I. Zarambaitė apie debiutinę knygą paaugliams: „Visi esam kaip juodavandeniai, kartu ir šviesos, ir tamsos padarai“

Šalies knygynuose ką tik pasirodė naujausia rašytojos Ignės Zarambaitės knyga „Juodavandeniai“, priskiriama paauglių literatūros kategorijai. Knygoje pasakojama paslaptinga ir įtraukianti istorija apie šešiolikmetės Anos ir jos draugų gyvenimo pokyčius. Anot autorės, nėra temų, kuriomis negalėtum kalbėti su vaiku ar paaugliu, ji taip pat priduria, kad „visi turime paslapčių – tamsių ir dar tamsesnių“, nesvarbu, kokio amžiaus esame. Apie visa tai išsamiau – pokalbyje su autore.

Kokia yra šios knygos atsiradimo istorija? Ar visi knygoje minimi įvykiai, personažai yra išgalvoti, o galbūt rašydama prisiminėte ir savo paauglystę?

Gyvenu Šilutėje – nedideliame mieste, kuris išsiskiria savita istorija ir gamta. Čia daug kas skatina vaizduotę. Pavyzdžiui, potvyniai, kurie kasmet užlieja aplinkines pievas ir miškus, visiškai izoliuoja kai kurias sodybas… Tamsus potvynio vanduo visuomet kėlė smalsumą ir baugulį. Parašyti apie šią stichiją norėjau seniai, tik užtruko, kol galvoje susidėliojo konkreti istorija. Knyga tikrai nėra apie mane – nei dabar, nei paauglystėje. Vis tik dalelė mano patirčių, įspūdžių tenai slypi. Bėgiojau kaip ir pagrindinė veikėja Ana. Vaikystėje išgyvenau tėvų skyrybas. Paauglystėje skendau upėje. Išmėginau įvairias avantiūras. Kiti veikėjai atspindi mano pažįstamų žmonių savybes, bet taip pat nėra jų prototipai, veikiau kombinacijos. Yra realiai vykusių epizodų ir ištartų frazių, tačiau knygoje tai panaudota kitame kontekste.

1

Nors esate jau žinoma knygų vaikams autorė, tačiau „Juodavandeniai“ – pirmoji Jūsų knyga paaugliams. Kuo skiriasi (jei skiriasi) rašymas paaugliams nuo rašymo vaikams?

Manau, nėra temų, kuriomis negalėtum kalbėti su vaiku ar paaugliu. Tik turi žinoti KODĖL ir KAIP. Kaip rašyti vaikams, rodos, žinau. O sukurti knygą paaugliams iš pradžių atrodė nemenkas iššūkis, – nes tai nauja, nebandyta. Bet tas iššūkis pasirodė esąs ne įkalnė, į kurią reikia įkopti, o nuokalnė, nuo kurios lengva ir malonu leistis – mintys liejosi kaip tas potvynio vanduo. Gal dėl to, kad nejaučiau jokių suvaržymų. Beveik negalvojau apie tai, KAIP parašyti, nes paauglio pasaulis arčiau suaugusiojo nei vaiko. Sunkiausia buvo apsispręsti, KĄ ir KODĖL noriu papasakoti – kas aktualu, įdomu, ką ta istorija gali duoti jaunam žmogui.

Kaip sekėsi vėl sugrįžti į paauglystę, prisiminti tai, kas aktualu paaugliams, įsikūnyti į šešiolikmetę mergaitę Aną?

Na, nesijaučiu labai atitolusi nuo to amžiaus tarpsnio. Puikiai prisimenu save pačią. Turiu sūnėną paauglį. Dažnai vedu kūrybines dirbtuves vaikams, jaunimui, suaugusiems, savo realioje ir virtualioje kasdienybėje noriai bendrauju su visais. Prieš tai ketverius metus dirbau bibliotekoje, ten irgi ateidavo paauglių – pajuokaudavom, padėdavau išsirinkti knygų. Kai į žmogų nežiūri per amžiaus, patirties, statuso barjerą, nesunkiai jį pajauti. Tada nereikia atlikti specialių stebėjimų ir tyrimų, kad sužinotum, kuo jis gyvena.

juodavandeniai_sp

Viešojoje erdvėje dažnai girdima, kad paaugliai neskaito. Kaip Jūs vertinate šią tendenciją?

Kad paaugliai skaito daug mažiau nei vaikai, įsitikinau dirbdama bibliotekoje. Tiesą sakant, nenustebau, nes ir aš paauglystėje buvau apleidusi skaitymą. Geriausiu atveju perversdavau privalomą literatūrą, kad gaučiau geresnį pažymį. Kodėl? Nes buvo daug kitų veiklų ir įvykių, kurie tuo metu rūpėjo labiau. Pradėjau kitaip matyti savo aplinką ir save, knietėjo visa tai pažinti, apgalvoti, eksperimentuoti. O daugelis mokykloje privalomų skaitinių atrodė tolimi tiems atradimams, dėl to neaktualūs, neįdomūs. Vis dėlto į rankas patekdavo ir tokių knygų, kurių nepaleisdavau iki paskutinio puslapio. Kuo jos ypatingos? Jų turinį galėjau išgyventi, su juo tapatintis. Vieniems paaugliams gal artimos fantastinės nuotykių knygos, kitiems – probleminė proza, svarbu, kad tokių knygų būtų. Ir kad būtų galimybė rinktis.

Kuo literatūra paaugliams, kaip žanras, yra išskirtinis, įdomus? Kaip Jūs vertinate paauglių literatūros situaciją Lietuvoje?

Kalbant apie Lietuvą, džiaugiuosi, kad daugėja rašančių paaugliams. Pamažu, bet daugėja. Ko norėtųsi daugiau? Laisvės. Iš mūsų, rašančių, ir iš redaktorių, leidėjų. Kad neišfiltruotume temų, apie kurias pridera ar nepridera kalbėti. Neišbrauktume ir netaisytume žodžių, kurie gali kažkam nepatikti. Negludintume visų aštrių kampų, kad įtilptų į standartinius rėmus. Paauglius užkabina tai, kas artima, o maištas įdomesnis už sterilumą. Kol kas to maišto užsienio literatūroje, manau, gerokai daugiau.

Kaip įsivaizduojate „Juodavandenių“ skaitytoją? Ar ši knyga skirta tik paaugliams?

Ne, ne tik. Pagrindinė šio kūrinio mintis tokia – visi esam kaip juodavandeniai, kartu ir šviesos, ir tamsos padarai. Kartais geidžiam, kartais neapkenčiam, kartais padedam kažkam, o kartais teisiam. Visi turim paslapčių, tamsių ir dar tamsesnių. Kiekvieno vanduo savaip drumstas. Nė nesvarbu, tu paauglys ar suaugęs… Tad tikriausiai knygą skaitys ir vieni, ir kiti.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Vaikų literatūra – stebuklingas priešnuodis rimtumui ir rutinai

„Nieko rimto“ rinkodaros vadybininkė Indrė Liubinaitė

Atėjo didžiosios, tūkstančiais lempučių ir blizgučių padabintos metų šventės. Laikas, kai stebuklais sau leidžia tikėti ne tik vaikai, bet ir dalis suaugusiųjų. Ir aš esu viena iš jų. Mokausi pažinti kasdienybės magiją, ją prisijaukinti ir prisileisti arčiau ne tik per Kalėdas. O tai padaryti kur kas lengviau pasitelkus ypatingą, apie nerimtumą, paprastumą ir lengvumą nuolat primenantį įrankį – vaikų literatūrą.

Dabar manau, kad mane užaugino (arba vis dar neleidžia užaugti) vaikų literatūros knygų herojai. Vis dar prisimenu, kaip kokius tris kartus nuo pradžios iki galo mama man skaitė storiausią ir pačią mylimiausią knygą – A. Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Išmokusi skaityti pati, ją perskaičiau dar bent kartą ar kelis, kaip ir daugelį kitų A. Lindgren, O. Preußlerio, R. Dahlio knygų. O kaipgi be H. C. Anderseno pasakų? Mintyse vis dar matau tą vietą lentynoje virš mano lovos, kurioje gulėjo labai sena mamos vaikystės knyga pageltusiais puslapiais „Gražiausios H. K. Anderseno pasakos“. Dažniausiai šių skaitomų istorijų klausydavausi naktimis, kai sirgdavau ir kamuodavo aukšta temperatūra, dėl kurios negalėdavau užmigti. O gal tada visai ir nenorėdavau užmigti, kad tik galėčiau išprašyti paskaityti dar vieną, dabar jau tikrai paskutinę, pasaką? Esu be galo dėkinga, kad šis noras visada būdavo išpildytas.

kengura-kasparaviciusKęstutis Kasparavičius, „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“

Prisiminus mylimiausias vaikystės istorijas, visų pirma atgimsta ne kambario, kuriame klausydavausi pasakų, o vėliau ir pati jas skaitydavau, vaizdinys, o ryškūs tų istorijų herojų portretai ir dar ryškesni jų nuotykiai. Viskas, ką išgirsdavau ar perskaitydavau, mano galvoje per sekundės dalį virsdavo filmo siužetu. Dar ir dabar į atmintį grįžta Naujųjų metų išvakarėse tamsiomis gatvėmis slenkanti basa mergaitė, kišenėje turinti tik degtukų, nušviečiančių jai vaizdą į kitų žmonių namus, kuriuose šilta, jauku, o ir kalėdinė eglutė žiba šimtais žvakelių. Deja, tiems spalvingiems vaizdiniams išnykus, mergaitė taip ir liko gatvės žibintų vienumoje.

Dirbdama leidykloje užvis labiausiai džiaugiuosi kasdien atrasdama vis naujų istorijų – tų, kurios vaikystėje taip ir nepakliuvo į mano rankas, arba tų, kurios parašytos ir išleistos visai ką tik. Skaitydama Kęstučio Kasparavičiaus „Apie gyvūnus. Trumpos istorijos“ net pyktelėjau! Knygoje gausu trumpų pasakojimų, užrašytų ir kituose rinkiniuose išleistų dar tada, kai pati buvau vaikas. Ir kodėl gi neatradau jų anksčiau? Noriu tikėti, kad atsakymas paprastas – tikriausiai dėl to, kad dabar labiau tai vertinčiau.

Skaitydama Kęstučio Kasparavičiaus istoriją apie kengūrą, kuri nemoka nei eiti, nei bėgti, tik linksmai šokinėti, todėl kartais neapskaičiavus šuolio nepataikančią į savo pačios namus, šypsausi. Trumpas ir taiklus tekstas kviečia atsitraukti nuo to, ką jau manome žinantys, ir į viską pasižiūrėti kūrybiškai ir naujai. Dažnai girdime, kad taip mąstyti geriausiai geba vaikai. Tikra tiesa! Tačiau nesutinku, kad suaugę tam turi mažiau galimybių. Gebėjimas mėgautis kūrybiškais pasakojimais nereiškia, kad atsisakome suaugti. Veikiau tai reiškia, kad savo suaugėliškoje kasdienybėje pasirenkame atrasti laiko tikėti stebuklais.

Šių švenčių proga visiems skaitytojams, vartytojams, tikėtojams bei sau pačiai to ir linkiu – į rimtas, kartais iš pažiūros net nuobodžias kasdienybės misijas pažvelgti naujai ir nerimtai. Prisiminti, kad nėra vienos tiesos ar vieno kelio. Leistis vedamiems ten, kur vidinė nuojauta sako, kad stebuklai žėri ryškiausiai. Ir nesvarbu, jums dveji, dvidešimt dveji ar šimtas šešiolika.

S. Paltanavičius ir L. Eitmantytė-Valužienė: „Draugystė tarp žmogaus ir gyvūno turi kilti natūralioje aplinkoje“

Pasaulyje netylant balsams, agituojantiems už cirką be gyvūnų, gamtininkas Selemonas Paltanavičius pristato savo naujausią knygą vaikams „Brunas“, pasakojančią rudojo lokio, visą gyvenimą praleidusio cirke ir išleisto į laisvę, istoriją. Apie gauruoto cirko artisto gyvenimą miške be patogumų, draugystę su žmogumi, šios istorijos atsiradimą ir jos iliustravimą kalbamės su autoriumi S. Paltanavičiumi ir dailininke Lina Eitmantyte-Valužiene.

Brunas_sp

Selemonai, kaip gimė istorija apie Bruną?

Brunas mano pasaulin atėjo senokai – keliavau po Bavariją (Pietų Vokietiją) ir išgirdau istoriją apie meškiną Bruną, kuris, užaugintas žmonių, klajojo darydamas daug žalos, vartydamas avilius, laužydamas sodo medžių šakas. To Bruno istorija buvo liūdna. Tada pagalvojau – o pas mus Brunas būtų visai kitoks, ir jo likimas susiklostytų laimingai. Po beveik 30 metų istorija apie Bruną buvo parašyta, dabar jaučiuosi jam padovanojęs laisvę – tokią, kokios jis vertas ir kokią iš esmės pasirinko pats. Mano Brunas nėra visai laukinis žvėris, norėjau pasakoti apie nuskriausto, žmonių užauginto gyvūno virsmą, liūdnas ir linksmas jo patirtis, atradimus, todėl suteikiau jam galimybę kalbėti. Tikiu, kad skaitytojams dėl to nekils klausimų. Tačiau ši istorija – ne visai apie žvėrį, lokį vardu Brunas. Ji – ir apie mus.

Lina, o kokia pirma mintis kilo skaitant knygos tekstą?

Supratus, kad istorija apie tai, kaip autorius mėgins „prilaukinti“ gamtoje gyvūną, kuris buvo įpratęs prie gyvenimo žmonių pasaulyje, apėmė didelis smalsumas sužinoti, kuo baigsis ši istorija. Kūriau keletą savo pabaigos versijų. Taip pat skaitydama vis galvojau: juk tas veikėjas, į kurį kreipėsi pagalbos Brunas, yra Selemonas Paltanavičius! Мan atrodė, jis tiesiog užrašė šį įvykį iš savo patirties, nes kam ne kam, o Selemonui tikrai netrūksta įvairiausių nuotykių gamtoje. O perskaičius nudžiugau, kad autorius palieka erdvės sukurti savo pratęsimą apie tolesnį Bruno gyvenimą.

Selemonas_Paltanavičius

Knygoje galima įžvelgti neigiamą požiūrį į gyvūnų laikymą cirke. Kodėl tai blogai, juk Brunas mėgdavo žmonių dėmesį?

Selemonas: Knygoje pasakoju apie cirko lokį. Bet aš nevertinu cirko – aš rašytojas ir turiu pasakoti taip, kad skaitytojai patys pajaustų ir padarytų išvadas. Bet kokio laukinio gyvūno laikymas nelaisvėje turi kokias nors pasekmes. Kai kada jis gali būti pateisintas – jei gyvūnas sužeistas ir pats negali gyventi gamtoje, kai tenka taip laikyti pačius rečiausius gyvūnus, kurie gamtoje jau išnykę. Tačiau net ir taip laikant jų gyvenimas turi būti orus, o gyvūną paversti artistu ir reikalauti iš jo to, ko jis nedaro gamtoje (kur jau ten važinėjimas dviračiu) yra baisi skriauda jam. Gyvūnai greitai pajunta, kaip pelnyti žmonių dėmesį ir meilę, kuri baigiasi pro narvo virbus įmestu saldainiu. Tai – vergystė. Brunas kartais filosofuoja ne taip, kaip tą, ko gero, daro paprasti žvėrys. Tegul tai būna meninė priemonė, kurios reikėjo tam, kad visi suprastų šio geraširdžio ir žmonių apgaudinėjamo meškino tragediją.

Lina: Vaikystėje aš, kaip ir daugelis vaikų, žavėjausi cirku bei dresuotų gyvūnų pasirodymais. Vaikai priima gyvūnus cirke kaip iš filmuko ar pasakos, kur įprasta, kad jie bendrauja su žmonėmis, jiems yra natūralu elgtis, vaikščioti kaip žmonėms, valgyti tą patį maistą. Tik gerokai vėliau suvokiau, kad taip nėra. Draugystė tarp žmogaus ir gyvūno turi kilti natūralioje aplinkoje. Turime jausti pagarbą gamtai, jos kūriniams, o ne stengtis juos užvaldyti, versti elgtis prieš jų prigimtį. Cirkai ar zoologijos sodai yra visiškai praradę savo prasmę. Juk sode turi augti ir klestėti tai, kas yra žmogaus pasodinta, puoselėta su meile ir džiaugsmu. Jei tikslas yra priartinti dalelę gamtos prie žmogaus, prie vaikų, kad ją geriau pažintų ir pamiltų, tai turėtų būti surastas kitas sprendimas, o ne gamtos sudalinimas į gardus su tvormis. Argi tai ne kalėjimas? Tik nežinia už kokius nusikaltimus juo baudžiami gyvūnai… Jei žmogus nori padėti išsaugoti nykstančias rūšis, taip pat ne išeitis yra atriboti juos nuo pasaulio grėsmių už grotų. Manau, turėtų likti tik nacionaliniai parkai, kuriuose gyvūnai ir juos supanti aplinka būtų kuo natūralesnė. O judėjimas už cirką be gyvūnų, tikiuosi, sulauks atgarsių ne tik kai kuriose, tačiau visose pasaulio šalyse.

L. Valužienės iliustracija

Selemonai, kaip įsivaizduojate „Bruno“ skaitytoją?

Aš nemanau, kad rudojo lokio Bruno istoriją turi skaityti tik vaikai. Ji skirta visiems. Tik vienaip ją matys vaikai, kitaip – jų tėveliai ir seneliai. Daug ką jiems patars gyvenimo patirtys. Taigi, ši knyga skirta visiems.

Lina, kas buvo sudėtingiausia iliustruojant knygą?

Ko gero, sudėtingiausia iliustruojant knygą yra išsitekti laike, per kurį sutarta nupiešti iliustracijas. Vos tik įsijauti, jau reikia ir baigti. Kai susidraugauji su personažais, norisi juos ir vienaip, ir kitaip pavaizduoti, išryškinti jų emocijas, įterpti ir vienoje, ir kitoje teksto vietoje. Bet iliustruojant svarbu laikytis knygos maketo plano, nevalia įterpinėti iliustracijų kiekvienoje pastraipoje, kuri žadina vaizduotę ar jaudina. Reikia atsirinkti svarbiausius akcentus ir juos taip sudėlioti, kad iliustracijos lyg akompanimentas tolygiai lydėtų teksto melodiją.

Lina_Valužienė1.jpg

Ko vaikai (ir ne tik vaikai) gali pasimokyti iš šios istorijos ir kodėl tai svarbu?

Selemonas: Mokytis, sako, reikia iš vadovėlių. Mano kredo visada kitoks: perskaitęs vaikas turi kažką pajausti savo širdelėje, sužinoti ir pats padaryti sau išvadas. Kokias? Čia jau kaip kam duota… Tačiau norėčiau, kad skaitytojai pabandytų įsijausti į Bruno pasaulį, pamąstyti taip, kaip galvoja jis. Pagaliau – įsivaizduoti jo naktis miške (jis gi miško nepažįsta, galbūt jo net bijo…), ilgą žiemą ąžuolo drevėje. Jeigu Bruno istorija pasės nors keletą gerumo sėklelių, būsiu laimingas. Gerumo mūsų pasaulyje labai trūksta, todėl reikės dar labai daug Brunų, kad mes prisimintume juos visus ir išmoktume gyventi nieko neskriausdami. Meškų ir žmonių.

Lina: Istorija apie Bruną turi daug prasmių. Viena iš jų kaip tik kviečia susimąstyti apie tai, ar tikrai gyvūnams vieta cirke? Perskaitę knygą apie tai turėtų ne tik pagalvoti, bet ir pasikalbėti vaikai ir suaugusieji. Bet pati svarbiausia knygoje apie Bruną yra, mano manymu, draugystės tema: apie gebėjimą padėti bėdoje, rūpintis draugu ir tiesiog leisti su juo laiką bendraujant žvilgsniu, prisilietimu, juoku ir ašaromis arba tylomis, tiesiog stebint, kaip „genys sausą šaką tarškina, ore vartosi krankliai“, o tada… „užplūsta toks gerumas, kad norisi dainuoti ir šokti, verstis per galvą“.

Ačiū už pokalbį!

L. Valužienės iliustracija2

Didžiausias debiutuojančių knygų kūrėjų noras – kad vaikai ir suaugusieji kalbėtųsi

Šią savaitę pristatytos ir knygynuose pasirodžiusios paveikslėlių knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“ kūrėjos klausia, ar kada susimąstėme apie kasdien mus lydinčius žodžius. Juk žodžiai gali paglostyti, įgelti, pradžiuginti ir nuliūdinti. Žodis „ne“ dažnai asocijuojamas su neigiamomis emocijomis, tačiau knygą parašiusi Vaiva Rutkauskaitė ir ją iliustravusi Lina Ribinskė sako, kad tai – netiesa. Apie kūrybinį debiutą, žodžius ir artėjančias šventes – pokalbis su kūrėjomis.

Vaiva, ar knygą tikrai gali parašyti bet kas?

Geras klausimas! Manau, kad parašyti gali bet kas, tik ne visi parašo (šypsosi). Galėti ir padaryti yra du labai skirtingi dalykai. Kaip ir žiūrėti bei matyti. Klausyti ir girdėti. Galimybių rašyti tikrai turime daugelis. O gabumų ar noro? Tai jau kitas klausimas, kuriam reikėtų gilesnės diskusijos. Gal čia kitos knygos ar interviu tema?

Lina, o kaip su iliustravimu? Ar visi dailininkai gali iliustruoti knygą?

Visada sakau, kad piešti gali visi, net jeigu sako, jog nemoka. Augau girdėdama frazę: „Nėra žodžio nemoku, yra tik nenoriu.“ Tad nuoširdžiai tikiu, kad visi, kurie nori, gali iliustruoti.

Nepasakos_Knygos_Pristatymas

Vaiva, kaip atkeliavai iki „Nepasakos, arba pasakos apie NE“?

Vingiuotu ir kalnuotu keliu. O jei rimtai, iš vaikystės man yra įstrigęs vienas atsiminimas, kai, prisižiūrėjusi tuo metu populiarių muilo operų, kūriau savąją. Turėjau sąsiuvinį, į kurį rašiau istoriją apie dvynes, kurias išskyrė ligoninėje, ir viena išaugo gera, o kita bloga. Labai juokinga prisiminti. Vėliau buvo eilėraščių etapas. Dar vėliau – publicistinis, tinklaraščio. Rašiau ir rašau daug. Labai mėgstu rašyti laiškus, žinutes. Kiek mažiau mėgau rašyti sociologijos bakalauro ir kūrybos visuomenės komunikacijos magistro darbus (šypsosi). Aplink mane esantys žmonės irgi rašo. Nors dabar sunkiai surasi žmogų, kuris nerašo, bent jau socialiniuose tinkluose ar komentarų skiltyse. Aš sakau, kad mes visi rašytojai ir tai yra labai gerai, juk, kaip dainavo mano mėgstama grupė „G&G Sindikatas“, „Tie, kas rašo, gyvens amžinai“. Labai graži mintis!

Tad knygą parašyti svajojai visada?

Kažkada svajojau tapti pirmąja Lietuvos prezidente moterimi, deja, šios svajonės jau nepavyks įgyvendinti. Svajojau turėti šunį. Išsipildė. Svajojau parašyti knygą. Išsipildė. Nors tiksliau būtų sakyti, kad su kitų pagalba išpildžiau pati. Man atrodo, kad norai ir svajonės nesipildo. Jas pildo žmonės. Prie knygos išleidimo prisidėjo labai daug žmonių, be jų mano svajonė tikrai nebūtų išsipildžiusi.

Lina, o kokios tavo svajonės?

Svajoju apie tikrai daug dalykų, visus juos net sunku įvardinti. Užtikrintai galiu pasakyti, kad iliustruoti knygą buvo mano svajonių svajonė! Visuomet sakau, jog reikia labai labai norėti, tikėti ir stiebtis iki kol galiausiai pasieksi svajonę nuo aukščiausios lentynos. Vis dar pačiai sunku patikėti, kad knyga jau Jūsų ir mano rankose.

Vaiva_Rutkauskaitė_dalina_autografus

Kaip gimė„Nepasaka, arba Pasaka apie NE“?

Vaiva: Knygos rankraštį leidyklai nusiunčiau šių metų kovo mėnesį, o gruodžio mėnesį knyga jau pasirodė prekyboje. Nuo idėjos iki išpildymo – 9 mėnesiai. Simboliška. Kovo mėnesį dar pati dirbau leidykloje „Nieko rimto“, kuri ir išleido šią knygą, todėl nenorėdama, kad mano istoriją kolegos vertintų žinodami mane, rankraštį siunčiau kitu vardu ir pavarde. Norėjau objektyvumo. Džiaugiuosi, kad buvo nuspręsta ją išleisti. O kaip kilo mintis parašyti „Nepasaką, arba Pasaką apie NE“ – gerai menu. Kas žino mane, turėtų sutikti, kad žodį „ne“ aš sakau gana retai. Daug dažniau jį girdžiu (šypsosi). Tad tie visi išgirsti ir neišsakyti „ne“ manyje kaupėsi ir pasirodė štai tokios istorijos pavidalu.

Lina, ar prisimeni, kokios buvo pirmosios mintys perskaičius istoriją?

Pirmą sykį būsimos knygos rankraštį perskaičiau darbe, sėdėdama tame pačiame kabinete, kaip ir Vaiva, tačiau tuomet dar nežinojau, kad ši istorija – Vaivos kūrinys. Buvo labai netikėta! Perskaičiusi istoriją, susimąsčiau, koks „ne“ gyvena manyje. Ar kalbėdama dažniau vartoju „ne“ kartu su jį lydinčiais draugais „bet“, „nes“, „tačiau“, ar jis lieka vienišas ir konkretus – tiesiog „ne“. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau suprantu, kad „ne“ mane pakeitė į gerąją pusę, nes sakyti „ne“ – visai neblogai.

Nepasaka

Paveikslėlių knygoje pasakojama istorija apie žodžius. Lina, o kaip sekėsi piešti žodžius?

Buvo visko – ir pakilimų, ir nuosmukių, lyg karuselėse. Pradžia, ko gero, buvo sunkiausia. Uždaviau sau klausimus, kaip turi atrodyti žodžiai, ką jie jaučia. Visi įsivaizduojame, kaip atrodo bulvė. Koks jos skonis, kvapas, žiedas ar ragiukai iš šaknų. O kaip atrodo žodžiai „aš“, „taip“, „kodėl“, „kur“, „ne“ ir daugelis kitų neapčiuopiamų žodžių? Visus juos nupiešti ir buvo didžiausias iššūkis. Kiekvieną žodį vertinau kaip asmenybę su savais pomėgiais, norais ir emocijomis. Kaip tai pavyko išpildyti – įvertins skaitytojai ir vartytojai. Maža paslaptis, kad kai kuriuos žodžius skyriau savo aplinkos žmonėms, tad draugai knygoje gali atrasti ir dalelę savęs!

Kam skirta „Nepasaka, arba Pasaka apie NE“? Kas norėtumėte, kad ją skaitytų?

Vaiva: Vienas draugas, sužinojęs, kad vaikų knygų leidykla tuoj išleis mano parašytą istoriją, paklausė, ar ir jis galės ją skaityti. Labai kovoju su tuo požiūriu, kad knygas vaikams gali skaityti tik vaikai. Iš kur tai? Patikėkite, yra tokių vaikų literatūros kūrinių, kuriuos turėtų perskaityti visi suaugę. Kartais girdžiu, kad jei knygoje yra daug paveikslėlių, tai joje nėra ką skaityti. Dar ir kaip yra! Tik reikia mokėti skaityti. Ne tik žodžius, bet ir iliustracijas. Norėčiau, kad šią knygą vaikai ir suaugę skaitytų kartu. Ir skaitydami kalbėtųsi. Apie mėgstamus žodžius, apie piktus žodžius, apie praėjusią ir ateinančią dienas. Apie viską, kas rūpi.

Lina: Nepasaką turėtų skaityti visi, kurie dar NEužaugo, NEsurimtėjo ar NEsusikalba. Didelę dalį savo gyvenimo praleidžiame kalbėdami ir klausydamiesi. Spėju, kad kiekvienas per dieną pasakome bent kelis tūkstančius žodžių, bet dar daugiau jų lieka mintyse. Klausyti – tai ne tas pats, kas išgirsti. Labai norėčiau, kad ši knyga padėtų išgirsti save ir kitus.

 

Ar turite mėgstamiausią žodį?

Vaiva: Taip, turiu, tai „ačiū“! Šis mažas, bet labai stiprus žodis yra mano mėgstamiausias. Jis gražus, gana sunkiai rašomas, bet kai jį sakai, reiškia, kad kažkas tau padarė kažką mielo ir gero. O kai jį girdi, reiškia, kad tu padarei kažką gero. Tad kuo daugiau aplink girdėsis „ačiū“, tuo bus smagiau.

Lina: O taip. Turiu mėgstamiausią žodį, desertą, o dabar jaučiuosi ir atradusi to žodžio asmenybę. Tai – šokoladas! Šiam žodžiui priskyriau kelias savybes: padūkęs, nuotaikingas, nenuorama, bet labai draugiškas. Po išsakytos minties, jog baltasis šokoladas yra pats geriausias, leidykloje kilo sumaištis. Vyko šokoladų mainai ir geriausiojo skonio rinkimai, deja, be nugalėtojo, nes kiekvienas turi savo mėgstamiausią – juodą, pienišką, su druska ar karamele, bet šokoladą!

Nepasakos_knygos_pristatymas

Artėja vienos gražiausių metų švenčių. Ko norėtumėte gauti dovanų?

Vaiva: Muzikos. Esu profesionali muzikos klausytoja, be galo mėgstu muziką, gyvos muzikos koncertus, todėl tiek nuoroda į neatrastą gerą muzikos kūrinį, tiek bilietai į koncertą būtų puiki dovana. Kalėdų Seneli, ar girdi?

Lina: Aš tikrai mėgstu piešti, tad pati puikiausia dovana nuo pat vaikystės yra pieštukai. Visos kanceliarinės smulkmenos mane džiugina lygiai taip, kaip vaikus saldainiai.

Ko palinkėtume visiems 2020-aisiais metais?

Vaiva: Kalbėtis, girdėti, matyti ir pildyti vieni kitų svajones!

Lina: Jausti ir kalbėtis apie jausmus.

Ačiū už pokalbį!

 

Rašytojas ir dailininkas K. Kasparavičius: „Skaitykite kuo daugiau gerų knygų – tai pagrindinė priemonė lavinti vaikų skonį menui“

Dažnai girdime, kad vaikai – tai pati kūrybiškiausia visuomenės dalis, tačiau jiems augant blėsta ir kūrybinis polėkis, jį užgožia daugybė taisyklių ir normų. Iš tiesų, įvairios kūrybos formos, meniniai darbeliai yra pažįstami bene visiems vaikams. Siekiant, kad augdamas vaikas ne tik neprarastų susidomėjimo menu, bet ir lavintų savo skonį bei ugdytų supratimą, iškyla klausimas, kaip tai padaryti. Į šį ir kitus klausimus atsako bei savo patarimais dalinasi žinomas vaikų literatūros rašytojas ir dailininkas Kęstutis Kasparavičius.

Kęstutis_Kasparavičius2

Kaip manote, nuo ko priklauso vaiko meniniai gebėjimai? Tai įgimtas talentas ar aplinkoje laiku suteikta galimybė kurti ir eksperimentuoti?

Vaiko meninius gebėjimus lemia tiek įgimtas talentas, tiek ir ugdymas bei aplinka. Man pačiam, kaip vaikų literatūros autoriui ir iliustratoriui, tenka dažnai lankytis įvairiose Lietuvos mokyklose, bibliotekose, tad galiu pastebėti, kad meninio lavinimo lygis skirtingose ugdymo įstaigose labai skiriasi – kartais žiūriu ir džiaugiuosi, o kartais apima liūdesys. Vaikų literatūra, kaip meno forma, yra bene pagrindinė priemonė, kurią pasitelkiant lavinama vaiko vaizduotė, pasaulėžiūra ir meninis skonis – juk didžioji dalis knygų vaikams, ypač jaunesniems, yra gausiai ir kokybiškai iliustruotos. Taip pat džiugina ir išleidžiamos naujos, įdomiai vaikams apie populiarųjį meną pasakojančios knygos, tokios kaip „Nieko rimto“ išleista meno enciklopedija su užduotimis „Nerk į meną“. Visgi vaikų meninio ugdymo kokybę labai lemia ir žmonių, dirbančių su vaikais, kompetencijos ir entuziazmas.

Nerk_į_meną1

Kaip išsaugoti santykį su savo vidiniu kuriančiu vaiku, net ir suaugus?

Visų pirma, reikia noro tą santykį išsaugoti. Visi vaikai, lankydami švietimo įstaigas, daugiau ar mažiau susiduria su meninio ugdymo užsiėmimais – tiek darželyje, tiek mokykloje. Augant ir bręstant mūsų niekas nebeverčia domėtis menu, nebelieka ir privalomų užsiėmimų, todėl tik nuo paties žmogaus priklauso, kiek jis skirs tam laiko ir energijos bei domėsis papildomai. Jeigu tik yra noras – ryšį su vidiniu vaiku ir kūrybinį polėkį išlaikyti visai nesunku – gali padėti begalė priemonių, tokių kaip kūrybiniai užsiėmimai, dirbtuvėlės suaugusiems, vaikų literatūra, kitos knygos ir enciklopedijos. Visi žmonės yra kūrėjai, ne tik tie, kurių profesijos yra tiesiogiai susiję su menu. Kūrybiškumas reikalingas mums visiems ir kasdien – tik jo dėka galime surasti nestandartinius sprendimus, veikti su polėkiu, o ne iš inercijos. Todėl ir meninio lavinimo tikslas nėra iš kiekvieno žmogaus išugdyti profesionalų menininką. Kūryba, jei tik skirsime jai laiko, gali tapti prasmingu ir atpalaiduojančiu hobiu tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Kęstutis_Kasparavičius1

Kodėl svarbu lavinti vaiko skonį įvairių rūšių menui? Kokias priemones tam pasitelkti?

Vaiko skonį įvairiam menui lavinti yra reikalinga, nes tas menas nėra toks jau paprastas ir savaime suprantamas dalykas. Pasiklausius visuomenėje kylančių diskusijų, tampa aišku, kad gana nedaug žmonių gerai išmano meną, ypač šiuolaikinį. Tokia situacija rodo edukacijos stoką. Tačiau pačiam vaikui atsirinkti įdomią sritį ir įvertinti teikiamą naudą yra pakankamai sudėtinga, todėl reikalinga suaugusiųjų pagalba – turime parodyti galimybes, stengtis sudominti. Vaikystėje kryptingai lavintas vaikas užaugęs ir pats supras to vertę bei, tikriausiai, norės domėtis toliau. Edukacija leidžia suprasti, kad yra ir daugiau nuomonių, požiūrių, o tavasis – nebūtinai vienintelis ir teisingiausias. Neturint pakankamai žinių, labai lengva imti kritikuoti šiuolaikinį meną, kad jis „kažkoks ne toks“, nors tai – visai ne meno problema, o edukacijos stygius. Lavinti supratimą apie meną gali padėti ir patys įvairiausi renginiai bei festivaliai, tačiau, esant didžiulei jų pasiūlai, tampa svarbu atsirinkti tai, kas kokybiška ir turės ilgalaikę vertę.

Kuo naudingi pasaulyje pripažintų menininkų pavyzdžiai ir pagal juos parengtos užduotys vaikui, turinčiam polinkį kurti?

Kaip sakė Vilniaus knygų mugėje prieš porą metų viešėjusi garsi vaikų literatūros iliustratorė Kveta Pacovska, kurios iliustracijos apdovanotos H. K. Anderseno medaliu: „Paveikslėlių knyga – tai pirmoji meno galerija vaikui ir ji ateina pati į jo namus“. Į vaikų literatūrą žiūrint iš šios perspektyvos, ją vartant, skaitant ir aptariant kartu su vaiku, galima mokytis suprasti ir toleruoti įvairius, ne tik pačius primityviausius, meno stilius, taip pat kaip ir gyvenimiškas situacijas, reiškinius. Mes, suaugusieji, dažnai galvojame, kad vaikai gali kažko nesuprasti, tačiau labai dažnai nutinka taip, kad sudėtingas situacijas, temas mažieji priima ir supranta kur kas lengviau nei suaugę. Skaitykite kuo daugiau gerų knygų – tai pagrindinė priemonė lavinti vaikų skonį menui!

Ačiū už pokalbį!

Nerk_į_meną2

 

Dailininkė Sigutė Ach: „Sukurkime švenčių laukimo stebuklą vaikams – laiko kartu ir artumo nenusipirksime“

Artėjant stebuklingam laukimo laikotarpiui – Adventui, imame galvoti apie ateinančių didžiausių metų švenčių džiaugsmus ir rūpesčius. Tie, kurių artimoje aplinkoje yra vaikų, svarsto, kaip praskaidrinti švenčių laukimą mažiesiems. Šokoladiniai kalendoriai ar staigmenos, paliktos kalėdinėje kojinėje, tikrai suteiks trumpalaikio džiaugsmo, tačiau „už visa tai kur kas svarbiau yra laikas, praleistas drauge kuriant ir kalbantis“, – sako dailininkė Sigutė Ach ir dalinasi patarimais, kokie švenčių laukimo ritualai mažiesiems – patys smagiausi ir naudingiausi.

Sigute-Ach1

Kas Jums yra Adventas ir su kokiais ritualais, būsenomis jį siejate?

Adventas – tai laikas, kai labai reikia visokios rūšies šviesos: žvakelių, lempelių, o svarbiausia – tos šviesos, kurios nenusipirksi – artumo pojūčio, bendrumo jausmo. Labiausiai to reikia vaikams, tad Adventas man – tai susitikimų su jais metas. Karpome angelus, liejame akvareles, kuriame žodžių tiltus ir tampa tikrai šviesiau bei jaukiau išbūti iki to pirmojo tikro sniego baltumo, iki sugrįžtančios saulės spindulėlio.

Kodėl vaikams, o galbūt ne tik jiems, reikalingi tokie ritualai, kaip Advento užduotėlės, kalendoriai, mažos staigmenos? Kuo tai naudinga?

Kalėdinis vakaras žiba kažkur kalendoriaus gale ir niekaip neateina. Vaikui labai ilgu visą mėnesį laukti. Todėl mažyčių stebuklų, kad ir tokių, kaip iš anksto suplanuotos smagios užduotys kiekvienai Advento dienai A. Smith knygoje „Kaip Vinstonas Kalėdas atnešė“, labai reikia kasdien. Tai maži žingsneliai, padedantys ne tik sulaukti švenčių, bet ir psichologiškai joms pasiruošti, „papuošti širdį“, kaip sako Mažojo princo lapė.

Sigute_Ach5

Patarkite, kaip namuose sukurti didžiųjų švenčių laukimo džiaugsmą vaikams. Kokiomis veiklomis užsiimti?

Tam, visų pirma, reikės rasti laiko. Tai – jau pirmasis stebuklas. Antrasis stebuklas – atidėti šonan visus išmaniuosius įrenginius, uždegti stalinę lempą, o gal ir kelias, sukuriant jaukią atmosferą, ir imti lėtai vartyti vaikišką knygą, domintis iliustracijomis, aptariant, nukrypstant nuo skaitymo į pasikalbėjimus. Svarbu išbūti drauge, jaučiant tarpusavio ryšį. Tą padaryti padės bendri darbeliai. Idėjų vis kitokiai užduočiai kasdien rasite specialiai šiam laikotarpiui sukurtų istorijų ir užduočių knygose, tokiose kaip Alexo T. Smitho „Kaip Vinstonas Kalėdas atnešė“. Šios knygos užduotėles nusprendėme įgyvendinti kartu su leidyklos „Nieko rimto“ kolegomis. Įvertinti, kaip mums sekasi ir pasidalinti savo pačių kūriniais visą švenčių laukimo laikotarpį galėsite mūsų socialiniuose tinkluose.

Kaip atsimenate šį laikotarpį, žiemos pradžią iki didžiųjų metų švenčių, iš savo vaikystės?

Daug skaitydavau ir ką nors rankdarbiaudavau. Aš mėgau ir tebemėgstu iš visokių niekniekių padaryti kažką naujo, sukurti mažą stebukliuką ir juo džiaugtis. Tai labai praskaidrindavo ilgus vakarus. Kurdavau atvirukus, įsižiebusi lempučių girliandą. Juos mama vėliau išsiųsdavo artimiesiems.

Nieko_rimto

Pasidalinkite savo mėgstamiausio darbelio rekomendacija šiam laikotarpiui.

Labai mėgstu žaisti su girliandų šviesa. Šiuolaikinių girliandų LED lemputės nekaista, jas yra saugu naudoti, todėl galima jas apvynioti spalvotu popieriumi, talpinti į stiklainius, užrišti maišeliuose ir stebėti, kaip švyti. Gera, paprasta ir tuo pačiu magiška, paslaptinga… Prie tokių švieselių norisi gerti arbatą ir jaukiai šnekučiuotis su artimais žmonėmis. Parodyti tokius paprastus kasdienybės stebuklus vaikui yra labai svarbu, todėl kviečiu ilgus Advento vakarus jaukiai leisti kuriant ir kalbantis. Vaikai tikrai mielai to imasi. Nereikėtų kelti itin aukštų reikalavimų kokybei – visų svarbiausia – tiesiog džiaugtis procesu. Kartais verti ant vielutės karoliukus naudinga ir suaugusiems: sulėtina laiką, atpalaiduoja, prajuokina. O tokios atmosferos šeimoje vaikui reikia labiausiai. Sukurkime švenčių laukimo stebuklą vaikams, nes kitaip šventės jiems asocijuosis su spūstimis, eilėmis prekybos centruose ir pabalusia iš nuovargio mama.

Ačiū už pokalbį!

Sigute_Ach3.JPG

Pasakų prieš miegą svarba: patarimai tėvams, kaip sukurti malonų ir naudingą ritualą

Skirti laiko vaikui ir paskaityti istoriją prieš miegą – tai vienas geriausių būdų sustiprinti emocinį ryšį su vaiku, leidžiantis jam jaustis saugiai, padedantis užmegzti naudingą pokalbį ir ugdantis mažųjų samprotavimo, kalbos bei klausymo įgūdžius. Amerikos pediatrų akademija pabrėžia skaitymo garsiai svarbą visiems ikimokyklinio amžiaus vaikams, įskaitant ir kūdikius. Siekiant pasaką prieš miegą paversti linksmu ir naudingu kasdieniu ritualu, tiesiogiai susijusiu su vaiko meile knygoms ateityje, tėveliai turėtų žinoti kelis praktiškus patarimus.

mazi-eziuko-sapnai

Linos Eitmantytės-Valužienės iliustracija iš S. Paltanavičiaus knygos „Maži ežiuko sapnai“

Leiskite vaikui pasirinkti tai, kas jam aktualu

Visų pirma, vaikų literatūrą vertėtų rinktis pagal amžiaus kategoriją. Tačiau nereikėtų nuvertinti vaiko interesų – prie skaitymo kartu su suaugusiais pratę ikimokyklinio amžiaus vaikai geba patys puikiai pasirinkti kūrinį iš namų bibliotekos, kurio tema jiems įdomi, o iliustracijos traukia akį. Be abejo, tėvai, žinodami savo vaikų pomėgius, gali tapti geriausiais pagalbininkais renkantis naujas knygas.

ozo-šalies-burtininkas

Robert Ingpen iliustracija iš L. Frank Baum knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“

Mažųjų skaitytojų dėmesį gali patraukti klasikiniai, jau kelias vaikų kartas užauginę kūriniai, tokie kaip H. K. Anderseno pasakos, Astridos Lindgren bei Tuvės Janson istorijos, A. A. Milno „Pūkuotuko pasaulis“, L. Franko Baumo „Ozo šalies burtininkas“, Otfrydo Proislerio „Plėšikas Hocenplocas“ ar „Vaiduokliukas“. Vaikams ypač artimos turėtų būti šiuolaikine Lietuvos vaikų literatūros klasika tapusios knygos.

Vieni geriausių pavyzdžių – jaukios gamtininko ir rašytojo Selemono Paltanavičiaus istorijos, pavyzdžiui, „Maži ežiuko sapnai“ ar trumpi ir šmaikštūs vaikų ir suaugusiųjų pamilto, ne vieną apdovanojimą gavusio dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus pasakojimai apie daiktus, gyvūnus ir kasdienius reiškinius, pavyzdžiui, „Apie šį bei tą. Trumpos istorijos“.

lieknosbites.lt nuotrauka_K. Kasparavičius_Apie_Šį_Bei-Tą1-m

K. Kasparavičius, „Apie šį bei tą. trumpos istorijos“, Lieknosbites.lt tinklaraščio nuotr.

Kaip išlaikyti vaiko dėmesį?

Vaiko sugebėjimas susikoncentruoti ir išlaikyti dėmesį priklauso tiek nuo jo amžiaus, tiek nuo individualių būdo savybių, asmenybės. Pasirinkus skaityti pagal vaiko amžių rekomenduojamas knygas, padidėja šansai ir ilgiau išlaikyti jo koncentraciją. Skaitantiems kartu su vaiku tėvams taip pat patariama sekti tekstą pirštu – tokiu būdu ikimokyklinio amžiaus vaikai geriau įsisavina teksto simbolius – raides – ir supranta ryšį tarp užrašyto teksto ir istorijos.

Jei vaikui, besiklausančiam pasakos, iškyla klausimai, suaugęs turėtų padaryti pauzę ir į juos atsakyti, kartu padiskutuoti. Svarbu paaiškinti skaitomos istorijos sąsajas su realiu gyvenimu, vaiko kasdienybe. Knygos dažnai padeda mažiesiems išreikšti savo mintis ir jausmus, aptarti problemas, jas išspręsti, rasti atsakymus į rūpimus klausimus.

lieknosbites.lt nuotrauka_K. Kasparavičius_Apie_Šį_Bei-Tą-m

K. Kasparavičius, „Apie šį bei tą. trumpos istorijos“, Lieknosbites.lt tinklaraščio nuotr.

Skaitydami kartu su vaiku, stabtelėkite įdėmiai apžiūrėti ir aptarti iliustracijas. Paprašykite vaiko įvardinti, kas jose pavaizduota ir kaip iliustracija yra susijusi ar papildo istoriją. Nevenkite užduoti ir daugiau klausimų, susijusių su iliustracijomis ar tekstu – tai skatina samprotauti, lavina vaizduotę, kūrybiškumą ir verbalinį mąstymą.

sriubos-kvapas

Pavertus skaitymą ritualu – pozityvūs elgesio pokyčiai

Siekdami paversti skaitymą su vaiku kasdieniu šeimos ritualu, šiam užsiėmimui galite skirti vos penkias minutes per dieną. Tačiau svarbu tai daryti kasdien. Šis ritualas užtikrina ne tik kokybiškesnį ir ramesnį vaiko nakties miegą, bet ilgainiui formuoja ir pozityvius elgesio pokyčius – mažina agresiją ir hiperaktyvumą.

Na o pats svarbiausias patarimas – linksminkitės kartu su vaiku! Imituokite ir mėgdžiokite įvairius garsus, kurkite perskaitytų istorijų tęsinius, fantazuokite ir žaiskite. Kuo daugiau džiaugsmo suteiks knygų skaitymo ritualas prieš miegą, tuo naudingesnis jis bus visokeriopam vaiko vystymuisi ir šeimos tarpusavio santykiams.