Kai jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis telpa nedidelėje knygoje

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkutė. Dainoros Kašėtaitės nuotrauka.

Tiems, kas skaitė Neringos Vaitkutės trilogiją „Vaivorykščių arkos“ ir kitas knygas, šios autorės daug pristatinėti nereikia: jos tekstai išsiskiria itin vaizdinga, lengvai tekančia kalba, ryškiais veikėjų charakteriais ir nuotykių, staigmenų bei vidinių atradimų kupinais siužetais. Ir tai ne šiaip panegirikos: rašytoja labai gerai pažįsta vaikus ir jų pasaulį, tad pasakoja jiems ne pritūpusi ar pasilenkusi, o kartu sėdėdama ant stogo ir žemyn mataruodama kojomis. Neringos Vaitkutės knygos nukelia į erdves, kurioms išvysti prireikia visos vaizduotės galių ir kuriose veikėjams tenka kasdien priimti svarbius drąsos, garbės, pasiaukojimo spendimus. Ir niekur nerasite rimtuoliškų pamokymų, nes vietoje jų siūlomos patirtys. Skaitytojai patys apsisprendžia, ką palaikyti, kuo pasitikėti, ir čia pat patiria to pasekmes. Galime savo vaikus apsaugoti uždarę namuose, viską drausdami, arba leisti jiems patirti, rinktis, atrasti ir tik pabūti šalia, jei mūsų prireiktų.

Naujausioje N. Vaitkutės knygoje „Klampynių kronikos“ pasakojama pirmuoju asmeniu.klampyniu kronikos_sp Pagrindinė veikėja – mergaitė, vardu Agata, kuri kartu su šeima gyvena viename iš nedidelių Lietuvos miestelių – Mažosiose Klampynėse, kurias ji pati taip trumpai apibūdina: „Į mūsų miestelį galima atvažiuoti siauru jokiais ženklais nepažymėtu vieškeliu, nežymiai atsišakojančiu nuo asfaltuoto kelio. Kas žino, tas lengvai randa reikiamą posūkį, o kas nežino… tam ir nereikia žinoti. Mažąsias Klampynes iš visų pusių supa pelkės, tankūs miškai, juosia lėta tingi upė, nešanti tamsius vandenis iš vieno pelkynuose pasislėpusio ežero į kitą ir šnabždanti paslaptingu balsu.“

Klampyniu kronikos. Monikos Mitkutes iliustracija

Monikos Mitkutės iliustracija

Būtent šiame miestelyje per vienerius metus nutinka tokių dalykų, apie kokius tik proprosenelių pasakose ir legendose girdėjome. „Nors išmokome gyventi šių būtybių apsuptyje, kartais jos įneša smagios sumaišties, ir kol erzelis nurimsta, visos Mažosios Klampynės stovi ant ausų“, – ramiai konstatuoja Agata, drąsiai lėkdama ten, kur tik pakvimpa nuotykiais. Agata yra pati tikriausia svajonių draugė, nes jos namuose niekada nebūna liūdna ir kiekvienas priimamas kaip savas. Mergaitė turi brolį dvynį, jaunesnę seserį, vaikų knygoms iliustracijas piešiančią mamą ir gydančias mikstūras gaminantį tėtį. Dar kartu gyvena pati šauniausia, tvirto būdo ir geros širdies močiutė. Juodvi su mama žino įvairiausių ir kone magiškų būdų, kaip padėti susitvarkyti su vaikams ir visam miesteliui iškylančiais keblumais.

Tik nepamanykite, kad tai siaubo istorijos. Priešingai – autorė sudėjo į knygą daug gražiųMonikos Mitkutes iliustracija 2 mūsų tautosakos būtybių, o tik tam, kad skaityti būtų įdomiau, iš pradžių laksto šiurpuliukai, kurie netrukus pavirsta nuostaba ar net juoku. Čia knibžda gyvatės ir žalčiai, ieškantys pagrobtos gyvačių karaliaus karūnos, paslaptingame baltajame name gyvena dailios it lėlės mergaitės, skraido aitvarai, giriose laksto užkerėti vilkai, o pelkėse žybsi žaltvykslės ir už bet kurio medžio gali sutikti laumes, o žiemą vaikai gali pasivaikščioti iš žemės išnyrančiame dailiame rūme. Be to, kiekvienas Mažųjų Klampynių gyventojas turi po savo baubą. Autorė juos apibūdina labai detaliai: išvaizdą, pomėgius, santykius su kitais namų gyventojais, tad, jei Jūsų namuose kaip tik tokių užviso, bus labai pravartu sužinoti daugiau, užuot bandžius juos išguiti ar nuskriausti.

Monikos Mitkutes iliustracija 3Knygą iliustravo Airijoje gyvenanti dailininkė Monika Mitkutė, ir tai pirmoji jos iliustruota knyga. Taip nutiko, kad regis, viskas šioje knygoje susisiejo: lig šiol visuose Monikos ranka pieštuose darbuose vienur kitur šmėžuodavo mažutės, bevardės, nepiktos, tamsios būtybėlės baltomis akutėmis. Tad knygą iliustruoti galėjo tik ji – nepaaiškinamus, tačiau tokius savus padarėlius pažįstanti Monika Mitkutė. Kiekviena iliustracija be galo kruopščiai išpiešta, įdedant dalelę kasdienos, matytų ir patirtų dalykų, tuo pačiu skaitytojams paliekant vietos savoms interpretacijoms ir tęsiniams. Tai vienas tų gražių pavyzdžių, kai pateikiamas jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis, telpantis nedidelėje knygoje.

Už straipsnį dėkojame Agnei Skučaitei-Leonavičienei

Reklama

Išmokime neklausti, KIEK knygų perskaitei, klauskime, KAIP perskaitei knygą

Neišvengiamai ateis vasaros atostogos. Laisvės nuo pamokų, namų darbų ir mokyklos metas. Vis dėlto dažnas moksleivis kuprinėje greičiausiai parsineš sąrašą knygų, kurias rekomenduojama (arba privaloma) perskaityti per vasarą. Užplūdę bibliotekas, įdarbinę suaugusius, vaikai nešis namo ne po vieną, o po kelias knygas. Juk kuo daugiau knygų perskaitysi, tuo bus geriau, bus daugiau ir geresnių pažymių? Viena perskaityta knyga lygi dešimtukui. Turbūt yra tekę susidurti su tokia lygtimi.

20180225_170

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Apie gerą literatūrą parašytas ne vienas straipsnis. Yra renkamos geriausios metų knygos, apdovanojami rašytojai, dailininkai, vertėjai, ant knygų klijuojami medaliai. Tačiau ar užtenka tik perskaityti tokią knygą, kad ji tave praturtintų, įkvėptų? Ar geros knygos įsisavinimas vyksta natūraliai? Kas geriau, perskaitytų knygų skaičius ar kokybiškai perskaitytos kelios knygos?

2015 metais VšĮ „Laikas skaityti“ užsakyto ir „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis 76 proc. 3–6 metų ir 96 proc. 7–10 metų vaikų per pastarąjį pusmetį buvo perskaitę nors vieną knygą. Vis dėlto net 73 proc. tėvų, auginančių 0–2 metų vaikus, atsakė, jog knygoms laiko neskiria. Tyrimo duomenys rodo, kad darželyje ir mokykloje vaikas skaitymo įgūdžius ugdo labiausiai. Ir tikrai nereikėtų priekaištauti tėvams, kad jų vaikas ateina į mokyklą nemokėdamas skaityti. Pirmosios mokyklos klasės ir yra tam, kad vaikas išmoktų skaityti. Labiau liūdina tas faktas, kad dauguma tėvų neskaito savo mažamečiams vaikams. Neskaito, neaptaria, nediskutuoja apie knygą, neieško to, kas parašyta tarp eilučių, nesitapatina su veikėjais, neapmąsto, kaip būtų pasisukęs jų likimas, jeigu jie būtų pasielgę kitaip. Liūdina tas faktas, kad didžioji dalis vaikų su knyga artimiau susipažįsta tik darželyje ir mokykloje. Prašokami svarbūs pirmieji metai, kuomet knyga gali ne tik padėti augti vaikui kaip asmenybei, bet ir praturtinti šeimos buvimą kartu.

20180224_75

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Skaitymas yra individualus, asmeniškas veiksmas, tačiau žmogus yra socialus. Mes linkę dalintis savo išgyvenimais, jausmais, nutikimais. Kuo jaunesniame amžiuje vaikas išmoks tai daryti,  tuo geriau jam seksis suaugus. Kaip teigė VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, neskaitantiems ar tik pradedantiems skaityti vaikams – būtent jiems skaitymas turėtų būti socialus veiksmas, atliekamas drauge su šeimos nariais, darželio auklėtojais, mokytojais. Tikrai, kokybiškai (ne dėl skaičiaus) skaitantis vaikas ir suaugęs moka atsirinkti tai, kas jam iš tikrųjų patinka, mąsto, ko jis nori. Jis gebės diskutuoti su draugais, mokytojais, bibliotekininkais ar knygų klubo nariais apie perskaitytą knygą, apie norimą skaityti ar jam rekomenduojamą kūrinį. Knygų skaitymas vien dėl skaičiaus ar gerų pažymių gali pražudyti tikrąjį skaitymo džiaugsmą ir malonumą, tokį, kokį suteikia iš tikrųjų kokybiškas skaitymas. Gal reikėtų pradėti kalbėti apie skaitymo motyvavimą ne kiekybe, o kokybe – prasmingu, turiningu laiku, vaizdinga kelione, galimybe prisiliesti prie istorijos, praeities.

20180225_199

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Perskaitytų knygų skaičius dar nerodo, kad skaitantysis sugebėjo įsigilinti į knygos siužetą, suprasti pagrindinę mintį, nerodo, kad knyga paskatino jį susimąstyti, susitapatinti su veikėju, labiau pažinti savo jausmus. Turėtume pradėti dažniau kalbėti apie patį skaitymą, turėtume dažniau kalbėtis apie perskaitytas knygas. Nuo ko galima pradėti? Vyksta gana daug skaitytojų klubų susitikimų, knygų pristatymų, kuriuose dalyvauja ir patys autoriai, ir knygų dailininkai. Tai puiki proga mažiesiems pamatyti, kas gi slypi už tų spalvotų iliustracijų ir tekstų, paklausti ir atsakymus gauti iš knygų kūrėjų. Ir galbūt tai bus puikus pirmasis postūmis nebeskaityti tiesiog 144 puslapių knygos, o su Lesle ir Džesu persikelti tiltu į Terabitiją ir suprasti, ką reiškia tikra draugystė.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Rašytoja Audronė Meškauskaitė ir dailininkė Jurga Šulskytė – kūrėjos, prakalbinusios daiktus

Kartais besisukiodami kasdienybėje pamirštam pastebėti aplink save esančius daiktus. O jie tikrai galėtų papasakoti įdomiausių istorijų. Juk tiek mato ir žino! Rašytoja Audronė Meškauskaitė ir dailininkė Jurga Šulskytė savo knygoje „Interviu su daiktais“ žurnalisto Jurgio lūpomis prakalbino ir sagą, ir šukas, ir lagaminą, ir dar keletą daiktų, kurių gyvenimo istorijos ne tik stebina, bet ir įkvepia. Kokios yra šios kūrėjos? Kokie mėgstamiausi jų daiktai? Ar sunku imti interviu iš daiktų? Apie tai niekorimtukė Vaiva kalbasi su Audrone Meškauskaite ir Jurga Šulskyte.

Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte save skaitytojams?
Audronė Meškauskaitė: Klaidžiotoja, smaguriautoja, skaitinėtoja.

Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte save Jūsų iliustracijų gerbėjams?
Jurga Šulskytė: Bandysiu trimis žodžiais, nors tai labai labai mažai. Manau, esu nepasiduodanti maža žuvelė.

interviu su daiktias_interaktyvi„Interviu su daiktais“ – pirmoji jūsų knyga vaikams. Kodėl vaikams?
Audronė Meškauskaitė: Nes man jie labiausiai patinka iš visų žmonių, gyvenančių žemėje. Jiems visko norisi ir reikia, jiems dar tiek daug kas pirmą kartą, niekada negirdėta ir nematyta, visas pasaulis – stebuklingas. Su vaikais gali dalintis ir dalintis. O tai vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

Žinant žurnalisto Jurgio smalsumą, kokį šių laikų daiktą jis norėtų pakalbinti?
Audronė Meškauskaitė: Modernių daiktų Jurgis nemėgsta, nes jie labai sudėtingi ir gendantys. Bet tikriausiai siurblį-robotą. Jo elgesys namuose atrodo keistas, tarsi jis čia būtų šeimininkas – landžioja, kur užsinorėjęs, tvarką daro. Žodžiu, įtartino charakterio, todėl galima ką nors įdomaus iškvosti.

Perskaičiusi knygą, kaip įsivaizdavote žurnalistą Jurgį ir visos knygos nuotaiką?
Jurga Šulskytė: Rašytoja sukūrė tokį gyvą personažą, kad perskaičius tekstą Jurgis be ceremonijų iš mano galvos išlipo tiesiai ant popieriaus lapo. Pradžioje jis buvo labiau įmitęs, tvarkingai susišukavęs, bet kol lakstė paskui daiktus, medžiodamas interviu, labai suliesėjo ir pasišiaušė… O šiaip knygą įsivaizdavau vientisai, ramiai iliustruotą, kad būtų atsvara dinamiškam tekstui, o išėjo priešingai – margai margai iliustruota. Man kartais net baisoka ją atsiversti, atrodo, kad kažkas būtinai iš ten iškris!

Ar esate pati kada nors ėmusi interviu iš daikto? Koks tai buvo daiktas?
Audronė Meškauskaitė: Ne, interviu to vadinti negalima, bet ant kvailiojančio

AM

Audronė Meškauskaitė. Asmeninio albuno nuotauka.

kompiuterio dažnokai rikteliu: „Na, kas tau darosi? Įsijunk pagaliau!“, niekaip neužverdančiam arbatiniui murmu: „Greičiau, greičiau, vėluoju“. Prisipažinkite, kad ir jūs kalbatės su daiktais. Tikite, kad jie gyvi, viską girdi ir supranta. Kodėl gi kartais nepasiklausius, ką jie atsako?..
Anksčiau dirbau žurnaliste ir pakalbinau daug žmonių, daiktams laiko neužteko. O dabar galima ir pamėginti.

Papasakokite, kodėl knygoje išskyrėte būtent lagaminus, šukas, degtukus, šaukštus, šakutes, adatas, sagas, veidrodžius ir akinius?
Audronė Meškauskaitė: Apsidairiau po kambarį, ir tiek. O kam toli vaikščioti, jei įdomybės čia pat po nosimi guli. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau už adatą – vos įžiūrėti galima. Bet kai išgirsti jos istorijas, supranti, kad tavo namuose telpa suslėptas pasaulis ir visa žmonijos istorija, kad mažiausias menkniekis yra svarbus. Taip ir mokaisi mylėti, vertinti tai, kas yra šalia, džiaugtis gyvenimu.

Ar turite savo mylimą talismaną ar daiktą, su kuriuo labai sunku išsiskirti?
Jurga Šulskytė: Jų tikrai buvo ne vienas. Geriausiai prisimenu gautą dovanų gražų parkerį. Su juo nesiskyriau gerus dvidešimt metų. Šiuo metu parkeriui beveik trisdešimt metų ir jis išėjęs į pensiją ilsisi pieštukinėje ant mano stalo. Net gaila, kad dabar tokių mylimų daiktų neturiu. Laikui bėgant prisirišimai kažkur išgaravo. Nors visai norėtųsi vėl išgyventi tokią draugystę, kokia siejo mus su parkeriu.

Su kūrybine krize susiduria net ir patyręs žurnalistas Jurgis. O ar jus ji aplanko? Kaip tada elgiatės?
Audronė Meškauskaitė: Nerašau. Tiesiog pasėdžiu ir palaukiu. Kai nesinori rašyti ir į galvą niekaip neateina gerų minčių, dažniausiai norisi daryti ką nors kita, ypač – tinginiauti. Krizė labai jau skambus žodis, bet tikrai būna dienų, kai du žodžius parašai, o tris ištrini – niekaip nesiseka. Tada lauki kitos dienos, kai žodžiai smagiai patys į sakinius sušoka.

Kaip apskritai rašote? Ryte, vakare ar bet kada?
Audronė Meškauskaitė: Bet kada ir kur papuolė, jei tik reikia. Tik rašau aš ne tiek daug, kad turėčiau ritualų. Jeigu būčiau tikra rašytoja, gal ir turėčiau.

vejasplaukuose

Jurga Šulskytė. Asmeninio albuno nuotauka.

Ką, be knygų iliustravimo, dar mėgstate veikti?
Jurga Šulskytė: Mano mėgstamos veiklos labai paprastos – tingėti ant sofos, žiūrėti daug daug filmų, klausytis muzikos, eiti pasivaikščioti ir pabūti vienai.

Ar planuojate rašyti vaikams ir toliau? Juk liko tiek daug nepakalbintų daiktų…
Audronė Meškauskaitė: Visko gali būti. Juk kai įpranti ką nors daryti, sunku sustoti. Kartais žvilgsnis užkliūva už kokio nors daikto rankinėje ar ant darbo stalo ir norisi artimiau susipažinti. Daiktuose slypi ne tik tos istorijos, kurias kartu gyvendami patyrėme, bet ir žmonių išmintis, kurios prireikė juos išrandant ir tobulinant, visų mūsų svajonės ir keistenybės. Smalsumas tikriausiai įveiks mane.

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?
Jurga Šulskytė: Svajonių svajonė būtų knygas, su kuriomis užaugau, paversti grafiniais romanais – vieną iš romanų apie indėnus arba kurią Džeko Londono apysaką. O realesnė svajonė – iliustruoti bent vieną iš savo sugalvotų istorijų, bet tam vis sutrukdo anksčiau minėtos mėgstamos veiklos…

Vertėjo darbas – ilgos valandos pokalbių tik su verčiamu tekstu

Pasirodžius naujai knygai apie jos autorių ir dailininką kalbama daugiausiai. Vis dėlto jeigu knygą parašė užsienio autorius, kad ją galėtume skaityti gimtąja kalba, didelį darbą turi atlikti ir vertėjai. Viltarė Urbaitė ir Inga Tuliševskaitė šiemet buvo apdovanotos už reikšmingiausius ir meniškiausius metų vertimus vaikams ir paaugliams. Viltarė Urbaitė Emmi Itäranta’os knygos „Vandens skonis“ vertimą iš suomių kalbos, o Inga Tuliševskaitė už Kimberly Brubaker Bradley knygos „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ vertimą iš anglų kalbos. Kas yra kokybiškas vertimas? Kodėl svarbu turėti galimybę skaityti knygas lietuviškai? Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai? Apie tai Vaiva Rutkauskaitė kalbėjo su apdovanotomis vertėjomis.

slove 2Jūsų dėka knygos prabyla lietuviškai. Kodėl svarbu turėti galimybę knygas skaityti lietuviškai? O galbūt kaip tik knygos originalo kalba skaitymas būtų vertingesnis ir naudingesnis?

Viltare-UrbaiteViltarė Urbaitė: Na, pasaulyje juk labai daug kalbų ir dar daugiau vertingų knygų. Manau, skaityti originalo kalba yra naudinga ir verta, kai jau moki tą kitą kalbą ir gali suvokti knygos turinį, pajusti žodžių skonį. O vaikai pirmiausia mokosi gimtosios kalbos, būtent skaitydami (klausydami) plečia savo pasaulio suvokimą ir turtina žodyną, tad jiems tikrai svarbu skaityti lietuviškai.

Inga Tuliševskaitė: Leidykla „Nieko rimto“ leidžia knygas vaikams. Manau, pirmiausia mažyliai turėtų išmokti ir pamilti gimtąją kalbą, perprasti jos grožį, pažinti nepakartojamus lobius. Esu iš kartos, kuri vaikystėje skaitė „Brisiaus galą“ ir „Kliudžiau“, „Skudurinę Onutę“ ir „Mikę Pūkuotuką“, ir dar daug kitų puikių knygų, lietuvių autorių ir verstinių… Nuostabus jausmas. Skaityti originalo kalba vaikai galėtų jau paaugę, turėdami tvirtus gimtosios kalbos pagrindus. Todėl ir reikia versti knygas vaikams. Tiesa, viena neatmeta kita: vaikai gali skaityti ir knygų vertimus į lietuvių kalbą, ir originalias knygas, pagal nuotaiką ir galimybes. Tik ar visi vaikai pajėgtų originalo kalbomis perskaityti Astridos Lindgren, Tove’ės Janson, Ericho Kästnerio, Giannio Rodario ar Alano Alexanderio Milne’o knygas, o skaitydami puikius jų vertimus gali džiaugtis jose aprašytais nuostabiais pasakiškais pasauliais.

Ar visi norintys gali būti vertėjais?

Viltarė Urbaitė: Nežinau, gal svarbiausia ir yra noras, jeigu pabandžius nenusvyra rankos ir rezultatas tenkina, galima eiti tuo keliu. Manyčiau, vertėjas (bent jau raštu) turi būti kantrus, gal net „krapštukas“, turėti gerą atmintį, kalbos pojūtį ir gana daug kuo domėtis: kad versti būtų lengviau, reikia nemažai žinių apie pasaulį arba bent jau mokėti jų susirasti.

gdršgdg

Eglės Baliutavičiūtės daryta nuotrauka

Inga Tuliševskaitė: Tikrai sunkus klausimas, bet jei išties ko nors nori – gali pasiekti. Koks turi būti vertėjas? Nežinau. Gal kantrus, kruopštus, kūrybingas. Nelengva ilgas valandas kalbėtis tik su verčiamu tekstu. Ką vertėjas turi išmanyti? Kalbas ir – juk šįkart kalbame apie knygas mažiesiems – vaikų pasaulį.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo suomių, estų ir anglų kalbos? O kaip vertėjos darbas? Ar galima tai pavadinti pašaukimu?

Viltarė Urbaitė: Su estų kalba susidūriau gal būdama penkiolikos, mūsų šeima turėjo draugų Estijoje. Ten apsilankius vieną vasarą mane ir sužavėjo ta mįslinga, visiškai kitokia kalba, tad labai užsinorėjau perprasti tą paslaptį (šypsosi). Suomių kalba panaši, taip pat kuteno ausį ir viliojo, todėl apsidžiaugiau, kai Vilniaus universitete atsirado galimybė studijuoti lituanistiką kartu su suomių kalbos specializacija. Paskui Helsinkio universitete baigiau suomių kalbos ir kultūros magistro studijas, o estų kalbos ten mokiausi kaip pasirenkamojo dalyko. Versti pradėjau dar studijų VU metais, pirmiausia dalykinius tekstus, įvairius dokumentus. Išbandžiau ir vertimą žodžiu, bet gana greitai supratau, kad tai – ne man. Baigusi magistro studijas, dalyvavau grožinio vertimo seminare Suomijoje, Helsinkyje, turbūt po tos išvykos ir įgavau drąsos imtis grožinių tekstų, daugiau sužinojusi apie šiuolaikinę suomių literatūrą, populiarius autorius. Jau daugiau kaip dešimt metų verčiu grožinę literatūrą vaikams ir paaugliams ir man tai patinka, įkvepia ir tarsi truputį pakylėja nuo žemės. Nežinau, gal tai ir galima vadinti pašaukimu – kai dirbdamas jauti malonumą ir pasitenkinimą…

Inga Tuliševskaitė: Gyvenimas – atsitiktinumų rinkinys. Anglų kalba atėjo mokykloje – atsitiktinai, nes juk galėjo ateiti ir vokiečių ar prancūzų, paskui studijos universitete – jau mažiau atsitiktinės. Su vertimais irgi buvo daug mielų atsitiktinumų arba palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Dar mokantis mokykloje mamos draugų dėka turėjau galimybę versti techninius tekstus – daugiausia apie architektūrą – tuometiniame Informacijos institute, buvo toks Kalvarijų gatvės pradžioje. Atsimenu, bandomasis vertimas buvo matematikos tekstas, regis, konferencijai, iš lietuvių į anglų. Buvau drąsi. O pirmas literatūrinis vertimas – Luigio Pirandello apsakymas „Sutaupytas karstas“, 1978-aisiais išspausdintas žurnale „Kultūros barai“. Pašaukimas, manau, yra tai, ko negali nedaryti.

Ar prisimenate, kaip sekėsi versti pirmąją knygą? Ar daug jaudulio buvo, kai ta knyga pasirodė, kai paėmėte ją į rankas?

vandes skonis_dViltarė Urbaitė: Pirmasis mano vertimas buvo Filologų moksleivių konkursui iš rusų kalbos versta knygelė apie krokodilą Geną. Atsimenu, kaip atsivertusi originalą svarsčiau, kaipgi prieiti prie to teksto – negi taip tiesiog imti ir perrašyti lietuviškai?.. Iki tol vertėjo darbas atrodė tokia mistika. Knyga buvo išleista dar po kelerių metų, man gana netikėtai, be abejo, jaudulio ir džiaugsmo buvo. Puikiai supratau, kad didelį darbą nuveikė redaktorė, tik jai prisilietus galėjo atsirasti kokybiška, skaitoma knyga.

Inga Tuliševskaitė: O, taip, prisimenu, kaip kaliau spausdinimo mašinėle trim egzemplioriais per kalkę. Be abejo, visada smagu paimti į rankas savo darbo rezultatą. Pirmosios knygos atveju daugiau jaudulio patyriau ne knygai pasirodžius, o to proceso eigoje. Tada buvo virsmo metai, Lietuvos kelio į nepriklausomybę pradžia. Sutartį pasirašiau su viena leidykla, paskui man nežinant ji perėjo kitai leidyklai, buvo susikirtimų su jos redaktoriais, iš aukšto žvelgusių į jiems nežinomą „mergaitę“, laimė, leidyklos vadovas buvo išmintingesnis ir knyga pasirodė. 75 tūkst. egzempliorių tiražu ir… be autorinių teisių. Intriga, beveik kaip aprašytoji knygoje.

Kiek laiko užtrunka knygos vertimas? Kokia yra šio darbo specifika?

Viltarė Urbaitė: Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Priklauso nuo knygos apimties, nuo teksto pobūdžio, galų gale ir nusiteikimas darbui daug lemia. Iš pradžių labai daug dirbdavau su žodynu, norėjau būti tikra, kad tiksliai suprantu žodžių reikšmę. Kuo toliau, tuo žodyno prireikia rečiau, tad darbas einasi sparčiau. Kai pasitaiko sunkiai išverčiamų vietų, žodžių žaismo, dažniausiai išverstam tekstui leidžiu kurį laiką „pailsėti“ arba nešiojuosi mintyse, paskui prisėdu galutinio sprendimo. Net jeigu kokią knygelę išverčiu greitai, tarkim, per keletą dienų, paskui turiu dar perskaityti galvodama apie adresatą, t. y. lietuvių skaitytoją, kartais tenka skaityti balsu, kad pajusčiau, ar tekstas sklandus, ar skaitant nesipina liežuvis. Kartais tenka konsultuotis su įvairių sričių žinovais, ieškoti augalo, gyvūno ar šiaip kokio reiškinio pavadinimo, tai irgi užima laiko. Versdama didesnės apimties knygą susiskaičiuoju, kiek puslapių per dieną galiu įveikti ir stengiuosi daugmaž laikytis grafiko.

Inga Tuliševskaitė: Deja, šiais pramoninės leidybos laikais vertimui skiriama mažokaikaras_isgelbejes_d laiko, tenka įtemptai dirbti, nes terminai spaudžia. O darbas – kūrybinis, su visais tokiam darbui būdingais trūkumais ir privalumais.

O kas yra kokybiškas vertimas?

Viltarė Urbaitė: Pirmiausia vertimas turi neiškraipyti kūrinio prasmės, bet ir aklai laikytis originalo kalbos nėra gerai, negali versti žodis žodin. Turbūt svarbiausia, kad tekstas nekliūtų lietuvių skaitytojui. Nepamenu, kas yra mokęs, kad geras vertimas yra toks, kurį skaitydamas nejauti, jog tai vertimas.

Inga Tuliševskaitė: Kaip ir bet kuris kitas tekstas, nesvarbu, verstinis ar originalus: jį skaitydamas turi jausti malonumą.

Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai?

Viltarė Urbaitė: Man patinka dirbti savo ritmu, nesėdėti biure nustatytomis darbo valandomis, nors kartais gana sunku nesiblaškant susitelkti būtent į vertimą, būna, kad darbo dienos valandos išsibarsto, o rezultato maža… Paprastai vertėjas yra vienas su tekstu, su savo kalbos jausmu, kylančiomis mintimis, todėl man asmeniškai gana svarbu turėti su kuo pasidalyti džiaugsmais, atradimais ar dvejonėmis, turėti kam parodyti vertimą ir sulaukti grįžtamojo ryšio. Kartais dalinuosi su artimaisiais, šeimos nariais, bet dažniausiai pirmasis objektyvus lietuvių skaitytojas būna knygos redaktorius (tikriau, redaktorė), galutinis variantas paprastai būna kūrybingo bendradarbiavimo su ja rezultatas.

Inga Tuliševskaitė: Persakysiu, kaip tą darbą apibūdino Umberto Eco: sėdi sau namuose su šlepetėm ir labai daug sužinai. O trūkumai… ar verta juos minėti?

Kokias knygas pačios mėgstate skaityti ir kokiomis kalbomis skaitote?

Viltarė Urbaitė: Šiuo metu daugiausia skaitau su savo vos ūgtelėjusiais vaikais – ir lietuvių autorių, ir verstines knygas, pvz., atradau vaikystėje neskaitytų Lindgren knygų. Ko gero, labiau mėgstu realistinę prozą, bet kartais visai smagu pasinerti į fantastiką ar detektyvą. Galiu skaityti suomių, estų, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis (tiesa, dėl kirilicos rašmenų gana lėtai). Bet paprastai skaitau suomių ar estų kalbomis ir vaikų ar paauglių knygas profesiniais tikslais – ieškodama verstinų knygų arba tiesiog norėdama susipažinti su bendru kontekstu.

Inga Tuliševskaitė: Mėgstu skaityti knygas vaikams, detektyvus, esė, apsakymus, romanus, poeziją… viską, kas gražiai ir įdomiai parašyta. Skaitau lietuviškai, galiu skaityti lenkiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, rusiškai…

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti į lietuvių kalbą?

Viltarė Urbaitė: Šiuo metu neturiu vienos išskirtinės, tokios vis dar ieškau, bet manau, kad yra daug gerų knygų, kurias norėčiau padėti atrasti lietuvių skaitytojams.

Inga Tuliševskaitė: Kadaise svajojau… bet gyvenimas bėga ir prabėga nepaprastai greitai, svajonės ne visada spėja iš paskos. Turiu tokią pusiau išverstą knygą vaikams, man ji be galo miela, tik leidėjams atrodo nekomercinė, o gal šiaip neįdomi. Matyt, jie žino, ką sako, tai aš sau verčiu toliau iš lėto, gal kada atspausdinsiu tą vertimą ir įrišiu trim egzemplioriais, anūkams.

Ko iš knygų vaikams gali pasimokyti ir suaugę?

Viltarė Urbaitė: Gal nebūtinai iš knygų mokomės. Pirmiausia – tai atgaiva, maloniai (ir drauge su savo vaiku) praleistas laikas, galimybė pažvelgti į pasaulį atviromis, atidžiomis vaiko akimis. Vaikų knygose daug šviesos ir vilties! Gal dėl to iš vaikų literatūros man ir nesinori išaugti.

Inga Tuliševskaitė: Knygos – ne vadovėliai, ar jos turėtų mokyti? Nebent diegti meilę, atjautą, supratimą apie blogį ir gėrį, draugystę ir ištikimybę… Tokias vertybes, kurios, aiman, vis labiau atgyvena… O knygas vaikams skaitantys suaugusieji turbūt išsaugojo širdyje vaikystėje turėtą gebėjimą stebėtis mūsų nepakartojamu pasauliu su visais jo gyventojais ir… tikėjimą stebuklais.

Patarimas karalaitei: „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“

Jolita Zykutė yra žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė, meno vadybininkė. O nuo šių metų vasario mėnesio – ir rašytoja, parašiusi knygą vaikams „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“). Užduoti klausimus žurnalistei – užduotis ne iš lengvųjų, tačiau juk taip įdomu iš pirmų lūpų sužinoti apie knygos rašymą, karalaičių dalyvavimą grožio konkursuose ir Lietuvos karūnavimą.

Jolita, pati auginate sūnų, o knygą parašėte ne apie princą, bet apie karalaitę. Kodėl?

Viskas būtent nuo sūnaus ir prasidėjo. Jis nuo pirmųjų dienų – energija trykštantis garsiai kalbantis vulkanas. Man, pratusiai prie tylaus buvimo, iš pradžių tai buvo tikras iššūkis. Vieną dieną susimąsčiau – o jeigu vaikas kalbėtų taip tyliai, kad nieko negirdėčiau?  Kas būtų tada? Viduje tapo labai nelinksma, įsivaizdavus tokią situaciją, buvusį susierzinimą pakeitė milžiniškas džiaugsmas, kad sūnus toks, koks jis yra, o mintyse atsirado personažas – tyliakalbis berniukas. Paskui gimė ir istorija apie jį.
Kai sėdau prie kompiuterio jos perrašyti, įvyko netikėtas dalykas – pagrindinis herojus tyliakalbis berniukas staiga tapo antraeiliu personažu, o toje istorijoje buvusi nepagrindinė herojė karalienė, susenusi dėl nemigos, staiga virto maža karalaite. Istorija pasuko man pačiai nelauktais vingiais. Bet tuo tik džiaugiuosi.

DSC_3853Iš žurnalistės tapote rašytoja. Ar yra skirtumas tarp šių profesijų?

Žurnalistas – daug vietos kūrybai duodanti profesija, bet joje slepiesi už pašnekovo ar straipsnyje pateikiamų faktų.
Rašytojas – visiškai apsinuoginęs žmogus. Kiekviena mintis, kiekvienas žodis yra tavo. Gali pasakyti: „Čia personažas taip galvoja, ne aš“, bet esi atsakingas už tai, kad tas personažas yra toks.
Rašydamas sukuri naują realybę, kokios iki šiol nebuvo, ir ji gyvens net tada, kai tavęs nebus. Tai milžiniška atsakomybė – juk tavo sukurti veikėjai įeis į kitų žmonių mintis, paliks vienokį ar kitokį pėdsaką jų gyvenime.

Kaip galvojate, kam parašyti knygą lengviau – vaikams ar suaugusiems?

Manau, kad tai vienodai sunkus darbas, tik „sunkumai“ yra skirtingi, kiekviena auditorija turi savo specifinius reikalavimus. Rašant vaikams sudėtinga iš anksto suvokti, kiek informacijos jie gali priimti – juk tai, kaip pasaulį supranta septynmetis, skiriasi nuo dešimtmečio suvokimo. Tačiau egzistuoja universalus dalykas, galiojantis kiekvienai amžiaus grupei – žmones traukia įdomios istorijos. Todėl rašydama aš tiesiog stengiuosi gerai papasakoti smagią istoriją. Tada vaikams skirta knyga bus įdomi ir suaugusiems.

Kokia yra Jūsų knygos karalaitė? Kuo ji skiriasi nuo stereotipinių karalaičių, apie kurias skaitome pasakose?

Paprastai pasakose karalaitės, kad pasiektų savo tikslą, gauna pagalbą iš šono – stebuklingą daiktą ar padėjėją. Smagu gauti pasakišką pagalbą, bet čia slypi pavojus, kad kartais net suaugę tikimės, kad situaciją gali pakeisti tik kažkokia išorinė jėga.
Manosios pasakos karalaitė viską padaro pati – pati sugriauna, pati ir pataiso. Norėjau, kad knygą skaitysiantys vaikai suvoktų, jog laiminga pabaiga ateis ne tada, kai turėsi stebuklų lazdelę, kuri viską sutvarkys. Pats gali pakeisti net ir pačią beviltiškiausią situaciją į gerą, kad tai įmanoma, tereikia norėti ir nuosekliai tai daryti.

DSC_3931Grožio konkursai – kokie jų minusai ir pliusai?

Rizikuoju pasirodyti labai kategoriška, bet manau, kad jeigu ir egzistuoja koks nors grožio konkursų pliusas, jų neigiamas poveikis toks milžiniškas, kad reiktų šalia dailiai besišypsančių gražuolių prirašyti įspėjimus apie grožio konkurso poveikį juos stebinčiųjų sveikatai, kaip kad daroma prie alkoholio ar tabako reklamos. Kiek moterų ir merginų žvelgia susižavėję į grožio konkursų dalyves, o paskui palyginę savo atvaizdą veidrodyje puola laikytis dietų, nualina kūną, suserga depresija?
Grožio konkurso šalininkų paklausčiau: išvardinkite, kuo jie skiriasi nuo veislinių šunų parodos? Šunims standartai reikalingi, kad būtų išrenkamas geriausias veislės egzempliorius ir taip saugomas veislės grynumas, o žmonėms? Negi renkama „veislinė“ mergina?
Kai pradėjau rašyti pasaką, nebuvo sumanymo parašyti istoriją kaip protestą prieš grožio konkursus. Ši tema „įlindo“ tarsi netyčia – prieš kiek laiko buvau kalbėjusi su dviem mamomis, kurios kiekviena guodėsi, jog jų dukros, lankančios vaikų darželį, pasakė: „Mama, aš nevalgysiu vakarienės, nes tada būsiu stora“. Mane sukrėtė, kad šitos mergaitės tokios mažos, o masinės žiniasklaidos brukami liekno kūno kaip grožio standartai jau pasiekė ir jas… Iki tol tikėjau, kad grožio tema tampa svarbi tik paauglystėje. Deja…

Ką norėtumėte, kad knygos skaitytojai pasiimtų iš Jūsų knygos?

Tyliakalbio berniuko žodžiai karalaitei „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“ – tikrai veiksmingi ir viltingi. Kaip vaikams, taip ir suaugusiems.
Dar labai norėčiau, kad tėvams ši knyga būtų pretekstas pasikalbėti su savo vaikais apie buvimą gražiam ar gražiai. Daug domėjausi, kas padėtų mergaitėms užaugti laimingomis moterimis, nes tai padaryti šiandien daug sunkiau nei ankstesnėse kartose – grožio pramonės propaganda vis labiau stiprėja. Vienas iš būdų ją įveikti – kritinio mąstymo skatinimas. Tai reiškia – kalbėkitės su savo vaikais apie grožį, apie tai, ką jie mato TV ekranuose, žurnaluose.
Knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“) – proga tokiam pokalbiui net su pačiomis mažiausiomis – aptarkite knygos herojus, jų veiksmus, veiksmų motyvus.
Noriu pabrėžti, kad nesu nusistačiusi prieš grožį. Tai, ką regime blizgančiuose žurnaluose, nėra grožis, tik tam tikrų standartų rinkinys. Prisiminkite istoriją: senovės Graikijoje gražuolės turėjo vešlius, suaugusius antakius ar juos riebiai nusipiešdavo, viduramžiais graži moteris – skustais antakiais ir smilkiniais, Japonijoje buvo laikai, kai grožio idealas – tirštai nubalintas veidas, nuskusti antakiai, nujuodinti dantys. Viduramžiais gražuolės balino veidus pudra, padaryta iš itin nuodingų cheminių elementų kaip arsenas, švinas. Sąrašą galima tęsti. Kada nors ir šiandieniniai grožio standartai atrodys keisti, kvaili ar net visai negražūs. Šiandieniniai grožio standartai yra nesveiki ne tik kūnui, bet ir žmogaus psichikai. Todėl kviečiu visus – būkite sąmoningi, neleiskite, kad klaidintų jus ir jūsų vaikus.

DSC_3920.jpgAr turite kokių slaptų talentų? Kokių norėtumėte turėti?

Moku iš nereikalingo daikto padaryti tai, ko reikia – dabar tai madingai vadinama „upsyclinimu“. Pavyzdžiui, iš tuščio sulčių pakelio pagaminti Žaibo Makvyno vilkiką Maką (su kuriuo pusė darželio berniukų žaidė susižavėję) arba pasiūti itin jaukią antklodę iš seno vilnonio megztuko. Kartais pagalvoju – kodėl gaminami nauji daiktai, jeigu iš senų galima padaryti tiek daug šaunių dalykų?
Jeigu galėčiau, norėčiau vienintelio dalyko –  gebėti sulėtinti laiką, kad kuo daugiau suspėčiau nuveikti.

Šiuo metu gyvenate ne Lietuvoje. Ko labiausiai iš Lietuvos pasiilgstate?

Lietuvoje gyvenančių žmonių. Pavyzdžiui, Alytuje regėto mikroautobuso vairuotojo, juokaujančio su moterimis, važiuojančiomis po naktinės pamainos namo. Mažame Suvalkijos miestelyje sutiktos močiutės, besiguodžiančios, kaip stipriai jos šuo išsigando naujametinių petardų. Kai apsidairai ir įdėmiai pažiūri – čia tiek daug šiltų, gilių, dvasingų žmonių. Kalbu ne apie tuos, kuriuos rodo televizorius ar rašo žurnalai, o tuos, kurie ramiai gyvena savo gyvenimą nepapuldami į masinės žiniasklaidos akiratį.
Jeigu netikite, išvažiuokite į kitą šalį, pagyvenkite ir grįžkite atgal. Man pačiai įdomu stebėti, kad, kai pabūnu Lietuvoje ilgiau, akys (o gal širdis?) atbunka, priprantu, pradedu viską vertinti kaip savaime suprantamą dalyką ir tik grįžusi po ilgesnės pertraukos vėl matau – ne, žmonės čia tikrai kitokie.

Jeigu reikėtų karūnuoti Lietuvą, už ką ją karūnuotumėte?

Už lietuvių kalbą. Ar nenuostabu, kad ji išsaugojo savo archajiškumą, kad išliko, neišnyko? Įsivaizduokite carinės Rusijos laikus – žmonės rizikavo gyvybe, kad parvežtų lietuviškų knygų, o jas kažkas pirko, mokė savo vaikus skaityti lietuviškai. Juk galėjo pasakyti: „Per daug pavojinga, susigadinsiu gyvenimą, gali ištremti į Sibirą ar tiesiog nušauti.“
Man atrodo, kad lietuvių kalboje yra kažkoks užsispyrimo, gajumo genas ir kai kalbame šita kalba, patys to nepastebime, bet gauname joje esančios stiprybės, ateinančios iš labai tolimų laikų.

E. V. Buožytė: „Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas“

Šių metų vasario pabaigos Eidvilė Viktorija Buožytė laukė su ypatingu nekantrumu ir jauduliu. Savo pirmąją ir parašytą, ir iliustruotą knygą „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė”  ji pirmąkart į rankas paėmė Knygų mugės metu. Ir kiek tuokart buvo džiaugsmo akyse ir širdyje. Tuo džiaugsmu iškart norėjosi dalintis su kitais. Kaip prasidėjo Eidvilės Viktorijos kelias į vaikų literatūrą? Kas ją įkvepia kūrybai? Ir kodėl ji savo knygos pagrindiniu herojumi pasirinko kibirą? Apie tai kalbėjome su debiutuojančia rašytoja ir patirties turinčia iliustruotoja.

20180224_145Prisistatykite mūsų skaitytojams – iš kur esate kilusi? Kur studijavote?
Esu vilnietė, čia gimiau, augau ir gyvenu dabar. Vaikystėje gyvenome jaukiame bute Antakalnyje, miškų apsuptame name, su broliu, sese, mama ir tėčiu. Kai mama mane išmokė skaityti, knygos nepaleisdavau iš rankų ištisas dienas! Iki šiol skaitymas ir klajonės gamtoje – mėgstamiausi užsiėmimai.
O ir moksluose atsispindi mano meilė knygomis – vidurinėje ir aukštojoje mokykloje rinkausi grafikos specialybę ir iliustraciją.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į vaikų literatūrą? Kada supratote, kad norite tapti būtent vaikų knygų rašytoja ir dailininke?
Būdama šešerių ar septynerių iliustravau pirmąją istoriją. Tai buvo H. K. Anderseno pasaka apie bjaurųjį ančiuką. Nuo tada vis daugiau piešiau ir svajojau kurti tikras knygas vaikams. O kai svajonių labai sieki, jos išsipildo su kaupu!

„Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ yra pirmoji jūsų parašyta knyga, tačiau iliustravusi esate ne vieną. Kaip skiriasi kūrybos procesas? Ar savo tekstą iliustruoti yra lengviau, ar sunkiau?
Kuriant paveikslėlių knygą procesas labai įdomus! Teksto ir iliustracijų kūrimas susipina ir viskas vyksta tuo pačiu metu. Rašant tekstą, šalia atgyja piešti veikėjai, o piešiant iliustracijas vis atsiranda naujų detalių tekste.

Vieni dailininkai, pabandę parašyti ir iliustruoti savo istoriją, vėliau to baidosi. Kiti, atvirkščiai, į svetimas knygas daugiau nebesidairo. O kaip jaučiatės jūs, kai pamatėte, kad galite ir rašyti?
Jaučiuosi tarsi atradusi raktą, kuriuo galiu atrakinti mintyse pasislėpusias istorijas ir jas paleisti lakstyti knygose. Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas ir pačiai vienai, ir kartu su kitais autoriais!

Jūsų iliustracijos tikrai patraukia akį. Iš kur semiatės įkvėpimo?20180224_140
Kasdien stebiu žmones, gamtą, miestą. Mokausi iš Lietuvos ir užsienio iliustruotojų, rašytojų, fotografų, muzikantų ir kitų kūrėjų. Laikui bėgant žinios ir įkvėpimas kaip vijokliai apraizgo idėjas ir pavirsta naujais kūriniais.

Ne kiekvienas drįstų pagrindiniu knygos herojumi pasirinkti kibirą. Kodėl būtent šis daiktas?
Kartą išgirdau, kad senelių sode gyvena skardinis kibiras, į kurį vaikai kadaise rinkdavo obuolius. To kibiro vardas buvo Čarlis! Pamaniau, kad būtina papasakoti apie to puikaus kibiro nuotykius!

Pats Čarlis atkeliavo iš Amerikos ir apskritai yra matęs daug daugiau nei jo draugai ar netgi eilinis žmogus. Kokią vietą jūsų gyvenime užima kelionės?
Kelionės – pats gaiviausias įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu keliauti, o keliaudama kurti – naujos idėjos tuomet trykšta sraunia upe, tik spėk žvejoti!

Kaip svarbu gyvenime turėti tokį ištikimą draugą kaip pelė Pupelė?
Labai svarbu! O kad turėtume tokius gerus draugus kaip Pupelė, turime ir patys būti pačiais ištikimiausiais draugais.

Ar rašysite vaikams toliau? Galbūt jau turite kitos knygos idėją arba netgi esate ją pradėjusi?
Mintyse kirba visokiausių idėjų, kurios kaupiasi eskizuose ir juodraščiuose. Ateityje jos kaip medžiai išaugs į gražias, spalvingas knygas.

Vaikų knygos diena. Ko suaugusieji gali pasimokyti iš knygų vaikams?

Knygos – ne tik pasakojamos istorijos. Tai kartu ir veikėjai, jausmai, skirtingi charakteriai, naujos idėjos ir slapčiausi troškimai. Balandžio 2-oji – Vaikų knygos diena. Kiekviena vaikų karta turi savo mylimiausius herojus, tad kokie veikėjai šiandien įkvepia vaikus? Ir ko suaugusieji gali pasimokyti iš knygų vaikams?

20180222_18Mes vaikų knygos dieną švenčiame kasdien. Ir vis dėlto kiekvienų metų balandžio pradžioje aplanko ypatinga nuotaika. Tada prisimename visus tais metais pasirodžiusių knygų veikėjus ir susimąstome, kokius kertinius dalykus jie mums primena ir ko naujo iš jų išmokome.

Vienas svarbiausių dalykų, kurių mokomės kartais net ir visą gyvenimą – gebėti džiaugtis smulkmenomis. Ir mokomės to it Merė iš „Paslaptingo sodo“. Kartais net truputį per prievartą šypsomės pasauliui ir stengiamės į viską žiūrėti per mažyčius rožinius akinius kaip Albenas iš „Džiugės“ ir džiaugtis, mylėti net sudėtingiausiomis aplinkybėmis kaip Fredas iš Ulfo Starko „Meilės kontrolinio“. O retkarčiais mokomės tiesiog šypsotis ir būti kartu kaip Paulo Stewarto kiškis ir ežiukas ar taip visų mylimo A. A. Milne’o „Mikės Pūkuotuko“ veikėjai.

Ir visa tai darome nenuleisdami rankų, net jei šimtus kartų paslystame kaip Lindbergas – tas peliukas, kuris perskrido Atlantą. Mokomės būti atkakliais mokslininkais, kūrėjais ir netgi profesionaliais kovotojais. Tokiais, kaip žvalgo mokinys Vilis, Helas iš „Brolijos“ ar į didžiausius pavojus stačia galva neriantis Kvinas iš „Kartografo kronikų“. Ir nuoširdžiai tikime, kad mums pasiseks, kaip kad pasisekė laivavedžiui Erliui.

Kai užplūsta didžiausios negandos, mokomės stovėti tvirtai, net jei reikia į tai sudėti20180224_98 visas dar likusias jėgas it Adai iš „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Ir kaip Gendručio Morkūno nuomšikams nepasiduoti aplinkos spaudimui, net jeigu atrodo, kad šiame pasaulyje jau daugiau nieko neliko. Ir išgyventi visus rūpesčius pakelta galva, net jeigu šalia siaustų keisčiausias karas žmonijos istorijoje, kaip Deizei iš „Taip dabar ir gyvenu“.

Ir galiausiai skaitydami mokomės juoktis, kad gyventi būtų kur kas smagiau – kaip tai daro pats Tomas Sojeris ar vaikų pamėgtas Ulfas, kuriam užaugo barzda. Tada žvelgiame į visas kasdienes situacijas, savo mažesnius ar didesnius trūkumus ir juokiamės kaip pats Nevala Bertis. Nes juk taip smagu kartais užmiršti viską pasaulyje ir šypsotis.

Šimtai skirtingų istorijų, įvairiausių herojų, kasdien vis kitokių pamokų nugula į mūsų lentynas. Net jeigu to kartais ir nepajuntame, kiekviena knyga mums kai ką vertingo palieka. Kartais – mažytę mielą smulkmeną. Pavyzdžiui, naktį susapnuotą mažą ežiuką geltonoje pievoje.

Silvijos Smolskaitės straipsnis