažinimo istorijos man įdomios nuo pat mažens – žavu, kad žmonės sutinka vienas kitą pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis. Tikiuosi, kad vaikai, perskaitę knygą, taip pat paklaus šio klausimo savo tėvų. Mama mano tėčiui krito į akį darbe. Tėtis stengėsi kaip įmanydamas: veždavo mamą pietų, nešdavo jai obuolius ir bandeles. Sakoma, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį, bet šiuo atveju turbūt nutiko atvirkščiai (šypsosi).

TANIA: Žinau, kad jie susipažino restorane. Tai buvo iškart po tėčio grįžimo iš privalomosios tarnybos kariuomenėje. Tėčiui sunkiai sekėsi užkariauti mamos širdį, o mama vis mėgdavo paerzinti jį ir į pasimatymus ateidavo pavėluodama bent 2 valandas (šypsosi).

BENAS: Jau tos mamos!

Tania, knygą iliustruoti padėjo Jūsų sūnus Povilas ir jo draugas Juozas. Kaip atrodė šis procesas?

personažai

TANIA: Knygą iliustruoti man iš tikrųjų padėjo vaikai. Pagalvojau, kad būtų labai smagu panaudoti tikrus vaikų piešinius, nes juk apie tai ir pati knyga! Pirmiausia peržiūrėjau ir atrinkau sūnaus piešinius iš dailės būrelių ir užsiėmimų. Pavyzdžiui, atvertime, kuriame Jovaras piešia ant sienos didįjį piešinį, panaudojau vieną iš darbų, kurį Povilas nupiešė dailės pamokoje. Tiesiog jį nuskenavau, šiek tiek pakoregavau ir visą įkėliau į iliustraciją. Buvo ir specialių „užsakymų“ vaikams. Pavyzdžiui, papūgą, žuvytę ir žiurkėną sugalvojo Povilas. Buvo pripiešti kokie penki ar šeši lapai papūgų ir iš jų išrinkau tas, kurios pasirodė tinkamiausios knygai. Taip pat daugelis smulkių piešinukų yra iš Juozo ir Povilo piešinių albumų ir bloknotų.

Knygoje rašoma apie piešimą ant sienų, už kurį lyg ir būtų galima gauti barti. Ar patys esate piešę ant sienų? O ar leistumėt tai daryti savo vaikams?

TANIA: O, šis klausimas tikrai ateina į galvą, kai perskaitai „Poną Kampą“! Kai buvau maža, ant sienų nepiešiau. Buvau labai gera ir paklusni mergaitė ir piešdavau ant popieriaus lapų. Tik labai išskirtiniais atvejais leisdavau sau nuspalvinti kokios nors knygos viršelį ar priešlapius. Nors, kai buvau maždaug dešimties ir jau turėjau asmeninę drabužių spintą, išpiešiau ir apklijavau lipdukais jos vidų. Buvo labai gražu ir spalvinga.

Žinoma, piešti ant sienų nereikėtų. Bet jei labai norisi sukurti didesnio formato meno kūrinį, visada yra išeitis – priklijuoti ant sienos didelį lapą ir piešti ant jo! Taip piešinys gali būti išsaugotas, net jei sugalvosi perdažyti sienas ar reikės kraustytis į kitą vietą.

BENAS: Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis veikėjas Jovaras ant sienos už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką, kurio niekas ilgai nepastebėjo, o paskui jau nebegalėjo išsiaiškinti, kieno tai darbas. Bet nuo to laiko nelabai tepatobulėjau. Jei būčiau pats iliustravęs šią knygą, visus žmones sudarytų penki pagaliukai ir rutuliukas.

Iš esmės knyga buvo sugalvota kaip lengva provokacija tėvams. Manau, kiekvienoje šeimoje bus rastas kitas atsakymas ir nustatytos savos taisyklės. Vieni tėvai neleis piešti ant sienų, kiti vaiko kambaryje galbūt paskirs atskirą sieną, ant kurios vaikas galės atskleisti savo meninius sugebėjimus, treti galbūt darys taip, kaip pasiūlė Tania, ir ant lapo nupieštą piešinį priklijuos prie sienos. Ir visi bus teisūs. Be to, į knygą piešti tarsi irgi negalima, bet šioje yra tuščias baltas priešlapis, kuriame vaikai kviečiami nupiešti savo giminės medį.

Leidyklos nuotrauka_3.JPG Kokį įsivaizduojate „Pono Kampo“ skaitytoją?

BENAS: Šios knygos skaitytojas jau pats laiko ją rankose ir skaito pakankamai užtikrintai, nors tą daryti išmoko dar visai neseniai. Iš lovos rytais jis išlipa žvalus, nors kartais ir nenori eiti į mokyklą, nes už lango šalta. Jam patinka piešti ir spalvinti, nors ne visada pataiko į kontūrus. Jo galvoje dūzgia daugybė minčių. Namie jam atrodo, kad kiekvienas daiktas galėtų papasakoti savo istoriją, o naktį jis sapnuoja spalvotus sapnus. Kitaip tariant, tai beveik kiekvienas 5–8 m. vaikas (šypsosi). Tiesa, tikiu, kad knyga patiks ir mažesniems, jei tekstą perskaitys tėveliai.

Kaip manote, kuo ši knyga išsiskiria iš kitų?

BENAS: Į šį klausimą taikliai atsakė viena užsienio leidėja, kai nusiunčiau jai perskaityti ir įvertinti „Poną Kampą“. Tai knyga apie paprastą šeimą, su kuria skaitytojai gali lengvai tapatintis. Tokie  nutikimai vyksta kasdien. Tuo pat metu kiekviena šeima skirtinga su savo nerašytomis taisyklėmis, vaidmenimis, laisvalaikiu, papasakotomis ir nepapasakotomis istorijomis. Šia knyga norėjau tai akcentuoti. Knygos situacija paprasta, bet iš jos kyla net kelios svarbios temos.

TANIA: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus kiekvienam vaikui (ir ne tik vaikui). Apie šeimos svarbą ir palaikymą, apie tai, kad mylima veikla suartina ir padeda surasti draugų, apie tai, kaip smagu leisti laiką visai šeimai kartu.

Ko palinkėtumėte knygos skaitytojams?

 

BENAS: Linkiu nebijoti klausti, žaisti, eksperimentuoti. Visai nesvarbu, ar su pieštuku rankoje, ar su arbūzu ant galvos. Įvairiausių spalvų kupinas pasaulis atsiveria tik tokiu būdu. Na gerai, yra ir dar vienas būdas. Skaityti knygas. Bet juk knygos skaitytojai ir taip jas skaito (šypsosi).

TANIA: Labiausiai noriu palinkėti kuo daugiau linksmų, nuoširdžių ir kūrybingų vakarų su pieštukais rankose!

Reklama

Princesės – senovėje ir šiais laikais

Iliustracija iš knygos_kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei šiandien būti Ana ir Elza, jas sudėjus kartu. Nes jauniausią dukrą karaliai mylėdavo labiausiai ir jeigu ją vyresnės seserys skriaudė, tai pabaigoje nedorėlės būdavo nubaudžiamos. Kodėl karaliai jauniausią dukrą mylėjo labiausiai, nežinau, bet taip rašoma įvairių šalių pasakose. Kad įsitikintum, gali paieškoti bibliotekose prieš 30 metų leistos serijos „Pasaulio šalių pasakos“ knygų.

Pasakos pabaigoje karalaitės (nesvarbu, jauniausios ar vienturtės) laukdavo didysis prizas – vestuvės. Ją vesdavo princas ar prasčiokas, visų prieš tai laikytas nevykėliu ir kvaileliu (nors iš tiesų jis nebuvo nevykėlis, tik labai gerai tokiu apsimetantis, kaip koks superagentas). Kartais karalaitė būdavo tikroji pasakos didvyrė, nes slapta karalaičiui ar kvaileliui-superagentui patardavo, kaip gelbėtis iš pinklių ir išspręsti skirtą užduotį. Tačiau kažkodėl niekada jos tėtis karalius nepareiškė: „Dukrele, esi tokia išmintinga, protingesnė už princą ar superagentą, tad valdyk karalystę viena“. Kaip šiandien vaikams būtinai reikia eiti į mokyklą, taip pasakose karalaitei būtinai reikėjo ištekėti.

IMG_0884Tačiau laikas bėgo ir pasaulis keitėsi. Moterys pradėjo vairuoti automobilius ir suprato, kad nebūtina laukti, kol atvažiuos jas vežti vyras su mašina, nes jos gali pačios nukeliauti, kur nori. Taigi, moterys  tapo laisvesnės, o pasakos, kuriose karalaitė sėdi pagrobta drakono ir laukia, kol ją išvaduos, ne visiems tapo priimtinos. Kodėl karalaitės elgiasi taip, lyg nieko nesugebėtų? Tinginės jos ar visiškos nemokšos? Mamos ir tėčiai susirūpino, kad, jeigu jų dukros skaitys tik tokias pasakas, paskui nesusigaudys, kaip elgtis gyvenime.

Taip greta senųjų pasakų, kurios atspindėjo pasaulį, koks jis buvo anksčiau, atsirado naujos pasakos su naujoviškomis karalaitėmis. Tik negalvokite, kad jos yra geresnės už senąsias. Jos tiesiog kitokios. Ką apie karalaites galvoja (tiksliau sakant, rašo) šiuolaikiniai lietuvių autoriai?

Birutės Mar „Princesių sala“ primena mano vaikystės buvimą princesėmis, kai vaikščiojom paskendusios svajonėse, kad esam karalaitės ir jau nuo to buvo smagu. Šioje istorijoje princesės mokosi būti tikromis princesėmis, o tai reiškia, kad jos turi išmokti spindėti. Prisiminus kalną knygų, kuriose įtikinėjama, jog princesei svarbiausia turėti daug gražių suknelių ir papuošalų, galima apsigauti ir pagalvoti, jog „Princesių sala“ yra apie tai. Nieko panašaus. Rašytoja kalba apie vidinį spindėjimą, kurį turi išsiugdyti princesė, pažindama save.

Karalaitė iš Juliaus Kelero knygos „Karalaitė, kuri nesiprausė“ yra, švelniai tariant, originali. Kaip kitaip taktiškai pavadintum mergaitę, kuri du metus nesiprausia ir yra tokia nešvari, kad dėl maisto likučių, prilipusių ant veido, pešasi žvirbliai, norėdami juos nulesti tiesiai nuo lūpų? Nesiprausė karalaitė ne dėl tingumo, o dėl to, kad jai skaudėjo širdį dėl mirusios mamos. Liūdna, ar ne? Iš anksto pasakysiu, kad pasaka baigsis gerai, pabaigoje lauks ir širdies ramybė, ir švara, ir meilė.

Kaip karalaite is grozio konkurso pabego_dJei pamatysi knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, žinok, kad tai mano pirmoji knyga vaikams. Pavadinimas sufleruoja, apie ką istorija, o aš pridursiu, kad manoji karalaitė pati priverda košės, o paskui pati ją ir srebia. Ji nėra paika, bet juk kiekvienas kartais pridarome kvailysčių. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – išmintingas patarimas padeda karalaitei situacijoje, kai atrodo, jau viskas, kas galėjo, sugriuvo. Išeitis tik viena – ne bėgti slėptis, o grįžti atgal ir atstatyti, ką sugriovei. Tą ji ir daro, padedama geriausio draugo taksiuko Tapio.

Mariaus Marcinkevičiaus „Princesė“ yra tiesiog smagi knyga, nes beskaitant galvoji: „Na ir nesąmonė parašyta“, bet tuo pačiu šypsaisi nuo vienos ausies iki kitos. Tą „nesąmonę“ padarė vėjas, sumaišęs žodžius sakinyje. Piešiniai knygoje verti atskiro dėmesio. Juos bežiūrint galima svajoti apie įvairius dalykus – pavyzdžiui, apie tai, kokia karalaite norėtum būti ir ką tada norėtum nuveikti.

Jolita Zykutė