Interviu su „Vilkolakiuko Dolfo“ knygų serijos autoriumi, siauboro rašytoju Paulu van Loonu

Interviu parengė Saskia Drude. Interviu publikuotas žurnale „Laimiukas“ nr. 6 (86)

Paulas van Loonas (ilgiau tariant – Paulus Stephanus Elisabeth Lambertus Maria van Loon) yra vienas populiariausių olandų vaikų knygų rašytojų, pamėgtų siaubo istorijų vaikams kūrėjas. Be to, jis yra gitaristas, o savo grupės „Paul van Loon & Andere Snuiters (Paulas van Loonas ir Кiti Keistuoliai)“ atliekamą muziką vadina „knygų vaikams dainomis“. Nepaisant juodos aprangos su skrybėle, tamsių akinių ir žiedų su kaukolėmis, jis yra visai mielas vyrukas. Paklaustas, ar norėtų kada nors rašyti suaugusiesiems, yra pasakęs, kad geriau rašys vaikams. Nes knygas vaikams gali skaityti ir suaugusieji, o atvirkščiai – ne.

beeldmerk_afbeelding_paul_van_loon_met_foeksia_en_dolfje.jpg__610x470_q85_crop_subsampling-2

Paulas van Loonas, © TUFFCAT MEDIA

Pirmoji Loono knyga apie vilkolakiuką Dolfą olandiškai pasirodė net prieš 22 metus, o šiuo metu jis rašo 21-ąjį šios serijos „epizodą“. Taip pat Loono vardą garsina ir skaitytojų pamėgta „Siaubų autobuso“ serija. Paulas dirba pagal griežtą režimą – kasdien nuo devynių iki penkių. Tiesa, reikia pridurti, kad dirba nuo devynių valandų vakaro iki penkių valandų ryto! Kai už lango tamsu ir visi miega, sėdėdamas savo gitarų, pliušinių vilkolakiukų ir knygų apsuptyje, rašytojas vieną po kitos kuria siaubo istorijas… su gera humoro doze! Pats šiam žanrui apibūdinti Loonas yra sugalvojęs žodį siauboras (olandiškai grumor). Vieną knygą Paulas rašo vidutiniškai devynis mėnesius. Po to pasiėmęs trumpas atostogas leidžia kelis vakarus kartu su šeima.

O dabar – keletas rašytojo atsakymų į klausimus.

Vaikystėje daug piešėte. Kaip nutiko, kad nuo vaizdo peršokote prie žodžio?

Studijavau grafiką, nes norėjau būti iliustratoriumi. Metęs studijas, vis vien piešdavau. Vieną dieną nupiešiau piešinį ir man pasirodė, kad prie jo turi būti ir pasakojimas. Nepažinojau jokio rašytojo, todėl nusprendžiau pats užrašyti tą pasakojimą, nes man buvo smalsu sužinoti, kas gi vyksta tame piešinyje. Tą pasakojimą nupirko laikraštis, o aš nuo to laiko nenustojau rašyti ir toliau.

Esate ne tik rašytojas, bet ir muzikantas. Ar tai turi įtakos jūsų rašymui?

Mano rašomos dainos visada yra susijusios su mano knygomis. Su muzikos ansambliu scenoje pristatome programą (spektaklį) apie knygas vaikams. Šiai programai rašau daineles.

Savo literatūros žanrui esate sugalvojęs apibūdinimą grumor (siauboras). Ką tai reiškia?

Grumor – tai mišinys iš griezelen (siaubo) ir humoro. Taip ir stengiuosi rašyti: siaubo knygas, bet su humoru.

Kaip susipažinote su vilkolakiuku Dolfu? Ar jis kuo nors panašus į jus patį?

Kai rašau, tarsi matau filmą savo galvoje ir stengiuosi jį užrašyti, kad skaitytojai irgi pamatytų tą patį. Vieną dieną, prieš 26 metus, pamačiau berniuką baltais plaukais ir akinukais. Staiga jam išsivystė smailios ausytės ir snukutis ir aš pagalvojau: „Palauk! Taigi tai – draugiškas vilkolakiukas!“ Taip ir gimė Dolfas, nors tuomet dar nežinojau jo vardo. Vardą atradau tik po kelių mėnesių. Manau, kad Dolfo personaže slypi daug ir mano bruožų.

Jūsų knygos išverstos į daugelį kalbų. Olandiškas originalas ypač mielas, nes ir Dolfiukas, ir vilkolakiukas – mažybiniai žodžiai. Lietuviams tai suprantama. O kaip versti šias knygas į kalbą, kurioje neegzistuoja mažybinė forma?

Tiesą pasakius, neįsivaizduoju! Manau, kad tai tikras iššūkis vertėjui!

O čia – keletas dažniausiai užduodamų olandų vaikų klausimų rašytojui (iš svetainės www.paulvanloon.nl):

Kiek jums metų?

Gimiau 1955 metais. Kokio amžiaus aš dabar esu, patys apskaičiuokite!

Ar jums būna sunku rašyti? Kaip tada gelbstitės?

Ne, man nebūna sunku rašyti. Aišku, ne visada sekasi taip, kaip norėčiau, bet kai įstringu, pasiimu gitarą ir sugalvoju, pavyzdžiui, melodiją dainelei. O tada vėl pradedu rašyti.

Kodėl jūs visada nešiojate tamsius akinius?

Man šį klausimą užduoda taip dažnai, kad šiaip jau aš jį uždraudžiau. Bet vieną kartą į jį atsakysiu, ir atsakymą jūs galite išsirinkti patys!

● Kai buvau mažas, aš daug verkiau. Mamai atrodė, kad man šalta, ir padėjo vežimėlį saulėtoje vietoje. Aš tik dar labiau pravirkau. Tada man uždėjo mažyčius akinukus nuo saulės, ir aš iškart nustojau verkti.

● Kad geriau matyčiau.

● Arba kad geriau matyčiau filmukus savo galvoje. Kai rašau, tą filmą paverčiu pasakojimu.

● O gal nenoriu, kad žmonės matytų filmą mano akyse, kol jo neužrašiau.

Į lietuvių kalbą išversta 12-oji „Vilkolakiuko Dolfo“ knygų serijos dalis „Vilkolakiukas Dolfas. Mini raganiukė vilkolakių miške (12)“– JAU PREKYBOJE!

Vilkolakis dolfas_mini raganiuke miske

Paulas van Loonas apie „Vilkolakiuką Dolfą ir mini raganiukę miške“

(ištrauka iš knygos)

Kartą tai turėjo įvykti. Vilkolakiukas Dolfas būtinai turėjo sutikti mini raganiukę Fuksiją. Kodėl? Todėl, kad šis susitikimas ilgai man nedavė ramybės. Visos mano knygos prasideda būtent taip. Pamatau kokį atvaizdą ar nuotrauką. Išgirstu žodžius. Į galvą šauna mintis. Paskui ji pavirsta lyg ir filmu. Filmo juosta lėtai sukasi mano galvoje. Aš jį stebiu. Paskui aprašau viską, ką mačiau. Tikiuosi, kad skaitytojai, skaitantys mano knygas, taip pat mato jas kaip filmus. Jei taip, tai labai pasisekė. Dolfas ir Fuksija ilgai neišėjo man iš galvos. Tad pribrendo reikalas apie juos parašyti knygą. Pagaliau man pavyko tai padaryti. Tai ypatinga knyga. Nes Dolfas joje turi asmeninį iliustruotoją. Jo vardas – Hugo van Lookas. Fuksija taip pat turi savo asmeninę iliustruotoją. Jos vardas – Saskia Halfmouw. Taigi juodu padabino šią knygą savo piešinėliais. Pasakysiu, kad jiems nebuvo lengva. Kiekvienas dailininkas gyvena savame pasaulyje. Ir staiga jiems abiem reikėjo iliustruoti tą pačią knygą. Panašiai ir Dolfo su Fuksija nuotykiai paraleliai vyksta dviejuose skirtinguose pasauliuose. Kiekvienas turi po savo, atskirą. Kartą šie pasauliai susidūrė. Ir tada prasidėjo nelaimės… Tikriausiai perskaitei apie jas. Daugiau taip nebus. Dolfas tęs savo nuotykius. Fuksija – savuosius. Kaip ir Hugo su Saskia iliustruos savo knygų istorijas. Kad ir ką sakytum, buvo didelis malonumas kurti kartu. Su Dolfu ir Fuksija. Taip pat su Hugo ir Saskia.

Belieka jums sušukti:

– Hrrr ir vaka-baka-bū!

Paulas van Loonas

2017 m. gegužės 1-oji

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s