Kai jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis telpa nedidelėje knygoje

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkutė. Dainoros Kašėtaitės nuotrauka.

Tiems, kas skaitė Neringos Vaitkutės trilogiją „Vaivorykščių arkos“ ir kitas knygas, šios autorės daug pristatinėti nereikia: jos tekstai išsiskiria itin vaizdinga, lengvai tekančia kalba, ryškiais veikėjų charakteriais ir nuotykių, staigmenų bei vidinių atradimų kupinais siužetais. Ir tai ne šiaip panegirikos: rašytoja labai gerai pažįsta vaikus ir jų pasaulį, tad pasakoja jiems ne pritūpusi ar pasilenkusi, o kartu sėdėdama ant stogo ir žemyn mataruodama kojomis. Neringos Vaitkutės knygos nukelia į erdves, kurioms išvysti prireikia visos vaizduotės galių ir kuriose veikėjams tenka kasdien priimti svarbius drąsos, garbės, pasiaukojimo spendimus. Ir niekur nerasite rimtuoliškų pamokymų, nes vietoje jų siūlomos patirtys. Skaitytojai patys apsisprendžia, ką palaikyti, kuo pasitikėti, ir čia pat patiria to pasekmes. Galime savo vaikus apsaugoti uždarę namuose, viską drausdami, arba leisti jiems patirti, rinktis, atrasti ir tik pabūti šalia, jei mūsų prireiktų.

Naujausioje N. Vaitkutės knygoje „Klampynių kronikos“ pasakojama pirmuoju asmeniu.klampyniu kronikos_sp Pagrindinė veikėja – mergaitė, vardu Agata, kuri kartu su šeima gyvena viename iš nedidelių Lietuvos miestelių – Mažosiose Klampynėse, kurias ji pati taip trumpai apibūdina: „Į mūsų miestelį galima atvažiuoti siauru jokiais ženklais nepažymėtu vieškeliu, nežymiai atsišakojančiu nuo asfaltuoto kelio. Kas žino, tas lengvai randa reikiamą posūkį, o kas nežino… tam ir nereikia žinoti. Mažąsias Klampynes iš visų pusių supa pelkės, tankūs miškai, juosia lėta tingi upė, nešanti tamsius vandenis iš vieno pelkynuose pasislėpusio ežero į kitą ir šnabždanti paslaptingu balsu.“

Klampyniu kronikos. Monikos Mitkutes iliustracija

Monikos Mitkutės iliustracija

Būtent šiame miestelyje per vienerius metus nutinka tokių dalykų, apie kokius tik proprosenelių pasakose ir legendose girdėjome. „Nors išmokome gyventi šių būtybių apsuptyje, kartais jos įneša smagios sumaišties, ir kol erzelis nurimsta, visos Mažosios Klampynės stovi ant ausų“, – ramiai konstatuoja Agata, drąsiai lėkdama ten, kur tik pakvimpa nuotykiais. Agata yra pati tikriausia svajonių draugė, nes jos namuose niekada nebūna liūdna ir kiekvienas priimamas kaip savas. Mergaitė turi brolį dvynį, jaunesnę seserį, vaikų knygoms iliustracijas piešiančią mamą ir gydančias mikstūras gaminantį tėtį. Dar kartu gyvena pati šauniausia, tvirto būdo ir geros širdies močiutė. Juodvi su mama žino įvairiausių ir kone magiškų būdų, kaip padėti susitvarkyti su vaikams ir visam miesteliui iškylančiais keblumais.

Tik nepamanykite, kad tai siaubo istorijos. Priešingai – autorė sudėjo į knygą daug gražiųMonikos Mitkutes iliustracija 2 mūsų tautosakos būtybių, o tik tam, kad skaityti būtų įdomiau, iš pradžių laksto šiurpuliukai, kurie netrukus pavirsta nuostaba ar net juoku. Čia knibžda gyvatės ir žalčiai, ieškantys pagrobtos gyvačių karaliaus karūnos, paslaptingame baltajame name gyvena dailios it lėlės mergaitės, skraido aitvarai, giriose laksto užkerėti vilkai, o pelkėse žybsi žaltvykslės ir už bet kurio medžio gali sutikti laumes, o žiemą vaikai gali pasivaikščioti iš žemės išnyrančiame dailiame rūme. Be to, kiekvienas Mažųjų Klampynių gyventojas turi po savo baubą. Autorė juos apibūdina labai detaliai: išvaizdą, pomėgius, santykius su kitais namų gyventojais, tad, jei Jūsų namuose kaip tik tokių užviso, bus labai pravartu sužinoti daugiau, užuot bandžius juos išguiti ar nuskriausti.

Monikos Mitkutes iliustracija 3Knygą iliustravo Airijoje gyvenanti dailininkė Monika Mitkutė, ir tai pirmoji jos iliustruota knyga. Taip nutiko, kad regis, viskas šioje knygoje susisiejo: lig šiol visuose Monikos ranka pieštuose darbuose vienur kitur šmėžuodavo mažutės, bevardės, nepiktos, tamsios būtybėlės baltomis akutėmis. Tad knygą iliustruoti galėjo tik ji – nepaaiškinamus, tačiau tokius savus padarėlius pažįstanti Monika Mitkutė. Kiekviena iliustracija be galo kruopščiai išpiešta, įdedant dalelę kasdienos, matytų ir patirtų dalykų, tuo pačiu skaitytojams paliekant vietos savoms interpretacijoms ir tęsiniams. Tai vienas tų gražių pavyzdžių, kai pateikiamas jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis, telpantis nedidelėje knygoje.

Už straipsnį dėkojame Agnei Skučaitei-Leonavičienei

Reklama

Rašytoja Audronė Meškauskaitė ir dailininkė Jurga Šulskytė – kūrėjos, prakalbinusios daiktus

Kartais besisukiodami kasdienybėje pamirštam pastebėti aplink save esančius daiktus. O jie tikrai galėtų papasakoti įdomiausių istorijų. Juk tiek mato ir žino! Rašytoja Audronė Meškauskaitė ir dailininkė Jurga Šulskytė savo knygoje „Interviu su daiktais“ žurnalisto Jurgio lūpomis prakalbino ir sagą, ir šukas, ir lagaminą, ir dar keletą daiktų, kurių gyvenimo istorijos ne tik stebina, bet ir įkvepia. Kokios yra šios kūrėjos? Kokie mėgstamiausi jų daiktai? Ar sunku imti interviu iš daiktų? Apie tai niekorimtukė Vaiva kalbasi su Audrone Meškauskaite ir Jurga Šulskyte.

Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte save skaitytojams?
Audronė Meškauskaitė: Klaidžiotoja, smaguriautoja, skaitinėtoja.

Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte save Jūsų iliustracijų gerbėjams?
Jurga Šulskytė: Bandysiu trimis žodžiais, nors tai labai labai mažai. Manau, esu nepasiduodanti maža žuvelė.

interviu su daiktias_interaktyvi„Interviu su daiktais“ – pirmoji jūsų knyga vaikams. Kodėl vaikams?
Audronė Meškauskaitė: Nes man jie labiausiai patinka iš visų žmonių, gyvenančių žemėje. Jiems visko norisi ir reikia, jiems dar tiek daug kas pirmą kartą, niekada negirdėta ir nematyta, visas pasaulis – stebuklingas. Su vaikais gali dalintis ir dalintis. O tai vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

Žinant žurnalisto Jurgio smalsumą, kokį šių laikų daiktą jis norėtų pakalbinti?
Audronė Meškauskaitė: Modernių daiktų Jurgis nemėgsta, nes jie labai sudėtingi ir gendantys. Bet tikriausiai siurblį-robotą. Jo elgesys namuose atrodo keistas, tarsi jis čia būtų šeimininkas – landžioja, kur užsinorėjęs, tvarką daro. Žodžiu, įtartino charakterio, todėl galima ką nors įdomaus iškvosti.

Perskaičiusi knygą, kaip įsivaizdavote žurnalistą Jurgį ir visos knygos nuotaiką?
Jurga Šulskytė: Rašytoja sukūrė tokį gyvą personažą, kad perskaičius tekstą Jurgis be ceremonijų iš mano galvos išlipo tiesiai ant popieriaus lapo. Pradžioje jis buvo labiau įmitęs, tvarkingai susišukavęs, bet kol lakstė paskui daiktus, medžiodamas interviu, labai suliesėjo ir pasišiaušė… O šiaip knygą įsivaizdavau vientisai, ramiai iliustruotą, kad būtų atsvara dinamiškam tekstui, o išėjo priešingai – margai margai iliustruota. Man kartais net baisoka ją atsiversti, atrodo, kad kažkas būtinai iš ten iškris!

Ar esate pati kada nors ėmusi interviu iš daikto? Koks tai buvo daiktas?
Audronė Meškauskaitė: Ne, interviu to vadinti negalima, bet ant kvailiojančio

AM

Audronė Meškauskaitė. Asmeninio albuno nuotauka.

kompiuterio dažnokai rikteliu: „Na, kas tau darosi? Įsijunk pagaliau!“, niekaip neužverdančiam arbatiniui murmu: „Greičiau, greičiau, vėluoju“. Prisipažinkite, kad ir jūs kalbatės su daiktais. Tikite, kad jie gyvi, viską girdi ir supranta. Kodėl gi kartais nepasiklausius, ką jie atsako?..
Anksčiau dirbau žurnaliste ir pakalbinau daug žmonių, daiktams laiko neužteko. O dabar galima ir pamėginti.

Papasakokite, kodėl knygoje išskyrėte būtent lagaminus, šukas, degtukus, šaukštus, šakutes, adatas, sagas, veidrodžius ir akinius?
Audronė Meškauskaitė: Apsidairiau po kambarį, ir tiek. O kam toli vaikščioti, jei įdomybės čia pat po nosimi guli. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau už adatą – vos įžiūrėti galima. Bet kai išgirsti jos istorijas, supranti, kad tavo namuose telpa suslėptas pasaulis ir visa žmonijos istorija, kad mažiausias menkniekis yra svarbus. Taip ir mokaisi mylėti, vertinti tai, kas yra šalia, džiaugtis gyvenimu.

Ar turite savo mylimą talismaną ar daiktą, su kuriuo labai sunku išsiskirti?
Jurga Šulskytė: Jų tikrai buvo ne vienas. Geriausiai prisimenu gautą dovanų gražų parkerį. Su juo nesiskyriau gerus dvidešimt metų. Šiuo metu parkeriui beveik trisdešimt metų ir jis išėjęs į pensiją ilsisi pieštukinėje ant mano stalo. Net gaila, kad dabar tokių mylimų daiktų neturiu. Laikui bėgant prisirišimai kažkur išgaravo. Nors visai norėtųsi vėl išgyventi tokią draugystę, kokia siejo mus su parkeriu.

Su kūrybine krize susiduria net ir patyręs žurnalistas Jurgis. O ar jus ji aplanko? Kaip tada elgiatės?
Audronė Meškauskaitė: Nerašau. Tiesiog pasėdžiu ir palaukiu. Kai nesinori rašyti ir į galvą niekaip neateina gerų minčių, dažniausiai norisi daryti ką nors kita, ypač – tinginiauti. Krizė labai jau skambus žodis, bet tikrai būna dienų, kai du žodžius parašai, o tris ištrini – niekaip nesiseka. Tada lauki kitos dienos, kai žodžiai smagiai patys į sakinius sušoka.

Kaip apskritai rašote? Ryte, vakare ar bet kada?
Audronė Meškauskaitė: Bet kada ir kur papuolė, jei tik reikia. Tik rašau aš ne tiek daug, kad turėčiau ritualų. Jeigu būčiau tikra rašytoja, gal ir turėčiau.

vejasplaukuose

Jurga Šulskytė. Asmeninio albuno nuotauka.

Ką, be knygų iliustravimo, dar mėgstate veikti?
Jurga Šulskytė: Mano mėgstamos veiklos labai paprastos – tingėti ant sofos, žiūrėti daug daug filmų, klausytis muzikos, eiti pasivaikščioti ir pabūti vienai.

Ar planuojate rašyti vaikams ir toliau? Juk liko tiek daug nepakalbintų daiktų…
Audronė Meškauskaitė: Visko gali būti. Juk kai įpranti ką nors daryti, sunku sustoti. Kartais žvilgsnis užkliūva už kokio nors daikto rankinėje ar ant darbo stalo ir norisi artimiau susipažinti. Daiktuose slypi ne tik tos istorijos, kurias kartu gyvendami patyrėme, bet ir žmonių išmintis, kurios prireikė juos išrandant ir tobulinant, visų mūsų svajonės ir keistenybės. Smalsumas tikriausiai įveiks mane.

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?
Jurga Šulskytė: Svajonių svajonė būtų knygas, su kuriomis užaugau, paversti grafiniais romanais – vieną iš romanų apie indėnus arba kurią Džeko Londono apysaką. O realesnė svajonė – iliustruoti bent vieną iš savo sugalvotų istorijų, bet tam vis sutrukdo anksčiau minėtos mėgstamos veiklos…

E. V. Buožytė: „Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas“

Šių metų vasario pabaigos Eidvilė Viktorija Buožytė laukė su ypatingu nekantrumu ir jauduliu. Savo pirmąją ir parašytą, ir iliustruotą knygą „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė”  ji pirmąkart į rankas paėmė Knygų mugės metu. Ir kiek tuokart buvo džiaugsmo akyse ir širdyje. Tuo džiaugsmu iškart norėjosi dalintis su kitais. Kaip prasidėjo Eidvilės Viktorijos kelias į vaikų literatūrą? Kas ją įkvepia kūrybai? Ir kodėl ji savo knygos pagrindiniu herojumi pasirinko kibirą? Apie tai kalbėjome su debiutuojančia rašytoja ir patirties turinčia iliustruotoja.

20180224_145Prisistatykite mūsų skaitytojams – iš kur esate kilusi? Kur studijavote?
Esu vilnietė, čia gimiau, augau ir gyvenu dabar. Vaikystėje gyvenome jaukiame bute Antakalnyje, miškų apsuptame name, su broliu, sese, mama ir tėčiu. Kai mama mane išmokė skaityti, knygos nepaleisdavau iš rankų ištisas dienas! Iki šiol skaitymas ir klajonės gamtoje – mėgstamiausi užsiėmimai.
O ir moksluose atsispindi mano meilė knygomis – vidurinėje ir aukštojoje mokykloje rinkausi grafikos specialybę ir iliustraciją.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į vaikų literatūrą? Kada supratote, kad norite tapti būtent vaikų knygų rašytoja ir dailininke?
Būdama šešerių ar septynerių iliustravau pirmąją istoriją. Tai buvo H. K. Anderseno pasaka apie bjaurųjį ančiuką. Nuo tada vis daugiau piešiau ir svajojau kurti tikras knygas vaikams. O kai svajonių labai sieki, jos išsipildo su kaupu!

„Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ yra pirmoji jūsų parašyta knyga, tačiau iliustravusi esate ne vieną. Kaip skiriasi kūrybos procesas? Ar savo tekstą iliustruoti yra lengviau, ar sunkiau?
Kuriant paveikslėlių knygą procesas labai įdomus! Teksto ir iliustracijų kūrimas susipina ir viskas vyksta tuo pačiu metu. Rašant tekstą, šalia atgyja piešti veikėjai, o piešiant iliustracijas vis atsiranda naujų detalių tekste.

Vieni dailininkai, pabandę parašyti ir iliustruoti savo istoriją, vėliau to baidosi. Kiti, atvirkščiai, į svetimas knygas daugiau nebesidairo. O kaip jaučiatės jūs, kai pamatėte, kad galite ir rašyti?
Jaučiuosi tarsi atradusi raktą, kuriuo galiu atrakinti mintyse pasislėpusias istorijas ir jas paleisti lakstyti knygose. Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas ir pačiai vienai, ir kartu su kitais autoriais!

Jūsų iliustracijos tikrai patraukia akį. Iš kur semiatės įkvėpimo?20180224_140
Kasdien stebiu žmones, gamtą, miestą. Mokausi iš Lietuvos ir užsienio iliustruotojų, rašytojų, fotografų, muzikantų ir kitų kūrėjų. Laikui bėgant žinios ir įkvėpimas kaip vijokliai apraizgo idėjas ir pavirsta naujais kūriniais.

Ne kiekvienas drįstų pagrindiniu knygos herojumi pasirinkti kibirą. Kodėl būtent šis daiktas?
Kartą išgirdau, kad senelių sode gyvena skardinis kibiras, į kurį vaikai kadaise rinkdavo obuolius. To kibiro vardas buvo Čarlis! Pamaniau, kad būtina papasakoti apie to puikaus kibiro nuotykius!

Pats Čarlis atkeliavo iš Amerikos ir apskritai yra matęs daug daugiau nei jo draugai ar netgi eilinis žmogus. Kokią vietą jūsų gyvenime užima kelionės?
Kelionės – pats gaiviausias įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu keliauti, o keliaudama kurti – naujos idėjos tuomet trykšta sraunia upe, tik spėk žvejoti!

Kaip svarbu gyvenime turėti tokį ištikimą draugą kaip pelė Pupelė?
Labai svarbu! O kad turėtume tokius gerus draugus kaip Pupelė, turime ir patys būti pačiais ištikimiausiais draugais.

Ar rašysite vaikams toliau? Galbūt jau turite kitos knygos idėją arba netgi esate ją pradėjusi?
Mintyse kirba visokiausių idėjų, kurios kaupiasi eskizuose ir juodraščiuose. Ateityje jos kaip medžiai išaugs į gražias, spalvingas knygas.

Edgaras Straukas: „Iliustruodamas knygas noriu užkrėsti skaitytoją savo patirtais išgyvenimais“

Edgaras Straukas – perspektyvus grafikos dizaineris, atvirukų bei knygelių vaikams iliustruotojas. Jo piešiniai žavi ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Juk viršelis tikriausiai būna pirmas dalykas, kuris patraukia knygą paimti į rankas? Kūrėjas papasakojo apie knygų iliustravimo ypatybes, kiek kartų skaito knygą prieš ją iliustruodamas ir kokie herojai žavi jaunimą.

straukasKaip prasidėjo Jūsų, kaip knygų iliustruotojo, karjera?

Retrospektyviai žvelgiant, pirmų užuomazgų, kurios išaugo į dabartinį mane maloniai apraizgiusį iliustruotojo karjeros vijoklį, galėčiau rasti vaikystėje. Pradedant stojamuoju piešimo egzaminu į pirmą klasę sustiprintos dailės mokykloje; tęsiant kartais pamokų metu piktnaudžiautu laiku piešiant sąsiuvinio gale ir baigiant netikėtu pasiūlymu po studijų – iliustruoti vaikišką knygutę.

Kokia buvo pati pirma Jūsų iliustruota knyga? Ar prisimenate, kaip vyko darbas su ja?

Tai buvo „Naisių sodo gyventojų rūpestėliai ir džiaugsmeliai“ – Vaidos Kavaliauskaitės istorija apie realaus kaimo fantastinių gyventojų iššūkius ir kasdienybę. Nuslūgus netikėtumo ir suteiktos progos džiaugsmui apsupo mintys – nuo ko gi pradėti. Žinių pilnais kibirais teko semtis tiek iš kitų kūrėjų knygų, tiek ir iš internete plaukiojančių pamokų. Padrąsinančiai nuskambėjo ir gerb. Kęstučio Kasparavičiaus atsakymai į tuomet gluminusius klausimus.

Ar iliustruodamas knygas visas jas perskaitote nuo pradžių iki galo, ar tik ištraukas?

Pirmiausiai perskaitau visą knygą bendrai nuotaikai ir vaizdui susidaryti. Antrą kartą skaitant jau galima pasižymėti kylančias idėjas atskiriems istorijos epizodams, vėliau iš jų atsirenkant labiausiai kūrinį papildančius iliustracijų eskizus. Pradėjus naują projektą visada yra didžiulis noras tiesiog imti ir piešti, bet jį šiek tiek sutramdžius iliustracijos dažniausiai tampriau susisieja tarpusavyje.

Ar buvo kilusi mintis parašyti savo knygą? Gal jau turite ir siužetą?

zuikis

Iš knygos „Kaip zuikis jausmus pažino“

Minčių apie savas istorijas buvo ir tebėra. Su kiekvienu minčių sraigtelius guviau suktis privertusiu perskaitytu ar pamatytu siužetu kyla savitų interpretacijų, kaip galėčiau tai pritaikyti savo pasakojime, kaip galėčiau skaitantįjį užkrėsti tais išgyvenimais, kuriuos patyriau mintyse regėdamas epinę sceną.

Siužeto užuomazgų yra, tačiau jos kol kas labai jautrios dienos šviesai.

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?

Tokios nominacijos dar neturiu. Labiau linkstu prie medijos, kurioje garsiau kalba vaizdai negu žodžiai.

Kaip manote, koks stilius (knygų, aprangos ir pan.) šiuo metu patinka vaikams, jaunimui?

Manau, vis didesnį susidomėjimo pagreitį įgauna superherojų kultas, kylantis iš filmų, serialų ir „Marvel“ bei „DC“ komiksų pasaulio. Tai patvirtinti galėtų tiek dideli ir ilgalaikiai būsimų filmų planai, tiek ir gruodžio pradžioje pirmą kartą Baltijos šalyse vyksiantis „ComicCon“ renginys.

Sekant pasaulio ir vietinius įvykius dažnam norėtųsi turėti antgamtiškų galių, pagelbėjančių atstatyti teisybę ir pusiausvyrą.

vavava

Iš knygos „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“

Kaip manote, ar knygų iliustracijos turi atkartoti tai, kas parašyta knygoje, ar papildyti, sužadinti vaizduotę?

Manau, kad daugumoje atvejų iliustracijos turėtų papildyti perskaitytą, mintyse atgimusią situaciją. Kartais galima pavaizduoti net tai, kas įvyko prieš, po ar per pasakojamą momentą, bet, pavyzdžiui, neaprašytą knygoje aplinkos reakciją į veikėjų veiksmus, taip išplečiant ir praturtinant pasaulį, kuriame lankosi knygą skaitančio vaizduotė. Man pačiam dažnai patinka papildyti istoriją šalutiniais, trumpalaikiais veikėjais ar nepaminėtomis, tačiau derančiomis aplinkos detalėmis.

Ar vartydamas kitų dailininkų iliustruotas knygas vertinate jų darbą? Pastebite, ką būtumėte daręs kitaip? Kaip iliustraciją būtų galima patobulinti?

Dažniausiai su džiugesio šypsena įvertinu akis išsiplėsti ir ryškiau švytėti privertusių autorių kūrybą. Žinant, kiek laiko ir pastangų kartais užtrunka suregzti įtraukiančią kompoziciją ar iškrapštyti iš minčių kertelių užsiožiavusią, iš pirmo žvilgsnio paprastą idėją, jaučiu pagarbą kūrėjams.

Taip, žinoma, kyla kitoniškesnių situacijos iliustravimo sprendimų, tačiau kūrybiškai pelningesnė ilgalaikė investicija yra išnagrinėti, kodėl autorius būtent taip išfantazavo situaciją ir ką aš iš to galėčiau pasimokyti aš. O pasimokyti visada yra ko.

Ar iliustracijos gali pagerinti arba sugadinti kūrinį? Kodėl?

Manau, iliustracijos dažniausiai praturtina kūrinį. Retais atvejais yra tekę padėti knygą atgal į lentyną vien dėl neestetiškų piešinių. Priklausomai nuo knyga siekiamo tikslo būna, kad iliustracijos suteikia didumą bendros kūrinio vertės ir tekstas tik papildo detalėmis. Būna ir atvirkščiai, svarbu – balansas.

Jeigu reikėtų iliustruoti ateinančias žiemos šventes, koks tai būtų piešinys?

Tai būtų ramiai džiugi scena, kurią pamačius pasijustumėt truputį laimingesni, tyliau banguojančiomis mintimis ir šiek tiek šiltesne širdimi. Dangus pilnas žvaigždžių ir įsiklausius – girgždantis sniegas. Tokių šventinių dienų pasiilgau labiausiai. Pakaktų, kad būtų bent daug sniego.

Neringa Vaitkutė ir Marija Smirnovaitė: „Laikykime vieni kitus tvirtai apkabinę“

Neringos Vaitkutės knygų bagaže jau dvi fantastinių knygų trilogijos, o Marijos Smirnovaitės iliustruota knyga „Karžygiuko istorija“ išrinkta 2013 metų knyga vaikams. Kalbiname šias dvi kūrėjas neatsitiktinai, nes lapkričio mėnesį pasirodė naujausia Neringos knyga „Neišduosiu tavęs“, kurią iliustravo Marija. Kūrėjos papasakojo apie nuotaikas rudenį, knygas ir savo jaunystės žaislus.

Neisduosiu taves_dAr rudens melancholija kūrėjus veikia labiau teigiamai, ar labiau neigiamai? Kaip jaučiatės rudenį?

Neringa: Nežinau, kaip rudens melancholija veikia kitus, o aš pati jos dar nejaučiu. Manasis ruduo lekia šuoliais lyg pašėlęs žirgas, plevėsuodamas ugniaspalviais karčiais, nešdamas mane ant nugaros, melancholija nespėja mūsų pavyti. Regis, tik nugelto klevai, pasaulis paniro į saulės gintarą, o ant slenksčio jau stypso lapkritis. Šiandien vedžiojant šunį man ant rankovės nutūpė pirmoji snaigė. Paskui ją iš dangaus pabiro antra, trečia… stovėjau pūgoje, užvertusi galvą į dangų, ir vogčiom bandžiau pagauti snaiges liežuviu, o širdis tiesiog klykė iš džiaugsmo.

Galbūt melancholija mane pavys, kada atslinks giliausia rudens tamsuma, bet tikrai rasiu, kuo ją nušviesti – su didžiausiu malonumu ieškosiu kalėdinių dovanų mylimiems žmonėms, susirangysiu ant sofos, apsikabinsiu šunį ar katiną ir skaitysiu, rašysiu, kol raidės ims lietis akyse ir nykus rudeninis liūdesys gaus sprukti pabrukęs uodegą.

Marija: Ir teigiami, ir neigiami dalykai yra geri dalykai. Iš to susideda tiek tikras, tiek išgalvotas mūsų gyvenimas. Melancholija yra labai geras dalykas. Truputį liūdesio ar minoro nėra blogai. Būtų neįdomu visada tik laimingai ir linksmai gyventi. Tik linksmybės yra tiesiog baisiai nuobodu. Daug svarbiau, kas su mumis vyksta išgyvenant visas, o taip pat ir liūdnas, būsenas. Esu gimusi rudenį, ir man ruduo yra labai gražus bei visai neliūdnas laikas. Argi gali būti liūdna, kai gauni dovanų? Aišku, su gimtadieniais būna visaip. Būna akimirkų, kai tortus valgau labai melancholiškai, bet dovanos visada yra geras ir teigiamas dalykas. Ruduo visuomet susiklosto taip, kad turiu labai daug įvairios veiklos, tik spėk, kaip sakoma, suktis. O ar menininkus labiau veikia melancholija, aš nežinau. Kiek žinau, menininkus visada viskas veikia – ir ruduo, ir pavasaris, ir t. t. Jie galbūt dėl to ir yra menininkai, nes yra labai paveikūs dalykams, kurie vyksta aplinkui, o ne atvirkščiai.

Neringa, viename interviu buvote užsiminusi, kad burlaivių ir skrajūnų pasaulis bus ne vienintelė jūsų sukurta šalis. Kokią šalį sukūrėte savo naujausioje knygoje „Neišduosiu tavęs“?

Neringa: Šįsyk nekūriau naujos šalies. Rašiau apie pasaulį, kuriame gyvenu ir kurį pažįstu. Vietos ir žmonės atsidūrę knygos puslapiuose – kažkada mano matytų žmonių ir vietų atspindžiai. Aš pastebiu ir labai ilgai prisimenu įvairiausias smulkmenas, todėl tereikėjo uoliai pasirausti atminties kertėse.

Kaip kilo idėja sukurti būtent tokį kūrinį?

Neringa Vaitkute_2014_1

Neringa Vaitkutė

Neringa: Prisipažįstu (kaltai nunarinusi galvą), nebuvo jokio sąmoningo sprendimo ir jokių rimtų svarstymų. Vieną dieną, žiūrėdama, kaip žaidžia mano vaikai, spontaniškai sugalvojau pirmą sakinį, kuriuo galėtų prasidėti knyga ir nesugebėjau juo atsikratyti. Po pusės valandos jau žinojau, kaip knyga turėtų baigtis. Liko tik užpildyti puslapius raidėmis.

Rašiau, be gailesčio tryniau ištisus puslapius, vėl rašiau… dėliojau siužetą kaip margą skiautinį iš to, ką mačiau, girdėjau, jutau ir siuvau visa tai fantazijos siūleliais į visumą.

Buvo vasara, aplink tiek visokių pagundų, šio rankraščio neplanavau, todėl porą mėnesių palikau jį dulkėti aplanke. Paskui prisiminiau ir vėl pradėjau rašyti. Nežinau, kas privertė mane pabaigti šią istoriją. Gal ir aš kaip Gustė girdėjau mažą reiklų bronzos varpelį, neleidžiantį sustoti pusiaukelėje.

Ar galima teigti, kad šiek tiek nutolote nuo fantastikos žanro? Kodėl?

Neringa: Prisipažįstu, nutolau… bet reikia išbandyti ir kitus kelius, maknojant tais pačiais galima nukeliauti į nuobodulio šalį, o aš to tikrai nenoriu.

Ši jūsų knyga – pirmoji, kuri nėra trilogijos dalis. O gal vis dėlto reikėtų laukti tęsinių?

Neringa: Tęsinio neplanavau, kūriau istoriją, kuri tiesiog pasibaigs. Padėjau paskutinį tašką, o pailsėjusi pradėjau rašyti visai kitą pasakojimą, apie kitus herojus, kitus nuotykius.

Marija, kiek knygų jau esate iliustravusi? Kuri paliko didžiausią įspūdį?

M_smirnovaite_small

Marija Smirnovaitė

Marija: Jau dabar galėčiau pasakyti, kad daug. Dar ne šimtas, bet jau artėju ir prie šito skaičiaus. O jei rimtai, kiekvienos neskaičiuoju, gal virš 30 tikrai bus. Ir kol su jumis kalbame, dar keletas naujų knygų pasiruošusios išsiridenti į pasaulį. Ir dar kelios šiuo metu yra kuriamos, pasirodys knygynuose kitais metais. Didžiausius įspūdžius dažniausiai man palieka perskaitytos kitų knygos, o savo darbą aš labai paprastai vertinu. Iliustracijos visada yra kūrybinė užduotis ir ją atlikti visada noriu labai gerai, tiksliau, man pačiai turi patikti mano iliustracijos. Jos turi tikti ir knygos tekstui, tai yra svarbiausia. Įdomių iliustravimo projektų tikrai buvo ne vienas. Iš naujausių projektų: šią vasarą dirbau vienai Slovėnų leidyklai, iliustravau keturių knygelių seriją vaikučiams. Buvo įdomu ir šauniai pavyko. Iš naujesnių, įdomesnių projektų išskirčiau brailio raštu spausdintą knygą „Baltijos valdovė“. Buvo labai įdomu kurti iliustracijas šiai knygai ir brailines iliustracijas neregintiems vaikams, tai buvo visiškai nauja, su niekuo nesulyginama patirtis.

Kaip sekėsi kurti knygą „Neišduosiu tavęs“? Kaip vyko bendradarbiavimas su autore Neringa Vaitkute?

Marija: „Neišduosiu tavęs“ yra labai stipri Neringos parašyta istorija. Neringa puiki rašytoja, tegu tik nenustoja rašyti vaikams. Sakau jai, kad toliau rašytų ir tik nesustotų, nes žmonijai reikia tokių kūrinių. Istorija „Neišduosiu tavęs“ ypatinga ir šiam darbui reikėjo susikaupti labiau nei iliustruojant kitus kūrinius. Istorija jautri, stipri, kitam skaitytojui gal ir ašarą išspaus. Iš tiesų labai rekomenduočiau knygą paskaityti suaugusiems ir ypač tėvams. Labai tikra istorija, ne graudulinga, o tokia tikra, apie mus, apie mūsų vaikus ir kaip mes, suaugę, kartais užsisukę savo begaliniuose reikaluose nebematome nieko. Mums atrodo, kad lyg ir esame šalia savo vaikų, o iš tikrųjų nutolstame, patys nepajuntame kada ir kaip. Vaikai išmoksta mums nesakyti dalykų, išmoksta slėpti stiprius, sudėtingus jausmus ir viską išgyvena vienumoje. Suaugę apsigauna nesuprasdami, kodėl vaikai mumis nebepasitiki ir kaip seniai jie yra nutolę. Manau, tikrai verta tokias knygas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems skaitant išsianalizuoti jausmus. O iliustracijos, manau, pavyko gerai. Jau čiupinėjau išleistą knygą, esu labai patenkinta spauda ir darbu kartu su dizainere Lina Eitmantyte-Valužiene. Mums komandoje visada gerai sekasi, ji pagauna visus mano sumanymus ir labai šauniai realizuoja makete. Smagu, kad leidyklai „Nieko rimto“ tinka mano sugalvoti viršeliai, tai iš tikrųjų labai svarbu, kai ne tik iliustracijas apgalvoji, o ir prie galutinio knygos vaizdo gali prisidėti, tuomet kūrybinis procesas būna vientisas. Smagu, kad leidykla patikėjo man piešti iliustracijas vyresnei vaikų auditorijai. Tai viena pirmų knygų, kuomet turėjau progą piešti realistinio stiliaus iliustracijas. Man labai smagu, kai darbai ir užduotys būna įvairios. Tuomet ir aš kaip dailininkė turiu platesnes kūrybines galimybes.

Neisduosiu

Iliustracija iš knygos „Neišduosiu tavęs“

Ar Gustės personaže atpažinote nors kiek savęs?

Marija: Vaikystėje tokia drąsi kaip Augustė tikrai nebuvau. Nors ir man visko būdavo. Visi nesusikalbėjimai su suaugusiais, aprašyti knygoje, labai atpažįstami ir iš mano vaikystės prisiminimų. Manau, kiekvienam perskaičiusiam turėtų likti panašus įspūdis. Save atpažinau ir iš suaugusiųjų personažų. Man atrodo, didžiausią klaida, kurią daro suaugęs žmogus, tai manymas „Ai, tie vaikai, jiems viskas paprasta“. Nieko panašaus, kiekvienas vaikas jaučia lygiai taip, kaip suaugęs – labai daug ir stipriai. Vaiko jausmai nevaikiški, skirtumas, kad mes suaugę mokame save sunkiose situacijose apsaugoti, o vaikas šito tik mokosi. Mes klystame manydami, kad žinome geriau už vaikus ir jie turi mūsų klausyti. Deja, viskas atvirkščiai, turėtume mokytis juos išklausyti ir turėtume liautis galvoję, kad neturime laiko arba yra svarbesnių dalykų.

Neringa, Jūsų knygos „Neišduosiu tavęs“ veikėja Gustė sako: „Girdėti girdi, bet nesupranta“. Ar tikrai kitą suprasti būna taip sunku? Ir kodėl?

Neringa: Et, pasitaiko, kad būna sunku ir save suprasti, ką bekalbėti apie kitus… Manau, priežasčių ne viena: kartais, kai nuomonės išsiskiria, mes būname pernelyg užsispyrę. Nė vienas nenori pasiduoti, raižo lubas užriestomis nosimis, kol galop susipliekia, o tada jau nesvarbu, kuris buvo teisus. Kartais mes nenorime suprasti, nes taip patogiau. Jaukiai įsitaisome savo įsitikinimų lizdeliuose ir jaučiamės saugūs… kas žino, kokie pavojai laukia, jei iškiši nosį lauk? O jei viskas, kuo tikėjai, netiesa? O kartais mes paprasčiausiai žvelgiam iš priešingų ilgos tvoros pusių ir kiekvienam pasaulis atrodo kitoks. Būtų kur kas lengviau, jei, užuot ieškoję, kas mus skiria, ieškotume to, kas mus sieja.

Kaip nuo pirmosios jūsų parašytos knygos pasikeitė vaikai ir vaikų literatūra Lietuvoje?

Neringa: Vaikai nepasikeitė, nebent maniškiai paūgėjo ir dabar jau patys skaito knygas. Vaikai, su kuriais bendrauju, vis dar smalsūs, krečia eibes, prajuokina, būna, ir nuliūdina. Tik skaitančių vaikų vis mažiau ir man dėl to truputėlį skaudu. Juk pati esu knygų mylėtoja ir gerbėja, neskaitydama neišgyvenčiau nė dienos.

Atsirado naujų autorių, naujos knygos vaikams dygsta lyg grybai po lietaus, pasirinkimas vis didėja ir aš mintyse (būna ir garsiai) maldauju – jūs tik skaitykit, prašau. Nebūtinai mano knygas, griebkit ir skaitykit, kol rasit tą savąją, po kurios jau nebegalėsit sustoti ir jūsų vaizduotei atsivers ištisi pasauliai.

Ar vaikystėje turėjote mylimą žaislą? Koks jis buvo?

Neringa: Žinoma, turėjau ir puikiausiai juos pamenu – tai buvo ne pliušiniai žaislai, o pora nedidukiųNeisduosiu pyplys plastikinių trumpaplaukių lėlių. Vasarodama kaime žaisdavau ilgus ir sudėtingus žaidimus, garsiai pasakodama žaidimo siužetą, gaminau joms drabužius iš spalvotų audinių skiaučių, kalno šlaite, smėlynėje, išrausiau keletą urvų, prisikasusi molio gamindavau indus – ąsočius, lėkštes ir stiklines, paskui dar išdabindavau spalvotais dažais. Dažnai žaisdavome su pussesere, bet kartais ji tiesiog sėdėdavo greta ir žiūrėdavo, kaip aš viena žaidžiu, klausydama mano porinamų istorijų. Dabar, kai tos lėlės kažkur pasimetė, gailiuosi, kad buvau tokia žiauri savo vaikystės žaislams ir jų neišsaugojau. Laikyčiau jas saugiai užmigdytas mažoje dėžutėje, juk to vaikystės nuotykių bendrininkai nusipelno.

Marija: Jaučiu, kaip graudinuosi, prisiminusi visas su mylimais žaislais nutikusias liūdnas istorijas. Geriau prisiminti šviesius dalykus. Buvo visokių žaislų, bet pirmasis, kurį atsimenu iš pačios ankstyviausios vaikystės, – toks oranžinis kiškis, kuriam labai mėgau rišti į ausis kaspinėlius. Man buvo tik pora metukų ir tai patys ankstyviausi atsiminimai apie save. Atsimenu, rišdavau ir rišdavau jam tuos kaspinus į ausis.

Ko palinkėtumėte visiems mažiems ir dideliems žaislams?

Neringa: Linkiu, kad kiekvienas pliušinis ir nepliušinis žaislas rastų savąjį žmogų, kuriam būtų svarbiausias pasaulyje. Kad galėtų užmigti jaukiame glėbyje ir niekada nepasijustų išduotas.

Marija: Laikykime vieni kitus tvirtai apsikabinę, tvirtai tvirtai ir stipriai stipriai. Ir nepamirškime, arti prisiglaudus, vieni kitiems po įdomią paslaptį pašnabždėti.

Ką spalvotose užrašinėse pasižymi dailininkės?

 

Gyvenimas pilnas įdomių dalykų, kuriuos norisi atsiminti ilgai ilgai. Užsirašyti įkvepiančią knygos citatą, braškių pyrago receptą, idėją, ką padovanoti mamai, o gal net ką tik galvon šovusį dialogą istorijai, kurią pradėsi rašyti vakare. O kartais norisi ir piešti – galbūt draugo portretą, galbūt fantastinį gyvūną ar tą nuostabų medį, kurį pamatei parke. Tam visada pravers daili užrašinė ar bloknotas.

O kur eskizus piešia ir svarbius dalykus užsirašo dailininkės, kurios tuos nuostabius bloknotus kuria? Geriausias būdas sužinoti – paklausti.

Sigutė Ach

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Visur, kur tik įmanoma, nes esu besiblaškanti ir nuolat veikianti viską vienu metu. Popieriaus lapeliais dažnai nuklotas darbo stalas, pilna rankinė, automobilis ir net yra medinis padėklas, pilnutėlis užrašų, pasižymėjimų, eskizų, šiaip piešinėlių ir citatų.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Na, tai būtini gyvenime dalykai. Jie man primena knygas, kuriose gali pats būti herojumi, rašytoju ir skaitytoju vienu metu.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Nors gausiai išpuošiu savo kūrybos bloknotus, pati mėgstu storus, gero popieriaus ir be jokių dekoravimų, nes neužilgo pripiešiu ir prirašau iki pakraščių. Viršeliai gali būti dekoruoti, bet subtiliai.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Tai linksmiems ir romantiškiems užrašams tinkantys lapeliai, mano gyvenime – tai laiškeliai mane supantiems. Pvz.: nepirk bandelių, nes šiandien važiuosiu pro kepyklėlę ir ką nors parvešiu, ikiiiii… :)

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Nes jokia elektroninė erdvė negali atkartoti jausmo, kai paprastu pieštuku brauki per popierių, pieši ar kuri tekstą.

Vilija Kvieskaitė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?

Kaupiu dviejų tipų informaciją, kurią noriu atsiminti – tekstinę ir vizualią. Svarbius įvykius ir dalykus pasižymiu darbo kalendoriuje, o eskizus ir mintis pasipaišau bloknote baltais lapais. Kartais šios informacijos susipina tarpusavyje.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Popieriniai bloknotai man patinka dėl savo funkcionalumo – gali spontaniškai į juos piešti, rašyti, išplėšti lapą ir išlankstyt laivelį, įsimesti svarbų popierėlį. Patinka praėjus nemažam laiko tarpui peržvelgti, ką esu prirašius. Įdomių dalykų galima atrasti.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka minimaliai dekoruoti bloknotai. Kartais gerai atrasti jame kokį paveikslėlį ar motyvuojančią frazę, kai pačiai ūpo pritrūksta.

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Į darbo knygas, užrašų knygeles, bloknotus, mobilaus telefono atmintinę.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Manau, kad šiek tiek romantiškoms ir meniškoms asmenybėms būtina turėti savo bloknotą ir net ne vieną. Štai skambini susitarti dėl susitikimo ir besikalbant užsirašai datą, laiką, adresą, o jei pokalbis užtrunka, greta imi piešti ornamentukus ar figūrėles. Patogu, praktiška ir jauku. Be to, popieriniai bloknotai primena vaikystę ir paauglystę, kai nebuvo jokių atmintinių telefonuose, kai visas užduotis ir namų darbus užsirašydavome į sąsiuvinius. Kai turėdavome daug visokio dydžio užrašų knygelių, į kurias rašydavome adresus, sveikinimo tekstukus, perskaitytas knygas, matytus filmus, kelionių įspūdžius ir daugybę kitokių dalykėlių. Iki šiol turiu keletą tokių bloknotų išsaugojusi ir kartkartėm juos pavartau. Tai tarsi brangi praeities akimirkų mozaika.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka subtilūs, žaismingi, dekoruoti pastelinėmis spalvomis, tie, kuriuose nėra linijų ar langelių. Patinka ir kietu, ir minkštu viršeliu, su juostele viduje. Viršelyje turi būti nuotaikinga iliustracija ar nuotrauka. Tačiau turiu ir darbo knygų, kuriose languoti lapai labai praverčia – kaip ir mėnesių išklotinės, dienomis sudalinti plotai bei papildomi tušti puslapiai pastaboms užrašyti.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Viena iš mėgstamiausių užrašinių – ta, kurioje pasižymiu perskaitytas knygas, jų citatas. Užrašinėse susirašau kylančias kūrybines idėjas, darbo temų sąrašus, juos tobulinu, papildau, išbraukiu ir vėl perrašau. Turiu bloknotų, kuriuose susirašau savo pasižadėjimus, kituose – kelionių įspūdžius. Anksčiau su vaikais pildėme Nuotykių užrašines. Leisdavomės į žygį, kad ir 2–3 valandų trukmės. Tai, kas pakeliui sudomindavo, nustebindavo, fotografuodavome. O po to atsispausdinę nuotraukas jas klijuodavome į didelį bloknotą arba sąsiuvinį ir rašydavome joms komentarus. Taip atsirasdavo Žygio knyga, kurią labai miela pavartyti po keleto metų kokį nors jaukų žiemos vakarą.

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Ant popieriaus lapelių užrašinėje vyksta gyvas darbas. Juose lieka emocija, kurios niekada nepavyks užfiksuoti telefono atmintinėje.

Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“