Knygų kūrėjos iš Slovėnijos: burtų tikrai apstu ir kasdienybėje

_DSC0667.jpg

Viešnios iš Slovėnijos (kairėje Zarja Menart, dešinėje Ida Mlakar) kartu su vertėja Gabija Kiaušaite (per vidurį).

Knygų mugė yra nuostabi šventė ne tik todėl, kad joje galima pamatyti, pavartyti ir įsigyti naujausias ir populiariausias knygas. Knygų mugė yra nuostabi šventė todėl, kad joje galima susipažinti su autoriais, kurie knygas rašo, ir dailininkais, kurie kuria knygų iliustracijas. Taip pat galima susipažinti su leidėjais, dirbančiais su knygų reklama, komunikacija, renginiais. Tai neeilinė proga susipažinti ir su knygų kūrėjais iš užsienio.
Mūsų kvietimu šiais metais Vilniaus knygų mugėje svečiavosi Slovėnijos rašytoja Ida Mlakar ir iliustratorė Zarja Menart. Po savo knygos „Burtai šmurtai“ pristatymo Knygų mugės Vaikų scenoje, kūrėjos mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

_DSC0561Kokie pirmi įspūdžiai, atvykus į Lietuvą?
Zarja: Jausmas lyg būtume Liublianoje – jaučiamės kaip namie. Tik Vilnius labiau kalvotas nei Liubliana.

Atvykote į jubiliejinę – 20-tą Vilniaus knygų mugę. Kas joje jus nustebino, ką įdomaus matėte?
Ida: Pas mus sakoma – knygų mugė yra gera, kai ji gyvybinga, pilna žmonių. Būtent tokia yra Vilniaus knygų mugė. Labai daug žmonių ir veiksmo, čia gera aura – primena Bolonijos knygų mugę.

Kokios knygų mugės vyksta Slovėnijoje?
Ida: Pagrindinė yra Slovėnijos knygų mugė, vykstanti Liublianoje kartą per metus, spalio mėnesį. Ši mugė labiau skirta pristatyti slovėnų autorius bei jų kūrybą nei užsienio literatūrą. Tuo skiriasi nuo Vilniaus knygų mugės, kurioje pristatoma nemažai iš kitų šalių atvykusių rašytojų knygų.

Kaip pamilote knygas?
Zarja: Knygas pamilau nuo pat vaikystės, daug skaičiau, mėgau ir iliustruotas istorijas, įvairias pasakas.
Ida: Anksčiau nebuvo tokio knygų bei žanrų pasirinkimo, visko buvo mažiau! Bet skaityti pradėjau nuo mažų dienų, net kai vaikystėje namuose nebuvo elektros, skaitydavau naktį su žibintuvėliu po antklode pasislėpusi. Man labai patinka jaunimo, vaikų literatūra, jų iliustracijos, dirbant bibliotekoje turiu galimybę jas vartyti, skaityti, žiūrėti.

foto2.PNGAr tikite burtais kasdieniame gyvenime?
Ida: Žinoma! Tikiu burtais šmurtais, bet tik gerais, jų apstu kasdienybėje. Zarja yra gera iliustratorė – tai burtas, tu (rodo į vertėją) esi gera vertėja, tai irgi burtas, knygos veikėjas dantų gydytojas Bedantis turi stebuklingas rankas – tai taip pat burtas šmurtas.
Zarja: Kiekvieną dieną, jei darai kažką gero, tai jau yra burtas šmurtas. Jei darai kažką gero, norėdamas pakeisti pasaulį, tai irgi yra burtas šmurtas.

Ar pažinojote viena kitą, prieš rašant ir iliustruojant šią knygą?
Ida: Zarją pažįstu visą gyvenimą, nes esu jos mamos draugė. Tekdavo ir mažą Zarją prižiūrėti, nešioti ant rankų.
Zarja: Ida mane pažįsta nuo tų laikų, kai dariau į kelnes.

foto3Tikriausiai dėl to buvo lengva kartu dirbti?
Ida: Tikrai taip, su Zarja neįmanoma nesutarti, juk ji turi plačią pasaulio perspektyvą, yra labai supratinga, be to, puikiai moka iliustruoti.

Ar planuojate knygos „Burtai šmurtai“ tęsinį?
Ida: Nežinau, šiuo metu turiu įvairių kitų darbų, pavyzdžiui rašau apie kitus veikėjus, atsiradusius iš šios knygos. Bet gal kada nors grįšiu ir prie trijulės burtininkų.

Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos vaikams?
Ida: Tiek Lietuvos vaikams, tiek jų tėveliams linkiu daugiau laiko praleisti su knyga, skaitant.
Zarja: Tegu vaikai skaito, bet tegu ir žaidžia.
Ida: Arba tegu žaidžia su knygomis (šypsosi).

Ačiū už pokalbį!

Knyga „Burtai šmurtai“ priklauso projekto „Mūsų mažoji biblioteka“ knygoms. „Mūsų mažoji biblioteka“ – tai tarptautinis projektas, skatinantis pradinių klasių mokinius skaityti edukacinę ir įvairių šalių grožinę literatūrą, pažinti Europos kultūrą. Projektas yra bendrai finansuojamas pagal Eurojos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“.

mmb

Reklama

2019 metų Knygų mugė. Antra niekorimtukų diena.

_DSC0023

_DSC0025

Nuo pat ryto mūsų stende stovėjo molbertas su dideliu popieriaus lapu, ant kurio visi, kas norėjo, galėjo parašyti, kas jiems yra knyga. Gavome nuostabių atsakymų – nuo visai lakoniškų iki filosofinių: knyga – tai savęs atradimas, portalas į kitą dimensiją, terapija, nuotykis, mokytoja, geriausia draugė, meilė!
Šiandien vaikai bendravo su gamtos fotografu bei knygos apie gyvūnus „Visa tiesa apie gyvūnus“ autoriumi Mariumi Čepuliu, su mažaisiais skaitytojais susitiko ir Selemonas Paltanavičius, Kęstutis Kasparavičius bei Virgis Šidlauskas. Rašytojus aplankė ir autografus gavo daugybė gerbėjų – nuo pačių mažiausiųjų iki visai didelių. Jolita Zykutė ir šiandien vykdė kūrybinę provokaciją „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi Tu?“. Didžioji dauguma norėjo būti laimingiausiais, o ne gražiausiais.

_DSC0162.jpg

Marius Čepulis

O su Eidvile Viktorija Buožyte, „Kibiro Čarlio ir pelės Pupelės“ autore, vaikai dirbtuvėlėse meistravo žavingus peliukus – knygų skirtukus. Mediniai skalbinių segtukai su truputėliu fantazijos greitai tampa ūsuotais ir uodeguotais draugais!

_DSC1025.jpg

Neringa Vaitkutė

Rašytoja Neringa Vaitkutė šiandien šventė savo gimtadienį! Ją sveikino ir visi niekorimtukai, ir gerbėjai, ir kiti rašytojai.

_DSC0667.jpg

Viešnios iš Slovėnijos (kairėje Zarja Menart, dešinėje Ida Mlakar) kartu su vertėja Gabija Kiaušaite (per vidurį).

Iš Slovėnijos į mugę savo knygos „Burtai Šmurtai“ pristatyti atvyko autorė Ida Mlakar kartu su iliustruotoja Zarja Menart. Knygos pristatymas vyko Vaikų scenoje, jo metu vaikai sužinojo, kad Ida dirba bibliotekoje Liublianoje, kad gerti ji labiausiai mėgsta kitų pagamintą arbatą, pvz. savo vyro arba sūnaus, ir kad kaktusai pas ją nemėgsta augti, o kai po darbų lieka laisvo laiko, ji ima ir parašo pasaką. Rašytoja vaikams papasakojo apie savo knygą, atsakė į jų klausimus, o tada ant scenos buvo pakviesti vaikai, kurie siūlė įvairius burtus šmurtus blogos nuotaikos taisymui, o iliustruotoja Zarja juos nupiešė.

_DSC0901.jpg

Šarūnė Baltrušaitienė ir Sigutė Ach

Penktadienio dieną Knygų mugėje užbaigėme su Šarūnės Baltrušaitienės organizuojamomis emocijų pažinimo dirbtuvėmis, Sigutės Ach dovanojamais piešiniais gerbėjams ir Violetos Palčinskaitės dalinamais autografais ant naujai išleistos jos knygos „Stebuklinga Mocarto fleita“.

Miglės Černiauskaitės-Strikauskės reportažas

Nuotraukos Linos Lukšaitės

Rašytoja Jolita Zykutė: „Knygų mugė – tai nuotykis, kuris kiekvieną kartą kitoks“

Rašytojams Knygų mugė dažnai panaši į Kalėdas – jos proga sugrįžtama į Lietuvą iš tolimų kraštų. Viena tokių rašytojų, kuri jau antrus metus sugrįžta į Lietuvą Knygų mugės proga, yra Jolita Zykutė.

dsc_3931-5acdda35740b7

Pernai pasirodžiusi jos knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ suaugusiesiems suteikė progą su vaikais pakalbėti apie grožio ir gerumo sampratas. Kaip pasikeitė Jolitos Zykutės gyvenimas pasirodžius jos knygai? Ką rašytoja patartų žmogui, kuris vis dar svarsto, ar apsilankyti Knygų mugėje? Kaip žmones skatinti pamėgti knygas? Visi atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – šiame interviu.

Kokiomis nuotaikomis sutikote šiuos metus? Ką sau arba kitiems pasižadėjote įvykdyti šiais metais?

dsc_3909-5acdda35136a2

Marketingo ir verslo specialistas Chrisas Broganas pataria surasti tris žodžius, nubrėžiančius gyvenimo kryptį metams į priekį, ir kasdien juos paskaityti ar apgalvoti. Tik tris žodžius. Kiekvienas jų – koncentruotas priminimas, ko tu nori. Jis tai praktikuoja dvylika metų, aš – antrus metus. Šiemet mano žodžiai: Rašyti. Išgryninti. Džiaugtis. Rašyti ir džiaugtis – ko gero, aiškūs ir be paaiškinimo. Išgryninti – tai reiškia atsisakyti daiktų, kurių nereikia. Visąlaik prijaučiau minimalistinio  gyvenimo, nešvaistymo idėjoms, bet dabar labai kryptingai mažinu daiktų namuose kiekį. Gyventi teturint 100 daiktų nėra mano tikslas, bet, patikėkite, kaip gera tvarkyti namus, kai juose tik tai, ko tikrai reikia. Turint mažiau daiktų atsiranda daugiau vietos gyvenimui.

Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiate užsienyje. Ar domitės Lietuvos literatūriniu ir kultūriniu gyvenimu? Ar jie labai skiriasi palyginus su Hamburgo?

Hamburge gyvena daugiau nei 1,8 milijono žmonių, tad patys galite įsivaizduoti kultūrinio gyvenimo aktyvumą.

Mandagu būtų pasakyti „taip, domiuosi ir aktyviai seku“, bet prisipažinsiu – labai sąmoningai riboju bet kokios ateinančios išorinės informacijos kiekį, nes tai blaško. Laikas, kai aktyviai stebėjau ir dalyvavau, pasibaigė. Kartais važiuodama metro apsidairau ir matau, jog esu vienintelė, kuri žiūri ne į išmanųjį telefoną, o pro langą. Tada galiu galvoti, svajoti ar mąstyti apie rašomos knygos siužetą. Beje, televizoriaus neturiu dvidešimt metų ir nei gyvendama Lietuvoje, nei dabar nepajutau, kad kažką gyvenime būčiau praradusi ar pražiopsojusi. Tikrai svarbūs dalykai ateina kitais būdais – kad ir per pokalbius su aplinkiniais.

Man svarbiausia kultūrinio gyvenimo vieta – biblioteka, ir netgi ne grožinės, o dalykinės literatūros skyrius. Čia koncentruojasi naujausia ir kokybiška informacija apie įvairias gyvenimo sritis – psichologiją, pokyčius pasaulyje ar vaikų auklėjimą. Mane tai žavi ir įkvepia labiau nei koks grožinis kūrinys.

Pernai Knygų mugėje debiutavote kaip rašytoja. Šiemet atvyksite vėl. Kuo Knygų mugė skiriasi, kai buvote tik lankytoja, o dabar – jau ir rašytoja?

20180224_57

Po praeitų metų, kai mugėje pabuvau ne kaip bėganti lankytoja, o kaip dalyvė, turėjau progą dėmesingiau

stebėti suaugusius ir vaikus, paklausyti pokalbių nuotrupų. Fantazuojanti mano dalis sukūrė „Idealios Knygų mugės koncepciją“, o praktiškoji mano pusė sudarė veiksmų sąrašą „Ką daryti lankytojams, ateinantiems su vaikais, kad apsilankymas Knygų mugėje būtų malonesnis nei pernai?“. Svarbiausias dalykas – gerbiamieji suaugusieji, ateikite į mugę ankstėliau ir neskubėkite bei neverskite skubėti vaikų, nes jie dėl to tampa suirzę, o tada nuotaika pabjūra ir jums.

Kooperuokitės su kitais, turinčiais vaikų (draugai, kaimynai ar vaiko darželio draugo tėvai), ir eikite į mugę kartu. Tada viena mama galės apibėgti „suaugusiojo tempu“ stendus, kurie ją domina, kol kita prižiūrės vaikus, dalyvaujančius kūrybinėse dirbtuvėse ar vartančius knygas.

_DSC0155

Ideali Knygų mugė pagal Jolitą būtų penkis kartus didesnė ir pora dienų ilgesnė. Tai būtų naujoviškas dabartinės mugės ir šiuolaikinės bibliotekos derinys, kur stovėtų daug minkštasuolių ar net sofučių prigulti ir pavartyti knygą. Padidėjus teritorijai sumažėtų spūstys, veiksmo tempas sulėtėtų, tarp lankytojų padaugėtų pokalbių ir bendravimo. Leidyklų darbuotojai galėtų neskubėdami išsamiau pasakoti apie visas turimas knygas. Juk jei kas nors tau įdomiai papasakoja apie knygą, tas pasakojimas uždega labiau nei knygos reklama ar garsi autoriaus pavardė. Norintys lankytojai gautų po krepšį su ratukais, į kurį krautų pirktas knygas, nes nešioti krepšius su knygom – varginantis dalykas. Juk jos sunkios… Šitas manosios fantazijos punktas gan realiai įgyvendinamas, ar ne?

Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, kai pasirodė Jūsų knyga? Ko gyvenime padaugėjo, o galbūt ir sumažėjo?

Gražiausias dalykas yra mano tada dar penkiamečio sūnaus reakcija. Hamburge ėjome su jo darželio draugais pro biblioteką. Staiga jis pasisuko į juos ir tarė tai, kas išvertus pažodžiui reikštų: „Mano mama kieta. Ji daro knygas“. Po pusmečio sūnus pasakė kitam darželinukui: „Mano mama nėra kvaila. Ji parašė knygą“. 20180225_195

Tokia nuoširdi iki pačios vaiko širdies gelmės reakcija man buvo Nobelio ir Pulitzerio premija kartu. Nesitikėjau, kad tie kiek naivūs ir juokingi sūnaus žodžiai bus subjektyviai man svarbiausias mano kaip rašytojos pripažinimas. Neįtikėtinas jausmas, kai supranti, jog viskas – tavo ambicijos nuramintos. Visi ordinai sukabinti. Viduje atsiranda specifinė tyla ir iš tos būsenos vėl gali rašyti toliau, žinodama, kad viskas bus gerai. Nes viskas dabar tik ir prasideda. Taigi, knyga pasirodė, gyvenimas eina toliau, o aš rašau. Parašiau antrą istoriją apie karalaitės nuotykius ir kartais pagalvoju, o ką karalaitė ir jos draugai darys toliau?

Ką patartumėte žmogui, kuris dvejoja, ar apsilankyti Knygų mugėje?

Knygų mugė – tai nuotykis, kuris kiekvieną kartą kitoks.

Kaip manote, ką reikėtų padaryti, kad knygos taptų madingu laisvalaikio praleidimo būdu?

Būti madingu – pavojinga, nes tai praeinantis dalykas. Verčiau pažiūrėkime giliau, kuo knygos naudingos. Visų pirma, prisiminkite psichologų tyrimus, kad geriausias būdas pailsėti – knygų skaitymas. Kai skaitai, smegenys dirba visai kitaip. Jei daryčiau reklaminę knygų skaitymo kampaniją, visur iškabinčiau plakatus su užrašais „Skaitykite! Taip pailsėsite ir gyvensite kokybiškiau!“.

20180224_73

Rašau (ir, tikiuosi, šiemet pagaliau pabaigsiu) romaną suaugusiems. Kai vienam bičiuliui papasakojau, apie ką bus knyga, jis atrodė kiek nusivylęs manimi: „Fantastinis romanas? Tikėjausi iš tavęs ko nors intelektualesnio.“ O aš nenoriu rašyti intelektualių knygų, noriu kvapą gniaužiančios pramogos ant popieriaus. Kad po darbo parėjęs žmogus vietoje to, kad įsijungtų televizorių, verčiau atsisėstų ir skaitytų.

Vaikų turintiems priminsiu kitą mokslininkų nustatytą faktą – knygų lentynos ilgis vaikystėje proporcingas sėkmingiems vaiko mokslams vėliau. Tačiau nustatyta ir tai, kad jeigu tėvai neskaito, neskaitys ir vaikai. Taigi, skaitykite dėl savo vaikų ir savo pačių gerovės. Arba pamirškite mano išvardintus psichologų atradimus ir skaitykite tiesiog dėl malonumo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Rašytoja Neringa Vaitkutė: grįždama iš Knygų mugės parsinešu ir plačią laimingo žmogaus šypseną

Kaip metus skaičiuoja mokytojai? Ar mokiniai didžiuojasi savo mokytoja, kuri yra dar ir rašytoja? Apie mokyklą, Knygų mugę ir Metų knygos rinkimus kalbėjomės su mokytoja ir rašytoja Neringa Vaitkute. Ar ji pasirinko mokytojos profesiją, o gal profesija pasirinko ją? Kelinta ši Knygų mugė bus rašytojai? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų –  šiame interviu.

Rašytoja Neringa Vaitkutė

Kaip Jūs skaičiuojate metus – pagal mokslo metus (nuo rugsėjo 1 d.) ar tradiciškai pagal kalendorių?

Metus skaičiuoju tradiciškai, pagal kalendorių, nors būna, kai kalbėdama susipainioju: pasakau „pernai“ turėdama omenyje praėjusius mokslo metus. Jei kas nors nežino, kad dirbu mokytoja, matyt, galvoja, kad gyvenu pagal ypatingą, Neringoms skirtą kalendorių.

Ar didelė šventė Jums Naujieji metai? O galbūt didesnė yra rugsėjo 1-oji?

Pati didžiausia metų šventė man yra Kalėdos, kai visa šeima susirenka draugėn į jaukius tėvų namus. Kai žiba Kalėdų eglutė, kai bendraujame, dalinamės dovanomis. Antroji, svarbiausia metų šventė – kai po ilgos žiemos pagaliau ateina pavasaris. Kai dienos pradeda ilgėti, kai anksti ryte už lango pragysta paukščiai, o pilkšvai rudą vejos kilimą pakeičia jauna gležnutė žolė. Šita šventė neturi konkrečios datos ir visada ateina šiek tiek netikėtai. Atsigulu miegoti pilkame pasaulyje, naktį praplėšusi akis girdžiu, kaip už lango tyliai šnabžda šiltas pavasario lietus, o ryte pamatau visiškai pasikeitusį pasaulį. Tada suprantu: vėl atėjo laikas ilgiems vakariniams pasivaikščiojimams, plazdančioms spalvotoms suknelėms, pirmųjų maudynių laukimui. Su didžiausiu džiaugsmu nukišu gilyn į spintą sunkius žieminius batus. Ta iškilminga proga susiorganizuojam pikniką prie Bevardžio tvenkinio. Grįžtam į namus prisikvėpavę vėjo, laužo dūmų, o kitą dieną iš tolo šviečiam įdegusiomis nosimis.

vaitkutei.jpg

Kaip pasirinkote mokytojos profesiją?

Greičiausiai buvo atvirkščiai: mokytojos profesija pati mane pasirinko. Baigusi universitetą staiga supratau, kad nenoriu būti mokslininke. Ieškodama darbo atsidūriau mokykloje, prisijaukinau šitą profesiją ir dabar jau neįsivaizduoju savęs kitame vaidmenyje.

 

Gal šių metų pradžioje sau ką nors pasižadėjote? Ką norėtumėte įvykdyti šiais metais?

Dažniausiai sau pasižadu ką nors svarbaus „pradėti nuo pirmadienio“. Pirmadienis ateina, viskas susijaukia, laikas sutrupa į daugybę labai užimtų valandų, aš mikliai pamirštu, ką žadėjusi. Prisimenu tik penktadienio vakare. Šventai pasižadu nuo pirmadienio nuveikti dar 5000 reikšmingų darbų ir… pirmadienį vėl įsisuku į kitus, ne mažiau svarbius reikalus.

Ne tiek daug laiko liko iki Knygų mugės. Kelinta ši knygų mugė bus, kuomet joje dalyvaujate kaip rašytoja? Ar dalyvaudavote joje, kai dar nebuvote parašiusi knygų?

Sėdėjau ir labai rimtai skaičiavau, kol pradėjau juoktis pati iš savęs. Atimti 13 iš 19 išties aukštoji matematika. 2019 metų knygų mugė bus jau šeštoji, kurioje dalyvauju kaip vaikų knygų autorė. Kol nerašiau, knygų į mugėje lankiausi tik kelis kartus.

Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja – vykti ar ne į Knygų mugę? Ką joje randate Jūs?

Kiekvieną kartą grįždama iš Knygų mugės parsitempiu nemenką maišelį knygų ir plačią laimingo žmogaus šypseną. Dažniausiai perku knygas vaikams, kurias čia pat įninku skaityti pati. Man patinka knygų mugės atmosfera. Kaskart pamatau kokią nors įdomią smulkmeną, kurią įsimenu visiems laikams, spėju nugirsti įdomių pokalbių ar pabendrauti su seniai matytais žmonėmis. Žmonėms, kurie dvejoja – vykti ar ne, patariu atvažiuoti. Knygų mugėje net išrankiausi tikrai susiras ką nors įdomaus, visoje toje renginių ir leidinių įvairovėje.

https://www.niekorimto.lt/modules/nkhtmlandbanners/uploads/images/5bb61a709e010.jpg

Jūsų „Klampynių kronikos“ pretenduoja tapti metų knyga vaikams. Ar kas nors pasikeitė Jūsų gyvenime sužinojus apie nominaciją? Sulaukiate daugiau dėmesio?

Taip, sulaukiu šiek tiek daugiau dėmesio. Prisipažinsiu, tai gana malonu. Juk mes visi svajojame būti pastebėti.

Kaip į mokytoją, kuri yra nominuota, reaguoja Jūsų mokiniai?

Tie mokiniai, kurie žino, kad knyga dalyvauja metų knygos rinkimuose, saikingai džiaugiasi (visgi jiems esu mokytoja, o ne rašytoja). Atsirado vaikų, kurie giriasi turintys ar skaitantys mano knygas, nors anksčiau nesigirdavo. Ir aš labai tuo džiaugiuosi.

50 plsKo palinkėtumėte visiems rašytojams?

Sėkmės ir kūrybos džiaugsmo.

Ačiū už atsakymus!

 

 

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas: stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga

ozedfPradėti vadintis rašytoju gali tada, kai parašai knygą. O kai parašai tris? Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas vaikų literatūros pasaulyje sėkmingai debiutavęs su knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“, rankose laiko jau tris savo parašytas knygas vaikams ir, atrodo, nesiruošia sustoti. Bet pradėkime nuo žiemos ir švenčių. Kas Virgiui Šidlauskui per jas kelia daugiausiai džiaugsmo? Už kokią knygą jis balsuos Metų knygos rinkimuose? Kokią slaptą misiją rašytojas norėtų įvykdyti? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų nuotaikingame interviu.

Kas Jus labiausiai džiugino per praėjusias šventes?
Laikas praleistas su šeima. Dar šiltas židinys uošvijoje. Ir sniegas, kurio šiais metais buvo į valias.

Ar Jums patinka žiema? Ar negąsdina didelės pusnys ir nemažas šaltukas?dsc_0292
Man bjauriausias laikas – ruduo. Kai kasdien lyja, šlapia, purvina ir nesustodamos trumpėja dienos. O žiema – visai kitas reikalas. Žiemą, ypač jei yra sniego, galima nuveikti daug smagių dalykų: ridenti besmegenius, statyti sniego pilis, daryti sniego angelus, ant apsnigtų automobilių paišyti šypsenas, įsikišus varveklius į burną vaidinti pamėlusį nuo šalčio vampyrą ir t. t. O kai pasidaro šalta, visada galima grįžti namo ir jaukiai įsitaisius pažiūrėti linksmą filmą ar perskaityti įdomią knygą.

Kokią knygą skaitėte per praėjusias šventes? Galbūt turite kokią tradiciją šventiniu metu skaityti Kalėdines knygas?
Kol kas tokios tradicijos neturime, bet verta susimąstyti. Šiais metais taip jau nutiko, jog skaičiau dukrai Aleksandro Volkovo „Geltonąjį rūką“, knygą, kuri pačiam vaikystėje paliko labai didelį įspūdį. Ir nors ji ne apie Kalėdas, bet visgi sniego joje buvo. Deja, po tiek metų pajusti šiurpuliukus kaip skaitant pirmąjį kartą nepavyko. Viskas dabar atrodo kitaip. Bet tai natūralu. Tik vaikystės nostalgija vis grąžina mintimis atgal.

Jūsų knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ pernai metais buvo nominuota Metų vaikų knygos rinkimuose. O už kokią knygą vaikams šiemet balsuotumėte pats? Kodėl?
Už Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ ir Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Ne tik balsuočiau, bet ir jau balsavau. „Sibiro haiku“ už skaudžią, bet nuostabiai parašytą ir iliustruotą istoriją. O „Klampynių kronikas“, nes Neringa savo knygose moka ne tik užburiančiai kalbėti, bet ir nuotykių jose tiek, kad laikykis.

slaptoji korenlijaus van drebelio isija_dKol Ulfas ruošiasi tolimesniems savo nuotykiams, pasirodė nauji pasaulio užkariautojai rupūžiai, vykdantys Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją. Ar pasaulio gyventojams derėtų sunerimti?
Oi, šie trys nenaudėliai patirs begales pavojų, kol išsiaiškins, ko kiekvienas vertas. O dar ta paslaptinga misija, kurios niekam nevalia atskleisti… Laimė, dauguma situacijų, į kurias jie paklius, privers šypsotis. Ir gal kai kas jų elgesyje net atpažins dalelę savęs.
Žinoma, jokie rupūžiai iš knygos neišlįs ir tikrai neprivirs bėdos, dėl to galime būti ramūs. Bet tiesa ta, kad ir mūsų pasaulyje sočiai pasipūtimo, nesantaikos ir susvetimėjimo. Paniekos meilei ir gyvybei. Kaip bebūtų gaila, visada bus tokių, kurie nori valdyti svetimus likimus, žaisti žmonių gyvybėmis lyg šachmatų pėstininkais. Nes neįmanoma mylėti kitų, nemylint savęs paties. Ko gero, nuo to visų pirmiausia ir reikėtų pradėti.

Kam rekomenduotumėte perskaityti „Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją“? Kokį šios knygos skaitytoją įsivaizdavote rašydamas knygą?
Visiems smalsuoliams, mėgstantiems patrakusius nuotykius, paslaptingus žnypliarankius aparatus, mįslingas misijas, žolynuose besislapstančius žvalgus išsprogusiomis rupūžės akimis ir negalintiems pakęsti prievartos, klastos bei melo. Aišku, jei mes būtume tų trijų knygoje minimų rupūžių praleidusių daugybę laiko ankštame povandeniniame laive vietoje, kažin kaip patys pasielgtume. Bet jei moralinis kompasas rodys teisingą kryptį – niekada nepasimesime.
O skaitytoją įsivaizdavau panašų į save vaikystėje. Ir į savo dukrą. Jiems ir rašau visas knygas.

Kokią slaptą misiją pats norėtumėte įvykdyti arba kokioje dalyvauti?
O! Ta misija būtų tokia slapta, kad niekas apie ją taip nieko ir nesužinotų. Todėl iš karto prisisemsiu kūdros, kurioje slėpėsi rupūžių povandeninis laivas, vandens į burną ir daugiau nepasakysiu apie tai nė žodžio. Ir jei kur kils žemės drebėjimai, cunamiai ar netikėtai išsiverš ugnikalniai – nereikia manęs gręžioti akimis. Vis tiek neprisipažinsiu, net jei tai ir bus mano darbas.

20180111_134636a.jpg

Dalyvaujate daug savo knygų pristatymų ir susitikimų su vaikais. Kas Jus labiausiai stebina šių renginių metu? Gal prisimenate pati smagiausią susitikimą?
Stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga. Kiek vaikai turi žingeidumo ir fantazijos.
O smagių susitikimų buvo labai daug. Vienur vaikai klausinėjo, kodėl tapau rašytoju, o ne piratu, kitur stebino įžvalgomis, jog Ulfas turėjo turėti nuosavą raktą, kitaip nebūtų pasprukęs iš namų niekieno nepastebėtas ir pan. Bet, ko gero, vieni įspūdingiausių susitikimų buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur vaikai ne tik pasirodė esantys tikri šmaikštuoliai, bet ir dainas kartu traukė taip, jog net šiurpas ėjo kūnu.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Debiutuojanti rašytoja Asta Gricė: „Svarbu, kad vaikams susiformuotų skaitymo įprotis“

Bebriukas Benas_spKuo šiomis dienomis gyvena Asta Gricė – Kalėdomis ar knygos išleidimo džiaugsmu?

Jei atvirai, tai knygos išleidimo džiaugsmu. Vis dar negaliu patikėti, kad man pavyko! Knygos kantriai laukiau kelis metus, bet, patikėkite, – buvo verta. Pirmąkart ją paėmiau į rankas gruodžio pradžioje vaikų ir jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Apėmė keistas jausmas – ji mano?! Vyko knygos premjera, vedžiau kūrybos dirbtuves vaikams. Tuomet ir išgirdau rimtą Ainiaus iš antrosios B komentarą (perskaičius 3 komiksus): „Galiu pasakyti, kad knyga – gera!“ Pirmasis įvertinimas – teigiamas, viliuosi, ir kiti bus panašūs.

Ką norėtumėte, kad apie Jus žinotų Jūsų knygos skaitytojai?

Dažniausiai rašau vasarą per atostogas, kada baigiasi rimti darbai, aprimsta mintys ir ima sproginėti kūrybos burbulai. Truputį pavydžiu tikriems rašytojams, kurie turi galimybę kurti kasdien arba bent užsirašyti keisčiausias juos aplankiusias mintis. Būtent iš jų ir gimsta netikėtos istorijos. Pastebėjau, kad važiavimas traukiniu (jei tik galiu susikaupti), man visada pamėtėja malonių kūrybinių netikėtumų. Išvada – turėčiau tapti tikra Lietuvos geležinkelių fane (šypsosi).

Dar vienas, gal ir neįprastas, faktas – nemėgstu šokoladinių saldainių. Skaniausi – fabriko „Rūta“ gaminama Lietuvaitė, Žara, latviška Karvutė, Raffaello, arba, kaip draugai sako, visokios keistenybės.

benasbebO ką skaitytojai turėtų žinoti apie bebriuką Beną?

Benas – šaunus, smalsus, geraširdis bebriukas, labai mėgstantis piešti ir linksmai leisti laiką su draugais. Jis nuolat sužino ką nors įdomaus, naujo, nuoširdžiai padeda kitiems ir pats noriai mokosi. Tarp Beno pažįstamų išskirtinė asmenybė – išsiblaškiusi, pasitikinti savimi ir mėgstanti vilkėti dailias sukneles – varlė Vija. Tiesa, kartais ji atsiduria šiek tiek komiškose situacijose, tačiau ir ji po truputį keičiasi.

Kaip kilo mintis parašyti knygą apie bebriuką Beną?

Tai gana neįprasta istorija, kurios nenorėčiau pasakoti. Pasakysiu tik tiek, kad netikėta mintis, kad turiu (būtent turiu) parašyti istoriją apie bebriuką Beną toptelėjo einant pro miesto vaikų darželį. Parašiau vieną istoriją, antrą, trečią… Kreipiausi į leidyklą „Nieko rimto“. Esu nuoširdžiai dėkinga jos vadovui Arvydui Vereckiui, kuris patikėjo manimi ir davė puikų patarimą: rašyti, rašyti, kuo daugiau rašyti. Kantriai mokiausi iš leidykloje dirbusio Beno Bėranto, klausiau geranoriškų Linos Eitmantytės-Valužienės patarimų, ir štai – rezultatas jau knygynuose.

benasbKuo panašūs yra žmonių ir gyvūnų pasauliai?

Mano knygutėje jie labai panašūs. Norėjau, kad Bebraičiai vaikams pasirodytų artimi, savi, patrauklūs, kur nuolat dedasi įdomūs dalykai. Kad tai, kuo gyvena istorijų veikėjai, būtų vaikams žinoma ir jų patirta. Manau, kad skaitytojams įdomu žinoti, kad gyvūnai kaip ir žmonės turi savo namus, kuriuose jauku ir gera. Man į pagalbą atėjo puikus vaikų knygų dailininkas Edgaras Straukas. Jo spalvingos ir išraiškingos iliustracijos vaikams ne tik patrauklios, bet ir padeda pamatyti, kiek daug įdomių dalykų vyksta gyvūnų gyvenime. Be to, Edgaras turi puikų humoro jausmą.

Ar be rašymo dar turite mėgstamų užsiėmimų? Kokių?

Patinka skaityti knygas, keliauti (deja, tai vyksta ne taip dažnai, kaip norėtųsi). Praėjusią vasarą, netikėtai pačiai sau, ėmiau domėtis sukulentais ir jų auginimu. Įstojau, kaip vadinu, į pametusių galvas dėl sukulentų grupę socialiniuose tinkluose.

Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?

Brolių Grimų pasakos, kurias gavau būdama kokių šešerių. Knygą nupirko tėtis, kai vieną žiemos dieną vaikštinėjome po apsnigtus Šiaulius. Kai augo dukra, šias pasakas skaitydavau jai. Vėliau tarp mėgstamų knygų atsirado Pamelos Travers „Merė Popins“ ir Hugh Lofting „Daktaras Dolitlis“.

Kaip galvojate, kas svarbiau, ar perskaitytų knygų skaičius, ar jų perskaitymo kokybė?

Pirmenybę skiriu kokybei. Jei yra galimybė, skaitau neskubėdama, jaukiai įsitaisiusi, mėgaudamasi siužeto vingiais. Tai leidžia atsipalaiduoti, pastebėti tam tikras smulkmenas, sužinoti kažką naujo, geriau pažinti įvairias gyvenimo sritis. Pasitaiko, kad knygą ryte praryju. Tačiau kartais, entuziastingai pradėjusi, po kurio laiko atidedu į šalį, teisindamasi, kad gal vėliau… Kartais vėliau taip ir nebeateina.

benasbeGal turite receptą, kaip vaikus (o gal net ir suaugusiuosius) paskatinti pradėti skaityti knygas?

Šiandien knygoms tenka konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais, filmais ar naršymu internete. Šiuolaikinės technologijos įtraukia vaikus (ir suaugusius), padėdamos prarasti laiko bei erdvės nuovoką. Akivaizdu, kad vaikams draugystę su literatūra reikėtų pradėti kuo anksčiau. Būtų šaunu, jei knygos skaitymas vaikui taptų kiekvieno vakaro tradicija. Receptas gana paprastas: jei namuose skaito suaugusieji, skaitys ir vaikai, juk geras pavyzdys užkrečiamas. Vieni gal pradės nuo paslaptingo pasakų pasaulio, kiti nuo linksmų komiksų, treti nuo pamokančių istorijų. Svarbu, kad vaikams susiformuotų skaitymo įprotis.

Ko šiais metais prašėte Kalėdų senelio?

Jaukios pižamos, raudonos suknelės, įdomios kelionės… ir visa ko geriausio savo šeimai, giminėms, draugams ir kolegoms. Turiu dar vieną slaptą norą, bet jei apie jį Jums papasakosiu, jo visas slaptumas pasibaigs (šypsosi)

O ką palinkėtumėte visiems mažiems skaitytojams?

Augti smalsiems, draugiškiems, linksmiems, bendraujantiems. Ir kuo daugiau SKAITYTI. Knyga gali padėti apsilankyti netikėčiausiose pasaulio vietose, pamatyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nepastebima, patirti įvairiausių emocijų ir plačiai atverti duris į slaptą fantazijų pasaulį.

Ruošiame Kalėdines dovanas

DSC_0908Gera dovanoti laimę, įkvėpimą, meilę artimiems draugams ir rūpimiems žmonėms. Žiemą atpažįstam ugnį, kuri vis rusena užpildydama erdvę, kai sukiesi švenčių sūkury. Kartais jaudinamės, skubam ką nors įsigyti, išlaikyti egzaminus, spėti nukeliauti į svečius. Būna, jog pamirštame mėgautis atostogomis būdami kartu. Šypsnis, apkabinimas ar bučinys – tai jau dovana, tačiau dažnai mėgstame nustebinti artimuosius ir materialiomis smulkmenėlėmis.
DSC_02766Atvirukai ar knygelės, o galbūt puošnūs puodeliai? Klasikiniai, elegantiški bei bambukiniai… O ir arbatos bei kavos įvairovė gali nustebinti. Kavos puodelis su mažais malonumais, rytą pasitinkanti garuojanti Šventinė arbata su obuoliais, razinomis ir cinamonu sužadins norą dar stipriau tikėti Kalėdų stebuklu.
Ženkliukai, talismanai, drobiniai maišeliai puošia, saugo, padeda kasdien. Naujoje kolekcijoje tūnantys žvėreliai saugo naudingus patarimus, tinkančius visiems. Beribio laisvės pojūčio tau gali palinkėti kiškis, laputė tau primins, kas yra laimė, o braškių apsuptas barsukas gali lengvai nudžiuginti tau brangų draugą.
Taip pat ramybė žvarbiu žiemos metu – svarbi. Yra daug būdų, kaip ją galima sukurti.DSC_0432 Kalėdas primenanti arbata gali sušildyti, padėti atsiriboti nuo problemų ar bėdų. Rankų apglėbtas puodelis gebėtų savo šventiniu spalvingumu praskaidrinti nuotaiką. Meniški Sigutės Ach kūriniai sugeba pagauti žvilgsnį, priversti susimąstyti bei nusišypsoti. Jei trokšti ką nors aplankyti, sužinoti – kalėdinė knyga, pasaka gali padėti tokį norą iliustruoti.
DSC_0899Skambant tradicinėms kalėdinėms dainoms svarbu būti šalia artimųjų. Tuomet pasimiršta rūpesčiai, problemas padeda išspręsti šeima ar sielos draugai. Kai išvysti iš laimės žibančias vaiko akeles, prie vieno bendro stalo šurmuliuojančius mylimuosius, kai matai vis mirguliuojančias Kalėdų eglės lemputes ir net žvakės liepsnelę, nenustojančią šokti muzikos ritmu, gali suvokti, kad praėję metai yra pati didžiausia dovana, kuria gali dalintis su tais, kurie buvo šalia. Tad nesvarbu, ką pasirinksi įteikti, kaip norėsi visiems atsidėkoti, nes tik meilė, atsidavimas, ištikimybė ir rūpestis leis mėgautis šventėmis iš visos širdies.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis