Rugsėjui artėjant – pokalbis su mokytojomis: mes mokomės kartu su mokiniais

Dažniausiai jos susitinka vasarą, kuomet Violeta Puzarienė iš miesto vasaroti grįžta į gimtinę. Edita Rutkauskienė čia gyvena nuolatos. Pusseseres sieja ne tik kaimynystė, bet ir ta pati profesija – lietuvių kalbos mokytojos. Vasarai einant į pabaigą jos vis dažniau pasikalba apie tai, kas laukia rugsėjį. Nekantru susipažinti su naujais mokiniais ir išvysti tuos, kuriuos jau mokė. Apie mokymą, mokinius ir vaikų norą kuo greičiau suaugti ir pasikalbėjome su mokytojomis Violeta Puzariene ir Edita Rutkauskiene.

Kodėl tapote mokytojomis? Kodėl lietuvių kalbos?

Knygos_leidyklos nuotrauka 2.jpgVioleta Puzarienė: Kai tave supa laukų, miškų platumos, žaluma ir margumynas, kai tau kvepia ariama žemė ir nokstantys obuoliai, tada apie skaičius, įvairias teorijas ir įrodinėjimus, žinoma, ir nepagalvosi, todėl belieka visą tą grožį išgyventi, žodžiais įvardyti ir kitiems papasakoti. Kalta ne tik prigimtis, bet ir mokytojos įtaigus pasakojimas: jis žavi ir veda tave grožio link. Mano literatūros mokytojos ir buvo tokios. Aš esu joms dėkinga. Žinoma, buvo galima rinktis ir kitas kalbas, tačiau arčiau širdies buvo ir yra savoji – gimtoji lietuvių kalba. Be to, esu sovietmečio kaimo vaikas, atrodo, tačiau mačiau bendruomenės pagarbą mokytojui ir pasitikėjimą juo.

Edita Rutkauskienė: Mokytoja dirbti nesvajojau, tik domėjausi knygomis nuo mažens, nes vyresnės seserys buvo sukaupusios nemažą biblioteką. Gimtoji kalba įpareigoja, ja mąstome, kuriame, tad viliojo galimybė profesionaliai suvokti literatūrą, studijavau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

 Ar prisimenate savo pirmą mokytojavimo dieną? Kokia ji buvo?

Violeta Puzarienė: Buvo įdomu, tačiau labai bijojau: 30 mokinių tave seka akimis, o aš, prisiminusi vieną metodininkų patarimą, – per pamoką nestovėti vienoje vietoje – vis vaikščiojau tai į kairę, tai į dešinę, o visi vaikai sukiojo galvas pagal mano judesius. Persistengiau.

Edita Rutkauskienė: Pirmąją pamoką vedžiau praktikos metu, tai buvo pamoka apie Salomėjos Nėries kūrybą, mokiniai buvo geranoriški, praktikos vadovai buvo puikūs, tad liko gražus prisiminimas. O pirmąją darbo dieną auklėtinio mamos ištartus žodžius įsiminiau: „Su mano vaiku darykit, ką norit, aš su juo nesusitvarkau“.

Ar tikrai mokiniai „Jūsų laikais“ buvo kitokie nei dabar? Kuo?

Violeta Puzarienė: Mokiniai buvo kitokie, ramesni, kultūringesni, nuoširdūs, pasitikintys mokytoju, gerbiantys jį, nepasitikintys savimi, nedrąsiai reiškiantys savo nuomonę, tačiau siekiantys žinių, išsilavinimo. Tokius juos formavo sovietinė santvarka (požiūris į žmogų, pastanga matyti jį paklusnų, pasyvų) ir tėvų ir vaikų išankstinis žinojimas, jog nieko nepakeisi. Be to, stojant reikės charakteristikos. Tačiau rasdavosi keletas maištautojų, kurie išsiskirdavo iš kitų drabužių stiliumi, šukuosena, užsienio atlikėjų muzikos klausymu.

Edita Rutkauskienė: Nemanau, kad mokinių elgesys, siekiai, požiūris į save ir kitus labai skiriasi. Dabar mokiniai turi didesnių galimybių labai greitai surasti reikiamos informacijos, dirbti įvairiose erdvėse, savarankiškai planuoti darbą, pasirinkti darbo metodus. Dabartis visiems siūlo pasirinkti: ar vartoti, kas brukama visiems, ar gebėti atsirinkti ir suvokti, kas tinkama konkrečiam asmeniui. Mane visuomet žavėjo mokinių kūrybiškumas, drąsa, atvirumas, nuoširdumas. Mokymas pakito ne tik dėl informacinių technologijų naudojimo, bet ir mokymo proceso planavimo, organizavimo.

Knygos_Leidyklos nuotrauka 3.jpg

Koks šiuolaikinio mokytojo vaidmuo mokymo procese?

Violeta Puzarienė: Mokytojas yra stebėtojas ir patarėjas, taip pat kūrybiškas ir provokuojantis ugdymo proceso dalyvis. Jis gerbia mokinius ir mato jų pažangą.

Edita Rutkauskienė: Mokytojas turi atskleisti kiekvieno ugdytinio gebėjimus, kurie leistų džiaugtis ir siekti tolesnio tobulėjimo. Stengiuosi, kad mokiniai gerbtų save, kitus, kad nebijotų klysti, gebėtų suvokti gyvenimo grožį ir atsakomybės, darbo vertę. Tad mokomės kartu.

_DSC0425.jpgSuaugęs žmogus – koks jis? Kokios jo atsakomybės?

Violeta Puzarienė: Suaugęs žmogus jau suvokia save kaip šeimos, bendruomenės, visuomenės narį, pasirenka tinkamą laikyseną joje, pats nusprendžia, kaip gyventi ir išlikti žmogumi. Jis atsako už savo poelgius, veiksmus, žodžius, jis pareigingas, pagarbus, komunikabilus.

Edita Rutkauskienė: Apie atsakomybę leidžia kalbėti daugelis per pamokas aptariamų ar mokinių savarankiškai perskaitytų kūrinių. Tai esame nutarę, kad suaugęs tas, kuris suvokia savo veiksmų priežastis ir pasekmes, kuris laisvę supranta kaip atsakomybę už savo ir kitų gyvenimą.

Ar jaučiate, kad šiuolaikiniai mokiniai nori kuo greičiau suaugti?

Violeta Puzarienė: Taip, nori kuo greičiau suaugti, viską turėti (būtent materialines vertybes), patogiai linksmai gyventi, viską patirti, neįsipareigoti, gyventi šiandien.

Edita Rutkauskienė: Visi nori, kad būtų atsižvelgta į jų norus, pastebėtos jų pastangos, bet nepasisekus dažnai kaltina kitus, o ne save. Tai juk būdinga daugeliui suaugusių?

Katherine Paterson knygos „Visai kaip žvaigždės“ pagrindinė veikėja dvylikos metų Angelė gyvenimo aplinkybių yra priversta per greitai suaugti. Ji turi pasirūpinti savo broliu, močiute. Kiekvieno mūsų aplinkoje, matyt, yra tokių vaikų, kurie dėl tam tikrų priežasčių turi greitai suaugti. Kaip pastebėti tokius vaikus, kuo ir kaip jiems galima padėti?

visai kaip zvaigzdes_1080x1080Violeta Puzarienė: Tokius vaikus išduoda jų laikysena, mąstysena, požiūris į gyvenimą. Akylas mokytojas stebėdamas, bendraudamas įžvelgia tas bėdas, tada stengiasi padėti pats, taip pat įtraukia ir ugdytinius, ir administraciją, ir įvairias tarnybas į pagalbą. Tai gali būti materialinė parama, darbinė veikla, psichologo konsultacijos, nuotolinis mokymasis ir panašiai.

Edita Rutkauskienė: Vaikai išsikalba, parašo, išsiduoda vienišumu, žvilgsniu. Pagalba gali būti įvairi – nuo pagyrimo, pokalbio, platesnio komentaro sąsiuvinyje iki šokolado ar riestainio. Tokie vaikai savarankiški, bet liūdni.

Kaip galima padėti vaikams savyje rasti stiprybės ir gebėjimo atrasti gražius dalykus net ir tomis aplinkybėmis, kai viskas slysta iš rankų?

Violeta Puzarienė: Bendraujant, pamažu priartėjant prie vaiko, įgyjant pasitikėjimą galima belstis į jo širdį ir teigti, jog jis nėra silpnesnis ar prastesnis už kitus, jog jo istorija unikali, o jis pats yra ypatingas. Žinoma, papasakotos, parodytos, perskaitytos sėkmingos kitų žmonių (gerai žinomų ir vertinamų) istorijos, patirtys  padrąsins ir paveiks. Be to, aktyvus dalyvavimas visuomeninėje, popamokinėje ir kitose veiklose, projektuose suteiks pasitikėjimo savimi, padės surasti draugų, nutolins nuo kasdienybės rūpesčių.

Edita Rutkauskienė: Džiugu, kad knygų apie tokių vaikų išgyvenimus yra daug ir puikių, jos irgi padeda patikėti, kad įmanoma keistis pačiam, jeigu negali pakeisti suaugusių. Dar labai prasmingos akcijos, kurių metu savo patirtį atskleidžia jauni žmonės, bendraamžiai, tai įkvepia ir padrąsina.

rusėjis_zuikiai

Ko palinkėtumėte visiems vaikams?

Violeta Puzarienė: Linkiu ilgai būti vaikais, smalsiais, pašėlusiais, nutrūktgalviškais; augti ir bręsti tarp tėčio ir mamos, brolio ir sesės; būti mylimiems, jaustis reikalingiems ir svarbiems; būti saugiems; daug skaityti, kurti, atrasti, mylėti supantį pasaulį. Sėkmės!

Edita Rutkauskienė: Būtų geriausia, jeigu visų vaikų tėvai būtų mylintys ir atsakingi, mokytojai padėtų rasti sritį, kuri įdomiausia, o vaikai būtų smalsūs kodėlčiai.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Reklama

Kaip atsirado „Aplink žemę per 80 dienų“

Vieną dieną tuomet jau žymus rašytojas Žiulis Vernas (Jules Verne) sėdėjo kavinėje ir skaitė žurnalą „Siècle“ („Amžius“).  Jo dėmesį patraukė žinutė, kad žmogus galėtų apkeliauti Žemės rutulį per 80 dienų. Ši idėja, kaip ir daugelis panašių pranešimų apie XIX a. mokslo pasiekimus, ilgam įstrigo Verno smegenų vingiuose ir buvo panaudota 1872 m. rašant knygą apie anglų džentelmeną Filiją Fogą, kuris, susilažinęs su „Reformų klubo“ nariais, leidosi į kupiną pavojų kelionę aplink pasaulį.

Félix_Nadar_1820-1910_portraits_Jules_Verne_(restoration)Tokia kelionė pasidarė įmanoma, kai 1869 m. ėmė veikti Šiaurės Amerikos žemyną skersai kertantis geležinkelis, tais pat metais atidarytas Sueco kanalas, beveik 9000 kilometrų sutrumpinęs kelią iš Londono į Indiją, o 1870 m. atskiri Indijos geležinkelio ruožai buvo sujungti į vieną juostą.

Filijas Fogas sužinojo apie šias galimybes iš to meto laikraščių, todėl buvo tikras, kad tokia kelionė yra įmanoma, ir visiškai ramiai sukirto rankomis su klubo nariais nė nemanydamas, kad rizikuoja prarasti visą savo turtą. Tuo buvo įsitikinęs ir Žiulis Vernas, nes dar iki pasirodant knygai pasaulį keturis kartus apkeliavo Žoržas Frencis Treinas (George Francis Train), o viena jo kelionė 1870 m. truko būtent 80 dienų. Kiek vėliau Treinas pareiškė: „Vernas nugvelbė mano šlovę. Aš esu Filijas Fogas.“

Ne tik Treino kelionė paskatino Verną parašyti knygą „Aplink Žemę per 80 dienų“. Nors jis rašė apie egzotiškas vietas, bet pats keliavo mažai, daugiausia nuosava jachta plaukiojo po Viduržemio jūrą. Jo vienintelė kelionė oro balionu truko vos 25 minutes. Tiesa, vienas Verno biografas mini faktą, kad būdamas 11 metų Žiulis bandė parsisamdyti į laivą ir sprukti į Indiją parvežti savo pusseserei koralų vėrinio, tačiau tėvas laiku sučiupo berniuką artimiausiame uoste ir privertė prisiekti, jog ateityje jis keliaus tik savo vaizduotėje.

dramblys aplink žemę

Tačiau apie tuos kraštus, jų istoriją, geografiją, apie pačius įvairiausius mokslo atradimus ir išradimus Vernas žinojo labai daug. Jis atidžiai sekė mokslo ir politikos naujienas, skaitė knygas, laikraščių ir žurnalų straipsnius, kuriuos rašė keliautojai. Visus tuose tekstuose rastus faktus ir įdomius nutikimus registruodavo specialioje kartotekoje, kurios stalčiukuose buvo šimtai kortelių su užrašais.

Ši kartoteka (ir matematinius skaičiavimus pagelbėjęs daryti brolis matematikas) padėjo Vernui rašyti mokslo fantastinius ir realistinius romanus apie keliautojus jūromis ir neištyrinėtomis žemėmis, apie skrydžius į mėnulį ir keliones po žeme, apie drąsius ir ryžtingus kovotojus už tautų laisvę, apie mokslui pasiaukojusius išradėjus ir paslapčių gaubiamas vietoves. Rašytojas gimė 1828 m., o jo brandos laikotarpis sutapo su audringu technikos vystymusi XIX a. antroje pusėje. Mūsų akimis žiūrint, tuometiniai traukiniai ir garlaiviai judėjo dar ganėtinai lėtai, o tų laikų supratimu, jie skriejo it paukščiai. Lėktuvų, kosminių laivų dar nebuvo, bet žmonės norą atsiplėšti nuo žemės įgyvendino skraidydami oro balionais.

naujien_aplinkVerno svajonės peržengė to meto išradimų ribas, išpranašavo naujus technikos pasiekimus, kuriuos vėliau realizavo jau XX a. išradėjai ir mokslininkai. Jis rašė apie televiziją ir telefoną (beje, „kalbamieji vamzdžiai“ minimi ir šioje knygoje), apie povandeninius ir kosminius laivus, apie Žemės istoriją ir už orą sunkesnius skraidančius aparatus. Povandeninių laivų išradėjas Saimonas Leikas (Simon Lake) sakė, kad jo darbus paskatino romanas „20 000 mylių po vandeniu“. Aviacijos pionierius Albertas Santosas-Diumontas (Alberto Santos-Dumont) vadino Verną savo mylimiausiu autoriumi, kurio pasakojimai apie skraidančius aparatus paskatino jį susidomėti aviacija, o romanas „Robūras užkariautojas“ – išrasti malūnsparnį.

Kosminių raketų išradėjai Konstantinas Ciolkovskis, Robertas Godardas (Robert Goddard) ir Hermanas Obertas (Hermann Oberth) rėmėsi Verno romanu „Iš Žemės į mėnulį“, o ašigalių tyrinėtojas Richardas E. Berdas (Richard E. Byrd) – romanu „Kapitono Hateraso kelionės ir nuotykiai“. Knygos „matijas Šandoras“ ir „Kelionė į Žemės centrą“ lėmė tai, kad Eduardas Alfredas martelis (Édouard-Alfred martel) ir Norbertas Kasterė (Norbert Casteret) tapo speleologais (urvų tyrinėtojais).  Verno kūriniais žavėjosi ir norvegas Šiaurės tyrėjas Fritjofas Nansenas (Fridtjof  Nansen), ir pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas.

1872 m. romanas „Aplink Žemę per 80 dienų“ buvo dalimis išspausdintas žurnale, tad nemažai skaitytojų patikėjo, jog tokia kelionė iš tiesų įvyko, juolab kad paskutinė kūrinio dalis pasirodė 1872 m. gruodžio 21 d., t. y. tą dieną, kai Fogas turėjo pasirodyti „Reformų klube“ ir laimėti arba pralaimėti lažybas. Kelios geležinkelių ir laivų kompanijos įkalbėjo Verną kuo skubiau išleisti romaną atskira knyga.

_DSC0621.JPG1873 m. į anglų kalbą išverstas romanas sukėlė dar didesnį susidomėjimą (nepamirškime, kad Vernas buvo prancūzas, o Fogas – anglas). Ne vienas to meto keliautojas troško pakartoti Filijo Fogo kelionę. Tobulėjant susisiekimo priemonėms kelionės laikas ėmė trumpėti. Žurnalistės Nelės Blai (Nellie Bly) kelionė Fogo pėdomis 1889 m. truko 72 dienas, teatro kritiko Džeimso Viliso Seiro (James Willis Sayre) 1903 m. – 54 su puse dienos. Atsiradus lėktuvams nauji keliautojai stengdavosi nesinaudoti jais ir pakartoti Fogo kelionę vien traukiniais ir laivais, tačiau ir šie smarkiai sutrumpino kelionę.

Tačiau kad ir kokiu būdu keliautų, kiekvienas Fogo sekėjas susidurtų su tuo, kas kaip tik ir paskatino Žiulį Verną imtis romano – nedidelė, bet itin svarbi smulkmena, telpanti į keturias paros minutes. Perskaitykite „Aplink Žemę per 80 dienų“ ir suprasite, kad patarlė, jog mažas akmuo didelį vežimą nuverčia, yra visiškai teisinga.

Tikslumą mėgstantis rašytojo protas tuojau pat padiktavo jam ir dar vieną galimybę – keliaudamas atitinkamai į rytus arba vakarus toks keliautojas galėtų laimėti arba prarasti vieną parą.

Vita Mozūraitė

Apie Marian Orłoń „Seklys Noselė. Grojančio laikrodžio paslaptis“

Saulėtą vasaros dieną, tyliai tiksint atostogų laikui, gulėti pievutėje, po obelimi, ir mintyse įsivaizduoti, kad esi sumanus seklys ir nuostabiai puikiai narplioji sudėtingiausius nusikaltimus – ar ne idilė? Būtent tokia buvo Astridos Lindgren aprašyto žymaus seklio Kalio Blumkvisto mėgstama laisvalaikio pramoga.

3

Tiesa, retas šiuolaikinis vaikas ilgai nugulėtų po obelimi, nes virtualus pasaulis intensyviai stimuliuoja visas jusles. Tačiau prieš numojant ranka BŪTINAI reikėtų pabandyti kyštelėti artyn įdomią knygą. Pavyzdžiui, detektyvinį pasakojimą vaikams.

Kuo ypatingos tokio pobūdžio knygos? Pirma, jų pagavus ir aktyvus siužetas. Jau pirmuose puslapiuose pateikiama įminimo reikalaujanti mįslė. Čia pat pateikiami potencialūs įtariamieji. Viskas pinama taip, kad skaitytojas pradėtų manyti žinąs atsakymus. Tada, žinoma, siužeto linijos išsiskiria, kiekviena nulėkdama į skirtingą pusę. Vaikas skaitys neatsitraukdamas!

Tokiais pagaviais skaitiniais galime paskatinti savo vaikų domėjimąsi literatūra. Pradinukams turėtų labai patikti pripažinto lenkų rašytojo Mariano Orlonio (Marian Orłoń) detektyvinės istorijos vaikams apie seklį Ambraziejų Noselę ir jo padėjėją – šunį Kubą.

Pirmojoje trilogijos dalyje „Seklys Noselė. Grojančio laikrodžio paslaptis“ (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila) pasakojama apie į pensiją išėjusio seklio ir jo šunelio nuotykius mažame, tyliame miestelyje. Ramią, saulėtą dieną sudrumsčia netikėta vagystė ir į miestelį atvykęs įtartinas juodabarzdis ponas, visur kaišiojantis smailią savo nosį. Žinoma, buvęs seklys Ambraziejus Noselė sutinka padėti atskleisti nusikaltimą ir sučiupti šeimos relikvijos – grojančio laikrodžio – vagį. Jam, kaip visada, pasiruošęs padėti ištikimasis šuo Kuba.

5.jpgKnygos puslapiuose atsispindi švelnus autoriaus būdas ir puikus humoro jausmas. Vaizdingi veikėjų portretai, graži seklio ir jo šunelio draugystė, puikiai išlaikyta pasakojimo intriga, taigi skaityti – vienas malonumas! Juolab kad knygoje rasite ir šmaikščių paveikslėlių. Juos sukūrė garsus lenkų dailininkas, iliustruotojas ir scenografas Ježis Flisakas (Jerzy Flisak).

Jauniesiems sekliams (7–10 metų) taip pat patiktų šios leidyklos „Nieko rimto“ išleistos detektyvinio pobūdžio knygos:

Knyga padeda atrasti, kad tokiame paprastame popieriaus kvadratėlyje gali sutilpti ištisi nuotykių kupini pasauliai.

 

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Filipas Pulmanas: „Knygos apie Alisą yra puikiausia kada nors parašyta niekų literatūra, mano požiūriu, gerokai pranokstanti daugumą rimtų knygų.“

KerolisLuisas Kerolis – tai literatūrinis Čarlzo Latvidžo Dodžsono (Charles Lutwidge Dodgson) slapyvardis. Jis gimė Anglijoje, Češyro grafystėje, buvo trečiasis vaikas ir pirmasis sūnus kaimo pastoriaus vienuolikos vaikų šeimoje. Kerolis turėjo daugybę talentų: buvo rašytojas, matematikas ir vienas geriausių to meto fotografų mėgėjų. Be to, išradėjas. Prietaisas rašymui tamsoje ir dvipusė lipni juostelė vokams užklijuoti – tai tik keli jo novatoriškų sumanymų pavyzdžiai. Jam patiko kurti naujus žodžius, rodyti fokusus ir sugalvoti neįprastų žaidimų, tokių kaip žodžių spėlionė, kurios vėlesnė versija dabar vadinama žodžių loto, ir biliardą, žaidžiamą ant apvalaus stalo be kišenių. Jis puikiai pasakojo istorijas, ypač jam sekėsi minti mįsles ir kurti absurdo eilėraščius.

Kerolis buvo aukštas, išstypęs jaunuolis, kalbėdamas mikčiojo, tad suaugusiųjų drovėdavosi, tarp jų jausdavosi nepatogiai. Su vaikais jam buvo kur kas smagiau, jiems prigalvodavo žaidimų, pasakodavo istorijas. Tarp mažųjų draugų buvo ir Alisa Plezans Lidl (Alice Pleasance Liddell), vidurinioji Henrio Lidlo, Oksfordo Kristaus bažnyčios koledžo dekano, duktė. Kerolis mokėsi tame koledže, paskui liko jame dėstyti matematikos.

alisa_rekl

1862 m. vasarą Kerolis ir jo draugas Robinsonas Dakvortas (Robinson Duck- worth) pakvietė mergaites paiškylauti – paplaukioti valtele upe, tekančia pro Oksfordą, vėliau visi sustojo pakrantėje užkąsti. Per šią iškylą Kerolis pradėjo pasakoti savo mažosioms draugėms istorijas, nutikusias mergaitei vardu Alisa.

Vėliau, papildęs šį pasakojimą naujais skyriais, pavertė jį knyga ir iš pradžių pavadino „Alisos nuotykiai po žeme“. Kruopščiai surašė ją ranka, palikdamas vietos 37 iliustracijoms, – jas pridėjo vėliau. Knygą Alisai įteikė 1863 m. lapkričio 26 d., joje įrašęs: „Mielam vaikui Kalėdų dovana vasaros dienai atminti.“

Netrukus Kerolis buvo įkalbėtas knygą išleisti, padaryti ją prieinamą ir kitiems vaikams. Jis sukūrė dar antra tiek teksto ir pavadino knygą „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“. Tačiau reikėjo nuspręsti, ką daryti su iliustracijomis. Kerolis pripažino, kad dailininkas iš jo nekoks, bet labai aiškiai įsivaizdavo, kaip nori knygą iliustruoti, tad paprašė žinomo karikatūrininko Džono Tenielo (John Tenniel) nupiešti naujas iliustracijas. Kerolio prašomas Tenielas Alisą pavaizdavo ilgais plaukais, nors „tikrosios“ Alisos plaukai buvo tamsūs ir trumpai kirpti.

Alisa_ingŠi nauja istorijos versija turėjo būti išleista 1865 m. liepą, bet Tenielą „nuvylė atspausdintos iliustracijos“. Beveik visi, išskyrus kelis, pirmojo leidimo egzemplioriai buvo išimti iš prekybos, o pakankamai geras „pirmasis“ leidimas pasirodė 1865 m. gale, nors jame buvo įrašyti 1866 leidimo metai. Knygelė iškart tapo perkamiausia ir lig šiol yra nuolat perleidžiama.

Akimirksniu užplūdusi knygos sėkmė pakeitė Kerolio gyvenimą. Jis ėmė uždirbti gerokai daugiau, nors ir toliau dėstė Kristaus bažnyčios koledže ir ten dirbo iki pat mirties. Be to, iš viso pasaulio ėmė plūsti gerbėjų laiškai. Parašė pati karalienė Viktorija. Manoma, kad jai taip patikusi ši knygelė, jog ji pasiūliusi kitą knygą paskirti jai. 1871 m. pabaigoje, atsiliepdamas į „Stebuklų šalies“ visuotinį pripažinimą, Kerolis išleido knygos tęsinį.

„Veidrodžio karalystėje ir ką Alisa ten rado“ puikiai papildo pirmąją knygutę ir yra tokia pat kerinti bei absurdiška. Veiksmas prasideda mieguistą popietę, matyt, žiemą, atėjusią po mergaitės nuotykių Stebuklų šalyje. Alisa žaidžia su savo numylėtiniais – katės Dinos kačiukais, o pro langą matyti, kaip krenta sniegas. Tačiau neilgai trukus per veidrodį, kabantį virš židinio, ji jau žengia į keistoką, aukštyn kojomis apverstą pasaulį, kuriame vaikštinėja šachmatų figūros, kalba gėlės ir viskas yra kitaip, negu atrodo.

Per tuos metus, prabėgusius nuo tada, kai buvo išleista knygutė „Stebuklų šalyje“, Kerolis mokė Alisą Lidl žaisti šachmatais, tad lygiai taip pat, kaip Alisos nuotykiams Stebuklų šalyje jis pasitelkė kortų žaidimų vaizdinius, nuotykiai „Veidrodžio karalystėje“ laisvokai remiasi šachmatų žaidimo principais. Knygos įžangoje Kerolis netgi pateikė šachmatų uždavinį, kuris, plėtojantis pasakojimui, išsprendžiamas teisingai. Alisa įtraukiama į keistą žaidimą: per milžinišką šachmatų lentą, gyvatvorių ir upelių padalytą į laukelius, ji skuba tapti Valdove ir kelyje sutinka daugybę nepaprastų personažų: mėgstančią įsakinėti Juodųjų Valdovę, netvarkingą Baltųjų Valdovę, liūdną, bet geraširdį Baltųjų Žirgo raitelį, Abulį ir Labulį, Liūtą su Vienaragiu ir Kliunkį Pliumpį. Į knygą įtraukti eilėraščiai „Vėplys ir dailidė“ bei „Džambaliūnas“ išpopuliarėjo ne mažiau nei patys Alisos nuotykiai. Išgarsėjo ir daugybė kitų puikių personažų, kuriems gyvybę suteikė ši istorija.

alisa.jpgViskas šioje knygutėje vyksta atvirkščiai. Keroliui ši tema taip pat visą gyvenimą buvo itin artima: jam patiko laiškus ir istorijas rašyti veidrodiniu raštu, piešti paveikslėlius, kurie, apversti aukštyn kojomis, vaizduodavo ką nors kita. Manoma, jog šis pomėgis kilo dėl to, kad rašytojas buvo kairiarankis. „Veidrodžio karalystėje“ aiškiai matyti, kaip džiaugsmingai Kerolis žaidžia žodžiais. Britų autorius Filipas Pulmanas (Philip Pullman) rašė: „Knygos apie Alisą yra puikiausia kada nors parašyta niekų literatūra, mano požiūriu, gerokai pranokstanti daugumą rimtų knygų.“

alisa_senaIki pasirodant knygutėms apie Alisą, vaikams skirtos knygos dažniausiai būdavo didaktinės ir moralizuojančios. Tuo tarpu nuostabios Kerolio istorijos pasakojamos vaiko požiūriu, tarsi matomos vaiko akimis, todėl daug priimtinesnės jaunųjų skaitytojų vaizduotei. Knygas jis rašė vaikų džiaugsmui, be jokių pamokymų ar moralų. Jos visiškai pakeitė vaikų literatūrą, padarė įtaką daugybei rašytojų ir yra laikomos labiausiai pamėgta visų laikų vaikų literatūros klasika.

Dešinėje – Džono Tenielo pavaizduota Alisa. Tai – pirmojo „Veidrodžio karalystės“ leidimo 1871 m. iliustracija.

 

Įdomūs faktai apie „Nevala Bertis“ autoriaus Alano MacDonaldo gyvenimą

Vaikų pamėgtos knygų serijos „Nevala Bertis“ kūrėjas Alanas MacDonaldas atskleidžia labai įdomius faktus apie savo šeimą, vaikystę, svajones ir daug kitų dalykų.

Apie mane

alan-macdonald

A. MacDonaldas Nuotrauka iš https://www.carlsen.de/

Gimiau vietoje pavadinimu Bushey, kuri skamba taip, lyg ten pilna gauruotų, barzdotų vyrų ir moterų. Turėjau vyresnį brolį ir sesę, atsiradusią vėliau. Iš mano ankstyvos vaikystės nuotraukų matyti, kad turėjau didelę galvą ir žiurkėno žandus. Nuotraukoje esu tas vaikas be kepurės kairėje.

Planai ir svajonės

Kai buvau mažas, mes persikraustėme į namą Raglan Gardene, su sodu, kurio ilgis buvo maždaug kaip futbolo aikštės. Jo gale tėvai mums, vaikams, davė lopinėlį žemės, su kuriuo galėjome daryti ką panorėję. Tai sužadino mūsų fantaziją. Kartą ten pasistatėme požeminį namą (kitaip tariant, duobę, uždengtą šakomis). Jį turėjome iki tos dienos, kai tėtis nuėjo paimti nuriedėjusio futbolo kamuolio ir staiga, iš nuostabos surikęs, pradingo iš akių.

bertis

Visos „Nevala Bertis“ serijos dalys

Superherojai

Maždaug tuo pačiu metu mano brolis ir aš nusprendėme, jog norime būti Betmenu ir Robinu. Daug laiko praleidome bėgiodami apsirengę apsiaustus, kaukes ir geltonas pėdkelnes. Taip apsirėdę įsėlinome į sesės kambarį ir paaiškinome jai, kad esame superherojai, atkeliavę išgelbėti pasaulį. Man atrodo, mums nepavyko įtikinti net jos, trimetės.

Panele mokytoja!

Untitled

Iliustracija iš knygos „Nevala Bertis. Piratas

Septynerių metų ėjau į Vatford Fylds pradinę mokyklą. Vieną dieną susirinkimo prieš pamokas metu garsiai pašaukė mano vardą. Maniau, kad patekau į bėdą, tačiau pasirodė, kad laimėjau prizą nacionaliniame dailyraščio konkurse: mėlyną parkerį su mano vardu, išgraviruotu aukso raidėmis. Žvelgiant atgal, galbūt tada ir prasidėjo mano rašymo karjera?

10 visai įdomių dalykų apie mane (Atspėk, kuris yra netiesa)

  1. Kai buvau mažas, universalinėje parduotuvėje nukritau nuo eskalatoriaus.
  2. Mano mokytojas 6 klasėje buvo vardu ponas Savage.
  3. Aš sergu už Vatfordo futbolo klubą, tikriausiai geriausią komandą pasaulyje.
  4. Viename egzamine mokykloje surinkau 0 balų, greičiausiai tai buvo rekordas!
  5. Kartą šlaviau grindis Vemblyje prieš Futbolo asociacijos taurės finalą.
  6. Žmonės man kartais sako, kad atrodau kaip televizijos laidų vedėjas Grahamas Nortonas.
  7. Savo istorijas rašau užrašų knygutėse ir jose pilna išbraukymų.
  8. Mano šeima turi tris vištas ir katiną vardu Gromitas.
  9. Mano proprosenelis buvo piratas.
  10. Jei nebūčiau rašytoju, norėčiau tapti kelionių fotografu arba superherojumi.

 

Parengta pagal: http://www.alanmacdonald-author.co.uk/about.php

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Pasikalbėti apie problemas gali paskatinti ir kartu skaitoma knyga

Ištuštėję mokyklų suolai laukia rudens, kuomet į juos sugrįš mokiniai. Vieni iš jų nori sugrįžti į mokyklą, kitiems mokymo įstaigos kelia nerimą ir baimę. Ir nebūtinai šie jausmai būna susiję su mokslais. Ketvirtadalis mokinių mokykloje patiria patyčias. Apie jas kalbama ir rašoma išties nemažai – organizuojami seminarai mokytojams, mokymai tėvams ir vaikams. Rodytųsi, kad patyčias galime suvaldyti ir nutraukti. Vis dėlto nors ir įdedant daug pastangų, jų mastas išlieka didelis.

patyčios

Patyčios yra tyčinis, pasikartojantis, agresyvus elgesys, nukreiptas į silpnesnį žmogų, siekiant sukelti jam skausmą – fizinį arba emocinį. Specialistai tvirtina, kad svarbu kurti aplinką, kur vaikams nesinorės tyčiotis vieniems iš kitų. Išmokyti vaikus draugiškumo yra ilgas ir sunkus darbas, tačiau nuosekliai dirbant tiek vaikams, tiek suaugusiems viskas yra įmanoma.

Suaugusiųjų vaidmuo patyčių mažinimo procese yra labai svarbus. Reikia, kad jie kalbėtųsi su vaikais, juos išklausytų, žinotų, kaip reaguoti ir kaip nukreipti vaiką tinkama linkme. Labai svarbu vaikus mokyti draugiškai bendrauti, mokyti atvirumo, kad vaikai nebijotų kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, su kokiomis problemomis susiduria.

Elmerio_nuotykiai_dKaip vaikams parodyti, kad Mes ir Jie esame labai panašūs? Kad mūsų visų skirtingumas turi būti gerbiamas, o ne tyčiojamasi iš jo? Svarbu pradėti kalbėtis. O jeigu sunku rasti pretekstą pokalbui – kartu skaitoma ir aptariama knyga gali būti puiki pokalbio apie skirtybes, įvairumą ir patyčias pradžia.

Su ikimokyklinukais pasikalbėti apie jausmus ir empatiją gali padėti David McKee knyga „Elmerio nuotykiai“. Kartu su vaiku skaitant istoriją apie spalvotą drambliuką galima kalbėtis apie tai, kad aplink mus yra labai skirtingų, tačiau įdomių žmonių su savo istorijomis. Reikia tik mokėti į kiekvieną įsiklausyti.

Gendrutis Morkūnas už meninę vertę apdovanotame kūrinyje „Grįžimo istorija“ kalba skaitytojams apie visuomenėje gyvuojančius mitus, socialinę atskirtį, baimę pažinti ir atrasti. Ragina visus turėti savo nuomonę. Tai talentingai parašyta knyga, kurioje lengvai, su humoru kalbama apie labai rimtus dalykus – norą pritapti prie kitų, patyčias, žmonių santykius ir jausmus.Grizimo_istorija_d

Vaikas jaučiasi nepritampantis prie klasės draugų? Mano, kad yra silpnesnis ar ne toks kaip visi? Panašiai jautėsi ir Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“ herojus peliukas Desperas. Vis dėlto neįprasta išvaizda nuvylęs net savo paties šeimą, peliukas Desperas stebina išskirtiniu jautrumu ir žygdarbiais. Ši istorija puikiai iliustruoja, kad kiekvienas savyje turime didelės stiprybės įveikti užgriuvusius sunkumus.

Pasikalbėti apie draugiškumo ir bendrystės galią gali padėti Shaun Tan knyga „Prarastas daiktas“. Ji yra apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje.

Ar gali labai skirtingi žmonės sutarti ir draugauti? Eiti į žygius? Siekti bendro tikslo? Clare Vanderpool knygos „Laivavedys Erlis“ veikėjai Džekas ir Erlis – be galo skirtingi ir, rodos, visiškai nieko bendra neturintys vaikai – ryžtasi leistis į neįtikėtinus nuotykius žadančią kelionę. Keliaujant kartu su veikėjais galima kalbėtis apie mūsų skirtingumą ir tuo pat metu bendrumą – kaip mes vienas kitą papildome ir praturtiname. Pokalbį ar diskusiją apie tai, kad aplink mus gyvena labai įvairūs žmonės, gali paskatinti Katja Brandis knyga „Miškų bastūnai“. Ji yra apie kitokius, mums neįprastus žmones, kurie gyvena tarp mūsų. Ši knyga gali būti puikus pretekstas pasikalbėti apie kitokius asmenis, kodėl jie tokie pat svarbūs kaip ir mes.

Misku bastunai_dPakalbėti su vaikais apie empatiją, kitų jausmų suvokimo svarbą, kad sunku kartais būna visiems, gali paskatinti dar viena Gendručio Morkūno knyga. „Iš nuomšiko gyvenimo“ pasakojama apie keistąją nuomšiko užduotį ir gyvenimą vaikų namuose. Kas yra nuomšikai? Kodėl jie privalo būti stiprūs ir nuožmūs? Kodėl sunkiausia žmogui, kai jis vaikas? Tiek klausimų kils ir dar daugiau bus galima jų aptarti skaitant knygą kartu su vaikais.

Visi mes susiduriame su labai įvairiomis problemomis, vaikai taip pat. Tad ir prieiti prie vaiko reikia atitinkamai. Specialistai pataria kalbėtis, bet kartais prakalbinti vaiką būna labai sunku – jis nenori atsiverti, nes apie save kalbėti yra sunku daugeliui. Knygos ir jų herojai tokiose situacijose gali puikiai ateiti į pagalbą. Kalbant apie konkretų veikėją ir jo problemas bei bandant rasti sprendimus, kartu galime geriau suprasti ir kaip elgtis su mūsų pačių problemomis. Arba bent jau atsiras postūmis jas spręsti.

Vaiva Rutkauskaitė

Kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Mes skaitome nuotykių knygas (kurios yra vienos populiariausių), žiūrime nuotykinius filmus, atrodytų, kad laisvalaikis, praleistas be nuotykių, negali būti pavadintas geru. Ar yra žmonių, kurie nemėgsta nuotykių? Yra, bet jų tikrai mažiau nei tų, kurie be nuotykių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

tomas_sojeris_dIr vis dėlto – kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Visų pirma, nuotykis yra nauja patirtis, o naujos patirtys praturtina. Po kiekvieno nuotykio mes tampame sumanesni, gudresni, supratingesni. Ir tada, kai pavėlavę į traukinį ir bandome rasti greitą būdą nuvykti iki tikslo, ir ieškodami prarasto lobio ir atsakymų į mįsles. Nuotykių tikrai galima ieškoti ir knygose – tiek klasikinėse, tiek šiuolaikinėse. Klasikinius nuotykių kūrinius puikiai žino visi – „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Lobių sala“, A. Connan Doyle‘io istorijos apie Šerloką Holmsą ir t. t. O ar yra ką skaityti mažesniems nuotykių ieškotojams? Tikrai yra.

Neseniai Lietuvoje buvo išleista Alexo T. Smitho parašyta ir iliustruota knyga „Ponas Pingvinas ir prarastasis lobis“. Ponas Pingvinas labai mėgsta nuotykius ir profesionaliai jų ieško, tad jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojai su juo tikrai patirs smagių ir įsimintinų nuotykių.

Ponas pingvinas_d.jpgKą pasiūlyti 11–16 metų mokiniui? Vienas ryškiausių šiuolaikinių nuotykių kūrinių, kurį pamilsta dauguma skaitytojų, – australų rašytojo Johno Flanagano serija „Žvalgo mokinys“. Šią įtraukiančią istoriją apie penkiolikmetį berniuką, kiek per žemą ir per liesą būti riteriu, tačiau dėl savo vikrumo ir smalsumo tapusiu geriausio karalystės žvalgo mokiniu, pamilo daugybė viso pasaulio paauglių.

Nuotykiai ir knygos apie juos leidžia atitrūkti nuo rutinos – pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai dar vienas dalykas, dėl ko mus traukia nuotykiauti. Vedami smalsumo ir noro patirti kažką naujo yra imamasi naujų veiklų ir leidžiamasi į didžiausius nuotykius – tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį („Aplink Žemę per 80 dienų“) ar į Žemės gelmes („Kelionė į Žemės centrą“), ir tiesiog mažo vaiduoklio noras pamatyti dienos šviesą (apie tokius nuotykius galite skaityti knygoje „Vaiduokliukas“). Turbūt žmonių, kurie išdrįso leistis į didelius nuotykius ir ėjo kitais keliais nei visi, dėka mes šiuo metu ir turime televiziją, kompiuterius, internetą ir pan. Kai planuojame didelius nuotykius, mes pradedame mąstyti plačiau ir kūrybiškiau. Tuomet ir būna įgyvendinami didžiausi sumanymai.

aplink ž

Iš knygos „Aplink Žemę per 80 dienų“

Nuotykių troškimas gali būti užkrečiamas, o nuo amžių pradžios pasakojamos istorijos įkvėpdavo žmonės. Kiekvienas nuotykis gali pavirsti gera istorija, kuri padės kitiems pasiryžti imtis kažko naujo. Šiuolaikiniai žmonės vienas kitą irgi įkvepia nuotykiams – per socialinius tinklus, nuotraukas, pasakojimus, knygas. Pavyzdžiui, vaikų knygų ulfas_ir_PM_drašytojas Virgis Šidlauskas savo knygose vaikams parodo, kas vyksta povandeniniuose pasauliuose (knyga „Ulfas ir povandeninis miestas“) ir kaip vykdomos slaptos misijos (knyga „Slaptoji Kornelijaus Van Drebelio misija“). Skaitydami nuotykių knygas vaikai įsikvepia siekti svajonių ir domėtis neatrastais dalykais.

Kad nuotykiai traukia žmones, paneigti yra sunku. O ir nuotykių gali būti įvairiausių – nuo, atrodytų, mažų, iki pasaulį keičiančių. Rasti idėjų nuotykiams galime labai daug kur – ir knygose, ir žmonių gyvenimuose. Matyt, vienas svarbiausių dalykų yra rasti sau malonius nuotykius (tiek knygose, tiek gyvenime), kurie įkvėptų ne tik pačius mus, bet ir aplink esančius žmones.

Vaiva Rutkauskaitė