2019 metų Knygų mugė. Ketvirta niekorimtukų diena.

_DSC0151.jpgDažnai būna liūdna, kai kažkas baigiasi. Tačiau kaip galime liūdėti pasibaigus šių metų knygų mugei, kai jos metu susitikome su tiek daug nuostabių vaikų ir jų tėvelių! 

_DSC0058.jpg

Ramutė Skučaitė

O vaikai susitiko su tiek mylimų rašytojų! Šiandienos mūsų garbės viešnia buvo Ramutė Skučaitė. Vaikų scenoje vyko poetės eilėraščių vaikams knygos „Pelėda žino!“ pristatymas. Jame dalyvavo ne tik knygos autorė, bet ir pačią knygą iliustravusi jos dukra dailininkė Jūratė bei aktorių trupė „Teatriukas“, kurie vaikus linksmino smagiausiomis dainomis. Vaikai sužinojo, ką žino Pelėda, kaip ji švenčia gimtanaktį (juk pelėdos dieną miega) ir kokias išdaigas eilėraščiuose krečia devynios rainos katės. Poetė, paklausta, kuris knygoje gyvenantis gyvūnas yra jos mėgstamiausias, sakė, jog šiandien – tai devynios katės, tačiau šiaip mylimiausia yra pelėda. O į klausimą, kodėl kuria vaikams, poetė atsakė: „Tiesiog manau, kad vaikams reikia eilėraščių“. Ramutė paskaitė kelis savo eilėraščius, „Teatriuko“ aktoriai juos dainavo, o vaikai klausydami trepsėjo, dainavo kartu ir piešė mėnesienos arbatą, kurią Ramutės eilėraščiuose geria piešti žmogiukai. Vėliau Ramutė mūsų stende raitė autografus.

_DSC0267.jpg

Tinklaraštininkės mūsų orgnizuotojo diskusijoje

Šiandien organizavome ne tik susitikimus ir dirbtuves, bet ir diskusijas! Diskusijoje „Tinklaraščiai apie knygas. Kaip tapti nuomonės formuotoju?“ dalyvavo tinklaraščių „Knygų dama“, „Perskaičiau“, „Fantastiškų(-os) knygų žiurkės“, „KittyWriter“ autorės. Diskusiją moderavo Benas Bėrantas. Salė buvo pilna norėjusių pažinti tinklaraštininkų veiklą iš arčiau. Diskusijos pabaigoje supratome, kad ji tikrai buvo reikalinga ir naudinga, nes sukėlė dar daugiau diskusijų!

_DSC0426.jpg

Diskusijos „Skaityti apie gamtą ir iš tiesų būti joje – kuo tai skiriasi?“ dalyviai

Dar viena diskusija šiandien laukė mūsų ir Jūsų. Diskusijoje „Skaityti apie gamtą ir iš tiesų būti joje – kuo tai skiriasi?“ dalyvavo labai smagūs vyrai – gamtos fotografas Marius Čepulis, gamtininkas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius ir geografijos mokytojas Virgilijus Pajarskas (į Knygų mugę atvykęs net iš Mosėdžio!). Visą nuotaikingą ir naudingą pokalbį moderavo fotografas Tomas Tumolovičius.

_DSC0004.jpg
Mažieji skaitytojai susitiko ir su kitais mūsų autoriais, jų diena vėl buvo pilna dirbtuvėlių, piešinių, juoko ir knygų. O dabar linksmieji niekorimtukai su jums sako „iki“ ir linki nuostabių kelionių istorijų pasaulyje – susitikime jų aptarti kitoje Vilniaus knygų mugėje (arba visur, kur sutiksite mus)!

 

Miglės Černiauskaitės-Strikauskės reportažas

Nuotraukos Linos Lukšaitės

Garsiausias plėšikas vaikų literatūroje sugrįžta po 45 metų pertraukos

otfried preußler_foto dpa

Otfried Preußler. Foto dpa

Otfrydas Proisleris (Otfried Preußler) – puikiai žinomas Vokietijos vaikų rašytojas, savo knygomis pripažinimą pelnęs daugelyje pasaulio šalių. Raganiukė ir plėšikas Hocenplocas yra populiariausi ir žinomiausi Otfrydo Proislerio vaikų knygų veikėjai, o su knyga „Plėšikas Hocenplocas“ auga jau trečia karta. Rašytojui šis veikėjas buvo itin svarbus, jis netgi plėšiko Hocenploco vardu rašė laiškus valdžios institucijoms ir atsakinėdavo į vaikų laiškus.

Knyga „Plėšikas Hocenplocas“ yra tapusi vaikų literatūros klasika, tačiau iki praeitų metų buvo manoma, kad autorius parašė tik tris knygas apie plėšiko nuotykius. Paskutinė, trečioji plėšiko nuotykių knyga buvo išleista 1973 metais. Vis dėlto praėjus penkeriems metams po rašytojo Otfrydo Proislerio mirties buvo rasta dar viena iki šiol neišleista plėšiko Hocenploco nuotykių knyga.

plesikas_hocenplocas_4_spTvarkydama rašytojo paliktą turtą, jo dukra Suzana Proisler-Bitš (Susanne Preussler-Bitsch) kartu su savo tėvo kūrinių rankraščiais surado ir dvidešimties puslapių pjesę teatrui „Kelionė į mėnulį“, kurią Otfrydas Proisleris parašė prieš 50 metų. Suzana tekstą pritaikė knygai ir pjesė virto nuotykių kupina istorija „Plėšikas Hocenplocas ir mėnulio raketa“, kuri Vokietijoje buvo išleista 2018 liepos 17 dieną, praėjus 45 metams po paskutinės plėšiko Hocenploco serijos dalies išleidimo. Lietuvos skaitytojai naujais plėšiko nuotykiais gali džiaugtis nuo šių metų pradžios, nes mes pirmą kartą Lietuvoje išleidome ketvirtąją plėšiko Hocenploco nuotykių dalį su spalvotomis originalaus vokiečių dailininko F. J. Tripo iliustracijomis.

menulio raketaTaigi pamiltų veikėjų – Kaspariuko, Zepuko, jų močiutės ir vachmistro Dimpfelmozerio – nuotykiai tęsiasi. Plėšikas Hocenplocas ir vėl pabėgo iš kalėjimo, tad draugams kilo mintis nusiųsti jį į mėnulį. Gal iš ten jam nepavyks pasprukti?

O. Proislerio kūrybą vertina ir vaikai, ir vyresni skaitytojai, ir literatūros kritikai. Rašytojas buvo net du kartus apdovanotas aukščiausiu nacionaliniu Vokietijos vaikų literatūros apdovanojimu ir tituluojamas vienu linksmiausių vaikų knygų rašytojų.

Paklaustas, kodėl rašo vaikams, O. Proisleris atsako: „Rašymas vaikams man teikia begalinį džiaugsmą. Tiek pat džiaugsmo, kiek aš gaunu rašydamas, norėčiau palinkėti ir savo skaitytojams.“ Kartu su O. Proislerio knygų veikėjais vaikai mokosi iš klaidų, tyrinėja ribas, bando išsiaškinti, kas yra gerai, o kas ne.

Plėšiko nuotykiais džiaugiasi jau daugiau nei 55 milijonai (tarp jų ir Lietuvos) skaitytojų.

Apie Greg Kincaid knygą „Šuo vardu Kalėdos“

Vis dažniau prieš Kalėdas pasiryžtame geriems, neatlygintiniems darbams? Tai labai sveikintina. Ir, maža ką, galbūt vienas kartas pavirs nebe tik prieškalėdine gerumo akcija, o rūpinimusi visus metus?
Labai panašiai nutiko ir vienai amerikiečių šeimai, gyvenančiai nedideliame miestelyje, Kanzaso valstijoje. Viskas prasidėjo nuo to, kad be galo gyvūnus mylintis ir savitu būdu juos jaučiantis jaunėlis sūnus Todas išgirdo pranešimą per radiją, jog miestelio gyvūnų prieglauda kviečia visus pasiimti po šunį Kalėdų laikotarpiui, o gruodžio 26 d. jį galima grąžinti. Kai jis pranešė šią žinią šeimai, tėtei mintis iškart nepatiko. Bet ne dėl to, kad jis nemylėtų gyvūnų, veikiau priešingai: du kartus netekęs savo mylimų šunų, dabar jis tiesiog bijojo ryžtis susidraugauti su dar vienu. Tačiau tėvas negalėjo atsakyti neigiamai Todui, matydamas su kokiu entuziazmu jis troško bent laikinai pagloboti šunį. Taigi, nuotykiui buvo pasiryžta!
suo_vardu_kaledos_Sp„Šuo vardu Kalėdos“ – debiutinė amerikiečio Grego Kincaido knyga. Įdomu tai, kad šiaip jau jis dirba šeimos teisės advokatu ir laisvalaikiu pradėjęs rašyti istoriją apie nepaprastą šuns ir šeimos draugystę, apie knygą nė negalvojo. Tačiau jo kelių puslapių rašinys, padedant juo patikėjusiais žmonėms, pavirto knyga. Vėliau pagal ją buvo sukurtas ir filmas.
Reikėtų pasakyti, kad tai viena tų knygų, kuriomis norisi patikėti. Joje pasakojama apie laisvą ir niekam nepriklausantį šunį, kuris pats nutaria, kur patraukti, o kelią jam rodo intuicija. Taip taip! Jį priėmusiai šeimai Kalėdos padeda labiau suartėti, nuraminti ir galutinai išspręsti praeities sopulius, taip pat visa širdimi patikėti mažais stebuklais.
Tegul „Šuo vardu Kalėdos“ ir kiek sentimentali, tačiau patraukia saviironiškais tėvo monologais, tipiško amerikiečių miestelio bendruomeniškumu, galop idėja, kad jei kiekvienas Kalėdoms pasiimtume pagloboti po šunį, tas kelias dienas prieglaudos pabūtų tuščios, o mūsų namai – pilni gyvybės. Ir, maža ką, galbūt prieškalėdinė gerumo akcija virstų rūpinimusi ilgus metus? Kadangi mano namuose taip pat gyvena net du patys mus pasirinkę šunys, žinau, kad viskas įmanoma! Tegul ši knyga įkvepia gerumui, nors ir labai sentimentaliam, o pasiryžus kuo nors rūpintis, tegul neapleidžia atsakingumas ir suvokimas, kad pamesti – draudžiama.

Mama Agnė

Vaikiški burtai ir spalvų šėlsmas Idos Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“

Burtai smurtai_DKartais vos spėjame viską atlikti laiku, skubame ir skubame, nepastebime, kas vyksta mūsų panosėje, o štai dar mielas augintinis pabėga ir slapstosi! Ieškodami pasprukusio juodo katino Terliaus Slovėnų autorės Idos Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“ vaikai keliauja per visas savaitės dienas ir patiria įvairių stebuklingų nuotykių. Kankina klausimas: ar jie suras dingusį pūkuotą padarėlį?
Džiugu, kad veikėjai gali imtis burtų ir net praskaidrinti dieną kitiems. Jie gali suteikti laimę, paberti juoko, nuraminti, sulėtinti laiką. Gali pasirodyti, kad būtent to mums kartais ir tereikia. Dažnai net nesuvokiam, kaip savaitės bėgyje mus pasiglemžia darbai, atsakomybės ir neplanuoti įvykiai. Taip netenkame laiko, kurį galėtume skirti sau, artimiesiems arba savo mažiesiems augintiniams. Čia dvi keliautojos Kojinė ir Pašiauša ima viską į savo rankas ir nebijodamos praverti paslaptingas dienų dureles neria pro jas, ieškodamos savo ištikimojo draugo.
Slovėnų rašytoja Ida Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“ įpina magijos ir net sunkiausią savaitę paverčia nuotykių kupina kelione. Atgaivinti veikėjus ir atvaizduoti išdykusius vaikiškus burtus puikiai sekasi slovėnų dailininkei Zarjai Menart. Jos pašėlusios ryškios spalvos ir džiugūs vaikų veidai ne tik atspindi vaikišką drąsą ir pasiryžimą nuotykiams ir linksmybėms, bet ir perteikia pačią burtų šmurtų esmę – tai maži išdykę burtai, iš pažiūros skirti pokštams ir eibėms krėsti, bet iš tiesų padedantys žmonėms bent šiek tiek pakilti virš kasdienybės ir rutinos ir pažvelgti į pasaulį atviromis vaiko akimis.
Jei norite atskleisti, kas slypi po kiekvienomis savaitės dienos durimis, jei norite malžiuosius skaitytojus sudominti burtų pasauliu ir jei jus taip pat kankina mintis: kur galėjo slėptis neklaužada katinas Terlius?

Rasa Antanavičiūtė

mmb

Besišypsantis pokalbis su knygų kūrėjais Benu Bėrantu ir Vilija Kvieskaite

DSC_9339.jpgViso pokalbio metu jo dalyvių veiduose švietė šypsenos. O ar gali būti kitaip, kai neseniai pasirodė tavo parašyta ar iliustruota knyga? Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės kūrybinis duetas skaitytojams pristatė antrąją savo knygą „Baubaimė“. Kas yra smagiausia rašant ir iliustruojant knygas? Kuomet buvo daugiau baimės – pristatant pirmąją ar antrąją knygą? Ko bijo knygų kūrėjai? Apie tai ir dar daugiau šiame besišypsančiame pokalbyje.

Kaip Vilija pristatytų skaitytojams Beną, o Benas – Viliją?

DSC_9290BENAS: Vilija – geriausia iš kukliausių iliustruotojų, nupiešusi ne tik dvi puikias paveikslėlių knygas, bet ir daugybę atvirukų, drobinių maišelių dizainų bei nulipdžiusi aksesuarų ir kitų mielų smulkmenų, kurias dovanojat ar nešiojat, bet galbūt niekada neatkreipėt dėmesio, kas jas sukūrė. Ji labai kruopšti (gali valandų valandas tobulinti vieną piešinuką), linksma ir geraširdiška mergina. Labai džiaugiuosi turėdamas tokią kūrybos kompanionę.

VILIJA: Benas yra puikus bičiulis, rašytojas ir žodžių išradėjas. Dar noriu išduoti, kadDSC_9296 jei ne Benas nei „Riešutorto“, nei „Baubaimės“ nebūtų. Ir visai ne dėl to, kad jis šias knygas parašė, o todėl, kad pirmasis patikėjo šia idėja ir įtikino bei įkvėpė mane, nors man knygų iliustravimas tuomet buvo tik nedrąsus pasvajojimas. Man labai džiugu dėl šios auginančios draugystės ir bendrų svajonių išsipildymo.

Kokia smagiausia knygos rašymo ir iliustravimo dalis?

BENAS: Smagu kartu su knygų veikėjais leisti į nuotykius, tačiau dar smagiau sulaukti išleistos knygos. Tada galima susitikti su skaitytojais, linksmai ir rimtai šnekučiuotis, prisijaukinti jų šypsenas, įkvėpti ir būti įkvėptam, susirasti naujų draugų. Tai akimirkos, kurias norisi pasidėti po pagalve ir vis iš naujo susapnuoti.

VILIJA: Džiugina iliustracijų kūrimo procesas, kai po truputį lipdosi knygos veikėjų pasaulis, aiškėja detalės, bet smagiausia – kai paimi naują, spaustuvės dažais kvepiančią knygą į rankas.

DSC_9529.jpgPirmoji Jūsų parašyta ir iliustruota knyga „Riešutortas“ pasirodė prieš metus, o antroji – šių metų spalio mėnesį. Ar antros knygos rašymas ir iliustravimas truko metus?

BENAS: O kiek laiko užtrunka iškepti tortą? Tiek, kiek jis pučiasi orkaitėje? Galbūt reikėtų įskaičiuoti tešlos maišymą ar net ėjimą į parduotuvę? O juk prieš tai dar reikia sugalvoti, kokį pyragą nori iškepti ir tai netgi gali būti sunkiausia dalis. Panašiai ir su rašymu. Mintis apie antrą knygą galvoje pradėjo suktis pasirodžius „Riešutortui“, o galutinis variantas atsirado tik po keleto mėnesių. Bet aš iš tų, kurie net kepant tortui galvoja, kaip dar buvo galima patobulinti receptą (šypsosi).

VILIJA: Jei būčiau galėjusi piešti tiek, kiek noriu, turbūt ir ilgiau būčiau užtrukusi (šypsosi). Iš tiesų termino turėjimas priverčia suktis šiek tiek greičiau, nors vis atrodo, kad iliustracijas galima tobulinti ir tobulinti.

Kuomet buvo daugiau baimės – pristatant pirmąją ar antrąją knygą?

BENAS: Visada nekantru sužinoti, kaip knygą sutiks skaitytojai. Prieš pristatant naują knygą visada kirba šioks toks jaudulys, bet tai natūralu įdėjus daug širdies. Bet pamačius plačias ir nuoširdžias į pristatymus atėjusių žmonių šypsenas visos baimės iškart išgaruoja.

VILIJA: Jaudulio buvo abiem atvejais. Manau, jaudinsiuos ir prieš trečiosios knygos pristatymą, bet čia toks gerasis jaudulys, kaip prieš lipant į sceną – verčia pasistengti ir pasitempti.

DSC_9453.jpgPer tuos metus aplankėte nemažai vaikų, jiems organizavote daug dirbtuvėlių. Ar vaikai Jūsų aktyviai klausinėja apie Jūsų knygas? Gal prisimenate smagiausius klausimus?

BENAS: Pirmojoje knygoje voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis suvalgė riešutus, bet pamelavo, kad tai lapės darbas. Susitikimų metu su vaikais pasidalijam melais iš savo vaikystės, o tada pasipila jų istorijos. Bet viskas konfidencialu, todėl išduoti negaliu (šypsosi).

VILIJA: Vienas smagiausių klausimų, kuriuos man yra uždavę vaikai, buvo prieš porą savaičių viename susitikime nuskambėjęs mergaitės klausimas „Kaip jums pavyksta neišlįsti?“. Iš pradžių nesupratau, apie ką eina kalba, į pagalbą buvo pakviesti klasės draugai ir mokytoja, kurie kartu patikslino klausimą: „Kaip jums pavyksta neišlįsti iš lapo kraštų, kai piešiate?“. Visi kartu nutarėme, kad kartais išlįsti iš ribų ir leisti piešiniui pasivaikščioti – nieko blogo (šypsosi).

Kokie yra Jūsų knygų skaitytojai?

BENAS: Pagrindiniai mūsų skaitytojai, žinoma, yra vaikai. Kai kūrybinių dirbtuvėliųDSC_9074 metu persikūnijam į miško gyvūnus, jų būna pačių įvairiausių: kiškių, vilkų, lapių, meškų, o kartais net krokodilų ar žirafų. Bet būtent tai, kad visi skirtingi, ir yra žaviausia. Juk mano knygų veikėjai voveriukas ir varniukas irgi labai skirtingi, tačiau geriausi draugai.

VILIJA: Aš labai džiaugiuosi tais susitikimais su vaikais, nes pamatome, kad knygas vaikai iš tiesų skaito, noriai įsitraukia ir diskutuoja. Ir tie vaikai visi tokie skirtingi, jie įžvelgia ir akcentuoja skirtingus dalykus, kurių patys galbūt net nepastebime. Būna labai įdomu paklausyti tų įžvalgų.

Baubaimė“ – antroji Jūsų kūrybinio dueto knyga. Ko bijo jos kūrėjai?

BENAS: Knygos priešlapiuose atskleistos visų veikėjų baimės. Savaime suprantama, jų turi ir knygos kūrėjai. Būtent dėl to su skaitytojais pasidalijom savo vaikystės baimėmis. Kai buvau mažas, bijojau aukštos žolės. Kodėl? Žvilgtelėkit į knygą (šypsosi).

VILIJA: Aš bijau, jaudinuos ar nerimauju dėl daug įvairių dalykų. Dėl to ir ėmėmės šios temos „Baubaimėje“, kad vaikai su tėvais turėtų daugiau progų pakalbėti apie savo jausmus ir emocijas. Kai pasidalini ir išsiaiškini, kad visi kažko bijo, nesijauti toks vienišas su savo baime.

DSC_9833.jpgLiekate ištikimi neįprastiems knygų pavadinimais. O koks bus trečios knygos pavadinimas?

BENAS: Iki trečiosios knygos apie voveriuką Tiklį ir varniuką Kirnį dar ilgas kelias. O pakeliui gali nuskambėti ne vienas naujos istorijos pavadinimas. Galbūt ir patys veikėjai pasiūlys kokį variantą. Tikiu, kad dviems geriausiems draugams nutiks dar ne vienas įdomus ir galbūt pamokantis nuotykis, nes kur vaikai – ten veiksmas. O kol užrašysiu naują pasakojimą ir Vilija jį nupieš, kviečiu skaityti „Baubaimę“.

Ką pasakytumėte, ko palinkėtumėte vaikams, kurie ko nors bijo?

BENAS: Pirmiausia nusišypsočiau jiems ir pasakyčiau, kad bijoti – nieko baisaus. Nes visi ko nors bijo. Net ir patys drąsiausi. Kažko bijo jų tėvai, kažko bijo policininkai, kažko bijo net pati baimė (gal kad jos niekas nebebijos?). Bet neretai juk nutinka taip, kad baimės nebeatrodo tokios didelės, kai pažiūrim joms į akis. Taip nutiko ir Kirniui su Tikliu. Svarbiausia, kad baimės nesulaikytų nuo smagių dalykų. Tada jos tampa nuotykiais.

VILIJA: Mano baimės įveikimo receptas – po truputį ją prisijaukinti. Gal ji sumažės, jei kasdien po truputį bandysi su ja susidraugauti? Iš pradžių gali būti nepatogu, baisu, nejauku, bet labai dažnai paaiškėja, kad ta baimė nėra tokia ir baisi.

Ačiū už besišypsantį pokalbį!

Nuotraukos Viktorijos Gajauskaitės

Apie Adriano Macho knygą „Gerda. Banginukės istorija“

banginiuke gerda_dAr jums patinka dideli ir taikūs gyvūnai? Noriu pasakyti, DIDELI ir TAIKŪS gyvūnai! Man tokie labai patinka. O jei dar gražiu vardu Gerda? Adrianas Macho – iliustratorius iš Slovakijos, sukūrė paveikslėlių knygą „Gerda. Banginukės istorija“, kurioje susipažįstame su banginuke, laimingai gyvenančia beribiame vandenyne kartu su šeima. Tačiau vieną dieną mažoji nubunda ir jų visų neberanda šalia. Ieškodama šeimos ir namų ji leidžiasi į tolimą kelionę.
Pirmiausiai „Gerda“ pakeri iliustracijomis – erdviomis ir pilnomis didžiųjų vandenyno gyventojų. Todėl, kaskart atvertus naują puslapį, mano mažoji ilgam jame paskęsdavo, tyrinėdama paveikslėlį. Pats autorius pasakoja, kad jau seniai knietėjo atvaizduoti banginius – neapsakomos didybės gyvūnus, taip pamažu atsirado vienas piešinys po kito.
Tiesa, greičiausiai jums, kaip ir man, užklius pats pasakojimas. Knygelė skirta 3–4 gerfda4metų vaikams ir pasakojama labai lakoniškais sakiniais: neįsileidžiama į detales, jaučiami siužetiniai šuoliai laike ir erdvėje. Galbūt priežastis ta, kad Adrianas Macho – knygos iliustratorius ir sumanytojas (vienoje iliustracijoje jūreivis kaip tik labai panašus į patį A. Macho), o Peter Kavecky – teksto autorius. Sakysit, toks duetas – ne pirmas, tačiau, regis, šįkart tekstas liko nuošalyje.
gerda2Pavyzdžiui: „Kad ir kur plauktum, kad ir ką sutiktum ar patirtum, visada būk ištikima sau. Širdis ves tave ten, kur reikia. Širdis – tai gyvenimo kompasas. Jei jos klausysi, Gerda, tikrai rasi, ko ieškai“ – išmintingą patarimą banginukei duoda kelionėje sutikta orka. Patarimas iš principo teisingas, bet toks saldus.
Suraukėte nosį? Taip, taip, bet štai ką siūlau. Knyga „Gerda. Banginukės istorija“ atitinka visus šiuolaikinius standartus: ji dailiai, gyvai iliustruota, teksto – mažai, piešinėlių – daug ir didelių. Tad pabandykite suteikti knygai progą. Mano vaikai dažnai gauna knygų, todėl juos nustebinti – nelengva. „Gerda. Banginukės istorija“ patraukė tuo, kad ji pasakoja apie banginę. Spėju, suveikė tos pačios asociacijos kaip ir man: mėlynasis banginis – DIDŽIULIS ir GERAS. Todėl perskaičiusi knygą, antrą kartą aš sukūriau savo istoriją, paremtą iliustracijomis. Joje palikau laimingą pabaigą, tačiau su trupučiu liūdesio, pripyniau daugiau detalių ir veikėjams leidau ilgiau šnektelėti vieniems su kitais. sasas
Išgirdęs, kaip linksminuosi, keisdama veikėjų balsus ir mėgdžiodama kirus, į sesutės kambarį atšuoliavo brolis. Buvo nė motais, kad ryte – anksti keltis į mokyklą. Jis susirangė po antklode, šalia kvatojančios sesės, ir klausėsi nė neįtardamas, kad pasakojimas čia pat ir kuriamas. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi kaip Bonifacijus, rodantis vaikams triukus su akmenėliais.
Ar ne nuostabu būtų kada susirinkti visiems, kurie skaitys šią knygą savo vaikams? Pasidalintume savo perkurtais pasakojimais! Juk visos istorijos – mumyse, tereikia pagauti jas už uodegyčių ir padėti išsiropšti. Adrianas Macho mums sukūrė nuostabias iliustracijas, kuriose plaukioja labai gražūs vandenyno gyventojai – dideli dideli. Dabar nuo mūsų priklausys, kaip toliau tekės istorija. Mėgstu tokius iššūkius. O jūs?
Beje, ar žinote, ką šiuo metu veikia knygos „Gerda“ kūrėjas? Kasdien parduoda daugybę pagalvių ir antklodžių su savo kurtų herojų atvaizdu! Regis, jis pagavo sėkmę.

Mama Agnė

Klasiškai magiškos Roberto Ingpeno iliustracijos

ABC News Cathy Jacobs photo

ABC News Cathy Jacobs photo

Robertas Ingpenas – gerbiamas menininkas, grafikas, rašytojas, kuris iliustracijomis papuošia daugelį žinomiausių vaikų literatūros pasakojimų ir knygų viršelių. R. Ingpeno darbai yra mėgstami ir kitų garsių iliustruotojų bei autorių: Michaelas Morpurgas jo piešinius apibūdino kaip „visiškai užburiančius“, o jo darbus vaikų klasikoje – „galutinai išbaigtais leidiniais“.
Dailininkas gimė 1936 m. spalio 13 d. Džilonge, Australijoje. R. Ingpeno vaikystė buvo kupina pasakojimų bei įvairių istorijų. Jo kaimynė fotografė mėgdavo „skaityti“ būsimam dailininkui iš didelės raudonos knygos, tačiau vietoj to, kad nuosekliai skaitytų tekstą, ji išsigalvodavo istorijas ir įpindavo jas į pasakų eigą. Jaunasis Ingpenas manė, kad tai magiška ir dabar jis dėkoja savo kaimynei, kad jį supažindino su neaprėpiamomis vaizduotės galimybėmis. Pinokio nuotykiai_d
Robertas Ingpenas dažniausiai iliustruoja vaikų pamėgtas literatūros istorijas, kurios yra pelniusios literatūros klasikos vardą. Knygoje „Wonderlands“, kurioje gausu autoriaus iliustracijų, eskizų ir detalių pastabų, Elizabeth Hammill rašo, kad Ingpenas savo darbuose kuria vaizdinius, kurie yra kaip neapibrėžiami kraštovaizdžiai ir kelionės po autorių minčių labirintus. Ingpenas įdėmiai analizuoja kiekvienos istorijos aplinką ir eigą, kad kurdamas iliustracijas galėtų atskleisti autorių perteikiamą esmę. Taip menininko sukurtos iliustracijos yra savaip unikalios ir įspūdingos.
Šio menininko iliustruotų knygų atsiliepimuose galime pastebėti, kad skaitytojai taipogi be galo vertina Ingpeno darbą. Sue Magee pasakoja: „Aš skaičiau istoriją stebėdama iliustracijas ir vis prie jų nevalingai sugrįždama – pastebėjau, kad daugiau laiko praleidau grožėdamasi paveiksliukais, nei skaitydama pasirinktą istoriją.“ Sarah Wallace „Džiunglių knygos“ recenzijoje rašė: „Subtili Mauglio ir kitų gyvūnų, kompanionų, natūrali gyvenamoji aplinka istorijoje iliustruota taip, lyg galėtum laisvai pritapti ir būti šio pasaulio dalimi.“
alisa_veidrodzio_k_dDailininkas iliustravo daugiau nei 100 knygų (Ž. Verno „Aplink Žemę per 80 dienų“, K. Greihemo „Vėją gluosniuose“, L. Kerolio „Alisą Stebuklų šalyje“ ir kt.), parašė kelias dešimtis autorinių knygų, yra surengęs kūrybos parodų Taipėjuje, Bolonijoje, Masačusetse ir kitur – jis ne šiaip sau gerbiamas ir vertinamas daugelyje pasaulio šalių. Ne kiekvienas menininkas savo piešiniais geba sukurti tokią švelnią, jaukią ir nostalgišką nuotaiką, perteikti tekste vyraujančią atmosferą bei suteikti istorijai ir veikėjams gyvybingumo. Taigi, jeigu norite prisiminti istorijas, kurias mėgote vaikystėje, ar iš naujo aplankyti įvairių pasakų pasaulius – Roberto Ingpeno iliustruotos knygos yra puikus pasirinkimas, originaliais grafiniais vaizdais nukelsiantis jus į kitą, dar neregėtą pasaulį.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Neringa Vaitkutė: visada norėjau, kad pasaulyje būtų daugiau paslapčių ir nuotykių

Neringa VaitkutėAštuntoji Neringos Vaitkutės knyga „Klampynių kronikos“ tapo pretendente laimėti Metų knygos vaikams rinkimus. Kas įkvepia biologijos mokytoją, gyvenančią Lentvaryje, kurti mitinius pasaulius? Ar Lentvaris turi kraupią legendą? Ar baubų tikrai būna? Apie visa tai ir dar daugiau – teiraujamės rašytojos.

„Klampynių kronikos“ pretenduoja tapti 2018 Metų knyga vaikams! Kokios buvo pirmos mintys, kai sužinojote šią džiugią naujieną?
Pirma mintis buvo tokia: Palaukit, kas čia vyksta? Kodėl ir kokia proga mane sveikina įvairūs žmonės? Mat per ilgąją pertrauką užbėgau į namus ir trumpam pritūpusi prie kompiuterio su kavos puodeliu radau sveikinimo žinutes. Tik paskui supratau, kad „Klampynių kronikos“ papuolė į metų knygos penketuką ir labai apsidžiaugiau. Tai svarbus įvykis kiekvienam vaikų rašytojui.

O kaip į šią žinią reaguotų Mažųjų Klampynių gyventojai, dvyniai: Agata irklampyniu kronikos_d Aringas? O Smiltė?
Aringas mikliai sukurptų kokį juokelį, pavyzdžiui: paklaustų ar ta proga negalėtų ryškiai mėlynai nusidažyti plaukų, jei jau pretenduoja tapti įžymybe. Agata sureaguotų rimčiau, gal net susikuklintų, o po pusės valandos numotų ranka – kam rūpintis, kai už kampo laukia naujos, dar neišnarpliotos paslaptys? Smiltė tikrai rastų progą mane paskųsti savo mamai ar tėčiui. Ateitų ir pradėtų ašaroti, esą ta pikta teta rašytoja ją visai ne taip aprašiusi ir ką dabar daryti su tokia neteisybe?

Knygoje rašote, kad „padorus miestelis turi turėti tris dalykus – turgaus aikštę, paminklą ir kraupią legendą“. Ar turi kraupią legendą Lentvaris, miestas, kuriame gyvenate?
Lentvaris turi nuostabų Eduardo Andrė (pran. Edouard Andre) suprojektuotą parką ir Grafo Tiškevičiaus dvarą, stūksantį vaizdingoje ežero pakrantėje. Dvaro pastatas šiuo metu yra tvarkomas, tikiuosi, greit atsigaus ir vėl spindės buvusia didybe. Parkas tebėra apleistas, todėl (nepaisant liūdesio, kurį jaučiu matydama jį nykstant) puikiai tiktų atsisėsti po kupliu medžiu ir vieną po kitos kurti kraupias legendas. Galbūt, netrukus taip ir padarysiu – sukursiu mūsų miesteliui savą legendą, pašnibždėsiu ją į ausį vėjui, lai išnešioja, perpasakoja kiekvienam sutiktam. Ir pati netingėsiu, rimtu veidu pasakosiu tą istoriją draugams, vaikams, giminėms ir bičiuliams, kol visi ja patikės. O! Kaip tik žinau vieną legendą – jei daugybė žmonių patiki legenda, perduoda ją iš lūpų į lūpas, apaugina naujomis smulkmenomis, legenda pamažu virsta tikrove.

Kaip kilo idėja sukurti tokį Mažųjų Klampynių miestelį?
Vieną gražią dieną vėl paėmiau į rankas savo mėgstamą vaikystės knygą – mažosios tautosakos rinktinę „Laumių dovanos“. Net susigraudinau prisiminusi, kaip dešimtis kartų skaičiau tą knygą vaikystėje šiurpdama ir kaskart šventai tikėdama papasakotų istorijų tikrumu. Tada man į galvą dingtelėjo miestelio pavadinimas „Mažosios Klampynės“. Nusprendžiau: atėjo laikas rašymo magijos pagalba iššaukti mitines būtybes iš nebūties ir apgyvendinti mažame miestelyje, paprastų žmonių kaimynystėje. Pasiraitojau rankoves, parodžiau nuovargiui liežuvį ir sėdau prie kompiuterio rašyti.

baubai

Ar baubų tikrai būna?
Tai žinoma, kad baubų būna! Mūsų namuose jie negyvena, tikriausiai baidosi nuolatinio šurmulio ar bijo pasiklysti lego detalių knibždėlyne, užkariavusiame vaikų kambario grindis. Vis dar tikiuosi jų prisikviesti. Būtų smagu atidaryti spintą, švelniai pastumti tarp kojinių įsitaisiusį baubą, suokalbiškai mirktelti ir pasakyti: žinau, kad tu čia esi, bet šššš… Lai šitai būna mūsų maža paslaptis.

Kuo Jūs traukia mitiniai pasauliai?
Aš visada norėjau, kad pasaulis būtų šiek tiek sudėtingesnis. Norėjau, kad jame daugiau paslapčių ir nuotykių tikimybės. Mane žavi mintis, kad už visatos ribų yra kitokių pasaulių, kur fizikos dėsniai leistų egzistuoti mitinėms būtybėms ir magijai. Suprantu – niekada ten nepateksiu, neįsitikinsiu. Kol kas neįmanoma perplėšti realybės audinio ir pamatyti kas slypi už jos ribų. Kartais pagaunu save galvojant: O jei viskas ką aš rašau egzistuoja? Jei mano mintys vien tylūs kitose visatose vykstančių stebuklų atgarsiai? Tarsi stovėčiau prie aklinos sienos ir įdėmiai klausyčiausi priglaudusi ausį prie šalto akmens.

vilkas

Ar galite pasakyti, kad lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes? Kodėl?
Nesu tikra ar lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes. Senokai išaugau iš to amžiaus, kada apie tai gali kalbėtis ir niekad negana. Mes susikraustėm gyventi į miestus, tamsa daugiau neatrodo nei paslaptinga, nei bauginanti. Bet manau, kad susėdus prie traškančio laužo miško vidury, po žvaigždėmis nusagstytu dangumi, matant juodumoje sutirpstančias kibirkštis net patys rimčiausi dėdės ir tetos ilgainiui susigundytų pasakoti keistus nutikimus. Tada tikrai išgirsčiau: anas matęs laumę, kitas – dangumi švilpiantį aitvarą, trečio namuose besiveisią kaukai, o ketvirtas ir raganą ir baubą yra regėjęs… Neįmanoma taip paprastai pamiršti savo šaknų.

Ar sulauksime daugiau nutrūktgalviškų dvynių nuotykių?
Rašydama apie Mažąsias Klampynes prisirišau prie knygos herojų, todėl nusprendžiau dar šiek tiek su jais panuotykiauti. Todėl skaitytojų laukia dar viena šiurpokų, linksmų ir nuotykiais knibždančių istorijų porcija.

Kaip paskatintumėte vaikus ir suaugusius daugiau skaityti?
Nežinau ar yra vienas, universalus receptas, tinkantis visiems be išimties. Mano vaikai ir aš pati pradėjome skaityti radę „savo“ knygas. Kiekvienam jos buvo skirtingos. Gal, tiesiog nereiktų nuleisti rankų? Ieškoti toliau, kol į rankas pateks knyga, kurios daugiau nebenorėsi paleisti. O radus tą pirmąją – ieškoti kitų pasidaro gerokai lengviau. Man tai buvo tas pats, kas pamatyti kelrodę žvaigždę, rodančią kelią į tūkstančius skirtingų pasaulių, vedančią, tūkstančiais skirtingų kelių, raidžių ir žodžių labirintais.

Kaip įgyvendinti užsibrėžtus tikslus?

Dažnai pagauname save svarstant: kaip rasti laiko viskam, ką norime nuveikti? Yra tokia daugybė dalykų, kuriuos privalome padaryti, tačiau vis kuriame idėjas ir planus, kuriuos taip pat norime įgyvendinti, tačiau tik tuomet, kai turėsime pakankamai laisvo laiko. O kas gali mums padėti efektyviai planuoti savo laiką?Sigu spalio švelnukas
Vienas iš patarimų – šalintis tų dalykų, kurie atitraukia mūsų dėmesį. Mums pritrūksta laiko vienoms ar kitoms užduotims, bet net nepastebime, kiek laiko suryja socialiniai tinklai ar kitos medijos. 15 minučių praleidžiame tikrindami naujienas, 15 minučių – socialines erdves ir taip iššvaistome daugybę laiko atidėliodami tai, ko planavome imtis. Taigi geriausias būdas – išmokti susikaupti ir produktyviai išnaudoti laiką tam, ką darome dabar. Svarbu pastebėti, kas atitraukia mūsų dėmesį ir kitą kartą nepasiduoti provokacijai bei nenukrypti nuo atliekamų užduočių. Blaškydamiesi nuo vieno dalyko prie kito tik prarandame mums brangų laiką.

_DSC0485Štai puikus pratimas, kuris gali padėti planuoti laiką:

  • Pirmiausiai reikėtų sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos norite atlikti tądien. Dažniausiai tai gali būti susiję su darbu arba šeima.
  • Įsivaizduokite, kad gyvenate idealiame pasaulyje ir šįkart surašykite visus dalykus, kuriuos norėtumėte padaryti ar įgyvendinti per dieną ar savaitę. Prie kiekvieno dalyko pasižymėkite apytikslį laiką, per kurį planuojate tą darbą atlikti.
  • Dabar metas susiorganizuoti savo darbo savaitę. Tam puikiai tinka darbo knygos, jose lengva suskirstyti, pasižymėti darbus._DSC0462
  • Susižymėkite privalomus dalykus, kurie yra nesvarstytini – juos atlikti tikrai reikia. Tai gali būti darbo užduotys, pamokų ar paskaitų tvarkaraštis, būreliai ar užsiėmimai, kuriuos lankote reguliariai.
  • Dabar pažvelkite į dalykus, kuriuos norite atlikti (t. y. antrąjį dalykų sąrašą). Pažiūrėkite, kiek laiko užima kiekvienas dalykas ir pagal tai surašykite, kurią dieną galite jų imtis ryto arba vakaro metu. Svarbu, kad dienų viduryje esančias laisvas vietas (valandas) paliktumėte neužpildytas, nes dienos metu gali atsirasti naujų netikėtų planų ar asmeninių reikalų. Dažniausiai rytais arba vakarais galime daugiau dėmesio skirti sau, todėl ir susitelkti į tai, kas teikia mums malonumo, yra žymiai lengviau._DSC0440
  • Planuojant savo idealią savaitę taip pat būtina palikti laisvo laiko poilsiui. Visada svarbu baigus užduotį pailsėti, paskaityti mėgstamą knygą, leisti sau papramogauti, atlikti namų ruošos darbus, pabūti su savimi ar palikti laiko neplanuotiems užsiėmimams (pvz., ką tik sužinojote apie renginį ir norite jame apsilankyti).
  • _DSC0452Kai susiplanuojate savo idealią savaitę, galite pastebėti, kad jums pavyko sutalpinti joje visus dalykus, kuriuos norite įvykdyti. Jei peržvelgus atrodo, jog darbų sąrašas yra ganėtinai perpildytas ir mažai laiko skyrėte sau (poilsiui), tai dar kartą peržvelkite viską ir išbraukite dalykus, kuriuos galite įvykdyti kitą savaitę ar iš viso atsisakyti.
  • Negalvokite, kad tai tvarkaraštis, kuriuo turėsite sekti visą likusį gyvenimą. Dabar susikaupkite ties pasižymėtais darbais ir po kiek laiko, pavyzdžiui, po kelių mėnesių, kuriuos nors pakeiskite kitais. Galite imtis naujų hobių, išbandyti naujus dalykus arba susiplanuoti ir įgyvendinti tai, kam anksčiau nerasdavote laiko.

Žinoma, tai tik pratimas, padedantis lengviau gyventi, kai atrodo, jog viskam trūksta laiko. Tačiau juk sakoma, kad užrašytus planus ir mintis įgyvendinti daug lengviau.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Kai knygos lyg meno kūriniai

Paroda_lenkijoje

Remigijus Januškevičius. Asmeninio albumo nuotrauka.

Besidomintys knygų iliustracijomis ir daile lietuvių dailininką Remigijų Januškevičių vadina lietuviškuoju Robertu Ingpenu. Jų abiejų iliustracijose netrūksta akis traukiančių detalių, o potėpiuose dera vidinė energija ir jaukumas. Remigijus Januškevičius rankose laiko jau antrąją savo iliustruotą knygą, šįkart tai klasikinė Žiulio Verno istorija „Kelionė į Žemės centrą“. Kiek laiko užtrunka nutapyti vieną knygos iliustraciją? Koks yra didžiausias darbų įvertinimas? Kuo ypatinga Jonava? Į šiuos ir dar daugiau klausimų atsakė tapytojas Remigijus Januškevičius.

Pasaka_apie_Despera_dSu Jumis susipažinau skaitydama knygą „Pasaka apie Desperą“. Akis traukė iliustracijos – kiekviena tapyta iki mažiausių smulkmenų. Kaip tapytojas tapo knygų iliustruotoju?
Nuo pat vaikystės svajojau būti dailininku, labai patiko vaikiškos knygelės su daug iliustracijų, aš iš jų mokydavausi piešti. Mokykloje dailės ir darbų pamokos man buvo mėgstamiausios. Įstojau į Jonavos meno mokyklos dailės skyrių, vėliau baigiau Vilniaus dailės akademija, tapau diplomuotu tapytoju. Vieną dieną gavau laišką nuo leidyklos „Nieko rimto“ dailininkės Linos su pasiūlymu iliustruoti knygą „Pasaka apie Desperą“, knygos siužetas mane sudomino ir nusprendžiau apsiimti iliustruoti. Tai man pirmoji iliustruota knyga ir pirmas bandymas įsiterpti giliau į knygų pasaulį.

Kaip apibūdintumėte savo tapymo stilių?
Studijų laikais domėjausi įvairiais tapybos stiliais, tuomet tapiau ir ekspresionistine maniera. Dar prieš studijas mėgau tapyti marinistinius peizažus, labai patiko impresionizmas, simbolizmas, siurrealizmas, renesansas, tapiau nemažai renesanso, baroko meistrų darbų kopijų. Manau, dabartinis mano tapymo stilius ir yra šių stilių samplaikos rezultatas.

studijoje_su_sunum_vilium

R. Januškevičius su sūnumi. Asm. albumo nuotrauka.

Save vadinate tapytoju ar iliustruotoju? Kuo skiriasi šios specialybės? Kuo kiekviena jums svarbi?

Save vadinu ir, ko gero, visada vadinsiu tapytoju, aš kitaip negalvoju net ir iliustruodamas knygą. Savo iliustruojamą knygą matau kaip tapybos darbų ciklą su tema ir pavadinimu, o kiekviena tos knygos iliustracija yra kaip atskiras tapybos darbas ir kaip ciklo dalis. Visas savo iliustracijas tapau ant drobės, aliejine technika, todėl mano iliustracijos yra kaip tapybos darbai. Aš manau, kad tarp tapytojo ir iliustratoriaus didžiausias skirtumas yra kiekvieno turima kūrybinė laisvė. Tapytojas yra visiškai laisvas, tuo tarpu iliustratorius turi tam tikrus rėmus, įsipareigojimus knygai: tema, siužetas, knygos formatas ir t. t. Man, kaip tapytojui, įlįsti į šiuos rėmus yra įdomu ir gal net kartais naudinga, aš tai matau kaip kūrybinį iššūkį, kurį turiu įveikti ir pasiekti tikslą, iš knygų taip pat pasisemiu naujų idėjų savo paveikslams.

kelione i zemes centra 2

Knygos „Kelionė į Žemės centrą“ iliustracija.

Papasakokite, kaip vyksta knygų iliustravimas Jūsų piešiniais?
Pirmiausia aš iliustruojamą knygą paprasčiausiai perskaitau, pirmo skaitymo metu negalvoju apie iliustracijas, taip susidarau bendrą vaizdą, apgalvoju knygos idėją. Vėliau skaitau antrą kartą, susižymiu pagrindines scenas, personažus, tada skaitau trečią, ketvirtą ir dar kartą, kol atsirenku visas iliustruojamos knygos svarbiausias vietas. Visus personažus, scenas sukuriu mintyse ir tada perkeliu ant drobės.

Kiek laiko užtrunka nupiešti vieną iliustraciją? Kaip pasirenkate, kokį pasakojimo momentą iliustruosite?
Sunku pasakyti, kiek laiko reikia vienai iliustracijai, jei imti tik fizinį darbą – tapymą, – tai to laiko gal ir ne tiek daug – gal dvi, trys dienos, gal savaitė. Daugiausia laiko užtrunka knygos vizijos pamatymas, idėjos subrandinimas, išnešiojimas galvoje. Stengiuosi iliustruoti tuos knygos skyrių momentus, kurie man išlieka mintyse perskaičius skyrių ir kurie labiausiai padėtų skaitytojui pasinerti giliau į knygos pasakojimą.

Vieno skaitytojo atsiliepimas apie naujausią Jūsų iliustruotą knygą „Kelionė įKelione i Zemes centra_d Žemės centrą“: „Nuostabiai apipavidalinta knyga! Atskirai norisi padėkoti dailininkui Remigijui Januškevičiui už nuostabias iliustracijas. Nė kiek ne prasčiau už Ingpeną, tik tiek, kad norėtųsi dar daugiau piešinių – juk jie tokie nuostabūs!“ Ar sulaukiate daug pagyrų? Kas labiau skatina tobulėjimą, pagyros ar kritika?
Ačiū šiam skaitytojui už tokį gražų komentarą, mano iliustracijų palyginimas su Roberto Ingpeno darbais yra labai didelis įvertinimas. Malonu gauti gerus atsiliepimus. Geras žodis sukelia teigiamas emocijas, pakylėja ir tuo pačiu skatina tobulėti. Aš esu labai reiklus savo darbams, žiūriu į tai atsakingai ir smulkmeniškai, kol nesu visiškai patenkintas tapomu paveikslu ar iliustracija, tol jos nebaigiu.

Koks Jums būtų pats didžiausias Jūsų darbų įvertinimas?
Kai kūrinys pasiekia norimą tikslą ir sugaištas laikas jo sukūrimui nenueina veltui, jei žmonės domisi, vertina tai, ką tu darai, džiaugiasi tuo ne vienus metus, jei kūrinys teikia ne vien estetinį, bet ir emocinį pasitenkinimą, manau, kad tai ir yra dailininko darbo didžiausias įvertinimas.

Pažįstu dar vieną knygų iliustruotoją iš Jonavos – Viliją Kvieskaitę. Ar Jonavoje yra kažkas ypatingo, kad augina tokius kūrybingus žmones?
Man Jonava yra ypatingas miestas. Pirmiausia – tai mano gimtasis miestas, labai patogi miesto geografinė padėtis, pats Lietuvos vidurys, nedideli atstumai iki didžiųjų miestų. Jonavoje veikia puiki Janinos Miščiukaitės meno mokykla, čia aš taip pat mokiausi ir vėliau kurį laiką dirbau. Aišku, pati gimimo vieta nėra pagrindinis veiksnys, nusprendžiantis žmogaus kūrybiškumą, vis tik didesnę įtaką daro sutikti žmonės, mokytojai, tėvai, kūrybinė aplinka, erdvė, kur žmogus gali ir turi sąlygas vystytis kaip kūrybiška asmenybė.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Ar tapymą vadinate savo darbu? O koks Jūsų laisvalaikis?
Tapybą galiu vadinti savo svajonių darbu, tai yra ir mano profesija, ir pragyvenimo šaltinis, ir veikla, teikianti dvasinį malonumą, atsipalaidavimą, užsimiršimą. Tapydamas mėgaujuosi pačiu procesu, spalvomis, atradimais. Laisvo laiko lieka nedaug, jį leidžiu su šeima, gamindamas maistą, dirbdamas ir poilsiaudamas sodyboje, keliaudamas.

Gal turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?
Tokių konkrečių svajonių kol kas neturiu. Man patinka, kai netikėtai priimu vienokį ar kitokį sprendimą ir, ko gero, kiekviena knyga, kurią aš iliustruoju, man tampa kaip svajonių knyga.

Ką patartumėte tiems, kurie svajoja tapti dailininkais?
Tiesiog atkakliai siekti savo svajonės ir tikėti tuo, ką darai.

Ačiū už malonų pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė