Vaikas žiūri filmus, bet nemėgsta skaityti? Kūrinių ekranizacijos gali padėti pamilti knygas

Nemažai daliai tėvų puikiai pažįstama situacija, kuomet jau savarankiškai mokanti skaityti jų atžala kur kas mieliau laiką leidžia žiūrėdama filmus ar žaisdama vaizdo žaidimus, o knygą į rankas paima ypač retai. Meilę literatūrai per prievartą įskiepyti sunku, tačiau sudominanti istorija, net jei tai filmas, pastatytas remiantis literatūros kūriniu, gali padėti pažadinti smalsumą ir paskatinti pamilto herojaus nuotykius perskaityti ir originaliame formate – knygoje. Dalinamės rekomendacijomis, nuo ko pradėti.

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Filmas – tik perskaičius knygą

Pagal daugelį žymiausių, populiariausių ir vertingiausių vaikų literatūros kūrinių yra sukurtos kino juostos. Kiekviena knyga, virtusi filmu, yra puiki galimybė užmegzti pokalbį su vaiku apie tai, kaip ta pati istorija gali būti kūrybiškai papasakota įvairiais būdais. Skatinkite vaiką pirmiau perskaityti herojų nuotykius knygoje, o tik tada žiūrėti filmą. Galite tai paversti netgi šeimos taisykle: niekas nežiūri filmo, kol visi nėra perskaitę knygos. Nesukčiaukite!

Toks susitarimas padės ugdyti vaiko valią, kantrybę ir kūrybiškumą – pažiūrėję filmą visi drauge galėsite palyginti knygos ir filmo siužetus, herojų portretus, aktorių pasirinkimą, padiskutuoti apie tai, kas labiausiai nustebino arba ką skaitydami knygą įsivaizdavote visiškai kitaip nei režisierius, kūręs kino juostą. Šis užsiėmimas lavina vaiko kritinį mąstymą, gebėjimą diskutuoti ir socialinius įgūdžius. Leiskite savo ir kitų šeimos narių kino kritiko talentams pasireikšti.

Pripažinti kūriniai, virtę kino juostomis

Absoliučia vaikų literatūros klasika tapusios Lewiso Carrollio knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ bei „Alisa Veidrodžio karalystėje“ pirmą kartą išleista buvo dar 19 amžiaus Anglijoje. Iki šių dienų aktualumo ir žavesio nepraradusios istorijos buvo daugybę kartų interpretuotos skirtingų teatro, kino režisierių bei kitų medijų atstovų. Su prestižine H. C. Anderseno literatūros premija apdovanoto australų dailininko Roberto Ingpeno iliustracijomis šias knygas Lietuvoje išleido vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“. Tai kūrybiškumą ir vaizduotę lavinantys kūriniai, o iš L. Carrollio galima pasimokyti ir meistriškų pasakojimo įgūdžių, tad Alisos istorija, o vėliau – ir jos ekranizacija, puikiai tiks norintiems prisijaukinti skaitymą.

O kas gi nepažįsta sumanaus ir draugiško peliuko Stiuarto Litlio, augančio žmonių šeimoje? Amerikiečių rašytojo E. B. White‘o knygos „Stiuartas Litlis“ interpretacijų gausu ir kitose medijose. Vaikų literatūros klasika pripažintas kūrinys, pirmą kartą išleistas dar 1945 m., Lietuvoje šiemet atgimė naujai – su subtiliomis ir stilingomis lietuvių dailininkės Kristinos Moriakinaitės iliustracijomis. Beje, lygindami populiariuosius filmus apie peliuką Stiuartą Litlį su originaliu E. B. White kūriniu, galite atrasti nemažai skirtumų. Ar pastebėsite juos visus?

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Kinijoje gimusios ir augusios amerikiečių autorės Katherine Paterson jautrų bestselerį „Tiltas į Terabitiją“ taip pat galite palyginti su jo ekranizacija. Tai istorija apie vaizduotę ir tikrą draugystę, puikiai tinkama aptarti kartu su visa šeima – kūrinyje atskleidžiamos sielų giminystės, praradimo ir atradimo temos bei jų daugiasluoksniškumas abejingų nepaliks ir suaugusiųjų. Annos Sewell „Juodasis gražuolis“, Jules Verne‘o „Aplink Žemę per 80 dienų“ bei „Kelionė į Žemės centrą“, Antoine‘o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“, Carlo Collodi „Pinokio nuotykiai“ – tai tik dar keli iš gausybės pripažintų vaikų ir jaunimo literatūros klasikos kūrinių, virtusių kino juostomis, galinčiomis pažadinti vaikų smalsumą, pastabumą ir susidomėjimą literatūra.

Leisti išsirinkti pačiam

Tėvai ir pedagogai gali paskatinti vaiko meilę literatūrai rekomenduodami, jų nuomone, tinkamiausius ir vertingiausius kūrinius, tačiau galutinį sprendimą vaikas turėtų priimti pats. Pagrindinė priežastis, kuri lemia vaiko norą arba nenorą skaityti – tai pats skaitymo procesas. Jis turėtų būti malonus, įtraukiantis ir teikiantis kuo daugiau džiaugsmo. Savarankiškai išsirinkęs kūrinį vaikas jaus didesnę motyvaciją skaityti tema, kuri tuo metu jam atrodo artimiausia ir aktualiausia. Taip pat pradedantiesiems skaitytojams vertėtų rinktis knygas, papildytas iliustracijomis – tai padės ne tik lengviau susidomėti istorija, sutelkti dėmesį, bet ir ugdyti teksto suvokimo įgūdžius, empatiją bei kritinį mąstymą.

Parengė Indrė Liubinaitė

Psichologė G. Sujetaitė-Volungevičienė ir dailininkė S. Ach sutaria – nukreipkime dėmesį nuo nerimo į žaismingą veiklą

Karantino režimu drauge su visa šeima praleidę jau kelias dienas galime trumpam stabtelti ir imti reflektuoti. Kokia mūsų emocinė savijauta? Kaip pakito vaiko elgesys ir santykiai šeimoje? Ar laiką namuose leidžiame prasmingai? Patarimais, kaip daugelį užplūstantį nerimą pakeisti žaisminga ir visai šeimai naudinga veikla, kaip kartu su vaiku skaityti knygas, kad šis užsiėmimas būtų tikrai įdomus ir naudingas, ir kaip paprasčiausiai atsipalaiduoti, dalinasi leidyklos „Nieko rimto“ grožiu ir sparnais tituluojama dailininkė Sigutė Ach ir ankstyvojo ugdymo psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Kaip šis mažiausiai dviejų savaičių karantinas gali paveikti šeimos santykius – juos pagerinti ar pabloginti? Nuo ko tai priklauso?

Giedrė: Visada staigaus pokyčio pradžioje padidėja emocinis krūvis – susitelkia nerimas, gali paaštrėti vaikų emocijos, jie dažnai pasidaro jautrūs, dirglūs, ima stengtis praplėsti elgesio ribas, atkreipti į save kuo daugiau dėmesio. Rekomenduoju juos kuo dažniau apkabinti, dainuoti ir kitaip rodyti meilę bei užtikrinti saugumą. Kai praeina pereinamasis, prisitaikymo laikotarpis ir atsiranda nauja rutina – emocijos ima rimti. Tuomet gali gimti šeimos ritualai, gerinantys santykius ir gilinantys ryšį. Šiuo laikotarpiu turime galimybę rodyti daugiau dėmesio vienas kitam, sulėtėti, pasirūpinti savo sveikata ir santykiais su pačiais artimiausiais žmonėmis. Kaip tai pavyks – priklausys nuo gebėjimo suvaldyti emocijas. Išlikime realistiški ir koncentruokimės į tai, kas pozityvu.

Sigutė: Žmonių tarpusavio santykiai – labai sudėtinga tema. Bet ji tikrai taps aktualesnė nei visad, nes šiomis dienomis nuo jos labai sunku pabėgti. O pagerinti – pabloginti… Tai labai kūrybiškas momentas. Kaip kuriant paveikslą. Kol jis gimsta – ir gerini, ir blogini, ir visai rankas nuleidi, bet vis tiek, jei nenustoji kurti – sukuri.

Pasidalinkite patarimais, kaip prasmingai leisti laiką namuose kartu su visa šeima: kokiomis veiklomis, darbeliais užsiimti?

Sigutė Ach. Laimos Druknerytės nuotr.

Sigutė: Kiekviename iš mūsų tebegyvas „tas, kuris buvo mažas“. Kol esame labai užimti, jį lengva nustumti, pamiršti. O dabar labai geras laikas prisiminti savo vaikiškumą ir leisti sau žaisti, ypač kai namie yra vaikų – lai jie tampa vedliais (tik nepasiduokite medijų pagundai). Gal seniai spalvinote, konstravote, lipdėte ar tiesiog kvailiojote – tai to ir imkitės! O įgūdis būti suaugusiam leis išvengti visiško chaoso, nes jo tikrai nereikia – tik trupučio – tam, kad pabustų vaizduotė. Kol kas lauke puikus oras, tad pavarkime nuo pasivaikščiojimo gryname ore. Viskas, kas mus supa parke ar miške – tikra atgaiva. Esmė ne tame, KĄ veiksite drauge su vaikais, o KAIP veiksite. Pirmiausiai pasirinkta veikla turi būti įdomi suaugusiajam, o vaikas prisijungs savaime, nes jis eis paskui nukreiptą suaugusiojo dėmesį. O suaugęs žmogus moka susidomėti. Tad susidomėkite akmenukais, pagaliukais, pėdų dėliojimu einant ar knygomis. Atėjo lėtas laikas ir tai auksinis laikas vaikui – savam ir tam, kuriuo kažkada buvote.

Giedrė: Šeimoje turime mus suartinančius ritualus ir jais mėgaujamės – gaminame valgyti, skaitome garsiai, jei yra galimybė – laiką leidžiame kieme ar vaikštome paupiu, stebime gamtą. Artėja Velykos, tad vaikštant lauke galima prisirinkti įvairių šakelių, jas pasimerkti namuose ir stebėti, kaip pumpurai po truputį sprogsta. Tokias šakeles galite papuošti įvairiais kaspinėliais – tokie užsiėmimai labai patinka vaikams. Lėtai stebėti gamtos pokyčius – raminantis ir prasmingas dalykas, kurio mūsų visuomenėje labai trūksta. Su vaikais taip pat mėgstame užsiimti kūrybine veikla – projektais, kuriuos pradedame vieną dieną, o galime užbaigti visai be skubos – gal rytoj, o gal tik kitą savaitę.

Kuo naudingas tėvų skaitymas kartu su vaikais garsiai? Kokį poveikį tai turi emocinei savijautai?

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Giedrė: Garsiai skaitydami drauge su vaikais savo dėmesį sutelkiame į vieną tikslą, vieną istoriją. Perskaitytos knygos istorija vėliau gali atgimti žaidimo ar vaidinimo forma. Knygos praplečia vaizduotę ir žodyną, gali paskatinti naudingą ir aktualią diskusiją. Kartu su vaikais įdomu aptarti ne tik perskaitytą istoriją, bet ir knygos autoriaus biografiją, pasidomėti, ar jis yra išleidęs daugiau knygų. Skaitymas labai ramina, ypač jei suaugusieji vaikams skaito garsiai, tai padeda sutelkti mintis į šią akimirką, pasidalinti bendra emocija, bent trumpam pamiršti nerimą ir atsiriboti nuo visko, kas vyksta aplink. Skaitydami drauge su vaikais patiriame bendrystę ir dėl knygų herojų išgyvenamų nuotykių – džiaugiamės kartu su jais, sprendžiame jų problemas ir kartu leidžiamės į nuotykius.

Sigutė: Skaitant garsiai suaugęs žmogus gali vaikui pristatyti emocijas ir situacijas, esančias knygos turinyje. Ir net tuoj pat jas aptarti. Skaitant vaikui svarbiausia dalis – sustoti kiekvienoje jį sudominusioje situacijoje ir apie ją kalbėtis. Todėl dažnai rekomenduoju tėvams knygą jau būti perskaičius, apmąsčius ir vesti per knygos siužetą vaiką lyg per erdvę, kuri jums jau žinoma. Tai labai apjungiantis veiksmas, įsimenamas visam gyvenimui. Nuostabi dovana, kuri, teigčiau, turėtų būti įteikiama kiekvienam vaikui iš suaugusiojo žmogaus rankų ir širdies. Aš knygose visada ieškau charizmatiškų herojų, kurie simpatiški man pačiai. Tuomet man lengva juos pristatyti ir vaikui. Vartydama knygelę su vaiku atkreipiu jo dėmesį į herojų, skatindama jį pažinti: gal jo ilgos ausys, o gal didelė nosis. Gal jis kiek keistai elgiasi pamatęs tortą? Kodėl? Tad pradžioje knygą apžiūrinėjame, užduodame įvairius klausimus. O jau vėliau, kai gimsta smalsumas, po truputį imamės teksto. Bet klausimai ar spontaniški komentarai – daug svarbiau. Išklausyti vaiką, kuris po truputį neria į istoriją – labai svarbu. Tai lyg jaukinimasis, lyg susidraugavimo procesas – pradžioje viskas trapu, o vėliau jau ir išskirti neįmanoma. Juk to ir siekiame. Jei vaikas išmoksta atverti knygą – knyga atveria jo vaizduotę. O vaizduotė atveria vaikui neribotas kūrybines erdves.

Pasidalinkite patarimais, kaip sumažinti šiomis dienomis daugeliui padidėjusį nerimą ir kaip atsipalaiduoti – tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Giedrė: Labai padeda jau anksčiau minėtas knygų skaitymas, kūrybiniai projektai kartu su vaikais. Vaikams tampa kur kas lengviau įsitraukti tuomet, kai ir suaugę kuria drauge. Atsipalaiduoti visada padeda dainos, jas šiuo laikotarpiu renkamės dainuoti kartu su visa šeima – tai dar viena bendra patirtis, mažinanti įtampą. Stalo, nuotykių, naratyviniai žaidimai su vaikais namuose ar lauke – visos šios veiklos padeda formuoti problemų sprendimo įgūdžius. Piešimas, rankdarbiai, konstravimas padeda išlaisvinti susikaupusią įtampą tiek vaikams, tiek suaugusiems. Rekomenduoju pabandyti bent porą dienų apsieiti be ekranų ir stebėti, kaip mažėja nerimas ir atsipalaiduoja kūnas.  Linkiu stebėti pavasarį – tuoj ims skleistis pumpurai ir viskas pradės žaliuoti – pasinaudokime proga tai patirti gamtoje.

Sigutė: Pirmiausia atsipalaiduoti teks tiems, kurie jau moka skaityti – turiu omenyje suaugusius. Vaikui visa ši situacija atrodys tokia, kokią ją pateiks jo pasaulį kuriantys suaugę. Tad tėvams savo nerimą ir norą jį išreikšti tenka laikyti pririštą, o tai labai vargina. Pirma, kas ateina į galvą – juokas, nes tai – vaistas nuo baimės. O kaip pradėti juoktis? Kada juokiasi vaikai? Kai susidomėję žaidžia ir būna įsijautę! Šiuo laikotarpiu būtina nukreipti dėmesį nuo nerimo į žaismingą veiklą. Net ir visai įdomus užsiėmimas dažnai pradeda patikti ne pirmą, o tik kokią dvidešimt ketvirtą nepertraukiamos veiklos minutę, tad būkite kantrūs, kad ir ko besiimtumėte. Pradžioje galite nesodinti visos šeimos prie stalo, o pradėti patys – susitelkite, įsijauskite. Jau po kiek laiko visi pajaus suburiančią pradėto žaidimo trauką.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Leidykla „Nieko rimto“ kviečia dalintis prasmingomis akimirkomis namuose ir laimėti pasirinktą leidyklos knygą! Dalinkitės nuotrauka socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Instagram“, naudokite grotažymę #PrasmingasLaikasNamuose, pažymėkite „Nieko rimto“ paskyrą ir paminėkite, kurią iš visų el. parduotuvėje  www.niekorimto.lt esančių knygų norėtumėte laimėti. Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas www.niekorimto.lt/naujienos/konkursas-prasmingaslaikasnamuose.

 

 

Trečiąją knygą pristatanti Š. Baltrušaitienė: „Tema apie sveikesnį ir įvairesnį maitinimąsi aktuali daugeliui šeimų“

Vaikams pusryčiams siūlote valgyti košę, o jie sutinka valgyti tik sausus pusryčius su pienu, saldintą jogurtą ar varškės sūrelį? Tokia situacija pažįstama daugeliui vaikus auginančių šeimų. Šalies knygynuose jau pasirodė trečioji vaikų rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga „Domas ir herojų pusryčiai“, kurioje nuotaikingi veikėjai dalinasi savo energijos, išminties ir stiprybės paslaptimi – pasirodo, jog tai sveiki ir maistingi pusryčiai! Patarimais, kaip tokius pusryčius įtraukti į mažųjų racioną, knygos atsiradimo istorija ir mėgstamiausiu savo pusryčių receptu dalinasi knygos autorė Š. Baltrušaitienė.

Ankstesnės Jūsų knygos („Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“, „Kaip zuikis jausmus pažino“), kaip ir trečioji, „Domas ir herojų pusryčiai“, vaikus moko konkrečių įgūdžių. Kodėl trečiajai knygai pasirinkote būtent sveikesnės mitybos temą?

Ši tema kilo kartą kalbantis su viena močiute, kuri prasitarė, kad jos anūkai, ypač mažasis, pusryčiams valgo nebent „pelytės pusryčius“. Paklausus, kas tai, ji patikslino, jog „pelytės pusryčiais“ jų šeimoje vadinami sausi pusryčiai, dažniausiai pūsti saldūs kviečiai, užpilami pienu. Toks žaismingas pavadinimas mano galvoje iškart sukėlė minčių sūkurį – taip atsirado naujos knygelės idėja. Daugiau pagalvojusi supratau, kad tema apie sveikesnį ir įvairesnį maitinimąsi būtų aktuali daugeliui šeimų. Juk girdime tiek daug nevalgiukų istorijų. Manau, jog ši knygelė apie herojus paskatins vaikus pradėti valgyti ne tik skaniai, bet ir sveikai.

Šarūnė Baltrušaitienė

Papasakokite, kaip ši paveikslėlių knyga padeda vaikams pamėgti sveikesnius pusryčius?

Siekiau sukurti ne sausą ar įkyriai kažką nurodinėjantį, o smagų pasakojimą, kurį beskaitant (ar jo klausantis) vaikui kiltų vidinė motyvacija valgyti sveikiau. Pagrindinio veikėjo Domo mėgstamos knygos herojai turi ypatingų galių – vienas labai protingas, kitas greitas, trečias stiprus. Vieną rytą išėjęs į mišką jis netikėtai sutinka savo herojus ir iš kiekvieno jų sužino, kad jiems tokiems būti padeda ypatingas rytinis darbas, kurį jie visi ir skuba atlikti. Įveikęs nemažai kliūčių ir nuveikęs žygdarbių vaikas galiausiai supranta, koks tas svarbusis darbas ir ką reiktų daryti, kad ir jis įgytų tų ypatingųjų galių. Tad pasakojimo pabaigoje Domas bent šiek tiek tampa panašesnis į herojų. Knygelės veikėjas Domas – kaip ir daugelis skaitytojų – linksmas, judrus, smalsus, tad su juo gali tapatintis kiekvienas vaikas. Jei pavyko herojumi tapti Domui, pavyks ir jam, o kuris vaikas nenorėtų būti tikru herojumi ar heroje? Be to, gerosios Laumės Raganos stebuklingų receptų paslaptis šiai knygai atskleidė visų mylima dailininkė Sigutė Ach. Tad knygelės pabaigoje skaitytojai ras 10 puikių sveikuoliškų pusryčių receptų, kurie, neabejoju, patiks ir mažiems, ir dideliems.

Šarūnė Baltrušaitienė Vilniaus knygų mugėje 2020

Kokius pusryčius labiausiai mėgote valgyti, kai pati buvote vaikas? O kokius labiausiai mėgstate šiandien?

Pamenu, kad vaikystėje buvo ilgas etapas, kai kiekvieną rytą valgydavau tik miežinių kruopų košę ir nieko kito, o vėliau buvo perlinių kruopų košės periodas. Dabar, deja, košė jau nebėra mano kiekvieno ryto pasirinkimas, dažniau valgau sumuštinius. Tačiau mano mėgstamiausi sumuštiniai taip pat yra gana sveiki – renkuosi juodą, dažnai – pilno grūdo duoną arba duoną su sėklomis, be to, namuose visada turi būti avokadas, kuris puikiai tinka ir ant sumuštinio, ir į salotas.

Ar planuojate rašyti ir toliau? Jei taip, kokios temos Jums aktualiausios rašant naujus kūrinius?

Žinoma, minčių apie vieną ar kitą knygą galvoje kirba visuomet. Tikiuosi, kad kūrybinis rašymas mane lydės visą gyvenimą. Temas dažniausiai pasirenku pagal tai, kas man pačiai yra aktualu. Būtent taip prasidėjo mano, kaip rašytojos, kelias. Galbūt skamba banaliai, bet pirmąją knygą parašiau susidūrusi su problema savo šeimoje, kai mažąjį sūnelį ne visada būdavo lengva prikalbinti valytis dantis – taip gimė pirmoji knygelė „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“. Antroji knyga „Kaip zuikis jausmus pažino“, mano manymu, yra dar aktualesnė, o ir šios problematikos tarpsnis yra gerokai ilgesnis – apie jausmus reikia kalbėtis ir su trimečiu pypliu, ir kasdien su vis naujus iššūkius bei jausmus mokykloje patiriančiu pradinuku. Tai patvirtina ir faktas, jog ši knygelė išleista jau trečiuoju tiražu. Tikiu, kad ir naujoji knyga atras savo skaitytojus – ir sudomins bei pradžiugins, ir suteiks naujų žinių.

Edgaro Strauko iliustracija iš knygos

Ko palinkėtumėte jauniesiems Jūsų istorijos skaitytojams? Ko jiems palinkėtų knygelėje sutinkami herojai?

Patarčiau vaikams nenustoti daryti tai, kas jiems patinka, išbandyti kuo daugiau įvairių sričių, skaityti įdomias knygas, nukeliauti į daugelį vietų, pastebėti dalykus, esančius jų kasdienybėje – kokie vabalai gyvena kieme, per kiek laiko išsiskleidžia gėlės žiedas, kokią spalvą labiausiai mėgsta mama ir kitus dalykus. O visi herojai, manau, turėtų savų patarimų. Gudrusis Barzdyla palinkėtų būti smalsiems ir kasdien pasistengti sužinoti bent kažką naujo, na ir, žinoma, skaityti kuo daugiau knygų. Vėjažmogis palinkėtų niekada nepavargti, turėti energijos ir pirmiems imtis savo idėjų, o ne laukti, kol už tave tai padarys kažkas kitas. Stipriarankis patartų prisiminti, kad ne visada reikia jėgos, kartais kur kas labiau praverčia sumanumas ir gera nuotaika. Na, o visi kartu herojai palinkėtų kiekvieną rytą pradėti sveikais ir sočiais pusryčiais, o tada drąsiai imtis tos dienos žygdarbių, nesvarbu, kur jie belauktų – darželyje, mokykloje, kelionėje, miške ar kur kitur.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Kaip obuoliai iš meškos vadavosi

Apsakymo autorius Karolis Bareckas. Tekstas publikuotas literatūriniame žurnale „Laimiukas“ (nr. 2 (88)).

Miglės Dilytės iliustracija

Sykį žilabarzdis sodininkas netyčia išpylė ant žemės krūvą obuolių. Šie greitai stryktelėjo ir puolė į visas keturias puses. Vieni bėgo nesustodami dienų dienas ir naktis, kiti – jau po kelių akimirkų pritrūko kvapo.

Šalia Baltijos jūros apsigyveno nedidukas obuolys vardu Lietuva. Jis turėjo du brolius – Latviją ir Estiją. Broliai siautė kartu po žalias pievas ir miškus, slėpėsi nuo žiemos šalnų bei mėgavosi saule šiltomis vasaromis.

Sykį į Baltijos pakrantę iš Sibiro glūdumos atklydo didžiulė pikta meška. Jos kailis buvo raudonas, iš nasrų tiško putos, o riaumojimas sklido taip toli, kad girdėjosi visoje Europoje. Meška apuostė obuolius, stvėrė į glėbį ir suspaudė savo tvirta letena.

– Paleisk! – šaukė Lietuva.

– Tai pakliuvom, – verkė Latvija.

– Kaip ji drįsta, – pyko Estija.

Raudonoji meška piktai urzgė ir nenorėjo girdėti brolių riksmų. Tas pat nutiko ir dar keliolikai obuolių, gyvenusių kaimynystėje. Tada užgulė juos visu savo svoriu, akylai stebėdama, kad nė vienas nepabėgtų. Obuoliai duso, plūkėsi, bandė išsiveržti iš gniaužtų, bet veltui. Meška buvo stipresnė.

Bėgo dienos, o ji nė nemanė trauktis ir šlitinėjo po girią.

Toli, už vandenyno, gyveno kita meška. Abi jos viena kitos nemėgo. Būna, kai užbaubs kuri iš jų, net žemė dreba. Vos tik įsivyrauja tyla, žiūrėk, jau kita atsakydama ima gerklę laidyt.

– Kaip norėčiau vėl su jumis ritinėtis po žemę, – liūdėjo Lietuva.

– Nei saulė nedžiugina, nei mėlynas dangus šioje nelaisvėje, – tyliai šnabždėjo Latvija.

– Ak, kad taip vėl būtume laisvi, – ilgesingai svajojo Estija.

Vos išgirdusi brolius šnabždantis, meška tvirčiau suspausdavo glėbį. Rodėsi, plyš jų plona oda nuo tokios galybės. Kas naktį broliai sapnuodavo, kaip meška perkanda juos aštriais dantimis ir praryja. Drebėdavo susiglaudę, nežinodami, kaip ištverti šią neteisybę. Einant metams, meška ėmė senti. Pradžioje nusišėrė raudonas kailis. Įdubę šonai matėsi iš tolo. Dantys atšipo. Ji vis rečiau vaikščiodavo po girią ir leisdavo dienas gulėdama. Nors ir silpo, bet obuolių iš savo gniaužtų nieku gyvu nenorėjo paleisti.

Buvo gražus pavasario rytas. Aplink čiulbėjo paukščiai, vėjas judino medžių šakas, dūzgė vabzdžiai. Pagauta šitos nuotaikos Lietuva ėmė ir užtraukė:

– Bunda jau Baltija!

– Tylėt, – suurzgė meška, – nes kaipmat perplėšiu per pusę.

– Bunda jau Baltija! – atitarė Latvija.

– Ak, jūs, nevidonai, – suriko raudonoji, – liaukitės!

– Lietuva, Latvija, Estija! – užtraukė visi obuoliai kartu.

Meška užsimojo, norėdama sutraiškyti mažylius. Lietuva buvo pati vikriausia. Tik stryktelėjo meškai tarp kojų ir nurūko per pievą. Ši dar bandė vytis, bet veltui. Kol apstulbusi suprato, kas vyksta, žiūri, jau Latvija ir Estija lekia iš paskos. Broliai nesileido vėl pagaunami. Meška dar kurį laiką pasisukiojo ratais uosdama orą, atsigulė po medžiu ir amžiams užmigo.

Viskas vėl stojo į savo vietas. Lietuva, Latvija ir Estija žaisdavo per dienas pievoje bei smagiai leido dienas. Per tą laiką obuoliai prinoko, išaugo ir dabar jau visai nepriminė tų mažyčių obuoliukų, kurie buvo papuolę į meškos nagus.

Kiekvienais metais, Kovo 11-ąją, Lietuva sušaukdavo brolius ir švęsdavo savo Laisvę. Ir taip jau 30 kartų. Visą naktį skambėdavo jų dainos, kol paryčiais broliai sumigdavo ir pradėdavo dar vienus metus kartu.

Vaikas ir gamta: susidomėjimą ir sąmoningumą padeda ugdyti pažintinės knygos

Vaikai turi įgimtą norą domėtis aplinka ir tyrinėti jos reiškinius, tačiau neretai šį natūralų polinkį gali užgožti pernelyg dažnas naudojimasis išmaniaisiais prietaisais ir nepakankamas tėvų dėmesys vaiko užimtumui bei edukacijai. Susipažinti su gamtos reiškiniais, sužinoti apie augalų ir gyvūnų rūšis, jų gyvenimą natūralioje aplinkoje vaikai gali skaitydami spalvingas pažintines knygas – savarankiškai arba kartu su artimaisiais. O tada – pirmyn pavasariškai pasivaikščioti ar pažaisti gamtoje!

Pasaulyje pripažintos autorės kūryba jau prieinama ir lietuviams

Šią savaitę didžiuosiuose Lietuvos knygynuose ir prekybos vietose pasirodė pirmoji visame pasaulyje pripažintos ir pamėgtos vokiečių kilmės iliustruotojos, dailininkės ir vaikų rašytojos Brittos Teckentrup į lietuvių kalbą išversta knyga – „Atrask žuvų pasaulį“. Ši spalvinga, nuotaikinga ir informatyvi pažintinė knyga padės atskleisti povandeninio pasaulio paslaptis, susipažinti su skirtingomis žuvų rūšimis, ugdyti norą domėtis gyvūnija ir žmogaus santykiu su gamta. B. Teckentrup iš viso yra sukūrusi daugiau nei 40 knygų, išverstų į 20 pasaulio kalbų, o jos darbai sulaukė didžiulio dėmesio tarptautinėse parodose.

Pažintinė vaikų literatūra apie gamtą jaunuosius skaitytojus supažindina su evoliuciniais procesais, gamtos cikliškumu ir galybe, gyvūnų karalystės taisyklėmis, kovomis, triumfais, poreikiais ir sunkumais. Aiškiai, patraukliai ir vienoje vietoje išdėstyta pažintinė informacija – tai bene parankiausias būdas vaikui daugiau sužinoti apie įstabų laukinės gamtos pasaulį ir jį pamilti.

Gamtos reiškinių supratimas skatina elgtis sąmoningiau

Dabartinė vaikų karta auga jau žinodama apie ribotus gamtos išteklius, aplinkosaugą ir su tuo susijusias problemas, tokias kaip klimato kaita bei vandenynų tarša. Ekologas Liamas Heneghanas teigia, kad knygos gali padėti vaikams geriau suprasti ir priimti šias pasaulines ekologines problemas bei sąmoningai prisidėti prie jų sprendimo bei ugdyti bendrą supratimą apie aplinkosaugą, kurti ryšį su gamta.

B. Teckentrup knygoje „Atrask žuvų pasaulį“ pasakojama ne tik apie skirtingas šių gyvūnų rūšis, bet ir apie žmonių santykį su gamta. Autorė skaitytojus supažindina su tokiomis aplinkosauginėmis problemomis kaip plastiku užteršti vandenynai, kuriuose nusėdę plastiko gaminiai kelia pavojų jūrų gyvūnams, komercinė žvejyba, dėl kurios gerokai sumažėjo kai kurių žuvų rūšių, įskaitant delfinus ir jūrinius vėžlius, kurie žvejojant išmetami per bortą, nes jų negalima parduoti. Patraukliai pateikta tokio pobūdžio informacija skatina vaikus mąstyti kritiškiau, globaliau bei mokytis gyventi priimant gamtai draugiškesnius sprendimus.

Jau kurį laiką populiariausių knygų visai šeimai topuose galima rasti ir žinomo lietuvių gamtininko Selemono Paltanavičiaus interaktyvią knygą „Gamtos metų ratas“ , kuri buvo pripažinta geriausia 2017 m. negrožine knyga Lietuvoje. Šiame gausiai iliustruotame gamtos pažinimo vadove autorius pasakoja apie kiekvieno mėnesio ypatumus, užduoda klausimus ir į juos atsako, kviečia atlikti nuotaikingus metų laikų darbelius. Naudojantis specialia išmaniųjų įrenginių programėle, gamtos nuotraukos knygoje perkelia į trumpus S. Paltanavičiaus filmuotus vaizdo įrašus, skatinančius susipažinti su gamtos cikliškumu.

Be abejo, vien tik skaityti apie gamtą neužteks – net ir labiausiai įtraukiančios istorijos ir dailiausios knygų iliustracijos neatstos laiko, praleisto gamtoje. Buvimas gryname ore tiek suaugusiems, tiek vaikams, padeda sumažinti stresą, susilpninti depresijos simptomus, sumažinti nutukimo riziką, stiprinti imuninę sistemą ir ugdyti pažinimo gebėjimus. Visgi vaikui leisti laiką gamtoje bus kur kas įdomiau jau turint šiokių tokių žinių apie ją.