Humoras vaikų literatūroje įkvepia mėgautis skaitymo procesu

Kuriam vaikui nepatinka juoktis ir linksmai leisti laiką? Nieko nuostabaus, kad vaikai, paklausti, kokias knygas labiausiai mėgsta, kaip vienas atsakinėja: patinka nuotykiai ir linksmos knygos! Literatūroje esantis humoras padeda kurti vaiko ir tėvelių glaudesnį ryšį skaitant kartu, įkvepia ne tik labiau mėgautis skaitymo procesu, bet ir padeda pamatus vėliau pamėgti ir kiek rimtesnes knygas. Šio neįkainojamo proceso metu kuriamas bendrumas skatina pamąstyti ir apie papildomą naudą bei priežastis, lemiančias vaikų susidomėjimą linksmomis knygomis.

_DSC0081

Nevala Bertis_Ateiv_d

Visų pirma, vaikus skaityti įkvepia įdomūs veikėjai. Labiausiai juos domina išdaigas krečiantys, linksmi herojai bei tai, kokiose situacijose šie atsiduria. Tokią istoriją pasakoja rašytojas Alanas MacDonaldas knygoje „Nevala Bertis. Ateiviai!“. Joje pagrindinio veikėjo Berčio smalsumas, bandymas išvengti nemalonių situacijų yra tai, kas kelia daugiausiai juoko skaitytojui. 7–10 metų vaikams bei jų tėveliams skirta serijos „Aš skaitau!“ knygelė padės ne tik gerinti skaitymo įgūdžius, bet ir linksmai leisti laiką kartu. Sukurtos teigiamos emocijos, keisčiausių idėjų nuolat pilnas veikėjas paskatins vaikus pradėti ir kitus Nevalos Berčio nuotykius.

Didysis_Neitas_kraustosi is proto_dKita priežastis, skatinanti vaikus pamilti literatūrą – joje naudojamos iliustracijos. Nors įvairūs paveikslėliai būdingi ne tik linksmai literatūrai, vis dėlto, knygoms, kuriose nestinga humoro, jie suteikia ypatingą funkciją – iliustracijos ir tekstas dar geriau papildo vienas kitą. Būtent tokia yra rašytojo Lincolno Peirce’o knyga „Didysis Neitas kraustosi iš proto“, kurioje ne tik pasakojama apie berniuko išdaigas, bet ir apie kiek rimtesnius dalykus – draugystės galią bei norą dėl jos keistis pačiam. Istorijai išskirtinumo suteikia autoriaus pasirinkta pasakojimo forma – kartu tai ir komiksas, padedantis vaizdžiai perteikti linksmas situacijas, veikėjų emocijas. Komiksai, linksmos situacijos bei berniuko būdas istoriją paverčia tokia žaisminga. Būtent dėl šių priežasčių knygų serija „Didysis Neitas“ yra skirta tiems, kurie ieško įspūdžių literatūroje – nori skaityti tai, kas įdomu, linksma bei geriausiai suprantama esant panašaus amžiaus su pagrindiniais veikėjais.

tvanu_seimynele_dJaunus skaitytojus ypač domina ir tai, su kuo realiame pasaulyje įprastai nesusidursi. Vieną tokių istorijų pasakoja britų ir australų rašytojas Colinas Thompsonas knygoje „Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“. Knygos centre – nepaprasta raganų ir burtininkų šeima, kuriai tenka savaip kovoti su triukšmingais, nemandagiais kaimynais. Joje ironiškiausias pačios šeimos išskirtinumas: mama vaikams, lekiantiems į mokyklą sako: „Susivelkit plaukus ir žiūrėkit, kad panagėse būtų kraujo. Nenoriu, kad kiti tėvai manytų, jog netinkamai jus auklėju.“ („Tvanų šeimynėlė. Geri kaimynai“, p. 19). Tvanų šeimynėlės ir kitų žmonių skirtumai, jų neeiliniai nuotykiai skaitytojui suteikia teigiamų emocijų. Kadangi vaikai ypač mėgaujasi nuotykiais ir burtais, šie padės ne tik geriau įsitraukti į knygą, bet ir pasijuokti iš svetimo, bet savaip įdomus burtininkų ir raganų šeimos gyvenimo.

Visoms minėtoms knygoms būdingos juokingos situacijos ir šmaikštūs veikėjai. Vaikai skaitydami knygas kartu su tėvais gerins tarpusavio ryšį, mokysis pasitelkti humorą sudėtingose situacijose, reikšti mintis, lavinti vaizduotę bei kritiškai mąstyti. Linksma literatūra skatina ir toliau skaityti – tuo pačiu gerėja ir skaitymo įgūdžiai. Dėl įvairiapusės teikiamos naudos skaitymas yra dovana žmogui, todėl sudarydami sąlygas vaikystėje skaityti linksmas knygas tėvai paskatins juos nepaleisti skaitymo kuriamo džiaugsmo visą gyvenimą.

Reklama

Gydytoja psichoterapeutė Gabrielė Subačiūtė: „Leiskime vaikams pasirinkti, kaip jie nori žaisti, netaisykime jų“

„Turėk vaizduotės“ – turbūt ne kartą teko išgirsti, o gal net ir sakyti šiuos žodžius. Jie lengvai ištariami, bet sukelia daugybę klausimų. Iš kur gauti tos vaizduotės? Kam ji reikalinga? Ar reikėtų išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kaip knygų skaitymas lavina vaizduotę? Apie tai kalbėjomės su Vilniaus psichoterapijos studijos gydytoja psichoterapeute bei vaikų ir paauglių psichiatre Gabriele Subačiūte.

Parašytas ne vienas straipsnis apie tai, kokia laki vaikų vaizduotė ir kaip kūrybiškumas augant mažėja. Kaip susiję vaizduotė ir kūrybiškumas? Kaip jie vienas kitą papildo?

Gabrieles Subaciutes nuotrauka_Kristina Aleksynaite photography

Gabrielė Subačiūtė. Kristina Aleksynaitė photography nuotrauka.

Manau, kad vaizduotė padeda kūrybiškumui pasireikšti, nes joje gali gimti neįprasti vaizdai, scenarijai, idėjos. Tačiau vien vaizduotės kūrybiškumui nepakanka, nes ne visi turi motyvą kilusias idėjas įgyvendinti, be to, kūrybiškumui pasireikšti reikia kantrybės, darbo ir pasitikėjimo savimi. Jeigu vaizduotėje kils įdomių dalykų, bet pats nelaikysi jų vertingais, tai turbūt ir nedėsi pastangų juos realizuoti.

Kaip vystosi vaizduotė?

Raidoje mažas vaikas dar neturi gebėjimo aiškiai atskirti savo vidinio pasaulio nuo išorinės realybės. Pavyzdžiui, kūdikis ne iki galo suvokia net savo kūno ribas. Augdamas vaikas vis labiau pažįsta pasaulį, savo vaizduotėje jis gali „panaudoti“ vis daugiau pasaulio elementų. 3–4 m. amžiuje įsivaizduojami elementai atsiranda žaidžiant, pvz., vaikas gali vaidinti, kad valgo blyną, nors realaus blyno nėra. Tam tikrame amžiuje, paprastai apie 4–7 metų, vaikai dažniau turi įvairių neracionalių baimių, pvz., kad po lova tupi piktas baubas. Su amžiumi vaikas vis geriau atskiria vidinius išgyvenimus nuo išorinės realybės ir pikti baubai vis dažniau jaučiami kaip savo paties išgyvenimas, o ne kaip po lova esanti grėsmė. Taigi nors vaizduotė yra nuostabus dalykas, per didelis panirimas į ją gali sukelti ir sunkumų.

Kaip geriausiai padėti ugdyti vaikų vaizduotę?

Manau, labiausiai reiktų ne tiek ugdyti ją, kiek be reikalo neslopinti – leisti vaikui daug20180222_24 žaisti, ypač ikimokykliniame amžiuje, duoti vaikui pasirinkti, kaip jis nori žaisti, netaisant jo (pvz., jei vaikas žaidžia, kad karvė valgo akmenis, nereiktų pataisyti, kad iš tiesų ji valgo šieną – vaikas tai sužinos besimokydamas). Taip pat vaizduotės naudojimą slopina įvairi paruošta informacija, kurią belieka tik priimti – tokios informacijos gausu „Youtube“, filmukuose ir pan., kai vaiko vaizduotė beveik nedirba. Vaizduotės mažiau reikia ir naudojantis žaislais, kurie viską daro patys, arba yra jau su priskirtu aiškiu charakteriu, savybėmis (tarkim, Supermenas). Turėdamas paprastą traukinuką vaikas gali pats įsivaizduoti jo leidžiamą garsą, tam turbūt nebūtų prasmės su tūtuojančiu traukinuku. Žinoma, nereiktų pulti į kraštutinumus ir visiškai atsisakyti spalvotų ar grojančių žaislų. Nelabai malonus, bet svarbus patyrimas, skatinantis vaizduotę – tai nuobodulys. Todėl svarbu leisti vaikams kartais panuobodžiauti, neužpildyti jų visos dienos veiklomis.

Kuo laki vaizduotė padeda mums kasdieniame gyvenime?

Manau, panirimas į vaizduotę dažnai gali būti malonus, taip galime pailsėti. Taip pat vaizduotė padeda kuriant, sprendžiant įvairias problemas. Kartais vaizduotė tampa būdu tvarkytis su sunkiais jausmais (pvz., jei aš jaučiuosi nieko nesugebantis, galiu įsivaizduoti, kad esu daug pasiekęs ar toks tapsiu), atsiriboti nuo skaudžios realybės. Tačiau tai ne visada geriausias būdas spręsti sunkumus, ypač jei jie sprendžiami tik tokiu būdu ir tai užsitęsia.

Ar reikia išsigąsti, jeigu vaikas turi įsivaizduojamą draugą? Kodėl?

Tam tikrame amžiuje, maždaug 3–6 m., tai yra norma, todėl paprastai išsigąsti nereikėtų. Svarbu bandyti suprasti, ką įsivaizduojamas draugas suteikia vaikui. Jeigu šis reiškinys užsitęsia, vaikas ir augant nesupranta, kad tai – jo vidinio pasaulio dalis, galima kreiptis į psichologą, kuris padėtų suprasti, kodėl vaikui tas draugas tapo toks svarbus, ką vaikas juo kompensuoja.

Knygoje „Tiltas į Terabitiją“ du draugai Leslė ir Džesas sukuria savo paslapčių šalį Terabitiją, pagrindinis knygos „Džiugė“ veikėjas Albenas bendrauja tik su jam vienam matoma ežero mergele Džiuge, Erlis iš knygos „Laivavedys Erlis“ keliauja sekdamas skaičių pi… Kaip skaitant knygas galima padėti lavinti vaikų vaizduotę?

2

Knygų skaitymas vaizduotę lavina per tai, kad mes jas skaitydami įsivaizduojame ten aprašytus žmones, aplinką ir pan. Taip pat tokiu būdu prisiliečiame prie kito žmogaus vaizduotės, turtiname savo pažinimą, kurio dėka tarsi įgyjame daugiau „plytų“ savo vaizduotės pastatams.

Turbūt yra tekę girdėti posakį „neturi vaizduotės“. Ar tikrai yra žmonių, kurie neturi vaizduotės?

Manau, vaizduotę turime mes visi, tik vieni labiau remiasi ja, kiti – kitais dalykais (galbūt racionalumu, taisyklėmis).

Išmokime neklausti, KIEK knygų perskaitei, klauskime, KAIP perskaitei knygą

Neišvengiamai ateis vasaros atostogos. Laisvės nuo pamokų, namų darbų ir mokyklos metas. Vis dėlto dažnas moksleivis kuprinėje greičiausiai parsineš sąrašą knygų, kurias rekomenduojama (arba privaloma) perskaityti per vasarą. Užplūdę bibliotekas, įdarbinę suaugusius, vaikai nešis namo ne po vieną, o po kelias knygas. Juk kuo daugiau knygų perskaitysi, tuo bus geriau, bus daugiau ir geresnių pažymių? Viena perskaityta knyga lygi dešimtukui. Turbūt yra tekę susidurti su tokia lygtimi.

20180225_170

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Apie gerą literatūrą parašytas ne vienas straipsnis. Yra renkamos geriausios metų knygos, apdovanojami rašytojai, dailininkai, vertėjai, ant knygų klijuojami medaliai. Tačiau ar užtenka tik perskaityti tokią knygą, kad ji tave praturtintų, įkvėptų? Ar geros knygos įsisavinimas vyksta natūraliai? Kas geriau, perskaitytų knygų skaičius ar kokybiškai perskaitytos kelios knygos?

2015 metais VšĮ „Laikas skaityti“ užsakyto ir „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis 76 proc. 3–6 metų ir 96 proc. 7–10 metų vaikų per pastarąjį pusmetį buvo perskaitę nors vieną knygą. Vis dėlto net 73 proc. tėvų, auginančių 0–2 metų vaikus, atsakė, jog knygoms laiko neskiria. Tyrimo duomenys rodo, kad darželyje ir mokykloje vaikas skaitymo įgūdžius ugdo labiausiai. Ir tikrai nereikėtų priekaištauti tėvams, kad jų vaikas ateina į mokyklą nemokėdamas skaityti. Pirmosios mokyklos klasės ir yra tam, kad vaikas išmoktų skaityti. Labiau liūdina tas faktas, kad dauguma tėvų neskaito savo mažamečiams vaikams. Neskaito, neaptaria, nediskutuoja apie knygą, neieško to, kas parašyta tarp eilučių, nesitapatina su veikėjais, neapmąsto, kaip būtų pasisukęs jų likimas, jeigu jie būtų pasielgę kitaip. Liūdina tas faktas, kad didžioji dalis vaikų su knyga artimiau susipažįsta tik darželyje ir mokykloje. Prašokami svarbūs pirmieji metai, kuomet knyga gali ne tik padėti augti vaikui kaip asmenybei, bet ir praturtinti šeimos buvimą kartu.

20180224_75

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Skaitymas yra individualus, asmeniškas veiksmas, tačiau žmogus yra socialus. Mes linkę dalintis savo išgyvenimais, jausmais, nutikimais. Kuo jaunesniame amžiuje vaikas išmoks tai daryti,  tuo geriau jam seksis suaugus. Kaip teigė VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, neskaitantiems ar tik pradedantiems skaityti vaikams – būtent jiems skaitymas turėtų būti socialus veiksmas, atliekamas drauge su šeimos nariais, darželio auklėtojais, mokytojais. Tikrai, kokybiškai (ne dėl skaičiaus) skaitantis vaikas ir suaugęs moka atsirinkti tai, kas jam iš tikrųjų patinka, mąsto, ko jis nori. Jis gebės diskutuoti su draugais, mokytojais, bibliotekininkais ar knygų klubo nariais apie perskaitytą knygą, apie norimą skaityti ar jam rekomenduojamą kūrinį. Knygų skaitymas vien dėl skaičiaus ar gerų pažymių gali pražudyti tikrąjį skaitymo džiaugsmą ir malonumą, tokį, kokį suteikia iš tikrųjų kokybiškas skaitymas. Gal reikėtų pradėti kalbėti apie skaitymo motyvavimą ne kiekybe, o kokybe – prasmingu, turiningu laiku, vaizdinga kelione, galimybe prisiliesti prie istorijos, praeities.

20180225_199

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Perskaitytų knygų skaičius dar nerodo, kad skaitantysis sugebėjo įsigilinti į knygos siužetą, suprasti pagrindinę mintį, nerodo, kad knyga paskatino jį susimąstyti, susitapatinti su veikėju, labiau pažinti savo jausmus. Turėtume pradėti dažniau kalbėti apie patį skaitymą, turėtume dažniau kalbėtis apie perskaitytas knygas. Nuo ko galima pradėti? Vyksta gana daug skaitytojų klubų susitikimų, knygų pristatymų, kuriuose dalyvauja ir patys autoriai, ir knygų dailininkai. Tai puiki proga mažiesiems pamatyti, kas gi slypi už tų spalvotų iliustracijų ir tekstų, paklausti ir atsakymus gauti iš knygų kūrėjų. Ir galbūt tai bus puikus pirmasis postūmis nebeskaityti tiesiog 144 puslapių knygos, o su Lesle ir Džesu persikelti tiltu į Terabitiją ir suprasti, ką reiškia tikra draugystė.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Knygos vaikams apie tikrą draugystę

Vis prisimenu vieną istoriją iš vaikystės. Be galo mėgau su vaikais sėdėti ir žaisti didelėje obelyje prie namo. Mama vis pykdavo ir pamačiusi visada liepdavo eiti atgal namo. Dabar suprantu, kodėl ji taip jaudindavosi. Vieną pavasario popietę, slystelėjus kojai, tėškiausi į žemę. Nepamenu, kad būčiau stipriai susitrenkusi, bet iš išgąsčio niekaip negalėjau sulaikyti ašarų. Visai netoliese žaidusi nepažįstama mergaitė prisiartino ir tyliai, atsargiai paklausė, ar labai skauda. Papurčiau galvą. Ir mergaitė pradėjo nesuvaldomai kikenti. Tada ir man pasidarė juokinga. Net nežinojau, ar dėl to, kad iškritau iš medžio, ar kad pravirkau. Nuo to juoko ir prasidėjo mūsų draugystė.

Vienos draugystės prasideda nuo juoko, kitos – nuo ašarų, yra ir tokių, kurios gimsta iš nuoširdaus pykčio. Bet vis tiek turime bent po vieną draugą. Net jei tai ir kaimynų šuo, mėgstamiausias vaikystės žaislas ar knygos veikėjas. Kodėl nuo pirmųjų minučių šiame pasaulyje akimis ieškome draugiško veido? Kam mums taip reikalingi draugai? Atsakymų galime ieškoti ir knygose. Niekorimtukai išleido net keletą paveikslėlių knygų mažiesiems apie keisčiausias ir vis tiek pačias tikriausias draugystes.

 

Mile_ir_bjaurusis_parselis_dKartais naujus draugus surandame ten, kur mažiausiai tikėjomės. Kaip Milė iš Tiina’os Nopola’os knygos „Milė ir bjaurusis paršelis“ (Nieko rimto, 2017). Milė, praradusi savo draugą zuikelį, negali susitaikyti, kad vietoj jo turės mylimo žaislo pakaitalą – pliušinį paršelį. Nors mergaitė naujo žaislo pirmiausia negali pakęsti, galiausiai jiedu vis tiek susidraugauja. Būna, kad priešiniesi ir visam pasauliui aplink šauki, kad tokių draugų tau visai nereikia. Ir vis dėlto draugystė kaip ir meilė užplūsta it banga, kurios net ir labai norėdamas negali sukontroliuoti.

 

Kaimyne_uz_kampo_d

O užplūdus tai bangai nustoji paisyti ir didžiausių skirtumų. Taip ir Kęstučio Kasparavičiaus knygoje „Kaimynė už kampo“ (Nieko rimto, 2016). Kai esi baisiai gyvačių bijantis triušis ir į kaimynystę atsikrausto Anakonda, nugalėjęs visas baimes eini susipažinti. Ir supranti, kad nėra ko bijoti. Nes visas baimes gali nugalėti tikra draugystė. O būnant kartu juk visada atsiranda drąsos.

 

Kiskio ir eziuko metu laikai_dSu geriausiais draugais laikas kartais, rodos, visai sustoja ir būna, jog pagauname save besijuokiant iš nelabai juokingo pokšto vidury nakties. Dabar įsivaizduokite, kad jūsų draugas visą dieną miega. Kaip Ežiukas iš Paulo Stewarto „Kiškio ir Ežiuko metų laikų“ (Nieko rimto, 2018). Bet tai, jog ežiukas dieną miega, visai netrukdo jo draugui kiškiui. Nes tikri draugai, tam, kad galėtų kalbėtis ir šypsotis kartu, daro viską, kad būtų kartu ir puikiai geba prisitaikyti.

 

riesutortas_dKiek kartų yra tekę dangstyti prisimelavusį draugą? O kiek teko meluoti kartu? Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės istorijoje „Riešutortas“ (Nieko rimto, 2017) varniukas ir voveriukas vienas kitam yra ir sąžinės balsas, ir mažo nusikaltimo bendrininkai. Juk svarbiausia būti kartu, net jei tai reiškia, kad kartais teks palaikyti ir pačius kvailiausius sprendimus, o vėliau kartu dėl jų gailėtis.

 

Kibiras carlis ir pele pupele_dKartais būti draugu reiškia nuolat gelbėti bičiulį iš sudėtingiausių situacijų ir aukotis. Pavyzdžiui, jei esi maža pelytė – kaip Eidvilės Buožytės knygoje „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ (Nieko rimto, 2018). Bet juk kartais kuo mažesnė esi, tuo daugiau drąsos turi. Ir tada skubi į pagalbą. Nes juk taip daro tikri draugai. Pamiršę apie visą pasaulį, o kartais ir apie save, daro viską, kad draugas šalia nusišypsotų.

 

Nuo ankstyvosios vaikystės ieškome žmonių, kurie galėtų būti šalia tada, kai norisi tik juoktis, ir tada, kai gali tik verkti. Ir dažnai tokių randame net ne vieną. Tiesa, sunkiausiomis dienomis šalia būna tik patys tikriausi draugai. Apie tokias draugystes ir rašomos gražiausios istorijos: apie pasiaukojimą, buvimą kartu, apie nesibaigiantį juoką, pagalbą ir besąlygišką tikėjimą, kad pasaulį pagražinti gali vien tik to ypatingojo šypsena.

Gabija Vitkevičiūtė: skaitymo valandos yra šventos valandos

Gabija Vitkeviciute. Nuotrauka AGNĖS GINTALAITĖS

Agnės Gintalaitės nuotrauka

Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais? Kaip ji skatina savo vaikus skaityti? Ir kaip knygos gali suburti šeimą draugėn? Apie tai niekorimtukai kalbasi su Gabija Vitkevičiūte.

Gabija, Jus pamačiau ir įsidėmėjau konferencijoje „Atsakinga tėvystė“. Ar skiriasi atsakinga tėvystė nuo atsakingos mamystės?
Ne. Abu tėvai atlieka lemiamą vaidmenį žmogaus gyvenime.

Esate knygas rašanti mama. Ar prisimenate, kaip knygų skaitymas išaugo į knygų rašymą?
Esu tikra, kad rašantis žmogus yra skaitantis žmogus. Turi labai daug storų knygų į save susileisti, kad iš to riebaus bagažo išspaustum eliksyrą savu tekstu. Kaip tai atsitiko, nepamenu. Tik žinau, kad teko laimė turėti nuostabią lietuvių kalbos mokytoją (o ir kitų kalbų mokytojas), kuri skatino ir gyrė. Neseniai radau šeštos klasės sąsiuvinį – jame gausu eilių apie morkų puotą ir besmegenių išdaigas. Puotos dabar aprašomos kitos ir kitaip, o besmegenių pokštams vietos irgi atsiranda – nelygu, ką vadinsime besmegeniais. Savo naujausioje knygoje „Jūra – tai debesys“ kiekvieną skyrių papuošiu karališkomis citatomis – kaip tai galėtų atsitikti, jei neskaityčiau?

Ar nebuvo kilę minčių parašyti vaikams?
Ne, kažkaip ne. Tik savo pirmojoje knygoje „Karavansarajus“ parašiau eilėraštį, kuriame kalba vaikas. Jis vadinasi „Kai sakai man“ ir jame vaikas kalba apie tai, kad „kai sakai man rytoj, kai sakai tu man ne tuoj, kai sakai palūkėk, aš nenoriu tikėt…“ – kad tu laiko neturi, kad kiti tau svarbesni, kad darbeliai nesustos ir manęs nepamyluosi. Vaikai mėgsta, dainuoja, prašo ir manęs. Daugiau jokių bandymų nebuvo.

Ar Jūsų vaikai skaito? Ar skatinate juos skaityti?
Vaikai lanko tokią ugdymo įstaigą, kur skaitymo ugdymas ne tik praktikuojamas kasdien, bet ir yra įvardytas penkiais konkrečiais punktais. Taigi jie skaito kasdien, patys gal kartais to ir nebesuvokdami. Taip pat skaitoma yra ir jiems – valandą per dieną. Be to, juk jie mokosi iš mūsų, o aš skaitau daug – visada turiu knygų stirtą prie lovos, prie sofos, automobilyje, lankausi bibliotekose, knygynuose, žinau visų Vilniaus leidyklų knygų parduotuves. Tad specialios motyvacijos kurti nereikia. Jei ką reiktų, tai gal tik padėti vaikams išsirinkti tinkamas ir įtraukiančias knygas ir sudaryti sąlygas ramiai jas skaityti (tuo metu, pavyzdžiui, palaukti su prašymais išrūšiuoti skalbinius ar išnešti šiukšles). Man regis, skaitymo valandos – šventos valandos.

Atrodo, kad skaitydami knygas, skirtas vaikams, suaugę taip pat turėtų ko iš jų pasimokyti. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?
Daug knygų – daug nuomonių. Iš kai kurių gali pasimokyti, ko niekada nerašyti, nespausdinti, neleisti. Iš kitų, žinoma, pasisemti išminties.

Galbūt turite sąrašą knygų, kurios Jus įkvepia ir kurias norėtumėte, kad perskaitytų Jūsų vaikai?
Man regis, kiekviena knyga ateina savu keliu, savu laiku. Vienus etapus išgyvenant reikia dramų, kitus – ekspertų įžvalgų, trečius – antgamtinių jėgų paieškų, o dar kitus – puikiai sukurpto daugialypio ir daugiabriaunio romano, į kurį įkrenti ir pasaulis dviem paroms sustoja. Todėl konkrečiu laiku galvočiau apie konkretų autorių, laikmetį, žanrą. Bet suprantu Jūsų klausimą ir kai apie jį mąstau, prieš akis iškyla vadinamoji mūsų namų neskolinamų knygų lentyna – čia tie maži ir dideli meno kūriniai, atkeliavę iš viso pasaulio, turinys meninę vertę, dažnas apdovanotas už kūrybingumą ar originalumą, kurie įkrito į mūsų krepšius meno muziejuose, sendaikčių turguose ar knygų mugėse, kuriuos pirštu parodė knygų puošybos genijus Sigutė Chlebinskaitė ar mano mylima ir mano knygų dailininkė Kristina Norvilaitė. Tokios knygos niekada nebijos elektroninės konkurencijos, nes jų tiesiog kita paskirtis – estetinė ir edukacinė. Tokios knygos niekada nebus pamestos, nes vien jas paimti jau reikia švarių rankų. Žinoma, ir švarių minčių. Taigi labai norėčiau, kad mano vaikai suvoktų knygos esmę ir prasmę. O sąrašus susidarys patys.

Skaitymas atrodo labai individuali veikla. Ar skaitymas gali suburti šeimą draugėn?
Žinoma. Jei tai, kas perskaityta, kas įkvėpė, kas patiko arba labai netiko, yra aptariama, tai jau ir yra šeimos ratas. Arba jei tėtis prieš miegą skaito mažiesiems, tai juk irgi buvimas drauge. Arba jei sesė rekomenduoja jaunylei gerą autorių, tai irgi yra bendrystė per literatūrą.

Ko palinkėtumėte visiems skaitantiems tėvams ir vaikams?
Autoritetų, formuojančių Jūsų literatūrinį skonį.

Rašytoja Vaiva Rykštaitė: „Vaikai pakeitė ne tik mane, bet ir mano rašymą“

Į šių metų Knygų mugę rašytoja Vaiva Rykštaitė atkeliavo iš Havajų. Tiesa, prie štai dar užsuko į Kauną, kur jos laukė išsiilgę giminaičiai. Jos naujausios knygos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ veikėjas Mikas į Lietuvą atvyko iš Amerikos. Ar kelionės padeda atrasti save? Ar rašymas vaikams keičia žmones? Jūsų dėmesiui – interviu su rašytoja Vaiva Rykštaite.

20180225_205
Kas šiuo metu Jums teikia daugiausiai džiaugsmo?
Šiuo metu mano dukros Žemyna ir Indraja. Jos didžiausias mano džiaugsmas ir tuo pačiu pagrindinis dirgiklis. Kartais labai išvargstu su jomis ir būnu pikta, bet pamačiusi tas mielas akutes širdyje kažkas suspurda ir suprantu, kad iš esmės esu labai laiminga. Pastaruoju metu dar džiugina tai, kad valgau kiek noriu ir niekas „neina į kūną“. Matyt, dėl to, kad žindau. O gal tikrai esu iš tų amžinai lieknų – bet tik dabar tai supratau, o žalioje jaunystėje nuolat laikiausi dietų, buvo iškreiptas mano grožio supratimas. Vis norėjosi būti lieknesnei. Dabar noriu būti išsimiegojusi ir žiūrėti daugiau gerų filmų – tai irgi yra laimė.
Beje, jei kalbant apie lieknumą, su iliustratore dirbdama prie knygos „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ prašiau jos, kad tik nenupieštų deivės Pelės kūdos. Havajietės yra įspūdingo stoto moterys ir tuo didžiuojasi.

Kaip atsirado meilė knygoms? Kaip ir kada pati pradėjote rašyti?
Visada mėgau knygas. Nuo vaikystės. Nuo vaikystės ir rašiau. Būdavo, visa šeima sėda prie televizoriaus, aš irgi su jais sėdžiu iš kompanijos – bet su knyga rankose. Jie žiūri filmą, aš skaitau. Skaitydavau Anderseno pasakas, įvairių šalių pasakas. Atsimenu, anglų buvo ypač baisios. Skaitydama „Krioglingreindžą“, pasaką iš anglų pasakų rinkinio, po to ilgai negalėdavau užmigti. Pirmoji mano knyga „suaugusiems“ buvo Žiulio Verno „Aplink mėnulį“ – iki šiol neatsimenu, kaip ji baigėsi, ar jie pasiekė? Gal vis tik nebaigiau jos skaityti?

Jurate, Kastytis ir Mikas_dKokių knygų daugiausiai galima rasti Jūsų namų bibliotekoje?
Mano skonis labai eklektiškas, o biblioteka išsimėčiusi po visą pasaulį. Dalis knygų palikta pas tėtį namo palėpėje. Dalis pas mamą – čia tos, kurios netelpa į lagaminą po apsilankymo Lietuvoje ir laukia savo eilės išskristi į Havajus. Šiaip knygų nekaupiu, perskaičiusi jas visada atiduodu seneliams – ten pas juos namuose gyvena trys mano giminės kartos, tai visi tas knygas perskaito, paskui būna labai smagu aptarti. Pačias geriausias knygas taupau seneliams ir vežu į Lietuvą. Kitas atiduodu lietuvėms draugėms Honolulu arba amerikietei anytai. Todėl mano namų bibliotekoje Havajuose yra kelios lentynos pačių įvairiausių knygų, bet jos visos dar neskaitytos. Esu vietinio knygų klubo narė – skaitome grožinės literatūros knygas, kurios turi aktualių politinių ar visuomenės aktualijų atspalvių, pvz., „Bear Town“ – knyga, rezonavusi su „Me too“ judėjimu. Arba „The Hate U Give“ kaip „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsis. Šitas knygas dažniausiai randu bibliotekoje, bet kartais ir nusiperku.

Ar tai, jog pati aplankėte nemažai pasaulio šalių, galima sieti su tuo, jog Jūsų knygose personažai dažnai ieško savęs?
Turbūt. Rašydama negalvoju, neanalizuoju. Atsiduodu smagiam kūrybiniui impulsui ir tiek. Visa kita – prasmes ir autobiografines sąsajas – atranda ir priskiria literatūros kritikai. Kartais taikliai, kartais į lankas, bet visada įdomu skaityti savo darbų vertinimus. Net jei jie būna nepalankūs. Įdomu matyti, kaip kiti suvokia mano tekstą.
Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ norėjau padrąsinti vaikus keliauti. Lietuvoje mažai kas pasiima „gap year“, tą metų pertrauką po mokyklos baigimo pries studijas. Manau, tai labai reikalinga žmogui. Būtų mano valia, aš apskritai niekam neleisčiau studijuoti, kol neparagavo kelionių, darbų, nežinios. Po to atsiranda visai kitas supratimas, kita motyvacija. O Lietuvoje jau nuo kokios devintos klasės vaikų vis klausiama: „Tai kur stosi?“ Karvės šūde pirma reik pastovėti – ir sakau tai visai ne piktai. Pabėgioti basomis po pasaulį, patirti nuotykių. O tada jau rimtu veidu kažkur stoti.

Ar rašymas vaikams Jus pačią pakeitė? Esate sakiusi, jog rašydama vaikams daug galvojote apie lyčių vaidmenis, moralę, svarstote, kas vaikus įkvėps ir panašiai – galbūt apie panašius dalykus ėmėte daugiau mąstyti ir kasdieninėse situacijose?
Mane pakeitė mano vaikai. Dukros pakeitė mano asmenybę, mano vertybes ir, žinoma, mano rašymą. Vaikams kurti yra ir lengva, ir labai sunku. Kaip ir kalbėtis su vaikais. Pavyzdžiui, būna knygos pristatymas suaugusiems – nesvarbu, ką aš ten kalbu, dauguma vis tiek kantriai sėdės akmeniniais veidais. Lietuviai nelinkę rodyti emocijų, o man taip ir neaišku, ar įdomu jiems, ar ne. Tuo tarpu atvažiavusi į susitikimą su vaikais bijau, nes jei tik kažką nuobodžiau pasakoju, jie tuoj pradeda žiovauti, krapštytis, muistytis. Taip ir su rašymu. Noriu, kad knyga vaikams patiktų, bet dirbtinai to sukonstruoti neišeina. Tiesiog reikia džiazuoti rašant, tada pažiūrėti, kas išėjo ir uždėti moralinius filtrus.

 

jurate kastytis

Kas įkvėpė parašyti knygą „Jūratė, Kastytis ir Mikas“, kurioje Amerikoje gyvenančio aštuoniolikmečio veikėjo savęs pažinimo kelionei tokia svarbi Lietuva?
Turbūt užgraužė kaltė, kad apie Havajus parašiau, o apie Lietuvą dar ne? Įkvėpė ir tai, kad Havajuose labai vertina lietuvišką gintarą. Vis dar turiu vilčių, kad mano Jūratės ir Kastyčio knyga pasirodys ir anglų kalba – būtų labai smagu, kad šią istoriją žinotų ir mūsų svečiai iš užsienio. Na, ir, aišku, Mikas turi šokių tokių panašumų su mano vyru Maiklu.

Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ didelį vaidmenį užima mitologija. Iš kur kyla noras ja remtis savo rašomose knygose?
Nežinau, tiesiog taip išėjo. Havajų mitologija pasirodė labai įdomi, bet tuo pačiu ir šiek tiek vaikiška, miela. Man visada norisi rašyti apie tai, kuo gyvenu. Natūraliai kilo poreikis papasakoti apie Havajus, tik formatui suaugusiems dar nesijaučiu pribrendusi. O salų mitologija tarsi pati prašėsi tilpti į istorijas vaikams. Iš gautų atsiliepimų suprantu, kad jiems patiko.

„Jūratės ir Kastyčio“ legendos interpretaciją parašiau iš meilės gintarui. Viskas nutiko organiškai, ir dabar man sunku atsekti, kaip ten atsidūrė Mikas, kodėl jis yra iš Čikagos, kaip prie jų šutvės prisidėjo Palangos močiutė Domicelė. Rašymą kartais prilyginu sapnavimui – tartum ne viskas ten nuo manęs priklauso, nors kažkur giliai žinau, kad tai yra pasąmonės žaidimai.

Knygoje vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ rašote, jog „Gyvenime dažnai daug kas priklauso nuo nuotaikos“ („Jūratė, Kastytis ir Mikas“, p. 17). Ar rašant ir Jūsų pačios nuotaika persiduoda į popierių, ar kurdama mokate atsiriboti nuo to, kokius jausmus išgyvenate tuo metu?
Tikrai taip. Būdama blogos nuotaikos niekada net elektroninių laiškų neatsakau. Todėl, pavyzdžiui, jei gyvenime kyla sunkumų ar jaučiuosi dėl kažko neužtikrinta ar liūdna, būna, kad į visus laiškus neatsakau savaitę ar dvi. Aš menininkė – man galima. Juokauju, žinoma. Nors tikiu, kad laišku, kaip ir bet kuriuo kitu tekstu, persiduoda energija, nuotaikos įspūdis. Todėl ir rašydama knygas visada turiu įeiti į tam tikrą nuotaiką. Naivu būtų tikėtis, kad aš kasdien nuo ryto iki vakaro laiminga kaip idiotė. Tiesiog užtenka žinoti, kad iš esmės esu laiminga. Žinojimas yra pastovesnis už jausmus.

jurate kastytis2Parašėte dvi knygas vaikams, kurias abi iliustravo Viktorija Ežiukas. Ar rašydama iš karto susidarote vaizdinius galvoje, ar tai yra Jūsų ir iliustruotojos bendras kūrybinis procesas?
Aš nesu „vizualė“. Nematau vaizdinių ir man dažnai sunku apibūdinti, kaip kas turėtų atrodyti. Pasaulį patiriu žodžiais, ne vaizdais. Galiu mėnesį pragyventi kambaryje ir išėjusi nežinosiu, kokios spalvos buvo jo sienos. Todėl man būna labai sunku su knygų viršeliais – visada žinau, kokį jausmą jie turėtų sukelti, bet nežinau, kaip to paprašyti dailininkų. Labai įdomu dirbti su Viktorija Ežiukas – ji yra talentinga iliustratorė, ir aš su nekantrumu laukiu, kol mano personažai įgaus veido bruožus, akis, spalvas. Ji tikrai puikiai pajunta kūrinio nuotaiką. Mano mylimiausia jos piešta iliustracija – vaflių pardavėjos Jūratės su žaliais plaukais. Kažkas tokio!

Esate jogos mokytoja, propaguojate sveiką mitybą. Galbūt planuojate savo patirtimi pasidalinti ir knygoje apie sveiką gyvenimo būdą?
Iš tikrųjų tai jogos nemokau jau dvejus metus. Maždaug nuo tada, kai pradėjau lauktis Indrajos. Dabar darau karma jogą – užsiimu namų ruoša, vaikų užpakalių šluostymu ir savo ego neigimais, kurie irgi labai svarbūs jogos praktikoje. Tikiuosi, kad greitu laiku man užteks jėgų ir laiko grįžti ant kilimėlio. Apie knygą šia tema negalvoju, bet stengiuosi nesišvaistyti visokiais „niekada“.

Kokia didžiausia Jūsų kaip rašytojos svajonė?
Normaliai uždirbti iš rašymo. Nes dabar rašau daugiau iš idėjos. Dar noriu pradėti rimtai rašyti anglų kalba. Bet truputį tingiu. Truputį bijau. Nes dabar galiu apsimesti svarbia rašytoja kažkur tolimoje Lietuvoje – dėl to aš savo anglakalbiams draugams atrodau įdomi, egzotiška. O kas bus, jei parašius kažką anglų kalba visi nuspręs, kad aš niekam tikusi?

Patarimas karalaitei: „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“

Jolita Zykutė yra žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė, meno vadybininkė. O nuo šių metų vasario mėnesio – ir rašytoja, parašiusi knygą vaikams „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“). Užduoti klausimus žurnalistei – užduotis ne iš lengvųjų, tačiau juk taip įdomu iš pirmų lūpų sužinoti apie knygos rašymą, karalaičių dalyvavimą grožio konkursuose ir Lietuvos karūnavimą.

Jolita, pati auginate sūnų, o knygą parašėte ne apie princą, bet apie karalaitę. Kodėl?

Viskas būtent nuo sūnaus ir prasidėjo. Jis nuo pirmųjų dienų – energija trykštantis garsiai kalbantis vulkanas. Man, pratusiai prie tylaus buvimo, iš pradžių tai buvo tikras iššūkis. Vieną dieną susimąsčiau – o jeigu vaikas kalbėtų taip tyliai, kad nieko negirdėčiau?  Kas būtų tada? Viduje tapo labai nelinksma, įsivaizdavus tokią situaciją, buvusį susierzinimą pakeitė milžiniškas džiaugsmas, kad sūnus toks, koks jis yra, o mintyse atsirado personažas – tyliakalbis berniukas. Paskui gimė ir istorija apie jį.
Kai sėdau prie kompiuterio jos perrašyti, įvyko netikėtas dalykas – pagrindinis herojus tyliakalbis berniukas staiga tapo antraeiliu personažu, o toje istorijoje buvusi nepagrindinė herojė karalienė, susenusi dėl nemigos, staiga virto maža karalaite. Istorija pasuko man pačiai nelauktais vingiais. Bet tuo tik džiaugiuosi.

DSC_3853Iš žurnalistės tapote rašytoja. Ar yra skirtumas tarp šių profesijų?

Žurnalistas – daug vietos kūrybai duodanti profesija, bet joje slepiesi už pašnekovo ar straipsnyje pateikiamų faktų.
Rašytojas – visiškai apsinuoginęs žmogus. Kiekviena mintis, kiekvienas žodis yra tavo. Gali pasakyti: „Čia personažas taip galvoja, ne aš“, bet esi atsakingas už tai, kad tas personažas yra toks.
Rašydamas sukuri naują realybę, kokios iki šiol nebuvo, ir ji gyvens net tada, kai tavęs nebus. Tai milžiniška atsakomybė – juk tavo sukurti veikėjai įeis į kitų žmonių mintis, paliks vienokį ar kitokį pėdsaką jų gyvenime.

Kaip galvojate, kam parašyti knygą lengviau – vaikams ar suaugusiems?

Manau, kad tai vienodai sunkus darbas, tik „sunkumai“ yra skirtingi, kiekviena auditorija turi savo specifinius reikalavimus. Rašant vaikams sudėtinga iš anksto suvokti, kiek informacijos jie gali priimti – juk tai, kaip pasaulį supranta septynmetis, skiriasi nuo dešimtmečio suvokimo. Tačiau egzistuoja universalus dalykas, galiojantis kiekvienai amžiaus grupei – žmones traukia įdomios istorijos. Todėl rašydama aš tiesiog stengiuosi gerai papasakoti smagią istoriją. Tada vaikams skirta knyga bus įdomi ir suaugusiems.

Kokia yra Jūsų knygos karalaitė? Kuo ji skiriasi nuo stereotipinių karalaičių, apie kurias skaitome pasakose?

Paprastai pasakose karalaitės, kad pasiektų savo tikslą, gauna pagalbą iš šono – stebuklingą daiktą ar padėjėją. Smagu gauti pasakišką pagalbą, bet čia slypi pavojus, kad kartais net suaugę tikimės, kad situaciją gali pakeisti tik kažkokia išorinė jėga.
Manosios pasakos karalaitė viską padaro pati – pati sugriauna, pati ir pataiso. Norėjau, kad knygą skaitysiantys vaikai suvoktų, jog laiminga pabaiga ateis ne tada, kai turėsi stebuklų lazdelę, kuri viską sutvarkys. Pats gali pakeisti net ir pačią beviltiškiausią situaciją į gerą, kad tai įmanoma, tereikia norėti ir nuosekliai tai daryti.

DSC_3931Grožio konkursai – kokie jų minusai ir pliusai?

Rizikuoju pasirodyti labai kategoriška, bet manau, kad jeigu ir egzistuoja koks nors grožio konkursų pliusas, jų neigiamas poveikis toks milžiniškas, kad reiktų šalia dailiai besišypsančių gražuolių prirašyti įspėjimus apie grožio konkurso poveikį juos stebinčiųjų sveikatai, kaip kad daroma prie alkoholio ar tabako reklamos. Kiek moterų ir merginų žvelgia susižavėję į grožio konkursų dalyves, o paskui palyginę savo atvaizdą veidrodyje puola laikytis dietų, nualina kūną, suserga depresija?
Grožio konkurso šalininkų paklausčiau: išvardinkite, kuo jie skiriasi nuo veislinių šunų parodos? Šunims standartai reikalingi, kad būtų išrenkamas geriausias veislės egzempliorius ir taip saugomas veislės grynumas, o žmonėms? Negi renkama „veislinė“ mergina?
Kai pradėjau rašyti pasaką, nebuvo sumanymo parašyti istoriją kaip protestą prieš grožio konkursus. Ši tema „įlindo“ tarsi netyčia – prieš kiek laiko buvau kalbėjusi su dviem mamomis, kurios kiekviena guodėsi, jog jų dukros, lankančios vaikų darželį, pasakė: „Mama, aš nevalgysiu vakarienės, nes tada būsiu stora“. Mane sukrėtė, kad šitos mergaitės tokios mažos, o masinės žiniasklaidos brukami liekno kūno kaip grožio standartai jau pasiekė ir jas… Iki tol tikėjau, kad grožio tema tampa svarbi tik paauglystėje. Deja…

Ką norėtumėte, kad knygos skaitytojai pasiimtų iš Jūsų knygos?

Tyliakalbio berniuko žodžiai karalaitei „Nesvarbu, kad išsipurvinai, svarbu, kad nusipraustum“ – tikrai veiksmingi ir viltingi. Kaip vaikams, taip ir suaugusiems.
Dar labai norėčiau, kad tėvams ši knyga būtų pretekstas pasikalbėti su savo vaikais apie buvimą gražiam ar gražiai. Daug domėjausi, kas padėtų mergaitėms užaugti laimingomis moterimis, nes tai padaryti šiandien daug sunkiau nei ankstesnėse kartose – grožio pramonės propaganda vis labiau stiprėja. Vienas iš būdų ją įveikti – kritinio mąstymo skatinimas. Tai reiškia – kalbėkitės su savo vaikais apie grožį, apie tai, ką jie mato TV ekranuose, žurnaluose.
Knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (leidykla „Nieko rimto“) – proga tokiam pokalbiui net su pačiomis mažiausiomis – aptarkite knygos herojus, jų veiksmus, veiksmų motyvus.
Noriu pabrėžti, kad nesu nusistačiusi prieš grožį. Tai, ką regime blizgančiuose žurnaluose, nėra grožis, tik tam tikrų standartų rinkinys. Prisiminkite istoriją: senovės Graikijoje gražuolės turėjo vešlius, suaugusius antakius ar juos riebiai nusipiešdavo, viduramžiais graži moteris – skustais antakiais ir smilkiniais, Japonijoje buvo laikai, kai grožio idealas – tirštai nubalintas veidas, nuskusti antakiai, nujuodinti dantys. Viduramžiais gražuolės balino veidus pudra, padaryta iš itin nuodingų cheminių elementų kaip arsenas, švinas. Sąrašą galima tęsti. Kada nors ir šiandieniniai grožio standartai atrodys keisti, kvaili ar net visai negražūs. Šiandieniniai grožio standartai yra nesveiki ne tik kūnui, bet ir žmogaus psichikai. Todėl kviečiu visus – būkite sąmoningi, neleiskite, kad klaidintų jus ir jūsų vaikus.

DSC_3920.jpgAr turite kokių slaptų talentų? Kokių norėtumėte turėti?

Moku iš nereikalingo daikto padaryti tai, ko reikia – dabar tai madingai vadinama „upsyclinimu“. Pavyzdžiui, iš tuščio sulčių pakelio pagaminti Žaibo Makvyno vilkiką Maką (su kuriuo pusė darželio berniukų žaidė susižavėję) arba pasiūti itin jaukią antklodę iš seno vilnonio megztuko. Kartais pagalvoju – kodėl gaminami nauji daiktai, jeigu iš senų galima padaryti tiek daug šaunių dalykų?
Jeigu galėčiau, norėčiau vienintelio dalyko –  gebėti sulėtinti laiką, kad kuo daugiau suspėčiau nuveikti.

Šiuo metu gyvenate ne Lietuvoje. Ko labiausiai iš Lietuvos pasiilgstate?

Lietuvoje gyvenančių žmonių. Pavyzdžiui, Alytuje regėto mikroautobuso vairuotojo, juokaujančio su moterimis, važiuojančiomis po naktinės pamainos namo. Mažame Suvalkijos miestelyje sutiktos močiutės, besiguodžiančios, kaip stipriai jos šuo išsigando naujametinių petardų. Kai apsidairai ir įdėmiai pažiūri – čia tiek daug šiltų, gilių, dvasingų žmonių. Kalbu ne apie tuos, kuriuos rodo televizorius ar rašo žurnalai, o tuos, kurie ramiai gyvena savo gyvenimą nepapuldami į masinės žiniasklaidos akiratį.
Jeigu netikite, išvažiuokite į kitą šalį, pagyvenkite ir grįžkite atgal. Man pačiai įdomu stebėti, kad, kai pabūnu Lietuvoje ilgiau, akys (o gal širdis?) atbunka, priprantu, pradedu viską vertinti kaip savaime suprantamą dalyką ir tik grįžusi po ilgesnės pertraukos vėl matau – ne, žmonės čia tikrai kitokie.

Jeigu reikėtų karūnuoti Lietuvą, už ką ją karūnuotumėte?

Už lietuvių kalbą. Ar nenuostabu, kad ji išsaugojo savo archajiškumą, kad išliko, neišnyko? Įsivaizduokite carinės Rusijos laikus – žmonės rizikavo gyvybe, kad parvežtų lietuviškų knygų, o jas kažkas pirko, mokė savo vaikus skaityti lietuviškai. Juk galėjo pasakyti: „Per daug pavojinga, susigadinsiu gyvenimą, gali ištremti į Sibirą ar tiesiog nušauti.“
Man atrodo, kad lietuvių kalboje yra kažkoks užsispyrimo, gajumo genas ir kai kalbame šita kalba, patys to nepastebime, bet gauname joje esančios stiprybės, ateinančios iš labai tolimų laikų.