Keturių dailininkių kurti porceliano puodeliai kuria gėrimo magiją

Sigutė Ach, Tania Rex, Vilija Kvieskaitė ir Raminta Jogminaitė – dailininkės, kurių piešiniai puošia naująją „Nieko rimto“ porcelianinių puodelių kolekciją. Apie porcelianą, piešimą, kavos ir arbatos gėrimo magiją kalbamės su įkvepiančiomis ir žaismingomis dailininkėmis.

DSC_0672+

Koks vaizdinys jums išnyra prieš akis, kai išgirstate sakant „kavos ar arbatos puodelis“?

Sigutė Ach: Žiūrint, kokios kavos ir kokios arbatos. Stiprus lašas espresso ar didelė latė. Juoda arbata su citrina ar kolekcinis kinų ulongas? Abu gėrimai turi didžiulę istoriją, ritualus ir indus. Skaitydama šį klausimą renkuosi variantą „Klasikinė popiečio kava su mielu žmogumi ir pusvalandžiu laiko“, tad ant stalo – du spalvingi vidutinio dydžio porcelianiniai puodeliai ir kas nors skanaus.

Tania Rex: Tai ankstyvas rytas, kai namiškiai dar miega, kai namie dar tylu ir ramu, o aš jau pradedu savo dieną. Virtuvėje prie lango gurkšnoju kavą ir dėlioju šios dienos darbus.

DSC_0640+Vilija Kvieskaitė: Pirmiausia gal ne vaizdinys, bet kvapas. O tada ir vaizdas, garuojantys puodeliai ant nedidelio apvalaus stalelio.

Raminta Jogminaitė: Ankstus rytas, saulė brėkšta, fone groja rami muzika. Su kiekvienu kavos gurkšniu mintys darosi skaidresnės, o nuotaika pakilesnė. Su paskutiniuoju gurkšniu atsistoji ir tari sau: „Šiandien bus nuostabi diena.“

Ar žinote, kokia yra porcelianinio puodelio atsiradimo istorija? O jeigu reikėtų ją sukurti, kokia ji būtų pagal jus?

Sigutė Ach: Su porcelianu viskas tobula nuo pat pradžių – jis toks gimė. Tolimoje Kinijoje buvo rastas žemėje ir prijaukintas ugnimi. Jis vertas visų apie jį sukurtų legendų.

Tania Rex: Tikriausiai pirmąjį porcelianinį puodelį išžiedė beviltiškai aukštuomenės damą įsimylėjęs jaunuolis puodžius, kuris norėdamas gauti damos palankumą padovanojo jai lengvą, baltą ir grakštų, kaip ji pati, puodelį. Gal iš tikrųjų buvo ir ne taip, bet mane tokia istorija visai įtikintų.

Ką mieliau geriate: kavą, arbatą ar kakavą? Gal skiriasi šių gėrimų gėrimas pagal dienos metą ar metų laikus?

DSC_0038

Sigutė Ach: Ryte stiprią kavą, vakare – žolynų arbatą. Kiekvieną kartą tai – maži burtai. Aš tikiu, kad ruošiant gėrimą svarbu viskas – vanduo, augalas, žmogus, vieta ir laikas.

Tania Rex: Aš tiesiog dievinu juodą kavą. Tai mano pats mėgstamiausias gėrimas. Kai kas nors man būnant svečiuose paklausia: „Gal norėtum kavos?“, atsakau: „Visada!“ O ir savo ryto bei darbo prie iliustracijų neįsivaizduoju be kvapnios kavos puodelio.

Vilija Kvieskaitė: Man visi gėrimai patinka. Gal kakava yra toks žiemiškas ir kalėdinis gėrimas, ypač su kalnu grietinėlės. Kava labiau asocijuojasi su darbine aplinka, o arbata kiekvienai dienai ir progai.

Ar galima pagal žmogaus mylimiausią puodelį spręsti apie žmogų, koks jis yra?

Sigutė Ach: Galima bandyti spręsti ir tikrai labai įdomu tą daryti, bet teisingą atsakymą kažin ar gausime. Žmogus – sudėtingas, nepaprastas ir dažnai turi kelis mylimiausius puodelius, nepanašius vienas į kitą. Pavyzdžiui, jei puodelis storasienis, sunkus ir talpus. Gal jį renkasi stačiokas, ūkiškas žmogus? O gal labai trapus, jautrus žmogus, kuriam toks kapitališkas indas suteikia saugumo, stabilumo pojūtį. Ne kartą esu mačiusi didelių gabaritų žmones su trapaus porceliano mažyčiais indais rankose…

Tania Rex: Puodelis, iš kurio kasdien geri kavą ar arbatą, yra tarsi asmeninis aksesuaras. Man patinka gražūs daiktai, estetiškos smulkmenos, todėl dažnai keičiu savo puodelius. Nes iš gražaus ir naujo puodelio gerti dar smagiau!

Ar turite savo mėgstamą kavos ar arbatos gėrimo ritualą? Koks jis?

Sigutė Ach: Saulei leidžiantis užsiplikau kiniško ulongo į plonytį, kartais visiškai skaidrų puodelį ir pastatau jį vėsti taip, kad matyčiau, kaip saulės šviesa po truputį išeina. Tai gilios ramybės akimirkos. Vos keletą kartų per metus pavyksta taip pabūti, bet tai užpildo ilgam.

Tania Rex: Neįsivaizduoju darbo dienos be kavos. Visada prieš prisėsdama prie kompiuterio pirmiausiai užsiplikau kavos. Tada su pirmais gurkšniais ateina ir įkvėpimas.

DSC_0250 copy+

Vilija Kvieskaitė: Man patinka ritualas, kai arbatos ar kavos puodelis paskanina ir papildo įdomų pokalbį.

Raminta Jogminaitė: Mano ritualas susideda iš trijų dalykų: ramios muzikos, knygos ir, žinoma, kavos. Prieš pasineriant į dienos darbus, tiesiog privalu bent pusvalandį skirti savotiškai meditacijai: susitelkti, kažkam mintimis padėkoti ir teigiamai nusiteikti viskam, ką diena yra paruošusi.

Iš kokio puodelio dažniausiai geriate kavą ar arbatą?

Sigutė Ach: Jei rytas šiltas, iš atviro, kaip dubenėlis. Jei šalta – iš storasienio ir ryškiai dekoruoto. Ir visad – iš porcelianinio. Man patinka matyti, kaip bundanti šviesa persišviečia puodelio sienelėse.

Tania Rex: Turiu porą savo mėgstamų puodelių. Vienas skirtas kavai, jis mažesnis, kitas – didelis „poniškas“ puodelis, skirtas arbatai su pienu. Šiandien – tai pilkšvų atspalvių puodeliai su gėlių ornamentais.

DSC_0312Ar tiesa, kad geriant gėrimą iš mėgstamo puodelio ir gėrimas tampa skanesnis? Kaip manote, kodėl taip atsitinka?

Sigutė Ach: Tai labai senas žmonijos atradimas. Ne veltui ritualiniams indams, karališkoms taurėms, kvepalams, vaistams ir kitokiems svarbiems skysčiams buvo ieškoma ypatingos formos. Kaip ir pastatams ar svarbiems, turinį transliuojantiems papuošalams. Forma turi jėgą įkūnyti tai, kas nematoma, subtilu. Harmoninga forma perduos savo kokybę tam, kas joje yra. Tai sakralios geometrijos, kurios daug pavyzdžių turime sakralioje architektūroje, poveikis. O indas – mažoji architektūra. Iš mylimo indo geriant, gėrimas ne tik skanesnis, jis gydantis, atkuriantis, saugantis. Tai labiausiai prieinam magija. Burtai be burtų.

Tania Rex: Tikrai taip. Nes kavos gėrimas – tai ritualas. Ir čia kiekviena smulkmena svarbi.

Vilija Kvieskaitė: Tiesa. Man atrodo, taip gali nutikti ne vien su puodeliais. Taip tiesiog jaukiau.

Raminta Jogminaitė: Tikra tiesa. Net kai keliauju, vienas iš būtinų daiktų, kurį imuosi su savimi, yra puodelis. Manau, taip yra dėl to, kad su tam tikrais daiktais, kurie mums yra gražūs ar tiesiog patinka, laikui bėgant tampame lyg draugai, imame su jais sieti teigiamas emocijas ir prisirišame prie jų.

Puodelis_Vilijos Kvieskaites

Visos turite patirties kuriant knygas, atvirukus, darbo knygas. Kuo sunkiau, lengviau ar įdomiau kurti piešinius puodeliams?

Sigutė Ach: Piešinys ant puodelio – tūrinis, tai jau ne popieriaus lapelis, kuris atsiveria žiūrovui visas vienu metu. Tai tarsi maža scena, kurioje išdėliotas veiksmas atsiskleis žmogaus delnuose, kai jis sukios puodelį delnuose. Buvo smagu pasinaudoti tokia karuselės kompozicija ir sukurti vieną herojų vienoje pusėje, o kitą – kitoje. Arba vienoje pusėje rudenį, kitoje – pavasarį.

Tania Rex: Kurti puodelį nėra sunkiau ar lengviau nei, pvz., atviruką. Vienintelis skirtumas, kad tai trimatis objektas, tad turi gerai apmąstyti piešinį, kad puodelis gražiai atrodytų iš visų pusių.

Vilija Kvieskaitė: Labai įdomu pamatyti savo iliustracijas ne ant popieriaus, o ant tūrinio objekto. Tai dekoruojant puodelius ir galvoju apie tai, iš kurios pusės geriausiai matosi iliustracija, kokiu kampu žmogus matys puodelį laikydamas jį už rankenėlės ir panašiai.

Ar galima skirstyti puodelius į rudeninius, žieminius, vasarinius ir pavasarinius?

Sigutė Ach: Manyčiau, juos galima skirstyti ir į daug daugiau rūšių. Pavyzdžiui, į puodelį, kai esu laiminga, arba į puodelį, kai smagu murkti. Arba į puodelį, iš kurio geriu laimėjimo kavą. Tiesa ta, kad visai neaišku, kas bus pavaizduota ant puodelių, nes piešinį pasirenkame širdimi, o vėliau sukuriame tam prasmę. Tad žaliais katinėliais puoštas gali būti ir pavasario puodelis, ir žiemos, kai to žalumo labai norisi.

Kokiems žmonėms skirti jūsų kurti puodeliai?

DSC_0532

Sigutė Ach: Mano visa kūryba labai „niekorimtiška“, tad, matyt, mano puodeliai džiugins spalvas, jaukumą, juokingus personažus mėgstančius žmones.

Tania Rex: Visada prieš pradėdama iliustraciją, nesvarbu, ar tai atvirukas, ar puodelis, stengiuosi įsivaizduoti žmogų, kuriam ji bus skirta. Mano naujasis puodelis tarsi pratęsimas „damų kolekcijos“, kurią kūriau specialiai „Nieko rimto“. Tad jis, kaip ir pirmasis, labiausiai skirtas romantiškai asmenybei, moteriai, mėgstančiai jaukiais vakarais skaityti knygą, puoštis ilgomis suknelėmis, eiti į pasimatymus, gauti gėlių iš mylimo žmogaus ir… gerti skanią, kvapnią kavą.

Vilija Kvieskaitė: Manau, kad žaismingiems, keliaujantiems (nemažai puodelių iš kolekcijos skirti neštis kartu su savimi), žaidžiantiems.

Raminta Jogminaitė: Žmonėms, mylintiems Vilnių. Tiems, kurie grožisi šiuo miestu ir jaučiasi laimingi čia gyvendami. Juk mes visi savaip tampame šio gražaus miesto dalimi: su savo šypsenomis, gera nuotaika, pagarba miesto aplinkai.

Ačiū!

Reklama

Sigutės Ach personažai atgijo Lietuvos monetų kalyklos medalionuose

Nuo šiol Sigutės Ach personažus bus galima rasti ir medalionų pavidalu. Lietuvos monetų kalykla liepos mėnesį išleido tris žalvarinius auksuotus medalionus ir vieną sidabrinį. Šia proga menininkė pasidalino mintimis, kam skiria medalionus, kur slypi talismanų galia ir ką ji žada nuveikti per paskutinį vasaros mėnesį.

Sigute su karvytemisJūsų kūrinių kraitį papildė dar vieni – medalionai. Kuo jų kūrimas skyrėsi nuo atvirukų piešimo ar knygų iliustravimo?

Šie medalionai – neeiliniai aksesuarai, kuriuos pagal mano piešinius kūrė Lietuvos monetų kalyklos metalo plastikos meistrai. Todėl, nors iš mano pusės tereikėjo kokybiško piešinio, jaučiuos išmėginusi kažką nepaprasto. Mane sužavėjo galimybė savo personažus pamatyti kaip papuošalus. Dabar, matydama rezultatą, esu maloniai nustebinta gražiu ir kokybišku darbo atlikimu, skoningu medžiagų parinkimu, dailiu įpakavimu. Džiaugiuosi, kad šie mažo tiražo medalionai jau gali apsigyventi arti žmonių širdžių.

Ar Karvytė, Avelė ir Švelnukas buvo kurti galvojant apie konkrečius žmones? Galbūt Švelnukas labiau tiktų žmonėms, pasiilgusiems jaukumo, o karvytė – šėlionių?

Medalionų puošimui išrinkome mano „pačius pačiausius“ herojus: avelę, švelnuką, karvytę ir angelėlį. Jie mano kūryboje pasirodo nuolat, tarsi visos mano nerimtos filosofijos leitmotyvas.

Karvytė – linksma, kūrybiška, pakylėta. Ji simbolizuoja subtilių dalykų įkūnijimą. Ne veltui ji – leidyklos „Nieko rimto“ simbolis. Tekstas, gimstantis rašytojo vaizduotėje, tampa apčiuopiamu knygos puslapiuose ir įgauna jėgą keisti pasaulį. Šį medalioną skiriu linksmiesiems kūrėjams.

LMK_Sigute-Ach_FB-karusele_1080x1080_4

Lietuvos monetų kalyklos nuotrauka

Švelnukas – tai dovana tam, kam reikia švelnumo. Arba jo yra labai daug širdy ir atėjo laikas dalintis. Tai itin jautri ir nuoširdi būtybė, lydinti mane nuo pat kūrybinio kelio pradžios.

Avelė taip pat ganosi mano kūrybos pievose seniai. Perskaičius „Mažąjį princą“ susižavėjau jo prašymu nupiešti avį ir piešiau visokias aveles. Žinoma, jos netiko, be to, princas savąją Avelę jau turėjo dėželėje su skylute. Tad manosios liko man. Jos su sparnais ir, manau, tiktų tiems, kas vaikšto pasakų pievomis.

O kas labiausiai džiaugtųsi gavęs Angelo medalioną?

Angelas mano kūryboje labai žmogiškas. Galima sakyti, kad tai – sparnuotumo būsenos simbolis. Atvirumas stebuklui, tarsi būtum atidaręs širdies kambarėlio langą į devynis pavasarius.

Ar tikite talismanų galia? Galbūt turite savo talismaną, nešantį Jums laimę?

Talismanais kaip daiktais nelabai tikiu, bet tikiu žodžio ir veiksmo galia. Ir jei su meile draugas man įteikia akmenėlį, nešioju jį kišenėje metų metus, jausdama, kad esu saugoma, mylima.

Tas pats ir su šiais gražiais medalionais. Jie – indai, į kuriuos reikia įpilti nuoširdų meilės turinį.

Jūsų palinkėjimas prie medalionų – kad jaukumo ir gyvenimo džiaugsmo širdis pripildytų sparnuotos būtybės. Kokie maži dienos džiaugsmai pripildo laimės Jūsų širdį?

Laimės nebeieškau, kažkada ją nusipiešiau. Ji lyg paukštė susisuko lizdą širdy ir kartais gieda. O aš stengiuos gyvent taip, kad laimės paukštelis gerai jaustųsi. Rytais nusišypsau, išgeriu kavos, paskaitau mėgstamą knygą. O vasarą gyvenu kaime ir būna dienų, kai pati jaučiuosi esanti laimės paukšteliu.

Karvytė.jpgKas dar turėtų nutikti šią vasarą, kad galėtumėte rudenį sakyti, kad ši vasara buvo tokia, apie kurią svajoti galima?

Iki rudens liko rugpjūtis, o tai reiškia, kad ims kristi obuoliai ir žvaigždės, soduose apsigyvens tyla, nes išsiperėję paukšteliai nebečiulba pavasario giesmių. Atslinks minkšti rūkai ir taip saldžiai gnybtelės širdį švelnus ilgesys kažko… ko? Gal amžinybės, gal namuose kepamo obuolių pyrago. Aš žinau, kad bus ir tas, ir tas. Kaip visad, optimistiškai tikiuos, kad pyragas bus pirmiau.

Kava ir puodelis. Ar svarbu, kokį pasirinksite?

Sunkiai įsivaizduojame rytą be kvapnios kavos ar arbatos puodelio. Tai tampa kasdieniu ritualu. Indas, iš kurio geriame, mūsų dėmesį patraukia tik tada, kai kažkas su juo negerai. Tačiau, matydami išskirtinės spalvos, formos ar ypatingo dydžio puodelį parduotuvės vitrinoje, paprastai sustojame. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad gražus puodelis – dar ne viskas. Kavos indo forma turėtų būti funkcionali ir tinkama būtent tos rūšies gėrimui, jeigu iš tiesų norime kokybiško kavos gėrimo ritualo. Skirtingi kavos ruošimo ekspertai Vilniuje akcentuoja šiek tiek skirtingus dalykus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Ar turi įtakos kavos gėrimo kokybei tai, kokiuose induose ji patiekiama?

 Huracan Cafe:

Kavos gėrimo kokybei įtakos daugiau turi barista, kaip jis tą gėrimą ruošia, kaip įpila… Pats indas subjektyvu – vienam patinka siauri, kitam platūs, plonasieniai, storasieniai, stiklas ar porcelianas… Kiekvienoje įstaigoje yra žmogus, kuris nusprendžia, koks tas indas turi būti, ir tas, kas nusprendžia, gali pasakyti, kad tokie indai ir yra puikiausi.

Mano nuomone, teisingiausias indas yra toks, kuris gerai palaiko gėrimo temperatūrą, malonus lūpoms, t. y. be faktūros ir su storoka sienele… Kavai su pienu geriau į gylį nei į plotį, o juodai ar brew kavai – platesnis, nes jame geriau atsiskleidžia kavos kvapai ir skoniai.

StrangeLove Coffee:

Bet kokio gėrimo kokybė visų pirma priklauso nuo jo ingredientų ir paruošimo profesionalumo. Jei indo kokybė daro įtaką gėrimo ingredientų kokybei, tuomet, be abejonės, indas padarys įtaką ir pačiam gėrimui. Toks klausimas dažniausiai gali kilti lyginant kavą išsinešti popieriniuose puodeliuose ir gerti ją iš klasikinių keraminių puodelių. Jei kalbame apie aukščiausio lygio kavos kokybę ir profesionalumą ją ruošiant, tuomet būtent tam skirtų specializuotų indų pasirinkimas yra estetinis žaidimas, kuris priklausomai nuo receptų ir konceptų padeda vienaip ar kitaip atskleisti kavos skonį.

Ar skirtingai kavai pateikti reikalingi skirtingi indai (dauguma težino espresso, capuccino puodelius, galbūt yra daugiau)?

Huracan Cafe:

Indai nebūtinai turi būti skirtingi, skirtis turi tūriai, priklausomai nuo gėrimo technologijos. Espresso ar juodos kavos indas turi būti apie 50 % talpesnis už pačio skysčio tūrį, kad būtų patogu nešti, liktų vietos ir aromatui. O nepilnas indas kavai su pienu nėra gerai.

StrangeLove Coffee:

Indų variantai tik patvirtina tų pačių gėrimų receptų ir jų pateikimo įvairovę. Kalbant apie klasikinius ir populiariuosius gėrimus – taip, jie turi atitinkamus skirtingus indus ir net jeigu šiuolaikinėje kavos kultūroje kavos meniu yra ženkliai išsiplėtęs ir praradęs aiškias ribas, vis vien galima išskirti kelias kategorijas, į kurias suskirstomi visi kavos gėrimai: espresso, cappuccino, latte ir kokteiliai. Bet tai galioja tik jei kalbame apie klasikinį kavos pateikimą, o ne kavą išsinešti.

Kokią svarbą lietuvis, pirkdamas kavą, teikia estetinei jos išvaizdai? Ar išreiškia pastabas, jeigu, jo nuomone, gėrimas atrodo ne taip estetiškai, kaip buvo tikimasi?

StrangeLove Coffee:

Svarbiausia, kad gėrimo serviravimas būtų švariame puodelyje, tuomet jokių klausimų neiškyla. Lengviau yra nustebinti gražiai paruošta kava. Žmonės dažniau linkę išreikšti pozityvias pastabas apie estetišką (ypač pieniškų) kavų paruošimą, nes dauguma dar net nesitiki, kad kavos ruošimas gali būti toks profesionalus ir net meniškas. Kalbant atvirai, dažnam lietuviui (ir šiaip, pasaulio žmogui) egzistuoja tik dvi kavos – juoda ir su pienu. Ne kavos profesionalui netgi jos abi dažnai atrodo panašiai, taigi klausimas dėl estetinio įsivaizdavimo neatitikimo irgi nekyla. Ilgas kelias mums dar iki tokių kavos kultūros miestų kaip Londonas ar Melburnas.

Gal pasidalintumėte gudrybėmis, padedančiomis susikurti tobulą kavos gėrimo ritualą namų sąlygomis?

StrangeLove Coffee:

Mūsų manymu ir pačių patyrimu, geriausiai kavos ritualą namie sukuria investavimas į rankinį kavos malūną ir kokybiškas šviežias kavos pupeles. Net jei norėsite kiekvieną rytą paprastų paprasčiausiai plikyti kavą puoduke, turėsite skirti papildomas 1–2 minutes tą kavą šviežiai susimalti. Papildomos pastangos visuomet sukuria papildomą pasitenkinimą. Kitas svarbus dalykas – kad kavos pupelės tikrai būtų šviežios ir vanduo, skirtas plikyti kavai, nebūtų verdantis. Jei tik norėsis konkrečių patarimų, kaip ir į ką atkreipti dėmesį ruošiant kavą namuose – užsukite pas mus, visuomet padėsime.

Ekspertai teigia, kad svarbiausia geriant kavą namuose – dėmesys smulkmenoms. Espresso, latte, capuccino ar kitokios kavos mėgėjai turėtų kavai rinktis skirtingo dydžio ir formos puodelius, pačią kavą ar kavos pupeles pirkti atsakingai. Tokiu būdu bus sukurtas tobulas kavos gėrimo ritualas tiesiog namuose. Visokio tipo kavai tinkančius ir išskirtinio dizaino puodelius siūlo leidykla „Nieko rimto“. Papuošti garsių dailininkų piešiniais, skirtingų dydžių ir formų, skirti ne tik kavai gerti namuose, tačiau ir išsinešti – kavos indai, atitinkantys skirtingų žmonių skirtingus poreikius.

Su tatuiruotėmis Lietuvos vaikų ir jaunimo centre

Šiek tiek lietingą, bet ir saulėtą balandžio 1 dienos popietę nuvykome į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą. Kaip tik tuo metu ten jau antrus metus vyko respublikinis teatrų festivalis „Žodžiai“. Visą dieną įvairaus amžiaus mokiniai iš visos Lietuvos vaidino ir džiugino publiką įdomiais pasirodymais. Per pertrauką, mes visus pasikvietėme į teniso salę. Ten visų laukė šypsenos, didžiulis plakatas ir, svarbiausia, daug laikinų tatuiruočių ir dubenėlių su vandeniu. O tada jau ėmėmės darbo. Kokie rezultatai?

Ačiū, kad užplūdote mus! Iki kito renginio. :)
Visas nuotraukas galite rasti paspaudę ČIA

 

Apie Mervi Lindman

Skaitytoja Agnė, kuri jau ne pirmą kartą mūsų tinklaraštį pildo savo įrašais, šį kartą nusprendė papasakoti apie Mervi Lindman. Jei nesate tikri, kur girdėjote šios autorės vardą, tuomet tikrai suprasite, apie ką kalbame, jei paminėsime Pupulę, Milę ir Ingridą. Bet apie viską lai pasakoja Agnė.

Pieštos, linksmos, smalsios, vietoje nenustygstančios mergaičiukės, išsitaršiusiomis kasytėmis, nusmukusiomis kojinėmis – kas visas jas sieja? Sakyčiau, Mervi. Mervi Lindman − geroji iliustratorė iš Suomijos. Tai ji mums nupiešė Pupulę, Milę ir Ingridą.

Tiina Nopola ir Marvi Lindman. Nuotrauka: Peltimikko

Tiina Nopola ir Marvi Lindman. Nuotrauka: Peltimikko

Pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su M. Lindman įvyko 2008 m., kai leidykla „Nieko rimto“ išleido įsimintiną knygą „Drąsioji Pupulė“ (beje, suomiškai Pupulė žinoma kaip Memmuli, bet reikia pripažinti, kad vertėja Viltarė Urbaitė parinko labai labai gerą vardą). Tai istorija apie mažutę mergaitę, kuri labai nori būti drąsi, bet išeina vis priešingai – jos vaizduotė sukuria daug įvairių ir juokingų baimių: krokodilą klozete, atakuojantį kisielių, putų pabaisą, galop pačią didžiausią – tamsą. Šioje knygoje gyvena labai graži ir teisinga mintis: tik drąsiausieji prisipažįsta, kad bijo. Tai padeda įveikti visas baimes.

Po kelerių metų sulaukėme ir lietuviškai išverstos knygos „Pupulė pabėga į cirką“, kurioje mažylė bando pasprukti nuo prailgusios kasdienybės, nuolat užimtų tėvų ir rasti linksmybių kupiną vietą, kur visas dėmesys, žinoma, jai – nepakartojamai Pupulei. Pastebima, kad dažnuose namuose ši knyga laikoma garbingoje vietoje, gerokai suskaityta ir jau suremontuota (tiesa?).

„Pupulė pabėga į cirką“

„Vaikai turi dovaną matyti savaip, mes tai praradome užaugdami. Jie gyvena tarp realybės ir fantazijos, kitaip mato daiktus, kuria naujus dalykus ir istorijas. Kaip nuostabu būtų žvelgti vaiko akimis ir taip pamatyti pasaulį, perskaityti tą pačią istoriją“, − sako iliustratorė, paklausta, kodėl pasirinkto iliustruoti knygas vaikams.

Mervi Lindman gimė 1971 m. balandžio 5 d. Espo mieste (netoli Helsinkio). Ūgtelėjusi ji mokėsi sostinėje, menų ir teatro mokykloje, o piešti keliaudavo į Lahti miestą. Daug dėmesio skyrė drabužių ir kostiumų kūrimo menui. Ją ypač domino teatro kostiumai. Taigi prieš tapdama iliustratore, M. Lindman kūrė įvairias mielas dovanėles, drabužius vaikams ir jų mamoms, taip pat eksperimentinius drabužių modelius. Ir visus savo darbus stengėsi pripildyti šviesos ir pozityvumo, kurių nė vienam nebūna per daug.

Sulaukusi dukterų, stebėdama, kaip jos auga, Mervi Lindman kažkaip savaime pradėjo piešti mažutes, smalsias mergaites, atkakliai tyrinėjančias pasaulį. Taip atsirado Pupulė. Vėliau bendradarbiaudama su suomių rašytoja Tiina Nopola sukūrė Siiri. Lietuvių skaitytojams ši veikėja žinoma Milės vardu, o pirmąją jos nuotykių knygą „Milė ir trys Gustai“ 2012 m. pristatė leidykla „Nieko rimto“ (vertė V. Urbaitė). Vos pasirodžiusi knyga apie Milę (arba Siiri) sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio, o vėliau, žinoma, ir klausimų, kada gi bus antroji knyga. Taigi taip nuo 2002 m. beveik kasmet pasaulio skaitytojams pristatoma dar po vieną knygą, iš viso jų jau − 11. Ši veikėja turi tris draugus: didįjį Gustą, vidurinįjį Gustą ir mažąjį Gustą, kartu jie atranda naujų užsiėmimų: žaidžia futbolą, groja, rūpinasi žaislais ir nešvaria bičiule, siaučia sniege ir visa kita, be ko neapsieitų nė vienas tikras smalsūnas. Bet svarbiausia Milei – nepaliaujamai norėti šuniuko, nes jis yra tobuliausia, ko galima norėti. Tiesa, kartą jai tenka prižiūrėti dėdės virėjo šunytį, ir oho kaip nelengva tai padaryti, bet svajonė turėti savąjį nuo to nė kiek nesumažėja.

Iliustracija iš knygos „Milė ir trys Gustai“

Iliustracija iš knygos „Milė ir trys Gustai“

Trečia mergaitė, pažįstama mažesniems skaitytojams – Ingrida, o ją Mervi Lindman sukūrė dirbdama kartu su švedų rašytoja ir žurnaliste Katerina Janouch (leidykla „Nieko rimto“ šiais metais išleido „Ingrida. Laikas į lovytę“). Ingrida dar žinoma Ilonos ir Gretos vardais – padykę vertėjai irgi prie to prisidėjo. Taigi ši mažutė padeda vaikams suprasti būtiniausius dalykus: kodėl svarbu praustis, sveikai maitintis, daug judėti, kas yra gydytojas ir kodėl nereikia jo bijoti, galop ką galima nuveikti likus vienu du su tėčiu ir taip toliau.

Iliustracija iš knygos „Ingrida. Laikas į lovytė“

Iliustracija iš knygos „Ingrida. Laikas į lovytė“

Šiuo metu iliustratorė Mervi Lindman gyvena ir kuria gimtajame Espo mieste, o visai neseniai buvo išleista nauja knyga apie Milę, kuriai, regis, įdomiausia tapo žaisti mamą. Ir kol visi gėrisi nauja knyga, iliustratorė sėda piešti kitos. Jai labiausiai patinka piešti akvareliniais dažais ir guašu, o paskui piešinį baigti plonu permanentiniu rašikliu, taip suteikiant iliustracijai gyvumo ir šmaikštumo. Ir dar iliustratorei patinka tyliai sau būti, šiurinėti niekur neskubant, kalbėtis su vaikais.

Beje, ar žinote, kad 2010 m. Senamiesčio lėlių teatre režisierė Rita Urbonavičiutė su kolegomis pastatė vitražinių lėlių spektaklį „Drąsioji Pupulė“, o muziką sukūrė Markas Palubenka. Spektaklį galite pamatyti ir čia: http://youtu.be/pMgHSFMPa_Q

Apie kitokias akcijas….

Žodis „akcija“ šaukte šaukia apie nuolaidas, specialius pasiūlymus, dovanas. Tačiau yra ir kitokio pobūdžio akcijų. Kurių metu reikia ne imti, bet duoti pačiam. Duoti tiems, kuriems kažko reikia labiau nei mums. Būtent tokia yra mūsų leidyklos ir Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo rengiama kalėdinė akcija.

Jos principas paprastas: mes išleidžiame gražią, vertingą ir puikiai kalėdinėms dovanoms tinkančią knygą, Jūs ją dedate po Kalėdų eglute sau arba savo artimiesiems. Praėjus šventiniam laikotarpiui, mes viską suskaičiuojame ir dalis lėšų, gautų pardavus šią knygą, keliauja į fondą bei virsta knygomis, kurios pasiekia kaimo vietovių mokyklų bibliotekas. Prie kalėdinės akcijos prisideda ir tie, kurie perka specialiai jai skirtus kalėdinius atvirukus. Iš surinktų lėšų fondas ne tik perka knygas bibliotekoms, bet ir organizuoja įvairius renginius, nuveža remiamų mokyklų mokinius į spektaklius, baletą ar kitokius renginius.

Gyvenantys mažesniuose miesteliuose turbūt patvirtins, kad naujausios knygos ne visuomet yra lengvai prieinamos. Ne tik dėl to, kad galbūt arti nėra knygyno, bet ir dėl to, kad bibliotekų ištekliai yra labai kuklūs, o jų fondai pildosi itin lėtai. Kartu su A. Adamkienės labdaros ir paramos fondu mes stengiamės, kad ši situacija bent truputėlį pagerėtų. Prie to galite prisidėti ir Jūs:)

Skeptikams, kurie mano,jog panašūs paramos projektai neduoda realios naudos, siūlome paskaityti, ką mums papasakojo Kupiškio rajono Šepetos A. Adamkienės pagrindinės mokyklos direktorė Vanda Vanagienė.

Kiek metų dalyvaujate A. Adamkienės labdaros ir paramos fondo projekte?
Nuo pat fondo įsikūrimo pradžios. Jau 14 metų.

Ar Jūsų mokyklos mokiniai daug skaito? Ką apie tai sako lietuvių kalbos mokytojai?
Mūsų maža mokyklos bendruomenė (iš viso tik 86 mokiniai) labai mėgsta skaityti. Ypač pradinių klasių mokiniai. Lietuvių kalbos mokytojos pasakojo, kad daug skaito ir vyresnieji. Jie dažniausiai renkasi tas knygas, kurios yra reikalingos pamokai, tam tikro kūrinio analizei. Taip pat tas, kurias rekomenduoja perskaityti jau skaitę jų draugai ar mokytojai.

Žinome, kad prieš keletą metų mokyklų bibliotekų situacija buvo itin prasta. Ar kas nors pasikeitė?
Mūsų mokyklos biblioteka yra sujungta su kaimo bendruomenės biblioteka. Skaitytojai – visa kaimo bendruomenė. Ši biblioteka per metus labai kukliai pasipildo naujais leidiniais, nes lėšos vis dar minimalios.
Per bendradarbiavimo su fondu metus mokykla sukaupė nepakartojamą biblioteką – turime daugybę enciklopedijų, visus kūrinius, kuriuos rekomenduojame nagrinėti per literatūros pamokas.
Mokytojai neatsidžiaugia, kad gali skaityti naujausias ir populiariausias grožinės literatūros knygas. Fondo dovanotų knygų biblioteka įkurta paties fondo įrengtame kabinete. Tame pačiame kabinete mokiniai dirba su A. Adamkienės labdaros ir paramos fondo dovanotais kompiuteriais.

Kokius pokyčius Jūsų mokykloje lėmė fondo parama?
Labai sunku keliais žodžiais nusakyti poveikio esmę. Manyčiau, kad tiek metų bendradarbiaudami su fondu mūsų mokiniai susikrovė didžiulį intelektualinį bagažą. Jie turi galimybę ne tik skaityti naujas knygas, bet ir dalyvauti kūrybiškumą ir pilietiškumą ugdančiuose projektuose, lankytis spektakliuose, sporto ir meno šventėse. Turėjo progą netgi lankytis Prezidentūroje, susitikti ne tik su ponia Alma, bet ir Prezidentu Valdu Adamkumi…. Galėčiau vardinti ir vardinti.
Labiausiai įstrigo visų nepaprastų žmonių – Prezidento, Almos Adamkienės, taip pat fondo direktorės Sigutės Kačinskienės nepaprastas paprastumas. Mūsų mokykloje jie lankėsi keletą kartų. Pirmąsyk mes labai jaudinomės, bet jau pirmosios šypsenos, bendravimas nuėmė įtampą. Tą paprastumą, požiūrį į vaiką kaip asmenybę, mes jautėme visus ilgus bendradarbiavimo metus. Gal todėl pasirinkome įgyvendinti vertybėmis grįstą „Charakterio ugdymo“ mokykloje programą. Kaip ir Prezidentas, einame iš proto dėl ekologijos. Dvejus metus mūsų mokyklos mokiniai, kaip respublikos nugalėtojai, atstovavo Lietuvai Estijoje ir Portugalijoje tarptautiniuose konkursuose „Jaunimas Europos miškuose“. Mes visi jaučiame labai didžiulę atsakomybę savo vertybinėmis nuostatomis, veikla pateisinti visas tas nepakartojamas dovanas, kurias esame gavę.

100_2931

Mokyklos bibliotekėlė

Kad Kalėdos atneštų džiaugsmą ne tik fondo remiamoms mokykloms, bet ir Jums, leidykla kasmet stengiasi surasti išskirtinę knygą. Šiais metais ta ypatingoji, kalėdinei akcijai skirta knyga yra Franko L. Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Šią istoriją turbūt labiausiai išgarsino Keistuolių teatro spektaklis ir filmas „Geltonų plytų kelias“. Frazę „svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“ kartojome jau daugiau kaip 20 metų. Su ja spėjo užaugti kelios Lietuvos vaikų kartos, kartu su Dorote, Kaliause, Geležiniu Medkirčiu ir Liūtu geltonų plytų keliu traukusios  ne tik į Smaragdo miestą, bet ir savo svajonių link.

Iliustracija iš knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Iliustracija iš knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais ir veja tolyn širdgėlą bei slogučius. Šio šviesos ir lengvumo pojūčio savo iliustracijomis siekė ir knygos dailininkas – australas Robertas Ingpenas. Jis už savo kūrybą yra apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu, kuris vaikų literatūros srityje prilygsta Nobelio premijai ir yra teikiamas patiems geriausiems kūrėjams.

Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ pasakoja apie troškimus ir svajones, o, artėjant šventėms, apie juos vis dažniau imame galvoti ir mes. Juk su šventine nuotaika dažnai ateina noras būti bent šiek tiek geresniems, todėl linkime Jums gražaus Kalėdų laukimo laikotarpio ir kviečiame per tą laiką padaryti bent po vieną mažą gerą darbą!

VIENOS KNYGOS leidybos projektas. 3 dalis

Liepos mėnesį pradėjome pasakoti apie knygų leidybos virtuvę ir ankstesniuose „VIENOS KNYGOS leidybos projekto“ įrašuose kalbėjome apie tai, kaip atsiranda knyga. Ne bet kokia, o ypatinga, tokia, kurios išleidimo laukiame ir jam intensyviai ruošiamės. Prisiminti, ką rašėme anksčiau galite čia ir čia. O šiandien pasakojame toliau ir žodį suteikiame dizainerei Miglei.

Prieš pradedant kalbėti apie VIENĄ KNYGĄ norime pasveikinti Aistę, kuri teisingai atspėjo, kad VIENA KNYGA iš tiesų yra suomių rašytojo Timo Parvelos kūrinys „Elė ir draugai“. Sveikiname ir pažadame patį pirmąjį, tik iš spaustuvės atkeliavusį knygos egzempliorių! „Elė ir draugai“ knygynų lentynas pasieks jau lapkričio pradžioje! 

„Elė ir draugai“ viršelis

„Elė ir draugai“ viršelis

Migle, tau teko maketuoti įvairius dalykus: plakatus, skelbimus ir pan. O kuo išsiskiria knygų maketavimas?

Knygų maketavimas ypatingas tuo, kad gali pasijausti gerąja krikštamote, kuri išleidžia Pelenę į puotą. Tik šios istorijos veikėjai – knygos, kurios keliauja į spaustuvę. Apima malonus jausmas, kai žinai, kad, baigus maketuoti, dienos šviesą išvys dar viena nauja knyga. O kur dar tas neišpasakytas malonumas pačiam pirmam ją perskaityti…
Mane žavi žmonės, kurie mano, kad knygos maketavimas tėra „copy“ ir „paste“ funkcijos bei iliustracijų „pamėtymas“ keliose vietose. Jų pasaulis toks nesudėtingas ir elementarus:) Iš tiesų prie knygos gimimo dirba daug žmonių: autorius, vertėjas, redaktorius, korektorius, iliustratorius… Taigi, ta „copy-paste“ funkcija tampa gana atsakingu ir ilgu procesu.

O gal yra kokia vaikiškų knygų maketavimo specifika? Pavyzdžiui, papasakok, apie šrifto parinkimą?

Šrifto parinkimas priklauso nuo skaitytojo. Jei knyga skirta mažiausiems mūsų gerbėjams, tuomet stengiamasi, kad pirmosios jų knygutės būtų kuo lengviau skaitomos. Raidės turi būti aiškiai suprantamos ir didesnės. Jei skaitytojas pažengęs, galime šiek tiek paįvairinti šriftą, paimprovizuoti su teksto išdėstymu. Taip pat šriftas keičiasi nuo knygos turinio ir apimties. Juk labai storos knygos vaikus gąsdina:)

Kokie didžiausiai iššūkiai, dirbant su knygų iliustracijomis?

Pagrindinis iššūkis dirbant su iliustracijomis – nenuvilti dailininko ir nesugriauti jo sumanytos knygos vizijos. Juk dailininkas įdeda labai daug darbo į iliustracijas ir rūpinasi knygos likimu ne mažiau negu autorius. Su nekantrumu laukiu naujų knygų pasirodymo, nes vis tikiuosi susižavėti kokio nors, man dar nežinomo dailininko darbais ir pasisemti įkvėpimo.

Ar patiko „Elė ir draugai“? Esi viena iš nedaugelio jau perskaičiusių knygą, tad papasakok šiek tiek daugiau apie darbą su ja?

Man labai patiko žaismingos ir spalvingos Agnės Nananai iliustracijos. Manau, skaitytojai irgi bus patenkinti.
Timo Parvela įtikinamai rašo mažosios Elės vardu. Skaitydama knygą radau kelias pažįstamas situacijas ir stebėjausi: nejaugi visi vaikai tokie panašūs? Detektyvai iš prigimties.
Pats „Elės ir draugų“ maketavimas buvo kiek kitoks nei įprasta. Šįkart nepradėjau nuo balto lapo, nes didelę dalį maketo jau buvo padariusi dailininkė. Mano užduotis buvo suvesti koreguotą tekstą ir grąžinti į vietas kažkur nuklydusias iliustracijas.

Žinoma, geriau už žodžius kalba darbai (arba vaizdai), todėl kviečiame pasižvalgyti po dizainerio darbo vietą. Šiais laikais ji – kompiuterio ekrane:)