Pilotai tobulėja ir skaitydami knygas

Rokas pilotuoja oro balioną, Juozas – lėktuvą. Gal kai mes žiūrime į dangų ir matome skrendantį lėktuvą ar oro balioną, juose skrenda būtent šie pilotai? Būdami maži, matyt, dažnas pasvajojame, kad skraidysime, o šiems vaikinams pavyko savo svajonę įgyvendinti. Kas juos labiausiai žavi šiame darbe? Ko reikia norint tapti pilotu? Ar įmanoma pilotuojant skaityti knygas? Į šiuos klausimus atsakė Rokas Kostiuškevičius (Pasaulio jaunimo oro balionų sporto čempionas) ir Juozas Raudys (pilotuojantis keleivinius Small Planet Airlines lėktuvus).

dav

J. Raudžio asmeninio albumo nuotrauka

Ar prisimenate, kuo būdamas mažas svajojote tapti?

Juozas: Taip, didelės mašinos, sunkvežimio vairuotoju. Vėliau inžinieriumi, o galiausiai pilotu.

Rokas: Neprisimenu, apie ką svajojau, bet niekada nebuvo klausimo, ar aš, kaip ir mano tėvas, būsiu oro baliono pilotu, ar ne. Visi tiksliai žinojo, kad aš skraidysiu.

Kokį skraidantį objektą pilotuojate? Ar jis jus pasirinko, ar jūs jį?

Juozas: Keleivinį lėktuvą Airbus A320. Aš pasirinkau šį lėktuvą, o jis mane 😊

Rokas: Mano nuomone, mes abu vienas kito laukėme, kol man sueis 16 metų ir galėsiu pradėt laikytis licenziją.

Ar prisimenate savo pirmąjį skrydį, koks jis buvo?

dav

J. Raudžio nuotrauka

Juozas: Prisimenu savo pirmą savarankišką skrydį, jo metu nebuvo jokios baimės ar pergyvenimų, tik didžiulė koncentracija viską padaryti taip, kaip priklauso.

Rokas: Prisimenu, nes jis buvo gana įsimintinas. Man buvo 6–7 metai ir tuo metu mano tėvas mokėsi skraidyti, taigi skridome trise – aš, tėvas ir instruktorius. Buvo stiprus vėjas, o tėvas dar tik mokėsi, tai kai leidomės, trenkėmės taip stipriai, kad aš iškritau iš krepšio. O balioną toliau vėjas nuvilko kokius 100 metrų, kol jis sustojo. Vėjas tikrai buvo stiprus. Po to pilnas ašarų ėjau link baliono ir rinkau visus iškritusius prietaisus pakeliui. Po to skrydžio tėtis sakė, kad artyn prie oro baliono nėjau kokius porą metų.

Ko reikia norint tapti lėktuvo ar oro baliono pilotu?

Juozas: Daug noro, geros sveikatos, teisingo mąstymo, nusiteikimo ir šiek tiek sėkmės.

rokas

R. Kostiuškevičiaus nuotrauka

Rokas: Reikia daug dirbti. Kad ir kaip smagu būtų skraidyti, reikia daug mokytis ir tikrai ne visada tai yra smagu. Turi išlaikyti daug egzaminų, įvaldyti balioną kartu su instruktoriumi ir tik tada, maždaug po visų metų, nuo kada pradedi mokytis, būni pasiruošęs išlaikyti piloto licenziją.

Ar sunkus šis darbas? Kuo taip ir kuo ne?

Juozas: Būna labai sunkių ir ilgų dienų. Būna sunkių skrydžių dėl įvairių apribojimų, oro sąlygų ir pan. Tačiau visus sunkumus atperka skraidymas gražiomis, saulėtomis dienomis, kuomet galima mėgautis pasaulio vaizdais.

Rokas: Tai didžiulė atsakomybė, nes visgi balionas nėra automobilis – jei važiuojant kas nutiks, tai sustosi kelkraštyje ir palauksi, kol atvyks pagalba. Esi ore ir esi atsakingas už didžiulį balioną virš galvos, o dar svarbiau – už visus keleivius, kurie tavim pasitiki. Taip pat tenka keltis labai anksti ryte, to aš tikrai nemėgstu, bet viską atperka žmonių šypsenos ir tas nepapasakojamas jausmas, kai esi danguje virš kasdienybės.

Kas Jus labiausiai žavi šiame darbe?

19275042_1149763598461231_4050658100700673356_n

R. Kostiuškevičiaus asmeninio albumo nuotrauka

Juozas: Nuolatinis judėjimas ir privalomas tobulėjimas savo srityje.

Rokas: Tenka susipažinti su labai skirtingais žmonėmis. Kiekvienas skrydis yra šventė, kurią išgyveni vis su naujais žmonėmis.

Kodėl jums patinka skraidyti?

Juozas: Dėl savotiško laisvės ir nepriklausomybės pojūčio. Taip pat dėl bendravimo su skraidančiais kolegomis.

Rokas: Vieni išreiškia save piešdami, kiti – dainuodami, dar kiti – žaisdami futbolą, o aš – skraidydamas.

Kokia šalis, į kurią skridote, paliko didžiausią įspūdį?

Juozas: Dažniausiai matome tik šalių oro uostus, tai didelių įspūdžių ten nebūna. Keliaujant darbo metu teko aplankyti Vietnamą, taip pat patiko Italija.

Rokas: Pradedi vertinti, ko gero, tik apskraidęs visą pasaulį. Teko skristi virš 6 pasaulio žemynų. Visgi nieko nėra geriau, nei skristi virš Lietuvos.

dav

J. Raudžio asmeninio albumo nuotrauka

Ar tikrai skraidyti yra saugiau nei važiuoti automobiliu?

Juozas: Žymiai saugiau, išskyrus tada, kai lėktuvas patenka į avariją 😉

Rokas: Žinoma! Nieks neskraido išgėręs ir neskraido kalbėdamas telefonu.

Ar būtų įmanoma pilotuojant lėktuvą ar oro balioną dar ir knygas paskaityti?

Juozas: Kuomet lėktuvo pilotavimas patikimas autopilotui, o pilotai tik prižiūri situaciją ir sistemas, įmanoma paskaityti knygą. Tačiau dažniausiai užsiimama skrydžio dokumentacijos pildymu.

Rokas: Niekaip.

Ar apskritai mėgstate skaityti? Kokias knygas skaitote?

Juozas:  Mėgstu, dažniausiai skaitau su aviacija, technika, investavimu ir ekonomika susijusias knygas. Labai retai grožinę literatūrą.

Rokas: Labai daug skaitau. Elektronines ir audioknygas, kurios man padeda tobulėti kaip žmogui ir kaip profesionaliam pilotui.

Ko palinkėtumėte vaikams ir paaugliams, dažnai žiūrintiems į dangų ir mojuojantiems lėktuvams ir oro balionams?

Juozas: Palinkėčiau patikėti savimi ir patikėti, jog įmanoma viskas.

Rokas: Lėktuvai jūsų, ko gero, nespėja pamatyti, tai dažniau mojuokite oro balionams. Mes jus ir matom, ir girdim, jeigu nesame per aukštai. :)

Ačiū už pokalbį!

 

 

 

Reklama

Keturių dailininkių kurti porceliano puodeliai kuria gėrimo magiją

Sigutė Ach, Tania Rex, Vilija Kvieskaitė ir Raminta Jogminaitė – dailininkės, kurių piešiniai puošia naująją „Nieko rimto“ porcelianinių puodelių kolekciją. Apie porcelianą, piešimą, kavos ir arbatos gėrimo magiją kalbamės su įkvepiančiomis ir žaismingomis dailininkėmis.

DSC_0672+

Koks vaizdinys jums išnyra prieš akis, kai išgirstate sakant „kavos ar arbatos puodelis“?

Sigutė Ach: Žiūrint, kokios kavos ir kokios arbatos. Stiprus lašas espresso ar didelė latė. Juoda arbata su citrina ar kolekcinis kinų ulongas? Abu gėrimai turi didžiulę istoriją, ritualus ir indus. Skaitydama šį klausimą renkuosi variantą „Klasikinė popiečio kava su mielu žmogumi ir pusvalandžiu laiko“, tad ant stalo – du spalvingi vidutinio dydžio porcelianiniai puodeliai ir kas nors skanaus.

Tania Rex: Tai ankstyvas rytas, kai namiškiai dar miega, kai namie dar tylu ir ramu, o aš jau pradedu savo dieną. Virtuvėje prie lango gurkšnoju kavą ir dėlioju šios dienos darbus.

DSC_0640+Vilija Kvieskaitė: Pirmiausia gal ne vaizdinys, bet kvapas. O tada ir vaizdas, garuojantys puodeliai ant nedidelio apvalaus stalelio.

Raminta Jogminaitė: Ankstus rytas, saulė brėkšta, fone groja rami muzika. Su kiekvienu kavos gurkšniu mintys darosi skaidresnės, o nuotaika pakilesnė. Su paskutiniuoju gurkšniu atsistoji ir tari sau: „Šiandien bus nuostabi diena.“

Ar žinote, kokia yra porcelianinio puodelio atsiradimo istorija? O jeigu reikėtų ją sukurti, kokia ji būtų pagal jus?

Sigutė Ach: Su porcelianu viskas tobula nuo pat pradžių – jis toks gimė. Tolimoje Kinijoje buvo rastas žemėje ir prijaukintas ugnimi. Jis vertas visų apie jį sukurtų legendų.

Tania Rex: Tikriausiai pirmąjį porcelianinį puodelį išžiedė beviltiškai aukštuomenės damą įsimylėjęs jaunuolis puodžius, kuris norėdamas gauti damos palankumą padovanojo jai lengvą, baltą ir grakštų, kaip ji pati, puodelį. Gal iš tikrųjų buvo ir ne taip, bet mane tokia istorija visai įtikintų.

Ką mieliau geriate: kavą, arbatą ar kakavą? Gal skiriasi šių gėrimų gėrimas pagal dienos metą ar metų laikus?

DSC_0038

Sigutė Ach: Ryte stiprią kavą, vakare – žolynų arbatą. Kiekvieną kartą tai – maži burtai. Aš tikiu, kad ruošiant gėrimą svarbu viskas – vanduo, augalas, žmogus, vieta ir laikas.

Tania Rex: Aš tiesiog dievinu juodą kavą. Tai mano pats mėgstamiausias gėrimas. Kai kas nors man būnant svečiuose paklausia: „Gal norėtum kavos?“, atsakau: „Visada!“ O ir savo ryto bei darbo prie iliustracijų neįsivaizduoju be kvapnios kavos puodelio.

Vilija Kvieskaitė: Man visi gėrimai patinka. Gal kakava yra toks žiemiškas ir kalėdinis gėrimas, ypač su kalnu grietinėlės. Kava labiau asocijuojasi su darbine aplinka, o arbata kiekvienai dienai ir progai.

Ar galima pagal žmogaus mylimiausią puodelį spręsti apie žmogų, koks jis yra?

Sigutė Ach: Galima bandyti spręsti ir tikrai labai įdomu tą daryti, bet teisingą atsakymą kažin ar gausime. Žmogus – sudėtingas, nepaprastas ir dažnai turi kelis mylimiausius puodelius, nepanašius vienas į kitą. Pavyzdžiui, jei puodelis storasienis, sunkus ir talpus. Gal jį renkasi stačiokas, ūkiškas žmogus? O gal labai trapus, jautrus žmogus, kuriam toks kapitališkas indas suteikia saugumo, stabilumo pojūtį. Ne kartą esu mačiusi didelių gabaritų žmones su trapaus porceliano mažyčiais indais rankose…

Tania Rex: Puodelis, iš kurio kasdien geri kavą ar arbatą, yra tarsi asmeninis aksesuaras. Man patinka gražūs daiktai, estetiškos smulkmenos, todėl dažnai keičiu savo puodelius. Nes iš gražaus ir naujo puodelio gerti dar smagiau!

Ar turite savo mėgstamą kavos ar arbatos gėrimo ritualą? Koks jis?

Sigutė Ach: Saulei leidžiantis užsiplikau kiniško ulongo į plonytį, kartais visiškai skaidrų puodelį ir pastatau jį vėsti taip, kad matyčiau, kaip saulės šviesa po truputį išeina. Tai gilios ramybės akimirkos. Vos keletą kartų per metus pavyksta taip pabūti, bet tai užpildo ilgam.

Tania Rex: Neįsivaizduoju darbo dienos be kavos. Visada prieš prisėsdama prie kompiuterio pirmiausiai užsiplikau kavos. Tada su pirmais gurkšniais ateina ir įkvėpimas.

DSC_0250 copy+

Vilija Kvieskaitė: Man patinka ritualas, kai arbatos ar kavos puodelis paskanina ir papildo įdomų pokalbį.

Raminta Jogminaitė: Mano ritualas susideda iš trijų dalykų: ramios muzikos, knygos ir, žinoma, kavos. Prieš pasineriant į dienos darbus, tiesiog privalu bent pusvalandį skirti savotiškai meditacijai: susitelkti, kažkam mintimis padėkoti ir teigiamai nusiteikti viskam, ką diena yra paruošusi.

Iš kokio puodelio dažniausiai geriate kavą ar arbatą?

Sigutė Ach: Jei rytas šiltas, iš atviro, kaip dubenėlis. Jei šalta – iš storasienio ir ryškiai dekoruoto. Ir visad – iš porcelianinio. Man patinka matyti, kaip bundanti šviesa persišviečia puodelio sienelėse.

Tania Rex: Turiu porą savo mėgstamų puodelių. Vienas skirtas kavai, jis mažesnis, kitas – didelis „poniškas“ puodelis, skirtas arbatai su pienu. Šiandien – tai pilkšvų atspalvių puodeliai su gėlių ornamentais.

DSC_0312Ar tiesa, kad geriant gėrimą iš mėgstamo puodelio ir gėrimas tampa skanesnis? Kaip manote, kodėl taip atsitinka?

Sigutė Ach: Tai labai senas žmonijos atradimas. Ne veltui ritualiniams indams, karališkoms taurėms, kvepalams, vaistams ir kitokiems svarbiems skysčiams buvo ieškoma ypatingos formos. Kaip ir pastatams ar svarbiems, turinį transliuojantiems papuošalams. Forma turi jėgą įkūnyti tai, kas nematoma, subtilu. Harmoninga forma perduos savo kokybę tam, kas joje yra. Tai sakralios geometrijos, kurios daug pavyzdžių turime sakralioje architektūroje, poveikis. O indas – mažoji architektūra. Iš mylimo indo geriant, gėrimas ne tik skanesnis, jis gydantis, atkuriantis, saugantis. Tai labiausiai prieinam magija. Burtai be burtų.

Tania Rex: Tikrai taip. Nes kavos gėrimas – tai ritualas. Ir čia kiekviena smulkmena svarbi.

Vilija Kvieskaitė: Tiesa. Man atrodo, taip gali nutikti ne vien su puodeliais. Taip tiesiog jaukiau.

Raminta Jogminaitė: Tikra tiesa. Net kai keliauju, vienas iš būtinų daiktų, kurį imuosi su savimi, yra puodelis. Manau, taip yra dėl to, kad su tam tikrais daiktais, kurie mums yra gražūs ar tiesiog patinka, laikui bėgant tampame lyg draugai, imame su jais sieti teigiamas emocijas ir prisirišame prie jų.

Puodelis_Vilijos Kvieskaites

Visos turite patirties kuriant knygas, atvirukus, darbo knygas. Kuo sunkiau, lengviau ar įdomiau kurti piešinius puodeliams?

Sigutė Ach: Piešinys ant puodelio – tūrinis, tai jau ne popieriaus lapelis, kuris atsiveria žiūrovui visas vienu metu. Tai tarsi maža scena, kurioje išdėliotas veiksmas atsiskleis žmogaus delnuose, kai jis sukios puodelį delnuose. Buvo smagu pasinaudoti tokia karuselės kompozicija ir sukurti vieną herojų vienoje pusėje, o kitą – kitoje. Arba vienoje pusėje rudenį, kitoje – pavasarį.

Tania Rex: Kurti puodelį nėra sunkiau ar lengviau nei, pvz., atviruką. Vienintelis skirtumas, kad tai trimatis objektas, tad turi gerai apmąstyti piešinį, kad puodelis gražiai atrodytų iš visų pusių.

Vilija Kvieskaitė: Labai įdomu pamatyti savo iliustracijas ne ant popieriaus, o ant tūrinio objekto. Tai dekoruojant puodelius ir galvoju apie tai, iš kurios pusės geriausiai matosi iliustracija, kokiu kampu žmogus matys puodelį laikydamas jį už rankenėlės ir panašiai.

Ar galima skirstyti puodelius į rudeninius, žieminius, vasarinius ir pavasarinius?

Sigutė Ach: Manyčiau, juos galima skirstyti ir į daug daugiau rūšių. Pavyzdžiui, į puodelį, kai esu laiminga, arba į puodelį, kai smagu murkti. Arba į puodelį, iš kurio geriu laimėjimo kavą. Tiesa ta, kad visai neaišku, kas bus pavaizduota ant puodelių, nes piešinį pasirenkame širdimi, o vėliau sukuriame tam prasmę. Tad žaliais katinėliais puoštas gali būti ir pavasario puodelis, ir žiemos, kai to žalumo labai norisi.

Kokiems žmonėms skirti jūsų kurti puodeliai?

DSC_0532

Sigutė Ach: Mano visa kūryba labai „niekorimtiška“, tad, matyt, mano puodeliai džiugins spalvas, jaukumą, juokingus personažus mėgstančius žmones.

Tania Rex: Visada prieš pradėdama iliustraciją, nesvarbu, ar tai atvirukas, ar puodelis, stengiuosi įsivaizduoti žmogų, kuriam ji bus skirta. Mano naujasis puodelis tarsi pratęsimas „damų kolekcijos“, kurią kūriau specialiai „Nieko rimto“. Tad jis, kaip ir pirmasis, labiausiai skirtas romantiškai asmenybei, moteriai, mėgstančiai jaukiais vakarais skaityti knygą, puoštis ilgomis suknelėmis, eiti į pasimatymus, gauti gėlių iš mylimo žmogaus ir… gerti skanią, kvapnią kavą.

Vilija Kvieskaitė: Manau, kad žaismingiems, keliaujantiems (nemažai puodelių iš kolekcijos skirti neštis kartu su savimi), žaidžiantiems.

Raminta Jogminaitė: Žmonėms, mylintiems Vilnių. Tiems, kurie grožisi šiuo miestu ir jaučiasi laimingi čia gyvendami. Juk mes visi savaip tampame šio gražaus miesto dalimi: su savo šypsenomis, gera nuotaika, pagarba miesto aplinkai.

Ačiū!

Sigutės Ach personažai atgijo Lietuvos monetų kalyklos medalionuose

Nuo šiol Sigutės Ach personažus bus galima rasti ir medalionų pavidalu. Lietuvos monetų kalykla liepos mėnesį išleido tris žalvarinius auksuotus medalionus ir vieną sidabrinį. Šia proga menininkė pasidalino mintimis, kam skiria medalionus, kur slypi talismanų galia ir ką ji žada nuveikti per paskutinį vasaros mėnesį.

Sigute su karvytemisJūsų kūrinių kraitį papildė dar vieni – medalionai. Kuo jų kūrimas skyrėsi nuo atvirukų piešimo ar knygų iliustravimo?

Šie medalionai – neeiliniai aksesuarai, kuriuos pagal mano piešinius kūrė Lietuvos monetų kalyklos metalo plastikos meistrai. Todėl, nors iš mano pusės tereikėjo kokybiško piešinio, jaučiuos išmėginusi kažką nepaprasto. Mane sužavėjo galimybė savo personažus pamatyti kaip papuošalus. Dabar, matydama rezultatą, esu maloniai nustebinta gražiu ir kokybišku darbo atlikimu, skoningu medžiagų parinkimu, dailiu įpakavimu. Džiaugiuosi, kad šie mažo tiražo medalionai jau gali apsigyventi arti žmonių širdžių.

Ar Karvytė, Avelė ir Švelnukas buvo kurti galvojant apie konkrečius žmones? Galbūt Švelnukas labiau tiktų žmonėms, pasiilgusiems jaukumo, o karvytė – šėlionių?

Medalionų puošimui išrinkome mano „pačius pačiausius“ herojus: avelę, švelnuką, karvytę ir angelėlį. Jie mano kūryboje pasirodo nuolat, tarsi visos mano nerimtos filosofijos leitmotyvas.

Karvytė – linksma, kūrybiška, pakylėta. Ji simbolizuoja subtilių dalykų įkūnijimą. Ne veltui ji – leidyklos „Nieko rimto“ simbolis. Tekstas, gimstantis rašytojo vaizduotėje, tampa apčiuopiamu knygos puslapiuose ir įgauna jėgą keisti pasaulį. Šį medalioną skiriu linksmiesiems kūrėjams.

LMK_Sigute-Ach_FB-karusele_1080x1080_4

Lietuvos monetų kalyklos nuotrauka

Švelnukas – tai dovana tam, kam reikia švelnumo. Arba jo yra labai daug širdy ir atėjo laikas dalintis. Tai itin jautri ir nuoširdi būtybė, lydinti mane nuo pat kūrybinio kelio pradžios.

Avelė taip pat ganosi mano kūrybos pievose seniai. Perskaičius „Mažąjį princą“ susižavėjau jo prašymu nupiešti avį ir piešiau visokias aveles. Žinoma, jos netiko, be to, princas savąją Avelę jau turėjo dėželėje su skylute. Tad manosios liko man. Jos su sparnais ir, manau, tiktų tiems, kas vaikšto pasakų pievomis.

O kas labiausiai džiaugtųsi gavęs Angelo medalioną?

Angelas mano kūryboje labai žmogiškas. Galima sakyti, kad tai – sparnuotumo būsenos simbolis. Atvirumas stebuklui, tarsi būtum atidaręs širdies kambarėlio langą į devynis pavasarius.

Ar tikite talismanų galia? Galbūt turite savo talismaną, nešantį Jums laimę?

Talismanais kaip daiktais nelabai tikiu, bet tikiu žodžio ir veiksmo galia. Ir jei su meile draugas man įteikia akmenėlį, nešioju jį kišenėje metų metus, jausdama, kad esu saugoma, mylima.

Tas pats ir su šiais gražiais medalionais. Jie – indai, į kuriuos reikia įpilti nuoširdų meilės turinį.

Jūsų palinkėjimas prie medalionų – kad jaukumo ir gyvenimo džiaugsmo širdis pripildytų sparnuotos būtybės. Kokie maži dienos džiaugsmai pripildo laimės Jūsų širdį?

Laimės nebeieškau, kažkada ją nusipiešiau. Ji lyg paukštė susisuko lizdą širdy ir kartais gieda. O aš stengiuos gyvent taip, kad laimės paukštelis gerai jaustųsi. Rytais nusišypsau, išgeriu kavos, paskaitau mėgstamą knygą. O vasarą gyvenu kaime ir būna dienų, kai pati jaučiuosi esanti laimės paukšteliu.

Karvytė.jpgKas dar turėtų nutikti šią vasarą, kad galėtumėte rudenį sakyti, kad ši vasara buvo tokia, apie kurią svajoti galima?

Iki rudens liko rugpjūtis, o tai reiškia, kad ims kristi obuoliai ir žvaigždės, soduose apsigyvens tyla, nes išsiperėję paukšteliai nebečiulba pavasario giesmių. Atslinks minkšti rūkai ir taip saldžiai gnybtelės širdį švelnus ilgesys kažko… ko? Gal amžinybės, gal namuose kepamo obuolių pyrago. Aš žinau, kad bus ir tas, ir tas. Kaip visad, optimistiškai tikiuos, kad pyragas bus pirmiau.

Kava ir puodelis. Ar svarbu, kokį pasirinksite?

Sunkiai įsivaizduojame rytą be kvapnios kavos ar arbatos puodelio. Tai tampa kasdieniu ritualu. Indas, iš kurio geriame, mūsų dėmesį patraukia tik tada, kai kažkas su juo negerai. Tačiau, matydami išskirtinės spalvos, formos ar ypatingo dydžio puodelį parduotuvės vitrinoje, paprastai sustojame. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad gražus puodelis – dar ne viskas. Kavos indo forma turėtų būti funkcionali ir tinkama būtent tos rūšies gėrimui, jeigu iš tiesų norime kokybiško kavos gėrimo ritualo. Skirtingi kavos ruošimo ekspertai Vilniuje akcentuoja šiek tiek skirtingus dalykus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Ar turi įtakos kavos gėrimo kokybei tai, kokiuose induose ji patiekiama?

 Huracan Cafe:

Kavos gėrimo kokybei įtakos daugiau turi barista, kaip jis tą gėrimą ruošia, kaip įpila… Pats indas subjektyvu – vienam patinka siauri, kitam platūs, plonasieniai, storasieniai, stiklas ar porcelianas… Kiekvienoje įstaigoje yra žmogus, kuris nusprendžia, koks tas indas turi būti, ir tas, kas nusprendžia, gali pasakyti, kad tokie indai ir yra puikiausi.

Mano nuomone, teisingiausias indas yra toks, kuris gerai palaiko gėrimo temperatūrą, malonus lūpoms, t. y. be faktūros ir su storoka sienele… Kavai su pienu geriau į gylį nei į plotį, o juodai ar brew kavai – platesnis, nes jame geriau atsiskleidžia kavos kvapai ir skoniai.

StrangeLove Coffee:

Bet kokio gėrimo kokybė visų pirma priklauso nuo jo ingredientų ir paruošimo profesionalumo. Jei indo kokybė daro įtaką gėrimo ingredientų kokybei, tuomet, be abejonės, indas padarys įtaką ir pačiam gėrimui. Toks klausimas dažniausiai gali kilti lyginant kavą išsinešti popieriniuose puodeliuose ir gerti ją iš klasikinių keraminių puodelių. Jei kalbame apie aukščiausio lygio kavos kokybę ir profesionalumą ją ruošiant, tuomet būtent tam skirtų specializuotų indų pasirinkimas yra estetinis žaidimas, kuris priklausomai nuo receptų ir konceptų padeda vienaip ar kitaip atskleisti kavos skonį.

Ar skirtingai kavai pateikti reikalingi skirtingi indai (dauguma težino espresso, capuccino puodelius, galbūt yra daugiau)?

Huracan Cafe:

Indai nebūtinai turi būti skirtingi, skirtis turi tūriai, priklausomai nuo gėrimo technologijos. Espresso ar juodos kavos indas turi būti apie 50 % talpesnis už pačio skysčio tūrį, kad būtų patogu nešti, liktų vietos ir aromatui. O nepilnas indas kavai su pienu nėra gerai.

StrangeLove Coffee:

Indų variantai tik patvirtina tų pačių gėrimų receptų ir jų pateikimo įvairovę. Kalbant apie klasikinius ir populiariuosius gėrimus – taip, jie turi atitinkamus skirtingus indus ir net jeigu šiuolaikinėje kavos kultūroje kavos meniu yra ženkliai išsiplėtęs ir praradęs aiškias ribas, vis vien galima išskirti kelias kategorijas, į kurias suskirstomi visi kavos gėrimai: espresso, cappuccino, latte ir kokteiliai. Bet tai galioja tik jei kalbame apie klasikinį kavos pateikimą, o ne kavą išsinešti.

Kokią svarbą lietuvis, pirkdamas kavą, teikia estetinei jos išvaizdai? Ar išreiškia pastabas, jeigu, jo nuomone, gėrimas atrodo ne taip estetiškai, kaip buvo tikimasi?

StrangeLove Coffee:

Svarbiausia, kad gėrimo serviravimas būtų švariame puodelyje, tuomet jokių klausimų neiškyla. Lengviau yra nustebinti gražiai paruošta kava. Žmonės dažniau linkę išreikšti pozityvias pastabas apie estetišką (ypač pieniškų) kavų paruošimą, nes dauguma dar net nesitiki, kad kavos ruošimas gali būti toks profesionalus ir net meniškas. Kalbant atvirai, dažnam lietuviui (ir šiaip, pasaulio žmogui) egzistuoja tik dvi kavos – juoda ir su pienu. Ne kavos profesionalui netgi jos abi dažnai atrodo panašiai, taigi klausimas dėl estetinio įsivaizdavimo neatitikimo irgi nekyla. Ilgas kelias mums dar iki tokių kavos kultūros miestų kaip Londonas ar Melburnas.

Gal pasidalintumėte gudrybėmis, padedančiomis susikurti tobulą kavos gėrimo ritualą namų sąlygomis?

StrangeLove Coffee:

Mūsų manymu ir pačių patyrimu, geriausiai kavos ritualą namie sukuria investavimas į rankinį kavos malūną ir kokybiškas šviežias kavos pupeles. Net jei norėsite kiekvieną rytą paprastų paprasčiausiai plikyti kavą puoduke, turėsite skirti papildomas 1–2 minutes tą kavą šviežiai susimalti. Papildomos pastangos visuomet sukuria papildomą pasitenkinimą. Kitas svarbus dalykas – kad kavos pupelės tikrai būtų šviežios ir vanduo, skirtas plikyti kavai, nebūtų verdantis. Jei tik norėsis konkrečių patarimų, kaip ir į ką atkreipti dėmesį ruošiant kavą namuose – užsukite pas mus, visuomet padėsime.

Ekspertai teigia, kad svarbiausia geriant kavą namuose – dėmesys smulkmenoms. Espresso, latte, capuccino ar kitokios kavos mėgėjai turėtų kavai rinktis skirtingo dydžio ir formos puodelius, pačią kavą ar kavos pupeles pirkti atsakingai. Tokiu būdu bus sukurtas tobulas kavos gėrimo ritualas tiesiog namuose. Visokio tipo kavai tinkančius ir išskirtinio dizaino puodelius siūlo leidykla „Nieko rimto“. Papuošti garsių dailininkų piešiniais, skirtingų dydžių ir formų, skirti ne tik kavai gerti namuose, tačiau ir išsinešti – kavos indai, atitinkantys skirtingų žmonių skirtingus poreikius.

Ką spalvotose užrašinėse pasižymi dailininkės?

 

Gyvenimas pilnas įdomių dalykų, kuriuos norisi atsiminti ilgai ilgai. Užsirašyti įkvepiančią knygos citatą, braškių pyrago receptą, idėją, ką padovanoti mamai, o gal net ką tik galvon šovusį dialogą istorijai, kurią pradėsi rašyti vakare. O kartais norisi ir piešti – galbūt draugo portretą, galbūt fantastinį gyvūną ar tą nuostabų medį, kurį pamatei parke. Tam visada pravers daili užrašinė ar bloknotas.

O kur eskizus piešia ir svarbius dalykus užsirašo dailininkės, kurios tuos nuostabius bloknotus kuria? Geriausias būdas sužinoti – paklausti.

Sigutė Ach

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Visur, kur tik įmanoma, nes esu besiblaškanti ir nuolat veikianti viską vienu metu. Popieriaus lapeliais dažnai nuklotas darbo stalas, pilna rankinė, automobilis ir net yra medinis padėklas, pilnutėlis užrašų, pasižymėjimų, eskizų, šiaip piešinėlių ir citatų.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Na, tai būtini gyvenime dalykai. Jie man primena knygas, kuriose gali pats būti herojumi, rašytoju ir skaitytoju vienu metu.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Nors gausiai išpuošiu savo kūrybos bloknotus, pati mėgstu storus, gero popieriaus ir be jokių dekoravimų, nes neužilgo pripiešiu ir prirašau iki pakraščių. Viršeliai gali būti dekoruoti, bet subtiliai.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Tai linksmiems ir romantiškiems užrašams tinkantys lapeliai, mano gyvenime – tai laiškeliai mane supantiems. Pvz.: nepirk bandelių, nes šiandien važiuosiu pro kepyklėlę ir ką nors parvešiu, ikiiiii… :)

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Nes jokia elektroninė erdvė negali atkartoti jausmo, kai paprastu pieštuku brauki per popierių, pieši ar kuri tekstą.

Vilija Kvieskaitė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?

Kaupiu dviejų tipų informaciją, kurią noriu atsiminti – tekstinę ir vizualią. Svarbius įvykius ir dalykus pasižymiu darbo kalendoriuje, o eskizus ir mintis pasipaišau bloknote baltais lapais. Kartais šios informacijos susipina tarpusavyje.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Popieriniai bloknotai man patinka dėl savo funkcionalumo – gali spontaniškai į juos piešti, rašyti, išplėšti lapą ir išlankstyt laivelį, įsimesti svarbų popierėlį. Patinka praėjus nemažam laiko tarpui peržvelgti, ką esu prirašius. Įdomių dalykų galima atrasti.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka minimaliai dekoruoti bloknotai. Kartais gerai atrasti jame kokį paveikslėlį ar motyvuojančią frazę, kai pačiai ūpo pritrūksta.

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Į darbo knygas, užrašų knygeles, bloknotus, mobilaus telefono atmintinę.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Manau, kad šiek tiek romantiškoms ir meniškoms asmenybėms būtina turėti savo bloknotą ir net ne vieną. Štai skambini susitarti dėl susitikimo ir besikalbant užsirašai datą, laiką, adresą, o jei pokalbis užtrunka, greta imi piešti ornamentukus ar figūrėles. Patogu, praktiška ir jauku. Be to, popieriniai bloknotai primena vaikystę ir paauglystę, kai nebuvo jokių atmintinių telefonuose, kai visas užduotis ir namų darbus užsirašydavome į sąsiuvinius. Kai turėdavome daug visokio dydžio užrašų knygelių, į kurias rašydavome adresus, sveikinimo tekstukus, perskaitytas knygas, matytus filmus, kelionių įspūdžius ir daugybę kitokių dalykėlių. Iki šiol turiu keletą tokių bloknotų išsaugojusi ir kartkartėm juos pavartau. Tai tarsi brangi praeities akimirkų mozaika.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka subtilūs, žaismingi, dekoruoti pastelinėmis spalvomis, tie, kuriuose nėra linijų ar langelių. Patinka ir kietu, ir minkštu viršeliu, su juostele viduje. Viršelyje turi būti nuotaikinga iliustracija ar nuotrauka. Tačiau turiu ir darbo knygų, kuriose languoti lapai labai praverčia – kaip ir mėnesių išklotinės, dienomis sudalinti plotai bei papildomi tušti puslapiai pastaboms užrašyti.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Viena iš mėgstamiausių užrašinių – ta, kurioje pasižymiu perskaitytas knygas, jų citatas. Užrašinėse susirašau kylančias kūrybines idėjas, darbo temų sąrašus, juos tobulinu, papildau, išbraukiu ir vėl perrašau. Turiu bloknotų, kuriuose susirašau savo pasižadėjimus, kituose – kelionių įspūdžius. Anksčiau su vaikais pildėme Nuotykių užrašines. Leisdavomės į žygį, kad ir 2–3 valandų trukmės. Tai, kas pakeliui sudomindavo, nustebindavo, fotografuodavome. O po to atsispausdinę nuotraukas jas klijuodavome į didelį bloknotą arba sąsiuvinį ir rašydavome joms komentarus. Taip atsirasdavo Žygio knyga, kurią labai miela pavartyti po keleto metų kokį nors jaukų žiemos vakarą.

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Ant popieriaus lapelių užrašinėje vyksta gyvas darbas. Juose lieka emocija, kurios niekada nepavyks užfiksuoti telefono atmintinėje.

Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“

 

 

Australų rašytoja Allison Tait – apie „Kartografo kronikas“, kūrybą ir tinklaraštininkų „draugus kompiuteryje“

Allison TaitAustralų rašytoja Allison Tait parašė įvairių žanrų kūrinių, daugiau nei 20 metų rašė žurnalams, laikraščiams. Jos knygą „Kartografo kronikos. Lenktynės iki pasaulio krašto“ jau išleido daug pasaulio leidyklų, tarp jų ir mes. Tai pirmoji trilogijos knyga, surinkusi nemažą šūsnį gerbėjų ne tik iš savo gimtosios šalies Australijos.

„Kartografo kronikos“ jau spėjo gauti daug puikių įvertinimų. Kaip jaučiatės, kai pirmoji jūsų parašyta knyga susilaukia tokios sėkmės?

Jaučiuosi maloniai sukrėsta tokio dėmesio. Kaip rašytoja, praleidžiu daug laiko viena – rašydama, svajodama, laukdama – tada sunčiu savo „kūdikėlį“ į pasaulį ir tikiuosi, kad viskas bus gerai. Kad pirmąją mano knygą priėmė išskėstomis rankomis, yra nuostabu.

Anksčiau galvojote, kad rašysite tik meilės romanus. Kaip pradėjote rašyti vaikams?

Pradėjau rašyti romantinius tekstus, nes tai man tuo metu atrodė tinkama. Kai ėmiau rašyti grožinius tekstus, dirbau įvairiuose moteriškuose žurnaluose (pvz. „Vogue Australia“ ir „Cleo“), todėl romantiniai tekstai su visomis griežtomis gairėmis ir tikslinėmis auditorijomis man pasirodė savaime suprantamas sprendimas.
Tačiau rašyti meilės romanus daug sunkiau nei atrodo. Mentorė man taktiškai pasiūlė praplėsti savo rašymo galimybes, nes, kaip pati minėjo, „aš turėjau, ką papasakoti“. Taigi ėmiau ir parašiau du romanus moterims. Vienas iš jų turėjo būti išleistas 2012-aisiais, tačiau dėl įvairių priežasčių jo leidyba sustojo.
Vis dar perrašinėju antrąjį romaną, nes rašymą sutrikdė pokalbis su sūnumi (jam dabar 10), kuris ir nuvedė „kartografo_kr_dKartografo kronikos“ trilogijos link. Kai gimsta idėja, nuo kurios net drebate, turite ją išpildyti (nesvarbu, net jei ta sritis jums nepažįstama). Taip ir padariau. Ir po trijų parašytų knygų vis dar jaučiuos puikiai, jog pradėjau.

Jūs gan aktyvi rašymo pasaulyje, ką jums suteikė laikas praleistas dirbant su tekstais, jų kūryba?

Įdomus klausimas, nes nelaikau savęs aktyvia rašymo pasaulio nare. Gyvenu pietiniame krante su savo šeima ir esu pakankamai toli nuo to pasaulio. Didžioji mano darbo dalis susidėjo iš laisvai samdomo rašytojo darbo (tai vis dar yra mano darbas), tinklaraščių rašymo, kitų rašytojų socialinių medijų prižiūrėjimo. Po metų tai pasikeis, tai labai jaudina.

Dar prieš pradedant rašyti knygą jau turėjote nemažą kiekį tinklaraščio sekėjų ir patirtį jame rašant. Kokią įtaką tai padarė jūsų knygų rašymui?

Aktyviausia esu internete. Mano tinklaraštis buvo puiki vieta, kur galėjau išreikšti save kaip rašytoją ir pasidalinti savo kelione į leidybą. Tinklaraščio pildymas man suteikė neįkainojamų galimybių susitikti su naujais autoriais ir kūrėjais. Jis padėjo sukaupti ir didelę grupę gerbėjų – palaikymas be galo svarbus rašytojui. Rašymas gan vienišas darbas ir, kai turi grupę žmonių, su kuriais gali kalbėtis ir naktimis, ir dienomis, tai labai palengvina darbą. Net jeigu jie „draugai kompiuteryje“, kaip mano sūnus mėgsta sakyti.
Dar vienas dalykas, kuriam pravertė tinklaraštis – atrasti savo unikalų balsą rašant grožinę literatūrą. Rašymas internete reikalauja intymaus tono, kurio žurnalams ir laikraščiams nereikia. Mano publicistinis balsas buvo jau seniai išlavintas ir nušlifuotas, tačiau tas intymusis, MANO balsas labai išlavėjo rašant tinklaraštį. Tikiu, kad mano knygos nuo to ŽYMIAI pagerėjo.

Ar turite patarimų rašytojams, norintiems kurti vaikams?

Nemanau, kad „Kartografo kronikas“ pradėjau rašyti kitaip, nei pradedu visus kitus tekstus. Viskas, kas svarbu kuriant suaugusiųjų literatūrą, svarbu ir kuriant knygas vaikams. Manau, kad daugeliu atvejų man pasisekė, nes visuomet šalia buvo būsimas skaitytojas, mano sūnus. Rašiau tokią istoriją, kokias mėgstame skaityti kartu. Rašiau taip, kaip man atrodė geriausia, ir rašyti buvo smagiau nei kada anksčiau.
Taigi manau, svarbiausi dalykai, kuriuos patartum pradedančiam rašytojui, visuomet tie patys:
• Daug skaitykite – nepasitikėkite vaikystėje skaitytų knygų prisiminimais, skaitykite tai, ką šiuo metu skaito vaikai;
• Daug rašykite – turite surasti savo balsą ir tai gali užtrukti.

Šaltinis:
http://www.nswwc.org.au/2014/12/interview-allison-tait-on-the-mapmaker-chronicles-race-to-the-end-of-the-world