7 dažniausiai užduodami klausimai populiariam rašytojui Johnui Flanaganui

John Flanagan_1Johanas Flanaganas yra visame pasaulyje minias gerbėjų pritraukiančių knygų serijų autorius. Kaip prasidėjo rašytojo kelias? Nuo noro sudominti sūnų knygomis. Šiandien Johno Flanagano knygų serijos ne tik sudomina, bet ir tampa daugelio paauglių kultiniai kūriniais. „Žvalgo mokinys“ bei „Brolija“ autorius Johnas Flanaganas atsako į populiariausius skaitytojų klausimus.

Kaip sugalvojai knygų seriją „Žvalgo mokinys“?
Kai mano sūnui Michaelui buvo maždaug dvylika metų, jis visai nemėgo skaityti. Taigi nusprendžiau parašyti jam kelias trumpas istorijas apie veikėją Vilį. Vilis iš tiesų buvo Michaelas. Maniau, kad tai sūnų sudomins, ir buvau teisus. Per penkis mėnesius parašiau dvidešimt tokių istorijų ir padėjau jas į šoną penkiolikai metų. Dukra Katy man pasakė, kad turėčiau tas istorijas paversti knyga. Knyga? Dabar „Žvalgo mokinio“ serijoje yra trylika knygų, o „Brolijos“ serijoje – septynios.

Kaip jautiesi žinodamas, kad pradėti skaityti padėjai daug daugiau vaikų, ne tik savo sūnui?
Į galvą iškart ateina žodis „dėkingas“. Niekada to nesitikėjau. Norėjau tiesiog palinksminti skaitytojus. Tai, kad daliai jų (ir, panašu, visai nemažai daliai) padėjau pamėgti knygas, leidžia man jaustis, jog padariau kažką iš tiesų vertingo. Per savo istorijas ir veikėjus aš pakeičiau žmonių gyvenimus. Man patinka šis faktas. Labai labai tuo didžiuojuosi.

zvalgo mokinys_priesistore 2_spKaip sugalvoji naujas istorijas?
Kartais sugalvoju vietą, kurioje noriu, kad mano veikėjai apsilankytų. Aštunta ir devinta „Žvalgo mokinio“ knygos taip ir atsirado („Klonmelio karaliai“ ir „Holtas pavojuje“ – red. past.). Lankiausi Airijoje ir pagalvojau: „Tai galėtų būti gera vieta“. Tada sugalvojau idėją apie apgaviką, vadovaujantį netikram religiniam kultui. Tokiu būdu prasidėjo ir dešimta knyga („Nihonijos imperatorius“ – red. past.). Norėjau sukurti istoriją, vykstančią šalyje, panašioje į Japoniją, kurioje mano sūnus Michaelas dabar ir gyvena. O būna, kad šauna idėja, pvz., kas būtų, jei pusiau skandas, pusiau araluenietis berniukas sukurtų naują, veiksmingesnę burę laivui? Iš tos idėjos išaugo visa „Brolijos“ istorija, kurioje pasakojama apie Skandijos jaunuolių treniravimo sistemą (brolijos sistemą) ir apie blogąjį piratą, pavogusį vertingą relikviją. Kuo daugiau istoriją planuoji, sugalvoji vis naujų idėjų, tuo sunkiau darosi prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.

brolija_smeklaveidziai_spKokį didžiausią nuotykį esi patyręs?
Prieš daug metų išėjau iš darbo, pardaviau automobilį ir nusipirkau laivo, plaukusio į Angliją, bilietą. Iki tol man nebuvo kilęs noras palikti savo šalį. Neturėjau Anglijoje suplanavęs darbo. Neturėjau ir darbo leidimo, o ir pinigų – ne itin daug. Ten nukakus darbo paieškos užtruko tris mėnesius. Tačiau aš juk iškeliavau paskui jauną merginą, kurią buvau įsimylėjęs. Nusekiau paskui ją per visą pasaulį ir mes susituokėme praėjus dviem savaitėms po mano atvykimo į Londoną.
Mes vis dar susituokę.

Kur tu gimei ir užaugai?
Gimiau Veiverlyje, o užaugau Klovelyje, Sidnėjaus priemiestyje, Australijoje. Gyvenome maždaug už pusantro kilometro nuo paplūdimio.

Kiek vaikų bei anūkų turi?
Turiu tris vaikus: Katy (kurią vadiname ir Kitty), Penny ir Michaelą. Turiu keturis anūkus – Penny augina tris berniukus, o Michaelas vieną. Jie puikiai sutaria tarpusavyje.

Ar vaikystėje rašydavai arba pasakodavai istorijas? Kuo norėjai būti užaugęs?
Taip, žinoma. Mano ankstyviausias rašymo prisiminimas yra iš penktos klasės, kai anglų kalbos pamokoje užduodavo rašinius ir aš rašydavau nuotykių istorijas.
Visada norėjau būti rašytoju, tačiau nemaniau, kad iš šios veiklos galima pragyventi, todėl iš pradžių dirbau tekstų kūrėju reklamos srityje.

Parengta pagal: https://www.penguin.com.au/qa/27-john-flanagan-faqs
Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Reklama

Mokytoja Agnė Dapkutė: „Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais“

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pradinių klasių mokytoja Agnė Dapkutė laukia vasaros ne todėl, kad jos metu nevyksta pamokos. Mokyti jai patinka ir tai vadina savo pašaukimu. Dar būdama maža, kai žaisdavo mokyklą, ji buvo mokytoja. Agnei Dapkutei vasara patinka, nes tuomet ji važiuoja į kaimą, prie jūros, į vaikų stovyklas. O ten smagu būti tarp vaikų ir džiaugtis gyvenimu. Kaip per jos mokytojavimo metus keitėsi mokymas ir mokymasis? Kuo domisi šiuolaikiniai mokiniai? Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni? Apie tai su pradinių klasių mokytoja ir pasikalbėjome.

Agne Dapkute_asmeninio albumo nuotrauka

Agnė Dapkutė. Asm. albumo nuotrauka

Kaip nusprendėte tapti mokytoja? Kodėl būtent pradinių klasių?
Taip, esu pradinių klasių vyresnioji mokytoja. Jau nuo vaikystės svajojau, kad užaugusi norėsiu būti mokytoja. Turiu jaunesnę sesę, su kuria dažnai žaisdavome namus ir mokyklą. Man labiausiai patikdavo mokytojos vaidmuo. Nuo mažens patikdavo mokyti sesę ir jos drauges.
Baigusi mokyklą, kai teko rinktis, ką noriu studijuoti: socialinę pedagogiką, verslo vadybą ar pradinių klasių pedagogiką, prisiminiau savo svajonę ir pasirinkau būti pradinių klasių mokytoja.

Koks metų laikas yra Jūsų mėgstamiausias? Ar laukiate vasaros (ar dėl to, kad bus šilta, ar kad nebus pamokų?)
Visi metų laikai turi savo žavesio. Ruduo gražiausias spalį, tviskantis visokiausiomis spalvomis. Žiema žavi, kai pasipuošia baltai ir spaudžia šaltukas. Pavasaris smagus, kai kalasi pirmi pumpurėliai ir galima, nusimetus sunkius žiemos rūbus, bėgti į lauką (šypsosi). Bet pats pats nuostabiausias metų laikas yra vasara! Jos laukiu labiausiai, nes galiu keliauti pas močiutę į kaimą, maudytis, degintis, lankyti draugus, važiuoti prie jūros, džiaugtis karštomis ir lietingomis dienomis. Vasara, smagu susitikti su vaikais stovyklose, tada pabūni vaiku ir supranti, kaip gera džiaugtis gyvenimu!

Esame linkę lyginti. Mums smalsu sužinoti kaip viskas keičiasi. Galvojant apie visus Jūsų mokytojavimo metus, kas keitėsi tame, kaip mokoma, kaip mokomasi, vaikų požiūryje į mokymąsi?
Dirbu mokykloje tik dvylika metų (tik, nes dauguma mokytojų dirba 25 ir daugiau), tad galiu įvardinti kelis pokyčius. Vaikai labai žingeidūs, jiems smalsu. Dabar matematikos ir lietuvių kalbos pamokose vaikai užduotis atlieka naudodamiesi informacinėmis technologijomis. Pasaulio pažinimo pamokose vaikai daug tyrinėja, analizuoja ir patys atlieka bandymus. Dabar yra labai daug įdomių edukacinių pamokų ne mokyklose, todėl dažnai pamokos vyksta Lietuvos pažinimo centre, Nacionaliniame ar Energetikos muziejuose, teatruose, kitose miesto erdvėse.

Ar būna, kad nepažįstantys Jūsų ir sužinoję, kad esate mokytoja, pradeda Jūsų atsiprašinėti už netaisyklingą kalbą?
Nėra buvę, kad reikėtų atsiprašinėti, bet būna, kad teiraujasi, kaip reikia parašyti kokį žodį. Džiugu, kad nebijo klausti (šypsosi).

_DSC0371

Kokie yra Jūsų mokiniai? Kuo jie domisi, kas jiems labiausiai patinka?
Mano mokiniai yra patys šauniausi! Šoka baletą ir dainuoja chore. Vaikai yra labai užimti, bet vis tiek atranda laiko žaidimams ir knygų skaitymui. Mano mokinukams labai patinka kurti ir organizuoti.

Ar šiuolaikiniai vaikai skaito? Ką jie labiausiai mėgsta skaityti?
Taip, tikrai daug vaikų skaito! Nors mokiniai labai užimti. Dažnai atrodo, kad laiko nėra, bet vaikai randa kada paskaityti. Skaito labai įvairias knygas. Daugelis yra skaitę J. K. Rowling knygas apie Harį Poterį. Labai mėgsta knygas, kuriose daug veiksmo, nuotykių ir fantastikos. Yra vaikų, kurie renkasi skaityti komiksus, pasakas.

Paikas funius_dTeko matyti vaiko komentarą, kad jis neskaito, nes ir taip jo dienotvarkė yra labai užimta. Kaip vaikams padėti rasti laiko skaitymui?
Laiko skaitymui visada yra, reikia tik labai norėti. Būna, kad vaikai pasirenka knygą, kuri ,,sunkiai skaitosi“, tada gali padėti tėveliai. Skaityti kartu su tėvais ar draugais smagiau. Iškart galima aptarti, drauge pasijuokti, padiskutuoti.

Ar visi turi pašaukimus? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės. Kaip rasti savo pašaukimą?
Manau, kad visi turi savo pašaukimą. Tik reikia pagalvoti, kas labiausiai tau patinka, kada jautiesi kaip ant sparnų, kada širdis džiaugiasi.

Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni?
Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais. Kartu žaisti, šėlti, skaityti, kalbėtis, suprasti, padėti, patarti, įkvėpti.

Ko palinkėtumėte vaikams ir knygų rašytojams?
Vaikams linkiu atrasti kuo daugiau laiko knygai, o rašytojams ir toliau nenustoti kurti nuostabų nuotykių, atradimų ir išbandymų pasaulį!

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė „Kartais su šeima reikia turėti laiko, kuomet nieko neveikiate“

Giedre Sujetaite Volungeviciene

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Vienoms šeimoms persikraustymas iš buto į butą yra natūralus procesas, kitoms – stresas ir nežinomybė. Vieni vaikai ateinančius į šį pasaulį mažesnius brolius ar seseris sutinka be galo džiaugsmingai, kiti – užsisklendžia savyje. Kaip tėvams nepasiklysti tarp begalės straipsnių, seminarų ir pamokymų, kaip auginti vaikus? Ką daryti, kuomet susiduriama su įvairiais sunkumais sprendžiant kasdienius šeimos gyvenimo klausimus? Atsakymus padėjo sužinoti Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė, vaikų darželio „Istorijų namai“ psichologė, VDU Švietimo akademijos doktorantė.

Šiuo metu yra begalės straipsnių, seminarų, kaip tėvams auginti vaikus, kad jie taptų savarankiški, sėkmingi ir kūrybingi. Kaip tėvams nepasiklysti tarp visų šių patarimų?
Pritariu, kad gyvename pilnoje informacijos aplinkoje, žinių visuomenėje. Tapome priklausomi nuo informacijos srauto – jei neperskaitome dienos naujienų, jaučiame trūkumą arba net atskirtį nuo žinių pasaulio. Deja, psichologai vis garsiau kalba, kad dideli informacijos kiekiai žmogui kelia įtampą, nerimą ar net panikos epizodus (pvz., kai nėra galimybės prieiti prie informacijos šaltinių ar socialinių tinklų).
Tėvams kyla rizika ne tik pasiklysti tarp daugybės nuomonių, madingų ar iššaukiančių antraščių, bet ir dėl to jaustis nepilnavertiškiems (pvz., manyti, kad nepakankamai lavinu, per mažai perku žaislų, o gal jau metas vesti savo dvimetį į būrelį?). Pati augindama dvi dukras laikausi taisyklės – mažiau yra daugiau. Keliu tikslą turėti nedaug priemonių ar žaislų, bet būti kūrybinga pati – su vienu žaislu kurti daug žaidimų. Pasitikiu savimi, savo intuicija. Stengiuosi su vaiku bendrauti, juokauti ir parodyti savo kūrybines puses. Renkuosi teminių knygų skaitymą arba mokslinę literatūrą. Internete ieškau informacijos, kai susiduriu su konkrečia situacija ar keblumu. Turbūt patarčiau nepasiduoti nuolatiniam žinių srautui, atsirinkti tik tai, ką patiems tėvams su vaiku būtų įdomu išbandyti, išmokti, pasidžiaugti kūryba kartu.

Ką patartumėte tėvams, kurie susiduria su įvairiais sunkumais spręsdami kasdienius gyvenimo uždavinius?
Patarčiau peržiūrėti savo šeimos rutiną. Ar joje yra laiko, kai nieko neveikiate? Kai sulėtinate tempą? Dažniausiai, kai kartojasi panašaus tipo konfliktai arba vyksta esminiai pokyčiai, šeimoje verda daug emocijų. O apie emocijas esame linkę nekalbėti, viską siekiame spręsti racionaliai. Emocijų nuraminimui reikėtų ieškoti ritualinių užsiėmimų. Tai pasikartojančios veiklos (kasdien, kas savaitę, kas mėnesį), kurios suartina, nuramina jausmus, pralinksmina ir leidžia sumažinti įtampą dėl kylančių barnių. Kai vis matome ar akcentuojame neigiamą vaikų ar kitų artimųjų elgesį, jie taip ir elgiasi – neigiamai. Kai suplanuojame veiklą, kurioje visi pailsi, pasijuokia, džiaugiasi, tuomet atsiranda erdvės malonioms emocijoms.

Kas gali padėti sunkiais pasikeitimų laikotarpiais šeimoje?
Pasikeitimai būna labai įvairūs, kaip ir jų išgyvenimas. Vienai šeimai persikraustymas yra didelis iššūkis, o kitiems tai jau tapę gyvenimo dalimi. Naujo šeimos nario atsiradimas mokyklinukui sukels mažiau streso nei ikimokyklinukui. Todėl reikėtų įvertinti savo šeimos patirtį. Jei pasikeitimai yra žinomi iš anksto, apie juos reikia daug kalbėtis. Net ir su mažais (pvz., 2 m.) vaikais nebijoti aptarti, kas bus, kas gali nutikti, kaip išgyvensime sunkumus. Kaip minėjau, svarbu kurti šeimos ritualus, kuriuose bendrai pasikraunama malonių emocijų (pvz., garsiai kartu dainuoti, skaityti, eiti į žygius gamtoje). Bendrauti su seneliais, giminėmis, draugais, kurie teikia paramą, dalinasi savo patirtimi. Deja, šiuolaikinėje kultūroje retai kuriamos bendruomenės, kurios anksčiau sudarydavo stiprią atramą sunkiais pasikeitimų ar nelaimių momentais.

_DSC0395.jpg

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria ikimokyklinio amžiaus vaikai?
Ikimokykliniame amžiuje didžiausią nerimą vaikams sukelia reikšmingi jų rutinos pasikeitimai, atsiskyrimas nuo artimiausio asmens ar naujų santykių mezgimas. Jei konkrečiai, didelę įtampą kelia vaiko adaptacija darželyje, naujo brolio ar sesės atsiradimas, tėvų skyrybos (jei taip nutinka) ar netikėti nelaimingi atsitikimai (pvz., mamos gulėjimas ligoninėje). Mažiems vaikams dėl lakios vaizduotės pasireiškia ir baimių (pvz., tamsos), bei košmarų epizodai.

O mokyklinio?
Šis laikotarpis gana ilgas, todėl atskirčiau pradinukus ir paauglius.
Ankstyvame mokykliniame amžiuje (pradinėje mokykloje) vaikams svarbu jų pasiekimai, gebėjimas laikytis taisyklių, rasti geriausią draugą. Didelį nerimą vaikai išgyvena pereidami iš darželio į mokyklą ar keisdami mokyklas. Dažnai krenta vaikų pasitikėjimas savimi, jie yra jautrūs kritikai ir labai emocingi. Jei mokykloje vaikas neužmezga kontakto su mokytojais ar bendraamžiais, jis jaučia įtampą ir gali prarasti motyvaciją mokytis. Jau pradinės mokyklos amžiuje svarbu vaikams turėti geriausią draugą ar draugę, su kuriuo/kuria gali pasikalbėti apie savo išgyvenimus. Jei nutinka taip, kad vaikas nuolat vaikšto vienas, jis jaučia atskirtį ir yra didelė tikimybė, kad iš jo ima kiti tyčiotis. Lietuvoje susiduriame su didžiausiu patyčių paplitimu visoje Europoje, todėl tai yra ir vienas didžiausių streso šaltinių mūsų šalies vaikams.
Paauglystėje labai svarbu draugai, kompanija, pirmoji meilė. Visos didžiausios paauglių įtampos dažniausiai turės socialinių santykių šaknis – susipykimas, atstūmimas, išsiskyrimas, patyčios, netektis. Taip pat paaugliams kelia nerimą jų kūno pasikeitimai bei keliami dideli reikalavimai mokykloje (pvz., egzaminai). Pastaruoju metu dėl šių priežasčių dažnai susergama depresija, gali būti skiriami antidepresantai.

Ar grožinės knygos vaikams gali padėti sunkiais laikotarpiais šeimoje? Kaip?
Tikrai gali ir padeda. Ir mokslininkai, ir praktikai sutaria, kad įvairios istorijos padeda vaikui lavinti vaizduotę, empatiją, problemų sprendimą ir emocinį intelektą. Grožinės knygos istoriją vaikas lyg stebi iš šono ir gali atpažinti save joje šiuo momentu arba vėliau gyvenime. Tai lyg netiesiogiai kaupiama patirtis. Skaitydami galime įvairias situacijas įvertinti iš kitos ar kelių perspektyvų. Kai knygos herojai yra tam tikroje bėdoje, dažnai aprašomi ir jų jausmai, būdingas elgesys. Tai padeda vaikui suvokti arba ateityje atpažinti ir savo jausmus bei elgesį. Grožinėse knygose taip pat aprašomi veikėjų problemų sprendimo būdai – veiksmingi ir neveiksmingi, todėl galima pasimokyti ir gyvenime pritaikyti jau tik veiksmingus sprendimus.

Etanas_virselis_sp.inddPraeitų metų pabaigoje išleidome knygą „Etanas, kuriuo buvau“. Tai istorija apie berniuką, kuris po nelaimingo atsitikimo kartu visa šeima išsikelia gyventi į senelio sodybą. Tėvai ryžosi persikraustyti tam, kad visa šeima galėtų pradėti naują gyvenimą. Ar skaityti tokią istoriją (knygą) būtų verta šeimai, kurios gyvenime šiuo metu kyla sunkumų? Ką šeima galėtų iš jos pasimokyti?
Manau, būtų verta. Ir, kaip minėjote, verta skaityti knygą kartu – visai šeimai garsiai. Nes knygoje aprašomi ne tik vaikų poelgiai, bet ir tėvų įpročiai, kai kurie erzinantys arba nemalonūs tarpusavio elgesio modeliai. Visiems naudinga pažvelgti į sunkias situacijas iš šono, tuomet lengviau atpažinti savo elgesį ar įvardinti jausmus. Tokios knygos kaip „Etanas, kuriuo buvau“ paskatina šeimos diskusijas apie susidariusias jų problemas, ilgalaikius konfliktus, šeimos vertybes. Kadangi knygoje pateikiamas visas Etano „gijimo“ kelias, tai gali būti pavyzdžiu, kaip išsivaduoti iš sunkių jausmų ar užburto konfliktų rato. Be to, daugelis panašių knygų gali būti kaip įkvėpimas, kad įvairios situacijos yra išsprendžiamos, kad sunkumai dėl pasikeitimų praeina ir ateina palengvėjimo metas.

Knygoje „Etanas, kuriuo buvau“ taip pat kalbama apie draugystę, drąsą, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, paslaptis, kurias reikia saugoti, ir paslaptis, kurias reikia atskleisti. Šiuo metu didelis dėmesys kreipiamas į vaikų kūrybiškumo ugdymą, o kaip yra su empatijos ugdymu? Ar empatijos įmanoma išmokyti?
Psichologai empatiją laiko gebėjimu pajusti ir suprasti kitų emocijas, įsijausti į kito žmogaus vidinį pasaulį, pamatyti situaciją kito žmogaus akimis ir jautriai į tai sureaguoti. Tarp mokslininkų kyla daug diskusijų, kada vaikas pradeda būti empatiškas, geriau supranta kito žmogaus poziciją ir jausmus. Tačiau sutariama, kad empatiją jau ankstyvame amžiuje galima tobulinti pasitelkiant žaidimus, vaidinimus, knygų skaitymą ar kitokius pasakojimo būdus. Ikimokykliniame amžiuje sunkiau vaikams priimti informaciją tiesiogiai, nes jie itin susitelkę į save, pasižymi egocentriškumu. Todėl perkeltinės istorijos greičiau vaikams padeda įsijausti į kitų išgyvenimus. Mokyklinukai greičiau geba susigaudyti emocinėse situacijose ir patys atpažinti nemalonius jausmus. Tačiau ir jiems literatūra, grožinių knygų pasakojimai ir keblios istorijos padeda sukaupti patirtį apie kitų žmonių jausmus, kitokias jų perspektyvas, moko tolerancijos.

Ko palinkėtumėte visiems knygų skaitytojams?
Labai įžvalgiai Tarptautinės vaikų knygos dienos proga sveikindamas visą skaitytojų bendruomenę Kęstutis Kasparavičius rašė – knygos padeda neskubėti. Labai linkiu paimti knygą kartu su vaikais bent kas vakarą, nors galima ir dažniau, ir garsiai skaityti, skaityti ir skaityti. Kurkite savo skaitymo ritualus, kad visiems atsirastų laiko nurimti ir sulėtėti. Linkiu, kad knygos paskatintų bendravimą, atsivėrimą, įsiklausymą ir malonias emocijas; kad kurtų namuose jaukią šeimos atmosferą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

10 žavingų faktų apie E. B. Vaitą

1899 metų liepos 11 d. Maunt Vernone, Niujorko valstijoje, gimęs E. B. Vaitas (E. B. White) rašė knygas, esė bei eilėraščius tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nors tikriausiai esate skaitę (ir dar kartą skaitę) jo knygas „Šarlotės voratinklis“, „Stiuartas Litlis“ ir „Gulbės trimitas“, dar daug ko apie šį autorių nežinote. Pristatome 10 dalykų, kurių galbūt nežinojote apie šį vieną mylimiausių vaikiškų knygų autorių.

foto.JPG
1. Jį vadino Endžiu.
Nors viso pasaulio vaikai pažįsta jį kaip E. B. Vaitą, draugai bei šeima beveik visą gyvenimą vadino jį Endžiu. Gimęs Elvinu Bruksu Vaitu, Endžio pravardę jis gavo išvykęs į Kornelio universitetą. Jo pavardė buvo tokia pati kaip vieno iš Kornelio universiteto įkūrėjų bei pirmojo jo prezidento, Endriu Diksono Vaito. Kornelyje buvo tradicija, kad visi studentai, pavarde Vaitas, buvo pravardžiuojami Endžiais. Elvinui tai visiškai tiko – kartą jis yra pasakęs: „Niekada nemėgau vardo Elvinas. Mama man jį davė, nes tiesiog pritrūko vardų. Aš buvau šeštas jos vaikas.“ Pravardė prilipo ir visą likusį gyvenimą jis vadinosi Endžiu.

2. Jis labai mylėjo šunis.
Vaito meilė gyvūnams akivaizdi iš jo kūrinių, ir jo šuo Deizė nebuvo išimtis. 1932 metais, po to, kai Niujorko taksi partrenkė ją priešais Universiteto gatvės gėlių parduotuvę, jis Deizei parašė nekrologą. Išleistas žurnale „The New Yorker“, nekrologas apibūdino Deizės gyvenimą nuo jos gimimo iki ankstyvos mirties tesulaukus 3 metų: „Jos gyvenimas buvo pilnas nutikimų, tačiau ne pasiekimų… Kartą ji išsimovė iš savo pavadėlio ir per tris kvartalus bei didelį eismą vijosi žirgą, matyt, turėdama kvaištelėjusį įsitikinimą, kad yra sėkminga žirgų agentė… Ji mirė uostinėdama gyvenimą bei juo mėgaudamasi.“

3. Jo redaktorė žurnale „The New Yorker“ tapo jo žmona.
Vaitas pradėjo rašyti į „The New Yorker“ 3-iame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. 1926 metais jis susitiko Katariną Seržant Andžel, žurnalo grožinės literatūros redaktorę. Prisimindamas savo pirmąjį susitikimą su Katarina žurnalo pastato vestibiulyje, „The New Yorker“ interviu jis sakė, jog ši „turėjo kupetą juodų plaukų ir buvo labai graži“. Katarina buvo išsiskyrusi mama su dviem vaikais, šešeriais metais vyresnė nei Vaitas. Pora susituokė 1929 metais ir po kurio laiko išsikraustė gyventi į užmiesčio namą Meine.
„Greitai supratau, kad nepadariau klaidos rinkdamasis žmoną“, – sakė Vaitas vėliau. „Vieną popietę padėjau jai krautis krepšį trumpai kelionei ir ji man pasakė: „Įdėk dantų virvelės“. Tada supratau, kad moteris, tarpdančių siūlą vadinanti dantų virvele, yra man skirta.“ Pora santuokoje pragyveno iki Katarinos mirties 1977 metais.

4. Jo rašymo stiliaus gidas buvo labai sėkmingas.
Knyga „Stiliaus elementai“, mokanti žmones rašyti efektyviai, aiškiai bei glaustai, yra tikriausiai pati garsiausia Amerikos rašytojų biblija. Viljamas Strunkas Jaunesnysis, Vaito anglų kalbos profesorius Kornelio universitete, buvo originalus 1918 metų knygos apie gramatiką bei kompoziciją autorius. 1959 metais Vaitas šią knygą pakoregavo ir nuo tada buvo parduota milijonai jos kopijų. Interviu „The Paris Review“ Vaitas sakė: „Mano vaidmuo Strunko knygos atnaujinime buvo grynas atsitiktinumas – tiesiog jo ėmiausi, nes nieko kito tuo metu neveikiau. Tai iš manęs atėmė vienerius gyvenimo metus – tiek mažai žinojau apie gramatiką“.

5. Jis buvo hipochondrikas…
Visą savo gyvenimą Vaitas buvo hipochondrikas, nerimaujantis, kad nudegimas saulėje iš tiesų yra smegenų auglys ar kad skruzdės įkandimas bus mirtinas. Straipsnyje „The New Yorker“ jo posūnis Rodžeris Andželis teigė, kad dėl Vaito nerimo kalta buvo jo vaikystė. Vaitas buvo jauniausias iš šešių vaikų (jam gimus tėvams buvo virš 40 metų), todėl menkiausi branginamo pagranduko negalavimai, pvz., kosulys ar pilvo skausmas, greičiausiai sulaukdavo daugiau tėvų dėmesio bei rūpesčio nei kitų vaikų problemos.

6. … ir kovojo su nerimu visą savo gyvenimą.
Be hipochondrijos Vaitas dar kentėjo ir nuo bendro nerimo, prasidėjusio vaikystėje. Jis apibūdino save kaip „Išsigandusį, bet ne nelaimingą… Man trūko tik pasitikėjimo savimi“. Suaugęs jis nerimaudavo, kad įvyks metro avarija, taip pat nerimas apimdavo susipažįstant su naujais žmonėmis ar viešai kalbant. Restoranuose jis buvo labai atsargus, kad netyčia nesuvalgytų jūrų moliusko (nes teigė, kad vieną kartą nuo jų apsinuodijo). Jis nedalyvaudavo vestuvėse, vakarėliuose, praleido savo Prezidento laisvės medalio įteikimo ceremoniją ir net (privačias) žmonos laidotuves. Savo nerimą jis apibūdino kaip „savotišką negalią“.

7. Jis labai mėgo buriuoti.
Nepaisant didžiulės rašytojo sėkmės, Vaitas nemėgo sėdėti namuose ir skaityti, o pirmenybę teikė įvairioms veikloms lauke. „Nenustygstu vietoje ir mieliau buriuočiau nei atsiversčiau knygą“, – sakė jis. Nebent, žinoma, jei ta knyga būtų apie vieną mėgstamiausių jo temų – buriavimą. „Tačiau, kai mane užkabina tokia knyga kaip Vendelio P. Bradlėjaus „They live by the wind“ („Gyvenantys vėju“), prisiklijuoju prie kėdės. Taip yra todėl, kad Bradlėjus rašė apie tai, kas visada mane traukė (ir kėlė dvasią) – buriavimą.“ Vaito meilė buriavimui atsiskleidžia jo knygoje „Stiuartas Litlis“, kurioje pasakojama apie burlaivių lenktynes. Vaito sūnus Džoelis tapo visame pasaulyje žinomu burlaivių dizaineriu. Vieno sūnaus pastatyto laivo pirmagalyje Vaitas išdrožinėjo aštuonis delfinus ir su tuo burlaiviu pats plaukiodavo.

8. Jis kovojo už tai, kad animacinis Holivudo filmas „Šarlotės voratinklis“ būtų ištikimas knygai.
1973 metais animacijos studija Hanna-Barbera išleido animuotą muzikinę „Šarlotės voratinklio“ versiją. Studija norėjo pakeisti istorijos pabaigą neleisdami Šarlotei numirti, tačiau Vaitas pasipriešino laimingai pabaigai. Nors studija nusileido, sakoma, kad Vaitui ir jo žmonai animuotas „Šarlotės voratinklis“ nepatiko, jie gailėjosi, jog leido jį pastatyti ir vadino filmą pasityčiojimu.

9. Jis buvo atidėliotojas.
Vaitas buvo atviras apie savo sunkumus rašant ir polinkį atidėlioti. Viename interviu jis atskleidė, jog prieš sėsdamas rašyti vaikščiodavo po namus ir taisydavo paveikslus bei kilimus. „Rašytojui atidėlioti yra natūralu“, – pripažino Vaitas. Tačiau jis perspėjo kitus rašytojus, kad atidėliojimą įveikti būtina: „Rašytojas, laukiantis idealių darbo sąlygų, numirs taip ir neparašęs nė žodžio“.

10. Jis oriai bei su humoru kovojo su Alzheimerio liga.
1985 metais prieš mirtį Vaitas kentėjo nuo Alzheimerio ligos. Vaito sūnus tėvui garsiai skaitydavo pastarojo knygas bei esė ir Vaitui dažniausiai patikdavo klausytis savo kūrinių. Kadangi neprisiminė, kad pats yra tų žodžių autorius, Vaitas kai kurias vietas peikdavo, sakydamas, kad jos nepakankamai geros. Tačiau kai išgirsdavo patinkančias ištraukas, jis klausdavo sūnaus, kas jas parašė. „Tu parašei“, – sakydavo Džoelis. O Vaitas atsakydavo: „Na, visai neblogai“.

Šaltinis: https://www.brainpickings.org/2012/04/17/e-b-white-paris-review-interview/

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Literatūrinio žurnalo vaikams kūrėjai: „Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių.“

Laimiukas_nr2_82_spSpausdinti leidiniai jau ne vienerius metus yra gąsdinami, kad jų dienos suskaičiuotos. Tuoj tuoj ir jų niekas nevartys ir neskaitys, nes viską bus perskaitę internete. Tačiau žurnalai ir toliau yra kuriami, leidžiami ir skaitomi. Aštuonioliktus metus leidžiamo literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“ vyr. redaktorė ir dizainerė Lina Eitmantytė-Valužienė sako, kad ne kiekvienas vaikas pajėgus prisėsti prie didesnės apimties literatūrinio kūrinio, o žurnalą pervertei, kažką sužinojai, praleidai smagiai laisvalaikį ir padėjai į šalį. Koks turi būti žurnalas, kad taptų literatūriniu? Kokie yra žurnalo privalumai lyginant su knyga? Apie tai ir pasikalbėjome su Lina Eitmantyte-Valužiene.

Lina Valužė

Lina Eitmantytė-Valužienė

 

 

 

Ką daryti žurnalui, jeigu jis nori tapti literatūriniu?
Žurnalas turi duoti priesaiką, kad ištikimai tarnaus visiems knygų bičiuliams ir bus smagus vadovas po fantazijos
šalį.

Ar tikrai skaitydami vaikai tobulėja? Kaip?
Skaitydami vaikai ne tik užveda savo fantazijos motoriukus, tampa kūrybiškesni, bet ir sužino įvairiausių dalykų. Tekstų turinys ne tik įtraukia į nuotykius, bet skatina pamąstyti, įvertinti herojų poelgius ir patirtas situacijas. Skaitymas kviečia bendrauti, nes norisi pasidalinti įspūdžiais apie įdomią knygą. Skaitantys literatūrinius tekstus vaikai natūraliai, be ypatingų pastangų stiprina lietuvių kalbos įgūdžius.

Kokie yra žurnalo privalumai lyginant su knyga? O kokie trūkumai?
Ne kiekvienas vaikas pajėgus prisėsti prie didesnės apimties literatūrinio kūrinio. Žurnale publikuojami tekstai yra trumpi ir įvairūs, todėl laisvalaikis su žurnalu prabėga lengvai ir smagiai. O sudominusios temos suteikia progą pasidomėti jomis plačiau. Knygos ištrauka žurnale galbūt paskatins paskaityti ir visą knygą. Įvairių stilių iliustracijos lavina vaizduotę. Jei nepatiko vienokia tema ar piešimo stilius, tai gal kitame puslapyje nustebins kitokia? Be to, žurnalas yra lengvas, jį nesunku įsimesti į kuprinę keliaujant, jį galima pasidėti ir virtuvėje ant stalo ir užkišti į pasuolę, į jį galima rašyti, net karpyti!
Žurnalas, lyginant su knyga, yra tarsi mozaika iš įvairių detalių. Pervertei, susipažinai, kažką sužinojai, praleidai smagiai laisvalaikį ir padėjai į šalį. Knyga yra pasaulis, į kurį skaitytojas įžengia ilgam ir kuris gali tapti draugu visam gyvenimui.

Papasakokite apie literatūrinį žurnalą „Laimiukas“. Kuo jis ypatingas, kad prie jo puikuojasi žodis literatūrinis?
Kiekvienas žurnalas turi savo tematiką: gamta, sportas, laisvalaikis. Literatūrinio žurnalo tematika kviečia pažinti literatūros pasaulį. „Laimiuko“ žurnale vaikai randa ne tik linksmų, pamokančių, paslaptingų literatūrinių kūrinėlių, bet ir žaisminga literatūrine kalba papasakotų pažintinių tekstukų apie knygas vaikams, knygų vaikams kūrėjus, profesijas, pasaulio pažinimą, gyvūnus, istoriją.

Kodėl „Laimiukas“?
Žurnalą lengviau įsidėmėti ir pamėgti, kai žurnalo pavadinimas susiejamas su kokiu nors herojumi. Kartais jis įsiterpia į žurnalo turinį su savo reportažais, kviečia dalyvauti konkursuose arba tiesiog pašmaikštauja, pasirodo iliustracijose. Žurnalo herojumi tapti pasiprašė iš mano iliustracijų atkeliavusi maža, linksma ir poetiška būtybė laimiukas, kuris gyvena Fantazijos šalyje ir rūpinasi kiekvieno žmogaus laime, augindamas jo svajonių daigelius.

Kas kuria „Laimiuką“?
Prisijungti prie kūrybinės komandos kviečiu rašytojus ir dailininkus, kurie myli vaikus, kuria ir iliustruoja jiems knygas, arba visus, kurie turi minčių, kaip skatinti vaikus skaityti ir kurti. Svarbūs „Laimiuko“ bendraautoriai yra vaikai. Jų rašinėliai, mintys, kūrybiniai konkursų darbai puikiai užpildo žurnalo puslapius.

Paklausinėjome ir žurnalo bendraautorius rašytojus.

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkutė

Neringa Vaitkute, apie ką Jums įdomiausia rašyti?
Apie pasaulius, kurių nėra. Man smagu įsivaizduoti, kaip nuo pirmojo rankraščio žodžio, lyg po didžiojo sprogimo, beribėje tuštumoje, lyg gėlės žiedas palengva išsiskleidžia ištisa visata. Visata, kurioje žaidžiama pagal mano sukurtas taisykles.

Koks Jūsų mėgstamiausias žodis?
Galaktika.

Kur jį daugiausiai randate?
Internete, kada spoksau į tolimų galaktikų fotografijas. Nakties danguje, kai virš galvos ledinėmis šukėmis žybsi tolimos žvaigždės. Dokumentiniuose filmuose. Paukščių tako galaktika – mūsų namai. Todėl net nereikia toli žvalgytis. Ji čia pat, visur, kur bepažvelgčiau. Rasos lašuose, žolės šnarėjime, lėtai plaukiančiuose debesyse, upės atspindžiuose. Jei kas norėtų mane aplankyti, gaudykit adresą – Paukščių takas, Oriono vija, Saulės sistema, Žemės planeta, Europos žemynas, Lietuva, Lentvaris.

Ilona Ezerinyte

Ilona Ežerinytė

Ilona Ežerinyte, apie ką Jums įdomiausia rašyti? Koks Jūsų mėgstamiausias žodis? Kur jį daugiausiai randate?
Galvoju, kad į klausimą, apie ką įdomiausia rašyti, atsakyti neįmanoma. Apie viską įdomiausia. Ir kuo neįdomesnis, keistesnis, nusibodęs ar žinomas dalykas, tuo įdomiau į jį pabandyt pažvelgti kitaip, duoti jam naują gyvenimą naujoje istorijoje. Panašiai yra ir su žodžiais. „Imkite paprastus žodžius ir pasakykite nepaprastus dalykus“, – sakė toks filosofas Artūras Šopenhaueris. Man nepatinka pernelyg išsipustę žodžiai. Mėgstu paprastus. Kaip TAIP ir NE. Dar visokius Hmm… Mmmm… Jų daug tada, kai kiti žodžiai baigiasi ir prasideda tyla.

IMG_0872 2

Virgis Šidlauskas

Virgi Šidlauskai, apie ką Jums įdomiausia rašyti?
Labiausiai mėgstu rašyti apie nebūtus dalykus. Kodėl? Nes realybės iki kaklo galima prisižiūrėti ir gatvėje ar dienos naujienose. Tačiau kasdienybė niekada nežavės savo paslaptimis taip, kaip išgalvoti pasauliai. Viskas, ko labiausiai ilgiesi, stokoji ar viliesi atrasti jėgų tam įgyvendinti – tavęs jau laukia čia. Tereikia neišsigąsti ir pasileisti su fantazija. Kas žino, kur ji nuneš.

Koks Jūsų mėgstamiausias žodis?
Sunku išsirinkti vieną. Gražių žodžių daug, jei jie skirti apibūdinti tokiems pat gražiems jausmams ir poelgiams.

Kur juos daugiausiai randate?
Lengviausia gražius žodžius rasti gerose knygose. Todėl visada su jomis draugaukite. ;)

Į klausimus atsakė ir žurnalo „Laimiukas“ dailininkai.

Eidvilė Buozyte

Eidvilė Viktorija Buožytė

Eidvile Viktorija Buožyte, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Balta spalva. Daugiausia baltos spalvos būna žiemą. Baltai švyti apsnigti laukai, miškai, miestai. Bet labiausiai baltą spalvą mėgstu žuvėdrų plunksnose bei tą, kurią matau užsimerkusi, atsukusi veidą į saulę.

Jurga Šulskyte, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Man patinka geltona spalva. Šilta, kaip bananai, kartais

Jurga

Jurga Šulskytė

rūgštesnė, kaip citrinos. Žiemą rasti geltoną spalvą sunku… Dėl to namuose visuomet turi būti bananų kekė, ar blogiausiu atveju bent vienas mažas bananiukas ir citrina šaldytuve. Ir man būtinas mano geltonasis puodelis nuo ryto iki vakaro. Ir arbata, ir kava, ir sultys ir net vanduo skanesni geltoname puodelyje. Lietingą rudens dieną labai linksma pamačius žmogų su geltonu apsiaustu nuo lietaus. Na o vasarą visur po kojomis ir prieš akis geltonuoja kiaulpienės. Lekiant autostrada pro akis slysta geltonai žydintys rapsai ir pagaliau danguje visada šviečia… geltona saulė!

Edgaras Straukas nuotrauka

Edgaras Straukas

 

 

Edgarai Straukai, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?
Sudėtinga išskirti vieną spalvą. Jos visos šalia – mėlyna ir šalta žalia gaivina vasarą, gelsvi švieži atspalviai pradeda kvepėti pavasarį, žiemos vakarais tamsos nebijo purpurinės, raudonos ir blizgančios mėlynos. Spalvos mano gyvenime – gyvi sutvėrimai, laikui bėgant savo chameleoniškomis pėdomis paliekantys žymes kūriniuose. Šiuo metu ir sąlyginai laikinai patinka sodri, apelsinu kvepianti oranžiniai geltona.
Kaip bebūtų keista, tačiau ši spalva mano aplinkoje nedominuoja ir net užuominų sunku būtų rasti. Keletas atsirinktų kitų kūrėjų darbų ir įsimintinos nuotraukos tūno „skanių spalvų“ rinkinyje epizodiškai įkvėpimui padidinti.

Lina Lukšaite, kokia spalva Jūsų mėgstamiausia? Kur jos daugiausiai randate?

20180224_135

Lina Lukšaitė


Mėlyna yra pati puikiausia spalva!
Ar gali kam nepatikti vasarinė dangaus mėlynė su vienu ar dviem vatos minkštumo debesėliais? O gaivios mėlynės, užpiltos pienu? Net geriausio draugo akių mėlynumas gali labai džiuginti apniukusią dieną!
Kai pritrūkstu mėlynos spalvos, nusilakuoju nagus taip ryškiai mėlynai, kad kartais pati išsigąstu. Kartais užsimanau mėlynų kambario sienų. Užsimerkiu ir nusidažau. Be galo gražu!
Žydras nuotraukų rėmelis su piešinėliu, artimu sielai. Mėlynai dryžuotos kojinės. Mėlynas rankinukas, pilnas daiktų, kurių ne visada reikia. Mėlyniausias puodelis su nosį kutenančia arbata. Visi šie dalykai praskaidrina kartais niūrias, nuobodokas ar niekuo neišsiskiriančias nuo vakar dienas.

Labai ačiū visiems už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Rašytoja Kelly Barnhil – kovotoja prieš socialines problemas, mėgstanti magiją

1

Kelly Barnhill. Pav. iš               www.startribune.com

Vaikų knygų rašytoja Kelly Barnhill apie savo ketvirtąjį romaną mąstė jau mėnesių mėnesius, tačiau niekaip neapsisprendė, kur istorija turėtų vykti. Tuo pat metu, po 15 metų santuokos ir 3 vaikų, ji kartu su vyru nusprendė, jog pagaliau laikas jųdviejų medaus mėnesiui. Kelionė į Kosta Riką išsprendė abi problemas.

Ten abu buvę parkų prižiūrėtojai praleido dieną įdomiame žygyje po vulkaninį Rincón de la Vieja nacionalinį parką, kuriame turėjo būti atsargūs, kad išvengtų nuodingų garų, smegduobių bei geizerių, spjaudančių kunkuliuojančio purvo pliūpsnius.

„Niekada nebuvau lankiusis tokiame kraštovaizdyje, – sako Barnhill, kalbėdama telefonu iš savo namų Mineapolyje. – Upės tiesiog ima ir išsiveržia iš kalno pašonės, tada suteka į kokią nors skylę ir pradingsta.“

Kitą rytą Barnhill atsibudo anksti ir, pačiupusi kavos puodelį bei savo violetinę užrašų knygutę, ėmė rašyti.

„Staiga supratau, kad mano veikėjai yra ant ugnikalnio, o aš visai nesitikėjau jų ten rasti, – prisimena ji. – O kai pradėjau rašyti, atrodė, lyg visada taip ir turėjo būti. Negalėjau įsivaizduoti, kad ta istorija galėtų vykti kokiame nors kitame krašte.“

„Ta istorija“ tapo nuotykių pilna fantastine knyga „Mergaitė, atsigėrusi mėnulio“. JojeMergaite atsigerusi menulio_d pasakojama apie miestą, kurio Senoliai kiekvienais metais liepia paaukoti kūdikį tariamai piktai raganai. Tačiau, užuot šiuos kūdikius skriaudusi, ragana Ksana iš tiesų juos nuneša šeimoms, gyvenančioms kitoje miško pusėje.

„Ksana elgėsi taip, kaip manė esą teisingiausia, – teigia Barnhill, – tuos kūdikius atiduodama šeimoms, tačiau taip ji netyčiomis leido šiai baisiai neteisybei tęstis.“

Vieną dieną Ksana netyčia pamaitina vieną iš kūdikių mėnulio šviesa, taip suteikdama jai magiškų galių. Ksana nusprendžia tą mergaitę, kurią pavadina Luna, auginti kartu su pelkių pabaisa Glerku ir Tobulai Mažyčiu Drakonu Firianu. Knygoje aprašyta, kaip visus tuos metus augindama mažylę Ksana desperatiškai bando apsaugoti Luną nuo magiškųjų galių, kurios prasiverš, kai šiai sukaks 13 metų. Tai, žinoma, prives prie neišvengiamo jėgų susidūrimo romano pabaigoje, kuri draugėn suves didelį būrį veikėjų, kurių nuotykius sekame visus 48 knygos skyrius.

„Tai keistas dalykas, – sako Barnhill apie naujausią savo knygą, išleistą po 2014 metų „Raganos sūnaus“. – Mane iš dalies stebina, kad žmonėms ji patinka. Man tikrai atrodė, kad knyga patiks tik man pačiai.“

Nors romanas aiškiai fantastinis, daugybė jo esminių elementų kilo iš Barnhill rūpimų tikro pasaulio socialinių problemų. Pavyzdžiui, kurdama Ksanos, Lunos, Glerko ir Firiano personažus, kuriuos Barnhill pavadina „keistąja šeimynėle ant kraterio krašto“, autorė rėmėsi savo pastebėjimais, padarytais prieš daug metų mokant benamius Mineapolio paauglius.

„Dirbdamas tokioje aplinkoje, – pastebi ji, – pamatai skirtingus būdus, kuriais susidaro šeimos. Šeimos sąvoka yra daug lankstesnė bei labiau kintanti, nei esame įpratę manyti.“

Rašytoja pasakoja apie liūdną realybę, kuri slypi už vienos labiausiai sukaustančių romano scenų, kai miesto vadovai, vadinami Protektoratu, atvyksta išplėšti mažosios Lunos iš jos mamos rankų. Ši, bandydama pabėgti, užsilipa aukštai į palubę. Barnhill pripažįsta, jog šią širdį veriančią akistatą aprašyti buvo sunku ir kad desperatiškoji motina primena jai vieną mamą, kurią autorė sutiko dirbdama moterų, patyrusių smurtą, prieglaudoje. Tos mamos vaikas rimtai sirgo ir jam buvo atsisakyta suteikti medicinos pagalbą.

„Atrodė, lyg ji užpildė visą kambarį, – prisimena Barnhill. – Tuo metu buvau šešiolikos ir man rodėsi, kad jos pečiai siekia lubas.“

Pačios Barnhill vaikystė pasikeitė septintoje klasėje, kai jos mama išgelbėjo ją nuo patyčių mokykloje.

„Dievaž, buvau vienišas vaikas, – prisimena ji. – Buvau socialiai nerangi. Tiesiog nesijaučiau gerai savo pačios kailyje. Buvau lengvas taikinys.“

d

Kelly Barnhill. Pav. iš http://8diena.lt

Kai mama sužinojo apie dukros bėdas, ji perkėlė šią į mažą katalikišką mergaičių mokyklą, kurioje mokė energingos vienuolės, o direktorė buvo Martino Liuterio Kingo Jaunesniojo bendražygė.

„Man tai buvo magiški metai, – prisimena Barnhill. – Pirmą kartą mačiau tokį aktyvizmą, kuris buvo visų istorijos dalis.“ Kaip Lunos magija atsiskleidžia sulaukus 13 metų, taip pačios Barnhill ypatingi gebėjimai buvo pažadinti panašiu metu, vienuolės iš naujosios mokyklos, vardu  Sesuo Džeron,  dėka. Ji reikalavo, kad  mokinės kiekvieną savaitę parašytų po trumpą istoriją.

„Viduje turėjau neišsenkantį istorijų šaltinį, – sako Barnhill. – Galėjau tiesiog sėsti ir parašyti naują istoriją, o tada dar vieną. Ta rašymo praktika kažką manyje pažadino.“

Nepaisant meilės rašymui, Barnhill skaityti pradėjo gana vėlai – visai neskaitė iki trečios klasės pabaigos, o savarankiškai skaityti pradėjo tik penktoje klasėje. Tačiau ji labai mėgo klausytis, ir jos tėvas dažnai savo penkiems vaikams skaitydavo garsiai, ypač iš didžiulės pasakų knygos, kuri taip nudrisko, kad tėtis pagamino jai naują viršelį iš šaškių lentos bei lipnios juostelės, tad vaikai knygą praminė „Languotąja knyga“.

Barnhill pastebi paraleles tarp paauglystės ir fantastinėse bei pasakų knygose aptinkamų istorijų apie metamorfozę. Ji teigia, kad šie panašumai yra viena iš priežasčių, kodėl tokias knygas taip mėgsta vaikai. Tai tikrai galioja „Mergaitės, atsigėrusios mėnulio“ atveju, juk Lunos magija taip stipriai išsiveržia, kai jai sukanka 13 metų.

„Gilus, tamsus miškas yra pavojingas ir baisus, tačiau privalai į jį eiti, o įėjęs būsi negrįžtamai pakeistas. – sako Barnhill. – Viskas pasikeis, kai paseksi tuo duonos trupinių keliu, vedančiu į mišką. Ir mes šias istorijas pasakojame tam, kad primintume sau, jog tai yra normalu. Juk pasieksi kitą miško pusę ir, net jei būsi pakitęs, tau viskas bus gerai.“

 

Pagal bookpage.com parengė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Niekorimtukai ir knygos

Balandžio 2-ąją švenčiame Tarptautinę vaikų knygos dieną ir pasakų kūrėjo Hanso Kristijano Anderseno (1805-1875) gimtadienį. Šia proga Niekorimtukai dalinasi savo mintimis apie knygas.

1.jpgSigutė Ach (grožis ir sparnai):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes mėgstu skaityti. Knygą renkuosi ne pagal kategoriją, o knygas vaikams laikau knygomis, kurios lydi visą gyvenimą.
• Knygos man padeda būti žmogumi.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Džiugė“, nes joje susijungia vaiko ir suaugusio pasauliai, tapdami vientisu, pilnu meilės vyksmu.
• Jeigu galėčiau, visas knygas paversčiau durimis į pasaulius, pasakas, nuotykius, bet tai jau padaryta, tad belieka nepamesti rakto arba padėti jį rasti. :)

_DSC0212

 

Martynas Burneika („Laimiuko“ vadybininkas):

• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos stebuklingos, praturtina vidų bei žadina vaizduotę.
• Knygos man padeda pažvelgti į viską iš kitos perspektyvos.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Maria Gripe „Vabalas skrenda temstant“, nes joje, mano manymu, tobulai suformuotas ryšys tarp skirtingų epochų personažų.
• Jeigu galėčiau, visas knygas bent vienai dienai paversčiau realybe. :)

 

Renata RimkutėČiukis (dar kitaip žinoma kaip Renata Rimkutė, rinkodaros vadybininkė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes vis dar nespėjau užaugti, o vaikystėje po ranka pasimaišė per mažai gerų knygų, tad dabar reikia pasivyti save. Tik labai sunku tai padaryt, kai šalia tokio dydžio lobynai.
• Knygos man padeda pamatyti pačius keisčiausius pasaulius. Kartais juose apsigyventi, o kartais nudžiugti, kad užvertus knygą jis dingo.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Kalėdų istorija“. Gal todėl, kad skaitant prasisuko labai daug įvairių emocijų, kai vienu metu norėjosi verkti, žavėtis ir sirgti už herojus.
• Jeigu galėčiau, padaryčiau taip, kad Lietuvoje būtų išleistos pačios subtiliausios ir meniškiausios knygos.

 

IMG_1095Eglė Devižytė (geriausių knygų atranka ir korektūra):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes būtų kvaila mesti skaityti puikias ir džiuginančias knygas vien todėl, kad užaugai.
• Knygos man leidžia nugyventi daugybę skirtingų gyvenimų ir įsijausti į daugybės skirtingų žmonių ar net gyvūnų kailį (arba odą).
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Shaun Tan „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes tai daugiau nei tiesiog knyga – tai literatūra, meno albumas, rimtas pokalbis, tylus sėdėjimas nukorus kojas nuo pasaulio krašto, pokštas ir nuotykis viename.
• Jeigu galėčiau, visas knygas išleisčiau – žinoma, gražiai iliustruotas.

 

_DSC0346

Vaiva Rutkauskaitė (rinkodaros vadyba ir komunikacija):

• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes neskirstau knygų į vaikų ir suaugusiųjų. Man svarbu, kad knyga būtų vertinga skaityti, ją norėtųsi rekomenduoti skaityti kitiems. O vaikų literatūroje tokių yra labai daug.
• Knygos man padeda augti ir mąstyti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Net garsiai norisi šaukti, kokia tai puiki knyga! O jau iliustracijų gražumas! Būtinai ją bent pavartykite, jeigu turėsite progą. Tik iškart įspėju, jeigu jau ji pateks į jūsų rankas, tai nesinorės jos lengvai paleisti.
• Jeigu galėčiau, visas knygas perskaityčiau. :)

DSC_0231

 

Sandra Štukaitė (internetiniai, knygynų, prekybos centrų užsakymai) :
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes nors ir esu ne vaikas, norisi grįžti į tą nepaprastą vaikų literatūros pasaulį.
•  Knygos man padeda pabėgti nuo rutinos ir supančio pasaulio.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“, nes ji labai įsirėžė į atmintį ir dal ilgai buvo apsigyvenusi mano galvoje.
• Jeigu galėčiau, visas knygas turėčiau.

 

 

 

20180224_135Lina Lukšaitė (dizainerė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes plaukioti su piratais devyniose jūrose, mokyti gulbę rašyti ar maitinti tamstą mokytoją musėmis yra žymiai smagiau, nei narplioti savo suaugėliškas problemas.
• Knygos man padeda sukurti daug mažų fantazijos pasaulėlių, kuriuose verda tiek visko, kad, rodos, net galvoje netelpa.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Pasaka apie Desperą“, nes joje aprašomas peliukas, kurį dažnas galėtume atpažinti savyje. Gal kiek neišvaizdus, labai smalsus, nebijantis klysti ir džiaugtis gyvenimu. Jeigu šioje knygoje ir neatrastum kažko sau artimo, galima įsikvėpti drąsos ir pasitikėjimo savimi. O ką jau kalbėti apie be galo gražias ir subtilias iliustracijas. Tiesiog „vau“!
• Jeigu galėčiau, visas knygas pamirščiau. Taip – pamirščiau, kad galėčiau skaityti jas iš naujo ir džiaugtis naujais dalykais vėl ir vėl.

 

_DSC0071

 

Ramunė Jankauskienė (užsakymų surinkimas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos nukelia į svajonių ir fantazijų pasaulį, kuriame viskas įmanoma.
• Knygos man padeda atsipalaiduoti, užsimiršti, svajoti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Stoglaipiai“, nes ją skaitydama supratau, jog niekada nereikia prarasti vilties siekiant savo užsibrėžtų tikslų ir svajonių. Nesvarbu, kad tu esi ne toks kaip visi, atkaklumu, užsispyrimu galima visko pasiekti.
• Jeigu galėčiau, visas knygas susidėčiau į didžiulį kambarį, prikraučiau pilnas lentynas, net iki lubų, ir skaityčiau, vartyčiau, uosčiau jų kvapą.

 

_DSC0147

 

Saulius Valužis („Laimiuko“ ir edukacinių renginių vadybinkas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes atsiveria pasaulis, kurio pasiilgstu, ir už jo gerovę kovoju!
• Be knygų tiesiog negaliu.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes ją skaitydamas pajauti, kad gali pats keistis (ir visai tai nesunku), tik reikia norėti!
• Jeigu galėčiau, visas knygas, kurios paseno ir yra nenaudojamos, paversčiau žydinčiu sodu.

 

IMG_20190404_134857

 

Eva Bagočė (autorių teisių vadybininkė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes jos leidžia man išlaikyti vaikišką polėkį ir smalsumą, be kurio gyvenimas būtų nuobodus.
• Knygos man padeda nepaisyti fizikos dėsnių ir persikelti per laiką ir erdvę, duoda peno mano vaizduotei.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Atokaus priemiesčio istorijos“, nes ji yra unikali.
• Jeigu galėčiau, visas knygas padaryčiau prieinamas virtualioje erdvėje, iš bet kurio pasaulio kampelio.

 

 

 

Lina ValužėLina Eitmantytė-Valužienė (dailininkė, „Laimiuko“ vyr. redaktorė):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes neįmanoma išaugti iš to vaiko savyje, kuris vaikystėje pamilo vaikiškas knygas.
• Knygos man padeda pailsėti ir nustebti, nudžiugti, jaudintis, svajoti.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra Silvanos De Mari „Paskutinis elfas“ ir jos tęsiniai, nes atradau jose daug išminties ir noro parodyti, kaip svarbu gyvenime tikėti Meile.
• Jeigu galėčiau, visas knygas leisčiau nemokamai.😊

 

IMG_0897

Guoda Davainytė (užsakymų surinkimas):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes įdomu pasinerti į kitokį skaitymo pasaulį, įsivaizduoti save esant vaiku/paaugliu, kaip skaitomas knygos tekstas priverstų mane išgyventi aprašomas istorijas ir pasakojimus.
• Knygos man padeda geriau pažinti save – jos priverčia sustoti ir skirti visą laiką ramiam atsipalaidavimui skaitant puikią knygą.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Septynios minutelės po vidurnakčio“, nes joje kartu su pagrindiniu veikėju berniuku išgyvenau visas emocijas ir paslaptingumą. Super knyga, priverčianti susimąstyti ir kaipmat visą „sukramtyti“ nuo pradžios iki pabaigos.
• Jeigu galėčiau, visas knygas įsigyčiau ir turėčiau didžiulę asmeninę biblioteką.

 

_DSC0131

 

Odeta Giedraitytė (rinkodaros vadyba):
• Vaikų ir paauglių knygas aš skaitau, nes tai vienas geriausių būdų grįžti į vaikystę.
• Knygos man padeda prasmingai praleisti laisvą laiką.
• Knyga, palikusi man didžiausią įspūdį, yra „Paslaptingas sodas“, nes ši knyga nuo pat vaikystės iki dabar man sukelia pačias gražiausias emocijas.
• Jeigu galėčiau, visas knygas padovanočiau tiems, kurie jų negali įsigyti.