Ruošiame Kalėdines dovanas

DSC_0908Gera dovanoti laimę, įkvėpimą, meilę artimiems draugams ir rūpimiems žmonėms. Žiemą atpažįstam ugnį, kuri vis rusena užpildydama erdvę, kai sukiesi švenčių sūkury. Kartais jaudinamės, skubam ką nors įsigyti, išlaikyti egzaminus, spėti nukeliauti į svečius. Būna, jog pamirštame mėgautis atostogomis būdami kartu. Šypsnis, apkabinimas ar bučinys – tai jau dovana, tačiau dažnai mėgstame nustebinti artimuosius ir materialiomis smulkmenėlėmis.
DSC_02766Atvirukai ar knygelės, o galbūt puošnūs puodeliai? Klasikiniai, elegantiški bei bambukiniai… O ir arbatos bei kavos įvairovė gali nustebinti. Kavos puodelis su mažais malonumais, rytą pasitinkanti garuojanti Šventinė arbata su obuoliais, razinomis ir cinamonu sužadins norą dar stipriau tikėti Kalėdų stebuklu.
Ženkliukai, talismanai, drobiniai maišeliai puošia, saugo, padeda kasdien. Naujoje kolekcijoje tūnantys žvėreliai saugo naudingus patarimus, tinkančius visiems. Beribio laisvės pojūčio tau gali palinkėti kiškis, laputė tau primins, kas yra laimė, o braškių apsuptas barsukas gali lengvai nudžiuginti tau brangų draugą.
Taip pat ramybė žvarbiu žiemos metu – svarbi. Yra daug būdų, kaip ją galima sukurti.DSC_0432 Kalėdas primenanti arbata gali sušildyti, padėti atsiriboti nuo problemų ar bėdų. Rankų apglėbtas puodelis gebėtų savo šventiniu spalvingumu praskaidrinti nuotaiką. Meniški Sigutės Ach kūriniai sugeba pagauti žvilgsnį, priversti susimąstyti bei nusišypsoti. Jei trokšti ką nors aplankyti, sužinoti – kalėdinė knyga, pasaka gali padėti tokį norą iliustruoti.
DSC_0899Skambant tradicinėms kalėdinėms dainoms svarbu būti šalia artimųjų. Tuomet pasimiršta rūpesčiai, problemas padeda išspręsti šeima ar sielos draugai. Kai išvysti iš laimės žibančias vaiko akeles, prie vieno bendro stalo šurmuliuojančius mylimuosius, kai matai vis mirguliuojančias Kalėdų eglės lemputes ir net žvakės liepsnelę, nenustojančią šokti muzikos ritmu, gali suvokti, kad praėję metai yra pati didžiausia dovana, kuria gali dalintis su tais, kurie buvo šalia. Tad nesvarbu, ką pasirinksi įteikti, kaip norėsi visiems atsidėkoti, nes tik meilė, atsidavimas, ištikimybė ir rūpestis leis mėgautis šventėmis iš visos širdies.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Reklama

Psichologas ir psichoterapeutas Justinas Burokas: „Yra baimių, kurias turime visi“

Justinas Burokas_asm. albumo nuotrauka

Justinas Burokas. Asm. albumo nuotrauka

Ar žinojote, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad vorų bijo visi žmonės? O kad baimių nereikia bijoti, nes jos atlieka ir apsauginę funkciją? Psichologas ir psichoterapeutas Justinas Burokas teigia, kad bebaimių žmonių praktiškai nėra, ir tai tikrai nėra blogai. Koks yra suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikams? Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti? Apie tai – šis interviu su „Žmogaus studijų centro“ partneriu, psichologu ir psichoterapeutu Justinu Buroku.

Baimė. Kokia tai emocija? Kokio amžiaus vaikai jau pradeda jausti baimę?

Baimė yra bazinė kiekvieno žmogaus emocija, turinti labai svarbią apsauginę funkciją. Baimė apsaugo mus nuo galimų pavojų, o atsinešame ją į pasaulį su pirmuoju oro gurkšniu.

Ar visas baimes įgyjame vaikystėje? Jos įgimtos ar įgytos?

Įgimtų baimių yra labai nedaug, pirmiausiai tai tos, kurios kelia grėsmę mūsų sveikatai ar gyvybei ir kurios veikia instinktų lygmenyje, pvz., bijome garsių netikėtų garsų, netikėto dūrio iš šono ir pan. Įdomu, kad vorų ir gyvačių baimės taip pat yra įgimtos. Tai nereiškia, kad paniškai turime nuo jų bėgti, bet kad pamatę tarantulą ant rankos imsime jo bijoti, net prieš tai tokio gyvūno nematę, yra įrodyta tyrimais. Visos kitos baimės yra išmoktos.

Ar būna žmonių, kurie nejaučia baimės? O galbūt tik nemoka perskaityti šios emocijos?

Bebaimių žmonių praktiškai nėra. Kadangi baimės centras yra smegenyse, dalis žmonių nepajėgūs išgyventi baimės jausmo, kai ši struktūra (ar ryšiai su ja) yra pažeidžiami. Deja, tokie žmonės ilgai negyvena. Kaip minėjau, baimės emocija atlieka labai svarbią apsauginę funkciją. Tik pabandykite įsivaizduoti žmogų, kuris nebijo, kai jam ant galvos krenta plyta.

Kodėl žmonės turi tiek daug skirtingų baimių? Vieni bijo pelių, bet nebijo vorų irbaime atvirkščiai?

Vorų bijo visi (šypsosi). O kitos baimės yra išmoktos ir tai priklauso nuo to, kiek baimingoje aplinkoje augo vaikas. Jei mama paniškai bijojo pelių, didelė tikimybė, kad tokią baimę turės ir vaikas.

Koks suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikui?

Tiesioginis. Kūdikis tik per mamos reakcijas (vėliau ir vaikas per kitų jam svarbių asmenų reakcijas) supranta, kiek pasaulis yra saugus. Jei mama pati nerami, nuolat visko gąsdinasi, ji net pati nenorėdama tai perduoda vaikui. Jei vaikas visada girdi „nelipk, atsargiai, nukrisi“, natūralu, kad bijo lipti, bėgti, eiti. Jei mato mamą, kuri labai išsigąsta pamačiusi pelę, supranta, kad pelė yra didžiulė grėsmė. Jei mama dreba per griaustinį, drebės ir vaikas. Jei vaikas pamatė kokį jį gąsdinantį dalyką (pvz., vėliavą su tikroviškai pavaizduotą kaukole), ir tėtis ir mama sako: „oho, atsargiai“, aišku, kad vaikas bijos, o jei pasakys, kad čia tokia piratų vėliava, jam bijoti nebus ko. Jei tėvai nuolat gąsdino policija, kuri išveš, normalu, kad net suaugus, kai policija sustabdo, pradedame nevalingai prakaituoti, nors galbūt nieko blogo ir nepadarėme.

Viktorijos Gajauskaitės nuotrauka

Viktorijos Gajauskaitės nuotrauka

Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti?

Sakyčiau, pirmiausiai nemokykime vaiko naujų baimų, tada nereikės jų nugalėti. Nugalėti reikia tas baimes, kurios nepagrįstai riboja vaiko galimybę džiaugtis ir tyrinėti pasaulį. Nėra kito būdo padėti vaikui nugalėti baimę, kaip ištarti padrąsinanti žodį (daug kartų) ir paduoti ranką, kai jam to reikia. Klaidinga manyti, kad verta vaiką grubiuoju būdu mokyti nugalėti baimes (jei bijo plaukti, įmesti į vandenį, jei bijo viešai kalbėti – gėdinti ir pan.). Visur reikia jausti, kiek galima „paspausti“ ir kur reikia sustoti ir duoti vaikui erdvės nurimti. Labai svarbu girdėti patį vaiką ir nenusiminti, kad vaikui nepavyko nugalėti baimės iš pirmo karto.

Ar fantazijos kuria baimes? Juk vaikai susigalvoja, kad po lova vaiduoklis. Kodėl?

Kartais vaiduokliai atsiduria po lova, nes tėvai pripasakoja, kad jie ten yra. Kai vaikai mato siaubus ir baubus, tai reiškia, kad tokiu būdu jie tvarkosi su savo vidiniais pykčiais. 3–7 metų vaikams tai visiškai normalu. Toks jų gynybos mechanizmas nuo vidinių baubų, tvarkymasis su vidine agresija. Žymiai blogiau, kai tokiu pat būdu suaugę žmonės pradeda tvarkytis su savo vidiniu pykčiu bijodami tamsos ir pan.

Ar gali vaikai mėgdžioti baimes? Neseniai vienas vaikas per televizorių pamatė, kad kitas vaikas bijo tamsos ir dabar sako, kad ir pats bijo. Kodėl taip gali nutikti ir kaip su tuo susitvarkyti?

Vaikai per televizorių gali pamatyti daug juos gąsdinančių dalykų. Svarbu, kaip apie tai su juo bendrauja tėvai, kiek leidžia išsakyti baimes, kiek jas pripažįsta, legalizuoja, padrąsina, o kiek gėdina, juokiasi, neigia.

Kaip sukurti sveiką atsargumo, bet ne baimės jausmą vaikui?

Jei aplinka į įvykius reaguoja atsargiai, o ne baimingai, tai ir vaikas taip reaguos. Jei vaiką gąsdinsime (policija, mašinomis, kurios užmuša, ir pan.), tai normalu, kad jis bijos. Jei paaiškinsime, vaikas supras. Vaikai išsigąsta ir jei per tėvų neapsižiūrėjimą realiai patenka į grėsmingas situacijas, pvz., užlipo į medį aukštai ir nukrito. Aišku, kad bijos ne tik lipti į medžius, bet ir aukščio. Bet čia jau tėvų atsakomybė, kad vaikas nepapultų į tokias grėsmingas situacijas.

baubaime_spNeseniai pasirodžiusi paveikslėlių knyga „Baubaimė“ skatina su vaikais kalbėtis apie baimes. Ar knygų apie baimes skaitymas gali padėti vaikams nugalėti baimes?

Be abejo. Dažnai tėvai daro klaidingai, kai pasijuokia iš vaikų baimių, jas ignoruoja, neigia („radai ko čia bijoti“, „tu juk didelis, ko čia bijai“, „eik jau, radai ko bijoti“ ir pan.). Kalbėdami apie baimes su vaikais leidžiame jiems jas geriau pažinti, suprasti. O tai, kas pažįstama ir suprantama, juk ne taip ir baisu, ar ne?

Ko palinkėtumėt visiems, ko nors bijantiems?

Pažiūrėkite į savo baimę kaip į vidinį signalą apie galimą grėsmę ir paklauskite savęs, ar ji reali, ar tik jūsų sugalvota.

Ačiū už atsakymus!

Kalbėjosi  Vaiva Rutkauskaitė

Knygos, kurios puikiai tinka skaityti žiemos vakarais

Neišvengiamai artėjant šventėms dažnas jau dabar mąsto apie dovanas artimiesiems. O kas gali būti geriau, jei ne paslapčių kupinos, nuotaikingos žiemos istorijos? Kartais nėra būtina laukti ypatingos progos nustebinti mums artimus. Naujos istorijos, nauji veikėjai ir spalvingos iliustracijos gali suteikti džiaugsmo ir lietingą rudens vakarą. Žiemos knygos gali tapti puikia galimybe priminti apie artėjantį Kalėdų laikotarpį.
suo_vardu_kaledos_SpDažnai augintiniai tampa šeimos dalimi: jie mus visados pasitinka, suteikia džiaugsmo ir palaiko kompaniją krėsdami šunybes, tačiau ne kiekviena šeima gali džiaugtis jų draugija. Galbūt neleidžia galimybės, galbūt negalime suteikti visko, ko reikia jų priežiūrai, tačiau vis tiek mylime įvairius gyvūnėlius ir esame laimingi galėdami kiekvieną kartą, progai pasitaikius, juos myluoti. Nesvarbu, ar tu dar vaikas, ar tau jau kaip Todui yra dvidešimt metų – svajonės išlieka tokios pačios. Lydint begalei kalėdinių stebuklų, knygoje „Šuo vardu Kalėdos“ veikėjai leidžiasi kurti naujas pažintis, rasti išsvajotuosius namus bei atrasti save.
Nežinia, kada pasirodys pirmasis sniegas kieme, kad galėtume leistis į sniegoNevala_Bertis_sniegas_d gniūžčių karą. Statyti šaltąsias pilis ir puikius sargybinius – besmegenius – visuomet be galo smagu, tačiau kaipgi nepalenktyniavus su rogutėmis?! Net jei rogutės sulūžta, randame įvairiausių būdų, kaip čiuožti nuo sidabrinių kalniukų ir dalyvauti sąžiningose lenktynėse. Knygelėje „Nevala Bertis. Sniegas!“ pagrindinis veikėjas taip pat susiduria su šiais žiemos žaidimais, tad lieka tik klausimai: ar sulūžusios rogutės taps didele problema, kas laimės lenktynes, ar Bertis yra pakankamai užsispyręs ir nepasiduos iškilus sunkumams?
Žinome, kad visos tyros svajonės galų gale išsipildo, bet Kaledu_istorija_dkaip Kalėdų senelis apdovanoja visus pasaulio vaikus? „Kalėdų istorija“ yra skirta visiems, net tiems, kurie netiki Kalėdų Seneliu. Svarbiausia žinoti, kad artimo meilė ir pasiaukojimas ištisus metus gali praturtinti kasdienybę ir įžiebti jaukų židinį šeimoje. Knygoje Mikalojus atskleidžia, kaip paslapčiomis galima gaminti žaisliukus, kaip keliauti po užpustytus Suomijos kaimelius, ir netgi kaip prisijaukinti pulkelį laukinių elnių. Mes net neįsivaizduojam, kad tokie dalykai yra įmanomi, bet pamirštame, kad kalėdinis laikotarpis gali būti magiškas ir kupinas ypatingų paslapčių. Verta jas išsiaiškinti žiemai dar nespėjus pasibelsti į mūsų duris!
Rinkitės jūs: ar norite patirti nuotykių kartu su ištikimaisiais gyvūnėliais, ar noritekas slepiasi miske ir sniege_d lenktyniauti ant apsnigtų kalnelių, ar įminti Kalėdų paslaptis – knygų veikėjai bus visad pasirengę vesti jus nuotykių keliais. Nepamirškime ir slėpynių meistrų knygoje „Kas slepiasi miške ir sniege?“ bei klasika tapusios „Kalėdų giesmės“. Įvairiausios istorijos kantriai lauks jūsų knygynuose, tad turime galimybę pradėti ruoštis žiemos stebuklams jau dabar ir stebinti artimuosius negirdėtais pasakojimais.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Besišypsantis pokalbis su knygų kūrėjais Benu Bėrantu ir Vilija Kvieskaite

DSC_9339.jpgViso pokalbio metu jo dalyvių veiduose švietė šypsenos. O ar gali būti kitaip, kai neseniai pasirodė tavo parašyta ar iliustruota knyga? Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės kūrybinis duetas skaitytojams pristatė antrąją savo knygą „Baubaimė“. Kas yra smagiausia rašant ir iliustruojant knygas? Kuomet buvo daugiau baimės – pristatant pirmąją ar antrąją knygą? Ko bijo knygų kūrėjai? Apie tai ir dar daugiau šiame besišypsančiame pokalbyje.

Kaip Vilija pristatytų skaitytojams Beną, o Benas – Viliją?

DSC_9290BENAS: Vilija – geriausia iš kukliausių iliustruotojų, nupiešusi ne tik dvi puikias paveikslėlių knygas, bet ir daugybę atvirukų, drobinių maišelių dizainų bei nulipdžiusi aksesuarų ir kitų mielų smulkmenų, kurias dovanojat ar nešiojat, bet galbūt niekada neatkreipėt dėmesio, kas jas sukūrė. Ji labai kruopšti (gali valandų valandas tobulinti vieną piešinuką), linksma ir geraširdiška mergina. Labai džiaugiuosi turėdamas tokią kūrybos kompanionę.

VILIJA: Benas yra puikus bičiulis, rašytojas ir žodžių išradėjas. Dar noriu išduoti, kadDSC_9296 jei ne Benas nei „Riešutorto“, nei „Baubaimės“ nebūtų. Ir visai ne dėl to, kad jis šias knygas parašė, o todėl, kad pirmasis patikėjo šia idėja ir įtikino bei įkvėpė mane, nors man knygų iliustravimas tuomet buvo tik nedrąsus pasvajojimas. Man labai džiugu dėl šios auginančios draugystės ir bendrų svajonių išsipildymo.

Kokia smagiausia knygos rašymo ir iliustravimo dalis?

BENAS: Smagu kartu su knygų veikėjais leisti į nuotykius, tačiau dar smagiau sulaukti išleistos knygos. Tada galima susitikti su skaitytojais, linksmai ir rimtai šnekučiuotis, prisijaukinti jų šypsenas, įkvėpti ir būti įkvėptam, susirasti naujų draugų. Tai akimirkos, kurias norisi pasidėti po pagalve ir vis iš naujo susapnuoti.

VILIJA: Džiugina iliustracijų kūrimo procesas, kai po truputį lipdosi knygos veikėjų pasaulis, aiškėja detalės, bet smagiausia – kai paimi naują, spaustuvės dažais kvepiančią knygą į rankas.

DSC_9529.jpgPirmoji Jūsų parašyta ir iliustruota knyga „Riešutortas“ pasirodė prieš metus, o antroji – šių metų spalio mėnesį. Ar antros knygos rašymas ir iliustravimas truko metus?

BENAS: O kiek laiko užtrunka iškepti tortą? Tiek, kiek jis pučiasi orkaitėje? Galbūt reikėtų įskaičiuoti tešlos maišymą ar net ėjimą į parduotuvę? O juk prieš tai dar reikia sugalvoti, kokį pyragą nori iškepti ir tai netgi gali būti sunkiausia dalis. Panašiai ir su rašymu. Mintis apie antrą knygą galvoje pradėjo suktis pasirodžius „Riešutortui“, o galutinis variantas atsirado tik po keleto mėnesių. Bet aš iš tų, kurie net kepant tortui galvoja, kaip dar buvo galima patobulinti receptą (šypsosi).

VILIJA: Jei būčiau galėjusi piešti tiek, kiek noriu, turbūt ir ilgiau būčiau užtrukusi (šypsosi). Iš tiesų termino turėjimas priverčia suktis šiek tiek greičiau, nors vis atrodo, kad iliustracijas galima tobulinti ir tobulinti.

Kuomet buvo daugiau baimės – pristatant pirmąją ar antrąją knygą?

BENAS: Visada nekantru sužinoti, kaip knygą sutiks skaitytojai. Prieš pristatant naują knygą visada kirba šioks toks jaudulys, bet tai natūralu įdėjus daug širdies. Bet pamačius plačias ir nuoširdžias į pristatymus atėjusių žmonių šypsenas visos baimės iškart išgaruoja.

VILIJA: Jaudulio buvo abiem atvejais. Manau, jaudinsiuos ir prieš trečiosios knygos pristatymą, bet čia toks gerasis jaudulys, kaip prieš lipant į sceną – verčia pasistengti ir pasitempti.

DSC_9453.jpgPer tuos metus aplankėte nemažai vaikų, jiems organizavote daug dirbtuvėlių. Ar vaikai Jūsų aktyviai klausinėja apie Jūsų knygas? Gal prisimenate smagiausius klausimus?

BENAS: Pirmojoje knygoje voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis suvalgė riešutus, bet pamelavo, kad tai lapės darbas. Susitikimų metu su vaikais pasidalijam melais iš savo vaikystės, o tada pasipila jų istorijos. Bet viskas konfidencialu, todėl išduoti negaliu (šypsosi).

VILIJA: Vienas smagiausių klausimų, kuriuos man yra uždavę vaikai, buvo prieš porą savaičių viename susitikime nuskambėjęs mergaitės klausimas „Kaip jums pavyksta neišlįsti?“. Iš pradžių nesupratau, apie ką eina kalba, į pagalbą buvo pakviesti klasės draugai ir mokytoja, kurie kartu patikslino klausimą: „Kaip jums pavyksta neišlįsti iš lapo kraštų, kai piešiate?“. Visi kartu nutarėme, kad kartais išlįsti iš ribų ir leisti piešiniui pasivaikščioti – nieko blogo (šypsosi).

Kokie yra Jūsų knygų skaitytojai?

BENAS: Pagrindiniai mūsų skaitytojai, žinoma, yra vaikai. Kai kūrybinių dirbtuvėliųDSC_9074 metu persikūnijam į miško gyvūnus, jų būna pačių įvairiausių: kiškių, vilkų, lapių, meškų, o kartais net krokodilų ar žirafų. Bet būtent tai, kad visi skirtingi, ir yra žaviausia. Juk mano knygų veikėjai voveriukas ir varniukas irgi labai skirtingi, tačiau geriausi draugai.

VILIJA: Aš labai džiaugiuosi tais susitikimais su vaikais, nes pamatome, kad knygas vaikai iš tiesų skaito, noriai įsitraukia ir diskutuoja. Ir tie vaikai visi tokie skirtingi, jie įžvelgia ir akcentuoja skirtingus dalykus, kurių patys galbūt net nepastebime. Būna labai įdomu paklausyti tų įžvalgų.

Baubaimė“ – antroji Jūsų kūrybinio dueto knyga. Ko bijo jos kūrėjai?

BENAS: Knygos priešlapiuose atskleistos visų veikėjų baimės. Savaime suprantama, jų turi ir knygos kūrėjai. Būtent dėl to su skaitytojais pasidalijom savo vaikystės baimėmis. Kai buvau mažas, bijojau aukštos žolės. Kodėl? Žvilgtelėkit į knygą (šypsosi).

VILIJA: Aš bijau, jaudinuos ar nerimauju dėl daug įvairių dalykų. Dėl to ir ėmėmės šios temos „Baubaimėje“, kad vaikai su tėvais turėtų daugiau progų pakalbėti apie savo jausmus ir emocijas. Kai pasidalini ir išsiaiškini, kad visi kažko bijo, nesijauti toks vienišas su savo baime.

DSC_9833.jpgLiekate ištikimi neįprastiems knygų pavadinimais. O koks bus trečios knygos pavadinimas?

BENAS: Iki trečiosios knygos apie voveriuką Tiklį ir varniuką Kirnį dar ilgas kelias. O pakeliui gali nuskambėti ne vienas naujos istorijos pavadinimas. Galbūt ir patys veikėjai pasiūlys kokį variantą. Tikiu, kad dviems geriausiems draugams nutiks dar ne vienas įdomus ir galbūt pamokantis nuotykis, nes kur vaikai – ten veiksmas. O kol užrašysiu naują pasakojimą ir Vilija jį nupieš, kviečiu skaityti „Baubaimę“.

Ką pasakytumėte, ko palinkėtumėte vaikams, kurie ko nors bijo?

BENAS: Pirmiausia nusišypsočiau jiems ir pasakyčiau, kad bijoti – nieko baisaus. Nes visi ko nors bijo. Net ir patys drąsiausi. Kažko bijo jų tėvai, kažko bijo policininkai, kažko bijo net pati baimė (gal kad jos niekas nebebijos?). Bet neretai juk nutinka taip, kad baimės nebeatrodo tokios didelės, kai pažiūrim joms į akis. Taip nutiko ir Kirniui su Tikliu. Svarbiausia, kad baimės nesulaikytų nuo smagių dalykų. Tada jos tampa nuotykiais.

VILIJA: Mano baimės įveikimo receptas – po truputį ją prisijaukinti. Gal ji sumažės, jei kasdien po truputį bandysi su ja susidraugauti? Iš pradžių gali būti nepatogu, baisu, nejauku, bet labai dažnai paaiškėja, kad ta baimė nėra tokia ir baisi.

Ačiū už besišypsantį pokalbį!

Nuotraukos Viktorijos Gajauskaitės

Apie Adriano Macho knygą „Gerda. Banginukės istorija“

banginiuke gerda_dAr jums patinka dideli ir taikūs gyvūnai? Noriu pasakyti, DIDELI ir TAIKŪS gyvūnai! Man tokie labai patinka. O jei dar gražiu vardu Gerda? Adrianas Macho – iliustratorius iš Slovakijos, sukūrė paveikslėlių knygą „Gerda. Banginukės istorija“, kurioje susipažįstame su banginuke, laimingai gyvenančia beribiame vandenyne kartu su šeima. Tačiau vieną dieną mažoji nubunda ir jų visų neberanda šalia. Ieškodama šeimos ir namų ji leidžiasi į tolimą kelionę.
Pirmiausiai „Gerda“ pakeri iliustracijomis – erdviomis ir pilnomis didžiųjų vandenyno gyventojų. Todėl, kaskart atvertus naują puslapį, mano mažoji ilgam jame paskęsdavo, tyrinėdama paveikslėlį. Pats autorius pasakoja, kad jau seniai knietėjo atvaizduoti banginius – neapsakomos didybės gyvūnus, taip pamažu atsirado vienas piešinys po kito.
Tiesa, greičiausiai jums, kaip ir man, užklius pats pasakojimas. Knygelė skirta 3–4 gerfda4metų vaikams ir pasakojama labai lakoniškais sakiniais: neįsileidžiama į detales, jaučiami siužetiniai šuoliai laike ir erdvėje. Galbūt priežastis ta, kad Adrianas Macho – knygos iliustratorius ir sumanytojas (vienoje iliustracijoje jūreivis kaip tik labai panašus į patį A. Macho), o Peter Kavecky – teksto autorius. Sakysit, toks duetas – ne pirmas, tačiau, regis, šįkart tekstas liko nuošalyje.
gerda2Pavyzdžiui: „Kad ir kur plauktum, kad ir ką sutiktum ar patirtum, visada būk ištikima sau. Širdis ves tave ten, kur reikia. Širdis – tai gyvenimo kompasas. Jei jos klausysi, Gerda, tikrai rasi, ko ieškai“ – išmintingą patarimą banginukei duoda kelionėje sutikta orka. Patarimas iš principo teisingas, bet toks saldus.
Suraukėte nosį? Taip, taip, bet štai ką siūlau. Knyga „Gerda. Banginukės istorija“ atitinka visus šiuolaikinius standartus: ji dailiai, gyvai iliustruota, teksto – mažai, piešinėlių – daug ir didelių. Tad pabandykite suteikti knygai progą. Mano vaikai dažnai gauna knygų, todėl juos nustebinti – nelengva. „Gerda. Banginukės istorija“ patraukė tuo, kad ji pasakoja apie banginę. Spėju, suveikė tos pačios asociacijos kaip ir man: mėlynasis banginis – DIDŽIULIS ir GERAS. Todėl perskaičiusi knygą, antrą kartą aš sukūriau savo istoriją, paremtą iliustracijomis. Joje palikau laimingą pabaigą, tačiau su trupučiu liūdesio, pripyniau daugiau detalių ir veikėjams leidau ilgiau šnektelėti vieniems su kitais. sasas
Išgirdęs, kaip linksminuosi, keisdama veikėjų balsus ir mėgdžiodama kirus, į sesutės kambarį atšuoliavo brolis. Buvo nė motais, kad ryte – anksti keltis į mokyklą. Jis susirangė po antklode, šalia kvatojančios sesės, ir klausėsi nė neįtardamas, kad pasakojimas čia pat ir kuriamas. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi kaip Bonifacijus, rodantis vaikams triukus su akmenėliais.
Ar ne nuostabu būtų kada susirinkti visiems, kurie skaitys šią knygą savo vaikams? Pasidalintume savo perkurtais pasakojimais! Juk visos istorijos – mumyse, tereikia pagauti jas už uodegyčių ir padėti išsiropšti. Adrianas Macho mums sukūrė nuostabias iliustracijas, kuriose plaukioja labai gražūs vandenyno gyventojai – dideli dideli. Dabar nuo mūsų priklausys, kaip toliau tekės istorija. Mėgstu tokius iššūkius. O jūs?
Beje, ar žinote, ką šiuo metu veikia knygos „Gerda“ kūrėjas? Kasdien parduoda daugybę pagalvių ir antklodžių su savo kurtų herojų atvaizdu! Regis, jis pagavo sėkmę.

Mama Agnė

Klasiškai magiškos Roberto Ingpeno iliustracijos

ABC News Cathy Jacobs photo

ABC News Cathy Jacobs photo

Robertas Ingpenas – gerbiamas menininkas, grafikas, rašytojas, kuris iliustracijomis papuošia daugelį žinomiausių vaikų literatūros pasakojimų ir knygų viršelių. R. Ingpeno darbai yra mėgstami ir kitų garsių iliustruotojų bei autorių: Michaelas Morpurgas jo piešinius apibūdino kaip „visiškai užburiančius“, o jo darbus vaikų klasikoje – „galutinai išbaigtais leidiniais“.
Dailininkas gimė 1936 m. spalio 13 d. Džilonge, Australijoje. R. Ingpeno vaikystė buvo kupina pasakojimų bei įvairių istorijų. Jo kaimynė fotografė mėgdavo „skaityti“ būsimam dailininkui iš didelės raudonos knygos, tačiau vietoj to, kad nuosekliai skaitytų tekstą, ji išsigalvodavo istorijas ir įpindavo jas į pasakų eigą. Jaunasis Ingpenas manė, kad tai magiška ir dabar jis dėkoja savo kaimynei, kad jį supažindino su neaprėpiamomis vaizduotės galimybėmis. Pinokio nuotykiai_d
Robertas Ingpenas dažniausiai iliustruoja vaikų pamėgtas literatūros istorijas, kurios yra pelniusios literatūros klasikos vardą. Knygoje „Wonderlands“, kurioje gausu autoriaus iliustracijų, eskizų ir detalių pastabų, Elizabeth Hammill rašo, kad Ingpenas savo darbuose kuria vaizdinius, kurie yra kaip neapibrėžiami kraštovaizdžiai ir kelionės po autorių minčių labirintus. Ingpenas įdėmiai analizuoja kiekvienos istorijos aplinką ir eigą, kad kurdamas iliustracijas galėtų atskleisti autorių perteikiamą esmę. Taip menininko sukurtos iliustracijos yra savaip unikalios ir įspūdingos.
Šio menininko iliustruotų knygų atsiliepimuose galime pastebėti, kad skaitytojai taipogi be galo vertina Ingpeno darbą. Sue Magee pasakoja: „Aš skaičiau istoriją stebėdama iliustracijas ir vis prie jų nevalingai sugrįždama – pastebėjau, kad daugiau laiko praleidau grožėdamasi paveiksliukais, nei skaitydama pasirinktą istoriją.“ Sarah Wallace „Džiunglių knygos“ recenzijoje rašė: „Subtili Mauglio ir kitų gyvūnų, kompanionų, natūrali gyvenamoji aplinka istorijoje iliustruota taip, lyg galėtum laisvai pritapti ir būti šio pasaulio dalimi.“
alisa_veidrodzio_k_dDailininkas iliustravo daugiau nei 100 knygų (Ž. Verno „Aplink Žemę per 80 dienų“, K. Greihemo „Vėją gluosniuose“, L. Kerolio „Alisą Stebuklų šalyje“ ir kt.), parašė kelias dešimtis autorinių knygų, yra surengęs kūrybos parodų Taipėjuje, Bolonijoje, Masačusetse ir kitur – jis ne šiaip sau gerbiamas ir vertinamas daugelyje pasaulio šalių. Ne kiekvienas menininkas savo piešiniais geba sukurti tokią švelnią, jaukią ir nostalgišką nuotaiką, perteikti tekste vyraujančią atmosferą bei suteikti istorijai ir veikėjams gyvybingumo. Taigi, jeigu norite prisiminti istorijas, kurias mėgote vaikystėje, ar iš naujo aplankyti įvairių pasakų pasaulius – Roberto Ingpeno iliustruotos knygos yra puikus pasirinkimas, originaliais grafiniais vaizdais nukelsiantis jus į kitą, dar neregėtą pasaulį.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Neringa Vaitkutė: visada norėjau, kad pasaulyje būtų daugiau paslapčių ir nuotykių

Neringa VaitkutėAštuntoji Neringos Vaitkutės knyga „Klampynių kronikos“ tapo pretendente laimėti Metų knygos vaikams rinkimus. Kas įkvepia biologijos mokytoją, gyvenančią Lentvaryje, kurti mitinius pasaulius? Ar Lentvaris turi kraupią legendą? Ar baubų tikrai būna? Apie visa tai ir dar daugiau – teiraujamės rašytojos.

„Klampynių kronikos“ pretenduoja tapti 2018 Metų knyga vaikams! Kokios buvo pirmos mintys, kai sužinojote šią džiugią naujieną?
Pirma mintis buvo tokia: Palaukit, kas čia vyksta? Kodėl ir kokia proga mane sveikina įvairūs žmonės? Mat per ilgąją pertrauką užbėgau į namus ir trumpam pritūpusi prie kompiuterio su kavos puodeliu radau sveikinimo žinutes. Tik paskui supratau, kad „Klampynių kronikos“ papuolė į metų knygos penketuką ir labai apsidžiaugiau. Tai svarbus įvykis kiekvienam vaikų rašytojui.

O kaip į šią žinią reaguotų Mažųjų Klampynių gyventojai, dvyniai: Agata irklampyniu kronikos_d Aringas? O Smiltė?
Aringas mikliai sukurptų kokį juokelį, pavyzdžiui: paklaustų ar ta proga negalėtų ryškiai mėlynai nusidažyti plaukų, jei jau pretenduoja tapti įžymybe. Agata sureaguotų rimčiau, gal net susikuklintų, o po pusės valandos numotų ranka – kam rūpintis, kai už kampo laukia naujos, dar neišnarpliotos paslaptys? Smiltė tikrai rastų progą mane paskųsti savo mamai ar tėčiui. Ateitų ir pradėtų ašaroti, esą ta pikta teta rašytoja ją visai ne taip aprašiusi ir ką dabar daryti su tokia neteisybe?

Knygoje rašote, kad „padorus miestelis turi turėti tris dalykus – turgaus aikštę, paminklą ir kraupią legendą“. Ar turi kraupią legendą Lentvaris, miestas, kuriame gyvenate?
Lentvaris turi nuostabų Eduardo Andrė (pran. Edouard Andre) suprojektuotą parką ir Grafo Tiškevičiaus dvarą, stūksantį vaizdingoje ežero pakrantėje. Dvaro pastatas šiuo metu yra tvarkomas, tikiuosi, greit atsigaus ir vėl spindės buvusia didybe. Parkas tebėra apleistas, todėl (nepaisant liūdesio, kurį jaučiu matydama jį nykstant) puikiai tiktų atsisėsti po kupliu medžiu ir vieną po kitos kurti kraupias legendas. Galbūt, netrukus taip ir padarysiu – sukursiu mūsų miesteliui savą legendą, pašnibždėsiu ją į ausį vėjui, lai išnešioja, perpasakoja kiekvienam sutiktam. Ir pati netingėsiu, rimtu veidu pasakosiu tą istoriją draugams, vaikams, giminėms ir bičiuliams, kol visi ja patikės. O! Kaip tik žinau vieną legendą – jei daugybė žmonių patiki legenda, perduoda ją iš lūpų į lūpas, apaugina naujomis smulkmenomis, legenda pamažu virsta tikrove.

Kaip kilo idėja sukurti tokį Mažųjų Klampynių miestelį?
Vieną gražią dieną vėl paėmiau į rankas savo mėgstamą vaikystės knygą – mažosios tautosakos rinktinę „Laumių dovanos“. Net susigraudinau prisiminusi, kaip dešimtis kartų skaičiau tą knygą vaikystėje šiurpdama ir kaskart šventai tikėdama papasakotų istorijų tikrumu. Tada man į galvą dingtelėjo miestelio pavadinimas „Mažosios Klampynės“. Nusprendžiau: atėjo laikas rašymo magijos pagalba iššaukti mitines būtybes iš nebūties ir apgyvendinti mažame miestelyje, paprastų žmonių kaimynystėje. Pasiraitojau rankoves, parodžiau nuovargiui liežuvį ir sėdau prie kompiuterio rašyti.

baubai

Ar baubų tikrai būna?
Tai žinoma, kad baubų būna! Mūsų namuose jie negyvena, tikriausiai baidosi nuolatinio šurmulio ar bijo pasiklysti lego detalių knibždėlyne, užkariavusiame vaikų kambario grindis. Vis dar tikiuosi jų prisikviesti. Būtų smagu atidaryti spintą, švelniai pastumti tarp kojinių įsitaisiusį baubą, suokalbiškai mirktelti ir pasakyti: žinau, kad tu čia esi, bet šššš… Lai šitai būna mūsų maža paslaptis.

Kuo Jūs traukia mitiniai pasauliai?
Aš visada norėjau, kad pasaulis būtų šiek tiek sudėtingesnis. Norėjau, kad jame daugiau paslapčių ir nuotykių tikimybės. Mane žavi mintis, kad už visatos ribų yra kitokių pasaulių, kur fizikos dėsniai leistų egzistuoti mitinėms būtybėms ir magijai. Suprantu – niekada ten nepateksiu, neįsitikinsiu. Kol kas neįmanoma perplėšti realybės audinio ir pamatyti kas slypi už jos ribų. Kartais pagaunu save galvojant: O jei viskas ką aš rašau egzistuoja? Jei mano mintys vien tylūs kitose visatose vykstančių stebuklų atgarsiai? Tarsi stovėčiau prie aklinos sienos ir įdėmiai klausyčiausi priglaudusi ausį prie šalto akmens.

vilkas

Ar galite pasakyti, kad lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes? Kodėl?
Nesu tikra ar lietuviai mėgsta mitus ir mitines būtybes. Senokai išaugau iš to amžiaus, kada apie tai gali kalbėtis ir niekad negana. Mes susikraustėm gyventi į miestus, tamsa daugiau neatrodo nei paslaptinga, nei bauginanti. Bet manau, kad susėdus prie traškančio laužo miško vidury, po žvaigždėmis nusagstytu dangumi, matant juodumoje sutirpstančias kibirkštis net patys rimčiausi dėdės ir tetos ilgainiui susigundytų pasakoti keistus nutikimus. Tada tikrai išgirsčiau: anas matęs laumę, kitas – dangumi švilpiantį aitvarą, trečio namuose besiveisią kaukai, o ketvirtas ir raganą ir baubą yra regėjęs… Neįmanoma taip paprastai pamiršti savo šaknų.

Ar sulauksime daugiau nutrūktgalviškų dvynių nuotykių?
Rašydama apie Mažąsias Klampynes prisirišau prie knygos herojų, todėl nusprendžiau dar šiek tiek su jais panuotykiauti. Todėl skaitytojų laukia dar viena šiurpokų, linksmų ir nuotykiais knibždančių istorijų porcija.

Kaip paskatintumėte vaikus ir suaugusius daugiau skaityti?
Nežinau ar yra vienas, universalus receptas, tinkantis visiems be išimties. Mano vaikai ir aš pati pradėjome skaityti radę „savo“ knygas. Kiekvienam jos buvo skirtingos. Gal, tiesiog nereiktų nuleisti rankų? Ieškoti toliau, kol į rankas pateks knyga, kurios daugiau nebenorėsi paleisti. O radus tą pirmąją – ieškoti kitų pasidaro gerokai lengviau. Man tai buvo tas pats, kas pamatyti kelrodę žvaigždę, rodančią kelią į tūkstančius skirtingų pasaulių, vedančią, tūkstančiais skirtingų kelių, raidžių ir žodžių labirintais.