Apie Marian Orłoń „Seklys Noselė. Grojančio laikrodžio paslaptis“

Saulėtą vasaros dieną, tyliai tiksint atostogų laikui, gulėti pievutėje, po obelimi, ir mintyse įsivaizduoti, kad esi sumanus seklys ir nuostabiai puikiai narplioji sudėtingiausius nusikaltimus – ar ne idilė? Būtent tokia buvo Astridos Lindgren aprašyto žymaus seklio Kalio Blumkvisto mėgstama laisvalaikio pramoga.

3

Tiesa, retas šiuolaikinis vaikas ilgai nugulėtų po obelimi, nes virtualus pasaulis intensyviai stimuliuoja visas jusles. Tačiau prieš numojant ranka BŪTINAI reikėtų pabandyti kyštelėti artyn įdomią knygą. Pavyzdžiui, detektyvinį pasakojimą vaikams.

Kuo ypatingos tokio pobūdžio knygos? Pirma, jų pagavus ir aktyvus siužetas. Jau pirmuose puslapiuose pateikiama įminimo reikalaujanti mįslė. Čia pat pateikiami potencialūs įtariamieji. Viskas pinama taip, kad skaitytojas pradėtų manyti žinąs atsakymus. Tada, žinoma, siužeto linijos išsiskiria, kiekviena nulėkdama į skirtingą pusę. Vaikas skaitys neatsitraukdamas!

Tokiais pagaviais skaitiniais galime paskatinti savo vaikų domėjimąsi literatūra. Pradinukams turėtų labai patikti pripažinto lenkų rašytojo Mariano Orlonio (Marian Orłoń) detektyvinės istorijos vaikams apie seklį Ambraziejų Noselę ir jo padėjėją – šunį Kubą.

Pirmojoje trilogijos dalyje „Seklys Noselė. Grojančio laikrodžio paslaptis“ (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila) pasakojama apie į pensiją išėjusio seklio ir jo šunelio nuotykius mažame, tyliame miestelyje. Ramią, saulėtą dieną sudrumsčia netikėta vagystė ir į miestelį atvykęs įtartinas juodabarzdis ponas, visur kaišiojantis smailią savo nosį. Žinoma, buvęs seklys Ambraziejus Noselė sutinka padėti atskleisti nusikaltimą ir sučiupti šeimos relikvijos – grojančio laikrodžio – vagį. Jam, kaip visada, pasiruošęs padėti ištikimasis šuo Kuba.

5.jpgKnygos puslapiuose atsispindi švelnus autoriaus būdas ir puikus humoro jausmas. Vaizdingi veikėjų portretai, graži seklio ir jo šunelio draugystė, puikiai išlaikyta pasakojimo intriga, taigi skaityti – vienas malonumas! Juolab kad knygoje rasite ir šmaikščių paveikslėlių. Juos sukūrė garsus lenkų dailininkas, iliustruotojas ir scenografas Ježis Flisakas (Jerzy Flisak).

Jauniesiems sekliams (7–10 metų) taip pat patiktų šios leidyklos „Nieko rimto“ išleistos detektyvinio pobūdžio knygos:

Knyga padeda atrasti, kad tokiame paprastame popieriaus kvadratėlyje gali sutilpti ištisi nuotykių kupini pasauliai.

 

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Filipas Pulmanas: „Knygos apie Alisą yra puikiausia kada nors parašyta niekų literatūra, mano požiūriu, gerokai pranokstanti daugumą rimtų knygų.“

KerolisLuisas Kerolis – tai literatūrinis Čarlzo Latvidžo Dodžsono (Charles Lutwidge Dodgson) slapyvardis. Jis gimė Anglijoje, Češyro grafystėje, buvo trečiasis vaikas ir pirmasis sūnus kaimo pastoriaus vienuolikos vaikų šeimoje. Kerolis turėjo daugybę talentų: buvo rašytojas, matematikas ir vienas geriausių to meto fotografų mėgėjų. Be to, išradėjas. Prietaisas rašymui tamsoje ir dvipusė lipni juostelė vokams užklijuoti – tai tik keli jo novatoriškų sumanymų pavyzdžiai. Jam patiko kurti naujus žodžius, rodyti fokusus ir sugalvoti neįprastų žaidimų, tokių kaip žodžių spėlionė, kurios vėlesnė versija dabar vadinama žodžių loto, ir biliardą, žaidžiamą ant apvalaus stalo be kišenių. Jis puikiai pasakojo istorijas, ypač jam sekėsi minti mįsles ir kurti absurdo eilėraščius.

Kerolis buvo aukštas, išstypęs jaunuolis, kalbėdamas mikčiojo, tad suaugusiųjų drovėdavosi, tarp jų jausdavosi nepatogiai. Su vaikais jam buvo kur kas smagiau, jiems prigalvodavo žaidimų, pasakodavo istorijas. Tarp mažųjų draugų buvo ir Alisa Plezans Lidl (Alice Pleasance Liddell), vidurinioji Henrio Lidlo, Oksfordo Kristaus bažnyčios koledžo dekano, duktė. Kerolis mokėsi tame koledže, paskui liko jame dėstyti matematikos.

alisa_rekl

1862 m. vasarą Kerolis ir jo draugas Robinsonas Dakvortas (Robinson Duck- worth) pakvietė mergaites paiškylauti – paplaukioti valtele upe, tekančia pro Oksfordą, vėliau visi sustojo pakrantėje užkąsti. Per šią iškylą Kerolis pradėjo pasakoti savo mažosioms draugėms istorijas, nutikusias mergaitei vardu Alisa.

Vėliau, papildęs šį pasakojimą naujais skyriais, pavertė jį knyga ir iš pradžių pavadino „Alisos nuotykiai po žeme“. Kruopščiai surašė ją ranka, palikdamas vietos 37 iliustracijoms, – jas pridėjo vėliau. Knygą Alisai įteikė 1863 m. lapkričio 26 d., joje įrašęs: „Mielam vaikui Kalėdų dovana vasaros dienai atminti.“

Netrukus Kerolis buvo įkalbėtas knygą išleisti, padaryti ją prieinamą ir kitiems vaikams. Jis sukūrė dar antra tiek teksto ir pavadino knygą „Alisos nuotykiai Stebuklų šalyje“. Tačiau reikėjo nuspręsti, ką daryti su iliustracijomis. Kerolis pripažino, kad dailininkas iš jo nekoks, bet labai aiškiai įsivaizdavo, kaip nori knygą iliustruoti, tad paprašė žinomo karikatūrininko Džono Tenielo (John Tenniel) nupiešti naujas iliustracijas. Kerolio prašomas Tenielas Alisą pavaizdavo ilgais plaukais, nors „tikrosios“ Alisos plaukai buvo tamsūs ir trumpai kirpti.

Alisa_ingŠi nauja istorijos versija turėjo būti išleista 1865 m. liepą, bet Tenielą „nuvylė atspausdintos iliustracijos“. Beveik visi, išskyrus kelis, pirmojo leidimo egzemplioriai buvo išimti iš prekybos, o pakankamai geras „pirmasis“ leidimas pasirodė 1865 m. gale, nors jame buvo įrašyti 1866 leidimo metai. Knygelė iškart tapo perkamiausia ir lig šiol yra nuolat perleidžiama.

Akimirksniu užplūdusi knygos sėkmė pakeitė Kerolio gyvenimą. Jis ėmė uždirbti gerokai daugiau, nors ir toliau dėstė Kristaus bažnyčios koledže ir ten dirbo iki pat mirties. Be to, iš viso pasaulio ėmė plūsti gerbėjų laiškai. Parašė pati karalienė Viktorija. Manoma, kad jai taip patikusi ši knygelė, jog ji pasiūliusi kitą knygą paskirti jai. 1871 m. pabaigoje, atsiliepdamas į „Stebuklų šalies“ visuotinį pripažinimą, Kerolis išleido knygos tęsinį.

„Veidrodžio karalystėje ir ką Alisa ten rado“ puikiai papildo pirmąją knygutę ir yra tokia pat kerinti bei absurdiška. Veiksmas prasideda mieguistą popietę, matyt, žiemą, atėjusią po mergaitės nuotykių Stebuklų šalyje. Alisa žaidžia su savo numylėtiniais – katės Dinos kačiukais, o pro langą matyti, kaip krenta sniegas. Tačiau neilgai trukus per veidrodį, kabantį virš židinio, ji jau žengia į keistoką, aukštyn kojomis apverstą pasaulį, kuriame vaikštinėja šachmatų figūros, kalba gėlės ir viskas yra kitaip, negu atrodo.

Per tuos metus, prabėgusius nuo tada, kai buvo išleista knygutė „Stebuklų šalyje“, Kerolis mokė Alisą Lidl žaisti šachmatais, tad lygiai taip pat, kaip Alisos nuotykiams Stebuklų šalyje jis pasitelkė kortų žaidimų vaizdinius, nuotykiai „Veidrodžio karalystėje“ laisvokai remiasi šachmatų žaidimo principais. Knygos įžangoje Kerolis netgi pateikė šachmatų uždavinį, kuris, plėtojantis pasakojimui, išsprendžiamas teisingai. Alisa įtraukiama į keistą žaidimą: per milžinišką šachmatų lentą, gyvatvorių ir upelių padalytą į laukelius, ji skuba tapti Valdove ir kelyje sutinka daugybę nepaprastų personažų: mėgstančią įsakinėti Juodųjų Valdovę, netvarkingą Baltųjų Valdovę, liūdną, bet geraširdį Baltųjų Žirgo raitelį, Abulį ir Labulį, Liūtą su Vienaragiu ir Kliunkį Pliumpį. Į knygą įtraukti eilėraščiai „Vėplys ir dailidė“ bei „Džambaliūnas“ išpopuliarėjo ne mažiau nei patys Alisos nuotykiai. Išgarsėjo ir daugybė kitų puikių personažų, kuriems gyvybę suteikė ši istorija.

alisa.jpgViskas šioje knygutėje vyksta atvirkščiai. Keroliui ši tema taip pat visą gyvenimą buvo itin artima: jam patiko laiškus ir istorijas rašyti veidrodiniu raštu, piešti paveikslėlius, kurie, apversti aukštyn kojomis, vaizduodavo ką nors kita. Manoma, jog šis pomėgis kilo dėl to, kad rašytojas buvo kairiarankis. „Veidrodžio karalystėje“ aiškiai matyti, kaip džiaugsmingai Kerolis žaidžia žodžiais. Britų autorius Filipas Pulmanas (Philip Pullman) rašė: „Knygos apie Alisą yra puikiausia kada nors parašyta niekų literatūra, mano požiūriu, gerokai pranokstanti daugumą rimtų knygų.“

alisa_senaIki pasirodant knygutėms apie Alisą, vaikams skirtos knygos dažniausiai būdavo didaktinės ir moralizuojančios. Tuo tarpu nuostabios Kerolio istorijos pasakojamos vaiko požiūriu, tarsi matomos vaiko akimis, todėl daug priimtinesnės jaunųjų skaitytojų vaizduotei. Knygas jis rašė vaikų džiaugsmui, be jokių pamokymų ar moralų. Jos visiškai pakeitė vaikų literatūrą, padarė įtaką daugybei rašytojų ir yra laikomos labiausiai pamėgta visų laikų vaikų literatūros klasika.

Dešinėje – Džono Tenielo pavaizduota Alisa. Tai – pirmojo „Veidrodžio karalystės“ leidimo 1871 m. iliustracija.

 

Įdomūs faktai apie „Nevala Bertis“ autoriaus Alano MacDonaldo gyvenimą

Vaikų pamėgtos knygų serijos „Nevala Bertis“ kūrėjas Alanas MacDonaldas atskleidžia labai įdomius faktus apie savo šeimą, vaikystę, svajones ir daug kitų dalykų.

Apie mane

alan-macdonald

A. MacDonaldas Nuotrauka iš https://www.carlsen.de/

Gimiau vietoje pavadinimu Bushey, kuri skamba taip, lyg ten pilna gauruotų, barzdotų vyrų ir moterų. Turėjau vyresnį brolį ir sesę, atsiradusią vėliau. Iš mano ankstyvos vaikystės nuotraukų matyti, kad turėjau didelę galvą ir žiurkėno žandus. Nuotraukoje esu tas vaikas be kepurės kairėje.

Planai ir svajonės

Kai buvau mažas, mes persikraustėme į namą Raglan Gardene, su sodu, kurio ilgis buvo maždaug kaip futbolo aikštės. Jo gale tėvai mums, vaikams, davė lopinėlį žemės, su kuriuo galėjome daryti ką panorėję. Tai sužadino mūsų fantaziją. Kartą ten pasistatėme požeminį namą (kitaip tariant, duobę, uždengtą šakomis). Jį turėjome iki tos dienos, kai tėtis nuėjo paimti nuriedėjusio futbolo kamuolio ir staiga, iš nuostabos surikęs, pradingo iš akių.

bertis

Visos „Nevala Bertis“ serijos dalys

Superherojai

Maždaug tuo pačiu metu mano brolis ir aš nusprendėme, jog norime būti Betmenu ir Robinu. Daug laiko praleidome bėgiodami apsirengę apsiaustus, kaukes ir geltonas pėdkelnes. Taip apsirėdę įsėlinome į sesės kambarį ir paaiškinome jai, kad esame superherojai, atkeliavę išgelbėti pasaulį. Man atrodo, mums nepavyko įtikinti net jos, trimetės.

Panele mokytoja!

Untitled

Iliustracija iš knygos „Nevala Bertis. Piratas

Septynerių metų ėjau į Vatford Fylds pradinę mokyklą. Vieną dieną susirinkimo prieš pamokas metu garsiai pašaukė mano vardą. Maniau, kad patekau į bėdą, tačiau pasirodė, kad laimėjau prizą nacionaliniame dailyraščio konkurse: mėlyną parkerį su mano vardu, išgraviruotu aukso raidėmis. Žvelgiant atgal, galbūt tada ir prasidėjo mano rašymo karjera?

10 visai įdomių dalykų apie mane (Atspėk, kuris yra netiesa)

  1. Kai buvau mažas, universalinėje parduotuvėje nukritau nuo eskalatoriaus.
  2. Mano mokytojas 6 klasėje buvo vardu ponas Savage.
  3. Aš sergu už Vatfordo futbolo klubą, tikriausiai geriausią komandą pasaulyje.
  4. Viename egzamine mokykloje surinkau 0 balų, greičiausiai tai buvo rekordas!
  5. Kartą šlaviau grindis Vemblyje prieš Futbolo asociacijos taurės finalą.
  6. Žmonės man kartais sako, kad atrodau kaip televizijos laidų vedėjas Grahamas Nortonas.
  7. Savo istorijas rašau užrašų knygutėse ir jose pilna išbraukymų.
  8. Mano šeima turi tris vištas ir katiną vardu Gromitas.
  9. Mano proprosenelis buvo piratas.
  10. Jei nebūčiau rašytoju, norėčiau tapti kelionių fotografu arba superherojumi.

 

Parengta pagal: http://www.alanmacdonald-author.co.uk/about.php

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Pasikalbėti apie problemas gali paskatinti ir kartu skaitoma knyga

Ištuštėję mokyklų suolai laukia rudens, kuomet į juos sugrįš mokiniai. Vieni iš jų nori sugrįžti į mokyklą, kitiems mokymo įstaigos kelia nerimą ir baimę. Ir nebūtinai šie jausmai būna susiję su mokslais. Ketvirtadalis mokinių mokykloje patiria patyčias. Apie jas kalbama ir rašoma išties nemažai – organizuojami seminarai mokytojams, mokymai tėvams ir vaikams. Rodytųsi, kad patyčias galime suvaldyti ir nutraukti. Vis dėlto nors ir įdedant daug pastangų, jų mastas išlieka didelis.

patyčios

Patyčios yra tyčinis, pasikartojantis, agresyvus elgesys, nukreiptas į silpnesnį žmogų, siekiant sukelti jam skausmą – fizinį arba emocinį. Specialistai tvirtina, kad svarbu kurti aplinką, kur vaikams nesinorės tyčiotis vieniems iš kitų. Išmokyti vaikus draugiškumo yra ilgas ir sunkus darbas, tačiau nuosekliai dirbant tiek vaikams, tiek suaugusiems viskas yra įmanoma.

Suaugusiųjų vaidmuo patyčių mažinimo procese yra labai svarbus. Reikia, kad jie kalbėtųsi su vaikais, juos išklausytų, žinotų, kaip reaguoti ir kaip nukreipti vaiką tinkama linkme. Labai svarbu vaikus mokyti draugiškai bendrauti, mokyti atvirumo, kad vaikai nebijotų kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, su kokiomis problemomis susiduria.

Elmerio_nuotykiai_dKaip vaikams parodyti, kad Mes ir Jie esame labai panašūs? Kad mūsų visų skirtingumas turi būti gerbiamas, o ne tyčiojamasi iš jo? Svarbu pradėti kalbėtis. O jeigu sunku rasti pretekstą pokalbui – kartu skaitoma ir aptariama knyga gali būti puiki pokalbio apie skirtybes, įvairumą ir patyčias pradžia.

Su ikimokyklinukais pasikalbėti apie jausmus ir empatiją gali padėti David McKee knyga „Elmerio nuotykiai“. Kartu su vaiku skaitant istoriją apie spalvotą drambliuką galima kalbėtis apie tai, kad aplink mus yra labai skirtingų, tačiau įdomių žmonių su savo istorijomis. Reikia tik mokėti į kiekvieną įsiklausyti.

Gendrutis Morkūnas už meninę vertę apdovanotame kūrinyje „Grįžimo istorija“ kalba skaitytojams apie visuomenėje gyvuojančius mitus, socialinę atskirtį, baimę pažinti ir atrasti. Ragina visus turėti savo nuomonę. Tai talentingai parašyta knyga, kurioje lengvai, su humoru kalbama apie labai rimtus dalykus – norą pritapti prie kitų, patyčias, žmonių santykius ir jausmus.Grizimo_istorija_d

Vaikas jaučiasi nepritampantis prie klasės draugų? Mano, kad yra silpnesnis ar ne toks kaip visi? Panašiai jautėsi ir Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“ herojus peliukas Desperas. Vis dėlto neįprasta išvaizda nuvylęs net savo paties šeimą, peliukas Desperas stebina išskirtiniu jautrumu ir žygdarbiais. Ši istorija puikiai iliustruoja, kad kiekvienas savyje turime didelės stiprybės įveikti užgriuvusius sunkumus.

Pasikalbėti apie draugiškumo ir bendrystės galią gali padėti Shaun Tan knyga „Prarastas daiktas“. Ji yra apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje.

Ar gali labai skirtingi žmonės sutarti ir draugauti? Eiti į žygius? Siekti bendro tikslo? Clare Vanderpool knygos „Laivavedys Erlis“ veikėjai Džekas ir Erlis – be galo skirtingi ir, rodos, visiškai nieko bendra neturintys vaikai – ryžtasi leistis į neįtikėtinus nuotykius žadančią kelionę. Keliaujant kartu su veikėjais galima kalbėtis apie mūsų skirtingumą ir tuo pat metu bendrumą – kaip mes vienas kitą papildome ir praturtiname. Pokalbį ar diskusiją apie tai, kad aplink mus gyvena labai įvairūs žmonės, gali paskatinti Katja Brandis knyga „Miškų bastūnai“. Ji yra apie kitokius, mums neįprastus žmones, kurie gyvena tarp mūsų. Ši knyga gali būti puikus pretekstas pasikalbėti apie kitokius asmenis, kodėl jie tokie pat svarbūs kaip ir mes.

Misku bastunai_dPakalbėti su vaikais apie empatiją, kitų jausmų suvokimo svarbą, kad sunku kartais būna visiems, gali paskatinti dar viena Gendručio Morkūno knyga. „Iš nuomšiko gyvenimo“ pasakojama apie keistąją nuomšiko užduotį ir gyvenimą vaikų namuose. Kas yra nuomšikai? Kodėl jie privalo būti stiprūs ir nuožmūs? Kodėl sunkiausia žmogui, kai jis vaikas? Tiek klausimų kils ir dar daugiau bus galima jų aptarti skaitant knygą kartu su vaikais.

Visi mes susiduriame su labai įvairiomis problemomis, vaikai taip pat. Tad ir prieiti prie vaiko reikia atitinkamai. Specialistai pataria kalbėtis, bet kartais prakalbinti vaiką būna labai sunku – jis nenori atsiverti, nes apie save kalbėti yra sunku daugeliui. Knygos ir jų herojai tokiose situacijose gali puikiai ateiti į pagalbą. Kalbant apie konkretų veikėją ir jo problemas bei bandant rasti sprendimus, kartu galime geriau suprasti ir kaip elgtis su mūsų pačių problemomis. Arba bent jau atsiras postūmis jas spręsti.

Vaiva Rutkauskaitė

Kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Mes skaitome nuotykių knygas (kurios yra vienos populiariausių), žiūrime nuotykinius filmus, atrodytų, kad laisvalaikis, praleistas be nuotykių, negali būti pavadintas geru. Ar yra žmonių, kurie nemėgsta nuotykių? Yra, bet jų tikrai mažiau nei tų, kurie be nuotykių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

tomas_sojeris_dIr vis dėlto – kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Visų pirma, nuotykis yra nauja patirtis, o naujos patirtys praturtina. Po kiekvieno nuotykio mes tampame sumanesni, gudresni, supratingesni. Ir tada, kai pavėlavę į traukinį ir bandome rasti greitą būdą nuvykti iki tikslo, ir ieškodami prarasto lobio ir atsakymų į mįsles. Nuotykių tikrai galima ieškoti ir knygose – tiek klasikinėse, tiek šiuolaikinėse. Klasikinius nuotykių kūrinius puikiai žino visi – „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Lobių sala“, A. Connan Doyle‘io istorijos apie Šerloką Holmsą ir t. t. O ar yra ką skaityti mažesniems nuotykių ieškotojams? Tikrai yra.

Neseniai Lietuvoje buvo išleista Alexo T. Smitho parašyta ir iliustruota knyga „Ponas Pingvinas ir prarastasis lobis“. Ponas Pingvinas labai mėgsta nuotykius ir profesionaliai jų ieško, tad jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojai su juo tikrai patirs smagių ir įsimintinų nuotykių.

Ponas pingvinas_d.jpgKą pasiūlyti 11–16 metų mokiniui? Vienas ryškiausių šiuolaikinių nuotykių kūrinių, kurį pamilsta dauguma skaitytojų, – australų rašytojo Johno Flanagano serija „Žvalgo mokinys“. Šią įtraukiančią istoriją apie penkiolikmetį berniuką, kiek per žemą ir per liesą būti riteriu, tačiau dėl savo vikrumo ir smalsumo tapusiu geriausio karalystės žvalgo mokiniu, pamilo daugybė viso pasaulio paauglių.

Nuotykiai ir knygos apie juos leidžia atitrūkti nuo rutinos – pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai dar vienas dalykas, dėl ko mus traukia nuotykiauti. Vedami smalsumo ir noro patirti kažką naujo yra imamasi naujų veiklų ir leidžiamasi į didžiausius nuotykius – tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį („Aplink Žemę per 80 dienų“) ar į Žemės gelmes („Kelionė į Žemės centrą“), ir tiesiog mažo vaiduoklio noras pamatyti dienos šviesą (apie tokius nuotykius galite skaityti knygoje „Vaiduokliukas“). Turbūt žmonių, kurie išdrįso leistis į didelius nuotykius ir ėjo kitais keliais nei visi, dėka mes šiuo metu ir turime televiziją, kompiuterius, internetą ir pan. Kai planuojame didelius nuotykius, mes pradedame mąstyti plačiau ir kūrybiškiau. Tuomet ir būna įgyvendinami didžiausi sumanymai.

aplink ž

Iš knygos „Aplink Žemę per 80 dienų“

Nuotykių troškimas gali būti užkrečiamas, o nuo amžių pradžios pasakojamos istorijos įkvėpdavo žmonės. Kiekvienas nuotykis gali pavirsti gera istorija, kuri padės kitiems pasiryžti imtis kažko naujo. Šiuolaikiniai žmonės vienas kitą irgi įkvepia nuotykiams – per socialinius tinklus, nuotraukas, pasakojimus, knygas. Pavyzdžiui, vaikų knygų ulfas_ir_PM_drašytojas Virgis Šidlauskas savo knygose vaikams parodo, kas vyksta povandeniniuose pasauliuose (knyga „Ulfas ir povandeninis miestas“) ir kaip vykdomos slaptos misijos (knyga „Slaptoji Kornelijaus Van Drebelio misija“). Skaitydami nuotykių knygas vaikai įsikvepia siekti svajonių ir domėtis neatrastais dalykais.

Kad nuotykiai traukia žmones, paneigti yra sunku. O ir nuotykių gali būti įvairiausių – nuo, atrodytų, mažų, iki pasaulį keičiančių. Rasti idėjų nuotykiams galime labai daug kur – ir knygose, ir žmonių gyvenimuose. Matyt, vienas svarbiausių dalykų yra rasti sau malonius nuotykius (tiek knygose, tiek gyvenime), kurie įkvėptų ne tik pačius mus, bet ir aplink esančius žmones.

Vaiva Rutkauskaitė

Individualiosios psichologijos konsultantas Algirdas Brukštus: „Žodžiai „visada“ arba „niekada“ mums padeda susikurti stabilaus gyvenimo iliuziją“

Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos atstovas ir individualiosiosalgirdas_brukstus_17 psichologijos konsultantas Algirdas Brukštus vienu metu skaito penkias–šešias knygas ir būtinai viena iš jų būna ir grožinė knyga. „Svarbu rasti savo mėgstamus autorius ir savęs nebausti už tai, kad mokydamasis mokykloje neperskaitėte visos privalomos literatūros. Kai kurioms knygoms reikia subręsti“, – sako  Algirdas Brukštus. Ko būtų galima pasimokyti iš knygų veikėjų? Kiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą?

Jūsų dėmesiui – pokalbis apie knygas ir išankstinius nusistatymus su individualiosios psichologijos konsultantu Algirdu Brukštumi.

Ar tiesa, kad po truputį keičiasi žmonių požiūris į psichologus ir psichoterapiją? Ar jaučiate požiūrio į psichologus kaitą?

Tiesa. Ypač jaunimas daug drąsiau kreipiasi. Dabar jau daugeliui darosi aišku, kad konsultantas ar psichoterapeutas gali būti tuo žmogumi, kuris bus su tavimi, kai bandysi įveikti daugiau ar mažiau sunkią gyvenimo atkarpą. Gali būti, kad prie mažesnės baimės kreiptis prisidėjo mokyklų psichologai, tarp kurių yra tikrai puikių.

Kokius signalus siunčia žmogus, kuriam reikalinga psichologinė pagalba? Ar skiriasi suaugusiųjų ir vaikų signalai?

Vaikų signalų spektras gali būti labai įvairus – nuo didelio nepaklusnumo ir maišto iki visiško užsidarymo savyje. Tai gali pastebėti tiek tėvai, tiek mokytojai. Tačiau pirmiausiai siūlau netempti vaiko pas psichologą, kad jis padarytų neklaužadą „normalų“. Rekomenduoju pirmiausiai patiems tėvams pasišnekėti su psichologu, nes dažniausiai vaiko siunčiami signalai yra apie tai, kad kažkas ne taip vyksta artimiausioje vaiko aplinkoje – šeimoje ar mokykloje.

Paikas funius_dKiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės ir jis jaučiasi prastai.

Esu individualiosios (A. Adlerio krypties) psichologijos konsultantas. Čia viena pagrindinių sąvokų yra bendrumo jausmas – mes nesame atskirti vienas nuo kito,  priklausymas vienai ar kitai visuomenės grupei kaip ir buvimas naudingam yra įspausta mūsų prigimtyje. Funius – ne išimtis. Jo bendruomenė yra Gentis ir jis jai priklauso, nors ir ne visai atitinka bendruomenės standartus, galima sakyti, yra toks kaimo kvailelis. Seniau kiekvienas kaimas turėjo savo kvailelį, jo dėka kiti bendruomenės nariai galėdavo jaustis svarbūs ir reikšmingi. Iš kitos pusės, tokie kaip Funius yra labiau empatiški, atjaučiantys, bet ir labiau pažeidžiami, jie turi ploną socialinę odą ir jiems yra sunkiau rasti savo vietą.

Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą? Ar kiekvienas turime savo pašaukimą?

Manau, kad kiekvienas, tik ne kiekvienas juo sekame. Ne visada šis pašaukimas atitinka šiuo metu labiausiai vertinamų profesijų sąrašą, o tėvai juk nori, kad mes užaugę būtume laimingi ir viskuo apsirūpinę.

Čia noriu prisiminti dar vieną knygą – Paulo Coelho „Alchemiką“. Ši knyga – tai pasakojimas apie asmeninės legendos, to paties pašaukimo, įgyvendinimą. Asmeninė cdb_9785415023622_Alchemikas_2014-m_p1legenda – tai, galima sakyti, tavo šio gyvenimo tikslas, karščiausias troškimas, tai, dėl ko tu gimei, ką visuomet norėjai daryti. Šio gyvenimo Opus Magnum. Kiekvienas, būdamas jaunas, gerai žino, ką norėtų atlikti gyvenime. Viskas tada aišku, viskas atrodo įmanoma, lengvai pasiekiama. Tačiau metai bėga, mes vis labiau įsijungiame į visuomenę, tampame jos sudedamąja dalimi, o visuomenė, pamačiusi, kad mes jau prisirpę, įjungia mus į didžiulį mechanizmą, sociumą ir nori, kad mes, kaip to mechanizmo sraigteliai, kuo geriau atliktume mums patikėtą funkciją. Tačiau ši funkcija ne visada sutampa su mūsų karščiausiu gyvenimo troškimu. Retai kuris atlaiko šį milžinišką spaudimą ir ryžtasi eiti savo pasirinktu keliu. Ši knyga apie tai, kaip galima gyventi ir likti savimi, o ne tapti kažkieno kito asmeninės legendos dalimi. Pirmiausiai tėvų, kurie nori, kad mes padarytume tai, kas nepavyko jiems. Ši knyga apie tai, kad, nežiūrint į gyvenimo sunkumus, inerciją ir gundymus, ši legenda vis tik gali būti įgyvendinta, o kai to imiesi, tau padeda visas pasaulis, nes tu pradedi gyventi savo gyvenimą. Kaip sako išmintingi žmonės, teisingas veiksmas neturi atoveiksmio.

fun

Manau, kad pagrindinis dalykas yra įsiklausyti į vaiko sielos judesius, polinkius ir padėti jam rasti visuomenėje tokią vietą, kurioje tas jo pašaukimas galės kuo geriau skleistis ir augti. Žinoma, tai didelis iššūkis tėvams.

Mes dažnai turime daug įvairių išankstinių nusistatymų ir klaidingų pirmųjų įspūdžių. Pvz., susipažįstame su žmogumi ir jis pasirodo nedraugiškas, nors vėliau tampa geriausiu draugu. Vaikas, kuris nenori niekur dalyvauti, laikomas tingiu ir pan. Kaip gyventi, kad tie išankstiniai nusistatymai nekenktų mūsų ir aplinkinių gyvenimo kokybei?

Labai sunkus uždavinys. Mes jau taip surėdyti, kad tarp mūsų ir pasaulio visada yra įsiterpusi pasaulio suvokimo sistema, kuri mums leidžia sąveikauti su pasauliu. Labai suprimityvinus, tai kažkas panašaus į kompiuterio operacinę sistemą. Aš manau, kad kažkokią jos dalį mes jau atsinešame gimdami, o kitą mums „suinstaliuoja“ ta aplinka, į kurią mes patenkame gimę: tėvai, seneliai, sesės, broliai ir t. t. Visi jie mums aiškina, kaip turime „teisingai“ suvokti pasaulį. Taip pat įvairios gyvenime pasitaikiusios sunkesnės situacijos, kurių metu mes atrandame savo būdus, kaip įveikti sunkumus. Taip susiformuoja mūsų išankstinės nuostatos. Pagrindinė jų užduotis yra padėti išgyventi pasaulyje, tačiau kartais tos nuostatos būna labai siauros ir nelanksčios.

funiukasDar mes dažnai mėgstame klijuoti etiketes, užbėgti įvykiams už akių. Tą puikiai iliustruoja knygos „Paikas Funius“ veikėjai, kurie stengiasi, kad įvyktų tai, ką vis kartoja žmonės. Pvz., sumuštinis visą laiką nukrenta sviestu į apačią, reklamos per televizorių visada baisiai garsios, vaikai visada nubunda kelis kartus per naktį (nedaug kas sako, kad vaikas nubunda tiktai dieną). Juk yra ir toks posakis „dabar tai prisikalbėjai“. Ar visgi įmanoma prisikalbėti? Gal žmonėms paprasčiau gyventi, kai jie galvoja, kad žino, kas bus?

Žmogui reikia saugumo. Jei aš visiškai negalėčiau pasakyti, kas bus ateityje, mane suimtų klaikus nerimas. Aišku, aš ir negaliu žinoti, kas bus ateityje. Aš nežinau, kas bus kitą akimirką, bet bent jau manau, kad kažkiek žinau. Turėdami vienokią ar kitokią patirtį mes darome apibendrinimus ir taip atsiranda žodžiai „visada“ arba „niekada“. Su jais mums lengviau gyventi. Todėl, jei kartais gyvenimo kelyje susiduriame su priešingais faktais, tai dažniausiai jų nepastebime, neįsileidžiame, nes jie griauna mūsų saugumo jausmą. Funiaus gentis būtent tuo ir užsiima, kad padeda žmonėms išlaikyti stabilaus gyvenimo iliuziją.

Ar mėgstate skaityti knygas? Ar turite savo mėgstamiausią?

Apie zuvedra ir katina_dKnygas skaitau nuolat. Kokias penkias–šešias vienu metu. Nuo mažens skaitymas man buvo kažkas TOKIO. Šeimoje mačiau skaitant savo krikštatėvį, senelio brolį Aloyzą, o dar labiau pamišusi dėl skaitymo buvo mamos sesuo Onutė, kurios dėka ir aš pamišau, ir toks išlikau iki šiol. Skaitau labai įvairią literatūrą, tačiau viena iš tų penkių–šešių visada yra grožinė. Neseniai labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad jūsų leidykla yra išleidusi mano mėgiamo autoriaus Luiso Sepúlvedos knygą „Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti“. Perskaičiau su didžiausiu malonumu. Taigi, vaikų knygos mane taip pat domina. Jose autoriai sugeba save atskleisti labiau nei suaugusiems skirtose. Suaugusiems stengiamasi rašyti „protingai“, o tai ne visada knygai išeina į gerą.

Untitled

Ko palinkėtumėte visiems skaitantiems vaikams?

Neišduoti knygų, neiškeisti jų į paprastesnes, labiau viliojančias laisvalaikio leidimo priemones. Ir skaityti tai, kas traukia, surasti savo mėgiamus autorius, o ne būtinai sekti mokytojų rekomendacijomis. Išduosiu paslaptį. Mokykloje beveik neskaičiau privalomos literatūros. Didžioji jos dalis nėra skirta vaikams. Prie kai kurių kūrinių, kuriuos vertė skaityti mokykloje, priėjau tik kokių penkiasdešimties. Atrodo, kad mokytojai netiki, kad išėję iš mokyklos vaikai dar kada nors skaitys, todėl ir kemša visą pasaulinės literatūros klasiką. Manau, kad šitaip jie, bent jau dalinai, tikrai atbaido vaikus nuo skaitymo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kompiuteriniai žaidimai ar knygos? O gal knyga apie kompiuterinius žaidimus?

Ar kompiuteriniai žaidimai ir knygos yra du nesutaikomi priešai, ar galintys puikiai išsitekti vienuose namuose draugai? Ar knygoms reikia bijoti, kad joms skiriamą laiką užims kompiuteriniai žaidimai? O gal kompiuteriniai žaidimai turi daug ko pasimokyti iš knygų?

Išleidę knygą „Kepler62. Kvietimas“, kurios siužete kompiuteriniai žaidimai yra itin svarbūs – jos pagrindiniai herojai du broliai pasiryžta pirmi pereiti žaidimą, kurio dar iki šiol niekas neįveikė, – nusprendėme paklausti skaitytojų ir kompiuterinių žaidimų entuziastų, kokius jie mato knygų ir žaidimų privalumus ir trūkumus, kada renkasi knygą, o kada kompiuterinį žaidimą?

1. Iliustracija iš knygos Kepler

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kuo įtraukia ir patraukia kompiuteriniai žaidimai?

Tėtis Henrik: Iššūkiais, įgūdžiais, dalyvavimu istorijoje.

Mama Vitalija: Konkurencija, iššūkiais išspręsti sudėtingas užduotis, noru būti geriausiam.

Jų sūnus Linas: Patinka, kad galiu nukeliauti į daug skirtingų vietų ir atlikti įvairiausias užduotis.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Man jie padeda atitrūkti nuo realybės, kai to reikia. Po sunkios darbo dienos arba kai tiesiog nesugalvoji, ką veikti. Tai iš esmės tas pats, kaip kažkam skaityti mėgstamą knygą ar žurnalą, ar žiūrėti mėgiamą serialą.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Žaidimai įtraukia tuo, kad juose kiekvienas gali pabėgti nuo realybės ir būti, kuo tik geidžia ir nori. Daryti dalykus, kurie nepaklūsta gamtos dėsniams.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Kompiuteriniai žaidimai įtraukia tuo, jog savo akimis matai besirutuliojančią istorijos liniją ir tampi jos herojumi.

 

kepler naujien

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Ar vieną kartą pabandęs, negalėsi sustoti?

 Tėtis Henrik: Galėsiu.

Mama Vitalija: Galėsiu.

Jų sūnus Linas: Galėsiu, bet sunku, ypač kai prašo tėvai.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Priklauso nuo to, kiek azartiškas žmogus esi. Taip pat ir nuo paties žaidimo stiliaus, ne paslaptis, kad užsikabinus už MMORPG (tokie žaidimai kaip „World of Warcraft“, „EVE Online“, „Elder Scrolls Online“ – red. past.) ar mėgstamos online šaudyklės atitrūkti kartais būna labai sunku.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Tikrai taip.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Nemanau, kad pabandžius nebegalima sustoti. Bet kai kurie žmonės užstringa žaidime pamiršdami realybę.

 

Kokie kompiuteriniai žaidimai dabar yra ant bangos?

 Mama Vitalija: Tie, kurie sukelia nostalgiją (pvz., „Mario“, „Civilizations“) arba pristato kažką naujo.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Dabar populiariausias žaidimų tipas yra „Battle Royale“ (išlikimo žaidimai, kuriuose laimi paskutinis likęs gyvas žaidėjas – red. past.).

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Paskutiniu metu karaliauja „Battle Royale“ žanras, tačiau klausimas, kiek ilgai tai tęsis, kadangi šią idėją pirmo asmens šaudyklėse šiuo metu taiko beveik visos didžiausios žaidimų kompanijos. Labiau casual stiliaus žaidėjai (t. y. žaidžiantys daugiau iš noro atsipalaiduoti – red. past.) vis dar renkasi nepriklausomų kūrėjų (indie) žaidimus.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Šiai dienai labai populiarūs online žaidimai, kuriuose galima bendrauti su kitais žmonėmis.

2. Iliustracija iš knygos Kepler

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kada knyga, o kada kompiuterinis žaidimas?

Tėtis Henrik: Priklauso nuo norų, nuotaikos, nuovargio.

Mama Vitalija: Knyga – kelionėje, prieš miegą, atsipalaidavimui. Žaidimas – užsimiršti, linksmai praleisti laiką su draugais ar šeima.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Visada kompiuterinis žaidimas. Nes knygos nepritraukė nuo mažų dienų.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Abiem skiriu nemažai dėmesio. Knygas mėgstu skaityti kelyje arba pakeliui į darbą, taip pat atostogų metu. Kompiuteriniai žaidimai dažniausiai paliekami darbo dienos vakarui arba savaitgaliui.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knyga, kuomet ilsiesi ir įsijauti į personažo emocinį pasaulį. Žaidimai, kai reikia veiksmo (šypsosi).

 

kepler naujien2

Iliustracija iš knygos „Kepler 62: Kvietimas“

Kokie vieno ir kito privalumai ir trūkumai?

 Mama Vitalija: Žaidimų trūkumai: online multiplayer (internetiniai žaidimai) reikalauja daug jėgų ir laiko, kaip koks darbas, dažnai esi įtraukiamas į kūrėjų sugalvotą pasaulį. Privalumai – žaidimą galima žaisti keliese. Knygų trūkumai: knygoms trūksta iššūkių, kartais sunku rasti norimą knygą. Privalumai: knyga visada po ranka, lengviau galima reflektuoti.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Kompiuteriniai žaidimai yra daug brangesnis malonumas nei knygos, bet suteikia daug didesnį įspūdį. Knygos turi daug didesnę išliekamąją vertę, bet sunkiau pritraukia šiuolaikinius žmones.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Knygos dažniausiai reikalauja susikaupimo (bent minimalaus) ir ramios aplinkos, tačiau puikiai lavina vaizduotę, turtina žodyną, taip pat nereikalauja baterijų (šypsosi). Kompiuteriniai žaidimai puikiai padeda susidoroti su stresu ir užmušti laiką, lavina reakciją bei kartais priverčia pasukti galvas. Kompiuterinis žaidimas, kaip ir gera knyga arba filmas, gali įtraukti savo siužetu bei istorija („Red Dead Redemption“, „The Last of Us“, „StarCraft“, „Diablo“ serija, visas „Fallout“ ir „Elder Scrolls“ pasaulis ir tai – tik keli gerai žinomi pavyzdžiai). Didžiausias minusas yra tai, kad kartais sunku pajusti, kai kompiuteriniai žaidimai degina laiką.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knygos minusų neturi, žaidimai, deja, kartais sumažina žmonių motyvaciją daryti kitus dalykus.

Kepler62_Kvietimas_I dalis_d
Ko palinkėtumėte knygoms?

Mama Vitalija: Pritraukti daugiau jaunų skaitytojų!

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Kad knygos neišnyktų ir egzistuotų toliau, nes kai kuriems žmonėms teikia didelį džiaugsmą.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Atkeliauti į kiekvienus namus ir toliau turtinti bei lavinti žmonių vaizduotę.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Knygoms linkiu toliau džiuginti pasaulį.

 

O ko kompiuteriniams žaidimams?

Tėtis Henrik: Daugiau fokusuotis į turinį, o ne grafiką.

Mama Vitalija: Keep it on.

Andrius Ribinskas, žaidimų entuziastas: Daugiau vaizduotės kūrėjams, įdomesnių istorijų. Ir mažiau komerciškumo.

Mantas Butkus, žaidimų ir knygų entuziastas: Gal ne patiems žaidimams, bet kūrėjų studijoms, nepasiduoti goduliui ir išlikti ištikimiems fantazijai bei nerealioms idėjoms.

Martynas Burneika, knygų entuziastas: Nesustoti tobulėti.

 

kepler3Apibendrinti būtų galima taip: ir knygos, ir kompiuteriniai žaidimai turi savo ištikimų gerbėjų būrį, kurių vaizduotę ir laisvalaikį turtina. Gal nereikia kelti klausimo, kas geriau – knygos ar kompiuteriniai žaidimai? Jie tikrai gražiai gali sugyventi drauge. Knyga „Kepler62. Kvietimas“ tą puikiai įrodo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė