Vaikų mylimo rašytojo O. Preußlerio kūrybos viršūne laikoma knyga – skirta paaugliams

Spalio 20 dieną – vokiečių vaikų ir paauglių rašytojo Otfrydo Proislerio (Otfried Preußler, 1923–2013) gimimo diena. Jei ne tik legendų raganiai iš užburtų malūnų, bet ir paprasti žmonės galėtų gyventi amžinai, šiemet švęstume 96-ąjį jo gimtadienį. Dabar galime tik viltis, kad amžinai gyvuos jo kūryba – o tai galbūt ir įmanoma, mat jau dabar su Otfrydo Proislerio knygomis užaugo ir auga ne viena vaikų karta. Daugelis su nostalgija prisimena „Plėšiką Hocenplocą“, „Vaiduokliuką“, „Raganiukę“, „Mažąjį Vandenį“. Ne viena mama ar tėtis šias knygas ir šiandien skaito vaikams ir kikena kartu.

Tačiau vaikų pamiltas rašytojas kūrė istorijas ne tik mažiesiems skaitytojams. Bene didžiausio literatūros kritikų pripažinimo sulaukęs O. Proislerio kūrinys „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ yra skirtas vyresniems skaitytojams – paaugliams bei šiurpių istorijų nebijantiems vaikams nuo kokių 11 metų (galima ir jaunesniems, jei knygos storis negąsdina, o susirūpinusi mama knygos neatima – kas vaikystėje pasislėpęs neskaitė ko nors, skirto ne visai savo amžiui?). Na ir, žinoma, suaugusiesiems, kuriuos domina paslaptingas burtų ir legendų pasaulis.

Istorija prasideda, kai keturiolikmetis našlaitis Krabatas susapnuoja varnus, kviečiančius atvykti į Kozelio raiste esantį malūną ir tapti vienu iš jų. Maža ko prisisapnuoja, tačiau sapnui nesiliaujant kartotis, Krabatas nusprendžia pasižiūrėti, kas ten per malūnas. Nuvykęs tampa malūnininko (kaip paaiškėja – galingo juodojo burtininko) mokiniu ir jo gyvenimas visiškai pasikeičia. Šiurpioje istorijoje apie užburtą malūną ir jame įkalintus burtininko mokinius dera senovės legendos, paslaptingi sapnai, pavojingos užduotys, nesibaigiantys sunkūs darbai malūne dieną, ne ką lengvesnės burtų pamokos naktį ir tarp mokinių tvyranti įtampa – nė vienas nežino, kuriuo bendramoksliu gali pasitikėti.

Knyga „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ laikoma Otfrydo Proislerio kūrybos viršūne. Už ją rašytojas susilaukė daugybės literatūrinių apdovanojimų, buvo įtrauktas ir į H. K. Anderseno garbės sąrašą. Tačiau skaitytojams ne apdovanojimai svarbiausia, o tai, kad skaitant knygą pakliūni į šiurpiai stebuklingą pasaulį, kuriame atgimsta praeities legendos, egzistuoja burtai ir prakeiksmai, nuotykiai ir pavojai, kuriuos įveikti reikia ypatingos narsos. Kai skaitydamas iš tiesų patiki rašytojo kuriamo pasaulio tikrumu, kai tau rūpi veikėjų likimai, kai vis sulaikai kvapą ir nesinori atsitraukti nuo knygos – tada žinai, kad skaitai kūrinį, kuris ne vieną užkrės noru skaityti.

Pats Otfrydas Proisleris nugyveno pilną įvykių gyvenimą. Gimęs Čekijoje, vėliau su tėvais persikraustė į Vokietiją. 1942-aisiais, vos baigęs mokyklą, buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, penkerius metus praleido belaisvių stovykloje Rusijoje – tačiau liko sveikas ir nepalaužtas. Grįžęs po karo sukūrė šeimą ir, galiausiai baigęs studijas, ilgus metus dirbo pradinių klasių mokytoju. Mokiniams dažnai pasakodavo paties kurtas istorijas, galiausiai ėmė jas ir užrašinėti. Jo knygose telpa viskas – vaikystėje girdėtos liaudies pasakos ir legendos, sukauptos žinios apie pasaulį, žmones ir kas domina vaikus bei, žinoma, švelnus humoras ir šviesus rašytojo požiūris į visa, kas aplinkui.

Otfrydo Proislerio knygas skaityti tiesiog smagu – nesvarbu, ar tau aštuoneri, ar dvidešimt, o gal šešiasdešimt aštuoneri. Tas smagumas greičiausiai kyla iš to, kad pačiam rašytojui kurti vaikams bei paaugliams buvo malonumas ir didelis džiaugsmas. Kaip sakė jis pats: „Kartais manęs klausia: kodėl gi Jūs, pone Proisleri, rašote knygas vaikams? Aš atsakau labai paprastai: kadangi man tai malonu. Mieli vaikai, linkiu, kad Jums skaityti būtų taip pat malonu, kaip man rašyti!“

Eglė Devižytė

Princesės – senovėje ir šiais laikais

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei šiandien būti Ana ir Elza, jas sudėjus kartu. Nes jauniausią dukrą karaliai mylėdavo labiausiai ir jeigu ją vyresnės seserys skriaudė, tai pabaigoje nedorėlės būdavo nubaudžiamos. Kodėl karaliai jauniausią dukrą mylėjo labiausiai, nežinau, bet taip rašoma įvairių šalių pasakose. Kad įsitikintum, gali paieškoti bibliotekose prieš 30 metų leistos serijos „Pasaulio šalių pasakos“ knygų.

Pasakos pabaigoje karalaitės (nesvarbu, jauniausios ar vienturtės) laukdavo didysis prizas – vestuvės. Ją vesdavo princas ar prasčiokas, visų prieš tai laikytas nevykėliu ir kvaileliu (nors iš tiesų jis nebuvo nevykėlis, tik labai gerai tokiu apsimetantis, kaip koks superagentas). Kartais karalaitė būdavo tikroji pasakos didvyrė, nes slapta karalaičiui ar kvaileliui-superagentui patardavo, kaip gelbėtis iš pinklių ir išspręsti skirtą užduotį. Tačiau kažkodėl niekada jos tėtis karalius nepareiškė: „Dukrele, esi tokia išmintinga, protingesnė už princą ar superagentą, tad valdyk karalystę viena“. Kaip šiandien vaikams būtinai reikia eiti į mokyklą, taip pasakose karalaitei būtinai reikėjo ištekėti.

Tačiau laikas bėgo ir pasaulis keitėsi. Moterys pradėjo vairuoti automobilius ir suprato, kad nebūtina laukti, kol atvažiuos jas vežti vyras su mašina, nes jos gali pačios nukeliauti, kur nori. Taigi, moterys  tapo laisvesnės, o pasakos, kuriose karalaitė sėdi pagrobta drakono ir laukia, kol ją išvaduos, ne visiems tapo priimtinos. Kodėl karalaitės elgiasi taip, lyg nieko nesugebėtų? Tinginės jos ar visiškos nemokšos? Mamos ir tėčiai susirūpino, kad, jeigu jų dukros skaitys tik tokias pasakas, paskui nesusigaudys, kaip elgtis gyvenime.

Taip greta senųjų pasakų, kurios atspindėjo pasaulį, koks jis buvo anksčiau, atsirado naujos pasakos su naujoviškomis karalaitėmis. Tik negalvokite, kad jos yra geresnės už senąsias. Jos tiesiog kitokios. Ką apie karalaites galvoja (tiksliau sakant, rašo) šiuolaikiniai lietuvių autoriai?

Birutės Mar „Princesių sala“ primena mano vaikystės buvimą princesėmis, kai vaikščiojom paskendusios svajonėse, kad esam karalaitės ir jau nuo to buvo smagu. Šioje istorijoje princesės mokosi būti tikromis princesėmis, o tai reiškia, kad jos turi išmokti spindėti. Prisiminus kalną knygų, kuriose įtikinėjama, jog princesei svarbiausia turėti daug gražių suknelių ir papuošalų, galima apsigauti ir pagalvoti, jog „Princesių sala“ yra apie tai. Nieko panašaus. Rašytoja kalba apie vidinį spindėjimą, kurį turi išsiugdyti princesė, pažindama save.

Karalaitė iš Juliaus Kelero knygos „Karalaitė, kuri nesiprausė“ yra, švelniai tariant, originali. Kaip kitaip taktiškai pavadintum mergaitę, kuri du metus nesiprausia ir yra tokia nešvari, kad dėl maisto likučių, prilipusių ant veido, pešasi žvirbliai, norėdami juos nulesti tiesiai nuo lūpų? Nesiprausė karalaitė ne dėl tingumo, o dėl to, kad jai skaudėjo širdį dėl mirusios mamos. Liūdna, ar ne? Iš anksto pasakysiu, kad pasaka baigsis gerai, pabaigoje lauks ir širdies ramybė, ir švara, ir meilė.

Jei pamatysi knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, žinok, kad tai mano pirmoji knyga vaikams. Pavadinimas sufleruoja, apie ką istorija, o aš pridursiu, kad manoji karalaitė pati priverda košės, o paskui pati ją ir srebia. Ji nėra paika, bet juk kiekvienas kartais pridarome kvailysčių. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – išmintingas patarimas padeda karalaitei situacijoje, kai atrodo, jau viskas, kas galėjo, sugriuvo. Išeitis tik viena – ne bėgti slėptis, o grįžti atgal ir atstatyti, ką sugriovei. Tą ji ir daro, padedama geriausio draugo taksiuko Tapio.

Mariaus Marcinkevičiaus „Princesė“ yra tiesiog smagi knyga, nes beskaitant galvoji: „Na ir nesąmonė parašyta“, bet tuo pačiu šypsaisi nuo vienos ausies iki kitos. Tą „nesąmonę“ padarė vėjas, sumaišęs žodžius sakinyje. Piešiniai knygoje verti atskiro dėmesio. Juos bežiūrint galima svajoti apie įvairius dalykus – pavyzdžiui, apie tai, kokia karalaite norėtum būti ir ką tada norėtum nuveikti.

Jolita Zykutė

Vertėjui reikia ir rašytojo, ir artisto savybių

Rugsėjo 30 dieną švenčiama vertėjų diena. Žmonių, kurių dėka turime galimybę skaityti užsienio rašytojų knygas savo gimtąja kalba. Laiko, pakantumo vienatvei, kalbos pojūčio – viso to reikia, kad galėtume mėgautis kokybiškai išversta knyga. O ar vertėjai skaito knygas savo malonumui? Ar knygose būna žodžių, kurių išversti neįmanoma? Apie tai ir pasikalbėjome su vertėja iš anglų kalbos Viktorija Uzėlaite ir vertėju iš vokiečių kalbos Teodoru Četrausku.

Kokioje knygoje norėtumėte praleisti dieną? Kokios knygos siužete norėtumėte apsilankyti ir kodėl?

Viktorija Uzėlaitė: Frances Hardinge „Veidas kaip stiklas“ (šių metų lapkričio naujiena). Neįtikėtinai gyvai pavaizduotas požemio žmonių pasaulis. Nesu tikra, kad sugebėčiau visą dieną likti gyva, bet rizikuočiau. Labai norėčiau pasišnekėti su kuoktelėjusiu kartografu (tik penkias minutes, antraip protas pasimaišo neatitaisomai), pauostyti Tikrojo Sūrio (ragauti šiukštu nevalia, pavojinga gyvybei), sutikti stebukladarius amatininkus ir intrigantus dvariškius…

Teodoras Četrauskas: Na, gal būtų neblogai pakeisti prosenelį Džeimso Kriuso knygoje „Mano prosenelis, herojai ir aš“ ir truputį pakurti su savo anūke Lile, kuri mūsų produkciją iliustruotų. Būtų smagu.

Kokių savybių reikia vertėjui?

Viktorija Uzėlaitė: Karštos meilės knygai. Pakantumo vienatvei ir tylai, nes tokios mūsų darbo sąlygos. Gebėjimo susirasti draugų ir pomėgių, kurie atsvertų vienišas valandas prie rašomojo stalo. Savidrausmės, laiko planavimo įgūdžių. Kalbos pojūčio – skirtingų prasmių klodų suvokimo ir mokėjimo juos perteikti.

Teodoras Četrauskas: Vertėjui visų pirma reikia rašytojo savybių ir gebėti verčiamą knygą parašyti savo kalba. Dar reikia artisto savybių, kad skaitytojas jaustų tą patį ką ir turėdamas prieš nosį originalą, arba galėtų sutikti su reklama, kad knyga išties šedevras, ir nesistebėtų, kodėl jam atrodo, kad šlamštas.

Kaip vyksta knygos vertimas? Ar daug kartų perskaitote verčiamą knygą?

Viktorija Uzėlaitė: Pirmiausia gavusi knygą ją perskaitau. Tai maloniausia darbo dalis, kurios net nelaikau darbu, nors jau skaitydama pradedu sukti galvą, kaip versiu kai kuriuos žodžius. Paskui sėdu prie kompiuterio ir verčiu. Kai kurie sakiniai pavyksta iškart, kitus tenka perrašinėti. Pabaigusi vėl skaitau iš naujo, taisau ir tikslinu. Ketvirtą kartą skaitau redaktorės pataisytą tekstą. Šį tą dar pakeičiu, bet, svarbiausia, mokausi iš savo klaidų. Penktą kartą… palieku jums, mieli skaitytojai.

Teodoras Četrauskas: Paprastai vieną, ir jeigu patinka, imuosi versti. Siūlomą knygą. O tas, kurias pats siūlau, nešiojuosi ilgai, nes tai būna jau kaip ir „mano“ knygos.

Ar užtenka laiko skaityti knygas savo malonumui? Ar vertinate jų vertimus?

Viktorija Uzėlaitė: Maloniausiems dalykams visada užtenka laiko, o skaitymas ir yra vienas jų. Skaitau nuolatos – ir ilsėdamasi, ir norėdama daugiau sužinoti. Įsigilinusi į tekstą apie vertimą negalvoju, nebent jis būtų prastas ir skaitant badytų akis arba ypač geras, toks, kad verstų žavėtis ir stebėtis.

Teodoras Četrauskas: Skaitau ne savo malonumui, o prusindamasis, mokydamasis iš kitų vertimo ir rašymo „meisterių“.

Išversta knyga, kuria labiausiai didžiuojatės?

Viktorija Uzėlaitė: John Flanagan serija „Žvalgo mokinys“.

Teodoras Četrauskas:  „Skardinis būgnelis“, „Berlynas, Aleksandro aikštė“, „Apakimas“, „Simplicijaus nuotykiai“ dar neišleista. Visos jos šedevrai, ne tik mano nuomone.

Ar būna žodžių, kurių išversti neįmanoma?

Viktorija Uzėlaitė: Man lyg ir neteko dar tokio sutikti. Tiesa, anglų kalba greičiau keičiasi, dygsta nauji žodžiai, tad mums, nespėjantiems, tenka juos versti aprašomuoju būdu.

Teodoras Četrauskas: Būna, ypač susijusių su technikos naujovėmis, paskui jie barkšo įvairiuose tekstuose, kol kalbininkai sukuria savo variantą, kuris būna arba vykęs, arba dar juokingesnis.

Ar skaičiuojate, kiek knygų jau išvertėte?

ViktorijaUzėlaitė: Jau nebe. Nustojau artėdama prie šimto.

Teodoras Četrauskas: Iš pradžių skaičiavau, dabar tai daro Mažvydo biblioteka ar Knygų rūmai. Neseniai švenčiau 75 metų jubiliejų, tai sužinojau, kad daugiau kaip pusantro šimto, be dramų, kurios taip pat lyg ir knygos.

Ko palinkėtumėte visiems knygų mylėtojams?

Viktorija Uzėlaitė: Tokių puikių leidyklų, kaip „Nieko rimto“, gebančių surasti literatūros perliukus. Kruopščių, savo darbą mėgstančių ir išmanančių vertėjų. Laiko sau su gera knyga rankoje.

Teodoras Četrauskas: Nieko nepaveiksi, imkit tas knygas ir skaitykit, nes literatūra, sako, kažką vis tiek prakrapšto makaulėje.
Ačiū!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Taikon „Katidzė“: kaip išdykusi mergaitė kovojo su socialine neteisybe

Nuotrauka iš https://www.taikon.se/

Mažas, silpnas ir atstumtas – vos išgirdus šiuos žodžius turėtų įsijungti mūsų įgimti globėjiški instinktai. Bet ar tikrai kaskart? Suaugę žmonės – tokie įdomūs ir nenuspėjami, kai žvilgteli čia pat – į visai neseną praeitį. Tarkim, tokioje šalyje kaip Švedija ilgus dešimtmečius buvo bandoma nusikratyti romais: jiems neleista gyventi namuose, vaikai negalėjo mokytis mokyklose, nesuteikta jokių socialinių garantijų, tik pasmerkimas nuolatinėms klajonėms. Norėdami kur nors apsistoti, romai iš vietos policijos turėdavo gauti leidimą, galiojusį ne ilgiau kaip 3 savaites. Tokiu būdu buvo tikimasi, kad ši nepažinta ir gandais apipinta tauta pasitrauks iš Švedijos.

Koks jausmas, kai esi tik mažas, silpnas ir atstumtas, kai nesupranti, kodėl suaugę tavęs šalinasi ir smerkia, kai net šeimoje negali rasti ramybės – tokią istoriją pasakoja Katarina Taikon – Švedijoje gimusi romė. Kiek pykčio sutelpa žodyje „čigonas“ ji patyrė savo oda, koks nenuspėjamas ir tūžmingas gali būti suaugęs žmogus – taip pat.

Šiandien Katarina Taikon lyginama su Martinu Liuteriu Kingu, nes suaugusi ir pati susilaukusi vaikų  gyvenimą paskyrė ginti romų teisėms. Matydama, koks užsispyręs ir bailus gali būti visuomenės narys, visas viltis skyrė mažiausiems, tikėdama, kad jie yra šviesesnė ateitis. Tad itin svarbu, kad pirmąją Katarinos Taikon knygą „Katidzė“ kartu su savo vaikais galime skaityti jau ir lietuvių kalba. Visoje knygų serijoje apie Katidzę pasakojama apie rašytojos bei jos šeimos gyvenimą nuo tada, kai jai buvo septyneri metai, iki tada, kai jai sukako septyniolika.

Nuotrauka iš https://www.taikon.se/

Turbūt nėra blogiau, kai bijoma dėl nepažinimo. Kas yra romai, iš kur jie atėjo, ką reiškia jų apranga ir kultūra – tiek neužduotų klausimų. Dar pridėkime visas legendas ir prietarus, iš kurių įsibauginusi vaizduotė suteiks teisę skriausti ir niekinti kitus, įsitikinus, kad yra „baltesnių“.

Knygoje „Katidzė“ pasakojama apie romų kasdienybę, šeimos ir bendruomenės papročius, apie tai, kaip bandoma prasimanyti pinigų ir atsitiesti, kaskart patyrus pažeminimą. Taip pat apie tuos, kurie nepasiduoda baimėms ir išdrįsta padėti, kai į jų duris beldžiasi maža mergaitė, pasiųsta į didelį miestą parduoti alavuotų puodų.

„– Norėčiau eiti į žmonių namus ir paaiškinti visoms mamoms, jog mes norime eiti į mokyklą. O tada jos nueitų pas direktorių ir pasakytų, kad, jeigu mums neleidžiama eiti į mokyklą, jos pasiims savo vaikus iš to kvailo direktoriaus. Ar įsivaizduoji jo išraišką tą akimirką? Jis turbūt vėl taip stipriai išraustų ir pasakytų: „Pono Taikono vaikai tuoj pat gali pradėti.“ Netiki, kad taip būtų, Lena?/ – Ne, daugiau niekuo nebetikiu. Manau, kad visi žmonės yra blogi./ – Argi?“ – štai apie ką kalbėjosi dvi mažytės romų mergytės, regis, tokioje nesenoje praeityje – čia pat.

Kaip knygos pratarmėje sako rašytojos dukra Angelika: „Skaitydamas šiek tiek išsiaiškinsi apie Švedijos istoriją. Ją pažinti yra svarbu todėl, kad žinotum, kas vyko anksčiau, ir kad nuspręstum, kokiu žmogumi nori būti, ir galėtum pats nulemti, kokia bus tavo ir kitų ateitis.“

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė: mokytis yra labai smagi ir įdomi pareiga

Pirmosios rugsėjo dienos būna nostalgiškos. Ir ne tik todėl, kad jau atsisveikinta su vasara, kurioje lieka nerūpestingumas, saulė, atostogos, dažni susitikimai su draugais, kelionės, jūra. Rugsėjo pirmosiomis dienomis net ir tie, kurie jau senokai yra baigę mokyklą, prisimena savo klasės draugus ir mokytojus. Mokytojus, kurie pasitiko pirmoje, ir mokytojus, kurie išlydėjo po dvyliktos klasės. Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė sako, kad tiek vaikams, tiek tėvams, tiek mokytojams labai svarbu būti kartu ir norėti domėtis, mokytis ir tobulėti. Bet kaip to pasiekti? Apie tai ir pasikalbėjome.

Rugsėjo pirmąją miestų gatvės pražysta gėlėmis, kurias mokiniai neša savo mokytojams. O kokias gėles mėgsta pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė? Gražiausios jai yra lauko gėlės. Turbūt dėl to, kad jos kvepia pievomis, vėju ir jaukumu. O koks nepaprastas yra paprastų ramunių grožis! Jas pamačius taip norisi sužinoti – myli ar nemyli?

Vaikai rugsėjo pirmąją dieną atneša daug gėlių. Ingrida sako, kad jos būna dovanojamos su meile. Juk pirmasis mokytojas yra ypatingas. Jis moko ne tik skaityti ir rašyti. Jis moko pagarbos, meilės mokymuisi, žmonėms.

Matyt todėl ir pirmą kartą eiti į mokyklą – jaudinanti patirtis ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Kaip reikėtų pasiruošti pirmai klasei, kad mokslo pradžia būtų kiek įmanoma sklandesnė?

Svarbiausia visiems į šventę atsinešti gerą nuotaiką ir norą domėtis, mokytis, tobulėti. Labai svarbu, kad būtų glaudus ryšys ir dialogas tarp mokinio, mokytojo ir tėvų. Tėvelius visada kviečiu aktyviai dalyvauti klasės ir gimnazijos renginiuose, kad veiklas lydėtų teigiamas grįžtamasis ryšys, paremtas pagarba, pasitikėjimu vienas kitu dėl bendro indėlio į vaiko ugdymą.

Būna smagu, jeigu vaikai su džiaugsmu laukia mokyklos ir mokslų. Bet yra ir nemažai vaikų, kurie mokslo metų pradžios nelaukia. Kaip reikėtų pakeisti šią situaciją?

Vaikams nuo mažens reikia skiepyti, kad mokytis yra pareiga. Mokymo(si) procesas gali būti kūrybingas, smagus ir įtraukiantis, netradicinės pamokos, veikla neįprastoje aplinkoje, programavimo pagrindai įtraukia mokinius įdomiomis veikloms.

Mokyklą būtų sunku įsivaizduoti be knygų. Ar yra knygų, kurios padėtų vaikams pasiruošti mokyklai? Ką rekomenduotumėte jiems perskaityti?

Vaikai su tėveliais nusprendžia ką skaityti. Knygose yra įvairių nuotykinių, įkvepiančių, pamokančių istorijų. Pavyzdžiui, Paulo van Loono knygoje „Tamsta Varlius“ pasakojama apie itin šaunų ir vaikų mylimą mokytoją, kuris slepia didelę paslaptį. Tai iki ašarų juokingas pasakojimas, kuris sudomins jaunuosius skaitytojus, ir parodys, kaip mokykloje gali būti įdomu!

Kuri knyga vaikams – mokytojos Ingridos mėgstamiausia?

Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“.

O kokia mėgstamiausia pamoka buvo mokykloje?

Mokykloje mėgstamiausia pamoka buvo matematika.

Mokykloje mokosi ne tik mokiniai, mokosi ir mokytojai. Ko mokytojai gali pasimokyti iš vaikų?

Drąsos, nuoširdumo, mokėjimo svajoti, smalsumo, betarpiškumo.

O ko mokytoja palinkėtų mokiniams?

Būti savimi, išmokti gyventi „čia ir dabar“, džiaugtis tuo ką darai. Kasdien atrasti kažką naujo. Nebijoti naujų siekių, tikslų. Mokykla tikrai yra ypatinga vieta. Čia mokomasi ne tik matematikos ar fizikos. Čia mokoma gerumo, pagarbos. Čia kuriasi svajonės ir mezgasi draugystės, kurios tęsiasi visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Pasikalbėti apie problemas gali paskatinti ir kartu skaitoma knyga

Ištuštėję mokyklų suolai laukia rudens, kuomet į juos sugrįš mokiniai. Vieni iš jų nori sugrįžti į mokyklą, kitiems mokymo įstaigos kelia nerimą ir baimę. Ir nebūtinai šie jausmai būna susiję su mokslais. Ketvirtadalis mokinių mokykloje patiria patyčias. Apie jas kalbama ir rašoma išties nemažai – organizuojami seminarai mokytojams, mokymai tėvams ir vaikams. Rodytųsi, kad patyčias galime suvaldyti ir nutraukti. Vis dėlto nors ir įdedant daug pastangų, jų mastas išlieka didelis.

Patyčios yra tyčinis, pasikartojantis, agresyvus elgesys, nukreiptas į silpnesnį žmogų, siekiant sukelti jam skausmą – fizinį arba emocinį. Specialistai tvirtina, kad svarbu kurti aplinką, kur vaikams nesinorės tyčiotis vieniems iš kitų. Išmokyti vaikus draugiškumo yra ilgas ir sunkus darbas, tačiau nuosekliai dirbant tiek vaikams, tiek suaugusiems viskas yra įmanoma.

Suaugusiųjų vaidmuo patyčių mažinimo procese yra labai svarbus. Reikia, kad jie kalbėtųsi su vaikais, juos išklausytų, žinotų, kaip reaguoti ir kaip nukreipti vaiką tinkama linkme. Labai svarbu vaikus mokyti draugiškai bendrauti, mokyti atvirumo, kad vaikai nebijotų kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, su kokiomis problemomis susiduria.

Kaip vaikams parodyti, kad Mes ir Jie esame labai panašūs? Kad mūsų visų skirtingumas turi būti gerbiamas, o ne tyčiojamasi iš jo? Svarbu pradėti kalbėtis. O jeigu sunku rasti pretekstą pokalbui – kartu skaitoma ir aptariama knyga gali būti puiki pokalbio apie skirtybes, įvairumą ir patyčias pradžia.

Su ikimokyklinukais pasikalbėti apie jausmus ir empatiją gali padėti David McKee knyga „Elmerio nuotykiai“. Kartu su vaiku skaitant istoriją apie spalvotą drambliuką galima kalbėtis apie tai, kad aplink mus yra labai skirtingų, tačiau įdomių žmonių su savo istorijomis. Reikia tik mokėti į kiekvieną įsiklausyti.

Gendrutis Morkūnas už meninę vertę apdovanotame kūrinyje „Grįžimo istorija“ kalba skaitytojams apie visuomenėje gyvuojančius mitus, socialinę atskirtį, baimę pažinti ir atrasti. Ragina visus turėti savo nuomonę. Tai talentingai parašyta knyga, kurioje lengvai, su humoru kalbama apie labai rimtus dalykus – norą pritapti prie kitų, patyčias, žmonių santykius ir jausmus.

Vaikas jaučiasi nepritampantis prie klasės draugų? Mano, kad yra silpnesnis ar ne toks kaip visi? Panašiai jautėsi ir Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“ herojus peliukas Desperas. Vis dėlto neįprasta išvaizda nuvylęs net savo paties šeimą, peliukas Desperas stebina išskirtiniu jautrumu ir žygdarbiais. Ši istorija puikiai iliustruoja, kad kiekvienas savyje turime didelės stiprybės įveikti užgriuvusius sunkumus.

Pasikalbėti apie draugiškumo ir bendrystės galią gali padėti Shaun Tan knyga „Prarastas daiktas“. Ji yra apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje.

Ar gali labai skirtingi žmonės sutarti ir draugauti? Eiti į žygius? Siekti bendro tikslo? Clare Vanderpool knygos „Laivavedys Erlis“ veikėjai Džekas ir Erlis – be galo skirtingi ir, rodos, visiškai nieko bendra neturintys vaikai – ryžtasi leistis į neįtikėtinus nuotykius žadančią kelionę. Keliaujant kartu su veikėjais galima kalbėtis apie mūsų skirtingumą ir tuo pat metu bendrumą – kaip mes vienas kitą papildome ir praturtiname. Pokalbį ar diskusiją apie tai, kad aplink mus gyvena labai įvairūs žmonės, gali paskatinti Katja Brandis knyga „Miškų bastūnai“. Ji yra apie kitokius, mums neįprastus žmones, kurie gyvena tarp mūsų. Ši knyga gali būti puikus pretekstas pasikalbėti apie kitokius asmenis, kodėl jie tokie pat svarbūs kaip ir mes.

Pakalbėti su vaikais apie empatiją, kitų jausmų suvokimo svarbą, kad sunku kartais būna visiems, gali paskatinti dar viena Gendručio Morkūno knyga. „Iš nuomšiko gyvenimo“ pasakojama apie keistąją nuomšiko užduotį ir gyvenimą vaikų namuose. Kas yra nuomšikai? Kodėl jie privalo būti stiprūs ir nuožmūs? Kodėl sunkiausia žmogui, kai jis vaikas? Tiek klausimų kils ir dar daugiau bus galima jų aptarti skaitant knygą kartu su vaikais.

Visi mes susiduriame su labai įvairiomis problemomis, vaikai taip pat. Tad ir prieiti prie vaiko reikia atitinkamai. Specialistai pataria kalbėtis, bet kartais prakalbinti vaiką būna labai sunku – jis nenori atsiverti, nes apie save kalbėti yra sunku daugeliui. Knygos ir jų herojai tokiose situacijose gali puikiai ateiti į pagalbą. Kalbant apie konkretų veikėją ir jo problemas bei bandant rasti sprendimus, kartu galime geriau suprasti ir kaip elgtis su mūsų pačių problemomis. Arba bent jau atsiras postūmis jas spręsti.

Vaiva Rutkauskaitė

Kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Mes skaitome nuotykių knygas (kurios yra vienos populiariausių), žiūrime nuotykinius filmus, atrodytų, kad laisvalaikis, praleistas be nuotykių, negali būti pavadintas geru. Ar yra žmonių, kurie nemėgsta nuotykių? Yra, bet jų tikrai mažiau nei tų, kurie be nuotykių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

Ir vis dėlto – kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Visų pirma, nuotykis yra nauja patirtis, o naujos patirtys praturtina. Po kiekvieno nuotykio mes tampame sumanesni, gudresni, supratingesni. Ir tada, kai pavėlavę į traukinį ir bandome rasti greitą būdą nuvykti iki tikslo, ir ieškodami prarasto lobio ir atsakymų į mįsles. Nuotykių tikrai galima ieškoti ir knygose – tiek klasikinėse, tiek šiuolaikinėse. Klasikinius nuotykių kūrinius puikiai žino visi – „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Lobių sala“, A. Connan Doyle‘io istorijos apie Šerloką Holmsą ir t. t. O ar yra ką skaityti mažesniems nuotykių ieškotojams? Tikrai yra.

Neseniai Lietuvoje buvo išleista Alexo T. Smitho parašyta ir iliustruota knyga „Ponas Pingvinas ir prarastasis lobis“. Ponas Pingvinas labai mėgsta nuotykius ir profesionaliai jų ieško, tad jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojai su juo tikrai patirs smagių ir įsimintinų nuotykių.

Ką pasiūlyti 11–16 metų mokiniui? Vienas ryškiausių šiuolaikinių nuotykių kūrinių, kurį pamilsta dauguma skaitytojų, – australų rašytojo Johno Flanagano serija „Žvalgo mokinys“. Šią įtraukiančią istoriją apie penkiolikmetį berniuką, kiek per žemą ir per liesą būti riteriu, tačiau dėl savo vikrumo ir smalsumo tapusiu geriausio karalystės žvalgo mokiniu, pamilo daugybė viso pasaulio paauglių.

Nuotykiai ir knygos apie juos leidžia atitrūkti nuo rutinos – pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai dar vienas dalykas, dėl ko mus traukia nuotykiauti. Vedami smalsumo ir noro patirti kažką naujo yra imamasi naujų veiklų ir leidžiamasi į didžiausius nuotykius – tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį („Aplink Žemę per 80 dienų“) ar į Žemės gelmes („Kelionė į Žemės centrą“), ir tiesiog mažo vaiduoklio noras pamatyti dienos šviesą (apie tokius nuotykius galite skaityti knygoje „Vaiduokliukas“). Turbūt žmonių, kurie išdrįso leistis į didelius nuotykius ir ėjo kitais keliais nei visi, dėka mes šiuo metu ir turime televiziją, kompiuterius, internetą ir pan. Kai planuojame didelius nuotykius, mes pradedame mąstyti plačiau ir kūrybiškiau. Tuomet ir būna įgyvendinami didžiausi sumanymai.

Iš knygos „Aplink Žemę per 80 dienų“

Nuotykių troškimas gali būti užkrečiamas, o nuo amžių pradžios pasakojamos istorijos įkvėpdavo žmonės. Kiekvienas nuotykis gali pavirsti gera istorija, kuri padės kitiems pasiryžti imtis kažko naujo. Šiuolaikiniai žmonės vienas kitą irgi įkvepia nuotykiams – per socialinius tinklus, nuotraukas, pasakojimus, knygas. Pavyzdžiui, vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas savo knygose vaikams parodo, kas vyksta povandeniniuose pasauliuose (knyga „Ulfas ir povandeninis miestas“) ir kaip vykdomos slaptos misijos (knyga „Slaptoji Kornelijaus Van Drebelio misija“). Skaitydami nuotykių knygas vaikai įsikvepia siekti svajonių ir domėtis neatrastais dalykais.

Kad nuotykiai traukia žmones, paneigti yra sunku. O ir nuotykių gali būti įvairiausių – nuo, atrodytų, mažų, iki pasaulį keičiančių. Rasti idėjų nuotykiams galime labai daug kur – ir knygose, ir žmonių gyvenimuose. Matyt, vienas svarbiausių dalykų yra rasti sau malonius nuotykius (tiek knygose, tiek gyvenime), kurie įkvėptų ne tik pačius mus, bet ir aplink esančius žmones.

Vaiva Rutkauskaitė

7 dažniausiai užduodami klausimai populiariam rašytojui Johnui Flanaganui

Johanas Flanaganas yra visame pasaulyje minias gerbėjų pritraukiančių knygų serijų autorius. Kaip prasidėjo rašytojo kelias? Nuo noro sudominti sūnų knygomis. Šiandien Johno Flanagano knygų serijos ne tik sudomina, bet ir tampa daugelio paauglių kultiniai kūriniais. „Žvalgo mokinys“ bei „Brolija“ autorius Johnas Flanaganas atsako į populiariausius skaitytojų klausimus.

Kaip sugalvojai knygų seriją „Žvalgo mokinys“?
Kai mano sūnui Michaelui buvo maždaug dvylika metų, jis visai nemėgo skaityti. Taigi nusprendžiau parašyti jam kelias trumpas istorijas apie veikėją Vilį. Vilis iš tiesų buvo Michaelas. Maniau, kad tai sūnų sudomins, ir buvau teisus. Per penkis mėnesius parašiau dvidešimt tokių istorijų ir padėjau jas į šoną penkiolikai metų. Dukra Katy man pasakė, kad turėčiau tas istorijas paversti knyga. Knyga? Dabar „Žvalgo mokinio“ serijoje yra trylika knygų, o „Brolijos“ serijoje – septynios.

Kaip jautiesi žinodamas, kad pradėti skaityti padėjai daug daugiau vaikų, ne tik savo sūnui?
Į galvą iškart ateina žodis „dėkingas“. Niekada to nesitikėjau. Norėjau tiesiog palinksminti skaitytojus. Tai, kad daliai jų (ir, panašu, visai nemažai daliai) padėjau pamėgti knygas, leidžia man jaustis, jog padariau kažką iš tiesų vertingo. Per savo istorijas ir veikėjus aš pakeičiau žmonių gyvenimus. Man patinka šis faktas. Labai labai tuo didžiuojuosi.

Kaip sugalvoji naujas istorijas?
Kartais sugalvoju vietą, kurioje noriu, kad mano veikėjai apsilankytų. Aštunta ir devinta „Žvalgo mokinio“ knygos taip ir atsirado („Klonmelio karaliai“ ir „Holtas pavojuje“ – red. past.). Lankiausi Airijoje ir pagalvojau: „Tai galėtų būti gera vieta“. Tada sugalvojau idėją apie apgaviką, vadovaujantį netikram religiniam kultui. Tokiu būdu prasidėjo ir dešimta knyga („Nihonijos imperatorius“ – red. past.). Norėjau sukurti istoriją, vykstančią šalyje, panašioje į Japoniją, kurioje mano sūnus Michaelas dabar ir gyvena. O būna, kad šauna idėja, pvz., kas būtų, jei pusiau skandas, pusiau araluenietis berniukas sukurtų naują, veiksmingesnę burę laivui? Iš tos idėjos išaugo visa „Brolijos“ istorija, kurioje pasakojama apie Skandijos jaunuolių treniravimo sistemą (brolijos sistemą) ir apie blogąjį piratą, pavogusį vertingą relikviją. Kuo daugiau istoriją planuoji, sugalvoji vis naujų idėjų, tuo sunkiau darosi prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.

Kokį didžiausią nuotykį esi patyręs?
Prieš daug metų išėjau iš darbo, pardaviau automobilį ir nusipirkau laivo, plaukusio į Angliją, bilietą. Iki tol man nebuvo kilęs noras palikti savo šalį. Neturėjau Anglijoje suplanavęs darbo. Neturėjau ir darbo leidimo, o ir pinigų – ne itin daug. Ten nukakus darbo paieškos užtruko tris mėnesius. Tačiau aš juk iškeliavau paskui jauną merginą, kurią buvau įsimylėjęs. Nusekiau paskui ją per visą pasaulį ir mes susituokėme praėjus dviem savaitėms po mano atvykimo į Londoną.
Mes vis dar susituokę.

Kur tu gimei ir užaugai?
Gimiau Veiverlyje, o užaugau Klovelyje, Sidnėjaus priemiestyje, Australijoje. Gyvenome maždaug už pusantro kilometro nuo paplūdimio.

Kiek vaikų bei anūkų turi?
Turiu tris vaikus: Katy (kurią vadiname ir Kitty), Penny ir Michaelą. Turiu keturis anūkus – Penny augina tris berniukus, o Michaelas vieną. Jie puikiai sutaria tarpusavyje.

Ar vaikystėje rašydavai arba pasakodavai istorijas? Kuo norėjai būti užaugęs?
Taip, žinoma. Mano ankstyviausias rašymo prisiminimas yra iš penktos klasės, kai anglų kalbos pamokoje užduodavo rašinius ir aš rašydavau nuotykių istorijas.
Visada norėjau būti rašytoju, tačiau nemaniau, kad iš šios veiklos galima pragyventi, todėl iš pradžių dirbau tekstų kūrėju reklamos srityje.

Parengta pagal: https://www.penguin.com.au/qa/27-john-flanagan-faqs
Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Mokytoja Agnė Dapkutė: „Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais“

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pradinių klasių mokytoja Agnė Dapkutė laukia vasaros ne todėl, kad jos metu nevyksta pamokos. Mokyti jai patinka ir tai vadina savo pašaukimu. Dar būdama maža, kai žaisdavo mokyklą, ji buvo mokytoja. Agnei Dapkutei vasara patinka, nes tuomet ji važiuoja į kaimą, prie jūros, į vaikų stovyklas. O ten smagu būti tarp vaikų ir džiaugtis gyvenimu. Kaip per jos mokytojavimo metus keitėsi mokymas ir mokymasis? Kuo domisi šiuolaikiniai mokiniai? Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni? Apie tai su pradinių klasių mokytoja ir pasikalbėjome.

Agnė Dapkutė. Asm. albumo nuotrauka

Kaip nusprendėte tapti mokytoja? Kodėl būtent pradinių klasių?
Taip, esu pradinių klasių vyresnioji mokytoja. Jau nuo vaikystės svajojau, kad užaugusi norėsiu būti mokytoja. Turiu jaunesnę sesę, su kuria dažnai žaisdavome namus ir mokyklą. Man labiausiai patikdavo mokytojos vaidmuo. Nuo mažens patikdavo mokyti sesę ir jos drauges.
Baigusi mokyklą, kai teko rinktis, ką noriu studijuoti: socialinę pedagogiką, verslo vadybą ar pradinių klasių pedagogiką, prisiminiau savo svajonę ir pasirinkau būti pradinių klasių mokytoja.

Koks metų laikas yra Jūsų mėgstamiausias? Ar laukiate vasaros (ar dėl to, kad bus šilta, ar kad nebus pamokų?)
Visi metų laikai turi savo žavesio. Ruduo gražiausias spalį, tviskantis visokiausiomis spalvomis. Žiema žavi, kai pasipuošia baltai ir spaudžia šaltukas. Pavasaris smagus, kai kalasi pirmi pumpurėliai ir galima, nusimetus sunkius žiemos rūbus, bėgti į lauką (šypsosi). Bet pats pats nuostabiausias metų laikas yra vasara! Jos laukiu labiausiai, nes galiu keliauti pas močiutę į kaimą, maudytis, degintis, lankyti draugus, važiuoti prie jūros, džiaugtis karštomis ir lietingomis dienomis. Vasara, smagu susitikti su vaikais stovyklose, tada pabūni vaiku ir supranti, kaip gera džiaugtis gyvenimu!

Esame linkę lyginti. Mums smalsu sužinoti kaip viskas keičiasi. Galvojant apie visus Jūsų mokytojavimo metus, kas keitėsi tame, kaip mokoma, kaip mokomasi, vaikų požiūryje į mokymąsi?
Dirbu mokykloje tik dvylika metų (tik, nes dauguma mokytojų dirba 25 ir daugiau), tad galiu įvardinti kelis pokyčius. Vaikai labai žingeidūs, jiems smalsu. Dabar matematikos ir lietuvių kalbos pamokose vaikai užduotis atlieka naudodamiesi informacinėmis technologijomis. Pasaulio pažinimo pamokose vaikai daug tyrinėja, analizuoja ir patys atlieka bandymus. Dabar yra labai daug įdomių edukacinių pamokų ne mokyklose, todėl dažnai pamokos vyksta Lietuvos pažinimo centre, Nacionaliniame ar Energetikos muziejuose, teatruose, kitose miesto erdvėse.

Ar būna, kad nepažįstantys Jūsų ir sužinoję, kad esate mokytoja, pradeda Jūsų atsiprašinėti už netaisyklingą kalbą?
Nėra buvę, kad reikėtų atsiprašinėti, bet būna, kad teiraujasi, kaip reikia parašyti kokį žodį. Džiugu, kad nebijo klausti (šypsosi).

Kokie yra Jūsų mokiniai? Kuo jie domisi, kas jiems labiausiai patinka?
Mano mokiniai yra patys šauniausi! Šoka baletą ir dainuoja chore. Vaikai yra labai užimti, bet vis tiek atranda laiko žaidimams ir knygų skaitymui. Mano mokinukams labai patinka kurti ir organizuoti.

Ar šiuolaikiniai vaikai skaito? Ką jie labiausiai mėgsta skaityti?
Taip, tikrai daug vaikų skaito! Nors mokiniai labai užimti. Dažnai atrodo, kad laiko nėra, bet vaikai randa kada paskaityti. Skaito labai įvairias knygas. Daugelis yra skaitę J. K. Rowling knygas apie Harį Poterį. Labai mėgsta knygas, kuriose daug veiksmo, nuotykių ir fantastikos. Yra vaikų, kurie renkasi skaityti komiksus, pasakas.

Teko matyti vaiko komentarą, kad jis neskaito, nes ir taip jo dienotvarkė yra labai užimta. Kaip vaikams padėti rasti laiko skaitymui?
Laiko skaitymui visada yra, reikia tik labai norėti. Būna, kad vaikai pasirenka knygą, kuri ,,sunkiai skaitosi“, tada gali padėti tėveliai. Skaityti kartu su tėvais ar draugais smagiau. Iškart galima aptarti, drauge pasijuokti, padiskutuoti.

Ar visi turi pašaukimus? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės. Kaip rasti savo pašaukimą?
Manau, kad visi turi savo pašaukimą. Tik reikia pagalvoti, kas labiausiai tau patinka, kada jautiesi kaip ant sparnų, kada širdis džiaugiasi.

Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni?
Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais. Kartu žaisti, šėlti, skaityti, kalbėtis, suprasti, padėti, patarti, įkvėpti.

Ko palinkėtumėte vaikams ir knygų rašytojams?
Vaikams linkiu atrasti kuo daugiau laiko knygai, o rašytojams ir toliau nenustoti kurti nuostabų nuotykių, atradimų ir išbandymų pasaulį!

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė „Kartais su šeima reikia turėti laiko, kuomet nieko neveikiate“

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Vienoms šeimoms persikraustymas iš buto į butą yra natūralus procesas, kitoms – stresas ir nežinomybė. Vieni vaikai ateinančius į šį pasaulį mažesnius brolius ar seseris sutinka be galo džiaugsmingai, kiti – užsisklendžia savyje. Kaip tėvams nepasiklysti tarp begalės straipsnių, seminarų ir pamokymų, kaip auginti vaikus? Ką daryti, kuomet susiduriama su įvairiais sunkumais sprendžiant kasdienius šeimos gyvenimo klausimus? Atsakymus padėjo sužinoti Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, vaikų darželio „Istorijų namai“ psichologė, VDU Švietimo akademijos doktorantė.

Šiuo metu yra begalės straipsnių, seminarų, kaip tėvams auginti vaikus, kad jie taptų savarankiški, sėkmingi ir kūrybingi. Kaip tėvams nepasiklysti tarp visų šių patarimų?
Pritariu, kad gyvename pilnoje informacijos aplinkoje, žinių visuomenėje. Tapome priklausomi nuo informacijos srauto – jei neperskaitome dienos naujienų, jaučiame trūkumą arba net atskirtį nuo žinių pasaulio. Deja, psichologai vis garsiau kalba, kad dideli informacijos kiekiai žmogui kelia įtampą, nerimą ar net panikos epizodus (pvz., kai nėra galimybės prieiti prie informacijos šaltinių ar socialinių tinklų).
Tėvams kyla rizika ne tik pasiklysti tarp daugybės nuomonių, madingų ar iššaukiančių antraščių, bet ir dėl to jaustis nepilnavertiškiems (pvz., manyti, kad nepakankamai lavinu, per mažai perku žaislų, o gal jau metas vesti savo dvimetį į būrelį?). Pati augindama dvi dukras laikausi taisyklės – mažiau yra daugiau. Keliu tikslą turėti nedaug priemonių ar žaislų, bet būti kūrybinga pati – su vienu žaislu kurti daug žaidimų. Pasitikiu savimi, savo intuicija. Stengiuosi su vaiku bendrauti, juokauti ir parodyti savo kūrybines puses. Renkuosi teminių knygų skaitymą arba mokslinę literatūrą. Internete ieškau informacijos, kai susiduriu su konkrečia situacija ar keblumu. Turbūt patarčiau nepasiduoti nuolatiniam žinių srautui, atsirinkti tik tai, ką patiems tėvams su vaiku būtų įdomu išbandyti, išmokti, pasidžiaugti kūryba kartu.

Ką patartumėte tėvams, kurie susiduria su įvairiais sunkumais spręsdami kasdienius gyvenimo uždavinius?
Patarčiau peržiūrėti savo šeimos rutiną. Ar joje yra laiko, kai nieko neveikiate? Kai sulėtinate tempą? Dažniausiai, kai kartojasi panašaus tipo konfliktai arba vyksta esminiai pokyčiai, šeimoje verda daug emocijų. O apie emocijas esame linkę nekalbėti, viską siekiame spręsti racionaliai. Emocijų nuraminimui reikėtų ieškoti ritualinių užsiėmimų. Tai pasikartojančios veiklos (kasdien, kas savaitę, kas mėnesį), kurios suartina, nuramina jausmus, pralinksmina ir leidžia sumažinti įtampą dėl kylančių barnių. Kai vis matome ar akcentuojame neigiamą vaikų ar kitų artimųjų elgesį, jie taip ir elgiasi – neigiamai. Kai suplanuojame veiklą, kurioje visi pailsi, pasijuokia, džiaugiasi, tuomet atsiranda erdvės malonioms emocijoms.

Kas gali padėti sunkiais pasikeitimų laikotarpiais šeimoje?
Pasikeitimai būna labai įvairūs, kaip ir jų išgyvenimas. Vienai šeimai persikraustymas yra didelis iššūkis, o kitiems tai jau tapę gyvenimo dalimi. Naujo šeimos nario atsiradimas mokyklinukui sukels mažiau streso nei ikimokyklinukui. Todėl reikėtų įvertinti savo šeimos patirtį. Jei pasikeitimai yra žinomi iš anksto, apie juos reikia daug kalbėtis. Net ir su mažais (pvz., 2 m.) vaikais nebijoti aptarti, kas bus, kas gali nutikti, kaip išgyvensime sunkumus. Kaip minėjau, svarbu kurti šeimos ritualus, kuriuose bendrai pasikraunama malonių emocijų (pvz., garsiai kartu dainuoti, skaityti, eiti į žygius gamtoje). Bendrauti su seneliais, giminėmis, draugais, kurie teikia paramą, dalinasi savo patirtimi. Deja, šiuolaikinėje kultūroje retai kuriamos bendruomenės, kurios anksčiau sudarydavo stiprią atramą sunkiais pasikeitimų ar nelaimių momentais.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria ikimokyklinio amžiaus vaikai?
Ikimokykliniame amžiuje didžiausią nerimą vaikams sukelia reikšmingi jų rutinos pasikeitimai, atsiskyrimas nuo artimiausio asmens ar naujų santykių mezgimas. Jei konkrečiai, didelę įtampą kelia vaiko adaptacija darželyje, naujo brolio ar sesės atsiradimas, tėvų skyrybos (jei taip nutinka) ar netikėti nelaimingi atsitikimai (pvz., mamos gulėjimas ligoninėje). Mažiems vaikams dėl lakios vaizduotės pasireiškia ir baimių (pvz., tamsos), bei košmarų epizodai.

O mokyklinio?
Šis laikotarpis gana ilgas, todėl atskirčiau pradinukus ir paauglius.
Ankstyvame mokykliniame amžiuje (pradinėje mokykloje) vaikams svarbu jų pasiekimai, gebėjimas laikytis taisyklių, rasti geriausią draugą. Didelį nerimą vaikai išgyvena pereidami iš darželio į mokyklą ar keisdami mokyklas. Dažnai krenta vaikų pasitikėjimas savimi, jie yra jautrūs kritikai ir labai emocingi. Jei mokykloje vaikas neužmezga kontakto su mokytojais ar bendraamžiais, jis jaučia įtampą ir gali prarasti motyvaciją mokytis. Jau pradinės mokyklos amžiuje svarbu vaikams turėti geriausią draugą ar draugę, su kuriuo/kuria gali pasikalbėti apie savo išgyvenimus. Jei nutinka taip, kad vaikas nuolat vaikšto vienas, jis jaučia atskirtį ir yra didelė tikimybė, kad iš jo ima kiti tyčiotis. Lietuvoje susiduriame su didžiausiu patyčių paplitimu visoje Europoje, todėl tai yra ir vienas didžiausių streso šaltinių mūsų šalies vaikams.
Paauglystėje labai svarbu draugai, kompanija, pirmoji meilė. Visos didžiausios paauglių įtampos dažniausiai turės socialinių santykių šaknis – susipykimas, atstūmimas, išsiskyrimas, patyčios, netektis. Taip pat paaugliams kelia nerimą jų kūno pasikeitimai bei keliami dideli reikalavimai mokykloje (pvz., egzaminai). Pastaruoju metu dėl šių priežasčių dažnai susergama depresija, gali būti skiriami antidepresantai.

Ar grožinės knygos vaikams gali padėti sunkiais laikotarpiais šeimoje? Kaip?
Tikrai gali ir padeda. Ir mokslininkai, ir praktikai sutaria, kad įvairios istorijos padeda vaikui lavinti vaizduotę, empatiją, problemų sprendimą ir emocinį intelektą. Grožinės knygos istoriją vaikas lyg stebi iš šono ir gali atpažinti save joje šiuo momentu arba vėliau gyvenime. Tai lyg netiesiogiai kaupiama patirtis. Skaitydami galime įvairias situacijas įvertinti iš kitos ar kelių perspektyvų. Kai knygos herojai yra tam tikroje bėdoje, dažnai aprašomi ir jų jausmai, būdingas elgesys. Tai padeda vaikui suvokti arba ateityje atpažinti ir savo jausmus bei elgesį. Grožinėse knygose taip pat aprašomi veikėjų problemų sprendimo būdai – veiksmingi ir neveiksmingi, todėl galima pasimokyti ir gyvenime pritaikyti jau tik veiksmingus sprendimus.

Praeitų metų pabaigoje išleidome knygą „Etanas, kuriuo buvau“. Tai istorija apie berniuką, kuris po nelaimingo atsitikimo kartu visa šeima išsikelia gyventi į senelio sodybą. Tėvai ryžosi persikraustyti tam, kad visa šeima galėtų pradėti naują gyvenimą. Ar skaityti tokią istoriją (knygą) būtų verta šeimai, kurios gyvenime šiuo metu kyla sunkumų? Ką šeima galėtų iš jos pasimokyti?
Manau, būtų verta. Ir, kaip minėjote, verta skaityti knygą kartu – visai šeimai garsiai. Nes knygoje aprašomi ne tik vaikų poelgiai, bet ir tėvų įpročiai, kai kurie erzinantys arba nemalonūs tarpusavio elgesio modeliai. Visiems naudinga pažvelgti į sunkias situacijas iš šono, tuomet lengviau atpažinti savo elgesį ar įvardinti jausmus. Tokios knygos kaip „Etanas, kuriuo buvau“ paskatina šeimos diskusijas apie susidariusias jų problemas, ilgalaikius konfliktus, šeimos vertybes. Kadangi knygoje pateikiamas visas Etano „gijimo“ kelias, tai gali būti pavyzdžiu, kaip išsivaduoti iš sunkių jausmų ar užburto konfliktų rato. Be to, daugelis panašių knygų gali būti kaip įkvėpimas, kad įvairios situacijos yra išsprendžiamos, kad sunkumai dėl pasikeitimų praeina ir ateina palengvėjimo metas.

Knygoje „Etanas, kuriuo buvau“ taip pat kalbama apie draugystę, drąsą, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, paslaptis, kurias reikia saugoti, ir paslaptis, kurias reikia atskleisti. Šiuo metu didelis dėmesys kreipiamas į vaikų kūrybiškumo ugdymą, o kaip yra su empatijos ugdymu? Ar empatijos įmanoma išmokyti?
Psichologai empatiją laiko gebėjimu pajusti ir suprasti kitų emocijas, įsijausti į kito žmogaus vidinį pasaulį, pamatyti situaciją kito žmogaus akimis ir jautriai į tai sureaguoti. Tarp mokslininkų kyla daug diskusijų, kada vaikas pradeda būti empatiškas, geriau supranta kito žmogaus poziciją ir jausmus. Tačiau sutariama, kad empatiją jau ankstyvame amžiuje galima tobulinti pasitelkiant žaidimus, vaidinimus, knygų skaitymą ar kitokius pasakojimo būdus. Ikimokykliniame amžiuje sunkiau vaikams priimti informaciją tiesiogiai, nes jie itin susitelkę į save, pasižymi egocentriškumu. Todėl perkeltinės istorijos greičiau vaikams padeda įsijausti į kitų išgyvenimus. Mokyklinukai greičiau geba susigaudyti emocinėse situacijose ir patys atpažinti nemalonius jausmus. Tačiau ir jiems literatūra, grožinių knygų pasakojimai ir keblios istorijos padeda sukaupti patirtį apie kitų žmonių jausmus, kitokias jų perspektyvas, moko tolerancijos.

Ko palinkėtumėte visiems knygų skaitytojams?
Labai įžvalgiai Tarptautinės vaikų knygos dienos proga sveikindamas visą skaitytojų bendruomenę Kęstutis Kasparavičius rašė – knygos padeda neskubėti. Labai linkiu paimti knygą kartu su vaikais bent kas vakarą, nors galima ir dažniau, ir garsiai skaityti, skaityti ir skaityti. Kurkite savo skaitymo ritualus, kad visiems atsirastų laiko nurimti ir sulėtėti. Linkiu, kad knygos paskatintų bendravimą, atsivėrimą, įsiklausymą ir malonias emocijas; kad kurtų namuose jaukią šeimos atmosferą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė