Interviu su „Vilkolakiuko Dolfo“ knygų serijos autoriumi, siauboro rašytoju Paulu van Loonu

Interviu parengė Saskia Drude. Interviu publikuotas žurnale „Laimiukas“ nr. 6 (86)

Paulas van Loonas (ilgiau tariant – Paulus Stephanus Elisabeth Lambertus Maria van Loon) yra vienas populiariausių olandų vaikų knygų rašytojų, pamėgtų siaubo istorijų vaikams kūrėjas. Be to, jis yra gitaristas, o savo grupės „Paul van Loon & Andere Snuiters (Paulas van Loonas ir Кiti Keistuoliai)“ atliekamą muziką vadina „knygų vaikams dainomis“. Nepaisant juodos aprangos su skrybėle, tamsių akinių ir žiedų su kaukolėmis, jis yra visai mielas vyrukas. Paklaustas, ar norėtų kada nors rašyti suaugusiesiems, yra pasakęs, kad geriau rašys vaikams. Nes knygas vaikams gali skaityti ir suaugusieji, o atvirkščiai – ne.

beeldmerk_afbeelding_paul_van_loon_met_foeksia_en_dolfje.jpg__610x470_q85_crop_subsampling-2

Paulas van Loonas, © TUFFCAT MEDIA

Pirmoji Loono knyga apie vilkolakiuką Dolfą olandiškai pasirodė net prieš 22 metus, o šiuo metu jis rašo 21-ąjį šios serijos „epizodą“. Taip pat Loono vardą garsina ir skaitytojų pamėgta „Siaubų autobuso“ serija. Paulas dirba pagal griežtą režimą – kasdien nuo devynių iki penkių. Tiesa, reikia pridurti, kad dirba nuo devynių valandų vakaro iki penkių valandų ryto! Kai už lango tamsu ir visi miega, sėdėdamas savo gitarų, pliušinių vilkolakiukų ir knygų apsuptyje, rašytojas vieną po kitos kuria siaubo istorijas… su gera humoro doze! Pats šiam žanrui apibūdinti Loonas yra sugalvojęs žodį siauboras (olandiškai grumor). Vieną knygą Paulas rašo vidutiniškai devynis mėnesius. Po to pasiėmęs trumpas atostogas leidžia kelis vakarus kartu su šeima.

O dabar – keletas rašytojo atsakymų į klausimus.

Vaikystėje daug piešėte. Kaip nutiko, kad nuo vaizdo peršokote prie žodžio?

Studijavau grafiką, nes norėjau būti iliustratoriumi. Metęs studijas, vis vien piešdavau. Vieną dieną nupiešiau piešinį ir man pasirodė, kad prie jo turi būti ir pasakojimas. Nepažinojau jokio rašytojo, todėl nusprendžiau pats užrašyti tą pasakojimą, nes man buvo smalsu sužinoti, kas gi vyksta tame piešinyje. Tą pasakojimą nupirko laikraštis, o aš nuo to laiko nenustojau rašyti ir toliau.

Esate ne tik rašytojas, bet ir muzikantas. Ar tai turi įtakos jūsų rašymui?

Mano rašomos dainos visada yra susijusios su mano knygomis. Su muzikos ansambliu scenoje pristatome programą (spektaklį) apie knygas vaikams. Šiai programai rašau daineles.

Savo literatūros žanrui esate sugalvojęs apibūdinimą grumor (siauboras). Ką tai reiškia?

Grumor – tai mišinys iš griezelen (siaubo) ir humoro. Taip ir stengiuosi rašyti: siaubo knygas, bet su humoru.

Kaip susipažinote su vilkolakiuku Dolfu? Ar jis kuo nors panašus į jus patį?

Kai rašau, tarsi matau filmą savo galvoje ir stengiuosi jį užrašyti, kad skaitytojai irgi pamatytų tą patį. Vieną dieną, prieš 26 metus, pamačiau berniuką baltais plaukais ir akinukais. Staiga jam išsivystė smailios ausytės ir snukutis ir aš pagalvojau: „Palauk! Taigi tai – draugiškas vilkolakiukas!“ Taip ir gimė Dolfas, nors tuomet dar nežinojau jo vardo. Vardą atradau tik po kelių mėnesių. Manau, kad Dolfo personaže slypi daug ir mano bruožų.

Jūsų knygos išverstos į daugelį kalbų. Olandiškas originalas ypač mielas, nes ir Dolfiukas, ir vilkolakiukas – mažybiniai žodžiai. Lietuviams tai suprantama. O kaip versti šias knygas į kalbą, kurioje neegzistuoja mažybinė forma?

Tiesą pasakius, neįsivaizduoju! Manau, kad tai tikras iššūkis vertėjui!

O čia – keletas dažniausiai užduodamų olandų vaikų klausimų rašytojui (iš svetainės www.paulvanloon.nl):

Kiek jums metų?

Gimiau 1955 metais. Kokio amžiaus aš dabar esu, patys apskaičiuokite!

Ar jums būna sunku rašyti? Kaip tada gelbstitės?

Ne, man nebūna sunku rašyti. Aišku, ne visada sekasi taip, kaip norėčiau, bet kai įstringu, pasiimu gitarą ir sugalvoju, pavyzdžiui, melodiją dainelei. O tada vėl pradedu rašyti.

Kodėl jūs visada nešiojate tamsius akinius?

Man šį klausimą užduoda taip dažnai, kad šiaip jau aš jį uždraudžiau. Bet vieną kartą į jį atsakysiu, ir atsakymą jūs galite išsirinkti patys!

● Kai buvau mažas, aš daug verkiau. Mamai atrodė, kad man šalta, ir padėjo vežimėlį saulėtoje vietoje. Aš tik dar labiau pravirkau. Tada man uždėjo mažyčius akinukus nuo saulės, ir aš iškart nustojau verkti.

● Kad geriau matyčiau.

● Arba kad geriau matyčiau filmukus savo galvoje. Kai rašau, tą filmą paverčiu pasakojimu.

● O gal nenoriu, kad žmonės matytų filmą mano akyse, kol jo neužrašiau.

Į lietuvių kalbą išversta 12-oji „Vilkolakiuko Dolfo“ knygų serijos dalis „Vilkolakiukas Dolfas. Mini raganiukė vilkolakių miške (12)“– JAU PREKYBOJE!

Vilkolakis dolfas_mini raganiuke miske

Paulas van Loonas apie „Vilkolakiuką Dolfą ir mini raganiukę miške“

(ištrauka iš knygos)

Kartą tai turėjo įvykti. Vilkolakiukas Dolfas būtinai turėjo sutikti mini raganiukę Fuksiją. Kodėl? Todėl, kad šis susitikimas ilgai man nedavė ramybės. Visos mano knygos prasideda būtent taip. Pamatau kokį atvaizdą ar nuotrauką. Išgirstu žodžius. Į galvą šauna mintis. Paskui ji pavirsta lyg ir filmu. Filmo juosta lėtai sukasi mano galvoje. Aš jį stebiu. Paskui aprašau viską, ką mačiau. Tikiuosi, kad skaitytojai, skaitantys mano knygas, taip pat mato jas kaip filmus. Jei taip, tai labai pasisekė. Dolfas ir Fuksija ilgai neišėjo man iš galvos. Tad pribrendo reikalas apie juos parašyti knygą. Pagaliau man pavyko tai padaryti. Tai ypatinga knyga. Nes Dolfas joje turi asmeninį iliustruotoją. Jo vardas – Hugo van Lookas. Fuksija taip pat turi savo asmeninę iliustruotoją. Jos vardas – Saskia Halfmouw. Taigi juodu padabino šią knygą savo piešinėliais. Pasakysiu, kad jiems nebuvo lengva. Kiekvienas dailininkas gyvena savame pasaulyje. Ir staiga jiems abiem reikėjo iliustruoti tą pačią knygą. Panašiai ir Dolfo su Fuksija nuotykiai paraleliai vyksta dviejuose skirtinguose pasauliuose. Kiekvienas turi po savo, atskirą. Kartą šie pasauliai susidūrė. Ir tada prasidėjo nelaimės… Tikriausiai perskaitei apie jas. Daugiau taip nebus. Dolfas tęs savo nuotykius. Fuksija – savuosius. Kaip ir Hugo su Saskia iliustruos savo knygų istorijas. Kad ir ką sakytum, buvo didelis malonumas kurti kartu. Su Dolfu ir Fuksija. Taip pat su Hugo ir Saskia.

Belieka jums sušukti:

– Hrrr ir vaka-baka-bū!

Paulas van Loonas

2017 m. gegužės 1-oji

8 faktai apie žmogaus kūną: kaip pradinukus mokyti anatomijos?

Kodėl mūsų ausų forma tokia keista? Kodėl čiaudime? Kam reikalinga oda? Šie ir kiti panašūs klausimai į galvą šauna visiems smalsiems vaikams! Žmogaus anatomijos žinias primiršę tėvai į tokius klausimus atsakyti geba tikrai ne visada. Profesorius Katonautas, daugiau nei į dvidešimt pasaulio kalbų išverstos knygų serijos pagrindinis herojus, jau prabilo ir lietuviškai. Rašytojo ir mokslininko dr. Dominico Wallimano knygoje „Profesoriaus Katonauto odisėja po žmogaus kūną“ gausu kiekvieną sudominsiančių faktų apie žmogaus kūną. Kokie jie?

Ben Newman iliustracija iš knygos

Ben Newman iliustracija iš knygos

1. Jei būtume gyvenę prieš tūkstančius metų, visas mūsų kūnas būtų apžėlęs ilgais plaukais. Ir dabar tebeturime tiek pat plaukų kaip šimpanzė, tačiau dauguma jų labai trumpi ir ploni.

2. Naktį, kol miegame ir ilsisi visas kūnas, išsitempiame, tad pabudę ryte esame maždaug centimetru aukštesni, nei nuėję miegoti vakare.

3. Plaukai ant galvos auga visą gyvenimą – maždaug po milimetrą per tris dienas. Kasdien prarandame nuo 50 iki 100 plaukų, tačiau, visa laimė, juos pakeičia nauji.

4. Vidutiniškai per savo gyvenimą miegodamas žmogus praleidžia daugiau kaip 25 metus. Juk suprantama, kad labai svarbu leisti kūnui ir smegenims pailsėti. Nors galėtume pamanyti, kad miegant smegenys išsijungia, iš tiesų jos tokios pat budrios kaip ir pabudus.

5. Smegenyse yra daugiau kaip šimtas milijardų neuronų – tai maždaug tiek pat, kiek mūsų galaktikoje žvaigždžių! Jei visus smegenyse esančius neuronus surikiuotum eilute vieną paskui kitą, jie nusitęstų nuo Žemės iki Mėnulio.

6. Čiaudėdami suerzinusias nosį daleles galime išsviesti įspūdingu 160 kilometrų per valandą greičiu! Svarbu nepamiršti pagauti čiaudulio į nosinaitę, kitaip mikrobai pasklis visur aplinkui.

7. Didžiausias kūne esantis raumuo yra gluteus maximus, kitaip dar vadinamas… sėdmenų raumeniu!

8. Kūną sudaro apie 40 000 trilijonų ląstelių. 40 trilijonų yra 40 000 000 milijonų, o tai daugiau, nei kada pavyktų suskaičiuoti.

katonautas

Rašytojas ir mokslininkas dr. Dominicas Wallimanas 7–10 metų amžiaus vaikams skirtoje knygoje suprantamai ir įtraukiančiai pasakoja, kaip veikia žmogaus kūnas, kokie kasdieniniai ir ilgalaikiai procesai jame vyksta. Pasitelkiant nuotaikingus knygos herojus – profesorių Katonautą ir jo draugus, kartu su mokslininku tyrinėjančius žmogaus kūno sandarą, pasakojama ir parodoma, kaip veikia raumenys, griaučiai, nervai, kaip vyksta virškinimas, kvėpavimas, dauginimasis ir daugybė kitų įdomių dalykų.

Skirtingai nei daugelyje panašaus pobūdžio negrožinių knygų vaikams, šioje autorius atkreipia dėmesį ir į fizines bei psichologines negalias, medicinos mokslo tobulėjimą ir pateikia prognozes, kaip šis mokslas gali progresuoti ateityje, pavyzdžiui, dr. Dominico Wallimano teigimu, gali būti, kad nanorobotai ateityje darys operacijas kūno viduje ir gebės aptikti pažeistą audinį bei jį sutaisyti. Mokslininko teigimu, žmogaus kūnas vis dar laikomas vienu iš pačių sudėtingiausių dalykų visatoje.

I. Zarambaitė apie debiutinę knygą paaugliams: „Visi esam kaip juodavandeniai, kartu ir šviesos, ir tamsos padarai“

Šalies knygynuose ką tik pasirodė naujausia rašytojos Ignės Zarambaitės knyga „Juodavandeniai“, priskiriama paauglių literatūros kategorijai. Knygoje pasakojama paslaptinga ir įtraukianti istorija apie šešiolikmetės Anos ir jos draugų gyvenimo pokyčius. Anot autorės, nėra temų, kuriomis negalėtum kalbėti su vaiku ar paaugliu, ji taip pat priduria, kad „visi turime paslapčių – tamsių ir dar tamsesnių“, nesvarbu, kokio amžiaus esame. Apie visa tai išsamiau – pokalbyje su autore.

Kokia yra šios knygos atsiradimo istorija? Ar visi knygoje minimi įvykiai, personažai yra išgalvoti, o galbūt rašydama prisiminėte ir savo paauglystę?

Gyvenu Šilutėje – nedideliame mieste, kuris išsiskiria savita istorija ir gamta. Čia daug kas skatina vaizduotę. Pavyzdžiui, potvyniai, kurie kasmet užlieja aplinkines pievas ir miškus, visiškai izoliuoja kai kurias sodybas… Tamsus potvynio vanduo visuomet kėlė smalsumą ir baugulį. Parašyti apie šią stichiją norėjau seniai, tik užtruko, kol galvoje susidėliojo konkreti istorija. Knyga tikrai nėra apie mane – nei dabar, nei paauglystėje. Vis tik dalelė mano patirčių, įspūdžių tenai slypi. Bėgiojau kaip ir pagrindinė veikėja Ana. Vaikystėje išgyvenau tėvų skyrybas. Paauglystėje skendau upėje. Išmėginau įvairias avantiūras. Kiti veikėjai atspindi mano pažįstamų žmonių savybes, bet taip pat nėra jų prototipai, veikiau kombinacijos. Yra realiai vykusių epizodų ir ištartų frazių, tačiau knygoje tai panaudota kitame kontekste.

1

Nors esate jau žinoma knygų vaikams autorė, tačiau „Juodavandeniai“ – pirmoji Jūsų knyga paaugliams. Kuo skiriasi (jei skiriasi) rašymas paaugliams nuo rašymo vaikams?

Manau, nėra temų, kuriomis negalėtum kalbėti su vaiku ar paaugliu. Tik turi žinoti KODĖL ir KAIP. Kaip rašyti vaikams, rodos, žinau. O sukurti knygą paaugliams iš pradžių atrodė nemenkas iššūkis, – nes tai nauja, nebandyta. Bet tas iššūkis pasirodė esąs ne įkalnė, į kurią reikia įkopti, o nuokalnė, nuo kurios lengva ir malonu leistis – mintys liejosi kaip tas potvynio vanduo. Gal dėl to, kad nejaučiau jokių suvaržymų. Beveik negalvojau apie tai, KAIP parašyti, nes paauglio pasaulis arčiau suaugusiojo nei vaiko. Sunkiausia buvo apsispręsti, KĄ ir KODĖL noriu papasakoti – kas aktualu, įdomu, ką ta istorija gali duoti jaunam žmogui.

Kaip sekėsi vėl sugrįžti į paauglystę, prisiminti tai, kas aktualu paaugliams, įsikūnyti į šešiolikmetę mergaitę Aną?

Na, nesijaučiu labai atitolusi nuo to amžiaus tarpsnio. Puikiai prisimenu save pačią. Turiu sūnėną paauglį. Dažnai vedu kūrybines dirbtuves vaikams, jaunimui, suaugusiems, savo realioje ir virtualioje kasdienybėje noriai bendrauju su visais. Prieš tai ketverius metus dirbau bibliotekoje, ten irgi ateidavo paauglių – pajuokaudavom, padėdavau išsirinkti knygų. Kai į žmogų nežiūri per amžiaus, patirties, statuso barjerą, nesunkiai jį pajauti. Tada nereikia atlikti specialių stebėjimų ir tyrimų, kad sužinotum, kuo jis gyvena.

juodavandeniai_sp

Viešojoje erdvėje dažnai girdima, kad paaugliai neskaito. Kaip Jūs vertinate šią tendenciją?

Kad paaugliai skaito daug mažiau nei vaikai, įsitikinau dirbdama bibliotekoje. Tiesą sakant, nenustebau, nes ir aš paauglystėje buvau apleidusi skaitymą. Geriausiu atveju perversdavau privalomą literatūrą, kad gaučiau geresnį pažymį. Kodėl? Nes buvo daug kitų veiklų ir įvykių, kurie tuo metu rūpėjo labiau. Pradėjau kitaip matyti savo aplinką ir save, knietėjo visa tai pažinti, apgalvoti, eksperimentuoti. O daugelis mokykloje privalomų skaitinių atrodė tolimi tiems atradimams, dėl to neaktualūs, neįdomūs. Vis dėlto į rankas patekdavo ir tokių knygų, kurių nepaleisdavau iki paskutinio puslapio. Kuo jos ypatingos? Jų turinį galėjau išgyventi, su juo tapatintis. Vieniems paaugliams gal artimos fantastinės nuotykių knygos, kitiems – probleminė proza, svarbu, kad tokių knygų būtų. Ir kad būtų galimybė rinktis.

Kuo literatūra paaugliams, kaip žanras, yra išskirtinis, įdomus? Kaip Jūs vertinate paauglių literatūros situaciją Lietuvoje?

Kalbant apie Lietuvą, džiaugiuosi, kad daugėja rašančių paaugliams. Pamažu, bet daugėja. Ko norėtųsi daugiau? Laisvės. Iš mūsų, rašančių, ir iš redaktorių, leidėjų. Kad neišfiltruotume temų, apie kurias pridera ar nepridera kalbėti. Neišbrauktume ir netaisytume žodžių, kurie gali kažkam nepatikti. Negludintume visų aštrių kampų, kad įtilptų į standartinius rėmus. Paauglius užkabina tai, kas artima, o maištas įdomesnis už sterilumą. Kol kas to maišto užsienio literatūroje, manau, gerokai daugiau.

Kaip įsivaizduojate „Juodavandenių“ skaitytoją? Ar ši knyga skirta tik paaugliams?

Ne, ne tik. Pagrindinė šio kūrinio mintis tokia – visi esam kaip juodavandeniai, kartu ir šviesos, ir tamsos padarai. Kartais geidžiam, kartais neapkenčiam, kartais padedam kažkam, o kartais teisiam. Visi turim paslapčių, tamsių ir dar tamsesnių. Kiekvieno vanduo savaip drumstas. Nė nesvarbu, tu paauglys ar suaugęs… Tad tikriausiai knygą skaitys ir vieni, ir kiti.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė