Princesės – senovėje ir šiais laikais

Iliustracija iš knygos_kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei šiandien būti Ana ir Elza, jas sudėjus kartu. Nes jauniausią dukrą karaliai mylėdavo labiausiai ir jeigu ją vyresnės seserys skriaudė, tai pabaigoje nedorėlės būdavo nubaudžiamos. Kodėl karaliai jauniausią dukrą mylėjo labiausiai, nežinau, bet taip rašoma įvairių šalių pasakose. Kad įsitikintum, gali paieškoti bibliotekose prieš 30 metų leistos serijos „Pasaulio šalių pasakos“ knygų.

Pasakos pabaigoje karalaitės (nesvarbu, jauniausios ar vienturtės) laukdavo didysis prizas – vestuvės. Ją vesdavo princas ar prasčiokas, visų prieš tai laikytas nevykėliu ir kvaileliu (nors iš tiesų jis nebuvo nevykėlis, tik labai gerai tokiu apsimetantis, kaip koks superagentas). Kartais karalaitė būdavo tikroji pasakos didvyrė, nes slapta karalaičiui ar kvaileliui-superagentui patardavo, kaip gelbėtis iš pinklių ir išspręsti skirtą užduotį. Tačiau kažkodėl niekada jos tėtis karalius nepareiškė: „Dukrele, esi tokia išmintinga, protingesnė už princą ar superagentą, tad valdyk karalystę viena“. Kaip šiandien vaikams būtinai reikia eiti į mokyklą, taip pasakose karalaitei būtinai reikėjo ištekėti.

IMG_0884Tačiau laikas bėgo ir pasaulis keitėsi. Moterys pradėjo vairuoti automobilius ir suprato, kad nebūtina laukti, kol atvažiuos jas vežti vyras su mašina, nes jos gali pačios nukeliauti, kur nori. Taigi, moterys  tapo laisvesnės, o pasakos, kuriose karalaitė sėdi pagrobta drakono ir laukia, kol ją išvaduos, ne visiems tapo priimtinos. Kodėl karalaitės elgiasi taip, lyg nieko nesugebėtų? Tinginės jos ar visiškos nemokšos? Mamos ir tėčiai susirūpino, kad, jeigu jų dukros skaitys tik tokias pasakas, paskui nesusigaudys, kaip elgtis gyvenime.

Taip greta senųjų pasakų, kurios atspindėjo pasaulį, koks jis buvo anksčiau, atsirado naujos pasakos su naujoviškomis karalaitėmis. Tik negalvokite, kad jos yra geresnės už senąsias. Jos tiesiog kitokios. Ką apie karalaites galvoja (tiksliau sakant, rašo) šiuolaikiniai lietuvių autoriai?

Birutės Mar „Princesių sala“ primena mano vaikystės buvimą princesėmis, kai vaikščiojom paskendusios svajonėse, kad esam karalaitės ir jau nuo to buvo smagu. Šioje istorijoje princesės mokosi būti tikromis princesėmis, o tai reiškia, kad jos turi išmokti spindėti. Prisiminus kalną knygų, kuriose įtikinėjama, jog princesei svarbiausia turėti daug gražių suknelių ir papuošalų, galima apsigauti ir pagalvoti, jog „Princesių sala“ yra apie tai. Nieko panašaus. Rašytoja kalba apie vidinį spindėjimą, kurį turi išsiugdyti princesė, pažindama save.

Karalaitė iš Juliaus Kelero knygos „Karalaitė, kuri nesiprausė“ yra, švelniai tariant, originali. Kaip kitaip taktiškai pavadintum mergaitę, kuri du metus nesiprausia ir yra tokia nešvari, kad dėl maisto likučių, prilipusių ant veido, pešasi žvirbliai, norėdami juos nulesti tiesiai nuo lūpų? Nesiprausė karalaitė ne dėl tingumo, o dėl to, kad jai skaudėjo širdį dėl mirusios mamos. Liūdna, ar ne? Iš anksto pasakysiu, kad pasaka baigsis gerai, pabaigoje lauks ir širdies ramybė, ir švara, ir meilė.

Kaip karalaite is grozio konkurso pabego_dJei pamatysi knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, žinok, kad tai mano pirmoji knyga vaikams. Pavadinimas sufleruoja, apie ką istorija, o aš pridursiu, kad manoji karalaitė pati priverda košės, o paskui pati ją ir srebia. Ji nėra paika, bet juk kiekvienas kartais pridarome kvailysčių. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – išmintingas patarimas padeda karalaitei situacijoje, kai atrodo, jau viskas, kas galėjo, sugriuvo. Išeitis tik viena – ne bėgti slėptis, o grįžti atgal ir atstatyti, ką sugriovei. Tą ji ir daro, padedama geriausio draugo taksiuko Tapio.

Mariaus Marcinkevičiaus „Princesė“ yra tiesiog smagi knyga, nes beskaitant galvoji: „Na ir nesąmonė parašyta“, bet tuo pačiu šypsaisi nuo vienos ausies iki kitos. Tą „nesąmonę“ padarė vėjas, sumaišęs žodžius sakinyje. Piešiniai knygoje verti atskiro dėmesio. Juos bežiūrint galima svajoti apie įvairius dalykus – pavyzdžiui, apie tai, kokia karalaite norėtum būti ir ką tada norėtum nuveikti.

Jolita Zykutė

Reklama

Taikon „Katidzė“: kaip išdykusi mergaitė kovojo su socialine neteisybe

Mažas, silpnas ir atstumtas – vos išgirdus šiuos žodžius turėtų įsijungti mūsų įgimti globėjiški instinktai. Bet ar tikrai kaskart? Suaugę žmonės – tokie įdomūs ir nenuspėjami, kai žvilgteli čia pat – į visai neseną praeitį. Tarkim, tokioje šalyje kaip Švedija ilgus dešimtmečius buvo bandoma nusikratyti romais: jiems neleista gyventi namuose, vaikai negalėjo mokytis mokyklose, nesuteikta jokių socialinių garantijų, tik pasmerkimas nuolatinėms klajonėms. Norėdami kur nors apsistoti, romai iš vietos policijos turėdavo gauti leidimą, galiojusį ne ilgiau kaip 3 savaites. Tokiu būdu buvo tikimasi, kad ši nepažinta ir gandais apipinta tauta pasitrauks iš Švedijos.

Koks jausmas, kai esi tik mažas, silpnas ir atstumtas, kai nesupranti, kodėl suaugę tavęs šalinasi ir smerkia, kai net šeimoje negali rasti ramybės – tokią istoriją pasakoja Katarina Taikon – Švedijoje gimusi romė. Kiek pykčio sutelpa žodyje „čigonas“ ji patyrė savo oda, koks nenuspėjamas ir tūžmingas gali būti suaugęs žmogus – taip pat.

Šiandien Katarina Taikon lyginama su Martinu Liuteriu Kingu, nes suaugusi ir pati susilaukusi vaikų  gyvenimą paskyrė ginti romų teisėms. Matydama, koks užsispyręs ir bailus gali būti visuomenės narys, visas viltis skyrė mažiausiems, tikėdama, kad jie yra šviesesnė ateitis. Tad itin svarbu, kad pirmąją Katarinos Taikon knygą „Katidzė“ kartu su savo vaikais galime skaityti jau ir lietuvių kalba. Visoje knygų serijoje apie Katidzę pasakojama apie rašytojos bei jos šeimos gyvenimą nuo tada, kai jai buvo septyneri metai, iki tada, kai jai sukako septyniolika.

Turbūt nėra blogiau, kai bijoma dėl nepažinimo. Kas yra romai, iš kur jie atėjo, ką reiškia jų apranga ir kultūra – tiek neužduotų klausimų. Dar pridėkime visas legendas ir prietarus, iš kurių įsibauginusi vaizduotė suteiks teisę skriausti ir niekinti kitus, įsitikinus, kad yra „baltesnių“.

Knygoje „Katidzė“ pasakojama apie romų kasdienybę, šeimos ir bendruomenės papročius, apie tai, kaip bandoma prasimanyti pinigų ir atsitiesti, kaskart patyrus pažeminimą. Taip pat apie tuos, kurie nepasiduoda baimėms ir išdrįsta padėti, kai į jų duris beldžiasi maža mergaitė, pasiųsta į didelį miestą parduoti alavuotų puodų.

katidze_d„– Norėčiau eiti į žmonių namus ir paaiškinti visoms mamoms, jog mes norime eiti į mokyklą. O tada jos nueitų pas direktorių ir pasakytų, kad, jeigu mums neleidžiama eiti į mokyklą, jos pasiims savo vaikus iš to kvailo direktoriaus. Ar įsivaizduoji jo išraišką tą akimirką? Jis turbūt vėl taip stipriai išraustų ir pasakytų: „Pono Taikono vaikai tuoj pat gali pradėti.“ Netiki, kad taip būtų, Lena?/ – Ne, daugiau niekuo nebetikiu. Manau, kad visi žmonės yra blogi./ – Argi?“ – štai apie ką kalbėjosi dvi mažytės romų mergytės, regis, tokioje nesenoje praeityje – čia pat.

Kaip knygos pratarmėje sako rašytojos dukra Angelika: „Skaitydamas šiek tiek išsiaiškinsi apie Švedijos istoriją. Ją pažinti yra svarbu todėl, kad žinotum, kas vyko anksčiau, ir kad nuspręstum, kokiu žmogumi nori būti, ir galėtum pats nulemti, kokia bus tavo ir kitų ateitis.“

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė: mokytis yra labai smagi ir įdomi pareiga

Pirmosios rugsėjo dienos būna nostalgiškos. Ir ne tik todėl, kad jau atsisveikinta su vasara, kurioje lieka nerūpestingumas, saulė, atostogos, dažni susitikimai su draugais, kelionės, jūra. Rugsėjo pirmosiomis dienomis net ir tie, kurie jau senokai yra baigę mokyklą, prisimena savo klasės draugus ir mokytojus. Mokytojus, kurie pasitiko pirmoje, ir mokytojus, kurie išlydėjo po dvyliktos klasės. Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė sako, kad tiek vaikams, tiek tėvams, tiek mokytojams labai svarbu būti kartu ir norėti domėtis, mokytis ir tobulėti. Bet kaip to pasiekti? Apie tai ir pasikalbėjome.

Ingrida Katauskienė_asm. albumo

Rugsėjo pirmąją miestų gatvės pražysta gėlėmis, kurias mokiniai neša savo mokytojams. O kokias gėles mėgsta pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė? Gražiausios jai yra lauko gėlės. Turbūt dėl to, kad jos kvepia pievomis, vėju ir jaukumu. O koks nepaprastas yra paprastų ramunių grožis! Jas pamačius taip norisi sužinoti – myli ar nemyli?

Vaikai rugsėjo pirmąją dieną atneša daug gėlių. Ingrida sako, kad jos būna dovanojamos su meile. Juk pirmasis mokytojas yra ypatingas. Jis moko ne tik skaityti ir rašyti. Jis moko pagarbos, meilės mokymuisi, žmonėms.

Matyt todėl ir pirmą kartą eiti į mokyklą – jaudinanti patirtis ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Kaip reikėtų pasiruošti pirmai klasei, kad mokslo pradžia būtų kiek įmanoma sklandesnė?

Svarbiausia visiems į šventę atsinešti gerą nuotaiką ir norą domėtis, mokytis, tobulėti. Labai svarbu, kad būtų glaudus ryšys ir dialogas tarp mokinio, mokytojo ir tėvų. Tėvelius visada kviečiu aktyviai dalyvauti klasės ir gimnazijos renginiuose, kad veiklas lydėtų teigiamas grįžtamasis ryšys, paremtas pagarba, pasitikėjimu vienas kitu dėl bendro indėlio į vaiko ugdymą.

Būna smagu, jeigu vaikai su džiaugsmu laukia mokyklos ir mokslų. Bet yra ir nemažai vaikų, kurie mokslo metų pradžios nelaukia. Kaip reikėtų pakeisti šią situaciją?

Vaikams nuo mažens reikia skiepyti, kad mokytis yra pareiga. Mokymo(si) procesas gali būti kūrybingas, smagus ir įtraukiantis, netradicinės pamokos, veikla neįprastoje aplinkoje, programavimo pagrindai įtraukia mokinius įdomiomis veikloms.

tamsta varlius_dMokyklą būtų sunku įsivaizduoti be knygų. Ar yra knygų, kurios padėtų vaikams pasiruošti mokyklai? Ką rekomenduotumėte jiems perskaityti?

Vaikai su tėveliais nusprendžia ką skaityti. Knygose yra įvairių nuotykinių, įkvepiančių, pamokančių istorijų. Pavyzdžiui, Paulo van Loono knygoje „Tamsta Varlius“ pasakojama apie itin šaunų ir vaikų mylimą mokytoją, kuris slepia didelę paslaptį. Tai iki ašarų juokingas pasakojimas, kuris sudomins jaunuosius skaitytojus, ir parodys, kaip mokykloje gali būti įdomu!

Kuri knyga vaikams – mokytojos Ingridos mėgstamiausia?

Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“.

O kokia mėgstamiausia pamoka buvo mokykloje?

Mokykloje mėgstamiausia pamoka buvo matematika.

Mokykloje mokosi ne tik mokiniai, mokosi ir mokytojai. Ko mokytojai gali pasimokyti iš vaikų?

Drąsos, nuoširdumo, mokėjimo svajoti, smalsumo, betarpiškumo.

O ko mokytoja palinkėtų mokiniams?

Būti savimi, išmokti gyventi „čia ir dabar“, džiaugtis tuo ką darai. Kasdien atrasti kažką naujo. Nebijoti naujų siekių, tikslų. Mokykla tikrai yra ypatinga vieta. Čia mokomasi ne tik matematikos ar fizikos. Čia mokoma gerumo, pagarbos. Čia kuriasi svajonės ir mezgasi draugystės, kurios tęsiasi visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Pasikalbėti apie problemas gali paskatinti ir kartu skaitoma knyga

Ištuštėję mokyklų suolai laukia rudens, kuomet į juos sugrįš mokiniai. Vieni iš jų nori sugrįžti į mokyklą, kitiems mokymo įstaigos kelia nerimą ir baimę. Ir nebūtinai šie jausmai būna susiję su mokslais. Ketvirtadalis mokinių mokykloje patiria patyčias. Apie jas kalbama ir rašoma išties nemažai – organizuojami seminarai mokytojams, mokymai tėvams ir vaikams. Rodytųsi, kad patyčias galime suvaldyti ir nutraukti. Vis dėlto nors ir įdedant daug pastangų, jų mastas išlieka didelis.

patyčios

Patyčios yra tyčinis, pasikartojantis, agresyvus elgesys, nukreiptas į silpnesnį žmogų, siekiant sukelti jam skausmą – fizinį arba emocinį. Specialistai tvirtina, kad svarbu kurti aplinką, kur vaikams nesinorės tyčiotis vieniems iš kitų. Išmokyti vaikus draugiškumo yra ilgas ir sunkus darbas, tačiau nuosekliai dirbant tiek vaikams, tiek suaugusiems viskas yra įmanoma.

Suaugusiųjų vaidmuo patyčių mažinimo procese yra labai svarbus. Reikia, kad jie kalbėtųsi su vaikais, juos išklausytų, žinotų, kaip reaguoti ir kaip nukreipti vaiką tinkama linkme. Labai svarbu vaikus mokyti draugiškai bendrauti, mokyti atvirumo, kad vaikai nebijotų kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, su kokiomis problemomis susiduria.

Elmerio_nuotykiai_dKaip vaikams parodyti, kad Mes ir Jie esame labai panašūs? Kad mūsų visų skirtingumas turi būti gerbiamas, o ne tyčiojamasi iš jo? Svarbu pradėti kalbėtis. O jeigu sunku rasti pretekstą pokalbui – kartu skaitoma ir aptariama knyga gali būti puiki pokalbio apie skirtybes, įvairumą ir patyčias pradžia.

Su ikimokyklinukais pasikalbėti apie jausmus ir empatiją gali padėti David McKee knyga „Elmerio nuotykiai“. Kartu su vaiku skaitant istoriją apie spalvotą drambliuką galima kalbėtis apie tai, kad aplink mus yra labai skirtingų, tačiau įdomių žmonių su savo istorijomis. Reikia tik mokėti į kiekvieną įsiklausyti.

Gendrutis Morkūnas už meninę vertę apdovanotame kūrinyje „Grįžimo istorija“ kalba skaitytojams apie visuomenėje gyvuojančius mitus, socialinę atskirtį, baimę pažinti ir atrasti. Ragina visus turėti savo nuomonę. Tai talentingai parašyta knyga, kurioje lengvai, su humoru kalbama apie labai rimtus dalykus – norą pritapti prie kitų, patyčias, žmonių santykius ir jausmus.Grizimo_istorija_d

Vaikas jaučiasi nepritampantis prie klasės draugų? Mano, kad yra silpnesnis ar ne toks kaip visi? Panašiai jautėsi ir Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“ herojus peliukas Desperas. Vis dėlto neįprasta išvaizda nuvylęs net savo paties šeimą, peliukas Desperas stebina išskirtiniu jautrumu ir žygdarbiais. Ši istorija puikiai iliustruoja, kad kiekvienas savyje turime didelės stiprybės įveikti užgriuvusius sunkumus.

Pasikalbėti apie draugiškumo ir bendrystės galią gali padėti Shaun Tan knyga „Prarastas daiktas“. Ji yra apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje.

Ar gali labai skirtingi žmonės sutarti ir draugauti? Eiti į žygius? Siekti bendro tikslo? Clare Vanderpool knygos „Laivavedys Erlis“ veikėjai Džekas ir Erlis – be galo skirtingi ir, rodos, visiškai nieko bendra neturintys vaikai – ryžtasi leistis į neįtikėtinus nuotykius žadančią kelionę. Keliaujant kartu su veikėjais galima kalbėtis apie mūsų skirtingumą ir tuo pat metu bendrumą – kaip mes vienas kitą papildome ir praturtiname. Pokalbį ar diskusiją apie tai, kad aplink mus gyvena labai įvairūs žmonės, gali paskatinti Katja Brandis knyga „Miškų bastūnai“. Ji yra apie kitokius, mums neįprastus žmones, kurie gyvena tarp mūsų. Ši knyga gali būti puikus pretekstas pasikalbėti apie kitokius asmenis, kodėl jie tokie pat svarbūs kaip ir mes.

Misku bastunai_dPakalbėti su vaikais apie empatiją, kitų jausmų suvokimo svarbą, kad sunku kartais būna visiems, gali paskatinti dar viena Gendručio Morkūno knyga. „Iš nuomšiko gyvenimo“ pasakojama apie keistąją nuomšiko užduotį ir gyvenimą vaikų namuose. Kas yra nuomšikai? Kodėl jie privalo būti stiprūs ir nuožmūs? Kodėl sunkiausia žmogui, kai jis vaikas? Tiek klausimų kils ir dar daugiau bus galima jų aptarti skaitant knygą kartu su vaikais.

Visi mes susiduriame su labai įvairiomis problemomis, vaikai taip pat. Tad ir prieiti prie vaiko reikia atitinkamai. Specialistai pataria kalbėtis, bet kartais prakalbinti vaiką būna labai sunku – jis nenori atsiverti, nes apie save kalbėti yra sunku daugeliui. Knygos ir jų herojai tokiose situacijose gali puikiai ateiti į pagalbą. Kalbant apie konkretų veikėją ir jo problemas bei bandant rasti sprendimus, kartu galime geriau suprasti ir kaip elgtis su mūsų pačių problemomis. Arba bent jau atsiras postūmis jas spręsti.

Vaiva Rutkauskaitė

Svajonės pildosi – grafikos dizainerė Kristina Moriakinaitė iliustravo mėgstamiausią savo vaikystės knygą

Įsivaizduokite, kad vaikystėje turėjote knygą, kurią be galo mėgote ir skaitėte daugybę kartų. Įsivaizduokite, kad suaugęs gavote iš leidyklos pasiūlymą savo mėgstamiausią knygą iliustruoti! Taip nebūna? Būna! Grafikos dizainerė Kristina Moriakinaitė vieną dieną netikėtai sulaukusi pasiūlymo iliustruoti E. B. White’o knygą „Gulbės trimitas“ jį priėmė su džiaugsmu ir jauduliu. Kaip vyksta knygų iliustravimas? Kas sunkiausia, o kas įdomiausia iliustruojant knygas? Viską apie tai ir dar daugiau mums papasakojo Kristina Moriakinaitė.

Kristina Mokiakinaitė_asmeninio albumo nuotrauka.jpg

Kristina Moriakinaitė. Asmeninio albumo nuotrauka

Jeigu būtume susitikusios jaukioje kavinukėje, kuo vaišintumėtės? Kuo mėgstate save palepinti?
Kavinėse dažniausiai užsisakau šaltos kavos su pienu (šypsosi).

Kuo šiuo metu gyvenate? Kokios būna įprastos dailininkų-iliustruotojų dienos?
Šiuo metu Kaune studijuoju Taikomąją grafiką magistrantūros pirmame kurse bei esu laisvai samdoma grafikos dizainerė, iliustruotoja. Esu gana užimta, mintys dažnai sukasi aplink darbus ir įvairius projektus. Dailė visada buvo mano hobis, todėl nepasakyčiau, kad man tai yra tik darbas. Gal labiau gyvenimo būdas.

Ar turite vaikystės prisiminimą, kurį norėtųsi iliustruoti?
Kiek prisimenu vaikystę, tikriausiai nebuvo nė vienos dienos, kada nepieščiau. Labai mėgdavau tiek vartyti iliustruotas knygas, tiek žiūrėti animacinius filmukus, filmus, žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai man padėdavo lavinti vaizduotę bei skatindavo pačiai kurti istorijas ir komiksus. Galbūt norėčiau ateityje tai pratęsti ir išleisti savo pačios parašytą ir iliustruotą knygą arba komiksą.

Kaip Jūs susidomėjote grafiniu dizainu ir iliustravimu?
Kaip jau minėjau, dailė visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Esu kupina įvairių minčių bei idėjų ir nežinau geresnio būdo tai perteikti, nei piešiant. Taip pat man patinka kurti estetiką, kurti knygų arba internetinių platformų dizainą, suteikti jiems gyvumo. Grafikos dizainas yra labai plati specialybė – tai neapibūdina vienos dailės technikos, tai gali būti ir tradicinė dailė, ir skaitmeninė. Dėl to ir nusprendžiau pasirinkti šią specialybę.

gulbes trimitas_dKnyga „Gulbės trimitas“ – Jūsų pirmoji iliustruota knyga, tiesa? Ar nudžiugote gavusi pasiūlymą šią knygą iliustruoti?
Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje teko kurti ne vieną iliustruotą knygą, tačiau „Gulbės trimitas“ buvo pirmoji didelio tiražo knyga. Be abejo, apsidžiaugiau gavusi tokį pasiūlymą. Taip pat džiaugiausi ir dėl to, kad kaip tik ši knyga buvo viena mėgstamiausių vaikystėje.

Kaip vyksta knygos iliustravimo procesas? Kas lengviausia, kas sunkiausia?
Niekada nepradedu nuo detalių – pirmiausia eskiziškai sukuriu bendrą iliustracijų kompoziciją – tolygiai jas išdėstau knygos turinyje. Tikriausiai tai ir būna sunkiausias bei atsakingiausias procesas – reikia suderinti visas iliustracijas tarpusavyje, kad nesikartotų panašios kompozicijos arba rakursai. Taip pat svarbu, kad pati iliustracija perteiktų tekste pateikiamą žinutę. Na, o lengviausia dalis tikriausiai ta, kai jau prasideda detalizavimas, paskutinių štrichų dalis.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Yra daug veiklų, kuriomis mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Bet labiausiai mėgstu laiką gamtoje – atrodo, ten nei veiklos, nei ramybės niekada netrūksta.

Ar iliustruoti galima išmokti, ar tai turi būti duota?
Tikrai galima išmokti iliustruoti. Net jei žmogus yra apdovanotas talentu, sunkus darbas bei ryžtas užima labai svarbią dalį iliustruotojo gyvenime.

iliustracija

Iliustracija knygai „Gulbės trimitas“

Viena tinklaraštininkė rašė: „Iliustracijos knygai „Gulbės trimitas“ suteikė spindesio, kurio jai taip trūko – juk tokias knygas malonu, nutaisius dvasingą miną, dovanoti tiems, kam nori padaryti įspūdį“. Kam pati dovanotumėte šią knygą?
Smagu girdėti tokį atsiliepimą. Pati jau padovanojau šią knygą savo mamai bei močiutei. Dar kai buvau labai maža, šios moterys mane visad palaikydavo ir skatindavo neapleisti mano meilės dailei, tad jos buvo pirmosios, su kuriomis pasidžiaugiau knyga.

Ko palinkėtumėte visiems knygas mylintiems vaikams?
Palinkėčiau neapleisti šios meilės. Manau, kad tai, ką žmogus labai myli vaikystėje, nesvarbu, ar tai knygos, dailė, muzika ar kas nors kita, tai jam visada užims svarbią dalį gyvenime.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Ramutė Skučaitė ir Jūratė Račinskaitė: įkvėpimą randame ir eilėraščio eilutėje

Ramutė Skučaitė yra poetė, dramaturgė, vertėja, dainų tekstų autorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Jūratė Račinskaitė yra nepriklausoma menininkė – dailininkė, scenografė. Jūratė yra Ramutės dukra, o šiam šeimyniniam ir kūrybiniam tandemui bendradarbiaujant gimsta knygos. Tokios, kuriose įrašyti eilėraščiai vėliau suskamba ir vaikų, ir suaugusiųjų lūpose. O atmintyje likusios eilėraščių eilutės ar posmeliai karts nuo karto atgyja.

_DSC0058

Ramutė Skučaitė. Linos Lukšaitės nuotrauka.

Peleda zino_d„Maži pelėdžiukai, / Pluksnelės jų raibos… / Maži pelėdžiukai / Pabudo ir raivos.“ Tokiomis eilutėmis skaitytojus pasitinka naujausioje Ramutės Skučaitės poezijos rinktinėje „Pelėda žino!“ esantis eilėraštis. Kai Ramutės ir Jūratės paklausiau, kas jos labiau yra – pelėdos ar vyturiai, jos abi tik pagūžčiojo pečiais ir atsakė, kad ir tokios, ir tokios! O kodėl – nežinia. Nes kur čia viską žinosi. Galbūt tik pelėda viską žino? Ramutė sakė, kad jeigu norėčiau sužinoti, ką žino pelėda ir ko nežinome mes, visi atsakymai yra knygoje „Pelėda žino!“. Ir dar pridūrė, kad to nenuginčysiu niekaip.

Aš ir nepuoliau ginčytis, nes kai pavasaris už lango (bent jau kalendorinis), tai ginčytis nesinori, tik džiūgauti. O kas labiausiai džiugina Ramutę ir Jūratę šį pavasarį?
Kas gi džiugins, jei ne pats pavasaris!

Knygų kūrėjos lakoniškos. Gal dėl to, jog viską, ką jos nori pasakyti, jau sudėjo į eilėraščius, į knygas?

_DSC0130

Jūratė Račinskaitė

Ramute ir Jūrate, kai buvote vaikai, ar mėgote skaityti? Kaip pamilote knygas ir skaitymą?
Ramutė: aš mėgau labai – taip labai, kad ligi šiol atsimenu bemaž visas kada skaitytas knygas… Iki šiol gailiuosi, kad teturiu jų tik keletą. Už Jūratę galiu pasakyti: mėgo skaityti ir skaitė. Manau, kad neišsigins!
Jūratė: Tikrai ne.
Ramutė: Bijom, kad niekas nežino, kaip ima ir pamilsta…Užtat aš žinau, kodėl tokia mylima yra poetės kūryba. Dėl tikrumo, skaidrumo, jautrumo, nuoširdumo, dėl kuriamos vaikų ir suaugusiųjų pasaulio vienybės (už tai poetė buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija). Ramutė yra dėkinga visiems, kas ją apdovanojo. Tiki, kad tai buvo padaryta nuoširdžiai… (Kaip ir minėjau anksčiau – nuoširdumas yra neatsiejama poetės gyvenimo ir kūrybos dalis).

Iš kur kūrėjos semiasi įkvėpimo? Jos sako, kad „nėra tokio šulinio, upės ar ežero… Nereikia ir semtis: kartais užtenka pro lapus švystelėjusio spindulio, ant rankos nupuolusios snaigės… O gal eilėraščio eilutės.“

Nuo eilėraščių niekur nepabėgsime ir nepasislėpsime. O aš ir nebandau, nes jie man labai patinka!
Jūrate, kiek mamos parašytų eilėraščių mokate mintinai? Kuris Jums patinka labiausiai?
Nežinau. Tik žinau, kad esant skirtingoms aplinkybėms, staiga ima ir išplaukia mintyse posmas ar eilutė. Daug jų – ir įvairių.

Jūratė Račinskaitė ir Ramutė Skučaitė.jpg

Ramute ir Jūrate, esate mamos ir dukros kūrybinis tandemas. Ar lengvai pavyksta sutarti kuriant?
Ramutė: Paprastai mąstom panašiai. Tesiskiria tik kūrybos išraiška.

Po šio atsakymo aš nedrįsau daugiau kamantinėti kūrėjų. Norėjosi jas tausoti, kad liktų kuo daugiau jėgų kurti. Bet vis dėlto nesusilaikiau ir uždaviau paskutinį klausimą, po kurio tik tyliai atsisveikinome.

Ramute ir Jūrate, kokį vieną patarimą duotumėte vaikams? Ko jiems palinkėtumėte?
Skaityti ir skaityti. Nesiliauti skaičius. Visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kaip gimsta knygos, kuriose skamba muzika

Violetos Palčinskaitės besidomintiems vaikų literatūra pristatyti greičiausiai nereikia. Poetė, dramaturgė, scenaristė ir vertėja – tiek veiklų aprėpia vaikų mylima kūrėja. Jos kūrybą skaitytojai lygina su pavasariu – žaismingu, šviesiu, gaiviu. Juk kada, jeigu ne pavasarį skaityti eiles! O jeigu pavasaris būtų muzika, kokia ji būtų? Kokia muzika tapo įkvėpimu vienai iš Violetos Palčinskaitės knygų? O kokie kūriniai gimsta, kai susitinka dvi klasikinės muzikos gerbėjos? Apie tai ir kalbėjomės su knygos „Stebuklinga Mocarto fleita“ kūrėjomis rašytoja Violeta Palčinskaite ir dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene.

_DSC0994

Violeta Palčinskaitė

Jeigu pavasaris būtų muzika, kokia ji būtų? Kokia Jūsų skaityta knyga labiausiai primena pavasarį?

Violeta Palčinskaitė: Manau, pavasaris ir yra muzika. Jis groja lietaus lašais į senamiesčio stogus, besiskleidžiančiais gėlių pumpurais, lengvu vėjeliu alyvų krūmuose ir sugrįžusių paukščių giesmėmis… Pavasaris – tai paukščių gaudytojas Papagenas ir jo užburtoji fleita… Pavasaris – tai Mocartas! Ir kiekviena knyga, kurioje daug šviesos, gėrio, geros nuotaikos ir meilės.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Pavasarį atspindinti muzika – kupina netikėtų žaismingų akordų, šviesių tonacijų, vingrių melodijų, veržlaus ritmo ir žaižaruojančių trelių. Man viena iš labiausiai pavasariškų knygų – mano vaikystės laikų Anos Gelhar knygelė „Ateik, geguži mielas…“ apie mažojo Mocarto vaikystę su pavasariui skirtos dainelės natomis.

Kokią vietą Jūsų gyvenimuose užima klasikinė muzika?

Violeta Palčinskaitė: Klasikinė muzika yra didelė dalis mano pamėgtos muzikos, nes nuo vaikystės tėvai vesdavosi į klasikinės muzikos koncertus. Mokiausi Kaune, septynmetėje Muzikos mokykloje.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Besimokydama Čiulionio menų gimnazijoje galvojau, kad tapsiu profesionalia smuikininke, bet paskutiniais metais pasirinkau dailininkės kelią. Turėjau puikią galimybę susipažinti su įvairiais muzikos žanrais ir kryptimis. Bet klasikinės muzikos lobynai mano širdyje užėmė pačią didžiausią dalį. Be šios muzikos negaliu praleisti nė dienos, ji – kaip tyro vandens gurkšnis, būtinas išgyventi.

Stebuklinga Mocarto fleita_dKodėl būtent Mocarto muzika tapo įkvėpimu knygai „Stebuklinga Mocarto fleita“?

Violeta Palčinskaitė: Norėjau atkreipti skaitytojų dėmesį ne tik į Mocarto operos, kuri laikoma viena iš pačių gražiausių pasaulio operų, muziką, bet ir į pirmapradį jos tekstą, libretą, pasaką, kurią seka šis žavingas kūrinys.

Ar rašant ir piešiant klausotės muzikos? Ar ji neblaško?

Violeta Palčinskaitė: Muzikos klausausi prieš rašydama arba po. Rašymas iš manęs pareikalauja be galo didelio susikaupimo, todėl lieku tik su savim.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Piešdama dažnai klausausi įvairios muzikos, bet tik tuomet, kai iliustracijos kompozicija jau sukurta ir lieka ją techniškai išpildyti. O piešdama iliustracijas knygai „Stebuklinga Mocarto fleita“ klausiausi… Bacho kantatos. Žinoma, „Užburtąją fleitą“ prieš tai perklausiau dešimtis kartų!

Kaip kilo mintis integruoti operos fragmentus į tekstą, kaip juos atrinkote?

Lina Eitmantytė-Valužienė: Šią mintį įkvėpė noras ieškoti originalių knygos formų, skatinti vaikus naujai atrasti literatūrą ir klasikinę muziką. Operos muzikinius fragmentus „iškirpau“ daug kartų klausydama kūrinį ir atidžiai skaitydama Violetos tekstą. Tikslas – sudėlioti įžymiausių arijų fragmentus ir kitus „Užburtosios fleitos“ muzikos motyvus taip, kad jie papildytų ir praplėstų knygos veikėjų charakterius, emocijas, akcentuotų svarbiausias turinio mintis.

20180224_124

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kuo knyga, kuri skatina susipažinti su klasikine muzika, gali būti patraukli šiuolaikiniams vaikams?

Violeta Palčinskaitė: Šiuolaikiniai vaikai yra be galo imlūs, jiems nesvetimos visos šiuolaikinės technologijos, todėl išradingas teksto paįvairinimas muzikos garsais, manau, tikrai jų neatbaidys nei nuo teksto, nei nuo muzikinių fragmentų. O gal kils noras pasiklausyti pačios operos ar nueiti į Operos teatrą. Tokios knygos turėtų sužadinti vaiko smalsumą, praplėsdamos akiratį.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Vaikams būtina parodyti, kiek nuostabių dalykų yra juos supančiame pasaulyje. Tikiu, kad kiekviena galimybė prisiliesti prie laiko patikrintų verybių suteiks jiems naujų potyrių ir įkvėpimo atradimams.

Ar turite savo kurtą (parašytą, iliustruotą) mylimiausią knygą? Kodėl ją?

Violeta Palčinskaitė: Man visada mylimiausia knyga yra ta, kuri tik ką parašyta… Vėliau ta nuostata neretai keičiasi. Mamai juk visi jos vaikai yra vienodai mylimi, taip ir autoriui jo knygos…
Lina Eitmantytė-Valužienė: Visiškai pritariu Violetai. Kol kuriu iliustracijas, atrodo, kad knyga su jomis bus pati brangiausia, bet kai ši knyga gimsta, ji užima tokią pat svarbią vietą tarp kitų iliustruotų.

Be knygų ir muzikos, ar dar turite mėgstamų meno rūšių ar laisvalaikio leidimo būdų? Kokių?

Violeta Palčinskaitė: Patinka lankytis meno galerijose, teatruose ir, žinoma, neįsivaizduoju savo gyvenimo be kelionių.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Man, kaip ir Violetai, labai patinka keliauti, ieškoti naujų įspūdžių gamtoje, architektūroje, meno parodose. Taip pat mėgstu teatrą, kino filmus, fotografuoju, žaidžiu stalo žaidimus.

Ko palinkėtumėte visiems knygų ir muzikos gerbėjams?

Violeta Palčinskaitė: Linksmo, šviesaus, skambančio pavasario!
Lina Eitmantytė-Valužienė: Nuostabių atradimų, kurie pripildytų širdį šviesos ir džiaugsmo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė