Gydytoja psichoterapeutė Gabrielė Subačiūtė: „Leiskime vaikams pasirinkti, kaip jie nori žaisti, netaisykime jų“

„Turėk vaizduotės“ – turbūt ne kartą teko išgirsti, o gal net ir sakyti šiuos žodžius. Jie lengvai ištariami, bet sukelia daugybę klausimų. Iš kur gauti tos vaizduotės? Kam ji reikalinga? Ar reikėtų išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kaip knygų skaitymas lavina vaizduotę? Apie tai kalbėjomės su Vilniaus psichoterapijos studijos gydytoja psichoterapeute bei vaikų ir paauglių psichiatre Gabriele Subačiūte.

Parašytas ne vienas straipsnis apie tai, kokia laki vaikų vaizduotė ir kaip kūrybiškumas augant mažėja. Kaip susiję vaizduotė ir kūrybiškumas? Kaip jie vienas kitą papildo?

Gabrieles Subaciutes nuotrauka_Kristina Aleksynaite photography

Gabrielė Subačiūtė. Kristina Aleksynaitė photography nuotrauka.

Manau, kad vaizduotė padeda kūrybiškumui pasireikšti, nes joje gali gimti neįprasti vaizdai, scenarijai, idėjos. Tačiau vien vaizduotės kūrybiškumui nepakanka, nes ne visi turi motyvą kilusias idėjas įgyvendinti, be to, kūrybiškumui pasireikšti reikia kantrybės, darbo ir pasitikėjimo savimi. Jeigu vaizduotėje kils įdomių dalykų, bet pats nelaikysi jų vertingais, tai turbūt ir nedėsi pastangų juos realizuoti.

Kaip vystosi vaizduotė?

Raidoje mažas vaikas dar neturi gebėjimo aiškiai atskirti savo vidinio pasaulio nuo išorinės realybės. Pavyzdžiui, kūdikis ne iki galo suvokia net savo kūno ribas. Augdamas vaikas vis labiau pažįsta pasaulį, savo vaizduotėje jis gali „panaudoti“ vis daugiau pasaulio elementų. 3–4 m. amžiuje įsivaizduojami elementai atsiranda žaidžiant, pvz., vaikas gali vaidinti, kad valgo blyną, nors realaus blyno nėra. Tam tikrame amžiuje, paprastai apie 4–7 metų, vaikai dažniau turi įvairių neracionalių baimių, pvz., kad po lova tupi piktas baubas. Su amžiumi vaikas vis geriau atskiria vidinius išgyvenimus nuo išorinės realybės ir pikti baubai vis dažniau jaučiami kaip savo paties išgyvenimas, o ne kaip po lova esanti grėsmė. Taigi nors vaizduotė yra nuostabus dalykas, per didelis panirimas į ją gali sukelti ir sunkumų.

Kaip geriausiai padėti ugdyti vaikų vaizduotę?

Manau, labiausiai reiktų ne tiek ugdyti ją, kiek be reikalo neslopinti – leisti vaikui daug20180222_24 žaisti, ypač ikimokykliniame amžiuje, duoti vaikui pasirinkti, kaip jis nori žaisti, netaisant jo (pvz., jei vaikas žaidžia, kad karvė valgo akmenis, nereiktų pataisyti, kad iš tiesų ji valgo šieną – vaikas tai sužinos besimokydamas). Taip pat vaizduotės naudojimą slopina įvairi paruošta informacija, kurią belieka tik priimti – tokios informacijos gausu „Youtube“, filmukuose ir pan., kai vaiko vaizduotė beveik nedirba. Vaizduotės mažiau reikia ir naudojantis žaislais, kurie viską daro patys, arba yra jau su priskirtu aiškiu charakteriu, savybėmis (tarkim, Supermenas). Turėdamas paprastą traukinuką vaikas gali pats įsivaizduoti jo leidžiamą garsą, tam turbūt nebūtų prasmės su tūtuojančiu traukinuku. Žinoma, nereiktų pulti į kraštutinumus ir visiškai atsisakyti spalvotų ar grojančių žaislų. Nelabai malonus, bet svarbus patyrimas, skatinantis vaizduotę – tai nuobodulys. Todėl svarbu leisti vaikams kartais panuobodžiauti, neužpildyti jų visos dienos veiklomis.

Kuo laki vaizduotė padeda mums kasdieniame gyvenime?

Manau, panirimas į vaizduotę dažnai gali būti malonus, taip galime pailsėti. Taip pat vaizduotė padeda kuriant, sprendžiant įvairias problemas. Kartais vaizduotė tampa būdu tvarkytis su sunkiais jausmais (pvz., jei aš jaučiuosi nieko nesugebantis, galiu įsivaizduoti, kad esu daug pasiekęs ar toks tapsiu), atsiriboti nuo skaudžios realybės. Tačiau tai ne visada geriausias būdas spręsti sunkumus, ypač jei jie sprendžiami tik tokiu būdu ir tai užsitęsia.

Ar reikia išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kodėl?

Tam tikrame amžiuje, maždaug 3–6 m., tai yra norma, todėl paprastai išsigąsti nereikėtų. Svarbu bandyti suprasti, ką įsivaizduojamas draugas suteikia vaikui. Jeigu šis reiškinys užsitęsia, vaikas ir augant nesupranta, kad tai – jo vidinio pasaulio dalis, galima kreiptis į psichologą, kuris padėtų suprasti, kodėl vaikui tas draugas tapo toks svarbus, ką vaikas juo kompensuoja.

Knygoje „Tiltas į Terabitiją“ du draugai Leslė ir Džesas sukuria savo paslapčių šalį Terabitiją, pagrindinis knygos „Džiugė“ veikėjas Albenas bendrauja tik su jam vienam matoma ežero mergele Džiuge, Erlis iš knygos „Laivavedys Erlis“ keliauja sekdamas skaičių pi… Kaip skaitant knygas galima padėti lavinti vaikų vaizduotę?

2

Knygų skaitymas vaizduotę lavina per tai, kad mes jas skaitydami įsivaizduojame ten aprašytus žmones, aplinką ir pan. Taip pat tokiu būdu prisiliečiame prie kito žmogaus vaizduotės, turtiname savo pažinimą, kurio dėka tarsi įgyjame daugiau „plytų“ savo vaizduotės pastatams.

Turbūt yra tekę girdėti posakį „neturi vaizduotės“. Ar tikrai yra žmonių, kurie neturi vaizduotės?

Manau, vaizduotę turime mes visi, tik vieni labiau remiasi ja, kiti – kitais dalykais (galbūt racionalumu, taisyklėmis).

Reklama

Viena geriausių dovanų tėčiams – apkabinimas

Kokia dovana pradžiugintų kiekvieną tėtį? Tiek knygos „Apkabink mane“ herojams tėčiui lokiui ir sūnui lokiukui, tiek ir mūsų kalbintiems tėčiams atrodo, kad apkabinimas yra viena geriausių dovanų tėvo dienos proga. O kada tėčiai būna laimingi? Kaip jie švenčia tėčių dieną? Į šiuos klausimus atsakė ir palinkėjimus visiems tėčiams siuntė tėtis, gamtos fotografas, rašytojas Marius Čepulis, tėtis ir operos solistas Merūnas Vitulskis, tėtis ir rašytojas Virgis Šidlauskas ir tėtis bei muzikos grupės „Kūjeliai“ narys Julius Vaicenavičius.

Kada tėčiai būna laimingi?

merunas2

Merūnas Vitulskis
© DELFI / Lukas Bartkus

Merūnas Vitulskis:
Tėčiai būna laimingi, kai jų mažyliai neserga ir karts nuo karto grįžę iš lauko pasako, kad pasiilgo tėčio.

Virgis Šidlauskas:
Tėčiai dažniausiai būna labai skirtingi. Vienų galvos užkimštos muzika, kiti, kol neužmiega, visą laiką juokauja ir krečia pokštus, treti sportuoja, ketvirti žvejoja, o būna ir tokių, kurie per dienas blizgina automobilį ir saugo, kad ant jo nenukristų nė dulkelė. Bet tai pomėgiai. O vis dėlto didžiausia laimė tėčiui – matyti savo šeimą laimingą. Kai vaikai krykštauja ir juokiasi, kai žmona šypsosi ir merkia akį, kai tėvai laukia grįžtant ir sunkiai paslepia džiaugsmo ašaras, kas gali būti svarbiau?

Marius Čepulis:
Tada, kai vaikai iš namų išvažiuoja (šypsosi). O dar kartais, kai grįžus namo pyplė ar pyplys atbėga apsikabint.

Julius Vaicenavičius:
Tėčiai būna laimingi, kai vaikai sveiki, kai mamos patenkintos ir kai juos palaiko ir vertina.

O kada tėčių vaikai būna laimingi?

Virgis Šidlauskas:

virgis+

Virgis Šidlauskas. Asm. albumo nuotrauka.

Vaikai būna laimingi, kai gali žaisti ir mėgautis atrasdami pasaulį, o ne nuolatos girdėti nesibaigiančius draudimus: ten neik – pargriūsi, čia saugokis – išsipurvinsi ir t. t. Jei mes, suaugusieji, girdėtume kasdien bent trečdalį tiek draudimų, kiek tenka išgirsti vaikams – vos grįžę griūtume į lovą kaip stovim ir ryte reikėtų trombonu pūsti tiesiai į ausį, kad atsikeltume.

Marius Čepulis:
Kai gauna naują iPadą (šypsosi). O dar kartais, kai su tėvu bando šturmuoti Gedimino kalną ne takeliais.

Merūnas Vitulskis:
Kai tėtis pasiima iš darželio!

Julius Vaicenavičius:
Vaikai būna laimingi, kai turi gerų draugų, juos supa saugi ir draugiška aplinka, daug smagių žaidimų, muzikos ir mokslų.

Ar švenčiate tėčio dieną? Kaip?

_DSC0004

Marius Čepulis. Dovydo Abramavičiaus nuotrauka.

Marius Čepulis:
Paskambinu savo tėčiui. Man paskambina, parašo ar aplanko mano vaikai.

Virgis Šidlauskas:
Švenčiame paprastai – išlekiam į parką, nusiperkam ledų ar kavos ir tiesiog smagiai kartu leidžiam laiką.

Julius Vaicenavičius:
Tiesiog paprastai ir nuoširdžiai aplankom ir pasveikinam tėtį.

Merūnas Vitulskis:
Taip, praeitais metais pirmą kartą šventėm, ėjom į batutų parką.

Gal turite patį mėgstamiausia žaidimą, kuri žaidžiate su savo vaikais? Koks jis?

Marius Čepulis:
Kadangi visi vaikai skirtingo amžiaus, tai žaidžiam skirtingai.
Su dviem vyresniais žaidžiam kortomis „durnių“, su antroke žaidžiam peles, kates ir kitus gyvūnus. Su mažąja vartom knygutes ir lakstom aplink lovą.

Virgis Šidlauskas:
Slėpynės – vienas iš geriausių. Svarbiausia – slepiantis nesijuokti (šypsosi).

Ar skaitote savo vaikams knygas? Kokią paskutinę kartu skaitėte?

Julius Vaicenavičius:

Julius Vaicenavičius

Julius Vaicenavičius. Asm. albumo nuotrauka.


Kartais skaitom, bet mūsų vaikeliui labiau patinka lopšinės. Esame net sukūrę savo lopšinę!

Virgis Šidlauskas:
Mėgstame skaityti knygas. O paskutinė, kurią teko laikyti rankose, – Raimondo J. Nabaus „Žalios pėdos“.

Marius Čepulis:
Skaičiau kažkada, kol maži buvo. Dabar mažajai kasdien beveik visokias knygeles skaitau. Paskutinė apie tai, kaip miega gyvūnai.

Ko palinkėtumėte visiems tėčiams?

Julius Vaicenavičius:
Būti tėčiu yra pašaukimas, tad kai būnam su vaikais, tai būkim šimtu procentų. Jei bandom vienu metu būti keliose vietos, vaikai tai jaučia, o ir patys nepatiriam pilnos meilės.

Virgis Šidlauskas:
Tėčiams palinkėčiau nepamiršti, kad vaikams be galo smagu laiką leisti ne tik su draugais, bet ir su tėveliais – keliauti su jais, pamatyti naujas vietas, siausti atrakcionuose ir valgyti saldumynus. Juk ir patys dar gyvai atsimenam visas šeimos keliones, karuseles ir cukraus vatos skonį.

Merūnas Vitulskis:
Palinkėčiau daug kantrybės ir daugiau atsidavimo!

Marius Čepulis:
Iš savo vaikų draugų išgirst, kad esi kietas tėtis (šypsosi). Ir dar – mylėt mamas.

Išmokime neklausti, KIEK knygų perskaitei, klauskime, KAIP perskaitei knygą

Neišvengiamai ateis vasaros atostogos. Laisvės nuo pamokų, namų darbų ir mokyklos metas. Vis dėlto dažnas moksleivis kuprinėje greičiausiai parsineš sąrašą knygų, kurias rekomenduojama (arba privaloma) perskaityti per vasarą. Užplūdę bibliotekas, įdarbinę suaugusius, vaikai nešis namo ne po vieną, o po kelias knygas. Juk kuo daugiau knygų perskaitysi, tuo bus geriau, bus daugiau ir geresnių pažymių? Viena perskaityta knyga lygi dešimtukui. Turbūt yra tekę susidurti su tokia lygtimi.

20180225_170

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Apie gerą literatūrą parašytas ne vienas straipsnis. Yra renkamos geriausios metų knygos, apdovanojami rašytojai, dailininkai, vertėjai, ant knygų klijuojami medaliai. Tačiau ar užtenka tik perskaityti tokią knygą, kad ji tave praturtintų, įkvėptų? Ar geros knygos įsisavinimas vyksta natūraliai? Kas geriau, perskaitytų knygų skaičius ar kokybiškai perskaitytos kelios knygos?

2015 metais VšĮ „Laikas skaityti“ užsakyto ir „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis 76 proc. 3–6 metų ir 96 proc. 7–10 metų vaikų per pastarąjį pusmetį buvo perskaitę nors vieną knygą. Vis dėlto net 73 proc. tėvų, auginančių 0–2 metų vaikus, atsakė, jog knygoms laiko neskiria. Tyrimo duomenys rodo, kad darželyje ir mokykloje vaikas skaitymo įgūdžius ugdo labiausiai. Ir tikrai nereikėtų priekaištauti tėvams, kad jų vaikas ateina į mokyklą nemokėdamas skaityti. Pirmosios mokyklos klasės ir yra tam, kad vaikas išmoktų skaityti. Labiau liūdina tas faktas, kad dauguma tėvų neskaito savo mažamečiams vaikams. Neskaito, neaptaria, nediskutuoja apie knygą, neieško to, kas parašyta tarp eilučių, nesitapatina su veikėjais, neapmąsto, kaip būtų pasisukęs jų likimas, jeigu jie būtų pasielgę kitaip. Liūdina tas faktas, kad didžioji dalis vaikų su knyga artimiau susipažįsta tik darželyje ir mokykloje. Prašokami svarbūs pirmieji metai, kuomet knyga gali ne tik padėti augti vaikui kaip asmenybei, bet ir praturtinti šeimos buvimą kartu.

20180224_75

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Skaitymas yra individualus, asmeniškas veiksmas, tačiau žmogus yra socialus. Mes linkę dalintis savo išgyvenimais, jausmais, nutikimais. Kuo jaunesniame amžiuje vaikas išmoks tai daryti,  tuo geriau jam seksis suaugus. Kaip teigė VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, neskaitantiems ar tik pradedantiems skaityti vaikams – būtent jiems skaitymas turėtų būti socialus veiksmas, atliekamas drauge su šeimos nariais, darželio auklėtojais, mokytojais. Tikrai, kokybiškai (ne dėl skaičiaus) skaitantis vaikas ir suaugęs moka atsirinkti tai, kas jam iš tikrųjų patinka, mąsto, ko jis nori. Jis gebės diskutuoti su draugais, mokytojais, bibliotekininkais ar knygų klubo nariais apie perskaitytą knygą, apie norimą skaityti ar jam rekomenduojamą kūrinį. Knygų skaitymas vien dėl skaičiaus ar gerų pažymių gali pražudyti tikrąjį skaitymo džiaugsmą ir malonumą, tokį, kokį suteikia iš tikrųjų kokybiškas skaitymas. Gal reikėtų pradėti kalbėti apie skaitymo motyvavimą ne kiekybe, o kokybe – prasmingu, turiningu laiku, vaizdinga kelione, galimybe prisiliesti prie istorijos, praeities.

20180225_199

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Perskaitytų knygų skaičius dar nerodo, kad skaitantysis sugebėjo įsigilinti į knygos siužetą, suprasti pagrindinę mintį, nerodo, kad knyga paskatino jį susimąstyti, susitapatinti su veikėju, labiau pažinti savo jausmus. Turėtume pradėti dažniau kalbėti apie patį skaitymą, turėtume dažniau kalbėtis apie perskaitytas knygas. Nuo ko galima pradėti? Vyksta gana daug skaitytojų klubų susitikimų, knygų pristatymų, kuriuose dalyvauja ir patys autoriai, ir knygų dailininkai. Tai puiki proga mažiesiems pamatyti, kas gi slypi už tų spalvotų iliustracijų ir tekstų, paklausti ir atsakymus gauti iš knygų kūrėjų. Ir galbūt tai bus puikus pirmasis postūmis nebeskaityti tiesiog 144 puslapių knygos, o su Lesle ir Džesu persikelti tiltu į Terabitiją ir suprasti, ką reiškia tikra draugystė.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

E. V. Buožytė: „Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas“

Šių metų vasario pabaigos Eidvilė Viktorija Buožytė laukė su ypatingu nekantrumu ir jauduliu. Savo pirmąją ir parašytą, ir iliustruotą knygą „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė”  ji pirmąkart į rankas paėmė Knygų mugės metu. Ir kiek tuokart buvo džiaugsmo akyse ir širdyje. Tuo džiaugsmu iškart norėjosi dalintis su kitais. Kaip prasidėjo Eidvilės Viktorijos kelias į vaikų literatūrą? Kas ją įkvepia kūrybai? Ir kodėl ji savo knygos pagrindiniu herojumi pasirinko kibirą? Apie tai kalbėjome su debiutuojančia rašytoja ir patirties turinčia iliustruotoja.

20180224_145Prisistatykite mūsų skaitytojams – iš kur esate kilusi? Kur studijavote?
Esu vilnietė, čia gimiau, augau ir gyvenu dabar. Vaikystėje gyvenome jaukiame bute Antakalnyje, miškų apsuptame name, su broliu, sese, mama ir tėčiu. Kai mama mane išmokė skaityti, knygos nepaleisdavau iš rankų ištisas dienas! Iki šiol skaitymas ir klajonės gamtoje – mėgstamiausi užsiėmimai.
O ir moksluose atsispindi mano meilė knygomis – vidurinėje ir aukštojoje mokykloje rinkausi grafikos specialybę ir iliustraciją.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į vaikų literatūrą? Kada supratote, kad norite tapti būtent vaikų knygų rašytoja ir dailininke?
Būdama šešerių ar septynerių iliustravau pirmąją istoriją. Tai buvo H. K. Anderseno pasaka apie bjaurųjį ančiuką. Nuo tada vis daugiau piešiau ir svajojau kurti tikras knygas vaikams. O kai svajonių labai sieki, jos išsipildo su kaupu!

„Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ yra pirmoji jūsų parašyta knyga, tačiau iliustravusi esate ne vieną. Kaip skiriasi kūrybos procesas? Ar savo tekstą iliustruoti yra lengviau, ar sunkiau?
Kuriant paveikslėlių knygą procesas labai įdomus! Teksto ir iliustracijų kūrimas susipina ir viskas vyksta tuo pačiu metu. Rašant tekstą, šalia atgyja piešti veikėjai, o piešiant iliustracijas vis atsiranda naujų detalių tekste.

Vieni dailininkai, pabandę parašyti ir iliustruoti savo istoriją, vėliau to baidosi. Kiti, atvirkščiai, į svetimas knygas daugiau nebesidairo. O kaip jaučiatės jūs, kai pamatėte, kad galite ir rašyti?
Jaučiuosi tarsi atradusi raktą, kuriuo galiu atrakinti mintyse pasislėpusias istorijas ir jas paleisti lakstyti knygose. Kurti naują pasaulį tekstu ar piešiniais – nuostabus jausmas ir pačiai vienai, ir kartu su kitais autoriais!

Jūsų iliustracijos tikrai patraukia akį. Iš kur semiatės įkvėpimo?20180224_140
Kasdien stebiu žmones, gamtą, miestą. Mokausi iš Lietuvos ir užsienio iliustruotojų, rašytojų, fotografų, muzikantų ir kitų kūrėjų. Laikui bėgant žinios ir įkvėpimas kaip vijokliai apraizgo idėjas ir pavirsta naujais kūriniais.

Ne kiekvienas drįstų pagrindiniu knygos herojumi pasirinkti kibirą. Kodėl būtent šis daiktas?
Kartą išgirdau, kad senelių sode gyvena skardinis kibiras, į kurį vaikai kadaise rinkdavo obuolius. To kibiro vardas buvo Čarlis! Pamaniau, kad būtina papasakoti apie to puikaus kibiro nuotykius!

Pats Čarlis atkeliavo iš Amerikos ir apskritai yra matęs daug daugiau nei jo draugai ar netgi eilinis žmogus. Kokią vietą jūsų gyvenime užima kelionės?
Kelionės – pats gaiviausias įkvėpimo šaltinis. Labai mėgstu keliauti, o keliaudama kurti – naujos idėjos tuomet trykšta sraunia upe, tik spėk žvejoti!

Kaip svarbu gyvenime turėti tokį ištikimą draugą kaip pelė Pupelė?
Labai svarbu! O kad turėtume tokius gerus draugus kaip Pupelė, turime ir patys būti pačiais ištikimiausiais draugais.

Ar rašysite vaikams toliau? Galbūt jau turite kitos knygos idėją arba netgi esate ją pradėjusi?
Mintyse kirba visokiausių idėjų, kurios kaupiasi eskizuose ir juodraščiuose. Ateityje jos kaip medžiai išaugs į gražias, spalvingas knygas.

Vaikų knygos diena. Ko suaugusieji gali pasimokyti iš knygų vaikams?

Knygos – ne tik pasakojamos istorijos. Tai kartu ir veikėjai, jausmai, skirtingi charakteriai, naujos idėjos ir slapčiausi troškimai. Balandžio 2-oji – Vaikų knygos diena. Kiekviena vaikų karta turi savo mylimiausius herojus, tad kokie veikėjai šiandien įkvepia vaikus? Ir ko suaugusieji gali pasimokyti iš knygų vaikams?

20180222_18Mes vaikų knygos dieną švenčiame kasdien. Ir vis dėlto kiekvienų metų balandžio pradžioje aplanko ypatinga nuotaika. Tada prisimename visus tais metais pasirodžiusių knygų veikėjus ir susimąstome, kokius kertinius dalykus jie mums primena ir ko naujo iš jų išmokome.

Vienas svarbiausių dalykų, kurių mokomės kartais net ir visą gyvenimą – gebėti džiaugtis smulkmenomis. Ir mokomės to it Merė iš „Paslaptingo sodo“. Kartais net truputį per prievartą šypsomės pasauliui ir stengiamės į viską žiūrėti per mažyčius rožinius akinius kaip Albenas iš „Džiugės“ ir džiaugtis, mylėti net sudėtingiausiomis aplinkybėmis kaip Fredas iš Ulfo Starko „Meilės kontrolinio“. O retkarčiais mokomės tiesiog šypsotis ir būti kartu kaip Paulo Stewarto kiškis ir ežiukas ar taip visų mylimo A. A. Milne’o „Mikės Pūkuotuko“ veikėjai.

Ir visa tai darome nenuleisdami rankų, net jei šimtus kartų paslystame kaip Lindbergas – tas peliukas, kuris perskrido Atlantą. Mokomės būti atkakliais mokslininkais, kūrėjais ir netgi profesionaliais kovotojais. Tokiais, kaip žvalgo mokinys Vilis, Helas iš „Brolijos“ ar į didžiausius pavojus stačia galva neriantis Kvinas iš „Kartografo kronikų“. Ir nuoširdžiai tikime, kad mums pasiseks, kaip kad pasisekė laivavedžiui Erliui.

Kai užplūsta didžiausios negandos, mokomės stovėti tvirtai, net jei reikia į tai sudėti20180224_98 visas dar likusias jėgas it Adai iš „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Ir kaip Gendručio Morkūno nuomšikams nepasiduoti aplinkos spaudimui, net jeigu atrodo, kad šiame pasaulyje jau daugiau nieko neliko. Ir išgyventi visus rūpesčius pakelta galva, net jeigu šalia siaustų keisčiausias karas žmonijos istorijoje, kaip Deizei iš „Taip dabar ir gyvenu“.

Ir galiausiai skaitydami mokomės juoktis, kad gyventi būtų kur kas smagiau – kaip tai daro pats Tomas Sojeris ar vaikų pamėgtas Ulfas, kuriam užaugo barzda. Tada žvelgiame į visas kasdienes situacijas, savo mažesnius ar didesnius trūkumus ir juokiamės kaip pats Nevala Bertis. Nes juk taip smagu kartais užmiršti viską pasaulyje ir šypsotis.

Šimtai skirtingų istorijų, įvairiausių herojų, kasdien vis kitokių pamokų nugula į mūsų lentynas. Net jeigu to kartais ir nepajuntame, kiekviena knyga mums kai ką vertingo palieka. Kartais – mažytę mielą smulkmeną. Pavyzdžiui, naktį susapnuotą mažą ežiuką geltonoje pievoje.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Marius Čepulis: „Geriausia pagarba gamtai ir jos gyventojams – nesikišti į jų gyvenimą“

Marius Čepulis – veiklus žmogus, geriausiai žinomas kaip fotografas, įamžinantis Lietuvos gamtą ir joje gyvenančius gyvūnus. Jis užsiima ir savanoriška veikla – darželiuose bei mokyklose skaito paskaitas apie gyvūnus ir gamtą. Be to, parašė jau antrąją knygą – „Visa tiesa apie gyvūnus“. Fotografą ir rašytoją Marių Čepulį pakalbinome apie projektą „Čepulio fotoklajonės“, gamtosaugą ir mitus apie gyvūnus.

Kaip gimė projektas „Čepulio fotoklajonės“? Kiek jau metų jis gyvuoja?
Buvo šaltas apniukęs sausio vakaras. Čepulis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į besisūkuriuojančias snaiges. „O gal reiktų sukurti savo „Facebook“ puslapį ir parodyti žmonėms ne tik Lietuvos gamtą, bet ir aprašyti, kas vyksta už kadro“, – pagalvojo jis. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo to vakaro praėjo 4 metai, Čepulio klajones jau stebi daugiau nei 60 000 sekėjų, o ans dieną iš dienos rodo tai, ką pavyksta nufotografuoti pelkėse, miškuose bei laukuose ir pasakoja apie miško gyvenimą, ragina gerbti gamtą bei porina savo nuotykius.

Kaip jums atrodo, kokia „Čepulio fotoklajonių“ sėkmės paslaptis?
Iki tol kažko panašaus nelabai ir buvo. Fotografai tiesiog publikuodavo savo nuotraukas be jokių aprašymų. Juk nuotrauka tėra sustabdyta 1/1000 sekundės dalis, o kas vyksta už kadro, ko reikia, kad tas kadras būtų padarytas, dažniausiai likdavo paslaptyje. O, pasirodo, žmonėms tai labai įdomu. Žinoma, ir rašymo stilius jiems turbūt pasirodė prie širdies, ir šmaikštūs komentarai. Taip pat puslapis atlieka ir švietėjišką funkciją. Tik tuos sausus faktus reikia pateikti įdomiau, tada žmonės su malonumu domisi ir skaito. Tuo labiau, kad dabar rašančių apie mūsų šalies gamtą ne tiek ir daug, o per telikus tik į liūtus ir begemotus galima vėpsot.

Jeigu Marius Čepulis būtų gyvūnu, kokiu gyvūnu norėtumėte būti ir kodėl?
Jis norėtų būt Marium Čepuliu. Šiaip biologui yra labai sunku išsirinkti gyvūną, kuriuo jis norėtų būti. Gal papūga kea, kuri gyvena Naujoj Zelandijoj, yra pats sumaniausias paukštis, labai didelis zbitkininkas ir razbaininkas ir dėl smagumo dūksta, voliojas sniege.

Kaip Jūs pats apibūdintumėte skaitytoją, kuriam yra skirta knyga „Visa tiesa apie gyvūnus“?
Aš neišskirčiau jokio tipo skaitytojų, nes visi čia suras kažką įdomaus, negirdėto, naujo. Ji visa tiesa apie gyvunus_spskirta tiek vaikams, tiek suaugusiems – visiems, kas domisi ir nori geriau pažinti mūsų gamtą ir gyvūnus.

Kurio gyvūno elgesiui suprasti prireikė daugiausiai laiko? Kurio gyvūno elgesys labiausiai žavi?
Turbūt viso gyvenimo neužteks iki galo suprasti gyvūnų elgesį, tai yra nuolatinis procesas, kuriam skiriu daug laiko, bet vis vien esu pažinimo kelio pradžioje. Stebėti nelaisvėje juos tikrai nėra sudėtinga (turėjau augintinį kranklį), bet laisvėje tai yra iššūkis ir kartais tai net neįmanoma, todėl turi tenkintis tik jų paliktomis veiklos žymėmis ar pėdsakais. Turbūt iš žinduolių labiausiai žavi vilkai, o iš paukščių krankliai (nes abu yra labai gudrūs, sumanūs, atsargūs, plėšrūs padarai).

Kaip manote, ar lietuviai pakankamai dėmesio skiria gamtosaugai? Ar pakankamai gerbiame gamtą ir jos gyventojus?
Tie, kurie skaito Čepulį ir gerbia gamtą, ir dėmesio pakankamai skiria (šypsosi). O jei rimčiau, dėmesio gamtosaugai visada trūksta ir trūks. Vis tik dažnai čia laimi elementarus pelno siekimas. Ūkininkui dažnai giliai vienodai, kas atsitiks su upeliu, ežeru ar Baltijos jūra, jei jis patręš truputėlį daugiau, kad turėtų didesnį derlių. Miško savininkui svarbu iš savo plotų kuo daugiau pinigų išpešt. Išvertę šiukšles pamiškėje gyvuliai (jie tikrai nėra žmonės) sutaupo savartyno mokesčių. Žmonės vis dar į gamtą žiūri kaip į nesibaigiančią gėrybių kraitelę, kurią gali spardyt, mėtyt, laužyt, bet ji pilna ir pilna. Deja, ji dėvisi, irsta, tuštėja ir milžininškais tempais, o išvardintos bėdos palyginus yra visiški niekai su problemomis, kurias sukels šylantis klimatas.

O šiaip geriausia pagarba gamtai ir jos gyventojams – nesikišti į jų gyvenimą. Negelbėti, nešerti laukinių gyvių, nemedžioti plėšrūnų ir jiems palikti reguliatoriaus vaidmenį.
Gal turite kokią įsimintiną istoriją, kuri nutiko su Jūsų knygoje aprašytu gyvūnu?
Beveik su visais gyviais esu turėjęs linksmų nutikimų. Bet gal įsimintiniausia, kai mane užpuolė taurusis elnias, nes jis galvojo, kad ir aš esu elnias ir noriu jo pateles nuviliot. Mat tuo metu buvau užsiauginęs didžiulius ragus ir baubdavau. O jei rimtai, elnias patinas rujos įkarštyje išgirdo, kaip kažkas perbrido griovį (ten buvau aš), tada išgirdo konkurento baubimą (tiesiai už manęs baubė kitas elnias), jis grioviu atšuoliavo iki manęs ir aš vos spėjau atšokt. Tada jis mane užuodė ir, žinoma, paspruko, o jo damos liko nieko nesupratusios.

_DSC0004Kokį gyvūną dabar labiausiai norėtumėte nufotografuoti?
Daugybę gyvūnų dar vis noriu nufotografuot, nuo pelės mažylės, šikšnosparnio skrydyje iki vilko ar lūšies, o iš paukščių – tetervinų tuoktuves.

Esate teigęs, jog fotografuojant gyvūnus svarbiausia sukauptos žinios ir patirtis. Ar naująją knygą galima vadinti tų žinių rezultatu?
Yra du būdai fotografuoti gyvūnus. Vienam reikia žinių (ir pinigų), kitam pinigų. Jei nenori studijuoti gyvūnų elgsenos, vargti, šalti, šlapti, klajoti šimtus kilometrų, galima nuvažiuoti į specialias mokamas slėptuves, kur tie gyvūnai priviliojami, ir fotografuoti, kiek širdis geidžia. Kitu atveju svarbiausias dalykas yra žinios ir patirtis. Iš dalies naujoji knyga yra tų žinių rezultatas. Šiaip aš ją jau labai seniai norėjau parašyti, nes mūsuose labai smarkiai įsigalėję mitai apie gyvius. Visi žino, kad pelėdos protingos (bet kuri varna prieš ją yra lyg Einšteinas prieš pirmokėlį), vilkai kvaili (patys sumaniausi laukiniai padarai), kiškiai bailūs (vieni drąsiausių gyvių), gervė – garnio pati, elnio žmona yra stirna ir t. t. Tai pagrindinis tikslas buvo paneigti tuos mitus ir reabilituoti kai kuriuos gyvius.

Ar nepanaudotiems kadrams vis dar bus galimybė išvysti dienos šviesą? Galbūt turite jiems kažką numatęs?
Kai kuriems kadrams reikia subręsti ir į juos pažiūrėti po kelių mėnesių ar metų, tada dažnai pamatai tai, ko anksčiau nepastebėjai. Ar jiems esu kažką numatęs? Kaip sako žmonės, ateis laikas, bus ir vaikas.

6 patarimai, kaip per savaitę tapti tikru Knygų mugės lankytoju profesionalu

DSC_0077Vasario 22–25 dienomis „Litexpo“ parodų rūmuose karaliaus knygos. O kadangi knygos karaliaus, tad ir ateinantys jų žiūrėti turi pasitempti. Tarp gausybės leidyklų, renginių, dirbtuvių, rašytojų tikrai lengva pasiklysti. Todėl mes skubame į pagalbą ir patariame, kaip per savaitę (galima bandyti ir per trumpesnį laiką) pasiruošti Knygų mugei, kad apsilankytumėte joje kaip tikras profesionalas ir dar kitiems patartumėte.

1. Kiekvienas profesionalas žino, kad reikia turėti tikslą ir nuo jo pradėti. Ramiai pagalvokite, ko gi jūs norite iš Knygų mugės? Nusipirkti tris maišus knygų, gauti dešimties rašytojų parašus? O galbūt dalyvauti diskusijoje ir išsakyti savo nuomonę? Juk žinant atsakymą į šiuos klausimus bus vieni juokai pasirinkti, kada ir su kuo keliauti į mugę. Naudingas patarimas: informaciją apie renginius ir dirbtuves lengvai rasite Knygų mugės ir leidyklų internetiniuose puslapiuose. Rekomenduojame tikrinti konkrečių leidyklų skelbiamą informaciją, nes ji greičiausiai atnaujinama.

2. Nutarti, ar į Knygų mugę keliausite su vaikais ir ugdysite juos tikrais KnygųDSC_0277 profesionalais. Tik žinokite: jeigu nuspręsite į knygų mugę vestis vaiką, reikėtų iš anksto pradėti tam ruošti ne tik save, bet ir vaiką. Pagrindinė taisyklė – kalbėtis su vaiku, kas jo laukia, aptarti veiklų ir pirkinių sąrašą. Stengtis nuo to sąrašo nepabėgti. Šiais metais Knygų mugėje laukia išties daug renginių ir kūrybinių dirbtuvių vaikams. Mes netgi įkursime Vaikų talentų gatvę, kurioje visas mugės dienas veiks kūrybinės dirbtuvės, bus galima susipažinti su rašytojais ir dailininkais. O kuris vaikas nenorėtų susipažinti su rašytoju? Knygų mugė gali tapti puikia pirmąja pažintimi su įspūdingu ir įtraukiančiu knygų pasauliu. Tik perspėjame, kad vaikai gali tapti didesniais Knygų mugės profesionalais negu jūs.

3. Susidaryti sąrašus, ką norite aplankyti, kokias knygas nusipirkti, su kuo susitikti. Sąrašai yra puikus dalykas, tikrai. Jie gali būti rašyti ranka ar suvesti į telefoną – svarbu, kad jais naudotumėtės. Sąrašai puikiai padeda susidėlioti prioritetus, susikoncentruoti. Taip pat jie gali padėti neperžengti nustatyto knygų mugei skiriamo biudžeto.

4. Iš anksto sužinokite, kokia leidykla išleido jūsų norimą įsigyti knygą. Jei konkrečiai žinote, kokią knygą norite įsigyti, sutaupysite labai daug laiko ir nervų (o jie labai svarbūs), jei prieš tai pasidomėsite, kokia leidykla ją išleido. Tuomet galėsite eiti tiesiai prie jus dominančios leidyklos stendo ir nereikės klaidžioti po visą salę spėliojant, kuriame iš tų daugybės spalvingų stendų slepiasi jūsų svajonių skaitinys. Nebent jums patinka žaisti slėpynes.

DSC_09855. Nepamirškite žaisti! Juk Knygų mugė gali tapti didele ir labai smagia žaidimų aikštele. Išsikelkite sau bent vieną netradicinį, įdomų tikslą, pvz.: paspausti ranką bent vienam vaikų knygų autoriui, suskaičiuoti, kiek matėte knygų raudonais viršeliais, užduoti tris klausimus per knygų pristatymus. Tai padės įsijausti į Knygų mugės šventę ir atneš netikėtai gerų emocijų. Tikime, kad rasite ir naujų draugų!

6. Ir dar vienas labai svarbus patarimas: gerai pailsėkite, išsimiegokite ir pavalgykite. Profesionalai žino, kad eiti į Knygų mugę alkanam ir apsnūdusiam nevalia! Gurgiantis pilvas ir limpančios akys neleis pamatyti ir išgirsti, kaip kalba ir atrodo knygos. Todėl, kol dar yra laiko, kaupkite energiją ir ruoškitės puikiai knygų šventei.

Turėkite omenyje, kad kartais būna, jog viskas vyksta ne pagal planą, bet dėl to tikras Knygų mugės profesionalas tikrai neliūdi. Kartais neplanuoti susitikimai būna smagiausi, o netikėtai atrastos knygos – vienos geriausių.