Pasaulyje įvertintos knygos kūrėjai: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus

Šį mėnesį pasirodžiusi paveikslėlių knyga „Ponas Kampas“ jau spėjo sulaukti tarptautinio pripažinimo. Jos iliustracijos Šanchajaus vaikų knygų mugės organizuojamame „Auksinio vėjo malūnėlio“ („Golden Pinwheel“) jaunųjų iliustruotojų konkurse buvo atrinktos tarp 50 finalistų iš 1999 dalyvių, kurie atstovauja 72 šalims. Apie knygos temas, išankstinę jos sėkmę ir kūrybinį procesą kalbamės su jos autoriais rašytoju Benu Bėrantu ir iliustruotoja Tania Rex. 

Nuotrauka Beno Bėranto_1

Tania, kokia pirma mintis kilo perskaičius „Pono Kampo“ tekstą?

TANIA: Pagalvojau, kad jis šiek tiek apie mane ir mano šeimą. Abu su vyru esame dailininkai, kiekvieną dieną daug piešiame, sūnus taip pat piešia. Tad istorija pasirodė itin artima. Labai apsidžiaugiau, kad iliustruoti naują knygą Benas pasirinko būtent mane, nepaisant to, kad reikėjo luktelėti darbų pradžios, nes tuo metu turėjau baigti kitus projektus. Kai pradėjau eskizuoti, iš karto apsisprendžiau, kad naudosiu savo mylimiausią mėlyną spalvą, kokia bus bendra piešimo stilistika ir kaip atrodys pagrindinis veikėjas. Galima sakyti, kad tai knyga, kurios laukiau, kad galėčiau pasireikšti kaip iliustruotoja.

Benai, o ką tu pagalvojai pamatęs knygos iliustracijas?

BENAS: Kad jos labai mėlynos! Bet mėlyna mano mėgstama spalva, todėl iliustracijas pamilau iš pirmo žvilgsnio. Iš tikro labai norėjau, kad knygą iliustruotų būtent Tania. Laukti tikrai buvo verta. Tai įrodo ir faktas, kad iliustracijos šiemet vienintelės iš Lietuvos pateko į išties stipraus tarptautinio konkurso penkiasdešimtuką bei aplenkė net 1949 kitus dalyvius iš viso pasaulio. Tanios talentą pastebėjau jau seniai ir džiaugiuosi, kad su mano knyga ji galėjo atsiskleisti.

Ponas kampas_iliustracija iš knygos
Kas buvo sunkiausia rašant ir iliustruojant? Kaip pavyko tuos sunkumus įveikti?

BENAS: Esu iš tų rašytojų, kurie patys prisidaro sunkumų. Kiekvieną pasakojimą perrašinėju daugybę kartų – pirmą ir galutinį rankraščius būtų sunku palyginti. Sunkiausia būna neprisirišti prie pirmojo bandymo ir nepalikti išlindusios kokios nors siūlės – juk tada teksto kelnės praplyštų pačioje gėdingiausioje vietoje. To išvengti padeda akylas žvilgsnis. Ne tik mano, bet ir iš šalies. Esu dėkingas visiems, kurie „Poną Kampą“ skaitė dar iki jo išleidimo, ypač redaktorei Giedrei Kmitienei, kuri turi išskirtinį kalbos pojūtį.

TANIA: Iliustravimo procesas buvo ilgas ir užtruko daugiau nei metus. Per tą laiką buvo ir akimirkų, kai galvojau, kad knygos niekada neužbaigsiu (šypsosi). Tada darydavau savaitės pertrauką, piešdavau kitas iliustracijas ir šiek tiek pailsėjusi vėl grįždavau prie knygos šviežesne galva. Atvartą su paukščiukais perpiešiau kokius keturis kartus, nes jis man vis nepatikdavo, tad tų paukščiukų iš viso nupiešiau gal porą šimtų. Bet nepaisant ilgo proceso tai buvo viena iš „lengviausių“ mano knygų. Beno tekstas labai palankus iliustruoti, labai įkvepiantis ir, kas svarbiausia, turėjau visišką laisvę piešti taip, kaip norėjosi pačiai.

dėžėsKnygoje šeima ruošiasi kraustytis į naujus namus. Patiems turbūt taip pat yra tekę kraustytis. Kokie jūsų prisiminimai?

BENAS: Kai buvau vaikas, kraustėmės du kartus: iš pradžių gyvenom vieno kambario bute, paskui, gimus sesei, persikėlėm į dviejų kambarių, o vėliau – į trijų kambarių butą, todėl namai tarsi augo kartu su manimi. Labiausiai į atmintį įstrigo, kai visus daiktus sunešėm į naujų namų svetainę. Ši tapo tikru dėžių labirintu, po kurį buvo labai smagu palandžioti ir per kliūtis pasiekti palangę. Šis prisiminimas – vienas iš knygos įkvėpimo šaltinių.

Anksčiau vienuose namuose gyveno kelios kartos. Dabar žmonės linkę dažniau kraustytis, todėl svarbu apie tai kalbėti su vaikais, nes persikraustymas jiems gali būti nemaloni ar net gąsdinanti patirtis, ypač jei reikia eiti į kitą darželį ar mokyklą.

TANIA: Mums, suaugusiesiems, kraustymasis – didelis darbas, įvairiausių rūpesčių pilnas procesas. Nors man kraustytis į naują vietą visai patinka, tai tarsi naujas gyvenimo etapas. Iš naujo gali kurti savo jaukų namų lizdelį.

myliu.jpgPonas Kampas pasakoja berniukui jo tėvų susipažinimo istoriją. Ar žinote, kaip susipažino jūsų tėvai?

BENAS: Susipažinimo istorijos man įdomios nuo pat mažens – žavu, kad žmonės sutinka vienas kitą pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis. Tikiuosi, kad vaikai, perskaitę knygą, taip pat paklaus šio klausimo savo tėvų. Mama mano tėčiui krito į akį darbe. Tėtis stengėsi kaip įmanydamas: veždavo mamą pietų, nešdavo jai obuolius ir bandeles. Sakoma, kad kelias į vyro širdį veda per skrandį, bet šiuo atveju turbūt nutiko atvirkščiai (šypsosi).

TANIA: Žinau, kad jie susipažino restorane. Tai buvo iškart po tėčio grįžimo iš privalomosios tarnybos kariuomenėje. Tėčiui sunkiai sekėsi užkariauti mamos širdį, o mama vis mėgdavo paerzinti jį ir į pasimatymus ateidavo pavėluodama bent 2 valandas (šypsosi).

BENAS: Jau tos mamos!

Tania, knygą iliustruoti padėjo Jūsų sūnus Povilas ir jo draugas Juozas. Kaip atrodė šis procesas?

personažai

TANIA: Knygą iliustruoti man iš tikrųjų padėjo vaikai. Pagalvojau, kad būtų labai smagu panaudoti tikrus vaikų piešinius, nes juk apie tai ir pati knyga! Pirmiausia peržiūrėjau ir atrinkau sūnaus piešinius iš dailės būrelių ir užsiėmimų. Pavyzdžiui, atvertime, kuriame Jovaras piešia ant sienos didįjį piešinį, panaudojau vieną iš darbų, kurį Povilas nupiešė dailės pamokoje. Tiesiog jį nuskenavau, šiek tiek pakoregavau ir visą įkėliau į iliustraciją. Buvo ir specialių „užsakymų“ vaikams. Pavyzdžiui, papūgą, žuvytę ir žiurkėną sugalvojo Povilas. Buvo pripiešti kokie penki ar šeši lapai papūgų ir iš jų išrinkau tas, kurios pasirodė tinkamiausios knygai. Taip pat daugelis smulkių piešinukų yra iš Juozo ir Povilo piešinių albumų ir bloknotų.

Knygoje rašoma apie piešimą ant sienų, už kurį lyg ir būtų galima gauti barti. Ar patys esate piešę ant sienų? O ar leistumėt tai daryti savo vaikams?

TANIA: O, šis klausimas tikrai ateina į galvą, kai perskaitai „Poną Kampą“! Kai buvau maža, ant sienų nepiešiau. Buvau labai gera ir paklusni mergaitė ir piešdavau ant popieriaus lapų. Tik labai išskirtiniais atvejais leisdavau sau nuspalvinti kokios nors knygos viršelį ar priešlapius. Nors, kai buvau maždaug dešimties ir jau turėjau asmeninę drabužių spintą, išpiešiau ir apklijavau lipdukais jos vidų. Buvo labai gražu ir spalvinga.

Žinoma, piešti ant sienų nereikėtų. Bet jei labai norisi sukurti didesnio formato meno kūrinį, visada yra išeitis – priklijuoti ant sienos didelį lapą ir piešti ant jo! Taip piešinys gali būti išsaugotas, net jei sugalvosi perdažyti sienas ar reikės kraustytis į kitą vietą.

BENAS: Būdamas panašaus amžiaus kaip pagrindinis veikėjas Jovaras ant sienos už užuolaidos nupiešiau žmogeliuką, kurio niekas ilgai nepastebėjo, o paskui jau nebegalėjo išsiaiškinti, kieno tai darbas. Bet nuo to laiko nelabai tepatobulėjau. Jei būčiau pats iliustravęs šią knygą, visus žmones sudarytų penki pagaliukai ir rutuliukas.

Iš esmės knyga buvo sugalvota kaip lengva provokacija tėvams. Manau, kiekvienoje šeimoje bus rastas kitas atsakymas ir nustatytos savos taisyklės. Vieni tėvai neleis piešti ant sienų, kiti vaiko kambaryje galbūt paskirs atskirą sieną, ant kurios vaikas galės atskleisti savo meninius sugebėjimus, treti galbūt darys taip, kaip pasiūlė Tania, ir ant lapo nupieštą piešinį priklijuos prie sienos. Ir visi bus teisūs. Be to, į knygą piešti tarsi irgi negalima, bet šioje yra tuščias baltas priešlapis, kuriame vaikai kviečiami nupiešti savo giminės medį.

Leidyklos nuotrauka_3.JPG Kokį įsivaizduojate „Pono Kampo“ skaitytoją?

BENAS: Šios knygos skaitytojas jau pats laiko ją rankose ir skaito pakankamai užtikrintai, nors tą daryti išmoko dar visai neseniai. Iš lovos rytais jis išlipa žvalus, nors kartais ir nenori eiti į mokyklą, nes už lango šalta. Jam patinka piešti ir spalvinti, nors ne visada pataiko į kontūrus. Jo galvoje dūzgia daugybė minčių. Namie jam atrodo, kad kiekvienas daiktas galėtų papasakoti savo istoriją, o naktį jis sapnuoja spalvotus sapnus. Kitaip tariant, tai beveik kiekvienas 5–8 m. vaikas (šypsosi). Tiesa, tikiu, kad knyga patiks ir mažesniems, jei tekstą perskaitys tėveliai.

Kaip manote, kuo ši knyga išsiskiria iš kitų?

BENAS: Į šį klausimą taikliai atsakė viena užsienio leidėja, kai nusiunčiau jai perskaityti ir įvertinti „Poną Kampą“. Tai knyga apie paprastą šeimą, su kuria skaitytojai gali lengvai tapatintis. Tokie  nutikimai vyksta kasdien. Tuo pat metu kiekviena šeima skirtinga su savo nerašytomis taisyklėmis, vaidmenimis, laisvalaikiu, papasakotomis ir nepapasakotomis istorijomis. Šia knyga norėjau tai akcentuoti. Knygos situacija paprasta, bet iš jos kyla net kelios svarbios temos.

TANIA: „Ponas Kampas“ kalba apie paprastus, bet svarbius dalykus kiekvienam vaikui (ir ne tik vaikui). Apie šeimos svarbą ir palaikymą, apie tai, kad mylima veikla suartina ir padeda surasti draugų, apie tai, kaip smagu leisti laiką visai šeimai kartu.

Ko palinkėtumėte knygos skaitytojams?

 

BENAS: Linkiu nebijoti klausti, žaisti, eksperimentuoti. Visai nesvarbu, ar su pieštuku rankoje, ar su arbūzu ant galvos. Įvairiausių spalvų kupinas pasaulis atsiveria tik tokiu būdu. Na gerai, yra ir dar vienas būdas. Skaityti knygas. Bet juk knygos skaitytojai ir taip jas skaito (šypsosi).

TANIA: Labiausiai noriu palinkėti kuo daugiau linksmų, nuoširdžių ir kūrybingų vakarų su pieštukais rankose!

Reklama

Princesės – senovėje ir šiais laikais

Iliustracija iš knygos_kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo

Vaikystėje mes, mergaitės, darželyje turėjome du mėgstamus žaidimus – žaisti „Namus“ arba „Princeses“. „Žaisti princeses“ reiškė vaikščioti iš kampo į kampą įsivaizduojant, kad esi karalaitė. Tik tiek. Svarbiausia buvo pirmai sušukti „Aš būsiu jauniausia karaliaus dukra“. Kai tai padarydavau aš, ach, kaip man pavydėdavo kitos mergaitės. Tada būti jauniausia karaliaus dukra buvo dešimt sykių geriau nei šiandien būti Ana ir Elza, jas sudėjus kartu. Nes jauniausią dukrą karaliai mylėdavo labiausiai ir jeigu ją vyresnės seserys skriaudė, tai pabaigoje nedorėlės būdavo nubaudžiamos. Kodėl karaliai jauniausią dukrą mylėjo labiausiai, nežinau, bet taip rašoma įvairių šalių pasakose. Kad įsitikintum, gali paieškoti bibliotekose prieš 30 metų leistos serijos „Pasaulio šalių pasakos“ knygų.

Pasakos pabaigoje karalaitės (nesvarbu, jauniausios ar vienturtės) laukdavo didysis prizas – vestuvės. Ją vesdavo princas ar prasčiokas, visų prieš tai laikytas nevykėliu ir kvaileliu (nors iš tiesų jis nebuvo nevykėlis, tik labai gerai tokiu apsimetantis, kaip koks superagentas). Kartais karalaitė būdavo tikroji pasakos didvyrė, nes slapta karalaičiui ar kvaileliui-superagentui patardavo, kaip gelbėtis iš pinklių ir išspręsti skirtą užduotį. Tačiau kažkodėl niekada jos tėtis karalius nepareiškė: „Dukrele, esi tokia išmintinga, protingesnė už princą ar superagentą, tad valdyk karalystę viena“. Kaip šiandien vaikams būtinai reikia eiti į mokyklą, taip pasakose karalaitei būtinai reikėjo ištekėti.

IMG_0884Tačiau laikas bėgo ir pasaulis keitėsi. Moterys pradėjo vairuoti automobilius ir suprato, kad nebūtina laukti, kol atvažiuos jas vežti vyras su mašina, nes jos gali pačios nukeliauti, kur nori. Taigi, moterys  tapo laisvesnės, o pasakos, kuriose karalaitė sėdi pagrobta drakono ir laukia, kol ją išvaduos, ne visiems tapo priimtinos. Kodėl karalaitės elgiasi taip, lyg nieko nesugebėtų? Tinginės jos ar visiškos nemokšos? Mamos ir tėčiai susirūpino, kad, jeigu jų dukros skaitys tik tokias pasakas, paskui nesusigaudys, kaip elgtis gyvenime.

Taip greta senųjų pasakų, kurios atspindėjo pasaulį, koks jis buvo anksčiau, atsirado naujos pasakos su naujoviškomis karalaitėmis. Tik negalvokite, kad jos yra geresnės už senąsias. Jos tiesiog kitokios. Ką apie karalaites galvoja (tiksliau sakant, rašo) šiuolaikiniai lietuvių autoriai?

Birutės Mar „Princesių sala“ primena mano vaikystės buvimą princesėmis, kai vaikščiojom paskendusios svajonėse, kad esam karalaitės ir jau nuo to buvo smagu. Šioje istorijoje princesės mokosi būti tikromis princesėmis, o tai reiškia, kad jos turi išmokti spindėti. Prisiminus kalną knygų, kuriose įtikinėjama, jog princesei svarbiausia turėti daug gražių suknelių ir papuošalų, galima apsigauti ir pagalvoti, jog „Princesių sala“ yra apie tai. Nieko panašaus. Rašytoja kalba apie vidinį spindėjimą, kurį turi išsiugdyti princesė, pažindama save.

Karalaitė iš Juliaus Kelero knygos „Karalaitė, kuri nesiprausė“ yra, švelniai tariant, originali. Kaip kitaip taktiškai pavadintum mergaitę, kuri du metus nesiprausia ir yra tokia nešvari, kad dėl maisto likučių, prilipusių ant veido, pešasi žvirbliai, norėdami juos nulesti tiesiai nuo lūpų? Nesiprausė karalaitė ne dėl tingumo, o dėl to, kad jai skaudėjo širdį dėl mirusios mamos. Liūdna, ar ne? Iš anksto pasakysiu, kad pasaka baigsis gerai, pabaigoje lauks ir širdies ramybė, ir švara, ir meilė.

Kaip karalaite is grozio konkurso pabego_dJei pamatysi knygą „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“, žinok, kad tai mano pirmoji knyga vaikams. Pavadinimas sufleruoja, apie ką istorija, o aš pridursiu, kad manoji karalaitė pati priverda košės, o paskui pati ją ir srebia. Ji nėra paika, bet juk kiekvienas kartais pridarome kvailysčių. „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbiausia, kad nusipraustum“, – išmintingas patarimas padeda karalaitei situacijoje, kai atrodo, jau viskas, kas galėjo, sugriuvo. Išeitis tik viena – ne bėgti slėptis, o grįžti atgal ir atstatyti, ką sugriovei. Tą ji ir daro, padedama geriausio draugo taksiuko Tapio.

Mariaus Marcinkevičiaus „Princesė“ yra tiesiog smagi knyga, nes beskaitant galvoji: „Na ir nesąmonė parašyta“, bet tuo pačiu šypsaisi nuo vienos ausies iki kitos. Tą „nesąmonę“ padarė vėjas, sumaišęs žodžius sakinyje. Piešiniai knygoje verti atskiro dėmesio. Juos bežiūrint galima svajoti apie įvairius dalykus – pavyzdžiui, apie tai, kokia karalaite norėtum būti ir ką tada norėtum nuveikti.

Jolita Zykutė

Taikon „Katidzė“: kaip išdykusi mergaitė kovojo su socialine neteisybe

Mažas, silpnas ir atstumtas – vos išgirdus šiuos žodžius turėtų įsijungti mūsų įgimti globėjiški instinktai. Bet ar tikrai kaskart? Suaugę žmonės – tokie įdomūs ir nenuspėjami, kai žvilgteli čia pat – į visai neseną praeitį. Tarkim, tokioje šalyje kaip Švedija ilgus dešimtmečius buvo bandoma nusikratyti romais: jiems neleista gyventi namuose, vaikai negalėjo mokytis mokyklose, nesuteikta jokių socialinių garantijų, tik pasmerkimas nuolatinėms klajonėms. Norėdami kur nors apsistoti, romai iš vietos policijos turėdavo gauti leidimą, galiojusį ne ilgiau kaip 3 savaites. Tokiu būdu buvo tikimasi, kad ši nepažinta ir gandais apipinta tauta pasitrauks iš Švedijos.

Koks jausmas, kai esi tik mažas, silpnas ir atstumtas, kai nesupranti, kodėl suaugę tavęs šalinasi ir smerkia, kai net šeimoje negali rasti ramybės – tokią istoriją pasakoja Katarina Taikon – Švedijoje gimusi romė. Kiek pykčio sutelpa žodyje „čigonas“ ji patyrė savo oda, koks nenuspėjamas ir tūžmingas gali būti suaugęs žmogus – taip pat.

Šiandien Katarina Taikon lyginama su Martinu Liuteriu Kingu, nes suaugusi ir pati susilaukusi vaikų  gyvenimą paskyrė ginti romų teisėms. Matydama, koks užsispyręs ir bailus gali būti visuomenės narys, visas viltis skyrė mažiausiems, tikėdama, kad jie yra šviesesnė ateitis. Tad itin svarbu, kad pirmąją Katarinos Taikon knygą „Katidzė“ kartu su savo vaikais galime skaityti jau ir lietuvių kalba. Visoje knygų serijoje apie Katidzę pasakojama apie rašytojos bei jos šeimos gyvenimą nuo tada, kai jai buvo septyneri metai, iki tada, kai jai sukako septyniolika.

Turbūt nėra blogiau, kai bijoma dėl nepažinimo. Kas yra romai, iš kur jie atėjo, ką reiškia jų apranga ir kultūra – tiek neužduotų klausimų. Dar pridėkime visas legendas ir prietarus, iš kurių įsibauginusi vaizduotė suteiks teisę skriausti ir niekinti kitus, įsitikinus, kad yra „baltesnių“.

Knygoje „Katidzė“ pasakojama apie romų kasdienybę, šeimos ir bendruomenės papročius, apie tai, kaip bandoma prasimanyti pinigų ir atsitiesti, kaskart patyrus pažeminimą. Taip pat apie tuos, kurie nepasiduoda baimėms ir išdrįsta padėti, kai į jų duris beldžiasi maža mergaitė, pasiųsta į didelį miestą parduoti alavuotų puodų.

katidze_d„– Norėčiau eiti į žmonių namus ir paaiškinti visoms mamoms, jog mes norime eiti į mokyklą. O tada jos nueitų pas direktorių ir pasakytų, kad, jeigu mums neleidžiama eiti į mokyklą, jos pasiims savo vaikus iš to kvailo direktoriaus. Ar įsivaizduoji jo išraišką tą akimirką? Jis turbūt vėl taip stipriai išraustų ir pasakytų: „Pono Taikono vaikai tuoj pat gali pradėti.“ Netiki, kad taip būtų, Lena?/ – Ne, daugiau niekuo nebetikiu. Manau, kad visi žmonės yra blogi./ – Argi?“ – štai apie ką kalbėjosi dvi mažytės romų mergytės, regis, tokioje nesenoje praeityje – čia pat.

Kaip knygos pratarmėje sako rašytojos dukra Angelika: „Skaitydamas šiek tiek išsiaiškinsi apie Švedijos istoriją. Ją pažinti yra svarbu todėl, kad žinotum, kas vyko anksčiau, ir kad nuspręstum, kokiu žmogumi nori būti, ir galėtum pats nulemti, kokia bus tavo ir kitų ateitis.“

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė: mokytis yra labai smagi ir įdomi pareiga

Pirmosios rugsėjo dienos būna nostalgiškos. Ir ne tik todėl, kad jau atsisveikinta su vasara, kurioje lieka nerūpestingumas, saulė, atostogos, dažni susitikimai su draugais, kelionės, jūra. Rugsėjo pirmosiomis dienomis net ir tie, kurie jau senokai yra baigę mokyklą, prisimena savo klasės draugus ir mokytojus. Mokytojus, kurie pasitiko pirmoje, ir mokytojus, kurie išlydėjo po dvyliktos klasės. Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė sako, kad tiek vaikams, tiek tėvams, tiek mokytojams labai svarbu būti kartu ir norėti domėtis, mokytis ir tobulėti. Bet kaip to pasiekti? Apie tai ir pasikalbėjome.

Ingrida Katauskienė_asm. albumo

Rugsėjo pirmąją miestų gatvės pražysta gėlėmis, kurias mokiniai neša savo mokytojams. O kokias gėles mėgsta pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė? Gražiausios jai yra lauko gėlės. Turbūt dėl to, kad jos kvepia pievomis, vėju ir jaukumu. O koks nepaprastas yra paprastų ramunių grožis! Jas pamačius taip norisi sužinoti – myli ar nemyli?

Vaikai rugsėjo pirmąją dieną atneša daug gėlių. Ingrida sako, kad jos būna dovanojamos su meile. Juk pirmasis mokytojas yra ypatingas. Jis moko ne tik skaityti ir rašyti. Jis moko pagarbos, meilės mokymuisi, žmonėms.

Matyt todėl ir pirmą kartą eiti į mokyklą – jaudinanti patirtis ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Kaip reikėtų pasiruošti pirmai klasei, kad mokslo pradžia būtų kiek įmanoma sklandesnė?

Svarbiausia visiems į šventę atsinešti gerą nuotaiką ir norą domėtis, mokytis, tobulėti. Labai svarbu, kad būtų glaudus ryšys ir dialogas tarp mokinio, mokytojo ir tėvų. Tėvelius visada kviečiu aktyviai dalyvauti klasės ir gimnazijos renginiuose, kad veiklas lydėtų teigiamas grįžtamasis ryšys, paremtas pagarba, pasitikėjimu vienas kitu dėl bendro indėlio į vaiko ugdymą.

Būna smagu, jeigu vaikai su džiaugsmu laukia mokyklos ir mokslų. Bet yra ir nemažai vaikų, kurie mokslo metų pradžios nelaukia. Kaip reikėtų pakeisti šią situaciją?

Vaikams nuo mažens reikia skiepyti, kad mokytis yra pareiga. Mokymo(si) procesas gali būti kūrybingas, smagus ir įtraukiantis, netradicinės pamokos, veikla neįprastoje aplinkoje, programavimo pagrindai įtraukia mokinius įdomiomis veikloms.

tamsta varlius_dMokyklą būtų sunku įsivaizduoti be knygų. Ar yra knygų, kurios padėtų vaikams pasiruošti mokyklai? Ką rekomenduotumėte jiems perskaityti?

Vaikai su tėveliais nusprendžia ką skaityti. Knygose yra įvairių nuotykinių, įkvepiančių, pamokančių istorijų. Pavyzdžiui, Paulo van Loono knygoje „Tamsta Varlius“ pasakojama apie itin šaunų ir vaikų mylimą mokytoją, kuris slepia didelę paslaptį. Tai iki ašarų juokingas pasakojimas, kuris sudomins jaunuosius skaitytojus, ir parodys, kaip mokykloje gali būti įdomu!

Kuri knyga vaikams – mokytojos Ingridos mėgstamiausia?

Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“.

O kokia mėgstamiausia pamoka buvo mokykloje?

Mokykloje mėgstamiausia pamoka buvo matematika.

Mokykloje mokosi ne tik mokiniai, mokosi ir mokytojai. Ko mokytojai gali pasimokyti iš vaikų?

Drąsos, nuoširdumo, mokėjimo svajoti, smalsumo, betarpiškumo.

O ko mokytoja palinkėtų mokiniams?

Būti savimi, išmokti gyventi „čia ir dabar“, džiaugtis tuo ką darai. Kasdien atrasti kažką naujo. Nebijoti naujų siekių, tikslų. Mokykla tikrai yra ypatinga vieta. Čia mokomasi ne tik matematikos ar fizikos. Čia mokoma gerumo, pagarbos. Čia kuriasi svajonės ir mezgasi draugystės, kurios tęsiasi visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Linksmos istorijos apie rimtus ir sudėtingus dalykus

1969–1980 metais Katarina Taikon parašė 13 knygų apie Katidzę. Tuo laiku „čigonai“ buvo įprastas žodis kalbant apie romus.

Šiandien vartojamas žodis „romai“. Todėl redaguodami šią knygą apie Katidzę palikome ir žodį „čigonai“, ir „romai“. Tose dalyse, kuriose Katidzė ir jos šeima kalba apie romus, žodį „čigonai“ pakeitėme žodžiu „romai“.

LABAS!

karidze_750x220.jpgKnygas apie Katidzę parašė mano mama ir jos pasakoja apie jos vaikystę.

Mano mama turėjo tėtį romą ir mamą švedę, o gimė ji Švedijoje 1932 metais. Tuo laiku romams buvo labai sunku. Jie buvo persekiojami. Jiems nebuvo leista gyventi butuose ar namuose  ir jie negalėjo eiti į mokyklą. Kiekvieną dieną gyveno baimėje, kad kažkas juos išvarys iš stovyklos, užsipuls ar nuskriaus.

Istorija, kurią pasakoja mano mama, yra apie tai, ką ji pati išgyveno.

Knygose apie Katidzę gali sekti jos bei jos šeimos gyvenimą nuo tada, kai jai buvo septyneri metai, iki tada, kai jai sukako septyniolika.

Kai suaugo ir pati susilaukė vaikų, mano mama ėmė kovoti, kad visi romai turėtų tokias pat teises kaip švedai. Tai buvo ilga ir sunki kova, kurioje ji sutiko daug prietaringų suaugusiųjų. Po kiek laiko ji nusprendė rašyti knygas vaikams ir jaunimui, nes buvo visiškai tikra, kad jūs pakeisite požiūrį į romus ir visus kitus žmones, kurie kentėjo nuo užgauliojimų, puldinėjimų bei prietarų.

Skaitydamas šiek tiek išsiaiškinsi apie Švedijos istoriją. Ją pažinti yra svarbu todėl, kad žinotum, kas vyko anksčiau, ir kad nuspręstum, kokiu žmogumi nori būti, ir galėtum pats nulemti, kokia bus tavo ir kitų ateitis.

07 Mergaitės pakelia kainąLinkiu nuostabių skaitymo išgyvenimų.

Linkėjimai
Angelika

Pinokio istorija – tai simbolinis pasakojimas apie brandą

vernas

Carlo Collodi (Karlas Kolodis) – tai rašytojo Carlo Lorenzini slapyvardis. Carlo Lorenzingimė 1826 m. lapkričio 24 d. Florencijoje (Italija). Jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Carlo tėvai tarnavo turtuoliams. Šeima vertėsi labai sunkiai, gyvenimo sąlygos buvo tokios skurdžios, kad tik du vaikai sulaukė pilametystės. Tėvai išsiuntė Carlo gyventi pas senelius į mažą Collodi miestelį kalnuose. Šio miestelio pavadinimą Carlo vėliau pasirinko savo slapyvardžiu.

Carlo tėvai tarnavo turtingam aristokratui, šis tapo jaunuolio rėmėju ir sudarė Carlo sąlygas įgyti išsilavinimą. Baigęs mokyklą Carlo buvo išsiųstas į kunigų seminariją, bet greitai paaiškėjo, kad būti kunigu jis negalės dėl savo nutrūktgalviškos prigimties. Užuot mokęsis kunigų seminarijoje, aštuoniolikmetis Carlo pradėjo studijuoti filosofiją Florencijoje ir tuo pat metu įsidarbino tuo metu populiarioje Florencijos knygų parduotuvėje Libreria Piatti. Dirbdamas knygyne Carlo susipažino ir bendravo su įvairiais rašytojais bei intelektualais.Tai išugdė gilų domėjimąsi literatūra ir politika.

Dvidešimt dvejų metų amžiaus Carlo buvo paimtas į Toskanos kariuomenę, kuri tuo metu kovėsi už Italijos nepriklausomybę nuo Austrijos. Grįžęs į Florenciją Carlo tapo valstybės tarnautoju, tuo pat metu dirbo žurnalistu, redaktoriumi, rašė dramas. 1853 m. jis įkūrė satyrinį politinį žurnalą Il Lampione („Gatvės žibintas“), kuris vėliau buvo uždraustas dėl maištauti skatinančio konteksto.

pinokis2.jpg1859 m. Carlo kovėsi Antrajame nepriklausomybės kare, kuriame Italija sėkmingai nugalėjo Austriją. Po karo Carlo grįžo į valstybės tarnaujoto postą, režisavo Florencijos teatre, tęsė žurnalisto bei rašytojo karjerą ir įsitraukė į Italijos socialinių pokyčių kampanijas. 1875 m. išvertęs prancūziškas Charles Perrault (Šarlio Pero) pasakas Collodi įžengė į vaikų literatūros pasaulį.

1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams Giornale per i Bambini („Laikraštis vaikams“) redaktoriai paprašė Carlo parašyti pasakojimų seriją, taip jis pradėjo rašyti Storia di un Burattino („Marionetės istorija“). Kitus dvejus metus Collodi rašė trumpas istorijas apie iš užkerėto medžio padarytą ir atgijusią nenuoramą marionetę vardu Pinocchio.

pinokis1883 m. istorijos buvo surinktos ir išleistos atskira knyga pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Nepaisant to, kad knyga sulaukė stulbinančios sėkmės, Collodi iš to gavo mažai naudos, nes tuo metu dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų. Į anglų kalbą Pinokio nuotykiai pirmą kartą išversti 1892 m., praėjus dvejiems metams po Collodi mirites, o įpusėjus dvidešimtajam amžiui ši knyga buvo išleista šimtu skirtingų kalbų, pritaikyta teatrui, kinui ir televizijai.

Pinokio nuotykius Collodi skyrė tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šiomis istorijomis autorius bandė skatinti jaunų berniukų ugdymą, ypač tų, kurie atrodė neverti išsilavinimo. Galbūt Pinokis simbolizavo paties Collodi gyvenimą, sunkumus ir vaikystėje patirtą skurdą, iš kurio išbristi ir pritapti prie Florencijos aukštuomenės jam padėjo įgytas išsilavinimas.

Originalus „Pinokio“ tekstas šiuolaikinius skaitytojus, kurių dažnas šį veikėją pirmą kartą pamatė garsiajame Disnėjaus 1940 metų filme, gali nemenkai nustebinti ar net šokiruoti. Kadangi kiekviena trumpa istorija buvo skirta laikraščiui, Collodi turėjo surasti būdą išlaikyti skaitytojų dėmesį. Jis sukūrė ekscentrišką sumaištį keliantį pasaulį su Toskanos kasdienybės elementais, kuriame tyko galybė niūrių ir grėsmingų personažų, ir absoliučiai viskas yra įmanoma. Pinokis blaškosi nuo vienos negandos prie kitos, jis patiria daug kančių ir kiekvieno skyriaus pabaigoje jo likimas niekaip neišsprendžiamas, skaitytojas paliekamas visiškoje nežinioje.

Pats Collodi Pinokio istoriją ketino baigti penkioliktu skyriumi – Pinokis turėjo būti paliktas kabėti (tariamai negyvas) ant ąžuolo šakos. Kai ši istorija buvo išspausdinta su prierašu finale, skaitytojai sukėlė tokį protestą, kad Collodi buvo priverstas pratęsti pasakojimų seriją ir sugalvoti pozityvesnę mažojo nenaudėlio istorijos atomazgą. Laimė, Collodi leido savo sukurtam veikėjui išmokti sąžiningumo ir tapti tikru geru berniuku.

_DSC0629.JPG

Pinokio istorija – tai simbolinis pasakojimas apie brandą, kuriame net piktybiškas išdykėlis turi galimybę tapti geraširdžiu, inteligentišku ir naudingu visuomenės nariu,kurį gali suprasti ir imti pavyzdžiu tiek vaikai, tiek suaugusieji visame pasaulyje.

Rugsėjui artėjant – pokalbis su mokytojomis: mes mokomės kartu su mokiniais

Dažniausiai jos susitinka vasarą, kuomet Violeta Puzarienė iš miesto vasaroti grįžta į gimtinę. Edita Rutkauskienė čia gyvena nuolatos. Pusseseres sieja ne tik kaimynystė, bet ir ta pati profesija – lietuvių kalbos mokytojos. Vasarai einant į pabaigą jos vis dažniau pasikalba apie tai, kas laukia rugsėjį. Nekantru susipažinti su naujais mokiniais ir išvysti tuos, kuriuos jau mokė. Apie mokymą, mokinius ir vaikų norą kuo greičiau suaugti ir pasikalbėjome su mokytojomis Violeta Puzariene ir Edita Rutkauskiene.

Kodėl tapote mokytojomis? Kodėl lietuvių kalbos?

Knygos_leidyklos nuotrauka 2.jpgVioleta Puzarienė: Kai tave supa laukų, miškų platumos, žaluma ir margumynas, kai tau kvepia ariama žemė ir nokstantys obuoliai, tada apie skaičius, įvairias teorijas ir įrodinėjimus, žinoma, ir nepagalvosi, todėl belieka visą tą grožį išgyventi, žodžiais įvardyti ir kitiems papasakoti. Kalta ne tik prigimtis, bet ir mokytojos įtaigus pasakojimas: jis žavi ir veda tave grožio link. Mano literatūros mokytojos ir buvo tokios. Aš esu joms dėkinga. Žinoma, buvo galima rinktis ir kitas kalbas, tačiau arčiau širdies buvo ir yra savoji – gimtoji lietuvių kalba. Be to, esu sovietmečio kaimo vaikas, atrodo, tačiau mačiau bendruomenės pagarbą mokytojui ir pasitikėjimą juo.

Edita Rutkauskienė: Mokytoja dirbti nesvajojau, tik domėjausi knygomis nuo mažens, nes vyresnės seserys buvo sukaupusios nemažą biblioteką. Gimtoji kalba įpareigoja, ja mąstome, kuriame, tad viliojo galimybė profesionaliai suvokti literatūrą, studijavau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

 Ar prisimenate savo pirmą mokytojavimo dieną? Kokia ji buvo?

Violeta Puzarienė: Buvo įdomu, tačiau labai bijojau: 30 mokinių tave seka akimis, o aš, prisiminusi vieną metodininkų patarimą, – per pamoką nestovėti vienoje vietoje – vis vaikščiojau tai į kairę, tai į dešinę, o visi vaikai sukiojo galvas pagal mano judesius. Persistengiau.

Edita Rutkauskienė: Pirmąją pamoką vedžiau praktikos metu, tai buvo pamoka apie Salomėjos Nėries kūrybą, mokiniai buvo geranoriški, praktikos vadovai buvo puikūs, tad liko gražus prisiminimas. O pirmąją darbo dieną auklėtinio mamos ištartus žodžius įsiminiau: „Su mano vaiku darykit, ką norit, aš su juo nesusitvarkau“.

Ar tikrai mokiniai „Jūsų laikais“ buvo kitokie nei dabar? Kuo?

Violeta Puzarienė: Mokiniai buvo kitokie, ramesni, kultūringesni, nuoširdūs, pasitikintys mokytoju, gerbiantys jį, nepasitikintys savimi, nedrąsiai reiškiantys savo nuomonę, tačiau siekiantys žinių, išsilavinimo. Tokius juos formavo sovietinė santvarka (požiūris į žmogų, pastanga matyti jį paklusnų, pasyvų) ir tėvų ir vaikų išankstinis žinojimas, jog nieko nepakeisi. Be to, stojant reikės charakteristikos. Tačiau rasdavosi keletas maištautojų, kurie išsiskirdavo iš kitų drabužių stiliumi, šukuosena, užsienio atlikėjų muzikos klausymu.

Edita Rutkauskienė: Nemanau, kad mokinių elgesys, siekiai, požiūris į save ir kitus labai skiriasi. Dabar mokiniai turi didesnių galimybių labai greitai surasti reikiamos informacijos, dirbti įvairiose erdvėse, savarankiškai planuoti darbą, pasirinkti darbo metodus. Dabartis visiems siūlo pasirinkti: ar vartoti, kas brukama visiems, ar gebėti atsirinkti ir suvokti, kas tinkama konkrečiam asmeniui. Mane visuomet žavėjo mokinių kūrybiškumas, drąsa, atvirumas, nuoširdumas. Mokymas pakito ne tik dėl informacinių technologijų naudojimo, bet ir mokymo proceso planavimo, organizavimo.

Knygos_Leidyklos nuotrauka 3.jpg

Koks šiuolaikinio mokytojo vaidmuo mokymo procese?

Violeta Puzarienė: Mokytojas yra stebėtojas ir patarėjas, taip pat kūrybiškas ir provokuojantis ugdymo proceso dalyvis. Jis gerbia mokinius ir mato jų pažangą.

Edita Rutkauskienė: Mokytojas turi atskleisti kiekvieno ugdytinio gebėjimus, kurie leistų džiaugtis ir siekti tolesnio tobulėjimo. Stengiuosi, kad mokiniai gerbtų save, kitus, kad nebijotų klysti, gebėtų suvokti gyvenimo grožį ir atsakomybės, darbo vertę. Tad mokomės kartu.

_DSC0425.jpgSuaugęs žmogus – koks jis? Kokios jo atsakomybės?

Violeta Puzarienė: Suaugęs žmogus jau suvokia save kaip šeimos, bendruomenės, visuomenės narį, pasirenka tinkamą laikyseną joje, pats nusprendžia, kaip gyventi ir išlikti žmogumi. Jis atsako už savo poelgius, veiksmus, žodžius, jis pareigingas, pagarbus, komunikabilus.

Edita Rutkauskienė: Apie atsakomybę leidžia kalbėti daugelis per pamokas aptariamų ar mokinių savarankiškai perskaitytų kūrinių. Tai esame nutarę, kad suaugęs tas, kuris suvokia savo veiksmų priežastis ir pasekmes, kuris laisvę supranta kaip atsakomybę už savo ir kitų gyvenimą.

Ar jaučiate, kad šiuolaikiniai mokiniai nori kuo greičiau suaugti?

Violeta Puzarienė: Taip, nori kuo greičiau suaugti, viską turėti (būtent materialines vertybes), patogiai linksmai gyventi, viską patirti, neįsipareigoti, gyventi šiandien.

Edita Rutkauskienė: Visi nori, kad būtų atsižvelgta į jų norus, pastebėtos jų pastangos, bet nepasisekus dažnai kaltina kitus, o ne save. Tai juk būdinga daugeliui suaugusių?

Katherine Paterson knygos „Visai kaip žvaigždės“ pagrindinė veikėja dvylikos metų Angelė gyvenimo aplinkybių yra priversta per greitai suaugti. Ji turi pasirūpinti savo broliu, močiute. Kiekvieno mūsų aplinkoje, matyt, yra tokių vaikų, kurie dėl tam tikrų priežasčių turi greitai suaugti. Kaip pastebėti tokius vaikus, kuo ir kaip jiems galima padėti?

visai kaip zvaigzdes_1080x1080Violeta Puzarienė: Tokius vaikus išduoda jų laikysena, mąstysena, požiūris į gyvenimą. Akylas mokytojas stebėdamas, bendraudamas įžvelgia tas bėdas, tada stengiasi padėti pats, taip pat įtraukia ir ugdytinius, ir administraciją, ir įvairias tarnybas į pagalbą. Tai gali būti materialinė parama, darbinė veikla, psichologo konsultacijos, nuotolinis mokymasis ir panašiai.

Edita Rutkauskienė: Vaikai išsikalba, parašo, išsiduoda vienišumu, žvilgsniu. Pagalba gali būti įvairi – nuo pagyrimo, pokalbio, platesnio komentaro sąsiuvinyje iki šokolado ar riestainio. Tokie vaikai savarankiški, bet liūdni.

Kaip galima padėti vaikams savyje rasti stiprybės ir gebėjimo atrasti gražius dalykus net ir tomis aplinkybėmis, kai viskas slysta iš rankų?

Violeta Puzarienė: Bendraujant, pamažu priartėjant prie vaiko, įgyjant pasitikėjimą galima belstis į jo širdį ir teigti, jog jis nėra silpnesnis ar prastesnis už kitus, jog jo istorija unikali, o jis pats yra ypatingas. Žinoma, papasakotos, parodytos, perskaitytos sėkmingos kitų žmonių (gerai žinomų ir vertinamų) istorijos, patirtys  padrąsins ir paveiks. Be to, aktyvus dalyvavimas visuomeninėje, popamokinėje ir kitose veiklose, projektuose suteiks pasitikėjimo savimi, padės surasti draugų, nutolins nuo kasdienybės rūpesčių.

Edita Rutkauskienė: Džiugu, kad knygų apie tokių vaikų išgyvenimus yra daug ir puikių, jos irgi padeda patikėti, kad įmanoma keistis pačiam, jeigu negali pakeisti suaugusių. Dar labai prasmingos akcijos, kurių metu savo patirtį atskleidžia jauni žmonės, bendraamžiai, tai įkvepia ir padrąsina.

rusėjis_zuikiai

Ko palinkėtumėte visiems vaikams?

Violeta Puzarienė: Linkiu ilgai būti vaikais, smalsiais, pašėlusiais, nutrūktgalviškais; augti ir bręsti tarp tėčio ir mamos, brolio ir sesės; būti mylimiems, jaustis reikalingiems ir svarbiems; būti saugiems; daug skaityti, kurti, atrasti, mylėti supantį pasaulį. Sėkmės!

Edita Rutkauskienė: Būtų geriausia, jeigu visų vaikų tėvai būtų mylintys ir atsakingi, mokytojai padėtų rasti sritį, kuri įdomiausia, o vaikai būtų smalsūs kodėlčiai.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė