Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“

 

 

Vaikai ir jų požiūris į gamtą

Bundant gamtai norisi kuo daugiau laiko praleisti laukuose, miškuose, pamatyti tas pirmąsias žibutes ir išgirsti grįžtančias gerves. Gamtoje tiek visko daug, kad kartais sunku susigaudyti, kokia čia gėlytė stiebiasi iš po lapų ar kurio paukščio giesmę girdime. Knygoje „Gamtos metų ratas“ („Nieko rimto“, 2017) rašytojas, gamtininkas, fotografas ir radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius iš savo gamtinių kelionių surinko svarbiausius ir įdomiausius dalykus, kuriuos privalu žinoti žengiant į mišką, ypač dabar, pavasarį. Knyga ne tik pilna užduotėlių ir iliustracijų, bet yra interaktyvi – su nemokama programėle gyvūnų nuotraukos tampa video įrašais.

Šį kartą kalbiname rašytoją apie vaikus ir jų požiūrį į gamtą.

Kaip manote, ką šiuolaikiniam vaikui reikia žinoti apie gamtą?

Kiekvieno laikmečio vaikai skirtingi, jų gebėjimai žinoti ir priimti žinias – taip pat. Šiandien bendraudamas su pradinukais matau, kad jie jau neturi to gamtinių žinių pagrindo, kurį turėjo mano karta ir buvusios po to. Taigi, žinoti reikia labai daug, bet ne per daug. Pats svarbiausias dalykas, kad vaikas suprastų, jog aplink jį labai daug gyvybės, kuri yra tokia pati vertinga ir svarbi, kaip ir jis pats. Dar reikia žinoti, kad gamtoje viskas yra dėsninga, čia kiekviena forma, spalva, dydis turi savo paaiškinimą. Todėl, jei vaikai pastebi visa tai ir klausia „kas“, o paskui – „kodėl“, jie jau atviri žinioms.

O ką šiuolaikiniam tėveliui reikėtų žinoti apie gamtą?

Tėveliui (beje, ir mamai) reikia žinoti, ką atsakyti į visus šiuos klausimus. Patikėkite, tai yra ir nelengva, ir atsakinga. Sunku pasakyti, ką konkrečiai jie turėtų žinoti, nes man norisi sakyti „viską“. Suprantu, kad to negali būti, todėl iš jų pirmiausia reikia geranoriškumo ir pažado kartu rasti atsakymus į nežinomus klausimus. Tam yra knygos, internetas. Bet pažinti aplink namus augančius medžius, sodo ir daržo augalus, bent keletą paukščių rūšių, drugelių, žinoti, kurie debesys yra kamuoliniai – būtina.

Ką patartumėte tėveliams supažindinant vaikus su gamta?

Visų pirma svarbu ne žinios, bet geranoriškumas ir žingeidumas, kuriuo reikia užkrėsti. Jei tėveliai patys nustebs ir prisipažins: „O, ir aš to nežinojau“, bus padėti pagrindai tolesniems bendriems ieškojimams. Niekada negalima vaikų kuo nors gąsdinti – tik perspėti, patarti. Vaikai atviri visoms naujovėms, jie daug pastabesni, todėl reikia būti pasiruošus netikėčiausiems klausimams.

Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai susipažįstant su gamta? Kas pastūmėjo pačiam pradėti tyrinėti?

Mano pradžia buvo ypatinga: augau prie miško kaime, buvo trejetas vyresnių brolių, labai geranoriški Mama ir Tėtė. Kiek pamenu, man tik gamta ir buvo įdomu, todėl jiems visiems teko atsakinėti į pagranduko klausimus. Tai, kad jie ne visada galėjo man padėti, skatino ieškoti visko pačiam. Labai padėjo knygos, pokalbiai su daugeliu kaimo žmonių. Tik daug vėliau atsivėrė galimybės bendraujant jau su Kauno zoologijos muziejaus darbuotojais, naujais „kolegomis“ ornitologais – septintokai save įsivaizdavome jau tyrėjais… Kai kas iš tų mano draugų tapo tikrais mokslininkais.

Kaip knygos gali sužadinti vaikui domėjimąsi gamta arba būti tarsi tas pirmasis žingsnis į savarankišką miško tyrinėjimą? Kokias knygas pats skaitėte vaikystėje?

Tokios knygos turi būti labai asmeniškos, ne „popierinės“. Tą sakydamas paaiškinu, kad vaikams neįdomu tai, ką autorius aprašinėja surinkęs iš kitų knygų. Jeigu jis pats palietė, rado, pamatė, jei prisipažino ką nors padaręs negerai ir po to savo klaidą ištaisė – pati didžiausia knygos sėkmė. Dar geriau, jei autorius, aprašydamas kokį nors gyvį, pats nuoširdžiai stebisi juo, atranda jo unikalumą. Todėl man buvo labai svarbios T. Ivanausko knygos, mielai skaičiau vertimus – V. Arsenjevo „Dersu Uzala“, J. Spangenbergo „Iš gamtininko gyvenimo“ ir kitas.

Kaip sudominti vaiką gamta gyvenant miesto centre arba kai galimybių aplankyti mišką yra nedaug?

Miesto vaikas pavasarį gali kartu su tėvais pražydinti medžių šakas, daiginti sėklas. Bet koks namų augintinis ir rūpestis juo gali duoti daugiau už knygą. Žinoma, jie juo rūpinasi patys vaikai ir tą daro nuoširdžiai.

Ar bendraudamas su vaikais (mugėse, susitikimuose) pastebėjote, kad pasikeitė vaikų požiūris į gamtą, jos supratimas? Koks jūsų paties vaikų santykis su gamta?

Taip, jis kitoks. Atrodo, kad jis vis labiau virtualus, vaikai neįsivaizduoja tikros gamtos, ją mato filmuotą, nufotografuotą. Apie gyvybę jie išmano dar mažiau. Gali būti, kad dideles klaidas čia daro visi – ir tėvai, ir mokymo sistema.

Mano vaikai nuo mažuliukų buvo su gamta, jie daug ką žinojo, mokėjo, jie nebijo nei voro, nei rupūžės ar slieko. Mes daug sykiu keliavom, kartu atradinėjom. Jie ir užaugę nuo to nenutolo, o dukra yra dar ir biologė.

Kaip manote, kokią nuomonę apie vaiką supančią gamtą, laukinius gyvūnus formuoja  medijos (televizija, internetas, knygos)?

Puiku, kad yra tokios laidos – jos tikrasis žinių šaltinis. Tačiau visas šias priemones suprasčiau tik kaip pagalbines, patariančias. Pradžia turi būti autentiška, kur vaikas pats būna su gamta.


Kai rašėte knygą „Gamtos metų ratas“, kas jums buvo svarbiausia, ką norėjote papasakoti vaikams?

Norėjau sudominti. Atsakyti į visus klausimus neįmanoma. Tačiau jeigu kam nors užkliuvo nors menka detalė, jei jie panoro patys tai patikrinti, jau gerai. Labai šaunu, kad knygoje yra 12 mažų filmukų – vaikams tai patinka, jie gali gilintis ir ieškoti ko nors daugiau.

Dėkojame rašytojui už interviu, o skaitytojus raginame griebti knygą „Gamtos metų ratas“ ir traukti į nuostabius Lietuvos miškus bei pelkes ir susipažinti su mūsų gamta.

Leidykla taip pat yra išleidusi daugiau Selemono Paltanavičiaus knygų: „Girios paštas“, „Tukas lieka vienas“, o „Maži ežiuko sapnai“ praėjusiais metais buvo išrinkta Metų knyga vaikams.

Australų rašytoja Allison Tait – apie „Kartografo kronikas“, kūrybą ir tinklaraštininkų „draugus kompiuteryje“

Allison TaitAustralų rašytoja Allison Tait parašė įvairių žanrų kūrinių, daugiau nei 20 metų rašė žurnalams, laikraščiams. Jos knygą „Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto“ jau išleido daug pasaulio leidyklų, tarp jų ir mes. Tai pirmoji trilogijos knyga, surinkusi nemažą šūsnį gerbėjų ne tik iš savo gimtosios šalies Australijos.

„Kartografo kronikos“ jau spėjo gauti daug puikių įvertinimų. Kaip jaučiatės, kai pirmoji jūsų parašyta knyga susilaukia tokios sėkmės?

Jaučiuosi maloniai sukrėsta tokio dėmesio. Kaip rašytoja, praleidžiu daug laiko viena – rašydama, svajodama, laukdama – tada sunčiu savo „kūdikėlį“ į pasaulį ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad pirmąją mano knygą priėmė išskėstomis rankomis, yra nuostabu.

Anksčiau galvojote, kad rašysite tik meilės romanus. Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Pradėjau rašyti romantinius tekstus, nes tai man tuo metu atrodė tinkama. Kai ėmiau rašyti grožinius tekstus, dirbau įvairiuose moteriškuose žurnaluose (pvz. „Vogue Australia“ ir „Cleo“), todėl romantiniai tekstai su visomis griežtomis gairėmis ir tikslinėmis auditorijomis man pasirodė savaime suprantamas sprendimas.
Tačiau rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo. Mentorė man taktiškai pasiūlė praplėsti savo rašymo galimybes, nes, kaip pati minėjo, „aš turėjau, ką papasakoti“. Taigi ėmiau ir parašiau du romanus moterims. Vienas iš jų turėjo būti išleistas 2012-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių jo leidyba sustojo.
Vis dar perrašinėju antrąjį romaną, nes rašymą sutrikdė pokalbis su sūnumi (jam dabar 10), kuris ir nuvedė „kartografo_kr_dKartografo kronikos“ trilogijos link. Kai gimsta idėja, nuo kurios net drebate, turite ją išpildyti (nesvarbu, net jei ta sritis jums nepažįstama). Taip ir padariau. Ir po trijų parašytų knygų vis dar jaučiuos puikiai, jog pradėjau.

Jūs gan aktyvi rašymo pasaulyje, ką jums suteikė laikas praleistas dirbant su tekstais, jų kūryba?

Įdomus klausimas, nes nelaikau savęs aktyvia rašymo pasaulio nare. Gyvenu pietiniame krante su savo šeima ir esu pakankamai toli nuo to pasaulio. Didžioji mano darbo dalis susidėjo iš laisvai samdomo rašytojo darbo (tai vis dar yra mano darbas), tinklaraščių rašymo, kitų rašytojų socialinių medijų prižiūrėjimo. Po metų tai pasikeis, tai labai jaudina.

Dar prieš pradedant rašyti knygą jau turėjote nemažą kiekį tinklaraščio sekėjų ir patirtį jame rašant. Kokią įtaką tai padarė jūsų knygų rašymui?

Aktyviausia esu internete. Mano tinklaraštis buvo puiki vieta, kur galėjau išreikšti save kaip rašytoją ir pasidalinti savo kelione į leidybą. Tinklaraščio pildymas man suteikė neįkainojamų galimybių susitikti su naujais autoriais ir kūrėjais. Jis padėjo sukaupti ir didelę grupę gerbėjų – palaikymas be galo svarbus rašytojui. Rašymas gan vienišas darbas ir, kai turi grupę žmonių, su kuriais gali kalbėtis ir naktimis, ir dienomis, tai labai palengvina darbą. Net jeigu jie „draugai kompiuteryje“, kaip mano sūnus mėgsta sakyti.
Dar vienas dalykas, kuriam pravertė tinklaraštis – atrasti savo unikalų balsą rašant grožinę literatūrą. Rašymas internete reikalauja intymaus tono, kurio žurnalams ir laikraščiams nereikia. Mano publicistinis balsas buvo jau seniai išlavintas ir nušlifuotas, tačiau tas intymusis, MANO balsas labai išlavėjo rašant tinklaraštį. Tikiu, kad mano knygos nuo to ŽYMIAI pagerėjo.

Ar turite patarimų rašytojams, norintiems kurti vaikams?

Nemanau, kad „Kartografo kronikas“ pradėjau rašyti kitaip, nei pradedu visus kitus tekstus. Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams. Manau, kad daugeliu atvejų man pasisekė, nes visuomet šalia buvo būsimas skaitytojas, mano sūnus. Rašiau tokią istoriją, kokias mėgstame skaityti kartu. Rašiau taip, kaip man atrodė geriausia, ir rašyti buvo smagiau nei kada anksčiau.
Taigi manau, svarbiausi dalykai, kuriuos patartum pradedančiam rašytojui, visuomet tie patys:
• Daug skaitykite – nepasitikėkite vaikystėje skaitytų knygų prisiminimais, skaitykite tai, ką šiuo metu skaito vaikai;
• Daug rašykite – turite surasti savo balsą ir tai gali užtrukti.

Šaltinis:
http://www.nswwc.org.au/2014/12/interview-allison-tait-on-the-mapmaker-chronicles-race-to-the-end-of-the-world

Spalvotas drambliukas Elmeris darželiuose!

Savo mažiesiems draugams darželiuose dar prieš mums turint tikrą, spaustuve kvepiančią naują knygą, „Elmerio nuotykius“ leidome pavartyti, paskaityti ir pasigrožėti elektroninėje erdvėje. Norėjome įsitikinti, kad Elmeris visus apžavi. Pasirodo, visai neklydome. Galite patys pasiskaityti, ką apie pasaulyje mylimą spalvotą drambliuką jums nori papasakoti patys mažiausi ir kokius dalykus Elmeris įkvėpė sukurti.

IMG_20160519_080101Vaikai labai noriai ir entuziastingai bandė patys pasakoti pagal paveikslėlius, vienas per kitą pildydami pasakojimą ir spėliodami. Jie išmoko dramblių vardus, pradėjo vartoti naujus žodžius.

Daug klausimų kilo, kaip drambliukas medyje atsidūrė.
– Man tai patiko, kad dramblys medyje buvo…Kaip jis įšoko į medį, gal skraidantis dramblys?
– O ko jis ten lipo?!
– Gal užlipo ir pašokinėjo iki medžio viršaus?
Kai kuriems taip ir liko neaišku.
-Gal jis lipo į medį saulutės pažiūrėti?
– Patiko ir medis, gražus. Labai gražu – raudoni medžiai, geros spalvos.
– Visi drambliai patiko, kiek ten, šeši ar septyni?

elmeris5Skaitant pasaką apie pamestą meškutį kilo nemažas šurmulys. Kadangi vaikai labai įsijautė, norėjo kuo greičiau sužinoti pabaigą, vis skatino pedagogą skaityti ją greičiau. Paklausti, kodėl reikia skubėti, skubėjo pasidalinti savo išgyvenimais ir prisiminimais apie žaisliukus.

elmeris2– Man patiko knygelė, ypač apie Rožytę, nes ten niekas nežinojo, kad gali būti rožiniai drambliai. Man labiausiai patiko dramblys Elmeris, jis buvo gražus ir draugiškas. Viskas patiko ir nieko nenorėčiau pakeisti.
– Man patiko spalvotas dramblys su savo  pusbroliu. Jie buvo visada linksmi, patiko, kad jie padėjo Rožytei. Labiausiai patiko paskutinė dalis, kur jie visi susidraugavo. Man liūdnesnė istorija, kai išgelbėjo savo pusbrolį  iš medžio. Knygoje buvo viskas aišku, nieko keisti nenorėčiau, paveikslėliai labai spalvingi, linksmi. Norėčiau turėti tokią knygelę, skaityčiau vakarais.

Vėliau, įkvėpti Elmerio ir jo draugų nuotykių, vaikai suskubo patys jį piešti ir lipdyti!

 

„Meškis ir Žąsis“, geriausi draugai ir įkvėpimas

Nadia Kovaliova

Vaikų literatūros leidyklos „Nieko rimto“ knygos pasipildė dviem naujais veikėjais. Tai Meškis ir Žąsis, kurie nuo mažens buvo geriausi draugai ir viską darydavo kartu. Tačiau atėjo žiema ir Žąsis suprato, kad reikia ir jai skristi į pietus. O kaipgi paliksi savo geriausią draugą? Reikia pasiimti kartu. Kaip baigėsi dviejų draugų nuotykiai, sužinosite mokytis skaityti skirtoje knygelėje „Meškis ir Žąsis“. O apie knygą, apie meškio ir žąsio gimimą bei virtimą tuo, kuo yra dabar, apie gražius Klaipėdos kraštus ir įkvėpimą klausinėjome pačios autorės ir iliustruotojos – Nadios Kovaliovos. Štai ką ji turėjo papasakoti.

Meskis ir zasis

Ar nesigailite, kad maža persikraustėte į Lietuvą? Kokia mėgstamiausia jūsų vieta Klaipėdoje? Kokį didžiausią pastebėjimą padarėte, kol gyvenote Londone? Ar kada nors norėtumėte persikraustyti kur nors kitur?

Atsidūriau Klaipėdoje, kai buvau maža mergaitė. Kai tėvai persikraustė iš Krasnojarsko į Klaipėdą, prireikė laiko, kol pripratau prie naujo gyvenimo, radau naujų draugų ir ėmiau puikiai jaustis. Dabar Klaipėda – mano namai.

Gyvenau ne tik Rusijoje, bet ir Anglijoje, Norvegijoje, tad turiu su kuo Klaipėdą palyginti, tačiau esu visiškai įsitikinusi, kad Klaipėdoje man geriausia. Jaučiuosi čia lyg namie, viskas sava, paprasta ir suprantama. Man patinka vaikščioti miške, praleisti laiką gamtoje. Beveik kas savaitgalį su dukryte, mano drauge ir jos mažąja dukrele bei šuniuku važiuojame pasivaikščioti Litorinos taku arba Olando kepurės skardžiu. Klaipėdoje yra galimybė pabėgti nuo triukšmo ir kasdienybės.

Londone tai beveik neįmanoma. Ten visada esi apsuptas žmonių, emocijų, vaizdų. Būtent Londone suradau savitą stilių. Turėjau progą susipažinti su keletu iliustratorių, kurie padarė įtaką man ir mano stiliui. Labai gerai prisimenu, kai dirbant vaikų leidykloje su dviračiu įriedėjo mano tų laikų mėgstamiausias iliustratorius. Jis užsuko pasirašyti sutarties, ir aš turėjau progą gyvai pamatyti ir pabendrauti su mane įkvėpusiu menininku. Kol kas neplanuoju persikraustyti kitur, tačiau niekada nežinau, kur atsidursiu po kelerių metų.

Kada sugalvojote, kad norite tapti iliustratore? Ar negalvojote, tiesiog darėte?

Rimčiau apie tai pradėjau galvoti studijuodama Londone. Studijų metu turėjau progą iliustruoti dvi vaikiškas knygutes. Vėliau, baigusi magistro studijas, įsidarbinau vaikų leidykloje „Walker Books“ ir pamilau vaikiškas knygutes. Daug jų perskaičiau gyvendama Anglijoje, tiesiog ėmiau vieną po kitos iš vaikų skyriaus bibliotekoje ir skaičiau. Taip pat aplankiau nemažai vaikiškų knygelių prezentacijų ir mugių. Turėjau progą stebėti begales knygose apsigyvenusių skirtingų personažų: meškų, zuikių, lapių ir kitų gyvūnėlių. Skaitydama kitų iliustruotas knygutes, panorau sukurti savo personažą, išskirtinį, su savo charakterio bruožais, kuris atgytų, būtų man mielas ir savas. Daug piešiau, kūriau begalę personažų eskizų, kol išgryninau tai, kas man patiko.
Man labai patinka piešti. Niekada nelaikiau savęs stipria dailės meno žinove ar profesionalia dailininke, nemėgau pernelyg tikroviškų piešinių. Mano stilius paprastas, šmaikštus, šiek tiek vaikiškas, bet visada ryškus. Supratusi, kad man patinka piešti vaikams, patikėjau, jog sugebėsiu parašyti ir išleisti savo pačios knygą.

3
Kokią knygą įvardintumėte kaip pirmą savo iliustruotą knygą?

Savo pačią pirmąją knygutę sukūriau, kai dar buvau visai mažytė. Beje, knyga irgi buvo apie mešką, tik vietoje žąsiuko buvo ežiukas. Tačiau savo pirmąja rimta knyga įvardinčiau „Meškis ir Žąsis“, kuri buvo išleista leidykloje „Nieko Rimto“.

Koks jūsų kūrybinis procesas? Įkvėpimas užtinka naktį, ryte, būtinai su katinu ant kelių ar arbatos puodeliu?

Įkvėpimas aplanko per kasdienius, paprastus nutikimus, juokingas situacijas ir Žmones. Įkvėpimo suteikia vienokia ar kitokia emocija, reakcija į tam tikras situacijas. Tai gali būti svetimo šypsena, nukritęs lapas ar paprasčiausias gyvūnėlis. Įkvėpimas aplanko bet kada ir bet kur, naujos idėjos ir mintys tiesiog aplanko, kartais net labai netikėtai. Seniau bandžiau jas visas įamžinti, užsirašyti arba nupiešti, tačiau vėliau supratau, kad kartais būna sunku tas idėjas įgyvendinti.
Kiekvieno projekto įgyvendinimui reikia laiko, energijos, finansų.
Esu labai laiminga ir dėkinga, kad mano meškio idėją pavyko įgyvendinti ir jau galiu džiaugtis galutiniu rezultatu.
Kūrybos procese dažnai dalyvauju ne viena. Kuriant gyvenimas niekur nepabėga, yra darbas, vaikai, tam tikros atsakomybės ir veiklos, kurias turiu daryti pagrindiniu dienos laiku. Turiu savo rutiną, įsipareigojimus, todėl esu labai dėkinga savo tėvams, kurie padėjo man susikaupti ir daryti tai, kas man patinka. Ačiū Andrejui Samoilovui, kuris dalyvavo kūrybos procese, palaikė ne tik mano idėją, bet ir mane pačią.
Dukrytė Vera dalyvavo visuose knygutės kūrybos etapuose: kartu piešė, su dideliu susidomėjimu klausinėjo apie meškio pasaką. Verai jau tuoj sueis trys metukai, ji ir dabar yra mano didžiausias įkvėpimas.
Labai džiugina tai, kad didelis būrys žmonių, tiek artimų, tiek ir nepažįstamų, aktyviai domėjosi knygute, palaikė ir dabar kartu su manimi jau džiaugiasi jos pasirodymu knygynuose.

1

Kaip gimė „Meškis ir Žąsis“? Nuo ko prasidėjo istorija? Ar „Meškį ir Žąsį“ įkvėpė tikri žmonės?

Istorija prasidėjo nuo to, kad meškis pirmiausia buvo vilkas. Daug galvojau, kokioje aplinkoje vyks veiksmas. Miško tematika man artimiausia, todėl nusprendžiau – veiksmas vyks miške. Man patinka piešti medžių šakas, daug laiko skiriu fonui, kurį vėliau užpildau detalėmis. Ilgai kūriau juokingus personažus, kol galiausiai pavyko sukurti kažką artimo, jaukaus – mešką. Po kurio laiko gimė ir meškos draugas – burundukas, kuris vėliau tapo žąsimi.
Pagrindinis istorijos motyvas – draugystė. Žinau, kad draugams dažnai tenka išsiskirti. Gyvenau Anglijoje, pati norėjau grįžti, todėl pasąmoningai gimė būtent atsisveikinimo tema. Nenorėjau pernelyg dramatiško ir liūdno siužeto, tai juk visgi knygutė vaikams, taigi pasakos pabaigoje veikėjai susitinka ir jų draugystė tęsiasi toliau.

4

Ar visada norėjote išleisti savo knygą, ar labiau domino iliustruoti kitų autorių kūrinius?

Visada norėjau išleisti būtent savo knygą. Visada atrodo, kad savo sukurtus personažus geriau pajaučiu ir todėl lengviau įgyvendinu savo idėjas negu kažkieno kito mintis. Mano atveju, Meškis buvo sukurtas pirmas, o po to jau ir pati pasaka. Kai dirbi poroje, visada atsitinka tam tikrų sunkumų, reikia derintis ir šnekėtis. Visi turi savitą skonį, ir būna taip, kad autoriaus bei iliustruotojo duetas ne visada būna sėkmingas.

Ar turite savo mėgstamiausią vaikų knygų iliustruotoją? Jei taip, kas jis? O rašytojas?

Mėgstamiausias vaikų iliustratorius – Jurijus Vasnecovas, iliustravęs įsimintiniausias mano vaikystės pasakas. Jaukesnio ir šiltesnio iliustratoriaus nesu mačiusi. Kai buvau maža, mama visada skaitydavo pasakas, o aš akimis laksčiau po iliustracijas, nagrinėdavau visas detales: kas ežiuko namuose ant lentynos, kur kokia boružėlė slepiasi, kiek ant lapės sijonėlio taškelių, ir taip be galo, be krašto. Galbūt dėl to mano iliustracijose taip pat galima pastebėti daug detalių, smulkmenų, kad vaikams būtų idomu, kol tėvai skaito knygą. Manau, yra dar viena itin svarbi iliustracijų pusė – pasakų veikėjų veido išraiškas ir kūno kalbą pavaizduoti taip, kad baimė, nuostaba arba džiaugsmas, atsispindintys veikėjų veiduose, priverstų nusišypsoti arba net iš širdies pasijuokti.
2Ačiū už pokalbį!

Jana Bauer apie „Raganiukę Gūdžioje girioje“ ir tai, kas įkvepia kurti

Tikriausiai jau esate girdėję, jog „Mūsų mažoji biblioteka“ pasipildė nauja slovėnų rašytojos Jana Bauer knyga „Raganiukė Gūdžioje girioje“. Tai pasakojimas apie paslaptingai gervuogių krūme nusileidusį arbatinuką iš kurio išlenda raganiukė. O tuomet nuotykiai tik prasideda. Knygos pasirodymo proga pakalbinome autorę. Nuo kūrybos procesų, katino ant kelių bei kūrybinių užkampių, kur veikia skirtingos smegenų dalys, iki džiovintų slyvų. Galbūt dabar tai skamba keistai, bet perskaičius viskas paaiškės.

raganiuke_gudziojoj_girioj_d

Kokia buvo pirmoji jūsų skaityta knyga? O kuri jums padarė didžiausią įtaką?

Pirmosios savo skaitytos knygos aš nepamenu. Tačiau prisimenu, kad sunkiai mokiausi skaityti. Knygas mėgau nebent sapnuodama. O kada viskas apsivertė – ir pati nežinau. Tikriausiai galima sakyti, kad man buvo visada maloni trolių Mumių draugija.

Kada nusprendėte tapti rašytoja? Ar visuomet norėjote rašyti vaikams?

Sprendimą rašyti vaikams priėmiau dar besimokydama vidurinėje mokykloje, kai mano parašyta istorija pirmąkart skambėjo per nacionalinį radiją. Niekad negalvojau rašyti suaugusiems. Manau, kad rašydamas vaikams turi daugiau laiko svajoti.

Kodėl jūsų knyga apie raganiukę? Ar visuomet domėjotės raganystėmis ir burtais?

Tikriausiai reikia šiokio tokio paaiškinimo. Pagrindinė veikėja raganaite tapo lietuviškame vertime. Originalioje versijoje tai visai kitokia išgalvota siaubūniška būtybė. Vardą jai davė mano trejų metų sūnus.

Ar pagrindinės veikėjos charakteris ir temperamentas yra įkvėptas žmogaus, kurį pažįstate? Galbūt tolimo giminaičio?

Jei persikeltų į pasakų pasaulį, ši būtybė būtų vieniša. Iš dalies jos būdą man padiktavo jos vardas, kuris iš esmės prieštaringas, nes slovėniška mitologinė būtybė „vila“ paprastai nėra siaubūniška. Vis klausinėjau savęs, kokia ji galėtų būti, gyvenanti tokių pačių mažų būtybių būryje su besispjaudančia ir besikeikiančia prosenele.

Ar kada teko užstrigti rašant istoriją? O galbūt šios pasakos atsirado iš niekur ir kone pasirašė pačios?

Kai kurios knygoje esančios istorijos, galima sakyti, nukrito iš dangaus kartu su sniegu – tuo metu, kai rašiau, buvo žiema. O vėliau prireikė daug dirbti trinant nereikalingus dalykus, trumpinant ir ieškant tinkamų žodžių, vystant veikėjus.

© Mike Crawford

© Mike Crawford

Papasakokite apie savo kūrybinį procesą ir kas jus įkvepia rašyti. Puodelis arbatos ar kakavos, o galbūt katinas, tupintis ant kelių?

Tikriausiai labiausia įkvėpta jaučiuosi galėdama keletą mėnesių paviešėti tėčio gimtinėje, kur jis ir dabar gyvena su mano mama. Metras sniego, užsnigti keliai, iš šalčio, rodos, tuoj sprogsiantys medžiai – štai šių vietų žiemos paveikslas. Ten laikas juda taip lėtai, kad gali išjudinti tą smegenų dalį, kuri paprastai miega, kai turi labai daug darbų. Kavos puodelis tampa pagalbininku, kai imuosi redaguoti, ką parašiau.

Kodėl pasirinkote būtent Caroline Thaw iliustruoti jūsų knygą? Galbūt jau turėjote ją omenyje jau rašydama?

Ne, Caroline pasirodė tada, kai pirmoji knygos versija jau buvo baigta. Ją pasiūlė bendras draugas, šiuo metu gyvenantis Londone. Iliustracijos jos svetainėje mane įtikino.

Su kuriuo iš gyvų ar jau mirusių rašytojų mielai išgertumėte puodelį arbatos ar kavos?

Turint galvoje, kad mes dar turime laiko, norėčiau gerti kavą su savo vyru – rašytoju ir dramaturgu Evaldu Flisaru. O kalbant apie kitus literatūrinius vardus, gyvus ar mirusius, manau, kad geriausia jiems likti ten, kur ir yra – lentynose. Niekada nežinai, ar rašytojas, kuriuo žaviesi, tavęs nenuvils, jeigu su juo susitiksi.

Ir, galiausiai, ar užvalgiusi džiovintų slyvų tampate nemandagi?

Duokit man vieną, ir pamatysim!

Maksas Frajus: pseudonimo istorija

Skaitytoja Gustė dalinasi dar vienu įrašu apie Maksą Frajų.  Šį kartą dėmesio centre – pseudonimo istorija.

Lažinuosi, jog daugelis iš jūsų nežinote tikrojo Makso Frajaus vardo. Kalbu apie tikrąjį vardą čia, šiame pasaulyje. Nes Maksas Frajus yra pseudonimas, už kurio slypi ši nuostabi asmenybė, kurią matote nuotraukoje – Svetlana Juryevna arba Marta. O jeigu jau visiškai atvirai, M. Frajus yra du žmonės: Marta ir jos vyras – dailininkas Igoris Stepinas.

Marta

Marta

Marta Martynčik – kritikė, publicistė, bestselerių autorė, dalyvavusi įvairiuose meniniuose projektuose, parašiusi didelį ciklą esė apie literatūrą ir meną. Marta gimė 1965 metais Odesos mieste, Ukrainoje, studijavo filologiją valstybiniame Odesos universitete, tačiau metė studijas ir atsidėjo meninei veiklai. Nuo 1993 metų Marta dirba ir kuria kartu su dailininku I. Stepinu.  Tais pačiais metais pora persikėlė į Maskvą dirbti „Marat Gelman“ galerijoje. Tada Marta ir pradėjo rašyti fantasy žanro knygas.

Menininkai, ilgą laiką gyvenę Maskvoje, nusprendė pabėgti iš metropolio ir 2004-aisiais persikraustė į… Vilnių!

Makso Frajaus išleistų knygų skaičius jau viršija 60, tarp jų rasite ir apsakymų rinkinius apie Vilnių „Vilniaus legendos“ („Сказки старого Вильнюса“) ir knygą „Geltono metalo raktas“ („Ключ из желтого металла“ 2009 m.). Joje veiksmas taip pat vyksta mūsų sostinėje.

Marta prisimena, kad skaityti pradėjo trejų metukų, o pats skaitymo procesas ją taip žavėjo, kad čiupo visas knygas iš eilės. Nuo žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“ iki vaikiškų knygučių ir net tokių klasikinių kūrinių, kaip „Karas ir taika“. „Mano požiūris į pasaulį yra lygiai tokio keistumo kaip ir knygų skonis. Ir nei vienas, nei kitas nepasikeitė iki šiol“, – sako pati autorė.

„Myliu ežiukus, ir apskritai visokius žvėriukus, net žiurkes ir vorus (labai), o dar labiau gyvates. Mėgstu klaidžioti po mišką. Vaikystėje viena eidavau gilyn į mišką. Gerai, kad tėvai to nežinojo.“ – pasakoja Marta.

Autorė taip pat prisipažino turinti keistų hobių, pavyzdžiui, žaisti su sagomis. Įvairių spalvų, formų ir dydžių. Kiekviena saga turėdavo savo istoriją ir vaidindavo spektaklyje. „Nuo to laiko mažai kas pasikeitė, tik man jau nebereikia sagų, užtenka istorijų.“ – šypsosi Svetlana.

Miestai jai – gyvi personažai. Štai Peterburgas Martos galvoje yra jaunas frantas, balto veidelio ir nepriekaištinga apranga. Maskva – vidutinio amžiaus moteriškė, bjauriu charakteriu, bet atlapaširdė. Apie Vilnių autorės nuomonė labai palanki: „gražiausias dalykas, kurį sužinojau apie Vilnių, yra Gedimino sapnas. Gerai, kad tais laikais nebuvo psichoterapautų, nes Gediminui tuojau pat būtų buvus diagnozuota kokia vaikystės trauma.“

Pasak legendos, Gedimino sapnas reiškė, kur turi stovėti didingas miestas. Bet po pirmųjų pasivaikščiojimų Vilniuje Martai kilo mintis apie šiek tiek kitokią istoriją: kunigaikštis vis dar miega ir sapnuoja. Kas kartą, eidama pro Vilnelės ir Neries santaką, Martą stengiasi netriukšmauti, kad neprikeltų kunigaikščio. „Mano gyvenimas Vilniuje – kaip gyvenimas svetimame sapne. Ir todėl šis miestas man yra tinkamiausia gyventi vieta.“ – gerų žodžių apie sostinę negaili rašytoja.

7 dalykai, kuriuos, pasak Martos, privalu atlikti būnant Vilniuje:

  • Katedros aikštėje surasti plytelę su užrašu „Stebuklas“. Atsistoti ant jos ir sugalvoti norą, pabučiuoti mylimą žmogų arba paprasčiausiai patylėti.
  • Patekti į Vilniaus universiteto teritoriją ir susipažinti su architektūriniu ansambliu, kuriame atsispindi geriausi XVI a. architektūros pavyzdžiai.
  • Sužaisti šachmatais ant lentos, įrengtos ant marmurinių dramblių Universiteto g.
  • Pakilti į apžvalgos aikštelę Šv. Jono varpinėje ir pamatyti visas kalvas ir kalveles, sodus ir Vilniaus stogus iš 45 m aukščio.
  • Įvertinti meninį projektą literatų gatvėje. Čia visos sienos nukabintos dailininkų darbais, kurie skirti literatams, apsilankiusiems ar bent pravažiavusiems pro Vilnių.
  • Pasivaikščioti po senamiestį, užeiti į Aušros vartus ir pamatyti Šv. Mergelės Marijos atvaizdą, kuris yra ne tik neįkainojama meninė vertybė, bet ir relikvija.
  • Aplankyti dailininkų rajoną Užupį, perskaityti Užupio Konstituciją ir įsiminti, jog kiekvienas žmogus turi teisę klysti, būti laimingas ir nelaimingas. Turi teisę rūpintis katėmis, nieko nesuprasti ir turi teisę mirti, bet tai nėra jo pareiga.

Makso Frajaus knygas autoriai sukūrė kartu. Besišnekučiuodami pamažu jie išgalvojo Echo pasaulį, Stepinas davė veikėjams ir daiktams žavingus vardus bei daiktavardžius, iliustravo knygas, o Marta Echą užpildė nuostabiais veikėjais ir istorijomis. Dauguma M. Frajaus skaitytojų tikriausiai yra pagalvoję apie serialą ar filmą, paremtą knygomis, tačiau S. Martinčik tokia idėja visai ne prie širdies. „Serialas pagal šias knygas turėtų būti žiūrimas sapnuose, o ne ekranuose. O režisierių ir aktorių parinkimu tegu užsiima pats miegantysis.“ – kontraversišką nuomonę dėsto autorė.

Echo labirintų“ ir „Echo kronikų “ serijos susideda iš 40 apsakymų, kuriuose pirmu asmeniu viską pasakoja Maksas. Iš pirmo žvilgsnio paprastas jaunas žmogus, kuris kardinaliai pakeitė savo gyvenimą, priėmęs naujojo pažįstamo pasiūlymą persikelti į kitą pasaulį ir stotį į jo tarnybą.

Iki 2001 metų autoriai rašė knygas, o skaitytojai manė, jog Maksas Frajus yra realus žmogus, rašytojas, kurio tiesiog niekas nėra matęs. Bet dėl tokio abejotino jo egzistavimo žmonės pradėjo kurti apie rašytoją legendas. Viename interviu Marta sakė, jog jai buvo linksma skaityti šias „naujienas“. Greitai atsirado žmonių, kartu su Maksu baigusių mokyklą ar universitetą, kiti tvirtino esą jo kaimynai. Buvo net keletas sakiusių patys esą Maksas Frajus. Tačiau liežuvavimai nebuvo tokie nekalti: tuometinė Makso Frajaus knygų leidykla „Azbuk“ bandė M. Frajaus vardą įregistruoti kaip leidyklos prekinį ženklą. Leidykla turėjo planų toliau kurti “Echo labirintų“ seriją: jie pasamdė rašytojus, vadinamuosius “ghostwriter ” („šešėlinius rašytojus“), kurie turėjo toliau kurti M. Frajaus vardu. Autorė buvo labai pasipiktinusi. Marta nutraukė ryšius su „Azbuk“ ir pradėjo bendradarbiauti su leidykla „Amfora“. Taip prasidėjo teisminis procesas ir autorė buvo priversta atskleisti visą tiesą apie Maksą Frajų. Būtent tuomet Marta ir papasakojo žurnalistams, jog knygas rašo ji, o dauguma vardų ir daiktavardžių yra sugalvoti I. Stepino. Vienoje iš M. Frajaus knygų buvo įterpta „Tikroji Makso Frajaus, autoriaus ir personažo, istorija“, kurioje atsakoma į klausimą, kas iš tikrųjų yra Maksas Frajus.

Maksas Frajus

Maksas Frajus

Marta teigia, jog „būti garsenybe yra labai nemalonu, bet nieko čia negali padaryti.“  O žymus rusų fantastikos apžvalgininkas Sergejus Berežnojus teigia, kad Makso Frajaus pseudonimo istorija yra geriausia didžiojoje literatūroje per pastaruosius 5 metus. Ir išties, nesutikti su tuo sunku:)