Vaikai, kurie taip mėgsta ieškoti mažų slėptuvių

Vaikystėje be galo mėgdavau sėdėti nedideliame plyšyje tarp sofos ir sienos mūsų svetainėje. Na ir, žinoma, iš dviejų kėdžių ir didelio apkloto darytis mažas slėptuves, kur galėdavau žaisti. Net jei ir visai viena. Dėl tos pačios priežasties mama gerokai privargdavo, kol ištraukdavo mane iš po stalo, kur sėdėdavau susisukusi ir rankoje laikydama mylimiausią lėlę. Kodėl taip dariau? Nes man, tokiai mažai, didelės erdvės, milžiniški kambariai buvo šiek tiek baugoki. Be to, sėdėdama pasislėpusi kur kamputyje visada jausdavausi to mažo pasaulio gabalėlio valdovė ir ten tada viskas priklausė nuo mano valios. O juk kartais taip norisi pasijusti kur nors didelei, stipriai ir galingai…

Nors metai bėga, noras retkarčiais pasislėpti kamputyje, kad niekas mūsų nerastų, niekur nedingsta. Psichologai šį reiškinį laiko savaime suprantamu ir teigia, kad nors mums augant didėja noras turėti vis daugiau laisvių, kitas noras (jaustis saugiam mažose erdvėse) taip niekada ir neišnyksta. Psichologų teigimu, vaikams toks slapstymasis įvairiose dėžėse, po lova ir skalbinių krepšyje padeda pajusti pirmąjį laisvės ir nepriklausomybės skonį ir kartu priverčia pasijusti nors šiek tiek didesniems, negu yra iš tikrųjų. Šalia noro pasislėpti labai dažnai eina ir troškimas turėti kažką tik sau, erdvę, kuri niekam kitam nepriklausytų.

paslaptingas_sodas_d

Dalykai, kurie mums patinka gyvenime, paprastai žavi ir literatūroje. Puikus pavyzdys – Frances Hodgson BurnettPaslaptingas sodas“. Tai jau klasika tapusi istorija, dėl kurios skaityti pamėgo be galo daug vaikų. Pagrindinė knygos veikėja Merė – pikta, visų palikta mergaitė, kuri labai stengiasi surasti prieglobstį visai svetimoje aplinkoje. Po truputį pažindama naują gyvenamąją vietą ji susidraugauja su naujais žmonėmis ir gražius dalykus pagaliau atranda gamtoje. Klajodama po didelį seno dvaro parką ji netikėtai aptinka paslaptingą sodą. Tai ir yra jos slapčiausia vieta, kur ji gali pasislėpti nuo viso pasaulio, pasinerti į gamtą ir padėti apleistam slaptajam sodui atsigauti.

Ši istorija patinka ir vaikams, ir jų tėveliams. Pastarieji gali iš jos nemažai pasimokyti. Klausite, kodėl? Pagrindinė knygos veikėja – išlepinta ir kiek neprižiūrėta mergaitė, kuri dar yra ir be galo nesavarankiška. Tačiau ši istorija yra pavyzdys, jog kartais tam, jog išugdytume vaiko savarankiškumą, reikia jam duoti šiek tiek daugiau veiksmų laisvės. Kitaip sakant, vaikas gali tapti savarankiškesnis, jeigu jam retkarčiais bus suteikiama galimybė pačiam daryti dalykus, kuriuos jis labiausiai mėgsta. Ir be jokios aplinkinių pagalbos.

paslapt

Dažnai galime pamatyti pačius mažiausius vaikus mokykloje per pamoką apsistatant stalą knygomis ir kitais daiktais. Taip jie nori susikurti sau mažą erdvę, kur jaustųsi saugesni. Taip ir „Paslaptingame sode“ mergaitė nenori niekur išeiti iš didele mūrine tvora aptverto sodo, todėl kuria ten savo pasaulį – jai patį mylimiausią. Kai kurie tėvai gal kiek kritikuotų idėją leisti vaikui užsidaryti kažkur visai vienam. Mūsų jau minėtoje istorijoje apie slaptą sodą mergaitė gana greitai išmoksta įsileisti į savo kampelį kitus. Taigi, jos buvimas atsiskyrus visų pamirštame užrakintame sode išmoko ją pasitikėti naujais žmonėmis, susidraugauti, parodyti savo paslaptį ir džiaugtis nedideliu apleistu sodu kartu su jais.

Kartais, praėjus dešimtmečiams po to, kai sėdėdavome po stalu ir įsivaizduodavome visai naujas vien tik mums priklausančias slėptuves, dar pagauname save prie darbo stalo kiek užsisvajojusius. Tiesiog sėdinčius ir galvoje kuriančius visai naujus mažus pasaulius, kurių valdovais esame. Ir nėra tame nieko blogo. Svarbiausia žinoti, kada iš tų pasaulių sugrįžti, o jeigu nenorime grįžti – tada išmokti atverti duris ir į juos įsileisti pačius artimiausius žmones.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Reklama

Įvertintos pasaulyje, bet dar neatrastos Lietuvoje

Kodėl mes renkamės vieną ar kitą knygą? Kartais dėl rekomendacijų, kartais kažkur pamatome, kad ji gavo vieną ar kitą apdovanojimą, o kartais griebiame pirmą pasitaikiusią tiesiog dėl gražaus viršelio. Vis dėlto dažnai viename pasaulio krašte iš karto prigijusi knyga kitur žmonėms gali pasirodyti nepakankamai verta dėmesio. Tai nestebina, nes žmonės dėl didelio reklamos srauto daug sunkiau gauna tinkamą informaciją apie knygą ir jos apdovanojimus ir kartais tikrai labai aukštą teksto ir vertimo kokybę. Pateikiame sąrašą lietuvių vaikų dar neatrastų knygų, kurios pripažintos geriausiomis visame pasaulyje.

stoglaipiai_dGeriausios knygos yra parašytos temomis, kurios visada aktualios. Tiems 11 metų ir šiek tiek vyresniems vaikams, kuriems kartais pristinga pasitikėjimo savimi ir tikėjimo, kad pasaulis dar bus gražesnis, tikrai patiks anglų rašytojos Katherine Rundell knyga „Stoglaipiai“. Tai yra daugiausiai apdovanojimų pelniusi autorės knyga, lietuvių kalba pasirodžiusi 2017 metais. Knyga yra gavusi Karnegio medalį, „Guardian“ vaikų grožinės literatūros prizą, „Blue Peter“ knygos apdovanojimą ir „Waterstones“ vaikų knygos apdovanojimą. Jautri istorija apie drąsą, nuotykius, meilę ir negęstančią viltį.

raganos_sunus_d

Vaikai mėgsta skaityti apie magiją. Hario Poterio serija sutelkė milijonus vaikų visame pasaulyje. Vis dėlto yra dar viena knyga apie stebuklus, kuri patiks ne tik daugeliui 11-mečių, bet ir ne vienam maginės fantastikos knygas skaitančiam suaugusiajam. Tai amerikiečių rašytojos Kelly Barnhill knyga „Raganos sūnus“ apie žodžių galią, kerus ir tai, kur slypi tikroji jėga. Knyga pelnė net keletą skirtingų prestižinių knygos apdovanojimų: „Publishers Weekly“ geriausia 2014 metų knyga; „Kirkus Reviews“ bei „Washington Post“ geriausia knyga vaikams 2014 m. ir t. t. Tai legenda apie draugystę, stiprybę, galinčią slypėti net ir tame, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo silpnas, apie blogį, kurį kartais darome vardan gėrio, bet labiausiai apie tai, kad žodžiai – galingiausia iš visų kerų rūšių.

laikrasciu_bern_dĮtaigiausios knygos paprastai būna tos, kurių tematika liečia jautriausius klausimus. Amerikiečių rašytojo Vince’o Vawterio „Laikraščių berniukas“ – šviesi knyga apie gerumą ir baimę, su kuria susiduria didelė dalis pasaulio žmonių – baimę kalbėti. Norėdamas padėti draugui, pagrindinis knygos veikėjas apsiima vasarą nešioti žmonėms laikraščius. Bėda tame, kad jis mikčioja, o dirbant šį darbą tenka bendrauti su labai įvairiais žmonėmis. Istorija nominuota dešimtims tarptautinių apdovanojimų: geriausia savo amžiaus kategorijos Amazon.com 2013-ųjų metų knyga, Jungtinių Amerikos Valstijų bibliotekininkų ir leidėjų asociacijos apdovanojimai ir t. t. Tai viena tų knygų, kurias pradėjus skaityti, vargiai norėsis padėti į šalį.

sidabrinis_asiliukas_d

Kartais, rodos, patys mažiausi veikėjai vienoje ar kitoje istorijoje suvaidina lemiamą vaidmenį. Apie didelius gražius darbus, apie karą ir norą grįžti namo knygoje „Sidabrinis asiliukas“ pasakoja australų rašytoja Sonya Hartnett. Knyga apdovanota A. Lindgren atminimo premija, 2014 metais gavo reikšmingiausio ir meniškiausio vertimo apdovanojimą Lietuvoje ir yra nominuota net keletui kitų garsių tarptautinių apdovanojimų. Pirmojo pasaulinio karo metais vaikai Prancūzijos miškuose randa dezertyravusį kareivį ir ima juo rūpintis. Šis atsidėkodamas pasakoja jiems nuostabias istorijas apie asiliukus. Tai įtaigiai papasakota daugiasluoksnė istorija apie drąsą, gerą širdį ir paslaptis.

7_min_po_vid_dVisuomet aktuali tema vaikams – baimės. Neretai vaikai vakare eidami miegoti bijo pabaisų, kurios slepiasi po lova ar ateina sapnuose. Kartais pabaisos atsiranda todėl, kad bijome labai realių ir gyvenimiškų dalykų. Taip nutinka britų ir amerikiečių rašytojo Patricko Nesso knygoje „Septynios minutės po vidurnakčio“. Konoro mama sunkiai serga. Jis taip bijo, kad mama nepasveiks, pyksta ant savęs ir viso pasaulio, kad visai nenustemba, kai vieną naktį jį aplanko Siaubūnas. Pabaisa teigia, jog atėjo padėti Konorui ir paseks jam tris legendas. Tačiau paskutinę istoriją turės papasakoti pats Konoras… Tai turbūt viena gausiausiai apdovanotų leidyklos „Nieko rimto“ knygų, gavusi Karnegio ir Keitės Grinavėj medalius, „Galaxy“ metų knygos vaikams apdovanojimą ir dar begalę kitų. Knyga apie liūdesį, susitaikymą, artimo žmogaus netekties baimę ir sugebėjimą išlikti net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.

Franceska_d

Paauglystėje, keičiantis vaiko mąstymui, ir rūpintys klausimai, rodos, visai pasikeičia. Rūpesčiai mokykloje, pirmosios meilės, draugystė, vienatvė ir susvetimėjimas ir panašios temos yra aptarinėjamos net keliose „Nieko rimto“ knygose paaugliams: lenkų autorės Annos Pikowskos „Frančeskoje“ ir visoje suomių autorių Matso Strandbergo ir Saros B. Elfgren trilogijoje „Ratas“, „Ugnis“, „Raktas“. „Frančeska“ 2014 metais buvo pripažinta geriausiu IBBY kūriniu paaugliams, o „Rato“ trilogija buvo išversta į daugiau nei 20 skirtingų pasaulio kalbų, gavo tinklaraštininkų apdovanojimus ir vieną iš jaunimo literatūros apdovanojimų 2011-aisiais. Skaitydami knygas mėgstame ieškoti bendrumo su veikėjais. Todėl pasaulio paauglių mylimiausios knygos dažnai ir būna apie pačius paauglius.

rat2

Ar galima sakyti, kad knyga būtinai puiki, jeigu ji gavo vieną ar kitą apdovanojimą? Žinoma, kad ne. Bet argi nesinori imti jos į rankas ir patikrinti? Kartais tokie patikrinimai reiškia naujus atradimus ir dar vieną knygą, kurią gali pasidėti į lentyną ir atėjus laikui vėl atsiversti. Kaip vieną gražiausių istorijų apie tikrus jausmus, žmones ir tokius panašius (o kartais ir skirtingus) pasaulius.

Dvynukes vienija ir meilė knygoms

Kai jos užsuka į Dūmų g. 3A esantį „Nieko rimto“ knygynėlį, jis iškart prisipildo smagaus klegesio. Dvynukės Vilija ir Vitalija Tamulevičiūtės apie knygas galėtų pasakoti nesustodamos. Jos ne tik dirba knygyne, bet ir yra didelės „Nieko rimto“ kūrybos gerbėjos. O su mylinčiais knygas žmonėmis galima kalbėtis valandų valandas. Pakalbam nors valandėlę?

FB_IMG_1507117926057

Vilija (dešinėje) ir Vitalija Tamulevičiūtės. Asmeninio albumo nuotrauka.

Pradėkime nuo skaitymo. Ką jums reiškia skaityti?

Vitalija: Skaitymas man yra kaip antras kvėpavimas. Be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kiek save pamenu, visados mėgau skaityti. Gal turėjo įtakos tai, jog mūsų pradinėje mokykloje buvo įsikūrusi biblioteka. Dar iki šiol prisimenu, kaip mylima mokytoja mūsų visą klasę pirmą kartą nuvedė į ją.

Vilija: Skaitymas – tai vienas pačių didžiausių malonumų. Tikra atgaiva sielai ir protui. Skaitymas man yra galimybė pažinti naujas vietas, atrasti naujas galimybes ir idėjas.

Ar vaikystėje mėgote skaityti knygas? O galbūt meilė knygoms gimė vėliau?

Vitalija: Kaip jau minėjau anksčiau, meilė skaitymui ir knygoms gimė labai anksti. Skaityti skatino ir pati mokytoja, ir tėvai. Mano vaikystė buvo praleista skaitant knygas ir ta meilė knygoms, kaip dabar pastebėjau, dar labiau sustiprėjo. Mano rankinėje visados (arba dažniausiai) yra knyga, o kartais net kelios.

Vilija: Skaityti pradėjau anksti. Kiek atsimenu, jau pirmoje klasėje skaičiau daug. Knyga visados buvo kažkas labai ypatingo, tikro ir savo.

Gal prisimenate savo pirmąją pažintį su knyga? Kokia ji buvo?

Vilija: Dabar jau tikrai nepasakysiu, kokia buvo ta pirma savarankiškai perskaityta knyga. Tik atsimenu, kad Frances Hodgson Burnett „Mažoji princesė“ buvo tikrai ypatinga knyga. Ir ši pažintis su knyga tęsiasi jau 21 metus. Išduosiu mažytę paslaptį – aš vis dar atsiverčiu tą knygą ir ji vis dar sukelia tokias pačias emocijas kaip ir tada, kai buvau maža mergaitė.

Kokia paskutinė jūsų perskaityta knyga? Kaip ją atradote? Ką joje atradote?

Vitalija: Mano paskutinė perskaityta knyga yra Jo Nesbø „Šikšnosparnis“. Kaip ją atradau? Galiu drąsiai pasakyti, kad Jo Nesbø kūrinius jau seniai norėjau perskaityti, bet žinojau, jog jie leidžiami ne iš eilės. Laukiau, kada bus išleista pirmoji Hario Hūlės serijos knyga lietuvių kalba. Šios knygos dėka pamažu pradėjau rimtesnę pažintį su norvegų ir skandinavų šiuolaikine literatūra bei detektyvų žanru. Anksčiau skaičiau tik klasikinius detektyvus, o dabar susidomėjau ir šiuolaikiniais.karas_isgelbejes_d

Vilija: Paskutinės dvi skaitytos knygos buvo Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ ir Agnès Ledig „Eik su juo“. Abi išjaustos, abi išgyventos ir skaitytos kosminiu greičiu. Abi rekomenduoju paskaityti kiekvienam. Pirmoji skirta daugiau jaunimui ir vaikams, bet aš ją drąsiai siūlau tėveliams. Tai puiki knyga diskusijai su vaikais. O antrąją perskaičius suvokiau, kiek daug moteris išjaučia savo viduje, kas vyksta jos sieloje.

Jeigu būtumėte knyga, kokia knyga būtumėte?

Vitalija: Reikėtų pagalvoti prieš atsakant į šį klausimą… Pirmiausia atsakyčiau, jog tai būtų Jane Austen „Puikybė ir prietarai“. Taip pat „Knygų vagilė“ (Mark Zusak) bei „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ (Kimberly Brubaker Bradley). Pagalvojusi daugiau, manu, atrasčiau dar daugiau.

Vilija: Be abejonės, „Anos Frank dienoraštis“. Skaičiau septynis kartus.

Kokias istorijas labiausiai mėgstate skaityti?

Vitalija: Labiausiai mėgstu skaityti romantines, žavias, sukrečiančias iki širdies gelmių istorijas. Jos dažniausiai palieka giliausią įspūdį. Gal todėl taip mėgstu klasikinę literatūrą. Kartais mėgstu paskaityti ir visiškas meiles seiles. Jų irgi reikia (bent jau man…).

Vilija: Labai daug ir įvairias. Nuo romanų iki memuarų ir istorinės literatūros.

Kokia buvo pirmoji jūsų pažintis su leidykla „Nieko rimto“?

Vitalija: Pirmoji pažintis su leidykla „Nieko rimto“ įvyko tada, kai pradėjau dirbi knygyne. Iš karto įsimylėjau jūsų produkciją. Nuo knygų iki puodelių, maišelių, užrašų knygučių ir pan. O kai ten pradėjo dirbti mano buvusi bendradarbė, jau visai įklimpau.

Vilija: Pažintis prasidėjo nuo nuostabaus grožio atvirukų ir skirtukų.

Turbūt nesumeluotume, jeigu pasakytume, kad esate didelės „Nieko rimto“ gerbėjos. Kuo jus taip žavi leidykla ir jos kūriniai?

Vitalija: Taip, esame didelės jūsų gerbėjos. Mus žavi tai, kad jūsų leidykla spinduliuoja šilumą ir neišblėstančią energiją. Jūsų leidžiamos knygos vaikams ir paaugliams skatina norą skaityti, pažinti, kas yra gera knyga (juk šiais laikais knygų vaikams ir paaugliams leidžiama be proto daug). Jos padeda jiems augti, tobulėti, pažinti. Su tokiomis knygomis norime augti ir mes, suaugę. Knygos turi teikti norą jas pažinti ir niekada jų neužmiršti.

Vilija: Jūsų leidykla yra nuostabi tuo, kad skleidžia džiaugsmą ir šilumą. Ir kūrinių kokybė. Jūsų leidyklos knygos spalvingos, šiltos, mielos ir tekstai nuostabūs. Knygos, kurios ugdo vertybes ir skleidžia gerumą.

plesikas_hocenplocas_dAbi dirbate knygynuose. Ar pastebite, kad apsilanko mažiau vaikų? O galbūt kaip tik vis daugiau vaikų ateina ir renkasi knygas?

Vitalija: Šiais laikais, kai mūsų pasaulyje egzistuoja šiuolaikinės technologijos, vaikus sudominti skaityti yra labai sunku. Dažniausiai jie nori knygų su komiksais („Nevykėlio dienoraštis“ arba „Prietrankos dienoraštis“). Nesakau, kad visi to nori, bet suinteresuotų ratas tikrai yra. Vaiką reikia mokėti sudominti. Gal todėl juos kartais sunku supažindinti su knygomis. Sakoma, kad kiekvienas vaikas ar suaugęs turi atrasti savo knygą, kuri pakeis jo gyvenimą. Iš savo praktikos žinau, kad mano vaikystės knyga, kuri mane dar labiau įtraukė į skaitymą, buvo „Plėšikas Hocenplocas“. Ją pamenu iki šiol. Gal kažkuriam vaikui tai buvo „Žvalgo mokinys“, „Močiutė plėšikė“ arba „Vilkolakiukas Dolfas“. Tai labai platus apmąstymų ir diskusijų laukas…

Vilija: Aš kaip tik manau, kad ateina daugiau. Tik ne visada žino, kokias knygas nori skaityti.

Kokias knygas vaikai mėgsta?

Vitalija: Nežinau, ar tiksliai žinau atsakymą į šį klausimą, bet manau, kad jiems patinka nuotykiai, linksmos ir kvapą gniaužiančios istorijos. Jei jie susidomi, tada jau žinai, kad knygos randa savo mylėtoją ir skaitytoją.

Vilija: Labai įvairias, bet šiuo metu tai daugiau komiksai arba juokingos istorijos. Paaugliai mėgsta fantastiką arba istorijas apie paauglių problemas.

Kaip paskatintumėte vaikus skaityti?

Vitalija: Tikslaus atsakymo nerandu iki šiol. Pirmiausiai, kol jie dar maži, pradėčiau pati jiems skaityti knygas. Vėliau nuvesčiau juos į „knygų namus“ – bibliotekas. Svarbiausia yra vaiką sudominti skaityti, supažindinti, kas tai yra KNYGA IR SKAITYMAS. Tik tai žinodamas ir atradęs savo GYVENIMO KNYGĄ jis norės skaityti ir tą pažintį tęsti labai ilgą laiką.

Ką palinkėtumėte knygoms?

Vitalija: Knygoms linkiu… visados išlikti tokiomis, kokios jos yra. Įtraukiančiomis, žavinčiomis savo istorijomis mus iki šių dienų. Linkiu, kad kiekvieną kartą, kai iš naujo paimsiu į rankas knygą, mane užplūstų jausmas, kad JI, kaip ir mes, turi savo nemirtingą Sielą, neįprastą GYVENIMO ISTORIJĄ, kuri yra parašyta baltuose lapuose naudojant juodas raides. Štai ko aš linkiu knygoms.

Vilija: Gyvuoti, dovanoti džiaugsmą.

Dėkojame už pokalbį!

Š. Baltrušaitienė: knyga pratęsia vakarą ir leidžia vaikui su tėvais pabūti kartu

Kaip zuikis jausmus pažino“ – jau antroji rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga. Debiutavusi paveikslėlių knyga „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“ (iliustravo Edgaras Straukas, išleido leidykla „Nieko rimto“), autorė savo kūryboje daug dėmesio skiria edukacinėms temoms. Ko vaiką išmokyti sunkiau – valyti dantis ar pažinti jausmus? O ar knygos gali išmokyti skaityti knygas? Šarūnė Baltrušaitienė atsako į šiuos ir dar daugiau klausimų.

170106-21-Sarune Baltrusaitiene-web

Ar būdama maža buvote iš tų vaikų, kurie patys noriai skaito vieną knygą po kitos, ar jūsų reikėjo prašyti, kad paskaitytumėte?

Buvau tikra knygų graužtukė, nuo pat mažens labai mėgau skaityti. Knygų vaikams pasirinkimas namuose buvo nemažas, į biblioteką taip pat neretai užklysdavau. Iš pradžių skaitė mama, o kai jau išmokau skaityti pati, nuolat būdavau įlindusi į kokią knygą. Iki šiol vienas maloniausių pomėgių yra tiesiog įnerti į gerą knygą kaip į vandenį – su visais drabužiais ir šlepetėmis.

Ar jūsų namuose daug knygų? Ar dabar skaitote kitų autorių kūrinius, ar visą laiką užima savų knygų rašymas?

Knygų mūsų namuose yra daug – tiek vaikams, tiek suaugusiems. Jos vis įvairiais būdais tyliai įsmunka į mūsų namus ir bando susirasti kokią vietelę. Per pastaruosius metus pamažu prisikaupė tiek, kad teko ieškoti vietos naujai knygų lentynai.

Net ir rašydama daug knygų, negalėčiau neskaityti kitų autorių. Jie plečia mano akiratį ir žinias. Pagaliau juk knygas įdomu skaityti dėl įdomios istorijos, intrigos, nuotykių. Be to, dabar kitų autorių knygas, o ypač rašančiųjų vaikams, skaitau visai kitaip. Atkreipiu dėmesį į tokius dalykus, kurie svarbūs ir įdomūs būtent rašytojui, o skaitytojas jų nė nepastebi. Tad skaitydama kitų autorių knygas semiuosi žinių ir patiriu skaitymo malonumą.

Gal prisimenate tą akimirką, kai supratote, kad norite ir galite parašyti knygą?

Baigiau realinę gimnaziją, kurioje buvau turbūt vienintelė humanitarė – lietuvių kalbos mokytojų džiaugsmas ir pažiba. Per išleistuves viena iš klasiokių juokais palinkėjo parašyti knygą, nes realinių mokslų kryptimi pasukti tikrai neplanavau. Jų manymu, ką daugiau humanitaras gali gyvenime veikti, jei ne knygas rašyti? Žinoma, priėmiau tai tik kaip pajuokavimą, kurį visiškai pamiršau. Prisiminiau tik išėjus mano pirmajai knygelei apie Domo dantukus.

O tikrasis mano įkvėpėjas yra būtent sūnus. Istorija, kurią iš pradžių jam tik pasakodavau, norėdama paaiškinti, kodėl taip svarbu valytis dantis, vėliau apsigyveno linksmai iliustruotos knygelės puslapiuose. Neturėjau konkrečios minties imti ir parašyti knygą, tiesiog norėjau užrašyti pasakojimą, kad turėčiau galimybę rinktis – skaityti ar pasakoti. O tuomet, kai jau turėjau užrašytą istoriją, tiesiog kilo mintis pabandyti nusiųsti tekstą savo mėgstamiausiai leidyklai.

kariesas_eduonis_ir_DD_d

Kurią knygą parašyti buvo lengviau – pirmąją ar antrąją? Ar skyrėsi šių knygų rašymas?

Abi knygas parašiau labai lengvai. Atrodytų, nė nepajutau, kaip tie tekstai atsirado kompiuterio ekrane. Tik vėliau, kai jau imdavausi jas koreguoti, kad gaučiau geriausią galimą pasakojimo variantą, pajusdavau, kad iš tikrųjų rašau knygą ir įdedu pastangų.

 

Pirmosios knygelės mintis apie tai, kas nutinka nesivalantiems dantų, manau, netgi nėra nauja ar išskirtinė. Juk dauguma tėvų įtikinėja vaikus, kad, jei jie nesivalys dantų, juos „sugrauš kirmėliukai“. Aš tiesiog įvilkau šiuos mūsų dažnai vartojamus žodžius į istorijos apvalkalą, o jį dar labiau papuošė žaismingi paveikslėliai. Kaip šioje istorijoje atsirado Nenorijos tema, tikrai negalėčiau pasakyti. Tiesiog ji ten buvo. Galbūt man pačiai tuo metu buvo aktualūs ne tik sūnaus „nenorai“, bet ir mano pačios „nenorėjimai“, todėl, matyt, ir išniro rašant šią istoriją.

kaip_zuikis_jausmus_pazino_sp

Kur kas geriau pamenu antrosios knygelės istorijos gimimą. Temą apie jausmus kurį laiką nešiojausi mintyse, tačiau neturėjau nei siužeto, nei veikėjų. Vieną kartą sūnus iškrėtė vieną iš daugelio išdaigų, bet tąkart gerokai supykau. Visa laimė, namuose buvo kitas suaugęs žmogus, tad galėjau atsiriboti nuo situacijos ir atvėsinti savo emocijas. Tačiau būtent iš tos emocijos ir kilo visas siužetas su visais veikėjais. Negaliu sakyt, kad tai atsirado iš niekur. Labai domiuosi vaikų psichologija, daug skaitau šia tema, tad informacijos turėjau, tačiau sukilus stipriai emocijai visa istorija tiesiog „sukrito į vietas“. Šiuo atveju labai tinka miegapelės patarimas zuikiui, kad supykę turime labai daug papildomos energijos. Tik mūsų pasirinkimas, kuo mes ją paversime – naikinančia ar kuriančia jėga. Prisipažinsiu, tikrai nėra lengva kiekvieną kartą sukilus stipriai neigiamai emocijai ją paversti kažkuo teigiamu. Šį pasirinkimą tenka daryti kiekvieną kartą ir ne visada pavyksta taip, kaip norėtųsi. Bet juk vaikai mums kasdien duoda progų bandyti ir tobulėti! Tąkart stipri mano emocija sukūrė istoriją, kuri, tikiuosi, padės vaikams ir tėvams daugiau kalbėti apie jausmus, juos išsiaiškinti ir suprasti. Juk įvardyti savo jausmus ir apie juos kalbėti net ir mums, suaugusiems, ne visada būna lengva, tad kaip išmokyti vaikus? Galbūt tai ir bus vienas iš būdų? Labai to tikiuosi.

Pirmojoje Jūsų knygoje „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“ vaikus mokote valyti dantis, o antrojoje – „Kaip zuikis jausmus pažino“ – pažinti jausmus. Iš kur atsidaro noras kūryboje daug dėmesio skirti edukacinėms temoms?

Šiandieninis vaikas yra rytojaus suaugusysis. Juk mes visi norime, kad mūsų vaikai užaugtų sąmoningi, laimingi ir sveiki fiziškai bei emociškai. Kuo daugiau bus tokių žmonių, tuo bus laimingesnė visa tauta. Tikiu, jog tos temos, kurios aktualios mūsų šeimoje, yra aktualios ir kitoms šeimoms. Gal tai skamba kaip svajonė, bet labai norėčiau, kad kiekvienam vaikui, kuriam bus skaitomos mano knygelės, jos duotų bent kažkiek to, kas jam leistų išaugti laimingu rytdienos suaugusiuoju. O kai drąsiai svajoji – svajonės pildosi.

Ar knygos tikrai gali išmokyti vaikus valytis dantis, klausyti tėvų, susitvarkyti kambarius? Kaip?

Man smagu girdėti tėvų atsiliepimus, kad nuo to laiko, kai perskaitė knygelę apie Domo dantukus, vaikas nė už ką neina miegoti neišsivalęs dantų. Kiti ir pas senelius atvažiavę nakvoti atsiveža šepetėlį – o jei pas senelius nebus kuo valytis dantų ir tada naktį ateis graužikai? Manau, jog vaikus visko galima išmokyti, tik reikia rasti tinkamų būdų. Pykčiu ir grasinimais šiuolaikinių vaikų nepaveiksime, tad tenka įjungti fantaziją. Bet juk taip kur kas smagiau.

2

O ar knygos gali išmokyti skaityti knygas? Labai daug diskutuojama apie knygų skaitymo skatinimą, bet galbūt vaikai skaito pakankamai? Kaip manote?

Manau, jog Lietuvoje yra daugybė skaitančių šeimų, kuriose skaitoma ir vaikams. Šie vaikai ir užaugę mėgs bei skaitys knygas. Lygiai taip pat yra ir neskaitančių šeimų. Tačiau manau, kad šių vaikų tėvams kadaise tiesiog nepakliuvo į rankas tikrai įdomi, užkabinanti, įtraukianti knyga. Juk filmus, kurie yra įdomūs ir įtraukiantys, mėgsta kiekvienas. O įdomi knyga nuo įdomaus filmo skiriasi tik tuo, kad… dar labiau įtraukia ir ilgiau nepaleidžia. Tačiau pradėti skaityti niekada nevėlu.

O pripratinti mažą dar nemokantį skaityti vaiką klausytis skaitomų istorijų ir paversti tai didžiuliu malonumu tikrai nėra sunku. Žinoma, jei pasiūlysime jam žaisti planšete, žiūrėti televizorių ar skaityti knygą, daugelis pasirinks ne knygą. Tačiau yra vienas ypač tinkamas metas, kuomet knyga yra tikrai geriausias pasirinkimas. Jei atsigulus į lovą vaikui pasiūlytume arba miegoti, arba paklausyti pasakos, ką pasirinktų vaikas? Tikrai norėčiau pamatyti tą vaiką, kuris mieliau norėtų iškart verstis ant šono ir miegoti, nei dar pabūti kartu su tėvais ir pratęsti vakarą.

Kaip Jūsų knygas įvertino sūnus? Galbūt turėjo pastabų joms?

Abi knygas rašiau, kai šios temos buvo man aktualios auginant sūnų. Skaitėme kartu pirminius tekstus, nors klausyti istoriją be paveikslėlių 3-4 metų pypliui yra nemažas iššūkis. Tačiau knygelės leidyba užtrunka gana ilgai. Kol mano istorijos sulaukė paveikslėlių, sūnus buvo jas jau beveik praaugęs. Dabar jis mėgsta nebe paveikslėlių knygeles, kurias galima perskaityti vienu prisėdimu, bet knygas su iliustracijomis ir daug skyrių. Tačiau jis kartu su manimi džiaugiasi išleistomis knygelėmis ir labai didžiuojasi, kad jo mama – rašytoja.

Ar jau turite minčių trečiajai knygai? Ar išliksite ištikima edukacinėms temoms?

Taip, trečioji knygelė šiuo metu kaip tik gimsta. Tai bus istorija dar viena aktualia ir svarbia tema, tačiau kokia – tegul išlieka paslaptyje.

Ačiū už interviu!

Psichologė Goda Bačienė: „Jausmais reikia dalintis“

goda-baciene-55714fdf1167d

Jausmus pažinti dažnai būna sunku ir suaugusiems, ką jau kalbėti apie vaikus. Juk pirmuosius jausmus jie patiria nė nežinodami, kaip juos įvardinti. Leidykla „Nieko rimto“ kalbina gydytoją, vaikų ir paauglių psichiatrę, psichoterapeutę Godą Bačienę apie tai, kas gali padėti vaikams klaidžiame jausmų pasaulyje, kas gali atsitikti, kai jausmai yra slepiami ir kaip galima padėti vaikams suvaldyti emocijų antplūdį.

 

Kaip Jums atrodo, kokį jausmą pajaučiame pirmiausia?

Pats pirmas jausmas, kuris mus aplanko ką tik gimus, yra baimė. Ta pati primityviausia biologinio išlikimo baimė. Juk ateiname į pasaulį, kuris mums yra nepažįstamas, nežinome, kas mūsų laukia, ko galime iš jo tikėtis. Tad čia labai svarbus tėvų vaidmuo – parodyti vaikui, kad jis nėra vienas, kad tėvai yra su juo ir yra pasirengę su juo būti tada, kada vaikui jų labiausiai reikia. Vaikui labai svarbu jausti palaikymą, patirti saugumo jausmą.

Kokį jausmą gali būti sunkiausia pažinti vaikui?

Jausti jausmus nėra sunku, nes mes visi juos patiriame. Pradžioje nemokame jų įvardinti, bet jaučiame juos visi. Čia svarbus tėvų gebėjimas priimti, atspindėti, toleruoti kūdikio jausmus bei nuraminti. Pačioje pradžioje vaikas išreikšdamas savo jausmus bando, stebi tėvų reakcijas. O tėvai bendraudami su vaiku įvardina jausmus, pvz: „verki, turbūt išsigandai, nuliūdai…, matau, kad supykai“ ir t. t. Tuomet vaikas įgauna pavadinimus savo būsenoms išreikšti ir vėliau gali pats įvardinti jas. Tačiau neretai būna, kad vaikas jausmuose ir susipainioja, kadangi tėvai vaikui užpykus sako: „Negalima pykti, turi būti geras, pykti negražu“; „Nebūk bailys, neverk, kaip boba“. Nė vienas jausmas pats iš savęs nėra nei geras ar blogas, nei gražus ar negražus. Jis yra ir turi būti patiriamas. Galime kalbėti apie netinkamas išraiškas, kurias reikėtų stabdyti, pvz., supykus negalima laužyti daiktų, skriausti kitų vaikų ir pan. Tokį elgesį reikia stabdyti, o ne drausti jausti.

2

Kas gali atsitikti, jeigu išgyvenami jausmai yra slepiami?

Jausmai niekur nedingsta. Jeigu juos slopiname ar apsimetinėjame, kad nejaučiame, tai tampame suvaržyti savo pasirinktos rolės, kaip nepykstantys, nepavyduliaujantys ar bebaimiai ir galime elgtis sau kenkdami: neapsiginame, nepamatuotai rizikuojame ir t. t. Fiziniai skausmai irgi gali būti slepiamų „blogų“ jausmų nesąmoninga išraiška. Jeigu vaikas pyksta, o jam liepiama tą pyktį slėpti, tai vaikui gali pradėti skaudėti galvą, skrandį, net jeigu jokių matomų priežasčių tam nėra. Ilgai kaupti nepriimtini jausmai gali pratrūkti su neadekvačia jėga netikėtose situacijose ir sutrikdyti santykius, savivertę.

Kaip galima padėti vaikui suvaldyti emocijų antplūdį?

Nuo kūdikystės jautriai prižiūrimas kūdikis patiria saugumą per tai, kad jo poreikiai yra pastoviai, laiku ir tinkamai patenkinami, o mama yra šalia ir nuramina, kai reikia. Besirūpindama mama įvardina vaiko būsenas. Sako „išalkai“ ir pamaitina, „pavargai“ ir užmigdo, „išsigandai“ ir prisiglaudžia, nuramina. Kūdikis patiria, kad jo poreikiai ir būsenos yra suprantami ir patenkinami, nurimsta. Augdamas jis mokosi ir palaukti, kol ruošiamas maistas, nes žino, kad alkis bus numalšintas. Per tokį kasdienį rūpinimąsi pradedama dalintis mimikomis, intonacijomis, žodžių prasmėmis, reguliuojamos kūdikio emocinės būsenos. Kai tėvai teisingai atpažįsta ir įvardina vaiko būsenas, vėliau ir sudėtingesnius jausmus, jie gali susikalbėti su vaiku, nes vaikas juos priima kaip patikimus. Vyresni vaikai dažnai patenka į draudimų ar interesų susikirtimo situacijas, kur neretai kyla pyktis. Tokiu metu reikia įvardinti vaiko patiriamą jausmą ir susieti su priežastimi bei parodyti galimas išeitis. Pvz: suprantu, kad pyksti ant manęs, kad neduodu saldainio dabar, žinau, kad jo nori ir gausi, kai papietausi. Mama tokiu būdu parodo, kad supranta vaiko jausmą, priima jį, bet pati nepyksta, nepraranda pusiausvyros ar dar labiau jo neskaudina grasinimais, bausmėmis, ar pravardžiavimu.

22

Ar sutiktumėte su teiginiu, kad knygos yra gera priemonė mokyti vaikus pažinti jausmus?

Žinoma. Knygos yra puiki priemonė padėti vaikams pažinti jausmus. Visų pirma dėl to, jog vaikas iš knygų pamato, kad ir kiti (knygų veikėjai) jaučia tą patį, ką jaučia jis. Kad ir kiti turi tokius jausmus, kuriuos ir jis patiria. Vaikui tampa paprasčiau tuos jausmus įvardinti, išmokti kaip su jais tvarkytis. Vaikas susitapatindamas su veikėjais geriau supranta savo jausmus.

kaip_zuikis_jausmus_pazino_sp„Nieko rimto“ išleido Š. Baltrušaitienės knygą „Kaip zuikis jausmus pažino“. Joje kalbama apie liūdesį, pavydą, baimę, pyktį ir džiaugsmą. Kaip Jums atrodo, nuo kokio amžiaus tėvai jau galėtų su vaikais skaityti šią knygą ir vėliau aptarti?

Reikia derintis prie kiekvieno vaiko, nes visi jie yra skirtingi. Skirtingas jų augimas, brandumas. Tad kalbėti, dainuoti, sekti pasakas vaikams galima jau ir nuo pirmųjų mėnesių, kad vaikai girdėtų tėvų balsus, jaustų jų artumą. Tačiau, jeigu norima, kad vaikas pasimokytų iš knygos, ją suprastų, manau, kad galima su vaiku ją skaityti ir nuo 1,5–3 metų.

Ar aptarti knygas būtina, jeigu norime, kad vaikai dar geriau įsisavintų jose pateikiamą informaciją?

Žinoma, tik vėlgi yra svarbu vaiko nekvosti, ką jis suprato apie knygą, ką ji jam davė. Skaitant knygą yra svarbu derintis prie vaiko. Jeigu knyga yra skaitoma vakare, norint, kad vaikas lengviau nusiramintų ir užmigtų, tai knygos analizuoti ir ją aptarti iškart tikrai nereikėtų. Tačiau, jeigu knygą skaitome su vaiku norėdami, kad vaikas joje rastų daug puikių minčių, tai knygą tikrai rekomenduočiau su vaiku aptarti, apie ją pasikalbėti. Kad ir paprasčiausius klausimus vaikui užduoti: kas tau knygoje labiausiai patiko? Kaip manai, kodėl veikėjai elgėsi vienaip ir kitaip? Svarbu vaiką suinteresuoti knyga ir tik nepadaryti taip, kad skaitymas jam atrodytų didelė prievolė ir kančia.

Kokių jausmų visiems palinkėtumėte jausti daugiau? Kodėl?

Labai linkiu, kad visi daugiau jaustume meilės ir džiaugsmo ir nebijotume dalintis jausmais. Juk sakoma, kad pasidalintas skausmas – pusė skausmo, o pasidalintas džiaugsmas – dvigubai daugiau džiaugsmo.

Dėkojame už pokalbį!

Ką niekorimtukai skaitė vasarą?

Atėjus į knygyną ir pamačius šimtus naujų knygų spalvingais viršeliais ir skambiais pavadinimais, taip sunku išsirinkti. Labai gerai tai, jog mes žinome, kad visos knygos yra geros, tik kiekvienai reikia atrasti tinkamą skaitytoją. Todėl dalinamės knygomis, kurias su malonumu skaitėme šią vasarą.

DSC_0020

18519613_1656659471307819_5472972743050656833_nSigutė Ach (grožis ir sparnai)

„Tomo Sojerio nuotykiai“

Aš – užkietėjusi keliauninkė. Knyginė keliauninkė. Jau daug metų knygos viršelį atveriu lyg duris ir žengiu į šalį, kurią dar tik pažinsiu arba, kaip šią vasarą, į šalį, kurios pasiilgau. R. Ingpeno pieštas Tomas Sojeris priminė man Misisipės pakrantę, prie kurios niekada nebuvau. Ir aš nedelsdama žengiau į pašėlusių berniukų vasarą, kur tokios šiltos, pilnos nuotykių naktys. Liūtis už lango su žaibu ir tvankuma. Ir taip lengva patikėti, kad girdžiu lengvus žingsnelius ant stogo. :)

DSC_0284Domantė (knygynų, prekybos centrų užsakymai)

„Brolija. Sokoro vergai“

Jau ketvirta Brolijos dalis, kurios laukiau ne mažiau nei kiekvienos „Žvalgo mokinio“ serijos. Užsikabinau už tokios neva berniukiškos knygos su dideliu malonumu. J. Flanaganas kaip visada įtraukia skaitytoją į daugybę nuostabių nuotykių: atrodo, kartu su herojais plauki su Garnių įgula, bandai suprasti, kuris iš dvynių yra Vulfas, o kuris Ulfas, eini į turgų pirkti drabužių, kabarojiesi ant stogo bėgdamas nuo durjehų, gelbėji vergus ir džiaugiesi iš tamsos lyg viesulu išnirusia Klufe. Knygos nesinori net trumpam padėti į šalį.

 

253488_1801311600054_2715034_n

Vaiva (rinkodaros vadyba ir šypsena)

„Septynios minutės po vidurnakčio“

Kai knyga yra gavusi tiek apdovanojimų (Karnegio medalis, Jungtinės Karalystės „Galaxy“ metų knygos vaikams apdovanojimas – ir tai tik pora iš daugelio), jos literatūrine verte abejoti sunku. Telieka įsitikinti, ar tai knyga, kuri bus vertinga tau. O vertinga man ji pasirodė nuo viršelio (įstabios iliustracijos visoje knygoje) iki paskutinio žodžio. Meilė, viltis, netektis – kūrinyje analizuojamos temos, kurios svarbios visiems mums, todėl ir skaitant knygą aplink sklandė toks šviesus liūdesys. Jo žodžiai nenupasakosi, bet skaitant knygą tikrai pajusi. 

12006267_10153680292817628_691113315549146840_nLina (užsakymai)

„Mumija Dumis ir Achnetuto kapas“

Tai antroji knyga apie mumijos Dumio, atsidūrusio Nyderlanduose, nuotykius. Susiradęs draugų ir, atrodo, visai neblogai įsikūręs, Dumis pradeda ilgėtis savo tikrųjų namų, savo žemės – Egipto – bei ten kadaise likusios savo šeimos. Bet kaip nukeliauti kur nori nesukeliant įtarimo (ypač kai esi mumija, nuo galvos iki kojų apvyniota tvarščiais)? Gudrus planas, Dumio nepalenkiamas užsispyrimas, ištikimi draugai – ir mes jau pakeliui į Egiptą. O šis per kelis tūkstančius metų gerokai pasikeitęs, pilnas pavojų, prasidedančių jau lėktuve… Kelionė ieškant faraono kapo virsta tikru nuotykiu. Vaizdžiai, nuotaikingai ir šmaikščiai aprašyta istorija, kurioje Dumio draugui Gosui ne kartą teks ištarti „šikbombė“ (stipriausią žodį, kokį gali pasakyti girdint tėčiui).

sandraSandra (knygynų, prekybos, centrų, internetiniai užsakymai)

„Iš nuomšiko gyvenimo“

Ši knyga įdomi, skaudi, liūdna, prajuokinanti. Atrodo, kad joje susiderina nesuderinami dalykai. Kas gi tie nuomšikai? Tai vaikų namų gyventojai, kuriems keistąjį pavadinimą sugalvojo „normalūs“ mokiniai – sūneliai ir dukrelės. Nuomšikais vadinami jie dėl nuomos – mat tuos vaikus galima išsinuomoti visokiems darbams ir užduotims.
Kaip ir sakė pats autorius: „Neskubėkite knygos bausti vien už tai, kad ji turi keistoką pavadinimą.“

 

17155619_1437288736282212_7409139062010043610_nSilvija (rinkodara ir Sigutės Ach veikla)

„Laivavedys Erlis“

Visai netikėtai (na, o gal šiek tiek ir planuotai…) ant mano stalo atsirado „Laivavedys Erlis“. Kai pamačiau viršelį, būtinai norėjau perskaityti. O dabar sėdžiu, šypsausi ir išsirašinėju citatas. Apie tai, kad pasaulis pilnas ne sutapimų ir atsitiktinumų, o magijos. O visi stebuklai atsiranda iš tikėjimo gražiais dalykais. „Laivavedys Erlis“ – knyga apie artimus žmonių ryšius ir viltį, kad visuomet gali surasti tai, ko ieškai. Tai ir pasakojimas apie nuotykius, ir komiškų situacijų pilna istorija, ir psichologinis kūrinys, kur paliečiamos susvetimėjimo, netekties temos. Knyga, kurią rekomenduočiau perskaityti ir vaikams, ir suaugusiems.

img_08092017_094217_0.pngČiukis (rinkodara)

Pastaruosius metus draugams klustelėjus, ką skaitau, užtenka tik pakelti knygą nuo kelių ir parodyti viršelį, nes aišku, kad vis tiek niekas nežinos, kas tai. Argi dažnai „užaugę“ žmonės skaito „ne savo amžiui“ skirtas knygas? O gaila. Šią vasarą kaip niekad norėjosi prie kiekvienos knygos pridėti dar ir trumpą pasakojimą, kodėl ji yra gera. Kodėl suaugusiems vertėtų paskaityti tą, tą ir tą knygą.

Stoglaipiai

Pirmoji („Stoglaipiai“) susiskaitė greičiausiai. Ji apie mergaitę, kuri tiki tuo, kas sunkiai įtikėtina. Bet paimi ir tiki kartu su ja, nori ją palaikyti ir smarkiai viliesi, kad pabaiga bus tokia, kokia turi būti. Ją skaitant naktys tampa dar mėgstamesnės, o dienomis vaikštant Vilniaus senamiesčiu norisi užversti galvas ir ieškoti jų – Stoglaipių. O šalia kasdienių rūpesčių atrodo, kad kažkur viršuje skamba TA muzika…

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą

Antroji – „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“. Joje pats tikriausias žmonių gyvenimas. Tokių ne vienas gyvenamas ir dabar, tik kad fonas ten sudėtingesnis – Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Ir nežinau nė vienos priežasties, kodėl ji būtų prastesnė už taip ilgai lauktą filmą apie Diunkerko mūšį. Įdomus sutapimas, kad filmo peržiūra kaip tik įvyko beskaitant knygą. Žiūrint filmą atrodė, kad knygos herojų istorija yra dar viena filmo linija, kuri liko už kadro. Pagarba autorei už detales visame kūrinyje. Pykau, džiaugiausi ir liūdėjau kartu su Ada ir jos broliuku.

DSC_0050Eglė (korektūra ir nuostabiausių knygų atranka)

„Raganos sūnus“

Tai viena tų istorijų, kurios užburia ir perkelia tave į savo keistą stebuklingą pasaulį. Klajoji po jį kartu su veikėjais ir tiki viskuo: užkeikta giria, kurios takai keičia vietą ir paklaidina atėjūnus, kalbančiais kerais ir išmintingais akmenimis, vilkais, su kuriais galima susidraugauti, stebuklingais amuletais, galinčiais pražudyti savininką, jei šio valia nebus pakankamai stipri, ir, žinoma, tuo, kad žodžiai keičia pasaulį, nes būtent jie yra galingiausi iš visų kerų. Dar tiki raganos sūnumi, kuriuo daugiau niekas kitas netiki, nes žinai, kad jam užteks stiprybės apsaugoti galingus kerus nuo plėšikų ir pasaulį nuo galingų, bet pikto linkinčių kerų. Ir, žinoma, labiausiai tiki draugyste, kuri padės įveikti visas kliūtis.

Debiutuojantys knygų kūrėjai: „Nuo idėjos iki knygos – daugiau nei treji metai“

riesutortas_dBenui Bėrantui ir Vilijai Kvieskaitei šią vasarą turbūt labiausiai rūpėjo riešutai ir tortai. Juk rugpjūčio mėnesį prekybos vietas pasiekė pirmoji bendra jų knyga „Riešutortas“ (leidykla „Nieko rimto“). Ta proga ir kalbiname jaunuosius kūrėjus apie jų pažintį, melus ir saldumynus.

Kada, kur ir kaip susitiko Jūsų keliai?
Benas: Susitikom prieš penkerius metus – mus supažindino darbas leidykloje „Nieko rimto“. Manau, kad kai kurios draugystės tiesiog nutinka ir sunku įsivaizduoti, kad kada nors jų nebuvo. Tokie yra ir pagrindiniai knygos „Riešutortas“ veikėjai voveriukas Kirnis ir varniukas Tiklis – bičiuliai ir viskas. Dirbdami tarp gražių knygų nepastebimai pradėjom galvoti apie savo. Vilija dar nuo mokyklos laikų mėgo piešti, o aš – rašyti. Tad nesukurti „Riešutorto“ būtų buvę tas pats, kas nepasivaišinti prieš nosį kabančia pintine riešutų.

benasKas atsitiko pirma – tekstas ar piešiniai?

Benas: Pirmiausia atsirado idėja ir tekstas. Žinoma, rašydamas galvojau ne tik apie istoriją, bet ir pakankamai ryškiai įsivaizdavau būsimas Vilijos iliustracijas.
Vilija: Kai kūriau iliustracijas, Benas leido man netiesiogiai prikišti nagus ir prie teksto. Pavyzdžiui, sakydavau: „Man labai norisi nupiešti meškėnus, gal galėtum parašyti kažką ir apie juos.“ Ir Benas, kiek pasimuistęs, parašydavo.

Pavadinimas „Riešutortas“ kiek neįprastas ausiai. Kodėl ir kaip jis buvo pasirinktas?
Benas: Nuo mažens mėgstu žaisti žodžiais ir kasdien netikėčiausiose situacijose atrandu įvairių sąskambių. „Riešutortas“ tiesiog nuskambėjo galvoje ir tenai liko. Dabar jau net negalėčiau pasakyti, kas atsirado pirmiau: pavadinimas ar idėja knygai.

vilijaŠi knyga jums abiems debiutinė. Kaip jaučiatės?
Vilija: Jaučiuosi kiek drąsiau iliustracijų pasaulyje ir vienu nedideliu, bet svarbiu žingsneliu žengtelėjusi į priekį. Įlindau į užkulisius, kuriuose anksčiau nesu buvusi. Turbūt panašiai jaučiasi aktoriai, nusifilmavę pirmame filme, ar muzikantai, įrašę pirmąjį albumą. Nebegali žiūrėti į knygas kaip anksčiau, pradedi kitaip vertinti, galvoti, kodėl autorius pasirinko tokią techniką, kompozicijas, personažų vaizdavimo būdą ir dar galybę dalykų, dėl kurių sukai galvą savo kūrybos procese. Kai kūriau iliustracijas, jaudinausi, kad skaitytojui nebūtų nuobodu, juk visas veiksmas vyksta miške, galvojau, ką išryškinti, kaip perteikti scenas, kad kiekviename puslapyje nesikartotų tas pats miško vaizdas. Daug mąsčiau apie veikėjų charakterius. Išlaikyti jų nuoseklumą padėjo knygos personažų susiejimas su realiais žmonėmis. Pavyzdžiui, mamai voverei parinkau savo mamos tipažą, tad, kai reikėjo nupiešti ją gimtadienio vakarėlyje, nekilo klausimų, ką ji turėtų daryti. Taip knygoje atsirado susirūpinusi ir aplink svečius su arbatinuku rankose lakstanti mama voverė.

7 ries
Benas: Nuo pirmų minčių ir pokalbių apie knygą prabėgo daugiau nei treji metai. Tai išties daug! Todėl labai džiaugiuosi, kad tos mintys neišdūzgė laukan, kaip kad dažnai nutinka. Su Vilija stengėmės, kad knyga prieš atiduodant į spaustuvę būtų geriausia, kokia galėjo būti. Dabar jaučiuosi panašiai kaip pradėdamas lankyti mokyklą – marškiniai išlyginti, kaklaraištis parištas, kardelis rankoje. Viskas padaryta. Belieka nuoširdžiai tikėtis, kad skaitytojai atras „Riešutortą“ ir pamėgs knygos veikėjus.

Kuris iš jūsų būtų Kirnis, o kuris – Tiklis? Kodėl?
Vilija: Tikriausiai būčiau Kirnis, nes prieš ką nors darydama pagalvoju kelis kartus. Bet šunybių iškrėsti vis tiek pasitaiko.
Benas: Nors vaikystėje buvau pelnęs ramaus ir gero vaiko vardą, nevengdavau inicijuoti ir kokią išdaigą. Visai kaip voveriukas Tiklis. Kartą įtikinau sesę, kad mėtyti pro balkoną kitiems kiemo vaikams sode užderėjusius svarainius ir obuolius – puiki mintis. Žinoma, tėvams taip neatrodė (šypsosi).

Vilija, ar saldumynai gali įkvėpti?
Vilija: Saldumynai patys savaime galbūt ir neįkvepia, bet padėti palaikyti įkvėpimo būseną tikrai gali! Kai pritrūksta minčių ir jėgų, padeda šokolado gabaliukas arba arbata, pyragėliai ir pokalbis.

Benai, knygą skyrei mamai. Ar esi jai kada nors iškepęs tortą?
Benas: Kai buvau mažas, mama man labai daug skaitė ir per kiekvieną gimtadienį iškepdavo po skaniausią pasaulyje tortą. O aš jai per gimtadienius kone visada dovanodavau knygas, taip bandydamas atsidėkoti už visą rūpestį, kurį sunku būtų išmatuoti bet kokiais egzistuojančiais matavimo vienetais. Džiaugiuosi, kad man pagaliau pavyko iškepti mamai „Riešutortą“.

Ar vaikystėje meluodavot? Gal prisimenat labiausiai pavykusį ar įsiminusį melą?
Vilija: Kiek pamenu, vieną kitą kartą pameluoti teko. Pavyzdžiui, man labai patikdavo popieriukai nuo saldainių ar kramtomos gumos, rinkdavau juos ir norėjau kuo daugiau turėti. Mamai šis mano pomėgis neatrodė toks žavus, ypač jei susirinkdavau tuos popieriukus (ar šiukšles, anot suaugusiųjų) iš gatvės. Kartą, kai su mama ir močiute vaikštinėjome mieste, pamačiau ant grindinio gulintį popieriuką, kurio man taip norėjosi į savo kolekciją. Žinodama, kad rinkti popieriukus nuo gatvės man uždrausta, pradėjau riesti istoriją, kad pavargau, man skauda koją ir kad būtinai reikia sustoti pailsėti – ketinau nepastebėta pakelti ir pasiimti sau tą popieriuką. Tik jau nepamenu, ar mano planas išdegė ir kiek popieriukų pavyko sukaupti.
Benas: Ryškiausiai prisimenu tas akimirkas, kai būdavau prigautas įvykio vietoje su visais įmanomais įkalčiais. Kartą nusprendžiau, kad žvakė molinėje žvakidėje-pilyje dega pernelyg blankiai ir pridėjau į vidų popieriaus. Užkūriau toj pily tikrą pirtį. Teko greitai persiorientuoti į gaisrininką ir užpilti gerą puodą vandens. Tokiais atvejais meluoti atrodo beprasmiška.

2rie

Būna, ir tėvai meluoja vaikams. Ką apie tai manote?
Benas: Esu beveik įsitikinęs, kad melas atsirado, kai žmonės pradėjo bendrauti. Įsivaizduoju pirmykštį vaiką meluojantį, kad nerado uogų ir riešutų, kai iš tikro viską tiesiog sušlamštė. Manau, kad būtent suaugusieji ir išmoko vaikus meluoti. Vaikai pagal suaugusiųjų pavyzdį mato, kad pamelavę gali gauti naudos ar išnešti sveiką kailį. Neatsitiktinai knygoje melą išaiškina būtent lapė. Iš pasakų esam įpratę, kad pasitelkdama gudrumą ji nuolat kvailina vilką, kad ja tikėti negalima. Tuo tarpu „Riešutorte“ lapė Lazdona stebi, kaip voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis tariasi dėl melo, bet neįsikiša, o nusprendžia pamokyti berniukus subtiliai, gerietiškai, tuo pat metu pripažindama, kad ir pati yra ne kartą melavusi. Mama voverė elgiasi su Tikliu švelniai, o ne bara, nes jau pats tokiomis aplinkybėmis išaiškėjęs melas yra pakankama pamoka. Dažniausiai savo melą stengiamės pateisinti, o kitus, užuot bandydami suprasti, teisiam, tad ši žinutė, nors ir ne tokia ryški, man knygoje atrodo net svarbesnė už tą, kad melas visada išaiškėja.

Kokį melą pateisintumėte? Kodėl?
Benas: Vaikai paprastai tiesiai šviesiai sako, ką galvoja: tu man patinki, o tu man nepatinki. Tuo tarpu suaugusieji nepasako arba pasako tada, kada jiems atrodo tinkamiausias metas. Ar tiesos nesakymas gali būti melas? Jei taip, vadinasi, jie meluoja ir tokiu būdu melas tampa žaidimu. Tokį melą galima būtų pavadinti nekaltu arba „baltu“, tačiau tik iki tol, kol tai neskaudina kito žmogaus. Sakyti tiesą gali tik laisvas žmogus, tad kiek vaikas bus laisvas, labiausiai priklauso nuo tėvų. Bet kuriuo atveju pasaulį visiškai be melo būtų sunku įsivaizduoti. Jei vieną dieną staiga visi imtų sakyti, kas papuola ant seilės, būtų daug chaoso ir nežinia, kuo viskas baigtųsi.

Koks mėgstamiausias jūsų tortas?
Vilija: Mamos keptas „Medutis“. Tėtis mėgsta bitininkauti, tad pagrindinio ingrediento šiam tortui netrūksta.
Benas: Su daug uogų ir vaisių! Bet iš tikro neatsisakau jokio torto ir laikau save profesionaliu smaližiumi.

Ar galite įsivaizduoti gimimo dieną be torto?
Vilija: Manau, svarbiausia, kad per gimimo dieną šalia būtų artimiausi žmonės. Tada visa kita, įskaitant net ir tortą, – tik smulkmenos.
Benas: Turiu pateisinti profesionalaus smaližiaus vardą, tad jei būtų mano valia, žodžius „gimtadienis“ ir „tortas“ oficialiai paskelbčiau sinonimais. Tada galėtume sakyti „sveikinu su tortu“ arba „gražaus torto“ ir niekas nė negūžtelėtų pečiais ar nekilstelėtų antakio.

Ko palinkėtumėte mažiesiems Tikliui ir Kirniui?
Vilija: Linkiu neskubėti užaugti ir džiaugtis vienas kito draugyste.
Benas: Stebėti ir stebėtis – pasaulyje tiek daug įdomių dalykų. Išėjus iš miško į laukymę ir vėl grįžus į mišką galima atrasti tai, ko anksčiau nepavyko. Ir svarbiausia nemeluoti sau patiems.

Ačiū už pokalbį!