Ar visiems užtektų drąsos išleisti iš narvo tigrą?

Kate_2014_300_CMYK_3inches

Kate DiCamillo. Photo credit: Candlewick Press.

Kate DiCamillo – viena žymiausių amerikiečių vaikų literatūros autorių. Jos tekstai išsiskiria gebėjimu jautriai ir tuo pačiu atvirai pasakoti vaikams apie gyvenimo skaudulius bei išbandymus.
Viename interviu rašytoja, svarstydama apie atsakomybę būti sąžiningai su skaitytojais, išdėstė savo poziciją: „Manau, mūsų darbas – pasitikėti skaitytojais. Manau, mūsų darbas – matyti ir leistis būti matomais. Manau, mūsų darbas – mylėti pasaulį.“*
Susitikimuose Kate DiCamillo vaikams dažnai pasakoja savo istoriją: vaikystėje ji nuolat sirgo, ir, kai buvo maža mergaitė, jos tėtis paliko šeimą. Ją nuolat lydėjo patiriama netektis, liūdesys, bejėgystė. Tačiau tuo pačiu metu ji pradėjo svajoti, kad bus rašytoja. Tad pradėjusi kurti vaikams, aiškiai žinojo, kad nebandys jų apgaudinėti, jog nėra liūdesio, baimės ar skausmo. Priešingai – juk literatūroje galima apie visa tai pasakoti ir leisti pažinti, tuo pačiu padedant rasti išeitį. Ir vaikai tai jaučia – po susitikimų jie prieina ir pašnibžda, kad taip pat yra ko nors netekę, serga ar jaučiasi silpni, bet dabar tiki, kad viskas bus gerai.
Tigro suolis_dNaujoje, lietuvių kalba pirmą kartą išleistoje Kate DiCamillo knygoje „Tigro šuolis“ labai intensyviai jaučiamos pačios autorės vaikystės patirtys. Pagrindinis knygos veikėjas – Robas, po mamos mirties su tėčiu persikėlęs gyventi į pigų motelį atokiame Amerikos miestelyje. Berniukas serga – jo kojos išbertos ir nuolat peršti, tačiau niekas nežino, kaip gydyti ligą. Mokykloje Robas patiria patyčias, o jo tėvas dirba menkai apmokamą darbą ir nuolat turi žemintis. Abu nutarę apie savo sielvartą nekalbėti ir jokiu būdu jo neišleisti. Tad kur berastum geresnę vietą slėptis nuo visų?
Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną Robas randa TIGRĄ! Patį tikriausią, uždarytą narve ir paslėptą pašiūrėje. Tuo pačiu metu į kasdienybę įsiveržia dar viena laukinukė – nauja klasės draugė Siksta Beili. Iš pilkos masės ji išsiskiria ryškiomis mergaitiškomis suknelėmis ir tvirtu kumščiu. Užuot nuolankiai kentusi patyčias, ji narsiai ginasi! Be to, Siksta turi nepaprastą galią – Robas jai papasakoja viską, net tai, ko jokiu būdu niekam nepasakytų. Net apie tigrą! Ir, žinoma, ši užsispiria būtinai išleisti žvėrį į laisvę.
„Tigro šuolis“ – be galo kinematografiška knyga, nes joje labai vaizdžiai apibūdinama maža, slogi erdvė, nušviesta neoninės iškabos, joje egzistuoja keistomis aplinkybės atsidūrę žmonės, nelinkę atvirauti apie save. Motelio savininkas Bošanas mėgsta parodyti savo viršenybę, o kambarių prižiūrėtoja Vilė Mei tarsi abejinga viskam, kas vyksta. Būtent ji paaiškina Robui, kad šis serga, nes neleidžia pakilti skausmui. Ir iš tiesų Robas visus jausmus – tiek skausmą, tiek kadaise patirtą džiaugsmą, ir prisiminimus apie mamą (net jos vardą) laiko tarsi užrakinęs lagamine. Tik retkarčiais pro kraštelį kas nors prasprūsta. Siksta Beili gyvena laukimu, kad šeimą palikęs tėtis atvažiuos pasiimti dukters į didelį miestą, tad jai tereikia luktelėti. Tik kiek?..
Robo, Sikstos ir tigro istorija – be galo metaforiška ir gyva, juk kalbama apie išleidimą į laisvę to, kas tvirtai užrakinta. Kate DiCamillo tigro narve uždaro ir paslepia netekties skausmą, baimę, silpnumą, kaustančią nelaisvę ir… ilgesį. Ir čia pat įteikia raktą nuo spynos. Ar užteks drąsos išleisti viduje tūnantį tigrą?

* Kate DiCamillo, Why Children’s Books Should Be a Little Sad, http://time.com/5099463/kate-dicamillo-kids-books-sad/

Už straipsnį dėkojame Agnei Skučaitei-Leonavičienei

Reklama

Kuo būna apdovanotos geriausios knygos vaikams?

Apie „Oskarų“ įteikimo ceremoniją tikriausiai žino visi, bent kiek besidomintys kinu. Apie Olimpines žaidynes žino net ir tie, kurie aktyviai nesportuoja. Šiomis dienomis dėmesį prikausto skelbiamos Nobelio premijos. Knygas vaikams esame vartę daugelis, bet ką žinome apie jų apdovanojimus? Literatūrinės premijos yra svarbios autoriams, paprastiems skaitytojams ir leidykloms. Apdovanojimai padeda atkreipti dėmesį į itin vertingas knygas ir talentingus autorius. Tad kokius apdovanojimus reikėtų žinoti tiems, kurie nori skaityti knygas, turėjusias didelės reikšmės vaikų literatūrai?
bdrLietuvoje galima išskirti kelias ryškesnes premijas. Vaikų literatūros premija – IBBY Lietuvos skyriaus inicijuota, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2004 metais įsteigta premija. Ši premija tęsia prieš septyniasdešimt metų pradėtas lietuvių literatūros puoselėjimo tradicijas taip skatinant Lietuvos rašytojus kurti vaikams skirtas knygas. Premija yra įteikiama balandžio 2-ąją – tarptautinę vaikų knygos dieną.

Geriausių metų knygų vaikams ir paaugliams premija – steigta IBBY Lietuvos skyriaus 1992 metais, skiriama rašytojui už geriausią praėjusiais (kalendoriniais) metais parašytą knygą vaikams. Laureatus renka IBBY Lietuvos skyriaus sudaryta komisija. Šiais metais buvo skirta 10 premijų, tarp kurių – premija už geriausią negrožinę knygą „Gamtos metų ratas“ buvo skirta Selemonui Paltanavičiui, už reikšmingiausią metų debiutą buvo apdovanota Daivos Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (leidykla „Žalias kalnas“), Lina Itagaki buvo apdovanota už iliustruotą gražiausią metų knygą – „Sibiro haiku“ (leidykla „Aukso žuvys“). Apdovanoti būna ir knygų vertimai. Ingai Tuliševskaitei premija buvo įteikta už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams – Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“, Viltarė Urbaitė įvertinta už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams – Emmi Itäranta „Vandens skonis“.

Taip pat Lietuvoje garsūs Metų knygos rinkimai.

43117163_2320694264607410_1059516638912577536_n

Metų knygos rinkimų organizatorių nuotrauka.

Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005 metų,  rinkimus inicijavo Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija ir ją rengia kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija bei Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Geriausias metų knygas iš ekspertų komisijos pasiūlyto sąrašo renka skaitytojai, o tradiciškai knygos būna apdovanotos per Vilniaus knygų mugę. Jau paskelbtos ir šių metų knygos, pretenduojančios tapti geriausiomis.

Pasaulyje panašių apdovanojimų, skirtų vaikų literatūrai, galima aptikti kur kas daugiau. Trokštamiausias literatūrinis Amerikos apdovanojimas už vaikų knygas – Niuberio medalis (angl. Newbery medal). Tai pirmasis pasaulyje vaikų knygų apdovanojimas. Šio medalio laimėtoją, reikšmingiausią kūrinį vaikams ar jaunimui, per pastaruosius metus išleistą Amerikoje, kasmet renka Amerikos bibliotekų asociacija. Apdovanojimas teikiamas nuo 1921 m. ir yra pavadintas vaikų literatūros leidėjo vardu. Medalis skiriamas už knygą, kuri į Amerikos vaikų literatūros fondą įneša prasmingiausią ir didžiausią indėlį. Kate DiCamillo „Pasaka apie Desperą“, Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“ – vienos iš Niuberio medalio laimėtojų, išleistų Lietuvoje.

Ne mažiau svarbus yra IBBY Garbės sąrašas – nacionalinių IBBY skyrių pateiktos reikšmingiausios vaikų ir paauglių knygos. hans christian andersen medailleIr, žinoma, Hanso Christiano Anderseno medalis (angl. Hans Christian Andersen Award) – Tarptautinės vaikų knygos tarybos 1956 metais įsteigtas apdovanojimas vaikų rašytojams, teikiamas kas dvejus metus. Iš pradžių šis apdovanojimas buvo siejamas su konkrečia knyga, bet ilgainiui tapo apdovanojimu už kūrybos visumą. Tai reikšmingiausias tarptautinis vaikų literatūros apdovanojimas, dar vadinamas „mažuoju Nobeliu“. Šiam apdovanojimui buvo pristatytas ir lietuvių dailininkas bei rašytojas Kęstutis Kasparavičius.

Premijos ir apdovanojimai – simbolinis ir pagarbus gestas, padėka kūrėjams už jų įnašą į vaikų literatūrą, o skaitytojams – pagalba renkantis reikšmingiausias knygas. Tiesa, kiekvienas skaitytojas gali sukurti ir savo asmeninius apdovanojimus, kurie jam bus ne ką mažiau svarbūs nei oficialūs.

Kai knygos lyg meno kūriniai

Paroda_lenkijoje

Remigijus Januškevičius. Asmeninio albumo nuotrauka.

Besidomintys knygų iliustracijomis ir daile lietuvių dailininką Remigijų Januškevičių vadina lietuviškuoju Robertu Ingpenu. Jų abiejų iliustracijose netrūksta akis traukiančių detalių, o potėpiuose dera vidinė energija ir jaukumas. Remigijus Januškevičius rankose laiko jau antrąją savo iliustruotą knygą, šįkart tai klasikinė Žiulio Verno istorija „Kelionė į Žemės centrą“. Kiek laiko užtrunka nutapyti vieną knygos iliustraciją? Koks yra didžiausias darbų įvertinimas? Kuo ypatinga Jonava? Į šiuos ir dar daugiau klausimų atsakė tapytojas Remigijus Januškevičius.

Pasaka_apie_Despera_dSu Jumis susipažinau skaitydama knygą „Pasaka apie Desperą“. Akis traukė iliustracijos – kiekviena tapyta iki mažiausių smulkmenų. Kaip tapytojas tapo knygų iliustruotoju?
Nuo pat vaikystės svajojau būti dailininku, labai patiko vaikiškos knygelės su daug iliustracijų, aš iš jų mokydavausi piešti. Mokykloje dailės ir darbų pamokos man buvo mėgstamiausios. Įstojau į Jonavos meno mokyklos dailės skyrių, vėliau baigiau Vilniaus dailės akademija, tapau diplomuotu tapytoju. Vieną dieną gavau laišką nuo leidyklos „Nieko rimto“ dailininkės Linos su pasiūlymu iliustruoti knygą „Pasaka apie Desperą“, knygos siužetas mane sudomino ir nusprendžiau apsiimti iliustruoti. Tai man pirmoji iliustruota knyga ir pirmas bandymas įsiterpti giliau į knygų pasaulį.

Kaip apibūdintumėte savo tapymo stilių?
Studijų laikais domėjausi įvairiais tapybos stiliais, tuomet tapiau ir ekspresionistine maniera. Dar prieš studijas mėgau tapyti marinistinius peizažus, labai patiko impresionizmas, simbolizmas, siurrealizmas, renesansas, tapiau nemažai renesanso, baroko meistrų darbų kopijų. Manau, dabartinis mano tapymo stilius ir yra šių stilių samplaikos rezultatas.

studijoje_su_sunum_vilium

R. Januškevičius su sūnumi. Asm. albumo nuotrauka.

Save vadinate tapytoju ar iliustruotoju? Kuo skiriasi šios specialybės? Kuo kiekviena jums svarbi?

Save vadinu ir, ko gero, visada vadinsiu tapytoju, aš kitaip negalvoju net ir iliustruodamas knygą. Savo iliustruojamą knygą matau kaip tapybos darbų ciklą su tema ir pavadinimu, o kiekviena tos knygos iliustracija yra kaip atskiras tapybos darbas ir kaip ciklo dalis. Visas savo iliustracijas tapau ant drobės, aliejine technika, todėl mano iliustracijos yra kaip tapybos darbai. Aš manau, kad tarp tapytojo ir iliustratoriaus didžiausias skirtumas yra kiekvieno turima kūrybinė laisvė. Tapytojas yra visiškai laisvas, tuo tarpu iliustratorius turi tam tikrus rėmus, įsipareigojimus knygai: tema, siužetas, knygos formatas ir t. t. Man, kaip tapytojui, įlįsti į šiuos rėmus yra įdomu ir gal net kartais naudinga, aš tai matau kaip kūrybinį iššūkį, kurį turiu įveikti ir pasiekti tikslą, iš knygų taip pat pasisemiu naujų idėjų savo paveikslams.

kelione i zemes centra 2

Knygos „Kelionė į Žemės centrą“ iliustracija.

Papasakokite, kaip vyksta knygų iliustravimas Jūsų piešiniais?
Pirmiausia aš iliustruojamą knygą paprasčiausiai perskaitau, pirmo skaitymo metu negalvoju apie iliustracijas, taip susidarau bendrą vaizdą, apgalvoju knygos idėją. Vėliau skaitau antrą kartą, susižymiu pagrindines scenas, personažus, tada skaitau trečią, ketvirtą ir dar kartą, kol atsirenku visas iliustruojamos knygos svarbiausias vietas. Visus personažus, scenas sukuriu mintyse ir tada perkeliu ant drobės.

Kiek laiko užtrunka nupiešti vieną iliustraciją? Kaip pasirenkate, kokį pasakojimo momentą iliustruosite?
Sunku pasakyti, kiek laiko reikia vienai iliustracijai, jei imti tik fizinį darbą – tapymą, – tai to laiko gal ir ne tiek daug – gal dvi, trys dienos, gal savaitė. Daugiausia laiko užtrunka knygos vizijos pamatymas, idėjos subrandinimas, išnešiojimas galvoje. Stengiuosi iliustruoti tuos knygos skyrių momentus, kurie man išlieka mintyse perskaičius skyrių ir kurie labiausiai padėtų skaitytojui pasinerti giliau į knygos pasakojimą.

Vieno skaitytojo atsiliepimas apie naujausią Jūsų iliustruotą knygą „Kelionė įKelione i Zemes centra_d Žemės centrą“: „Nuostabiai apipavidalinta knyga! Atskirai norisi padėkoti dailininkui Remigijui Januškevičiui už nuostabias iliustracijas. Nė kiek ne prasčiau už Ingpeną, tik tiek, kad norėtųsi dar daugiau piešinių – juk jie tokie nuostabūs!“ Ar sulaukiate daug pagyrų? Kas labiau skatina tobulėjimą, pagyros ar kritika?
Ačiū šiam skaitytojui už tokį gražų komentarą, mano iliustracijų palyginimas su Roberto Ingpeno darbais yra labai didelis įvertinimas. Malonu gauti gerus atsiliepimus. Geras žodis sukelia teigiamas emocijas, pakylėja ir tuo pačiu skatina tobulėti. Aš esu labai reiklus savo darbams, žiūriu į tai atsakingai ir smulkmeniškai, kol nesu visiškai patenkintas tapomu paveikslu ar iliustracija, tol jos nebaigiu.

Koks Jums būtų pats didžiausias Jūsų darbų įvertinimas?
Kai kūrinys pasiekia norimą tikslą ir sugaištas laikas jo sukūrimui nenueina veltui, jei žmonės domisi, vertina tai, ką tu darai, džiaugiasi tuo ne vienus metus, jei kūrinys teikia ne vien estetinį, bet ir emocinį pasitenkinimą, manau, kad tai ir yra dailininko darbo didžiausias įvertinimas.

Pažįstu dar vieną knygų iliustruotoją iš Jonavos – Viliją Kvieskaitę. Ar Jonavoje yra kažkas ypatingo, kad augina tokius kūrybingus žmones?
Man Jonava yra ypatingas miestas. Pirmiausia – tai mano gimtasis miestas, labai patogi miesto geografinė padėtis, pats Lietuvos vidurys, nedideli atstumai iki didžiųjų miestų. Jonavoje veikia puiki Janinos Miščiukaitės meno mokykla, čia aš taip pat mokiausi ir vėliau kurį laiką dirbau. Aišku, pati gimimo vieta nėra pagrindinis veiksnys, nusprendžiantis žmogaus kūrybiškumą, vis tik didesnę įtaką daro sutikti žmonės, mokytojai, tėvai, kūrybinė aplinka, erdvė, kur žmogus gali ir turi sąlygas vystytis kaip kūrybiška asmenybė.

KONICA MINOLTA DIGITAL CAMERA

Ar tapymą vadinate savo darbu? O koks Jūsų laisvalaikis?
Tapybą galiu vadinti savo svajonių darbu, tai yra ir mano profesija, ir pragyvenimo šaltinis, ir veikla, teikianti dvasinį malonumą, atsipalaidavimą, užsimiršimą. Tapydamas mėgaujuosi pačiu procesu, spalvomis, atradimais. Laisvo laiko lieka nedaug, jį leidžiu su šeima, gamindamas maistą, dirbdamas ir poilsiaudamas sodyboje, keliaudamas.

Gal turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?
Tokių konkrečių svajonių kol kas neturiu. Man patinka, kai netikėtai priimu vienokį ar kitokį sprendimą ir, ko gero, kiekviena knyga, kurią aš iliustruoju, man tampa kaip svajonių knyga.

Ką patartumėte tiems, kurie svajoja tapti dailininkais?
Tiesiog atkakliai siekti savo svajonės ir tikėti tuo, ką darai.

Ačiū už malonų pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Ar dar yra klasikinių knygų, kurios nebūtų verstos iš originalo?

Vertėja Vilija Vitkūnienė sako, kad dažnai ir daug kalbame apie klasikinius kūrinius būtent todėl, kad klasikinės knygos perduoda amžinas universalias vertybes, be kurių žmogus nebūtų žmogumi. Todėl klasikiniai kūriniai yra verčiami iš naujo, iš originalų, nebeadaptuoti, o būtent tokie, kokius juos parašė autoriai. Mūsų leidykloje buvo išleista klasikinė knyga „Juodasis Gražuolis“, kurią iš originalo ir išvertė Vilija Vitkūnienė. Ta proga su vertėja kalbamės apie knygas, vertybes ir svajones.

Vilija Vitkuniene_asmeninio albumo nuotrauka

Vilija Vitkūnienė. Asmeninio albumo nuotrauka

Kaip galvojate, kodėl verta perleisti ir vėl iš naujo išversti klasikines knygas?
Klasika nesensta. Ji dėl to ir yra klasika, nes perduoda amžinas universalias vertybes. Auga naujos skaitytojų kartos, klasikinės knygos – tai tarsi gaivūs šaltiniai, prie kurių verta sugrįžti. Dauguma jų buvo išverstos seniai, prieš daug dešimtmečių, kai kurios – nesant galimybės versti iš originalo – buvo verčiamos iš rusų kalbos, tad verčiant iš naujo yra puiki proga atšviežinti kalbą, geriau įsigilinti į autoriaus tekstą, mat internetas teikia vertėjams nepalyginamai platesnių galimybių. Antra vertus, iškiliausių klasikinių kūrinių vertimų tikrai gali ir turėtų būti daugiau nei vienas, nes vertėjui kartais išties sunku perteikti visas teksto subtilybes, taigi skaitytojams gali būti pasiūlyti keli to paties veikalo vertimo variantai, – kiekvienas vertingas savaip.

Ko kiekvienas iš mūsų galėtų pasimokyti iš klasikinių knygų?
Kaip minėjau, klasikinės knygos yra amžinųjų vertybių saugyklos, iš jų ne viena skaitytojų karta semiasi ir semsis tiesos, doros, meilės, ištikimybės pamokų, – visko, be ko žmogus nebūtų žmogumi.

Juodasis grazuolis_spKnygą „Juodasis Gražuolis“ Jūs pirmą kartą Lietuvoje išvertėte iš originalo. Kokios pirmos mintys buvo, kai gavote pasiūlymą šią knygą išversti? O koks jausmas, kai vartėte jau išleistą knygą?
Prisipažinsiu, gavusi šį pasiūlymą pirmiausia pagalvojau: „Vau!“ Lietuviškai reiktų sakyti „Vaje!“, bet, nuoširdžiai, pagalvojau „Vau! Legendinė knygutė!“ Paauglystėje buvau skaičiusi angliškai kažkokios rusų leidyklos išleistą adaptuotą variantą, siužetas lig šiol jau buvo išblėsęs iš atminties, bet likęs labai ryškus kažko gero, šilto ir tikro prisiminimas.
Naujai išleistą savo verstą knygą dažniausiai visuomet smagu paimti į rankas. Malonu, kad leidykla „Nieko rimto“ šią knygą pasirinko kaip jubiliejinį 600-ąjį leidinį. Pirmą kartą lietuvių skaitytojai galės mėgautis ne sutrumpinta ar perpasakota žirgo istorija, bet tokia, kokią ją buvo sumaniusi autorė.

Ar knyga „Juodasis gražuolis“ vis dar aktuali šiomis dienomis, kai vis rečiau laukuose išvysi besiganančius žirgus?
Manau, kad žirgas dar ilgai bus žmogui svarbus, – pernelyg seniai yra užsimezgusi žirgo ir žmogaus draugystė. Bet knyga aktuali ne vien dėl to, kad leidžia į pasaulį pažvelgti žirgo akimis. Ji moko svarbiausio: suprasti ir mylėti kitą gyvą būtybę, kad ir kokia ji būtų – dviem ar keturiomis kojomis – ir visuomet išlikti doru žmogumi.

Galbūt turite savo svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti? Arba manote, kad kuri nors knyga būtinai turi būti išversta į lietuvių kalbą?
Svajonių knygos neturiu. Jeigu jaunystėje jų buvo, tai dabar jau yra išverstos. Bet puikių knygų yra daug, tad darbo nepritrūks nei leidykloms, nei vertėjams.

Dėkojame už pokalbį!

Knygos mažiesiems, mokančios nenuleisti rankų

Būna dienų, kai nesiseka viskas iš eilės. Ir, rodos, dalykai, kuriuos darydavai kiekvieną dieną tiesiog slysta iš rankų. Bet ar vien todėl, kad kažkas keletą kartų nepavyksta, reikia nustoti mėginti?

Kartais jau po keleto nesėkmių norisi susirangyti kur nors tyliai kamputyje ir būti pasislėpus tol, kol diena pasibaigs. Juk tikrai būna, kad tą patį dalyką mėginame padaryti net keletą kartų ir vis tiek niekaip nepavyksta. Kartais į vieną ar kitą nesėkmę taip jautriai sureaguojame net mes, suaugusieji. Tad mūsų neturėtų labai stebinti ir supykęs dviračiu besimokantis važiuoti vaikas, kuriam vis nepavyksta išlaikyti pusiausvyros. Vaikai į tokius dalykus, kurių nepavyksta padaryti iš karto, dažniausiai reaguoja labai jautriai, todėl tėvai turėtų pamėginti jiems padėti tai suvaldyti ir įteigti mintį, kad niekada nereikėtų nuleisti rankų. Tam jau nuo pirmųjų dienų gali pasitarnauti vaikų literatūra. Niekorimtukai siūlo net keletą knygų, kurios padės suvokti, kad niekas šiame pasaulyje neatsitinka iš karto, kad į viską reikia įdėti pastangų ir kaip svarbu būti kantriam ir niekada nepasiduoti.

Ugnikalniukas iesko draugu_d

Bėgant laikui ir bręstant vis labiau suprantame, kad kantrybės ir atkaklumo ypač reikia bendraujant su aplinkiniais. Net jei esi mažas ugnikalniukas ir labai labai nori susirasti tikrą draugą kaip Virgio Šidlausko knygoje „Ugnikalniukas ieško draugų“. Problema ta, kad niekas nenori draugauti su ugnikalniu. Juk ką su juo įdomaus nuveiksi? Bet tokiose situacijose visai nekreipiame dėmesio į tai, ką sako aplinkiniai, įveikiame visas kliūtis, mėginame vėl ir vėl, kad tik surastume tą vienintelį tikrą draugą, su kuriuo galėtume draugauti, net jei esame visiškai nepanašūs. Ir po tiek daug nesėkmingų bandymų vis tiek surandame. O jau kai randame, ko taip atkakliai ieškojome, to jausmo nekeistume į nieką. Ir tik tada suprantame, kad iš pat pradžių viskas buvo daug paprasčiau, nei galvojome: „Draugams nieko neprivalu daryti. Nebent tai, ką nori. Galim tiesiog sėdėti ir kartu stebėti saulėlydžius netardami nė žodžio, o galim čiauškėti neužsičiaupdami, kol žandikauliai paskaus.“ („Ugnikalniukas ieško draugų“, 54 psl.)

juo

Iš tiesų atkaklumo ir suvokimo, kad negalima iš karto nuleisti rankų, reiktų net ir paprasčiausiose gyvenimiškose situacijose. Šitą mažiesiems suprasti puikiai padeda knygelių apie katinėlį Juodį serija. Juodis – vaikų visame pasaulyje mėgstamas veikėjas, kurio viena iš ryškiausių savybių ir yra atkaklumas. Na ir, žinoma, visada pozityvus nusiteikimas. Todėl dažniausiai vaikai, paskaitę nors vieną iš šių knygų, nori apie katinėlį skaityti vėl ir vėl. Naujausioje knygoje „Katinėlis Juodis. Noriu ledų!“  Juodis pameta savo draugą peliuką Seimurą. Bet dėl tikro draugo juk galima padaryti viską. Todėl jis, sutelkęs visą būrį kitų katinėlių, ieško tol, kol vis tiek galiausiai jį suranda. Knygoje „Katinėlis Juodis. Kaip pralinksminti tėtį“  Juodis daro viską, ką gali, ir nepasiduoda tol, kol nepriverčia savo nuliūdusio tėčio nusišypsoti. Kantrybė ir atkaklumas reikalingi net ir paprasčiausiose kasdieninėse situacijose: kai mėginame išmokti kažką naujo, kai norime kažką surasti, ką nors pralinksminti ar nugalėti baimę.

lindbergas_d

Mokomės nenuleisti rankų pradėdami nuo pačių mažiausių dalykų. Tačiau iš tiesų visa tai veda prie didesnių tikslų siekimo ir sugebėjimo suprasti, kad niekas nepasiekė didelių tikslų iš karto. Kaip kad peliukas Lindbergas iš knygos „Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą“ . Ne kiekvienas peliukas gali taip imti, susikonstruoti lėktuvą ir nuskristi į Ameriką. Vis dėlto tai gali kiekvienas, kuris nuoširdžiai tiki, stengiasi ir deda pastangas, kad tai būtų įmanoma. Ir net jeigu pirmieji šimtai bandymų nesėkmingi, net jeigu pirmus kartus taip ir nepavyktų pakilti nuo žemės, vis tiek reikia mėginti toliau, mokytis iš savo klaidų ir galiausiai įgyvendinti tai, ko taip troškai. Kaip peliukui knygoje, taip ir mums, mėginant pasiekti vieną ar kitą didelį tikslą, galiausiai pavyksta. Ir tada žinome, kad visa tai pasiekėme tik įdėję daug darbo ir kantrybės.

Mama visada sako, kad niekas nebūna lengva iš karto. Ir visi suaugusieji bent kartą gyvenime pagalvoja, kad tada, kai mama taip sakydavo, ji buvo be galo teisi. Todėl taip svarbu vaikams ugdyti suvokimą, kad galiausiai visi pasiekia tai, ko nori, net jeigu ne viską pavyksta padaryti taip lengvai, kaip norėtųsi. Ir nesvarbu, ką tėvai pasitelks norėdami išmokyti vaiką šio iš pažiūros paprasto dalyko. Gal literatūrą, televiziją, ar pavyzdžius žmonių, kuriuos mato aplink, svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog neverta jaudintis, kai kažkas nepavyksta – juk pasiseks kitą kartą.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Justinas Jarutis: kiekviena pagauta banga yra svajonių banga

1515677093-85700

Luko Griciaus nuotr. / Justinas Jarutis

Roko muziką mėgstantiems Justino Jaručio, grupės „Freaks on Floor“ vokalisto, pristatinėti nereikia. Tiesa, šių metų pradžioje Justinas pristatė savo solinį pop country stiliaus kūrinių albumą, o savo sąskaitoje atlikėjas dar turi ir įdainuotų šokių muzikos hitų. Ar be muzikos Justino gyvenime yra daugiau mėgstamų veiklų? Pasirodo, yra – banglentės. Lietuvoje oro temperatūrai mušant rekordus, o Justinui besiruošiant savo soliniam koncertui, kuris įvyks rugpjūčio 9 dieną, Vasaros terasoje, Vilniuje, pakalbinome atlikėją apie bangas ir banglenčių sportą.

Ar toli reikia keliauti norint rasti geriausias bangas? Galbūt jų galima rasti ir visai čia pat – Lietuvoje?
Šiuo metu bangas gaudau Melnragėje, Lietuvoje. Šis sezonas ne toks geras, kaip praėję keli, bet karts nuo karto bangų būna. Ir visai nemažų. Iš tikro, norint pasilinksminti, didelių bangų nereikia. Reikia noro ir tinkamos lentos.

12122867_10153045257505740_7348758911027409333_n.jpg

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Ar teisingas posakis „gaudyti bangas“? Ar taip sako banglentininkai ir kodėl? Galbūt bangų nereikia gaudyti, o su jomis reikia susidraugauti?
Manau, „gaudyti bangas“ yra labai teisingas posakis, nes jas sunku sugauti, kaip kokią musę ar žuvį. Ne visada žinosi, kur banga lūžta, reikia kartais žaisti katės ir pelės žaidimą. Tai labai įdomus procesas.

Ar būna nedraugiškų bangų?
Tikrai būna. Keletą esu pagavęs ir nuo jų gavęs tai per smakrą nuo lentos, tai buvau sumaltas po vandeniu ir atsimušęs į dugną. Visko būna.

12042646_10206070113817456_3719719280826728002_n

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų draugystė su banglenčių sportu?
Mano draugystė prasidėjo 2012 m. vasarą „Surfcamp“ festivalyje Monciškėse. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet išaugo į tikrą aistrą (šypsosi).

Kas Jus žavi, traukia, patinka banglenčių sporte?
Mane labiausiai žavi keletas aspektų: tai yra gyvenimo būdas labiau nei tiesiog sporto šaka. Banglenčių sportas yra labai sunkus užsiėmimas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų, o man iššūkiai patinka. Ir tas jausmas pagavus bangą, kurios prieš tai nepagavai, ir netikėtumo momentas – tai mane žavi.

Kokiam reikia būti, kad galėtum užsiimti banglenčių sportu? Ar visi gali čiuožti banglente?
Reikia noro ir laiko. Visi tai gali daryti ir mėgautis.

Indigo vasara_d

Knygoje „Indigo vasara“ vienas iš pagrindinių veikėjų, indėnas, sako:
– Jūs, baltieji, manote, kad galite viską, net vandenyną įveikti, – kalbėjo jis. – Bet jo negalima įveikti ar užvaldyti. Jame galima tik paskęsti.
Ar vis dėlto banglentininkai yra daugiau vandenyno draugai, ar užkariautojai?

Visapusiškai tik draugai. Vandenynas, jūra, ežerai mums duoda tiek daug, kad mes galime ir turime gerbti, mylėti ir saugoti tai. Rūpintis kaip tikri draugai.

Kokia yra Jūsų svajonių banga?
Kiekviena pamatyta, pranerta ir pagauta banga yra svajonių banga – man būti vandenyje yra svajonės išsipildymas (šypsosi).

Ačiū Justinui už atsakymus! O mes laukdami jo koncerto klausomės ne tik jo dainų, bet ir knygos „Indigo vasara“ grojaraščio. Jį galima rasti Spotify.

indigo spotify

Populiariausios šio tūkstantmečio knygos paaugliams vis dar diktuoja geriausiųjų sąrašą

Paauglystė man buvo nevaldomas liūdesys, nepamatuojamo džiaugsmo akimirkos, netikėti pykčio proveržiai, nesuprantamas juokas. Visi tie metai man asocijavosi su nesėkmingais poezijos ir prozos rašymo bandymais, kai galva pilna keistų idėjų, siela kupina norų, kurių pati nesupranta. Man tai buvo vakarėliai iki paryčių, ilgi naktiniai pokalbiai su tais, kurių galbūt ryte nebekęsi. Ir knygos… Dešimtys knygų, kurias skaitydavau vėl ir vėl nuo pradžių. Mano vėlyvojoje paauglystėje visą pasaulio literatūrą sudrebino amerikiečių autorės Stephanie Mayer „Saulėlydžio“ saga. Šias knygas skaičiau dieną – mokykloje ar namuose, pridengusi literatūros vadovėliu – ir naktį, po antklode kartu su knyga pasikišusi stalinę lempą. Ir visas suaugusiųjų pasaulis tada juokėsi iš galvas pametusių paauglių.

Vis dėlto tokios įtakingos knygos kaip „Saulėlydis“ (Alma littera, 2008), serija „Bado žaidynės“ (Alma littera, 2010) ar pan. stipriai paveikia paauglius ir vyraujančias literatūros tendencijas. Ar tai neigiamas dalykas, ar neišvengiamas paauglių literatūros raidos etapas? Ir kas paverčia vieną ar kitą knygą įtakingu bestseleriu?

DSC_0196.JPGLengviausia tokių klausimų analizę pradėti nuo vadovėlinių pavyzdžių. Tai būtų dar 2007 metais (2008 m. lietuvių kalba) pirmą kartą pasirodžiusi pirmoji sagos „Saulėlydis“ dalis. Kas lėmė tokią neaplenkiamą knygos sėkmę? Visų pirma, tai ypatingas Stephanie Mayer talentas rašyti, pagrįstas ne literatūrine teksto kokybe ar gamtos aprašymų subtilumu. Tai talentas žodžiais tapyti skirtingus, sudėtingus ir be galo patrauklius veikėjų charakterius, tekstą komponuojant itin lengvai. Šitaip net nepajuntama, kaip knyga įtraukia ir jau nebepaleidžia. Tiesa pasakius, nepaleidžia ir dar kurį laiką po to, kai jau būname perskaitę paskutiniąją dalį. Tai, kad knyga patenka į geriausiai visais laikais perkamų knygų sąrašus, labai dažnai reiškia, kad autorius geba charakterius vaizduoti taip, jog skaitytojas, kartu su veikėjais knygoje, juos pamiltų arba imtų nekęsti. Taip kaip „Hario Poterio“ (Alma littera, 2000) gerbėjai svajojo mokytis Hogvartse ir draugauti su Hermiona ar „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ (Alma littera, 2013) skaitytojos troško realiame gyvenime ištekėti už Kristiano Grėjaus, taip ir „Saulėlydžio“ gerbėjos kartu su Bela jautė drugelius pilve, kai prie jos prisiartindavo vampyras Edvardas.

Vėliau, jau gerokai po S. Mayer knygos pasirodymo, kai kurie bestseleriai Indigo vasara_d.pngpaaugliams ir suaugusiems buvo kuriami pasitelkiant tą patį autorės sukurtą principą – niekuo neišsiskirianti paprasta mergina, iš esmės blogiukas vaikinas, pasiryžęs keistis tik dėl jos, ir visa griaunanti jų meilės istorija. Panašiai parašyta ir Anos Todd bestselerių serija „After“ (Baltos lankos, 2015) ir net visiems gerai pažįstama E. L. James serija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Po „Saulėlydžio“ atsirado ir tokių autorių, kurie buvo linkę labiau prisirišti prie S. Mayer vaizduojamo pasaulio ir geografinės vietovės. Vienas iš paminėtinų pavyzdžių yra šiemet lietuviškai pasirodžiusi vokiečių autorės Antje Babendererde knyga „Indigo vasara“ („Nieko rimto“, 2018). Čia tikrai nepajusime to paties saulėlydiško rašymo principo, bet La Pušo paplūdimiai, Vašingtono valstijos klimatas, Siatlo atmosfera ir kvileutų genties legendos pavers istoriją dar artimesnę garsiosios sagos gerbėjams. Autorės meistriškai sukurti ryškūs charakteriai tobulai tiks tiems, kurie kartais nori skaitydami knygą įsimylėti.

legenda_spAntroji skaitomiausių knygų paaugliams grupė – įvairi fantastinė literatūra, apokaliptinės tematikos knygos, distopinė literatūra ir pan. Kaip puikų šiuolaikinį pavyzdį galima būtų aptarti Suzanne Collins seriją „Bado žaidynės“. Šios serijos principu atsirado dešimtys skirtingų knygų ir jų serijų apie pasaulį, kurio geriau niekada nebūtų, apie kovą už savo idealus, apie vertybes ir amžinąją dvikovą tarp proto ir jausmų. Kaip „Bado žaidynėse“ Ketnė vardan teisingumo mėgina pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai, ar kaip Tričė iš Veronicos Roth „Divirgentės“ (Alma littera, 2012) priešinasi luominei visuomenei, valdžios žiaurumui ir neteisybei, taip ir Džunė su Dėjumi iš Marie Lu trilogijos „Legenda“ (Nieko rimto, 2017) kovoja prieš sistemą, prieš kurią laimėti, rodos, neįmanoma. Pastaroji serija – viena naujausių tokio tipo serijų lietuvių kalba. Čia gausu įtampos ir sudėtingų tarpusavio ryšių, todėl viską norėsis kuo greičiau išpainioti ir vargiai pavyks knygą padėti į šalį. Gera naujiena ta, kad žinant koks intriguojantis ryšys sukuriamas tarp skirtingų trilogijos dalių („Legenda“ (2017), „Šlovė“ (2018) ir „Pergalė“ (2018)) ir kaip sunku tampa sulaukti naujausios dalies, visą seriją jau galima „suryti“ vienu prisėdimu – šių metų liepą pagaliau pasirodė paskutinioji serijos dalis. Šios ir panašios knygos paauglius pritraukia ne tik tuo, kad vaizduoja maištingus paaugliškus charakterius, bet kartu sukuria naują pasaulį, kurį taip įdomu tyrinėti.

Šiame nuolatinio skubėjimo amžiuje mes pratę gauti kuo daugiau informacijos perslove_sp kuo trumpesnį laiką, todėl pradėjome be galo vertinti knygas, kurių skaitymas nevirsta sudėtingu daug dėmesio ir laiko reikalaujančiu procesu. Dėl to bestseleriais dažnai tampa būtent lengvai parašytos ir greitai skaitomos knygos. O kodėl skirtingų autorių knygos ar jų serijos kartais taip supanašėja? Atsakymas paprastas. Kai vieną kartą nusiperkame patogius ir gražius batus, dažnai kitą kartą ieškome ko nors bent truputį panašaus. Keičiasi laikai, natūraliai keičiasi ir paauglių skaitomos knygos. Tad visai nesvarbu, kad jau teko skaityti kažką panašaus – skaitykime tai, kas mums kelia šypseną, o kartais galbūt net ir priverčia širdį plakti šiek tiek smarkiau.

Silvijos Smolskaitės straipsnis