Justinas Jarutis: kiekviena pagauta banga yra svajonių banga

1515677093-85700

Luko Griciaus nuotr. / Justinas Jarutis

Roko muziką mėgstantiems Justino Jaručio, grupės „Freaks on Floor“ vokalisto, pristatinėti nereikia. Tiesa, šių metų pradžioje Justinas pristatė savo solinį pop country stiliaus kūrinių albumą, o savo sąskaitoje atlikėjas dar turi ir įdainuotų šokių muzikos hitų. Ar be muzikos Justino gyvenime yra daugiau mėgstamų veiklų? Pasirodo, yra – banglentės. Lietuvoje oro temperatūrai mušant rekordus, o Justinui besiruošiant savo soliniam koncertui, kuris įvyks rugpjūčio 9 dieną, Vasaros terasoje, Vilniuje, pakalbinome atlikėją apie bangas ir banglenčių sportą.

Ar toli reikia keliauti norint rasti geriausias bangas? Galbūt jų galima rasti ir visai čia pat – Lietuvoje?
Šiuo metu bangas gaudau Melnragėje, Lietuvoje. Šis sezonas ne toks geras, kaip praėję keli, bet karts nuo karto bangų būna. Ir visai nemažų. Iš tikro, norint pasilinksminti, didelių bangų nereikia. Reikia noro ir tinkamos lentos.

12122867_10153045257505740_7348758911027409333_n.jpg

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Ar teisingas posakis „gaudyti bangas“? Ar taip sako banglentininkai ir kodėl? Galbūt bangų nereikia gaudyti, o su jomis reikia susidraugauti?
Manau, „gaudyti bangas“ yra labai teisingas posakis, nes jas sunku sugauti, kaip kokią musę ar žuvį. Ne visada žinosi, kur banga lūžta, reikia kartais žaisti katės ir pelės žaidimą. Tai labai įdomus procesas.

Ar būna nedraugiškų bangų?
Tikrai būna. Keletą esu pagavęs ir nuo jų gavęs tai per smakrą nuo lentos, tai buvau sumaltas po vandeniu ir atsimušęs į dugną. Visko būna.

12042646_10206070113817456_3719719280826728002_n

Nuotrauka iš asmeninio Justino Jaručio albumo.

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų draugystė su banglenčių sportu?
Mano draugystė prasidėjo 2012 m. vasarą „Surfcamp“ festivalyje Monciškėse. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet išaugo į tikrą aistrą (šypsosi).

Kas Jus žavi, traukia, patinka banglenčių sporte?
Mane labiausiai žavi keletas aspektų: tai yra gyvenimo būdas labiau nei tiesiog sporto šaka. Banglenčių sportas yra labai sunkus užsiėmimas, reikalaujantis daug laiko ir pastangų, o man iššūkiai patinka. Ir tas jausmas pagavus bangą, kurios prieš tai nepagavai, ir netikėtumo momentas – tai mane žavi.

Kokiam reikia būti, kad galėtum užsiimti banglenčių sportu? Ar visi gali čiuožti banglente?
Reikia noro ir laiko. Visi tai gali daryti ir mėgautis.

Indigo vasara_d

Knygoje „Indigo vasara“ vienas iš pagrindinių veikėjų, indėnas, sako:
– Jūs, baltieji, manote, kad galite viską, net vandenyną įveikti, – kalbėjo jis. – Bet jo negalima įveikti ar užvaldyti. Jame galima tik paskęsti.
Ar vis dėlto banglentininkai yra daugiau vandenyno draugai, ar užkariautojai?

Visapusiškai tik draugai. Vandenynas, jūra, ežerai mums duoda tiek daug, kad mes galime ir turime gerbti, mylėti ir saugoti tai. Rūpintis kaip tikri draugai.

Kokia yra Jūsų svajonių banga?
Kiekviena pamatyta, pranerta ir pagauta banga yra svajonių banga – man būti vandenyje yra svajonės išsipildymas (šypsosi).

Ačiū Justinui už atsakymus! O mes laukdami jo koncerto klausomės ne tik jo dainų, bet ir knygos „Indigo vasara“ grojaraščio. Jį galima rasti Spotify.

indigo spotify

Reklama

Ką dovanoti, kai nežinai, ką dovanoti?

_DSC0027

Gavus kvietimą į šventę, pirminį džiugesį dažnai pakeičia susirūpinimas – ką nešti dovanų? Argi nėra pažįstama situacija, kai draugai suka galvas dėl gimtadienio dovanos draugui, giminaičiai mąsto, ar jaunavedžiams dovanoti grynųjų pinigų, ar vis dėlto porcelianinį servizą? Dar krikštynos, Kalėdos, Valentino diena, išleistuvės, įkurtuvės – progų tiek, kad vos telpa į kalendorių. Ar yra universalių dovanų, kurios tiktų visoms progoms? Ar grynųjų pinigų dovanojimas tikrai reiškia, kad renkant dovaną buvo nueita paprasčiausiu keliu?
_DSC0056Dovanos nemažai pasako apie jus. Visų pirma, ką jūs žinote apie žmogų, kuriam renkate dovaną. Ar įsiklausote į tai, ką jis mąsto, kuo domisi, apie ką svajoja? Ar skiriate dėmesio dovanų įpakavimui ir atviruko užrašymui? Kaip jūs pats priimate dovanas, kaip reiškiate dėkingumą už jas? Nors atrodytų, kad dovanų dovanojimas yra tik atitinkamų žmonių tarpusavio reikalas, tačiau į dovanojimo procesą gilinasi ir  antropologai, ir sociologai, ir psichologai. Dar praėjusio amžiaus pradžioje prancūzų sociologas ir antropologas Marselis Mosas parašė veikalą „Esė apie dovaną“, kuriame buvo pristatytos dovanojimo praktikos archajiškose bendruomenėse. Stebina tai, kad jo įžvalgos ir šiandien padeda geriau suvokti dovanojimo prasmę. Kalbant apie dovanas, kiekvienas visuomenės narys, turi tris pareigas: dovanoti, priimti dovaną ir atsakyti į dovaną. Taip išsaugomi stabilūs santykiai tarp bendruomenės narių. Žinoma, dovanos gali turėti neigiamą pusę ir tarpusavio santykius tik pabloginti. Daiktai gali būti dovanojami tam, kad įžeistų, dovanos gali būti atmestos, nepriimamos. Kaip išrinkti dovaną, kad ji neapkarstų tam, kuris renka ir tam, kuris dovaną gauna? Būtina gerai apsvarstyti kelis aspektus.

Dovanos gavėjas
Atskaitos taškas, nuo kurio reikėtų pradėti galvoti apie dovaną, yra jos gavėjas. Ką jis mėgsta, ko nemėgsta, kuo ir kaip gyvena. Juk nereikėtų dovanoti balkoninių gėlių tiems, kurie neturi balkono, arba skrydžio parasparniu tiems, kurie turi stiprią aukščio baimę. Požiūris, kad reikėtų dovanoti tai, ką pats norėtum gauti, nėra visiškai teisingas. Visi žmonės yra skirtingi, todėl jeigu jūs tikrai nenorėtumėte gauti puodų rinkinio, visiškai nereiškia, kad mėgstantys gaminti draugai juo nesidžiaugtų. Dėmesio centre čia – dovanos gavėjas.

Proga_DSC0040
Progų dovanoms yra be galo daug, tačiau dovanoti galima ir visai be progos. Kai esate kviečiami vakarienės ir atnešate ką nors namų šeimininkams, tai irgi yra dovana. Taip pat nereikėtų pamiršti ir atsiprašymo dovanų, kurios tikrai turi įtakos ryšių gerinimui. Labai svarbu suvokti progos svarbumą tiek iš dovanotojo, tiek ir iš gavėjo pusės. Jeigu proga neeilinė, ypač svarbi, atitinkamos turi būti ir dovanos. Jeigu progos kaltininkai stengiasi jos nesureikšminti, dovanos neturi būti pernelyg įpareigojančios (pvz., jeigu draugai kelia mažas jaukias vestuves gamtoje, reikėtų labai gerai pagalvoti prieš dovanojant dvidešimt keturių dalių kiniško porceliano servizą. Galbūt tokia proga labiau tiktų iškilos krepšys, gera palapinė ar miegmaišiai.).

Dovana
Bendrai, dovana gali būti viskas (yra atvejų, kai ir dangaus žvaigždes dovanoja), tik skirtingose kultūrose tam tikri objektai yra nedovanojami, arba juos dovanoti/gauti yra blogas ženklas (pvz., vis dar pamąstome, ar gerai dovanoti peilį, veidrodį, kaktusą). Dovanų mados taip pat egzistuoja. Prieš kelis metus išgyvenome „padariau pats“ madą, dovanų kuponų, čekių populiarumo erą, šiuo metu aktyvi „dovanoju savo laiką“ tendencija. Ne itin palankus buvo požiūris į grynųjų pinigų dovanojimą iki tol, kol vis daugiau jaunavedžių patys pradėjo subtiliai apie tai užsiminti kvietimuose į vestuves. Dovanoti pinigus nėra blogo tono ženklas, jeigu žmogus nori gauti dovanų pinigų, jeigu jis kam nors taupo, ar nori pats išsirinkti dovaną. Juolab, kad įdomiai supakavus pinigus, tikrai neatrodys, kad į dovaną buvo įdėta mažai pastangų.
_DSC0079Ar būna universalių dovanų? Sakoma, kad yra gera, bloga dovana ir knygos. Jų universalumas slypi jų įvairume. Nuo paveikslėlių knygų iki enciklopedijų, nuo dalykinės literatūros iki biografijų – knygų būna visiems skoniams. Net ir neskaitantiems galima atrasti knygą pagal tai, kuo jie domisi. Pavyzdžiui interaktyvi gamtos fotografo Mariaus Čepulio knyga „Visa tiesa apie gyvūnus“ tikrai patiks tiems, kurie domisi Lietuvos gamta, laukinių gyvūnų gyvenimo ypatybėmis.
Kokias dovanas dovanojant tikrai reikėtų itin gerai pagalvoti? Tai gyvūnai. Jie reikalauja be galo daug atsakomybės, tad reikia žinoti, kad žmogus džiaugsis ir tikrai galės tinkamai pasirūpinti gautu šuniuku ar jūrų kiaulyte (ypač gerai pagalvoti reikėtų prieš dovanojant gyvūnus vaikams).

 

Dovanojimas
Išrinkus dovaną dar nevertėtų visiškai atsipalaiduoti. Juk dar lieka jos įpakavimasDSC_0897 (vienas svarbiausių požymių, parodantis, kad daiktas yra dovana) ir įteikimas. Dėti į maišelį, pakuoti į dovanų popierių, ar supakuoti į kelias dėžes – būdų yra begalės, svarbu, kad įpakavimas atitiktų dovaną ir maloniai nuteiktų tą, kuris dovaną gaus. Pinigai gali būti pakuojami į pinigų vokus, atvirukus, dedami į rėmelius, knygas. Pakavimo būdų – devynios galybės, tiesiog tam reikia skirti laiko, taip pat kaip ir dovanos įteikimui. Nėra gerai, atsistojus prieš dovanos gavėją, pradėti tartis, kas sakys kalbą.

Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovai princas Harry su savo žmona Sasekso hercogiene Meghan savo sūnėnui krikštynų proga padovanojo A. A. Milne’o knygą „Mikė Pūkuotukas“. Knygų mylėtojai džiūgavo, nes tai buvo svarbus priminimas visuomenei, kad kartais geriausios dovanos gali būti nedidelės, bet turėti neįkainojamą išliekamąją vertę.

_DSC0148Taigi progų ir dovanų yra begalės, tačiau kiekvienas žmogus, gaunantis dovaną yra labai individualus. Svarbu suprasti, kad dovanodami dovaną, dovanojame ne tik patį daiktą, tačiau kartu ir į jį sudėtus savo laiką, rūpestį, jausmus. Juk turbūt dažnas suaugusysis apsidžiaugtų gavęs fantastiškai Roberto Ingpeno iliustruotą klasikos knygą, kuri ne tik papuoš bet kurių namų biblioteką, bet ir kels nostalgiją, arba visų draugų nupieštą bendrą piešinį, į kurį bus sudėti šilčiausi jausmai.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Populiariausios šio tūkstantmečio knygos paaugliams vis dar diktuoja geriausiųjų sąrašą

Paauglystė man buvo nevaldomas liūdesys, nepamatuojamo džiaugsmo akimirkos, netikėti pykčio proveržiai, nesuprantamas juokas. Visi tie metai man asocijavosi su nesėkmingais poezijos ir prozos rašymo bandymais, kai galva pilna keistų idėjų, siela kupina norų, kurių pati nesupranta. Man tai buvo vakarėliai iki paryčių, ilgi naktiniai pokalbiai su tais, kurių galbūt ryte nebekęsi. Ir knygos… Dešimtys knygų, kurias skaitydavau vėl ir vėl nuo pradžių. Mano vėlyvojoje paauglystėje visą pasaulio literatūrą sudrebino amerikiečių autorės Stephanie Mayer „Saulėlydžio“ saga. Šias knygas skaičiau dieną – mokykloje ar namuose, pridengusi literatūros vadovėliu – ir naktį, po antklode kartu su knyga pasikišusi stalinę lempą. Ir visas suaugusiųjų pasaulis tada juokėsi iš galvas pametusių paauglių.

Vis dėlto tokios įtakingos knygos kaip „Saulėlydis“ (Alma littera, 2008), serija „Bado žaidynės“ (Alma littera, 2010) ar pan. stipriai paveikia paauglius ir vyraujančias literatūros tendencijas. Ar tai neigiamas dalykas, ar neišvengiamas paauglių literatūros raidos etapas? Ir kas paverčia vieną ar kitą knygą įtakingu bestseleriu?

DSC_0196.JPGLengviausia tokių klausimų analizę pradėti nuo vadovėlinių pavyzdžių. Tai būtų dar 2007 metais (2008 m. lietuvių kalba) pirmą kartą pasirodžiusi pirmoji sagos „Saulėlydis“ dalis. Kas lėmė tokią neaplenkiamą knygos sėkmę? Visų pirma, tai ypatingas Stephanie Mayer talentas rašyti, pagrįstas ne literatūrine teksto kokybe ar gamtos aprašymų subtilumu. Tai talentas žodžiais tapyti skirtingus, sudėtingus ir be galo patrauklius veikėjų charakterius, tekstą komponuojant itin lengvai. Šitaip net nepajuntama, kaip knyga įtraukia ir jau nebepaleidžia. Tiesa pasakius, nepaleidžia ir dar kurį laiką po to, kai jau būname perskaitę paskutiniąją dalį. Tai, kad knyga patenka į geriausiai visais laikais perkamų knygų sąrašus, labai dažnai reiškia, kad autorius geba charakterius vaizduoti taip, jog skaitytojas, kartu su veikėjais knygoje, juos pamiltų arba imtų nekęsti. Taip kaip „Hario Poterio“ (Alma littera, 2000) gerbėjai svajojo mokytis Hogvartse ir draugauti su Hermiona ar „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ (Alma littera, 2013) skaitytojos troško realiame gyvenime ištekėti už Kristiano Grėjaus, taip ir „Saulėlydžio“ gerbėjos kartu su Bela jautė drugelius pilve, kai prie jos prisiartindavo vampyras Edvardas.

Vėliau, jau gerokai po S. Mayer knygos pasirodymo, kai kurie bestseleriai Indigo vasara_d.pngpaaugliams ir suaugusiems buvo kuriami pasitelkiant tą patį autorės sukurtą principą – niekuo neišsiskirianti paprasta mergina, iš esmės blogiukas vaikinas, pasiryžęs keistis tik dėl jos, ir visa griaunanti jų meilės istorija. Panašiai parašyta ir Anos Todd bestselerių serija „After“ (Baltos lankos, 2015) ir net visiems gerai pažįstama E. L. James serija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Po „Saulėlydžio“ atsirado ir tokių autorių, kurie buvo linkę labiau prisirišti prie S. Mayer vaizduojamo pasaulio ir geografinės vietovės. Vienas iš paminėtinų pavyzdžių yra šiemet lietuviškai pasirodžiusi vokiečių autorės Antje Babendererde knyga „Indigo vasara“ („Nieko rimto“, 2018). Čia tikrai nepajusime to paties saulėlydiško rašymo principo, bet La Pušo paplūdimiai, Vašingtono valstijos klimatas, Siatlo atmosfera ir kvileutų genties legendos pavers istoriją dar artimesnę garsiosios sagos gerbėjams. Autorės meistriškai sukurti ryškūs charakteriai tobulai tiks tiems, kurie kartais nori skaitydami knygą įsimylėti.

legenda_spAntroji skaitomiausių knygų paaugliams grupė – įvairi fantastinė literatūra, apokaliptinės tematikos knygos, distopinė literatūra ir pan. Kaip puikų šiuolaikinį pavyzdį galima būtų aptarti Suzanne Collins seriją „Bado žaidynės“. Šios serijos principu atsirado dešimtys skirtingų knygų ir jų serijų apie pasaulį, kurio geriau niekada nebūtų, apie kovą už savo idealus, apie vertybes ir amžinąją dvikovą tarp proto ir jausmų. Kaip „Bado žaidynėse“ Ketnė vardan teisingumo mėgina pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai, ar kaip Tričė iš Veronicos Roth „Divirgentės“ (Alma littera, 2012) priešinasi luominei visuomenei, valdžios žiaurumui ir neteisybei, taip ir Džunė su Dėjumi iš Marie Lu trilogijos „Legenda“ (Nieko rimto, 2017) kovoja prieš sistemą, prieš kurią laimėti, rodos, neįmanoma. Pastaroji serija – viena naujausių tokio tipo serijų lietuvių kalba. Čia gausu įtampos ir sudėtingų tarpusavio ryšių, todėl viską norėsis kuo greičiau išpainioti ir vargiai pavyks knygą padėti į šalį. Gera naujiena ta, kad žinant koks intriguojantis ryšys sukuriamas tarp skirtingų trilogijos dalių („Legenda“ (2017), „Šlovė“ (2018) ir „Pergalė“ (2018)) ir kaip sunku tampa sulaukti naujausios dalies, visą seriją jau galima „suryti“ vienu prisėdimu – šių metų liepą pagaliau pasirodė paskutinioji serijos dalis. Šios ir panašios knygos paauglius pritraukia ne tik tuo, kad vaizduoja maištingus paaugliškus charakterius, bet kartu sukuria naują pasaulį, kurį taip įdomu tyrinėti.

Šiame nuolatinio skubėjimo amžiuje mes pratę gauti kuo daugiau informacijos perslove_sp kuo trumpesnį laiką, todėl pradėjome be galo vertinti knygas, kurių skaitymas nevirsta sudėtingu daug dėmesio ir laiko reikalaujančiu procesu. Dėl to bestseleriais dažnai tampa būtent lengvai parašytos ir greitai skaitomos knygos. O kodėl skirtingų autorių knygos ar jų serijos kartais taip supanašėja? Atsakymas paprastas. Kai vieną kartą nusiperkame patogius ir gražius batus, dažnai kitą kartą ieškome ko nors bent truputį panašaus. Keičiasi laikai, natūraliai keičiasi ir paauglių skaitomos knygos. Tad visai nesvarbu, kad jau teko skaityti kažką panašaus – skaitykime tai, kas mums kelia šypseną, o kartais galbūt net ir priverčia širdį plakti šiek tiek smarkiau.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Tadas Adomavičius: „Knygos iliustracijos skaitytojui leidžia savitai interpretuoti tekstą“

Ne kartą buvome mokyti nespręsti apie knygą iš jos viršelio. O ar galima spręsti apie knygą iš jos iliustracijų? Ar piešiniai gali pataisyti vidutiniškai parašytą kūrinį? Iliustruotojo ir grafikos dizainerio Tado Adomavičiaus meilė knygoms ir jų iliustracijoms atvedė jį iki mūsų leidyklos durų. Knyga „Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“ tapo pirmąja, kurią Tadas iliustravo. Koks piešinių stilius šiuo metu labiausiai patinka vaikams ir jaunimui? Ar dailininkas turi svajonių knygą, kurią norėtų iliustruoti? Kaip jis nupieštų šią vasarą? Tadas Adomavičius mielai sutiko įsileisti skaitytojus į savo kūrybos erdvę.tvanu_seimynele_d

Kaip prasidėjo Jūsų, kaip knygų iliustruotojo, karjera?
Nuo vaikystės labai mėgau skaityti knygas, ypač gausiai iliustruotas, ir jau tada pamažu augo troškimas piešti, vėliau tai peraugo į grafikos studijas ir galiausiai virto profesija.

Ar tiesa, kad knyga „Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“ yra pirmoji Jūsų iliustruota knyga? Kaip vyko darbas?
Taip, tai pirma iliustruota knyga „Nieko rimto“ leidykloje. Pats procesas vyko labai sklandžiai, buvo suteikta beveik absoliuti kūrybinė laisvė ir tai labai džiugino.

Ar iliustruodamas knygą perskaitėte ją nuo pradžių iki galo, ar užteko tik ištraukų?
Perskaičiau visą knygą. Knyga patiko, tik pradėjus skaityti pirmas įspūdis buvo: „O, kažkas panašaus į Adamsų šeimynėlę“. Iškart supratau, kad iliustracijoms tiktų kino režisieriaus Timo Burtono kuriamų filmų ir animacijų stilistika.hhhhhhhhhhhhhhhh.PNG

Ar kada buvo kilusi mintis parašyti savo knygą? Gal jau turite ir siužetą?
Buvo kilusi mintis parašyti savo knygą vaikams apie mažą, mielą robotuką ir jo nuotykius bei keliones po mūsų ir kitas planetas.

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti? Kokia ta knyga ir kodėl būtent ji?
Labai norėčiau iliustruoti Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykius“. Tai buvo viena mėgstamiausių vaikystės knygų. Labai patiko Stasio Eidrigevičiaus iliustracijos. Jos man tokios paslaptingos ir kartu juokingos atrodė, labai lavino vaizduotę ir vertė dar labiau savitai interpretuoti tekstą.

Kaip manote, koks stilius (knygų, aprangos ir pan.) šiuo metu patinka vaikams, jaunimui? Ar kurdamas iliustracijas bandote į jį orientuotis?
Manyčiau, kad dabar visur dominuoja išmaniosios technologijos, įvairios išmaniosios programėlės ir t. t. Tai gal ir vaikų literatūra interaktyvesnė, aktualesnė darosi. Pats iliustruodamas stengiuosi, kad iliustracijos būtų šiuolaikiškos.

ttttttttttttKaip manote, ar knygų iliustracijos turi atkartoti tai, kas parašyta knygoje, ar papildyti, įdarbinti vaizduotę?
Na, čia priklauso nuo konkrečios knygos, bet manyčiau, kad santykis turėtų būti lygus (kaip sakome, penkiasdešimt ir penkiasdešimt). Iliustruodamas dažnai ir laikausi šito santykio.

Ar vartydamas kitų dailininkų iliustruotas knygas vertinate jų darbą? Pastebite, ką būtumėte daręs kitaip? Kaip iliustraciją būtų galima patobulinti?
Taip (šypsosi). Reikia gerbti kitų kolegų kūrybą, todėl stengiuosi vengti labai kritiško žvilgsnio. Dažnai, jei pamatau kokią įdomesnę detalę, įmantresnį spalvų derinį ar kokį personažą, savitai interpretuoju ir pritaikau savo darbuose.

Ar iliustracijos gali pataisyti arba sugadinti kūrinį? Kodėl?
Prastos iliustracijos gali sugadinti. Tačiau, jei kūrinys vidutiniškas ar silpnokas, tai geros iliustracijos gali jį tik sustiprinti.

Jeigu reikėtų nupiešti vasarą, kaip atrodytų iliustracija?
Duokit popieriaus lapą ir pieštuką, aš geriau nupiešiu (šypsosi).

Kai jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis telpa nedidelėje knygoje

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkutė. Dainoros Kašėtaitės nuotrauka.

Tiems, kas skaitė Neringos Vaitkutės trilogiją „Vaivorykščių arkos“ ir kitas knygas, šios autorės daug pristatinėti nereikia: jos tekstai išsiskiria itin vaizdinga, lengvai tekančia kalba, ryškiais veikėjų charakteriais ir nuotykių, staigmenų bei vidinių atradimų kupinais siužetais. Ir tai ne šiaip panegirikos: rašytoja labai gerai pažįsta vaikus ir jų pasaulį, tad pasakoja jiems ne pritūpusi ar pasilenkusi, o kartu sėdėdama ant stogo ir žemyn mataruodama kojomis. Neringos Vaitkutės knygos nukelia į erdves, kurioms išvysti prireikia visos vaizduotės galių ir kuriose veikėjams tenka kasdien priimti svarbius drąsos, garbės, pasiaukojimo spendimus. Ir niekur nerasite rimtuoliškų pamokymų, nes vietoje jų siūlomos patirtys. Skaitytojai patys apsisprendžia, ką palaikyti, kuo pasitikėti, ir čia pat patiria to pasekmes. Galime savo vaikus apsaugoti uždarę namuose, viską drausdami, arba leisti jiems patirti, rinktis, atrasti ir tik pabūti šalia, jei mūsų prireiktų.

Naujausioje N. Vaitkutės knygoje „Klampynių kronikos“ pasakojama pirmuoju asmeniu.klampyniu kronikos_sp Pagrindinė veikėja – mergaitė, vardu Agata, kuri kartu su šeima gyvena viename iš nedidelių Lietuvos miestelių – Mažosiose Klampynėse, kurias ji pati taip trumpai apibūdina: „Į mūsų miestelį galima atvažiuoti siauru jokiais ženklais nepažymėtu vieškeliu, nežymiai atsišakojančiu nuo asfaltuoto kelio. Kas žino, tas lengvai randa reikiamą posūkį, o kas nežino… tam ir nereikia žinoti. Mažąsias Klampynes iš visų pusių supa pelkės, tankūs miškai, juosia lėta tingi upė, nešanti tamsius vandenis iš vieno pelkynuose pasislėpusio ežero į kitą ir šnabždanti paslaptingu balsu.“

Klampyniu kronikos. Monikos Mitkutes iliustracija

Monikos Mitkutės iliustracija

Būtent šiame miestelyje per vienerius metus nutinka tokių dalykų, apie kokius tik proprosenelių pasakose ir legendose girdėjome. „Nors išmokome gyventi šių būtybių apsuptyje, kartais jos įneša smagios sumaišties, ir kol erzelis nurimsta, visos Mažosios Klampynės stovi ant ausų“, – ramiai konstatuoja Agata, drąsiai lėkdama ten, kur tik pakvimpa nuotykiais. Agata yra pati tikriausia svajonių draugė, nes jos namuose niekada nebūna liūdna ir kiekvienas priimamas kaip savas. Mergaitė turi brolį dvynį, jaunesnę seserį, vaikų knygoms iliustracijas piešiančią mamą ir gydančias mikstūras gaminantį tėtį. Dar kartu gyvena pati šauniausia, tvirto būdo ir geros širdies močiutė. Juodvi su mama žino įvairiausių ir kone magiškų būdų, kaip padėti susitvarkyti su vaikams ir visam miesteliui iškylančiais keblumais.

Tik nepamanykite, kad tai siaubo istorijos. Priešingai – autorė sudėjo į knygą daug gražiųMonikos Mitkutes iliustracija 2 mūsų tautosakos būtybių, o tik tam, kad skaityti būtų įdomiau, iš pradžių laksto šiurpuliukai, kurie netrukus pavirsta nuostaba ar net juoku. Čia knibžda gyvatės ir žalčiai, ieškantys pagrobtos gyvačių karaliaus karūnos, paslaptingame baltajame name gyvena dailios it lėlės mergaitės, skraido aitvarai, giriose laksto užkerėti vilkai, o pelkėse žybsi žaltvykslės ir už bet kurio medžio gali sutikti laumes, o žiemą vaikai gali pasivaikščioti iš žemės išnyrančiame dailiame rūme. Be to, kiekvienas Mažųjų Klampynių gyventojas turi po savo baubą. Autorė juos apibūdina labai detaliai: išvaizdą, pomėgius, santykius su kitais namų gyventojais, tad, jei Jūsų namuose kaip tik tokių užviso, bus labai pravartu sužinoti daugiau, užuot bandžius juos išguiti ar nuskriausti.

Monikos Mitkutes iliustracija 3Knygą iliustravo Airijoje gyvenanti dailininkė Monika Mitkutė, ir tai pirmoji jos iliustruota knyga. Taip nutiko, kad regis, viskas šioje knygoje susisiejo: lig šiol visuose Monikos ranka pieštuose darbuose vienur kitur šmėžuodavo mažutės, bevardės, nepiktos, tamsios būtybėlės baltomis akutėmis. Tad knygą iliustruoti galėjo tik ji – nepaaiškinamus, tačiau tokius savus padarėlius pažįstanti Monika Mitkutė. Kiekviena iliustracija be galo kruopščiai išpiešta, įdedant dalelę kasdienos, matytų ir patirtų dalykų, tuo pačiu skaitytojams paliekant vietos savoms interpretacijoms ir tęsiniams. Tai vienas tų gražių pavyzdžių, kai pateikiamas jautrus, gyvas, be galo įdomus ir spalvingas pasaulis, telpantis nedidelėje knygoje.

Už straipsnį dėkojame Agnei Skučaitei-Leonavičienei

Viena geriausių dovanų tėčiams – apkabinimas

Kokia dovana pradžiugintų kiekvieną tėtį? Tiek knygos „Apkabink mane“ herojams tėčiui lokiui ir sūnui lokiukui, tiek ir mūsų kalbintiems tėčiams atrodo, kad apkabinimas yra viena geriausių dovanų tėvo dienos proga. O kada tėčiai būna laimingi? Kaip jie švenčia tėčių dieną? Į šiuos klausimus atsakė ir palinkėjimus visiems tėčiams siuntė tėtis, gamtos fotografas, rašytojas Marius Čepulis, tėtis ir operos solistas Merūnas Vitulskis, tėtis ir rašytojas Virgis Šidlauskas ir tėtis bei muzikos grupės „Kūjeliai“ narys Julius Vaicenavičius.

Kada tėčiai būna laimingi?

merunas2

Merūnas Vitulskis
© DELFI / Lukas Bartkus

Merūnas Vitulskis:
Tėčiai būna laimingi, kai jų mažyliai neserga ir karts nuo karto grįžę iš lauko pasako, kad pasiilgo tėčio.

Virgis Šidlauskas:
Tėčiai dažniausiai būna labai skirtingi. Vienų galvos užkimštos muzika, kiti, kol neužmiega, visą laiką juokauja ir krečia pokštus, treti sportuoja, ketvirti žvejoja, o būna ir tokių, kurie per dienas blizgina automobilį ir saugo, kad ant jo nenukristų nė dulkelė. Bet tai pomėgiai. O vis dėlto didžiausia laimė tėčiui – matyti savo šeimą laimingą. Kai vaikai krykštauja ir juokiasi, kai žmona šypsosi ir merkia akį, kai tėvai laukia grįžtant ir sunkiai paslepia džiaugsmo ašaras, kas gali būti svarbiau?

Marius Čepulis:
Tada, kai vaikai iš namų išvažiuoja (šypsosi). O dar kartais, kai grįžus namo pyplė ar pyplys atbėga apsikabint.

Julius Vaicenavičius:
Tėčiai būna laimingi, kai vaikai sveiki, kai mamos patenkintos ir kai juos palaiko ir vertina.

O kada tėčių vaikai būna laimingi?

Virgis Šidlauskas:

virgis+

Virgis Šidlauskas. Asm. albumo nuotrauka.

Vaikai būna laimingi, kai gali žaisti ir mėgautis atrasdami pasaulį, o ne nuolatos girdėti nesibaigiančius draudimus: ten neik – pargriūsi, čia saugokis – išsipurvinsi ir t. t. Jei mes, suaugusieji, girdėtume kasdien bent trečdalį tiek draudimų, kiek tenka išgirsti vaikams – vos grįžę griūtume į lovą kaip stovim ir ryte reikėtų trombonu pūsti tiesiai į ausį, kad atsikeltume.

Marius Čepulis:
Kai gauna naują iPadą (šypsosi). O dar kartais, kai su tėvu bando šturmuoti Gedimino kalną ne takeliais.

Merūnas Vitulskis:
Kai tėtis pasiima iš darželio!

Julius Vaicenavičius:
Vaikai būna laimingi, kai turi gerų draugų, juos supa saugi ir draugiška aplinka, daug smagių žaidimų, muzikos ir mokslų.

Ar švenčiate tėčio dieną? Kaip?

_DSC0004

Marius Čepulis. Dovydo Abramavičiaus nuotrauka.

Marius Čepulis:
Paskambinu savo tėčiui. Man paskambina, parašo ar aplanko mano vaikai.

Virgis Šidlauskas:
Švenčiame paprastai – išlekiam į parką, nusiperkam ledų ar kavos ir tiesiog smagiai kartu leidžiam laiką.

Julius Vaicenavičius:
Tiesiog paprastai ir nuoširdžiai aplankom ir pasveikinam tėtį.

Merūnas Vitulskis:
Taip, praeitais metais pirmą kartą šventėm, ėjom į batutų parką.

Gal turite patį mėgstamiausia žaidimą, kuri žaidžiate su savo vaikais? Koks jis?

Marius Čepulis:
Kadangi visi vaikai skirtingo amžiaus, tai žaidžiam skirtingai.
Su dviem vyresniais žaidžiam kortomis „durnių“, su antroke žaidžiam peles, kates ir kitus gyvūnus. Su mažąja vartom knygutes ir lakstom aplink lovą.

Virgis Šidlauskas:
Slėpynės – vienas iš geriausių. Svarbiausia – slepiantis nesijuokti (šypsosi).

Ar skaitote savo vaikams knygas? Kokią paskutinę kartu skaitėte?

Julius Vaicenavičius:

Julius Vaicenavičius

Julius Vaicenavičius. Asm. albumo nuotrauka.


Kartais skaitom, bet mūsų vaikeliui labiau patinka lopšinės. Esame net sukūrę savo lopšinę!

Virgis Šidlauskas:
Mėgstame skaityti knygas. O paskutinė, kurią teko laikyti rankose, – Raimondo J. Nabaus „Žalios pėdos“.

Marius Čepulis:
Skaičiau kažkada, kol maži buvo. Dabar mažajai kasdien beveik visokias knygeles skaitau. Paskutinė apie tai, kaip miega gyvūnai.

Ko palinkėtumėte visiems tėčiams?

Julius Vaicenavičius:
Būti tėčiu yra pašaukimas, tad kai būnam su vaikais, tai būkim šimtu procentų. Jei bandom vienu metu būti keliose vietos, vaikai tai jaučia, o ir patys nepatiriam pilnos meilės.

Virgis Šidlauskas:
Tėčiams palinkėčiau nepamiršti, kad vaikams be galo smagu laiką leisti ne tik su draugais, bet ir su tėveliais – keliauti su jais, pamatyti naujas vietas, siausti atrakcionuose ir valgyti saldumynus. Juk ir patys dar gyvai atsimenam visas šeimos keliones, karuseles ir cukraus vatos skonį.

Merūnas Vitulskis:
Palinkėčiau daug kantrybės ir daugiau atsidavimo!

Marius Čepulis:
Iš savo vaikų draugų išgirst, kad esi kietas tėtis (šypsosi). Ir dar – mylėt mamas.

Išmokime neklausti, KIEK knygų perskaitei, klauskime, KAIP perskaitei knygą

Neišvengiamai ateis vasaros atostogos. Laisvės nuo pamokų, namų darbų ir mokyklos metas. Vis dėlto dažnas moksleivis kuprinėje greičiausiai parsineš sąrašą knygų, kurias rekomenduojama (arba privaloma) perskaityti per vasarą. Užplūdę bibliotekas, įdarbinę suaugusius, vaikai nešis namo ne po vieną, o po kelias knygas. Juk kuo daugiau knygų perskaitysi, tuo bus geriau, bus daugiau ir geresnių pažymių? Viena perskaityta knyga lygi dešimtukui. Turbūt yra tekę susidurti su tokia lygtimi.

20180225_170

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Apie gerą literatūrą parašytas ne vienas straipsnis. Yra renkamos geriausios metų knygos, apdovanojami rašytojai, dailininkai, vertėjai, ant knygų klijuojami medaliai. Tačiau ar užtenka tik perskaityti tokią knygą, kad ji tave praturtintų, įkvėptų? Ar geros knygos įsisavinimas vyksta natūraliai? Kas geriau, perskaitytų knygų skaičius ar kokybiškai perskaitytos kelios knygos?

2015 metais VšĮ „Laikas skaityti“ užsakyto ir „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis 76 proc. 3–6 metų ir 96 proc. 7–10 metų vaikų per pastarąjį pusmetį buvo perskaitę nors vieną knygą. Vis dėlto net 73 proc. tėvų, auginančių 0–2 metų vaikus, atsakė, jog knygoms laiko neskiria. Tyrimo duomenys rodo, kad darželyje ir mokykloje vaikas skaitymo įgūdžius ugdo labiausiai. Ir tikrai nereikėtų priekaištauti tėvams, kad jų vaikas ateina į mokyklą nemokėdamas skaityti. Pirmosios mokyklos klasės ir yra tam, kad vaikas išmoktų skaityti. Labiau liūdina tas faktas, kad dauguma tėvų neskaito savo mažamečiams vaikams. Neskaito, neaptaria, nediskutuoja apie knygą, neieško to, kas parašyta tarp eilučių, nesitapatina su veikėjais, neapmąsto, kaip būtų pasisukęs jų likimas, jeigu jie būtų pasielgę kitaip. Liūdina tas faktas, kad didžioji dalis vaikų su knyga artimiau susipažįsta tik darželyje ir mokykloje. Prašokami svarbūs pirmieji metai, kuomet knyga gali ne tik padėti augti vaikui kaip asmenybei, bet ir praturtinti šeimos buvimą kartu.

20180224_75

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Skaitymas yra individualus, asmeniškas veiksmas, tačiau žmogus yra socialus. Mes linkę dalintis savo išgyvenimais, jausmais, nutikimais. Kuo jaunesniame amžiuje vaikas išmoks tai daryti,  tuo geriau jam seksis suaugus. Kaip teigė VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, neskaitantiems ar tik pradedantiems skaityti vaikams – būtent jiems skaitymas turėtų būti socialus veiksmas, atliekamas drauge su šeimos nariais, darželio auklėtojais, mokytojais. Tikrai, kokybiškai (ne dėl skaičiaus) skaitantis vaikas ir suaugęs moka atsirinkti tai, kas jam iš tikrųjų patinka, mąsto, ko jis nori. Jis gebės diskutuoti su draugais, mokytojais, bibliotekininkais ar knygų klubo nariais apie perskaitytą knygą, apie norimą skaityti ar jam rekomenduojamą kūrinį. Knygų skaitymas vien dėl skaičiaus ar gerų pažymių gali pražudyti tikrąjį skaitymo džiaugsmą ir malonumą, tokį, kokį suteikia iš tikrųjų kokybiškas skaitymas. Gal reikėtų pradėti kalbėti apie skaitymo motyvavimą ne kiekybe, o kokybe – prasmingu, turiningu laiku, vaizdinga kelione, galimybe prisiliesti prie istorijos, praeities.

20180225_199

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Perskaitytų knygų skaičius dar nerodo, kad skaitantysis sugebėjo įsigilinti į knygos siužetą, suprasti pagrindinę mintį, nerodo, kad knyga paskatino jį susimąstyti, susitapatinti su veikėju, labiau pažinti savo jausmus. Turėtume pradėti dažniau kalbėti apie patį skaitymą, turėtume dažniau kalbėtis apie perskaitytas knygas. Nuo ko galima pradėti? Vyksta gana daug skaitytojų klubų susitikimų, knygų pristatymų, kuriuose dalyvauja ir patys autoriai, ir knygų dailininkai. Tai puiki proga mažiesiems pamatyti, kas gi slypi už tų spalvotų iliustracijų ir tekstų, paklausti ir atsakymus gauti iš knygų kūrėjų. Ir galbūt tai bus puikus pirmasis postūmis nebeskaityti tiesiog 144 puslapių knygos, o su Lesle ir Džesu persikelti tiltu į Terabitiją ir suprasti, ką reiškia tikra draugystė.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis