Kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Mes skaitome nuotykių knygas (kurios yra vienos populiariausių), žiūrime nuotykinius filmus, atrodytų, kad laisvalaikis, praleistas be nuotykių, negali būti pavadintas geru. Ar yra žmonių, kurie nemėgsta nuotykių? Yra, bet jų tikrai mažiau nei tų, kurie be nuotykių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

tomas_sojeris_dIr vis dėlto – kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Visų pirma, nuotykis yra nauja patirtis, o naujos patirtys praturtina. Po kiekvieno nuotykio mes tampame sumanesni, gudresni, supratingesni. Ir tada, kai pavėlavę į traukinį ir bandome rasti greitą būdą nuvykti iki tikslo, ir ieškodami prarasto lobio ir atsakymų į mįsles. Nuotykių tikrai galima ieškoti ir knygose – tiek klasikinėse, tiek šiuolaikinėse. Klasikinius nuotykių kūrinius puikiai žino visi – „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Lobių sala“, A. Connan Doyle‘io istorijos apie Šerloką Holmsą ir t. t. O ar yra ką skaityti mažesniems nuotykių ieškotojams? Tikrai yra.

Neseniai Lietuvoje buvo išleista Alexo T. Smitho parašyta ir iliustruota knyga „Ponas Pingvinas ir prarastasis lobis“. Ponas Pingvinas labai mėgsta nuotykius ir profesionaliai jų ieško, tad jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojai su juo tikrai patirs smagių ir įsimintinų nuotykių.

Ponas pingvinas_d.jpgKą pasiūlyti 11–16 metų mokiniui? Vienas ryškiausių šiuolaikinių nuotykių kūrinių, kurį pamilsta dauguma skaitytojų, – australų rašytojo Johno Flanagano serija „Žvalgo mokinys“. Šią įtraukiančią istoriją apie penkiolikmetį berniuką, kiek per žemą ir per liesą būti riteriu, tačiau dėl savo vikrumo ir smalsumo tapusiu geriausio karalystės žvalgo mokiniu, pamilo daugybė viso pasaulio paauglių.

Nuotykiai ir knygos apie juos leidžia atitrūkti nuo rutinos – pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai dar vienas dalykas, dėl ko mus traukia nuotykiauti. Vedami smalsumo ir noro patirti kažką naujo yra imamasi naujų veiklų ir leidžiamasi į didžiausius nuotykius – tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį („Aplink Žemę per 80 dienų“) ar į Žemės gelmes („Kelionė į Žemės centrą“), ir tiesiog mažo vaiduoklio noras pamatyti dienos šviesą (apie tokius nuotykius galite skaityti knygoje „Vaiduokliukas“). Turbūt žmonių, kurie išdrįso leistis į didelius nuotykius ir ėjo kitais keliais nei visi, dėka mes šiuo metu ir turime televiziją, kompiuterius, internetą ir pan. Kai planuojame didelius nuotykius, mes pradedame mąstyti plačiau ir kūrybiškiau. Tuomet ir būna įgyvendinami didžiausi sumanymai.

aplink ž

Iš knygos „Aplink Žemę per 80 dienų“

Nuotykių troškimas gali būti užkrečiamas, o nuo amžių pradžios pasakojamos istorijos įkvėpdavo žmonės. Kiekvienas nuotykis gali pavirsti gera istorija, kuri padės kitiems pasiryžti imtis kažko naujo. Šiuolaikiniai žmonės vienas kitą irgi įkvepia nuotykiams – per socialinius tinklus, nuotraukas, pasakojimus, knygas. Pavyzdžiui, vaikų knygų ulfas_ir_PM_drašytojas Virgis Šidlauskas savo knygose vaikams parodo, kas vyksta povandeniniuose pasauliuose (knyga „Ulfas ir povandeninis miestas“) ir kaip vykdomos slaptos misijos (knyga „Slaptoji Kornelijaus Van Drebelio misija“). Skaitydami nuotykių knygas vaikai įsikvepia siekti svajonių ir domėtis neatrastais dalykais.

Kad nuotykiai traukia žmones, paneigti yra sunku. O ir nuotykių gali būti įvairiausių – nuo, atrodytų, mažų, iki pasaulį keičiančių. Rasti idėjų nuotykiams galime labai daug kur – ir knygose, ir žmonių gyvenimuose. Matyt, vienas svarbiausių dalykų yra rasti sau malonius nuotykius (tiek knygose, tiek gyvenime), kurie įkvėptų ne tik pačius mus, bet ir aplink esančius žmones.

Vaiva Rutkauskaitė

7 dažniausiai užduodami klausimai populiariam rašytojui Johnui Flanaganui

John Flanagan_1Johanas Flanaganas yra visame pasaulyje minias gerbėjų pritraukiančių knygų serijų autorius. Kaip prasidėjo rašytojo kelias? Nuo noro sudominti sūnų knygomis. Šiandien Johno Flanagano knygų serijos ne tik sudomina, bet ir tampa daugelio paauglių kultiniai kūriniais. „Žvalgo mokinys“ bei „Brolija“ autorius Johnas Flanaganas atsako į populiariausius skaitytojų klausimus.

Kaip sugalvojai knygų seriją „Žvalgo mokinys“?
Kai mano sūnui Michaelui buvo maždaug dvylika metų, jis visai nemėgo skaityti. Taigi nusprendžiau parašyti jam kelias trumpas istorijas apie veikėją Vilį. Vilis iš tiesų buvo Michaelas. Maniau, kad tai sūnų sudomins, ir buvau teisus. Per penkis mėnesius parašiau dvidešimt tokių istorijų ir padėjau jas į šoną penkiolikai metų. Dukra Katy man pasakė, kad turėčiau tas istorijas paversti knyga. Knyga? Dabar „Žvalgo mokinio“ serijoje yra trylika knygų, o „Brolijos“ serijoje – septynios.

Kaip jautiesi žinodamas, kad pradėti skaityti padėjai daug daugiau vaikų, ne tik savo sūnui?
Į galvą iškart ateina žodis „dėkingas“. Niekada to nesitikėjau. Norėjau tiesiog palinksminti skaitytojus. Tai, kad daliai jų (ir, panašu, visai nemažai daliai) padėjau pamėgti knygas, leidžia man jaustis, jog padariau kažką iš tiesų vertingo. Per savo istorijas ir veikėjus aš pakeičiau žmonių gyvenimus. Man patinka šis faktas. Labai labai tuo didžiuojuosi.

zvalgo mokinys_priesistore 2_spKaip sugalvoji naujas istorijas?
Kartais sugalvoju vietą, kurioje noriu, kad mano veikėjai apsilankytų. Aštunta ir devinta „Žvalgo mokinio“ knygos taip ir atsirado („Klonmelio karaliai“ ir „Holtas pavojuje“ – red. past.). Lankiausi Airijoje ir pagalvojau: „Tai galėtų būti gera vieta“. Tada sugalvojau idėją apie apgaviką, vadovaujantį netikram religiniam kultui. Tokiu būdu prasidėjo ir dešimta knyga („Nihonijos imperatorius“ – red. past.). Norėjau sukurti istoriją, vykstančią šalyje, panašioje į Japoniją, kurioje mano sūnus Michaelas dabar ir gyvena. O būna, kad šauna idėja, pvz., kas būtų, jei pusiau skandas, pusiau araluenietis berniukas sukurtų naują, veiksmingesnę burę laivui? Iš tos idėjos išaugo visa „Brolijos“ istorija, kurioje pasakojama apie Skandijos jaunuolių treniravimo sistemą (brolijos sistemą) ir apie blogąjį piratą, pavogusį vertingą relikviją. Kuo daugiau istoriją planuoji, sugalvoji vis naujų idėjų, tuo sunkiau darosi prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.

brolija_smeklaveidziai_spKokį didžiausią nuotykį esi patyręs?
Prieš daug metų išėjau iš darbo, pardaviau automobilį ir nusipirkau laivo, plaukusio į Angliją, bilietą. Iki tol man nebuvo kilęs noras palikti savo šalį. Neturėjau Anglijoje suplanavęs darbo. Neturėjau ir darbo leidimo, o ir pinigų – ne itin daug. Ten nukakus darbo paieškos užtruko tris mėnesius. Tačiau aš juk iškeliavau paskui jauną merginą, kurią buvau įsimylėjęs. Nusekiau paskui ją per visą pasaulį ir mes susituokėme praėjus dviem savaitėms po mano atvykimo į Londoną.
Mes vis dar susituokę.

Kur tu gimei ir užaugai?
Gimiau Veiverlyje, o užaugau Klovelyje, Sidnėjaus priemiestyje, Australijoje. Gyvenome maždaug už pusantro kilometro nuo paplūdimio.

Kiek vaikų bei anūkų turi?
Turiu tris vaikus: Katy (kurią vadiname ir Kitty), Penny ir Michaelą. Turiu keturis anūkus – Penny augina tris berniukus, o Michaelas vieną. Jie puikiai sutaria tarpusavyje.

Ar vaikystėje rašydavai arba pasakodavai istorijas? Kuo norėjai būti užaugęs?
Taip, žinoma. Mano ankstyviausias rašymo prisiminimas yra iš penktos klasės, kai anglų kalbos pamokoje užduodavo rašinius ir aš rašydavau nuotykių istorijas.
Visada norėjau būti rašytoju, tačiau nemaniau, kad iš šios veiklos galima pragyventi, todėl iš pradžių dirbau tekstų kūrėju reklamos srityje.

Parengta pagal: https://www.penguin.com.au/qa/27-john-flanagan-faqs
Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Mokytoja Agnė Dapkutė: „Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais“

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pradinių klasių mokytoja Agnė Dapkutė laukia vasaros ne todėl, kad jos metu nevyksta pamokos. Mokyti jai patinka ir tai vadina savo pašaukimu. Dar būdama maža, kai žaisdavo mokyklą, ji buvo mokytoja. Agnei Dapkutei vasara patinka, nes tuomet ji važiuoja į kaimą, prie jūros, į vaikų stovyklas. O ten smagu būti tarp vaikų ir džiaugtis gyvenimu. Kaip per jos mokytojavimo metus keitėsi mokymas ir mokymasis? Kuo domisi šiuolaikiniai mokiniai? Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni? Apie tai su pradinių klasių mokytoja ir pasikalbėjome.

Agne Dapkute_asmeninio albumo nuotrauka

Agnė Dapkutė. Asm. albumo nuotrauka

Kaip nusprendėte tapti mokytoja? Kodėl būtent pradinių klasių?
Taip, esu pradinių klasių vyresnioji mokytoja. Jau nuo vaikystės svajojau, kad užaugusi norėsiu būti mokytoja. Turiu jaunesnę sesę, su kuria dažnai žaisdavome namus ir mokyklą. Man labiausiai patikdavo mokytojos vaidmuo. Nuo mažens patikdavo mokyti sesę ir jos drauges.
Baigusi mokyklą, kai teko rinktis, ką noriu studijuoti: socialinę pedagogiką, verslo vadybą ar pradinių klasių pedagogiką, prisiminiau savo svajonę ir pasirinkau būti pradinių klasių mokytoja.

Koks metų laikas yra Jūsų mėgstamiausias? Ar laukiate vasaros (ar dėl to, kad bus šilta, ar kad nebus pamokų?)
Visi metų laikai turi savo žavesio. Ruduo gražiausias spalį, tviskantis visokiausiomis spalvomis. Žiema žavi, kai pasipuošia baltai ir spaudžia šaltukas. Pavasaris smagus, kai kalasi pirmi pumpurėliai ir galima, nusimetus sunkius žiemos rūbus, bėgti į lauką (šypsosi). Bet pats pats nuostabiausias metų laikas yra vasara! Jos laukiu labiausiai, nes galiu keliauti pas močiutę į kaimą, maudytis, degintis, lankyti draugus, važiuoti prie jūros, džiaugtis karštomis ir lietingomis dienomis. Vasara, smagu susitikti su vaikais stovyklose, tada pabūni vaiku ir supranti, kaip gera džiaugtis gyvenimu!

