Ką spalvotose užrašinėse pasižymi dailininkės?

 

Gyvenimas pilnas įdomių dalykų, kuriuos norisi atsiminti ilgai ilgai. Užsirašyti įkvepiančią knygos citatą, braškių pyrago receptą, idėją, ką padovanoti mamai, o gal net ką tik galvon šovusį dialogą istorijai, kurią pradėsi rašyti vakare. O kartais norisi ir piešti – galbūt draugo portretą, galbūt fantastinį gyvūną ar tą nuostabų medį, kurį pamatei parke. Tam visada pravers daili užrašinė ar bloknotas.

O kur eskizus piešia ir svarbius dalykus užsirašo dailininkės, kurios tuos nuostabius bloknotus kuria? Geriausias būdas sužinoti – paklausti.

Sigutė Ach

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Visur, kur tik įmanoma, nes esu besiblaškanti ir nuolat veikianti viską vienu metu. Popieriaus lapeliais dažnai nuklotas darbo stalas, pilna rankinė, automobilis ir net yra medinis padėklas, pilnutėlis užrašų, pasižymėjimų, eskizų, šiaip piešinėlių ir citatų.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Na, tai būtini gyvenime dalykai. Jie man primena knygas, kuriose gali pats būti herojumi, rašytoju ir skaitytoju vienu metu.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Nors gausiai išpuošiu savo kūrybos bloknotus, pati mėgstu storus, gero popieriaus ir be jokių dekoravimų, nes neužilgo pripiešiu ir prirašau iki pakraščių. Viršeliai gali būti dekoruoti, bet subtiliai.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Tai linksmiems ir romantiškiems užrašams tinkantys lapeliai, mano gyvenime – tai laiškeliai mane supantiems. Pvz.: nepirk bandelių, nes šiandien važiuosiu pro kepyklėlę ir ką nors parvešiu, ikiiiii… :)

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Nes jokia elektroninė erdvė negali atkartoti jausmo, kai paprastu pieštuku brauki per popierių, pieši ar kuri tekstą.

Vilija Kvieskaitė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?

Kaupiu dviejų tipų informaciją, kurią noriu atsiminti – tekstinę ir vizualią. Svarbius įvykius ir dalykus pasižymiu darbo kalendoriuje, o eskizus ir mintis pasipaišau bloknote baltais lapais. Kartais šios informacijos susipina tarpusavyje.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Popieriniai bloknotai man patinka dėl savo funkcionalumo – gali spontaniškai į juos piešti, rašyti, išplėšti lapą ir išlankstyt laivelį, įsimesti svarbų popierėlį. Patinka praėjus nemažam laiko tarpui peržvelgti, ką esu prirašius. Įdomių dalykų galima atrasti.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka minimaliai dekoruoti bloknotai. Kartais gerai atrasti jame kokį paveikslėlį ar motyvuojančią frazę, kai pačiai ūpo pritrūksta.

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Į darbo knygas, užrašų knygeles, bloknotus, mobilaus telefono atmintinę.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Manau, kad šiek tiek romantiškoms ir meniškoms asmenybėms būtina turėti savo bloknotą ir net ne vieną. Štai skambini susitarti dėl susitikimo ir besikalbant užsirašai datą, laiką, adresą, o jei pokalbis užtrunka, greta imi piešti ornamentukus ar figūrėles. Patogu, praktiška ir jauku. Be to, popieriniai bloknotai primena vaikystę ir paauglystę, kai nebuvo jokių atmintinių telefonuose, kai visas užduotis ir namų darbus užsirašydavome į sąsiuvinius. Kai turėdavome daug visokio dydžio užrašų knygelių, į kurias rašydavome adresus, sveikinimo tekstukus, perskaitytas knygas, matytus filmus, kelionių įspūdžius ir daugybę kitokių dalykėlių. Iki šiol turiu keletą tokių bloknotų išsaugojusi ir kartkartėm juos pavartau. Tai tarsi brangi praeities akimirkų mozaika.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka subtilūs, žaismingi, dekoruoti pastelinėmis spalvomis, tie, kuriuose nėra linijų ar langelių. Patinka ir kietu, ir minkštu viršeliu, su juostele viduje. Viršelyje turi būti nuotaikinga iliustracija ar nuotrauka. Tačiau turiu ir darbo knygų, kuriose languoti lapai labai praverčia – kaip ir mėnesių išklotinės, dienomis sudalinti plotai bei papildomi tušti puslapiai pastaboms užrašyti.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Viena iš mėgstamiausių užrašinių – ta, kurioje pasižymiu perskaitytas knygas, jų citatas. Užrašinėse susirašau kylančias kūrybines idėjas, darbo temų sąrašus, juos tobulinu, papildau, išbraukiu ir vėl perrašau. Turiu bloknotų, kuriuose susirašau savo pasižadėjimus, kituose – kelionių įspūdžius. Anksčiau su vaikais pildėme Nuotykių užrašines. Leisdavomės į žygį, kad ir 2–3 valandų trukmės. Tai, kas pakeliui sudomindavo, nustebindavo, fotografuodavome. O po to atsispausdinę nuotraukas jas klijuodavome į didelį bloknotą arba sąsiuvinį ir rašydavome joms komentarus. Taip atsirasdavo Žygio knyga, kurią labai miela pavartyti po keleto metų kokį nors jaukų žiemos vakarą.

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Ant popieriaus lapelių užrašinėje vyksta gyvas darbas. Juose lieka emocija, kurios niekada nepavyks užfiksuoti telefono atmintinėje.

Reklama

Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“

 

 

„Meškis ir Žąsis“, geriausi draugai ir įkvėpimas

Nadia Kovaliova

Vaikų literatūros leidyklos „Nieko rimto“ knygos pasipildė dviem naujais veikėjais. Tai Meškis ir Žąsis, kurie nuo mažens buvo geriausi draugai ir viską darydavo kartu. Tačiau atėjo žiema ir Žąsis suprato, kad reikia ir jai skristi į pietus. O kaipgi paliksi savo geriausią draugą? Reikia pasiimti kartu. Kaip baigėsi dviejų draugų nuotykiai, sužinosite mokytis skaityti skirtoje knygelėje „Meškis ir Žąsis“. O apie knygą, apie meškio ir žąsio gimimą bei virtimą tuo, kuo yra dabar, apie gražius Klaipėdos kraštus ir įkvėpimą klausinėjome pačios autorės ir iliustruotojos – Nadios Kovaliovos. Štai ką ji turėjo papasakoti.

Meskis ir zasis

Ar nesigailite, kad maža persikraustėte į Lietuvą? Kokia mėgstamiausia jūsų vieta Klaipėdoje? Kokį didžiausią pastebėjimą padarėte, kol gyvenote Londone? Ar kada nors norėtumėte persikraustyti kur nors kitur?

Atsidūriau Klaipėdoje, kai buvau maža mergaitė. Kai tėvai persikraustė iš Krasnojarsko į Klaipėdą, prireikė laiko, kol pripratau prie naujo gyvenimo, radau naujų draugų ir ėmiau puikiai jaustis. Dabar Klaipėda – mano namai.

Gyvenau ne tik Rusijoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje, tad turiu su kuo Klaipėdą palyginti, tačiau esu visiškai įsitikinusi, kad Klaipėdoje man geriausia. Jaučiuosi čia lyg namie, viskas sava, paprasta ir suprantama. Man patinka vaikščioti miške, praleisti laiką gamtoje. Beveik kas savaitgalį su dukryte, mano drauge ir jos mažąja dukrele bei šuniuku važiuojame pasivaikščioti Litorinos taku arba Olando kepurės skardžiu. Klaipėdoje yra galimybė pabėgti nuo triukšmo ir kasdienybės.

Londone tai beveik neįmanoma. Ten visada esi apsuptas žmonių, emocijų, vaizdų. Būtent Londone suradau savitą stilių. Turėjau progą susipažinti su keletu iliustratorių, kurie padarė įtaką man ir mano stiliui. Labai gerai prisimenu, kai dirbant vaikų leidykloje su dviračiu įriedėjo mano tų laikų mėgstamiausias iliustratorius. Jis užsuko pasirašyti sutarties, ir aš turėjau progą gyvai pamatyti ir pabendrauti su mane įkvėpusiu menininku. Kol kas neplanuoju persikraustyti kitur, tačiau niekada nežinau, kur atsidursiu po kelerių metų.

Kada sugalvojote, kad norite tapti iliustratore? Ar negalvojote, tiesiog darėte?

Rimčiau apie tai pradėjau galvoti studijuodama Londone. Studijų metu turėjau progą iliustruoti dvi vaikiškas knygutes. Vėliau, baigusi magistro studijas, įsidarbinau vaikų leidykloje „Walker Books“ ir pamilau vaikiškas knygutes. Daug jų perskaičiau gyvendama Anglijoje, tiesiog ėmiau vieną po kitos iš vaikų skyriaus bibliotekoje ir skaičiau. Taip pat aplankiau nemažai vaikiškų knygelių prezentacijų ir mugių. Turėjau progą stebėti begales knygose apsigyvenusių skirtingų personažų: meškų, zuikių, lapių ir kitų gyvūnėlių. Skaitydama kitų iliustruotas knygutes, panorau sukurti savo personažą, išskirtinį, su savo charakterio bruožais, kuris atgytų, būtų man mielas ir savas. Daug piešiau, kūriau begalę personažų eskizų, kol išgryninau tai, kas man patiko.
Man labai patinka piešti. Niekada nelaikiau savęs stipria dailės meno žinove ar profesionalia dailininke, nemėgau pernelyg tikroviškų piešinių. Mano stilius paprastas, šmaikštus, šiek tiek vaikiškas, bet visada ryškus. Supratusi, kad man patinka piešti vaikams, patikėjau, jog sugebėsiu parašyti ir išleisti savo pačios knygą.

3
Kokią knygą įvardintumėte kaip pirmą savo iliustruotą knygą?

Savo pačią pirmąją knygutę sukūriau, kai dar buvau visai mažytė. Beje, knyga irgi buvo apie mešką, tik vietoje žąsiuko buvo ežiukas. Tačiau savo pirmąja rimta knyga įvardinčiau „Meškis ir Žąsis“, kuri buvo išleista leidykloje „Nieko Rimto“.

Koks jūsų kūrybinis procesas? Įkvėpimas užtinka naktį, ryte, būtinai su katinu ant kelių ar arbatos puodeliu?

Įkvėpimas aplanko per kasdienius, paprastus nutikimus, juokingas situacijas ir Žmones. Įkvėpimo suteikia vienokia ar kitokia emocija, reakcija į tam tikras situacijas. Tai gali būti svetimo šypsena, nukritęs lapas ar paprasčiausias gyvūnėlis. Įkvėpimas aplanko bet kada ir bet kur, naujos idėjos ir mintys tiesiog aplanko, kartais net labai netikėtai. Seniau bandžiau jas visas įamžinti, užsirašyti arba nupiešti, tačiau vėliau supratau, kad kartais būna sunku tas idėjas įgyvendinti.
Kiekvieno projekto įgyvendinimui reikia laiko, energijos, finansų.
Esu labai laiminga ir dėkinga, kad mano meškio idėją pavyko įgyvendinti ir jau galiu džiaugtis galutiniu rezultatu.
Kūrybos procese dažnai dalyvauju ne viena. Kuriant gyvenimas niekur nepabėga, yra darbas, vaikai, tam tikros atsakomybės ir veiklos, kurias turiu daryti pagrindiniu dienos laiku. Turiu savo rutiną, įsipareigojimus, todėl esu labai dėkinga savo tėvams, kurie padėjo man susikaupti ir daryti tai, kas man patinka. Ačiū Andrejui Samoilovui, kuris dalyvavo kūrybos procese, palaikė ne tik mano idėją, bet ir mane pačią.
Dukrytė Vera dalyvavo visuose knygutės kūrybos etapuose: kartu piešė, su dideliu susidomėjimu klausinėjo apie meškio pasaką. Verai jau tuoj sueis trys metukai, ji ir dabar yra mano didžiausias įkvėpimas.
Labai džiugina tai, kad didelis būrys žmonių, tiek artimų, tiek ir nepažįstamų, aktyviai domėjosi knygute, palaikė ir dabar kartu su manimi jau džiaugiasi jos pasirodymu knygynuose.

1

Kaip gimė „Meškis ir Žąsis“? Nuo ko prasidėjo istorija? Ar „Meškį ir Žąsį“ įkvėpė tikri žmonės?

Istorija prasidėjo nuo to, kad meškis pirmiausia buvo vilkas. Daug galvojau, kokioje aplinkoje vyks veiksmas. Miško tematika man artimiausia, todėl nusprendžiau – veiksmas vyks miške. Man patinka piešti medžių šakas, daug laiko skiriu fonui, kurį vėliau užpildau detalėmis. Ilgai kūriau juokingus personažus, kol galiausiai pavyko sukurti kažką artimo, jaukaus – mešką. Po kurio laiko gimė ir meškos draugas – burundukas, kuris vėliau tapo žąsimi.
Pagrindinis istorijos motyvas – draugystė. Žinau, kad draugams dažnai tenka išsiskirti. Gyvenau Anglijoje, pati norėjau grįžti, todėl pasąmoningai gimė būtent atsisveikinimo tema. Nenorėjau pernelyg dramatiško ir liūdno siužeto, tai juk visgi knygutė vaikams, taigi pasakos pabaigoje veikėjai susitinka ir jų draugystė tęsiasi toliau.

4

Ar visada norėjote išleisti savo knygą, ar labiau domino iliustruoti kitų autorių kūrinius?

Visada norėjau išleisti būtent savo knygą. Visada atrodo, kad savo sukurtus personažus geriau pajaučiu ir todėl lengviau įgyvendinu savo idėjas negu kažkieno kito mintis. Mano atveju, Meškis buvo sukurtas pirmas, o po to jau ir pati pasaka. Kai dirbi poroje, visada atsitinka tam tikrų sunkumų, reikia derintis ir šnekėtis. Visi turi savitą skonį, ir būna taip, kad autoriaus bei iliustruotojo duetas ne visada būna sėkmingas.

Ar turite savo mėgstamiausią vaikų knygų iliustruotoją? Jei taip, kas jis? O rašytojas?

Mėgstamiausias vaikų iliustratorius – Jurijus Vasnecovas, iliustravęs įsimintiniausias mano vaikystės pasakas. Jaukesnio ir šiltesnio iliustratoriaus nesu mačiusi. Kai buvau maža, mama visada skaitydavo pasakas, o aš akimis laksčiau po iliustracijas, nagrinėdavau visas detales: kas ežiuko namuose ant lentynos, kur kokia boružėlė slepiasi, kiek ant lapės sijonėlio taškelių, ir taip be galo, be krašto. Galbūt dėl to mano iliustracijose taip pat galima pastebėti daug detalių, smulkmenų, kad vaikams būtų idomu, kol tėvai skaito knygą. Manau, yra dar viena itin svarbi iliustracijų pusė – pasakų veikėjų veido išraiškas ir kūno kalbą pavaizduoti taip, kad baimė, nuostaba arba džiaugsmas, atsispindintys veikėjų veiduose, priverstų nusišypsoti arba net iš širdies pasijuokti.
2Ačiū už pokalbį!

„Titnago plunksna“

Rašytoja Neringa Vaitkutė užburia kalbos ir sakinių lengvumu, o jos kuriamas pasaulis apsuka galvas ne tik jauniesiems nuotykių mėgėjams, bet ir visai „rimtiems“ skaitytojams. Gerą tekstą papildyti iliustracijomis – darbas nelengvas. Apie tai, kaip vyko knygos „Titnago plunksna“ iliustracijų kūrimas pasakoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė.

Kartais iliustracijai tenka ieškoti papildomos medžiagos. Šiuolaikiniam dailininkui paprasta – tereikia, kad ant darbo stalo stovėtų kompiuteris. Įvedi į paiešką ICE ir mėgaukis nuotraukomis su ledynais. Nekopijavau nė vienos iš jų, bet kai kurias detales nusižiūrėjau. Jei įdomu, pamėginkite surasti, iš kurių nuotraukų :)

Titnago paukščiai knygoje lydi skaitytoją beveik nuo pradžios iki pabaigos. Paukščiai, bet be snapų. Su nasrais, pilnais aštrių dantų. Kažkas panašaus į slibinus. Bet ne slibinai – ugnimi nesispjaudo ir klykauja kaip paukščių giminės atstovai. Jų kūnus dengia titnaginės plunksnos. Viena iš plunksnų herojams tapo lemtinga. Todėl titnago plunksną parinkau kaip mažą lydinčiąją detalę, kurią priderinau prie kiekvieno puslapio numerio skaičiaus. Gerai, kad piešti kiekvienam puslapiui jos atskirai nereikėjo. Išmintinga maketavimo programa leido šią detalę padauginti visoje knygoje vienu klavišo paspaudimu.

Ida ir Pūkis… Beveik, kaip iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“. Nors ne. Pūkis yra gražus. Ypač jo žvilgsnis. Toks, kokio Ida nepamirš visą gyvenimą. Kai kalbėjome apie Pūkį su autore Neringa, ji įsivaizdavo jį kaip žvėrį, panašų į didžiulį katiną. Man Pūkis savo elgesiu labiau primena panterą. Gal Jums jis primins dar ką nors kitą… Pūkis šioje istorijoje atlieka tikrai ne antraeilį vaidmenį. Todėl jam teko garbė apsigyventi knygos viršelyje.

Nelengvas uždavinys piešti šmėklas. Tačiau autorė veikėjus žodžiais išreiškia taip taikliai, kad vadovautis jos siūlomais apibūdinimais visiškai paprasta. Ir vis dėlto piešti šmėklą buvo nelengva. Nepamėgau aš jos… Bet dailininkui iliustratoriui tenka ne visada piešti tai, ką jis mėgsta. Ir tai yra gerai. Nes tik su kiekvienu savo norų ir nenorų įveikimu imi tobulėti.

Na ir bjaurių padarų veisiasi tose pelkėse. Pavyzdžiui, baisvarlės. Atkreipkite dėmesį – ne didžvarlės, ne ėdravarlės, bet tiesiog baisvarlės. Jos gali praryti bet ką. Ar nepaspringo ši baisvarlė ištikimuoju voragyviu Plienu – sužinosite perskaitę šį skyrių iki pabaigos. Daugiau apie tai nenoriu nieko rašyti!

Gali būti, jog kai kurie skaitytojai nusivils, kad knygos iliustracijos nespalvotos. Bet tokios jos yra kur kas paslaptingesnės. Tarsi atkeliavusios iš sapnų. Visa ši istorija itin susijusi su sapnais. Be to, tai – ne paveikslėlių knyga. Todėl tegul iliustracijos tik kartkartėmis padeda išlaikyti paslapčių ir netikėtumų kupiną nuotaiką. O vieną paslaptį apie Vartų į Prarajos labirintą iliustraciją Jums išduosiu. Nesusilaikiau jų nenupiešusi spalvotų, žėrinčių ledo ir saulės spindulių mirgėjime. Ir, jei atidžiau įsižiūrėsite į „Titnago plunksnos“ viršelį, galėsite įvertinti, kaip man tai pavyko.

Kur Jonas?

Jei lankėtės šių metų Knygų mugėje, matyt, pastebėjote, kad leidykla „Nieko rimto“ kvietė ieškoti Jono. Apie šį pasaulinį fenomeną, galų gale prakalbusį lietuviškai, ėmėsi pasakoti Gustė.

Vasario vidury, lietuviškai žiemai besibaigiant, sparnuotosios „Nieko rimto“ karvytės atskraidino dar vieną neregėtą svečią iš už jūrų marių. Šio veikėjo kelionė prasidėjo Anglijoje ir, apsukusi platų ratą aplink pasaulį, pagaliau pasiekė ir mūsų slenkstį. Pasipuošęs raudonai ir baltai dryžuotu megztuku ir ant nosies užsimaukšlinęs storus akinius, į Lietuvą pagaliau atžygiavo žymiausias iš Jonų.

Atsakant į pirmą galvoje kylantį klausimą paaiškiname – Jonas (anglakalbėse šalyse atsišaukiantis Wally arba Waldo vardu) yra netradicinis turistas visur keliaujantis pėstute ir atsiduriantis įvairiausiose vietose nepaisydamas laiko ar erdvės barjerų. Kaip kitaip paaiškinsi, kaip šis Jonas, apranga šiek tiek primenantis kalėdinį saldainį, viename puslapyje smagiai slysta nuo snieguoto kalno, o jau kitame dalyvauja senovės miesto Trojos puolime?! Tai keisčiausias keliautojas, kokį tik mums yra tekę matyti, žinoma, jeigu tik pasiseka jį pastebėti. O štai čia ir prasideda mūsų vargai negalai. Aptikti Joną tarp tūkstančių jį supančių žmogeliukų tikrai nėra paprasta, bet tegu tai tampa jums iššūkiu – surasti jį kuo greičiau. Pasiruoškite ilgam tupėjimui įkišus nosį į knygos puslapius ieškant šio nenuspėjamo veikėjo!

Jonas kartais vaikštinėja ne vienas, jam kompaniją palaiko jo draugė Venda. Kol Jonas ramiai trepsi po įvairias vietas, Venda bando jų nuotykius užfiksuoti fotoaparatu, kurį, deja, kiekvieną kartą pameta… O gal piešinėlio kampe pasivaideno kažkieno uodegėlė? Tai reiškia, jog pavyko pastebėti dar vieną gerą Jono draugą – šuniuką Amsių, kurio dažniausiai tik uodega ir matyti. Tikriausiai ne vienam iš jūsų kilo klausimas, kaip Jonas gali taip mikliai ir lengvai šokinėti tarp skirtingų vietų ir laikų, kaip kad verčiant knygos lapus? Žinoma, kaip ir kiekviena gera istorija, ir ši neapsieina be trupučio magijos – už tai atsakingas burtininkas Baltabarzdis. Jis, kaip ir visi padorūs burtininkai, savo barzdą gali elegantiškai persimesti per petį, tokia ji ilga!

Per neseniai vykusią Knygų mugę galėjai ieškoti ne tik Jono, bet ir Jono stilių perėmusių niekorimtiečių.

O dabar šiek tiek apie tai, kaip Jonas išgarsėjo: idėja apie neįprastai atrodantį veikėją, kuris kaskart pasirodytų skirtingose žmonių miniose, kilo vienam Londone gyvenančiam iliustratoriui, vardu Martinas Handfordas. Jis norėjo Joną pavaizduoti kaip šiek tiek pasimetusį ir ne vietoje atsidūrusį, tačiau visuomet laimingą. Šie bruožai atspindi ir jo išvaizdoje – dideli akiniai, kepurė ant galvos, ryškiai dryžuoti drabužiai.

Nors beveik visas pasaulis baltus ir raudonus dryžiukus sieja su Jonu, ne visi jį šaukia vienodai: Didžiojoje Britanijoje, iš kur Jonas ir kilęs, jį vadina Wally, Amerikoje ir Kanadoje – Waldo. Mūsų kaimynai estai šauktų Volli, prancūzai – Charlie, o kroatai – Jura.

Piešdamas iliustratorius mėgsta klausytis grupių „Bee Gees“, „The Clash“ arba žiūrėti seną filmo „Seržantas Bilko“ vaizdajuostę. Jeigu matėte filmą, galite pamatyti, jog Jonas ir seržantas turi kai ką bendro…

Kadangi Joną paprastai supa nuo 300 iki 400 žmonių, autorius, kurdamas vieną piešinį, užtrunka iki dviejų mėnesių. 1987 m. buvo išleista pirmoji „Surask Joną“ knyga – pernai buvo švenčiamas jos 25-tasis gimtadienis. Iki šiol išleistos 7 knygos – kiekvienoje jų yra apie tuziną scenų, kuriose slepiasi Jonas.

Šio keliautojo nuotykiai nesustoja knygų puslapiuose: 1991-siais kompanija „Nintendo“ išleido žaidimą „Surask Joną“, o tais pačiais metais knygų veikėjas atgijo animaciniame seriale tokiu pačiu pavadinimu. Buvo sukurta 13 serijų, o Joną įgarsino Townsendas Colemanas, kurio balsu taip pat kalbėjo ir Mikelandželas – labai žymus vėžliukas iš animacinio filmuko „Vėžliukai nindzės“.
Neretai Jono vardą taria žymūs aktoriai tokiuose serialuose kaip „Draugai“ ar „Didžiojo sprogimo teorija“. O gal prisimenate filmą apie mielą, bet liūdną robotuką „WALL-E. Šiukšlių princo istorija“? Kaip užuominą į knygas apie Joną, vienas britų dailininkas sukūrė iliustraciją „Surask Wall-E“. Tikslas čia yra toks pat – reikia surasti robotuką Wall-E. Tačiau visi kiti jį supantys robotai taip pat žinomi iš filmų ar animacinių serialų, tad, jei norite pasunkinti užduotį, pabandykite atpažinti visus pavaizduotus veikėjus.

Galima pamanyti, jog kitas laiptelis į populiarumo viršūnę Jonui būtų pasirodymas didžiuosiuose kino ekranuose, o tai labai greitai gali tapti realybe: 2011 metų pabaigoje kino studija „Metro Goldwyn Mayer“ paskelbė įsigijusi teises sukurti filmą, paremtą „Surask Joną“ knygų serija. Planuojama, jog šį herojų ekranuose išvysime 2015 metais.

Manoma, kad didžiausia Jono paieška vyksta milžiniškų matmenų „Visa ko paveiksle“ („Picture of everything“). Šis kūrinys yra 4,5 metrų aukščio ir 4,3 metrų pločio. Primena „Žalgirio mūšį“ ar ne? Įdomu, jog piešinys susijungia šoniniais kraštais, t. y. suvyniojus jį į ritinį gautum didžiulį nesibaigiantį piešinį. Amerikiečių dailininkas Howardas Hallisas plušo beveik 13 metų, kol pagaliau nupiešė paskutinį veikėją. Autorius sako, jog pats tiksliai nežino, kiek pavaizdavo herojų, tačiau skaičius tikrai persirita per kelis tūkstančius. Ir, žinoma, vienas iš jų – Jonas. Bet galiu prisiekti, jog tarp visų herojų pastebėjau ir besišypsančią Vendą…

Vis dėlto Jono gerbėjams nebeužteko vien tik knygų ir televizijos serialų. Ieškoti Jono imta ir viešose erdvėse. Žymiausias atviras renginys „Surask Joną“ įvyko 2009 metų rugsėjį Čikagoje (JAV), kur visi mums jau žinomi knygų herojai buvo vaikščiojantys ir kalbantys žmonės, padrikę po didžiulį miestą. Daugybė ieškotojų patraukė Čikagos gatvėmis, tikėdamiesi pamatyti pažįstamus baltus ir raudonus dryžiukus. Tokie renginiai ilgainiui pritraukdavo vis daugiau ir daugiau žmonių… Kol 2009 metais Rutgerso universiteto (JAV) studentai ir dėstytojai, apsirengę Jono kostiumais, pasiekė pasaulio Gineso rekordą visi kartu sudarydami 1052 Jonų armiją. Bet Dubline po poros metų šis rekordas buvo negailestingai sumuštas, kai 3872 Jonais apsirengusių žmonių pasirodė miesto gatvėse.

jonas

Galima sakyti, jog pirmomis dviem knygomis apie Joną mes užkabiname tik šio fenomeno ledkalnio viršūnę. Tačiau juk reikia pradėti nuo mažų žingsnelių. Jono paieškos gali sudominti ne tik mažuosius skaitytojus, bet ir jų tėvelius, kurie neatsispirs pagundai palenktyniauti pastabumo varžybose. Taigi siūlome artimiau susipažinti su mūsų Jonu ir keliauti kartu! Pradedant paplūdimiu ir pabaigoje sustojant apžiūrėti ateivių laivų. Tik pirmiausia turėsite jį surasti…

Apie Mervi Lindman

Skaitytoja Agnė, kuri jau ne pirmą kartą mūsų tinklaraštį pildo savo įrašais, šį kartą nusprendė papasakoti apie Mervi Lindman. Jei nesate tikri, kur girdėjote šios autorės vardą, tuomet tikrai suprasite, apie ką kalbame, jei paminėsime Pupulę, Milę ir Ingridą. Bet apie viską lai pasakoja Agnė.

Pieštos, linksmos, smalsios, vietoje nenustygstančios mergaičiukės, išsitaršiusiomis kasytėmis, nusmukusiomis kojinėmis – kas visas jas sieja? Sakyčiau, Mervi. Mervi Lindman − geroji iliustratorė iš Suomijos. Tai ji mums nupiešė Pupulę, Milę ir Ingridą.

Tiina Nopola ir Marvi Lindman. Nuotrauka: Peltimikko

Tiina Nopola ir Marvi Lindman. Nuotrauka: Peltimikko

Pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su M. Lindman įvyko 2008 m., kai leidykla „Nieko rimto“ išleido įsimintiną knygą „Drąsioji Pupulė“ (beje, suomiškai Pupulė žinoma kaip Memmuli, bet reikia pripažinti, kad vertėja Viltarė Urbaitė parinko labai labai gerą vardą). Tai istorija apie mažutę mergaitę, kuri labai nori būti drąsi, bet išeina vis priešingai – jos vaizduotė sukuria daug įvairių ir juokingų baimių: krokodilą klozete, atakuojantį kisielių, putų pabaisą, galop pačią didžiausią – tamsą. Šioje knygoje gyvena labai graži ir teisinga mintis: tik drąsiausieji prisipažįsta, kad bijo. Tai padeda įveikti visas baimes.

Po kelerių metų sulaukėme ir lietuviškai išverstos knygos „Pupulė pabėga į cirką“, kurioje mažylė bando pasprukti nuo prailgusios kasdienybės, nuolat užimtų tėvų ir rasti linksmybių kupiną vietą, kur visas dėmesys, žinoma, jai – nepakartojamai Pupulei. Pastebima, kad dažnuose namuose ši knyga laikoma garbingoje vietoje, gerokai suskaityta ir jau suremontuota (tiesa?).

„Pupulė pabėga į cirką“

„Vaikai turi dovaną matyti savaip, mes tai praradome užaugdami. Jie gyvena tarp realybės ir fantazijos, kitaip mato daiktus, kuria naujus dalykus ir istorijas. Kaip nuostabu būtų žvelgti vaiko akimis ir taip pamatyti pasaulį, perskaityti tą pačią istoriją“, − sako iliustratorė, paklausta, kodėl pasirinkto iliustruoti knygas vaikams.

Mervi Lindman gimė 1971 m. balandžio 5 d. Espo mieste (netoli Helsinkio). Ūgtelėjusi ji mokėsi sostinėje, menų ir teatro mokykloje, o piešti keliaudavo į Lahti miestą. Daug dėmesio skyrė drabužių ir kostiumų kūrimo menui. Ją ypač domino teatro kostiumai. Taigi prieš tapdama iliustratore, M. Lindman kūrė įvairias mielas dovanėles, drabužius vaikams ir jų mamoms, taip pat eksperimentinius drabužių modelius. Ir visus savo darbus stengėsi pripildyti šviesos ir pozityvumo, kurių nė vienam nebūna per daug.

Sulaukusi dukterų, stebėdama, kaip jos auga, Mervi Lindman kažkaip savaime pradėjo piešti mažutes, smalsias mergaites, atkakliai tyrinėjančias pasaulį. Taip atsirado Pupulė. Vėliau bendradarbiaudama su suomių rašytoja Tiina Nopola sukūrė Siiri. Lietuvių skaitytojams ši veikėja žinoma Milės vardu, o pirmąją jos nuotykių knygą „Milė ir trys Gustai“ 2012 m. pristatė leidykla „Nieko rimto“ (vertė V. Urbaitė). Vos pasirodžiusi knyga apie Milę (arba Siiri) sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio, o vėliau, žinoma, ir klausimų, kada gi bus antroji knyga. Taigi taip nuo 2002 m. beveik kasmet pasaulio skaitytojams pristatoma dar po vieną knygą, iš viso jų jau − 11. Ši veikėja turi tris draugus: didįjį Gustą, vidurinįjį Gustą ir mažąjį Gustą, kartu jie atranda naujų užsiėmimų: žaidžia futbolą, groja, rūpinasi žaislais ir nešvaria bičiule, siaučia sniege ir visa kita, be ko neapsieitų nė vienas tikras smalsūnas. Bet svarbiausia Milei – nepaliaujamai norėti šuniuko, nes jis yra tobuliausia, ko galima norėti. Tiesa, kartą jai tenka prižiūrėti dėdės virėjo šunytį, ir oho kaip nelengva tai padaryti, bet svajonė turėti savąjį nuo to nė kiek nesumažėja.

Iliustracija iš knygos „Milė ir trys Gustai“

Iliustracija iš knygos „Milė ir trys Gustai“

Trečia mergaitė, pažįstama mažesniems skaitytojams – Ingrida, o ją Mervi Lindman sukūrė dirbdama kartu su švedų rašytoja ir žurnaliste Katerina Janouch (leidykla „Nieko rimto“ šiais metais išleido „Ingrida. Laikas į lovytę“). Ingrida dar žinoma Ilonos ir Gretos vardais – padykę vertėjai irgi prie to prisidėjo. Taigi ši mažutė padeda vaikams suprasti būtiniausius dalykus: kodėl svarbu praustis, sveikai maitintis, daug judėti, kas yra gydytojas ir kodėl nereikia jo bijoti, galop ką galima nuveikti likus vienu du su tėčiu ir taip toliau.

Iliustracija iš knygos „Ingrida. Laikas į lovytė“

Iliustracija iš knygos „Ingrida. Laikas į lovytė“

Šiuo metu iliustratorė Mervi Lindman gyvena ir kuria gimtajame Espo mieste, o visai neseniai buvo išleista nauja knyga apie Milę, kuriai, regis, įdomiausia tapo žaisti mamą. Ir kol visi gėrisi nauja knyga, iliustratorė sėda piešti kitos. Jai labiausiai patinka piešti akvareliniais dažais ir guašu, o paskui piešinį baigti plonu permanentiniu rašikliu, taip suteikiant iliustracijai gyvumo ir šmaikštumo. Ir dar iliustratorei patinka tyliai sau būti, šiurinėti niekur neskubant, kalbėtis su vaikais.

Beje, ar žinote, kad 2010 m. Senamiesčio lėlių teatre režisierė Rita Urbonavičiutė su kolegomis pastatė vitražinių lėlių spektaklį „Drąsioji Pupulė“, o muziką sukūrė Markas Palubenka. Spektaklį galite pamatyti ir čia: http://youtu.be/pMgHSFMPa_Q

VIENOS KNYGOS leidybos projektas. 3 dalis

Liepos mėnesį pradėjome pasakoti apie knygų leidybos virtuvę ir ankstesniuose „VIENOS KNYGOS leidybos projekto“ įrašuose kalbėjome apie tai, kaip atsiranda knyga. Ne bet kokia, o ypatinga, tokia, kurios išleidimo laukiame ir jam intensyviai ruošiamės. Prisiminti, ką rašėme anksčiau galite čia ir čia. O šiandien pasakojame toliau ir žodį suteikiame dizainerei Miglei.

Prieš pradedant kalbėti apie VIENĄ KNYGĄ norime pasveikinti Aistę, kuri teisingai atspėjo, kad VIENA KNYGA iš tiesų yra suomių rašytojo Timo Parvelos kūrinys „Elė ir draugai“. Sveikiname ir pažadame patį pirmąjį, tik iš spaustuvės atkeliavusį knygos egzempliorių! „Elė ir draugai“ knygynų lentynas pasieks jau lapkričio pradžioje! 

„Elė ir draugai“ viršelis

„Elė ir draugai“ viršelis

Migle, tau teko maketuoti įvairius dalykus: plakatus, skelbimus ir pan. O kuo išsiskiria knygų maketavimas?

Knygų maketavimas ypatingas tuo, kad gali pasijausti gerąja krikštamote, kuri išleidžia Pelenę į puotą. Tik šios istorijos veikėjai – knygos, kurios keliauja į spaustuvę. Apima malonus jausmas, kai žinai, kad, baigus maketuoti, dienos šviesą išvys dar viena nauja knyga. O kur dar tas neišpasakytas malonumas pačiam pirmam ją perskaityti…
Mane žavi žmonės, kurie mano, kad knygos maketavimas tėra „copy“ ir „paste“ funkcijos bei iliustracijų „pamėtymas“ keliose vietose. Jų pasaulis toks nesudėtingas ir elementarus:) Iš tiesų prie knygos gimimo dirba daug žmonių: autorius, vertėjas, redaktorius, korektorius, iliustratorius… Taigi, ta „copy-paste“ funkcija tampa gana atsakingu ir ilgu procesu.

O gal yra kokia vaikiškų knygų maketavimo specifika? Pavyzdžiui, papasakok, apie šrifto parinkimą?

Šrifto parinkimas priklauso nuo skaitytojo. Jei knyga skirta mažiausiems mūsų gerbėjams, tuomet stengiamasi, kad pirmosios jų knygutės būtų kuo lengviau skaitomos. Raidės turi būti aiškiai suprantamos ir didesnės. Jei skaitytojas pažengęs, galime šiek tiek paįvairinti šriftą, paimprovizuoti su teksto išdėstymu. Taip pat šriftas keičiasi nuo knygos turinio ir apimties. Juk labai storos knygos vaikus gąsdina:)

Kokie didžiausiai iššūkiai, dirbant su knygų iliustracijomis?

Pagrindinis iššūkis dirbant su iliustracijomis – nenuvilti dailininko ir nesugriauti jo sumanytos knygos vizijos. Juk dailininkas įdeda labai daug darbo į iliustracijas ir rūpinasi knygos likimu ne mažiau negu autorius. Su nekantrumu laukiu naujų knygų pasirodymo, nes vis tikiuosi susižavėti kokio nors, man dar nežinomo dailininko darbais ir pasisemti įkvėpimo.

Ar patiko „Elė ir draugai“? Esi viena iš nedaugelio jau perskaičiusių knygą, tad papasakok šiek tiek daugiau apie darbą su ja?

Man labai patiko žaismingos ir spalvingos Agnės Nananai iliustracijos. Manau, skaitytojai irgi bus patenkinti.
Timo Parvela įtikinamai rašo mažosios Elės vardu. Skaitydama knygą radau kelias pažįstamas situacijas ir stebėjausi: nejaugi visi vaikai tokie panašūs? Detektyvai iš prigimties.
Pats „Elės ir draugų“ maketavimas buvo kiek kitoks nei įprasta. Šįkart nepradėjau nuo balto lapo, nes didelę dalį maketo jau buvo padariusi dailininkė. Mano užduotis buvo suvesti koreguotą tekstą ir grąžinti į vietas kažkur nuklydusias iliustracijas.

Žinoma, geriau už žodžius kalba darbai (arba vaizdai), todėl kviečiame pasižvalgyti po dizainerio darbo vietą. Šiais laikais ji – kompiuterio ekrane:)