Būdai, padėsiantys vaikui suvaldyti pyktį

Kiekvienai mamai ar tėčiui yra tekę nors kartą atsidurti situacijoje, kai jų atžalos pyktis tampa nevaldomas. O dar tas bejėgiškumo jausmas, kuris apima, kai nežinome, kaip su tuo tvarkytis… Vaiko pykčio valdymas tampa dar vienu iššūkiu. Kyla klausimas, ką galime padaryti, kad vaikas išmoktų tvarkytis su savo pykčiu? Niekorimtukai dalinasi portalo „Psychology Today“ ir Maureen Healy straipsniu apie būdus padėti vaikams suvaldyti pyktį.

DSC_0980

Pyktis yra normalus ir sveikas dalykas. Kiekvienas sveikas vaikas vienais ar kitais atvejais supyksta ir turi galimybę mokytis, kaip išreikšti pyktį konstruktyviai arba destruktyviai. Norint išauginti emociškai sveikus vaikus, būtina padėti jiems sustoti, nusiraminti ir protingai išreikšti pyktį. Mokymasis, kaip suvaldyti pyktį, svarbus įvairiais amžiaus tarpsniais. Pykčio valdymas svarbus jau ikimokyklinio amžiaus vaikams, tačiau ypatingai turėtų būti akcentuotinas mokykloje.

Kaip padėti savo vaikui suvaldyti pyktį?

Vaikai viską jaučia labai giliai ir dažnai į dalykus reaguoja akimirksniu, ypač supykę. Situacija: Bilis važiavo autobusu, kai kitas berniukas, Markusas, pavadino jį skystablauzdžiu. Prieš tai nė nesusimąstęs, Bilis trenkė Markusui ir mokyklos autobuso vairuotojas turėjo sustoti šalikelėje. Tai yra pyktis, kuris perauga į veiksmą. Taigi, būtina padėti savo vaikui sustoti ir susimąstyti prieš priimant netinkamus sprendimus, kuriuos sąlygoja pyktis. Juk vaikams augant kiekvieno sprendimo pasekmės tik didėja.

Keletas paprastų, tačiau efektyvių būdų padėti vaikams kovoti su pykčiu:

  • Tiksliai įvardinti jausmus. Padėkite savo sūnui ar dukrai garsiai išreikšti savo pykčio persismelkusiasemocijas, kol jos dar neišaugo ir kol juos dar galima lengviau suvaldyti. Pavyzdžiui, šešiametė Eimė kiekvieną kartą supykusi išmoksta pasakyti „Aš esu pikta“ ar jos vienuolikmetis broliukas pasako „Aš įtūžęs“, ir visi šeimoje žino – jam reikia duoti šiek tiek erdvės. Gebėjimas garsiai išreikšti savo emociją padeda vaikams suvokti, kad pyktis yra viso labo tik jausmas, kurį kartais patiriame.
  • Išmokti sustoti.Įsivaizduokite, kad Bilis būtų sustojęs prieš trenkdamas Markusui autobuse. Turbūt niekas nebūtų skambinęs jo tėvams ar kitą dieną jo kvietęs pasiaiškinti pas mokyklos direktorių. Žinoma, išmokyti vaiką sustoti yra be galo sudėtinga, nes jis supyksta greitai, o pyktį išleisti į laisvę nori dar greičiau. Viena mama, Ana, nusprendė su abiem savo sūnumis atskirai aptarti potencialius būdus, kaip sulėtinti tempą ir sustoti, kai užvaldo pyktis. Jos vyresnėlis sūnus devynmetis Dženksonas sakė, kad jis tokiu atveju giliai įkvėptų ir pasitrauktų šalin iš situacijos, kuri jį pykdo. Jaunesnysis berniukas Leonardas nusprendė, kad supykęs paprašytų pagalbos iš šalies. Žinoma, tokiems dalykams reikia laiko, tačiau berniukų pasiryžimas elgtis taip, kaip pažadėjo, jau yra vienas puikus žingsnis į priekį.
  • Vaikai, kurie išmoksta nusiraminti, kai yra pikti, paprastai priima geresnius sprendimus. Keli būdai, padėsiantys jūsų vaikui nusiraminti: giliai įkvėpti, eiti pasivaikščioti ar viską užrašyti dienoraštyje. Nes tik tada, kai jūsų vaikas bus ramus, jis gebės išspręsti konfliktus, problemas ar į kritiką atsakyti konstruktyviai. Pavyzdžiui, jeigu Bilis būtų nusprendęs ignoruoti Markusą autobuse ir susitelkti į būdus pirmiausia save nuraminti, galbūt jis būtų nesigriebęs smurto konfliktui spręsti. Ramybė ateina tada, kai mes valingai nusprendžiame, jog norime susikaupti ir nereaguoti į viską impulsyviai.
  • Pasirinkti būdą išleisti pyktį. Vaikai turi išleisti susikaupusį pyktį tam, kad jaustųsi geriau. Kartais netgi galima kartu su vaikais sukurti sąrašą dalykų, padedančių išlaisvinti pyktį tam, kad jie žinotų, ką galima padaryti supykus. Pavyzdžiui, daužyti į bokso kriaušę, pažaisti krepšinį kieme, pasikalbėti su draugu ar šiek tiek pabėgioti. Kiti vaikai gali rasti būdą išsikrauti kūrybiškai – piešti ar groti mėgstamu instrumentu. Jeigu turite problemų su savo sūnumi ar dukra, nes jie šaukia, tranko durimis ar panašiai, galima su jais padiskutuoti apie gerus ir blogus būdus išleisti pyktį. Gali padėti ir pasekmių stiklainėlis, kur kiekvieną kartą panaudojus blogąjį pykčio valdymo būdą būtų dedama sutarta pinigų suma. O tame privalėtų dalyvauti ir suaugusieji.
  • Katulis_ir_pykcio_maiselis_dPradėti iš naujo. Po to, kai jūsų vaikas nurimo, išleido savo pyktį lauk ir situacija buvo neutralizuota, galite metaforiškai nuspausti „restartavimo“ mygtuką ir pradėti iš naujo. Nėra reikalo pykti ant vaiko, jeigu jis paprasčiausiai nežino, kaip susitvarkyti su savo pykčiu. Juk kai geriau žinos, tai geriau su tuo ir tvarkysis.

Neabejotinai pyktis yra viena tų emocijų, kurias suvaldyti sunkiausia, o ypač vaikui. Ir kuo labiau emociškai pasiruošęs vaikas bus situacijoms, kai užvaldo pyktis, tuo jis bus sveikesnis emociškai ir galiausiai sėkmingesnis visose gyvenimo srityse.

kaip_zuikis_jausmus_pazino_dVaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“ turi išleidusi net keletą knygelių mažiesiems apie pyktį ir kitų emocijų valdymą. Čia vaikai ras pykčio valdymo būdus skirtingose knygų herojams pasitaikančiose situacijose. Geriausi tokių knygų pavyzdžiai galėtų būti: Šarūnės Baltrušaitienės „Kaip zuikis jausmus pažino“ („Nieko rimto“, 2017) ir Tuulos Korolainen „Katulis ir pykčio maišelis“ („Nieko rimto“, 2016). Taigi, knygose patys vaikai galės mėginti suprasti atitinkamas situacijas ir įvertinti jose vaizduojamų herojų poelgius.

Šaltinis: https://www.psychologytoday.com/us/blog/creative-development/201808/helping-your-child-anger

Reklama

Lietuvos dailiojo jojimo čempionė Barbora Jakilaitė: žirgai ne tik draugai, jie yra šeima

Juodasis grazuolis_spŽmogų, kuris atrado veiklą, teikiančią jam labai daug džiaugsmo, galima vadinti laimingu. O jeigu dar pildosi svajonės! Barbora Jakilaitė yra keturiolikos metų moksleivė, kurią pavadinę laiminga tikrai nesuklysime. Du žirgai, dailusis jojimas, Lietuvos dailiojo jojimo čempionės titulas, dalyvavimas Europos dailiojo jojimo čempionate – tai Barborai teikia labai daug džiaugsmo. Vasaros atostogoms persiritus į antrąją pusę pakalbinome jaunąją jojikę apie žirgus ir knygas. Juk ir proga neeilinė bei labai gražiai siejasi su Barbora – „Juodasis gražuolis“, klasikinė knyga apie žirgo gyvenimą, yra „Nieko rimto“ išleista šešišimtoji knyga.

Barbora, gal prisimeni, kaip prasidėjo Tavo draugystė su žirgais?
Atsimenu, kai buvau mažytė, tėvai mane nusivežė į arklidę prie mūsų sodybos. Ten pirmą kartą užlipau ant žirgo ir iškart pasijaučiau, kad esu ten, kur ir turėčiau būti!

Man, niekada nejojusiai, atrodo be galo sunku suvaldyti žirgą! Kaip Tau tai pavyksta?
Žirgas yra valdomas visu kūnu – tiek rankom, tiek kojom, tiek nugara. Man prireikė kelių metų, kad išmokčiau valdyti žirgą, ir tik dabar galiu pradėti su juo daryti sunkesnius elementus.

IMG_9528

Esi Lietuvos dailiojo jojimo čempionė, ar turi tikslą, kurį būtinai norėtum pasiekti?
Mano svajonė buvo dalyvauti Europos čempionate – dalyvavau. O dabar svajoju apie prizines vietas Europos čempionate ir gal kada nors pasaulio čempionate.

Ar, be dailiojo jojimo, dar turi mėgstamų užsiėmimų? Kaip suspėji ir mokytis, ir treniruotis?
Be dailiojo jojimo daugiau neturiu jokio sporto ar kitos veiklos, kuri mane taip trauktų, kaip žirgai. Bet labai mėgstu keliauti ir leisti laiką su draugais.

Ar gali savo žirgus vadinti draugais? Kodėl?
Žinoma! Du mano žirgai yra ne tik mano draugai – laikau juos savo šeima. Manau, kad žirgas yra toks pats geras žmogaus draugas kaip šuo, kartais jie gali būti supratingesni net ir už žmogų.

„Nieko rimto“ liepos pradžioje išleido savo 600-ąją knygą „Juodasis Gražuolis“. Tai klasikinė knyga apie nepaprasto žirgo gyvenimą XIX a. Anglijoje. Kaip manai, ar labai pasikeitė žirgų ir kitų gyvūnų gyvenimas per amžių? Ar jis gerėja?
Manau, kad žirgų ir kitų gyvūnų gyvenimas pamažu gerėja. Žirgų pradeda nebereikėti ūkyje, nes atsirado traktoriai, todėl sportiniai žirgai gali džiaugtis tikru sportinio žirgo gyvenimu!

Kaip manai, ar keičiasi žmonių požiūris į gyvūnus? Juk arkliai anksčiau daugiau buvo laikomi namuose dėl darbų, galbūt jie dabar tampa ne tokie reikalingi?
Žmonių požiūris į gyvūnus po truputį ima keistis. Vis daugiau ir daugiau žmonių pradeda gyvūnus laikyti savo draugais, o ne išnaudoti įvairiems darbams.

IMG_9533

Ar mėgsti skaityti knygas? Galbūt prisimeni knygą, kuri Tave labai įkvėpė, įsiminė?
Knygas skaityti mėgstu, bet beveik neturiu joms laiko. Džiaugiuosi, kad dabar vasara ir galiu bent kartą į dieną atsiversti knygą. Turbūt geriausiai atsimenu, kaip tėtis ir mama man skaitydavo pasakas, kai buvau mažytė. Labai džiaugiuosi, kad turiu mažą sesę ir dabar pati galiu jai paskaityti!

Tikiu, kad žirgai gali būti draugais, o kaip manai, ar gali būti draugais knygos?
Tikrai taip! Manau, kiekvienas žmogus, kuris mėgsta skaityti, turi vieną ar porą knygų, kurios jam labiausiai patiko, įsiminė ir jis galėtų jas skaityti ir skaityti!

Vaivos Rutkauskaitės interviu

Kęstutis Kasparavičius apie „Tinginių šalį“

Tinginiu salis_dTinginių šalis atsirado be galo seniai.
Bent jau žmonių galvose tai tikrai.
Panašu, kad kai tik žmonės pradėjo rimčiau dirbti, tai tuo pat metu pradėjo ir tingėti.
Turbūt visi mes gana dažnai pasvajojame apie tokią stebuklingą, bet realybėje neegzistuojančią šalį. Šalį, kurioje visiškai nieko nereikia dirbti, bet gali turėti visko, ko tik užsigeidi. Kur įvairiausi skanumynai ir kitos gėrybės auga tiesiog ant medžių ir tereikia tik trupučiuką pasistiebti, kad jų turėtum į valias. Galima rasti begalę įvairių tautų sukurtų pasakų apie tokią kažin kur esančią šalį ar įvairiausius keistus išradimus, pradedant stebuklinga staltiese, skraidančiu kilimu ir baigiant burtų lazdelėmis ar Aladino lempa.
Ir turbūt čia nėra nieko blogo, štai šitaip kartais pasvajoti. Gyvenimas taptų be galo pilkas ir nuobodus, jei visada galvotume tik racionaliai ir pamatuotai. Tikrai nemanau, kad ši knyga galėtų kam nors pakenkti. Todėl ji skirta visiems.
Iš pirmo žvilgsnio Tinginių šalis atrodo išties ideali vieta gyventi..
Kitas dalykas, kai pradedi gilintis, kaip toje Tinginių šalyje viskas būtų iš tikrųjų, jeigu tokia šalis egzistuotų. Taigi atrandi, kad nebūtų taip viskas ir paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. O kartais net kiltų labai rimtų nesusipratimų.

Čia tik labai trumpa ištraukėlė apie tai:

Dviračiais paprastai visi važinėja po vandeniu. Tačiau, kai labai karšta ir sumanai kiek sušlapti, geriau išnirti į paviršių. Mat vanduo Tinginių šalyje yra be galo sausas. Tiek sausas, kad kai kurios žuvys neiškentusios išlipo krantan ir pradėjo giminiuotis su karvėmis. Dėl to čia dažnai gali sutikti Juodmargių Karviažuvių. Jos šiaip jau nelabai kam tinkamos, todėl buvo nuspręsta, kad geriausia joms būtų dirbti taksi.
Taksi patogiausia išsikviesti fotoaparatu, nes telefonai skirti skusti barzdoms. Taksi keliauti yra tikrai patogu, be to, tai nieko nekainuoja, kaip ir visa kita Tinginių šalyje. Tiesiog užšoki Juodmargei Karviažuvei ant uodegos, garsiai sušunki, kur norėtum nuvykti, ir gali būti visiškai tikras, kad… ten niekada neatsidursi.

iliustr6

1993 m. Vokietijos leidyklos „Esslinger“ (su kuria tuo metu daug dirbau) vadovas pasiūlė pagalvoti apie naują knygą. O pasiūlyta tema ir buvo: Tinginių šalis.
Taigi galėjau daryti ką tik noriu… Kadangi tuo metu tekstų pats dar nerašiau, todėl pavaizdavau viską paveikslėliais. Pradžioje suderinau su leidėju eskizus, paskui nupiešiau 12 didelių iliustracijų, priešlapius, iliustracijas tituliniam puslapiui ir viršelį. Trumpai tariant, visą knygą. Palikau tik tuščias vietas tose didelėse iliustracijose būsimam tekstui.
O tekstus vėliau šiai knygai rašė vis skirtingi autoriai. Kiekviena kalba vis kitas.
Iš viso knyga išleista 8 kalbom.
Ir štai dabar pagaliau Tinginių šalis išleista su mano paties parašytu tekstu.
Be to, šiam naujajam leidimui nupiešiau 40 nedidelių naujų iliustracijų. Taigi naujoji knyga dvigubai pastorėjo ir dabar Tinginių šalis skaitytojams pristatoma visa jos didybe, su visom grožybėm, privalumais ir nesusipratimais.

Kodėl verta skaityti vaikų literatūros klasiką?

Ne paslaptis, kad renkantis knygą, norima išsirinkti kuo geresnę. Siekiama, kad ir vaikai pajustų geros literatūros magiją. Tik kaip išsirinkti TĄ knygą iš tūkstančių leidžiamų? „Geriausios visų laikų knygos“, „Visų laikų populiariausios knygos“, „Skaitomiausios knygos“ – į pagalbą ateina populiariojoje žiniasklaidoje sudaromi knygų sąrašai, kuriuose pateikiamos literatūros kritikų, įžymių visuomenės veikėjų, ar interneto vartotojų išrinktos knygos. Šie sąrašai turėtų tiek padėti atrasti vertas perskaityti knygas, tiek parodyti, kiek daug knygų dar nėra perskaityta. Dažnai į tokius sąrašus pakliūna vadinamoji knygų klasika. Prie knygos pritvirtinta etiketė „klasika“ norom nenorom suponuoja, kad knyga yra vertinga. Tik, kokią knygą galima vadinti vaikų literatūros klasika ir ar tikrai ją visada verta skaityti?

DSC_0575

Galima būtų išskirti keletą klasikinių knygų bruožų:

Juodasis grazuolis_d

Laiko patikrinti ir vis dar aktualūs kūriniai. Jau XVIII amžiuje buvo parašyti tokie kūriniai kaip Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, XIX amžius atnešė Žiulio Verno „Kelionęį Žemės centrą“, Annos Sewell „Juodąjį Gražuolį“, Johannos Spyri „Heidi“ ir kitas. Praeitas amžius padovanojo Frances Hodgson Burnett „Paslaptingąjį sodą“, A. A. Milne „Mikę Pūkuotuką“, P. L. Travers „Merę Popins“. Šie ir dar daugiau klasikinių kūrinių yra ir bus skaitomi ne vieną amžių. Kodėl? Todėl, kad jie yra vis iš naujo atrandami skaitytojų, vertinami kritikų, pelnytai įtraukiami į mokyklų programas. Nors jų parašymą ir mus skiria amžiai, tačiau jie kalba apie vertybes ir visuomenės problemas, kurių  aktualumas niekur nedingsta ir šiandien. Todėl džiugiai tikėtina, kad šių knygų tiražai dar ne kartą bus kartojami.

Velvetinis triusis_d

Kalbėjimas apie universalius dalykus. Margery Williams knygoje „Velvetinis triušis“ pasakojama apie žaislinio triušio svajonę tapti Tikru. Tai jautrus pasakojimas apie svajones ir stebuklus. Jie laukiami visų, visose šalyse, kultūrose, religijose.  Čarlzo Dikenso „Didieji lūkesčiai“ skatina susimąstyti apie brandą, lūkesčių išsipildymą ir nusivylimus. O kam jų neteko patirti? Klasikiniai kūriniai žavi tuo, jog apie nepaprastus, tačiau universalius dalykus kalba kartais perkeltine, kartais tiesiogine prasme. Bet visada taip, kad perskaičius galima pajusti, jog kūrinys taikliai atspindi tai, kas vyksta ar vyko tavo gyvenimear aplink tave. Klasikinės knygos gali jungti ir skirtingas kartas. Juk jas skaitė seneliai, tėvai, dabar skaito ir vaikai, o ateityje skaitys vaikų vaikai.

paslaptingas_sodas_d

Paveikumas – tai, kas perskaičius knygą dar ilgai nepaleidžia, verčia susimąstyti ir iš arčiaupažvelgti į visuomenėje nusistovėjusias normas bei gyvenimo būdą. Čarlzo Dikenso knyga „Oliverio Tvisto nuotykiai“ vis dar sukrečia dėl vaizduojamo netinkamo elgesio su vaikais. Michaelio Endės knygoje „Begalinė istorija“ berniukas Bastijanas vykdo jam tekusią misiją išgelbėti pasaulį nuo fantazijos nykimo. Juk per sapnus, svajones, neriant į fantazijų pasaulį galima įžvelgti stebuklus pilkoje kasdienybėje. Klasikinių knygų paveikumas jaučiamas ne tik individo, bet ir visuomenės lygmenyje, kai knyga yra reikšminga ir kovai su visuomenės problemomis (pvz., Harriet Beecher Stowe knygos „Dėdės Tomo trobelė“ įtaka kovai su vergovės panaikinimu).

Alisa_stebuklu_salyje_dReikšmė literatūrai. Vaikų literatūra tikrai nebūtų tokia, kokia yra dabar, be Lewis Carroll „Alisos Stebuklų šalyje“. Be užrašyto neįtikėtino nuotykio, kuriame veikia keisčiausi personažai. Savo kūriniu autorius vis dar leidžia mums pajusti estetinį ir meninį katarsį, nes tikrovė ten modeliuojama visai kitaip nei mes esame įpratę. Taip pat sunku įsivaizduoti vaikų literatūros klasiką ir be Franko L. Baumo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Ši klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais. Šis šviesus ir lengvumo pojūtį suteikiantis kūrinys įkvėpė ne vieną kino, teatro režisierių.

ozo_salies_burt_dTai tik keletas pagrindinių klasikinių vaikų knygų bruožų, kuriuos žinodami galime truputį lengviau išsirinkti ar išrinkti vaikui vertingą knygą. Tačiau ar lengva skaityti klasikinius kūrinius? Juk jeigu yra leidžiami adaptuoti, sutrumpinti kūriniai (pažįstama situacija, kai klasės draugai su didžiausiu džiaugsmu skaitydavo „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygas ir jas perskaitę keliaudavo atsiskaityti ir gauti gerą pažymį), ar tai neparodo, kad originalą yra sunku įveikti? O gal tai yra būdas jaunajam skaitytojui kuo anksčiau prisiliesti prie vertingos literatūros? Originali kūrinio versija yra vertinga tuo, jog joje atsiskleidžia visi veikėjų paveikslai, nėra sutrumpintų nuotykių, iškraipyto siužeto. Tik jame randama tikroji klasikinio kūrinio dvasia ir nuotaika. Džiugina tai, kad atsiranda vis daugiau galimybių skaityti neadaptuotas klasikines knygas. Vienas iš tokių ypatingų knygos leidimų yra Annos Sewell „Juodasis Gražuolis“ (Nieko rimto, 2018). Šis leidimas išsiskiria tuo, jog yra verstas iš originalios knygos, o ne trumpintų ar adaptuotų knygos versijų. Tai tik dar kartą įrodo, kad originalios klasikinės knygos yra ir bus aktualios ir reikalingos skaitytojams.

Ir žinote, kas yra nuostabu galvojant apie vaikų klasikines knygas? Tam, kad jos taptų klasikinėmis, didelę įtaką turi ir skaitytojai. Juk jeigu knyga nėra skaitoma, ji tikrai neturi galimybių tapti klasikine.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Keturios būdo savybės, padėsiančios vaikams susidoroti su iššūkiais

Kaip kovoti su užplūdusiomis emocijomis, nugalėti baimes ir sukurti kažką naujo ir gražaus? Tai problemos, su kuriomis susiduria ne tik tėvai, bet ir jų vaikai. Kokias savo atžalų savybes turėtume ugdyti, kad vaikai lengviau susidorotų su sudėtingomis situacijomis ir kaip galėtume paskatinti jų kūrybinį mąstymą? Šia tema galima rasti nemažai knygų suaugusiems, auginantiems vaikus, ir patiems vaikams.

20180222_24

Juk svarbu pradėti nuo jų, todėl niekorimtukai dalinasi Deborah Farmer Kris straipsniu apie savybes, padėsiančias vaikams susidoroti su iššūkiais.

Pradėkime nuo nedidelės tėvų savirefleksijos:
Kai mokaisi kažką naujo, kokia tavo pirmoji reakcija? Ar tu pilnas entuziazmo? Sunerimęs? Nori pasitraukti ar labiau įsigilinti? Kas nutinka, kai bandai spręsti problemą, bet nepavyksta iš pirmo bandymo? Ar tavo instinktas – pasiduoti? Susinervinti? Pasiraitoti rankoves ir bandyti dar kartą? 

Mes visi smarkiai reaguojame, susidūrę su iššūkiais. Taigi, visai suprantama, kad mūsų vaikai jaučia daugybę emocijų, bandydami susidoroti su problemomis. Mes, kaip tėvai, norime, kad jie įgytų pasitikėjimo sakyti: „Nors tai nėra lengva, bet aš galiu viską išsiaiškinti!“

Kai Rufas Rufmanas ir jo draugai susiduria su iššūkiu, jie žino keturis dalykus, kurie padės susidoroti su sunkumais: smalsumas, pastovumas, drąsa ir kūrybiškas mąstymas.
Tai ne taisyklės, bet įrankiai problemoms, kliūtims įveikti. Kai mes skatiname vaikus susidurti su iššūkiais, jie ne tik sprendžia problemą šiuo metu – jie kaupia žinias, kurių joms prireiks ateityje susidūrus su kitais iššūkiais!

Smalsumas
Smalsumas – stipus noras išmokti kažką naujo. Vaikai iš prigimties smalsūs; jie nori20180222_33 tyrinėti pasaulį ir suprasti, kaip viskas veikia. Smalsumas glaudžiai susijęs su akademiniais pasiekimais. Tyrimai atskleidžia, kad kai žmogus yra smalsus, jis daug daugiau ir geriau viską išmoksta. Mes, tėvai, skatiname vaikus klausti klausimų, padedame jiems rasti atsakymus ir palaikome, kai jie ieško to, kas jiems įdomu – skatiname, kad smalsumas taptų įpročiu.

Pastovumas
Pastovumas susijęs su problemos ieškojimo būdais, nepaisant kliūčių, nesėkmių, tol, kol atrandi išeitį ar bent jau priartėji prie jos! Tai suteikia mums stiprybės bandyti dar ir dar ir dar. Pastovumas, drąsa yra susiję su tikėjimu, kad mūsų gebėjimai, sumanumas gali augti su pastangomis. Vaikai su jau susiformavusiu mąstymu imasi vis didesnių iššūkių ir vertina nesėkmę kaip pamoką.

Drąsa
Priklausomai nuo vaiko būdo, jiems gali būti lengva arba sunku peržengti savo komforto zoną ir išbandyti kažką naujo. Bet rizika nėra susijusi su pavojingu elgesiu. Tai labiau susiję su ryžtu išbandyti naujus dalykus, kažką sunkaus ar tokio, ko niekad nesi daręs.
Tu negali išmokti nieko naujo neperžengęs komforto zonos, nenutolęs nuo dalykų, kuriuos jau žinai, kaip daryti. Juk vaikas, dar tik besimokantis vaikščioti, tikrai ne kartą nukris, o tik pradėjęs važiuoti dviračiu – taip pat. Jaunas mokslininkas gaus rezultatus, kurie jo netenkins. Bet mes negalime išmokti, kol giliai neįkvėpsime ir nebandysime!

20180224_89Kūrybinis ir kritinis mąstymas
Norėdami mąstyti kūrybiškai, naudojame vaizduotę tam, kad išspręstume problemas. Kūrybiškumo ekspertas Seras Kenas Robinsonas teigia, kad skatinti kūrybiškumą taip pat svarbu, kaip mokyti rašyti. Kai mes kūrybiškai mąstome, žvelgiame į užduotį iš kelių pusių, pvz.: kokia tai problema? Koks mūsų tikslas? Ką mes žinome? Ką jau išbandėme? Kokias medžiagas turime naudoti? Kokios informacijos mums reikia?

Štai keli galimi klausimų variantai, kurie gali paspartinti kūrybinį ir kritinį mąstymą:
„Ką mes jau išbandėme?“
„Ko neišbandėme?“
„Kas, jeigu pamėgintume…?“
„O jeigu išbandytume … kaip įrankį?“
„Jeigu turėtume burtų lazdelę, ką su ja darytume?

Žinoma, netaikome šių metodų kiekvienoje situacijoje, bet reikia stengtis imtis iššūkių ir mokytis žiūrėti į problemas iš kito kampo – tai padės vaikams įgyti įpročių, vedančių į sėkmę.

Šaltinis: http://www.pbs.org/parents/expert-tips-advice/2017/09/bring-four-attitudes-will-help-kids-tackle-challenges/

Humoras vaikų literatūroje įkvepia mėgautis skaitymo procesu

Kuriam vaikui nepatinka juoktis ir linksmai leisti laiką? Nieko nuostabaus, kad vaikai, paklausti, kokias knygas labiausiai mėgsta, kaip vienas atsakinėja: patinka nuotykiai ir linksmos knygos! Literatūroje esantis humoras padeda kurti vaiko ir tėvelių glaudesnį ryšį skaitant kartu, įkvepia ne tik labiau mėgautis skaitymo procesu, bet ir padeda pamatus vėliau pamėgti ir kiek rimtesnes knygas. Šio neįkainojamo proceso metu kuriamas bendrumas skatina pamąstyti ir apie papildomą naudą bei priežastis, lemiančias vaikų susidomėjimą linksmomis knygomis.

_DSC0081

Nevala Bertis_Ateiv_d

Visų pirma, vaikus skaityti įkvepia įdomūs veikėjai. Labiausiai juos domina išdaigas krečiantys, linksmi herojai bei tai, kokiose situacijose šie atsiduria. Tokią istoriją pasakoja rašytojas Alanas MacDonaldas knygoje „Nevala Bertis. Ateiviai!“. Joje pagrindinio veikėjo Berčio smalsumas, bandymas išvengti nemalonių situacijų yra tai, kas kelia daugiausiai juoko skaitytojui. 7–10 metų vaikams bei jų tėveliams skirta serijos „Aš skaitau!“ knygelė padės ne tik gerinti skaitymo įgūdžius, bet ir linksmai leisti laiką kartu. Sukurtos teigiamos emocijos, keisčiausių idėjų nuolat pilnas veikėjas paskatins vaikus pradėti ir kitus Nevalos Berčio nuotykius.

Didysis_Neitas_kraustosi is proto_dKita priežastis, skatinanti vaikus pamilti literatūrą – joje naudojamos iliustracijos. Nors įvairūs paveikslėliai būdingi ne tik linksmai literatūrai, vis dėlto, knygoms, kuriose nestinga humoro, jie suteikia ypatingą funkciją – iliustracijos ir tekstas dar geriau papildo vienas kitą. Būtent tokia yra rašytojo Lincolno Peirce’o knyga „Didysis Neitas kraustosi iš proto“, kurioje ne tik pasakojama apie berniuko išdaigas, bet ir apie kiek rimtesnius dalykus – draugystės galią bei norą dėl jos keistis pačiam. Istorijai išskirtinumo suteikia autoriaus pasirinkta pasakojimo forma – kartu tai ir komiksas, padedantis vaizdžiai perteikti linksmas situacijas, veikėjų emocijas. Komiksai, linksmos situacijos bei berniuko būdas istoriją paverčia tokia žaisminga. Būtent dėl šių priežasčių knygų serija „Didysis Neitas“ yra skirta tiems, kurie ieško įspūdžių literatūroje – nori skaityti tai, kas įdomu, linksma bei geriausiai suprantama esant panašaus amžiaus su pagrindiniais veikėjais.

tvanu_seimynele_dJaunus skaitytojus ypač domina ir tai, su kuo realiame pasaulyje įprastai nesusidursi. Vieną tokių istorijų pasakoja britų ir australų rašytojas Colinas Thompsonas knygoje „Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“. Knygos centre – nepaprasta raganų ir burtininkų šeima, kuriai tenka savaip kovoti su triukšmingais, nemandagiais kaimynais. Joje ironiškiausias pačios šeimos išskirtinumas: mama vaikams, lekiantiems į mokyklą sako: „Susivelkit plaukus ir žiūrėkit, kad panagėse būtų kraujo. Nenoriu, kad kiti tėvai manytų, jog netinkamai jus auklėju.“ („Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“, p. 19). Tvanų šeimynėlės ir kitų žmonių skirtumai, jų neeiliniai nuotykiai skaitytojui suteikia teigiamų emocijų. Kadangi vaikai ypač mėgaujasi nuotykiais ir burtais, šie padės ne tik geriau įsitraukti į knygą, bet ir pasijuokti iš svetimo, bet savaip įdomus burtininkų ir raganų šeimos gyvenimo.

Visoms minėtoms knygoms būdingos juokingos situacijos ir šmaikštūs veikėjai. Vaikai skaitydami knygas kartu su tėvais gerins tarpusavio ryšį, mokysis pasitelkti humorą sudėtingose situacijose, reikšti mintis, lavinti vaizduotę bei kritiškai mąstyti. Linksma literatūra skatina ir toliau skaityti – tuo pačiu gerėja ir skaitymo įgūdžiai. Dėl įvairiapusės teikiamos naudos skaitymas yra dovana žmogui, todėl sudarydami sąlygas vaikystėje skaityti linksmas knygas tėvai paskatins juos nepaleisti skaitymo kuriamo džiaugsmo visą gyvenimą.

Gydytoja psichoterapeutė Gabrielė Subačiūtė: „Leiskime vaikams pasirinkti, kaip jie nori žaisti, netaisykime jų“

„Turėk vaizduotės“ – turbūt ne kartą teko išgirsti, o gal net ir sakyti šiuos žodžius. Jie lengvai ištariami, bet sukelia daugybę klausimų. Iš kur gauti tos vaizduotės? Kam ji reikalinga? Ar reikėtų išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kaip knygų skaitymas lavina vaizduotę? Apie tai kalbėjomės su Vilniaus psichoterapijos studijos gydytoja psichoterapeute bei vaikų ir paauglių psichiatre Gabriele Subačiūte.

Parašytas ne vienas straipsnis apie tai, kokia laki vaikų vaizduotė ir kaip kūrybiškumas augant mažėja. Kaip susiję vaizduotė ir kūrybiškumas? Kaip jie vienas kitą papildo?

Gabrieles Subaciutes nuotrauka_Kristina Aleksynaite photography

Gabrielė Subačiūtė. Kristina Aleksynaitė photography nuotrauka.

Manau, kad vaizduotė padeda kūrybiškumui pasireikšti, nes joje gali gimti neįprasti vaizdai, scenarijai, idėjos. Tačiau vien vaizduotės kūrybiškumui nepakanka, nes ne visi turi motyvą kilusias idėjas įgyvendinti, be to, kūrybiškumui pasireikšti reikia kantrybės, darbo ir pasitikėjimo savimi. Jeigu vaizduotėje kils įdomių dalykų, bet pats nelaikysi jų vertingais, tai turbūt ir nedėsi pastangų juos realizuoti.

Kaip vystosi vaizduotė?

Raidoje mažas vaikas dar neturi gebėjimo aiškiai atskirti savo vidinio pasaulio nuo išorinės realybės. Pavyzdžiui, kūdikis ne iki galo suvokia net savo kūno ribas. Augdamas vaikas vis labiau pažįsta pasaulį, savo vaizduotėje jis gali „panaudoti“ vis daugiau pasaulio elementų. 3–4 m. amžiuje įsivaizduojami elementai atsiranda žaidžiant, pvz., vaikas gali vaidinti, kad valgo blyną, nors realaus blyno nėra. Tam tikrame amžiuje, paprastai apie 4–7 metų, vaikai dažniau turi įvairių neracionalių baimių, pvz., kad po lova tupi piktas baubas. Su amžiumi vaikas vis geriau atskiria vidinius išgyvenimus nuo išorinės realybės ir pikti baubai vis dažniau jaučiami kaip savo paties išgyvenimas, o ne kaip po lova esanti grėsmė. Taigi nors vaizduotė yra nuostabus dalykas, per didelis panirimas į ją gali sukelti ir sunkumų.

Kaip geriausiai padėti ugdyti vaikų vaizduotę?

Manau, labiausiai reiktų ne tiek ugdyti ją, kiek be reikalo neslopinti – leisti vaikui daug20180222_24 žaisti, ypač ikimokykliniame amžiuje, duoti vaikui pasirinkti, kaip jis nori žaisti, netaisant jo (pvz., jei vaikas žaidžia, kad karvė valgo akmenis, nereiktų pataisyti, kad iš tiesų ji valgo šieną – vaikas tai sužinos besimokydamas). Taip pat vaizduotės naudojimą slopina įvairi paruošta informacija, kurią belieka tik priimti – tokios informacijos gausu „Youtube“, filmukuose ir pan., kai vaiko vaizduotė beveik nedirba. Vaizduotės mažiau reikia ir naudojantis žaislais, kurie viską daro patys, arba yra jau su priskirtu aiškiu charakteriu, savybėmis (tarkim, Supermenas). Turėdamas paprastą traukinuką vaikas gali pats įsivaizduoti jo leidžiamą garsą, tam turbūt nebūtų prasmės su tūtuojančiu traukinuku. Žinoma, nereiktų pulti į kraštutinumus ir visiškai atsisakyti spalvotų ar grojančių žaislų. Nelabai malonus, bet svarbus patyrimas, skatinantis vaizduotę – tai nuobodulys. Todėl svarbu leisti vaikams kartais panuobodžiauti, neužpildyti jų visos dienos veiklomis.

Kuo laki vaizduotė padeda mums kasdieniame gyvenime?

Manau, panirimas į vaizduotę dažnai gali būti malonus, taip galime pailsėti. Taip pat vaizduotė padeda kuriant, sprendžiant įvairias problemas. Kartais vaizduotė tampa būdu tvarkytis su sunkiais jausmais (pvz., jei aš jaučiuosi nieko nesugebantis, galiu įsivaizduoti, kad esu daug pasiekęs ar toks tapsiu), atsiriboti nuo skaudžios realybės. Tačiau tai ne visada geriausias būdas spręsti sunkumus, ypač jei jie sprendžiami tik tokiu būdu ir tai užsitęsia.

Ar reikia išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kodėl?

Tam tikrame amžiuje, maždaug 3–6 m., tai yra norma, todėl paprastai išsigąsti nereikėtų. Svarbu bandyti suprasti, ką įsivaizduojamas draugas suteikia vaikui. Jeigu šis reiškinys užsitęsia, vaikas ir augant nesupranta, kad tai – jo vidinio pasaulio dalis, galima kreiptis į psichologą, kuris padėtų suprasti, kodėl vaikui tas draugas tapo toks svarbus, ką vaikas juo kompensuoja.

Knygoje „Tiltas į Terabitiją“ du draugai Leslė ir Džesas sukuria savo paslapčių šalį Terabitiją, pagrindinis knygos „Džiugė“ veikėjas Albenas bendrauja tik su jam vienam matoma ežero mergele Džiuge, Erlis iš knygos „Laivavedys Erlis“ keliauja sekdamas skaičių pi… Kaip skaitant knygas galima padėti lavinti vaikų vaizduotę?

2

Knygų skaitymas vaizduotę lavina per tai, kad mes jas skaitydami įsivaizduojame ten aprašytus žmones, aplinką ir pan. Taip pat tokiu būdu prisiliečiame prie kito žmogaus vaizduotės, turtiname savo pažinimą, kurio dėka tarsi įgyjame daugiau „plytų“ savo vaizduotės pastatams.

Turbūt yra tekę girdėti posakį „neturi vaizduotės“. Ar tikrai yra žmonių, kurie neturi vaizduotės?

Manau, vaizduotę turime mes visi, tik vieni labiau remiasi ja, kiti – kitais dalykais (galbūt racionalumu, taisyklėmis).