2019 metų Knygų mugė. Pirma niekorimtukų diena.

52498838_2530109750396840_5264786437743575040_oNuo pat ryto mūsų stenduose būriavosi mažieji skaitytojai. Jie buvo ypač savarankiški – knygas rinkosi patys, o išsirinkę iš kuprinių traukė pinigines ir jas įsigijo. Ne mažiau knygutėmis domėjosi ir jų tėveliai. Pavartę ir įsigiję knygas daugelis dar taip pat būriavosi aplink lentynose išrikiuotus dailiuosius puodelius, užrašų knygutes bei drobinius maišelius. Smagieji niekorimtukai visiems padėjo, konsultavo ir patarė, kurią knygą šiais metais parsinešti iš Knygų mugės bei iš kurio puodelio arbata bus skaniausia.

Pirmieji su gerbėjais susitiko ir šiltai bendravo Sigutė Ach 52439583_2530109620396853_7652397721533284352_nbei Kęstutis Kasparavičius. Kęstutis dalino autografus, atsakė į visus klausimus ir fotografavosi su vaikais. Jį aplankė bei mylimam autoriui dovanų atnešė tikriausiai didžiausia jo gerbėja – juk Kęstutį ji aplanko kiekvienais metais! Sigutė, tuo tarpu, kalbėdama su savo gerbėjais piešė jiems asmeninius piešinius! Vaikai išėjo nešini savo angelais, lūšimis, vilkais, delfinais, liūtais, meškinais, drambliukais ir kitais mielais draugais.

52420877_2530109713730177_165094501294014464_nVėliau mūsų stende pasirodė Jolita Zykutė, knygos „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ autorė, kuri vaikams surengė piešimo dirbtuves. Vaikai piešė laimingiausias bei gražiausias karalaites ir aiškinosi, kuo jos skiriasi. Dvi sesutės, paklaustos, ar norėtų būti gražiausiomis, ar laimingiausiomis, sakė „Laimingiausiomis, mes ir taip jau gražios!“, taip be galo pradžiugindamos Jolitą. Autorės padedami vaikai ir nevaikai piešė ne tik karalaites, bet ir karališkas karūnas.

Susitikę vienas kitam ranką spaudė rašytojai Virgis52732958_2530108907063591_2188330827094425600_n Šidlauskas ir Benas Bėrantas. Po to Virgis, parašęs knygas „Ugnikalniukas ieško draugų“, „Ulfas ir stebuklinga barzda“ bei „Slaptoji Kornelijaus van Drebelio misija“, su vaikais bendravo savo kūrybinėse Ugnikalniuko dirbtuvėse. Iš vienkartinių puodelių gimė ir netrukus vienas šalia kito rikiavosi Ugnikalniai ir Ugnikalnės. Tikime, kad Ugnikalniukui dabar tikrai nepritrūks draugų!

Taip prabėgo pirmoji Knygų mugės diena! Labai džiaugiamės, kad visose salėse bei koridoriuose mirgėjo raudonieji, linksmosiomis karvytėmis puošti niekorimtiški maišeliai. Jie buvo pilni įkvepiančių, ilgam įsimenančių ir skatinančių dalintis skaitymo džiaugsmu knygų.

Reklama

Kodėl verta apsilankyti Knygų mugėje? Pasakoja rašytojai ir dailininkai.

Pasibaigus vienai Knygų mugei rašytojai, dailininkai, iliustruotojai, leidėjai jau pradeda laukti kitos. Kodėl? Dėl atmosferos, nuotykių, susitikimų ir, žinoma, knygų. O kuo ši knygų šventė yra ypatinga vaikams, suaugusiems ir visiems skaitantiems bei norintiems pradėti skaityti? Į šį klausimą atsakė mylimi knygų rašytojai ir dailininkai.

Sigute AchSigutė Ach
Knygų mugėje apsilankyti verta, nes tai unikaliausia mugė Lietuvoje, turinti ypatingą atmosferą.
Užsukti į leidyklos „Nieko rimto“ stendus verta, nes tai Nieko Rimto pasaulis, kuris kasmet keturias dienas švenčia savo buvimą ir labai kviečia švęsti drauge.

Selemonas Paltanavicius_

 

 

Selemonas Paltanavičius
Kodėl verta apsilankyti Knygų mugėje? Nes ten šviesa, ten knygos, o pati susitikimo su jomis šventė laukta nuo pat pernykštės mugės.
Kodėl verta apsilankyti leidyklos „Nieko rimto“ stende? Čia labai jauku, čia knygos vaikams, čia pasijunti jaunas, o gal ir mažas. Bet mažas – su knygomis, tarp knygų.

palcinskaite

 

Violeta Palčinskaitė
Knygų mugė – vienas pačių įdomiausių, pačių reikšmingiausių ir pačių linksmiausių renginių metuose. Bent jau man – tikrai taip.
„Nieko rimto“ stendas yra skirtas VAIKŲ KNYGOMS! Tai kas gali būti rimčiau už „Nieko rimto“?

 

Neringa Vaitkutėvaitkute
Knygų mugėje verta apsilankyti, nes galima rasti knygų kiekvienam: vaikams, suaugusiems, rimtų, linksmų, istorijų, detektyvų, pasakų, spalvinimo knygelių ir enciklopedijų. Ko gero, net patys išrankiausi sugebės pamatyti ką nors mielo širdžiai ir tinkamo (perskaičius) iškilmingai pasistatyti į lentyną. Kas gali būti geriau nei knygų garbei skirti susitikimai su autoriais, muzika, daugybė įdomių pokalbių ir renginių? Kas gali būti geriau nei savaitgalis skirtas knygoms?
Prisipažinsiu, esu nuodėminga. Kaskart atvykstu į Knygų mugę valanda anksčiau nei reikia, tiesiu taikymu traukiu į „Nieko rimto“ stendą ir su malonumu išnaršau lentynas. Man patinka knygos (perku jas vaikams, neištvėrusi pradedu skaityti net neišėjusi iš Knygų mugės erdvių ir niekada nenusiviliu pasirinkimu). Kimbu prie vadybininkų, klausinėju, prašau rekomendacijų. Niekorimtukai tokie mieli. Jie šypsosi man dabar, šypsojosi ir patį pirmą kartą, kai manęs nepažinojo. O juk malonu kartu su knyga gauti ir plačią šypseną desertui. Būtinai užsukite, aš ten taip pat šypsosiuosi!

Benas Bėrantas
Kodėl verta apsilankyti Knygų mugėje? Pasakysiu atvirkščiai. Ką praleistumėt neatėję į Vilniaus knygų mugę? Intriguojančius naujų knygų pristatymus, smagias kūrybines dirbtuves, linksmus koncertus, pašnekesius su draugiškai nusiteikusiais rašytojais, dailininkais ir leidyklų darbuotojais, kitų skaitytojų šypsenas. Tai tas pats, kas nepasirodyti geriausio draugo jubiliejuje – šiemet ir tiesiogine prasme, nes mugė švenčia dvidešimtąjį gimtadienį.

Kodėl verta apsilankyti leidyklos „Nieko rimto“ stende? Vilniaus knygų mugė ne veltui kasmet mirga nuo raudonų maišelių su sparnuotomis karvytėmis. „Nieko rimto“, ko gero, leidžia vaikų mėgstamiausias knygas. Čia kiekvienas darbuotojas šypsosi iki ausų ir yra perskaitęs jei ne visas, tai didžiąją dalį išleistų knygų, todėl neapsisprendę tikrai gaus geriausią patarimą. Bet turbūt smagiausia, kad „Nieko rimto“ stende šurmuliuoja daugybė kūrybinių dirbtuvėlių. Be kitų pamėgtų autorių čia galėsit sutikti ir mane, Beną Bėrantą, bei Viliją Kvieskaitę, paveikslėlių knygų „Riešutortas“ ir „Baubaimė“ kūrėjus. Labai jūsų lauksim!

benasvilija.PNG
Vilija Kvieskaitė
Į Knygų mugę reikia ateiti, nes tai bene vienintelė proga metuose vienoje vietoje sutikti savo mėgstamiausias knygas, rašytojus ir dailininkus. Ir dar kiek naujų galima atrasti! Ši mugė man asocijuojasi su susitikimais, atradimais ir įkvėpimais.
Leidyklos „Nieko rimto“ stende verta apsilankyti, nes ten visada tvyro gera nuotaika, smagus šurmulys ir niekada nebūna nuobodu!

Virgis Šidlauskas
Virgis SidlauskasJei myli knygas – tiesiog turi ten būti. Nes geresnės progos būti savo mėgstamų knygų, atgijusių jų personažų ir rašytojų apsupty paprasčiausiai nerasi. Tik nepamiršk tą savaitgalį pasirodyti ir namuose, kitaip tėvai labai sunerims.
Verta, nes niekorimtukai ne tik šiltai su jumis pabendraus, papasakos apie naujas knygas, patars, ką išsirinkti skaityti, bet ir galėsite susitikti su rašytojais, sudalyvauti daugybėje įdomiausių dirbtuvėlių ir parsinešti namo ne tik dar daugiau knygų ir džiaugsmo, bet ir savo rankomis pagamintų suvenyrų.

 

Jolita ZykutėJolita Zykute
Knygų mugė – tai nuotykis, kuris kiekvieną kartą kitoks. Asmeninės rekomendacijos, kai žmogus pats skaitė knygą ir gali pasakyti savo nuomonę, man pačios vertingiausios. Praeitais metais stebėdama, kaip „Nieko rimto“ stendo darbuotojai pristatinėjo knygas susidomėjusiems lankytojams ir aiškino, kuo viena skiriasi nuo kitos, buvau sužavėta. Šiemet vėl noriu išgirsti, ką patars tie, kurie perskaito viską, ką leidžia leidykla.

Šarūnė Baltrušaitienė
Kodėl verta apsilankyti Knygų mugėje? Nes jei Tu myli knygas, tai tiesiog privalai čia būti!
Kodėl verta apsilankyti leidyklos „Nieko rimto“ stende? Nes čia geriausia vieta sušildyti savo sielą, net jei tu ir ne vaikas.

Asta Gricė
Kodėl verta apsilankyti Knygų mugėje? Tarptautinė Vilniaus knygų mugė – šventė, kurios mažas ir suaugęs skaitytojas laukia metus, kad ir vėl džiaugtųsi naujais autorių kūriniais, maloniais susitikimais, netikėtais atradimais, surastų atsakymus į rūpimus klausimus.
Kodėl verta apsilankyti leidyklos „Nieko rimto“ stende? Čia šauniai praleisi laiką: pavartysi naujausius leidinius, patenkinsi smalsumą, pabendrausi su mylimais rašytojais ir dailininkais, sulauksi asmeninių autorių palinkėjimų, padirbėsi kūrybos dirbtuvėse. Tik apsilankęs čia sužinosi, kaip įveikti baimes, kurioje šalyje ledai noksta ant medžių, ar pavyks slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija, kodėl karalaitė pabėgo iš grožio konkurso, kaip bebriukas Benas suprato, kad būtina mokėti skaičiuoti ir kokie magiški nuotykiai nutiko Mažosiose Klampynėse.

Garsiausias plėšikas vaikų literatūroje sugrįžta po 45 metų pertraukos

otfried preußler_foto dpa

Otfried Preußler. Foto dpa

Otfrydas Proisleris (Otfried Preußler) – puikiai žinomas Vokietijos vaikų rašytojas, savo knygomis pripažinimą pelnęs daugelyje pasaulio šalių. Raganiukė ir plėšikas Hocenplocas yra populiariausi ir žinomiausi Otfrydo Proislerio vaikų knygų veikėjai, o su knyga „Plėšikas Hocenplocas“ auga jau trečia karta. Rašytojui šis veikėjas buvo itin svarbus, jis netgi plėšiko Hocenploco vardu rašė laiškus valdžios institucijoms ir atsakinėdavo į vaikų laiškus.

Knyga „Plėšikas Hocenplocas“ yra tapusi vaikų literatūros klasika, tačiau iki praeitų metų buvo manoma, kad autorius parašė tik tris knygas apie plėšiko nuotykius. Paskutinė, trečioji plėšiko nuotykių knyga buvo išleista 1973 metais. Vis dėlto praėjus penkeriems metams po rašytojo Otfrydo Proislerio mirties buvo rasta dar viena iki šiol neišleista plėšiko Hocenploco nuotykių knyga.

plesikas_hocenplocas_4_spTvarkydama rašytojo paliktą turtą, jo dukra Suzana Proisler-Bitš (Susanne Preussler-Bitsch) kartu su savo tėvo kūrinių rankraščiais surado ir dvidešimties puslapių pjesę teatrui „Kelionė į mėnulį“, kurią Otfrydas Proisleris parašė prieš 50 metų. Suzana tekstą pritaikė knygai ir pjesė virto nuotykių kupina istorija „Plėšikas Hocenplocas ir mėnulio raketa“, kuri Vokietijoje buvo išleista 2018 liepos 17 dieną, praėjus 45 metams po paskutinės plėšiko Hocenploco serijos dalies išleidimo. Lietuvos skaitytojai naujais plėšiko nuotykiais gali džiaugtis nuo šių metų pradžios, nes mes pirmą kartą Lietuvoje išleidome ketvirtąją plėšiko Hocenploco nuotykių dalį su spalvotomis originalaus vokiečių dailininko F. J. Tripo iliustracijomis.

menulio raketaTaigi pamiltų veikėjų – Kaspariuko, Zepuko, jų močiutės ir vachmistro Dimpfelmozerio – nuotykiai tęsiasi. Plėšikas Hocenplocas ir vėl pabėgo iš kalėjimo, tad draugams kilo mintis nusiųsti jį į mėnulį. Gal iš ten jam nepavyks pasprukti?

O. Proislerio kūrybą vertina ir vaikai, ir vyresni skaitytojai, ir literatūros kritikai. Rašytojas buvo net du kartus apdovanotas aukščiausiu nacionaliniu Vokietijos vaikų literatūros apdovanojimu ir tituluojamas vienu linksmiausių vaikų knygų rašytojų.

Paklaustas, kodėl rašo vaikams, O. Proisleris atsako: „Rašymas vaikams man teikia begalinį džiaugsmą. Tiek pat džiaugsmo, kiek aš gaunu rašydamas, norėčiau palinkėti ir savo skaitytojams.“ Kartu su O. Proislerio knygų veikėjais vaikai mokosi iš klaidų, tyrinėja ribas, bando išsiaškinti, kas yra gerai, o kas ne.

Plėšiko nuotykiais džiaugiasi jau daugiau nei 55 milijonai (tarp jų ir Lietuvos) skaitytojų.

Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas: stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga

ozedfPradėti vadintis rašytoju gali tada, kai parašai knygą. O kai parašai tris? Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas vaikų literatūros pasaulyje sėkmingai debiutavęs su knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“, rankose laiko jau tris savo parašytas knygas vaikams ir, atrodo, nesiruošia sustoti. Bet pradėkime nuo žiemos ir švenčių. Kas Virgiui Šidlauskui per jas kelia daugiausiai džiaugsmo? Už kokią knygą jis balsuos Metų knygos rinkimuose? Kokią slaptą misiją rašytojas norėtų įvykdyti? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų nuotaikingame interviu.

Kas Jus labiausiai džiugino per praėjusias šventes?
Laikas praleistas su šeima. Dar šiltas židinys uošvijoje. Ir sniegas, kurio šiais metais buvo į valias.

Ar Jums patinka žiema? Ar negąsdina didelės pusnys ir nemažas šaltukas?dsc_0292
Man bjauriausias laikas – ruduo. Kai kasdien lyja, šlapia, purvina ir nesustodamos trumpėja dienos. O žiema – visai kitas reikalas. Žiemą, ypač jei yra sniego, galima nuveikti daug smagių dalykų: ridenti besmegenius, statyti sniego pilis, daryti sniego angelus, ant apsnigtų automobilių paišyti šypsenas, įsikišus varveklius į burną vaidinti pamėlusį nuo šalčio vampyrą ir t. t. O kai pasidaro šalta, visada galima grįžti namo ir jaukiai įsitaisius pažiūrėti linksmą filmą ar perskaityti įdomią knygą.

Kokią knygą skaitėte per praėjusias šventes? Galbūt turite kokią tradiciją šventiniu metu skaityti Kalėdines knygas?
Kol kas tokios tradicijos neturime, bet verta susimąstyti. Šiais metais taip jau nutiko, jog skaičiau dukrai Aleksandro Volkovo „Geltonąjį rūką“, knygą, kuri pačiam vaikystėje paliko labai didelį įspūdį. Ir nors ji ne apie Kalėdas, bet visgi sniego joje buvo. Deja, po tiek metų pajusti šiurpuliukus kaip skaitant pirmąjį kartą nepavyko. Viskas dabar atrodo kitaip. Bet tai natūralu. Tik vaikystės nostalgija vis grąžina mintimis atgal.

Jūsų knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ pernai metais buvo nominuota Metų vaikų knygos rinkimuose. O už kokią knygą vaikams šiemet balsuotumėte pats? Kodėl?
Už Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ ir Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Ne tik balsuočiau, bet ir jau balsavau. „Sibiro haiku“ už skaudžią, bet nuostabiai parašytą ir iliustruotą istoriją. O „Klampynių kronikas“, nes Neringa savo knygose moka ne tik užburiančiai kalbėti, bet ir nuotykių jose tiek, kad laikykis.

slaptoji korenlijaus van drebelio isija_dKol Ulfas ruošiasi tolimesniems savo nuotykiams, pasirodė nauji pasaulio užkariautojai rupūžiai, vykdantys Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją. Ar pasaulio gyventojams derėtų sunerimti?
Oi, šie trys nenaudėliai patirs begales pavojų, kol išsiaiškins, ko kiekvienas vertas. O dar ta paslaptinga misija, kurios niekam nevalia atskleisti… Laimė, dauguma situacijų, į kurias jie paklius, privers šypsotis. Ir gal kai kas jų elgesyje net atpažins dalelę savęs.
Žinoma, jokie rupūžiai iš knygos neišlįs ir tikrai neprivirs bėdos, dėl to galime būti ramūs. Bet tiesa ta, kad ir mūsų pasaulyje sočiai pasipūtimo, nesantaikos ir susvetimėjimo. Paniekos meilei ir gyvybei. Kaip bebūtų gaila, visada bus tokių, kurie nori valdyti svetimus likimus, žaisti žmonių gyvybėmis lyg šachmatų pėstininkais. Nes neįmanoma mylėti kitų, nemylint savęs paties. Ko gero, nuo to visų pirmiausia ir reikėtų pradėti.

Kam rekomenduotumėte perskaityti „Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją“? Kokį šios knygos skaitytoją įsivaizdavote rašydamas knygą?
Visiems smalsuoliams, mėgstantiems patrakusius nuotykius, paslaptingus žnypliarankius aparatus, mįslingas misijas, žolynuose besislapstančius žvalgus išsprogusiomis rupūžės akimis ir negalintiems pakęsti prievartos, klastos bei melo. Aišku, jei mes būtume tų trijų knygoje minimų rupūžių praleidusių daugybę laiko ankštame povandeniniame laive vietoje, kažin kaip patys pasielgtume. Bet jei moralinis kompasas rodys teisingą kryptį – niekada nepasimesime.
O skaitytoją įsivaizdavau panašų į save vaikystėje. Ir į savo dukrą. Jiems ir rašau visas knygas.

Kokią slaptą misiją pats norėtumėte įvykdyti arba kokioje dalyvauti?
O! Ta misija būtų tokia slapta, kad niekas apie ją taip nieko ir nesužinotų. Todėl iš karto prisisemsiu kūdros, kurioje slėpėsi rupūžių povandeninis laivas, vandens į burną ir daugiau nepasakysiu apie tai nė žodžio. Ir jei kur kils žemės drebėjimai, cunamiai ar netikėtai išsiverš ugnikalniai – nereikia manęs gręžioti akimis. Vis tiek neprisipažinsiu, net jei tai ir bus mano darbas.

20180111_134636a.jpg

Dalyvaujate daug savo knygų pristatymų ir susitikimų su vaikais. Kas Jus labiausiai stebina šių renginių metu? Gal prisimenate pati smagiausią susitikimą?
Stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga. Kiek vaikai turi žingeidumo ir fantazijos.
O smagių susitikimų buvo labai daug. Vienur vaikai klausinėjo, kodėl tapau rašytoju, o ne piratu, kitur stebino įžvalgomis, jog Ulfas turėjo turėti nuosavą raktą, kitaip nebūtų pasprukęs iš namų niekieno nepastebėtas ir pan. Bet, ko gero, vieni įspūdingiausių susitikimų buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur vaikai ne tik pasirodė esantys tikri šmaikštuoliai, bet ir dainas kartu traukė taip, jog net šiurpas ėjo kūnu.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Dovana po eglute

Kaip gera pramerkus akis jausti šilumą. Nors kambarys pilnas saulės šviesos, tačiau lauke šalta ir žvarbu. Žinau tai, nes pažvelgus pro langą matyti, kaip dailiai šoka didžiulės snaigės ir pavėjui linguoja plikos medžių šakos. Girdžiu, kad mama sukasi virtuvėje. Tikriausiai kepa blynus, nes jų kvapas sklando visame kambaryje. Bet aš dar nenoriu keltis, dar per anksti.

_DSC0119 (2)Stebiu veiksmą pro langą: keičiasi mašinos, praeina kaimynė nešina skėčiu (nežinau, kam jai jis, gi kai kurios snaigės vis tiek aplenkia nešamą skydą ir prisiglaudžia kaimynei prie žando), kažkoks bendraamžis kiša laišką į seną geltoną pašto dėžutę (įdomu, ar berniukas rašė Kalėdų seneliui), o štai prie namo kampo, ryškiai raudonu paltu pasipuošusi, į mane žvelgia sparnuota karvytė. Sparnuota karvytė? Greit suskubu sugrąžinti žvilgsnį atgal, manydama, kad man pasivaideno, bet tai tiesa: ji vis dar šypsosi ir moja man, lyg kviesdama išeiti į lauką pažaisti su ja. Negaliu eiti, pyks mama, pastebės. Nuliūstu, kad aš dar per maža saviems nuotykiams ir stipriai užsimerkiu. Dažnai taip darau, manydama, kad tai, ko negaliu pakeisti, kažkaip savaime pranyks. Atsimerkiu, karvytės jau nebėra.

Vakare mama apklosto mane patalais ir mano mėgstamiausiu švelniuoju pledu. Pakšteli įIMG_9962 žandą ir, palinkėjus labos, išeina. Myliu ją, bet šįkart neklausysiu. Dar nenoriu užmerkti akių. Ir kaip galėčiau miegoti, kai pro durų apačios plyšį matau mirksinčius atspindžius? Jie nuo Kalėdų eglutės, kurią šiandien papuošėme namuose. Kartais ryte po ja randu dovanėlių, bet man įdomu pričiupti tą, kas jas deda. Juk Kalėdų senelis aplanko tik šv. Kūčių naktį. Gal tai Kalėdų senelio padėjėjas? Aš jį pamatysiu!

Tėvai jau įmigo. Labai lėtai atsikloju, atsisėdu ir užsimaunu šiltas kojines, paliktas prie lovos. Durys girgžda, tad jas atidaryti reikia labai atsargiai. Užduotis pavyksta ir jas praveriu neprižadinus tėvų. Na, bent jau nieko įtartino iš jų kambario negirdžiu. Įžengusi į koridorių jau matau mirksinčias Kalėdų eglės lemputes. Ak, kaip man jos patinka. Ne tik jos puošia namus ir primena apie šventes, bet ir tamsoje dėl jų ne taip baugu. Iš toli nematau, ar kas padėta po eglute, tad po truputį artinuosi prie didžiojo kambario. Keista. Aplinkui nieko nėra, aš tuo tikra, nes kambarį atidžiai nužvelgiau kelis kartus, tačiau po eglute guli vieniša knygutė.

DSC_02811Pakeliu knygelę nuo žemės, nubraukiu nuo jos kelis spyglius ir blizgučius. Pakuždomis perskaitau pavadinimą: „Katinėlis Juodis. Krisk, sniegeli!“. Nužvelgiu knygą. Ji nuo sparnuotos karvutės! Nieko nebesuprantu. Ar tai ji palikinėja dovanėles prie Kalėdų eglutės? Ar dėl to ją mačiau ryte? Strykteliu iš džiaugsmo ir grįžtu į lovą su knygele rankoj. Nors esu per maža keliauti ir patirti nuotykių tikrame pasaulyje, bet dėl savo dosnios naujos pažįstamos galiu leistis į katinėlio Juodžio istoriją. Dar kartą žvilgteliu į plačią juodojo padarėlio šypseną ant knygos viršelio ir suprantu, kad magija ir nuotykiai dar tik prasideda.

Rasa Antanavičiūtė

Ruošiame Kalėdines dovanas

DSC_0908Gera dovanoti laimę, įkvėpimą, meilę artimiems draugams ir rūpimiems žmonėms. Žiemą atpažįstam ugnį, kuri vis rusena užpildydama erdvę, kai sukiesi švenčių sūkury. Kartais jaudinamės, skubam ką nors įsigyti, išlaikyti egzaminus, spėti nukeliauti į svečius. Būna, jog pamirštame mėgautis atostogomis būdami kartu. Šypsnis, apkabinimas ar bučinys – tai jau dovana, tačiau dažnai mėgstame nustebinti artimuosius ir materialiomis smulkmenėlėmis.
DSC_02766Atvirukai ar knygelės, o galbūt puošnūs puodeliai? Klasikiniai, elegantiški bei bambukiniai… O ir arbatos bei kavos įvairovė gali nustebinti. Kavos puodelis su mažais malonumais, rytą pasitinkanti garuojanti Šventinė arbata su obuoliais, razinomis ir cinamonu sužadins norą dar stipriau tikėti Kalėdų stebuklu.
Ženkliukai, talismanai, drobiniai maišeliai puošia, saugo, padeda kasdien. Naujoje kolekcijoje tūnantys žvėreliai saugo naudingus patarimus, tinkančius visiems. Beribio laisvės pojūčio tau gali palinkėti kiškis, laputė tau primins, kas yra laimė, o braškių apsuptas barsukas gali lengvai nudžiuginti tau brangų draugą.
Taip pat ramybė žvarbiu žiemos metu – svarbi. Yra daug būdų, kaip ją galima sukurti.DSC_0432 Kalėdas primenanti arbata gali sušildyti, padėti atsiriboti nuo problemų ar bėdų. Rankų apglėbtas puodelis gebėtų savo šventiniu spalvingumu praskaidrinti nuotaiką. Meniški Sigutės Ach kūriniai sugeba pagauti žvilgsnį, priversti susimąstyti bei nusišypsoti. Jei trokšti ką nors aplankyti, sužinoti – kalėdinė knyga, pasaka gali padėti tokį norą iliustruoti.
DSC_0899Skambant tradicinėms kalėdinėms dainoms svarbu būti šalia artimųjų. Tuomet pasimiršta rūpesčiai, problemas padeda išspręsti šeima ar sielos draugai. Kai išvysti iš laimės žibančias vaiko akeles, prie vieno bendro stalo šurmuliuojančius mylimuosius, kai matai vis mirguliuojančias Kalėdų eglės lemputes ir net žvakės liepsnelę, nenustojančią šokti muzikos ritmu, gali suvokti, kad praėję metai yra pati didžiausia dovana, kuria gali dalintis su tais, kurie buvo šalia. Tad nesvarbu, ką pasirinksi įteikti, kaip norėsi visiems atsidėkoti, nes tik meilė, atsidavimas, ištikimybė ir rūpestis leis mėgautis šventėmis iš visos širdies.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis