Sigutė Ach: „Gera literatūra – tai ilgai veikiantys burtai“

Į knygynų lentynas grįžta jau klasika tapusi prancūzų autoriaus Christiano Bobino ypatingo jautrumo istorija „Džiugė“. Lengva, jauki ir šviesi knygelė apie svajotoją Albeną šįkart skaitytojus džiugins ne tik puikiu tekstu, bet ir dailininkės Sigutės Ach iliustracijomis. 

Christianas Bobinas – prancūzų poetas, filosofas ir daugiau nei 60 knygų autorius. Jo apysakoje „Džiugė“ pasakojama išskirtiniu jautrumu apdovanoto jaunuolio Albeno istorija. Tai knyga romantikams, svajotojams ir tiems, kurie randa laiko pakelti akis į debesis ar žydintį kaštoną ir jais pasidžiaugti. Ir, žinoma, tiems, kurie norėtų išmokti rasti laiko gražioms gyvenimo smulkmenoms.

1Kalbiname dailininkę Sigutę Ach apie jos įspūdžius skaitant ir apipavidalinant knygą, iliustracijų reikšmę, svajones ir planus.

Jau seniai norėjote iliustruoti Christiano Bobino „Džiugę“.  Kuo jus sužavėjo ši knyga

Leidyklos vadovas Arvydas labai gerai mane pažįsta, tad ne kartą matė su senuoju „Džiugės“ tomeliu rankoje. Jis žinojo, kad žaviuosi šiuo kūriniu, randu jame daug savęs, tad atsiradus progai paskatino mane imtis šio kūrinio apipavidalinimo, o aš, kaip visada, kurį laiką nedrįsau, mat kai kūrinys labai patinka, jį iliustruoti yra sunkiau. Viskas šioje knygoje ir taip tobula, ji pilna aromatų, šviesos, skaidrumos, stebėjimo. Kai ją skaitau, nėra laiko, tampu Albenu, stebinčiu žydintį medį.

Knyga vadinasi „Džiugė“, o jūsų iliustracijos išties džiugina ir kelia nuotaiką. Kaip to pasiekiate?

Jei sugebėtume nebūti atsiminimų nelaisvėje ir išlipti iš visų norų lėktuvų, atsidurtume dabartyje, lyg besiskleidžiančioje Džiugės šypsenoje. Menininkas, tirpdamas dabarties akimirkoje drauge su dažų lašu, įsigeriančiu į popierių, kartais prisiliečia prie šio galingo taško ir begalybės vienu metu. Tuomet esi labai laimingas ir tuo pačiu net tavęs nėra, manau, būtent tai ir reiškia vardas Džiugė, suteiktas mistinei knygos herojei.

dziuge3

Kaip jautėtės piešdama iliustracijas šiai knygai? Gal nutiko kokia įdomi kūrybinė istorija?

Reikėjo įveikti nerimą, kad nepavyks, pamiršti, ką matydavau, skaitydama „Džiugę“, ir perskaityti ją iliustratoriaus, scenografo akimis. Piešiant „Džiugę“ kažkodėl labai norėjosi dainuoti, o jau ko nemoku, tai nemoku… Bet kuri knyga – tai spektaklis, jam reikia rūbų veikėjams, fonų mizanscenoms ir erdvės, kuri viską suriša. „Džiugėje“ tiek daug skambančių tylų, ramybių, būsenų, kad ją lengviau būtų iliustruoti muzika, o ne akvarele…

Kuris knygos personažas jums artimiausias? Kodėl?

Man labai patinka pati knygos erdvė, o Albenas – tikras bendramintis, būtent taip pasaulį matau ir jame gyvenu jau beveik 50 metų!

Kokiam skaitytojui rekomenduotumėte „Džiugę“?

Tas, kas gali vėpsoti į aplytą langą arba pamatyti salas sriubos lėkštėje, tikrai supras Albeną ir visą „Džiugę“. Bet knyga nėra tik tiems, kurie puikiai ją gali suprasti. Gera knyga – tai praverti nežinomo sodo varteliai, įžengusiam padedantys atrasti kažką daugiau. Ir nebūtinai tai iš karto kažkas malonaus, liūliuojančio ir užkišančio saldainį už žando.

dziuge4

Gera literatūra – ilgai veikiantys burtai, jei gyvenime pasisekė, tai žinote, apie ką kalbu. Nes TOKIŲ knygų nepamirštame, jos kibina, kalbina, provokuoja mąstyti. Kodėl tokioje švelnutėje knygoje „Džiugė“ su ryškiai raudona suknele? Labiausiai gyvenimo aistrą, buvimą liudijančia spalva? Ir tuo pačiu – ji lydi Albeną nematoma kitiems, o pats Albenas žino, kad ji – mirusi. Bet Džiugė šypsosi, kalba ir keliauja. Tad mirties nebėra, taigi ir nebėra baimės išnykti. O kai nebijome, tampame imlūs grožiui, kurio nepastebėtume, jei skubame. O kodėl skubame? Nes bijome nespėti… Bijome išnykti. Tad „Džiugė“ labiausiai tiems, kam reikia priminimo – neišnyksite, nes dieviškas grožis yra amžinas ir jūs esate to dalis… Tik mainysitės, keisitės, vis nustebdami ir nustebindami, todėl tiek daug nuščiuvusio žvilgsnio atspalvių šioje, rodos, nesudėtingoje, net linksmoje istorijoje.

Jūs piešiate ir vaikams, ir suaugusiems, tačiau labiausiai esate žinoma dėl kūrybos vaikams. O štai „Džiugė“ – knyga suaugusiam skaitytojui ar paaugliui. Gal ruošiatės nutolti nuo kūrybos vaikams?

Vaikas – tai labai neišaiškintas terminas – kartais turime omeny, kad vaikiška yra tai, kas netinka dideliam, na, lyg marškinėliai ar batai. Su šiuo matavimu savo kūrybos nesieju. Vaikiška dar gali būti suprasta kaip tyra, naivu dėl to, kad nėra prisiliesta nei prie smurto, nei prie apgaulės. Toks vaiko žvilgsnis dažnai nuginkluoja suaugusį ir tada kam labiau reikia tikros pasakos teksto – mažam ar dideliam? Ši tema, labai pažįstama iš „Mažojo princo“, visai kitokioje erdvėje atsikartoja „Džiugėje“.

O mano kūryba – jau tikrai daugiau nei dvidešimt metų – skirta tiems, kam gera pasėdėti po žydinčiu medžiu, prisiminti patį save, patikėti (ir vėl) amžina meile ir pasigrožėti sparnuota avele, jei jau ji taip nerūpestingai šalia to medžio rupšnoja žolę. Kažkodėl man atrodo, kad esu labiau reikalinga tiems, kas turi mažų vaikų, bet truputį pamiršo apie ką su jais – tokiais sparnuotais – kalbėtis. Albenas iš „Džiugės“ kalba būtent ta kalba – širdies kalba, kur beveik nereikia žodžių, bet viskas aišku.4Dažniausiai manoma, kad knygų iliustracijos – tik vaikų literatūros privilegija…

Knyga puošiama iliustracijomis nuo neatmenamų laikų. Tai graži ir turtinga žmonijos kultūros dalis. Susijusi su tuo, kas žmogui visų vertingiausia – su žinojimo ir patirties lobiais. Knygos, skirtos vaikams, palyginti jaunos – gal jau suskaičiuos kokius 200 metų, o gal ir ne. Tad mintis, kad iliustruota knyga – tik vaikui, išties labai „vaikiška“ – gal net 60 metų nesuskaičiuos.

Iliustracijomis, nuostabiais ornamentais, auksavimais, prabangiais įrišimais visose kultūrose buvo puošiamos vertingos knygos. Pabrėžiant jose užfiksuoto teksto neįkainojamumą.

Iliustruodama „Džiugę“ bandžiau savo menu parodyti šio teksto grožį ir vertę.

Gal yra dar kokia nors knyga, kurią slapta svajojate vieną dieną iliustruoti?

Iš tiesų slapta svajoju tik apie vieną dalyką – išvažiuoti savo kaimelin, pabraidžioti po pievas ir paklausyti vakare giedančių paukščių. Tai tokia auksinė svajonė, kad, cituojant Albeną, ji labai blizga, tad būtina ją visiems rodyti (šypsosi).

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Noriu keliauti į baltas savo akvarelinių darbų paraštes…

 

Vaikai ir jų požiūris į gamtą

Bundant gamtai norisi kuo daugiau laiko praleisti laukuose, miškuose, pamatyti tas pirmąsias žibutes ir išgirsti grįžtančias gerves. Gamtoje tiek visko daug, kad kartais sunku susigaudyti, kokia čia gėlytė stiebiasi iš po lapų ar kurio paukščio giesmę girdime. Knygoje „Gamtos metų ratas“ („Nieko rimto“, 2017) rašytojas, gamtininkas, fotografas ir radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius iš savo gamtinių kelionių surinko svarbiausius ir įdomiausius dalykus, kuriuos privalu žinoti žengiant į mišką, ypač dabar, pavasarį. Knyga ne tik pilna užduotėlių ir iliustracijų, bet yra interaktyvi – su nemokama programėle gyvūnų nuotraukos tampa video įrašais.

Šį kartą kalbiname rašytoją apie vaikus ir jų požiūrį į gamtą.

Kaip manote, ką šiuolaikiniam vaikui reikia žinoti apie gamtą?

Kiekvieno laikmečio vaikai skirtingi, jų gebėjimai žinoti ir priimti žinias – taip pat. Šiandien bendraudamas su pradinukais matau, kad jie jau neturi to gamtinių žinių pagrindo, kurį turėjo mano karta ir buvusios po to. Taigi, žinoti reikia labai daug, bet ne per daug. Pats svarbiausias dalykas, kad vaikas suprastų, jog aplink jį labai daug gyvybės, kuri yra tokia pati vertinga ir svarbi, kaip ir jis pats. Dar reikia žinoti, kad gamtoje viskas yra dėsninga, čia kiekviena forma, spalva, dydis turi savo paaiškinimą. Todėl, jei vaikai pastebi visa tai ir klausia „kas“, o paskui – „kodėl“, jie jau atviri žinioms.

O ką šiuolaikiniam tėveliui reikėtų žinoti apie gamtą?

Tėveliui (beje, ir mamai) reikia žinoti, ką atsakyti į visus šiuos klausimus. Patikėkite, tai yra ir nelengva, ir atsakinga. Sunku pasakyti, ką konkrečiai jie turėtų žinoti, nes man norisi sakyti „viską“. Suprantu, kad to negali būti, todėl iš jų pirmiausia reikia geranoriškumo ir pažado kartu rasti atsakymus į nežinomus klausimus. Tam yra knygos, internetas. Bet pažinti aplink namus augančius medžius, sodo ir daržo augalus, bent keletą paukščių rūšių, drugelių, žinoti, kurie debesys yra kamuoliniai – būtina.

Ką patartumėte tėveliams supažindinant vaikus su gamta?

Visų pirma svarbu ne žinios, bet geranoriškumas ir žingeidumas, kuriuo reikia užkrėsti. Jei tėveliai patys nustebs ir prisipažins: „O, ir aš to nežinojau“, bus padėti pagrindai tolesniems bendriems ieškojimams. Niekada negalima vaikų kuo nors gąsdinti – tik perspėti, patarti. Vaikai atviri visoms naujovėms, jie daug pastabesni, todėl reikia būti pasiruošus netikėčiausiems klausimams.

Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai susipažįstant su gamta? Kas pastūmėjo pačiam pradėti tyrinėti?

Mano pradžia buvo ypatinga: augau prie miško kaime, buvo trejetas vyresnių brolių, labai geranoriški Mama ir Tėtė. Kiek pamenu, man tik gamta ir buvo įdomu, todėl jiems visiems teko atsakinėti į pagranduko klausimus. Tai, kad jie ne visada galėjo man padėti, skatino ieškoti visko pačiam. Labai padėjo knygos, pokalbiai su daugeliu kaimo žmonių. Tik daug vėliau atsivėrė galimybės bendraujant jau su Kauno zoologijos muziejaus darbuotojais, naujais „kolegomis“ ornitologais – septintokai save įsivaizdavome jau tyrėjais… Kai kas iš tų mano draugų tapo tikrais mokslininkais.

Kaip knygos gali sužadinti vaikui domėjimąsi gamta arba būti tarsi tas pirmasis žingsnis į savarankišką miško tyrinėjimą? Kokias knygas pats skaitėte vaikystėje?

Tokios knygos turi būti labai asmeniškos, ne „popierinės“. Tą sakydamas paaiškinu, kad vaikams neįdomu tai, ką autorius aprašinėja surinkęs iš kitų knygų. Jeigu jis pats palietė, rado, pamatė, jei prisipažino ką nors padaręs negerai ir po to savo klaidą ištaisė – pati didžiausia knygos sėkmė. Dar geriau, jei autorius, aprašydamas kokį nors gyvį, pats nuoširdžiai stebisi juo, atranda jo unikalumą. Todėl man buvo labai svarbios T. Ivanausko knygos, mielai skaičiau vertimus – V. Arsenjevo „Dersu Uzala“, J. Spangenbergo „Iš gamtininko gyvenimo“ ir kitas.

Kaip sudominti vaiką gamta gyvenant miesto centre arba kai galimybių aplankyti mišką yra nedaug?

Miesto vaikas pavasarį gali kartu su tėvais pražydinti medžių šakas, daiginti sėklas. Bet koks namų augintinis ir rūpestis juo gali duoti daugiau už knygą. Žinoma, jie juo rūpinasi patys vaikai ir tą daro nuoširdžiai.

Ar bendraudamas su vaikais (mugėse, susitikimuose) pastebėjote, kad pasikeitė vaikų požiūris į gamtą, jos supratimas? Koks jūsų paties vaikų santykis su gamta?

Taip, jis kitoks. Atrodo, kad jis vis labiau virtualus, vaikai neįsivaizduoja tikros gamtos, ją mato filmuotą, nufotografuotą. Apie gyvybę jie išmano dar mažiau. Gali būti, kad dideles klaidas čia daro visi – ir tėvai, ir mokymo sistema.

Mano vaikai nuo mažuliukų buvo su gamta, jie daug ką žinojo, mokėjo, jie nebijo nei voro, nei rupūžės ar slieko. Mes daug sykiu keliavom, kartu atradinėjom. Jie ir užaugę nuo to nenutolo, o dukra yra dar ir biologė.

Kaip manote, kokią nuomonę apie vaiką supančią gamtą, laukinius gyvūnus formuoja  medijos (televizija, internetas, knygos)?

Puiku, kad yra tokios laidos – jos tikrasis žinių šaltinis. Tačiau visas šias priemones suprasčiau tik kaip pagalbines, patariančias. Pradžia turi būti autentiška, kur vaikas pats būna su gamta.


Kai rašėte knygą „Gamtos metų ratas“, kas jums buvo svarbiausia, ką norėjote papasakoti vaikams?

Norėjau sudominti. Atsakyti į visus klausimus neįmanoma. Tačiau jeigu kam nors užkliuvo nors menka detalė, jei jie panoro patys tai patikrinti, jau gerai. Labai šaunu, kad knygoje yra 12 mažų filmukų – vaikams tai patinka, jie gali gilintis ir ieškoti ko nors daugiau.

Dėkojame rašytojui už interviu, o skaitytojus raginame griebti knygą „Gamtos metų ratas“ ir traukti į nuostabius Lietuvos miškus bei pelkes ir susipažinti su mūsų gamta.

Leidykla taip pat yra išleidusi daugiau Selemono Paltanavičiaus knygų: „Girios paštas“, „Tukas lieka vienas“, o „Maži ežiuko sapnai“ praėjusiais metais buvo išrinkta Metų knyga vaikams.

Silvana De Mari: „Turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus“

Šių metų knygų mugėje susitikome su viena iš leidyklos užsienio autorių – italų rašytoja Silvana De Mari, kuri, kartu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialiste Egle Baliutavičiūte, dalyvavo diskusijoje apie laisvą valią fantasy literatūroje. Rašytoja Lietuvos vaikų jau gerai žinoma dėl knygų „Paskutinis orkas“ ir „Paskutinis elfas“. O metų pradžioje leidykla išleido naują rašytojos knygą „Paskutiniai užkeikimai. I knyga“, kuri yra ankstesnių kūrinių tęsinys.

Rašytoja Silvana De Mari šiuo metu su šeima gyvena Turine, Italijoje. Anksčiau dirbusi chirurge Italijoje ir Etiopijoje, dabar yra psichoterapeutė ir rašytoja. Silvanos De Mari knygos Lietuvoje pasirodė 2015 metais ir greitai tapo viena mėgstamiausių leidyklos leidžiamų serijų. „Paskutinis orkas“ apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) premija.

silvana

Kodėl pasirinkote rašyti būtent fantasy žanro knygas?

Fantasy yra vieta, kur paslepiame didžiausias savo pabaisas. Kai kažkas yra taip baisu, ką sunku ir suvokti, tuo labiau pažvelgti baimei į akis, mes tą pabaisą įkūnijame fantasy žanre. Tą galime matyti ir Pegaso mite, kur pasakojama apie Medūzą, kuriai pažvelgus į akis žmogus suakmenėja ir vienintelis būdas Medūzą pamatyti ir ją įveikti yra žvelgti į jos atspindį. Taip veikia ir fantasy žanras, kuriame atspindimas skausmas ir kančia, kad galėtume juos įveikti.

Senosiose pasakose matome užkoduotus žiaurumus, jose aprašomi vaikai, patyrę persekiojimą, sunkumus ir pavojus. Kaip pavyzdžiai gali būti pasakos „Asilo oda“, „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Joniukas ir Grytutė“. O juk tie siaubai nėra išgalvoti. Įkvėpimo siaubams ieškoti toli nereikia, užtenka ir to, kas kasdien dėdavosi aplinkui. Turiu omenyje metą, kai siautėdavo marai, karas ir badas, bet apie žmonių žiaurumus nedrįstame pasakoti tiesiogiai ir įvelkame tai į pasakos rūbą. Rašau fantasy knygas, kad galėčiau papasakoti siaubą. Tai literatūra apie Dievą ir mirtį.

Dirbdama chirurge Etiopijoje susipažinau su nuostabaus grožio šalimi, bet tuo pat metu pamačiau, kiek šalyje yra siaubo. Tuo metu Etiopijoje viešpatavo komunistinė diktatūra. Kaip įmanoma suderinti tokį grožį ir siaubą? Man šiuos du dalykus suderina fantasy literatūra. Rašau apie viduramžius, nes toje epochoje mes atsiradome kaip žmonija, kaip Europos kultūra.

Nors jūsų knygose nemažai smurto, jis nėra užaštrinamas, daugiau dėmesio skiriate žmonijai pažinti, ypač kaip žmones veikia baimė, neapykanta, įtemptos situacijos. Ar rašydama naudojotės savo kaip psichoterapeutės patirtimi?

Būti mediku yra privalumas rašant knygas, nes mums žmonės pasakoja viską, gydytojai pirmieji išgirsta žmonių nelaimes ir bėdas. Dėl to mano knygose slypi tiek istorijos iš mažosios raidės, žmonių gyvenimo, skausmo istorijos, tiek Istorija iš didžiosios raidės, kaip mūsų visų kultūros istorija. Šiais laikais drauge su fantasy žanru klesti ir siaubo romanų žanras, siaubo filmai. Manau, to priežastis – kad mūsų visuomenė labai keičiasi, neturime stabilumo, nežinome, koks pasaulis bus po 10, 30 metų, todėl literatūra tampa tarsi inkaru, leidžiančiu remtis praeitimi, kad suvoktume dabartį. Mums labai trūksta stabilumo, trūksta priklausymo jausmo ir tai yra mūsų epochos skausmas.

Pagrindinė mano knygų mintis – kad žmogus iš esmės yra geras, bet mes tą užmirštame ir koncentruojamės į blogiausią. Pavyzdžiui, istorijos knygose mums pasakojama apie Čingischaną ir tūkstančius nukautųjų, tačiau nepasakojama apie milijonus kinų, kurie nepalietė nė plaukelio ant kitų galvos. Todėl sakau, kad žmonija yra gera. Jei būtų kitaip, mes čia nesėdėtume ir dabar nesikalbėtume. Fantasy knygos būtent to ir moko – visi esame geri, visi esame herojai arba jais galime virsti. Geriausias to pavyzdys man yra „Žiedų valdovo“ herojai, mažieji hobitai Semas ir Frodas, kurie nenori palikti savo šilto, patogaus gyvenimo, tačiau aukojasi ne tik dėl savo artimųjų, bet ir dėl viso pasaulio ateities leisdamiesi į kelionę. Kovodami už save, kovojame ir už žmoniją, o kovodami už žmoniją, tuo pačiu kovojame ir už save.

Visi jūsų knygų veikėjai skirtingi, jie visi stiprūs, ieško tiesos ir būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Ar tai susiję su jūsų pačios gerumo, teisybės, prasmės ieškojimais?

Mano herojai – žmonės, kuriuos sutinku kiekvieną dieną, pasakoju gerų, paprastų žmonių istorijas. Tačiau visuomet užtenka kelių blogų žmonių, kad pasaulis imtų griūti. Kad visuomenėje viešpatautų gėris, reikalingos griežtos taisyklės. Šiais laikais mes linkę nuvertinti tas taisykles ir tvirtinti, kad didžiausias privalumas yra lankstumas. Būdama medike, galiu pasakyti, kad stovint prie operacinio stalo griežtos taisyklės yra privalomos norint išvengti kraujo užkrėtimo, tad taisyklės turi būti griežtos, kaip ir žmogaus moralinės nuostatos. Prisiminkime pasaką apie Snieguolę, kuri liko gyva tik dėl to, jog medžiotojas vadovavosi savo moraline taisykle – vaikų žudyti negalima – ir sulaužė jam pačios karalienės duotą įsakymą. Ir tos moralinės normos padeda mano herojams pasirinkti gyvenimo kelią.

paskutinis_orkas2_dKuris herojus pats įdomiausias jums pačiai?

Visada sunku atsakyti į tokį klausimą ir taip pat bijau išduoti siužetą, tačiau labiausiai myliu kapitoną Rankstrailį, kuris yra labai dviprasmis personažas, nes visuomet turi galimybę paslysti, pasirinkti neteisingą kelią, tapti žiaurus, bet Rankstrailis visada pasirenka tiesą. Jis man ypač artimas, nes jo istorija prasideda labai sudėtingai, jis – vaikas, gimęs iš siaubingos situacijos. Bet, nepaisant savo kilmės, jis sugebėjo ne tik sustabdyti orkus, ketinusius sunaikinti žmonių pasaulį, bet ir išvaduoti, išgelbėti pačius orkus.

Norėjote diskusijoje paliesti ir laisvos valios temą, tad klausiu, ar laisva valia parašėte knygas?

Kodėl man tokia svarbi laisvos valios idėja? Nes ji leidžia suvokti, kad net tas, kuris gimė blogyje, iš blogio, gali rinktis gėrį. Laisva valia leidžia suvokti, kad visi turi galimybę pasirinkti blogį. Mąstymas, kad „kalti visi, tik ne aš“ neteisingas, nes kiekvienas turi pasirinkimo galimybę, vadinasi, kiekvienas renkasi gerus arba blogus poelgius. Per pastaruosius dešimtį metų depresijų, fobijų, obsesijų skaičius išaugo nepalyginamai, o apie mitybos sutrikimus nėra net ką kalbėti. Kodėl tai nutiko? Nes nebeliko laisvos valios ir atsakomybės. Mes esam linkę suversti kaltę kitiems. Kalta mano mama, sakė Froidas, kalta visuomenė, sakė Marksas, kaltos mano chromosomos, sakė Darvinas. Ne. Kaltas esu tik aš, ir aš esu atsakingas. Turime suvokti, jog patys esame savo gyvenimo šeimininkai ir turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus. Kiekvieną rytą turėtume prabusti suvokdami šią mintį, galvodami, kad pasaulis yra nuostabus. Tai gali skambėti juokingai, nerimtai, bet pats svarbiausias užkeikimas yra dėkingumas, kad išsimiegojome švariose paklodėse ir mūsų kambario niekas nesubombardavo, kad turime vandens ir galime gerti kavą, kad turime žmonių, kurie mus myli. Ir jausdami šį dėkingumą turime norėti atiduoti jį pasauliui, grąžinti ką nors atgal. Tik taip mes tapsime nenugalimi. Manau, būti nenugalimiems yra gerokai smagiau ir įdomiau nei įsijausti į šį postmodernizmo gležnumą ir silpnumą.

paskutinis_orkas3_dJūsų knygose gausu magijos, senų užkeikimų, pažadų, galinčių nulemti veikėjų likimą nepaisant jų valios. Ar tokiame pasaulyje gali egzistuoti laisva valia?

Knyga „Paskutiniai užkeikimai“ man labai brangi. Pagrindiniai trys veikėjai yra nykštukas, įkūnijantis praktiškąjį pradą, Josas, elfo sūnus, kuris įkūnija dvasines vertybes, ir Arduinas, kitas elfo sūnus, kuris yra labai protingas. Jie visi trys savo gyvenimo kelyje nugali ir laimi būtent dėl to, kas jie yra, nepaisant to, kokie yra skirtingi. Ir net Josas, atrodantis silpnas, laimi pasinaudodamas savo trapumu. Pranašystės yra tik ženklai, savotiškos nuorodos, kurios jokiu būdu neneigia herojų laisvos valios ir jų gebėjimo pasirinkti. Pranašystės įkūnija tai, ką galime pavadinti apvaizda – tikėjimą, kad galiausiai viskas bus gerai. Aš labai tikiu pranašystėmis, jos man leidžia turėti tikrumo gyvenime. Taip buvo ne visada, ilgą laiką turėjau dvejonių, tačiau dabar gyvenu visiškai užtikrinta tuo, ką darau. Esu iš labai gražaus miesto, Turino, turiu pasakyti, kad ir Vilnius yra nuostabus miestas, nors neturėjau galimybės ilgiau jį patyrinėti. Turine mes turime bažnyčioje saugomą drobę, kurioje matyti Kristaus veidas – Turino drobulę. Aš tą laikau ženklu, kad galiausiai mums viskas bus gerai. O jei vis dar nėra gerai, vadinasi, tai ne pabaiga.

Autorė šiuo metu rašo naują knygų seriją apie mergaitę Haniją, kurios gyvenimas priklauso nuo to, ar ji pasirinks blogio, ar gėrio kelią. Tai gana sarkastiškai parašyta knyga, teigia autorė. Hanijos motina bando atvesti dukrą į gėrio kelią skaitydama jai knygas apie riterius, kuriais Hanija labai susidomi ir vėliau pati siekia tokia tapti.

Dėkojame autorei, aplankiusiai mus Knygų mugėje, ir kviečiame visus susipažinti su elfo sūnumis Josu ir Arduinu, dukra Erbrou, kapitonu Rankstrailiu ir kitais herojais. Kelionę į Silvanos De Mari sukurtą pasaulį galima pradėti ir nuo naujausios knygos „Paskutiniai užkeikimai“, kur tęsiama minėtų herojų istorija, tačiau net ir naujam skaitytojui pasakojimas bus aiškus ir suprantamas.

Plačiau žiūrėkite ir klausykitės šiame video, kuris atkeliavo tiesiai iš Vilniaus Knygų mugės.

Sigutė Ach: „Noriu, kad vaikai įsijaustų patys į save“

Laikas pakalbėti apie meną ir knygas bei kaip jie atsiranda mūsų gyvenime. Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti, kviečiame jus pokalbio su menininke, knygų iliustruotoja, pasakotoja Sigute Ach. Šiltos ir pozityvios spalvos liejasi ne tik jos piešinukuose, bet ir mintyse, menininkės filosofijoje, kuria dalinasi ir su jumis.

IMG_8922Ar yra skirtumas tarp rimto ir nerimto meno? Jei yra, koks?

Sigutė Ach iš tiesų yra pristatoma kaip pati nerimčiausia dailininkė Lietuvoje. Tai kaip ir nebūtų galima sakyti, kad ji yra rimta. Bet kaip ji tą daro… Tada jau būtų galima sakyti, jog tai labai rimta. Mėgstu tyrinėti ne tik tai, kas aplink mane, bet ir tai, ką pati darau. Spontaniškai gimstantis piešinys, kurį piešiu daug nemąstydama, tarsi leisdama per rankas ateiti nežinomam dalykui, leidžia man pažinti savo kūrybą. Vėliau tą savo nerimtumą labai apmąstau, tyrinėju ir turiu savo pagrįstą nuomonę, kas ten yra. Idėja būna išreiškiama teksteliu, žodžių tiltais, pavyzdžiui, kaip ir žodžiai mano knygelėje „Balta ir spalvota“ gimė bežiūrint jau į atliktą darbą.

Iš ko Jūs pati išmokote rimtai nerimto meno?

Aš viską darau spontaniškai, bet tam, kad kažką sukurtum spontaniškai ir, svarbiausia, meistriškai, reikalinga praktika. Bejuokaujant, bebandant, netyčia atrandi gabumus, kuriuos išlavini, kurie vėliau tampa gyvenimo būdu, filosofija. Tai yra rimti dalykai, bet didelis susisvarbinimas ir rimtumas sustingdo visą instrumentą. Tu turi būti lengvas, nerimtas, bet tai nereiškia, kad neatsakingas. Atsakomybė – pasitempimas, o ne našta.

img_2888

Visiems žinoma, kad rengiate atvirus seminarus. Kaip gimė ši idėja?

Tai atsitiko drauge su leidykla „Nieko rimto“, kai išleidome mano pirmuosius atvirukus, vėliau ir jau pačią pirmąją knygą „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo“. Ši knygelė sufokusavo bibliotekų dėmesį į mane ir jos pradėjo mane kviesti susitikti kaip rašytoją. Tada organizacija IBBY (tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija), kurioje galima viską rasti apie vaikišką knygelę, tapo mano edukacijos lopšiu. Ši organizacija man padėjo išgryninti savo idėjas ir jas įgyvendinti.

Tada pradėjau ieškoti būdo, kaip savo meną parodyti auditorijai, kad ji nežiovautų iš nuobodulio. Dažnai įdarbindavau savo draugus, kuriems duodavau lieti dėmeles, ir supratau, kad jeigu žmogus atlieka kažkokį meninį veiksmą, tai būtinai ir kiti tai norės išbandyti. Pagalvojau, kad tokiu principu galėčiau ir vaikams suorganizuoti pamoką. Ir taip gimė pagrindinė užsiėmimų kryptis – vaizduotės lavinimas ir skaitymo skatinimas.

Papasakokite apie Jūsų vykdomus seminarus. Kas laukia į juos atėjusių dalyvių?

Noriu, kad vaikai įsijaustų patys į save. Noriu, kad suprastų, kad nuo tam tikrų informacijos dalykų reikia mokėti nusiprausti. Pamokėlių yra dvi kryptys — akvarelės pamoka ir knygos kelias. Pirmoji labai atpalaiduojanti, kurioje labai gerai, jei niekas nemoka piešti, svarbiausia — potyris ir noras. Akvarelės pamokoje yra dvi didelės dalys: pradžioje žaidžiame spalvomis ir turime didelį spalvos terapijos poveikį, atsipalaiduojame, o tada bandome tarsi stebėti debesis ir sugalvoti jiems pavadinimus. Tai yra ne pavadinimai, o komentarai. Netinka tokie, kaip „sunkvežimis“, „žmogus“. Tai turi būti „senas sukriošęs sunkvežimis“, „pernykštis obuolys“. Reikia aprašyti žodžiais, ką matai. Tam, kad žmogus tai įsisavintų, tiesiame žodžių tiltus. Mielai mokau ir pedagogus, juos apmokau šios technikos, kad jie patys vėliau galėtų vesti tokias pamokas mokiniams. Būtų galima suorganizuoti visą pedagogų grupę, kad vėliau tai būtų perimta kaip neformalaus ugdymo sistema. Ji puikiai veikia, lengvai išmokstama ir būtų gerai ją integruoti kaip papildomą ugdymo elementą.

Kita pamokėlė – knygos kelias. Ji atsirado, kai pastebėjau, kad vaikai neskaito knygų. Visada sakysiu, kad žmonija turi išmokti gyventi su informaciniu srautu ir prie jo prisitaikyt, bet mano misija – padaryti taip, kad neužgestų kūrybinė dieviškoji žmogaus galia atrasti naujus dalykus. Pamokos skirtos palinksminti taip, kad žmogus turėtų pilnavertį gyvenimą. Toks jis yra tada, kai gyveni pilna krūtine, kai tau viskas įdomu, nors tau ir 80 metų. Reikia nepamiršti, kad žmogaus smalsumas yra visos evoliucijos variklis. Taip po truputį su vaikais pradedame kalbėti apie knygą. Ją pavartom, pamatom, kad knyga turi viršelius, priešlapius, nugarą, kodėl nugaroje yra oro tarpelis, kodėl puslapiuose yra skirtingo dydžio raidės, kodėl viena knyga sunkesnė už kitą, kodėl nebūna labai didelių knygų. Aiškinamės priežastis, kodėl žmonijai to prireikė ir ką darė, kai dar neturėjo metalinių raidžių. Visi šie dalykai ir dar daugiau yra gvildenami užsiėmimo metu.

img_2985.jpg

Kas laukiami Jūsų seminaruose?

Juose gali dalyvauti bet kokio amžiaus žmonės. Dalyvauja net ir kūdikiai – tik su tėveliais. Vyksta pamokos šeimoms, mamai ir tėčiui rodau tą pasaulį, kurį jie galės pristatyti vaikui. Dažnai kalbame apie tai, kas yra knygos skaitymas. Pagalvokite, koks vaikas skaitys knygą, jei tėtis ir mama žaidžia kompiuterinį žaidimą arba žiūri televizorių. Mažo vaiko buvimas seminare reiškia daug darbo su mama ir tėčiu, močiute ir seneliu. Bandau juos motyvuoti patiems tapti smalsiems, susidominusiems. Dažnai susirūpinam, kad vaikas turėtų ką apsirengti ir ką pavalgyti, bet praleidžiam tą momentą, kai vaikas skaito ir ką jis skaitydamas apie tai mąsto.

Kaip seminarų metu tobulėjate Jūs pati, ką jie Jums suteikia?

Aš esu tas smalsusis vaikas, kuris nori viską pabandyti. Ir tuo pačiu visada mąstau, kokias dar galėčiau rengti pamokas. Net ir dabar ruošiu keleto sričių dekoravimo pamokų planus, galvoju, kaip įdomiau tuos užsiėmimus pateikti. Pavyzdžiui, lėlyčių gaminimo seminaras jau išvydęs dienos šviesą, tik reikia susisteminti informaciją ir ją pateikti įdomiai ir sklandžiai, kad auditorijai tai būtų įdomu. Dar norėtųsi lipdyti kitom technikom – pilni stalčiai visko, ką noriu daryti, konstruoti. Aišku, norėčiau grįžti į pastelę, pasižiūrėti, ką galėčiau kurti ant juodo popieriaus. Tada galėčiau sukurti ne tik knygą „Balta ir spalvota“ bet ir „Juoda ir spalvota“. Mane visada domina grafikos sritis – jeigu tik bus galimybė, norėčiau išmokti lino raižinio meno. Galva pilna vidinių ieškojimų, o iš jų laikas nuo laiko gimsta nauja nedidelė pamokėlė.

img_3334

Ko pasisemiate iš seminaruose dalyvaujančių dalyvių?

Savo seminaruose ypač stebiu vaikus, nes jie nežino, kas vyksta, jie tiesiog daro tai laisva ranka, mėgaujasi. Kaip sakoma, nežinančio rankomis visada piešia Dievas. Tu gali turėti dievišką pamoką, stebėdama, kaip piešia vaikas. Pradžioje aš jiems viską paaiškinu detaliai, o vėliau tik stebiu ir skrendu širdimi, nes jie nežinodami daro stebuklus, patys to nesuprasdami. Būna, groji tu kaip tu, o būna, groji ir groja kažkas per tave. Gražiausias dalykas, kai žmonės staiga pajunta tą didžiojo alsavimą, o to liudytoja aš būnu savo pačios pamokose.

Apie seminarus daugiau sužinoti galite čia.

Virgis Šidlauskas: „Baimės kartais būna didesnės už mus pačius ir neretai mus nugali“

Tėvai būna labai išradingi. Kokių tik gąsdinimų nesugalvoja norėdami atgrasinti nuo netinkamų veiksmų. Sako, kad pilve išaugs vyšnia ar mandarinas, jei prarysime jų kauliukus, arba kad mus nusineš varna, jei per ilgai užsižiopsosime.

Virgi, ar Jus vaikystėje gąsdino panašiais dalykais?

Kaipgi negąsdins. Žinoma. Mane ypač mėgo šiurpinti tuo, jog jei nevalgysiu košės – niekada neužaugsiu. Neturiu nieko prieš nykštukus, bet pačiam būti vienu iš jų nesinorėjo. Todėl kirsdavau ją kaip didelis, visai nesiožiuodamas. Ir nurijęs keletą šaukštų vis pasitikrindavau, ar galva dar nesiekia lubų. Nes kas žino, gal per daug prisikirsti košės – irgi pavojinga, jei ji taip siaubingai skatina augimą. Tada tik – triokšt! – ir nespėjus nė apsidairyti jau pralaužęs lubas svečiuojiesi pas kaimynus. Todėl vaikystėje labai nerimavau, kad nebūčiau nei per didelis, nei per mažas.

virgis-muzika

Ir užaugote nei per didelis, nei per mažas. Ir nusprendėte parašyti visai ne apie ūgio keblumus. „Ulfas ir stebuklinga barzda“ – knyga apie labai neklusnų berniuką, kuriam už iškrėstas išdaigas užauga barzda! Iš kur tokia netikėta idėja?

Dabar būtų sunku atsekti, kas tam davė pradžią, tačiau prisimenu vieną galvoje plaukiojusią mintį –o kas būtų, jei mažam berniukui netikėtai imtų dygti barzda. Ir ne šiaip barzda, o tokia, kuri augtų nesustodama, kol neimtų pintis aplink kojas, nebetilpusi kambaryje išsiveržtų lauk pro langus ir galiausiai – tikra katastrofa! – paskandintų visą miestą.

Taip minčiai vejant mintį, naktimis ant rankų nešiojant ką tik gimusią dukrytę, po truputėlį galvoje susidėliojo visa istorija – atžagareiviškas Pomiškio pasaulis, baisioji Žvėržuvė, milžiniškų zefyrų plantacija, Barzdaskučių orda ir kita. O tada beliko viską suguldyti ant popieriaus lapo. Ką galiausiai ir padariau.

ulfas-ir-stebuklinga-barzda_dVeiksmas vyksta Ulfopotamijoje. Šį miestą supa vaismedžių giraitės, už kurių niekas nei kojos nebuvo iškėlęs, o tarp gyventojų sklinda kalbos, kad tai – pasaulio centras.

Virgi, šis miestas – vien Jūsų vaizduotės kūrinys? Ar kažkuo iš savo aplinkos rėmėtės?

Manau, uždarumo, saviizoliacijos temos aktualios visai žmonijai. Jau nesuskaičiuojamus daugybę kartų žmonės buvo įsitikinę, jog žino viską, nors nebuvo nė žingsniu priartėję prie tiesos. Ir tik drąsių žmonių dėka pavykdavo išsilukštenti iš to nežinojimo kiauto. Galų gale, juk ir Lietuva ilgą laiką buvo atskirta nuo likusio pasaulio ir mums teko spėlioti, kaip žmonės gyvena ten, už sienos.

Be to, man buvo įdomu sukurti tokią situaciją, kuri mažam berniukui būtų išties didelis iššūkis. Visiškai nuo aplinkos izoliuotas miestas su savomis legendomis ir savita pasaulėžiūra tam tiko labiausiai. Jei atsitikus tokiai bėdai galėtume nedelsdami sėsti į autobusą ir nuvykti į kitą miestą, kur nagingas barzdarovys tiesiog atliktų savo darbą, būtų pernelyg paprasta. Visai kas kita yra, kai turi peržengti ne tik savo asmenines, bet ir aplinkos įsūdytas baimes. O tai padaryti pasiryžta ne kiekvienas. Baimės kartais būna didesnės už mus pačius ir neretai mus nugali. Ir žmonės dažnai renkasi geriau nežinoti nieko nei rizikuoti išsiaiškinti, kaip viskas yra iš tiesų. Nėra nieko tamsesnio už žmogaus protą, kuomet gandai ir spėlionės ima atstoti sveiką nuovoką.

Ar dar kokių nors prasmių slepiasi šioje iš pažiūros linksmoje nuotykių knygoje?

Prasmių paslėpta nemažai. Ir skaitytojai čia atras ne vien kvapą gniaužiančius nuotykius. Vaikams suaugusiųjų pasaulis ir jo taisyklės dažnai atrodo painus ir nesuprantamas. Neretai toks pat jis būna ir patiems suaugusiems. Pirmieji nemėgsta jų laisvę varžančios rutinos, antrieji – bijo, jog jų taip ilgai ir kantriai statyti pamatai ims ir subyrės vos pūstelėjus naujiems vėjams.

Todėl knygoje kalbu apie daug ką: apie tai, kaip svarbu suprasti, jog nėra laisvės be atsakomybės, nėra žinių be jų šventovės ir kaip prasminga puoselėti pasitikėjimą, atvirumą bei tarpusavio ryšį. Kartais vaikai nebesusitvarko su suaugusiųjų jiems primestomis atsakomybėmis, kartais maištauja ir nenori daryti to, kas paliepta, o kartais ir patys suaugusieji ima elgtis lyg tikri vaikai.

Nepaklausęs tėvų perspėjimų Ulfas lieka vienui vienas su savo prakeiksmu, nes jam gėda prisipažinti klydus, gėda, kad visažinio kaukė tėra iliuzija, o prašyti pagalbos neleidžia savigarba. Keliaudamas ir pažindamas gerokai nuo jų miesto besiskiriantį pasaulį, berniukas vis labiau pažįsta save, bręsta ir ima suvokti, kiek iš tiesų nedaug težino, jog ramus ir saugus namų užutekis tėra nedidelė nepažįstamo ir pavojingo pasaulio, plytinčio už jo ribų, dalis.

ulfas

Iliustracija © Tania Rex

Ulfo portretas, jo kitimas kelionės metu – tikrai išmoningi, gerai apgalvoti, tikroviški. Ar Jums vaikystėje irgi buvo toks neklaužados etapas?

Tikriausiai tai teko patirti visiems. Aš – ne išimtis. Teko ne kartą prisivirti košės ar temptis pastabas iš mokyklos namo. Ko tik nebuvo. Bet niekada nebuvau piktybinis vaikas.

Beje, kartą, dar lankant darželį, teko įsivelti į vieną nemalonią istoriją. Pamenu, kaip įsisukau į gretimo kiemo kompaniją ir visi kartu ėjome valgyti žirnių. Iš kur galėjau žinoti, kad jie kažkam priklauso. Visi valgė, todėl pamaniau – jie niekieno. Arba visų. Tad ir aš neatsilikau. Gal todėl, kai pasirodė kaimynė, kuriai priklausė žirniai – visi išsilakstė kas sau, o aš likau ramiai stovėti aižydamas juos ir berdamas į burną. Nes neįtariau, kad darau kažką blogo. Kaimynė tuo patenkinta tikrai nebuvo. Todėl nusitempė mane pas tėvus ir aš vienintelis iš visų vaikų gavau pylos. Bet savo pamoką išmokau – nuo to karto vengdavau dėtis prie įtartinų kompanijų.

Nerimtas klausimas. Pats barzdos nenešiojate. Kodėl?

Tiesą sakant, nešioju nedidelę d’Artanjano tipo barzdelę. Didesnės tikriausiai neturėčiau kantrybės prižiūrėti ir ja rūpintis. O ši auga savaime. Todėl neturiu su ja jokių rūpesčių. Visai kas kita būtų, jeigu pats pabusčiau su be pabaigos augančia barzda kaip knygos herojus. Nežinau, kaip elgčiausi tokioje situacijoje, bet tikrai pirmiausiai paprašyčiau žmonos ir artimųjų pagalbos. Neslėpčiau kaip berniukas knygoje. Vienam viską ištverti gerokai sunkiau. O su tvirtu užnugariu – jokios bėdos nebaisios.

galutine

V. Šidlauskas ir jo dukra matuojasi barzdas

Ar gyvūnai padeda vaikams augti?

Knyga – ne tik mokslo, žinių ar išminties šaltinis, bet ir puiki laisvalaikio praleidimo priemonė. Nepaisant vis labiau greitėjančio gyvenimo tempo, žmonės vis dar randa laiko skaitymo malonumui, kuriuo sudominti stengiasi ir mažuosius. Jaunieji skaitytojai yra patys reikliausi: jiems ir knygos tekstas turi būti įdomus, ir iliustracijos spalvingos. Turbūt ne kartą teko išgirsti, jog vaikystėje jūsų be galo mėgta istorija nėra tokia įdomi mažyliui. Knygas, kaip ir visa kita, jie renkasi itin atidžiai, o kartais ir visai nenuspėjamai. Tad padėti jiems išsirinkti naują skaitinį gali tapti tikru iššūkiu ne tik tėveliams, bet ir mokytojams. Visai kas kita, kai skaitomame kūrinyje vaikai atranda kažką, kas jiems yra artima, pažįstama. Pavyzdžiui, draugus. Vaikų draugų ratas dažnai būna gerokai platesnis nei suaugusiųjų, o ir bendrauti, regis, jiems kur kas paprasčiau. Jau nuo mažens tyrinėja juos supantį pasaulį, susipažįsta su gyvūnais, kurie paprastai ir tampa jų pirmaisiais draugais, tad kodėl gi neišgirdus smagios ir kiek netikėtos istorijos apie vieną iš jų, tarkime, triušį?


Visai neseniai ktukasnygynų lentynose pasirodė nauja gamtininko Selemono Paltanavičiaus knyga „Tukas lieka vienas. Knygos autorius Selemonas Paltanavičius yra parašęs ir daugiau knygelių vaikams, kurių veikėjai – vaikų mėgstami gyvūnai. Kaip teigia pats autorius, jam gamta yra graži ir miela, tad vis nepaliauja stebėtis jos tobulumu. Pasakoti apie tai, kas artima, visada smagu, tad ir jo sukauptos žinios atsiduria vaikams skirtų knygų puslapiuose, kurias mėgsta ne tik mažieji skaitytojai, bet ir vyresni. Jau tapo gražia tradicija, kad leidyklos „Nieko rimto“ leidžiamas S. Paltanavičiaus knygas iliustruoja dailininkė Lina Eitmantytė-Valužienė. Šįkart kalbamės su ja apie vaikystę, gyvūnus ir įkvėpimą kurti.

Ar vaikystėje turėjote augintinį? O galbūt, kaip ir dauguma vaikų turėjote jo pliušinę versiją?

Augau mažame miestelyje Kelmėje. Gyvenome nedideliame bute, tad laikyti augintinio negalėjome. Tačiau tėtis kepurėje parnešdavo trumpam pasidžiaugti ežiuką. Po langu lizdus suko čiauškutės kregždės. Ant palangės berdavome maisto balandžiams burkuoliams – kartą jie net vidun įskrido ir buvo galybė šurmulio, kol juos laukan išprašėme. Bet mano močiutė gyveno už keleto gatvių nuosavame name ir tvartelyje laikė ožkytes, perino viščiukus ir, žinoma, augino šuniuką, katę. Taigi, nors ir netiesiogiai, bet augintinių vaikystėje turėjau.

tuksAr kada pagalvojote, ką mąsto mūsų mylimi keturkojai draugai arba ką jie veikia likę namuose vieni?

Jau trejus metus mūsų šeima mėgaujasi šuniuko Lorio draugija. Jis pilnateisis mūsų šeimos narys ir visavalis namų šeimininkas, kai visi šeimos nariai išeina. Labai dažnai mėginame įsivaizduoti, ką jis veikia vienas. O dabar, kai perskaitėme Selemono knygą apie Tuką, tikrai žinome, kad augintiniai likę vieni nenuobodžiauja, bet, oi, kokių tik dalykėlių neprisigalvoja!

Kaip manote, ar gyvūnai padeda vaikams augti?

Gyvūnai ne tik puikūs vaikų žaidimų draugai, atsakomybės ugdytojai, draugiškumo pavyzdys. Jie sutvirtina santykius tarp visų šeimos narių. Jie tampa bendru dėmesio traukos centru ir pokalbių objektu, stebina mielu arba juokingu elgesiu, netikėta reakcija ir priverčia nusikratyti įtampos, blogos nuotaikos.

tukasKas Jus įkvepia kurti? Kodėl iliustruoti pasirinkote Selemono Paltanavičiaus knygeles?

Iliustruotoją visuomet įkvepia knygos tekstas, skaitomas keletą kartų iš eilės ir atskiromis vietomis. Po to galvoje ima dėliotis veikėjų įvaizdžiai, atskiros scenos. Dažnai tenka paieškoti papildomos medžiagos, kas kaip atrodo. Pavyzdžiui, iliustruojant knygą apie Tuką buvo netikėta proga pasidomėti, kaip atrodo senoviniai pelėkautai, kuriuos Tukas ir peliukas aptinka klojime. Mane visuomet žavėjo gamta ir jos gyventojai, todėl esu laiminga, galėdama iliustruoti kūrinius autoriaus, rašančio gražiausias knygas apie gamtą Lietuvos vaikams. Šis darbas mus labai suartino. Mūsų pokalbiai, kartu praleistos išvykos į renginius su vaikais – visa tai taip pat įkvepia kuo atidžiau, meniškiau ir subtiliau perteikti Selemono knygų nuotaiką, veikėjus ir pradžiuginti autorių. Tikiuosi, kad mano sukurtomis iliustracijomis jo knygoms džiaugiasi ir skaitytojai.

Knyga – prasminga interjero dalis

„Kambarys be knygų – lyg kūnas be sielos.“ Markas Tulijus Ciceronas.

Pirmą kartą atėjus į namus, kol namų šeimininkai ruošia kavą, pirmiausiai apžiūrime knygų lentynas. Žmogų visada galima pažinti iš jo skaitomų knygų. Dėl šios priežasties dažnai norima knygas laikyti atvirai, jų neslėpti, nekišti į lentynas, kur jos nematomos nei patiems namų šeimininkams, nei svečiams. Knygas atvirai laikyti norisi dar ir todėl, kad perskaičius gerą knygą būna sunku su ja atsisveikinti. Didelį įspūdį palikusį kūrinį norisi skaityti, vartyti iš naujo, prisiminti, galvoti, mąstyti apie jį, dalintis su kitais, o ne pamiršti. Nors pastaruoju metu įprastas knygas dažnai keičia elektroninės, visuomet smagu rankose laikyti dar kvepiančią spaustuvės dažais knygą.

bookafe3

Kavinė „Bookafe

Ryškiais viršeliais ar gausiai iliustruota knyga gali tapti išskirtiniu dekoro elementu, kuris ne tik puikiai atrodys namuose, bet ir bus prasmingas. Viena ar kita knyga tinkamoje vietoje atgaivina namus, suteikia dinamiškumo, jaukumo ir šiltumo. Knyga jau pati savaime yra dekoro elementas, o jei tai artimas ir jums svarbus kūrinys, jis bus ne tik dekoracija, o ir namų sielos atspindys. Juk taip gera skaityti mėgstamą knygą vis iš naujo ir iš naujo.

4_cat

Kavinė „Cat Cafe

Knygos vaikų kambaryje

Tinkamai išdėstyti vaikų knygas nėra taip paprasta. Dėl gausių iliustracijų, didelio formato, storų lapų nėra lengva jas tvarkingai sudėti į lentyną. Juk reikia, kad jos ne tik stovėtų ar gulėtų vietoje, bet ir skatintų vaiką skaityti ir jomis domėtis. Visos knygos turėtų būti išdėstytos viršeliu į jaunąjį skaitytoją ir lengvai pasiekiamos. Knygos vaikų kambaryje gali tapti ir dekoracijomis. Spalvoti, ryškūs, vaikų pamėgti viršeliai suteikia kambariui gyvybingumo, primena vaikui apie jau perskaitytas knygeles ir skatina skaityti toliau.

8

Kavinė „Chaika

Knygos puošia ne tik vaikų kambarius. Ir sudėlioti jas galima išradingai – ne tik surikiuoti į lentynas pagal spalvą. Išvaizdi knyga gali pagyvinti pačias netikėčiausias namų vietas. O gražiausi viršeliai paslėpti ne tokias dailias savo drauges lentynose. Toks išdėstymas patraukia ir svečių dėmesį, ir šeimininkus paskatina atsiversti knygą bei skirti laiko neilgam tekstui net tada, kai, atrodo, jo tikrai nėra.

Nuspręsti įkomponuoti knygą į interjerą padeda ne tik viršelio spalvos ir leidinio forma. Patogu, kai reikiama knyga – po ranka. Gražių citatų pilnas knygas, alegorinius pasakojimus malonu laikyti svečių kambaryje. Receptų knygoms daug didesnė tikimybė būti panaudotoms, kai puošia palangę virtuvėje arba guli netoli lovos. Tikrai taip! Puikus metas suplanuoti kitos dienos valgiaraštį.

7_cat

Kavinė „Cat Cafe

O kaip savo namus knygomis puošiate jūs?