„Nieko rimto“ leidykla jau pilnametė!

18_rekl2.jpg

Su pilnametyste atkeliauja, rodos, ne tik daugiau laisvės, bet ir nemažai pareigų. Juk pilnametis jau yra suaugęs. Kai esi suaugęs, iš tavęs tikimasi atsakomybės, savarankiškumo, įsipareigojimo. O kokie yra pilnametės leidyklos žmonės – niekorimtukai? Kokia, pasak jų, yra „Nieko rimto“ leidykla? Kodėl jie laukia rudens? Kuo skiriasi medžių ir knygų lapai? Kas yra gimtadienis? Paskaitykite atsakymus ir viską sužinosite!

dsc079121_m.jpg

 

Arvydas (leidyklos vadovas):

  • Aš esu pusiau įmintas sapnas ir pusiau nebaigta skaityti knyga. Dievo iliustracija žmonių rankose.
  • „Nieko rimto“ yra įvykis Lietuvos literatūros padangėje, matavimo vienetas leidyboje ir darbščiųjų svajotojų bendruomenė!
  • Rudens laukiu, nes geltoni lapai krenta, tada krenta ir raudonieji, o žaliųjų net nepasiilgstu.
  • Medžių ir knygų lapai panašūs, nes yra medžių vaikai.
  • Gimtadienis yra dovana, siurprizas ir draugų būrys.

 

 

Sigutė Ach_nuotrauka Laimos Druknerytės_2

 

Sigutė Ach (grožis ir sparnai):

  • Aš esu svajoklė, sparnuota karvytė, keistas paukštelis, kartais burtininkė, o kartais virėja.
  • „Nieko rimto“ yra būsena, keistas, truputį pasakiškas nusiteikimas žaisti kasdienybę taip, kad ji pavirstų vienintele ir nepakartojama dabarties švente.
  • Rudens laukiu, nes esame susitarę susitikti iš karto po vasaros.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi formatu, o panašūs, nes pilni įvairiausių gyvenimo istorijų.
  • Gimtadienis tai ta diena, kai jautiesi nusivilkęs seną save ir dar neapsivilkęs naujo.

 

čiu2

Čiukis (dar kitaip žinoma kaip Renata Rimkutė, rinkodaros vadybininkė):

  • Aš esu mažas didelis chaosas, kuris trumpam sustojęs viską sudėlioja į vietas ir toliau būna chaosu.
  • „Nieko rimto“ yra labai labai rimta leidykla su pačiais nuraučiausiais žmonėmis.
  • Rudens laukiu, nes tada galima išsirinkti savo sėkmės kaštoną visiems metams, daryti lapų angelus ir stebėti, kaip gamta viską spalvina.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi tuo, kad vienų istorijas gerokai sunkiau perskaityti nei kitų, o ir panašūs dėl to paties. Visi jie turi daug įdomių istorijų.
  • Gimtadienis yra pasaulio bambos diena, kuomet dar kartą prisimeni, kiek daug gerų žmonių yra šalia.

 

Laura

 

Laura Ivoškienė (autorių teisių vadybininkė):

  • Aš esu gražaus ir nuolat besikeičiančio Didžiojo gyvenimo dalelytė.
  • „Nieko rimto“ – tai idėjų, sumanymų ir įkvėpimų, virstančių vaikiškomis istorijomis, laboratorija.
  • Rudens laukiu, nes jis melancholiškai jaukus, švelnus ir niekur neskubantis.
  • Medžių ir knygų lapai beveik niekuo nesiskiria, jų prigimtis ta pati – juose galima išskaityti šimtus spalvotų istorijų.
  • Gimtadienis – tai galimybė n-tąjį kartą gimti iš naujo.

 

Eglė Devižytė (geriausių knygų atranka ir korektūra):

  • Aš turbūt taip niekada ir neužaugau, nes man iki šiol patinka skaityti knygas vaikams, žaisti, varžytis ir kartais kam nors užtrenkti kardu per galvą.
  • Eglė„Nieko rimto“ yra būsena, kai norisi viskam suteikti lengvumo ir žaismingumo. Taip atsiranda sparnuotos karvės, kopėčios link debesų, kakavą geriantys drakonai ir daug puikių knygų.
  • Rudens nelaukiu, nes ruduo – pabaigos, stingulio ir melancholijos metas, o laukti norisi naujų pradžių, atbundančios gamtos, šylančios saulės ir su visu tuo ateinančio džiugesio, vidinio virpulio ir noro veikti. Tai kasmet jau nuo sausio (kartais ir nuo lapkričio) imu laukti pavasario, o ruduo ateina ir pats, visai nelauktas.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi, nes vieni patys krenta rudenį, o kitus spaustuvėje suriša ar suklijuoja, kad laikytųsi ir niekur nebėgtų. O panašūs, nes ir vienuose, ir kituose užrašytos istorijos, reikia tik panorėti jas skaityti.
  • Gimtadienis – tai laikas, kai atsigręži į save, į praėjusius metus, į tai, kas tave supa dabar, ir žiūri, kaip tau patinka tai, ką matai. Tai laikas, kai jautiesi šiek tiek pažeidžiamas, kai norisi, kad visi artimi ir brangūs būtų šalia. Truputį keistas ir magiškas laikas.

 

MiglėMiglė Dilytė (dizainerė):

  • Aš esu dizainerė-maketuotoja, kuri vis kuria planus kada nors iliustruoti knygą. Galvą nuo darbų pravėdinu žygiuose, žaviuosi tautodaile bei folkloru, esu Šaulių Sąjungos narė.
  • „Nieko rimto“ yra daugiau nei darbo vieta. Bet taip ir turi būti, kai dienas leidi su žmonėmis, su kuriais malonu būti.
  • Rudens laukiu, nes tai gražiausias ir kūrybiškiausias metų laikas.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi savo istorija, o panašūs, spalvomis.
  • Gimtadienis yra atskaitos taškas, kuriame įvertini savo šių metų žygdarbius ir kuri naujus tikslus. Man tai kur kas efektyviau nei Nauji metai ar pasižadėjimai „nuo pirmadienio“.

 

Lina Ribinskė (dizainerė):

  • Aš esu kūrėja. Panašiai kaip būrėja, tik ateities nenumatau. Tikiu stebuklais, besipildančiomis svajonėmis ir sapnais. Pieštukas kaip burtų lazdelė, o kompiuteris – visa regintis rutulys. PUF! Ir jau žiūri į pasaulį mielas katinas su dideliausiomis akimis, kiek per storas, bet labai geras. Apsivyniojęs šaliku ir valgantis keksiukus. Šokoladinius. MMM. Šokoladinius. Toks gerą linkintis draugas gali susisukti atviruke ar ant bloknotėlio. Gal net ant puodelio. Smagu kurti tokius stebuklus.
  • „Nieko rimto“ yra draugas, šeima, rytinė kava, popietinė kava su torčiuku. Viskas, Linutėkas skanu ir saldu. Nieko rimto karvytės apgaubia visus įsiliejančius į komandą savo sparneliais ir pakylėja. O tarp debesų mes rengiam arbatėles, juokiamės, kuriam ir džiaugiamės.
  • Rudens laukiu, nes tai – labiausiai įkvepiantis metų laikas! Gamta šaukte šaukia „Gėrėkis manimi!“ Saulė pradeda leistis anksčiau, kad besiruošiantys numesti lapus medžiai dar galėtų pasigėrėti įstabiausias saulėlydžiais. Rudenėjantys šaltukai verčia glaustis vis arčiau draugų, kad būtų šilčiau. Argi nenuostabu? Ruduo mus suartina!
  • Medžių ir knygų lapai nesiskiria, o panašūs, nes tiek medžių lapai, tiek knygų puslapiai saugo istorijas. Knygose jos užrašomos ir atspausdinamos, o medžiuose jos atsispaudžia pačios. Ar kada teko įdėmiai įsižiūrėti į medžio lapą? Kokia gausybė kelių ir takelių susijungia į vieną – ištisą miestą. Boružėlių nusileidimo takai? Vienam slėptuvė nuo lietaus, o kitam gardėsis. Lapai mato tiek daug, tad nenuostabu, kad rudenį pavargsta ir numeta pavargusius nuo šurmulio, perpildytus nuotykių lapus. Pavasarį prasideda naujas skyrius, nauji nuotykiai ir nauji lapai. Visai kaip knygose.
  • Gimtadienis – tai dar viena diena metuose, tik šiek tiek labiau ypatinga nei kitos. Kažkuo primena Kalėdas, tik reikia mažiau papuošimų.

sandra-e1571742467844.jpg

 

Sandra Čenkė (internetiniai, knygynų, prekybos centrų užsakymai):

  • Aš esu labai svarbus žmogeliukas logistikoje ir sandėlio procesuose.
  • „Nieko rimto“ yra stebuklų šalis.
  • Rudens laukiu, nes gražu stebėti, kaip nusispalvina gamta.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi savo tekstūra, kvapu, formatu, o panašūs, nes tiek medžių, tiek knygų lapai pasakoja savo istorijas.
  • Gimtadienis yra linksmiausia metų šventė.

 

GuodaGuoda Griškė (knygynų, prekybos centrų užsakymai):

  • Aš esu gamtos žmogus, norintis karts nuo karto pabėgti iš didmiesčio į gamtą pasisemti įkvėpimo.
  • „Nieko rimto“ yra mokykla kiekvienam žinių ištroškusiam žmogui. Ir tai ypatinga savęs pažinimo vieta.
  • Rudens laukiu, nes mėgstu rinkti raudonus, geltonus, auksinius lapus ir džiovinti juos tarp knygų puslapių. Ir dar mėgstu lukštenti kankorėžius.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi, nes vieni spalvina laukų ir miškų peizažus, o kituose liejasi minčių upeliai. Tačiau jie taip pat ir panašūs, nes abu priverčia sustoti, atsikvėpti, pažvelgti ir pačiupinėti.
  • Gimtadienis tai ypatinga diena, švenčiama su ypatingais žmonėmis. Ir su keptais skaniais naminiais keksiukais.

lina-mikelyte.jpg

 

Lina Mikelytė (knygynų, prekybos centrų ir internetiniai užsakymai):

  • Aš esu ir tuo džiaugiuosi!
  • „Nieko rimto“ yra net labai rimta.
  • Rudens laukiu, nes galiu apsiauti rožinius guminius batus ir braidyti po rudens spalvas bei darganas.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi nuotykiais, į kuriuos galiu leistis su savo vaizduote bei medžių rudeniui atiduotais lapais arba skirtingų žanrų knygomis, o panašūs savo šiugždėjimu.
  • Gimtadienis yra diena, kai gali būti nekuklus ir atsipjauti sau didžiausią gabalėlį torto.

 

 

ramunė

 

Ramunė Jankauskienė (užsakymų surinkimas):

  • Aš esu mažas, bet svarbus sraigtelis, besisukantis „Nieko rimto“.
  • „Nieko rimto“ yra pati linksmiausia, išradingiausia ir skrajojanti padebesiais leidykla!
  • Rudens laukiu, nes tai pats gražiausias ir spalvočiausias metų laikas.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi spalva, kvapu ir struktūra, o panašūs, nes iš tų skirtingų lapų gali perskaityti daug įdomių ir neįtikėtinų istorijų.
  • Gimtadienis yra šventė, kai gali pasileist plaukus!

 

Ilona

 

Ilona Autukaitė (užsakymų surinkimas):

  • Aš esu katė, kuri mėgsta vaikščioti viena.
  • „Nieko rimto“ yra šeima.
  • Rudens laukiu, nes su pirmuoju šaltuku gyvenimas prasideda iš naujo.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi sandara, o panašūs, nes kiekvienas lapas gali papasakoti istoriją.
  • Gimtadienis yra diena, kai gauni daugiau dėmesio nei įprastai.

 

justinas.jpg

 

Justinas Dvilevičius (pardavimų vadybininkas):

  • Aš esu leidyklos „Nieko rimto“ dalis ir noriu ja išlikti tol, kol leidykloje dirbs tokie nuostabūs žmonės.
  • „Nieko rimto“ yra leidykla, kurioje dirba patys nuostabiausi žmonės – draugai.
  • Rudens laukiu, nes tai spalvingiausias metų laikotarpis.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi tuo, kad medžių lapai vykdo fotosintezę, CO2 paverčia deguonimi, o knygų lapai suteikia žinių, linksmų istorijų, o panašūs, nes galima įžvelgti daugybę spalvų.
  • Gimtadienis yra nuostabi šventė.

Gysla

 

 

Martynas Burneika („Laimiuko“ vadybininkas):

  • Aš esu Martynas:)
  • „Nieko rimto“ yra vieta, kurią galiu vadinti namais, nes čia esančius žmonės norisi vadinti artimaisiais.
  • Rudens laukiu, nes jo metu užplūsta begalė sentimentalių minčių.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi savo spalvomis, o panašūs, nes savo raštais tiek knygų, tiek medžių lapai išlaisvina vaizduotę.
  • Gimtadienis yra diena, kuomet aplink yra ratas artimų žmonių.

 

 

ApuokasPaulius Uziela („Laimiuko“ vadybininkas):

  • Aš esu Apuokas.
  • „Nieko rimto“ yra plačių šypsenų kalvė.
  • Rudens laukiu, nes kai lyja lietus ir atšąla oras, turiu daugiau pretekstų likti namuose ir nekelti kojos iš lovos.
  • Medžių ir knygų lapai skiriasi, nes vienus graužia vabaliukai, o kitus skaitovai (knygų žiurkės), o panašūs tai tuo, kad rudenį abu papuošia dienos rutiną.
  • Gimtadienis yra tokia šventė, kai visą dieną visiems šypsaisi, dėkoji už sveikinimus, o vakare verki į pagalvę.

 

Tavo atsakymai:

  • Tu esi
  • „Nieko rimto“ yra
  • Rudens lauki, nes
  • Kuo skiriasi ir kuo panašūs knygų ir medžių lapai?
  • Kas yra gimtadienis?

Vaikų mylimo rašytojo O. Preußlerio kūrybos viršūne laikoma knyga – skirta paaugliams

Spalio 20 dieną – vokiečių vaikų ir paauglių rašytojo Otfrydo Proislerio (Otfried Preußler, 1923–2013) gimimo diena. Jei ne tik legendų raganiai iš užburtų malūnų, bet ir paprasti žmonės galėtų gyventi amžinai, šiemet švęstume 96-ąjį jo gimtadienį. Dabar galime tik viltis, kad amžinai gyvuos jo kūryba – o tai galbūt ir įmanoma, mat jau dabar su Otfrydo Proislerio knygomis užaugo ir auga ne viena vaikų karta. Daugelis su nostalgija prisimena „Plėšiką Hocenplocą“, „Vaiduokliuką“, „Raganiukę“, „Mažąjį Vandenį“. Ne viena mama ar tėtis šias knygas ir šiandien skaito vaikams ir kikena kartu.

o_preusslerTačiau vaikų pamiltas rašytojas kūrė istorijas ne tik mažiesiems skaitytojams. Bene didžiausio literatūros kritikų pripažinimo sulaukęs O. Proislerio kūrinys „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ yra skirtas vyresniems skaitytojams – paaugliams bei šiurpių istorijų nebijantiems vaikams nuo kokių 11 metų (galima ir jaunesniems, jei knygos storis negąsdina, o susirūpinusi mama knygos neatima – kas vaikystėje pasislėpęs neskaitė ko nors, skirto ne visai savo amžiui?). Na ir, žinoma, suaugusiesiems, kuriuos domina paslaptingas burtų ir legendų pasaulis.

Istorija prasideda, kai keturiolikmetis našlaitis Krabatas susapnuoja varnus, kviečiančius atvykti į Kozelio raiste esantį malūną ir tapti vienu iš jų. Maža ko prisisapnuoja, tačiau sapnui nesiliaujant kartotis, Krabatas nusprendžia pasižiūrėti, kas ten per malūnas. Nuvykęs tampa malūnininko (kaip paaiškėja – galingo juodojo burtininko) mokiniu ir jo gyvenimas visiškai pasikeičia. Šiurpioje istorijoje apie užburtą malūną ir jame įkalintus burtininko mokinius dera senovės legendos, paslaptingi sapnai, pavojingos užduotys, nesibaigiantys sunkūs darbai malūne dieną, ne ką lengvesnės burtų pamokos naktį ir tarp mokinių tvyranti įtampa – nė vienas nežino, kuriuo bendramoksliu gali pasitikėti.

Knyga „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ laikoma Otfrydo Proislerio kūrybos viršūne. Už ją rašytojas susilaukė daugybės literatūrinių apdovanojimų, buvo įtrauktas ir į H. K. Anderseno garbės sąrašą. Tačiau skaitytojams ne apdovanojimai svarbiausia, o tai, kad skaitant knygą pakliūni į šiurpiai stebuklingą pasaulį, kuriame atgimsta praeities legendos, egzistuoja burtai ir prakeiksmai, nuotykiai ir pavojai, kuriuos įveikti reikia ypatingos narsos. Kai skaitydamas iš tiesų patiki rašytojo kuriamo pasaulio tikrumu, kai tau rūpi veikėjų likimai, kai vis sulaikai kvapą ir nesinori atsitraukti nuo knygos – tada žinai, kad skaitai kūrinį, kuris ne vieną užkrės noru skaityti.

krabatas

Pats Otfrydas Proisleris nugyveno pilną įvykių gyvenimą. Gimęs Čekijoje, vėliau su tėvais persikraustė į Vokietiją. 1942-aisiais, vos baigęs mokyklą, buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, penkerius metus praleido belaisvių stovykloje Rusijoje – tačiau liko sveikas ir nepalaužtas. Grįžęs po karo sukūrė šeimą ir, galiausiai baigęs studijas, ilgus metus dirbo pradinių klasių mokytoju. Mokiniams dažnai pasakodavo paties kurtas istorijas, galiausiai ėmė jas ir užrašinėti. Jo knygose telpa viskas – vaikystėje girdėtos liaudies pasakos ir legendos, sukauptos žinios apie pasaulį, žmones ir kas domina vaikus bei, žinoma, švelnus humoras ir šviesus rašytojo požiūris į visa, kas aplinkui.

Otfrydo Proislerio knygas skaityti tiesiog smagu – nesvarbu, ar tau aštuoneri, ar dvidešimt, o gal šešiasdešimt aštuoneri. Tas smagumas greičiausiai kyla iš to, kad pačiam rašytojui kurti vaikams bei paaugliams buvo malonumas ir didelis džiaugsmas. Kaip sakė jis pats: „Kartais manęs klausia: kodėl gi Jūs, pone Proisleri, rašote knygas vaikams? Aš atsakau labai paprastai: kadangi man tai malonu. Mieli vaikai, linkiu, kad Jums skaityti būtų taip pat malonu, kaip man rašyti!“

Eglė Devižytė

Princesės – senovėje ir šiais laikais

Iliustracija iš knygos_kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei šiandien būti Ana ir Elza, jas sudėjus kartu. Nes jauniausią dukrą karaliai mylėdavo labiausiai ir jeigu ją vyresnės seserys skriaudė, tai pabaigoje nedorėlės būdavo nubaudžiamos. Kodėl karaliai jauniausią dukrą mylėjo labiausiai, nežinau, bet taip rašoma įvairių šalių pasakose. Kad įsitikintum, gali paieškoti bibliotekose prieš 30 metų leistos serijos „Pasaulio šalių pasakos“ knygų.

Pasakos pabaigoje karalaitės (nesvarbu, jauniausios ar vienturtės) laukdavo didysis prizas – vestuvės. Ją vesdavo princas ar prasčiokas, visų prieš tai laikytas nevykėliu ir kvaileliu (nors iš tiesų jis nebuvo nevykėlis, tik labai gerai tokiu apsimetantis, kaip koks superagentas). Kartais karalaitė būdavo tikroji pasakos didvyrė, nes slapta karalaičiui ar kvaileliui-superagentui patardavo, kaip gelbėtis iš pinklių ir išspręsti skirtą užduotį. Tačiau kažkodėl niekada jos tėtis karalius nepareiškė: „Dukrele, esi tokia išmintinga, protingesnė už princą ar superagentą, tad valdyk karalystę viena“. Kaip šiandien vaikams būtinai reikia eiti į mokyklą, taip pasakose karalaitei būtinai reikėjo ištekėti.

IMG_0884Tačiau laikas bėgo ir pasaulis keitėsi. Moterys pradėjo vairuoti automobilius ir suprato, kad nebūtina laukti, kol atvažiuos jas vežti vyras su mašina, nes jos gali pačios nukeliauti, kur nori. Taigi, moterys  tapo laisvesnės, o pasakos, kuriose karalaitė sėdi pagrobta drakono ir laukia, kol ją išvaduos, ne visiems tapo priimtinos. Kodėl karalaitės elgiasi taip, lyg nieko nesugebėtų? Tinginės jos ar visiškos nemokšos? Mamos ir tėčiai susirūpino, kad, jeigu jų dukros skaitys tik tokias pasakas, paskui nesusigaudys, kaip elgtis gyvenime.

Taip greta senųjų pasakų, kurios atspindėjo pasaulį, koks jis buvo anksčiau, atsirado naujos pasakos su naujoviškomis karalaitėmis. Tik negalvokite, kad jos yra geresnės už senąsias. Jos tiesiog kitokios. Ką apie karalaites galvoja (tiksliau sakant, rašo) šiuolaikiniai lietuvių autoriai?

Birutės Mar „Princesių sala“ primena mano vaikystės buvimą princesėmis, kai vaikščiojom paskendusios svajonėse, kad esam karalaitės ir jau nuo to buvo smagu. Šioje istorijoje princesės mokosi būti tikromis princesėmis, o tai reiškia, kad jos turi išmokti spindėti. Prisiminus kalną knygų, kuriose įtikinėjama, jog princesei svarbiausia turėti daug gražių suknelių ir papuošalų, galima apsigauti ir pagalvoti, jog „Princesių sala“ yra apie tai. Nieko panašaus. Rašytoja kalba apie vidinį spindėjimą, kurį turi išsiugdyti princesė, pažindama save.

Karalaitė iš Juliaus Kelero knygos „Karalaitė, kuri nesiprausė“ yra, švelniai tariant, originali. Kaip kitaip taktiškai pavadintum mergaitę, kuri du metus nesiprausia ir yra tokia nešvari, kad dėl maisto likučių, prilipusių ant veido, pešasi žvirbliai, norėdami juos nulesti tiesiai nuo lūpų? Nesiprausė karalaitė ne dėl tingumo, o dėl to, kad jai skaudėjo širdį dėl mirusios mamos. Liūdna, ar ne? Iš anksto pasakysiu, kad pasaka baigsis gerai, pabaigoje lauks ir širdies ramybė, ir švara, ir meilė.

Kaip karalaite is grozio konkurso pabego_dJei pamatysi knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, žinok, kad tai mano pirmoji knyga vaikams. Pavadinimas sufleruoja, apie ką istorija, o aš pridursiu, kad manoji karalaitė pati priverda košės, o paskui pati ją ir srebia. Ji nėra paika, bet juk kiekvienas kartais pridarome kvailysčių. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – išmintingas patarimas padeda karalaitei situacijoje, kai atrodo, jau viskas, kas galėjo, sugriuvo. Išeitis tik viena – ne bėgti slėptis, o grįžti atgal ir atstatyti, ką sugriovei. Tą ji ir daro, padedama geriausio draugo taksiuko Tapio.

Mariaus Marcinkevičiaus „Princesė“ yra tiesiog smagi knyga, nes beskaitant galvoji: „Na ir nesąmonė parašyta“, bet tuo pačiu šypsaisi nuo vienos ausies iki kitos. Tą „nesąmonę“ padarė vėjas, sumaišęs žodžius sakinyje. Piešiniai knygoje verti atskiro dėmesio. Juos bežiūrint galima svajoti apie įvairius dalykus – pavyzdžiui, apie tai, kokia karalaite norėtum būti ir ką tada norėtum nuveikti.

Jolita Zykutė

Vertėjui reikia ir rašytojo, ir artisto savybių

Rugsėjo 30 dieną švenčiama vertėjų diena. Žmonių, kurių dėka turime galimybę skaityti užsienio rašytojų knygas savo gimtąja kalba. Laiko, pakantumo vienatvei, kalbos pojūčio – viso to reikia, kad galėtume mėgautis kokybiškai išversta knyga. O ar vertėjai skaito knygas savo malonumui? Ar knygose būna žodžių, kurių išversti neįmanoma? Apie tai ir pasikalbėjome su vertėja iš anglų kalbos Viktorija Uzėlaite ir vertėju iš vokiečių kalbos Teodoru Četrausku.

Kokioje knygoje norėtumėte praleisti dieną? Kokios knygos siužete norėtumėte apsilankyti ir kodėl?

veidas kaip stiklasViktorija Uzėlaitė: Frances Hardinge „Veidas kaip stiklas“ (šių metų lapkričio naujiena). Neįtikėtinai gyvai pavaizduotas požemio žmonių pasaulis. Nesu tikra, kad sugebėčiau visą dieną likti gyva, bet rizikuočiau. Labai norėčiau pasišnekėti su kuoktelėjusiu kartografu (tik penkias minutes, antraip protas pasimaišo neatitaisomai), pauostyti Tikrojo Sūrio (ragauti šiukštu nevalia, pavojinga gyvybei), sutikti stebukladarius amatininkus ir intrigantus dvariškius…

Teodoras Četrauskas: Na, gal būtų neblogai pakeisti prosenelį Džeimso Kriuso knygoje „Mano prosenelis, herojai ir aš“ ir truputį pakurti su savo anūke Lile, kuri mūsų produkciją iliustruotų. Būtų smagu.

Kokių savybių reikia vertėjui?

Viktorija Uzėlaitė: Karštos meilės knygai. Pakantumo vienatvei ir tylai, nes tokios mūsų darbo sąlygos. Gebėjimo susirasti draugų ir pomėgių, kurie atsvertų vienišas valandas prie rašomojo stalo. Savidrausmės, laiko planavimo įgūdžių. Kalbos pojūčio – skirtingų prasmių klodų suvokimo ir mokėjimo juos perteikti.

Teodoras Četrauskas: Vertėjui visų pirma reikia rašytojo savybių ir gebėti verčiamą knygą parašyti savo kalba. Dar reikia artisto savybių, kad skaitytojas jaustų tą patį ką ir turėdamas prieš nosį originalą, arba galėtų sutikti su reklama, kad knyga išties šedevras, ir nesistebėtų, kodėl jam atrodo, kad šlamštas.

sloveKaip vyksta knygos vertimas? Ar daug kartų perskaitote verčiamą knygą?

Viktorija Uzėlaitė: Pirmiausia gavusi knygą ją perskaitau. Tai maloniausia darbo dalis, kurios net nelaikau darbu, nors jau skaitydama pradedu sukti galvą, kaip versiu kai kuriuos žodžius. Paskui sėdu prie kompiuterio ir verčiu. Kai kurie sakiniai pavyksta iškart, kitus tenka perrašinėti. Pabaigusi vėl skaitau iš naujo, taisau ir tikslinu. Ketvirtą kartą skaitau redaktorės pataisytą tekstą. Šį tą dar pakeičiu, bet, svarbiausia, mokausi iš savo klaidų. Penktą kartą… palieku jums, mieli skaitytojai.

Teodoras Četrauskas: Paprastai vieną, ir jeigu patinka, imuosi versti. Siūlomą knygą. O tas, kurias pats siūlau, nešiojuosi ilgai, nes tai būna jau kaip ir „mano“ knygos.

Ar užtenka laiko skaityti knygas savo malonumui? Ar vertinate jų vertimus?

Viktorija Uzėlaitė: Maloniausiems dalykams visada užtenka laiko, o skaitymas ir yra vienas jų. Skaitau nuolatos – ir ilsėdamasi, ir norėdama daugiau sužinoti. Įsigilinusi į tekstą apie vertimą negalvoju, nebent jis būtų prastas ir skaitant badytų akis arba ypač geras, toks, kad verstų žavėtis ir stebėtis.

misku bastunaiTeodoras Četrauskas: Skaitau ne savo malonumui, o prusindamasis, mokydamasis iš kitų vertimo ir rašymo „meisterių“.

Išversta knyga, kuria labiausiai didžiuojatės?

Viktorija Uzėlaitė: John Flanagan serija „Žvalgo mokinys“.

Teodoras Četrauskas:  „Skardinis būgnelis“, „Berlynas, Aleksandro aikštė“, „Apakimas“, „Simplicijaus nuotykiai“ dar neišleista. Visos jos šedevrai, ne tik mano nuomone.

Ar būna žodžių, kurių išversti neįmanoma?

Viktorija Uzėlaitė: Man lyg ir neteko dar tokio sutikti. Tiesa, anglų kalba greičiau keičiasi, dygsta nauji žodžiai, tad mums, nespėjantiems, tenka juos versti aprašomuoju būdu.

Teodoras Četrauskas: Būna, ypač susijusių su technikos naujovėmis, paskui jie barkšo įvairiuose tekstuose, kol kalbininkai sukuria savo variantą, kuris būna arba vykęs, arba dar juokingesnis.

Ar skaičiuojate, kiek knygų jau išvertėte?

ViktorijaUzėlaitė: Jau nebe. Nustojau artėdama prie šimto.

Teodoras Četrauskas: Iš pradžių skaičiavau, dabar tai daro Mažvydo biblioteka ar Knygų rūmai. Neseniai švenčiau 75 metų jubiliejų, tai sužinojau, kad daugiau kaip pusantro šimto, be dramų, kurios taip pat lyg ir knygos.

indigo.jpgKo palinkėtumėte visiems knygų mylėtojams?

Viktorija Uzėlaitė: Tokių puikių leidyklų, kaip „Nieko rimto“, gebančių surasti literatūros perliukus. Kruopščių, savo darbą mėgstančių ir išmanančių vertėjų. Laiko sau su gera knyga rankoje.

Teodoras Četrauskas: Nieko nepaveiksi, imkit tas knygas ir skaitykit, nes literatūra, sako, kažką vis tiek prakrapšto makaulėje.
Ačiū!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Taikon „Katidzė“: kaip išdykusi mergaitė kovojo su socialine neteisybe

Mažas, silpnas ir atstumtas – vos išgirdus šiuos žodžius turėtų įsijungti mūsų įgimti globėjiški instinktai. Bet ar tikrai kaskart? Suaugę žmonės – tokie įdomūs ir nenuspėjami, kai žvilgteli čia pat – į visai neseną praeitį. Tarkim, tokioje šalyje kaip Švedija ilgus dešimtmečius buvo bandoma nusikratyti romais: jiems neleista gyventi namuose, vaikai negalėjo mokytis mokyklose, nesuteikta jokių socialinių garantijų, tik pasmerkimas nuolatinėms klajonėms. Norėdami kur nors apsistoti, romai iš vietos policijos turėdavo gauti leidimą, galiojusį ne ilgiau kaip 3 savaites. Tokiu būdu buvo tikimasi, kad ši nepažinta ir gandais apipinta tauta pasitrauks iš Švedijos.

Koks jausmas, kai esi tik mažas, silpnas ir atstumtas, kai nesupranti, kodėl suaugę tavęs šalinasi ir smerkia, kai net šeimoje negali rasti ramybės – tokią istoriją pasakoja Katarina Taikon – Švedijoje gimusi romė. Kiek pykčio sutelpa žodyje „čigonas“ ji patyrė savo oda, koks nenuspėjamas ir tūžmingas gali būti suaugęs žmogus – taip pat.

Šiandien Katarina Taikon lyginama su Martinu Liuteriu Kingu, nes suaugusi ir pati susilaukusi vaikų  gyvenimą paskyrė ginti romų teisėms. Matydama, koks užsispyręs ir bailus gali būti visuomenės narys, visas viltis skyrė mažiausiems, tikėdama, kad jie yra šviesesnė ateitis. Tad itin svarbu, kad pirmąją Katarinos Taikon knygą „Katidzė“ kartu su savo vaikais galime skaityti jau ir lietuvių kalba. Visoje knygų serijoje apie Katidzę pasakojama apie rašytojos bei jos šeimos gyvenimą nuo tada, kai jai buvo septyneri metai, iki tada, kai jai sukako septyniolika.

Turbūt nėra blogiau, kai bijoma dėl nepažinimo. Kas yra romai, iš kur jie atėjo, ką reiškia jų apranga ir kultūra – tiek neužduotų klausimų. Dar pridėkime visas legendas ir prietarus, iš kurių įsibauginusi vaizduotė suteiks teisę skriausti ir niekinti kitus, įsitikinus, kad yra „baltesnių“.

Knygoje „Katidzė“ pasakojama apie romų kasdienybę, šeimos ir bendruomenės papročius, apie tai, kaip bandoma prasimanyti pinigų ir atsitiesti, kaskart patyrus pažeminimą. Taip pat apie tuos, kurie nepasiduoda baimėms ir išdrįsta padėti, kai į jų duris beldžiasi maža mergaitė, pasiųsta į didelį miestą parduoti alavuotų puodų.

katidze_d„– Norėčiau eiti į žmonių namus ir paaiškinti visoms mamoms, jog mes norime eiti į mokyklą. O tada jos nueitų pas direktorių ir pasakytų, kad, jeigu mums neleidžiama eiti į mokyklą, jos pasiims savo vaikus iš to kvailo direktoriaus. Ar įsivaizduoji jo išraišką tą akimirką? Jis turbūt vėl taip stipriai išraustų ir pasakytų: „Pono Taikono vaikai tuoj pat gali pradėti.“ Netiki, kad taip būtų, Lena?/ – Ne, daugiau niekuo nebetikiu. Manau, kad visi žmonės yra blogi./ – Argi?“ – štai apie ką kalbėjosi dvi mažytės romų mergytės, regis, tokioje nesenoje praeityje – čia pat.

Kaip knygos pratarmėje sako rašytojos dukra Angelika: „Skaitydamas šiek tiek išsiaiškinsi apie Švedijos istoriją. Ją pažinti yra svarbu todėl, kad žinotum, kas vyko anksčiau, ir kad nuspręstum, kokiu žmogumi nori būti, ir galėtum pats nulemti, kokia bus tavo ir kitų ateitis.“

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė: mokytis yra labai smagi ir įdomi pareiga

Pirmosios rugsėjo dienos būna nostalgiškos. Ir ne tik todėl, kad jau atsisveikinta su vasara, kurioje lieka nerūpestingumas, saulė, atostogos, dažni susitikimai su draugais, kelionės, jūra. Rugsėjo pirmosiomis dienomis net ir tie, kurie jau senokai yra baigę mokyklą, prisimena savo klasės draugus ir mokytojus. Mokytojus, kurie pasitiko pirmoje, ir mokytojus, kurie išlydėjo po dvyliktos klasės. Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė sako, kad tiek vaikams, tiek tėvams, tiek mokytojams labai svarbu būti kartu ir norėti domėtis, mokytis ir tobulėti. Bet kaip to pasiekti? Apie tai ir pasikalbėjome.

Ingrida Katauskienė_asm. albumo

Rugsėjo pirmąją miestų gatvės pražysta gėlėmis, kurias mokiniai neša savo mokytojams. O kokias gėles mėgsta pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė? Gražiausios jai yra lauko gėlės. Turbūt dėl to, kad jos kvepia pievomis, vėju ir jaukumu. O koks nepaprastas yra paprastų ramunių grožis! Jas pamačius taip norisi sužinoti – myli ar nemyli?

Vaikai rugsėjo pirmąją dieną atneša daug gėlių. Ingrida sako, kad jos būna dovanojamos su meile. Juk pirmasis mokytojas yra ypatingas. Jis moko ne tik skaityti ir rašyti. Jis moko pagarbos, meilės mokymuisi, žmonėms.

Matyt todėl ir pirmą kartą eiti į mokyklą – jaudinanti patirtis ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Kaip reikėtų pasiruošti pirmai klasei, kad mokslo pradžia būtų kiek įmanoma sklandesnė?

Svarbiausia visiems į šventę atsinešti gerą nuotaiką ir norą domėtis, mokytis, tobulėti. Labai svarbu, kad būtų glaudus ryšys ir dialogas tarp mokinio, mokytojo ir tėvų. Tėvelius visada kviečiu aktyviai dalyvauti klasės ir gimnazijos renginiuose, kad veiklas lydėtų teigiamas grįžtamasis ryšys, paremtas pagarba, pasitikėjimu vienas kitu dėl bendro indėlio į vaiko ugdymą.

Būna smagu, jeigu vaikai su džiaugsmu laukia mokyklos ir mokslų. Bet yra ir nemažai vaikų, kurie mokslo metų pradžios nelaukia. Kaip reikėtų pakeisti šią situaciją?

Vaikams nuo mažens reikia skiepyti, kad mokytis yra pareiga. Mokymo(si) procesas gali būti kūrybingas, smagus ir įtraukiantis, netradicinės pamokos, veikla neįprastoje aplinkoje, programavimo pagrindai įtraukia mokinius įdomiomis veikloms.

tamsta varlius_dMokyklą būtų sunku įsivaizduoti be knygų. Ar yra knygų, kurios padėtų vaikams pasiruošti mokyklai? Ką rekomenduotumėte jiems perskaityti?

Vaikai su tėveliais nusprendžia ką skaityti. Knygose yra įvairių nuotykinių, įkvepiančių, pamokančių istorijų. Pavyzdžiui, Paulo van Loono knygoje „Tamsta Varlius“ pasakojama apie itin šaunų ir vaikų mylimą mokytoją, kuris slepia didelę paslaptį. Tai iki ašarų juokingas pasakojimas, kuris sudomins jaunuosius skaitytojus, ir parodys, kaip mokykloje gali būti įdomu!

Kuri knyga vaikams – mokytojos Ingridos mėgstamiausia?

Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“.

O kokia mėgstamiausia pamoka buvo mokykloje?

Mokykloje mėgstamiausia pamoka buvo matematika.

Mokykloje mokosi ne tik mokiniai, mokosi ir mokytojai. Ko mokytojai gali pasimokyti iš vaikų?

Drąsos, nuoširdumo, mokėjimo svajoti, smalsumo, betarpiškumo.

O ko mokytoja palinkėtų mokiniams?

Būti savimi, išmokti gyventi „čia ir dabar“, džiaugtis tuo ką darai. Kasdien atrasti kažką naujo. Nebijoti naujų siekių, tikslų. Mokykla tikrai yra ypatinga vieta. Čia mokomasi ne tik matematikos ar fizikos. Čia mokoma gerumo, pagarbos. Čia kuriasi svajonės ir mezgasi draugystės, kurios tęsiasi visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Pasikalbėti apie problemas gali paskatinti ir kartu skaitoma knyga

Ištuštėję mokyklų suolai laukia rudens, kuomet į juos sugrįš mokiniai. Vieni iš jų nori sugrįžti į mokyklą, kitiems mokymo įstaigos kelia nerimą ir baimę. Ir nebūtinai šie jausmai būna susiję su mokslais. Ketvirtadalis mokinių mokykloje patiria patyčias. Apie jas kalbama ir rašoma išties nemažai – organizuojami seminarai mokytojams, mokymai tėvams ir vaikams. Rodytųsi, kad patyčias galime suvaldyti ir nutraukti. Vis dėlto nors ir įdedant daug pastangų, jų mastas išlieka didelis.

patyčios

Patyčios yra tyčinis, pasikartojantis, agresyvus elgesys, nukreiptas į silpnesnį žmogų, siekiant sukelti jam skausmą – fizinį arba emocinį. Specialistai tvirtina, kad svarbu kurti aplinką, kur vaikams nesinorės tyčiotis vieniems iš kitų. Išmokyti vaikus draugiškumo yra ilgas ir sunkus darbas, tačiau nuosekliai dirbant tiek vaikams, tiek suaugusiems viskas yra įmanoma.

Suaugusiųjų vaidmuo patyčių mažinimo procese yra labai svarbus. Reikia, kad jie kalbėtųsi su vaikais, juos išklausytų, žinotų, kaip reaguoti ir kaip nukreipti vaiką tinkama linkme. Labai svarbu vaikus mokyti draugiškai bendrauti, mokyti atvirumo, kad vaikai nebijotų kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, su kokiomis problemomis susiduria.

Elmerio_nuotykiai_dKaip vaikams parodyti, kad Mes ir Jie esame labai panašūs? Kad mūsų visų skirtingumas turi būti gerbiamas, o ne tyčiojamasi iš jo? Svarbu pradėti kalbėtis. O jeigu sunku rasti pretekstą pokalbui – kartu skaitoma ir aptariama knyga gali būti puiki pokalbio apie skirtybes, įvairumą ir patyčias pradžia.

Su ikimokyklinukais pasikalbėti apie jausmus ir empatiją gali padėti David McKee knyga „Elmerio nuotykiai“. Kartu su vaiku skaitant istoriją apie spalvotą drambliuką galima kalbėtis apie tai, kad aplink mus yra labai skirtingų, tačiau įdomių žmonių su savo istorijomis. Reikia tik mokėti į kiekvieną įsiklausyti.

Gendrutis Morkūnas už meninę vertę apdovanotame kūrinyje „Grįžimo istorija“ kalba skaitytojams apie visuomenėje gyvuojančius mitus, socialinę atskirtį, baimę pažinti ir atrasti. Ragina visus turėti savo nuomonę. Tai talentingai parašyta knyga, kurioje lengvai, su humoru kalbama apie labai rimtus dalykus – norą pritapti prie kitų, patyčias, žmonių santykius ir jausmus.Grizimo_istorija_d

Vaikas jaučiasi nepritampantis prie klasės draugų? Mano, kad yra silpnesnis ar ne toks kaip visi? Panašiai jautėsi ir Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“ herojus peliukas Desperas. Vis dėlto neįprasta išvaizda nuvylęs net savo paties šeimą, peliukas Desperas stebina išskirtiniu jautrumu ir žygdarbiais. Ši istorija puikiai iliustruoja, kad kiekvienas savyje turime didelės stiprybės įveikti užgriuvusius sunkumus.

Pasikalbėti apie draugiškumo ir bendrystės galią gali padėti Shaun Tan knyga „Prarastas daiktas“. Ji yra apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje.

Ar gali labai skirtingi žmonės sutarti ir draugauti? Eiti į žygius? Siekti bendro tikslo? Clare Vanderpool knygos „Laivavedys Erlis“ veikėjai Džekas ir Erlis – be galo skirtingi ir, rodos, visiškai nieko bendra neturintys vaikai – ryžtasi leistis į neįtikėtinus nuotykius žadančią kelionę. Keliaujant kartu su veikėjais galima kalbėtis apie mūsų skirtingumą ir tuo pat metu bendrumą – kaip mes vienas kitą papildome ir praturtiname. Pokalbį ar diskusiją apie tai, kad aplink mus gyvena labai įvairūs žmonės, gali paskatinti Katja Brandis knyga „Miškų bastūnai“. Ji yra apie kitokius, mums neįprastus žmones, kurie gyvena tarp mūsų. Ši knyga gali būti puikus pretekstas pasikalbėti apie kitokius asmenis, kodėl jie tokie pat svarbūs kaip ir mes.

Misku bastunai_dPakalbėti su vaikais apie empatiją, kitų jausmų suvokimo svarbą, kad sunku kartais būna visiems, gali paskatinti dar viena Gendručio Morkūno knyga. „Iš nuomšiko gyvenimo“ pasakojama apie keistąją nuomšiko užduotį ir gyvenimą vaikų namuose. Kas yra nuomšikai? Kodėl jie privalo būti stiprūs ir nuožmūs? Kodėl sunkiausia žmogui, kai jis vaikas? Tiek klausimų kils ir dar daugiau bus galima jų aptarti skaitant knygą kartu su vaikais.

Visi mes susiduriame su labai įvairiomis problemomis, vaikai taip pat. Tad ir prieiti prie vaiko reikia atitinkamai. Specialistai pataria kalbėtis, bet kartais prakalbinti vaiką būna labai sunku – jis nenori atsiverti, nes apie save kalbėti yra sunku daugeliui. Knygos ir jų herojai tokiose situacijose gali puikiai ateiti į pagalbą. Kalbant apie konkretų veikėją ir jo problemas bei bandant rasti sprendimus, kartu galime geriau suprasti ir kaip elgtis su mūsų pačių problemomis. Arba bent jau atsiras postūmis jas spręsti.

Vaiva Rutkauskaitė