Esame linkę lyginti. Mums smalsu sužinoti kaip viskas keičiasi. Galvojant apie visus Jūsų mokytojavimo metus, kas keitėsi tame, kaip mokoma, kaip mokomasi, vaikų požiūryje į mokymąsi?
Dirbu mokykloje tik dvylika metų (tik, nes dauguma mokytojų dirba 25 ir daugiau), tad galiu įvardinti kelis pokyčius. Vaikai labai žingeidūs, jiems smalsu. Dabar matematikos ir lietuvių kalbos pamokose vaikai užduotis atlieka naudodamiesi informacinėmis technologijomis. Pasaulio pažinimo pamokose vaikai daug tyrinėja, analizuoja ir patys atlieka bandymus. Dabar yra labai daug įdomių edukacinių pamokų ne mokyklose, todėl dažnai pamokos vyksta Lietuvos pažinimo centre, Nacionaliniame ar Energetikos muziejuose, teatruose, kitose miesto erdvėse.

Ar būna, kad nepažįstantys Jūsų ir sužinoję, kad esate mokytoja, pradeda Jūsų atsiprašinėti už netaisyklingą kalbą?
Nėra buvę, kad reikėtų atsiprašinėti, bet būna, kad teiraujasi, kaip reikia parašyti kokį žodį. Džiugu, kad nebijo klausti (šypsosi).

_DSC0371

Kokie yra Jūsų mokiniai? Kuo jie domisi, kas jiems labiausiai patinka?
Mano mokiniai yra patys šauniausi! Šoka baletą ir dainuoja chore. Vaikai yra labai užimti, bet vis tiek atranda laiko žaidimams ir knygų skaitymui. Mano mokinukams labai patinka kurti ir organizuoti.

Ar šiuolaikiniai vaikai skaito? Ką jie labiausiai mėgsta skaityti?
Taip, tikrai daug vaikų skaito! Nors mokiniai labai užimti. Dažnai atrodo, kad laiko nėra, bet vaikai randa kada paskaityti. Skaito labai įvairias knygas. Daugelis yra skaitę J. K. Rowling knygas apie Harį Poterį. Labai mėgsta knygas, kuriose daug veiksmo, nuotykių ir fantastikos. Yra vaikų, kurie renkasi skaityti komiksus, pasakas.

Paikas funius_dTeko matyti vaiko komentarą, kad jis neskaito, nes ir taip jo dienotvarkė yra labai užimta. Kaip vaikams padėti rasti laiko skaitymui?
Laiko skaitymui visada yra, reikia tik labai norėti. Būna, kad vaikai pasirenka knygą, kuri ,,sunkiai skaitosi“, tada gali padėti tėveliai. Skaityti kartu su tėvais ar draugais smagiau. Iškart galima aptarti, drauge pasijuokti, padiskutuoti.

Ar visi turi pašaukimus? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės. Kaip rasti savo pašaukimą?
Manau, kad visi turi savo pašaukimą. Tik reikia pagalvoti, kas labiausiai tau patinka, kada jautiesi kaip ant sparnų, kada širdis džiaugiasi.

Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni?
Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais. Kartu žaisti, šėlti, skaityti, kalbėtis, suprasti, padėti, patarti, įkvėpti.

Ko palinkėtumėte vaikams ir knygų rašytojams?
Vaikams linkiu atrasti kuo daugiau laiko knygai, o rašytojams ir toliau nenustoti kurti nuostabų nuotykių, atradimų ir išbandymų pasaulį!

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė „Kartais su šeima reikia turėti laiko, kuomet nieko neveikiate“

Giedre Sujetaite Volungeviciene

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Vienoms šeimoms persikraustymas iš buto į butą yra natūralus procesas, kitoms – stresas ir nežinomybė. Vieni vaikai ateinančius į šį pasaulį mažesnius brolius ar seseris sutinka be galo džiaugsmingai, kiti – užsisklendžia savyje. Kaip tėvams nepasiklysti tarp begalės straipsnių, seminarų ir pamokymų, kaip auginti vaikus? Ką daryti, kuomet susiduriama su įvairiais sunkumais sprendžiant kasdienius šeimos gyvenimo klausimus? Atsakymus padėjo sužinoti Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, vaikų darželio „Istorijų namai“ psichologė, VDU Švietimo akademijos doktorantė.

Šiuo metu yra begalės straipsnių, seminarų, kaip tėvams auginti vaikus, kad jie taptų savarankiški, sėkmingi ir kūrybingi. Kaip tėvams nepasiklysti tarp visų šių patarimų?
Pritariu, kad gyvename pilnoje informacijos aplinkoje, žinių visuomenėje. Tapome priklausomi nuo informacijos srauto – jei neperskaitome dienos naujienų, jaučiame trūkumą arba net atskirtį nuo žinių pasaulio. Deja, psichologai vis garsiau kalba, kad dideli informacijos kiekiai žmogui kelia įtampą, nerimą ar net panikos epizodus (pvz., kai nėra galimybės prieiti prie informacijos šaltinių ar socialinių tinklų).
Tėvams kyla rizika ne tik pasiklysti tarp daugybės nuomonių, madingų ar iššaukiančių antraščių, bet ir dėl to jaustis nepilnavertiškiems (pvz., manyti, kad nepakankamai lavinu, per mažai perku žaislų, o gal jau metas vesti savo dvimetį į būrelį?). Pati augindama dvi dukras laikausi taisyklės – mažiau yra daugiau. Keliu tikslą turėti nedaug priemonių ar žaislų, bet būti kūrybinga pati – su vienu žaislu kurti daug žaidimų. Pasitikiu savimi, savo intuicija. Stengiuosi su vaiku bendrauti, juokauti ir parodyti savo kūrybines puses. Renkuosi teminių knygų skaitymą arba mokslinę literatūrą. Internete ieškau informacijos, kai susiduriu su konkrečia situacija ar keblumu. Turbūt patarčiau nepasiduoti nuolatiniam žinių srautui, atsirinkti tik tai, ką patiems tėvams su vaiku būtų įdomu išbandyti, išmokti, pasidžiaugti kūryba kartu.

