Literatūrinio žurnalo vaikams kūrėjai: „Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių.“

Laimiukas_nr2_82_spSpausdinti leidiniai jau ne vienerius metus yra gąsdinami, kad jų dienos suskaičiuotos. Tuoj tuoj ir jų niekas nevartys ir neskaitys, nes viską bus perskaitę internete. Tačiau žurnalai ir toliau yra kuriami, leidžiami ir skaitomi. Aštuonioliktus metus leidžiamo literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė sako, kad ne kiekvienas vaikas pajėgus prisėsti prie didesnės apimties literatūrinio kūrinio, o žurnalą pervertei, kažką sužinojai, praleidai smagiai laisvalaikį ir padėjai į šalį. Koks turi būti žurnalas, kad taptų literatūriniu? Kokie yra žurnalo privalumai lyginant su knyga? Apie tai ir pasikalbėjome su Lina Eitmantyte-Valužiene.

Lina Valužė

Lina Eitmantytė-Valužienė

 

 

 

Ką daryti žurnalui, jeigu jis nori tapti literatūriniu?
Žurnalas turi duoti priesaiką, kad ištikimai tarnaus visiems knygų bičiuliams ir bus smagus vadovas po fantazijos
šalį.

Ar tikrai skaitydami vaikai tobulėja? Kaip?
Skaitydami vaikai ne tik užveda savo fantazijos motoriukus, tampa kūrybiškesni, bet ir sužino įvairiausių dalykų. Tekstų turinys ne tik įtraukia į nuotykius, bet skatina pamąstyti, įvertinti herojų poelgius ir patirtas situacijas. Skaitymas kviečia bendrauti, nes norisi pasidalinti įspūdžiais apie įdomią knygą. Skaitantys literatūrinius tekstus vaikai natūraliai, be ypatingų pastangų stiprina lietuvių kalbos įgūdžius.

Kokie yra žurnalo privalumai lyginant su knyga? O kokie trūkumai?
Ne kiekvienas vaikas pajėgus prisėsti prie didesnės apimties literatūrinio kūrinio. Žurnale publikuojami tekstai yra trumpi ir įvairūs, todėl laisvalaikis su žurnalu prabėga lengvai ir smagiai. O sudominusios temos suteikia progą pasidomėti jomis plačiau. Knygos ištrauka žurnale galbūt paskatins paskaityti ir visą knygą. Įvairių stilių iliustracijos lavina vaizduotę. Jei nepatiko vienokia tema ar piešimo stilius, tai gal kitame puslapyje nustebins kitokia? Be to, žurnalas yra lengvas, jį nesunku įsimesti į kuprinę keliaujant, jį galima pasidėti ir virtuvėje ant stalo ir užkišti į pasuolę, į jį galima rašyti, net karpyti!
Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių. Pervertei, susipažinai, kažką sužinojai, praleidai smagiai laisvalaikį ir padėjai į šalį. Knyga yra pasaulis, į kurį skaitytojas įžengia ilgam ir kuris gali tapti draugu visam gyvenimui.

Papasakokite apie literatūrinį žurnalą „Laimiukas“. Kuo jis ypatingas, kad prie jo puikuojasi žodis literatūrinis?
Kiekvienas žurnalas turi savo tematiką: gamta, sportas, laisvalaikis. Literatūrinio žurnalo tematika kviečia pažinti literatūros pasaulį. „Laimiuko“ žurnale vaikai randa ne tik linksmų, pamokančių, paslaptingų literatūrinių kūrinėlių, bet ir žaisminga literatūrine kalba papasakotų pažintinių tekstukų apie knygas vaikams, knygų vaikams kūrėjus, profesijas, pasaulio pažinimą, gyvūnus, istoriją.

Kodėl „Laimiukas“?
Žurnalą lengviau įsidėmėti ir pamėgti, kai žurnalo pavadinimas susiejamas su kokiu nors herojumi. Kartais jis įsiterpia į žurnalo turinį su savo reportažais, kviečia dalyvauti konkursuose arba tiesiog pašmaikštauja, pasirodo iliustracijose. Žurnalo herojumi tapti pasiprašė iš mano iliustracijų atkeliavusi maža, linksma ir poetiška būtybė laimiukas, kuris gyvena Fantazijos šalyje ir rūpinasi kiekvieno žmogaus laime, augindamas jo svajonių daigelius.

Kas kuria „Laimiuką“?
Prisijungti prie kūrybinės komandos kviečiu rašytojus ir dailininkus, kurie myli vaikus, kuria ir iliustruoja jiems knygas, arba visus, kurie turi minčių, kaip skatinti vaikus skaityti ir kurti. Svarbūs „Laimiuko“ bendraautoriai yra vaikai. Jų rašinėliai, mintys, kūrybiniai konkursų darbai puikiai užpildo žurnalo puslapius.

Paklausinėjome ir žurnalo bendraautorius rašytojus.

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkute, apie ką Jums įdomiausia rašyti?
Apie pasaulius, kurių nėra. Man smagu įsivaizduoti, kaip nuo pirmojo rankraščio žodžio, lyg po didžiojo sprogimo, beribėje tuštumoje, lyg gėlės žiedas palengva išsiskleidžia ištisa visata. Visata, kurioje žaidžiama pagal mano sukurtas taisykles.

Koks Jūsų mėgstamiausias žodis?
Galaktika.

Kur jį daugiausiai randate?
Internete, kada spoksau į tolimų galaktikų fotografijas. Nakties danguje, kai virš galvos ledinėmis šukėmis žybsi tolimos žvaigždės. Dokumentiniuose filmuose. Paukščių tako galaktika – mūsų namai. Todėl net nereikia toli žvalgytis. Ji čia pat, visur, kur bepažvelgčiau. Rasos lašuose, žolės šnarėjime, lėtai plaukiančiuose debesyse, upės atspindžiuose. Jei kas norėtų mane aplankyti, gaudykit adresą – Paukščių takas, Oriono vija, Saulės sistema, Žemės planeta, Europos žemynas, Lietuva, Lentvaris.

Ilona Ezerinyte

Ilona Ežerinytė

Ilona Ežerinyte, apie ką Jums įdomiausia rašyti? Koks Jūsų mėgstamiausias žodis? Kur jį daugiausiai randate?
Galvoju, kad į klausimą, apie ką įdomiausia rašyti, atsakyti neįmanoma. Apie viską įdomiausia. Ir kuo neįdomesnis, keistesnis, nusibodęs ar žinomas dalykas, tuo įdomiau į jį pabandyt pažvelgti kitaip, duoti jam naują gyvenimą naujoje istorijoje. Panašiai yra ir su žodžiais. „Imkite paprastus žodžius ir pasakykite nepaprastus dalykus“, – sakė toks filosofas Artūras Šopenhaueris. Man nepatinka pernelyg išsipustę žodžiai. Mėgstu paprastus. Kaip TAIP ir NE. Dar visokius Hmm… Mmmm… Jų daug tada, kai kiti žodžiai baigiasi ir prasideda tyla.

IMG_0872 2

Virgis Šidlauskas

Virgi Šidlauskai, apie ką Jums įdomiausia rašyti?
Labiausiai mėgstu rašyti apie nebūtus dalykus. Kodėl? Nes realybės iki kaklo galima prisižiūrėti ir gatvėje ar dienos naujienose. Tačiau kasdienybė niekada nežavės savo paslaptimis taip, kaip išgalvoti pasauliai. Viskas, ko labiausiai ilgiesi, stokoji ar viliesi atrasti jėgų tam įgyvendinti – tavęs jau laukia čia. Tereikia neišsigąsti ir pasileisti su fantazija. Kas žino, kur ji nuneš.

Koks Jūsų mėgstamiausias žodis?
Sunku išsirinkti vieną. Gražių žodžių daug, jei jie skirti apibūdinti tokiems pat gražiems jausmams ir poelgiams.

Kur juos daugiausiai randate?
Lengviausia gražius žodžius rasti gerose knygose. Todėl visada su jomis draugaukite. ;)

Į klausimus atsakė ir žurnalo „Laimiukas“ dailininkai.

Eidvilė Buozyte

Eidvilė Viktorija Buožytė

Eidvile Viktorija Buožyte, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Balta spalva. Daugiausia baltos spalvos būna žiemą. Baltai švyti apsnigti laukai, miškai, miestai. Bet labiausiai baltą spalvą mėgstu žuvėdrų plunksnose bei tą, kurią matau užsimerkusi, atsukusi veidą į saulę.

Jurga Šulskyte, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Man patinka geltona spalva. Šilta, kaip bananai, kartais

Jurga

Jurga Šulskytė

rūgštesnė, kaip citrinos. Žiemą rasti geltoną spalvą sunku… Dėl to namuose visuomet turi būti bananų kekė, ar blogiausiu atveju bent vienas mažas bananiukas ir citrina šaldytuve. Ir man būtinas mano geltonasis puodelis nuo ryto iki vakaro. Ir arbata, ir kava, ir sultys ir net vanduo skanesni geltoname puodelyje. Lietingą rudens dieną labai linksma pamačius žmogų su geltonu apsiaustu nuo lietaus. Na o vasarą visur po kojomis ir prieš akis geltonuoja kiaulpienės. Lekiant autostrada pro akis slysta geltonai žydintys rapsai ir pagaliau danguje visada šviečia… geltona saulė!

Edgaras Straukas nuotrauka

Edgaras Straukas

 

 

Edgarai Straukai, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Sudėtinga išskirti vieną spalvą. Jos visos šalia – mėlyna ir šalta žalia gaivina vasarą, gelsvi švieži atspalviai pradeda kvepėti pavasarį, žiemos vakarais tamsos nebijo purpurinės, raudonos ir blizgančios mėlynos. Spalvos mano gyvenime – gyvi sutvėrimai, laikui bėgant savo chameleoniškomis pėdomis paliekantys žymes kūriniuose. Šiuo metu ir sąlyginai laikinai patinka sodri, apelsinu kvepianti oranžiniai geltona.
Kaip bebūtų keista, tačiau ši spalva mano aplinkoje nedominuoja ir net užuominų sunku būtų rasti. Keletas atsirinktų kitų kūrėjų darbų ir įsimintinos nuotraukos tūno „skanių spalvų“ rinkinyje epizodiškai įkvėpimui padidinti.

Lina Lukšaite, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?

20180224_135

Lina Lukšaitė


Mėlyna yra pati puikiausia spalva!
Ar gali kam nepatikti vasarinė dangaus mėlynė su vienu ar dviem vatos minkštumo debesėliais? O gaivios mėlynės, užpiltos pienu? Net geriausio draugo akių mėlynumas gali labai džiuginti apniukusią dieną!
Kai pritrūkstu mėlynos spalvos, nusilakuoju nagus taip ryškiai mėlynai, kad kartais pati išsigąstu. Kartais užsimanau mėlynų kambario sienų. Užsimerkiu ir nusidažau. Be galo gražu!
Žydras nuotraukų rėmelis su piešinėliu, artimu sielai. Mėlynai dryžuotos kojinės. Mėlynas rankinukas, pilnas daiktų, kurių ne visada reikia. Mėlyniausias puodelis su nosį kutenančia arbata. Visi šie dalykai praskaidrina kartais niūrias, nuobodokas ar niekuo neišsiskiriančias nuo vakar dienas.

Labai ačiū visiems už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Reklama

Rašytoja Kelly Barnhil – kovotoja prieš socialines problemas, mėgstanti magiją

1

Kelly Barnhill. Pav. iš               www.startribune.com

Vaikų knygų rašytoja Kelly Barnhill apie savo ketvirtąjį romaną mąstė jau mėnesių mėnesius, tačiau niekaip neapsisprendė, kur istorija turėtų vykti. Tuo pat metu, po 15 metų santuokos ir 3 vaikų, ji kartu su vyru nusprendė, jog pagaliau laikas jųdviejų medaus mėnesiui. Kelionė į Kosta Riką išsprendė abi problemas.

Ten abu buvę parkų prižiūrėtojai praleido dieną įdomiame žygyje po vulkaninį Rincón de la Vieja nacionalinį parką, kuriame turėjo būti atsargūs, kad išvengtų nuodingų garų, smegduobių bei geizerių, spjaudančių kunkuliuojančio purvo pliūpsnius.

„Niekada nebuvau lankiusis tokiame kraštovaizdyje, – sako Barnhill, kalbėdama telefonu iš savo namų Mineapolyje. – Upės tiesiog ima ir išsiveržia iš kalno pašonės, tada suteka į kokią nors skylę ir pradingsta.“

Kitą rytą Barnhill atsibudo anksti ir, pačiupusi kavos puodelį bei savo violetinę užrašų knygutę, ėmė rašyti.

„Staiga supratau, kad mano veikėjai yra ant ugnikalnio, o aš visai nesitikėjau jų ten rasti, – prisimena ji. – O kai pradėjau rašyti, atrodė, lyg visada taip ir turėjo būti. Negalėjau įsivaizduoti, kad ta istorija galėtų vykti kokiame nors kitame krašte.“

„Ta istorija“ tapo nuotykių pilna fantastine knyga „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“. JojeMergaite atsigerusi menulio_d pasakojama apie miestą, kurio Senoliai kiekvienais metais liepia paaukoti kūdikį tariamai piktai raganai. Tačiau, užuot šiuos kūdikius skriaudusi, ragana Ksana iš tiesų juos nuneša šeimoms, gyvenančioms kitoje miško pusėje.

„Ksana elgėsi taip, kaip manė esą teisingiausia, – teigia Barnhill, – tuos kūdikius atiduodama šeimoms, tačiau taip ji netyčiomis leido šiai baisiai neteisybei tęstis.“

Vieną dieną Ksana netyčia pamaitina vieną iš kūdikių mėnulio šviesa, taip suteikdama jai magiškų galių. Ksana nusprendžia tą mergaitę, kurią pavadina Luna, auginti kartu su pelkių pabaisa Glerku ir Tobulai Mažyčiu Drakonu Firianu. Knygoje aprašyta, kaip visus tuos metus augindama mažylę Ksana desperatiškai bando apsaugoti Luną nuo magiškųjų galių, kurios prasiverš, kai šiai sukaks 13 metų. Tai, žinoma, prives prie neišvengiamo jėgų susidūrimo romano pabaigoje, kuri draugėn suves didelį būrį veikėjų, kurių nuotykius sekame visus 48 knygos skyrius.

„Tai keistas dalykas, – sako Barnhill apie naujausią savo knygą, išleistą po 2014 metų „Raganos sūnaus“. – Mane iš dalies stebina, kad žmonėms ji patinka. Man tikrai atrodė, kad knyga patiks tik man pačiai.“

Nors romanas aiškiai fantastinis, daugybė jo esminių elementų kilo iš Barnhill rūpimų tikro pasaulio socialinių problemų. Pavyzdžiui, kurdama Ksanos, Lunos, Glerko ir Firiano personažus, kuriuos Barnhill pavadina „keistąja šeimynėle ant kraterio krašto“, autorė rėmėsi savo pastebėjimais, padarytais prieš daug metų mokant benamius Mineapolio paauglius.

„Dirbdamas tokioje aplinkoje, – pastebi ji, – pamatai skirtingus būdus, kuriais susidaro šeimos. Šeimos sąvoka yra daug lankstesnė bei labiau kintanti, nei esame įpratę manyti.“

Rašytoja pasakoja apie liūdną realybę, kuri slypi už vienos labiausiai sukaustančių romano scenų, kai miesto vadovai, vadinami Protektoratu, atvyksta išplėšti mažosios Lunos iš jos mamos rankų. Ši, bandydama pabėgti, užsilipa aukštai į palubę. Barnhill pripažįsta, jog šią širdį veriančią akistatą aprašyti buvo sunku ir kad desperatiškoji motina primena jai vieną mamą, kurią autorė sutiko dirbdama moterų, patyrusių smurtą, prieglaudoje. Tos mamos vaikas rimtai sirgo ir jam buvo atsisakyta suteikti medicinos pagalbą.

„Atrodė, lyg ji užpildė visą kambarį, – prisimena Barnhill. – Tuo metu buvau šešiolikos ir man rodėsi, kad jos pečiai siekia lubas.“

Pačios Barnhill vaikystė pasikeitė septintoje klasėje, kai jos mama išgelbėjo ją nuo patyčių mokykloje.

„Dievaž, buvau vienišas vaikas, – prisimena ji. – Buvau socialiai nerangi. Tiesiog nesijaučiau gerai savo pačios kailyje. Buvau lengvas taikinys.“

d

Kelly Barnhill. Pav. iš http://8diena.lt

Kai mama sužinojo apie dukros bėdas, ji perkėlė šią į mažą katalikišką mergaičių mokyklą, kurioje mokė energingos vienuolės, o direktorė buvo Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo bendražygė.

„Man tai buvo magiški metai, – prisimena Barnhill. – Pirmą kartą mačiau tokį aktyvizmą, kuris buvo visų istorijos dalis.“ Kaip Lunos magija atsiskleidžia sulaukus 13 metų, taip pačios Barnhill ypatingi gebėjimai buvo pažadinti panašiu metu, vienuolės iš naujosios mokyklos, vardu  Sesuo Džeron,  dėka. Ji reikalavo, kad  mokinės kiekvieną savaitę parašytų po trumpą istoriją.

„Viduje turėjau neišsenkantį istorijų šaltinį, – sako Barnhill. – Galėjau tiesiog sėsti ir parašyti naują istoriją, o tada dar vieną. Ta rašymo praktika kažką manyje pažadino.“

Nepaisant meilės rašymui, Barnhill skaityti pradėjo gana vėlai – visai neskaitė iki trečios klasės pabaigos, o savarankiškai skaityti pradėjo tik penktoje klasėje. Tačiau ji labai mėgo klausytis, ir jos tėvas dažnai savo penkiems vaikams skaitydavo garsiai, ypač iš didžiulės pasakų knygos, kuri taip nudrisko, kad tėtis pagamino jai naują viršelį iš šaškių lentos bei lipnios juostelės, tad vaikai knygą praminė „Languotąja knyga“.

Barnhill pastebi paraleles tarp paauglystės ir fantastinėse bei pasakų knygose aptinkamų istorijų apie metamorfozę. Ji teigia, kad šie panašumai yra viena iš priežasčių, kodėl tokias knygas taip mėgsta vaikai. Tai tikrai galioja „Mergaitės, atsigėrusios mėnulio“ atveju, juk Lunos magija taip stipriai išsiveržia, kai jai sukanka 13 metų.

„Gilus, tamsus miškas yra pavojingas ir baisus, tačiau privalai į jį eiti, o įėjęs būsi negrįžtamai pakeistas. – sako Barnhill. – Viskas pasikeis, kai paseksi tuo duonos trupinių keliu, vedančiu į mišką. Ir mes šias istorijas pasakojame tam, kad primintume sau, jog tai yra normalu. Juk pasieksi kitą miško pusę ir, net jei būsi pakitęs, tau viskas bus gerai.“

 

Pagal bookpage.com parengė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Niekorimtukai ir knygos

Balandžio 2-ąją švenčiame Tarptautinę vaikų knygos dieną ir pasakų kūrėjo Hanso Kristijano Anderseno (1805-1875) gimtadienį. Šia proga Niekorimtukai dalinasi savo mintimis apie knygas.

1.jpgSigutė Ach (grožis ir sparnai):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes mėgstu skaityti. Knygą renkuosi ne pagal kategoriją, o knygas vaikams laikau knygomis, kurios lydi visą gyvenimą.
• Knygos man padeda būti žmogumi.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Džiugė“, nes joje susijungia vaiko ir suaugusio pasauliai, tapdami vientisu, pilnu meilės vyksmu.
• Jeigu galėčiau, visas knygas paversčiau durimis į pasaulius, pasakas, nuotykius, bet tai jau padaryta, tad belieka nepamesti rakto arba padėti jį rasti. :)

_DSC0212

 

Martynas Burneika („Laimiuko“ vadybininkas):

• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos stebuklingos, praturtina vidų bei žadina vaizduotę.
• Knygos man padeda pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Maria Gripe „Vabalas skrenda temstant“, nes joje, mano manymu, tobulai suformuotas ryšys tarp skirtingų epochų personažų.
• Jeigu galėčiau, visas knygas bent vienai dienai paversčiau realybe. :)

 

Renata RimkutėČiukis (dar kitaip žinoma kaip Renata Rimkutė, rinkodaros vadybininkė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes vis dar nespėjau užaugti, o vaikystėje po ranka pasimaišė per mažai gerų knygų, tad dabar reikia pasivyti save. Tik labai sunku tai padaryt, kai šalia tokio dydžio lobynai.
• Knygos man padeda pamatyti pačius keisčiausius pasaulius. Kartais juose apsigyventi, o kartais nudžiugti, kad užvertus knygą jis dingo.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Kalėdų istorija“. Gal todėl, kad skaitant prasisuko labai daug įvairių emocijų, kai vienu metu norėjosi verkti, žavėtis ir sirgti už herojus.
• Jeigu galėčiau, padaryčiau taip, kad Lietuvoje būtų išleistos pačios subtiliausios ir meniškiausios knygos.

 

IMG_1095Eglė Devižytė (geriausių knygų atranka ir korektūra):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes būtų kvaila mesti skaityti puikias ir džiuginančias knygas vien todėl, kad užaugai.
• Knygos man leidžia nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų ir įsijausti į daugybės skirtingų žmonių ar net gyvūnų kailį (arba odą).
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Shaun Tan „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes tai daugiau nei tiesiog knyga – tai literatūra, meno albumas, rimtas pokalbis, tylus sėdėjimas nukorus kojas nuo pasaulio krašto, pokštas ir nuotykis viename.
• Jeigu galėčiau, visas knygas išleisčiau – žinoma, gražiai iliustruotas.

 

_DSC0346

Vaiva Rutkauskaitė (rinkodaros vadyba ir komunikacija):

• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes neskirstau knygų į vaikų ir suaugusiųjų. Man svarbu, kad knyga būtų vertinga skaityti, ją norėtųsi rekomenduoti skaityti kitiems. O vaikų literatūroje tokių yra labai daug.
• Knygos man padeda augti ir mąstyti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Net garsiai norisi šaukti, kokia tai puiki knyga! O jau iliustracijų gražumas! Būtinai ją bent pavartykite, jeigu turėsite progą. Tik iškart įspėju, jeigu jau ji pateks į jūsų rankas, tai nesinorės jos lengvai paleisti.
• Jeigu galėčiau, visas knygas perskaityčiau. :)

DSC_0231

 

Sandra Štukaitė (internetiniai, knygynų, prekybos centrų užsakymai) :
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes nors ir esu ne vaikas, norisi grįžti į tą nepaprastą vaikų literatūros pasaulį.
•  Knygos man padeda pabėgti nuo rutinos ir supančio pasaulio.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“, nes ji labai įsirėžė į atmintį ir dal ilgai buvo apsigyvenusi mano galvoje.
• Jeigu galėčiau, visas knygas turėčiau.

 

 

 

20180224_135Lina Lukšaitė (dizainerė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes plaukioti su piratais devyniose jūrose, mokyti gulbę rašyti ar maitinti tamstą mokytoją musėmis yra žymiai smagiau, nei narplioti savo suaugėliškas problemas.
• Knygos man padeda sukurti daug mažų fantazijos pasaulėlių, kuriuose verda tiek visko, kad, rodos, net galvoje netelpa.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Pasaka apie Desperą“, nes joje aprašomas peliukas, kurį dažnas galėtume atpažinti savyje. Gal kiek neišvaizdus, labai smalsus, nebijantis klysti ir džiaugtis gyvenimu. Jeigu šioje knygoje ir neatrastum kažko sau artimo, galima įsikvėpti drąsos ir pasitikėjimo savimi. O ką jau kalbėti apie be galo gražias ir subtilias iliustracijas. Tiesiog „vau“!
• Jeigu galėčiau, visas knygas pamirščiau. Taip – pamirščiau, kad galėčiau skaityti jas iš naujo ir džiaugtis naujais dalykais vėl ir vėl.

 

_DSC0071

 

Ramunė Jankauskienė (užsakymų surinkimas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos nukelia į svajonių ir fantazijų pasaulį, kuriame viskas įmanoma.
• Knygos man padeda atsipalaiduoti, užsimiršti, svajoti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Stoglaipiai“, nes ją skaitydama supratau, jog niekada nereikia prarasti vilties siekiant savo užsibrėžtų tikslų ir svajonių. Nesvarbu, kad tu esi ne toks kaip visi, atkaklumu, užsispyrimu galima visko pasiekti.
• Jeigu galėčiau, visas knygas susidėčiau į didžiulį kambarį, prikraučiau pilnas lentynas, net iki lubų, ir skaityčiau, vartyčiau, uosčiau jų kvapą.

 

_DSC0147

 

Saulius Valužis („Laimiuko“ ir edukacinių renginių vadybinkas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes atsiveria pasaulis, kurio pasiilgstu, ir už jo gerovę kovoju!
• Be knygų tiesiog negaliu.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes ją skaitydamas pajauti, kad gali pats keistis (ir visai tai nesunku), tik reikia norėti!
• Jeigu galėčiau, visas knygas, kurios paseno ir yra nenaudojamos, paversčiau žydinčiu sodu.

 

IMG_20190404_134857

 

Eva Bagočė (autorių teisių vadybininkė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos leidžia man išlaikyti vaikišką polėkį ir smalsumą, be kurio gyvenimas būtų nuobodus.
• Knygos man padeda nepaisyti fizikos dėsnių ir persikelti per laiką ir erdvę, duoda peno mano vaizduotei.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes ji yra unikali.
• Jeigu galėčiau, visas knygas padaryčiau prieinamas virtualioje erdvėje, iš bet kurio pasaulio kampelio.

 

 

 

Lina ValužėLina Eitmantytė-Valužienė (dailininkė, „Laimiuko“ vyr. redaktorė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes neįmanoma išaugti iš to vaiko savyje, kuris vaikystėje pamilo vaikiškas knygas.
• Knygos man padeda pailsėti ir nustebti, nudžiugti, jaudintis, svajoti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Silvanos De Mari „Paskutinis elfas“ ir jos tęsiniai, nes atradau jose daug išminties ir noro parodyti, kaip svarbu gyvenime tikėti Meile.
• Jeigu galėčiau, visas knygas leisčiau nemokamai.😊

 

IMG_0897

Guoda Davainytė (užsakymų surinkimas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes įdomu pasinerti į kitokį skaitymo pasaulį, įsivaizduoti save esant vaiku/paaugliu, kaip skaitomas knygos tekstas priverstų mane išgyventi aprašomas istorijas ir pasakojimus.
• Knygos man padeda geriau pažinti save – jos priverčia sustoti ir skirti visą laiką ramiam atsipalaidavimui skaitant puikią knygą.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Septynios minutelės po vidurnakčio“, nes joje kartu su pagrindiniu veikėju berniuku išgyvenau visas emocijas ir paslaptingumą. Super knyga, priverčianti susimąstyti ir kaipmat visą „sukramtyti“ nuo pradžios iki pabaigos.
• Jeigu galėčiau, visas knygas įsigyčiau ir turėčiau didžiulę asmeninę biblioteką.

 

_DSC0131

 

Odeta Giedraitytė (rinkodaros vadyba):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes tai vienas geriausių būdų grįžti į vaikystę.
• Knygos man padeda prasmingai praleisti laisvą laiką.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Paslaptingas sodas“, nes ši knyga nuo pat vaikystės iki dabar man sukelia pačias gražiausias emocijas.
• Jeigu galėčiau, visas knygas padovanočiau tiems, kurie jų negali įsigyti.

Ramutė Skučaitė ir Jūratė Račinskaitė: įkvėpimą randame ir eilėraščio eilutėje

Ramutė Skučaitė yra poetė, dramaturgė, vertėja, dainų tekstų autorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Jūratė Račinskaitė yra nepriklausoma menininkė – dailininkė, scenografė. Jūratė yra Ramutės dukra, o šiam šeimyniniam ir kūrybiniam tandemui bendradarbiaujant gimsta knygos. Tokios, kuriose įrašyti eilėraščiai vėliau suskamba ir vaikų, ir suaugusiųjų lūpose. O atmintyje likusios eilėraščių eilutės ar posmeliai karts nuo karto atgyja.

_DSC0058

Ramutė Skučaitė. Linos Lukšaitės nuotrauka.

Peleda zino_d„Maži pelėdžiukai, / Pluksnelės jų raibos… / Maži pelėdžiukai / Pabudo ir raivos.“ Tokiomis eilutėmis skaitytojus pasitinka naujausioje Ramutės Skučaitės poezijos rinktinėje „Pelėda žino!“ esantis eilėraštis. Kai Ramutės ir Jūratės paklausiau, kas jos labiau yra – pelėdos ar vyturiai, jos abi tik pagūžčiojo pečiais ir atsakė, kad ir tokios, ir tokios! O kodėl – nežinia. Nes kur čia viską žinosi. Galbūt tik pelėda viską žino? Ramutė sakė, kad jeigu norėčiau sužinoti, ką žino pelėda ir ko nežinome mes, visi atsakymai yra knygoje „Pelėda žino!“. Ir dar pridūrė, kad to nenuginčysiu niekaip.

Aš ir nepuoliau ginčytis, nes kai pavasaris už lango (bent jau kalendorinis), tai ginčytis nesinori, tik džiūgauti. O kas labiausiai džiugina Ramutę ir Jūratę šį pavasarį?
Kas gi džiugins, jei ne pats pavasaris!

Knygų kūrėjos lakoniškos. Gal dėl to, jog viską, ką jos nori pasakyti, jau sudėjo į eilėraščius, į knygas?

_DSC0130

Jūratė Račinskaitė

Ramute ir Jūrate, kai buvote vaikai, ar mėgote skaityti? Kaip pamilote knygas ir skaitymą?
Ramutė: aš mėgau labai – taip labai, kad ligi šiol atsimenu bemaž visas kada skaitytas knygas… Iki šiol gailiuosi, kad teturiu jų tik keletą. Už Jūratę galiu pasakyti: mėgo skaityti ir skaitė. Manau, kad neišsigins!
Jūratė: Tikrai ne.
Ramutė: Bijom, kad niekas nežino, kaip ima ir pamilsta…Užtat aš žinau, kodėl tokia mylima yra poetės kūryba. Dėl tikrumo, skaidrumo, jautrumo, nuoširdumo, dėl kuriamos vaikų ir suaugusiųjų pasaulio vienybės (už tai poetė buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija). Ramutė yra dėkinga visiems, kas ją apdovanojo. Tiki, kad tai buvo padaryta nuoširdžiai… (Kaip ir minėjau anksčiau – nuoširdumas yra neatsiejama poetės gyvenimo ir kūrybos dalis).

Iš kur kūrėjos semiasi įkvėpimo? Jos sako, kad „nėra tokio šulinio, upės ar ežero… Nereikia ir semtis: kartais užtenka pro lapus švystelėjusio spindulio, ant rankos nupuolusios snaigės… O gal eilėraščio eilutės.“

Nuo eilėraščių niekur nepabėgsime ir nepasislėpsime. O aš ir nebandau, nes jie man labai patinka!
Jūrate, kiek mamos parašytų eilėraščių mokate mintinai? Kuris Jums patinka labiausiai?
Nežinau. Tik žinau, kad esant skirtingoms aplinkybėms, staiga ima ir išplaukia mintyse posmas ar eilutė. Daug jų – ir įvairių.

Jūratė Račinskaitė ir Ramutė Skučaitė.jpg

Ramute ir Jūrate, esate mamos ir dukros kūrybinis tandemas. Ar lengvai pavyksta sutarti kuriant?
Ramutė: Paprastai mąstom panašiai. Tesiskiria tik kūrybos išraiška.

Po šio atsakymo aš nedrįsau daugiau kamantinėti kūrėjų. Norėjosi jas tausoti, kad liktų kuo daugiau jėgų kurti. Bet vis dėlto nesusilaikiau ir uždaviau paskutinį klausimą, po kurio tik tyliai atsisveikinome.

Ramute ir Jūrate, kokį vieną patarimą duotumėte vaikams? Ko jiems palinkėtumėte?
Skaityti ir skaityti. Nesiliauti skaičius. Visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Kaip gimsta knygos, kuriose skamba muzika

Violetos Palčinskaitės besidomintiems vaikų literatūra pristatyti greičiausiai nereikia. Poetė, dramaturgė, scenaristė ir vertėja – tiek veiklų aprėpia vaikų mylima kūrėja. Jos kūrybą skaitytojai lygina su pavasariu – žaismingu, šviesiu, gaiviu. Juk kada, jeigu ne pavasarį skaityti eiles! O jeigu pavasaris būtų muzika, kokia ji būtų? Kokia muzika tapo įkvėpimu vienai iš Violetos Palčinskaitės knygų? O kokie kūriniai gimsta, kai susitinka dvi klasikinės muzikos gerbėjos? Apie tai ir kalbėjomės su knygos „Stebuklinga Mocarto fleita“ kūrėjomis rašytoja Violeta Palčinskaite ir dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene.

_DSC0994

Violeta Palčinskaitė

Jeigu pavasaris būtų muzika, kokia ji būtų? Kokia Jūsų skaityta knyga labiausiai primena pavasarį?

Violeta Palčinskaitė: Manau, pavasaris ir yra muzika. Jis groja lietaus lašais į senamiesčio stogus, besiskleidžiančiais gėlių pumpurais, lengvu vėjeliu alyvų krūmuose ir sugrįžusių paukščių giesmėmis… Pavasaris – tai paukščių gaudytojas Papagenas ir jo užburtoji fleita… Pavasaris – tai Mocartas! Ir kiekviena knyga, kurioje daug šviesos, gėrio, geros nuotaikos ir meilės.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Pavasarį atspindinti muzika – kupina netikėtų žaismingų akordų, šviesių tonacijų, vingrių melodijų, veržlaus ritmo ir žaižaruojančių trelių. Man viena iš labiausiai pavasariškų knygų – mano vaikystės laikų Anos Gelhar knygelė „Ateik, geguži mielas…“ apie mažojo Mocarto vaikystę su pavasariui skirtos dainelės natomis.

Kokią vietą Jūsų gyvenimuose užima klasikinė muzika?

Violeta Palčinskaitė: Klasikinė muzika yra didelė dalis mano pamėgtos muzikos, nes nuo vaikystės tėvai vesdavosi į klasikinės muzikos koncertus. Mokiausi Kaune, septynmetėje Muzikos mokykloje.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Besimokydama Čiulionio menų gimnazijoje galvojau, kad tapsiu profesionalia smuikininke, bet paskutiniais metais pasirinkau dailininkės kelią. Turėjau puikią galimybę susipažinti su įvairiais muzikos žanrais ir kryptimis. Bet klasikinės muzikos lobynai mano širdyje užėmė pačią didžiausią dalį. Be šios muzikos negaliu praleisti nė dienos, ji – kaip tyro vandens gurkšnis, būtinas išgyventi.

Stebuklinga Mocarto fleita_dKodėl būtent Mocarto muzika tapo įkvėpimu knygai „Stebuklinga Mocarto fleita“?

Violeta Palčinskaitė: Norėjau atkreipti skaitytojų dėmesį ne tik į Mocarto operos, kuri laikoma viena iš pačių gražiausių pasaulio operų, muziką, bet ir į pirmapradį jos tekstą, libretą, pasaką, kurią seka šis žavingas kūrinys.

Ar rašant ir piešiant klausotės muzikos? Ar ji neblaško?

Violeta Palčinskaitė: Muzikos klausausi prieš rašydama arba po. Rašymas iš manęs pareikalauja be galo didelio susikaupimo, todėl lieku tik su savim.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Piešdama dažnai klausausi įvairios muzikos, bet tik tuomet, kai iliustracijos kompozicija jau sukurta ir lieka ją techniškai išpildyti. O piešdama iliustracijas knygai „Stebuklinga Mocarto fleita“ klausiausi… Bacho kantatos. Žinoma, „Užburtąją fleitą“ prieš tai perklausiau dešimtis kartų!

Kaip kilo mintis integruoti operos fragmentus į tekstą, kaip juos atrinkote?

Lina Eitmantytė-Valužienė: Šią mintį įkvėpė noras ieškoti originalių knygos formų, skatinti vaikus naujai atrasti literatūrą ir klasikinę muziką. Operos muzikinius fragmentus „iškirpau“ daug kartų klausydama kūrinį ir atidžiai skaitydama Violetos tekstą. Tikslas – sudėlioti įžymiausių arijų fragmentus ir kitus „Užburtosios fleitos“ muzikos motyvus taip, kad jie papildytų ir praplėstų knygos veikėjų charakterius, emocijas, akcentuotų svarbiausias turinio mintis.

20180224_124

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kuo knyga, kuri skatina susipažinti su klasikine muzika, gali būti patraukli šiuolaikiniams vaikams?

Violeta Palčinskaitė: Šiuolaikiniai vaikai yra be galo imlūs, jiems nesvetimos visos šiuolaikinės technologijos, todėl išradingas teksto paįvairinimas muzikos garsais, manau, tikrai jų neatbaidys nei nuo teksto, nei nuo muzikinių fragmentų. O gal kils noras pasiklausyti pačios operos ar nueiti į Operos teatrą. Tokios knygos turėtų sužadinti vaiko smalsumą, praplėsdamos akiratį.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Vaikams būtina parodyti, kiek nuostabių dalykų yra juos supančiame pasaulyje. Tikiu, kad kiekviena galimybė prisiliesti prie laiko patikrintų verybių suteiks jiems naujų potyrių ir įkvėpimo atradimams.

Ar turite savo kurtą (parašytą, iliustruotą) mylimiausią knygą? Kodėl ją?

Violeta Palčinskaitė: Man visada mylimiausia knyga yra ta, kuri tik ką parašyta… Vėliau ta nuostata neretai keičiasi. Mamai juk visi jos vaikai yra vienodai mylimi, taip ir autoriui jo knygos…
Lina Eitmantytė-Valužienė: Visiškai pritariu Violetai. Kol kuriu iliustracijas, atrodo, kad knyga su jomis bus pati brangiausia, bet kai ši knyga gimsta, ji užima tokią pat svarbią vietą tarp kitų iliustruotų.

Be knygų ir muzikos, ar dar turite mėgstamų meno rūšių ar laisvalaikio leidimo būdų? Kokių?

Violeta Palčinskaitė: Patinka lankytis meno galerijose, teatruose ir, žinoma, neįsivaizduoju savo gyvenimo be kelionių.
Lina Eitmantytė-Valužienė: Man, kaip ir Violetai, labai patinka keliauti, ieškoti naujų įspūdžių gamtoje, architektūroje, meno parodose. Taip pat mėgstu teatrą, kino filmus, fotografuoju, žaidžiu stalo žaidimus.

Ko palinkėtumėte visiems knygų ir muzikos gerbėjams?

Violeta Palčinskaitė: Linksmo, šviesaus, skambančio pavasario!
Lina Eitmantytė-Valužienė: Nuostabių atradimų, kurie pripildytų širdį šviesos ir džiaugsmo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Britų autorius ir iliustratorius Alex T. Smith: „Skaitykite su vaikais net kai jie išauga iš paveikslėlių knygų amžiaus…“

Alex T. Smith

Alexas T. Smithas

Kai Alexas T. Smithas buvo mažas berniukas, jis norėjo būti virėjas, triušis ar vaikų knygų iliustruotojas. Šiandien jis yra ne tik sėkmingas iliustruotojas, laimėjęs ne vieną nominaciją, bet ir itin spalvingai iliustruotos knygų serijos „Klodas“ autorius (kol kas lietuviškai išleidome tik vieną knygelę „Klodas mieste“). Šiame interviu Alexas T. Smithas pasakoja apie dar vaikystėje pamėgtas knygas ir dalinasi mintimis apie vaikų bendravimo vystymą ir jų skaitymo skatinimą.

Kokias knygas skaitei, kai buvai vaikas?
Mėgau viską, ką parašė Janet ir Alanas Ahlbergai – „Policininkai ir plėšikai“ yra viena mano mėgstamiausių knygų, nes ji juokinga, be to, joje daug detalių, kurias vaikas gali tyrinėti. Be to, tos knygos auga kartu su tavimi – visada mylėjau plėšikę močiutę ir jos pavogtą lapės kailį. „Tigras, užsukęs į svečius arbatos“, „Mikė Pūkuotukas“ ir istorijos apie trolius Mumius dar dabar yra vienos mano mėgstamiausių knygų!

Jei galėtum būti knygos veikėju, kuo būtum?
Norėčiau būti Eloiza iš Kay Thomson ir Hilary Knight knygų, nes gyventi Niujorko Plazos viešbučio apartamentuose 6-tajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atrodo kaip svajonė…

Kas geriausia skaitant knygas?klodas mieste_SP
Geriausia tai, kad tikrai yra knyga kiekvienam, ir tai, kad gali leistis į įvairiausius nuotykius, patogiai sėdėdamas fotelyje. (Ant mano kelių visuomet tupi bent vienas šuo, tad ir jis gauna patirti tuos nuotykius kartu!)

Kuri knyga yra tavo visų laikų mėgstamiausia?
„Tigras, užsukęs į svečius arbatos“, kurią parašė Judith Kerr. Istorija nuostabi, gražios ir iliustracijos, bet man labiausiai patinka tai, kad mažoji mergaitė išėjo vakarieniauti į kavinę, apsirengusi pižamą. Man tai atrodė taip įdomu ir nepaprasta, ir aš visada tikėjausi, kad susiklostys tokia situacija, kaip arbatos užsukęs tigras, kuri privers mane eiti su pižama vakarieniauti kavinėje…

Be knygų skaitymo, ką dar svarbiausio gali padaryti tėvai, norėdami padėti savo vaikui vystyti bendravimo įgūdžius?
Nepaprastai svarbu kasdien bendrauti su vaikais, nekalbant su jais „iš aukšto“. Vaikai iš tiesų yra daug gudresni, nei mes, suaugusieji, manome. Jiems patinka iššūkiai, jiems patinka, kai su jais kalbama dėmesingai. Nemanau, kad vaikams būtina viską suprasti, ir jei galvosi, kad jiems neįdomu, tai praleisi progą su jais be galo įdomiai pasikalbėti. Dievinu kalbėtis su savo mažais sūnėnais – jie yra visiškai pakvaišę ir turi nuostabius požiūrius ir nuomones apie pasaulį, ir, tiesą sakant, kai kurie suaugusieji galėtų iš jų pasimokyti! Kaip iliustruotojui, manau, verta pasakyti, kad piešimas bei kūryba yra dar vienas bendravimo būdas.

Alex T. Smith_photo by HachetteKokį vaidmenį skatinant tavo rašymo įgūdžius vaidino tavo tėvai?
Mano tėvai tikrai skatino mane būti kūrybingam. Atsimenu, kai per vienas mokyklines atostogas visai nebeturėjau ką piešti – buvau jau nupiešęs viską, ką turėjome namuose – mano mama davė man plytą! Tai buvo labai ilga vasara…
Mano senelis taip pat buvo didelis įkvėpėjas man augant, nes jis pats buvo rašytojas. Kai pradėjau eiti į mokyklą, jis man parašė istoriją, ką per dieną veikia mano žaislai. Tokias istorijas jis rašė kiekvieną dieną maždaug ketverius ar penkerius metus, kol galiausiai pačias geriausias sudėjo į knygą, kurią dar tebeturiu.

Kaip paskatinti savo vaikus ir anūkus skaityti? Kokias knygas tau patinka skaityti su vaikais?
Svarbiausia padaryti, kad skaityti būtų smagu. Jei mano sūnėnai skaito kažką, kas jiems nepatinka, neverčiu jų pabaigti. Kartais skaitymas gali tapti „mokykliniu“ ir tapti nuobodus, ir labai svarbu, jei tik įmanoma, užbėgti tam už akių. Manau, kad jei tik kažką skaitai, visai nesvarbu, kas tai. Kai mano brolis buvo mažas, jis amžių amžius praleisdavo skaitydamas atlasus ir žemėlapius! Skaitykite su vaikais net kai jie išauga iš paveikslėlių knygų amžiaus – skaitykite juokingais balsais, kvailiokite – tai geras būdas vaikus sudominti. Savo sūnėnams stengiuosi leisti rodyti kelią patiems – jei jie nori su manimi skaityti, aš tuo mėgausiuosi, kad ir ką skaitytumėme!

Ačiū už pokalbį!
Šaltinis: http://www.wordsforlife.org.uk/alex-t-smith

Knygų apžvalgininkas Artūras Ketlerius: „Bandydami skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas darome didžiulę skriaudą vaikams“

Gana įprasta matyti tinklaraštį apie knygas, kurį rašo moteris. Bet tikimės, kad jūsų nebenustebinsime, jeigu pasakysime, kad tinklaraščius apie knygas rašo ir vyrai. Artūras Ketlerius vienas iš jų. Kodėl jis rašo apie knygas? Apie tai, apie knygų skirstymą į berniukiškas ir mergaitiškas, apie mėgstamiausias knygas su ekonomistu, komunikacijos specialistu ir knygų apžvalgininku ir pasikalbėjome.

Arturas Ketlerius_asm. albumo nuotrauka.jpg

Artūras Ketlerius. Asmeninio albumo nuotrauka.

Save prisistatote esantis ekonomistas, knygų apžvalgininkas, buvęs žurnalistas, o dabar – komunikacijos specialistas. Kaip kilo noras aprašinėti knygas?

Vaikystėje turėjau labai paprastą svajonę – gyventi iš knygų skaitymo. Svajojau, kad tobulas gyvenimas būtų, jeigu man mokėtų už tai, kad skaitau knygas. Tokia svajonė, žinoma, neišsipildė, o jau baigęs mokyklą skaitymą gerokai apleidau.

Kai grįžau prie skaitymo, susidūriau su paprasta problema – knygų yra daugiau, negu kada nors pajėgsiu perskaityti, tad nusprendžiau daugiau laiko skirti tinkamų knygų pasirinkimui, tačiau pastebėjau, kad nebuvo mane tenkinančių knygų aprašymų. Literatūrologai mėgsta pasakoti apie knygas akademine kalba, kuri ne visiems yra suprantama, didelė dalis knygų apžvalgininkų daugiau dėmesio skiria bandymams įrodyti, kad patys galėtų būti rašytojai ir pamiršta papasakoti apie knygą, kuri ir turėtų būti recenzijos objektas.

Taigi, su kolega, buvusiu bendramoksliu nusprendėme rašyti, mūsų manymu, „žemiškesnes“ apžvalgas, kurios turėtų atsakyti į paprastą klausimą – ar jums verta gaišti savo laiką su šia knyga.

_DSC0513.jpg

Koks Jūsų santykis su knygomis buvo vaikystėje, paauglystėje, dabar? Kaip jis keitėsi? Kas jį keitė?

Vaikystėje knygos buvo mano nuolatinės palydovės. Kai dar nemokėjau skaityti, nuolat prašydavau, kad knygas man skaitytų šeimos nariai, vėliau laiką po pamokų leisdavau mokyklos bibliotekoje ir pamiršdavau paruošti namų darbus, nes įnikdavau į kokią nors įdomią istoriją. Labai greitai pamačiau, kad pačios įdomiausios istorijos man yra mokslinė fantastika, tad ėmiau ieškoti tokių knygų, ir buvau labai pasipiktinęs, kai mano gimtosios Kretingos suaugusiųjų bibliotekoje darbuotojai atsisakė pradinukui išduoti mokslinės fantastikos knygų ir nusiuntė į vaikų biblioteką…

Žavėjimasis knygomis po kurio laiko dingo. Net negaliu atsakyti, kodėl, tačiau ankstyvosios paauglystės laikotarpiu knygose esančios istorijos tiesiog nežavėjo. Vaikiškoms pasakoms buvau jau per didelis, o suaugusiųjų knygoms – per mažas. Taigi, toje neaiškioje paauglystės teritorijoje knygų reikšmė sumažėjo.

Laimei, kai buvau keturiolikos, o gal penkiolikos metų, iš mamos dovanų gavau Melvin Burgess „Heroiną“, kuris priminė, kad knygose yra įdomių istorijų. Nuo tada skaitymu vėl susidomėjau, tačiau dėl užimtumo, mokslų, darbo ir kitos veiklos studijų metais knygas buvau gerokai apleidęs.

Visgi, mano santykis su knygomis išliko panašus nuo vaikystės. Knygos yra naujų žinių šaltinis ir galimybė patirti naujų potyrių. Aš vis dar esu mokslinės fantastikos gerbėjas ir vis dar manau, kad pradinukus reikėtų įleisti į suaugusiųjų bibliotekas (šypsosi).

_DSC0078.jpg

Kiek teko pastebėti, vyrų, rašančių tinklaraščius apie knygas, yra daug mažiau nei moterų. Ar tiesa? Kaip manote, kodėl taip yra?

Na, Knygosnugarele.lt tinklaraščio įkūrėjai yra du vyrai, trečioji rašytoja yra mano žmona, tad sakyčiau, jog lytis neturi didelės reikšmės knygų apžvalgoms. Kita vertus, pastebiu, kad moterų, rašančių apie knygas, yra daugiau. Manau, tai dar iš seniau likusių stereotipų, kad merginos mokosi, o berniukai krapštosi prie variklių, pasekmė. Manau, kad vyrai skaito ne ką mažiau, tik gal nesijaučia turintys ką pasakyti apie knygas, o moterys tiesiog yra drąsesnės reikšti savo mintis raštu.

Ar jau turite sudaręs savo mėgstamiausių knygų sąrašą? Koks jis?

Mano mėgstamiausių knygų sąrašas nuolat keičiasi. Tai priklauso nuo nuotaikos ar net sezono. Pavyzdžiui, šiandien mano top trejetukas būtų A. Huxley’io „Puikus naujas pasaulis“, J. K. Rowling Hario Poterio serija ir Guy de Maupassant’o „Mielas draugas“.

_DSC0355

Ar galima skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas? Kodėl? Ar toks skirstymas yra reikalingas?

Bandydami skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas darome didžiulę skriaudą tiek mergaitėms, tiek berniukams. Tai reiškia, kad tiek iš vienų, tiek iš kitų atimame 50 procentų patirčių. Jeigu stereotipiškai visas knygas, kuriose daugiau dėmesio skiriama jausmams, gyvenimiškai patirčiai ir pan. priskirsime tik mergaitėms, o visas knygas, kuriose daug veiksmo, mokoma kovoti už savo įsitikinimus ir t. t. duosime tik berniukams, turėsime visuomenę, kuri nesusikalba.

Knygos turi plėsti pasaulėžiūrą ir suteikti naujų patirčių. Tai reiškia, kad berniukas turi skaityti tai, ką nori, o ne tai, kas neva berniukiška. Stereotipų pilnas pasaulis, tad bent jau vaikams skirtų knygų pasaulyje nereikia skirstyti istorijų į mergaitiškas ir berniukiškas.

Yra paplitęs stereotipas, kad berniukai skaito mažiau nei mergaitės. Kaip manote, kodėl taip galėtų būti? Kas atbaido berniukus nuo skaitymo?

Vis dar gajus įsivaizdavimas, kad berniukas savo laisvą laiką turi skirti sportui, mechanikai, matematikai, galbūt – programavimui, o pačios knygos neva labiau tinkamos mergaitėms, mat knygose kalbama apie jausmus. Suprask, „tikri vyrai neverkia“, tad ir knygų nereikia skaityti, nes gal dar netyčia susigraudins.

Knygų pasaulyje, kaip ir visur, atsispindi visuomenės stereotipai.

Kaip patartumėte paskatinti berniukus, vaikinus paimti į rankas knygas? Nuo ko pradėti?

Visų pirma, siūlyčiau atsisakyti stereotipų. Kai atsisakysime stereotipų, pamatysime, kad pasaulis yra platesnis nei juoda ir balta. Tada ir knygos atrodys tinkamos ne vienai žmonių grupei.

Be to, tėvai turėtų ir patys skaityti knygas, taip pat prie jų pratinti vaikus – nepriklausomai nuo to, ar tai berniukai, ar mergaitės. Savo pavyzdžiu vaikus užkrėsti lengviausia.

Kokių knygų, kokiomis temomis pasigendate?

Lietuvoje man labai trūksta mokslinės fantastikos knygų. Šis žanras mūsų šalyje nėra toks populiarus, tad knygynuose fantastikos skyriai yra skurdoki.

Ko palinkėtumėte visiems knygų apžvalgininkams?

Kuo mažiau išankstinio nusistatymo. Tuomet ir žvilgsnis bus objektyvesnis.

Dėkoju už atsakymus!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė