Didžiausias debiutuojančių knygų kūrėjų noras – kad vaikai ir suaugusieji kalbėtųsi

Šią savaitę pristatytos ir knygynuose pasirodžiusios paveikslėlių knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“ kūrėjos klausia, ar kada susimąstėme apie kasdien mus lydinčius žodžius. Juk žodžiai gali paglostyti, įgelti, pradžiuginti ir nuliūdinti. Žodis „ne“ dažnai asocijuojamas su neigiamomis emocijomis, tačiau knygą parašiusi Vaiva Rutkauskaitė ir ją iliustravusi Lina Ribinskė sako, kad tai – netiesa. Apie kūrybinį debiutą, žodžius ir artėjančias šventes – pokalbis su kūrėjomis.

Vaiva, ar knygą tikrai gali parašyti bet kas?

Geras klausimas! Manau, kad parašyti gali bet kas, tik ne visi parašo (šypsosi). Galėti ir padaryti yra du labai skirtingi dalykai. Kaip ir žiūrėti bei matyti. Klausyti ir girdėti. Galimybių rašyti tikrai turime daugelis. O gabumų ar noro? Tai jau kitas klausimas, kuriam reikėtų gilesnės diskusijos. Gal čia kitos knygos ar interviu tema?

Lina, o kaip su iliustravimu? Ar visi dailininkai gali iliustruoti knygą?

Visada sakau, kad piešti gali visi, net jeigu sako, jog nemoka. Augau girdėdama frazę: „Nėra žodžio nemoku, yra tik nenoriu.“ Tad nuoširdžiai tikiu, kad visi, kurie nori, gali iliustruoti.

Nepasakos_Knygos_Pristatymas

Vaiva, kaip atkeliavai iki „Nepasakos, arba pasakos apie NE“?

Vingiuotu ir kalnuotu keliu. O jei rimtai, iš vaikystės man yra įstrigęs vienas atsiminimas, kai, prisižiūrėjusi tuo metu populiarių muilo operų, kūriau savąją. Turėjau sąsiuvinį, į kurį rašiau istoriją apie dvynes, kurias išskyrė ligoninėje, ir viena išaugo gera, o kita bloga. Labai juokinga prisiminti. Vėliau buvo eilėraščių etapas. Dar vėliau – publicistinis, tinklaraščio. Rašiau ir rašau daug. Labai mėgstu rašyti laiškus, žinutes. Kiek mažiau mėgau rašyti sociologijos bakalauro ir kūrybos visuomenės komunikacijos magistro darbus (šypsosi). Aplink mane esantys žmonės irgi rašo. Nors dabar sunkiai surasi žmogų, kuris nerašo, bent jau socialiniuose tinkluose ar komentarų skiltyse. Aš sakau, kad mes visi rašytojai ir tai yra labai gerai, juk, kaip dainavo mano mėgstama grupė „G&G Sindikatas“, „Tie, kas rašo, gyvens amžinai“. Labai graži mintis!

Tad knygą parašyti svajojai visada?

Kažkada svajojau tapti pirmąja Lietuvos prezidente moterimi, deja, šios svajonės jau nepavyks įgyvendinti. Svajojau turėti šunį. Išsipildė. Svajojau parašyti knygą. Išsipildė. Nors tiksliau būtų sakyti, kad su kitų pagalba išpildžiau pati. Man atrodo, kad norai ir svajonės nesipildo. Jas pildo žmonės. Prie knygos išleidimo prisidėjo labai daug žmonių, be jų mano svajonė tikrai nebūtų išsipildžiusi.

Lina, o kokios tavo svajonės?

Svajoju apie tikrai daug dalykų, visus juos net sunku įvardinti. Užtikrintai galiu pasakyti, kad iliustruoti knygą buvo mano svajonių svajonė! Visuomet sakau, jog reikia labai labai norėti, tikėti ir stiebtis iki kol galiausiai pasieksi svajonę nuo aukščiausios lentynos. Vis dar pačiai sunku patikėti, kad knyga jau Jūsų ir mano rankose.

Vaiva_Rutkauskaitė_dalina_autografus

Kaip gimė„Nepasaka, arba Pasaka apie NE“?

Vaiva: Knygos rankraštį leidyklai nusiunčiau šių metų kovo mėnesį, o gruodžio mėnesį knyga jau pasirodė prekyboje. Nuo idėjos iki išpildymo – 9 mėnesiai. Simboliška. Kovo mėnesį dar pati dirbau leidykloje „Nieko rimto“, kuri ir išleido šią knygą, todėl nenorėdama, kad mano istoriją kolegos vertintų žinodami mane, rankraštį siunčiau kitu vardu ir pavarde. Norėjau objektyvumo. Džiaugiuosi, kad buvo nuspręsta ją išleisti. O kaip kilo mintis parašyti „Nepasaką, arba Pasaką apie NE“ – gerai menu. Kas žino mane, turėtų sutikti, kad žodį „ne“ aš sakau gana retai. Daug dažniau jį girdžiu (šypsosi). Tad tie visi išgirsti ir neišsakyti „ne“ manyje kaupėsi ir pasirodė štai tokios istorijos pavidalu.

Lina, ar prisimeni, kokios buvo pirmosios mintys perskaičius istoriją?

Pirmą sykį būsimos knygos rankraštį perskaičiau darbe, sėdėdama tame pačiame kabinete, kaip ir Vaiva, tačiau tuomet dar nežinojau, kad ši istorija – Vaivos kūrinys. Buvo labai netikėta! Perskaičiusi istoriją, susimąsčiau, koks „ne“ gyvena manyje. Ar kalbėdama dažniau vartoju „ne“ kartu su jį lydinčiais draugais „bet“, „nes“, „tačiau“, ar jis lieka vienišas ir konkretus – tiesiog „ne“. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau suprantu, kad „ne“ mane pakeitė į gerąją pusę, nes sakyti „ne“ – visai neblogai.

Nepasaka

Paveikslėlių knygoje pasakojama istorija apie žodžius. Lina, o kaip sekėsi piešti žodžius?

Buvo visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, lyg karuselėse. Pradžia, ko gero, buvo sunkiausia. Uždaviau sau klausimus, kaip turi atrodyti žodžiai, ką jie jaučia. Visi įsivaizduojame, kaip atrodo bulvė. Koks jos skonis, kvapas, žiedas ar ragiukai iš šaknų. O kaip atrodo žodžiai „aš“, „taip“, „kodėl“, „kur“, „ne“ ir daugelis kitų neapčiuopiamų žodžių? Visus juos nupiešti ir buvo didžiausias iššūkis. Kiekvieną žodį vertinau kaip asmenybę su savais pomėgiais, norais ir emocijomis. Kaip tai pavyko išpildyti – įvertins skaitytojai ir vartytojai. Maža paslaptis, kad kai kuriuos žodžius skyriau savo aplinkos žmonėms, tad draugai knygoje gali atrasti ir dalelę savęs!

Kam skirta „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“? Kas norėtumėte, kad ją skaitytų?

Vaiva: Vienas draugas, sužinojęs, kad vaikų knygų leidykla tuoj išleis mano parašytą istoriją, paklausė, ar ir jis galės ją skaityti. Labai kovoju su tuo požiūriu, kad knygas vaikams gali skaityti tik vaikai. Iš kur tai? Patikėkite, yra tokių vaikų literatūros kūrinių, kuriuos turėtų perskaityti visi suaugę. Kartais girdžiu, kad jei knygoje yra daug paveikslėlių, tai joje nėra ką skaityti. Dar ir kaip yra! Tik reikia mokėti skaityti. Ne tik žodžius, bet ir iliustracijas. Norėčiau, kad šią knygą vaikai ir suaugę skaitytų kartu. Ir skaitydami kalbėtųsi. Apie mėgstamus žodžius, apie piktus žodžius, apie praėjusią ir ateinančią dienas. Apie viską, kas rūpi.

Lina: Nepasaką turėtų skaityti visi, kurie dar NEužaugo, NEsurimtėjo ar NEsusikalba. Didelę dalį savo gyvenimo praleidžiame kalbėdami ir klausydamiesi. Spėju, kad kiekvienas per dieną pasakome bent kelis tūkstančius žodžių, bet dar daugiau jų lieka mintyse. Klausyti – tai ne tas pats, kas išgirsti. Labai norėčiau, kad ši knyga padėtų išgirsti save ir kitus.

 

Ar turite mėgstamiausią žodį?

Vaiva: Taip, turiu, tai „ačiū“! Šis mažas, bet labai stiprus žodis yra mano mėgstamiausias. Jis gražus, gana sunkiai rašomas, bet kai jį sakai, reiškia, kad kažkas tau padarė kažką mielo ir gero. O kai jį girdi, reiškia, kad tu padarei kažką gero. Tad kuo daugiau aplink girdėsis „ačiū“, tuo bus smagiau.

Lina: O taip. Turiu mėgstamiausią žodį, desertą, o dabar jaučiuosi ir atradusi to žodžio asmenybę. Tai – šokoladas! Šiam žodžiui priskyriau kelias savybes: padūkęs, nuotaikingas, nenuorama, bet labai draugiškas. Po išsakytos minties, jog baltasis šokoladas yra pats geriausias, leidykloje kilo sumaištis. Vyko šokoladų mainai ir geriausiojo skonio rinkimai, deja, be nugalėtojo, nes kiekvienas turi savo mėgstamiausią – juodą, pienišką, su druska ar karamele, bet šokoladą!

Nepasakos_knygos_pristatymas

Artėja vienos gražiausių metų švenčių. Ko norėtumėte gauti dovanų?

Vaiva: Muzikos. Esu profesionali muzikos klausytoja, be galo mėgstu muziką, gyvos muzikos koncertus, todėl tiek nuoroda į neatrastą gerą muzikos kūrinį, tiek bilietai į koncertą būtų puiki dovana. Kalėdų Seneli, ar girdi?

Lina: Aš tikrai mėgstu piešti, tad pati puikiausia dovana nuo pat vaikystės yra pieštukai. Visos kanceliarinės smulkmenos mane džiugina lygiai taip, kaip vaikus saldainiai.

Ko palinkėtume visiems 2020-aisiais metais?

Vaiva: Kalbėtis, girdėti, matyti ir pildyti vieni kitų svajones!

Lina: Jausti ir kalbėtis apie jausmus.

Ačiū už pokalbį!

 

Rašytojas ir dailininkas K. Kasparavičius: „Skaitykite kuo daugiau gerų knygų – tai pagrindinė priemonė lavinti vaikų skonį menui“

Dažnai girdime, kad vaikai – tai pati kūrybiškiausia visuomenės dalis, tačiau jiems augant blėsta ir kūrybinis polėkis, jį užgožia daugybė taisyklių ir normų. Iš tiesų, įvairios kūrybos formos, meniniai darbeliai yra pažįstami bene visiems vaikams. Siekiant, kad augdamas vaikas ne tik neprarastų susidomėjimo menu, bet ir lavintų savo skonį bei ugdytų supratimą, iškyla klausimas, kaip tai padaryti. Į šį ir kitus klausimus atsako bei savo patarimais dalinasi žinomas vaikų literatūros rašytojas ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius.

Kęstutis_Kasparavičius2

Kaip manote, nuo ko priklauso vaiko meniniai gebėjimai? Tai įgimtas talentas ar aplinkoje laiku suteikta galimybė kurti ir eksperimentuoti?

Vaiko meninius gebėjimus lemia tiek įgimtas talentas, tiek ir ugdymas bei aplinka. Man pačiam, kaip vaikų literatūros autoriui ir iliustratoriui, tenka dažnai lankytis įvairiose Lietuvos mokyklose, bibliotekose, tad galiu pastebėti, kad meninio lavinimo lygis skirtingose ugdymo įstaigose labai skiriasi – kartais žiūriu ir džiaugiuosi, o kartais apima liūdesys. Vaikų literatūra, kaip meno forma, yra bene pagrindinė priemonė, kurią pasitelkiant lavinama vaiko vaizduotė, pasaulėžiūra ir meninis skonis – juk didžioji dalis knygų vaikams, ypač jaunesniems, yra gausiai ir kokybiškai iliustruotos. Taip pat džiugina ir išleidžiamos naujos, įdomiai vaikams apie populiarųjį meną pasakojančios knygos, tokios kaip „Nieko rimto“ išleista meno enciklopedija su užduotimis „Nerk į meną“. Visgi vaikų meninio ugdymo kokybę labai lemia ir žmonių, dirbančių su vaikais, kompetencijos ir entuziazmas.

Nerk_į_meną1

Kaip išsaugoti santykį su savo vidiniu kuriančiu vaiku, net ir suaugus?

Visų pirma, reikia noro tą santykį išsaugoti. Visi vaikai, lankydami švietimo įstaigas, daugiau ar mažiau susiduria su meninio ugdymo užsiėmimais – tiek darželyje, tiek mokykloje. Augant ir bręstant mūsų niekas nebeverčia domėtis menu, nebelieka ir privalomų užsiėmimų, todėl tik nuo paties žmogaus priklauso, kiek jis skirs tam laiko ir energijos bei domėsis papildomai. Jeigu tik yra noras – ryšį su vidiniu vaiku ir kūrybinį polėkį išlaikyti visai nesunku – gali padėti begalė priemonių, tokių kaip kūrybiniai užsiėmimai, dirbtuvėlės suaugusiems, vaikų literatūra, kitos knygos ir enciklopedijos. Visi žmonės yra kūrėjai, ne tik tie, kurių profesijos yra tiesiogiai susiję su menu. Kūrybiškumas reikalingas mums visiems ir kasdien – tik jo dėka galime surasti nestandartinius sprendimus, veikti su polėkiu, o ne iš inercijos. Todėl ir meninio lavinimo tikslas nėra iš kiekvieno žmogaus išugdyti profesionalų menininką. Kūryba, jei tik skirsime jai laiko, gali tapti prasmingu ir atpalaiduojančiu hobiu tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Kęstutis_Kasparavičius1

Kodėl svarbu lavinti vaiko skonį įvairių rūšių menui? Kokias priemones tam pasitelkti?

Vaiko skonį įvairiam menui lavinti yra reikalinga, nes tas menas nėra toks jau paprastas ir savaime suprantamas dalykas. Pasiklausius visuomenėje kylančių diskusijų, tampa aišku, kad gana nedaug žmonių gerai išmano meną, ypač šiuolaikinį. Tokia situacija rodo edukacijos stoką. Tačiau pačiam vaikui atsirinkti įdomią sritį ir įvertinti teikiamą naudą yra pakankamai sudėtinga, todėl reikalinga suaugusiųjų pagalba – turime parodyti galimybes, stengtis sudominti. Vaikystėje kryptingai lavintas vaikas užaugęs ir pats supras to vertę bei, tikriausiai, norės domėtis toliau. Edukacija leidžia suprasti, kad yra ir daugiau nuomonių, požiūrių, o tavasis – nebūtinai vienintelis ir teisingiausias. Neturint pakankamai žinių, labai lengva imti kritikuoti šiuolaikinį meną, kad jis „kažkoks ne toks“, nors tai – visai ne meno problema, o edukacijos stygius. Lavinti supratimą apie meną gali padėti ir patys įvairiausi renginiai bei festivaliai, tačiau, esant didžiulei jų pasiūlai, tampa svarbu atsirinkti tai, kas kokybiška ir turės ilgalaikę vertę.

Kuo naudingi pasaulyje pripažintų menininkų pavyzdžiai ir pagal juos parengtos užduotys vaikui, turinčiam polinkį kurti?

Kaip sakė Vilniaus knygų mugėje prieš porą metų viešėjusi garsi vaikų literatūros iliustratorė Kveta Pacovska, kurios iliustracijos apdovanotos H. K. Anderseno medaliu: „Paveikslėlių knyga – tai pirmoji meno galerija vaikui ir ji ateina pati į jo namus“. Į vaikų literatūrą žiūrint iš šios perspektyvos, ją vartant, skaitant ir aptariant kartu su vaiku, galima mokytis suprasti ir toleruoti įvairius, ne tik pačius primityviausius, meno stilius, taip pat kaip ir gyvenimiškas situacijas, reiškinius. Mes, suaugusieji, dažnai galvojame, kad vaikai gali kažko nesuprasti, tačiau labai dažnai nutinka taip, kad sudėtingas situacijas, temas mažieji priima ir supranta kur kas lengviau nei suaugę. Skaitykite kuo daugiau gerų knygų – tai pagrindinė priemonė lavinti vaikų skonį menui!

Ačiū už pokalbį!

Nerk_į_meną2

 

Dailininkė Sigutė Ach: „Sukurkime švenčių laukimo stebuklą vaikams – laiko kartu ir artumo nenusipirksime“

Artėjant stebuklingam laukimo laikotarpiui – Adventui, imame galvoti apie ateinančių didžiausių metų švenčių džiaugsmus ir rūpesčius. Tie, kurių artimoje aplinkoje yra vaikų, svarsto, kaip praskaidrinti švenčių laukimą mažiesiems. Šokoladiniai kalendoriai ar staigmenos, paliktos kalėdinėje kojinėje, tikrai suteiks trumpalaikio džiaugsmo, tačiau „už visa tai kur kas svarbiau yra laikas, praleistas drauge kuriant ir kalbantis“, – sako dailininkė Sigutė Ach ir dalinasi patarimais, kokie švenčių laukimo ritualai mažiesiems – patys smagiausi ir naudingiausi.

Sigute-Ach1

Kas Jums yra Adventas ir su kokiais ritualais, būsenomis jį siejate?

Adventas – tai laikas, kai labai reikia visokios rūšies šviesos: žvakelių, lempelių, o svarbiausia – tos šviesos, kurios nenusipirksi – artumo pojūčio, bendrumo jausmo. Labiausiai to reikia vaikams, tad Adventas man – tai susitikimų su jais metas. Karpome angelus, liejame akvareles, kuriame žodžių tiltus ir tampa tikrai šviesiau bei jaukiau išbūti iki to pirmojo tikro sniego baltumo, iki sugrįžtančios saulės spindulėlio.

Kodėl vaikams, o galbūt ne tik jiems, reikalingi tokie ritualai, kaip Advento užduotėlės, kalendoriai, mažos staigmenos? Kuo tai naudinga?

Kalėdinis vakaras žiba kažkur kalendoriaus gale ir niekaip neateina. Vaikui labai ilgu visą mėnesį laukti. Todėl mažyčių stebuklų, kad ir tokių, kaip iš anksto suplanuotos smagios užduotys kiekvienai Advento dienai A. Smith knygoje „Kaip Vinstonas Kalėdas atnešė“, labai reikia kasdien. Tai maži žingsneliai, padedantys ne tik sulaukti švenčių, bet ir psichologiškai joms pasiruošti, „papuošti širdį“, kaip sako Mažojo princo lapė.

Sigute_Ach5

Patarkite, kaip namuose sukurti didžiųjų švenčių laukimo džiaugsmą vaikams. Kokiomis veiklomis užsiimti?

Tam, visų pirma, reikės rasti laiko. Tai – jau pirmasis stebuklas. Antrasis stebuklas – atidėti šonan visus išmaniuosius įrenginius, uždegti stalinę lempą, o gal ir kelias, sukuriant jaukią atmosferą, ir imti lėtai vartyti vaikišką knygą, domintis iliustracijomis, aptariant, nukrypstant nuo skaitymo į pasikalbėjimus. Svarbu išbūti drauge, jaučiant tarpusavio ryšį. Tą padaryti padės bendri darbeliai. Idėjų vis kitokiai užduočiai kasdien rasite specialiai šiam laikotarpiui sukurtų istorijų ir užduočių knygose, tokiose kaip Alexo T. Smitho „Kaip Vinstonas Kalėdas atnešė“. Šios knygos užduotėles nusprendėme įgyvendinti kartu su leidyklos „Nieko rimto“ kolegomis. Įvertinti, kaip mums sekasi ir pasidalinti savo pačių kūriniais visą švenčių laukimo laikotarpį galėsite mūsų socialiniuose tinkluose.

Kaip atsimenate šį laikotarpį, žiemos pradžią iki didžiųjų metų švenčių, iš savo vaikystės?

Daug skaitydavau ir ką nors rankdarbiaudavau. Aš mėgau ir tebemėgstu iš visokių niekniekių padaryti kažką naujo, sukurti mažą stebukliuką ir juo džiaugtis. Tai labai praskaidrindavo ilgus vakarus. Kurdavau atvirukus, įsižiebusi lempučių girliandą. Juos mama vėliau išsiųsdavo artimiesiems.

Nieko_rimto

Pasidalinkite savo mėgstamiausio darbelio rekomendacija šiam laikotarpiui.

Labai mėgstu žaisti su girliandų šviesa. Šiuolaikinių girliandų LED lemputės nekaista, jas yra saugu naudoti, todėl galima jas apvynioti spalvotu popieriumi, talpinti į stiklainius, užrišti maišeliuose ir stebėti, kaip švyti. Gera, paprasta ir tuo pačiu magiška, paslaptinga… Prie tokių švieselių norisi gerti arbatą ir jaukiai šnekučiuotis su artimais žmonėmis. Parodyti tokius paprastus kasdienybės stebuklus vaikui yra labai svarbu, todėl kviečiu ilgus Advento vakarus jaukiai leisti kuriant ir kalbantis. Vaikai tikrai mielai to imasi. Nereikėtų kelti itin aukštų reikalavimų kokybei – visų svarbiausia – tiesiog džiaugtis procesu. Kartais verti ant vielutės karoliukus naudinga ir suaugusiems: sulėtina laiką, atpalaiduoja, prajuokina. O tokios atmosferos šeimoje vaikui reikia labiausiai. Sukurkime švenčių laukimo stebuklą vaikams, nes kitaip šventės jiems asocijuosis su spūstimis, eilėmis prekybos centruose ir pabalusia iš nuovargio mama.

Ačiū už pokalbį!

Sigute_Ach3.JPG

Pasakų prieš miegą svarba: patarimai tėvams, kaip sukurti malonų ir naudingą ritualą

Skirti laiko vaikui ir paskaityti istoriją prieš miegą – tai vienas geriausių būdų sustiprinti emocinį ryšį su vaiku, leidžiantis jam jaustis saugiai, padedantis užmegzti naudingą pokalbį ir ugdantis mažųjų samprotavimo, kalbos bei klausymo įgūdžius. Amerikos pediatrų akademija pabrėžia skaitymo garsiai svarbą visiems ikimokyklinio amžiaus vaikams, įskaitant ir kūdikius. Siekiant pasaką prieš miegą paversti linksmu ir naudingu kasdieniu ritualu, tiesiogiai susijusiu su vaiko meile knygoms ateityje, tėveliai turėtų žinoti kelis praktiškus patarimus.

mazi-eziuko-sapnai

Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracija iš S. Paltanavičiaus knygos „Maži ežiuko sapnai“

Leiskite vaikui pasirinkti tai, kas jam aktualu

Visų pirma, vaikų literatūrą vertėtų rinktis pagal amžiaus kategoriją. Tačiau nereikėtų nuvertinti vaiko interesų – prie skaitymo kartu su suaugusiais pratę ikimokyklinio amžiaus vaikai geba patys puikiai pasirinkti kūrinį iš namų bibliotekos, kurio tema jiems įdomi, o iliustracijos traukia akį. Be abejo, tėvai, žinodami savo vaikų pomėgius, gali tapti geriausiais pagalbininkais renkantis naujas knygas.

ozo-šalies-burtininkas

Robert Ingpen iliustracija iš L. Frank Baum knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Mažųjų skaitytojų dėmesį gali patraukti klasikiniai, jau kelias vaikų kartas užauginę kūriniai, tokie kaip H. K. Anderseno pasakos, Astridos Lindgren bei Tuvės Janson istorijos, A. A. Milno „Pūkuotuko pasaulis“, L. Franko Baumo „Ozo šalies burtininkas“, Otfrydo Proislerio „Plėšikas Hocenplocas“ ar „Vaiduokliukas“. Vaikams ypač artimos turėtų būti šiuolaikine Lietuvos vaikų literatūros klasika tapusios knygos.

Vieni geriausių pavyzdžių – jaukios gamtininko ir rašytojo Selemono Paltanavičiaus istorijos, pavyzdžiui, „Maži ežiuko sapnai“ ar trumpi ir šmaikštūs vaikų ir suaugusiųjų pamilto, ne vieną apdovanojimą gavusio dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus pasakojimai apie daiktus, gyvūnus ir kasdienius reiškinius, pavyzdžiui, „Apie šį bei tą. Trumpos istorijos“.

lieknosbites.lt nuotrauka_K. Kasparavičius_Apie_Šį_Bei-Tą1-m

K. Kasparavičius, „Apie šį bei tą. trumpos istorijos“, Lieknosbites.lt tinklaraščio nuotr.

Kaip išlaikyti vaiko dėmesį?

Vaiko sugebėjimas susikoncentruoti ir išlaikyti dėmesį priklauso tiek nuo jo amžiaus, tiek nuo individualių būdo savybių, asmenybės. Pasirinkus skaityti pagal vaiko amžių rekomenduojamas knygas, padidėja šansai ir ilgiau išlaikyti jo koncentraciją. Skaitantiems kartu su vaiku tėvams taip pat patariama sekti tekstą pirštu – tokiu būdu ikimokyklinio amžiaus vaikai geriau įsisavina teksto simbolius – raides – ir supranta ryšį tarp užrašyto teksto ir istorijos.

Jei vaikui, besiklausančiam pasakos, iškyla klausimai, suaugęs turėtų padaryti pauzę ir į juos atsakyti, kartu padiskutuoti. Svarbu paaiškinti skaitomos istorijos sąsajas su realiu gyvenimu, vaiko kasdienybe. Knygos dažnai padeda mažiesiems išreikšti savo mintis ir jausmus, aptarti problemas, jas išspręsti, rasti atsakymus į rūpimus klausimus.

lieknosbites.lt nuotrauka_K. Kasparavičius_Apie_Šį_Bei-Tą-m

K. Kasparavičius, „Apie šį bei tą. trumpos istorijos“, Lieknosbites.lt tinklaraščio nuotr.

Skaitydami kartu su vaiku, stabtelėkite įdėmiai apžiūrėti ir aptarti iliustracijas. Paprašykite vaiko įvardinti, kas jose pavaizduota ir kaip iliustracija yra susijusi ar papildo istoriją. Nevenkite užduoti ir daugiau klausimų, susijusių su iliustracijomis ar tekstu – tai skatina samprotauti, lavina vaizduotę, kūrybiškumą ir verbalinį mąstymą.

sriubos-kvapas

Pavertus skaitymą ritualu – pozityvūs elgesio pokyčiai

Siekdami paversti skaitymą su vaiku kasdieniu šeimos ritualu, šiam užsiėmimui galite skirti vos penkias minutes per dieną. Tačiau svarbu tai daryti kasdien. Šis ritualas užtikrina ne tik kokybiškesnį ir ramesnį vaiko nakties miegą, bet ilgainiui formuoja ir pozityvius elgesio pokyčius – mažina agresiją ir hiperaktyvumą.

Na o pats svarbiausias patarimas – linksminkitės kartu su vaiku! Imituokite ir mėgdžiokite įvairius garsus, kurkite perskaitytų istorijų tęsinius, fantazuokite ir žaiskite. Kuo daugiau džiaugsmo suteiks knygų skaitymo ritualas prieš miegą, tuo naudingesnis jis bus visokeriopam vaiko vystymuisi ir šeimos tarpusavio santykiams.

 

 

Neblėstančio populiarumo „Mažasis princas“: lažinamės, kad žinote ne viską!

„Vaikystė – tai didelė žemė, iš kurios mes visi kilę“, – taip sukurtą „Mažąjį princą“ pristatė prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi. Ši filosofinė pasaka, išleista Antrojo pasaulinio karo metais, netruko tapti viena populiariausių knygų pasaulyje – ją noriai skaito ir cituoja tiek vaikai, tiek suaugę. Beveik į 300 pasaulio kalbų išversta knyga kasmet vis atgimsta naujuose leidimuose. Lažinamės, jog apie vieną populiariausių istorijų pasaulyje dar žinote ne viską.

Manuelos_Adreani_iliustracija5

145 mln. tiražas pasaulyje ir sėkmė Lietuvoje

„Mažasis princas“ savo pasauline sėkme prilyginamas net Biblijai. A. de Sent Egziuperi filosofinė pasaka laikoma viena iš daugiausiai vertimų turinčių kūrinių. „Mažasis princas“ išverstas į beveik 300 pasaulio kalbų, o bendras knygos tiražas siekia daugiau nei 145 milijonus.

_DSC0826_Av-skaitoMP

Leidyklos vadovas Arvydas Vereckis

Naujausias Lietuvoje „Mažojo princo“ leidimas (leidykla „Nieko rimto“) knygynuose pasirodė šios savaitės pradžioje. Didesnis formatas, nei įprasta šiam kūriniui, ir spalvingos bei jautrios italų dailininkės Manuelos Adreani iliustracijos į užburiančią istoriją pažvelgti iš naujo leis tiek suaugusiems, tiek jauniesiems skaitytojams. Su šios dailininkės piešiniais knyga Lietuvoje leidžiama pirmąjį kartą. Be to, tai dar ir naujas „Mažojo princo“ vertimas iš prancūzų kalbos. Klasika tapusią knygą vertė patyrusi vertėja Violeta Tauragienė, kurios dėka lietuviškai galime skaityti tokių prancūzų rašytojų kaip Albero Kamiu, Fransuazos Sagan, Samuelio Beketo kūrinius.

Manuelos_Adreani_iliustracija4

Kūrinį įkvėpė „Undinėlė“ ir autoriaus žmona?

Nors tikrojo savo įkvėpimo parašyti „Mažąjį princą“ autorius taip ir neatskleidė, tačiau yra manoma, jog A. de Sent Egziuperi įkvėpė H. K. Anderseno sukurta pasaka „Undinėlė“. XX-ojo amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje  A. de Sent Egziuperi buvo gydomas ligoninėje po jo paties pilotuojamo lėktuvo katastrofos metu patirtų sužeidimų. Autorius ligoninėje nuobodžiavo, tad atvykęs draugas Annabella, ėmė jam skaityti „Undinėlę“. Manoma, jog būtent šis kūrinys įkvėpė jį galvoti apie galimybę pačiam sukurti pasaką.

Manuelos_Adreani_iliustracija2

A. de Sent Egziuperi ir jo žmonos Konsuelos santykiai buvo nepastovūs. Nors ir didžiąją gyvenimo dalį jie gyveno atskirai, ji visada išliko jo mūza. Tikėtina, kad būtent šie santykiai įkvėpė sukurti rožės personažą „Mažajame prince“. Taip, kaip autorius Konsuelą visada laikė savo širdyje, taip ir Mažasis princas nuo pavojų saugo ir kruopščiai laisto savo rožę. Nors princas kelionėje susiduria su kitomis rožėmis (autoriaus atveju – kitomis moterimis), lapė jam primena, jog jo rožė yra unikali, nes „tu amžinai atsakai už tą, ką prisijaukinai“.

Manuelos_Adreani_iliustracija3

Prancūzijos simboliu tapęs kūrinys šalį garsina net Japonijoje

Pasaulinio pripažinimo sulaukęs prancūzų autoriaus A. de Sent Egziuperi apsakymas tapo vienu iš šalies simbolių. Iki euro valiutos atsiradimo, Prancūzijoje buvo naudojami frankai. Ant penkiasdešimties frankų banknoto, išleisto XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, puikavosi A. de Sent Egziuperi kartu su jo sukurtu Mažojo princo personažu, stovinčiu ant savo asteroido „B-612“, kuriame auga ir raudona rožė.

Japonijoje, Hakonės mieste, veikia vienintelis pasaulyje „Mažojo princo“ muziejus, įkurtas  minint šimtąsias autoriaus gimimo metines. Muziejaus ekspozicijoje vaizduojama A. de Sent  Egziuperi gyvenimo ir kūrybos istorija. Atvykusius muziejaus lankytojus pasitinka europietiškas sodas, įkomponuotas į nuostabų Hakonės kraštovaizdį.

Manuelos_Adreani_iliustracija

Įprastas suaugusiųjų gyvenimo normas jautriai ir filosofiškai kvestionuojanti „Mažojo princo“ istorija – tai viso pasaulio mažus ir didelius skaitytojus džiuginantis Prancūzijos kultūrinis paveldas, primenantis, kad draugystė, meilė ir neapsimestinis tikrumas – vertybės, kurios, kaip ir šis kūrinys, yra nepavaldžios laikui.

Mažasis_princas_viršelis_Manuela_Adreani

Knygą pavartyti galite čia: http://bit.ly/NerimtasMazasisPrincas

 

 

Vaikas mokosi skaityti – kaip išrinkti tinkamiausias knygas?

Pagal individualius besimokančio skaityti vaiko įgūdžius parinktos knygos – paprasčiausias būdas padėti jaunajam skaitytojui tobulėti ir pajusti skaitymo malonumą. Pasirinkus pernelyg sudėtingą literatūrą, vaiko motyvacija mokytis gali žlugti, o per daug paprasti kūriniai dažnai stabdo progresą. Tad kaip teisingai įvertinti, kas tinkamiausia ir įdomiausia?

Svarbiausia – teisingai nustatyti skaitymo lygį

Vaikai paprastai skaityti išmoksta būdami 5–7 metų amžiaus. Visgi kiekvieno vaiko progresas yra individualus, todėl šiuo laikotarpiu tėvai ir mokytojai turėtų švelniai paskatinti, tačiau nespausti, nes tai gali duoti priešingų rezultatų. Pirmasis žingsnis – objektyviai įvertinti dabartinį vaiko skaitymo lygį. Tėveliai tai padaryti gali pasikalbėję su vaiką ugdančiu pedagogu. Kitas būdas – atlikti nesudėtingą vaiko žodyno pažinimo testą, naudojantis vienos rankos pirštais ir knyga.

serija-aš-skaitau

Paprašykite vaiko ištiesti penkis pirštus ir perskaityti vieną pasirinktos knygos puslapį. Kiekvieną kartą susidūrus su nežinomu žodžiu – užlenkite po vieną pirštą. Jei jis užlenkė visus penkis pirštus, skaitydamas vieną puslapį, tai reiškia, jog knygelė per sunki. Gana paprastai galima patikrinti ir teksto suvokimo įgūdžius. Paprašykite vaiko perskaityti kelis pasirinktos knygos puslapius ir atpasakoti turinį. Jei nekyla didelių problemų – knyga tinkama pagal sugebėjimus.

Visgi, net ir atlikus skaitymo lygio įvertinimą, vaikui padėti pasirinkti tinkamą ir įdomią knygą gali būti nemenka užduotis. Tokiu atveju gelbėja specialiai pradedantiesiems skaitytojams išleistos knygų serijos, pavyzdžiui, serija „Aš skaitau!“ (leidykla „Nieko rimto“). Šios serijos knygos (o jų išleista net 15) yra suskirstytos į tris lygius – pradinis lygis skirtas pirmai pažinčiai su tekstu, antrasis – jau šiek tiek įgudusiems skaitytojams, o trečiojo lygio knygelės tiks tiems, kurie jau geba sudėlioti žodžius savarankiškai, tačiau kartais dar prireikia suaugusiųjų pagalbos.

Nevertėtų pamiršti ir iliustracijų

Skaitant istoriją, papildytą iliustracijomis, tolygiai veikia abu smegenų pusrutuliai. Pradedantiesiems skaitytojams skirtos knygos dažniausiai išsiskiria nuotaikingų iliustracijų gausa. Tokios knygelės ne tik padeda lengviau sukoncentruoti dėmesį ir susidomėti istorija, tačiau taip pat ir ugdo jaunųjų skaitytojų empatiją, kritinį mąstymą bei teksto suvokimo įgūdžius.

Karvyte10Grafiniai elementai knygose vaikams leidžia skaityti ir įsitraukti į sudėtingesnį tekstą. Gebėdami savarankiškai suprasti įdomias ir patrauklias, tačiau šiek tiek sudėtingesnes istorijas, jie jaučia motyvaciją skaityti daugiau ir tyrinėti platų knygų pasaulį. Todėl iliustruotos knygos – puiki treniruotė prieš pradedant savarankiškai skaityti didesnės apimties kūrinius.

Iliustruota vaikų literatūra – tai tinkamas formatas tiek pradedantiems, tiek jau pažengusiems skaitytojams. Švietimo teoretiko B. Edwards teigimu, skaitymu anksčiau nesidomėję vidurinės mokyklos moksleiviai kur kas mieliau renkasi skaityti iliustruotą literatūrą, tokį pasirinkimą motyvuodami formato patrauklumu.

Nustačius lygį – leisti išsirinkti pačiam

katinelis-juodis-kaip-pralinksminti-tetiKaip bebūtų, pagrindinė priežastis, lemianti vaiko norą skaityti daugiau – tai pats skaitymo procesas, kuris turėtų būti malonus ir teikiantis kuo daugiau džiaugsmo. Todėl nepatyrusiam skaitytojui vertėtų patarti, kokias knygas jis galėtų rinktis, tačiau galutinį sprendimą dėl kūrinio turinio, vaikas gali priimti pats. Tokiu būdu bus jaučiama didesnė motyvacija skaityti tema, kuri vaikui tuo metu yra išties aktuali ir artima.

nevala-bertis-piratasLeidyklos „Nieko rimto“ išleista serija „Aš skaitau!“ pasižymi istorijų įvairove, kurių herojai jau pažįstami ir pamėgti daugelio – padykęs katinėlis Juodis, nuotykių ieškotojas nevala Bertis, linksmoji raganėlė Vinė, narsuolė Nelė Rap ir kiti. Jau lapkričio pradžioje knygynuose pasirodys šventinių stebuklų kupina naujausia šios serijos knyga – britų autorės Bellos Swift pasakojimas apie prieglaudoje atsidūrusį šunį „Mopsas, svajojęs tapti vienaragiu“.

72853802_3132101716864304_5769123724095651840_n.jpg

Leidyklos „Nieko rimto“ vadovas A. Vereckis: „Per 18 metų vaikų literatūra pasikeitė neatpažįstamai“

Šią savaitę leidykla „Nieko rimto“ švenčia aštuonioliktąjį gimtadienį. Nuo jos įsikūrimo 2001-aisiais vaikų ir paauglių literatūros leidykla išleido beveik 700 knygų. Apie per šį laikotarpį įvykusius pokyčius, šiuolaikinės vaikų literatūros pasiekimus, tendencijas ir aktualijas kalbamės su leidyklos vadovu Arvydu Vereckiu.

Kokius pagrindinius vaikų literatūros pasiekimus, įvykusius nuo XX amžiaus pradžios, galite įvardinti?

Šiuo metu populiariojoje vaikų literatūroje apie baimę kalbama visai kitaip nei anksčiau – vaikams paaiškinama jos kilmė, rašytojai ir leidėjai gilinasi į tai, kaip vaikas suvoks knygoje užkoduotą žinutę. Anksčiau didelė dalis lietuviškų pasakų buvo paremtos gąsdinimu ir didaktiniais pamokymais. Dar vienas pokytis – sumažėjusi agresija ir padidėjęs subtilumas. Dažnai nebeįvardinama konkreti ir vienintelė išvada – vaikui paliekama erdvė pamąstyti ir atrasti tai, kas svarbu jam. Tačiau, kuomet vaikas susipažįsta su istorija, pamąsto, mama ar tėtis turėtų pasikalbėti su juo, aptarti, ko išmoko ir kaip tai pritaikys. Kiekvienam vaikui reikia dėmesio, o tai dažnai yra didelė problema tėvams, stokojantiems laiko.

Kaip pasikeitė vaikų literatūra Lietuvoje per pastaruosius 18 metų?

Per šį laikotarpį vaikų literatūra pasikeitė neatpažįstamai. Visų pirma, iliustracijos tapo kur kas kokybiškesnės. Manau, kad šį pokytį lėmė ir mūsų leidyklos veikla, keliami aukšti standartai iliustruotojams. Literatūra taip pat pažengė – vis daugiau žmonių geba įtikinamai rašyti vaikams ir paaugliams bei nori tuo užsiimti savo gyvenime. Atsirado ir literatūrinė branda, o tai jau leidžia diskutuoti apie lietuviškos vaikų literatūros pasiekimus ir išskirtinumus.

Arvydas_Vereckis

Kaip apibūdintumėte dabartines vaikų literatūros tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje – kokios temos, aktualijos vyrauja?

Vaikų literatūra tapo labai komerciška, tačiau iškilo ir daug briliantų. Šiu metu madingos edukacijos, ekologijos, žmogaus teisių temos atsiranda ir vaikų literatūroje. Tiesa, kalbėti apie vaikų pareigas tapo nepopuliaru, o tai reiškia, kad ir nekomerciška. Vaiką privalu ne tik supažindinti su jo teisėmis, bet ir deklaruoti pareigas – nerėkti, bet reikalauti. Knygų išliekamoji vertė atsiranda tada, kai kūrinyje kalbama ne tik apie tai, kas aktualu, bet ir apie tai, kas nepopuliaru, tačiau svarbu ir teisinga.

Kaip keičiasi vaikų susidomėjimas spausdinta knyga?

Skaitymas ir knyga niekur nedingsta – vaikai vis dar skaito, nors ir šiek tiek rečiau. Šį pokytį lemia tėvų elgesys, o ne pačios technologijos savaime. Jei tėvai neskaito – neskaitys ir vaikai. Technologijos keičia tėvų elgesį, o tai matydami vaikai iš jų ima pavyzdį.

Kodėl svarbu, kad vaikai skaitytų?

Skaitymas lavina vaizduotę! Jeigu žmogus neturi vaizduotės – jis negali būti kūrėjas. Jeigu jis negali būti kūrėjas – jo gyvenime bus nedaug prasmės. Jeigu jo gyvenime bus nedaug prasmės – nesunku susirgti depresija. Jeigu žmogus sirgs depresija – jis bus liūdnas. Jeigu jis bus liūdnas – bus liūdna ir kitiems. Todėl yra svarbu skaityti.

Kodėl vaikų literatūros kūriniai yra aktualūs ir suaugusiems? Ko iš jų galima pasimokyti?

Todėl, kad kiekvienas suaugęs savo viduje turi po mažą vaiką, su kuriuo labai svarbu užmegzti ir palaikyti ryšį – tik tada tampama tikru žmogumi. Vidinis vaikas yra labai susijęs su siela, o prarasti ryšį su savo siela – didžiulė tragedija. Be to, visos mano žinomos pažangios, brandžios asmenybės skaito vaikų literatūrą. Tai atpalaiduoja ir sužavi. Gyvenimas susideda iš daug mažų smulkmenų, jos visos labai svarbios. Vaikų literatūra suaugusiam grąžina gebėjimą jomis džiaugtis.

Rekomenduokite 5 vaikų literatūros knygas, kurias skaitydami mėgausis ir suaugę.

eziukas-ruke-1.jpg1. Sergej Kozlov, „Ežiukas rūke“. Tai trumpų, tačiau svajingų, švelnių ir pamokančių pasakų rinkinys apie ežiuko ir jo draugų nuotykius, atsakymų į rūpimus klausimus paieškas. Istorijose gausu dialogų, kuriuose miško gyventojai aptaria kiekvienam aktualias temas: draugystės galią, svajones, drąsą jomis tikėti ir netgi egzistencinius klausimus, pavyzdžiui, kas būtų, jei mūsų nebūtų? Knygai papildomo žavesio suteikia nuostabios Sigutės Ach iliustracijos. 

gamtos-metu-ratas (1)2. Selemonas Paltanavičius, „Gamtos metų ratas“. Gausiai iliustruota interaktyvi gamtos pažinimo knyga sudomins paties įvairiausio amžiaus skaitytojus. Spalvingos iliustracijos, nuotaikingi pokalbiai, išraiškingai ir smagiai aprašyti per metus gamtoje vykstantys pokyčiai ir dvylikos mėnesių nuotraukos, kurios, naudojant mobiliąją programėlę „Metų laikai“, atgyja trumpų vaizdo įrašų pavidalu, įtrauks visus šeimos narius ir išmokys pažinti gamtos paslaptis.

mazasis_princas_naujas3. Antoine de Saint-Exupéry, „Mažasis princas“. Nesenstanti klasika. Viena iš populiariausių visų laikų knygų (ne)vaikams. Istorija apie mažojo princo smalsumą, keliones, draugystę, meilę ir nusivylimą, prijaukintą lapę ir įspūdingus saulėlydžius primena, kad širdimi matyti galima kur kas ryškiau nei akimis. Jau lapkritį „Nieko rimto“ knygų gretas papildys išskirtinis „Mažojo princo“ leidimas, kurį puoš italų dailininkės Manuelos Adreani iliustracijos.

mergaite-atsigerusi-menulio.jpg4. Kelly Barnhill, „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“. Tik šiemet į lietuvių kalbą išverstas ir išleistas naujausias amerikiečių autorės Kelly Barnhill romanas jau spėjo pelnyti ne tik jaunųjų literatūros gurmanų, bet ir suaugusių skaitytojų simpatijas ir netgi Newbery medalį. Stebuklingų padarų ir įvykių kupinoje istorijoje išaiškėja, kas lemia, kad kai kurios pasaulio vietos yra pritvinkusios liūdesio ir baimės, o kitose gyvenimas teka įprasta vaga, tačiau žmonės jaučiasi laimingi. Knyga primena auksinę tiesą – jei nori būti laimingas, rekomenduojama pamiršti bet kokias išankstines nuostatas.

nuostabusis-ozo-salies-burtininkas-5. L. Frank Baum, „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Tai viena populiariausių literatūrinių pasakų pasaulyje. Joje pilna šviesaus džiugesio ir stebuklų. Istorija, užauginusi jau kelias vaikų kartas, vis dar nepraranda savo aktualumo, įkvepia tikėti stebuklais ir savimi, drąsiau svajoti bei mažiau bijoti. Didžiulis noras nugali didžiulę baimę – prisiminti šį dėsnį vienodai aktualu tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Ačiū už pokalbį!