Ką patartumėte tėvams, kurie susiduria su įvairiais sunkumais spręsdami kasdienius gyvenimo uždavinius?
Patarčiau peržiūrėti savo šeimos rutiną. Ar joje yra laiko, kai nieko neveikiate? Kai sulėtinate tempą? Dažniausiai, kai kartojasi panašaus tipo konfliktai arba vyksta esminiai pokyčiai, šeimoje verda daug emocijų. O apie emocijas esame linkę nekalbėti, viską siekiame spręsti racionaliai. Emocijų nuraminimui reikėtų ieškoti ritualinių užsiėmimų. Tai pasikartojančios veiklos (kasdien, kas savaitę, kas mėnesį), kurios suartina, nuramina jausmus, pralinksmina ir leidžia sumažinti įtampą dėl kylančių barnių. Kai vis matome ar akcentuojame neigiamą vaikų ar kitų artimųjų elgesį, jie taip ir elgiasi – neigiamai. Kai suplanuojame veiklą, kurioje visi pailsi, pasijuokia, džiaugiasi, tuomet atsiranda erdvės malonioms emocijoms.

Kas gali padėti sunkiais pasikeitimų laikotarpiais šeimoje?
Pasikeitimai būna labai įvairūs, kaip ir jų išgyvenimas. Vienai šeimai persikraustymas yra didelis iššūkis, o kitiems tai jau tapę gyvenimo dalimi. Naujo šeimos nario atsiradimas mokyklinukui sukels mažiau streso nei ikimokyklinukui. Todėl reikėtų įvertinti savo šeimos patirtį. Jei pasikeitimai yra žinomi iš anksto, apie juos reikia daug kalbėtis. Net ir su mažais (pvz., 2 m.) vaikais nebijoti aptarti, kas bus, kas gali nutikti, kaip išgyvensime sunkumus. Kaip minėjau, svarbu kurti šeimos ritualus, kuriuose bendrai pasikraunama malonių emocijų (pvz., garsiai kartu dainuoti, skaityti, eiti į žygius gamtoje). Bendrauti su seneliais, giminėmis, draugais, kurie teikia paramą, dalinasi savo patirtimi. Deja, šiuolaikinėje kultūroje retai kuriamos bendruomenės, kurios anksčiau sudarydavo stiprią atramą sunkiais pasikeitimų ar nelaimių momentais.

_DSC0395.jpg

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria ikimokyklinio amžiaus vaikai?
Ikimokykliniame amžiuje didžiausią nerimą vaikams sukelia reikšmingi jų rutinos pasikeitimai, atsiskyrimas nuo artimiausio asmens ar naujų santykių mezgimas. Jei konkrečiai, didelę įtampą kelia vaiko adaptacija darželyje, naujo brolio ar sesės atsiradimas, tėvų skyrybos (jei taip nutinka) ar netikėti nelaimingi atsitikimai (pvz., mamos gulėjimas ligoninėje). Mažiems vaikams dėl lakios vaizduotės pasireiškia ir baimių (pvz., tamsos), bei košmarų epizodai.

O mokyklinio?
Šis laikotarpis gana ilgas, todėl atskirčiau pradinukus ir paauglius.
Ankstyvame mokykliniame amžiuje (pradinėje mokykloje) vaikams svarbu jų pasiekimai, gebėjimas laikytis taisyklių, rasti geriausią draugą. Didelį nerimą vaikai išgyvena pereidami iš darželio į mokyklą ar keisdami mokyklas. Dažnai krenta vaikų pasitikėjimas savimi, jie yra jautrūs kritikai ir labai emocingi. Jei mokykloje vaikas neužmezga kontakto su mokytojais ar bendraamžiais, jis jaučia įtampą ir gali prarasti motyvaciją mokytis. Jau pradinės mokyklos amžiuje svarbu vaikams turėti geriausią draugą ar draugę, su kuriuo/kuria gali pasikalbėti apie savo išgyvenimus. Jei nutinka taip, kad vaikas nuolat vaikšto vienas, jis jaučia atskirtį ir yra didelė tikimybė, kad iš jo ima kiti tyčiotis. Lietuvoje susiduriame su didžiausiu patyčių paplitimu visoje Europoje, todėl tai yra ir vienas didžiausių streso šaltinių mūsų šalies vaikams.
Paauglystėje labai svarbu draugai, kompanija, pirmoji meilė. Visos didžiausios paauglių įtampos dažniausiai turės socialinių santykių šaknis – susipykimas, atstūmimas, išsiskyrimas, patyčios, netektis. Taip pat paaugliams kelia nerimą jų kūno pasikeitimai bei keliami dideli reikalavimai mokykloje (pvz., egzaminai). Pastaruoju metu dėl šių priežasčių dažnai susergama depresija, gali būti skiriami antidepresantai.

Ar grožinės knygos vaikams gali padėti sunkiais laikotarpiais šeimoje? Kaip?
Tikrai gali ir padeda. Ir mokslininkai, ir praktikai sutaria, kad įvairios istorijos padeda vaikui lavinti vaizduotę, empatiją, problemų sprendimą ir emocinį intelektą. Grožinės knygos istoriją vaikas lyg stebi iš šono ir gali atpažinti save joje šiuo momentu arba vėliau gyvenime. Tai lyg netiesiogiai kaupiama patirtis. Skaitydami galime įvairias situacijas įvertinti iš kitos ar kelių perspektyvų. Kai knygos herojai yra tam tikroje bėdoje, dažnai aprašomi ir jų jausmai, būdingas elgesys. Tai padeda vaikui suvokti arba ateityje atpažinti ir savo jausmus bei elgesį. Grožinėse knygose taip pat aprašomi veikėjų problemų sprendimo būdai – veiksmingi ir neveiksmingi, todėl galima pasimokyti ir gyvenime pritaikyti jau tik veiksmingus sprendimus.

Etanas_virselis_sp.inddPraeitų metų pabaigoje išleidome knygą „Etanas, kuriuo buvau“. Tai istorija apie berniuką, kuris po nelaimingo atsitikimo kartu visa šeima išsikelia gyventi į senelio sodybą. Tėvai ryžosi persikraustyti tam, kad visa šeima galėtų pradėti naują gyvenimą. Ar skaityti tokią istoriją (knygą) būtų verta šeimai, kurios gyvenime šiuo metu kyla sunkumų? Ką šeima galėtų iš jos pasimokyti?
Manau, būtų verta. Ir, kaip minėjote, verta skaityti knygą kartu – visai šeimai garsiai. Nes knygoje aprašomi ne tik vaikų poelgiai, bet ir tėvų įpročiai, kai kurie erzinantys arba nemalonūs tarpusavio elgesio modeliai. Visiems naudinga pažvelgti į sunkias situacijas iš šono, tuomet lengviau atpažinti savo elgesį ar įvardinti jausmus. Tokios knygos kaip „Etanas, kuriuo buvau“ paskatina šeimos diskusijas apie susidariusias jų problemas, ilgalaikius konfliktus, šeimos vertybes. Kadangi knygoje pateikiamas visas Etano „gijimo“ kelias, tai gali būti pavyzdžiu, kaip išsivaduoti iš sunkių jausmų ar užburto konfliktų rato. Be to, daugelis panašių knygų gali būti kaip įkvėpimas, kad įvairios situacijos yra išsprendžiamos, kad sunkumai dėl pasikeitimų praeina ir ateina palengvėjimo metas.

Knygoje „Etanas, kuriuo buvau“ taip pat kalbama apie draugystę, drąsą, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, paslaptis, kurias reikia saugoti, ir paslaptis, kurias reikia atskleisti. Šiuo metu didelis dėmesys kreipiamas į vaikų kūrybiškumo ugdymą, o kaip yra su empatijos ugdymu? Ar empatijos įmanoma išmokyti?
Psichologai empatiją laiko gebėjimu pajusti ir suprasti kitų emocijas, įsijausti į kito žmogaus vidinį pasaulį, pamatyti situaciją kito žmogaus akimis ir jautriai į tai sureaguoti. Tarp mokslininkų kyla daug diskusijų, kada vaikas pradeda būti empatiškas, geriau supranta kito žmogaus poziciją ir jausmus. Tačiau sutariama, kad empatiją jau ankstyvame amžiuje galima tobulinti pasitelkiant žaidimus, vaidinimus, knygų skaitymą ar kitokius pasakojimo būdus. Ikimokykliniame amžiuje sunkiau vaikams priimti informaciją tiesiogiai, nes jie itin susitelkę į save, pasižymi egocentriškumu. Todėl perkeltinės istorijos greičiau vaikams padeda įsijausti į kitų išgyvenimus. Mokyklinukai greičiau geba susigaudyti emocinėse situacijose ir patys atpažinti nemalonius jausmus. Tačiau ir jiems literatūra, grožinių knygų pasakojimai ir keblios istorijos padeda sukaupti patirtį apie kitų žmonių jausmus, kitokias jų perspektyvas, moko tolerancijos.

Ko palinkėtumėte visiems knygų skaitytojams?
Labai įžvalgiai Tarptautinės vaikų knygos dienos proga sveikindamas visą skaitytojų bendruomenę Kęstutis Kasparavičius rašė – knygos padeda neskubėti. Labai linkiu paimti knygą kartu su vaikais bent kas vakarą, nors galima ir dažniau, ir garsiai skaityti, skaityti ir skaityti. Kurkite savo skaitymo ritualus, kad visiems atsirastų laiko nurimti ir sulėtėti. Linkiu, kad knygos paskatintų bendravimą, atsivėrimą, įsiklausymą ir malonias emocijas; kad kurtų namuose jaukią šeimos atmosferą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

10 žavingų faktų apie E. B. Vaitą

1899 metų liepos 11 d. Maunt Vernone, Niujorko valstijoje, gimęs E. B. Vaitas (E. B. White) rašė knygas, esė bei eilėraščius tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nors tikriausiai esate skaitę (ir dar kartą skaitę) jo knygas „Šarlotės voratinklis“, „Stiuartas Litlis“ ir „Gulbės trimitas“, dar daug ko apie šį autorių nežinote. Pristatome 10 dalykų, kurių galbūt nežinojote apie šį vieną mylimiausių vaikiškų knygų autorių.

foto.JPG
1. Jį vadino Endžiu.
Nors viso pasaulio vaikai pažįsta jį kaip E. B. Vaitą, draugai bei šeima beveik visą gyvenimą vadino jį Endžiu. Gimęs Elvinu Bruksu Vaitu, Endžio pravardę jis gavo išvykęs į Kornelio universitetą. Jo pavardė buvo tokia pati kaip vieno iš Kornelio universiteto įkūrėjų bei pirmojo jo prezidento, Endriu Diksono Vaito. Kornelyje buvo tradicija, kad visi studentai, pavarde Vaitas, buvo pravardžiuojami Endžiais. Elvinui tai visiškai tiko – kartą jis yra pasakęs: „Niekada nemėgau vardo Elvinas. Mama man jį davė, nes tiesiog pritrūko vardų. Aš buvau šeštas jos vaikas.“ Pravardė prilipo ir visą likusį gyvenimą jis vadinosi Endžiu.

2. Jis labai mylėjo šunis.
Vaito meilė gyvūnams akivaizdi iš jo kūrinių, ir jo šuo Deizė nebuvo išimtis. 1932 metais, po to, kai Niujorko taksi partrenkė ją priešais Universiteto gatvės gėlių parduotuvę, jis Deizei parašė nekrologą. Išleistas žurnale „The New Yorker“, nekrologas apibūdino Deizės gyvenimą nuo jos gimimo iki ankstyvos mirties tesulaukus 3 metų: „Jos gyvenimas buvo pilnas nutikimų, tačiau ne pasiekimų… Kartą ji išsimovė iš savo pavadėlio ir per tris kvartalus bei didelį eismą vijosi žirgą, matyt, turėdama kvaištelėjusį įsitikinimą, kad yra sėkminga žirgų agentė… Ji mirė uostinėdama gyvenimą bei juo mėgaudamasi.“

3. Jo redaktorė žurnale „The New Yorker“ tapo jo žmona.
Vaitas pradėjo rašyti į „The New Yorker“ 3-iame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1926 metais jis susitiko Katariną Seržant Andžel, žurnalo grožinės literatūros redaktorę. Prisimindamas savo pirmąjį susitikimą su Katarina žurnalo pastato vestibiulyje, „The New Yorker“ interviu jis sakė, jog ši „turėjo kupetą juodų plaukų ir buvo labai graži“. Katarina buvo išsiskyrusi mama su dviem vaikais, šešeriais metais vyresnė nei Vaitas. Pora susituokė 1929 metais ir po kurio laiko išsikraustė gyventi į užmiesčio namą Meine.
„Greitai supratau, kad nepadariau klaidos rinkdamasis žmoną“, – sakė Vaitas vėliau. „Vieną popietę padėjau jai krautis krepšį trumpai kelionei ir ji man pasakė: „Įdėk dantų virvelės“. Tada supratau, kad moteris, tarpdančių siūlą vadinanti dantų virvele, yra man skirta.“ Pora santuokoje pragyveno iki Katarinos mirties 1977 metais.

4. Jo rašymo stiliaus gidas buvo labai sėkmingas.
Knyga „Stiliaus elementai“, mokanti žmones rašyti efektyviai, aiškiai bei glaustai, yra tikriausiai pati garsiausia Amerikos rašytojų biblija. Viljamas Strunkas Jaunesnysis, Vaito anglų kalbos profesorius Kornelio universitete, buvo originalus 1918 metų knygos apie gramatiką bei kompoziciją autorius. 1959 metais Vaitas šią knygą pakoregavo ir nuo tada buvo parduota milijonai jos kopijų. Interviu „The Paris Review“ Vaitas sakė: „Mano vaidmuo Strunko knygos atnaujinime buvo grynas atsitiktinumas – tiesiog jo ėmiausi, nes nieko kito tuo metu neveikiau. Tai iš manęs atėmė vienerius gyvenimo metus – tiek mažai žinojau apie gramatiką“.

5. Jis buvo hipochondrikas…
Visą savo gyvenimą Vaitas buvo hipochondrikas, nerimaujantis, kad nudegimas saulėje iš tiesų yra smegenų auglys ar kad skruzdės įkandimas bus mirtinas. Straipsnyje „The New Yorker“ jo posūnis Rodžeris Andželis teigė, kad dėl Vaito nerimo kalta buvo jo vaikystė. Vaitas buvo jauniausias iš šešių vaikų (jam gimus tėvams buvo virš 40 metų), todėl menkiausi branginamo pagranduko negalavimai, pvz., kosulys ar pilvo skausmas, greičiausiai sulaukdavo daugiau tėvų dėmesio bei rūpesčio nei kitų vaikų problemos.

6. … ir kovojo su nerimu visą savo gyvenimą.
Be hipochondrijos Vaitas dar kentėjo ir nuo bendro nerimo, prasidėjusio vaikystėje. Jis apibūdino save kaip „Išsigandusį, bet ne nelaimingą… Man trūko tik pasitikėjimo savimi“. Suaugęs jis nerimaudavo, kad įvyks metro avarija, taip pat nerimas apimdavo susipažįstant su naujais žmonėmis ar viešai kalbant. Restoranuose jis buvo labai atsargus, kad netyčia nesuvalgytų jūrų moliusko (nes teigė, kad vieną kartą nuo jų apsinuodijo). Jis nedalyvaudavo vestuvėse, vakarėliuose, praleido savo Prezidento laisvės medalio įteikimo ceremoniją ir net (privačias) žmonos laidotuves. Savo nerimą jis apibūdino kaip „savotišką negalią“.

7. Jis labai mėgo buriuoti.
Nepaisant didžiulės rašytojo sėkmės, Vaitas nemėgo sėdėti namuose ir skaityti, o pirmenybę teikė įvairioms veikloms lauke. „Nenustygstu vietoje ir mieliau buriuočiau nei atsiversčiau knygą“, – sakė jis. Nebent, žinoma, jei ta knyga būtų apie vieną mėgstamiausių jo temų – buriavimą. „Tačiau, kai mane užkabina tokia knyga kaip Vendelio P. Bradlėjaus „They live by the wind“ („Gyvenantys vėju“), prisiklijuoju prie kėdės. Taip yra todėl, kad Bradlėjus rašė apie tai, kas visada mane traukė (ir kėlė dvasią) – buriavimą.“ Vaito meilė buriavimui atsiskleidžia jo knygoje „Stiuartas Litlis“, kurioje pasakojama apie burlaivių lenktynes. Vaito sūnus Džoelis tapo visame pasaulyje žinomu burlaivių dizaineriu. Vieno sūnaus pastatyto laivo pirmagalyje Vaitas išdrožinėjo aštuonis delfinus ir su tuo burlaiviu pats plaukiodavo.

8. Jis kovojo už tai, kad animacinis Holivudo filmas „Šarlotės voratinklis“ būtų ištikimas knygai.
1973 metais animacijos studija Hanna-Barbera išleido animuotą muzikinę „Šarlotės voratinklio“ versiją. Studija norėjo pakeisti istorijos pabaigą neleisdami Šarlotei numirti, tačiau Vaitas pasipriešino laimingai pabaigai. Nors studija nusileido, sakoma, kad Vaitui ir jo žmonai animuotas „Šarlotės voratinklis“ nepatiko, jie gailėjosi, jog leido jį pastatyti ir vadino filmą pasityčiojimu.

9. Jis buvo atidėliotojas.
Vaitas buvo atviras apie savo sunkumus rašant ir polinkį atidėlioti. Viename interviu jis atskleidė, jog prieš sėsdamas rašyti vaikščiodavo po namus ir taisydavo paveikslus bei kilimus. „Rašytojui atidėlioti yra natūralu“, – pripažino Vaitas. Tačiau jis perspėjo kitus rašytojus, kad atidėliojimą įveikti būtina: „Rašytojas, laukiantis idealių darbo sąlygų, numirs taip ir neparašęs nė žodžio“.

10. Jis oriai bei su humoru kovojo su Alzheimerio liga.
1985 metais prieš mirtį Vaitas kentėjo nuo Alzheimerio ligos. Vaito sūnus tėvui garsiai skaitydavo pastarojo knygas bei esė ir Vaitui dažniausiai patikdavo klausytis savo kūrinių. Kadangi neprisiminė, kad pats yra tų žodžių autorius, Vaitas kai kurias vietas peikdavo, sakydamas, kad jos nepakankamai geros. Tačiau kai išgirsdavo patinkančias ištraukas, jis klausdavo sūnaus, kas jas parašė. „Tu parašei“, – sakydavo Džoelis. O Vaitas atsakydavo: „Na, visai neblogai“.

Šaltinis: https://www.brainpickings.org/2012/04/17/e-b-white-paris-review-interview/

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

E. B. Vaitas: apie rašytojo vaidmenį bei atsakomybę

Neseniai vykau į Kolumbijos universiteto simpoziumą apie žurnalistikos ateitį – temą, atrodo, pakibusią ties kažkokia labai svarbia riba, bet tuo pačiu ir patiriančią begalės prieštaringų jėgų spaudimą. Keliaudama ten prisiminiau nuostabų 1969 metų E. B. Vaito (E. B. White) pokalbį su Džordžu Plimptonu ir Frenku H. Krouteriu iš leidinio „The Paris Review“.

ebwhite.jpg

E. B. White

Vaitas, turėjęs tvirtą nuomonę apie spaudos laisvę bei kalbos architektūrą, pasidalino keliomis nesenstančiomis ir kartu labai savalaikėmis įžvalgomis apie rašytojo vaidmenį bei atsakomybę:

Rašytojui turėtų rūpėti tai, kas žadina jo vaizduotę, jaudina širdį bei išjudina rašomąją mašinėlę. Nejaučiu pareigos dalyvauti politikoje. Bet dėl to, kad mano kūriniai spausdinami, jaučiu atsakomybę visuomenei: rašytojas turi pareigą būti geras, o ne prastas; nuoširdus, o ne dirbtinis; įdomus, o ne nuoboda; tikslus, o ne klaidinantis. Jis turėtų žmones pakylėti, o ne prislėgti. Rašytojai ne tik atspindi bei interpretuoja gyvenimą, rašytojai jį ir kuria, formuoja.“

Svarbu prisiminti, kad 1969-aisiais atskaitomybė, tiesos standartas buvo nerašyta spaudos taisyklė, kuri pagimdė Vaito „atsakomybės visuomenei“ jausmą. Žinioms bei nuomonėms persikėlus į internetą, daug dinamiškesnę terpę, atskaitingumo kaip prigimtinės spaudos savybės supratimas išnyko. Reikia pastebėti, kad tai sukėlė žurnalistinį tingumą, kuris nebūtų buvęs priimtinas Vaito laikais. Tai, kokius standartus ir lūkesčius šiandien turime bei diegiame rašytojams, leidėjams, „kurs bei formuos gyvenimą“.

Paklaustas, kaip mato rašytojo vaidmenį epochoje, kuri „vis labiau žavisi ir tampa priklausoma nuo mokslo bei technologijų“ (atsiminkite, kad pokalbis vyko 1969 metais), Vaitas atsakė:

gulbes trimitas_d

Rašytojo vaidmuo yra toks, koks buvo visada – jis yra saugotojas, sekretorius. Mokslas ir technologijos galbūt pagilino jo atsakomybę, tačiau jos nepakeitė. Kaip rašiau „Laiko rate“: „Būdamas rašančiu žmogumi arba sekretoriumi, visada jaučiau, kad man yra patikėtas visų netikėtų, žemiškų bei nežemiškų grožių saugojimas. Lyg kas nors mane laikytų asmeniškai atsakingu, jei nors vienas mažiausias grožis pasimestų. Bet tokius dalykus apsakyti nelengva.“ Rašytojas privalo atspindėti bei interpretuoti savo visuomenę, savo pasaulį. Jis taip pat privalo įkvėpti, patarti bei mesti iššūkius. Daugelis šiandieninių kūrinių man atrodo smerkiantys, destruktyvūs, pikti. Būna gerų priežasčių pykti, aš nieko neturiu prieš pyktį. Bet manau, kad kai kurie rašytojai prarado saiko pojūtį, humoro bei dėkingumo jausmą. Aš dažnai pykstu, tačiau man nepatiktų būti vien piktam. Manau, prarasčiau tą nedidelę savo, kaip rašytojo, vertę, jei iš principo atsisakyčiau pajusti mane pasiekiančius šiltus saulės spindulius, atsisakyčiau apie juos pasakoti. Vienas iš šiandieninio rašytojo vaidmenų yra skambinti pavojaus varpais. Mūsų žemė byra, jau vėlu, o daroma yra labai mažai. Užuot iš mėnulio tempę akmenis, geriau iš Erio ežero išvalytume išmatas.“

Man patinka toks kultūros saugotojo ar sekretoriaus, interpretuotojo suvokimas. Nors žodis „kuratorius“ turi didelių trūkumų, jo tikroji reikšmė yra nušviesti tai, kas reikšminga, įrėminti, kas ir kodėl pasaulyje svarbu. Tai išlieka žymia rašytojo profesijos evoliucijos dalimi. Tai, ką Vaitas apibūdina kaip rašytojo vaidmenį, šiandien yra kultūros saugotojo vaidmuo, plačiausia šių žodžių prasme.

Vaitas puikiai vienu sakiniu pasako, kas yra negerai su šiandieninės žiniasklaidos sensacijų vaikymusi bei antraštinio masalo naudojimu tam, kad iš kiekvieno paspaudimo būtų išspaustas paskutinis centas: „Skandalingas rašymas yra kaip žmogžudystė – prisiekusiųjų teismui reikia išspręsti motyvo bei tikslo klausimą.“

Šaltinis: https://www.brainpickings.org/2012/04/17/e-b-white-paris-review-interview/

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Svajonės pildosi – grafikos dizainerė Kristina Moriakinaitė iliustravo mėgstamiausią savo vaikystės knygą

Įsivaizduokite, kad vaikystėje turėjote knygą, kurią be galo mėgote ir skaitėte daugybę kartų. Įsivaizduokite, kad suaugęs gavote iš leidyklos pasiūlymą savo mėgstamiausią knygą iliustruoti! Taip nebūna? Būna! Grafikos dizainerė Kristina Moriakinaitė vieną dieną netikėtai sulaukusi pasiūlymo iliustruoti E. B. White’o knygą „Gulbės trimitas“ jį priėmė su džiaugsmu ir jauduliu. Kaip vyksta knygų iliustravimas? Kas sunkiausia, o kas įdomiausia iliustruojant knygas? Viską apie tai ir dar daugiau mums papasakojo Kristina Moriakinaitė.

Kristina Mokiakinaitė_asmeninio albumo nuotrauka.jpg

Kristina Moriakinaitė. Asmeninio albumo nuotrauka

Jeigu būtume susitikusios jaukioje kavinukėje, kuo vaišintumėtės? Kuo mėgstate save palepinti?
Kavinėse dažniausiai užsisakau šaltos kavos su pienu (šypsosi).

Kuo šiuo metu gyvenate? Kokios būna įprastos dailininkų-iliustruotojų dienos?
Šiuo metu Kaune studijuoju Taikomąją grafiką magistrantūros pirmame kurse bei esu laisvai samdoma grafikos dizainerė, iliustruotoja. Esu gana užimta, mintys dažnai sukasi aplink darbus ir įvairius projektus. Dailė visada buvo mano hobis, todėl nepasakyčiau, kad man tai yra tik darbas. Gal labiau gyvenimo būdas.

Ar turite vaikystės prisiminimą, kurį norėtųsi iliustruoti?
Kiek prisimenu vaikystę, tikriausiai nebuvo nė vienos dienos, kada nepieščiau. Labai mėgdavau tiek vartyti iliustruotas knygas, tiek žiūrėti animacinius filmukus, filmus, žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai man padėdavo lavinti vaizduotę bei skatindavo pačiai kurti istorijas ir komiksus. Galbūt norėčiau ateityje tai pratęsti ir išleisti savo pačios parašytą ir iliustruotą knygą arba komiksą.

Kaip Jūs susidomėjote grafiniu dizainu ir iliustravimu?
Kaip jau minėjau, dailė visada buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis. Esu kupina įvairių minčių bei idėjų ir nežinau geresnio būdo tai perteikti, nei piešiant. Taip pat man patinka kurti estetiką, kurti knygų arba internetinių platformų dizainą, suteikti jiems gyvumo. Grafikos dizainas yra labai plati specialybė – tai neapibūdina vienos dailės technikos, tai gali būti ir tradicinė dailė, ir skaitmeninė. Dėl to ir nusprendžiau pasirinkti šią specialybę.

gulbes trimitas_dKnyga „Gulbės trimitas“ – Jūsų pirmoji iliustruota knyga, tiesa? Ar nudžiugote gavusi pasiūlymą šią knygą iliustruoti?
Studijuojant Vilniaus dailės akademijoje teko kurti ne vieną iliustruotą knygą, tačiau „Gulbės trimitas“ buvo pirmoji didelio tiražo knyga. Be abejo, apsidžiaugiau gavusi tokį pasiūlymą. Taip pat džiaugiausi ir dėl to, kad kaip tik ši knyga buvo viena mėgstamiausių vaikystėje.

Kaip vyksta knygos iliustravimo procesas? Kas lengviausia, kas sunkiausia?
Niekada nepradedu nuo detalių – pirmiausia eskiziškai sukuriu bendrą iliustracijų kompoziciją – tolygiai jas išdėstau knygos turinyje. Tikriausiai tai ir būna sunkiausias bei atsakingiausias procesas – reikia suderinti visas iliustracijas tarpusavyje, kad nesikartotų panašios kompozicijos arba rakursai. Taip pat svarbu, kad pati iliustracija perteiktų tekste pateikiamą žinutę. Na, o lengviausia dalis tikriausiai ta, kai jau prasideda detalizavimas, paskutinių štrichų dalis.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Yra daug veiklų, kuriomis mėgstu užsiimti laisvalaikiu. Bet labiausiai mėgstu laiką gamtoje – atrodo, ten nei veiklos, nei ramybės niekada netrūksta.

Ar iliustruoti galima išmokti, ar tai turi būti duota?
Tikrai galima išmokti iliustruoti. Net jei žmogus yra apdovanotas talentu, sunkus darbas bei ryžtas užima labai svarbią dalį iliustruotojo gyvenime.

iliustracija

Iliustracija knygai „Gulbės trimitas“

Viena tinklaraštininkė rašė: „Iliustracijos knygai „Gulbės trimitas“ suteikė spindesio, kurio jai taip trūko – juk tokias knygas malonu, nutaisius dvasingą miną, dovanoti tiems, kam nori padaryti įspūdį“. Kam pati dovanotumėte šią knygą?
Smagu girdėti tokį atsiliepimą. Pati jau padovanojau šią knygą savo mamai bei močiutei. Dar kai buvau labai maža, šios moterys mane visad palaikydavo ir skatindavo neapleisti mano meilės dailei, tad jos buvo pirmosios, su kuriomis pasidžiaugiau knyga.

Ko palinkėtumėte visiems knygas mylintiems vaikams?
Palinkėčiau neapleisti šios meilės. Manau, kad tai, ką žmogus labai myli vaikystėje, nesvarbu, ar tai knygos, dailė, muzika ar kas nors kita, tai jam visada užims svarbią dalį gyvenime.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė