Pilotai tobulėja ir skaitydami knygas

Rokas pilotuoja oro balioną, Juozas – lėktuvą. Gal kai mes žiūrime į dangų ir matome skrendantį lėktuvą ar oro balioną, juose skrenda būtent šie pilotai? Būdami maži, matyt, dažnas pasvajojame, kad skraidysime, o šiems vaikinams pavyko savo svajonę įgyvendinti. Kas juos labiausiai žavi šiame darbe? Ko reikia norint tapti pilotu? Ar įmanoma pilotuojant skaityti knygas? Į šiuos klausimus atsakė Rokas Kostiuškevičius (Pasaulio jaunimo oro balionų sporto čempionas) ir Juozas Raudys (pilotuojantis keleivinius Small Planet Airlines lėktuvus).

dav

J. Raudžio asmeninio albumo nuotrauka

Ar prisimenate, kuo būdamas mažas svajojote tapti?

Juozas: Taip, didelės mašinos, sunkvežimio vairuotoju. Vėliau inžinieriumi, o galiausiai pilotu.

Rokas: Neprisimenu, apie ką svajojau, bet niekada nebuvo klausimo, ar aš, kaip ir mano tėvas, būsiu oro baliono pilotu, ar ne. Visi tiksliai žinojo, kad aš skraidysiu.

Kokį skraidantį objektą pilotuojate? Ar jis jus pasirinko, ar jūs jį?

Juozas: Keleivinį lėktuvą Airbus A320. Aš pasirinkau šį lėktuvą, o jis mane 😊

Rokas: Mano nuomone, mes abu vienas kito laukėme, kol man sueis 16 metų ir galėsiu pradėt laikytis licenziją.

Ar prisimenate savo pirmąjį skrydį, koks jis buvo?

dav

J. Raudžio nuotrauka

Juozas: Prisimenu savo pirmą savarankišką skrydį, jo metu nebuvo jokios baimės ar pergyvenimų, tik didžiulė koncentracija viską padaryti taip, kaip priklauso.

Rokas: Prisimenu, nes jis buvo gana įsimintinas. Man buvo 6–7 metai ir tuo metu mano tėvas mokėsi skraidyti, taigi skridome trise – aš, tėvas ir instruktorius. Buvo stiprus vėjas, o tėvas dar tik mokėsi, tai kai leidomės, trenkėmės taip stipriai, kad aš iškritau iš krepšio. O balioną toliau vėjas nuvilko kokius 100 metrų, kol jis sustojo. Vėjas tikrai buvo stiprus. Po to pilnas ašarų ėjau link baliono ir rinkau visus iškritusius prietaisus pakeliui. Po to skrydžio tėtis sakė, kad artyn prie oro baliono nėjau kokius porą metų.

Ko reikia norint tapti lėktuvo ar oro baliono pilotu?

Juozas: Daug noro, geros sveikatos, teisingo mąstymo, nusiteikimo ir šiek tiek sėkmės.

rokas

R. Kostiuškevičiaus nuotrauka

Rokas: Reikia daug dirbti. Kad ir kaip smagu būtų skraidyti, reikia daug mokytis ir tikrai ne visada tai yra smagu. Turi išlaikyti daug egzaminų, įvaldyti balioną kartu su instruktoriumi ir tik tada, maždaug po visų metų, nuo kada pradedi mokytis, būni pasiruošęs išlaikyti piloto licenziją.

Ar sunkus šis darbas? Kuo taip ir kuo ne?

Juozas: Būna labai sunkių ir ilgų dienų. Būna sunkių skrydžių dėl įvairių apribojimų, oro sąlygų ir pan. Tačiau visus sunkumus atperka skraidymas gražiomis, saulėtomis dienomis, kuomet galima mėgautis pasaulio vaizdais.

Rokas: Tai didžiulė atsakomybė, nes visgi balionas nėra automobilis – jei važiuojant kas nutiks, tai sustosi kelkraštyje ir palauksi, kol atvyks pagalba. Esi ore ir esi atsakingas už didžiulį balioną virš galvos, o dar svarbiau – už visus keleivius, kurie tavim pasitiki. Taip pat tenka keltis labai anksti ryte, to aš tikrai nemėgstu, bet viską atperka žmonių šypsenos ir tas nepapasakojamas jausmas, kai esi danguje virš kasdienybės.

Kas Jus labiausiai žavi šiame darbe?

19275042_1149763598461231_4050658100700673356_n

R. Kostiuškevičiaus asmeninio albumo nuotrauka

Juozas: Nuolatinis judėjimas ir privalomas tobulėjimas savo srityje.

Rokas: Tenka susipažinti su labai skirtingais žmonėmis. Kiekvienas skrydis yra šventė, kurią išgyveni vis su naujais žmonėmis.

Kodėl jums patinka skraidyti?

Juozas: Dėl savotiško laisvės ir nepriklausomybės pojūčio. Taip pat dėl bendravimo su skraidančiais kolegomis.

Rokas: Vieni išreiškia save piešdami, kiti – dainuodami, dar kiti – žaisdami futbolą, o aš – skraidydamas.

Kokia šalis, į kurią skridote, paliko didžiausią įspūdį?

Juozas: Dažniausiai matome tik šalių oro uostus, tai didelių įspūdžių ten nebūna. Keliaujant darbo metu teko aplankyti Vietnamą, taip pat patiko Italija.

Rokas: Pradedi vertinti, ko gero, tik apskraidęs visą pasaulį. Teko skristi virš 6 pasaulio žemynų. Visgi nieko nėra geriau, nei skristi virš Lietuvos.

dav

J. Raudžio asmeninio albumo nuotrauka

Ar tikrai skraidyti yra saugiau nei važiuoti automobiliu?

Juozas: Žymiai saugiau, išskyrus tada, kai lėktuvas patenka į avariją 😉

Rokas: Žinoma! Nieks neskraido išgėręs ir neskraido kalbėdamas telefonu.

Ar būtų įmanoma pilotuojant lėktuvą ar oro balioną dar ir knygas paskaityti?

Juozas: Kuomet lėktuvo pilotavimas patikimas autopilotui, o pilotai tik prižiūri situaciją ir sistemas, įmanoma paskaityti knygą. Tačiau dažniausiai užsiimama skrydžio dokumentacijos pildymu.

Rokas: Niekaip.

Ar apskritai mėgstate skaityti? Kokias knygas skaitote?

Juozas:  Mėgstu, dažniausiai skaitau su aviacija, technika, investavimu ir ekonomika susijusias knygas. Labai retai grožinę literatūrą.

Rokas: Labai daug skaitau. Elektronines ir audioknygas, kurios man padeda tobulėti kaip žmogui ir kaip profesionaliam pilotui.

Ko palinkėtumėte vaikams ir paaugliams, dažnai žiūrintiems į dangų ir mojuojantiems lėktuvams ir oro balionams?

Juozas: Palinkėčiau patikėti savimi ir patikėti, jog įmanoma viskas.

Rokas: Lėktuvai jūsų, ko gero, nespėja pamatyti, tai dažniau mojuokite oro balionams. Mes jus ir matom, ir girdim, jeigu nesame per aukštai. :)

Ačiū už pokalbį!

 

 

 

Reklama

Vaikai, kurie taip mėgsta ieškoti mažų slėptuvių

Vaikystėje be galo mėgdavau sėdėti nedideliame plyšyje tarp sofos ir sienos mūsų svetainėje. Na ir, žinoma, iš dviejų kėdžių ir didelio apkloto darytis mažas slėptuves, kur galėdavau žaisti. Net jei ir visai viena. Dėl tos pačios priežasties mama gerokai privargdavo, kol ištraukdavo mane iš po stalo, kur sėdėdavau susisukusi ir rankoje laikydama mylimiausią lėlę. Kodėl taip dariau? Nes man, tokiai mažai, didelės erdvės, milžiniški kambariai buvo šiek tiek baugoki. Be to, sėdėdama pasislėpusi kur kamputyje visada jausdavausi to mažo pasaulio gabalėlio valdovė ir ten tada viskas priklausė nuo mano valios. O juk kartais taip norisi pasijusti kur nors didelei, stipriai ir galingai…

Nors metai bėga, noras retkarčiais pasislėpti kamputyje, kad niekas mūsų nerastų, niekur nedingsta. Psichologai šį reiškinį laiko savaime suprantamu ir teigia, kad nors mums augant didėja noras turėti vis daugiau laisvių, kitas noras (jaustis saugiam mažose erdvėse) taip niekada ir neišnyksta. Psichologų teigimu, vaikams toks slapstymasis įvairiose dėžėse, po lova ir skalbinių krepšyje padeda pajusti pirmąjį laisvės ir nepriklausomybės skonį ir kartu priverčia pasijusti nors šiek tiek didesniems, negu yra iš tikrųjų. Šalia noro pasislėpti labai dažnai eina ir troškimas turėti kažką tik sau, erdvę, kuri niekam kitam nepriklausytų.

paslaptingas_sodas_d

Dalykai, kurie mums patinka gyvenime, paprastai žavi ir literatūroje. Puikus pavyzdys – Frances Hodgson BurnettPaslaptingas sodas“. Tai jau klasika tapusi istorija, dėl kurios skaityti pamėgo be galo daug vaikų. Pagrindinė knygos veikėja Merė – pikta, visų palikta mergaitė, kuri labai stengiasi surasti prieglobstį visai svetimoje aplinkoje. Po truputį pažindama naują gyvenamąją vietą ji susidraugauja su naujais žmonėmis ir gražius dalykus pagaliau atranda gamtoje. Klajodama po didelį seno dvaro parką ji netikėtai aptinka paslaptingą sodą. Tai ir yra jos slapčiausia vieta, kur ji gali pasislėpti nuo viso pasaulio, pasinerti į gamtą ir padėti apleistam slaptajam sodui atsigauti.

Ši istorija patinka ir vaikams, ir jų tėveliams. Pastarieji gali iš jos nemažai pasimokyti. Klausite, kodėl? Pagrindinė knygos veikėja – išlepinta ir kiek neprižiūrėta mergaitė, kuri dar yra ir be galo nesavarankiška. Tačiau ši istorija yra pavyzdys, jog kartais tam, jog išugdytume vaiko savarankiškumą, reikia jam duoti šiek tiek daugiau veiksmų laisvės. Kitaip sakant, vaikas gali tapti savarankiškesnis, jeigu jam retkarčiais bus suteikiama galimybė pačiam daryti dalykus, kuriuos jis labiausiai mėgsta. Ir be jokios aplinkinių pagalbos.

paslapt

Dažnai galime pamatyti pačius mažiausius vaikus mokykloje per pamoką apsistatant stalą knygomis ir kitais daiktais. Taip jie nori susikurti sau mažą erdvę, kur jaustųsi saugesni. Taip ir „Paslaptingame sode“ mergaitė nenori niekur išeiti iš didele mūrine tvora aptverto sodo, todėl kuria ten savo pasaulį – jai patį mylimiausią. Kai kurie tėvai gal kiek kritikuotų idėją leisti vaikui užsidaryti kažkur visai vienam. Mūsų jau minėtoje istorijoje apie slaptą sodą mergaitė gana greitai išmoksta įsileisti į savo kampelį kitus. Taigi, jos buvimas atsiskyrus visų pamirštame užrakintame sode išmoko ją pasitikėti naujais žmonėmis, susidraugauti, parodyti savo paslaptį ir džiaugtis nedideliu apleistu sodu kartu su jais.

Kartais, praėjus dešimtmečiams po to, kai sėdėdavome po stalu ir įsivaizduodavome visai naujas vien tik mums priklausančias slėptuves, dar pagauname save prie darbo stalo kiek užsisvajojusius. Tiesiog sėdinčius ir galvoje kuriančius visai naujus mažus pasaulius, kurių valdovais esame. Ir nėra tame nieko blogo. Svarbiausia žinoti, kada iš tų pasaulių sugrįžti, o jeigu nenorime grįžti – tada išmokti atverti duris ir į juos įsileisti pačius artimiausius žmones.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Knygos „Kalėdozauras“ apžvalga: „Ji paskatina tikėti, kad kiekvienas vaikas yra stebuklingas“

Tom Fletcher – britų muzikantas, be galo kūrybingas, žaismingas vaikų rašytojas ir mylintis dviejų vaikų tėtis. Kad jo vaizduotėje nuolat sproginėja spalvotų ledinukų konfeti, nesunku įsitikinti vos atsivertus knygą „Kalėdozauras“, jau išverstą į lietuvių kalbą.Fleceris

„Kalėdozauras“ sujungia daugybės vaikų svajones, pomėgius, lūkesčius ir net rūpesčius, todėl jei skaitys ar skaitančiojo klausys guvus, smalsus, linksmas ir Kalėdomis tikintis vaikas (nesvarbu, kiek metų šiam bebūtų, nors ir 100), jis spragsės iš nekantrumo, krykštaus iš nuostabos ir didelėmis akimis žvelgdamas į niekur įsivaizduos patį nuostabiausią, koks tik gali būti, Kalėdų Senelio Šiaurės ašigalį (jei visgi pasiklystų, knygoje yra nupieštas tikslus žemėlapis).

Kaledozauras_dPagrindinis knygos veikėjas – Viljamas Trandlis – pats tikriausias kalėdinis įkvėpimas. Nepaisydamas savo fizinės negalios ir mamos netekties, jis nuoširdžiai tiki stebuklais ir yra pametęs galvą dėl dinozaurų, o jo tėtis – dėl Kalėdų. Todėl nenuostabu, kad šioms artėjant Viljamas Kalėdų Senelio paprašo TIKRO dinozauro. Tiesa, slapta Vilipukas (taip jį meiliai vadina tėtis) tikisi, kad Kalėdų stebuklas padės bent truputį sumažinti kasdienybę niaukiančias bėdas – patiriamas patyčias mokykloje ir tėčio vienatvę. Ir koks stebuklas – prieš metus Šiaurės Ašigalyje atsirado į nė vieną mums pažįstamą dinozaurą nepanašus Kalėdozauras, labiau už viską svajojantis mokėti skraidyti.

Knygoje nuotykiai veja vienas kitą, emocijos liejasi šiaurės pašvaistėmis, ištinka daugybė magiškų nutikimų ir netikėtų siužeto vingių. Bet, pažadame, tai bus nuostabu, nes Tomas Fletcheris moka pasakoti labai įtikinamai! Be to, knyga „Kalėdozauras“ labai naudinga, nes tik joje pateikiami svarbūs paaiškinimai: kaip Kalėdų Senelis (kuris, kaip žinia, nėra pats liekniausias) lengvai telpa į bet kokį kaminą, kaip elfai ne gamina, o labai nepaprastu būdu paruošia vaikams dovanas, kodėl gyvybiškai svarbu nepaliauti tikėti Kalėdų stebuklais ir kokios galingos yra atjauta bei draugystė.

Kaledozauras-1

Galop, ji paskatina tikėti, kad kiekvienas vaikas – stebuklingas. Taip sakė pats Kalėdų Senelis: „Dar ir kaip stebuklingi! Tikrai tikrai. Tik jūs to nežinot! Jūs gebate vaizduotėje kurti naujus pasaulius. Tai burtai. Žmonėse, pasaulyje, gyvenime jūs matote tik tai, kas geriausia. Tai burtai. Jūs suprantate, kaip svarbu būti paikam, linksmintis, juoktis ir žaisti – suaugusieji to nebeprisimena. Tai burtai. Svarbiausia, jūs tvirtai tikite neįmanomais dalykais. Jums nereikia įrodymų. Jūs nedvejojate. Tai burtai.“

Už knygos apžvalgą dėkojame Mamai Agnei Skučaitei-Leonavičienei ir Mykolui (kuris užaugęs svajoja tapti Kalėdų Mikalojumi).

Neringa Vaitkutė ir Marija Smirnovaitė: „Laikykime vieni kitus tvirtai apkabinę“

Neringos Vaitkutės knygų bagaže jau dvi fantastinių knygų trilogijos, o Marijos Smirnovaitės iliustruota knyga „Karžygiuko istorija“ išrinkta 2013 metų knyga vaikams. Kalbiname šias dvi kūrėjas neatsitiktinai, nes lapkričio mėnesį pasirodė naujausia Neringos knyga „Neišduosiu tavęs“, kurią iliustravo Marija. Kūrėjos papasakojo apie nuotaikas rudenį, knygas ir savo jaunystės žaislus.

Neisduosiu taves_dAr rudens melancholija kūrėjus veikia labiau teigiamai, ar labiau neigiamai? Kaip jaučiatės rudenį?

Neringa: Nežinau, kaip rudens melancholija veikia kitus, o aš pati jos dar nejaučiu. Manasis ruduo lekia šuoliais lyg pašėlęs žirgas, plevėsuodamas ugniaspalviais karčiais, nešdamas mane ant nugaros, melancholija nespėja mūsų pavyti. Regis, tik nugelto klevai, pasaulis paniro į saulės gintarą, o ant slenksčio jau stypso lapkritis. Šiandien vedžiojant šunį man ant rankovės nutūpė pirmoji snaigė. Paskui ją iš dangaus pabiro antra, trečia… stovėjau pūgoje, užvertusi galvą į dangų, ir vogčiom bandžiau pagauti snaiges liežuviu, o širdis tiesiog klykė iš džiaugsmo.

Galbūt melancholija mane pavys, kada atslinks giliausia rudens tamsuma, bet tikrai rasiu, kuo ją nušviesti – su didžiausiu malonumu ieškosiu kalėdinių dovanų mylimiems žmonėms, susirangysiu ant sofos, apsikabinsiu šunį ar katiną ir skaitysiu, rašysiu, kol raidės ims lietis akyse ir nykus rudeninis liūdesys gaus sprukti pabrukęs uodegą.

Marija: Ir teigiami, ir neigiami dalykai yra geri dalykai. Iš to susideda tiek tikras, tiek išgalvotas mūsų gyvenimas. Melancholija yra labai geras dalykas. Truputį liūdesio ar minoro nėra blogai. Būtų neįdomu visada tik laimingai ir linksmai gyventi. Tik linksmybės yra tiesiog baisiai nuobodu. Daug svarbiau, kas su mumis vyksta išgyvenant visas, o taip pat ir liūdnas, būsenas. Esu gimusi rudenį, ir man ruduo yra labai gražus bei visai neliūdnas laikas. Argi gali būti liūdna, kai gauni dovanų? Aišku, su gimtadieniais būna visaip. Būna akimirkų, kai tortus valgau labai melancholiškai, bet dovanos visada yra geras ir teigiamas dalykas. Ruduo visuomet susiklosto taip, kad turiu labai daug įvairios veiklos, tik spėk, kaip sakoma, suktis. O ar menininkus labiau veikia melancholija, aš nežinau. Kiek žinau, menininkus visada viskas veikia – ir ruduo, ir pavasaris, ir t. t. Jie galbūt dėl to ir yra menininkai, nes yra labai paveikūs dalykams, kurie vyksta aplinkui, o ne atvirkščiai.

Neringa, viename interviu buvote užsiminusi, kad burlaivių ir skrajūnų pasaulis bus ne vienintelė jūsų sukurta šalis. Kokią šalį sukūrėte savo naujausioje knygoje „Neišduosiu tavęs“?

Neringa: Šįsyk nekūriau naujos šalies. Rašiau apie pasaulį, kuriame gyvenu ir kurį pažįstu. Vietos ir žmonės atsidūrę knygos puslapiuose – kažkada mano matytų žmonių ir vietų atspindžiai. Aš pastebiu ir labai ilgai prisimenu įvairiausias smulkmenas, todėl tereikėjo uoliai pasirausti atminties kertėse.

Kaip kilo idėja sukurti būtent tokį kūrinį?

Neringa Vaitkute_2014_1

Neringa Vaitkutė

Neringa: Prisipažįstu (kaltai nunarinusi galvą), nebuvo jokio sąmoningo sprendimo ir jokių rimtų svarstymų. Vieną dieną, žiūrėdama, kaip žaidžia mano vaikai, spontaniškai sugalvojau pirmą sakinį, kuriuo galėtų prasidėti knyga ir nesugebėjau juo atsikratyti. Po pusės valandos jau žinojau, kaip knyga turėtų baigtis. Liko tik užpildyti puslapius raidėmis.

Rašiau, be gailesčio tryniau ištisus puslapius, vėl rašiau… dėliojau siužetą kaip margą skiautinį iš to, ką mačiau, girdėjau, jutau ir siuvau visa tai fantazijos siūleliais į visumą.

Buvo vasara, aplink tiek visokių pagundų, šio rankraščio neplanavau, todėl porą mėnesių palikau jį dulkėti aplanke. Paskui prisiminiau ir vėl pradėjau rašyti. Nežinau, kas privertė mane pabaigti šią istoriją. Gal ir aš kaip Gustė girdėjau mažą reiklų bronzos varpelį, neleidžiantį sustoti pusiaukelėje.

Ar galima teigti, kad šiek tiek nutolote nuo fantastikos žanro? Kodėl?

Neringa: Prisipažįstu, nutolau… bet reikia išbandyti ir kitus kelius, maknojant tais pačiais galima nukeliauti į nuobodulio šalį, o aš to tikrai nenoriu.

Ši jūsų knyga – pirmoji, kuri nėra trilogijos dalis. O gal vis dėlto reikėtų laukti tęsinių?

Neringa: Tęsinio neplanavau, kūriau istoriją, kuri tiesiog pasibaigs. Padėjau paskutinį tašką, o pailsėjusi pradėjau rašyti visai kitą pasakojimą, apie kitus herojus, kitus nuotykius.

Marija, kiek knygų jau esate iliustravusi? Kuri paliko didžiausią įspūdį?

M_smirnovaite_small

Marija Smirnovaitė

Marija: Jau dabar galėčiau pasakyti, kad daug. Dar ne šimtas, bet jau artėju ir prie šito skaičiaus. O jei rimtai, kiekvienos neskaičiuoju, gal virš 30 tikrai bus. Ir kol su jumis kalbame, dar keletas naujų knygų pasiruošusios išsiridenti į pasaulį. Ir dar kelios šiuo metu yra kuriamos, pasirodys knygynuose kitais metais. Didžiausius įspūdžius dažniausiai man palieka perskaitytos kitų knygos, o savo darbą aš labai paprastai vertinu. Iliustracijos visada yra kūrybinė užduotis ir ją atlikti visada noriu labai gerai, tiksliau, man pačiai turi patikti mano iliustracijos. Jos turi tikti ir knygos tekstui, tai yra svarbiausia. Įdomių iliustravimo projektų tikrai buvo ne vienas. Iš naujausių projektų: šią vasarą dirbau vienai Slovėnų leidyklai, iliustravau keturių knygelių seriją vaikučiams. Buvo įdomu ir šauniai pavyko. Iš naujesnių, įdomesnių projektų išskirčiau brailio raštu spausdintą knygą „Baltijos valdovė“. Buvo labai įdomu kurti iliustracijas šiai knygai ir brailines iliustracijas neregintiems vaikams, tai buvo visiškai nauja, su niekuo nesulyginama patirtis.

Kaip sekėsi kurti knygą „Neišduosiu tavęs“? Kaip vyko bendradarbiavimas su autore Neringa Vaitkute?

Marija: „Neišduosiu tavęs“ yra labai stipri Neringos parašyta istorija. Neringa puiki rašytoja, tegu tik nenustoja rašyti vaikams. Sakau jai, kad toliau rašytų ir tik nesustotų, nes žmonijai reikia tokių kūrinių. Istorija „Neišduosiu tavęs“ ypatinga ir šiam darbui reikėjo susikaupti labiau nei iliustruojant kitus kūrinius. Istorija jautri, stipri, kitam skaitytojui gal ir ašarą išspaus. Iš tiesų labai rekomenduočiau knygą paskaityti suaugusiems ir ypač tėvams. Labai tikra istorija, ne graudulinga, o tokia tikra, apie mus, apie mūsų vaikus ir kaip mes, suaugę, kartais užsisukę savo begaliniuose reikaluose nebematome nieko. Mums atrodo, kad lyg ir esame šalia savo vaikų, o iš tikrųjų nutolstame, patys nepajuntame kada ir kaip. Vaikai išmoksta mums nesakyti dalykų, išmoksta slėpti stiprius, sudėtingus jausmus ir viską išgyvena vienumoje. Suaugę apsigauna nesuprasdami, kodėl vaikai mumis nebepasitiki ir kaip seniai jie yra nutolę. Manau, tikrai verta tokias knygas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems skaitant išsianalizuoti jausmus. O iliustracijos, manau, pavyko gerai. Jau čiupinėjau išleistą knygą, esu labai patenkinta spauda ir darbu kartu su dizainere Lina Eitmantyte-Valužiene. Mums komandoje visada gerai sekasi, ji pagauna visus mano sumanymus ir labai šauniai realizuoja makete. Smagu, kad leidyklai „Nieko rimto“ tinka mano sugalvoti viršeliai, tai iš tikrųjų labai svarbu, kai ne tik iliustracijas apgalvoji, o ir prie galutinio knygos vaizdo gali prisidėti, tuomet kūrybinis procesas būna vientisas. Smagu, kad leidykla patikėjo man piešti iliustracijas vyresnei vaikų auditorijai. Tai viena pirmų knygų, kuomet turėjau progą piešti realistinio stiliaus iliustracijas. Man labai smagu, kai darbai ir užduotys būna įvairios. Tuomet ir aš kaip dailininkė turiu platesnes kūrybines galimybes.

Neisduosiu

Iliustracija iš knygos „Neišduosiu tavęs“

Ar Gustės personaže atpažinote nors kiek savęs?

Marija: Vaikystėje tokia drąsi kaip Augustė tikrai nebuvau. Nors ir man visko būdavo. Visi nesusikalbėjimai su suaugusiais, aprašyti knygoje, labai atpažįstami ir iš mano vaikystės prisiminimų. Manau, kiekvienam perskaičiusiam turėtų likti panašus įspūdis. Save atpažinau ir iš suaugusiųjų personažų. Man atrodo, didžiausią klaida, kurią daro suaugęs žmogus, tai manymas „Ai, tie vaikai, jiems viskas paprasta“. Nieko panašaus, kiekvienas vaikas jaučia lygiai taip, kaip suaugęs – labai daug ir stipriai. Vaiko jausmai nevaikiški, skirtumas, kad mes suaugę mokame save sunkiose situacijose apsaugoti, o vaikas šito tik mokosi. Mes klystame manydami, kad žinome geriau už vaikus ir jie turi mūsų klausyti. Deja, viskas atvirkščiai, turėtume mokytis juos išklausyti ir turėtume liautis galvoję, kad neturime laiko arba yra svarbesnių dalykų.

Neringa, Jūsų knygos „Neišduosiu tavęs“ veikėja Gustė sako: „Girdėti girdi, bet nesupranta“. Ar tikrai kitą suprasti būna taip sunku? Ir kodėl?

Neringa: Et, pasitaiko, kad būna sunku ir save suprasti, ką bekalbėti apie kitus… Manau, priežasčių ne viena: kartais, kai nuomonės išsiskiria, mes būname pernelyg užsispyrę. Nė vienas nenori pasiduoti, raižo lubas užriestomis nosimis, kol galop susipliekia, o tada jau nesvarbu, kuris buvo teisus. Kartais mes nenorime suprasti, nes taip patogiau. Jaukiai įsitaisome savo įsitikinimų lizdeliuose ir jaučiamės saugūs… kas žino, kokie pavojai laukia, jei iškiši nosį lauk? O jei viskas, kuo tikėjai, netiesa? O kartais mes paprasčiausiai žvelgiam iš priešingų ilgos tvoros pusių ir kiekvienam pasaulis atrodo kitoks. Būtų kur kas lengviau, jei, užuot ieškoję, kas mus skiria, ieškotume to, kas mus sieja.

Kaip nuo pirmosios jūsų parašytos knygos pasikeitė vaikai ir vaikų literatūra Lietuvoje?

Neringa: Vaikai nepasikeitė, nebent maniškiai paūgėjo ir dabar jau patys skaito knygas. Vaikai, su kuriais bendrauju, vis dar smalsūs, krečia eibes, prajuokina, būna, ir nuliūdina. Tik skaitančių vaikų vis mažiau ir man dėl to truputėlį skaudu. Juk pati esu knygų mylėtoja ir gerbėja, neskaitydama neišgyvenčiau nė dienos.

Atsirado naujų autorių, naujos knygos vaikams dygsta lyg grybai po lietaus, pasirinkimas vis didėja ir aš mintyse (būna ir garsiai) maldauju – jūs tik skaitykit, prašau. Nebūtinai mano knygas, griebkit ir skaitykit, kol rasit tą savąją, po kurios jau nebegalėsit sustoti ir jūsų vaizduotei atsivers ištisi pasauliai.

Ar vaikystėje turėjote mylimą žaislą? Koks jis buvo?

Neringa: Žinoma, turėjau ir puikiausiai juos pamenu – tai buvo ne pliušiniai žaislai, o pora nedidukiųNeisduosiu pyplys plastikinių trumpaplaukių lėlių. Vasarodama kaime žaisdavau ilgus ir sudėtingus žaidimus, garsiai pasakodama žaidimo siužetą, gaminau joms drabužius iš spalvotų audinių skiaučių, kalno šlaite, smėlynėje, išrausiau keletą urvų, prisikasusi molio gamindavau indus – ąsočius, lėkštes ir stiklines, paskui dar išdabindavau spalvotais dažais. Dažnai žaisdavome su pussesere, bet kartais ji tiesiog sėdėdavo greta ir žiūrėdavo, kaip aš viena žaidžiu, klausydama mano porinamų istorijų. Dabar, kai tos lėlės kažkur pasimetė, gailiuosi, kad buvau tokia žiauri savo vaikystės žaislams ir jų neišsaugojau. Laikyčiau jas saugiai užmigdytas mažoje dėžutėje, juk to vaikystės nuotykių bendrininkai nusipelno.

Marija: Jaučiu, kaip graudinuosi, prisiminusi visas su mylimais žaislais nutikusias liūdnas istorijas. Geriau prisiminti šviesius dalykus. Buvo visokių žaislų, bet pirmasis, kurį atsimenu iš pačios ankstyviausios vaikystės, – toks oranžinis kiškis, kuriam labai mėgau rišti į ausis kaspinėlius. Man buvo tik pora metukų ir tai patys ankstyviausi atsiminimai apie save. Atsimenu, rišdavau ir rišdavau jam tuos kaspinus į ausis.

Ko palinkėtumėte visiems mažiems ir dideliems žaislams?

Neringa: Linkiu, kad kiekvienas pliušinis ir nepliušinis žaislas rastų savąjį žmogų, kuriam būtų svarbiausias pasaulyje. Kad galėtų užmigti jaukiame glėbyje ir niekada nepasijustų išduotas.

Marija: Laikykime vieni kitus tvirtai apsikabinę, tvirtai tvirtai ir stipriai stipriai. Ir nepamirškime, arti prisiglaudus, vieni kitiems po įdomią paslaptį pašnabždėti.

Keturių dailininkių kurti porceliano puodeliai kuria gėrimo magiją

Sigutė Ach, Tania Rex, Vilija Kvieskaitė ir Raminta Jogminaitė – dailininkės, kurių piešiniai puošia naująją „Nieko rimto“ porcelianinių puodelių kolekciją. Apie porcelianą, piešimą, kavos ir arbatos gėrimo magiją kalbamės su įkvepiančiomis ir žaismingomis dailininkėmis.

DSC_0672+

Koks vaizdinys jums išnyra prieš akis, kai išgirstate sakant „kavos ar arbatos puodelis“?

Sigutė Ach: Žiūrint, kokios kavos ir kokios arbatos. Stiprus lašas espresso ar didelė latė. Juoda arbata su citrina ar kolekcinis kinų ulongas? Abu gėrimai turi didžiulę istoriją, ritualus ir indus. Skaitydama šį klausimą renkuosi variantą „Klasikinė popiečio kava su mielu žmogumi ir pusvalandžiu laiko“, tad ant stalo – du spalvingi vidutinio dydžio porcelianiniai puodeliai ir kas nors skanaus.

Tania Rex: Tai ankstyvas rytas, kai namiškiai dar miega, kai namie dar tylu ir ramu, o aš jau pradedu savo dieną. Virtuvėje prie lango gurkšnoju kavą ir dėlioju šios dienos darbus.

DSC_0640+Vilija Kvieskaitė: Pirmiausia gal ne vaizdinys, bet kvapas. O tada ir vaizdas, garuojantys puodeliai ant nedidelio apvalaus stalelio.

Raminta Jogminaitė: Ankstus rytas, saulė brėkšta, fone groja rami muzika. Su kiekvienu kavos gurkšniu mintys darosi skaidresnės, o nuotaika pakilesnė. Su paskutiniuoju gurkšniu atsistoji ir tari sau: „Šiandien bus nuostabi diena.“

Ar žinote, kokia yra porcelianinio puodelio atsiradimo istorija? O jeigu reikėtų ją sukurti, kokia ji būtų pagal jus?

Sigutė Ach: Su porcelianu viskas tobula nuo pat pradžių – jis toks gimė. Tolimoje Kinijoje buvo rastas žemėje ir prijaukintas ugnimi. Jis vertas visų apie jį sukurtų legendų.

Tania Rex: Tikriausiai pirmąjį porcelianinį puodelį išžiedė beviltiškai aukštuomenės damą įsimylėjęs jaunuolis puodžius, kuris norėdamas gauti damos palankumą padovanojo jai lengvą, baltą ir grakštų, kaip ji pati, puodelį. Gal iš tikrųjų buvo ir ne taip, bet mane tokia istorija visai įtikintų.

Ką mieliau geriate: kavą, arbatą ar kakavą? Gal skiriasi šių gėrimų gėrimas pagal dienos metą ar metų laikus?

DSC_0038

Sigutė Ach: Ryte stiprią kavą, vakare – žolynų arbatą. Kiekvieną kartą tai – maži burtai. Aš tikiu, kad ruošiant gėrimą svarbu viskas – vanduo, augalas, žmogus, vieta ir laikas.

Tania Rex: Aš tiesiog dievinu juodą kavą. Tai mano pats mėgstamiausias gėrimas. Kai kas nors man būnant svečiuose paklausia: „Gal norėtum kavos?“, atsakau: „Visada!“ O ir savo ryto bei darbo prie iliustracijų neįsivaizduoju be kvapnios kavos puodelio.

Vilija Kvieskaitė: Man visi gėrimai patinka. Gal kakava yra toks žiemiškas ir kalėdinis gėrimas, ypač su kalnu grietinėlės. Kava labiau asocijuojasi su darbine aplinka, o arbata kiekvienai dienai ir progai.

Ar galima pagal žmogaus mylimiausią puodelį spręsti apie žmogų, koks jis yra?

Sigutė Ach: Galima bandyti spręsti ir tikrai labai įdomu tą daryti, bet teisingą atsakymą kažin ar gausime. Žmogus – sudėtingas, nepaprastas ir dažnai turi kelis mylimiausius puodelius, nepanašius vienas į kitą. Pavyzdžiui, jei puodelis storasienis, sunkus ir talpus. Gal jį renkasi stačiokas, ūkiškas žmogus? O gal labai trapus, jautrus žmogus, kuriam toks kapitališkas indas suteikia saugumo, stabilumo pojūtį. Ne kartą esu mačiusi didelių gabaritų žmones su trapaus porceliano mažyčiais indais rankose…

Tania Rex: Puodelis, iš kurio kasdien geri kavą ar arbatą, yra tarsi asmeninis aksesuaras. Man patinka gražūs daiktai, estetiškos smulkmenos, todėl dažnai keičiu savo puodelius. Nes iš gražaus ir naujo puodelio gerti dar smagiau!

Ar turite savo mėgstamą kavos ar arbatos gėrimo ritualą? Koks jis?

Sigutė Ach: Saulei leidžiantis užsiplikau kiniško ulongo į plonytį, kartais visiškai skaidrų puodelį ir pastatau jį vėsti taip, kad matyčiau, kaip saulės šviesa po truputį išeina. Tai gilios ramybės akimirkos. Vos keletą kartų per metus pavyksta taip pabūti, bet tai užpildo ilgam.

Tania Rex: Neįsivaizduoju darbo dienos be kavos. Visada prieš prisėsdama prie kompiuterio pirmiausiai užsiplikau kavos. Tada su pirmais gurkšniais ateina ir įkvėpimas.

DSC_0250 copy+

Vilija Kvieskaitė: Man patinka ritualas, kai arbatos ar kavos puodelis paskanina ir papildo įdomų pokalbį.

Raminta Jogminaitė: Mano ritualas susideda iš trijų dalykų: ramios muzikos, knygos ir, žinoma, kavos. Prieš pasineriant į dienos darbus, tiesiog privalu bent pusvalandį skirti savotiškai meditacijai: susitelkti, kažkam mintimis padėkoti ir teigiamai nusiteikti viskam, ką diena yra paruošusi.

Iš kokio puodelio dažniausiai geriate kavą ar arbatą?

Sigutė Ach: Jei rytas šiltas, iš atviro, kaip dubenėlis. Jei šalta – iš storasienio ir ryškiai dekoruoto. Ir visad – iš porcelianinio. Man patinka matyti, kaip bundanti šviesa persišviečia puodelio sienelėse.

Tania Rex: Turiu porą savo mėgstamų puodelių. Vienas skirtas kavai, jis mažesnis, kitas – didelis „poniškas“ puodelis, skirtas arbatai su pienu. Šiandien – tai pilkšvų atspalvių puodeliai su gėlių ornamentais.

DSC_0312Ar tiesa, kad geriant gėrimą iš mėgstamo puodelio ir gėrimas tampa skanesnis? Kaip manote, kodėl taip atsitinka?

Sigutė Ach: Tai labai senas žmonijos atradimas. Ne veltui ritualiniams indams, karališkoms taurėms, kvepalams, vaistams ir kitokiems svarbiems skysčiams buvo ieškoma ypatingos formos. Kaip ir pastatams ar svarbiems, turinį transliuojantiems papuošalams. Forma turi jėgą įkūnyti tai, kas nematoma, subtilu. Harmoninga forma perduos savo kokybę tam, kas joje yra. Tai sakralios geometrijos, kurios daug pavyzdžių turime sakralioje architektūroje, poveikis. O indas – mažoji architektūra. Iš mylimo indo geriant, gėrimas ne tik skanesnis, jis gydantis, atkuriantis, saugantis. Tai labiausiai prieinam magija. Burtai be burtų.

Tania Rex: Tikrai taip. Nes kavos gėrimas – tai ritualas. Ir čia kiekviena smulkmena svarbi.

Vilija Kvieskaitė: Tiesa. Man atrodo, taip gali nutikti ne vien su puodeliais. Taip tiesiog jaukiau.

Raminta Jogminaitė: Tikra tiesa. Net kai keliauju, vienas iš būtinų daiktų, kurį imuosi su savimi, yra puodelis. Manau, taip yra dėl to, kad su tam tikrais daiktais, kurie mums yra gražūs ar tiesiog patinka, laikui bėgant tampame lyg draugai, imame su jais sieti teigiamas emocijas ir prisirišame prie jų.

Puodelis_Vilijos Kvieskaites

Visos turite patirties kuriant knygas, atvirukus, darbo knygas. Kuo sunkiau, lengviau ar įdomiau kurti piešinius puodeliams?

Sigutė Ach: Piešinys ant puodelio – tūrinis, tai jau ne popieriaus lapelis, kuris atsiveria žiūrovui visas vienu metu. Tai tarsi maža scena, kurioje išdėliotas veiksmas atsiskleis žmogaus delnuose, kai jis sukios puodelį delnuose. Buvo smagu pasinaudoti tokia karuselės kompozicija ir sukurti vieną herojų vienoje pusėje, o kitą – kitoje. Arba vienoje pusėje rudenį, kitoje – pavasarį.

Tania Rex: Kurti puodelį nėra sunkiau ar lengviau nei, pvz., atviruką. Vienintelis skirtumas, kad tai trimatis objektas, tad turi gerai apmąstyti piešinį, kad puodelis gražiai atrodytų iš visų pusių.

Vilija Kvieskaitė: Labai įdomu pamatyti savo iliustracijas ne ant popieriaus, o ant tūrinio objekto. Tai dekoruojant puodelius ir galvoju apie tai, iš kurios pusės geriausiai matosi iliustracija, kokiu kampu žmogus matys puodelį laikydamas jį už rankenėlės ir panašiai.

Ar galima skirstyti puodelius į rudeninius, žieminius, vasarinius ir pavasarinius?

Sigutė Ach: Manyčiau, juos galima skirstyti ir į daug daugiau rūšių. Pavyzdžiui, į puodelį, kai esu laiminga, arba į puodelį, kai smagu murkti. Arba į puodelį, iš kurio geriu laimėjimo kavą. Tiesa ta, kad visai neaišku, kas bus pavaizduota ant puodelių, nes piešinį pasirenkame širdimi, o vėliau sukuriame tam prasmę. Tad žaliais katinėliais puoštas gali būti ir pavasario puodelis, ir žiemos, kai to žalumo labai norisi.

Kokiems žmonėms skirti jūsų kurti puodeliai?

DSC_0532

Sigutė Ach: Mano visa kūryba labai „niekorimtiška“, tad, matyt, mano puodeliai džiugins spalvas, jaukumą, juokingus personažus mėgstančius žmones.

Tania Rex: Visada prieš pradėdama iliustraciją, nesvarbu, ar tai atvirukas, ar puodelis, stengiuosi įsivaizduoti žmogų, kuriam ji bus skirta. Mano naujasis puodelis tarsi pratęsimas „damų kolekcijos“, kurią kūriau specialiai „Nieko rimto“. Tad jis, kaip ir pirmasis, labiausiai skirtas romantiškai asmenybei, moteriai, mėgstančiai jaukiais vakarais skaityti knygą, puoštis ilgomis suknelėmis, eiti į pasimatymus, gauti gėlių iš mylimo žmogaus ir… gerti skanią, kvapnią kavą.

Vilija Kvieskaitė: Manau, kad žaismingiems, keliaujantiems (nemažai puodelių iš kolekcijos skirti neštis kartu su savimi), žaidžiantiems.

Raminta Jogminaitė: Žmonėms, mylintiems Vilnių. Tiems, kurie grožisi šiuo miestu ir jaučiasi laimingi čia gyvendami. Juk mes visi savaip tampame šio gražaus miesto dalimi: su savo šypsenomis, gera nuotaika, pagarba miesto aplinkai.

Ačiū!

Įvertintos pasaulyje, bet dar neatrastos Lietuvoje

Kodėl mes renkamės vieną ar kitą knygą? Kartais dėl rekomendacijų, kartais kažkur pamatome, kad ji gavo vieną ar kitą apdovanojimą, o kartais griebiame pirmą pasitaikiusią tiesiog dėl gražaus viršelio. Vis dėlto dažnai viename pasaulio krašte iš karto prigijusi knyga kitur žmonėms gali pasirodyti nepakankamai verta dėmesio. Tai nestebina, nes žmonės dėl didelio reklamos srauto daug sunkiau gauna tinkamą informaciją apie knygą ir jos apdovanojimus ir kartais tikrai labai aukštą teksto ir vertimo kokybę. Pateikiame sąrašą lietuvių vaikų dar neatrastų knygų, kurios pripažintos geriausiomis visame pasaulyje.

stoglaipiai_dGeriausios knygos yra parašytos temomis, kurios visada aktualios. Tiems 11 metų ir šiek tiek vyresniems vaikams, kuriems kartais pristinga pasitikėjimo savimi ir tikėjimo, kad pasaulis dar bus gražesnis, tikrai patiks anglų rašytojos Katherine Rundell knyga „Stoglaipiai“. Tai yra daugiausiai apdovanojimų pelniusi autorės knyga, lietuvių kalba pasirodžiusi 2017 metais. Knyga yra gavusi Karnegio medalį, „Guardian“ vaikų grožinės literatūros prizą, „Blue Peter“ knygos apdovanojimą ir „Waterstones“ vaikų knygos apdovanojimą. Jautri istorija apie drąsą, nuotykius, meilę ir negęstančią viltį.

raganos_sunus_d

Vaikai mėgsta skaityti apie magiją. Hario Poterio serija sutelkė milijonus vaikų visame pasaulyje. Vis dėlto yra dar viena knyga apie stebuklus, kuri patiks ne tik daugeliui 11-mečių, bet ir ne vienam maginės fantastikos knygas skaitančiam suaugusiajam. Tai amerikiečių rašytojos Kelly Barnhill knyga „Raganos sūnus“ apie žodžių galią, kerus ir tai, kur slypi tikroji jėga. Knyga pelnė net keletą skirtingų prestižinių knygos apdovanojimų: „Publishers Weekly“ geriausia 2014 metų knyga; „Kirkus Reviews“ bei „Washington Post“ geriausia knyga vaikams 2014 m. ir t. t. Tai legenda apie draugystę, stiprybę, galinčią slypėti net ir tame, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo silpnas, apie blogį, kurį kartais darome vardan gėrio, bet labiausiai apie tai, kad žodžiai – galingiausia iš visų kerų rūšių.

laikrasciu_bern_dĮtaigiausios knygos paprastai būna tos, kurių tematika liečia jautriausius klausimus. Amerikiečių rašytojo Vince’o Vawterio „Laikraščių berniukas“ – šviesi knyga apie gerumą ir baimę, su kuria susiduria didelė dalis pasaulio žmonių – baimę kalbėti. Norėdamas padėti draugui, pagrindinis knygos veikėjas apsiima vasarą nešioti žmonėms laikraščius. Bėda tame, kad jis mikčioja, o dirbant šį darbą tenka bendrauti su labai įvairiais žmonėmis. Istorija nominuota dešimtims tarptautinių apdovanojimų: geriausia savo amžiaus kategorijos Amazon.com 2013-ųjų metų knyga, Jungtinių Amerikos Valstijų bibliotekininkų ir leidėjų asociacijos apdovanojimai ir t. t. Tai viena tų knygų, kurias pradėjus skaityti, vargiai norėsis padėti į šalį.

sidabrinis_asiliukas_d

Kartais, rodos, patys mažiausi veikėjai vienoje ar kitoje istorijoje suvaidina lemiamą vaidmenį. Apie didelius gražius darbus, apie karą ir norą grįžti namo knygoje „Sidabrinis asiliukas“ pasakoja australų rašytoja Sonya Hartnett. Knyga apdovanota A. Lindgren atminimo premija, 2014 metais gavo reikšmingiausio ir meniškiausio vertimo apdovanojimą Lietuvoje ir yra nominuota net keletui kitų garsių tarptautinių apdovanojimų. Pirmojo pasaulinio karo metais vaikai Prancūzijos miškuose randa dezertyravusį kareivį ir ima juo rūpintis. Šis atsidėkodamas pasakoja jiems nuostabias istorijas apie asiliukus. Tai įtaigiai papasakota daugiasluoksnė istorija apie drąsą, gerą širdį ir paslaptis.

7_min_po_vid_dVisuomet aktuali tema vaikams – baimės. Neretai vaikai vakare eidami miegoti bijo pabaisų, kurios slepiasi po lova ar ateina sapnuose. Kartais pabaisos atsiranda todėl, kad bijome labai realių ir gyvenimiškų dalykų. Taip nutinka britų ir amerikiečių rašytojo Patricko Nesso knygoje „Septynios minutės po vidurnakčio“. Konoro mama sunkiai serga. Jis taip bijo, kad mama nepasveiks, pyksta ant savęs ir viso pasaulio, kad visai nenustemba, kai vieną naktį jį aplanko Siaubūnas. Pabaisa teigia, jog atėjo padėti Konorui ir paseks jam tris legendas. Tačiau paskutinę istoriją turės papasakoti pats Konoras… Tai turbūt viena gausiausiai apdovanotų leidyklos „Nieko rimto“ knygų, gavusi Karnegio ir Keitės Grinavėj medalius, „Galaxy“ metų knygos vaikams apdovanojimą ir dar begalę kitų. Knyga apie liūdesį, susitaikymą, artimo žmogaus netekties baimę ir sugebėjimą išlikti net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.

Franceska_d

Paauglystėje, keičiantis vaiko mąstymui, ir rūpintys klausimai, rodos, visai pasikeičia. Rūpesčiai mokykloje, pirmosios meilės, draugystė, vienatvė ir susvetimėjimas ir panašios temos yra aptarinėjamos net keliose „Nieko rimto“ knygose paaugliams: lenkų autorės Annos Pikowskos „Frančeskoje“ ir visoje suomių autorių Matso Strandbergo ir Saros B. Elfgren trilogijoje „Ratas“, „Ugnis“, „Raktas“. „Frančeska“ 2014 metais buvo pripažinta geriausiu IBBY kūriniu paaugliams, o „Rato“ trilogija buvo išversta į daugiau nei 20 skirtingų pasaulio kalbų, gavo tinklaraštininkų apdovanojimus ir vieną iš jaunimo literatūros apdovanojimų 2011-aisiais. Skaitydami knygas mėgstame ieškoti bendrumo su veikėjais. Todėl pasaulio paauglių mylimiausios knygos dažnai ir būna apie pačius paauglius.

rat2

Ar galima sakyti, kad knyga būtinai puiki, jeigu ji gavo vieną ar kitą apdovanojimą? Žinoma, kad ne. Bet argi nesinori imti jos į rankas ir patikrinti? Kartais tokie patikrinimai reiškia naujus atradimus ir dar vieną knygą, kurią gali pasidėti į lentyną ir atėjus laikui vėl atsiversti. Kaip vieną gražiausių istorijų apie tikrus jausmus, žmones ir tokius panašius (o kartais ir skirtingus) pasaulius.

Dailininkė ir rašytoja Rūta Dzin: „Man gyvybiškai būtina prisiliesti prie žemės, kad atgaučiau jėgas“

Įsilijusį rudenį pasirodžiusi knyga „Peliūnės vasara“ yra šviesus ir jaukus dailininkės Rūtos Dzin literatūrinis debiutas. Autorė ne tik sukūrė vienuolika trumpų istorijų, bet ir papuošė jas savo iliustracijomis. Tad įsibėgėjus rudeniui kalbamės su Rūta Dzin apie knygos gimimą, pašaukimą menui ir ilgesį.

ruta tiesiog

Asmeninio albumo nuotrauka

Ką papasakotumėte apie save skaitytojams?

Nuo pat mažų dienų mėgau piešti. Nuo pat mažų dienų žinojau, kuo noriu būti – tiesiog labai anksti atsiliepiau į savo pašaukimą ir niekuomet nesiblaškiau. Tik dabar, stebėdama besiblaškančius abiturientus, vis dar nežinančius, kokiu keliu pasukti, suprantu, kokia didelė tai buvo Dovana.

Dailės būreliai, Kauno keturmetė dailės mokykla, vėliau – Kauno aukštesnioji dailės mokykla (buvusi Stepo Žuko), vėliau Vilniaus dailės akademijos bakalauras, magistras. Mano aplinkoj meno žmonių nebuvo, tad nieks mano pasirinkimui negalėjo turėti įtakos. Priešingai – aš su savo menu visad buvau lyg balta varna. Bet būtent tai man ir liudija, kad mano pašaukimas buvo tikras.

Kodėl pasirinkote būti Dzin?

Ogi labai paprastai: mano pavardė – Dzindziliauskaitė. Dievai žino, kaip ją gavo mano protėviai, bet aš su tokia pavarde pasitikau šį pasaulį. Deja, ji kiek per ilga šiuolaikiniam skubančiam, lekiančiam žmogui, todėl patogiau ją kiek patrumpinti. Vis tiek nieks nei dorai perskaito, nei ištaria. Kartais aš net pati susipainioju raidėse. Savo tapybos darbus pasirašinėju kaip Dzi, bet knygelei vaikams pasirinkau linksmiau skambantį variantą.

Peliunes vasara_dDebiutuojate su knyga „Peliūnės vasara“, kurią ir parašėte, ir iliustravote. Save laikote labiau dailininke ar rašytoja?

Įvardinčiau save kaip mėgstančią rašalioti dailininkę.

Kas pirmiausia atsirado knygoje – tekstas ar iliustracijos?

Pirmiausia gimė idėja. Tekstas ir iliustracijos buvo kuriamos vienu metu.

Ar galite papasakoti apie knygos idėjos gimimą? Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie pamatines vertybes, atskleisdama jas per gamtoje vykstančius reiškinius?

Idėja parašyt tokią knygelę gimė gana atsitiktinai. Tiesiog išgirdau, kaip seneliai anūkei (mano dukrai) skaito pasaką. Tiksliau, bando skaityti. Kas tris sakinius jie imdavo mikčiot, užsikirtinėt ir tikslintis tarpusavy: „o čia tikrai taip parašyta?“, „tai čia dabar visos tokios pasakos vaikams?“ Žodžiu, jaukaus vakaro su knyga ir seneliais kaip nebūta – jie tiesiog paspringo šiuolaikinės vaikų literatūros kūriniu. Per daug apie snarglius ir oro gadinimą. Todėl norėjos jiems padovanoti lengvą knygelę, kuri nekeltų vyresniems streso ir leistų vaikui ramiai mėgautis balso tėkme.

Knygelę dar papildo ir dainelės – tad šioje knygoje galima rasti viską – tekstą, iliustracijas, muziką. Kaip kilo idėja išleisti būtent tokią turtingą knygą?

Turtinga ši knyga tapo leidyklos „Nieko rimto“ komandos dėka, nes tai jiems kilo mintis knygelę praturtinti dainelėmis.

Ar galite papasakoti, ko skaitytojams galima tikėtis iš šios knygos? Ką norėtumėte, kad joje rastų ir pasiliktų sau skaitytojai – vaikai ir suaugę?

Tiesiog linkiu, kad vaiko ir suaugusiojo tandemas su šia knygele gerai ir jaukiai praleistų laiką. O viso, ko reiks, išmokys pats gyvenimas. Knygelė nėra skirta mokyti ar moralizuoti – visa, kas parašyta, mes visi žinom, tačiau kartais būna sunku rasti tinkamų ir paprastų žodžių, kad juos suprastų mažutėlė būtybė.

Kaip turėtų būti skaitoma „Peliūnės vasara“ vaikams? Koks, Jūsų manymu, būtų tobulas scenarijus?

peliunės vasara

Iliustracija iš knygos „Peliūnės vasara“

Savo vaikams knygas skaitydavau (ir vis dar tebeskaitau mažajai) prieš miegą. Tiesiog tai tarsi įžanga į sapnų karalystę, lyg skirtukas tarp dienos šurmulio ir nakties ramybės. Tačiau tinka bet kuri laisva minutėlė, kai nuolatiniame mūsų gyvenimo šurmuly tiesiog norisi pauzės.

Kokie yra Jūsų pačios knygų skaitymo įpročiai?

Per metus perskaitau 20–25 knygas. Visad maniau, kad skaitau daug, bet jau keli metai skaičiuoju ir išeina būtent tiek. Tik tiek. Norėtųsi žymiai daugiau, bet turbūt tai reikštų, kad pakliuvau į ligoninę arba šiaip kokia baisi negalia ištiko. Arba kad jau užaugo vaikai ir aš jau pensijoj…

Ar turite tokią knygą, kuri Jus išmokė apie vertybes?

Tik vieną knygą? Ne, tada tokios neturiu… Kiek pamenu, vaikystėj visos knygos siekė mus kažko išmokyti. Suaugusiojo gyvenime jos tapo tiesiog malonia laiko leidimo forma.

Ar pati mėgstate leisti laiką gamtoje? Kas Jus joje labiausiai žavi?

Gamta – mano mūza, mano religija. Būtent dėl šios priežasties persikėliau gyventi į užmiestį. Nors esu trečios kartos miestietė, tačiau mieste nuolat sirgau. Visomis prasmėmis. Sunkiai pakeliu gyvenimą „ant asfalto“. Daugiabučiai „žmogidės“ apskritai kelia stresą, tiek dėl per didelės žmonių koncentracijos, tiek nuo paties betono ir asfalto galybės. Man gyvybiškai būtina prisiliesti prie žemės, kad atgaučiau jėgas. Ir augalai tai jaučia – jie pas mane klesti ir bujoja. Kas kartą pristigusi įkvėpimo menuose įveisiu naują gėlyną. Arba rekonstruoju ar praplečiu senąjį. Kiemas pamažu panašėja į botanikos sodą. Žmonės galvoja, kad tiek gėlynų tik didelis rūpestis ir vargas, tačiau tupinėdama apie juos aš tiesiog perkraunu ir restartuoju savo vidinį kompiuterį. Prilyginčiau tai meditacijai, na ir jogai, žinoma, nes fizinės veiklos irgi daug. Žodžiu, mano santykis su gamta visiškai betarpiškas.

Šiuo metu kaip tik kuriu paveikslų ciklą „Pokalbiai su Flora“.

Koks metų laikas Jūsų mėgstamiausias? Kodėl?

Ruduo. Ruduo – nauja pradžia. Lyg baltas tuščias lapas. Tarsi gali pradėt viską nuo pradžių, nes metų derlius jau nuimtas. Niekaip nesuprantu, kodėl Naujieji metai nėra švenčiami rugsėjo pirmąją. Vasara irgi puiki, bet tai toks skubėjimo, lėkimo metas. Daugybė chaoso ir suirutės. Tiek daug aplinkos dirgiklių. Nebelieka laiko kūrybai. O rudenį šurmulys pamažu  rimsta, mintys susidėlioja ir laikas naujam startui.

Kaip manote, kaip vaikus geriausia mokyti vertybių?

Tik savo pavyzdžiu. Vaikai kaip kempinė sugeria viską, kas vyksta aplinkui – jiems nesumeluosi. Jei jiems tik pasakosi apie vertybes, bet pats taip nesielgsi – tik tuščiai gaiši laiką. Tai, kas netikra, jie tiesiog atmes.

Ar liūdesys gali būti šviesus? Kaip?

Šviesus liūdesys – tai ne liūdesys. Tai ilgesys. Tikras liūdesys baugus ir niūrus. Tokį liūdesį skauda. O tikras gilus ilgesys žmogų pakelia virš „čia ir dabar“. Jis reikalingas, kad apsivalytų siela.