Britų autorius ir iliustratorius Alex T. Smith: „Skaitykite su vaikais net kai jie išauga iš paveikslėlių knygų amžiaus…“

Alex T. Smith

Alexas T. Smithas

Kai Alexas T. Smithas buvo mažas berniukas, jis norėjo būti virėjas, triušis ar vaikų knygų iliustruotojas. Šiandien jis yra ne tik sėkmingas iliustruotojas, laimėjęs ne vieną nominaciją, bet ir itin spalvingai iliustruotos knygų serijos „Klodas“ autorius (kol kas lietuviškai išleidome tik vieną knygelę „Klodas mieste“). Šiame interviu Alexas T. Smithas pasakoja apie dar vaikystėje pamėgtas knygas ir dalinasi mintimis apie vaikų bendravimo vystymą ir jų skaitymo skatinimą.

Kokias knygas skaitei, kai buvai vaikas?
Mėgau viską, ką parašė Janet ir Alanas Ahlbergai – „Policininkai ir plėšikai“ yra viena mano mėgstamiausių knygų, nes ji juokinga, be to, joje daug detalių, kurias vaikas gali tyrinėti. Be to, tos knygos auga kartu su tavimi – visada mylėjau plėšikę močiutę ir jos pavogtą lapės kailį. „Tigras, užsukęs į svečius arbatos“, „Mikė Pūkuotukas“ ir istorijos apie trolius Mumius dar dabar yra vienos mano mėgstamiausių knygų!

Jei galėtum būti knygos veikėju, kuo būtum?
Norėčiau būti Eloiza iš Kay Thomson ir Hilary Knight knygų, nes gyventi Niujorko Plazos viešbučio apartamentuose 6-tajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atrodo kaip svajonė…

Kas geriausia skaitant knygas?klodas mieste_SP
Geriausia tai, kad tikrai yra knyga kiekvienam, ir tai, kad gali leistis į įvairiausius nuotykius, patogiai sėdėdamas fotelyje. (Ant mano kelių visuomet tupi bent vienas šuo, tad ir jis gauna patirti tuos nuotykius kartu!)

Kuri knyga yra tavo visų laikų mėgstamiausia?
„Tigras, užsukęs į svečius arbatos“, kurią parašė Judith Kerr. Istorija nuostabi, gražios ir iliustracijos, bet man labiausiai patinka tai, kad mažoji mergaitė išėjo vakarieniauti į kavinę, apsirengusi pižamą. Man tai atrodė taip įdomu ir nepaprasta, ir aš visada tikėjausi, kad susiklostys tokia situacija, kaip arbatos užsukęs tigras, kuri privers mane eiti su pižama vakarieniauti kavinėje…

Be knygų skaitymo, ką dar svarbiausio gali padaryti tėvai, norėdami padėti savo vaikui vystyti bendravimo įgūdžius?
Nepaprastai svarbu kasdien bendrauti su vaikais, nekalbant su jais „iš aukšto“. Vaikai iš tiesų yra daug gudresni, nei mes, suaugusieji, manome. Jiems patinka iššūkiai, jiems patinka, kai su jais kalbama dėmesingai. Nemanau, kad vaikams būtina viską suprasti, ir jei galvosi, kad jiems neįdomu, tai praleisi progą su jais be galo įdomiai pasikalbėti. Dievinu kalbėtis su savo mažais sūnėnais – jie yra visiškai pakvaišę ir turi nuostabius požiūrius ir nuomones apie pasaulį, ir, tiesą sakant, kai kurie suaugusieji galėtų iš jų pasimokyti! Kaip iliustruotojui, manau, verta pasakyti, kad piešimas bei kūryba yra dar vienas bendravimo būdas.

Alex T. Smith_photo by HachetteKokį vaidmenį skatinant tavo rašymo įgūdžius vaidino tavo tėvai?
Mano tėvai tikrai skatino mane būti kūrybingam. Atsimenu, kai per vienas mokyklines atostogas visai nebeturėjau ką piešti – buvau jau nupiešęs viską, ką turėjome namuose – mano mama davė man plytą! Tai buvo labai ilga vasara…
Mano senelis taip pat buvo didelis įkvėpėjas man augant, nes jis pats buvo rašytojas. Kai pradėjau eiti į mokyklą, jis man parašė istoriją, ką per dieną veikia mano žaislai. Tokias istorijas jis rašė kiekvieną dieną maždaug ketverius ar penkerius metus, kol galiausiai pačias geriausias sudėjo į knygą, kurią dar tebeturiu.

Kaip paskatinti savo vaikus ir anūkus skaityti? Kokias knygas tau patinka skaityti su vaikais?
Svarbiausia padaryti, kad skaityti būtų smagu. Jei mano sūnėnai skaito kažką, kas jiems nepatinka, neverčiu jų pabaigti. Kartais skaitymas gali tapti „mokykliniu“ ir tapti nuobodus, ir labai svarbu, jei tik įmanoma, užbėgti tam už akių. Manau, kad jei tik kažką skaitai, visai nesvarbu, kas tai. Kai mano brolis buvo mažas, jis amžių amžius praleisdavo skaitydamas atlasus ir žemėlapius! Skaitykite su vaikais net kai jie išauga iš paveikslėlių knygų amžiaus – skaitykite juokingais balsais, kvailiokite – tai geras būdas vaikus sudominti. Savo sūnėnams stengiuosi leisti rodyti kelią patiems – jei jie nori su manimi skaityti, aš tuo mėgausiuosi, kad ir ką skaitytumėme!

Ačiū už pokalbį!
Šaltinis: http://www.wordsforlife.org.uk/alex-t-smith

Knygų apžvalgininkas Artūras Ketlerius: „Bandydami skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas darome didžiulę skriaudą vaikams“

Gana įprasta matyti tinklaraštį apie knygas, kurį rašo moteris. Bet tikimės, kad jūsų nebenustebinsime, jeigu pasakysime, kad tinklaraščius apie knygas rašo ir vyrai. Artūras Ketlerius vienas iš jų. Kodėl jis rašo apie knygas? Apie tai, apie knygų skirstymą į berniukiškas ir mergaitiškas, apie mėgstamiausias knygas su ekonomistu, komunikacijos specialistu ir knygų apžvalgininku ir pasikalbėjome.

Arturas Ketlerius_asm. albumo nuotrauka.jpg

Artūras Ketlerius. Asmeninio albumo nuotrauka.

Save prisistatote esantis ekonomistas, knygų apžvalgininkas, buvęs žurnalistas, o dabar – komunikacijos specialistas. Kaip kilo noras aprašinėti knygas?

Vaikystėje turėjau labai paprastą svajonę – gyventi iš knygų skaitymo. Svajojau, kad tobulas gyvenimas būtų, jeigu man mokėtų už tai, kad skaitau knygas. Tokia svajonė, žinoma, neišsipildė, o jau baigęs mokyklą skaitymą gerokai apleidau.

Kai grįžau prie skaitymo, susidūriau su paprasta problema – knygų yra daugiau, negu kada nors pajėgsiu perskaityti, tad nusprendžiau daugiau laiko skirti tinkamų knygų pasirinkimui, tačiau pastebėjau, kad nebuvo mane tenkinančių knygų aprašymų. Literatūrologai mėgsta pasakoti apie knygas akademine kalba, kuri ne visiems yra suprantama, didelė dalis knygų apžvalgininkų daugiau dėmesio skiria bandymams įrodyti, kad patys galėtų būti rašytojai ir pamiršta papasakoti apie knygą, kuri ir turėtų būti recenzijos objektas.

Taigi, su kolega, buvusiu bendramoksliu nusprendėme rašyti, mūsų manymu, „žemiškesnes“ apžvalgas, kurios turėtų atsakyti į paprastą klausimą – ar jums verta gaišti savo laiką su šia knyga.

_DSC0513.jpg

Koks Jūsų santykis su knygomis buvo vaikystėje, paauglystėje, dabar? Kaip jis keitėsi? Kas jį keitė?

Vaikystėje knygos buvo mano nuolatinės palydovės. Kai dar nemokėjau skaityti, nuolat prašydavau, kad knygas man skaitytų šeimos nariai, vėliau laiką po pamokų leisdavau mokyklos bibliotekoje ir pamiršdavau paruošti namų darbus, nes įnikdavau į kokią nors įdomią istoriją. Labai greitai pamačiau, kad pačios įdomiausios istorijos man yra mokslinė fantastika, tad ėmiau ieškoti tokių knygų, ir buvau labai pasipiktinęs, kai mano gimtosios Kretingos suaugusiųjų bibliotekoje darbuotojai atsisakė pradinukui išduoti mokslinės fantastikos knygų ir nusiuntė į vaikų biblioteką…

Žavėjimasis knygomis po kurio laiko dingo. Net negaliu atsakyti, kodėl, tačiau ankstyvosios paauglystės laikotarpiu knygose esančios istorijos tiesiog nežavėjo. Vaikiškoms pasakoms buvau jau per didelis, o suaugusiųjų knygoms – per mažas. Taigi, toje neaiškioje paauglystės teritorijoje knygų reikšmė sumažėjo.

Laimei, kai buvau keturiolikos, o gal penkiolikos metų, iš mamos dovanų gavau Melvin Burgess „Heroiną“, kuris priminė, kad knygose yra įdomių istorijų. Nuo tada skaitymu vėl susidomėjau, tačiau dėl užimtumo, mokslų, darbo ir kitos veiklos studijų metais knygas buvau gerokai apleidęs.

Visgi, mano santykis su knygomis išliko panašus nuo vaikystės. Knygos yra naujų žinių šaltinis ir galimybė patirti naujų potyrių. Aš vis dar esu mokslinės fantastikos gerbėjas ir vis dar manau, kad pradinukus reikėtų įleisti į suaugusiųjų bibliotekas (šypsosi).

_DSC0078.jpg

Kiek teko pastebėti, vyrų, rašančių tinklaraščius apie knygas, yra daug mažiau nei moterų. Ar tiesa? Kaip manote, kodėl taip yra?

Na, Knygosnugarele.lt tinklaraščio įkūrėjai yra du vyrai, trečioji rašytoja yra mano žmona, tad sakyčiau, jog lytis neturi didelės reikšmės knygų apžvalgoms. Kita vertus, pastebiu, kad moterų, rašančių apie knygas, yra daugiau. Manau, tai dar iš seniau likusių stereotipų, kad merginos mokosi, o berniukai krapštosi prie variklių, pasekmė. Manau, kad vyrai skaito ne ką mažiau, tik gal nesijaučia turintys ką pasakyti apie knygas, o moterys tiesiog yra drąsesnės reikšti savo mintis raštu.

Ar jau turite sudaręs savo mėgstamiausių knygų sąrašą? Koks jis?

Mano mėgstamiausių knygų sąrašas nuolat keičiasi. Tai priklauso nuo nuotaikos ar net sezono. Pavyzdžiui, šiandien mano top trejetukas būtų A. Huxley’io „Puikus naujas pasaulis“, J. K. Rowling Hario Poterio serija ir Guy de Maupassant’o „Mielas draugas“.

_DSC0355

Ar galima skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas? Kodėl? Ar toks skirstymas yra reikalingas?

Bandydami skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas darome didžiulę skriaudą tiek mergaitėms, tiek berniukams. Tai reiškia, kad tiek iš vienų, tiek iš kitų atimame 50 procentų patirčių. Jeigu stereotipiškai visas knygas, kuriose daugiau dėmesio skiriama jausmams, gyvenimiškai patirčiai ir pan. priskirsime tik mergaitėms, o visas knygas, kuriose daug veiksmo, mokoma kovoti už savo įsitikinimus ir t. t. duosime tik berniukams, turėsime visuomenę, kuri nesusikalba.

Knygos turi plėsti pasaulėžiūrą ir suteikti naujų patirčių. Tai reiškia, kad berniukas turi skaityti tai, ką nori, o ne tai, kas neva berniukiška. Stereotipų pilnas pasaulis, tad bent jau vaikams skirtų knygų pasaulyje nereikia skirstyti istorijų į mergaitiškas ir berniukiškas.

Yra paplitęs stereotipas, kad berniukai skaito mažiau nei mergaitės. Kaip manote, kodėl taip galėtų būti? Kas atbaido berniukus nuo skaitymo?

Vis dar gajus įsivaizdavimas, kad berniukas savo laisvą laiką turi skirti sportui, mechanikai, matematikai, galbūt – programavimui, o pačios knygos neva labiau tinkamos mergaitėms, mat knygose kalbama apie jausmus. Suprask, „tikri vyrai neverkia“, tad ir knygų nereikia skaityti, nes gal dar netyčia susigraudins.

Knygų pasaulyje, kaip ir visur, atsispindi visuomenės stereotipai.

Kaip patartumėte paskatinti berniukus, vaikinus paimti į rankas knygas? Nuo ko pradėti?

Visų pirma, siūlyčiau atsisakyti stereotipų. Kai atsisakysime stereotipų, pamatysime, kad pasaulis yra platesnis nei juoda ir balta. Tada ir knygos atrodys tinkamos ne vienai žmonių grupei.

Be to, tėvai turėtų ir patys skaityti knygas, taip pat prie jų pratinti vaikus – nepriklausomai nuo to, ar tai berniukai, ar mergaitės. Savo pavyzdžiu vaikus užkrėsti lengviausia.

Kokių knygų, kokiomis temomis pasigendate?

Lietuvoje man labai trūksta mokslinės fantastikos knygų. Šis žanras mūsų šalyje nėra toks populiarus, tad knygynuose fantastikos skyriai yra skurdoki.

Ko palinkėtumėte visiems knygų apžvalgininkams?

Kuo mažiau išankstinio nusistatymo. Tuomet ir žvilgsnis bus objektyvesnis.

Dėkoju už atsakymus!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Knygų kūrėjos iš Slovėnijos: burtų tikrai apstu ir kasdienybėje

_DSC0667.jpg

Viešnios iš Slovėnijos (kairėje Zarja Menart, dešinėje Ida Mlakar) kartu su vertėja Gabija Kiaušaite (per vidurį).

Knygų mugė yra nuostabi šventė ne tik todėl, kad joje galima pamatyti, pavartyti ir įsigyti naujausias ir populiariausias knygas. Knygų mugė yra nuostabi šventė todėl, kad joje galima susipažinti su autoriais, kurie knygas rašo, ir dailininkais, kurie kuria knygų iliustracijas. Taip pat galima susipažinti su leidėjais, dirbančiais su knygų reklama, komunikacija, renginiais. Tai neeilinė proga susipažinti ir su knygų kūrėjais iš užsienio.
Mūsų kvietimu šiais metais Vilniaus knygų mugėje svečiavosi Slovėnijos rašytoja Ida Mlakar ir iliustratorė Zarja Menart. Po savo knygos „Burtai šmurtai“ pristatymo Knygų mugės Vaikų scenoje, kūrėjos mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

_DSC0561Kokie pirmi įspūdžiai, atvykus į Lietuvą?
Zarja: Jausmas lyg būtume Liublianoje – jaučiamės kaip namie. Tik Vilnius labiau kalvotas nei Liubliana.

Atvykote į jubiliejinę – 20-tą Vilniaus knygų mugę. Kas joje jus nustebino, ką įdomaus matėte?
Ida: Pas mus sakoma – knygų mugė yra gera, kai ji gyvybinga, pilna žmonių. Būtent tokia yra Vilniaus knygų mugė. Labai daug žmonių ir veiksmo, čia gera aura – primena Bolonijos knygų mugę.

Kokios knygų mugės vyksta Slovėnijoje?
Ida: Pagrindinė yra Slovėnijos knygų mugė, vykstanti Liublianoje kartą per metus, spalio mėnesį. Ši mugė labiau skirta pristatyti slovėnų autorius bei jų kūrybą nei užsienio literatūrą. Tuo skiriasi nuo Vilniaus knygų mugės, kurioje pristatoma nemažai iš kitų šalių atvykusių rašytojų knygų.

Kaip pamilote knygas?
Zarja: Knygas pamilau nuo pat vaikystės, daug skaičiau, mėgau ir iliustruotas istorijas, įvairias pasakas.
Ida: Anksčiau nebuvo tokio knygų bei žanrų pasirinkimo, visko buvo mažiau! Bet skaityti pradėjau nuo mažų dienų, net kai vaikystėje namuose nebuvo elektros, skaitydavau naktį su žibintuvėliu po antklode pasislėpusi. Man labai patinka jaunimo, vaikų literatūra, jų iliustracijos, dirbant bibliotekoje turiu galimybę jas vartyti, skaityti, žiūrėti.

foto2.PNGAr tikite burtais kasdieniame gyvenime?
Ida: Žinoma! Tikiu burtais šmurtais, bet tik gerais, jų apstu kasdienybėje. Zarja yra gera iliustratorė – tai burtas, tu (rodo į vertėją) esi gera vertėja, tai irgi burtas, knygos veikėjas dantų gydytojas Bedantis turi stebuklingas rankas – tai taip pat burtas šmurtas.
Zarja: Kiekvieną dieną, jei darai kažką gero, tai jau yra burtas šmurtas. Jei darai kažką gero, norėdamas pakeisti pasaulį, tai irgi yra burtas šmurtas.

Ar pažinojote viena kitą, prieš rašant ir iliustruojant šią knygą?
Ida: Zarją pažįstu visą gyvenimą, nes esu jos mamos draugė. Tekdavo ir mažą Zarją prižiūrėti, nešioti ant rankų.
Zarja: Ida mane pažįsta nuo tų laikų, kai dariau į kelnes.

foto3Tikriausiai dėl to buvo lengva kartu dirbti?
Ida: Tikrai taip, su Zarja neįmanoma nesutarti, juk ji turi plačią pasaulio perspektyvą, yra labai supratinga, be to, puikiai moka iliustruoti.

Ar planuojate knygos „Burtai šmurtai“ tęsinį?
Ida: Nežinau, šiuo metu turiu įvairių kitų darbų, pavyzdžiui rašau apie kitus veikėjus, atsiradusius iš šios knygos. Bet gal kada nors grįšiu ir prie trijulės burtininkų.

Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos vaikams?
Ida: Tiek Lietuvos vaikams, tiek jų tėveliams linkiu daugiau laiko praleisti su knyga, skaitant.
Zarja: Tegu vaikai skaito, bet tegu ir žaidžia.
Ida: Arba tegu žaidžia su knygomis (šypsosi).

Ačiū už pokalbį!

Knyga „Burtai šmurtai“ priklauso projekto „Mūsų mažoji biblioteka“ knygoms. „Mūsų mažoji biblioteka“ – tai tarptautinis projektas, skatinantis pradinių klasių mokinius skaityti edukacinę ir įvairių šalių grožinę literatūrą, pažinti Europos kultūrą. Projektas yra bendrai finansuojamas pagal Eurojos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“.

mmb

2019 metų Knygų mugė. Ketvirta niekorimtukų diena.

_DSC0151.jpgDažnai būna liūdna, kai kažkas baigiasi. Tačiau kaip galime liūdėti pasibaigus šių metų knygų mugei, kai jos metu susitikome su tiek daug nuostabių vaikų ir jų tėvelių! 

_DSC0058.jpg

Ramutė Skučaitė

O vaikai susitiko su tiek mylimų rašytojų! Šiandienos mūsų garbės viešnia buvo Ramutė Skučaitė. Vaikų scenoje vyko poetės eilėraščių vaikams knygos „Pelėda žino!“ pristatymas. Jame dalyvavo ne tik knygos autorė, bet ir pačią knygą iliustravusi jos dukra dailininkė Jūratė bei aktorių trupė „Teatriukas“, kurie vaikus linksmino smagiausiomis dainomis. Vaikai sužinojo, ką žino Pelėda, kaip ji švenčia gimtanaktį (juk pelėdos dieną miega) ir kokias išdaigas eilėraščiuose krečia devynios rainos katės. Poetė, paklausta, kuris knygoje gyvenantis gyvūnas yra jos mėgstamiausias, sakė, jog šiandien – tai devynios katės, tačiau šiaip mylimiausia yra pelėda. O į klausimą, kodėl kuria vaikams, poetė atsakė: „Tiesiog manau, kad vaikams reikia eilėraščių“. Ramutė paskaitė kelis savo eilėraščius, „Teatriuko“ aktoriai juos dainavo, o vaikai klausydami trepsėjo, dainavo kartu ir piešė mėnesienos arbatą, kurią Ramutės eilėraščiuose geria piešti žmogiukai. Vėliau Ramutė mūsų stende raitė autografus.

_DSC0267.jpg

Tinklaraštininkės mūsų orgnizuotojo diskusijoje

Šiandien organizavome ne tik susitikimus ir dirbtuves, bet ir diskusijas! Diskusijoje „Tinklaraščiai apie knygas. Kaip tapti nuomonės formuotoju?“ dalyvavo tinklaraščių „Knygų dama“, „Perskaičiau“, „Fantastiškų(-os) knygų žiurkės“, „KittyWriter“ autorės. Diskusiją moderavo Benas Bėrantas. Salė buvo pilna norėjusių pažinti tinklaraštininkų veiklą iš arčiau. Diskusijos pabaigoje supratome, kad ji tikrai buvo reikalinga ir naudinga, nes sukėlė dar daugiau diskusijų!

_DSC0426.jpg

Diskusijos „Skaityti apie gamtą ir iš tiesų būti joje – kuo tai skiriasi?“ dalyviai

Dar viena diskusija šiandien laukė mūsų ir Jūsų. Diskusijoje „Skaityti apie gamtą ir iš tiesų būti joje – kuo tai skiriasi?“ dalyvavo labai smagūs vyrai – gamtos fotografas Marius Čepulis, gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius ir geografijos mokytojas Virgilijus Pajarskas (į Knygų mugę atvykęs net iš Mosėdžio!). Visą nuotaikingą ir naudingą pokalbį moderavo fotografas Tomas Tumolovičius.

_DSC0004.jpg
Mažieji skaitytojai susitiko ir su kitais mūsų autoriais, jų diena vėl buvo pilna dirbtuvėlių, piešinių, juoko ir knygų. O dabar linksmieji niekorimtukai su jums sako „iki“ ir linki nuostabių kelionių istorijų pasaulyje – susitikime jų aptarti kitoje Vilniaus knygų mugėje (arba visur, kur sutiksite mus)!

 

Miglės Černiauskaitės-Strikauskės reportažas

Nuotraukos Linos Lukšaitės

Garsiausias plėšikas vaikų literatūroje sugrįžta po 45 metų pertraukos

otfried preußler_foto dpa

Otfried Preußler. Foto dpa

Otfrydas Proisleris (Otfried Preußler) – puikiai žinomas Vokietijos vaikų rašytojas, savo knygomis pripažinimą pelnęs daugelyje pasaulio šalių. Raganiukė ir plėšikas Hocenplocas yra populiariausi ir žinomiausi Otfrydo Proislerio vaikų knygų veikėjai, o su knyga „Plėšikas Hocenplocas“ auga jau trečia karta. Rašytojui šis veikėjas buvo itin svarbus, jis netgi plėšiko Hocenploco vardu rašė laiškus valdžios institucijoms ir atsakinėdavo į vaikų laiškus.

Knyga „Plėšikas Hocenplocas“ yra tapusi vaikų literatūros klasika, tačiau iki praeitų metų buvo manoma, kad autorius parašė tik tris knygas apie plėšiko nuotykius. Paskutinė, trečioji plėšiko nuotykių knyga buvo išleista 1973 metais. Vis dėlto praėjus penkeriems metams po rašytojo Otfrydo Proislerio mirties buvo rasta dar viena iki šiol neišleista plėšiko Hocenploco nuotykių knyga.

plesikas_hocenplocas_4_spTvarkydama rašytojo paliktą turtą, jo dukra Suzana Proisler-Bitš (Susanne Preussler-Bitsch) kartu su savo tėvo kūrinių rankraščiais surado ir dvidešimties puslapių pjesę teatrui „Kelionė į mėnulį“, kurią Otfrydas Proisleris parašė prieš 50 metų. Suzana tekstą pritaikė knygai ir pjesė virto nuotykių kupina istorija „Plėšikas Hocenplocas ir mėnulio raketa“, kuri Vokietijoje buvo išleista 2018 liepos 17 dieną, praėjus 45 metams po paskutinės plėšiko Hocenploco serijos dalies išleidimo. Lietuvos skaitytojai naujais plėšiko nuotykiais gali džiaugtis nuo šių metų pradžios, nes mes pirmą kartą Lietuvoje išleidome ketvirtąją plėšiko Hocenploco nuotykių dalį su spalvotomis originalaus vokiečių dailininko F. J. Tripo iliustracijomis.

menulio raketaTaigi pamiltų veikėjų – Kaspariuko, Zepuko, jų močiutės ir vachmistro Dimpfelmozerio – nuotykiai tęsiasi. Plėšikas Hocenplocas ir vėl pabėgo iš kalėjimo, tad draugams kilo mintis nusiųsti jį į mėnulį. Gal iš ten jam nepavyks pasprukti?

O. Proislerio kūrybą vertina ir vaikai, ir vyresni skaitytojai, ir literatūros kritikai. Rašytojas buvo net du kartus apdovanotas aukščiausiu nacionaliniu Vokietijos vaikų literatūros apdovanojimu ir tituluojamas vienu linksmiausių vaikų knygų rašytojų.

Paklaustas, kodėl rašo vaikams, O. Proisleris atsako: „Rašymas vaikams man teikia begalinį džiaugsmą. Tiek pat džiaugsmo, kiek aš gaunu rašydamas, norėčiau palinkėti ir savo skaitytojams.“ Kartu su O. Proislerio knygų veikėjais vaikai mokosi iš klaidų, tyrinėja ribas, bando išsiaškinti, kas yra gerai, o kas ne.

Plėšiko nuotykiais džiaugiasi jau daugiau nei 55 milijonai (tarp jų ir Lietuvos) skaitytojų.

Apie Greg Kincaid knygą „Šuo vardu Kalėdos“

Vis dažniau prieš Kalėdas pasiryžtame geriems, neatlygintiniems darbams? Tai labai sveikintina. Ir, maža ką, galbūt vienas kartas pavirs nebe tik prieškalėdine gerumo akcija, o rūpinimusi visus metus?
Labai panašiai nutiko ir vienai amerikiečių šeimai, gyvenančiai nedideliame miestelyje, Kanzaso valstijoje. Viskas prasidėjo nuo to, kad be galo gyvūnus mylintis ir savitu būdu juos jaučiantis jaunėlis sūnus Todas išgirdo pranešimą per radiją, jog miestelio gyvūnų prieglauda kviečia visus pasiimti po šunį Kalėdų laikotarpiui, o gruodžio 26 d. jį galima grąžinti. Kai jis pranešė šią žinią šeimai, tėtei mintis iškart nepatiko. Bet ne dėl to, kad jis nemylėtų gyvūnų, veikiau priešingai: du kartus netekęs savo mylimų šunų, dabar jis tiesiog bijojo ryžtis susidraugauti su dar vienu. Tačiau tėvas negalėjo atsakyti neigiamai Todui, matydamas su kokiu entuziazmu jis troško bent laikinai pagloboti šunį. Taigi, nuotykiui buvo pasiryžta!
suo_vardu_kaledos_Sp„Šuo vardu Kalėdos“ – debiutinė amerikiečio Grego Kincaido knyga. Įdomu tai, kad šiaip jau jis dirba šeimos teisės advokatu ir laisvalaikiu pradėjęs rašyti istoriją apie nepaprastą šuns ir šeimos draugystę, apie knygą nė negalvojo. Tačiau jo kelių puslapių rašinys, padedant juo patikėjusiais žmonėms, pavirto knyga. Vėliau pagal ją buvo sukurtas ir filmas.
Reikėtų pasakyti, kad tai viena tų knygų, kuriomis norisi patikėti. Joje pasakojama apie laisvą ir niekam nepriklausantį šunį, kuris pats nutaria, kur patraukti, o kelią jam rodo intuicija. Taip taip! Jį priėmusiai šeimai Kalėdos padeda labiau suartėti, nuraminti ir galutinai išspręsti praeities sopulius, taip pat visa širdimi patikėti mažais stebuklais.
Tegul „Šuo vardu Kalėdos“ ir kiek sentimentali, tačiau patraukia saviironiškais tėvo monologais, tipiško amerikiečių miestelio bendruomeniškumu, galop idėja, kad jei kiekvienas Kalėdoms pasiimtume pagloboti po šunį, tas kelias dienas prieglaudos pabūtų tuščios, o mūsų namai – pilni gyvybės. Ir, maža ką, galbūt prieškalėdinė gerumo akcija virstų rūpinimusi ilgus metus? Kadangi mano namuose taip pat gyvena net du patys mus pasirinkę šunys, žinau, kad viskas įmanoma! Tegul ši knyga įkvepia gerumui, nors ir labai sentimentaliam, o pasiryžus kuo nors rūpintis, tegul neapleidžia atsakingumas ir suvokimas, kad pamesti – draudžiama.

Mama Agnė

Vaikiški burtai ir spalvų šėlsmas Idos Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“

Burtai smurtai_DKartais vos spėjame viską atlikti laiku, skubame ir skubame, nepastebime, kas vyksta mūsų panosėje, o štai dar mielas augintinis pabėga ir slapstosi! Ieškodami pasprukusio juodo katino Terliaus Slovėnų autorės Idos Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“ vaikai keliauja per visas savaitės dienas ir patiria įvairių stebuklingų nuotykių. Kankina klausimas: ar jie suras dingusį pūkuotą padarėlį?
Džiugu, kad veikėjai gali imtis burtų ir net praskaidrinti dieną kitiems. Jie gali suteikti laimę, paberti juoko, nuraminti, sulėtinti laiką. Gali pasirodyti, kad būtent to mums kartais ir tereikia. Dažnai net nesuvokiam, kaip savaitės bėgyje mus pasiglemžia darbai, atsakomybės ir neplanuoti įvykiai. Taip netenkame laiko, kurį galėtume skirti sau, artimiesiems arba savo mažiesiems augintiniams. Čia dvi keliautojos Kojinė ir Pašiauša ima viską į savo rankas ir nebijodamos praverti paslaptingas dienų dureles neria pro jas, ieškodamos savo ištikimojo draugo.
Slovėnų rašytoja Ida Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“ įpina magijos ir net sunkiausią savaitę paverčia nuotykių kupina kelione. Atgaivinti veikėjus ir atvaizduoti išdykusius vaikiškus burtus puikiai sekasi slovėnų dailininkei Zarjai Menart. Jos pašėlusios ryškios spalvos ir džiugūs vaikų veidai ne tik atspindi vaikišką drąsą ir pasiryžimą nuotykiams ir linksmybėms, bet ir perteikia pačią burtų šmurtų esmę – tai maži išdykę burtai, iš pažiūros skirti pokštams ir eibėms krėsti, bet iš tiesų padedantys žmonėms bent šiek tiek pakilti virš kasdienybės ir rutinos ir pažvelgti į pasaulį atviromis vaiko akimis.
Jei norite atskleisti, kas slypi po kiekvienomis savaitės dienos durimis, jei norite malžiuosius skaitytojus sudominti burtų pasauliu ir jei jus taip pat kankina mintis: kur galėjo slėptis neklaužada katinas Terlius?

Rasa Antanavičiūtė

mmb