Vaikų rašytojas V. Šidlauskas: „Vaikystėje senelės sektos pasakos nunešdavo kažkur toli, kur pilna stebuklų“

Nerimas, ilgesys, atsisveikinimas – tai gerai pažįstami, nors ir nemalonūs jausmai, kurių dažnai stengiamės išvengti. O gal visai be reikalo? Vaikų rašytojas ir literatūrinio žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas sako, jog nereikėtų apsimesti, kad šios temos nerūpi vaikams. Anot jo, nuoširdus šeimos pokalbis gali nuraminti ir padėti pasiruošti iššūkiams ateityje.

Prekyboje jau pasirodė penktoji V. Šidlausko knyga vaikams „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“. Dailininkės Marijos Smirnovaitės meniškai iliustruota subtili istorija atskleidžia tvirtus močiutės ir anūkės santykius bei lengvai, šviesiai ir jautriai paliečia ligos, nerimo, ilgesio, vilties temas. Apie šios knygos atsiradimo istoriją, ypatingą ryšį su senele ir nepatogius jausmus, kuriuos išgyvename kiekvienas, kalbamės su V. Šidlausku.

Marijos Smirnovaitės iliustracija iš knygos

Kodėl, Jūsų nuomone, su vaikais svarbu kalbėtis ne tik apie tai, kas džiugina, bet ir apie nerimą, kurį kartais jaučiame lyg paširdžiuose pliaukšintį krokodilą, netekties baimę, ilgesį?

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jaustumės patys, jei kas nors pirmąkart pakviestų ant slidaus ledo prieš tai neįspėję, kas laukia. Smūgis gali būti skaudus, o po jo atsigauti gerokai sunkiau nei nuo mažo slystelėjimo.

Be abejo, netektis ir nerimas nėra pačios patogiausios temos, apie kurias esame linkę kalbėtis. Vieni taip siekia apsaugoti. Kiti nemato reikalo kelti panikos ir šnekėti apie tai, kas dar neįvyko. Tačiau apsimesti, jog vaikų tai nejaudina ir viską palikti savieigai – ne išeitis. Kartais užtenka visai paprastų žodžių, nesudėtingo paaiškinimo, kodėl taip vyksta, ir vaikui tampa ramiau. Juk labiausiai gąsdina nežinomybė. Pasaulis – ne cukruotas pyragėlis. Vengdami kalbėti apie karčiąją jo pusę, apgaudinėjam save ir visus paaiškinimus tiesiog atidėliojame ateičiai. Galime būti ramūs – vaikai anksčiau ar vėliau viską sužinos. Tik klausimas – bus pasirengę iššūkiams ar tai užgrius juos netikėtai.

Marijos Smirnovaitės iliustracija iš knygos

Jei turėjote laimės vaikystėje pažinti savo senelius, koks buvo santykis su jais? Galbūt kurdamas močiutės personažą leidote atgimti ir savo vaikystės prisiminimams?

Virgis Šidlauskas

Labai gaila, tačiau pažinojau tik vieną senelę. Kitų neturėjau laimės sutikti. Mūsų gyvenimo keliai nesusikryžiavo. Todėl galiu tik spėlioti, kokie jie buvo ir kaip būtume galėję bendrauti. Gal todėl santykis su vienintele senele buvo labai švelnus ir šiltas. Ji gyveno su mumis kartu ir jos buvimas mane lydėjo nuo pat mažų dienų. Nuo jos gaminamo maisto kvepėdavo namai, jaukus glėbys nuramindavo, o sekamos pasakos nunešdavo kažkur be galo toli, kur pilna stebuklų. Ji visada kantriai išklausydavo, o papasakoti visada būdavo ką – vaikystėje kieme netrūkdavo dramų.

Ir nors močiutė sirgo, ir tarsi buvo laiko pasirengti jos netekčiai, vis dėlto atėjus momentui nežinojau kaip reaguoti, kaip visą tai išgyventi. Sunku priprasti prie minties, jog daugiau niekada nebegalėsi pasikalbėti, apsikabinti. Gaila, jog nebebus taip kaip buvo, jog ryšys negrįžtamai nutrauktas. Taigi dalis patirčių persikėlė į knygos puslapius.

Suomių rašytoja Selja Ahava apie tai labai jautriai rašė knygoje „Iš dangaus krintantys daiktai“: „Suaugusieji sako, kad laikas gydo: tai reiškia, kad laikui bėgant atsitikimai virsta prisiminimais, o ilgainiui juos prisimeni vis blankiau ir blankiau. Tada, kai prisimeni labai labai blankiai, būni pagijęs.“

Skamba liūdnai. Galbūt laikas negydo, tik blukina prisiminimus. Galbūt kiekvienam reikalingi savi atsisveikinimo ritualai. Tačiau negalima viso to nustumti į tamsą, paslėpti po kilimėliu. Reikia įsisąmoninti ir išgyventi. Ir artimųjų palaikymas bei pašnekesiai gerokai palengvina skausmą.

Marijos Smirnovaitės iliustracija iš knygos

Kuo Jums ši, jau penktoji Jūsų sukurta knyga vaikams, yra ypatinga? Kas įkvėpė ją parašyti?

Įkvėpė dukra. Būdama mažesnė žaisdama namuose kartą išskleidė skėtį ir pasakė, kad tuoj pat visiems reikia pasislėpti. Paklausta kodėl, atsakė: „Nes kambaryje lyja, visuose namuose lyja“. Iš pradžių tai nuskambėjo kaip linksmas žaidimas, tačiau mintis įstrigo ir netrukus ėmiau svarstyti, kaip skambėtų istorija apie namuose prapliupusį lietų. Ir kaip su tuo tektų susigyventi knygos herojams.

Tik vėliau visa tai susiejau su netekties baime, užgniaužtais jausmais. O šiuos įvardijus viskas gąsdina gerokai mažiau.

Kaip apibūdintumėte knygos „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ skaitytoją?

Drąsus ir smalsus. Nes be šių savybių neprasidėtų nė viena mūsų kelionė.

Kaip manote, ar iš tiesų kiekvienas danguje turime po savo žvaigždę?

Norėčiau tuo tikėti. Jei ne žvaigždę – tai bent kad esame didžiulės knygos, kur viskas užrašyta, dalimi. Kur žinoma apie kiekvieną iš mūsų. Kokie buvome, esame ir būsime. Kur surašytos visos klaidos, kurias padarėm, ir pamokos, kurias išmokom. Ir prie kurios priartėjus vėl galima susitikti su visais tau svarbiais, mylimais žmonėmis. Antraip visi susikryžiavę keliai, sutikti žmonės ir prasmės paieškos būtų bevertės.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

 

Knygą apžiūrėti, pavartyti ir įsigyti galite čia.

Fantastikos mylėtojams: 4 įdomiausi faktai apie populiariąją P. Pullmano trilogiją „Jo tamsiosios jėgos”

Philipas Pullmanas – kultinis anglų rašytojas, sukūręs daugiau nei 30 kūrinių suaugusiesiems ir vaikams. Rašytoją labiausiai išgarsino fantastinė trilogija „Jo tamsiosios jėgos“. Pagal pirmąją trilogijos knygą „Auksinis kompasas“ 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo Holivudo filmas, o nuo 2019 m. pagal trilogiją kuriamas ir transliuojamas TV serialas. Trilogijos knygos jau išverstos į 40 pasaulio kalbų, o bendrai jų pasaulyje parduota daugiau nei 18 milijonų kopijų.

Rašytojo sukurto autentiško ir įtraukiančio mistinio pasaulio gerbėjai Lietuvoje gali vėl džiūgauti – prekyboje jau pasirodė pirmosios maginės fantastikos trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ dalies naujasis leidimas lietuvių kalba, kurio viršelį puošia dailininko Andrej Ferez iliustracija. Tiesa, iki rugpjūčio pradžios knygą skaitytojai galės įsigyti tik  „Nieko rimto“ internetinėje parduotuvėje, o jau rugpjūčio pirmąją savaitę „Auksinis kompasas“ pasieks ir visus didžiausius Lietuvos knygynus. Šia proga dalinamės keturiais įdomiausiais faktais apie P. Pullmano žymiausią kūrinį.

Andrej Ferez iliustracija

1. „Jo tamsiosios jėgos“ sukurti įkvėpė Johno Miltono kūrinys „Prarastasis rojus“.

Dar XVII a. J. Miltono parašyta epinė poema „Prarastasis rojus“ pasakoja istoriją apie Adomą ir Ievą bei apie šėtono ištrėmimą iš dangaus karalystės. P. Pullmanas prisipažįsta šią poemą skaitęs paauglystėje ir jau tuomet ją įsimylėjęs. Po daugelio metų jam kilo idėja J. Miltono kūrinį interpretuoti savaip – P. Pullmano trilogijoje Dievo vietą užima silpna ir smulki dievybė, rašytojo pavadinta Visagaliu Autoritetu.

2. Pirmosios trilogijos dalies pavadinimas „Auksinis kompasas“ – klaida?

Rašytojas pripažįsta, kad pirmiausia šią žymiąją trilogiją jis buvo pavadinęs „Auksiniai kompasai“, taip sukurdamas tiesioginę nuorodą į J. Miltono epinės poemos eilutę. Kai P. Pullmanas pateikė pirmąjį knygos rankraštį JAV leidėjui Alfredui A. Knopfui, redaktoriai pirmąją trilogijos knygą ir pavadino „Auksiniu kompasu“, manydami, jog tai nuoroda į Lairos naudotą aletiometrą – prietaisą, panašų į kompasą, kurį įvaldžiusi Laira atranda naują kelią.

Nors ši redaktorių interpretacija buvo neteisinga, „Auksinio kompaso“ pavadinimas įstrigo ir buvo naudojamas net ir po to kai P. Pullmanas informavo, jog originalus knygos pavadinimas yra „Šiaurės pašvaistė“. Užuot kovojęs su JAV leidėju Alfredu A. Knopfu, rašytojas sutiko skirtingose šalyse naudoti skirtingus pavadinimus.

3. P. Pullmanas sukūrė demonus, įkvėptas vieno Leonardo da Vinčio paveikslo.

Trilogijoje kiekvienas turi savo asmeninį demoną – tai žmogaus asmenybės dalis, įgavusi gyvūno pavidalą. Autorius neslepia, jog tai turi ir simbolinę prasmę, juolab kad vaikų demonai, priešingai nei suaugusių, dar gali keistis. P. Pullmanas yra atskleidęs, jog demonų idėją vizualiai įkvėpė Leonardo da Vinčio paveikslas „Dama su šermuonėliu“, o taip pat ir kiti jaunų moterų, drąsiai pozuojančių su gyvūnais, portretai.

Leonardas da Vinčis, „Dama su šermuonėliu“

4. Trilogija susilaukė aršios kritikos iš religinės bendruomenės.

Krikščioniškosios organizacijos pasmerkė šią knygų seriją ir pagal pirmąją trilogijos knygą pastatytą Holivudo filmą „Auksinis kompasas“, vadindamos tai propaganda, skatinančia vaikus tapti ateistais. P. Pullmanas teigia, jog jo knygos yra labiau susijusios su griežtos teologinės doktrinos ir religinių institucijų keliamais pavojais nei yra nukreiptos prieš Dievą ar tikėjimą.

Rašytojas P. Pullmanas ir jo kūryba gausiai apdovanota: 1995 m. rašytojui buvo įteiktas Karnegio medalis, 2002 m. už paskutinę trilogijos dalį jis gavo garsiąją „Whitebread“ premiją, o 2005 m. – prestižinę A. Lindgren atminimo premiją.

Numatoma, jog antrosios trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ dalies, pavadintos „Aštrusis peilis“, naujasis leidimas pasirodys jau po poros mėnesių, o trečiosios – „Gintarinis žiūronas“ – žiemos antrojoje pusėje.

Vaikas nemėgsta plautis rankų, praustis ar valytis dantų? Paverskite tai smagiu žaidimu!

Laikotarpis kai vaikas nemėgsta praustis, plautis rankų, valytis dantų ar trinktis galvos yra pažįstamas kone visiems ikimokyklinukų tėvams. Sunku išugdyti teisingus asmeninės higienos įpročius, jei kiekvienas vaiko higienos ritualas sukelia ginčą ar baigiasi ašaromis. Higiena, kaip ir kitos svarbios temos, vaikams įsimenamos kur kas geriau kai informacija pateikiama įdomiai, įtraukiančiai, naudojant pralinksminančius palyginimus, leidžiant susitapatinti su panašioje situacijoje atsidūrusiais pagrindiniais veikėjais.

Puikūs asmeninės higienos įpročiai ne tik padeda palaikyti švarą, nuostabiai jaustis ir atrodyti, bet ir užkerta kelią infekcinių ligų plitimui. Vaikų imuninė sistema dar formuojasi, todėl jie dažnai yra jautresni įvairioms infekcijoms. Nors tėvai ir supranta, kaip svarbu vaikus mokyti asmeninės higienos rutinos, ką daryti jei vaikas šių ritualų nemėgsta ir priešinasi? Dalinamės patarimais kaip ikimokyklinukus mokyti taisyklingai plautis rankas, praustis ir prižiūrėti dantukus, pasitelkiant žaidybinius smagių istorijų elementus. Pabandykite!

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos „Trupininis ir Purvinis. Trys pasakojimai apie švarą“

Liepos pradžioje Lietuvos knygynuose pasirodžiusi kroatų vaikų rašytojos Jelenos Pervan knyga „Trupininis ir Purvinis. Trys pasakojimai apie švarą“ jau spėjo susilaukti nemenko tėvų ir jaunųjų skaitytojų susidomėjimo. Šioje knygoje – trys smagios ir pamokančios istorijos apie tai, kas nutinka, kai užmirštame kasdienę higieną ir, žinoma, naudingi patarimai, kaip laikytis švaros ir neprisileisti jokių nenaudėlių mikrobų.

Metas taisyklingai nusiplauti rankas!

Vienas svarbiausių vaiko higienos įgūdžių – išmokti taisyklingai ir reguliariai plauti rankas, ypač grįžus iš darželio ar mokyklos, smagiai pažaidus lauke, paglosčius gyvūną, pasinaudojus tualetu ar ruošiantis valgyti. Sušlapinus rankas vandeniu paimkite muilą. Padėkite vaikui išsirinkti mylimiausią rankų muilo kvapą: braškių, apelsinų, gėlių, šokolado ar netgi kramtomos gumos!

Jelenos Brezovic iliustracija iš knygos

Atidžiai įtrinkite muilu visą rankų paviršių ir sukamaisiais judesiais muiluokite rankas bent 15 sekundžių arba kol neskubėdami sudainuosite visą „Su gimimo diena!“ dainelę. Tuomet metas kruopščiai išmuiluoti išorines ir vidines rankų puses ir tai tęsti kol dar kartą sudainuosite „Su gimimo diena!“. Dar ne viskas! Patrinkite delną į delną, tarpupirščius, nepamirškite pirštų galiukų, panagių, riešų ir nykščių. Atėjo metas nuplauti muilą tekančiu vandeniu ir švarias rankas nusišluostyti sausu asmeniniu rankšluoščiu.

Galvojate, o argi susijusios nešvarios rankos ir linksmiausius gimtadienius primenanti dainelė „Su gimimo diena!“? Ir dar kaip! Pagrindiniai Jelenos Pervan knygos herojai, du išdykėliai mikrobai Trupininis ir Purvinis, kaip tik ieško murzinos žaidimų aikštelės, kurioje galėtų surengti mikrobų gimtadienio šventę ir ten kaip reikiant pridergti, o šventės kulminacijai nešvariausių rankų savininką dar ir apkrėsti varvančia nosimi ir skaudančia gerkle. Jei kartu su vaiku jau spėjote taisyklingai nusiplauti rankas pagal visas instrukcijas – galite lengviau atsikvėpti. Trupininis ir Purvinis privalės ieškotis kitos vietos vakarėliui.

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos

Laikas į vonią. Kuo skubiau!

Vieni vaikai tiesiog dievina vandenį, maudynes ir žaidimus vonioje, tačiau nemaža dalis ikimokyklinukų tėvų skundžiasi, jog mažylis nenori būti maudomas, o pliuškenimasis vonioje ar šilta dušo srovė jam asocijuojasi su įvairiomis baimėmis. Dėl to vaiko nevertėtų gėdinti ar drastiškai versti maudytis. Dažnai efektyvesnis būdas, leidžiantis vaikui pamėgti maudynes, yra tėvų kūrybiškumo ir specialių vonios priemonių pasitelkimas. Žinoma, tam prireiks šiek tiek laiko ir kantrybės.

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos

Daugeliui vaikų kur kas labiau patinka maudynės vonioje nei dušo kabinoje. Jei tik turite tokią galimybę, įsigykite ar pasigaminkite specialiai voniai skirtų žaislų. Paaiškinkite vaikui, jog jais žaisti galės tik maudynių metu – tokiu būdu maudynės gali tapti laukiamu ritualu, o ne varginančia ir nuobodžia rutina. Taip pat išmėginkite kvapnias vonios putas, specialias nusiplaunančias kreideles, skirtas piešti vonioje maudynių metu ar putojantį vonios burbulą, suteiksiantį vandeniui norimą atspalvį. Jau nuprausę vaiką, leiskite jam pasidžiaugti žaidimais vonioje ir labai nepykite, jei šiek tiek vandens atsidurs ir ant grindų. Tai natūrali linksmųjų maudynių dalis. Užtat kaip kvepia ir žvilga švarūs plaukai!

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos

Du nedori mikrobai Trupininis ir Purvinis mėgaujasi kopinėdami po purvinus plaukus. Kuo galva seniau viešėjo vonioje – tuo labiau ten nukeliauti trokšta bičiuliai mikrobai. Jų puotą pačioje purviniausioje vaiko galvoje gali sustabdyti tik kvapnus šampūnas, plaukų kondicionierius ir šilta vonia, pilna putų. Metas maudynėms!

Ar šiandien nepamiršote išsivalyti dantų?

Tėvelių pareiga ir atsakomybė – pasirūpinti tinkama vaikų burnos sveikata ir higiena. Nuo pirmojo pieninio danties išdygimo iki pat mokyklinio amžiaus vaikui padėti kruopščiai išsivalyti dantis turėtų tėvai, taip pat pasirūpinti tarpdančių valymu specialiu siūlu. Vaiko dantų valymo rutina taps kur kas įdomesnė, jei įsigysite ar kartu susikonstruosite smagų laikmatį, kuris padėtų sekti laiką valantis dantis. Ryte ir vakare valykite dantukus ne trumpiau nei po 2 minutes. Dantų šepetėlis burnoje turėtų judėti švelniais sukamaisiais ir šluojamaisiais judesiais, atskirai ir kruopščiai išvalant apatinius ir viršutinius dantukus.

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos

Išdykėliai Trupininis ir Purvinis tik ir laukia kol kuo daugiau vaikų ims bijoti dantų šepetėlio, higieninio siūlo ir pastos! Tuomet jie mėgaujasi virdami šlykščiąją kakavą sugedusių dantų skylutėse. Kad ir kaip linksmai tai beskambėtų, patikėkite, kai ima skaudėti ir nebesinori nei žaisti, nei šiaip kuo užsiimti, tampa visai nebejuokinga. Jei kiekvieną rytą ir vakarą dantukų priežiūrai skirsite bent po 2 minutes, Trupininis su Purviniu turės susirinkti savo nešvarius daiktus, išsikraustyti iš vaiko burnos ir susirasti kitą, kur kas purvinesnį prieglobstį.

Knygą pavartyti arba įsigyti galite ČIA.

 

4 priežastys įsimylėti drakoną arba kaip tapti profesionaliu jų dresuotoju

Sparnuotas, žvitrus ir galingas, laisvalaikiu mėgsta spjaudytis ugnimi – kas? Jei mintyse išvydote drakono paveikslą – esate visiškai teisus. Šios stebuklingos mitinės būtybės prikausto ne tik vaikų, bet ir suaugusių dėmesį, maloniai gąsdina ir žavi. Jei nors kartą svajojote tapti profesionaliu drakonų dresuotoju ar medžiotoju, tačiau tam pritrūko žinių – tai daugiau nebepasikartos.

Ką tik prekyboje pasirodžiusioje Fredericos Magrin ir Annos Láng „Didžiojoje drakonų knygoje“ slypi atsakymai į visus klausimus, kurie kada nors galėtų kilti pradedančiajam drakonų dresuotojui. Šis praktinis vadovas padės atpažinti visų kada nors gyvenusių rūšių drakonus ir sužinoti viską apie tai, kur jie slepiasi, kuo minta, kaip elgiasi ir kaip juos prižiūrėti!

Drakonų gerbėjų, slapčia svajojančių su bent vienu iš jų susidraugauti, netrūksta visame pasaulyje. Kokios drakonų populiarumo paslaptys ir kodėl taip paprasta juos įsimylėti?

 1. Drakonai reprezentuoja didybę ir jėgą.

 O jūs tik pabandykite nugalėti drakoną! Daugelyje fantastinių kūrinių drakonai tampa viena iš pagrindinių konflikto priežasčių. O kam gi nepatinka šiek tiek dramos? Sutikti drakoną ir akimirksniu nepajusti jo didybės ir lengvo išgąsčio – neįmanoma. Jie pasėja pagarbą ir baimę visų su jais susidūrusių širdyse. Drakonų užtikrintumas ir jėga verčia jais žavėtis. Bent akies krašteliu. Nors ir iš tolo.

2. Drakonai myli žmones, kuriuos patys pasirenka.

 Dažniausiai. Nors iš pirmo žvilgsnio tikrai ne visi drakonai atrodo meilūs, švelnūs ir besimėgaujantys, kai jiems kaso paausį, jie yra linkę išsirinkti vieną šeimininką, kuriam rodo pavyzdingą meilę ir ištikimybę, jį nuožmiai saugo ir gina. Naudingų patarimų, kaip tapti puikiu drakonų dresuotoju ir užmegzti tvirtą ryšį su savo drakonu, rasite Fredericos Magrin ir Annos Láng sukurtoje „Didžiojoje drakonų knygoje“.

3. Jie universalūs.

 Visų pirma, drakonai gali prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų – tai įrodo ledo, kalnų, smėlio dykumų, miškų ir kitų egzistavusių drakonų rūšys. Suaugęs drakonas gali tilpti į delną, o gali būti dydžio sulig visu kalnu. Kai kurie drakonai gali laisvai susikalbėti keliomis kalbomis, kiti – nekalbėti išvis. Vieni drakonai saugo pilies bokštą, kuriame įkalinta princesė, kol tuo tarpu jų gentainiai vadovauja mokslo laboratorijoms. O kur gyventų ir kuo užsiimtų jūsiškis?

4. Drakonas – laisvės simbolis.

Drakoniška prigimtis siejama ne tik su didybe ir jėga, bet ir su laisvės pojūčiu. Drakonai yra laisvi plasnoti sparnais, nuskristi, medžioti ir apsigyventi visiškai bet kur! Todėl susidraugavus su drakonu ir norint jį prisijaukinti reikia atkaklios dresūros – naudingų jos paslapčių išmoksite„Didžiojoje drakonų knygoje“.