Vaikas žiūri filmus, bet nemėgsta skaityti? Kūrinių ekranizacijos gali padėti pamilti knygas

Nemažai daliai tėvų puikiai pažįstama situacija, kuomet jau savarankiškai mokanti skaityti jų atžala kur kas mieliau laiką leidžia žiūrėdama filmus ar žaisdama vaizdo žaidimus, o knygą į rankas paima ypač retai. Meilę literatūrai per prievartą įskiepyti sunku, tačiau sudominanti istorija, net jei tai filmas, pastatytas remiantis literatūros kūriniu, gali padėti pažadinti smalsumą ir paskatinti pamilto herojaus nuotykius perskaityti ir originaliame formate – knygoje. Dalinamės rekomendacijomis, nuo ko pradėti.

Gluosnio Abramavičiaus nuotr. 2

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Filmas – tik perskaičius knygą

Pagal daugelį žymiausių, populiariausių ir vertingiausių vaikų literatūros kūrinių yra sukurtos kino juostos. Kiekviena knyga, virtusi filmu, yra puiki galimybė užmegzti pokalbį su vaiku apie tai, kaip ta pati istorija gali būti kūrybiškai papasakota įvairiais būdais. Skatinkite vaiką pirmiau perskaityti herojų nuotykius knygoje, o tik tada žiūrėti filmą. Galite tai paversti netgi šeimos taisykle: niekas nežiūri filmo, kol visi nėra perskaitę knygos. Nesukčiaukite!

Toks susitarimas padės ugdyti vaiko valią, kantrybę ir kūrybiškumą – pažiūrėję filmą visi drauge galėsite palyginti knygos ir filmo siužetus, herojų portretus, aktorių pasirinkimą, padiskutuoti apie tai, kas labiausiai nustebino arba ką skaitydami knygą įsivaizdavote visiškai kitaip nei režisierius, kūręs kino juostą. Šis užsiėmimas lavina vaiko kritinį mąstymą, gebėjimą diskutuoti ir socialinius įgūdžius. Leiskite savo ir kitų šeimos narių kino kritiko talentams pasireikšti.

Pripažinti kūriniai, virtę kino juostomis

Absoliučia vaikų literatūros klasika tapusios Lewiso Carrollio knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ bei „Alisa Veidrodžio karalystėje“ pirmą kartą išleista buvo dar 19 amžiaus Anglijoje. Iki šių dienų aktualumo ir žavesio nepraradusios istorijos buvo daugybę kartų interpretuotos skirtingų teatro, kino režisierių bei kitų medijų atstovų. Su prestižine H. C. Anderseno literatūros premija apdovanoto australų dailininko Roberto Ingpeno iliustracijomis šias knygas Lietuvoje išleido vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“. Tai kūrybiškumą ir vaizduotę lavinantys kūriniai, o iš L. Carrollio galima pasimokyti ir meistriškų pasakojimo įgūdžių, tad Alisos istorija, o vėliau – ir jos ekranizacija, puikiai tiks norintiems prisijaukinti skaitymą.

O kas gi nepažįsta sumanaus ir draugiško peliuko Stiuarto Litlio, augančio žmonių šeimoje? Amerikiečių rašytojo E. B. White‘o knygos „Stiuartas Litlis“ interpretacijų gausu ir kitose medijose. Vaikų literatūros klasika pripažintas kūrinys, pirmą kartą išleistas dar 1945 m., Lietuvoje šiemet atgimė naujai – su subtiliomis ir stilingomis lietuvių dailininkės Kristinos Moriakinaitės iliustracijomis. Beje, lygindami populiariuosius filmus apie peliuką Stiuartą Litlį su originaliu E. B. White kūriniu, galite atrasti nemažai skirtumų. Ar pastebėsite juos visus?

Gluosnio Abramavičiaus nuotr

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Kinijoje gimusios ir augusios amerikiečių autorės Katherine Paterson jautrų bestselerį „Tiltas į Terabitiją“ taip pat galite palyginti su jo ekranizacija. Tai istorija apie vaizduotę ir tikrą draugystę, puikiai tinkama aptarti kartu su visa šeima – kūrinyje atskleidžiamos sielų giminystės, praradimo ir atradimo temos bei jų daugiasluoksniškumas abejingų nepaliks ir suaugusiųjų. Annos Sewell „Juodasis gražuolis“, Jules Verne‘o „Aplink Žemę per 80 dienų“ bei „Kelionė į Žemės centrą“, Antoine‘o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“, Carlo Collodi „Pinokio nuotykiai“ – tai tik dar keli iš gausybės pripažintų vaikų ir jaunimo literatūros klasikos kūrinių, virtusių kino juostomis, galinčiomis pažadinti vaikų smalsumą, pastabumą ir susidomėjimą literatūra.

Leisti išsirinkti pačiam

Tėvai ir pedagogai gali paskatinti vaiko meilę literatūrai rekomenduodami, jų nuomone, tinkamiausius ir vertingiausius kūrinius, tačiau galutinį sprendimą vaikas turėtų priimti pats. Pagrindinė priežastis, kuri lemia vaiko norą arba nenorą skaityti – tai pats skaitymo procesas. Jis turėtų būti malonus, įtraukiantis ir teikiantis kuo daugiau džiaugsmo. Savarankiškai išsirinkęs kūrinį vaikas jaus didesnę motyvaciją skaityti tema, kuri tuo metu jam atrodo artimiausia ir aktualiausia. Taip pat pradedantiesiems skaitytojams vertėtų rinktis knygas, papildytas iliustracijomis – tai padės ne tik lengviau susidomėti istorija, sutelkti dėmesį, bet ir ugdyti teksto suvokimo įgūdžius, empatiją bei kritinį mąstymą.

Parengė Indrė Liubinaitė

Psichologė G. Sujetaitė-Volungevičienė ir dailininkė S. Ach sutaria – nukreipkime dėmesį nuo nerimo į žaismingą veiklą

Karantino režimu drauge su visa šeima praleidę jau kelias dienas galime trumpam stabtelti ir imti reflektuoti. Kokia mūsų emocinė savijauta? Kaip pakito vaiko elgesys ir santykiai šeimoje? Ar laiką namuose leidžiame prasmingai? Patarimais, kaip daugelį užplūstantį nerimą pakeisti žaisminga ir visai šeimai naudinga veikla, kaip kartu su vaiku skaityti knygas, kad šis užsiėmimas būtų tikrai įdomus ir naudingas, ir kaip paprasčiausiai atsipalaiduoti, dalinasi leidyklos „Nieko rimto“ grožiu ir sparnais tituluojama dailininkė Sigutė Ach ir ankstyvojo ugdymo psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.

Gluosnio_Abramavičiaus_nuotr3

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Kaip šis mažiausiai dviejų savaičių karantinas gali paveikti šeimos santykius – juos pagerinti ar pabloginti? Nuo ko tai priklauso?

Giedrė: Visada staigaus pokyčio pradžioje padidėja emocinis krūvis – susitelkia nerimas, gali paaštrėti vaikų emocijos, jie dažnai pasidaro jautrūs, dirglūs, ima stengtis praplėsti elgesio ribas, atkreipti į save kuo daugiau dėmesio. Rekomenduoju juos kuo dažniau apkabinti, dainuoti ir kitaip rodyti meilę bei užtikrinti saugumą. Kai praeina pereinamasis, prisitaikymo laikotarpis ir atsiranda nauja rutina – emocijos ima rimti. Tuomet gali gimti šeimos ritualai, gerinantys santykius ir gilinantys ryšį. Šiuo laikotarpiu turime galimybę rodyti daugiau dėmesio vienas kitam, sulėtėti, pasirūpinti savo sveikata ir santykiais su pačiais artimiausiais žmonėmis. Kaip tai pavyks – priklausys nuo gebėjimo suvaldyti emocijas. Išlikime realistiški ir koncentruokimės į tai, kas pozityvu.

Sigutė: Žmonių tarpusavio santykiai – labai sudėtinga tema. Bet ji tikrai taps aktualesnė nei visad, nes šiomis dienomis nuo jos labai sunku pabėgti. O pagerinti – pabloginti… Tai labai kūrybiškas momentas. Kaip kuriant paveikslą. Kol jis gimsta – ir gerini, ir blogini, ir visai rankas nuleidi, bet vis tiek, jei nenustoji kurti – sukuri.

Pasidalinkite patarimais, kaip prasmingai leisti laiką namuose kartu su visa šeima: kokiomis veiklomis, darbeliais užsiimti?

Sigutė_Ach_Laimos_Druknerytės_nuotr

Sigutė Ach. Laimos Druknerytės nuotr.

Sigutė: Kiekviename iš mūsų tebegyvas „tas, kuris buvo mažas“. Kol esame labai užimti, jį lengva nustumti, pamiršti. O dabar labai geras laikas prisiminti savo vaikiškumą ir leisti sau žaisti, ypač kai namie yra vaikų – lai jie tampa vedliais (tik nepasiduokite medijų pagundai). Gal seniai spalvinote, konstravote, lipdėte ar tiesiog kvailiojote – tai to ir imkitės! O įgūdis būti suaugusiam leis išvengti visiško chaoso, nes jo tikrai nereikia – tik trupučio – tam, kad pabustų vaizduotė. Kol kas lauke puikus oras, tad pavarkime nuo pasivaikščiojimo gryname ore. Viskas, kas mus supa parke ar miške – tikra atgaiva. Esmė ne tame, KĄ veiksite drauge su vaikais, o KAIP veiksite. Pirmiausiai pasirinkta veikla turi būti įdomi suaugusiajam, o vaikas prisijungs savaime, nes jis eis paskui nukreiptą suaugusiojo dėmesį. O suaugęs žmogus moka susidomėti. Tad susidomėkite akmenukais, pagaliukais, pėdų dėliojimu einant ar knygomis. Atėjo lėtas laikas ir tai auksinis laikas vaikui – savam ir tam, kuriuo kažkada buvote.

Giedrė: Šeimoje turime mus suartinančius ritualus ir jais mėgaujamės – gaminame valgyti, skaitome garsiai, jei yra galimybė – laiką leidžiame kieme ar vaikštome paupiu, stebime gamtą. Artėja Velykos, tad vaikštant lauke galima prisirinkti įvairių šakelių, jas pasimerkti namuose ir stebėti, kaip pumpurai po truputį sprogsta. Tokias šakeles galite papuošti įvairiais kaspinėliais – tokie užsiėmimai labai patinka vaikams. Lėtai stebėti gamtos pokyčius – raminantis ir prasmingas dalykas, kurio mūsų visuomenėje labai trūksta. Su vaikais taip pat mėgstame užsiimti kūrybine veikla – projektais, kuriuos pradedame vieną dieną, o galime užbaigti visai be skubos – gal rytoj, o gal tik kitą savaitę.

Kuo naudingas tėvų skaitymas kartu su vaikais garsiai? Kokį poveikį tai turi emocinei savijautai?

giedre-sujetaite-volungeviciene

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Giedrė: Garsiai skaitydami drauge su vaikais savo dėmesį sutelkiame į vieną tikslą, vieną istoriją. Perskaitytos knygos istorija vėliau gali atgimti žaidimo ar vaidinimo forma. Knygos praplečia vaizduotę ir žodyną, gali paskatinti naudingą ir aktualią diskusiją. Kartu su vaikais įdomu aptarti ne tik perskaitytą istoriją, bet ir knygos autoriaus biografiją, pasidomėti, ar jis yra išleidęs daugiau knygų. Skaitymas labai ramina, ypač jei suaugusieji vaikams skaito garsiai, tai padeda sutelkti mintis į šią akimirką, pasidalinti bendra emocija, bent trumpam pamiršti nerimą ir atsiriboti nuo visko, kas vyksta aplink. Skaitydami drauge su vaikais patiriame bendrystę ir dėl knygų herojų išgyvenamų nuotykių – džiaugiamės kartu su jais, sprendžiame jų problemas ir kartu leidžiamės į nuotykius.

Sigutė: Skaitant garsiai suaugęs žmogus gali vaikui pristatyti emocijas ir situacijas, esančias knygos turinyje. Ir net tuoj pat jas aptarti. Skaitant vaikui svarbiausia dalis – sustoti kiekvienoje jį sudominusioje situacijoje ir apie ją kalbėtis. Todėl dažnai rekomenduoju tėvams knygą jau būti perskaičius, apmąsčius ir vesti per knygos siužetą vaiką lyg per erdvę, kuri jums jau žinoma. Tai labai apjungiantis veiksmas, įsimenamas visam gyvenimui. Nuostabi dovana, kuri, teigčiau, turėtų būti įteikiama kiekvienam vaikui iš suaugusiojo žmogaus rankų ir širdies. Aš knygose visada ieškau charizmatiškų herojų, kurie simpatiški man pačiai. Tuomet man lengva juos pristatyti ir vaikui. Vartydama knygelę su vaiku atkreipiu jo dėmesį į herojų, skatindama jį pažinti: gal jo ilgos ausys, o gal didelė nosis. Gal jis kiek keistai elgiasi pamatęs tortą? Kodėl? Tad pradžioje knygą apžiūrinėjame, užduodame įvairius klausimus. O jau vėliau, kai gimsta smalsumas, po truputį imamės teksto. Bet klausimai ar spontaniški komentarai – daug svarbiau. Išklausyti vaiką, kuris po truputį neria į istoriją – labai svarbu. Tai lyg jaukinimasis, lyg susidraugavimo procesas – pradžioje viskas trapu, o vėliau jau ir išskirti neįmanoma. Juk to ir siekiame. Jei vaikas išmoksta atverti knygą – knyga atveria jo vaizduotę. O vaizduotė atveria vaikui neribotas kūrybines erdves.

Pasidalinkite patarimais, kaip sumažinti šiomis dienomis daugeliui padidėjusį nerimą ir kaip atsipalaiduoti – tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Giedrė: Labai padeda jau anksčiau minėtas knygų skaitymas, kūrybiniai projektai kartu su vaikais. Vaikams tampa kur kas lengviau įsitraukti tuomet, kai ir suaugę kuria drauge. Atsipalaiduoti visada padeda dainos, jas šiuo laikotarpiu renkamės dainuoti kartu su visa šeima – tai dar viena bendra patirtis, mažinanti įtampą. Stalo, nuotykių, naratyviniai žaidimai su vaikais namuose ar lauke – visos šios veiklos padeda formuoti problemų sprendimo įgūdžius. Piešimas, rankdarbiai, konstravimas padeda išlaisvinti susikaupusią įtampą tiek vaikams, tiek suaugusiems. Rekomenduoju pabandyti bent porą dienų apsieiti be ekranų ir stebėti, kaip mažėja nerimas ir atsipalaiduoja kūnas.  Linkiu stebėti pavasarį – tuoj ims skleistis pumpurai ir viskas pradės žaliuoti – pasinaudokime proga tai patirti gamtoje.

Sigutė: Pirmiausia atsipalaiduoti teks tiems, kurie jau moka skaityti – turiu omenyje suaugusius. Vaikui visa ši situacija atrodys tokia, kokią ją pateiks jo pasaulį kuriantys suaugę. Tad tėvams savo nerimą ir norą jį išreikšti tenka laikyti pririštą, o tai labai vargina. Pirma, kas ateina į galvą – juokas, nes tai – vaistas nuo baimės. O kaip pradėti juoktis? Kada juokiasi vaikai? Kai susidomėję žaidžia ir būna įsijautę! Šiuo laikotarpiu būtina nukreipti dėmesį nuo nerimo į žaismingą veiklą. Net ir visai įdomus užsiėmimas dažnai pradeda patikti ne pirmą, o tik kokią dvidešimt ketvirtą nepertraukiamos veiklos minutę, tad būkite kantrūs, kad ir ko besiimtumėte. Pradžioje galite nesodinti visos šeimos prie stalo, o pradėti patys – susitelkite, įsijauskite. Jau po kiek laiko visi pajaus suburiančią pradėto žaidimo trauką.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

prasmingaslaikasnamuose_reklam

Leidykla „Nieko rimto“ kviečia dalintis prasmingomis akimirkomis namuose ir laimėti pasirinktą leidyklos knygą! Dalinkitės nuotrauka socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Instagram“, naudokite grotažymę #PrasmingasLaikasNamuose, pažymėkite „Nieko rimto“ paskyrą ir paminėkite, kurią iš visų el. parduotuvėje  www.niekorimto.lt esančių knygų norėtumėte laimėti. Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas www.niekorimto.lt/naujienos/konkursas-prasmingaslaikasnamuose.

 

 

Trečiąją knygą pristatanti Š. Baltrušaitienė: „Tema apie sveikesnį ir įvairesnį maitinimąsi aktuali daugeliui šeimų“

Vaikams pusryčiams siūlote valgyti košę, o jie sutinka valgyti tik sausus pusryčius su pienu, saldintą jogurtą ar varškės sūrelį? Tokia situacija pažįstama daugeliui vaikus auginančių šeimų. Šalies knygynuose jau pasirodė trečioji vaikų rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga „Domas ir herojų pusryčiai“, kurioje nuotaikingi veikėjai dalinasi savo energijos, išminties ir stiprybės paslaptimi – pasirodo, jog tai sveiki ir maistingi pusryčiai! Patarimais, kaip tokius pusryčius įtraukti į mažųjų racioną, knygos atsiradimo istorija ir mėgstamiausiu savo pusryčių receptu dalinasi knygos autorė Š. Baltrušaitienė.

domas ir heroju pusryciai_2000x2000

Ankstesnės Jūsų knygos („Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“, „Kaip zuikis jausmus pažino“), kaip ir trečioji, Domas ir herojų pusryčiai“, vaikus moko konkrečių įgūdžių. Kodėl trečiajai knygai pasirinkote būtent sveikesnės mitybos temą?

Ši tema kilo kartą kalbantis su viena močiute, kuri prasitarė, kad jos anūkai, ypač mažasis, pusryčiams valgo nebent „pelytės pusryčius“. Paklausus, kas tai, ji patikslino, jog „pelytės pusryčiais“ jų šeimoje vadinami sausi pusryčiai, dažniausiai pūsti saldūs kviečiai, užpilami pienu. Toks žaismingas pavadinimas mano galvoje iškart sukėlė minčių sūkurį – taip atsirado naujos knygelės idėja. Daugiau pagalvojusi supratau, kad tema apie sveikesnį ir įvairesnį maitinimąsi būtų aktuali daugeliui šeimų. Juk girdime tiek daug nevalgiukų istorijų. Manau, jog ši knygelė apie herojus paskatins vaikus pradėti valgyti ne tik skaniai, bet ir sveikai.

Šarūnė_Baltrušaitienė

Šarūnė Baltrušaitienė

Papasakokite, kaip ši paveikslėlių knyga padeda vaikams pamėgti sveikesnius pusryčius?

Siekiau sukurti ne sausą ar įkyriai kažką nurodinėjantį, o smagų pasakojimą, kurį beskaitant (ar jo klausantis) vaikui kiltų vidinė motyvacija valgyti sveikiau. Pagrindinio veikėjo Domo mėgstamos knygos herojai turi ypatingų galių – vienas labai protingas, kitas greitas, trečias stiprus. Vieną rytą išėjęs į mišką jis netikėtai sutinka savo herojus ir iš kiekvieno jų sužino, kad jiems tokiems būti padeda ypatingas rytinis darbas, kurį jie visi ir skuba atlikti. Įveikęs nemažai kliūčių ir nuveikęs žygdarbių vaikas galiausiai supranta, koks tas svarbusis darbas ir ką reiktų daryti, kad ir jis įgytų tų ypatingųjų galių. Tad pasakojimo pabaigoje Domas bent šiek tiek tampa panašesnis į herojų. Knygelės veikėjas Domas – kaip ir daugelis skaitytojų – linksmas, judrus, smalsus, tad su juo gali tapatintis kiekvienas vaikas. Jei pavyko herojumi tapti Domui, pavyks ir jam, o kuris vaikas nenorėtų būti tikru herojumi ar heroje? Be to, gerosios Laumės Raganos stebuklingų receptų paslaptis šiai knygai atskleidė visų mylima dailininkė Sigutė Ach. Tad knygelės pabaigoje skaitytojai ras 10 puikių sveikuoliškų pusryčių receptų, kurie, neabejoju, patiks ir mažiems, ir dideliems.

Šarūnė_Baltrušaitienė1

Šarūnė Baltrušaitienė Vilniaus knygų mugėje 2020

Kokius pusryčius labiausiai mėgote valgyti, kai pati buvote vaikas? O kokius labiausiai mėgstate šiandien?

Pamenu, kad vaikystėje buvo ilgas etapas, kai kiekvieną rytą valgydavau tik miežinių kruopų košę ir nieko kito, o vėliau buvo perlinių kruopų košės periodas. Dabar, deja, košė jau nebėra mano kiekvieno ryto pasirinkimas, dažniau valgau sumuštinius. Tačiau mano mėgstamiausi sumuštiniai taip pat yra gana sveiki – renkuosi juodą, dažnai – pilno grūdo duoną arba duoną su sėklomis, be to, namuose visada turi būti avokadas, kuris puikiai tinka ir ant sumuštinio, ir į salotas.

Ar planuojate rašyti ir toliau? Jei taip, kokios temos Jums aktualiausios rašant naujus kūrinius?

Žinoma, minčių apie vieną ar kitą knygą galvoje kirba visuomet. Tikiuosi, kad kūrybinis rašymas mane lydės visą gyvenimą. Temas dažniausiai pasirenku pagal tai, kas man pačiai yra aktualu. Būtent taip prasidėjo mano, kaip rašytojos, kelias. Galbūt skamba banaliai, bet pirmąją knygą parašiau susidūrusi su problema savo šeimoje, kai mažąjį sūnelį ne visada būdavo lengva prikalbinti valytis dantis – taip gimė pirmoji knygelė „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“. Antroji knyga „Kaip zuikis jausmus pažino“, mano manymu, yra dar aktualesnė, o ir šios problematikos tarpsnis yra gerokai ilgesnis – apie jausmus reikia kalbėtis ir su trimečiu pypliu, ir kasdien su vis naujus iššūkius bei jausmus mokykloje patiriančiu pradinuku. Tai patvirtina ir faktas, jog ši knygelė išleista jau trečiuoju tiražu. Tikiu, kad ir naujoji knyga atras savo skaitytojus – ir sudomins bei pradžiugins, ir suteiks naujų žinių.

E. Strauko_iliustracija_iš_knygos

Edgaro Strauko iliustracija iš knygos

Ko palinkėtumėte jauniesiems Jūsų istorijos skaitytojams? Ko jiems palinkėtų knygelėje sutinkami herojai?

Patarčiau vaikams nenustoti daryti tai, kas jiems patinka, išbandyti kuo daugiau įvairių sričių, skaityti įdomias knygas, nukeliauti į daugelį vietų, pastebėti dalykus, esančius jų kasdienybėje – kokie vabalai gyvena kieme, per kiek laiko išsiskleidžia gėlės žiedas, kokią spalvą labiausiai mėgsta mama ir kitus dalykus. O visi herojai, manau, turėtų savų patarimų. Gudrusis Barzdyla palinkėtų būti smalsiems ir kasdien pasistengti sužinoti bent kažką naujo, na ir, žinoma, skaityti kuo daugiau knygų. Vėjažmogis palinkėtų niekada nepavargti, turėti energijos ir pirmiems imtis savo idėjų, o ne laukti, kol už tave tai padarys kažkas kitas. Stipriarankis patartų prisiminti, kad ne visada reikia jėgos, kartais kur kas labiau praverčia sumanumas ir gera nuotaika. Na, o visi kartu herojai palinkėtų kiekvieną rytą pradėti sveikais ir sočiais pusryčiais, o tada drąsiai imtis tos dienos žygdarbių, nesvarbu, kur jie belauktų – darželyje, mokykloje, kelionėje, miške ar kur kitur.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Kaip obuoliai iš meškos vadavosi

Apsakymo autorius Karolis Bareckas. Tekstas publikuotas literatūriniame žurnale „Laimiukas“ (nr. 2 (88)).

AMV 238

Miglės Dilytės iliustracija

Sykį žilabarzdis sodininkas netyčia išpylė ant žemės krūvą obuolių. Šie greitai stryktelėjo ir puolė į visas keturias puses. Vieni bėgo nesustodami dienų dienas ir naktis, kiti – jau po kelių akimirkų pritrūko kvapo.

Šalia Baltijos jūros apsigyveno nedidukas obuolys vardu Lietuva. Jis turėjo du brolius – Latviją ir Estiją. Broliai siautė kartu po žalias pievas ir miškus, slėpėsi nuo žiemos šalnų bei mėgavosi saule šiltomis vasaromis.

Sykį į Baltijos pakrantę iš Sibiro glūdumos atklydo didžiulė pikta meška. Jos kailis buvo raudonas, iš nasrų tiško putos, o riaumojimas sklido taip toli, kad girdėjosi visoje Europoje. Meška apuostė obuolius, stvėrė į glėbį ir suspaudė savo tvirta letena.

– Paleisk! – šaukė Lietuva.

– Tai pakliuvom, – verkė Latvija.

– Kaip ji drįsta, – pyko Estija.

Raudonoji meška piktai urzgė ir nenorėjo girdėti brolių riksmų. Tas pat nutiko ir dar keliolikai obuolių, gyvenusių kaimynystėje. Tada užgulė juos visu savo svoriu, akylai stebėdama, kad nė vienas nepabėgtų. Obuoliai duso, plūkėsi, bandė išsiveržti iš gniaužtų, bet veltui. Meška buvo stipresnė.

Bėgo dienos, o ji nė nemanė trauktis ir šlitinėjo po girią.

Toli, už vandenyno, gyveno kita meška. Abi jos viena kitos nemėgo. Būna, kai užbaubs kuri iš jų, net žemė dreba. Vos tik įsivyrauja tyla, žiūrėk, jau kita atsakydama ima gerklę laidyt.

– Kaip norėčiau vėl su jumis ritinėtis po žemę, – liūdėjo Lietuva.

– Nei saulė nedžiugina, nei mėlynas dangus šioje nelaisvėje, – tyliai šnabždėjo Latvija.

– Ak, kad taip vėl būtume laisvi, – ilgesingai svajojo Estija.

Vos išgirdusi brolius šnabždantis, meška tvirčiau suspausdavo glėbį. Rodėsi, plyš jų plona oda nuo tokios galybės. Kas naktį broliai sapnuodavo, kaip meška perkanda juos aštriais dantimis ir praryja. Drebėdavo susiglaudę, nežinodami, kaip ištverti šią neteisybę. Einant metams, meška ėmė senti. Pradžioje nusišėrė raudonas kailis. Įdubę šonai matėsi iš tolo. Dantys atšipo. Ji vis rečiau vaikščiodavo po girią ir leisdavo dienas gulėdama. Nors ir silpo, bet obuolių iš savo gniaužtų nieku gyvu nenorėjo paleisti.

Buvo gražus pavasario rytas. Aplink čiulbėjo paukščiai, vėjas judino medžių šakas, dūzgė vabzdžiai. Pagauta šitos nuotaikos Lietuva ėmė ir užtraukė:

– Bunda jau Baltija!

– Tylėt, – suurzgė meška, – nes kaipmat perplėšiu per pusę.

– Bunda jau Baltija! – atitarė Latvija.

– Ak, jūs, nevidonai, – suriko raudonoji, – liaukitės!

– Lietuva, Latvija, Estija! – užtraukė visi obuoliai kartu.

Meška užsimojo, norėdama sutraiškyti mažylius. Lietuva buvo pati vikriausia. Tik stryktelėjo meškai tarp kojų ir nurūko per pievą. Ši dar bandė vytis, bet veltui. Kol apstulbusi suprato, kas vyksta, žiūri, jau Latvija ir Estija lekia iš paskos. Broliai nesileido vėl pagaunami. Meška dar kurį laiką pasisukiojo ratais uosdama orą, atsigulė po medžiu ir amžiams užmigo.

Viskas vėl stojo į savo vietas. Lietuva, Latvija ir Estija žaisdavo per dienas pievoje bei smagiai leido dienas. Per tą laiką obuoliai prinoko, išaugo ir dabar jau visai nepriminė tų mažyčių obuoliukų, kurie buvo papuolę į meškos nagus.

Kiekvienais metais, Kovo 11-ąją, Lietuva sušaukdavo brolius ir švęsdavo savo Laisvę. Ir taip jau 30 kartų. Visą naktį skambėdavo jų dainos, kol paryčiais broliai sumigdavo ir pradėdavo dar vienus metus kartu.

Vaikas ir gamta: susidomėjimą ir sąmoningumą padeda ugdyti pažintinės knygos

Vaikai turi įgimtą norą domėtis aplinka ir tyrinėti jos reiškinius, tačiau neretai šį natūralų polinkį gali užgožti pernelyg dažnas naudojimasis išmaniaisiais prietaisais ir nepakankamas tėvų dėmesys vaiko užimtumui bei edukacijai. Susipažinti su gamtos reiškiniais, sužinoti apie augalų ir gyvūnų rūšis, jų gyvenimą natūralioje aplinkoje vaikai gali skaitydami spalvingas pažintines knygas – savarankiškai arba kartu su artimaisiais. O tada – pirmyn pavasariškai pasivaikščioti ar pažaisti gamtoje!

Pasaulyje pripažintos autorės kūryba jau prieinama ir lietuviams

Šią savaitę didžiuosiuose Lietuvos knygynuose ir prekybos vietose pasirodė pirmoji visame pasaulyje pripažintos ir pamėgtos vokiečių kilmės iliustruotojos, dailininkės ir vaikų rašytojos Brittos Teckentrup į lietuvių kalbą išversta knyga – „Atrask žuvų pasaulį“. Ši spalvinga, nuotaikinga ir informatyvi pažintinė knyga padės atskleisti povandeninio pasaulio paslaptis, susipažinti su skirtingomis žuvų rūšimis, ugdyti norą domėtis gyvūnija ir žmogaus santykiu su gamta. B. Teckentrup iš viso yra sukūrusi daugiau nei 40 knygų, išverstų į 20 pasaulio kalbų, o jos darbai sulaukė didžiulio dėmesio tarptautinėse parodose.

atrask zuvu pasauli_2000x2000

Pažintinė vaikų literatūra apie gamtą jaunuosius skaitytojus supažindina su evoliuciniais procesais, gamtos cikliškumu ir galybe, gyvūnų karalystės taisyklėmis, kovomis, triumfais, poreikiais ir sunkumais. Aiškiai, patraukliai ir vienoje vietoje išdėstyta pažintinė informacija – tai bene parankiausias būdas vaikui daugiau sužinoti apie įstabų laukinės gamtos pasaulį ir jį pamilti.

Gamtos reiškinių supratimas skatina elgtis sąmoningiau

Dabartinė vaikų karta auga jau žinodama apie ribotus gamtos išteklius, aplinkosaugą ir su tuo susijusias problemas, tokias kaip klimato kaita bei vandenynų tarša. Ekologas Liamas Heneghanas teigia, kad knygos gali padėti vaikams geriau suprasti ir priimti šias pasaulines ekologines problemas bei sąmoningai prisidėti prie jų sprendimo bei ugdyti bendrą supratimą apie aplinkosaugą, kurti ryšį su gamta.

B. Teckentrup knygoje „Atrask žuvų pasaulį“ pasakojama ne tik apie skirtingas šių gyvūnų rūšis, bet ir apie žmonių santykį su gamta. Autorė skaitytojus supažindina su tokiomis aplinkosauginėmis problemomis kaip plastiku užteršti vandenynai, kuriuose nusėdę plastiko gaminiai kelia pavojų jūrų gyvūnams, komercinė žvejyba, dėl kurios gerokai sumažėjo kai kurių žuvų rūšių, įskaitant delfinus ir jūrinius vėžlius, kurie žvejojant išmetami per bortą, nes jų negalima parduoti. Patraukliai pateikta tokio pobūdžio informacija skatina vaikus mąstyti kritiškiau, globaliau bei mokytis gyventi priimant gamtai draugiškesnius sprendimus.

Jau kurį laiką populiariausių knygų visai šeimai topuose galima rasti ir žinomo lietuvių gamtininko Selemono Paltanavičiaus interaktyvią knygą „Gamtos metų ratas“ , kuri buvo pripažinta geriausia 2017 m. negrožine knyga Lietuvoje. Šiame gausiai iliustruotame gamtos pažinimo vadove autorius pasakoja apie kiekvieno mėnesio ypatumus, užduoda klausimus ir į juos atsako, kviečia atlikti nuotaikingus metų laikų darbelius. Naudojantis specialia išmaniųjų įrenginių programėle, gamtos nuotraukos knygoje perkelia į trumpus S. Paltanavičiaus filmuotus vaizdo įrašus, skatinančius susipažinti su gamtos cikliškumu.

gamtos metu ratas_2000_2000

Be abejo, vien tik skaityti apie gamtą neužteks – net ir labiausiai įtraukiančios istorijos ir dailiausios knygų iliustracijos neatstos laiko, praleisto gamtoje. Buvimas gryname ore tiek suaugusiems, tiek vaikams, padeda sumažinti stresą, susilpninti depresijos simptomus, sumažinti nutukimo riziką, stiprinti imuninę sistemą ir ugdyti pažinimo gebėjimus. Visgi vaikui leisti laiką gamtoje bus kur kas įdomiau jau turint šiokių tokių žinių apie ją.

 

Vaikų ugdymo ir literatūros specialistai pataria, kaip ir kada vaikams sakyti „ne“: nenubrėždami ribų tėvai kasasi duobę

Vis daugiau šiuolaikinių tėvų renkasi vaikus auklėti sąmoningai – praleisti kuo daugiau kokybiško laiko drauge, atidžiai rinktis ugdymo įstaigas bei užklasines veiklas. Visgi egzistuojant gausybei skirtingų auklėjimo modelių, tėvams neretai tampa sunku atsirinkti, kaip atžalai nubrėžti sveikas elgesio ribas, o kokiais atvejais ne laiku ištartas „ne“ gali padaryti daugiau žalos nei būti naudingas.

_DSC0705.jpg

Apie tai, kaip vaikus mokyti atskirti teises ir pareigas bei susidraugauti su atšiauriai skambančiu „ne“, kalbasi vaikų rašytojas ir literatūros agentas Benas Bėrantas. Pokalbyje dalyvauja ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė,  knygų apžvalgininkė, tinklaraščio apie augalus, sodą ir knygas „Žydi žaliuoja“ autorė Agnė Skučaitė-Leonavičienė ir jos sūnus Mykolas bei dailininkė Sigute Ach. Pokalbį įkvėpė debiutinė Vaivos Rutkauskaitės ir Linos Ribinskės paveikslėlių knyga „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“.

Sigute, organizuojate kūrybines dirbtuves vaikams ugdymo įstaigose skirtinguose Lietuvos miestuose. Pasidalinkite, kokias tendencijas pastebėjote tų susitikimų metu? Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?

Dabar yra jaučiamas didesnis išsisluoksniavimas nei bet kada anksčiau – daugėja tėvų, kurie daug laiko prasmingai leidžia su savo vaikais, bet nemažai ir šeimų, neturinčių bendrų užsiėmimų kartu. Per dvidešimt metų, kuriuos jau užsiimu šia veikla, pastebiu pokytį vaikuose – gana dažnai tenka sutikti mažuosius, pasyviai ir nuolatos mirkstančius informaciniame sraute. Mano nuomone, informacijos srautas yra naudingas tik tol, kol mes jį galime apmąstyti. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei be perstojo į save kimštume maistą, tačiau, deja, dar nežinome, koks yra į mus nuolat plūstančios informacijos poveikis, mes nuo jos dar nemokame apsisaugoti.

Agne, knygoje „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ „mama“ ir „tėtis“ yra laikomi vienais seniausių ir išmintingiausių žodžių. Kaip manote, kaip tėvams nepasimesti tarp skirtingų auklėjimo principų ir išties vaikus auginti išmintingai?

Visų pirma, tėvai turėtų atsipalaiduoti ir nekelti sau labai aukštų reikalavimų. Taip pat vertėtų prisiminti senovės rytiečių tiesą, pagal kurią išminties šaltinis yra tyrumas. Kiekviename iš mūsų gyvena tas tyras vaikas, kuriame slypi išmintis. Kai kyla stresas arba nežinome, ką daryti, įsiklausykime į ta vidinį vaiką, jo tyrumą, ir jis mums pasakys patį geriausią sprendimą. Manau, kad šis principas galioja ir auklėjant vaikus.

_DSC0695

Giedre, iš kur kyla situacijos, kuomet vaikas atstumiamas, jo artimoje šeimos ar draugų aplinkoje jam imama dažniau sakyti „ne“ nei „taip“?

Žodis „ne“ gali sukelti įtampą, nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, situacija, kuomet vaikai žaidžia kieme ir vienas iš jų nuolat kartoja, jog nenori žaisti vieno ar kito žaidimo, nenori susitarti su kitais – tokį vaiko elgesį gali lemti pasitikėjimo savimi stoka, žema savivertė, jis gali nedrįsti bandyti naujų vaidmenų, nedrįsti pasirodyti jam neįprastai. Visada atkreipiu dėmesį, jei vaikai sako „nemoku“ ar „nenoriu“ – jie taip save stabdo, o tai dažnai gali reikšti krentančią savivertę, neužtikrintumą. Taip gali nutikti ir dėl santykio su suaugusiuoju ar draugu nebuvimo – tuomet neigimas atlieka apsauginę funkciją, tokiu būdu tikrinant potencialaus santykio ribas, saugumą. Nedrąsiai ir nenoriai vaikas gali elgtis ir dėl juntamų išankstinių nuostatų iš suaugusiojo ar kito vaiko, kuris bendrauti su mažamečiu pradeda jau įsitikinęs, kad jis negeras, kažko nemoka, yra nepakankamai gudrus ar drąsus. Tokį požiūrį, net jei jis išreikštas per pašnekovo žvilgsnį ar įsitempusį kūną, vaikai labai greitai pajunta ir nori atsitraukti.

Sigute, menininkai taip pat dažnai susiduria su savęs ribojimu: „nemoku“, „negaliu“. Koks Jūsų požiūris į tai iš suaugusiojo perspektyvos?

Akistata su „ne“ suaugusiuosius taip pat labai greitai sugrąžina į vaikystę, tai yra tiesioginis tiltas į kiekvieno iš mūsų viduje tūnantį vidinį vaiką. Suaugęs žmogus turi daugiau galimybių gudrauti, apgaudinėti kitus ir save, paslapčiomis, kai niekas nemato, elgtis taip, kaip nori, o ne taip, kaip iš jo tikimasi. Taip daro ir vaikai, kai jų nematome, tad mes nedaug užaugame. Menininkai leidžia sau neužaugti ir išdrįsti vaidinti keistuolius – tuo pasiteisindami jie turi galimybę pasielgti keistai ar nepriimtinai.

Agne, o ką daryti, kad vaikai visada žydėtų ir žaliuotų, o ne raudonuotų iš pykčio? Gal jiems visada reikėtų sakyti „taip“ ir tada nebus jokių problemų?

Agnė: Vaikų ir daržovių auginimas turi kur kas daugiau panašumų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Auginant daržoves, kaip ir vaikus, yra keli pagrindiniai principai. Pirmasis – didžiausias dėmesys, šiluma, rūpestis reikalingas pasėtai ir dygstančiai sėklelei. Vėliau ta sėklelė tampa didesniu daigu, kuriam reikia prisitaikyti prie aplinkos, todėl jo neišplėšiame iš vazono, o pamažu jį grūdiname. Jeigu vaikams visą laiką sakysime tik „taip“ – bus toks pat efektas, kaip iš šiltnamio augalą išnešus tiesiai į šaltą lauką. Augalai, kaip ir vaikai, geriausiai auga tada, kai yra laistomi (vandeniu arba įvertinimais, pagyrimais) retai, bet gausiai. Jeigu laistysime trumpai, bet dažnai – jų šaknys bus silpnos. Tėvai vaikams privalo sakyti „ne“ ir nubrėžti aiškias elgesio ribas. Labai tinka pavyzdys iš V. Rutkauskaitės knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ – su žodžiu „ne“ lengviau susidraugauti tada, kai jam kompaniją palaiko „bet“, „nes“, „o“, „todėl“, „tačiau“ ir kiti aiškinamieji žodžiai.

Nepasaka.jpg


Giedrė: Jei vaikams nenubrėžiamos aiškios ribos ir į visus jų norus atsakoma teigiamai, jie pradeda galvoti: „Tai ko gi dar aš noriu?“ Vaikas, kuris gauna viską, ko tik paprašo, nebejuda į priekį, o užstringa galvodamas: „Kaip aš dar praplėsiu savo ribas?“, nebelieka situacijų, kuriose jis gali užsigrūdinti savo asmenybę, išmokti naudingų dalykų. Tėvai, vaiko ugdyme pernelyg dažnai sakantys „taip“, patys kasasi duobę.

Mykolas: Turi būti pusiausvyra. Jeigu vaikas visą laiką kartoja „noriu, noriu noriu“, tėvai išsikrausto iš proto. O jeigu tėvai sako tik „ne, ne, ne“, vaiko gyvenimas sugenda.

Giedre, esate pasidalinusi mintimi, kad vaikai negirdi žodžio „ne“. Jei vaikui sakai „nebėk“, jis vis tiek bėga. Kodėl ir kaip tai atsitinka?

Suaugusiųjų smegenys yra sudėtingesnės ir labiau išsivysčiusios nei vaikų. Pastarieji išgirdę neiginį jį gali suprasti kaip teiginį. Taip yra, nes vaikai pirmiausia įsimena žodžių prasmes, o ne priešdėlius ar galūnes. Jei jiems sakome „negalima, nebėk, nedaryk“, jie šią informaciją priima kaip „galima, bėk, daryk“. Todėl bendraujant su vaikais reikėtų pakankamai atidžiai atsirinkti žodžius, atspindinčius tai, ką jiems norite pasakyti iš tiesų, pavyzdžiui: „tyliau“, „prašau eiti ramiau“, „būk atsargus“ ir panašiai. Vertėtų stengtis aiškiau komunikuoti apie taisykles, kodėl jos tokios, kodėl jos reikalingos. Svarbu ne tik vaiką sudrausminti, tačiau ir įsigilinti, kokį jausmą jis išgyvena konkrečioje situacijoje, nes stiprių ir nemalonių jausmų antplūdis dažnai tampa priešgyniavimo priežastimi. Vaikai yra labai jausmingi, o suaugusieji jų jausmus dažnai bando prislopinti, liepdami nepykti ar neverkti. Svarbu išmokti atpažinti tiek vaiko, tiek savo emocijas, jų neslėpti – tokiu būdu bendravimas taps atviresnis ir lankstesnis. 

Rašytoja Neringa Vaitkutė: „Gal galiu ne tik rašyti, bet ir vizualiai įkūnyti tai, ką matau vaizduotėje?“

Artėjančios Vilniaus knygų mugės metu skaitytojų ir kritikų mylima vaikų literatūros rašytoja Neringa Vaitkutė pristatys naujausią knygą „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“, kurią pati ir pirmą kartą iliustravo. Pirmoji N. Vaitkutės „Klampynių kronikų“ dalis 2018 m. buvo apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams. Autorė pasakoja apie likusias nepapasakotas istorijas, sudėtas į naująją knygą, kasdienybės stebuklus, iššūkius ir kūrybą.

_DSC1013.jpg

Kaip sekėsi rašyti „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“, kai pirmoji istorijos dalis buvo pripažinta geriausia 2018 m. knyga vaikams ir paaugliams? Ar rašant teko susidurti su kokiais nors iššūkiais? Jei taip, papasakokite, kaip pavyko juos įveikti.

Rašyti antrąją knygos dalį sekėsi net lengviau nei pirmąją. Aš jau pažinojau savo sukurtus herojus, buvau su jais susigyvenusi. Mano vaikai (ištikimi klausytojai ir griežčiausi kritikai) žinojo, ko tikėtis, ir nekantriai laukdavo, kol perskaitysiu naują istoriją. Jų dėka turėjau paskatinimą sėsti prie kompiuterio ir dirbti net tada, kai iš nuovargio svirdavo rankos. Didžiausias iššūkis, su kuriuo teko susidurti, – kaip suderinti rašymą, buitį, darbą mokykloje ir chaotišką mūsų šeimos gyvenimą. Kartais suprasdavau, kad norint suspėti nors kažką, teks nespėti nieko. Nemąsčiau apie tai, kokių aukštumų pasiekė pirmoji knygos dalis. Mėgavausi procesu ir tiek, nes prisirišau prie herojų, prisirišau prie Mažųjų Klampynių miestelio. Buvo gera ten sugrįžti.

„Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ skaitytojams bus pristatyta jau netrukus vyksiančios kasmetinės Vilniaus knygų mugės metu. Kokius siurprizus ruošiate literatūros mylėtojams?

Jei išduočiau visas paslaptis, siurprizas nustotų būti siurprizu. Galiu pažadėti, kad bus linksma. Literatūros mylėtojų (nesvarbu, koks jų amžius, lytis ir batų dydis) laukia šypsenos, dovanos, muzika ir smagus buvimas drauge. „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugės metu – vasario 23 d., sekmadienį, 14 val., Jaunųjų skaitytojų salėje esančioje Vaikų scenoje. Nekantriai laukiu susitikimo.

vaitkute_event.jpg

Tai jau devintoji Jūsų parašyta ir pirmoji Jūsų pačios iliustruota knyga. Kaip nusprendėte pati ją iliustruoti? Ar ketinate iliustruoti ir kitas savo būsimas knygas?

Sprendimas iliustruoti knygą buvo spontaniškas ir net man pačiai netikėtas. Ėmiau ir įžūliai pasisiūliau išbandyti savo jėgas. Pernelyg įžūliai žmogui, kurio namuose voliojasi apdžiūvusi akvarelė ir labai geri (bet pigūs) kiniški teptukai. Prieš dešimt metų būčiau mirusi, jei reiktų pasirašyti panašiai avantiūrai, o dabar spirgėjau nekantrumu. Man keturiasdešimt penkeri. Tokio amžiaus sunku išslinkti iš komforto zonos. Bandymas iliustruoti knygą mane iš jos tiesiog išspyrė. Nemeluosiu, buvo labai baisu ir lygiai taip pat linksma. Na nesinorėjo mirti neišbandžius, kaip man seksis, taip ir nesužinojus – o gal pavyks? Gal galiu ne tik rašyti, bet ir vizualiai įkūnyti tai, ką matau vaizduotėje? Nežinau, kaip į tai reaguos skaitytojai. Jei ne itin pasibaisės ir turėsiu galimybę – iliustruosiu toliau. Kažkada labai seniai jau užkasiau šitą savo talentą po velėna. Jei viskas susiklostė taip netikėtai, tikriausiai kažkas aukštai turėjo kitų planų. Kas aš tokia, kad ginčyčiausi?

_DSC1025.jpg

Kaip ir kada gimė idėja, kad „Klampynių kronikoms“, o tuo pačiu ir Agatos, Aringo bei Smiltės nuotykiams reikia tęsinio?

Jau neprisimenu, kur aš tada važiavau, į kokias tolumas teko nuklysti, kad susitikčiau su skaitytojais. Prisimenu, buvo ankstyvas ir labai ūkanotas pavasaris. Vairavau link bibliotekos tuščiu čia smingančiu į rūką, čia į kalvą vingiuojančiu keliu ir spoksojau pro langą. Aplink tarsi fantastiniame kine – vien ūkanose skendintys, sniego lopiniais išmarginti laukai ir tolumoje stypsantys pilki belapiai medžiai. Staiga pasiekiau posūkį į niekur. Mano dėmesį nežinia kodėl prikaustė siauras šalutinis keliukas, sukantis į dešinę ir susiliejantis su pilkšva neperžvelgiama ūkana. Negalėjau suprasti kur jis veda. Nei rodyklės, nei pavadinimo. Kelias į paslaptį. Sulėtinau greitį, apčiuopiau akimis miglas, o paskui vairuodama toliau negalėjau nustoti apie jį galvojusi. Galvoje vis sukosi mintis: o jei šitas kelias veda į mažą, tik išrinktiesiems žinomą miestelį, kur gali nutikti visko? Grįžusi namo jau turėjau pavadinimą, istorijos idėją ir po poros dienų sėdau rašyti. Po valandos lengvai, lyg buvusi visados, kompiuteryje tvarkingomis eilutėmis nusidriekė pirmoji istorija. Apie Agatą ir žaltvyksles. Taip atsirado pirmoji knygos dalis. Baigusi ją žinojau, kad nesustosiu. Liko neišpasakotų istorijų. Dar neprisižaidžiau iki soties. Nebuvau pasiruošusi paleisti herojų. Nieko kito nebeliko, tik rašyti toliau.

Kaip Jūs apibūdintumėte šios serijos apie Mažąsias Klampynes skaitytoją?

Šių istorijų su malonumu klausėsi abu mano vaikai, jau įžengę į paauglystę. Vyras klausėsi puse ausies ir krizeno reikiamose vietose. Knygą skaitė mano tėtis ir mama. Skaitė ir jaunesni vaikai. Matyt, šios istorijos neturi aiškiai apibrėžtos amžiaus ribos. Skiriu savo knygas visiems, kas skaito su malonumu, mėgsta nuotykius ir paslaptis. Mėgsta šiek tiek išsigąsti ir pasijuokti. Skiriu šitas knygas visiems, kas giliai širdyje tiki – ten, už pilkos neperžvelgiamos rūko uždangos, kur susipina praeitis ir dabartis, vis dar yra stebuklų ir gali nutikti bet kas. Netikėti ir nuostabūs dalykai.

klampyniu kronikos_event.jpg

Ko šios istorijos gerbėjams ir visiems mažiems bei dideliems skaitytojams galite palinkėti Jūs? O ko palinkėtų Mažųjų Klampynių gyventojai dvyniai Agata ir Aringas?

Gyvenkite visu pajėgumu. Kiekvieną dieną dekite, ryškiai ir skaisčiai. Taip, kad tą liepsną jūsų akyse matytų kiekvienas. Tikėkite, kad yra šitas tas daugiau, nei pajėgiate įsivaizduoti. Godžiai skaitykite, su knygų herojais nugyvenkite ne vieną, o tūkstančius gyvenimų. Godžiai pažinkite šį nuostabų pasaulį ir jis tikrai pateiks staigmenų. Manau, kad Aringas ir Agata pridėtų – nebijokite nuotykių. Nors niekada nežinai, kur jie nuves, visada yra tikimybė sulaukti laimingos (nors ir netikėtos) pabaigos.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

„Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“ – kovo naujiena, kurią patys nekantriausi skaitytojai įsigyti galės jau Vilniaus knygų mugės metu „Nieko rimto“ stenduose!

klampyniu kronikos_2_d.jpg

Ar norite patirti šiurpių nuotykių ir pamatyti neįtikėtinų stebuklų, kurių tikrai nerasite savo kieme? Užsukite į Mažąsias Klampynes!

Čia atgyja senovės legendos, pakampėse šmirinėja keistos būtybės, bibliotekose gyvena vaiduokliai, o kiekviena šeima turi savo nuosavą baubą – bent vieną. Čia nė diena nepraeina be kokio nors paslaptingo įvykio ar bent jau nedidelio stebuklo. Ypač jei šalia Agata, Aringas ir Smiltė!

O kaip rasti tas Mažąsias Klampynes, jei jos nepažymėtos jokiame žemėlapyje? Kas žino, jei labai norėsite, galbūt miestelis pats jus pasikvies.

Fantastikos mėgėjams puikiai pažįstama autorė Neringa Vaitkutė parašė tęsinį skaitytojų ir kritikų pamėgtai knygai „Klampynių kronikos“. Pirmoji autorės knyga apie Agatos, Aringo ir jų mažosios sesutės Smiltės nuotykius „Klampynių kronikos“ 2018 m. buvo apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams bei buvo nominuota Metų knygos vaikams rinkimuose.

„Nieko rimto“ Vilniaus knygų mugėje: į vaikų literatūrą žvelkime be formulių

Gyventi reikia be formulių. Reikia būti atviram,“ – šia J. Meko citata visus literatūros mėgėjus vasario 20–23 dienomis pasitiks kasmetinė Vilniaus knygų mugė. Joje visų vaikų ir paauglių literatūros skaitytojų ir paties įvairiausio amžiaus svajotojų lauks leidykla „Nieko rimto“, paruošusi specialią pokalbių, kūrybinių dirbtuvių ir susitikimų su gerai žinomais ir perspektyviausiais debiutuojančiais rašytojais programą.

 Nuo pat ketvirtadienio iki sekmadienio popietės vaikų literatūros gerbėjai turės galimybę susitikti, pasišnekučiuoti ir gauti autografą iš tokių autorių kaip pripažintas dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius, dailininkė Sigutė Ach, gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius, poetė Violeta Palčinskaitė, rašytojos Neringa Vaitkutė ir Ignė Zarambaitė.

knygu muge bold.jpg

Šeštadienį 12 val. 1.2 konferencijų salėje vyksianti diskusija „Kada ir kaip vaikams sakyti „Ne“?“ skirta plačiajai Vilniaus knygų mugės auditorijai – šeimoms, pedagogams ir visiems, besidomintiems vaikų literatūra, jų auklėjimu ir psichologija. Pokalbio metu bus siekiama išsiaiškinti, kaip derėtų vartoti žodį „Ne“ auklėjant ikimokyklinio amžiaus vaikus ir kaip mokyti mažamečius atskirti teises ir pareigas. Diskusijoje dalyvaus paveikslėlių knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ autorės Vaiva Rutkauskaitė ir Lina Ribinskė, psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, vaikų literatūros apžvalgininkė Agnė Skučaitė-Leonavičienė. Diskusiją moderuos rašytojas ir literatūros agentas Benas Bėrantas. Šios knygos autorės kviečia ir į kūrybines dirbtuves „Kaip „Ne“ draugų žodžių karalystėje ieškojo“, vyksiančias penktadienį ir šeštadienį leidyklos stende 4-oje salėje.

Jaunųjų skaitytojų salėje esančioje Vaikų scenoje vyks žaismingi knygų pristatymai. Penktadienį vyks šiuolaikinio Lietuvos vaikų literatūros klasiko Selemono Paltanavičiaus naujos knygos „Brunas“ pristatymas ir susitikimas su knygos autoriumi ir dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene. Susitikimo metu vaikų scenoje autoriai atskleis meškino, ištrūkusio iš cirko, paslaptis ir keisčiausius įpročius, kartu su vaikais spėlios „Tiesa ar pramanas?“, skaitys knygos ištraukas ir betarpiškai bendraus.

Sekmadienį toje pačioje scenoje bus pristatyta ilgai laukta Neringos Vaitkutės knyga „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“. Šio renginio metu autorę kalbins moderatorius, ji pristatys antrąją vaikų jau pamėgtos knygos dalį, o renginio svečių dėmesį prikaustys muzikinis aktorių trupės „Teatriukas“ pasirodymas bei autorės paruoštos mįslės, į kurias tiksliausiai atsakę bus apdovanoti specialiais prizais. Pirmoji N. Vaitkutės „Klampynių kronikos“ dalis 2018 m. buvo apdovanota Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams.

programėlė.JPG

Capture.JPG

Knygų mugės metu vyks ir kūrybinės dirbtuvės bei įtraukiantys edukaciniai žaidimai vaikams ir visai šeimai. Dailininkė Sigutė Ach visus kviečia bent trumpam atsipūsti ir kartu pasinerti į meną. Kūrybinės dirbtuvės su Sigute Ach pagal S. Brooks knygą „Nerk į meną“ vyks šeštadienį ir sekmadienį. O vaikų mylimas rašytojas Virgis Šidlauskas surengs kūrybines dirbtuves, kurių metu lankytojai turės progą susipažinti su jo knygų herojumi Ulfu (taip, su tuo neklaužada, o gal jis jau ramus ir paklusnus berniukas?) ir padėti jam pasprukti nuo milžiniškų medžių.

Jaunųjų skaitytojų ir vartytojų jau pamėgtos paveikslėlių knygos „Ponas Kampas“autoriai rašytojas Benas Bėrantas ir dailinininkė Tania Rex kviečia į kūrybines dirbtuves, padėsiančias geriau pažinti pagrindinį knygos herojų ir lavinti kūrybinius įgūdžius. Dirbtuvės vyks net tris kartus – ketvirtadienį, šeštadienį ir sekmadienį. Skaitytojai, pamėgę B. Bėranto kūrybą, turės galimybę dalyvauti ir „Baubaimės“ bei „Riešutorto“kūrybinėse dirbtuvėse kartu su šias paveikslėlių knygas iliustravusia dailininke Vilija Kvieskaite.

Rašytoja Šarūnė Baltrušaitienė penktadienį ir sekmadienį kviečia dalyvauti žaidime visai šeimai, kurio metu taps aišku, ką tikri herojai valgo pusryčiams, kad išliktų tokie sveiki ir stiprūs. Žaidimas parengtas pagal naujausią autorės knygą „Domas ir herojų pusryčiai“. Žaidimo tikslas – įminti sveikiausių ir herojiškiausių pusryčių mįslę!

Literatūros mėgėjai kviečiami aktyviai dalyvauti didžiausios metuose skaitymo šventės renginiuose, o stabtelėjus pasikalbėti su stenduose dirbančiais niekorimtukais – jie dalinsis šypsenomis ir specialiais pasiūlymais bei visada padės išsirinkti geriausią knygą. Išsamią informaciją apie renginius ir susitikimų su autoriais laiką rasite mugės programoje bei leidyklos „Nieko rimto“ „Facebook“ paskyroje.

Leidyklos „Nieko rimto“ vadovas A. Vereckis: „Lygiai 700 kartų ieškojome recepto, kaip išleisti tobulą knygą vaikams“

Lietuvos knygynuose jau pasirodė naujasis, ypatingas anglų rašytojos Annos Sewell klasika tapusio kūrinio „Juodasis Gražuolis“ leidimas, tai – 700-oji vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ išleista knyga. Apie jos reikšmę, išliekamąją vertę bei darbo užkulisius pasakoja leidyklos vadovas Arvydas Vereckis ir autorių teisių vadybininkė Laura Ivoškienė.

Arvydai, ką leidyklai reiškia 700-oji išleista knyga?

700-oji išleista knyga reiškia, kad daugiau nei aštuoniolika leidyklos gyvavimo metų entuziastingai ieškojome tobulos knygos. Ir štai mes atėjome į šį tašką, tai yra 700-asis bandymas. Šiandien mes manome, kad tai – tobulas šūvis. Tekstas, iliustracijos, apimtis, poligrafinė kokybė – viskas telpa puikioje knygoje – A. Sewell „Juodajame Gražuolyje“ su meniškomis britų dailininko Christiano Birminghamo iliustracijomis. Šios knygos išleidimas taip pat reiškia, kad jau lygiai 700 kartų ieškojome recepto, kaip išleisti tobulą knygą vaikams. Šiame kelyje dvejojome, bandėme, džiūgavome, klydome ir vis tiek toliau žengėme pirmyn.

foto_700oji

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Laura, pagal kokius kriterijus leidykloje atsirenkate knygas, kurios bus leidžiamos? Kaip vyksta šis atrankos procesas?

Pagrindinis kriterijus, atsirenkant leistinas knygas, yra jų išliekamoji meninė vertė. Mūsų tikslas – skatinti vaikus skaityti tarptautinio pripažinimo sulaukusią literatūrą, ugdyti jų meninį skonį, lavinti emocinį intelektą. Knyga turi įkvėpti, žadinti vaizduotę, padėti atpažinti ir išreikšti emocijas, supažindinti vaiką su pasaulio reiškiniais. Kad vaikas noriai imtų knygą į rankas, ji turi būti visapusiškai vertinga. Ypač daug dėmesio skiriame kokybiškoms iliustracijoms, vertiname ranka pieštus dailininkų darbus. Būtent tokia yra britų dailininko Roberto Ingpeno iliustruota klasikos knygų serija, kurią kasmet papildo nauji kūriniai – šiais metais planuojame išleisti E. T. A. Hoffmanno „Spragtuką“, D. Defoe „Robinzoną Kruzą“, iš naujo perleisti K. Grahamo knygą „Vėjas gluosniuose“.

Arvydai, kodėl 700-ąja išleista knyga tapo būtent A. Sewell „Juodasis Gražuolis“ – kūrinys, kuris originalo kalba pirmą kartą išleistas dar 1877 metais? Kokios savybės šiai knygai leidžia neprarasti aktualumo ir populiarumo iki šių dienų?

Visą gyvenimą norėjau jodinėti žirgais, tačiau tai vis nepavykdavo dėl laiko stygiaus. Labai dažnai pasigendu paprasto, klasikinio požiūrio į santykius, į vaikus, į aplinką. O šis kūrinys yra klasikinis ir taip klasiškai pavadintas – „Juodasis Gražuolis“. Ši istorija atlaikė laiko išbandymą, visų pirma, dėl nesikeičiančios meilės žirgams. Kai pirmą kartą šis kūrinys buvo išleistas, žmonės dar gyveno be elektros ar televizorių, o dabar mums tai sunku net įsivaizduoti. Šiandien turime visą įmanomą gerbūvį, tačiau, nepaisant visko, žirgas, žmogus, jų tarpusavio santykis yra vis dar tiek pat aktualus, įdomus, o svarbiausia – jaudinantis.

700oji_2000x2000

Laura, kodėl laiko išbandymą atlaikiusius kūrinius, užauginusius jau ne vieną kartą, svarbu skaitytojams pateikti vis naujai?

A. Sewell knygą „Juodasis Gražuolis“ leidykla išleidžia jau antrą kartą. Pirmasis šios knygos leidimas su K. Alejūnienės iliustracijomis pasirodė 2018 metais, o nepraėjus nė 2 metams šį kūrinį vėl išleidome su nuostabiais britų dailininko C. Birminghamo piešiniais. Tai rodo, kad knyga išties populiari ir neprarandanti aktualumo, kurį lemia kūrinyje gvildenamos bendražmogiškos temos ir aukšta meninė vertė. Tiek seniau, tiek dabar žirgai domino ir traukė ne tik suaugusiuosius, bet ir vaikus, todėl jie mielai skaito knygas, kuriose išsamiai ir jautriai aprašomas žirgų gyvenimas, jų santykis su žmogumi.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Interviu su „Vilkolakiuko Dolfo“ knygų serijos autoriumi, siauboro rašytoju Paulu van Loonu

Interviu parengė Saskia Drude. Interviu publikuotas žurnale „Laimiukas“ nr. 6 (86)

Paulas van Loonas (ilgiau tariant – Paulus Stephanus Elisabeth Lambertus Maria van Loon) yra vienas populiariausių olandų vaikų knygų rašytojų, pamėgtų siaubo istorijų vaikams kūrėjas. Be to, jis yra gitaristas, o savo grupės „Paul van Loon & Andere Snuiters (Paulas van Loonas ir Кiti Keistuoliai)“ atliekamą muziką vadina „knygų vaikams dainomis“. Nepaisant juodos aprangos su skrybėle, tamsių akinių ir žiedų su kaukolėmis, jis yra visai mielas vyrukas. Paklaustas, ar norėtų kada nors rašyti suaugusiesiems, yra pasakęs, kad geriau rašys vaikams. Nes knygas vaikams gali skaityti ir suaugusieji, o atvirkščiai – ne.

beeldmerk_afbeelding_paul_van_loon_met_foeksia_en_dolfje.jpg__610x470_q85_crop_subsampling-2

Paulas van Loonas, © TUFFCAT MEDIA

Pirmoji Loono knyga apie vilkolakiuką Dolfą olandiškai pasirodė net prieš 22 metus, o šiuo metu jis rašo 21-ąjį šios serijos „epizodą“. Taip pat Loono vardą garsina ir skaitytojų pamėgta „Siaubų autobuso“ serija. Paulas dirba pagal griežtą režimą – kasdien nuo devynių iki penkių. Tiesa, reikia pridurti, kad dirba nuo devynių valandų vakaro iki penkių valandų ryto! Kai už lango tamsu ir visi miega, sėdėdamas savo gitarų, pliušinių vilkolakiukų ir knygų apsuptyje, rašytojas vieną po kitos kuria siaubo istorijas… su gera humoro doze! Pats šiam žanrui apibūdinti Loonas yra sugalvojęs žodį siauboras (olandiškai grumor). Vieną knygą Paulas rašo vidutiniškai devynis mėnesius. Po to pasiėmęs trumpas atostogas leidžia kelis vakarus kartu su šeima.

O dabar – keletas rašytojo atsakymų į klausimus.

Vaikystėje daug piešėte. Kaip nutiko, kad nuo vaizdo peršokote prie žodžio?

Studijavau grafiką, nes norėjau būti iliustratoriumi. Metęs studijas, vis vien piešdavau. Vieną dieną nupiešiau piešinį ir man pasirodė, kad prie jo turi būti ir pasakojimas. Nepažinojau jokio rašytojo, todėl nusprendžiau pats užrašyti tą pasakojimą, nes man buvo smalsu sužinoti, kas gi vyksta tame piešinyje. Tą pasakojimą nupirko laikraštis, o aš nuo to laiko nenustojau rašyti ir toliau.

Esate ne tik rašytojas, bet ir muzikantas. Ar tai turi įtakos jūsų rašymui?

Mano rašomos dainos visada yra susijusios su mano knygomis. Su muzikos ansambliu scenoje pristatome programą (spektaklį) apie knygas vaikams. Šiai programai rašau daineles.

Savo literatūros žanrui esate sugalvojęs apibūdinimą grumor (siauboras). Ką tai reiškia?

Grumor – tai mišinys iš griezelen (siaubo) ir humoro. Taip ir stengiuosi rašyti: siaubo knygas, bet su humoru.

Kaip susipažinote su vilkolakiuku Dolfu? Ar jis kuo nors panašus į jus patį?

Kai rašau, tarsi matau filmą savo galvoje ir stengiuosi jį užrašyti, kad skaitytojai irgi pamatytų tą patį. Vieną dieną, prieš 26 metus, pamačiau berniuką baltais plaukais ir akinukais. Staiga jam išsivystė smailios ausytės ir snukutis ir aš pagalvojau: „Palauk! Taigi tai – draugiškas vilkolakiukas!“ Taip ir gimė Dolfas, nors tuomet dar nežinojau jo vardo. Vardą atradau tik po kelių mėnesių. Manau, kad Dolfo personaže slypi daug ir mano bruožų.

Jūsų knygos išverstos į daugelį kalbų. Olandiškas originalas ypač mielas, nes ir Dolfiukas, ir vilkolakiukas – mažybiniai žodžiai. Lietuviams tai suprantama. O kaip versti šias knygas į kalbą, kurioje neegzistuoja mažybinė forma?

Tiesą pasakius, neįsivaizduoju! Manau, kad tai tikras iššūkis vertėjui!

O čia – keletas dažniausiai užduodamų olandų vaikų klausimų rašytojui (iš svetainės www.paulvanloon.nl):

Kiek jums metų?

Gimiau 1955 metais. Kokio amžiaus aš dabar esu, patys apskaičiuokite!

Ar jums būna sunku rašyti? Kaip tada gelbstitės?

Ne, man nebūna sunku rašyti. Aišku, ne visada sekasi taip, kaip norėčiau, bet kai įstringu, pasiimu gitarą ir sugalvoju, pavyzdžiui, melodiją dainelei. O tada vėl pradedu rašyti.

Kodėl jūs visada nešiojate tamsius akinius?

Man šį klausimą užduoda taip dažnai, kad šiaip jau aš jį uždraudžiau. Bet vieną kartą į jį atsakysiu, ir atsakymą jūs galite išsirinkti patys!

● Kai buvau mažas, aš daug verkiau. Mamai atrodė, kad man šalta, ir padėjo vežimėlį saulėtoje vietoje. Aš tik dar labiau pravirkau. Tada man uždėjo mažyčius akinukus nuo saulės, ir aš iškart nustojau verkti.

● Kad geriau matyčiau.

● Arba kad geriau matyčiau filmukus savo galvoje. Kai rašau, tą filmą paverčiu pasakojimu.

● O gal nenoriu, kad žmonės matytų filmą mano akyse, kol jo neužrašiau.

Į lietuvių kalbą išversta 12-oji „Vilkolakiuko Dolfo“ knygų serijos dalis „Vilkolakiukas Dolfas. Mini raganiukė vilkolakių miške (12)“– JAU PREKYBOJE!

Vilkolakis dolfas_mini raganiuke miske

Paulas van Loonas apie „Vilkolakiuką Dolfą ir mini raganiukę miške“

(ištrauka iš knygos)

Kartą tai turėjo įvykti. Vilkolakiukas Dolfas būtinai turėjo sutikti mini raganiukę Fuksiją. Kodėl? Todėl, kad šis susitikimas ilgai man nedavė ramybės. Visos mano knygos prasideda būtent taip. Pamatau kokį atvaizdą ar nuotrauką. Išgirstu žodžius. Į galvą šauna mintis. Paskui ji pavirsta lyg ir filmu. Filmo juosta lėtai sukasi mano galvoje. Aš jį stebiu. Paskui aprašau viską, ką mačiau. Tikiuosi, kad skaitytojai, skaitantys mano knygas, taip pat mato jas kaip filmus. Jei taip, tai labai pasisekė. Dolfas ir Fuksija ilgai neišėjo man iš galvos. Tad pribrendo reikalas apie juos parašyti knygą. Pagaliau man pavyko tai padaryti. Tai ypatinga knyga. Nes Dolfas joje turi asmeninį iliustruotoją. Jo vardas – Hugo van Lookas. Fuksija taip pat turi savo asmeninę iliustruotoją. Jos vardas – Saskia Halfmouw. Taigi juodu padabino šią knygą savo piešinėliais. Pasakysiu, kad jiems nebuvo lengva. Kiekvienas dailininkas gyvena savame pasaulyje. Ir staiga jiems abiem reikėjo iliustruoti tą pačią knygą. Panašiai ir Dolfo su Fuksija nuotykiai paraleliai vyksta dviejuose skirtinguose pasauliuose. Kiekvienas turi po savo, atskirą. Kartą šie pasauliai susidūrė. Ir tada prasidėjo nelaimės… Tikriausiai perskaitei apie jas. Daugiau taip nebus. Dolfas tęs savo nuotykius. Fuksija – savuosius. Kaip ir Hugo su Saskia iliustruos savo knygų istorijas. Kad ir ką sakytum, buvo didelis malonumas kurti kartu. Su Dolfu ir Fuksija. Taip pat su Hugo ir Saskia.

Belieka jums sušukti:

– Hrrr ir vaka-baka-bū!

Paulas van Loonas

2017 m. gegužės 1-oji