Vaikų literatūra – stebuklingas priešnuodis rimtumui ir rutinai

„Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Indrė Liubinaitė

Atėjo didžiosios, tūkstančiais lempučių ir blizgučių padabintos metų šventės. Laikas, kai stebuklais sau leidžia tikėti ne tik vaikai, bet ir dalis suaugusiųjų. Ir aš esu viena iš jų. Mokausi pažinti kasdienybės magiją, ją prisijaukinti ir prisileisti arčiau ne tik per Kalėdas. O tai padaryti kur kas lengviau pasitelkus ypatingą, apie nerimtumą, paprastumą ir lengvumą nuolat primenantį įrankį – vaikų literatūrą.

Dabar manau, kad mane užaugino (arba vis dar neleidžia užaugti) vaikų literatūros knygų herojai. Vis dar prisimenu, kaip kokius tris kartus nuo pradžios iki galo mama man skaitė storiausią ir pačią mylimiausią knygą – A. Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Išmokusi skaityti pati, ją perskaičiau dar bent kartą ar kelis, kaip ir daugelį kitų A. Lindgren, O. Preußlerio, R. Dahlio knygų. O kaipgi be H. C. Anderseno pasakų? Mintyse vis dar matau tą vietą lentynoje virš mano lovos, kurioje gulėjo labai sena mamos vaikystės knyga pageltusiais puslapiais „Gražiausios H. K. Anderseno pasakos“. Dažniausiai šių skaitomų istorijų klausydavausi naktimis, kai sirgdavau ir kamuodavo aukšta temperatūra, dėl kurios negalėdavau užmigti. O gal tada visai ir nenorėdavau užmigti, kad tik galėčiau išprašyti paskaityti dar vieną, dabar jau tikrai paskutinę, pasaką? Esu be galo dėkinga, kad šis noras visada būdavo išpildytas.

Kęstutis Kasparavičius, „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“

Prisiminus mylimiausias vaikystės istorijas, visų pirma atgimsta ne kambario, kuriame klausydavausi pasakų, o vėliau ir pati jas skaitydavau, vaizdinys, o ryškūs tų istorijų herojų portretai ir dar ryškesni jų nuotykiai. Viskas, ką išgirsdavau ar perskaitydavau, mano galvoje per sekundės dalį virsdavo filmo siužetu. Dar ir dabar į atmintį grįžta Naujųjų metų išvakarėse tamsiomis gatvėmis slenkanti basa mergaitė, kišenėje turinti tik degtukų, nušviečiančių jai vaizdą į kitų žmonių namus, kuriuose šilta, jauku, o ir kalėdinė eglutė žiba šimtais žvakelių. Deja, tiems spalvingiems vaizdiniams išnykus, mergaitė taip ir liko gatvės žibintų vienumoje.

Dirbdama leidykloje užvis labiausiai džiaugiuosi kasdien atrasdama vis naujų istorijų – tų, kurios vaikystėje taip ir nepakliuvo į mano rankas, arba tų, kurios parašytos ir išleistos visai ką tik. Skaitydama Kęstučio Kasparavičiaus „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ net pyktelėjau! Knygoje gausu trumpų pasakojimų, užrašytų ir kituose rinkiniuose išleistų dar tada, kai pati buvau vaikas. Ir kodėl gi neatradau jų anksčiau? Noriu tikėti, kad atsakymas paprastas – tikriausiai dėl to, kad dabar labiau tai vertinčiau.

Skaitydama Kęstučio Kasparavičiaus istoriją apie kengūrą, kuri nemoka nei eiti, nei bėgti, tik linksmai šokinėti, todėl kartais neapskaičiavus šuolio nepataikančią į savo pačios namus, šypsausi. Trumpas ir taiklus tekstas kviečia atsitraukti nuo to, ką jau manome žinantys, ir į viską pasižiūrėti kūrybiškai ir naujai. Dažnai girdime, kad taip mąstyti geriausiai geba vaikai. Tikra tiesa! Tačiau nesutinku, kad suaugę tam turi mažiau galimybių. Gebėjimas mėgautis kūrybiškais pasakojimais nereiškia, kad atsisakome suaugti. Veikiau tai reiškia, kad savo suaugėliškoje kasdienybėje pasirenkame atrasti laiko tikėti stebuklais.

Šių švenčių proga visiems skaitytojams, vartytojams, tikėtojams bei sau pačiai to ir linkiu – į rimtas, kartais iš pažiūros net nuobodžias kasdienybės misijas pažvelgti naujai ir nerimtai. Prisiminti, kad nėra vienos tiesos ar vieno kelio. Leistis vedamiems ten, kur vidinė nuojauta sako, kad stebuklai žėri ryškiausiai. Ir nesvarbu, jums dveji, dvidešimt dveji ar šimtas šešiolika.

S. Paltanavičius ir L. Eitmantytė-Valužienė: „Draugystė tarp žmogaus ir gyvūno turi kilti natūralioje aplinkoje“

Pasaulyje netylant balsams, agituojantiems už cirką be gyvūnų, gamtininkas Selemonas Paltanavičius pristato savo naujausią knygą vaikams „Brunas“, pasakojančią rudojo lokio, visą gyvenimą praleidusio cirke ir išleisto į laisvę, istoriją. Apie gauruoto cirko artisto gyvenimą miške be patogumų, draugystę su žmogumi, šios istorijos atsiradimą ir jos iliustravimą kalbamės su autoriumi S. Paltanavičiumi ir dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene.

Selemonai, kaip gimė istorija apie Bruną?

Brunas mano pasaulin atėjo senokai – keliavau po Bavariją (Pietų Vokietiją) ir išgirdau istoriją apie meškiną Bruną, kuris, užaugintas žmonių, klajojo darydamas daug žalos, vartydamas avilius, laužydamas sodo medžių šakas. To Bruno istorija buvo liūdna. Tada pagalvojau – o pas mus Brunas būtų visai kitoks, ir jo likimas susiklostytų laimingai. Po beveik 30 metų istorija apie Bruną buvo parašyta, dabar jaučiuosi jam padovanojęs laisvę – tokią, kokios jis vertas ir kokią iš esmės pasirinko pats. Mano Brunas nėra visai laukinis žvėris, norėjau pasakoti apie nuskriausto, žmonių užauginto gyvūno virsmą, liūdnas ir linksmas jo patirtis, atradimus, todėl suteikiau jam galimybę kalbėti. Tikiu, kad skaitytojams dėl to nekils klausimų. Tačiau ši istorija – ne visai apie žvėrį, lokį vardu Brunas. Ji – ir apie mus.

Lina, o kokia pirma mintis kilo skaitant knygos tekstą?

Supratus, kad istorija apie tai, kaip autorius mėgins „prilaukinti“ gamtoje gyvūną, kuris buvo įpratęs prie gyvenimo žmonių pasaulyje, apėmė didelis smalsumas sužinoti, kuo baigsis ši istorija. Kūriau keletą savo pabaigos versijų. Taip pat skaitydama vis galvojau: juk tas veikėjas, į kurį kreipėsi pagalbos Brunas, yra Selemonas Paltanavičius! Мan atrodė, jis tiesiog užrašė šį įvykį iš savo patirties, nes kam ne kam, o Selemonui tikrai netrūksta įvairiausių nuotykių gamtoje. O perskaičius nudžiugau, kad autorius palieka erdvės sukurti savo pratęsimą apie tolesnį Bruno gyvenimą.

Knygoje galima įžvelgti neigiamą požiūrį į gyvūnų laikymą cirke. Kodėl tai blogai, juk Brunas mėgdavo žmonių dėmesį?

Selemonas: Knygoje pasakoju apie cirko lokį. Bet aš nevertinu cirko – aš rašytojas ir turiu pasakoti taip, kad skaitytojai patys pajaustų ir padarytų išvadas. Bet kokio laukinio gyvūno laikymas nelaisvėje turi kokias nors pasekmes. Kai kada jis gali būti pateisintas – jei gyvūnas sužeistas ir pats negali gyventi gamtoje, kai tenka taip laikyti pačius rečiausius gyvūnus, kurie gamtoje jau išnykę. Tačiau net ir taip laikant jų gyvenimas turi būti orus, o gyvūną paversti artistu ir reikalauti iš jo to, ko jis nedaro gamtoje (kur jau ten važinėjimas dviračiu) yra baisi skriauda jam. Gyvūnai greitai pajunta, kaip pelnyti žmonių dėmesį ir meilę, kuri baigiasi pro narvo virbus įmestu saldainiu. Tai – vergystė. Brunas kartais filosofuoja ne taip, kaip tą, ko gero, daro paprasti žvėrys. Tegul tai būna meninė priemonė, kurios reikėjo tam, kad visi suprastų šio geraširdžio ir žmonių apgaudinėjamo meškino tragediją.

Lina: Vaikystėje aš, kaip ir daugelis vaikų, žavėjausi cirku bei dresuotų gyvūnų pasirodymais. Vaikai priima gyvūnus cirke kaip iš filmuko ar pasakos, kur įprasta, kad jie bendrauja su žmonėmis, jiems yra natūralu elgtis, vaikščioti kaip žmonėms, valgyti tą patį maistą. Tik gerokai vėliau suvokiau, kad taip nėra. Draugystė tarp žmogaus ir gyvūno turi kilti natūralioje aplinkoje. Turime jausti pagarbą gamtai, jos kūriniams, o ne stengtis juos užvaldyti, versti elgtis prieš jų prigimtį. Cirkai ar zoologijos sodai yra visiškai praradę savo prasmę. Juk sode turi augti ir klestėti tai, kas yra žmogaus pasodinta, puoselėta su meile ir džiaugsmu. Jei tikslas yra priartinti dalelę gamtos prie žmogaus, prie vaikų, kad ją geriau pažintų ir pamiltų, tai turėtų būti surastas kitas sprendimas, o ne gamtos sudalinimas į gardus su tvormis. Argi tai ne kalėjimas? Tik nežinia už kokius nusikaltimus juo baudžiami gyvūnai… Jei žmogus nori padėti išsaugoti nykstančias rūšis, taip pat ne išeitis yra atriboti juos nuo pasaulio grėsmių už grotų. Manau, turėtų likti tik nacionaliniai parkai, kuriuose gyvūnai ir juos supanti aplinka būtų kuo natūralesnė. O judėjimas už cirką be gyvūnų, tikiuosi, sulauks atgarsių ne tik kai kuriose, tačiau visose pasaulio šalyse.

Selemonai, kaip įsivaizduojate „Bruno“ skaitytoją?

Aš nemanau, kad rudojo lokio Bruno istoriją turi skaityti tik vaikai. Ji skirta visiems. Tik vienaip ją matys vaikai, kitaip – jų tėveliai ir seneliai. Daug ką jiems patars gyvenimo patirtys. Taigi, ši knyga skirta visiems.

Lina, kas buvo sudėtingiausia iliustruojant knygą?

Ko gero, sudėtingiausia iliustruojant knygą yra išsitekti laike, per kurį sutarta nupiešti iliustracijas. Vos tik įsijauti, jau reikia ir baigti. Kai susidraugauji su personažais, norisi juos ir vienaip, ir kitaip pavaizduoti, išryškinti jų emocijas, įterpti ir vienoje, ir kitoje teksto vietoje. Bet iliustruojant svarbu laikytis knygos maketo plano, nevalia įterpinėti iliustracijų kiekvienoje pastraipoje, kuri žadina vaizduotę ar jaudina. Reikia atsirinkti svarbiausius akcentus ir juos taip sudėlioti, kad iliustracijos lyg akompanimentas tolygiai lydėtų teksto melodiją.

Ko vaikai (ir ne tik vaikai) gali pasimokyti iš šios istorijos ir kodėl tai svarbu?

Selemonas: Mokytis, sako, reikia iš vadovėlių. Mano kredo visada kitoks: perskaitęs vaikas turi kažką pajausti savo širdelėje, sužinoti ir pats padaryti sau išvadas. Kokias? Čia jau kaip kam duota… Tačiau norėčiau, kad skaitytojai pabandytų įsijausti į Bruno pasaulį, pamąstyti taip, kaip galvoja jis. Pagaliau – įsivaizduoti jo naktis miške (jis gi miško nepažįsta, galbūt jo net bijo…), ilgą žiemą ąžuolo drevėje. Jeigu Bruno istorija pasės nors keletą gerumo sėklelių, būsiu laimingas. Gerumo mūsų pasaulyje labai trūksta, todėl reikės dar labai daug Brunų, kad mes prisimintume juos visus ir išmoktume gyventi nieko neskriausdami. Meškų ir žmonių.

Lina: Istorija apie Bruną turi daug prasmių. Viena iš jų kaip tik kviečia susimąstyti apie tai, ar tikrai gyvūnams vieta cirke? Perskaitę knygą apie tai turėtų ne tik pagalvoti, bet ir pasikalbėti vaikai ir suaugusieji. Bet pati svarbiausia knygoje apie Bruną yra, mano manymu, draugystės tema: apie gebėjimą padėti bėdoje, rūpintis draugu ir tiesiog leisti su juo laiką bendraujant žvilgsniu, prisilietimu, juoku ir ašaromis arba tylomis, tiesiog stebint, kaip „genys sausą šaką tarškina, ore vartosi krankliai“, o tada… „užplūsta toks gerumas, kad norisi dainuoti ir šokti, verstis per galvą“.

Ačiū už pokalbį!

Didžiausias debiutuojančių knygų kūrėjų noras – kad vaikai ir suaugusieji kalbėtųsi

Šią savaitę pristatytos ir knygynuose pasirodžiusios paveikslėlių knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“ kūrėjos klausia, ar kada susimąstėme apie kasdien mus lydinčius žodžius. Juk žodžiai gali paglostyti, įgelti, pradžiuginti ir nuliūdinti. Žodis „ne“ dažnai asocijuojamas su neigiamomis emocijomis, tačiau knygą parašiusi Vaiva Rutkauskaitė ir ją iliustravusi Lina Ribinskė sako, kad tai – netiesa. Apie kūrybinį debiutą, žodžius ir artėjančias šventes – pokalbis su kūrėjomis.

Vaiva, ar knygą tikrai gali parašyti bet kas?

Geras klausimas! Manau, kad parašyti gali bet kas, tik ne visi parašo (šypsosi). Galėti ir padaryti yra du labai skirtingi dalykai. Kaip ir žiūrėti bei matyti. Klausyti ir girdėti. Galimybių rašyti tikrai turime daugelis. O gabumų ar noro? Tai jau kitas klausimas, kuriam reikėtų gilesnės diskusijos. Gal čia kitos knygos ar interviu tema?

Lina, o kaip su iliustravimu? Ar visi dailininkai gali iliustruoti knygą?

Visada sakau, kad piešti gali visi, net jeigu sako, jog nemoka. Augau girdėdama frazę: „Nėra žodžio nemoku, yra tik nenoriu.“ Tad nuoširdžiai tikiu, kad visi, kurie nori, gali iliustruoti.

Vaiva, kaip atkeliavai iki „Nepasakos, arba pasakos apie NE“?

Vingiuotu ir kalnuotu keliu. O jei rimtai, iš vaikystės man yra įstrigęs vienas atsiminimas, kai, prisižiūrėjusi tuo metu populiarių muilo operų, kūriau savąją. Turėjau sąsiuvinį, į kurį rašiau istoriją apie dvynes, kurias išskyrė ligoninėje, ir viena išaugo gera, o kita bloga. Labai juokinga prisiminti. Vėliau buvo eilėraščių etapas. Dar vėliau – publicistinis, tinklaraščio. Rašiau ir rašau daug. Labai mėgstu rašyti laiškus, žinutes. Kiek mažiau mėgau rašyti sociologijos bakalauro ir kūrybos visuomenės komunikacijos magistro darbus (šypsosi). Aplink mane esantys žmonės irgi rašo. Nors dabar sunkiai surasi žmogų, kuris nerašo, bent jau socialiniuose tinkluose ar komentarų skiltyse. Aš sakau, kad mes visi rašytojai ir tai yra labai gerai, juk, kaip dainavo mano mėgstama grupė „G&G Sindikatas“, „Tie, kas rašo, gyvens amžinai“. Labai graži mintis!

Tad knygą parašyti svajojai visada?

Kažkada svajojau tapti pirmąja Lietuvos prezidente moterimi, deja, šios svajonės jau nepavyks įgyvendinti. Svajojau turėti šunį. Išsipildė. Svajojau parašyti knygą. Išsipildė. Nors tiksliau būtų sakyti, kad su kitų pagalba išpildžiau pati. Man atrodo, kad norai ir svajonės nesipildo. Jas pildo žmonės. Prie knygos išleidimo prisidėjo labai daug žmonių, be jų mano svajonė tikrai nebūtų išsipildžiusi.

Lina, o kokios tavo svajonės?

Svajoju apie tikrai daug dalykų, visus juos net sunku įvardinti. Užtikrintai galiu pasakyti, kad iliustruoti knygą buvo mano svajonių svajonė! Visuomet sakau, jog reikia labai labai norėti, tikėti ir stiebtis iki kol galiausiai pasieksi svajonę nuo aukščiausios lentynos. Vis dar pačiai sunku patikėti, kad knyga jau Jūsų ir mano rankose.

Kaip gimė„Nepasaka, arba Pasaka apie NE“?

Vaiva: Knygos rankraštį leidyklai nusiunčiau šių metų kovo mėnesį, o gruodžio mėnesį knyga jau pasirodė prekyboje. Nuo idėjos iki išpildymo – 9 mėnesiai. Simboliška. Kovo mėnesį dar pati dirbau leidykloje „Nieko rimto“, kuri ir išleido šią knygą, todėl nenorėdama, kad mano istoriją kolegos vertintų žinodami mane, rankraštį siunčiau kitu vardu ir pavarde. Norėjau objektyvumo. Džiaugiuosi, kad buvo nuspręsta ją išleisti. O kaip kilo mintis parašyti „Nepasaką, arba Pasaką apie NE“ – gerai menu. Kas žino mane, turėtų sutikti, kad žodį „ne“ aš sakau gana retai. Daug dažniau jį girdžiu (šypsosi). Tad tie visi išgirsti ir neišsakyti „ne“ manyje kaupėsi ir pasirodė štai tokios istorijos pavidalu.

Lina, ar prisimeni, kokios buvo pirmosios mintys perskaičius istoriją?

Pirmą sykį būsimos knygos rankraštį perskaičiau darbe, sėdėdama tame pačiame kabinete, kaip ir Vaiva, tačiau tuomet dar nežinojau, kad ši istorija – Vaivos kūrinys. Buvo labai netikėta! Perskaičiusi istoriją, susimąsčiau, koks „ne“ gyvena manyje. Ar kalbėdama dažniau vartoju „ne“ kartu su jį lydinčiais draugais „bet“, „nes“, „tačiau“, ar jis lieka vienišas ir konkretus – tiesiog „ne“. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau suprantu, kad „ne“ mane pakeitė į gerąją pusę, nes sakyti „ne“ – visai neblogai.

Paveikslėlių knygoje pasakojama istorija apie žodžius. Lina, o kaip sekėsi piešti žodžius?

Buvo visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, lyg karuselėse. Pradžia, ko gero, buvo sunkiausia. Uždaviau sau klausimus, kaip turi atrodyti žodžiai, ką jie jaučia. Visi įsivaizduojame, kaip atrodo bulvė. Koks jos skonis, kvapas, žiedas ar ragiukai iš šaknų. O kaip atrodo žodžiai „aš“, „taip“, „kodėl“, „kur“, „ne“ ir daugelis kitų neapčiuopiamų žodžių? Visus juos nupiešti ir buvo didžiausias iššūkis. Kiekvieną žodį vertinau kaip asmenybę su savais pomėgiais, norais ir emocijomis. Kaip tai pavyko išpildyti – įvertins skaitytojai ir vartytojai. Maža paslaptis, kad kai kuriuos žodžius skyriau savo aplinkos žmonėms, tad draugai knygoje gali atrasti ir dalelę savęs!

Kam skirta „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“? Kas norėtumėte, kad ją skaitytų?

Vaiva: Vienas draugas, sužinojęs, kad vaikų knygų leidykla tuoj išleis mano parašytą istoriją, paklausė, ar ir jis galės ją skaityti. Labai kovoju su tuo požiūriu, kad knygas vaikams gali skaityti tik vaikai. Iš kur tai? Patikėkite, yra tokių vaikų literatūros kūrinių, kuriuos turėtų perskaityti visi suaugę. Kartais girdžiu, kad jei knygoje yra daug paveikslėlių, tai joje nėra ką skaityti. Dar ir kaip yra! Tik reikia mokėti skaityti. Ne tik žodžius, bet ir iliustracijas. Norėčiau, kad šią knygą vaikai ir suaugę skaitytų kartu. Ir skaitydami kalbėtųsi. Apie mėgstamus žodžius, apie piktus žodžius, apie praėjusią ir ateinančią dienas. Apie viską, kas rūpi.

Lina: Nepasaką turėtų skaityti visi, kurie dar NEužaugo, NEsurimtėjo ar NEsusikalba. Didelę dalį savo gyvenimo praleidžiame kalbėdami ir klausydamiesi. Spėju, kad kiekvienas per dieną pasakome bent kelis tūkstančius žodžių, bet dar daugiau jų lieka mintyse. Klausyti – tai ne tas pats, kas išgirsti. Labai norėčiau, kad ši knyga padėtų išgirsti save ir kitus.

 

Ar turite mėgstamiausią žodį?

Vaiva: Taip, turiu, tai „ačiū“! Šis mažas, bet labai stiprus žodis yra mano mėgstamiausias. Jis gražus, gana sunkiai rašomas, bet kai jį sakai, reiškia, kad kažkas tau padarė kažką mielo ir gero. O kai jį girdi, reiškia, kad tu padarei kažką gero. Tad kuo daugiau aplink girdėsis „ačiū“, tuo bus smagiau.

Lina: O taip. Turiu mėgstamiausią žodį, desertą, o dabar jaučiuosi ir atradusi to žodžio asmenybę. Tai – šokoladas! Šiam žodžiui priskyriau kelias savybes: padūkęs, nuotaikingas, nenuorama, bet labai draugiškas. Po išsakytos minties, jog baltasis šokoladas yra pats geriausias, leidykloje kilo sumaištis. Vyko šokoladų mainai ir geriausiojo skonio rinkimai, deja, be nugalėtojo, nes kiekvienas turi savo mėgstamiausią – juodą, pienišką, su druska ar karamele, bet šokoladą!

Artėja vienos gražiausių metų švenčių. Ko norėtumėte gauti dovanų?

Vaiva: Muzikos. Esu profesionali muzikos klausytoja, be galo mėgstu muziką, gyvos muzikos koncertus, todėl tiek nuoroda į neatrastą gerą muzikos kūrinį, tiek bilietai į koncertą būtų puiki dovana. Kalėdų Seneli, ar girdi?

Lina: Aš tikrai mėgstu piešti, tad pati puikiausia dovana nuo pat vaikystės yra pieštukai. Visos kanceliarinės smulkmenos mane džiugina lygiai taip, kaip vaikus saldainiai.

Ko palinkėtume visiems 2020-aisiais metais?

Vaiva: Kalbėtis, girdėti, matyti ir pildyti vieni kitų svajones!

Lina: Jausti ir kalbėtis apie jausmus.

Ačiū už pokalbį!