Kava ir puodelis. Ar svarbu, kokį pasirinksite?

Sunkiai įsivaizduojame rytą be kvapnios kavos ar arbatos puodelio. Tai tampa kasdieniu ritualu. Indas, iš kurio geriame, mūsų dėmesį patraukia tik tada, kai kažkas su juo negerai. Tačiau, matydami išskirtinės spalvos, formos ar ypatingo dydžio puodelį parduotuvės vitrinoje, paprastai sustojame. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad gražus puodelis – dar ne viskas. Kavos indo forma turėtų būti funkcionali ir tinkama būtent tos rūšies gėrimui, jeigu iš tiesų norime kokybiško kavos gėrimo ritualo. Skirtingi kavos ruošimo ekspertai Vilniuje akcentuoja šiek tiek skirtingus dalykus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Ar turi įtakos kavos gėrimo kokybei tai, kokiuose induose ji patiekiama?

 Huracan Cafe:

Kavos gėrimo kokybei įtakos daugiau turi barista, kaip jis tą gėrimą ruošia, kaip įpila… Pats indas subjektyvu – vienam patinka siauri, kitam platūs, plonasieniai, storasieniai, stiklas ar porcelianas… Kiekvienoje įstaigoje yra žmogus, kuris nusprendžia, koks tas indas turi būti, ir tas, kas nusprendžia, gali pasakyti, kad tokie indai ir yra puikiausi.

Mano nuomone, teisingiausias indas yra toks, kuris gerai palaiko gėrimo temperatūrą, malonus lūpoms, t. y. be faktūros ir su storoka sienele… Kavai su pienu geriau į gylį nei į plotį, o juodai ar brew kavai – platesnis, nes jame geriau atsiskleidžia kavos kvapai ir skoniai.

StrangeLove Coffee:

Bet kokio gėrimo kokybė visų pirma priklauso nuo jo ingredientų ir paruošimo profesionalumo. Jei indo kokybė daro įtaką gėrimo ingredientų kokybei, tuomet, be abejonės, indas padarys įtaką ir pačiam gėrimui. Toks klausimas dažniausiai gali kilti lyginant kavą išsinešti popieriniuose puodeliuose ir gerti ją iš klasikinių keraminių puodelių. Jei kalbame apie aukščiausio lygio kavos kokybę ir profesionalumą ją ruošiant, tuomet būtent tam skirtų specializuotų indų pasirinkimas yra estetinis žaidimas, kuris priklausomai nuo receptų ir konceptų padeda vienaip ar kitaip atskleisti kavos skonį.

Ar skirtingai kavai pateikti reikalingi skirtingi indai (dauguma težino espresso, capuccino puodelius, galbūt yra daugiau)?

Huracan Cafe:

Indai nebūtinai turi būti skirtingi, skirtis turi tūriai, priklausomai nuo gėrimo technologijos. Espresso ar juodos kavos indas turi būti apie 50 % talpesnis už pačio skysčio tūrį, kad būtų patogu nešti, liktų vietos ir aromatui. O nepilnas indas kavai su pienu nėra gerai.

StrangeLove Coffee:

Indų variantai tik patvirtina tų pačių gėrimų receptų ir jų pateikimo įvairovę. Kalbant apie klasikinius ir populiariuosius gėrimus – taip, jie turi atitinkamus skirtingus indus ir net jeigu šiuolaikinėje kavos kultūroje kavos meniu yra ženkliai išsiplėtęs ir praradęs aiškias ribas, vis vien galima išskirti kelias kategorijas, į kurias suskirstomi visi kavos gėrimai: espresso, cappuccino, latte ir kokteiliai. Bet tai galioja tik jei kalbame apie klasikinį kavos pateikimą, o ne kavą išsinešti.

Kokią svarbą lietuvis, pirkdamas kavą, teikia estetinei jos išvaizdai? Ar išreiškia pastabas, jeigu, jo nuomone, gėrimas atrodo ne taip estetiškai, kaip buvo tikimasi?

StrangeLove Coffee:

Svarbiausia, kad gėrimo serviravimas būtų švariame puodelyje, tuomet jokių klausimų neiškyla. Lengviau yra nustebinti gražiai paruošta kava. Žmonės dažniau linkę išreikšti pozityvias pastabas apie estetišką (ypač pieniškų) kavų paruošimą, nes dauguma dar net nesitiki, kad kavos ruošimas gali būti toks profesionalus ir net meniškas. Kalbant atvirai, dažnam lietuviui (ir šiaip, pasaulio žmogui) egzistuoja tik dvi kavos – juoda ir su pienu. Ne kavos profesionalui netgi jos abi dažnai atrodo panašiai, taigi klausimas dėl estetinio įsivaizdavimo neatitikimo irgi nekyla. Ilgas kelias mums dar iki tokių kavos kultūros miestų kaip Londonas ar Melburnas.

Gal pasidalintumėte gudrybėmis, padedančiomis susikurti tobulą kavos gėrimo ritualą namų sąlygomis?

StrangeLove Coffee:

Mūsų manymu ir pačių patyrimu, geriausiai kavos ritualą namie sukuria investavimas į rankinį kavos malūną ir kokybiškas šviežias kavos pupeles. Net jei norėsite kiekvieną rytą paprastų paprasčiausiai plikyti kavą puoduke, turėsite skirti papildomas 1–2 minutes tą kavą šviežiai susimalti. Papildomos pastangos visuomet sukuria papildomą pasitenkinimą. Kitas svarbus dalykas – kad kavos pupelės tikrai būtų šviežios ir vanduo, skirtas plikyti kavai, nebūtų verdantis. Jei tik norėsis konkrečių patarimų, kaip ir į ką atkreipti dėmesį ruošiant kavą namuose – užsukite pas mus, visuomet padėsime.

Ekspertai teigia, kad svarbiausia geriant kavą namuose – dėmesys smulkmenoms. Espresso, latte, capuccino ar kitokios kavos mėgėjai turėtų kavai rinktis skirtingo dydžio ir formos puodelius, pačią kavą ar kavos pupeles pirkti atsakingai. Tokiu būdu bus sukurtas tobulas kavos gėrimo ritualas tiesiog namuose. Visokio tipo kavai tinkančius ir išskirtinio dizaino puodelius siūlo leidykla „Nieko rimto“. Papuošti garsių dailininkų piešiniais, skirtingų dydžių ir formų, skirti ne tik kavai gerti namuose, tačiau ir išsinešti – kavos indai, atitinkantys skirtingų žmonių skirtingus poreikius.

Ką spalvotose užrašinėse pasižymi dailininkės?

 

Gyvenimas pilnas įdomių dalykų, kuriuos norisi atsiminti ilgai ilgai. Užsirašyti įkvepiančią knygos citatą, braškių pyrago receptą, idėją, ką padovanoti mamai, o gal net ką tik galvon šovusį dialogą istorijai, kurią pradėsi rašyti vakare. O kartais norisi ir piešti – galbūt draugo portretą, galbūt fantastinį gyvūną ar tą nuostabų medį, kurį pamatei parke. Tam visada pravers daili užrašinė ar bloknotas.

O kur eskizus piešia ir svarbius dalykus užsirašo dailininkės, kurios tuos nuostabius bloknotus kuria? Geriausias būdas sužinoti – paklausti.

Sigutė Ach

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Visur, kur tik įmanoma, nes esu besiblaškanti ir nuolat veikianti viską vienu metu. Popieriaus lapeliais dažnai nuklotas darbo stalas, pilna rankinė, automobilis ir net yra medinis padėklas, pilnutėlis užrašų, pasižymėjimų, eskizų, šiaip piešinėlių ir citatų.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Na, tai būtini gyvenime dalykai. Jie man primena knygas, kuriose gali pats būti herojumi, rašytoju ir skaitytoju vienu metu.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Nors gausiai išpuošiu savo kūrybos bloknotus, pati mėgstu storus, gero popieriaus ir be jokių dekoravimų, nes neužilgo pripiešiu ir prirašau iki pakraščių. Viršeliai gali būti dekoruoti, bet subtiliai.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Tai linksmiems ir romantiškiems užrašams tinkantys lapeliai, mano gyvenime – tai laiškeliai mane supantiems. Pvz.: nepirk bandelių, nes šiandien važiuosiu pro kepyklėlę ir ką nors parvešiu, ikiiiii… :)

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Nes jokia elektroninė erdvė negali atkartoti jausmo, kai paprastu pieštuku brauki per popierių, pieši ar kuri tekstą.

Vilija Kvieskaitė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?

Kaupiu dviejų tipų informaciją, kurią noriu atsiminti – tekstinę ir vizualią. Svarbius įvykius ir dalykus pasižymiu darbo kalendoriuje, o eskizus ir mintis pasipaišau bloknote baltais lapais. Kartais šios informacijos susipina tarpusavyje.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Popieriniai bloknotai man patinka dėl savo funkcionalumo – gali spontaniškai į juos piešti, rašyti, išplėšti lapą ir išlankstyt laivelį, įsimesti svarbų popierėlį. Patinka praėjus nemažam laiko tarpui peržvelgti, ką esu prirašius. Įdomių dalykų galima atrasti.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka minimaliai dekoruoti bloknotai. Kartais gerai atrasti jame kokį paveikslėlį ar motyvuojančią frazę, kai pačiai ūpo pritrūksta.

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Į darbo knygas, užrašų knygeles, bloknotus, mobilaus telefono atmintinę.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Manau, kad šiek tiek romantiškoms ir meniškoms asmenybėms būtina turėti savo bloknotą ir net ne vieną. Štai skambini susitarti dėl susitikimo ir besikalbant užsirašai datą, laiką, adresą, o jei pokalbis užtrunka, greta imi piešti ornamentukus ar figūrėles. Patogu, praktiška ir jauku. Be to, popieriniai bloknotai primena vaikystę ir paauglystę, kai nebuvo jokių atmintinių telefonuose, kai visas užduotis ir namų darbus užsirašydavome į sąsiuvinius. Kai turėdavome daug visokio dydžio užrašų knygelių, į kurias rašydavome adresus, sveikinimo tekstukus, perskaitytas knygas, matytus filmus, kelionių įspūdžius ir daugybę kitokių dalykėlių. Iki šiol turiu keletą tokių bloknotų išsaugojusi ir kartkartėm juos pavartau. Tai tarsi brangi praeities akimirkų mozaika.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka subtilūs, žaismingi, dekoruoti pastelinėmis spalvomis, tie, kuriuose nėra linijų ar langelių. Patinka ir kietu, ir minkštu viršeliu, su juostele viduje. Viršelyje turi būti nuotaikinga iliustracija ar nuotrauka. Tačiau turiu ir darbo knygų, kuriose languoti lapai labai praverčia – kaip ir mėnesių išklotinės, dienomis sudalinti plotai bei papildomi tušti puslapiai pastaboms užrašyti.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Viena iš mėgstamiausių užrašinių – ta, kurioje pasižymiu perskaitytas knygas, jų citatas. Užrašinėse susirašau kylančias kūrybines idėjas, darbo temų sąrašus, juos tobulinu, papildau, išbraukiu ir vėl perrašau. Turiu bloknotų, kuriuose susirašau savo pasižadėjimus, kituose – kelionių įspūdžius. Anksčiau su vaikais pildėme Nuotykių užrašines. Leisdavomės į žygį, kad ir 2–3 valandų trukmės. Tai, kas pakeliui sudomindavo, nustebindavo, fotografuodavome. O po to atsispausdinę nuotraukas jas klijuodavome į didelį bloknotą arba sąsiuvinį ir rašydavome joms komentarus. Taip atsirasdavo Žygio knyga, kurią labai miela pavartyti po keleto metų kokį nors jaukų žiemos vakarą.

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Ant popieriaus lapelių užrašinėje vyksta gyvas darbas. Juose lieka emocija, kurios niekada nepavyks užfiksuoti telefono atmintinėje.

Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“

 

 

Australų rašytoja Allison Tait – apie „Kartografo kronikas“, kūrybą ir tinklaraštininkų „draugus kompiuteryje“

Allison TaitAustralų rašytoja Allison Tait parašė įvairių žanrų kūrinių, daugiau nei 20 metų rašė žurnalams, laikraščiams. Jos knygą „Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto“ jau išleido daug pasaulio leidyklų, tarp jų ir mes. Tai pirmoji trilogijos knyga, surinkusi nemažą šūsnį gerbėjų ne tik iš savo gimtosios šalies Australijos.

„Kartografo kronikos“ jau spėjo gauti daug puikių įvertinimų. Kaip jaučiatės, kai pirmoji jūsų parašyta knyga susilaukia tokios sėkmės?

Jaučiuosi maloniai sukrėsta tokio dėmesio. Kaip rašytoja, praleidžiu daug laiko viena – rašydama, svajodama, laukdama – tada sunčiu savo „kūdikėlį“ į pasaulį ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad pirmąją mano knygą priėmė išskėstomis rankomis, yra nuostabu.

Anksčiau galvojote, kad rašysite tik meilės romanus. Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Pradėjau rašyti romantinius tekstus, nes tai man tuo metu atrodė tinkama. Kai ėmiau rašyti grožinius tekstus, dirbau įvairiuose moteriškuose žurnaluose (pvz. „Vogue Australia“ ir „Cleo“), todėl romantiniai tekstai su visomis griežtomis gairėmis ir tikslinėmis auditorijomis man pasirodė savaime suprantamas sprendimas.
Tačiau rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo. Mentorė man taktiškai pasiūlė praplėsti savo rašymo galimybes, nes, kaip pati minėjo, „aš turėjau, ką papasakoti“. Taigi ėmiau ir parašiau du romanus moterims. Vienas iš jų turėjo būti išleistas 2012-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių jo leidyba sustojo.
Vis dar perrašinėju antrąjį romaną, nes rašymą sutrikdė pokalbis su sūnumi (jam dabar 10), kuris ir nuvedė „kartografo_kr_dKartografo kronikos“ trilogijos link. Kai gimsta idėja, nuo kurios net drebate, turite ją išpildyti (nesvarbu, net jei ta sritis jums nepažįstama). Taip ir padariau. Ir po trijų parašytų knygų vis dar jaučiuos puikiai, jog pradėjau.

Jūs gan aktyvi rašymo pasaulyje, ką jums suteikė laikas praleistas dirbant su tekstais, jų kūryba?

Įdomus klausimas, nes nelaikau savęs aktyvia rašymo pasaulio nare. Gyvenu pietiniame krante su savo šeima ir esu pakankamai toli nuo to pasaulio. Didžioji mano darbo dalis susidėjo iš laisvai samdomo rašytojo darbo (tai vis dar yra mano darbas), tinklaraščių rašymo, kitų rašytojų socialinių medijų prižiūrėjimo. Po metų tai pasikeis, tai labai jaudina.

Dar prieš pradedant rašyti knygą jau turėjote nemažą kiekį tinklaraščio sekėjų ir patirtį jame rašant. Kokią įtaką tai padarė jūsų knygų rašymui?

Aktyviausia esu internete. Mano tinklaraštis buvo puiki vieta, kur galėjau išreikšti save kaip rašytoją ir pasidalinti savo kelione į leidybą. Tinklaraščio pildymas man suteikė neįkainojamų galimybių susitikti su naujais autoriais ir kūrėjais. Jis padėjo sukaupti ir didelę grupę gerbėjų – palaikymas be galo svarbus rašytojui. Rašymas gan vienišas darbas ir, kai turi grupę žmonių, su kuriais gali kalbėtis ir naktimis, ir dienomis, tai labai palengvina darbą. Net jeigu jie „draugai kompiuteryje“, kaip mano sūnus mėgsta sakyti.
Dar vienas dalykas, kuriam pravertė tinklaraštis – atrasti savo unikalų balsą rašant grožinę literatūrą. Rašymas internete reikalauja intymaus tono, kurio žurnalams ir laikraščiams nereikia. Mano publicistinis balsas buvo jau seniai išlavintas ir nušlifuotas, tačiau tas intymusis, MANO balsas labai išlavėjo rašant tinklaraštį. Tikiu, kad mano knygos nuo to ŽYMIAI pagerėjo.

Ar turite patarimų rašytojams, norintiems kurti vaikams?

Nemanau, kad „Kartografo kronikas“ pradėjau rašyti kitaip, nei pradedu visus kitus tekstus. Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams. Manau, kad daugeliu atvejų man pasisekė, nes visuomet šalia buvo būsimas skaitytojas, mano sūnus. Rašiau tokią istoriją, kokias mėgstame skaityti kartu. Rašiau taip, kaip man atrodė geriausia, ir rašyti buvo smagiau nei kada anksčiau.
Taigi manau, svarbiausi dalykai, kuriuos patartum pradedančiam rašytojui, visuomet tie patys:
• Daug skaitykite – nepasitikėkite vaikystėje skaitytų knygų prisiminimais, skaitykite tai, ką šiuo metu skaito vaikai;
• Daug rašykite – turite surasti savo balsą ir tai gali užtrukti.

Šaltinis:
http://www.nswwc.org.au/2014/12/interview-allison-tait-on-the-mapmaker-chronicles-race-to-the-end-of-the-world

Su tatuiruotėmis Lietuvos vaikų ir jaunimo centre

Šiek tiek lietingą, bet ir saulėtą balandžio 1 dienos popietę nuvykome į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą. Kaip tik tuo metu ten jau antrus metus vyko respublikinis teatrų festivalis „Žodžiai“. Visą dieną įvairaus amžiaus mokiniai iš visos Lietuvos vaidino ir džiugino publiką įdomiais pasirodymais. Per pertrauką, mes visus pasikvietėme į teniso salę. Ten visų laukė šypsenos, didžiulis plakatas ir, svarbiausia, daug laikinų tatuiruočių ir dubenėlių su vandeniu. O tada jau ėmėmės darbo. Kokie rezultatai?

Ačiū, kad užplūdote mus! Iki kito renginio. :)
Visas nuotraukas galite rasti paspaudę ČIA

 

Apie kitokias akcijas….

Žodis „akcija“ šaukte šaukia apie nuolaidas, specialius pasiūlymus, dovanas. Tačiau yra ir kitokio pobūdžio akcijų. Kurių metu reikia ne imti, bet duoti pačiam. Duoti tiems, kuriems kažko reikia labiau nei mums. Būtent tokia yra mūsų leidyklos ir Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondo rengiama kalėdinė akcija.

Jos principas paprastas: mes išleidžiame gražią, vertingą ir puikiai kalėdinėms dovanoms tinkančią knygą, Jūs ją dedate po Kalėdų eglute sau arba savo artimiesiems. Praėjus šventiniam laikotarpiui, mes viską suskaičiuojame ir dalis lėšų, gautų pardavus šią knygą, keliauja į fondą bei virsta knygomis, kurios pasiekia kaimo vietovių mokyklų bibliotekas. Prie kalėdinės akcijos prisideda ir tie, kurie perka specialiai jai skirtus kalėdinius atvirukus. Iš surinktų lėšų fondas ne tik perka knygas bibliotekoms, bet ir organizuoja įvairius renginius, nuveža remiamų mokyklų mokinius į spektaklius, baletą ar kitokius renginius.

Gyvenantys mažesniuose miesteliuose turbūt patvirtins, kad naujausios knygos ne visuomet yra lengvai prieinamos. Ne tik dėl to, kad galbūt arti nėra knygyno, bet ir dėl to, kad bibliotekų ištekliai yra labai kuklūs, o jų fondai pildosi itin lėtai. Kartu su A. Adamkienės labdaros ir paramos fondu mes stengiamės, kad ši situacija bent truputėlį pagerėtų. Prie to galite prisidėti ir Jūs:)

Skeptikams, kurie mano,jog panašūs paramos projektai neduoda realios naudos, siūlome paskaityti, ką mums papasakojo Kupiškio rajono Šepetos A. Adamkienės pagrindinės mokyklos direktorė Vanda Vanagienė.

Kiek metų dalyvaujate A. Adamkienės labdaros ir paramos fondo projekte?
Nuo pat fondo įsikūrimo pradžios. Jau 14 metų.

Ar Jūsų mokyklos mokiniai daug skaito? Ką apie tai sako lietuvių kalbos mokytojai?
Mūsų maža mokyklos bendruomenė (iš viso tik 86 mokiniai) labai mėgsta skaityti. Ypač pradinių klasių mokiniai. Lietuvių kalbos mokytojos pasakojo, kad daug skaito ir vyresnieji. Jie dažniausiai renkasi tas knygas, kurios yra reikalingos pamokai, tam tikro kūrinio analizei. Taip pat tas, kurias rekomenduoja perskaityti jau skaitę jų draugai ar mokytojai.

Žinome, kad prieš keletą metų mokyklų bibliotekų situacija buvo itin prasta. Ar kas nors pasikeitė?
Mūsų mokyklos biblioteka yra sujungta su kaimo bendruomenės biblioteka. Skaitytojai – visa kaimo bendruomenė. Ši biblioteka per metus labai kukliai pasipildo naujais leidiniais, nes lėšos vis dar minimalios.
Per bendradarbiavimo su fondu metus mokykla sukaupė nepakartojamą biblioteką – turime daugybę enciklopedijų, visus kūrinius, kuriuos rekomenduojame nagrinėti per literatūros pamokas.
Mokytojai neatsidžiaugia, kad gali skaityti naujausias ir populiariausias grožinės literatūros knygas. Fondo dovanotų knygų biblioteka įkurta paties fondo įrengtame kabinete. Tame pačiame kabinete mokiniai dirba su A. Adamkienės labdaros ir paramos fondo dovanotais kompiuteriais.

Kokius pokyčius Jūsų mokykloje lėmė fondo parama?
Labai sunku keliais žodžiais nusakyti poveikio esmę. Manyčiau, kad tiek metų bendradarbiaudami su fondu mūsų mokiniai susikrovė didžiulį intelektualinį bagažą. Jie turi galimybę ne tik skaityti naujas knygas, bet ir dalyvauti kūrybiškumą ir pilietiškumą ugdančiuose projektuose, lankytis spektakliuose, sporto ir meno šventėse. Turėjo progą netgi lankytis Prezidentūroje, susitikti ne tik su ponia Alma, bet ir Prezidentu Valdu Adamkumi…. Galėčiau vardinti ir vardinti.
Labiausiai įstrigo visų nepaprastų žmonių – Prezidento, Almos Adamkienės, taip pat fondo direktorės Sigutės Kačinskienės nepaprastas paprastumas. Mūsų mokykloje jie lankėsi keletą kartų. Pirmąsyk mes labai jaudinomės, bet jau pirmosios šypsenos, bendravimas nuėmė įtampą. Tą paprastumą, požiūrį į vaiką kaip asmenybę, mes jautėme visus ilgus bendradarbiavimo metus. Gal todėl pasirinkome įgyvendinti vertybėmis grįstą „Charakterio ugdymo” mokykloje programą. Kaip ir Prezidentas, einame iš proto dėl ekologijos. Dvejus metus mūsų mokyklos mokiniai, kaip respublikos nugalėtojai, atstovavo Lietuvai Estijoje ir Portugalijoje tarptautiniuose konkursuose „Jaunimas Europos miškuose”. Mes visi jaučiame labai didžiulę atsakomybę savo vertybinėmis nuostatomis, veikla pateisinti visas tas nepakartojamas dovanas, kurias esame gavę.

100_2931

Mokyklos bibliotekėlė

Kad Kalėdos atneštų džiaugsmą ne tik fondo remiamoms mokykloms, bet ir Jums, leidykla kasmet stengiasi surasti išskirtinę knygą. Šiais metais ta ypatingoji, kalėdinei akcijai skirta knyga yra Franko L. Baumo „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Šią istoriją turbūt labiausiai išgarsino Keistuolių teatro spektaklis ir filmas „Geltonų plytų kelias“. Frazę „svarbiausia įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose“ kartojome jau daugiau kaip 20 metų. Su ja spėjo užaugti kelios Lietuvos vaikų kartos, kartu su Dorote, Kaliause, Geležiniu Medkirčiu ir Liūtu geltonų plytų keliu traukusios  ne tik į Smaragdo miestą, bet ir savo svajonių link.

Iliustracija iš knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Iliustracija iš knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais ir veja tolyn širdgėlą bei slogučius. Šio šviesos ir lengvumo pojūčio savo iliustracijomis siekė ir knygos dailininkas – australas Robertas Ingpenas. Jis už savo kūrybą yra apdovanotas Hanso Christiano Anderseno medaliu, kuris vaikų literatūros srityje prilygsta Nobelio premijai ir yra teikiamas patiems geriausiems kūrėjams.

Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“ pasakoja apie troškimus ir svajones, o, artėjant šventėms, apie juos vis dažniau imame galvoti ir mes. Juk su šventine nuotaika dažnai ateina noras būti bent šiek tiek geresniems, todėl linkime Jums gražaus Kalėdų laukimo laikotarpio ir kviečiame per tą laiką padaryti bent po vieną mažą gerą darbą!

Laimiukai. Kas jie tokie?

Apie tai, ką skaito vaikai, geriausiai gali papasakoti tie, kurie su mažaisiais knygų draugais bendrauja kasdien. Tokie yra žurnalą vaikams „Laimiukas“ pristatantys ir po mokyklas keliaujantys „Nieko rimto“ vadybininkai Saulius, Rokas ir Andrius. Tiesa, jų niekas tikraisiais vardais nevadina. Vaikams jie – laimiukai. Kodėl? Viską paaiškins Andrius.

Turiu du vardus: pirmasis – Andrius, antrasis – Laimiukas. Šį vardą man davė vaikai, pas kuriuos mes, laimiukai, keliaujam kasdien. Kodėl mes tą darom? Nes suprantam, kaip sunku šiais laikais vaiką sudominti knyga. O mes sudominam. Ir net labai! Mes, laimiukai, esam kaip antri tėveliai, kaip knygų angelai, kaip senieji lietuvių knygnešiai, kuriems rūpi, kad jaunoji karta augtų su beribe vaizduote,  gražiomis svajonėmis, nuostabia ir turtinga kalba.

Laimiukai: Saulius, Andrius ir Rokas

Laimiukai: Saulius, Andrius ir Rokas

Kai atvažiuojam į mokyklą, mes pirmiausia užeinam į kiekvieną pradinukų klasę, papasakojame vaikams apie literatūrinį žurnaliuką „Laimiukas“ ir pristatome knygeles. Jas siūlome pagal amžių. Taip pat papasakojame apie knygų mugę, kuri vyks sekančią dieną. Antrąją dieną mokykloje vaikai, per trumpąją prezentaciją pamatę, ko galbūt jie norėtų, gali tai įsigyti. Atsivežame visko: skirtukų, lipdukų, magnetukų, atvirukų ir, žinoma, daug gražių, pamokančių knygučių…

laimiuko pusės žiūrint, labai išsiskiria tie vaikai, kuriems tėvai skaitydavo vakarais pasakėles ir rūpinosi, kad vaikas visada šalia savęs turėtų skaitomą knygą. Iš karto atskiriame vaikus, kuriems kompiuteris yra pats svarbiausias dalykas. Tokiems vaikams daugiau nieko ir nereikia. Tačiau kaip kompiuterinis žaidimas sudomina vaiką, taip ir mes jį stengiamės sudominti knyga. Ir žinot ką? Mums sekasi puikiai!

Kartais vaikų klausiu:
– Jums patinka filmai?
– Taaaaaaaaaip, – atsako visi choru.
– Tačiau ne visi filmai yra geri – sakau.
– Taaaaaip, – atsako jie susimąstydami.
– Taip yra ir su knygomis, vaikai. Yra daug knygų, bet ne visos jums tinka. O aš atsivežu tas, kurios patiko daugeliui jūsų draugų.

Žurnalas „Laimiukas“

Žurnalas „Laimiukas“

Apima nuostabus jausmas, kai vaikai ateina ir sako: „Andriau, skaičiau jūsų rekomenduotą knygą, ji buvo nuostabi“.

Kartais, kai darau mini prezentaciją, išsitraukiu knygą ir pasitaiko, kad vienas ar keli vaikai jau būna ją perskaitę. Paprašau jų komentaro apie knygą ir tada jie su didele šypsena veide sako: „Geraaaaaa“ :)

Vaikai tikrai skaitytų daugiau knygų, jei jos būtų tinkamai parenkamos. Ši darbas nėra lengvas. Reikia „kabinti“ tokiomis knygomis, kurios vaikams būtų kaip skani ledų porcija. Pradinių klasių vaikai yra labai skirtingi ir vieniems patinka knygos, kuriose atsiskleidžia meilės ir draugiškumo vertybės, o kitiems – tokios, kurios kartais leidžia paliūdėti, susimąstyti. Daug priklauso nuo to, koks yra tėvų požiūris į skaitymą, kokią vaiko gyvenimo dalį užima knyga.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad darbas, kurį mes dirbame mus be galo džiugina, o ypač vaikų šypsenos vartant knygelės puslapius.  Laimiukų darbas yra su gražia misija: auginti šviesią bei fantazijos nestokojančią jaunąją kartą. Juk sakoma, kad „atsitiktinai perskaityta gera knyga gali visam laikui pakeisti žmogaus likimą“. O laimiukai kartais prie to prisideda.