Knygos „Kalėdozauras“ apžvalga: „Ji paskatina tikėti, kad kiekvienas vaikas yra stebuklingas“

Tom Fletcher – britų muzikantas, be galo kūrybingas, žaismingas vaikų rašytojas ir mylintis dviejų vaikų tėtis. Kad jo vaizduotėje nuolat sproginėja spalvotų ledinukų konfeti, nesunku įsitikinti vos atsivertus knygą „Kalėdozauras“, jau išverstą į lietuvių kalbą.Fleceris

„Kalėdozauras“ sujungia daugybės vaikų svajones, pomėgius, lūkesčius ir net rūpesčius, todėl jei skaitys ar skaitančiojo klausys guvus, smalsus, linksmas ir Kalėdomis tikintis vaikas (nesvarbu, kiek metų šiam bebūtų, nors ir 100), jis spragsės iš nekantrumo, krykštaus iš nuostabos ir didelėmis akimis žvelgdamas į niekur įsivaizduos patį nuostabiausią, koks tik gali būti, Kalėdų Senelio Šiaurės ašigalį (jei visgi pasiklystų, knygoje yra nupieštas tikslus žemėlapis).

Kaledozauras_dPagrindinis knygos veikėjas – Viljamas Trandlis – pats tikriausias kalėdinis įkvėpimas. Nepaisydamas savo fizinės negalios ir mamos netekties, jis nuoširdžiai tiki stebuklais ir yra pametęs galvą dėl dinozaurų, o jo tėtis – dėl Kalėdų. Todėl nenuostabu, kad šioms artėjant Viljamas Kalėdų Senelio paprašo TIKRO dinozauro. Tiesa, slapta Vilipukas (taip jį meiliai vadina tėtis) tikisi, kad Kalėdų stebuklas padės bent truputį sumažinti kasdienybę niaukiančias bėdas – patiriamas patyčias mokykloje ir tėčio vienatvę. Ir koks stebuklas – prieš metus Šiaurės Ašigalyje atsirado į nė vieną mums pažįstamą dinozaurą nepanašus Kalėdozauras, labiau už viską svajojantis mokėti skraidyti.

Knygoje nuotykiai veja vienas kitą, emocijos liejasi šiaurės pašvaistėmis, ištinka daugybė magiškų nutikimų ir netikėtų siužeto vingių. Bet, pažadame, tai bus nuostabu, nes Tomas Fletcheris moka pasakoti labai įtikinamai! Be to, knyga „Kalėdozauras“ labai naudinga, nes tik joje pateikiami svarbūs paaiškinimai: kaip Kalėdų Senelis (kuris, kaip žinia, nėra pats liekniausias) lengvai telpa į bet kokį kaminą, kaip elfai ne gamina, o labai nepaprastu būdu paruošia vaikams dovanas, kodėl gyvybiškai svarbu nepaliauti tikėti Kalėdų stebuklais ir kokios galingos yra atjauta bei draugystė.

Kaledozauras-1

Galop, ji paskatina tikėti, kad kiekvienas vaikas – stebuklingas. Taip sakė pats Kalėdų Senelis: „Dar ir kaip stebuklingi! Tikrai tikrai. Tik jūs to nežinot! Jūs gebate vaizduotėje kurti naujus pasaulius. Tai burtai. Žmonėse, pasaulyje, gyvenime jūs matote tik tai, kas geriausia. Tai burtai. Jūs suprantate, kaip svarbu būti paikam, linksmintis, juoktis ir žaisti – suaugusieji to nebeprisimena. Tai burtai. Svarbiausia, jūs tvirtai tikite neįmanomais dalykais. Jums nereikia įrodymų. Jūs nedvejojate. Tai burtai.“

Už knygos apžvalgą dėkojame Mamai Agnei Skučaitei-Leonavičienei ir Mykolui (kuris užaugęs svajoja tapti Kalėdų Mikalojumi).

Reklama

Neringa Vaitkutė ir Marija Smirnovaitė: „Laikykime vieni kitus tvirtai apkabinę“

Neringos Vaitkutės knygų bagaže jau dvi fantastinių knygų trilogijos, o Marijos Smirnovaitės iliustruota knyga „Karžygiuko istorija“ išrinkta 2013 metų knyga vaikams. Kalbiname šias dvi kūrėjas neatsitiktinai, nes lapkričio mėnesį pasirodė naujausia Neringos knyga „Neišduosiu tavęs“, kurią iliustravo Marija. Kūrėjos papasakojo apie nuotaikas rudenį, knygas ir savo jaunystės žaislus.

Neisduosiu taves_dAr rudens melancholija kūrėjus veikia labiau teigiamai, ar labiau neigiamai? Kaip jaučiatės rudenį?

Neringa: Nežinau, kaip rudens melancholija veikia kitus, o aš pati jos dar nejaučiu. Manasis ruduo lekia šuoliais lyg pašėlęs žirgas, plevėsuodamas ugniaspalviais karčiais, nešdamas mane ant nugaros, melancholija nespėja mūsų pavyti. Regis, tik nugelto klevai, pasaulis paniro į saulės gintarą, o ant slenksčio jau stypso lapkritis. Šiandien vedžiojant šunį man ant rankovės nutūpė pirmoji snaigė. Paskui ją iš dangaus pabiro antra, trečia… stovėjau pūgoje, užvertusi galvą į dangų, ir vogčiom bandžiau pagauti snaiges liežuviu, o širdis tiesiog klykė iš džiaugsmo.

Galbūt melancholija mane pavys, kada atslinks giliausia rudens tamsuma, bet tikrai rasiu, kuo ją nušviesti – su didžiausiu malonumu ieškosiu kalėdinių dovanų mylimiems žmonėms, susirangysiu ant sofos, apsikabinsiu šunį ar katiną ir skaitysiu, rašysiu, kol raidės ims lietis akyse ir nykus rudeninis liūdesys gaus sprukti pabrukęs uodegą.

Marija: Ir teigiami, ir neigiami dalykai yra geri dalykai. Iš to susideda tiek tikras, tiek išgalvotas mūsų gyvenimas. Melancholija yra labai geras dalykas. Truputį liūdesio ar minoro nėra blogai. Būtų neįdomu visada tik laimingai ir linksmai gyventi. Tik linksmybės yra tiesiog baisiai nuobodu. Daug svarbiau, kas su mumis vyksta išgyvenant visas, o taip pat ir liūdnas, būsenas. Esu gimusi rudenį, ir man ruduo yra labai gražus bei visai neliūdnas laikas. Argi gali būti liūdna, kai gauni dovanų? Aišku, su gimtadieniais būna visaip. Būna akimirkų, kai tortus valgau labai melancholiškai, bet dovanos visada yra geras ir teigiamas dalykas. Ruduo visuomet susiklosto taip, kad turiu labai daug įvairios veiklos, tik spėk, kaip sakoma, suktis. O ar menininkus labiau veikia melancholija, aš nežinau. Kiek žinau, menininkus visada viskas veikia – ir ruduo, ir pavasaris, ir t. t. Jie galbūt dėl to ir yra menininkai, nes yra labai paveikūs dalykams, kurie vyksta aplinkui, o ne atvirkščiai.

Neringa, viename interviu buvote užsiminusi, kad burlaivių ir skrajūnų pasaulis bus ne vienintelė jūsų sukurta šalis. Kokią šalį sukūrėte savo naujausioje knygoje „Neišduosiu tavęs“?

Neringa: Šįsyk nekūriau naujos šalies. Rašiau apie pasaulį, kuriame gyvenu ir kurį pažįstu. Vietos ir žmonės atsidūrę knygos puslapiuose – kažkada mano matytų žmonių ir vietų atspindžiai. Aš pastebiu ir labai ilgai prisimenu įvairiausias smulkmenas, todėl tereikėjo uoliai pasirausti atminties kertėse.

Kaip kilo idėja sukurti būtent tokį kūrinį?

Neringa Vaitkute_2014_1

Neringa Vaitkutė

Neringa: Prisipažįstu (kaltai nunarinusi galvą), nebuvo jokio sąmoningo sprendimo ir jokių rimtų svarstymų. Vieną dieną, žiūrėdama, kaip žaidžia mano vaikai, spontaniškai sugalvojau pirmą sakinį, kuriuo galėtų prasidėti knyga ir nesugebėjau juo atsikratyti. Po pusės valandos jau žinojau, kaip knyga turėtų baigtis. Liko tik užpildyti puslapius raidėmis.

Rašiau, be gailesčio tryniau ištisus puslapius, vėl rašiau… dėliojau siužetą kaip margą skiautinį iš to, ką mačiau, girdėjau, jutau ir siuvau visa tai fantazijos siūleliais į visumą.

Buvo vasara, aplink tiek visokių pagundų, šio rankraščio neplanavau, todėl porą mėnesių palikau jį dulkėti aplanke. Paskui prisiminiau ir vėl pradėjau rašyti. Nežinau, kas privertė mane pabaigti šią istoriją. Gal ir aš kaip Gustė girdėjau mažą reiklų bronzos varpelį, neleidžiantį sustoti pusiaukelėje.

Ar galima teigti, kad šiek tiek nutolote nuo fantastikos žanro? Kodėl?

Neringa: Prisipažįstu, nutolau… bet reikia išbandyti ir kitus kelius, maknojant tais pačiais galima nukeliauti į nuobodulio šalį, o aš to tikrai nenoriu.

Ši jūsų knyga – pirmoji, kuri nėra trilogijos dalis. O gal vis dėlto reikėtų laukti tęsinių?

Neringa: Tęsinio neplanavau, kūriau istoriją, kuri tiesiog pasibaigs. Padėjau paskutinį tašką, o pailsėjusi pradėjau rašyti visai kitą pasakojimą, apie kitus herojus, kitus nuotykius.

Marija, kiek knygų jau esate iliustravusi? Kuri paliko didžiausią įspūdį?

M_smirnovaite_small

Marija Smirnovaitė

Marija: Jau dabar galėčiau pasakyti, kad daug. Dar ne šimtas, bet jau artėju ir prie šito skaičiaus. O jei rimtai, kiekvienos neskaičiuoju, gal virš 30 tikrai bus. Ir kol su jumis kalbame, dar keletas naujų knygų pasiruošusios išsiridenti į pasaulį. Ir dar kelios šiuo metu yra kuriamos, pasirodys knygynuose kitais metais. Didžiausius įspūdžius dažniausiai man palieka perskaitytos kitų knygos, o savo darbą aš labai paprastai vertinu. Iliustracijos visada yra kūrybinė užduotis ir ją atlikti visada noriu labai gerai, tiksliau, man pačiai turi patikti mano iliustracijos. Jos turi tikti ir knygos tekstui, tai yra svarbiausia. Įdomių iliustravimo projektų tikrai buvo ne vienas. Iš naujausių projektų: šią vasarą dirbau vienai Slovėnų leidyklai, iliustravau keturių knygelių seriją vaikučiams. Buvo įdomu ir šauniai pavyko. Iš naujesnių, įdomesnių projektų išskirčiau brailio raštu spausdintą knygą „Baltijos valdovė“. Buvo labai įdomu kurti iliustracijas šiai knygai ir brailines iliustracijas neregintiems vaikams, tai buvo visiškai nauja, su niekuo nesulyginama patirtis.

Kaip sekėsi kurti knygą „Neišduosiu tavęs“? Kaip vyko bendradarbiavimas su autore Neringa Vaitkute?

Marija: „Neišduosiu tavęs“ yra labai stipri Neringos parašyta istorija. Neringa puiki rašytoja, tegu tik nenustoja rašyti vaikams. Sakau jai, kad toliau rašytų ir tik nesustotų, nes žmonijai reikia tokių kūrinių. Istorija „Neišduosiu tavęs“ ypatinga ir šiam darbui reikėjo susikaupti labiau nei iliustruojant kitus kūrinius. Istorija jautri, stipri, kitam skaitytojui gal ir ašarą išspaus. Iš tiesų labai rekomenduočiau knygą paskaityti suaugusiems ir ypač tėvams. Labai tikra istorija, ne graudulinga, o tokia tikra, apie mus, apie mūsų vaikus ir kaip mes, suaugę, kartais užsisukę savo begaliniuose reikaluose nebematome nieko. Mums atrodo, kad lyg ir esame šalia savo vaikų, o iš tikrųjų nutolstame, patys nepajuntame kada ir kaip. Vaikai išmoksta mums nesakyti dalykų, išmoksta slėpti stiprius, sudėtingus jausmus ir viską išgyvena vienumoje. Suaugę apsigauna nesuprasdami, kodėl vaikai mumis nebepasitiki ir kaip seniai jie yra nutolę. Manau, tikrai verta tokias knygas ne tik vaikams, bet ir suaugusiems skaitant išsianalizuoti jausmus. O iliustracijos, manau, pavyko gerai. Jau čiupinėjau išleistą knygą, esu labai patenkinta spauda ir darbu kartu su dizainere Lina Eitmantyte-Valužiene. Mums komandoje visada gerai sekasi, ji pagauna visus mano sumanymus ir labai šauniai realizuoja makete. Smagu, kad leidyklai „Nieko rimto“ tinka mano sugalvoti viršeliai, tai iš tikrųjų labai svarbu, kai ne tik iliustracijas apgalvoji, o ir prie galutinio knygos vaizdo gali prisidėti, tuomet kūrybinis procesas būna vientisas. Smagu, kad leidykla patikėjo man piešti iliustracijas vyresnei vaikų auditorijai. Tai viena pirmų knygų, kuomet turėjau progą piešti realistinio stiliaus iliustracijas. Man labai smagu, kai darbai ir užduotys būna įvairios. Tuomet ir aš kaip dailininkė turiu platesnes kūrybines galimybes.

Neisduosiu

Iliustracija iš knygos „Neišduosiu tavęs“

Ar Gustės personaže atpažinote nors kiek savęs?

Marija: Vaikystėje tokia drąsi kaip Augustė tikrai nebuvau. Nors ir man visko būdavo. Visi nesusikalbėjimai su suaugusiais, aprašyti knygoje, labai atpažįstami ir iš mano vaikystės prisiminimų. Manau, kiekvienam perskaičiusiam turėtų likti panašus įspūdis. Save atpažinau ir iš suaugusiųjų personažų. Man atrodo, didžiausią klaida, kurią daro suaugęs žmogus, tai manymas „Ai, tie vaikai, jiems viskas paprasta“. Nieko panašaus, kiekvienas vaikas jaučia lygiai taip, kaip suaugęs – labai daug ir stipriai. Vaiko jausmai nevaikiški, skirtumas, kad mes suaugę mokame save sunkiose situacijose apsaugoti, o vaikas šito tik mokosi. Mes klystame manydami, kad žinome geriau už vaikus ir jie turi mūsų klausyti. Deja, viskas atvirkščiai, turėtume mokytis juos išklausyti ir turėtume liautis galvoję, kad neturime laiko arba yra svarbesnių dalykų.

Neringa, Jūsų knygos „Neišduosiu tavęs“ veikėja Gustė sako: „Girdėti girdi, bet nesupranta“. Ar tikrai kitą suprasti būna taip sunku? Ir kodėl?

Neringa: Et, pasitaiko, kad būna sunku ir save suprasti, ką bekalbėti apie kitus… Manau, priežasčių ne viena: kartais, kai nuomonės išsiskiria, mes būname pernelyg užsispyrę. Nė vienas nenori pasiduoti, raižo lubas užriestomis nosimis, kol galop susipliekia, o tada jau nesvarbu, kuris buvo teisus. Kartais mes nenorime suprasti, nes taip patogiau. Jaukiai įsitaisome savo įsitikinimų lizdeliuose ir jaučiamės saugūs… kas žino, kokie pavojai laukia, jei iškiši nosį lauk? O jei viskas, kuo tikėjai, netiesa? O kartais mes paprasčiausiai žvelgiam iš priešingų ilgos tvoros pusių ir kiekvienam pasaulis atrodo kitoks. Būtų kur kas lengviau, jei, užuot ieškoję, kas mus skiria, ieškotume to, kas mus sieja.

Kaip nuo pirmosios jūsų parašytos knygos pasikeitė vaikai ir vaikų literatūra Lietuvoje?

Neringa: Vaikai nepasikeitė, nebent maniškiai paūgėjo ir dabar jau patys skaito knygas. Vaikai, su kuriais bendrauju, vis dar smalsūs, krečia eibes, prajuokina, būna, ir nuliūdina. Tik skaitančių vaikų vis mažiau ir man dėl to truputėlį skaudu. Juk pati esu knygų mylėtoja ir gerbėja, neskaitydama neišgyvenčiau nė dienos.

Atsirado naujų autorių, naujos knygos vaikams dygsta lyg grybai po lietaus, pasirinkimas vis didėja ir aš mintyse (būna ir garsiai) maldauju – jūs tik skaitykit, prašau. Nebūtinai mano knygas, griebkit ir skaitykit, kol rasit tą savąją, po kurios jau nebegalėsit sustoti ir jūsų vaizduotei atsivers ištisi pasauliai.

Ar vaikystėje turėjote mylimą žaislą? Koks jis buvo?

Neringa: Žinoma, turėjau ir puikiausiai juos pamenu – tai buvo ne pliušiniai žaislai, o pora nedidukiųNeisduosiu pyplys plastikinių trumpaplaukių lėlių. Vasarodama kaime žaisdavau ilgus ir sudėtingus žaidimus, garsiai pasakodama žaidimo siužetą, gaminau joms drabužius iš spalvotų audinių skiaučių, kalno šlaite, smėlynėje, išrausiau keletą urvų, prisikasusi molio gamindavau indus – ąsočius, lėkštes ir stiklines, paskui dar išdabindavau spalvotais dažais. Dažnai žaisdavome su pussesere, bet kartais ji tiesiog sėdėdavo greta ir žiūrėdavo, kaip aš viena žaidžiu, klausydama mano porinamų istorijų. Dabar, kai tos lėlės kažkur pasimetė, gailiuosi, kad buvau tokia žiauri savo vaikystės žaislams ir jų neišsaugojau. Laikyčiau jas saugiai užmigdytas mažoje dėžutėje, juk to vaikystės nuotykių bendrininkai nusipelno.

Marija: Jaučiu, kaip graudinuosi, prisiminusi visas su mylimais žaislais nutikusias liūdnas istorijas. Geriau prisiminti šviesius dalykus. Buvo visokių žaislų, bet pirmasis, kurį atsimenu iš pačios ankstyviausios vaikystės, – toks oranžinis kiškis, kuriam labai mėgau rišti į ausis kaspinėlius. Man buvo tik pora metukų ir tai patys ankstyviausi atsiminimai apie save. Atsimenu, rišdavau ir rišdavau jam tuos kaspinus į ausis.

Ko palinkėtumėte visiems mažiems ir dideliems žaislams?

Neringa: Linkiu, kad kiekvienas pliušinis ir nepliušinis žaislas rastų savąjį žmogų, kuriam būtų svarbiausias pasaulyje. Kad galėtų užmigti jaukiame glėbyje ir niekada nepasijustų išduotas.

Marija: Laikykime vieni kitus tvirtai apsikabinę, tvirtai tvirtai ir stipriai stipriai. Ir nepamirškime, arti prisiglaudus, vieni kitiems po įdomią paslaptį pašnabždėti.

Dailininkė ir rašytoja Rūta Dzin: „Man gyvybiškai būtina prisiliesti prie žemės, kad atgaučiau jėgas“

Įsilijusį rudenį pasirodžiusi knyga „Peliūnės vasara“ yra šviesus ir jaukus dailininkės Rūtos Dzin literatūrinis debiutas. Autorė ne tik sukūrė vienuolika trumpų istorijų, bet ir papuošė jas savo iliustracijomis. Tad įsibėgėjus rudeniui kalbamės su Rūta Dzin apie knygos gimimą, pašaukimą menui ir ilgesį.

ruta tiesiog

Asmeninio albumo nuotrauka

Ką papasakotumėte apie save skaitytojams?

Nuo pat mažų dienų mėgau piešti. Nuo pat mažų dienų žinojau, kuo noriu būti – tiesiog labai anksti atsiliepiau į savo pašaukimą ir niekuomet nesiblaškiau. Tik dabar, stebėdama besiblaškančius abiturientus, vis dar nežinančius, kokiu keliu pasukti, suprantu, kokia didelė tai buvo Dovana.

Dailės būreliai, Kauno keturmetė dailės mokykla, vėliau – Kauno aukštesnioji dailės mokykla (buvusi Stepo Žuko), vėliau Vilniaus dailės akademijos bakalauras, magistras. Mano aplinkoj meno žmonių nebuvo, tad nieks mano pasirinkimui negalėjo turėti įtakos. Priešingai – aš su savo menu visad buvau lyg balta varna. Bet būtent tai man ir liudija, kad mano pašaukimas buvo tikras.

Kodėl pasirinkote būti Dzin?

Ogi labai paprastai: mano pavardė – Dzindziliauskaitė. Dievai žino, kaip ją gavo mano protėviai, bet aš su tokia pavarde pasitikau šį pasaulį. Deja, ji kiek per ilga šiuolaikiniam skubančiam, lekiančiam žmogui, todėl patogiau ją kiek patrumpinti. Vis tiek nieks nei dorai perskaito, nei ištaria. Kartais aš net pati susipainioju raidėse. Savo tapybos darbus pasirašinėju kaip Dzi, bet knygelei vaikams pasirinkau linksmiau skambantį variantą.

Peliunes vasara_dDebiutuojate su knyga „Peliūnės vasara“, kurią ir parašėte, ir iliustravote. Save laikote labiau dailininke ar rašytoja?

Įvardinčiau save kaip mėgstančią rašalioti dailininkę.

Kas pirmiausia atsirado knygoje – tekstas ar iliustracijos?

Pirmiausia gimė idėja. Tekstas ir iliustracijos buvo kuriamos vienu metu.

Ar galite papasakoti apie knygos idėjos gimimą? Kodėl nusprendėte parašyti knygą apie pamatines vertybes, atskleisdama jas per gamtoje vykstančius reiškinius?

Idėja parašyt tokią knygelę gimė gana atsitiktinai. Tiesiog išgirdau, kaip seneliai anūkei (mano dukrai) skaito pasaką. Tiksliau, bando skaityti. Kas tris sakinius jie imdavo mikčiot, užsikirtinėt ir tikslintis tarpusavy: „o čia tikrai taip parašyta?“, „tai čia dabar visos tokios pasakos vaikams?“ Žodžiu, jaukaus vakaro su knyga ir seneliais kaip nebūta – jie tiesiog paspringo šiuolaikinės vaikų literatūros kūriniu. Per daug apie snarglius ir oro gadinimą. Todėl norėjos jiems padovanoti lengvą knygelę, kuri nekeltų vyresniems streso ir leistų vaikui ramiai mėgautis balso tėkme.

Knygelę dar papildo ir dainelės – tad šioje knygoje galima rasti viską – tekstą, iliustracijas, muziką. Kaip kilo idėja išleisti būtent tokią turtingą knygą?

Turtinga ši knyga tapo leidyklos „Nieko rimto“ komandos dėka, nes tai jiems kilo mintis knygelę praturtinti dainelėmis.

Ar galite papasakoti, ko skaitytojams galima tikėtis iš šios knygos? Ką norėtumėte, kad joje rastų ir pasiliktų sau skaitytojai – vaikai ir suaugę?

Tiesiog linkiu, kad vaiko ir suaugusiojo tandemas su šia knygele gerai ir jaukiai praleistų laiką. O viso, ko reiks, išmokys pats gyvenimas. Knygelė nėra skirta mokyti ar moralizuoti – visa, kas parašyta, mes visi žinom, tačiau kartais būna sunku rasti tinkamų ir paprastų žodžių, kad juos suprastų mažutėlė būtybė.

Kaip turėtų būti skaitoma „Peliūnės vasara“ vaikams? Koks, Jūsų manymu, būtų tobulas scenarijus?

peliunės vasara

Iliustracija iš knygos „Peliūnės vasara“

Savo vaikams knygas skaitydavau (ir vis dar tebeskaitau mažajai) prieš miegą. Tiesiog tai tarsi įžanga į sapnų karalystę, lyg skirtukas tarp dienos šurmulio ir nakties ramybės. Tačiau tinka bet kuri laisva minutėlė, kai nuolatiniame mūsų gyvenimo šurmuly tiesiog norisi pauzės.

Kokie yra Jūsų pačios knygų skaitymo įpročiai?

Per metus perskaitau 20–25 knygas. Visad maniau, kad skaitau daug, bet jau keli metai skaičiuoju ir išeina būtent tiek. Tik tiek. Norėtųsi žymiai daugiau, bet turbūt tai reikštų, kad pakliuvau į ligoninę arba šiaip kokia baisi negalia ištiko. Arba kad jau užaugo vaikai ir aš jau pensijoj…

Ar turite tokią knygą, kuri Jus išmokė apie vertybes?

Tik vieną knygą? Ne, tada tokios neturiu… Kiek pamenu, vaikystėj visos knygos siekė mus kažko išmokyti. Suaugusiojo gyvenime jos tapo tiesiog malonia laiko leidimo forma.

Ar pati mėgstate leisti laiką gamtoje? Kas Jus joje labiausiai žavi?

Gamta – mano mūza, mano religija. Būtent dėl šios priežasties persikėliau gyventi į užmiestį. Nors esu trečios kartos miestietė, tačiau mieste nuolat sirgau. Visomis prasmėmis. Sunkiai pakeliu gyvenimą „ant asfalto“. Daugiabučiai „žmogidės“ apskritai kelia stresą, tiek dėl per didelės žmonių koncentracijos, tiek nuo paties betono ir asfalto galybės. Man gyvybiškai būtina prisiliesti prie žemės, kad atgaučiau jėgas. Ir augalai tai jaučia – jie pas mane klesti ir bujoja. Kas kartą pristigusi įkvėpimo menuose įveisiu naują gėlyną. Arba rekonstruoju ar praplečiu senąjį. Kiemas pamažu panašėja į botanikos sodą. Žmonės galvoja, kad tiek gėlynų tik didelis rūpestis ir vargas, tačiau tupinėdama apie juos aš tiesiog perkraunu ir restartuoju savo vidinį kompiuterį. Prilyginčiau tai meditacijai, na ir jogai, žinoma, nes fizinės veiklos irgi daug. Žodžiu, mano santykis su gamta visiškai betarpiškas.

Šiuo metu kaip tik kuriu paveikslų ciklą „Pokalbiai su Flora“.

Koks metų laikas Jūsų mėgstamiausias? Kodėl?

Ruduo. Ruduo – nauja pradžia. Lyg baltas tuščias lapas. Tarsi gali pradėt viską nuo pradžių, nes metų derlius jau nuimtas. Niekaip nesuprantu, kodėl Naujieji metai nėra švenčiami rugsėjo pirmąją. Vasara irgi puiki, bet tai toks skubėjimo, lėkimo metas. Daugybė chaoso ir suirutės. Tiek daug aplinkos dirgiklių. Nebelieka laiko kūrybai. O rudenį šurmulys pamažu  rimsta, mintys susidėlioja ir laikas naujam startui.

Kaip manote, kaip vaikus geriausia mokyti vertybių?

Tik savo pavyzdžiu. Vaikai kaip kempinė sugeria viską, kas vyksta aplinkui – jiems nesumeluosi. Jei jiems tik pasakosi apie vertybes, bet pats taip nesielgsi – tik tuščiai gaiši laiką. Tai, kas netikra, jie tiesiog atmes.

Ar liūdesys gali būti šviesus? Kaip?

Šviesus liūdesys – tai ne liūdesys. Tai ilgesys. Tikras liūdesys baugus ir niūrus. Tokį liūdesį skauda. O tikras gilus ilgesys žmogų pakelia virš „čia ir dabar“. Jis reikalingas, kad apsivalytų siela.

Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“

 

 

Vaikai ir jų požiūris į gamtą

Bundant gamtai norisi kuo daugiau laiko praleisti laukuose, miškuose, pamatyti tas pirmąsias žibutes ir išgirsti grįžtančias gerves. Gamtoje tiek visko daug, kad kartais sunku susigaudyti, kokia čia gėlytė stiebiasi iš po lapų ar kurio paukščio giesmę girdime. Knygoje „Gamtos metų ratas“ („Nieko rimto“, 2017) rašytojas, gamtininkas, fotografas ir radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius iš savo gamtinių kelionių surinko svarbiausius ir įdomiausius dalykus, kuriuos privalu žinoti žengiant į mišką, ypač dabar, pavasarį. Knyga ne tik pilna užduotėlių ir iliustracijų, bet yra interaktyvi – su nemokama programėle gyvūnų nuotraukos tampa video įrašais.

Šį kartą kalbiname rašytoją apie vaikus ir jų požiūrį į gamtą.

Kaip manote, ką šiuolaikiniam vaikui reikia žinoti apie gamtą?

Kiekvieno laikmečio vaikai skirtingi, jų gebėjimai žinoti ir priimti žinias – taip pat. Šiandien bendraudamas su pradinukais matau, kad jie jau neturi to gamtinių žinių pagrindo, kurį turėjo mano karta ir buvusios po to. Taigi, žinoti reikia labai daug, bet ne per daug. Pats svarbiausias dalykas, kad vaikas suprastų, jog aplink jį labai daug gyvybės, kuri yra tokia pati vertinga ir svarbi, kaip ir jis pats. Dar reikia žinoti, kad gamtoje viskas yra dėsninga, čia kiekviena forma, spalva, dydis turi savo paaiškinimą. Todėl, jei vaikai pastebi visa tai ir klausia „kas“, o paskui – „kodėl“, jie jau atviri žinioms.

O ką šiuolaikiniam tėveliui reikėtų žinoti apie gamtą?

Tėveliui (beje, ir mamai) reikia žinoti, ką atsakyti į visus šiuos klausimus. Patikėkite, tai yra ir nelengva, ir atsakinga. Sunku pasakyti, ką konkrečiai jie turėtų žinoti, nes man norisi sakyti „viską“. Suprantu, kad to negali būti, todėl iš jų pirmiausia reikia geranoriškumo ir pažado kartu rasti atsakymus į nežinomus klausimus. Tam yra knygos, internetas. Bet pažinti aplink namus augančius medžius, sodo ir daržo augalus, bent keletą paukščių rūšių, drugelių, žinoti, kurie debesys yra kamuoliniai – būtina.

Ką patartumėte tėveliams supažindinant vaikus su gamta?

Visų pirma svarbu ne žinios, bet geranoriškumas ir žingeidumas, kuriuo reikia užkrėsti. Jei tėveliai patys nustebs ir prisipažins: „O, ir aš to nežinojau“, bus padėti pagrindai tolesniems bendriems ieškojimams. Niekada negalima vaikų kuo nors gąsdinti – tik perspėti, patarti. Vaikai atviri visoms naujovėms, jie daug pastabesni, todėl reikia būti pasiruošus netikėčiausiems klausimams.

Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai susipažįstant su gamta? Kas pastūmėjo pačiam pradėti tyrinėti?

Mano pradžia buvo ypatinga: augau prie miško kaime, buvo trejetas vyresnių brolių, labai geranoriški Mama ir Tėtė. Kiek pamenu, man tik gamta ir buvo įdomu, todėl jiems visiems teko atsakinėti į pagranduko klausimus. Tai, kad jie ne visada galėjo man padėti, skatino ieškoti visko pačiam. Labai padėjo knygos, pokalbiai su daugeliu kaimo žmonių. Tik daug vėliau atsivėrė galimybės bendraujant jau su Kauno zoologijos muziejaus darbuotojais, naujais „kolegomis“ ornitologais – septintokai save įsivaizdavome jau tyrėjais… Kai kas iš tų mano draugų tapo tikrais mokslininkais.

Kaip knygos gali sužadinti vaikui domėjimąsi gamta arba būti tarsi tas pirmasis žingsnis į savarankišką miško tyrinėjimą? Kokias knygas pats skaitėte vaikystėje?

Tokios knygos turi būti labai asmeniškos, ne „popierinės“. Tą sakydamas paaiškinu, kad vaikams neįdomu tai, ką autorius aprašinėja surinkęs iš kitų knygų. Jeigu jis pats palietė, rado, pamatė, jei prisipažino ką nors padaręs negerai ir po to savo klaidą ištaisė – pati didžiausia knygos sėkmė. Dar geriau, jei autorius, aprašydamas kokį nors gyvį, pats nuoširdžiai stebisi juo, atranda jo unikalumą. Todėl man buvo labai svarbios T. Ivanausko knygos, mielai skaičiau vertimus – V. Arsenjevo „Dersu Uzala“, J. Spangenbergo „Iš gamtininko gyvenimo“ ir kitas.

Kaip sudominti vaiką gamta gyvenant miesto centre arba kai galimybių aplankyti mišką yra nedaug?

Miesto vaikas pavasarį gali kartu su tėvais pražydinti medžių šakas, daiginti sėklas. Bet koks namų augintinis ir rūpestis juo gali duoti daugiau už knygą. Žinoma, jie juo rūpinasi patys vaikai ir tą daro nuoširdžiai.

Ar bendraudamas su vaikais (mugėse, susitikimuose) pastebėjote, kad pasikeitė vaikų požiūris į gamtą, jos supratimas? Koks jūsų paties vaikų santykis su gamta?

Taip, jis kitoks. Atrodo, kad jis vis labiau virtualus, vaikai neįsivaizduoja tikros gamtos, ją mato filmuotą, nufotografuotą. Apie gyvybę jie išmano dar mažiau. Gali būti, kad dideles klaidas čia daro visi – ir tėvai, ir mokymo sistema.

Mano vaikai nuo mažuliukų buvo su gamta, jie daug ką žinojo, mokėjo, jie nebijo nei voro, nei rupūžės ar slieko. Mes daug sykiu keliavom, kartu atradinėjom. Jie ir užaugę nuo to nenutolo, o dukra yra dar ir biologė.

Kaip manote, kokią nuomonę apie vaiką supančią gamtą, laukinius gyvūnus formuoja  medijos (televizija, internetas, knygos)?

Puiku, kad yra tokios laidos – jos tikrasis žinių šaltinis. Tačiau visas šias priemones suprasčiau tik kaip pagalbines, patariančias. Pradžia turi būti autentiška, kur vaikas pats būna su gamta.


Kai rašėte knygą „Gamtos metų ratas“, kas jums buvo svarbiausia, ką norėjote papasakoti vaikams?

Norėjau sudominti. Atsakyti į visus klausimus neįmanoma. Tačiau jeigu kam nors užkliuvo nors menka detalė, jei jie panoro patys tai patikrinti, jau gerai. Labai šaunu, kad knygoje yra 12 mažų filmukų – vaikams tai patinka, jie gali gilintis ir ieškoti ko nors daugiau.

Dėkojame rašytojui už interviu, o skaitytojus raginame griebti knygą „Gamtos metų ratas“ ir traukti į nuostabius Lietuvos miškus bei pelkes ir susipažinti su mūsų gamta.

Leidykla taip pat yra išleidusi daugiau Selemono Paltanavičiaus knygų: „Girios paštas“, „Tukas lieka vienas“, o „Maži ežiuko sapnai“ praėjusiais metais buvo išrinkta Metų knyga vaikams.

Australų rašytoja Allison Tait – apie „Kartografo kronikas“, kūrybą ir tinklaraštininkų „draugus kompiuteryje“

Allison TaitAustralų rašytoja Allison Tait parašė įvairių žanrų kūrinių, daugiau nei 20 metų rašė žurnalams, laikraščiams. Jos knygą „Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto“ jau išleido daug pasaulio leidyklų, tarp jų ir mes. Tai pirmoji trilogijos knyga, surinkusi nemažą šūsnį gerbėjų ne tik iš savo gimtosios šalies Australijos.

„Kartografo kronikos“ jau spėjo gauti daug puikių įvertinimų. Kaip jaučiatės, kai pirmoji jūsų parašyta knyga susilaukia tokios sėkmės?

Jaučiuosi maloniai sukrėsta tokio dėmesio. Kaip rašytoja, praleidžiu daug laiko viena – rašydama, svajodama, laukdama – tada sunčiu savo „kūdikėlį“ į pasaulį ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad pirmąją mano knygą priėmė išskėstomis rankomis, yra nuostabu.

Anksčiau galvojote, kad rašysite tik meilės romanus. Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Pradėjau rašyti romantinius tekstus, nes tai man tuo metu atrodė tinkama. Kai ėmiau rašyti grožinius tekstus, dirbau įvairiuose moteriškuose žurnaluose (pvz. „Vogue Australia“ ir „Cleo“), todėl romantiniai tekstai su visomis griežtomis gairėmis ir tikslinėmis auditorijomis man pasirodė savaime suprantamas sprendimas.
Tačiau rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo. Mentorė man taktiškai pasiūlė praplėsti savo rašymo galimybes, nes, kaip pati minėjo, „aš turėjau, ką papasakoti“. Taigi ėmiau ir parašiau du romanus moterims. Vienas iš jų turėjo būti išleistas 2012-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių jo leidyba sustojo.
Vis dar perrašinėju antrąjį romaną, nes rašymą sutrikdė pokalbis su sūnumi (jam dabar 10), kuris ir nuvedė „kartografo_kr_dKartografo kronikos“ trilogijos link. Kai gimsta idėja, nuo kurios net drebate, turite ją išpildyti (nesvarbu, net jei ta sritis jums nepažįstama). Taip ir padariau. Ir po trijų parašytų knygų vis dar jaučiuos puikiai, jog pradėjau.

Jūs gan aktyvi rašymo pasaulyje, ką jums suteikė laikas praleistas dirbant su tekstais, jų kūryba?

Įdomus klausimas, nes nelaikau savęs aktyvia rašymo pasaulio nare. Gyvenu pietiniame krante su savo šeima ir esu pakankamai toli nuo to pasaulio. Didžioji mano darbo dalis susidėjo iš laisvai samdomo rašytojo darbo (tai vis dar yra mano darbas), tinklaraščių rašymo, kitų rašytojų socialinių medijų prižiūrėjimo. Po metų tai pasikeis, tai labai jaudina.

Dar prieš pradedant rašyti knygą jau turėjote nemažą kiekį tinklaraščio sekėjų ir patirtį jame rašant. Kokią įtaką tai padarė jūsų knygų rašymui?

Aktyviausia esu internete. Mano tinklaraštis buvo puiki vieta, kur galėjau išreikšti save kaip rašytoją ir pasidalinti savo kelione į leidybą. Tinklaraščio pildymas man suteikė neįkainojamų galimybių susitikti su naujais autoriais ir kūrėjais. Jis padėjo sukaupti ir didelę grupę gerbėjų – palaikymas be galo svarbus rašytojui. Rašymas gan vienišas darbas ir, kai turi grupę žmonių, su kuriais gali kalbėtis ir naktimis, ir dienomis, tai labai palengvina darbą. Net jeigu jie „draugai kompiuteryje“, kaip mano sūnus mėgsta sakyti.
Dar vienas dalykas, kuriam pravertė tinklaraštis – atrasti savo unikalų balsą rašant grožinę literatūrą. Rašymas internete reikalauja intymaus tono, kurio žurnalams ir laikraščiams nereikia. Mano publicistinis balsas buvo jau seniai išlavintas ir nušlifuotas, tačiau tas intymusis, MANO balsas labai išlavėjo rašant tinklaraštį. Tikiu, kad mano knygos nuo to ŽYMIAI pagerėjo.

Ar turite patarimų rašytojams, norintiems kurti vaikams?

Nemanau, kad „Kartografo kronikas“ pradėjau rašyti kitaip, nei pradedu visus kitus tekstus. Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams. Manau, kad daugeliu atvejų man pasisekė, nes visuomet šalia buvo būsimas skaitytojas, mano sūnus. Rašiau tokią istoriją, kokias mėgstame skaityti kartu. Rašiau taip, kaip man atrodė geriausia, ir rašyti buvo smagiau nei kada anksčiau.
Taigi manau, svarbiausi dalykai, kuriuos patartum pradedančiam rašytojui, visuomet tie patys:
• Daug skaitykite – nepasitikėkite vaikystėje skaitytų knygų prisiminimais, skaitykite tai, ką šiuo metu skaito vaikai;
• Daug rašykite – turite surasti savo balsą ir tai gali užtrukti.

Šaltinis:
http://www.nswwc.org.au/2014/12/interview-allison-tait-on-the-mapmaker-chronicles-race-to-the-end-of-the-world

Spalvotas drambliukas Elmeris darželiuose!

Savo mažiesiems draugams darželiuose dar prieš mums turint tikrą, spaustuve kvepiančią naują knygą, „Elmerio nuotykius“ leidome pavartyti, paskaityti ir pasigrožėti elektroninėje erdvėje. Norėjome įsitikinti, kad Elmeris visus apžavi. Pasirodo, visai neklydome. Galite patys pasiskaityti, ką apie pasaulyje mylimą spalvotą drambliuką jums nori papasakoti patys mažiausi ir kokius dalykus Elmeris įkvėpė sukurti.

IMG_20160519_080101Vaikai labai noriai ir entuziastingai bandė patys pasakoti pagal paveikslėlius, vienas per kitą pildydami pasakojimą ir spėliodami. Jie išmoko dramblių vardus, pradėjo vartoti naujus žodžius.

Daug klausimų kilo, kaip drambliukas medyje atsidūrė.
– Man tai patiko, kad dramblys medyje buvo…Kaip jis įšoko į medį, gal skraidantis dramblys?
– O ko jis ten lipo?!
– Gal užlipo ir pašokinėjo iki medžio viršaus?
Kai kuriems taip ir liko neaišku.
-Gal jis lipo į medį saulutės pažiūrėti?
– Patiko ir medis, gražus. Labai gražu – raudoni medžiai, geros spalvos.
– Visi drambliai patiko, kiek ten, šeši ar septyni?

elmeris5Skaitant pasaką apie pamestą meškutį kilo nemažas šurmulys. Kadangi vaikai labai įsijautė, norėjo kuo greičiau sužinoti pabaigą, vis skatino pedagogą skaityti ją greičiau. Paklausti, kodėl reikia skubėti, skubėjo pasidalinti savo išgyvenimais ir prisiminimais apie žaisliukus.

elmeris2– Man patiko knygelė, ypač apie Rožytę, nes ten niekas nežinojo, kad gali būti rožiniai drambliai. Man labiausiai patiko dramblys Elmeris, jis buvo gražus ir draugiškas. Viskas patiko ir nieko nenorėčiau pakeisti.
– Man patiko spalvotas dramblys su savo  pusbroliu. Jie buvo visada linksmi, patiko, kad jie padėjo Rožytei. Labiausiai patiko paskutinė dalis, kur jie visi susidraugavo. Man liūdnesnė istorija, kai išgelbėjo savo pusbrolį  iš medžio. Knygoje buvo viskas aišku, nieko keisti nenorėčiau, paveikslėliai labai spalvingi, linksmi. Norėčiau turėti tokią knygelę, skaityčiau vakarais.

Vėliau, įkvėpti Elmerio ir jo draugų nuotykių, vaikai suskubo patys jį piešti ir lipdyti!