Ar visiems užtektų drąsos išleisti iš narvo tigrą?

Kate_2014_300_CMYK_3inches

Kate DiCamillo. Photo credit: Candlewick Press.

Kate DiCamillo – viena žymiausių amerikiečių vaikų literatūros autorių. Jos tekstai išsiskiria gebėjimu jautriai ir tuo pačiu atvirai pasakoti vaikams apie gyvenimo skaudulius bei išbandymus.
Viename interviu rašytoja, svarstydama apie atsakomybę būti sąžiningai su skaitytojais, išdėstė savo poziciją: „Manau, mūsų darbas – pasitikėti skaitytojais. Manau, mūsų darbas – matyti ir leistis būti matomais. Manau, mūsų darbas – mylėti pasaulį.“*
Susitikimuose Kate DiCamillo vaikams dažnai pasakoja savo istoriją: vaikystėje ji nuolat sirgo, ir, kai buvo maža mergaitė, jos tėtis paliko šeimą. Ją nuolat lydėjo patiriama netektis, liūdesys, bejėgystė. Tačiau tuo pačiu metu ji pradėjo svajoti, kad bus rašytoja. Tad pradėjusi kurti vaikams, aiškiai žinojo, kad nebandys jų apgaudinėti, jog nėra liūdesio, baimės ar skausmo. Priešingai – juk literatūroje galima apie visa tai pasakoti ir leisti pažinti, tuo pačiu padedant rasti išeitį. Ir vaikai tai jaučia – po susitikimų jie prieina ir pašnibžda, kad taip pat yra ko nors netekę, serga ar jaučiasi silpni, bet dabar tiki, kad viskas bus gerai.
Tigro suolis_dNaujoje, lietuvių kalba pirmą kartą išleistoje Kate DiCamillo knygoje „Tigro šuolis“ labai intensyviai jaučiamos pačios autorės vaikystės patirtys. Pagrindinis knygos veikėjas – Robas, po mamos mirties su tėčiu persikėlęs gyventi į pigų motelį atokiame Amerikos miestelyje. Berniukas serga – jo kojos išbertos ir nuolat peršti, tačiau niekas nežino, kaip gydyti ligą. Mokykloje Robas patiria patyčias, o jo tėvas dirba menkai apmokamą darbą ir nuolat turi žemintis. Abu nutarę apie savo sielvartą nekalbėti ir jokiu būdu jo neišleisti. Tad kur berastum geresnę vietą slėptis nuo visų?
Tačiau viskas pasikeičia, kai vieną dieną Robas randa TIGRĄ! Patį tikriausią, uždarytą narve ir paslėptą pašiūrėje. Tuo pačiu metu į kasdienybę įsiveržia dar viena laukinukė – nauja klasės draugė Siksta Beili. Iš pilkos masės ji išsiskiria ryškiomis mergaitiškomis suknelėmis ir tvirtu kumščiu. Užuot nuolankiai kentusi patyčias, ji narsiai ginasi! Be to, Siksta turi nepaprastą galią – Robas jai papasakoja viską, net tai, ko jokiu būdu niekam nepasakytų. Net apie tigrą! Ir, žinoma, ši užsispiria būtinai išleisti žvėrį į laisvę.
„Tigro šuolis“ – be galo kinematografiška knyga, nes joje labai vaizdžiai apibūdinama maža, slogi erdvė, nušviesta neoninės iškabos, joje egzistuoja keistomis aplinkybės atsidūrę žmonės, nelinkę atvirauti apie save. Motelio savininkas Bošanas mėgsta parodyti savo viršenybę, o kambarių prižiūrėtoja Vilė Mei tarsi abejinga viskam, kas vyksta. Būtent ji paaiškina Robui, kad šis serga, nes neleidžia pakilti skausmui. Ir iš tiesų Robas visus jausmus – tiek skausmą, tiek kadaise patirtą džiaugsmą, ir prisiminimus apie mamą (net jos vardą) laiko tarsi užrakinęs lagamine. Tik retkarčiais pro kraštelį kas nors prasprūsta. Siksta Beili gyvena laukimu, kad šeimą palikęs tėtis atvažiuos pasiimti dukters į didelį miestą, tad jai tereikia luktelėti. Tik kiek?..
Robo, Sikstos ir tigro istorija – be galo metaforiška ir gyva, juk kalbama apie išleidimą į laisvę to, kas tvirtai užrakinta. Kate DiCamillo tigro narve uždaro ir paslepia netekties skausmą, baimę, silpnumą, kaustančią nelaisvę ir… ilgesį. Ir čia pat įteikia raktą nuo spynos. Ar užteks drąsos išleisti viduje tūnantį tigrą?

* Kate DiCamillo, Why Children’s Books Should Be a Little Sad, http://time.com/5099463/kate-dicamillo-kids-books-sad/

Už straipsnį dėkojame Agnei Skučaitei-Leonavičienei

Reklama

Kuo būna apdovanotos geriausios knygos vaikams?

Apie „Oskarų“ įteikimo ceremoniją tikriausiai žino visi, bent kiek besidomintys kinu. Apie Olimpines žaidynes žino net ir tie, kurie aktyviai nesportuoja. Šiomis dienomis dėmesį prikausto skelbiamos Nobelio premijos. Knygas vaikams esame vartę daugelis, bet ką žinome apie jų apdovanojimus? Literatūrinės premijos yra svarbios autoriams, paprastiems skaitytojams ir leidykloms. Apdovanojimai padeda atkreipti dėmesį į itin vertingas knygas ir talentingus autorius. Tad kokius apdovanojimus reikėtų žinoti tiems, kurie nori skaityti knygas, turėjusias didelės reikšmės vaikų literatūrai?
bdrLietuvoje galima išskirti kelias ryškesnes premijas. Vaikų literatūros premija – IBBY Lietuvos skyriaus inicijuota, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos 2004 metais įsteigta premija. Ši premija tęsia prieš septyniasdešimt metų pradėtas lietuvių literatūros puoselėjimo tradicijas taip skatinant Lietuvos rašytojus kurti vaikams skirtas knygas. Premija yra įteikiama balandžio 2-ąją – tarptautinę vaikų knygos dieną.

Geriausių metų knygų vaikams ir paaugliams premija – steigta IBBY Lietuvos skyriaus 1992 metais, skiriama rašytojui už geriausią praėjusiais (kalendoriniais) metais parašytą knygą vaikams. Laureatus renka IBBY Lietuvos skyriaus sudaryta komisija. Šiais metais buvo skirta 10 premijų, tarp kurių – premija už geriausią negrožinę knygą „Gamtos metų ratas“ buvo skirta Selemonui Paltanavičiui, už reikšmingiausią metų debiutą buvo apdovanota Daivos Čepauskaitės knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“ (leidykla „Žalias kalnas“), Lina Itagaki buvo apdovanota už iliustruotą gražiausią metų knygą – „Sibiro haiku“ (leidykla „Aukso žuvys“). Apdovanoti būna ir knygų vertimai. Ingai Tuliševskaitei premija buvo įteikta už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą vaikams – Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“, Viltarė Urbaitė įvertinta už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą paaugliams – Emmi Itäranta „Vandens skonis“.

Taip pat Lietuvoje garsūs Metų knygos rinkimai.

43117163_2320694264607410_1059516638912577536_n

Metų knygos rinkimų organizatorių nuotrauka.

Metų knygos rinkimai vyksta kasmet nuo 2005 metų,  rinkimus inicijavo Skaitymo ir kultūrinio raštingumo asociacija ir ją rengia kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionaliniu radiju ir televizija bei Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Geriausias metų knygas iš ekspertų komisijos pasiūlyto sąrašo renka skaitytojai, o tradiciškai knygos būna apdovanotos per Vilniaus knygų mugę. Jau paskelbtos ir šių metų knygos, pretenduojančios tapti geriausiomis.

Pasaulyje panašių apdovanojimų, skirtų vaikų literatūrai, galima aptikti kur kas daugiau. Trokštamiausias literatūrinis Amerikos apdovanojimas už vaikų knygas – Niuberio medalis (angl. Newbery medal). Tai pirmasis pasaulyje vaikų knygų apdovanojimas. Šio medalio laimėtoją, reikšmingiausią kūrinį vaikams ar jaunimui, per pastaruosius metus išleistą Amerikoje, kasmet renka Amerikos bibliotekų asociacija. Apdovanojimas teikiamas nuo 1921 m. ir yra pavadintas vaikų literatūros leidėjo vardu. Medalis skiriamas už knygą, kuri į Amerikos vaikų literatūros fondą įneša prasmingiausią ir didžiausią indėlį. Kate DiCamillo „Pasaka apie Desperą“, Katherine Paterson „Tiltas į Terabitiją“ – vienos iš Niuberio medalio laimėtojų, išleistų Lietuvoje.

Ne mažiau svarbus yra IBBY Garbės sąrašas – nacionalinių IBBY skyrių pateiktos reikšmingiausios vaikų ir paauglių knygos. hans christian andersen medailleIr, žinoma, Hanso Christiano Anderseno medalis (angl. Hans Christian Andersen Award) – Tarptautinės vaikų knygos tarybos 1956 metais įsteigtas apdovanojimas vaikų rašytojams, teikiamas kas dvejus metus. Iš pradžių šis apdovanojimas buvo siejamas su konkrečia knyga, bet ilgainiui tapo apdovanojimu už kūrybos visumą. Tai reikšmingiausias tarptautinis vaikų literatūros apdovanojimas, dar vadinamas „mažuoju Nobeliu“. Šiam apdovanojimui buvo pristatytas ir lietuvių dailininkas bei rašytojas Kęstutis Kasparavičius.

Premijos ir apdovanojimai – simbolinis ir pagarbus gestas, padėka kūrėjams už jų įnašą į vaikų literatūrą, o skaitytojams – pagalba renkantis reikšmingiausias knygas. Tiesa, kiekvienas skaitytojas gali sukurti ir savo asmeninius apdovanojimus, kurie jam bus ne ką mažiau svarbūs nei oficialūs.

Kaip paskatinti vaiką pradėti skaityti?

Įpusėjus rugsėjui, mėnesiui, kuris daugumai asocijuojasi su mokslų, naujų projektų ir darbų pradžia, pirmokai jau apsipranta mokyklos suoluose, o mokytojai pilnose klasėse vaikų. Rudens pradžia būna iššūkis ne tik vaikams, bet ir tėvams. Vienas didžiausių darbų pirmose klasėse yra mokytis ir mokyti skaityti. Kaip mokyti vaiką skaityti, kad jis neišsigąstų ir skaitymas jam teiktų didelį džiaugsmą? Apie tai pasakoja Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė.

Lina Peciuliene 1

Lina Pečiulienė. Asm. albumo nuotrauka.

Rugsėjo pradžia daugeliui asocijuojasi su mokslais ir darbais. O ką šis mėnuo reiškia Jums?
Man, kaip ir kitiems, rugsėjis asocijuojasi su darbų pradžia, galvoje sukasi nauji planai, o gyvenime būna šiek tiek chaoso, kol susidėlioja darbo ir šeimos tvarkaraščiai. Žinoma, rugsėjis asocijuojasi ir su mokslu. Mokytis mėgau visada, tad man šis laikotarpis yra šventinis.

Į mokyklas sugrįžta moksleiviai, į universitetus – studentai. Ar pastebite, kaip jie pasikeičia po vasaros?
Moksleivių turiu tik artimoje aplinkoje, matau, kaip dauguma, deja, nenori eiti į mokyklą, jiems rugsėjis kelia daug nerimo ir įtampos. Labai norėčiau, kad būtų kitaip… Studentų motyvacija kiek kita – jie žino, kodėl studijuoja. Tačiau, žinoma, jiems irgi kartais norisi ilgesnių atostogų ar greičiau pabaigti studijas, nes šiuolaikiniai studentai neretai dirba, kai kurie turi šeimas, tad suderinti viską būna ne visada paprasta.

Būna tėvelių, kurie nori, kad jų vaikai pradėtų lankyti mokyklą jau mokėdami20180224_98 skaityti ir rašyti. Ar toks požiūris teisingas?
Nors daliai vaikų nėra sunku pradėti rašinėti ir skaitinėti prieš mokyklą, pradėdamas ją lankyti vaikas tikrai dar neprivalo nei skaityti, nei rašyti. Taigi, nei tėvai, nei pedagogai neturėtų sureikšminti šių dalykų ir vertinti vaiko pasirengimo ir brandos iš šios perspektyvos. Tačiau ir vieni, ir kiti turėtų pasirūpinti padaryti viską, kas būtina, kad vaikas sėkmingai įvaldytų rašymą ir skaitymą, kai tam ateis laikas.

Ar yra koks receptas, kaip pradėti mokyti vaikus skaityti? Kaip juos sudominti, kad jie pamėgtų ir norėtų vystyti šį įgūdį?
Kad vaikas pradėtų skaityti, visų pirma jis turi norėti tai daryti. Jis turi domėtis knygomis, tekstu, skaitymą savaime laikyti įdomia ir vertinga veikla. Suformuoti tokias nuostatas – tėvų ir pedagogų atsakomybė. Tėvai tai gali padaryti žiūrinėdami knygeles bei skaitydami vaikui nuo pat mažumės. Svarbu pabrėžti, kad teigiamos nuostatos negali būti formuojamos vaiką bandant įtikinti, kad reikia padirbėti. Knyga ir skaitymas turi būti smagi šeimos ir vaiko gyvenimo dalis, ypatingas laiko leidimo būdas, teikiantis daug džiaugsmo. Svarbu, kad suaugusieji tai įsisąmonintų ir įstengtų mėgautis pačiu procesu, leistų vaikui pasirinkti knygas ir trukmę, kad vertinamas būtų ne rezultatas – perskaityta knyga, įsiminta raidė, o pats skaitymo procesas. Jeigu vaikas prašo paskaityti, domisi knygomis, pastebite vaiką „skaitant“, vartant knygeles, vadinasi, judate teisinga kryptimi. Skaitant drauge su vaiku plečiasi jo žodynas, vaikas įsimena, kad skaitoma iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, ima suvokti, kad rašte užkoduoti atskiri žodžiai, pastebi, kaip skiriasi jų ilgis, randa panašumų, po truputį įsimena raideles, nors tai nėra paprasta, mat pirmiausia Lietuvoje vaikai pažindinami su didžiosiomis raidėmis, o dauguma knygų leidžiamos įprastai. Šie dalykai, kaip ir gebėjimas rišliai kalbėti sudėtiniais sakiniais bei pasakoti ir kurti istorijas, yra labai svarbūs būsimam mokiniui.

20180225_170Kad skaitymo ir rašymo procesas būtų sėkmingas, vaiko tartis turėtų būti taisyklinga, pakankamai išlavėjusi jo foneminė klausa ir fonologinis suvokimas, t. y. vaikas turi gebėti išgirsti garsus žodyje, pasakyti žodžių su tam tikru garsu, suploti tiek kartų, kiek žodyje yra skiemenų. Eiliuotų tekstų skaitymas, ritmingos dainelės, mažųjų jodinimas, pirštukų žaidimai ir tam tikros tikslingos veiklos padeda lavinti šiuos gebėjimus nuo mažens.

Svarbu pabrėžti, kad vaikai, visų pirma, mokosi sieti garsą su raide, ne raidės pavadinimu. Noriu atkreipti į tai dėmesį, nes suaugusieji raides dažniausiai vardija jas pavadindami, o vaikas, pavyzdžiui, išmokęs, kad M yra „em“, turės sunkumų pradėdamas skaityti. Raidžių pavadinimus reiktų palikti antrai klasei, kai jau apygerė skaitymo technika. Garsų vaikui nereikia mokytis atmintinai, kitaip nei raidžių pavadinimų, visgi mes, suaugusieji, raides dažniausiai pavadiname ir net nesusimąstome apie tai.

Nors apie skaitymą kalbama daugiau, vaikams rašymas yra ne mažiau svarbi veikla. Kai kuriems rašymą lengviau įvaldyti nei skaitymą, nes tai nėra vien protinė veikla, ji labiau siejasi su kūnu ir dėl to yra artimesnė vaiko prigimčiai. Nors rašant ir skaitant smegenyse vyksta kiek kiti procesai, abu gebėjimai yra susiję su raidės ir garso sąsajų suvokimu, tik vienu atveju vyksta užkodavimo, o kitu atveju – iškodavimo procesas. Yra tyrimų, kurie pagrindžia idėją, kad vaikas mokosi skaityti pirmiausia rašydamas pats. Neretai pirmieji perskaitomi žodžiai yra būtent tie, kuriuos vaikas pirmiausia yra rašęs – paties vardas, mama, tėtė. Kitaip tariant, kad taptum geru skaitytoju, ne mažiau svarbu būti geru rašinėtoju (ne rašytoju!).

Mažyliai brauko pirmas keverzones nesuteikdami joms didesnės prasmės. Pamažu jos tampa prasmingomis, nes tam tikru periodu simbolių pagalba vaikas jau bando perteikti mintį ir pagaliau vaikas ima skirti savo piešinį nuo „rašto“. Čia taip pat svarbu neperspausti, neskubėti „pritempti“ keverzonių prie rašymo ar konkrečių objektų iliustravimo, kol pačiam vaikui tai dar tik mėgavimasis procesu ir jis pats nepriskiria savo menui simbolinės prasmės. Namuose ar darželyje reikia sudaryti sąlygas šiems eksperimentams ir džiaugtis bet kokiomis vaiko pastangomis, tačiau kartu yra būtina leisti vaikui patirti ir tai, ką su rašymo ir piešimo priemonėmis veikia suaugusieji ar vyresni vaikai. Matydamas, kad auklėtoja užrašo jo vardą ant piešinėlių, vieną dieną jis to imasi pats. Kai vaikas jau pats vardija, ką nupiešė ar „parašė“ – perteikti rašymo prasmę vaikui tampa dar lengviau. Galima jam pasiūlyti nupiešti ar „užrašyti“ ką nors svarbus: savo vardą ant darbelio, atvirutę ar pan. Vyresnieji paprastai noriai kopijuos tikras raides pagal pavyzdį. Svarbu netaisyti vaiko netobulo rašymo, neieškoti klaidų. Dalis vaikų rašo veidrodiniu principu, tai yra norma ir turėtų išnykti savaime (paprastai iki septynerių metų), tačiau visada galima pasikonsultuoti su specialistu, nes yra būdų, kaip pagelbėti vaikui.

ABC_maziesiems_dEsu girdėjusi sakant, kad tėvams nereikėtų labai versti vaikų mokytis skaityti prieš mokyklą, nes ji tam ir skirta – išmokti. Ką Jūs apie tai manote?
Pagrindinė vaiko veikla ikimokykliniame amžiuje yra žaidimas, todėl tėvai ir pedagogai turėtų sudaryti sąlygas laisvam vaiko žaidimui, kur liejasi jo vaizduotė, jausmai, vaikas pats kuria taisykles ir kitais būdais konstruoja savitą pasaulį. Taip žaisdamas vaikas bręsta ir kūnu, ir siela, todėl tai pats geriausias mokymasis. Nereikėtų laisvo žaidimo painioti su technologijų žaidimais ar įmantriais, priemonių reikalaujančiais, žaidimas, nes sveikos nuovokos vaikas gebės pasigaminti visus reikiamus žaidimui dalykus iš to, kas yra po ranka. Taip lavės jo vaizduotė ir kūrybiškumas, tobulės problemų sprendimo gebėjimai ir vyks dar daug procesų, kurie vaiką parengs gyvenimui ir mokyklai. Na, o pedagogas šiame žaidime vaikui sumaniai gali padėti įgyti žinių apie pasaulį, supažindinti su raidėmis ir pan. Geriausia, ką tėvai gali padaryti vaikams – sudaryti sąlygas geram žaidimui, t. y. riboti laiką prie televizoriaus ar technologijų, paskatinti ir palaikyti žaidimą, kai vaikui prireikia pagalbos, kad žaidimas galėtų tęstis (bent kartais pažaisti drauge arba sudaryti sąlygas žaisti su kitais vaikais). Galų gale, daug bendrauti su vaiku, kad jis turėtų progą būti išklausytas ir taip lavintų sakytinę kalbą. Deja, bet teko sutikti vaikų, kurie puikiai skaitė ateidami į mokyklą, tačiau turėjo sunkumų susidūrę su kūrybinio mąstymo reikalaujančiomis užduotimis, labai nemėgo skaityti, kartais turėjo gana siaurą žodyną ir dėl to sunkiai suprasdavo perskaityto teksto prasmę. Tiesa, visai gali būti, kad vaikas išmoks skaityti pats dar prieš mokyklą, tam net yra angliškas terminas – emergent reading, tai yra kai vaikas pats atranda taisykles, kaip iškoduoti rašytinę kalbą. Tada sakau, kad sumanius tėvus turintis imlus vaikas sutiko kokybiškai dirbantį pedagogą.

Skaitymas leidžia pažinti pasaulį. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad daug skaitantis žmogus yra atviresnis aplinkai, kūrybiškesnis?

Lina peciuliene4

Lina Pečiulienė su dukra. Asm. albumo nuotrauka.

Na, nėra abejonės, kad skaitymas žmogų daro žmogumi. Šiais laikais pasaulį galima pažinti ir kitaip nei skaitant, tačiau tik skaitantis žmogus turės platų žodyną, gebės rišliai kalbėti ir sklandžiai dėstys mintis. Atkreipkite dėmesį – nemažai vadovų ar neformalių lyderių yra baigę filologiją, nes gebėjimas nepriekaištingai valdyti kalbą turi didelę reikšmę ten, kur svarbi komunikacija ir norima padaryti įtaką. Apie naudą žmogaus intelektui ir pan. tikrai daug prirašyta.

Ko palinkėtumėte visiems besimokantiems skaityti?
Labiau norėčiau palinkėti mokinantiems skaityti – nepamirškite, kad jūsų paveiktas vaikas susiformuos nuostatas, kurios jį lydės visą gyvenimą ir paklauskite savęs, kokių nuostatų norėtumėt? Tai padės pasirinkti strategijas, kaip dirbti, kad vaikas ateityje taptų motyvuotu ir kritiškai mąstančiu skaitytoju. Besimokantiems tik galiu pasakyti, kad jeigu stengsis treniruotis – vieną dieną skaitys taip gerai, kad skaitomomis istorijomis mėgautis bus lygiai taip pat smagu, kaip kad dabar, kai jas skaito tėvai ar pedagogai.

Ačiū už įdomų ir naudingą pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Ar dar yra klasikinių knygų, kurios nebūtų verstos iš originalo?

Vertėja Vilija Vitkūnienė sako, kad dažnai ir daug kalbame apie klasikinius kūrinius būtent todėl, kad klasikinės knygos perduoda amžinas universalias vertybes, be kurių žmogus nebūtų žmogumi. Todėl klasikiniai kūriniai yra verčiami iš naujo, iš originalų, nebeadaptuoti, o būtent tokie, kokius juos parašė autoriai. Mūsų leidykloje buvo išleista klasikinė knyga „Juodasis Gražuolis“, kurią iš originalo ir išvertė Vilija Vitkūnienė. Ta proga su vertėja kalbamės apie knygas, vertybes ir svajones.

Vilija Vitkuniene_asmeninio albumo nuotrauka

Vilija Vitkūnienė. Asmeninio albumo nuotrauka

Kaip galvojate, kodėl verta perleisti ir vėl iš naujo išversti klasikines knygas?
Klasika nesensta. Ji dėl to ir yra klasika, nes perduoda amžinas universalias vertybes. Auga naujos skaitytojų kartos, klasikinės knygos – tai tarsi gaivūs šaltiniai, prie kurių verta sugrįžti. Dauguma jų buvo išverstos seniai, prieš daug dešimtmečių, kai kurios – nesant galimybės versti iš originalo – buvo verčiamos iš rusų kalbos, tad verčiant iš naujo yra puiki proga atšviežinti kalbą, geriau įsigilinti į autoriaus tekstą, mat internetas teikia vertėjams nepalyginamai platesnių galimybių. Antra vertus, iškiliausių klasikinių kūrinių vertimų tikrai gali ir turėtų būti daugiau nei vienas, nes vertėjui kartais išties sunku perteikti visas teksto subtilybes, taigi skaitytojams gali būti pasiūlyti keli to paties veikalo vertimo variantai, – kiekvienas vertingas savaip.

Ko kiekvienas iš mūsų galėtų pasimokyti iš klasikinių knygų?
Kaip minėjau, klasikinės knygos yra amžinųjų vertybių saugyklos, iš jų ne viena skaitytojų karta semiasi ir semsis tiesos, doros, meilės, ištikimybės pamokų, – visko, be ko žmogus nebūtų žmogumi.

Juodasis grazuolis_spKnygą „Juodasis Gražuolis“ Jūs pirmą kartą Lietuvoje išvertėte iš originalo. Kokios pirmos mintys buvo, kai gavote pasiūlymą šią knygą išversti? O koks jausmas, kai vartėte jau išleistą knygą?
Prisipažinsiu, gavusi šį pasiūlymą pirmiausia pagalvojau: „Vau!“ Lietuviškai reiktų sakyti „Vaje!“, bet, nuoširdžiai, pagalvojau „Vau! Legendinė knygutė!“ Paauglystėje buvau skaičiusi angliškai kažkokios rusų leidyklos išleistą adaptuotą variantą, siužetas lig šiol jau buvo išblėsęs iš atminties, bet likęs labai ryškus kažko gero, šilto ir tikro prisiminimas.
Naujai išleistą savo verstą knygą dažniausiai visuomet smagu paimti į rankas. Malonu, kad leidykla „Nieko rimto“ šią knygą pasirinko kaip jubiliejinį 600-ąjį leidinį. Pirmą kartą lietuvių skaitytojai galės mėgautis ne sutrumpinta ar perpasakota žirgo istorija, bet tokia, kokią ją buvo sumaniusi autorė.

Ar knyga „Juodasis gražuolis“ vis dar aktuali šiomis dienomis, kai vis rečiau laukuose išvysi besiganančius žirgus?
Manau, kad žirgas dar ilgai bus žmogui svarbus, – pernelyg seniai yra užsimezgusi žirgo ir žmogaus draugystė. Bet knyga aktuali ne vien dėl to, kad leidžia į pasaulį pažvelgti žirgo akimis. Ji moko svarbiausio: suprasti ir mylėti kitą gyvą būtybę, kad ir kokia ji būtų – dviem ar keturiomis kojomis – ir visuomet išlikti doru žmogumi.

Galbūt turite savo svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti? Arba manote, kad kuri nors knyga būtinai turi būti išversta į lietuvių kalbą?
Svajonių knygos neturiu. Jeigu jaunystėje jų buvo, tai dabar jau yra išverstos. Bet puikių knygų yra daug, tad darbo nepritrūks nei leidykloms, nei vertėjams.

Dėkojame už pokalbį!

Kai nauji metai prasideda rudenį

Ne vienas tikriausiai sutiks, kad metuose yra dvi datos, kurios simbolizuoja naują pradžią. Sausio 1-oji yra naujų metų pradžia, o rugsėjo 1-oji – naujų mokslo metų pradžia. Šių datų laukiama su nekantrumu, nes kiekviena atneša tam tikrus pokyčius: naujas patirtis, naujus planus, naujus žmones. Šio rudens pradžia atneš naujienų ir į mūsų leidyklą. Ta proga su leidyklos vadovu Arvydu Vereckiu ir leidyklos mūza, dailininke Sigute Ach kalbamės apie naujienas ir pokyčius, ir kuo jie mums naudingi.

_DSC0121

Ką jums reiškia pokyčiai?

Arvydas Vereckis: Tai nuolatinis judėjimas į priekį. Naujų būdų ir metodų veikti, kurti ir dirbti atradimas.

Sigutė Ach: Laiko tėkmę. Lyg keliaučiau amžinai tekančioje upėje, kuri neša visą mano gyvenimą, lyg laivą. Susitikimai, išsiskyrimai. Visad labai aštriai jaučiu momento svarbą.

Kodėl pokyčiai naudingi?

Arvydas Vereckis: Gyvenimo dėsniai verčia mus nuolat keistis. Naudinga tai suprasti ir priimti konstruktyvius sprendimus. Tikroji nauda ateina, kai geri sprendimai padeda įgauti naują, laikmetį atitinkančią kokybę.

Sigutė Ach: Jie yra, o naudingi gal tuo, kad tai, kas nesikeičia, tikriausiai nebegyva… Juk visas gyvenimas – amžinas kitimas, o patinka mums tai ar ne, jau mūsų pačių valioje rinktis.

_DSC0131.jpg

Kodėl nereikėtų bijoti pokyčių?

Arvydas Vereckis: Baimė – labai netinkamas jausmas imantis kad ir pačių paprasčiausių veiksmų.

Sigutė Ach: Gal todėl, kad ten, kur baimė, nėra vietos meilei. O kaip išgyventi nuolatinį bangavimą be meilės, be draugystės, be bendrumo, kaip išgyventi artėjančias sutemas be jaukaus vakaro su artimais žmonėmis, su gera knyga? Juk meilė literatūrai – nuostabi oazė permainų skersvėjuose.

Kaip suspėti susigyventi su nuolat besikeičiančiu pasauliu?

Arvydas Vereckis: Tik žengiant drauge su pasauliu.

Sigutė Ach: Tas „kaip“ – kiekvieno savas. Aš kuriu kažką gėlėto, sparnuoto. Kviečiu skubantį pasaulį nors trumpam prisėsti po geltonu klevu. Jis, žinoma, nesustoja, bet tarsi lėčiau sūkuriuoja lapeliai, truputį ilgiau trunka kavagėris, ilgiau mintyse apsigyvena poezija.

_DSC0064.jpg

Kokie pokyčiai ir naujienos nuo rydens įvyks mūsų leidykloje? Niekorimtukų kolektyvas šelmiškai merkia akį ir kviečia patiems juos atrasti. Pavyzdžiui, pirmiausiai užsukti į leidyklos svetainę http://www.niekorimto.lt ir pasidairyti naujienų ten!

Knygos mažiesiems, mokančios nenuleisti rankų

Būna dienų, kai nesiseka viskas iš eilės. Ir, rodos, dalykai, kuriuos darydavai kiekvieną dieną tiesiog slysta iš rankų. Bet ar vien todėl, kad kažkas keletą kartų nepavyksta, reikia nustoti mėginti?

Kartais jau po keleto nesėkmių norisi susirangyti kur nors tyliai kamputyje ir būti pasislėpus tol, kol diena pasibaigs. Juk tikrai būna, kad tą patį dalyką mėginame padaryti net keletą kartų ir vis tiek niekaip nepavyksta. Kartais į vieną ar kitą nesėkmę taip jautriai sureaguojame net mes, suaugusieji. Tad mūsų neturėtų labai stebinti ir supykęs dviračiu besimokantis važiuoti vaikas, kuriam vis nepavyksta išlaikyti pusiausvyros. Vaikai į tokius dalykus, kurių nepavyksta padaryti iš karto, dažniausiai reaguoja labai jautriai, todėl tėvai turėtų pamėginti jiems padėti tai suvaldyti ir įteigti mintį, kad niekada nereikėtų nuleisti rankų. Tam jau nuo pirmųjų dienų gali pasitarnauti vaikų literatūra. Niekorimtukai siūlo net keletą knygų, kurios padės suvokti, kad niekas šiame pasaulyje neatsitinka iš karto, kad į viską reikia įdėti pastangų ir kaip svarbu būti kantriam ir niekada nepasiduoti.

Ugnikalniukas iesko draugu_d

Bėgant laikui ir bręstant vis labiau suprantame, kad kantrybės ir atkaklumo ypač reikia bendraujant su aplinkiniais. Net jei esi mažas ugnikalniukas ir labai labai nori susirasti tikrą draugą kaip Virgio Šidlausko knygoje „Ugnikalniukas ieško draugų“. Problema ta, kad niekas nenori draugauti su ugnikalniu. Juk ką su juo įdomaus nuveiksi? Bet tokiose situacijose visai nekreipiame dėmesio į tai, ką sako aplinkiniai, įveikiame visas kliūtis, mėginame vėl ir vėl, kad tik surastume tą vienintelį tikrą draugą, su kuriuo galėtume draugauti, net jei esame visiškai nepanašūs. Ir po tiek daug nesėkmingų bandymų vis tiek surandame. O jau kai randame, ko taip atkakliai ieškojome, to jausmo nekeistume į nieką. Ir tik tada suprantame, kad iš pat pradžių viskas buvo daug paprasčiau, nei galvojome: „Draugams nieko neprivalu daryti. Nebent tai, ką nori. Galim tiesiog sėdėti ir kartu stebėti saulėlydžius netardami nė žodžio, o galim čiauškėti neužsičiaupdami, kol žandikauliai paskaus.“ („Ugnikalniukas ieško draugų“, 54 psl.)

juo

Iš tiesų atkaklumo ir suvokimo, kad negalima iš karto nuleisti rankų, reiktų net ir paprasčiausiose gyvenimiškose situacijose. Šitą mažiesiems suprasti puikiai padeda knygelių apie katinėlį Juodį serija. Juodis – vaikų visame pasaulyje mėgstamas veikėjas, kurio viena iš ryškiausių savybių ir yra atkaklumas. Na ir, žinoma, visada pozityvus nusiteikimas. Todėl dažniausiai vaikai, paskaitę nors vieną iš šių knygų, nori apie katinėlį skaityti vėl ir vėl. Naujausioje knygoje „Katinėlis Juodis. Noriu ledų!“  Juodis pameta savo draugą peliuką Seimurą. Bet dėl tikro draugo juk galima padaryti viską. Todėl jis, sutelkęs visą būrį kitų katinėlių, ieško tol, kol vis tiek galiausiai jį suranda. Knygoje „Katinėlis Juodis. Kaip pralinksminti tėtį“  Juodis daro viską, ką gali, ir nepasiduoda tol, kol nepriverčia savo nuliūdusio tėčio nusišypsoti. Kantrybė ir atkaklumas reikalingi net ir paprasčiausiose kasdieninėse situacijose: kai mėginame išmokti kažką naujo, kai norime kažką surasti, ką nors pralinksminti ar nugalėti baimę.

lindbergas_d

Mokomės nenuleisti rankų pradėdami nuo pačių mažiausių dalykų. Tačiau iš tiesų visa tai veda prie didesnių tikslų siekimo ir sugebėjimo suprasti, kad niekas nepasiekė didelių tikslų iš karto. Kaip kad peliukas Lindbergas iš knygos „Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą“ . Ne kiekvienas peliukas gali taip imti, susikonstruoti lėktuvą ir nuskristi į Ameriką. Vis dėlto tai gali kiekvienas, kuris nuoširdžiai tiki, stengiasi ir deda pastangas, kad tai būtų įmanoma. Ir net jeigu pirmieji šimtai bandymų nesėkmingi, net jeigu pirmus kartus taip ir nepavyktų pakilti nuo žemės, vis tiek reikia mėginti toliau, mokytis iš savo klaidų ir galiausiai įgyvendinti tai, ko taip troškai. Kaip peliukui knygoje, taip ir mums, mėginant pasiekti vieną ar kitą didelį tikslą, galiausiai pavyksta. Ir tada žinome, kad visa tai pasiekėme tik įdėję daug darbo ir kantrybės.

Mama visada sako, kad niekas nebūna lengva iš karto. Ir visi suaugusieji bent kartą gyvenime pagalvoja, kad tada, kai mama taip sakydavo, ji buvo be galo teisi. Todėl taip svarbu vaikams ugdyti suvokimą, kad galiausiai visi pasiekia tai, ko nori, net jeigu ne viską pavyksta padaryti taip lengvai, kaip norėtųsi. Ir nesvarbu, ką tėvai pasitelks norėdami išmokyti vaiką šio iš pažiūros paprasto dalyko. Gal literatūrą, televiziją, ar pavyzdžius žmonių, kuriuos mato aplink, svarbiausia, kad vaikas suprastų, jog neverta jaudintis, kai kažkas nepavyksta – juk pasiseks kitą kartą.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Justinas Jarutis: kiekviena pagauta banga yra svajonių banga

1515677093-85700

Luko Griciaus nuotr. / Justinas Jarutis

Roko muziką mėgstantiems Justino Jaručio, grupės „Freaks on Floor“ vokalisto, pristatinėti nereikia. Tiesa, šių metų pradžioje Justinas pristatė savo solinį pop country stiliaus kūrinių albumą, o savo sąskaitoje atlikėjas dar turi ir įdainuotų šokių muzikos hitų. Ar be muzikos Justino gyvenime yra daugiau mėgstamų veiklų? Pasirodo, yra – banglentės. Lietuvoje oro temperatūrai mušant rekordus, o Justinui besiruošiant savo soliniam koncertui, kuris įvyks rugpjūčio 9 dieną, Vasaros terasoje, Vilniuje, pakalbinome atlikėją apie bangas ir banglenčių sportą.

Ar toli reikia keliauti norint rasti geriausias bangas? Galbūt jų galima rasti ir visai čia pat – Lietuvoje?
Šiuo metu bangas gaudau Melnragėje, Lietuvoje. Šis sezonas ne toks geras, kaip praėję keli, bet karts nuo karto bangų būna. Ir visai nemažų. Iš tikro, norint pasilinksminti, didelių bangų nereikia. Reikia noro ir tinkamos lentos.

12122867_10153045257505740_7348758911027409333_n.jpg

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Ar teisingas posakis „gaudyti bangas“? Ar taip sako banglentininkai ir kodėl? Galbūt bangų nereikia gaudyti, o su jomis reikia susidraugauti?
Manau, „gaudyti bangas“ yra labai teisingas posakis, nes jas sunku sugauti, kaip kokią musę ar žuvį. Ne visada žinosi, kur banga lūžta, reikia kartais žaisti katės ir pelės žaidimą. Tai labai įdomus procesas.

Ar būna nedraugiškų bangų?
Tikrai būna. Keletą esu pagavęs ir nuo jų gavęs tai per smakrą nuo lentos, tai buvau sumaltas po vandeniu ir atsimušęs į dugną. Visko būna.

12042646_10206070113817456_3719719280826728002_n

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų draugystė su banglenčių sportu?
Mano draugystė prasidėjo 2012 m. vasarą „Surfcamp“ festivalyje Monciškėse. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet išaugo į tikrą aistrą (šypsosi).

Kas Jus žavi, traukia, patinka banglenčių sporte?
Mane labiausiai žavi keletas aspektų: tai yra gyvenimo būdas labiau nei tiesiog sporto šaka. Banglenčių sportas yra labai sunkus užsiėmimas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų, o man iššūkiai patinka. Ir tas jausmas pagavus bangą, kurios prieš tai nepagavai, ir netikėtumo momentas – tai mane žavi.

Kokiam reikia būti, kad galėtum užsiimti banglenčių sportu? Ar visi gali čiuožti banglente?
Reikia noro ir laiko. Visi tai gali daryti ir mėgautis.

Indigo vasara_d

Knygoje „Indigo vasara“ vienas iš pagrindinių veikėjų, indėnas, sako:
– Jūs, baltieji, manote, kad galite viską, net vandenyną įveikti, – kalbėjo jis. – Bet jo negalima įveikti ar užvaldyti. Jame galima tik paskęsti.
Ar vis dėlto banglentininkai yra daugiau vandenyno draugai, ar užkariautojai?

Visapusiškai tik draugai. Vandenynas, jūra, ežerai mums duoda tiek daug, kad mes galime ir turime gerbti, mylėti ir saugoti tai. Rūpintis kaip tikri draugai.

Kokia yra Jūsų svajonių banga?
Kiekviena pamatyta, pranerta ir pagauta banga yra svajonių banga – man būti vandenyje yra svajonės išsipildymas (šypsosi).

Ačiū Justinui už atsakymus! O mes laukdami jo koncerto klausomės ne tik jo dainų, bet ir knygos „Indigo vasara“ grojaraščio. Jį galima rasti Spotify.

indigo spotify