Princesės – senovėje ir šiais laikais

Iliustracija iš knygos_kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei šiandien būti Ana ir Elza, jas sudėjus kartu. Nes jauniausią dukrą karaliai mylėdavo labiausiai ir jeigu ją vyresnės seserys skriaudė, tai pabaigoje nedorėlės būdavo nubaudžiamos. Kodėl karaliai jauniausią dukrą mylėjo labiausiai, nežinau, bet taip rašoma įvairių šalių pasakose. Kad įsitikintum, gali paieškoti bibliotekose prieš 30 metų leistos serijos „Pasaulio šalių pasakos“ knygų.

Pasakos pabaigoje karalaitės (nesvarbu, jauniausios ar vienturtės) laukdavo didysis prizas – vestuvės. Ją vesdavo princas ar prasčiokas, visų prieš tai laikytas nevykėliu ir kvaileliu (nors iš tiesų jis nebuvo nevykėlis, tik labai gerai tokiu apsimetantis, kaip koks superagentas). Kartais karalaitė būdavo tikroji pasakos didvyrė, nes slapta karalaičiui ar kvaileliui-superagentui patardavo, kaip gelbėtis iš pinklių ir išspręsti skirtą užduotį. Tačiau kažkodėl niekada jos tėtis karalius nepareiškė: „Dukrele, esi tokia išmintinga, protingesnė už princą ar superagentą, tad valdyk karalystę viena“. Kaip šiandien vaikams būtinai reikia eiti į mokyklą, taip pasakose karalaitei būtinai reikėjo ištekėti.

IMG_0884Tačiau laikas bėgo ir pasaulis keitėsi. Moterys pradėjo vairuoti automobilius ir suprato, kad nebūtina laukti, kol atvažiuos jas vežti vyras su mašina, nes jos gali pačios nukeliauti, kur nori. Taigi, moterys  tapo laisvesnės, o pasakos, kuriose karalaitė sėdi pagrobta drakono ir laukia, kol ją išvaduos, ne visiems tapo priimtinos. Kodėl karalaitės elgiasi taip, lyg nieko nesugebėtų? Tinginės jos ar visiškos nemokšos? Mamos ir tėčiai susirūpino, kad, jeigu jų dukros skaitys tik tokias pasakas, paskui nesusigaudys, kaip elgtis gyvenime.

Taip greta senųjų pasakų, kurios atspindėjo pasaulį, koks jis buvo anksčiau, atsirado naujos pasakos su naujoviškomis karalaitėmis. Tik negalvokite, kad jos yra geresnės už senąsias. Jos tiesiog kitokios. Ką apie karalaites galvoja (tiksliau sakant, rašo) šiuolaikiniai lietuvių autoriai?

Birutės Mar „Princesių sala“ primena mano vaikystės buvimą princesėmis, kai vaikščiojom paskendusios svajonėse, kad esam karalaitės ir jau nuo to buvo smagu. Šioje istorijoje princesės mokosi būti tikromis princesėmis, o tai reiškia, kad jos turi išmokti spindėti. Prisiminus kalną knygų, kuriose įtikinėjama, jog princesei svarbiausia turėti daug gražių suknelių ir papuošalų, galima apsigauti ir pagalvoti, jog „Princesių sala“ yra apie tai. Nieko panašaus. Rašytoja kalba apie vidinį spindėjimą, kurį turi išsiugdyti princesė, pažindama save.

Karalaitė iš Juliaus Kelero knygos „Karalaitė, kuri nesiprausė“ yra, švelniai tariant, originali. Kaip kitaip taktiškai pavadintum mergaitę, kuri du metus nesiprausia ir yra tokia nešvari, kad dėl maisto likučių, prilipusių ant veido, pešasi žvirbliai, norėdami juos nulesti tiesiai nuo lūpų? Nesiprausė karalaitė ne dėl tingumo, o dėl to, kad jai skaudėjo širdį dėl mirusios mamos. Liūdna, ar ne? Iš anksto pasakysiu, kad pasaka baigsis gerai, pabaigoje lauks ir širdies ramybė, ir švara, ir meilė.

Kaip karalaite is grozio konkurso pabego_dJei pamatysi knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, žinok, kad tai mano pirmoji knyga vaikams. Pavadinimas sufleruoja, apie ką istorija, o aš pridursiu, kad manoji karalaitė pati priverda košės, o paskui pati ją ir srebia. Ji nėra paika, bet juk kiekvienas kartais pridarome kvailysčių. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – išmintingas patarimas padeda karalaitei situacijoje, kai atrodo, jau viskas, kas galėjo, sugriuvo. Išeitis tik viena – ne bėgti slėptis, o grįžti atgal ir atstatyti, ką sugriovei. Tą ji ir daro, padedama geriausio draugo taksiuko Tapio.

Mariaus Marcinkevičiaus „Princesė“ yra tiesiog smagi knyga, nes beskaitant galvoji: „Na ir nesąmonė parašyta“, bet tuo pačiu šypsaisi nuo vienos ausies iki kitos. Tą „nesąmonę“ padarė vėjas, sumaišęs žodžius sakinyje. Piešiniai knygoje verti atskiro dėmesio. Juos bežiūrint galima svajoti apie įvairius dalykus – pavyzdžiui, apie tai, kokia karalaite norėtum būti ir ką tada norėtum nuveikti.

Jolita Zykutė

Reklama

Vertėjui reikia ir rašytojo, ir artisto savybių

Rugsėjo 30 dieną švenčiama vertėjų diena. Žmonių, kurių dėka turime galimybę skaityti užsienio rašytojų knygas savo gimtąja kalba. Laiko, pakantumo vienatvei, kalbos pojūčio – viso to reikia, kad galėtume mėgautis kokybiškai išversta knyga. O ar vertėjai skaito knygas savo malonumui? Ar knygose būna žodžių, kurių išversti neįmanoma? Apie tai ir pasikalbėjome su vertėja iš anglų kalbos Viktorija Uzėlaite ir vertėju iš vokiečių kalbos Teodoru Četrausku.

Kokioje knygoje norėtumėte praleisti dieną? Kokios knygos siužete norėtumėte apsilankyti ir kodėl?

veidas kaip stiklasViktorija Uzėlaitė: Frances Hardinge „Veidas kaip stiklas“ (šių metų lapkričio naujiena). Neįtikėtinai gyvai pavaizduotas požemio žmonių pasaulis. Nesu tikra, kad sugebėčiau visą dieną likti gyva, bet rizikuočiau. Labai norėčiau pasišnekėti su kuoktelėjusiu kartografu (tik penkias minutes, antraip protas pasimaišo neatitaisomai), pauostyti Tikrojo Sūrio (ragauti šiukštu nevalia, pavojinga gyvybei), sutikti stebukladarius amatininkus ir intrigantus dvariškius…

Teodoras Četrauskas: Na, gal būtų neblogai pakeisti prosenelį Džeimso Kriuso knygoje „Mano prosenelis, herojai ir aš“ ir truputį pakurti su savo anūke Lile, kuri mūsų produkciją iliustruotų. Būtų smagu.

Kokių savybių reikia vertėjui?

Viktorija Uzėlaitė: Karštos meilės knygai. Pakantumo vienatvei ir tylai, nes tokios mūsų darbo sąlygos. Gebėjimo susirasti draugų ir pomėgių, kurie atsvertų vienišas valandas prie rašomojo stalo. Savidrausmės, laiko planavimo įgūdžių. Kalbos pojūčio – skirtingų prasmių klodų suvokimo ir mokėjimo juos perteikti.

Teodoras Četrauskas: Vertėjui visų pirma reikia rašytojo savybių ir gebėti verčiamą knygą parašyti savo kalba. Dar reikia artisto savybių, kad skaitytojas jaustų tą patį ką ir turėdamas prieš nosį originalą, arba galėtų sutikti su reklama, kad knyga išties šedevras, ir nesistebėtų, kodėl jam atrodo, kad šlamštas.

sloveKaip vyksta knygos vertimas? Ar daug kartų perskaitote verčiamą knygą?

Viktorija Uzėlaitė: Pirmiausia gavusi knygą ją perskaitau. Tai maloniausia darbo dalis, kurios net nelaikau darbu, nors jau skaitydama pradedu sukti galvą, kaip versiu kai kuriuos žodžius. Paskui sėdu prie kompiuterio ir verčiu. Kai kurie sakiniai pavyksta iškart, kitus tenka perrašinėti. Pabaigusi vėl skaitau iš naujo, taisau ir tikslinu. Ketvirtą kartą skaitau redaktorės pataisytą tekstą. Šį tą dar pakeičiu, bet, svarbiausia, mokausi iš savo klaidų. Penktą kartą… palieku jums, mieli skaitytojai.

Teodoras Četrauskas: Paprastai vieną, ir jeigu patinka, imuosi versti. Siūlomą knygą. O tas, kurias pats siūlau, nešiojuosi ilgai, nes tai būna jau kaip ir „mano“ knygos.

Ar užtenka laiko skaityti knygas savo malonumui? Ar vertinate jų vertimus?

Viktorija Uzėlaitė: Maloniausiems dalykams visada užtenka laiko, o skaitymas ir yra vienas jų. Skaitau nuolatos – ir ilsėdamasi, ir norėdama daugiau sužinoti. Įsigilinusi į tekstą apie vertimą negalvoju, nebent jis būtų prastas ir skaitant badytų akis arba ypač geras, toks, kad verstų žavėtis ir stebėtis.

misku bastunaiTeodoras Četrauskas: Skaitau ne savo malonumui, o prusindamasis, mokydamasis iš kitų vertimo ir rašymo „meisterių“.

Išversta knyga, kuria labiausiai didžiuojatės?

Viktorija Uzėlaitė: John Flanagan serija „Žvalgo mokinys“.

Teodoras Četrauskas:  „Skardinis būgnelis“, „Berlynas, Aleksandro aikštė“, „Apakimas“, „Simplicijaus nuotykiai“ dar neišleista. Visos jos šedevrai, ne tik mano nuomone.

Ar būna žodžių, kurių išversti neįmanoma?

Viktorija Uzėlaitė: Man lyg ir neteko dar tokio sutikti. Tiesa, anglų kalba greičiau keičiasi, dygsta nauji žodžiai, tad mums, nespėjantiems, tenka juos versti aprašomuoju būdu.

Teodoras Četrauskas: Būna, ypač susijusių su technikos naujovėmis, paskui jie barkšo įvairiuose tekstuose, kol kalbininkai sukuria savo variantą, kuris būna arba vykęs, arba dar juokingesnis.

Ar skaičiuojate, kiek knygų jau išvertėte?

ViktorijaUzėlaitė: Jau nebe. Nustojau artėdama prie šimto.

Teodoras Četrauskas: Iš pradžių skaičiavau, dabar tai daro Mažvydo biblioteka ar Knygų rūmai. Neseniai švenčiau 75 metų jubiliejų, tai sužinojau, kad daugiau kaip pusantro šimto, be dramų, kurios taip pat lyg ir knygos.

indigo.jpgKo palinkėtumėte visiems knygų mylėtojams?

Viktorija Uzėlaitė: Tokių puikių leidyklų, kaip „Nieko rimto“, gebančių surasti literatūros perliukus. Kruopščių, savo darbą mėgstančių ir išmanančių vertėjų. Laiko sau su gera knyga rankoje.

Teodoras Četrauskas: Nieko nepaveiksi, imkit tas knygas ir skaitykit, nes literatūra, sako, kažką vis tiek prakrapšto makaulėje.
Ačiū!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Taikon „Katidzė“: kaip išdykusi mergaitė kovojo su socialine neteisybe

Mažas, silpnas ir atstumtas – vos išgirdus šiuos žodžius turėtų įsijungti mūsų įgimti globėjiški instinktai. Bet ar tikrai kaskart? Suaugę žmonės – tokie įdomūs ir nenuspėjami, kai žvilgteli čia pat – į visai neseną praeitį. Tarkim, tokioje šalyje kaip Švedija ilgus dešimtmečius buvo bandoma nusikratyti romais: jiems neleista gyventi namuose, vaikai negalėjo mokytis mokyklose, nesuteikta jokių socialinių garantijų, tik pasmerkimas nuolatinėms klajonėms. Norėdami kur nors apsistoti, romai iš vietos policijos turėdavo gauti leidimą, galiojusį ne ilgiau kaip 3 savaites. Tokiu būdu buvo tikimasi, kad ši nepažinta ir gandais apipinta tauta pasitrauks iš Švedijos.

Koks jausmas, kai esi tik mažas, silpnas ir atstumtas, kai nesupranti, kodėl suaugę tavęs šalinasi ir smerkia, kai net šeimoje negali rasti ramybės – tokią istoriją pasakoja Katarina Taikon – Švedijoje gimusi romė. Kiek pykčio sutelpa žodyje „čigonas“ ji patyrė savo oda, koks nenuspėjamas ir tūžmingas gali būti suaugęs žmogus – taip pat.

Šiandien Katarina Taikon lyginama su Martinu Liuteriu Kingu, nes suaugusi ir pati susilaukusi vaikų  gyvenimą paskyrė ginti romų teisėms. Matydama, koks užsispyręs ir bailus gali būti visuomenės narys, visas viltis skyrė mažiausiems, tikėdama, kad jie yra šviesesnė ateitis. Tad itin svarbu, kad pirmąją Katarinos Taikon knygą „Katidzė“ kartu su savo vaikais galime skaityti jau ir lietuvių kalba. Visoje knygų serijoje apie Katidzę pasakojama apie rašytojos bei jos šeimos gyvenimą nuo tada, kai jai buvo septyneri metai, iki tada, kai jai sukako septyniolika.

Turbūt nėra blogiau, kai bijoma dėl nepažinimo. Kas yra romai, iš kur jie atėjo, ką reiškia jų apranga ir kultūra – tiek neužduotų klausimų. Dar pridėkime visas legendas ir prietarus, iš kurių įsibauginusi vaizduotė suteiks teisę skriausti ir niekinti kitus, įsitikinus, kad yra „baltesnių“.

Knygoje „Katidzė“ pasakojama apie romų kasdienybę, šeimos ir bendruomenės papročius, apie tai, kaip bandoma prasimanyti pinigų ir atsitiesti, kaskart patyrus pažeminimą. Taip pat apie tuos, kurie nepasiduoda baimėms ir išdrįsta padėti, kai į jų duris beldžiasi maža mergaitė, pasiųsta į didelį miestą parduoti alavuotų puodų.

katidze_d„– Norėčiau eiti į žmonių namus ir paaiškinti visoms mamoms, jog mes norime eiti į mokyklą. O tada jos nueitų pas direktorių ir pasakytų, kad, jeigu mums neleidžiama eiti į mokyklą, jos pasiims savo vaikus iš to kvailo direktoriaus. Ar įsivaizduoji jo išraišką tą akimirką? Jis turbūt vėl taip stipriai išraustų ir pasakytų: „Pono Taikono vaikai tuoj pat gali pradėti.“ Netiki, kad taip būtų, Lena?/ – Ne, daugiau niekuo nebetikiu. Manau, kad visi žmonės yra blogi./ – Argi?“ – štai apie ką kalbėjosi dvi mažytės romų mergytės, regis, tokioje nesenoje praeityje – čia pat.

Kaip knygos pratarmėje sako rašytojos dukra Angelika: „Skaitydamas šiek tiek išsiaiškinsi apie Švedijos istoriją. Ją pažinti yra svarbu todėl, kad žinotum, kas vyko anksčiau, ir kad nuspręstum, kokiu žmogumi nori būti, ir galėtum pats nulemti, kokia bus tavo ir kitų ateitis.“

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė: mokytis yra labai smagi ir įdomi pareiga

Pirmosios rugsėjo dienos būna nostalgiškos. Ir ne tik todėl, kad jau atsisveikinta su vasara, kurioje lieka nerūpestingumas, saulė, atostogos, dažni susitikimai su draugais, kelionės, jūra. Rugsėjo pirmosiomis dienomis net ir tie, kurie jau senokai yra baigę mokyklą, prisimena savo klasės draugus ir mokytojus. Mokytojus, kurie pasitiko pirmoje, ir mokytojus, kurie išlydėjo po dvyliktos klasės. Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė sako, kad tiek vaikams, tiek tėvams, tiek mokytojams labai svarbu būti kartu ir norėti domėtis, mokytis ir tobulėti. Bet kaip to pasiekti? Apie tai ir pasikalbėjome.

Ingrida Katauskienė_asm. albumo

Rugsėjo pirmąją miestų gatvės pražysta gėlėmis, kurias mokiniai neša savo mokytojams. O kokias gėles mėgsta pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė? Gražiausios jai yra lauko gėlės. Turbūt dėl to, kad jos kvepia pievomis, vėju ir jaukumu. O koks nepaprastas yra paprastų ramunių grožis! Jas pamačius taip norisi sužinoti – myli ar nemyli?

Vaikai rugsėjo pirmąją dieną atneša daug gėlių. Ingrida sako, kad jos būna dovanojamos su meile. Juk pirmasis mokytojas yra ypatingas. Jis moko ne tik skaityti ir rašyti. Jis moko pagarbos, meilės mokymuisi, žmonėms.

Matyt todėl ir pirmą kartą eiti į mokyklą – jaudinanti patirtis ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Kaip reikėtų pasiruošti pirmai klasei, kad mokslo pradžia būtų kiek įmanoma sklandesnė?

Svarbiausia visiems į šventę atsinešti gerą nuotaiką ir norą domėtis, mokytis, tobulėti. Labai svarbu, kad būtų glaudus ryšys ir dialogas tarp mokinio, mokytojo ir tėvų. Tėvelius visada kviečiu aktyviai dalyvauti klasės ir gimnazijos renginiuose, kad veiklas lydėtų teigiamas grįžtamasis ryšys, paremtas pagarba, pasitikėjimu vienas kitu dėl bendro indėlio į vaiko ugdymą.

Būna smagu, jeigu vaikai su džiaugsmu laukia mokyklos ir mokslų. Bet yra ir nemažai vaikų, kurie mokslo metų pradžios nelaukia. Kaip reikėtų pakeisti šią situaciją?

Vaikams nuo mažens reikia skiepyti, kad mokytis yra pareiga. Mokymo(si) procesas gali būti kūrybingas, smagus ir įtraukiantis, netradicinės pamokos, veikla neįprastoje aplinkoje, programavimo pagrindai įtraukia mokinius įdomiomis veikloms.

tamsta varlius_dMokyklą būtų sunku įsivaizduoti be knygų. Ar yra knygų, kurios padėtų vaikams pasiruošti mokyklai? Ką rekomenduotumėte jiems perskaityti?

Vaikai su tėveliais nusprendžia ką skaityti. Knygose yra įvairių nuotykinių, įkvepiančių, pamokančių istorijų. Pavyzdžiui, Paulo van Loono knygoje „Tamsta Varlius“ pasakojama apie itin šaunų ir vaikų mylimą mokytoją, kuris slepia didelę paslaptį. Tai iki ašarų juokingas pasakojimas, kuris sudomins jaunuosius skaitytojus, ir parodys, kaip mokykloje gali būti įdomu!

Kuri knyga vaikams – mokytojos Ingridos mėgstamiausia?

Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“.

O kokia mėgstamiausia pamoka buvo mokykloje?

Mokykloje mėgstamiausia pamoka buvo matematika.

Mokykloje mokosi ne tik mokiniai, mokosi ir mokytojai. Ko mokytojai gali pasimokyti iš vaikų?

Drąsos, nuoširdumo, mokėjimo svajoti, smalsumo, betarpiškumo.

O ko mokytoja palinkėtų mokiniams?

Būti savimi, išmokti gyventi „čia ir dabar“, džiaugtis tuo ką darai. Kasdien atrasti kažką naujo. Nebijoti naujų siekių, tikslų. Mokykla tikrai yra ypatinga vieta. Čia mokomasi ne tik matematikos ar fizikos. Čia mokoma gerumo, pagarbos. Čia kuriasi svajonės ir mezgasi draugystės, kurios tęsiasi visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Pasikalbėti apie problemas gali paskatinti ir kartu skaitoma knyga

Ištuštėję mokyklų suolai laukia rudens, kuomet į juos sugrįš mokiniai. Vieni iš jų nori sugrįžti į mokyklą, kitiems mokymo įstaigos kelia nerimą ir baimę. Ir nebūtinai šie jausmai būna susiję su mokslais. Ketvirtadalis mokinių mokykloje patiria patyčias. Apie jas kalbama ir rašoma išties nemažai – organizuojami seminarai mokytojams, mokymai tėvams ir vaikams. Rodytųsi, kad patyčias galime suvaldyti ir nutraukti. Vis dėlto nors ir įdedant daug pastangų, jų mastas išlieka didelis.

patyčios

Patyčios yra tyčinis, pasikartojantis, agresyvus elgesys, nukreiptas į silpnesnį žmogų, siekiant sukelti jam skausmą – fizinį arba emocinį. Specialistai tvirtina, kad svarbu kurti aplinką, kur vaikams nesinorės tyčiotis vieniems iš kitų. Išmokyti vaikus draugiškumo yra ilgas ir sunkus darbas, tačiau nuosekliai dirbant tiek vaikams, tiek suaugusiems viskas yra įmanoma.

Suaugusiųjų vaidmuo patyčių mažinimo procese yra labai svarbus. Reikia, kad jie kalbėtųsi su vaikais, juos išklausytų, žinotų, kaip reaguoti ir kaip nukreipti vaiką tinkama linkme. Labai svarbu vaikus mokyti draugiškai bendrauti, mokyti atvirumo, kad vaikai nebijotų kalbėti apie tai, kaip jaučiasi, su kokiomis problemomis susiduria.

Elmerio_nuotykiai_dKaip vaikams parodyti, kad Mes ir Jie esame labai panašūs? Kad mūsų visų skirtingumas turi būti gerbiamas, o ne tyčiojamasi iš jo? Svarbu pradėti kalbėtis. O jeigu sunku rasti pretekstą pokalbui – kartu skaitoma ir aptariama knyga gali būti puiki pokalbio apie skirtybes, įvairumą ir patyčias pradžia.

Su ikimokyklinukais pasikalbėti apie jausmus ir empatiją gali padėti David McKee knyga „Elmerio nuotykiai“. Kartu su vaiku skaitant istoriją apie spalvotą drambliuką galima kalbėtis apie tai, kad aplink mus yra labai skirtingų, tačiau įdomių žmonių su savo istorijomis. Reikia tik mokėti į kiekvieną įsiklausyti.

Gendrutis Morkūnas už meninę vertę apdovanotame kūrinyje „Grįžimo istorija“ kalba skaitytojams apie visuomenėje gyvuojančius mitus, socialinę atskirtį, baimę pažinti ir atrasti. Ragina visus turėti savo nuomonę. Tai talentingai parašyta knyga, kurioje lengvai, su humoru kalbama apie labai rimtus dalykus – norą pritapti prie kitų, patyčias, žmonių santykius ir jausmus.Grizimo_istorija_d

Vaikas jaučiasi nepritampantis prie klasės draugų? Mano, kad yra silpnesnis ar ne toks kaip visi? Panašiai jautėsi ir Kate DiCamillo knygos „Pasaka apie Desperą“ herojus peliukas Desperas. Vis dėlto neįprasta išvaizda nuvylęs net savo paties šeimą, peliukas Desperas stebina išskirtiniu jautrumu ir žygdarbiais. Ši istorija puikiai iliustruoja, kad kiekvienas savyje turime didelės stiprybės įveikti užgriuvusius sunkumus.

Pasikalbėti apie draugiškumo ir bendrystės galią gali padėti Shaun Tan knyga „Prarastas daiktas“. Ji yra apie tai, kaip sunku, kai esi ne savo vietoje. Ir dar apie tai, kad tiems, kurie rūpi, niekad neleisi atsidurti užmarštyje.

Ar gali labai skirtingi žmonės sutarti ir draugauti? Eiti į žygius? Siekti bendro tikslo? Clare Vanderpool knygos „Laivavedys Erlis“ veikėjai Džekas ir Erlis – be galo skirtingi ir, rodos, visiškai nieko bendra neturintys vaikai – ryžtasi leistis į neįtikėtinus nuotykius žadančią kelionę. Keliaujant kartu su veikėjais galima kalbėtis apie mūsų skirtingumą ir tuo pat metu bendrumą – kaip mes vienas kitą papildome ir praturtiname. Pokalbį ar diskusiją apie tai, kad aplink mus gyvena labai įvairūs žmonės, gali paskatinti Katja Brandis knyga „Miškų bastūnai“. Ji yra apie kitokius, mums neįprastus žmones, kurie gyvena tarp mūsų. Ši knyga gali būti puikus pretekstas pasikalbėti apie kitokius asmenis, kodėl jie tokie pat svarbūs kaip ir mes.

Misku bastunai_dPakalbėti su vaikais apie empatiją, kitų jausmų suvokimo svarbą, kad sunku kartais būna visiems, gali paskatinti dar viena Gendručio Morkūno knyga. „Iš nuomšiko gyvenimo“ pasakojama apie keistąją nuomšiko užduotį ir gyvenimą vaikų namuose. Kas yra nuomšikai? Kodėl jie privalo būti stiprūs ir nuožmūs? Kodėl sunkiausia žmogui, kai jis vaikas? Tiek klausimų kils ir dar daugiau bus galima jų aptarti skaitant knygą kartu su vaikais.

Visi mes susiduriame su labai įvairiomis problemomis, vaikai taip pat. Tad ir prieiti prie vaiko reikia atitinkamai. Specialistai pataria kalbėtis, bet kartais prakalbinti vaiką būna labai sunku – jis nenori atsiverti, nes apie save kalbėti yra sunku daugeliui. Knygos ir jų herojai tokiose situacijose gali puikiai ateiti į pagalbą. Kalbant apie konkretų veikėją ir jo problemas bei bandant rasti sprendimus, kartu galime geriau suprasti ir kaip elgtis su mūsų pačių problemomis. Arba bent jau atsiras postūmis jas spręsti.

Vaiva Rutkauskaitė

Kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Mes skaitome nuotykių knygas (kurios yra vienos populiariausių), žiūrime nuotykinius filmus, atrodytų, kad laisvalaikis, praleistas be nuotykių, negali būti pavadintas geru. Ar yra žmonių, kurie nemėgsta nuotykių? Yra, bet jų tikrai mažiau nei tų, kurie be nuotykių neįsivaizduoja savo gyvenimo.

tomas_sojeris_dIr vis dėlto – kodėl mus taip traukia nuotykiai?

Visų pirma, nuotykis yra nauja patirtis, o naujos patirtys praturtina. Po kiekvieno nuotykio mes tampame sumanesni, gudresni, supratingesni. Ir tada, kai pavėlavę į traukinį ir bandome rasti greitą būdą nuvykti iki tikslo, ir ieškodami prarasto lobio ir atsakymų į mįsles. Nuotykių tikrai galima ieškoti ir knygose – tiek klasikinėse, tiek šiuolaikinėse. Klasikinius nuotykių kūrinius puikiai žino visi – „Aplink Žemę per 80 dienų“, „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Lobių sala“, A. Connan Doyle‘io istorijos apie Šerloką Holmsą ir t. t. O ar yra ką skaityti mažesniems nuotykių ieškotojams? Tikrai yra.

Neseniai Lietuvoje buvo išleista Alexo T. Smitho parašyta ir iliustruota knyga „Ponas Pingvinas ir prarastasis lobis“. Ponas Pingvinas labai mėgsta nuotykius ir profesionaliai jų ieško, tad jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojai su juo tikrai patirs smagių ir įsimintinų nuotykių.

Ponas pingvinas_d.jpgKą pasiūlyti 11–16 metų mokiniui? Vienas ryškiausių šiuolaikinių nuotykių kūrinių, kurį pamilsta dauguma skaitytojų, – australų rašytojo Johno Flanagano serija „Žvalgo mokinys“. Šią įtraukiančią istoriją apie penkiolikmetį berniuką, kiek per žemą ir per liesą būti riteriu, tačiau dėl savo vikrumo ir smalsumo tapusiu geriausio karalystės žvalgo mokiniu, pamilo daugybė viso pasaulio paauglių.

Nuotykiai ir knygos apie juos leidžia atitrūkti nuo rutinos – pailsėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tai dar vienas dalykas, dėl ko mus traukia nuotykiauti. Vedami smalsumo ir noro patirti kažką naujo yra imamasi naujų veiklų ir leidžiamasi į didžiausius nuotykius – tai gali būti ir kelionė aplink pasaulį („Aplink Žemę per 80 dienų“) ar į Žemės gelmes („Kelionė į Žemės centrą“), ir tiesiog mažo vaiduoklio noras pamatyti dienos šviesą (apie tokius nuotykius galite skaityti knygoje „Vaiduokliukas“). Turbūt žmonių, kurie išdrįso leistis į didelius nuotykius ir ėjo kitais keliais nei visi, dėka mes šiuo metu ir turime televiziją, kompiuterius, internetą ir pan. Kai planuojame didelius nuotykius, mes pradedame mąstyti plačiau ir kūrybiškiau. Tuomet ir būna įgyvendinami didžiausi sumanymai.

aplink ž

Iš knygos „Aplink Žemę per 80 dienų“

Nuotykių troškimas gali būti užkrečiamas, o nuo amžių pradžios pasakojamos istorijos įkvėpdavo žmonės. Kiekvienas nuotykis gali pavirsti gera istorija, kuri padės kitiems pasiryžti imtis kažko naujo. Šiuolaikiniai žmonės vienas kitą irgi įkvepia nuotykiams – per socialinius tinklus, nuotraukas, pasakojimus, knygas. Pavyzdžiui, vaikų knygų ulfas_ir_PM_drašytojas Virgis Šidlauskas savo knygose vaikams parodo, kas vyksta povandeniniuose pasauliuose (knyga „Ulfas ir povandeninis miestas“) ir kaip vykdomos slaptos misijos (knyga „Slaptoji Kornelijaus Van Drebelio misija“). Skaitydami nuotykių knygas vaikai įsikvepia siekti svajonių ir domėtis neatrastais dalykais.

Kad nuotykiai traukia žmones, paneigti yra sunku. O ir nuotykių gali būti įvairiausių – nuo, atrodytų, mažų, iki pasaulį keičiančių. Rasti idėjų nuotykiams galime labai daug kur – ir knygose, ir žmonių gyvenimuose. Matyt, vienas svarbiausių dalykų yra rasti sau malonius nuotykius (tiek knygose, tiek gyvenime), kurie įkvėptų ne tik pačius mus, bet ir aplink esančius žmones.

Vaiva Rutkauskaitė

7 dažniausiai užduodami klausimai populiariam rašytojui Johnui Flanaganui

John Flanagan_1Johanas Flanaganas yra visame pasaulyje minias gerbėjų pritraukiančių knygų serijų autorius. Kaip prasidėjo rašytojo kelias? Nuo noro sudominti sūnų knygomis. Šiandien Johno Flanagano knygų serijos ne tik sudomina, bet ir tampa daugelio paauglių kultiniai kūriniais. „Žvalgo mokinys“ bei „Brolija“ autorius Johnas Flanaganas atsako į populiariausius skaitytojų klausimus.

Kaip sugalvojai knygų seriją „Žvalgo mokinys“?
Kai mano sūnui Michaelui buvo maždaug dvylika metų, jis visai nemėgo skaityti. Taigi nusprendžiau parašyti jam kelias trumpas istorijas apie veikėją Vilį. Vilis iš tiesų buvo Michaelas. Maniau, kad tai sūnų sudomins, ir buvau teisus. Per penkis mėnesius parašiau dvidešimt tokių istorijų ir padėjau jas į šoną penkiolikai metų. Dukra Katy man pasakė, kad turėčiau tas istorijas paversti knyga. Knyga? Dabar „Žvalgo mokinio“ serijoje yra trylika knygų, o „Brolijos“ serijoje – septynios.

Kaip jautiesi žinodamas, kad pradėti skaityti padėjai daug daugiau vaikų, ne tik savo sūnui?
Į galvą iškart ateina žodis „dėkingas“. Niekada to nesitikėjau. Norėjau tiesiog palinksminti skaitytojus. Tai, kad daliai jų (ir, panašu, visai nemažai daliai) padėjau pamėgti knygas, leidžia man jaustis, jog padariau kažką iš tiesų vertingo. Per savo istorijas ir veikėjus aš pakeičiau žmonių gyvenimus. Man patinka šis faktas. Labai labai tuo didžiuojuosi.

zvalgo mokinys_priesistore 2_spKaip sugalvoji naujas istorijas?
Kartais sugalvoju vietą, kurioje noriu, kad mano veikėjai apsilankytų. Aštunta ir devinta „Žvalgo mokinio“ knygos taip ir atsirado („Klonmelio karaliai“ ir „Holtas pavojuje“ – red. past.). Lankiausi Airijoje ir pagalvojau: „Tai galėtų būti gera vieta“. Tada sugalvojau idėją apie apgaviką, vadovaujantį netikram religiniam kultui. Tokiu būdu prasidėjo ir dešimta knyga („Nihonijos imperatorius“ – red. past.). Norėjau sukurti istoriją, vykstančią šalyje, panašioje į Japoniją, kurioje mano sūnus Michaelas dabar ir gyvena. O būna, kad šauna idėja, pvz., kas būtų, jei pusiau skandas, pusiau araluenietis berniukas sukurtų naują, veiksmingesnę burę laivui? Iš tos idėjos išaugo visa „Brolijos“ istorija, kurioje pasakojama apie Skandijos jaunuolių treniravimo sistemą (brolijos sistemą) ir apie blogąjį piratą, pavogusį vertingą relikviją. Kuo daugiau istoriją planuoji, sugalvoji vis naujų idėjų, tuo sunkiau darosi prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.

brolija_smeklaveidziai_spKokį didžiausią nuotykį esi patyręs?
Prieš daug metų išėjau iš darbo, pardaviau automobilį ir nusipirkau laivo, plaukusio į Angliją, bilietą. Iki tol man nebuvo kilęs noras palikti savo šalį. Neturėjau Anglijoje suplanavęs darbo. Neturėjau ir darbo leidimo, o ir pinigų – ne itin daug. Ten nukakus darbo paieškos užtruko tris mėnesius. Tačiau aš juk iškeliavau paskui jauną merginą, kurią buvau įsimylėjęs. Nusekiau paskui ją per visą pasaulį ir mes susituokėme praėjus dviem savaitėms po mano atvykimo į Londoną.
Mes vis dar susituokę.

Kur tu gimei ir užaugai?
Gimiau Veiverlyje, o užaugau Klovelyje, Sidnėjaus priemiestyje, Australijoje. Gyvenome maždaug už pusantro kilometro nuo paplūdimio.

Kiek vaikų bei anūkų turi?
Turiu tris vaikus: Katy (kurią vadiname ir Kitty), Penny ir Michaelą. Turiu keturis anūkus – Penny augina tris berniukus, o Michaelas vieną. Jie puikiai sutaria tarpusavyje.

Ar vaikystėje rašydavai arba pasakodavai istorijas? Kuo norėjai būti užaugęs?
Taip, žinoma. Mano ankstyviausias rašymo prisiminimas yra iš penktos klasės, kai anglų kalbos pamokoje užduodavo rašinius ir aš rašydavau nuotykių istorijas.
Visada norėjau būti rašytoju, tačiau nemaniau, kad iš šios veiklos galima pragyventi, todėl iš pradžių dirbau tekstų kūrėju reklamos srityje.

Parengta pagal: https://www.penguin.com.au/qa/27-john-flanagan-faqs
Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė