Kava ir puodelis. Ar svarbu, kokį pasirinksite?

Sunkiai įsivaizduojame rytą be kvapnios kavos ar arbatos puodelio. Tai tampa kasdieniu ritualu. Indas, iš kurio geriame, mūsų dėmesį patraukia tik tada, kai kažkas su juo negerai. Tačiau, matydami išskirtinės spalvos, formos ar ypatingo dydžio puodelį parduotuvės vitrinoje, paprastai sustojame. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad gražus puodelis – dar ne viskas. Kavos indo forma turėtų būti funkcionali ir tinkama būtent tos rūšies gėrimui, jeigu iš tiesų norime kokybiško kavos gėrimo ritualo. Skirtingi kavos ruošimo ekspertai Vilniuje akcentuoja šiek tiek skirtingus dalykus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Ar turi įtakos kavos gėrimo kokybei tai, kokiuose induose ji patiekiama?

 Huracan Cafe:

Kavos gėrimo kokybei įtakos daugiau turi barista, kaip jis tą gėrimą ruošia, kaip įpila… Pats indas subjektyvu – vienam patinka siauri, kitam platūs, plonasieniai, storasieniai, stiklas ar porcelianas… Kiekvienoje įstaigoje yra žmogus, kuris nusprendžia, koks tas indas turi būti, ir tas, kas nusprendžia, gali pasakyti, kad tokie indai ir yra puikiausi.

Mano nuomone, teisingiausias indas yra toks, kuris gerai palaiko gėrimo temperatūrą, malonus lūpoms, t. y. be faktūros ir su storoka sienele… Kavai su pienu geriau į gylį nei į plotį, o juodai ar brew kavai – platesnis, nes jame geriau atsiskleidžia kavos kvapai ir skoniai.

StrangeLove Coffee:

Bet kokio gėrimo kokybė visų pirma priklauso nuo jo ingredientų ir paruošimo profesionalumo. Jei indo kokybė daro įtaką gėrimo ingredientų kokybei, tuomet, be abejonės, indas padarys įtaką ir pačiam gėrimui. Toks klausimas dažniausiai gali kilti lyginant kavą išsinešti popieriniuose puodeliuose ir gerti ją iš klasikinių keraminių puodelių. Jei kalbame apie aukščiausio lygio kavos kokybę ir profesionalumą ją ruošiant, tuomet būtent tam skirtų specializuotų indų pasirinkimas yra estetinis žaidimas, kuris priklausomai nuo receptų ir konceptų padeda vienaip ar kitaip atskleisti kavos skonį.

Ar skirtingai kavai pateikti reikalingi skirtingi indai (dauguma težino espresso, capuccino puodelius, galbūt yra daugiau)?

Huracan Cafe:

Indai nebūtinai turi būti skirtingi, skirtis turi tūriai, priklausomai nuo gėrimo technologijos. Espresso ar juodos kavos indas turi būti apie 50 % talpesnis už pačio skysčio tūrį, kad būtų patogu nešti, liktų vietos ir aromatui. O nepilnas indas kavai su pienu nėra gerai.

StrangeLove Coffee:

Indų variantai tik patvirtina tų pačių gėrimų receptų ir jų pateikimo įvairovę. Kalbant apie klasikinius ir populiariuosius gėrimus – taip, jie turi atitinkamus skirtingus indus ir net jeigu šiuolaikinėje kavos kultūroje kavos meniu yra ženkliai išsiplėtęs ir praradęs aiškias ribas, vis vien galima išskirti kelias kategorijas, į kurias suskirstomi visi kavos gėrimai: espresso, cappuccino, latte ir kokteiliai. Bet tai galioja tik jei kalbame apie klasikinį kavos pateikimą, o ne kavą išsinešti.

Kokią svarbą lietuvis, pirkdamas kavą, teikia estetinei jos išvaizdai? Ar išreiškia pastabas, jeigu, jo nuomone, gėrimas atrodo ne taip estetiškai, kaip buvo tikimasi?

StrangeLove Coffee:

Svarbiausia, kad gėrimo serviravimas būtų švariame puodelyje, tuomet jokių klausimų neiškyla. Lengviau yra nustebinti gražiai paruošta kava. Žmonės dažniau linkę išreikšti pozityvias pastabas apie estetišką (ypač pieniškų) kavų paruošimą, nes dauguma dar net nesitiki, kad kavos ruošimas gali būti toks profesionalus ir net meniškas. Kalbant atvirai, dažnam lietuviui (ir šiaip, pasaulio žmogui) egzistuoja tik dvi kavos – juoda ir su pienu. Ne kavos profesionalui netgi jos abi dažnai atrodo panašiai, taigi klausimas dėl estetinio įsivaizdavimo neatitikimo irgi nekyla. Ilgas kelias mums dar iki tokių kavos kultūros miestų kaip Londonas ar Melburnas.

Gal pasidalintumėte gudrybėmis, padedančiomis susikurti tobulą kavos gėrimo ritualą namų sąlygomis?

StrangeLove Coffee:

Mūsų manymu ir pačių patyrimu, geriausiai kavos ritualą namie sukuria investavimas į rankinį kavos malūną ir kokybiškas šviežias kavos pupeles. Net jei norėsite kiekvieną rytą paprastų paprasčiausiai plikyti kavą puoduke, turėsite skirti papildomas 1–2 minutes tą kavą šviežiai susimalti. Papildomos pastangos visuomet sukuria papildomą pasitenkinimą. Kitas svarbus dalykas – kad kavos pupelės tikrai būtų šviežios ir vanduo, skirtas plikyti kavai, nebūtų verdantis. Jei tik norėsis konkrečių patarimų, kaip ir į ką atkreipti dėmesį ruošiant kavą namuose – užsukite pas mus, visuomet padėsime.

Ekspertai teigia, kad svarbiausia geriant kavą namuose – dėmesys smulkmenoms. Espresso, latte, capuccino ar kitokios kavos mėgėjai turėtų kavai rinktis skirtingo dydžio ir formos puodelius, pačią kavą ar kavos pupeles pirkti atsakingai. Tokiu būdu bus sukurtas tobulas kavos gėrimo ritualas tiesiog namuose. Visokio tipo kavai tinkančius ir išskirtinio dizaino puodelius siūlo leidykla „Nieko rimto“. Papuošti garsių dailininkų piešiniais, skirtingų dydžių ir formų, skirti ne tik kavai gerti namuose, tačiau ir išsinešti – kavos indai, atitinkantys skirtingų žmonių skirtingus poreikius.

Su tatuiruotėmis Lietuvos vaikų ir jaunimo centre

Šiek tiek lietingą, bet ir saulėtą balandžio 1 dienos popietę nuvykome į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą. Kaip tik tuo metu ten jau antrus metus vyko respublikinis teatrų festivalis „Žodžiai“. Visą dieną įvairaus amžiaus mokiniai iš visos Lietuvos vaidino ir džiugino publiką įdomiais pasirodymais. Per pertrauką, mes visus pasikvietėme į teniso salę. Ten visų laukė šypsenos, didžiulis plakatas ir, svarbiausia, daug laikinų tatuiruočių ir dubenėlių su vandeniu. O tada jau ėmėmės darbo. Kokie rezultatai?

Ačiū, kad užplūdote mus! Iki kito renginio. :)
Visas nuotraukas galite rasti paspaudę ČIA

 

Apie Mervi Lindman

Skaitytoja Agnė, kuri jau ne pirmą kartą mūsų tinklaraštį pildo savo įrašais, šį kartą nusprendė papasakoti apie Mervi Lindman. Jei nesate tikri, kur girdėjote šios autorės vardą, tuomet tikrai suprasite, apie ką kalbame, jei paminėsime Pupulę, Milę ir Ingridą. Bet apie viską lai pasakoja Agnė.

Pieštos, linksmos, smalsios, vietoje nenustygstančios mergaičiukės, išsitaršiusiomis kasytėmis, nusmukusiomis kojinėmis – kas visas jas sieja? Sakyčiau, Mervi. Mervi Lindman − geroji iliustratorė iš Suomijos. Tai ji mums nupiešė Pupulę, Milę ir Ingridą.

Tiina Nopola ir Marvi Lindman. Nuotrauka: Peltimikko

Tiina Nopola ir Marvi Lindman. Nuotrauka: Peltimikko

Pirmoji lietuvių skaitytojų pažintis su M. Lindman įvyko 2008 m., kai leidykla „Nieko rimto“ išleido įsimintiną knygą „Drąsioji Pupulė“ (beje, suomiškai Pupulė žinoma kaip Memmuli, bet reikia pripažinti, kad vertėja Viltarė Urbaitė parinko labai labai gerą vardą). Tai istorija apie mažutę mergaitę, kuri labai nori būti drąsi, bet išeina vis priešingai – jos vaizduotė sukuria daug įvairių ir juokingų baimių: krokodilą klozete, atakuojantį kisielių, putų pabaisą, galop pačią didžiausią – tamsą. Šioje knygoje gyvena labai graži ir teisinga mintis: tik drąsiausieji prisipažįsta, kad bijo. Tai padeda įveikti visas baimes.

Po kelerių metų sulaukėme ir lietuviškai išverstos knygos „Pupulė pabėga į cirką“, kurioje mažylė bando pasprukti nuo prailgusios kasdienybės, nuolat užimtų tėvų ir rasti linksmybių kupiną vietą, kur visas dėmesys, žinoma, jai – nepakartojamai Pupulei. Pastebima, kad dažnuose namuose ši knyga laikoma garbingoje vietoje, gerokai suskaityta ir jau suremontuota (tiesa?).

„Pupulė pabėga į cirką“

„Vaikai turi dovaną matyti savaip, mes tai praradome užaugdami. Jie gyvena tarp realybės ir fantazijos, kitaip mato daiktus, kuria naujus dalykus ir istorijas. Kaip nuostabu būtų žvelgti vaiko akimis ir taip pamatyti pasaulį, perskaityti tą pačią istoriją“, − sako iliustratorė, paklausta, kodėl pasirinkto iliustruoti knygas vaikams.

Mervi Lindman gimė 1971 m. balandžio 5 d. Espo mieste (netoli Helsinkio). Ūgtelėjusi ji mokėsi sostinėje, menų ir teatro mokykloje, o piešti keliaudavo į Lahti miestą. Daug dėmesio skyrė drabužių ir kostiumų kūrimo menui. Ją ypač domino teatro kostiumai. Taigi prieš tapdama iliustratore, M. Lindman kūrė įvairias mielas dovanėles, drabužius vaikams ir jų mamoms, taip pat eksperimentinius drabužių modelius. Ir visus savo darbus stengėsi pripildyti šviesos ir pozityvumo, kurių nė vienam nebūna per daug.

Sulaukusi dukterų, stebėdama, kaip jos auga, Mervi Lindman kažkaip savaime pradėjo piešti mažutes, smalsias mergaites, atkakliai tyrinėjančias pasaulį. Taip atsirado Pupulė. Vėliau bendradarbiaudama su suomių rašytoja Tiina Nopola sukūrė Siiri. Lietuvių skaitytojams ši veikėja žinoma Milės vardu, o pirmąją jos nuotykių knygą „Milė ir trys Gustai“ 2012 m. pristatė leidykla „Nieko rimto“ (vertė V. Urbaitė). Vos pasirodžiusi knyga apie Milę (arba Siiri) sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio, o vėliau, žinoma, ir klausimų, kada gi bus antroji knyga. Taigi taip nuo 2002 m. beveik kasmet pasaulio skaitytojams pristatoma dar po vieną knygą, iš viso jų jau − 11. Ši veikėja turi tris draugus: didįjį Gustą, vidurinįjį Gustą ir mažąjį Gustą, kartu jie atranda naujų užsiėmimų: žaidžia futbolą, groja, rūpinasi žaislais ir nešvaria bičiule, siaučia sniege ir visa kita, be ko neapsieitų nė vienas tikras smalsūnas. Bet svarbiausia Milei – nepaliaujamai norėti šuniuko, nes jis yra tobuliausia, ko galima norėti. Tiesa, kartą jai tenka prižiūrėti dėdės virėjo šunytį, ir oho kaip nelengva tai padaryti, bet svajonė turėti savąjį nuo to nė kiek nesumažėja.

Iliustracija iš knygos „Milė ir trys Gustai“

Iliustracija iš knygos „Milė ir trys Gustai“

Trečia mergaitė, pažįstama mažesniems skaitytojams – Ingrida, o ją Mervi Lindman sukūrė dirbdama kartu su švedų rašytoja ir žurnaliste Katerina Janouch (leidykla „Nieko rimto“ šiais metais išleido „Ingrida. Laikas į lovytę“). Ingrida dar žinoma Ilonos ir Gretos vardais – padykę vertėjai irgi prie to prisidėjo. Taigi ši mažutė padeda vaikams suprasti būtiniausius dalykus: kodėl svarbu praustis, sveikai maitintis, daug judėti, kas yra gydytojas ir kodėl nereikia jo bijoti, galop ką galima nuveikti likus vienu du su tėčiu ir taip toliau.

Iliustracija iš knygos „Ingrida. Laikas į lovytė“

Iliustracija iš knygos „Ingrida. Laikas į lovytė“

Šiuo metu iliustratorė Mervi Lindman gyvena ir kuria gimtajame Espo mieste, o visai neseniai buvo išleista nauja knyga apie Milę, kuriai, regis, įdomiausia tapo žaisti mamą. Ir kol visi gėrisi nauja knyga, iliustratorė sėda piešti kitos. Jai labiausiai patinka piešti akvareliniais dažais ir guašu, o paskui piešinį baigti plonu permanentiniu rašikliu, taip suteikiant iliustracijai gyvumo ir šmaikštumo. Ir dar iliustratorei patinka tyliai sau būti, šiurinėti niekur neskubant, kalbėtis su vaikais.

Beje, ar žinote, kad 2010 m. Senamiesčio lėlių teatre režisierė Rita Urbonavičiutė su kolegomis pastatė vitražinių lėlių spektaklį „Drąsioji Pupulė“, o muziką sukūrė Markas Palubenka. Spektaklį galite pamatyti ir čia: http://youtu.be/pMgHSFMPa_Q

Apie kitokias akcijas….

Žodis „akcija“ šaukte šaukia apie nuolaidas, specialius pasiūlymus, dovanas. Tačiau yra ir kitokio pobūdžio akcijų. Kurių metu reikia ne imti, bet duoti pačiam. Duoti tiems, kuriems kažko reikia labiau nei mums. Būtent tokia yra mūsų leidyklos ir Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo rengiama kalėdinė akcija.

Jos principas paprastas: mes išleidžiame gražią, vertingą ir puikiai kalėdinėms dovanoms tinkančią knygą, Jūs ją dedate po Kalėdų eglute sau arba savo artimiesiems. Praėjus šventiniam laikotarpiui, mes viską suskaičiuojame ir dalis lėšų, gautų pardavus šią knygą, keliauja į fondą bei virsta knygomis, kurios pasiekia kaimo vietovių mokyklų bibliotekas. Prie kalėdinės akcijos prisideda ir tie, kurie perka specialiai jai skirtus kalėdinius atvirukus. Iš surinktų lėšų fondas ne tik perka knygas bibliotekoms, bet ir organizuoja įvairius renginius, nuveža remiamų mokyklų mokinius į spektaklius, baletą ar kitokius renginius.

Gyvenantys mažesniuose miesteliuose turbūt patvirtins, kad naujausios knygos ne visuomet yra lengvai prieinamos. Ne tik dėl to, kad galbūt arti nėra knygyno, bet ir dėl to, kad bibliotekų ištekliai yra labai kuklūs, o jų fondai pildosi itin lėtai. Kartu su A. Adamkienės labdaros ir paramos fondu mes stengiamės, kad ši situacija bent truputėlį pagerėtų. Prie to galite prisidėti ir Jūs:)

Skeptikams, kurie mano,jog panašūs paramos projektai neduoda realios naudos, siūlome paskaityti, ką mums papasakojo Kupiškio rajono Šepetos A. Adamkienės pagrindinės mokyklos direktorė Vanda Vanagienė.

Kiek metų dalyvaujate A. Adamkienės labdaros ir paramos fondo projekte?
Nuo pat fondo įsikūrimo pradžios. Jau 14 metų.

Ar Jūsų mokyklos mokiniai daug skaito? Ką apie tai sako lietuvių kalbos mokytojai?
Mūsų maža mokyklos bendruomenė (iš viso tik 86 mokiniai) labai mėgsta skaityti. Ypač pradinių klasių mokiniai. Lietuvių kalbos mokytojos pasakojo, kad daug skaito ir vyresnieji. Jie dažniausiai renkasi tas knygas, kurios yra reikalingos pamokai, tam tikro kūrinio analizei. Taip pat tas, kurias rekomenduoja perskaityti jau skaitę jų draugai ar mokytojai.

Žinome, kad prieš keletą metų mokyklų bibliotekų situacija buvo itin prasta. Ar kas nors pasikeitė?
Mūsų mokyklos biblioteka yra sujungta su kaimo bendruomenės biblioteka. Skaitytojai – visa kaimo bendruomenė. Ši biblioteka per metus labai kukliai pasipildo naujais leidiniais, nes lėšos vis dar minimalios.
Per bendradarbiavimo su fondu metus mokykla sukaupė nepakartojamą biblioteką – turime daugybę enciklopedijų, visus kūrinius, kuriuos rekomenduojame nagrinėti per literatūros pamokas.
Mokytojai neatsidžiaugia, kad gali skaityti naujausias ir populiariausias grožinės literatūros knygas. Fondo dovanotų knygų biblioteka įkurta paties fondo įrengtame kabinete. Tame pačiame kabinete mokiniai dirba su A. Adamkienės labdaros ir paramos fondo dovanotais kompiuteriais.

Kokius pokyčius Jūsų mokykloje lėmė fondo parama?
Labai sunku keliais žodžiais nusakyti poveikio esmę. Manyčiau, kad tiek metų bendradarbiaudami su fondu mūsų mokiniai susikrovė didžiulį intelektualinį bagažą. Jie turi galimybę ne tik skaityti naujas knygas, bet ir dalyvauti kūrybiškumą ir pilietiškumą ugdančiuose projektuose, lankytis spektakliuose, sporto ir meno šventėse. Turėjo progą netgi lankytis Prezidentūroje, susitikti ne tik su ponia Alma, bet ir Prezidentu Valdu Adamkumi…. Galėčiau vardinti ir vardinti.
Labiausiai įstrigo visų nepaprastų žmonių – Prezidento, Almos Adamkienės, taip pat fondo direktorės Sigutės Kačinskienės nepaprastas paprastumas. Mūsų mokykloje jie lankėsi keletą kartų. Pirmąsyk mes labai jaudinomės, bet jau pirmosios šypsenos, bendravimas nuėmė įtampą. Tą paprastumą, požiūrį į vaiką kaip asmenybę, mes jautėme visus ilgus bendradarbiavimo metus. Gal todėl pasirinkome įgyvendinti vertybėmis grįstą „Charakterio ugdymo” mokykloje programą. Kaip ir Prezidentas, einame iš proto dėl ekologijos. Dvejus metus mūsų mokyklos mokiniai, kaip respublikos nugalėtojai, atstovavo Lietuvai Estijoje ir Portugalijoje tarptautiniuose konkursuose „Jaunimas Europos miškuose”. Mes visi jaučiame labai didžiulę atsakomybę savo vertybinėmis nuostatomis, veikla pateisinti visas tas nepakartojamas dovanas, kurias esame gavę.

100_2931

Mokyklos bibliotekėlė

Kad Kalėdos atneštų džiaugsmą ne tik fondo remiamoms mokykloms, bet ir Jums, leidykla kasmet stengiasi surasti išskirtinę knygą. Šiais metais ta ypatingoji, kalėdinei akcijai skirta knyga yra Franko L. Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Šią istoriją turbūt labiausiai išgarsino Keistuolių teatro spektaklis ir filmas „Geltonų plytų kelias“. Frazę „svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“ kartojome jau daugiau kaip 20 metų. Su ja spėjo užaugti kelios Lietuvos vaikų kartos, kartu su Dorote, Kaliause, Geležiniu Medkirčiu ir Liūtu geltonų plytų keliu traukusios  ne tik į Smaragdo miestą, bet ir savo svajonių link.

Iliustracija iš knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Iliustracija iš knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais ir veja tolyn širdgėlą bei slogučius. Šio šviesos ir lengvumo pojūčio savo iliustracijomis siekė ir knygos dailininkas – australas Robertas Ingpenas. Jis už savo kūrybą yra apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu, kuris vaikų literatūros srityje prilygsta Nobelio premijai ir yra teikiamas patiems geriausiems kūrėjams.

Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ pasakoja apie troškimus ir svajones, o, artėjant šventėms, apie juos vis dažniau imame galvoti ir mes. Juk su šventine nuotaika dažnai ateina noras būti bent šiek tiek geresniems, todėl linkime Jums gražaus Kalėdų laukimo laikotarpio ir kviečiame per tą laiką padaryti bent po vieną mažą gerą darbą!

VIENOS KNYGOS leidybos projektas. 3 dalis

Liepos mėnesį pradėjome pasakoti apie knygų leidybos virtuvę ir ankstesniuose „VIENOS KNYGOS leidybos projekto“ įrašuose kalbėjome apie tai, kaip atsiranda knyga. Ne bet kokia, o ypatinga, tokia, kurios išleidimo laukiame ir jam intensyviai ruošiamės. Prisiminti, ką rašėme anksčiau galite čia ir čia. O šiandien pasakojame toliau ir žodį suteikiame dizainerei Miglei.

Prieš pradedant kalbėti apie VIENĄ KNYGĄ norime pasveikinti Aistę, kuri teisingai atspėjo, kad VIENA KNYGA iš tiesų yra suomių rašytojo Timo Parvelos kūrinys „Elė ir draugai“. Sveikiname ir pažadame patį pirmąjį, tik iš spaustuvės atkeliavusį knygos egzempliorių! „Elė ir draugai“ knygynų lentynas pasieks jau lapkričio pradžioje! 

„Elė ir draugai“ viršelis

„Elė ir draugai“ viršelis

Migle, tau teko maketuoti įvairius dalykus: plakatus, skelbimus ir pan. O kuo išsiskiria knygų maketavimas?

Knygų maketavimas ypatingas tuo, kad gali pasijausti gerąja krikštamote, kuri išleidžia Pelenę į puotą. Tik šios istorijos veikėjai – knygos, kurios keliauja į spaustuvę. Apima malonus jausmas, kai žinai, kad, baigus maketuoti, dienos šviesą išvys dar viena nauja knyga. O kur dar tas neišpasakytas malonumas pačiam pirmam ją perskaityti…
Mane žavi žmonės, kurie mano, kad knygos maketavimas tėra „copy“ ir „paste“ funkcijos bei iliustracijų „pamėtymas“ keliose vietose. Jų pasaulis toks nesudėtingas ir elementarus:) Iš tiesų prie knygos gimimo dirba daug žmonių: autorius, vertėjas, redaktorius, korektorius, iliustratorius… Taigi, ta „copy-paste“ funkcija tampa gana atsakingu ir ilgu procesu.

O gal yra kokia vaikiškų knygų maketavimo specifika? Pavyzdžiui, papasakok, apie šrifto parinkimą?

Šrifto parinkimas priklauso nuo skaitytojo. Jei knyga skirta mažiausiems mūsų gerbėjams, tuomet stengiamasi, kad pirmosios jų knygutės būtų kuo lengviau skaitomos. Raidės turi būti aiškiai suprantamos ir didesnės. Jei skaitytojas pažengęs, galime šiek tiek paįvairinti šriftą, paimprovizuoti su teksto išdėstymu. Taip pat šriftas keičiasi nuo knygos turinio ir apimties. Juk labai storos knygos vaikus gąsdina:)

Kokie didžiausiai iššūkiai, dirbant su knygų iliustracijomis?

Pagrindinis iššūkis dirbant su iliustracijomis – nenuvilti dailininko ir nesugriauti jo sumanytos knygos vizijos. Juk dailininkas įdeda labai daug darbo į iliustracijas ir rūpinasi knygos likimu ne mažiau negu autorius. Su nekantrumu laukiu naujų knygų pasirodymo, nes vis tikiuosi susižavėti kokio nors, man dar nežinomo dailininko darbais ir pasisemti įkvėpimo.

Ar patiko „Elė ir draugai“? Esi viena iš nedaugelio jau perskaičiusių knygą, tad papasakok šiek tiek daugiau apie darbą su ja?

Man labai patiko žaismingos ir spalvingos Agnės Nananai iliustracijos. Manau, skaitytojai irgi bus patenkinti.
Timo Parvela įtikinamai rašo mažosios Elės vardu. Skaitydama knygą radau kelias pažįstamas situacijas ir stebėjausi: nejaugi visi vaikai tokie panašūs? Detektyvai iš prigimties.
Pats „Elės ir draugų“ maketavimas buvo kiek kitoks nei įprasta. Šįkart nepradėjau nuo balto lapo, nes didelę dalį maketo jau buvo padariusi dailininkė. Mano užduotis buvo suvesti koreguotą tekstą ir grąžinti į vietas kažkur nuklydusias iliustracijas.

Žinoma, geriau už žodžius kalba darbai (arba vaizdai), todėl kviečiame pasižvalgyti po dizainerio darbo vietą. Šiais laikais ji – kompiuterio ekrane:)

VIENOS KNYGOS leidybos projektas. 2 dalis.

Prieš keletą savaičių pradėjome „VIENOS KNYGOS leidybos projektą“. Pirmame įraše pasakojome, kaip VIENA KNYGA pateko į mūsų akiratį ir kodėl nusprendėme ją leisti. Šį kartą žodį tars knygos vertėja Viltarė Urbaitė ir dailininkė Agnė Nananai. Pastaroji ne tik atsakė į mūsų klausimus, bet ir pasidalino akimirkomis iš darbo proceso.

Vertėja Viltarė iš suomių kalbos yra išvertusi nemažai knygų vaikams, yra gavusi IBBY apdovanojimą. Būtent į jos rankas visų pirma patenka verčiamos knygos originalas, todėl ėmėm ir paklausinėjom jos apie vertėjo darbą ir, žinoma, apie VIENĄ KNYGĄ. Na ir dar apie pagrindinę knygos veikėją.. Elę:)

Ar verčiate tik vaikams, ar ir kitokio pobūdžio tekstus? Kuo ypatingi vertimai vaikams?
Pastaruoju metu iš tiesų verčiu tiktai grožinius tekstus vaikams, anksčiau versdavau ir dalykinius tekstus, dokumentus. Tekstai vaikams man arčiausiai širdies, labai mėgstu skaityti vaikų literatūrą ir apie ją. Suomių vaikų literatūra man atrodo be galo turtinga, įvairi, pasižymi didele humoro doze, nors tas humoras, ko gera, sunkiausiai išverčiamas. Tik perpratęs žmonių būdą gali suvokti jų humorą, ironiją. Tekstuose vaikams daug žodžių žaismo, dažnai juoką sukelia nesusikalbėjimas, kylantis iš panašaus žodžių skambėjimo. Suomių (taip pat estų) ir lietuvių kalbos labai skirtingos, tad perteikti tokį nesusikalbėjimą dažniausiai būna nemenka užduotis…

Charakterių ieškojimai.

Charakterių ieškojimai.

Ar versdama VIENĄ KNYGĄ susidūrėte su kokiais nors sunkiai išverčiamais posakiais?
Knygos apie Elę mane sužavėjo paprastu, bet nepaprastai šmaikščiu tekstu, grakščiai pinamomis istorijomis. Žinoma, sunkiai išverčiamų vietų buvo. Pavyzdžiui, tas „sugedęs telefonas“, kurį vaikai žaidžia teatre, norėdami mokytojui perduoti Patrio žinutę, arba komentaras apie mokytojo vaiką kelionėje autobusu. Suomių kalboje apstu trumpų smagiai skambančių žodžių, kurių balses sukeitus vietomis gauni visai kitos reikšmės žodį. Lietuvių kalba taip žaisti kur kas sudėtingiau, rimą riboja žodžių galūnės, skirtingos giminės ir panašiai. Pasitaikė posakių, kuriuos teko išversti pasitelkus lietuviškus frazeologizmus, tad autoriaus sukurtos dviprasmybės visai neliko… Bet svarbiausia, kad tokie smulkūs praradimai negadintų visos knygos smagumo.

Ar Jums asmeniškai patiko VIENA KNYGA? Ar yra skirtumas, jei verčiama istorija yra įdomi Jums asmeniškai?
Man VIENA KNYGA labai patinka. Versdama knygą vis krizenau ir šypsojausi. Žinoma, kur kas maloniau versti tekstą, kuris patinka, bet ir atsakomybė didesnė. Rodos, viskas paprasta kaip dukart du, o ima kartais ir nesuskamba lietuviškai taip, kaip originaliame tekste. Arba humoras lieka neperteiktas. Tada būna apmaudu…

Iliustracijos randa vietą tekste

Iliustracijos randa vietą tekste

VIENOJE KNYGOJE mokiniai tarsi atsiduria vienoje barikadų pusėje, o mokytojas – kitoje. Kurią labiau palaikote Jūs?
Kadangi pati auginu tris mažamečius, tai kartais labai tą mokytoją užjaučiu… Bet, kita vertus, tie herojai vaikai tokie nuoširdūs, tokie atviri ir nepiktybiški, kad negali jų nepamilti. Skaitai ir, rodos, nėra ko priekaištauti, juk jie viską daro teisingai, pagal savo suvokimą.

Su dailininke Agne daugelis „Nieko rimto“ gerbėjų pirmą kartą galėjo susipažinti rugpjūčio pradžioje. Mat būtent tada į lentynas atkeliavo Agnės iliustruota knyga „Žalios pėdos“. O šiuo metu dailininkė intensyviai dirba prie VIENOS KNYGOS. Jos taip pat pasiteiravome apie kūrybinį procesą…

Papasakokite daugiau apie iliustracijų gimimą: ar skaitant tekstą iš karto kuriate vaizdinius, ar jie gimsta kitokiais būdais?
Dažniausiai jau skaitant tekstą matau kaip viskas turėtų atrodyti – rašymo stilius pasufleruoja ir iliustracijų stilių, spalvų gausą. O situacijos ir knygos veiksmas padeda sukurti kompozicijas. Aišku, būna tekstų, kuriuos perskaičius reikia pagalvoti, kuri istorijos vieta verta iliustracijos – esu ne komiksų dailininkė, todėl reikia ne tik surasti tekste sau patinkančias vietas, bet ir jausti, ką rašytojas norėjo pasakyti „tarp eilučių“.

Kokia yra vaikiškų knygų iliustravimo specifika? Kokie dalykai patys svarbiausi?
Ką esu pastebėjusi ir kas man pačiai atrodo svarbu, tai netikėtos detalės. Tokios, apie kurias galbūt knygos tekstas ir nekalba, bet jos natūraliai įsilieja į situaciją ir neiškreipia esmės. Vaikai tyrinėja pasaulį ir mato viską – tiesiogine šio žodžio prasme. Tad reikia ne tik žiūrėti kas vyksta pagrindinėje siužeto linijoje, bet ir surasti tų smulkmenų, kurios pridėtų veiksmui dar daugiau įtaigos. Ir kad po to vaikutis vartydamas ar skaitydamas knygą, savo mažu pirštuku vedžiotų po iliustraciją ir nuoširdžiai stebėtųsi, kaip čia kas, keltų klausimus sau ir tėveliams. Man atrodo, kad tai ir yra pagrindinė iliustratoriaus pareiga – ne tik vizualiai atkartoti, ką rašo knygos autorius, bet ir papildyti jį – juk iliustruota knyga galiausiai yra bendras dviejų menininkų darbas.

Atsiranda ir spalvų...

Atsiranda ir spalvų…

Ar Jums pačiai patiko VIENA KNYGA?
Taip, labai patiko. Tiesą sakant – sužavėjo! Knyga apie Elę yra labai dinamiška, šmaikšti – pati juokiausi iš daugelio situacijų. Priminė mano pačios nuotykius pradinėse klasėse. Todėl iš karto mačiau, kaip norėčiau, kad atrodytų iliustracijos. Jei užsimezga simpatija su kūriniu, piešiniai gimsta lengvai, be kančios. Aišku, nėra taip, kad tai užtrunka 5 minutes ir darbas baigtas. Vis tiek sėdi, galvoji, eskizuoji kompozicijas, reikia surasti veikėjų charakterius – tai yra rimtas darbas. Bet jis teikia pasitenkinimą, o ne galvos skausmą. O jei ir kartais ne visai susižaviu kūriniu, tuomet į darbą žiuriu kaip į iššūkį – kaip padaryti kūrinį patrauklų akims. Tai yra sunkiau, bet tokiu atveju labiau pradedi gilintis ir atrandi paslėptų dalykų, kurie galiausiai įtikina mane pačią, ir suprantu, kad galbūt kūrinys tiesiog yra sudėtingesnis, ne iš karto paperka, jį reikia mokėti skaityti.

Kokie sunkumai (o gal kaip tik, linksmybės) pasitaikė piešiant illiustracijas VIENAI KNYGAI?
Nežinau, ar tai „sunkumas“, bet teko paieškoti vaikučių charakterių – jie yra konkretaus amžiaus, todėl negali būti nei labai kūdikiški, nei paaugliški. Bet čia yra natūralus dalykas: visada pradedant piešti knygą ieškai, kaip atrodys veikėjai. Taip pat truputį „vargau“ su mokytojo personažu. Jis man labai patinka – toks tarsi pavargęs, nusivylęs, bet beprotiškai geras žmogus ir atsidavęs savo darbui. Ir dar  ganėtinai „trenktas“. Norėjosi, kad taip ir atrodytų. O visa kita – tikrai linksmybės, ypač kai pasižiūriu į iliustracijų kiekį. Tikiuosi, kad skaitytojus linksmins ir trauks ne tik tekstas, bet ir paveiksliukai. Juk kokia knyga be paveiksliukų!

Štai kaip atrodo mokytojas.

Štai kaip atrodo mokytojas.

Primename, kad galite mėginti spėti, apie kokią knygą kalbame. Pirmajam atspėjusiam pažadame ką tik iš spaustuvės atkeliavusį VIENOS KNYGOS egzempliorių!

VIENOS KNYGOS leidybos projektas

Ar žinote, kokį klausimą dažniausiai tenka išgirsti, kai pokalbio metu paaiškėja, kad vienas iš pašnekovų dirba leidykloje? „Tai kokias knygas Jūs ten spausdinate?“. Klausimas tarsi ir logiškas, tik, visa bėda, kad leidykla knygų nespausdina. Tuo užsiima spaustuvės, turinčios itin aukštos technologijos daug kainuojančias spausdinimo mašinas. O ką tuomet veikia leidykla?
Šio klausimo įkvėpti, mes pradedame „VIENOS KNYGOS leidybos projektą“ ir per ateinančius keletą mėnesių pasakosime apie knygų leidybos virtuvę. Kad būtų paprasčiau ir aiškiau suprasti visą procesą, pasirinkome vieną knygą, apie kurios leidybą sužinosite beveik viską. Kol kas šią knygą pavadinome VIENA KNYGA, o tikrąjį pavadinimą atskleisime šiek tiek vėliau. Jeigu norite pabandyti spėti, galite tą daryti komentaruose. Šypt. Kiekvieną kartą, rašydami apie „VIENOS KNYGOS leidybos projektą“ atskleisime vis daugiau detalių, o teisingo spėjimo autoriui pažadame dar karštą, ką tik iš spaustuvės atkeliavusį VIENOS KNYGOS egzempliorių.

Kiek anksčiau rašėme apie tai, kaip leidykla randa knygas, o štai VIENA KNYGA į mūsų akiratį pateko dėl to, kad pametėm kelią dėl takelio. „Nieko rimto“ jau buvo išleidusi porą puikios suomių dailininkės knygų ir kadangi jomis susižavėjo ne tik patys niekorimtukai, bet ir leidyklos gerbėjai bei draugai, kolegė ėmėsi ieškoti kitų šios dailininkės iliustruotų knygų. Lietuvių liaudis dar sako, kad jei bėgsi nuo vilko, ant meškos užšoksi. Taip nutiko ir šįkart: visagalis internetas netikėtai atvėrė tokius lobius, nuo kurių kolegei ėmė raibti akys ir suktis galva. Teko giliai įkvėpti ir imtis kritinio vertinimo.
VIENA KNYGA patraukė dėmesį humoru ir siužetu: neeiliniai mergaitės ir jos bendraklasių nuotykiai per vienerius mokslo metus. Mažieji padaužos kasdien sugalvoja tiek naujų išbandymų klasės auklėtojui, kad skaitytojui belieka užjaučiant linguoti galvą. VIENOS KNYGOS autorius pats dirba mokytoju, todėl spėjame, kad dalį išdaigų jam teko patirti savu kailiu.

Tas knygas, kurios niekorimtukams krenta į akį ir į širdį, leidykla visuomet atsisiunčia, skaito ir vertina. Juk apie knygą iš viršelio spręsti negalima. Taip buvo ir šįkart. VIENA KNYGA gana lengvai įveikė griežtą leidyklos atrankos sistemą ir nukeliavo ant autorių teisių vadybininko stalo. Po to, kai sutvarkomi visi teisiniai reikalai, knyga atsiduria vertėjo rankose. O kadangi VIENOS KNYGOS originalas kalbėjo suomiškai, jos kopija nukeliavo pas vertėją Viltarę. Ši vertėja yra gavusi IBBY apdovanojimą už reikšmingiausius ir meniškiausius metų vertimus, todėl mes jaučiamės VIENĄ KNYGĄ įdavę į patikimas rankas. Pati Viltarė pažadėjo pasidalinti savo mintimis ir čia, viename iš būsimųjų įrašų.

Prisimenat, rašėm, kad VIENĄ KNYGĄ radom, nes pametėm kelią dėl takelio. Kodėl? Nes puikiosios suomių dailininkės iliustracijos tik užvėdė ant kelio ir padėjo atrasti knygą, o lietuviškas leidimas dienos šviesą išvys ne su jomis. Iliustracijas VIENAI KNYGAI piešia dailininkė Agnė. Kitame įraše ji ir pati papasakos apie tai, kaip gimsta VIENAI KNYGAI skirti piešiniai ir netgi leis akies krašteliu žvilgtelėti į darbo procesą.

Toks yra pirmasis knygų leidybos etapas, o apie kitus papasakosime naujuose tinklaraščio įrašuose. Sekite atnaujinimus!