Interviu su vaikų knygų autoriumi Alanu MacDonaldu

Su rašytoju Alanu MacDonaldu, knygų serijos „Nevala Bertis“ autoriumi, susitiko Hannah Angrave („Wriggly reader“ blogo kūrėja) prie puodelio arbatos pasikalbėti apie jo nuostabų, apdovanojimų pelniusį darbą – knygų vaikams rašymą. Pasiruoškite būti įkvėpti – Alanas dalinsis savo meile skaitymui, svarbiausiais patarimais apie rašymą vaikams ir net išskirtinėmis įžvalgomis apie savo naujausią knygą. Malonaus skaitymo!

Kaip tave iš pradžių sudomino rašymas? Ar buvo koks nors konkretus tave įkvėpęs mokytojas?

Kartą vidurinėje mokykloje parašiau rašinį ir mokytojas man pasakė: „Tokį priimčiau išAlan-MacDonald-002-400x480 kai kurių kitų vaikų, tačiau ne iš tavęs. Tu gali geriau“. Jis privertė mane viską perrašyti iš naujo, parašyti kažką geresnio, ir antrasis rašinys buvo geresnis.

Yra „visai nieko“, yra „gerai“, „geriau“ ir yra „geriausiai“. Norėdamas būti rašytoju turi išmokti, kaip pasiekti geriausią istorijos versiją.

Negalima sakyti: „Tai buvo mano pirminė idėja ir jos užteks“. Esu mokyklinio amžiaus vaikus mokęs perrašinėti juodraščius. To sunku išmokti, nes reikia išanalizuoti, ką parašei, ir suprasti, kaip tai galima pagerinti.

Kaip manai, kaip tavo knygos gali padėti vaikams, kurie skaitydami kamuojasi?

Esu gavęs nemažai laiškų nuo vaikų, kurie rašo: „Tai buvo pirma knyga, kurią perskaičiau nuo pradžios iki galo, dėl šios knygos pradėjau skaityti“. Jei mano knyga taip padaro, tai yra geriausias dalykas, kurį ji gali pasiekti.

Knygas apie Nevalą Bertį galima perskaityti per dieną–dvi, jos ne per ilgos, žodžiai nėra labai sudėtingi, o veikėjas sąmoningai toks, apie kurį pagalvotum: „Jis galėtų būti mano draugas, jis ribas praplėstų šiek tiek labiau, nei drįstu aš!“

Pavadinimus parinkome paprastus, kad vaikai galvotų: „Norėčiau šią knygą perskaityti!“ Davido Robertso iliustracijos yra tokios mielos, keistos ir ekscentriškos, jog sukuria pasaulį, kurį galima įsivaizduoti.asda

Kaip sugalvojai Nevalos Berčio veikėją?

dgViskas prasidėjo nuo Deivido Robertso paveikslėlių knygos. Nevala Bertis buvo mažas vaikas su baisiais, atstumiančiais įpročiais. Leidėjai kreipėsi į mane sakydami, kad turi paveikslėlių knygą, pieštą Deivido Robertso, bet jų nuomone Bertį būtų galima paversti šiek tiek vyresniu veikėju knygelei su skyriais. Pagalvojau sau, kad aš galėčiau tai padaryti!

Artimiausias atitikmuo Berčiui yra Bjaurusis Henris ir aš sąmoningai stengiausi jo nekartoti, nes tai nuostabus, labai juokingas veikėjas, tačiau visiškai kitoks nei Bertis. Bertis yra tyresnis, naivesnis.

Kiek knygų apie Nevalą Bertį esi parašęs?

Maždaug 28. Rašydamas pirmą net negalvojau, kad jų bus tiek daug. Maniau, parašysiu gal 3 ar 4! Istorija yra tokia paprasta – apie purviną, netvarkingą ir išdykusį berniuką. Naujų veikėjų įvedimas atvėrė naujus kontrastus ir konfliktus.

sds

Matau, kad rašymas yra tikra tavo aistra, atrodo, kad tai tavo svajonių darbas. Kas rašytojo darbe tau patinka labiausiai?

Kai atkeliauja pabaigta knyga su iliustracijomis. Jos perkelia knygą į naują lygmenį, taigi labai malonu pamatyti tekstą iliustruotą. Dar man patinka vaikams istorijas skaityti gyvai, jas suvaidinti. Savo karjerą pradėjau vaidindamas mažoje teatro trupėje, tad man labai patinka tai daryti.

Jei knyga turi kažką, kas leidžia vaikams įsitraukti, tai yra puiku. Su Berčiu aš vaikus iš anksto pastatau ant kojų, užmaunu jiems perukus – tai leidžia jiems pasinerti į tą pasaulį. Tačiau neplanavau tapti rašytoju, tai nebuvo mano svajonių darbas, nes neįsivaizdavau, jog tai yra kažkas, ką galima veikti. Bet dabar, kai tai darau, manau, kad esu tam skirtas.

David Roberts (left) and Alan MacDonald (right), The Dirty Berti

Kaip tu sugalvoji visas savo nuostabias idėjas?

Turiu kelias užrašų knygutes, kurios yra vien tik idėjų knygos. Jei šauna kokia idėja paryčiais, turiu ją užrašyti. Kartais tos idėjos būna labai prastos, nes jas sugalvoju pusiau miegodamas!

Tačiau jaučiuosi saugiau, jei jas užrašau. Dažnai grįžtu prie jų po kelių metų, nes tos idėjos vis dar plaukioja mano galvoje. Kartais joms reikia palaukti, išsigryninti. Negaliu pradėti naujos istorijos, kol esu vidury kitos.

Kokius patarimus duotum vaikams, kurie nori rašyti savo istorijas?

Turėk užrašų knygutę. Svarbiausias dalykas yra leisti sau „žaisti“. Jei parašęs pirmus 6 sakinius pagalvoji: „Oi, negerai, nemanau, kad galiu šitai parašyti“, tai ta istorija niekada nepavyks. Aš save bandau apgauti sakydamas: „Nesvarbu, aš su šia istorija tik žaidžiu, tiesiog parašysiu pirmąją jos versiją“. Taip duodi savo smegenims laisvę istoriją parašyti.sd

Jei dėl jos nerimauji, ją kritikuoji, tada pameti visą kūrybos tėkmę. Todėl aš asmeniškai ir rašau užrašų knygutėse. Kompiuteris verčia mane spoksoti į ekraną ir krapštytis, aš visą dieną praleisčiau krapštydamasis su vienu puslapiu! Taigi vaikams sakyčiau – tiesiog žaiskite, bandykite ir negalvokite, kad tai turi būti tobula.

Gali ką nors nupiešti ir pažiūrėti, kas iš to išeina. Vaikai mąsto skirtingai – gal tau lengviau pasidaryti idėjų diagramą, dirbti su žodžiais ar paveikslėliais – kad ir kas išjudina tavo idėjas. Kartais sakome vaikams: „Šiandien rašysi apie tai, ką veikei per atostogas“ ir taip užveriame visas galimybes. Tačiau jei pradėtume nuo „Langas buvo atdaras ir iš tolumos mano ausis pasiekė keistas garsas…“, tai gali vesti bet kur!

Rašytojams lankytis mokyklose labai svarbu, nes jie rodo teigiamą pavyzdį ir padeda vaikams išsikelti siekius. Papasakok apie savo apsilankymus mokyklose, kurių metu vaikams įkvepi meilę knygoms.

Tai leidžia vaikams suprasti, kad knyga nėra stebuklingas daiktas, jog ją kažkas parašė. Rašytojas yra tiesiog paprastas žmogus, kuris turi idėjų, jas užrašo užrašų knygutėje ir tai tampa knyga… Ir tu gali tai padaryti. Visi gali tai padaryti.

Tai yra atradimo momentas, kai vaikui knyga pasirodo smagi.

Parengta pagal: https://www.wrigglyreaders.com/interviews/alan-macdonald-interview

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

Reklama

Kultūros nakties Šeimų erdvėje vyks ir dingusio juoko paieškos, ir gražiausios karalaitės rinkimai

Šių metų „Kultūros naktis“ tęsdama gražiausias tradicijas vilniečius ir miesto svečius vėl pakvies į „Šeimų erdvę“. Bernardinų sodas birželio 14-osios vakarą ir naktį taps erdve, kurioje netrūks veiklos ne tik vaikams, bet ir su jais į renginius atėjusiems suaugusiems. Mūsų leidykla šiemet taip pat jungiasi prie „Šeimų erdvės“ renginių programos ir kviečia šeimas ne tik aktyviai, bet  ir kūrybiškai praleisti laiką.

_DSC4226

„Kultūros nakties“ metu Vilniaus gatves, parkus, aikštes ir kitas įvairias erdves užpildo įvairiausių meno rūšių projektai – muzika, šokis, teatras, kinas, fotografija ir daugybė kitų. Džiugu, kad tą vakarą ir naktį veiklos netrūksta ir vaikams. Šeimoms yra skirta visa atskira erdvė, įsikūrusi Bernardinų sode.

Renginių gausa suteiks progą laiką su šeima praleisti ne tik aktyviai, kūrybiškai, socialiai atsakingai bet ir leis kritiškai pažvelgti į mus supančius dalykius. Bendri žaidimai, dalyvavimas dirbtuvėse, pokalbiai, aktyvios pramogos – puiki proga ką nors kartu nuveikti visai šeimai. O bendri žaidimai, įveiktos užduotys, mieste kartu pramogaujant praleistas laikas vienija, kuria glaudesnį ryšį tarp vaikų ir tėvų, skatina pokalbių temų atsiradimą šeimoje.

Mūsų leidykla kartu su Europos Sąjungos programos projektu „Mūsų mažoji biblioteka“Kurybiskasiekia kuo didesnės Europos šalių vaikų literatūros sklaidos. Kad vaikas susidomėtų knyga, nebepakanka tiesiog paskaityti knygos aprašymo, reikia vaikus patraukti kitomis priemonėmis, susieti žodinius pasakojimus su dalykais, patraukliais šiuolaikiniam vaikui. „Kultūros nakties“ proga buvo paruoštas orientacinis žaidimas „Dingusio juoko paieškos“. Pagal Grigoro Vitezo knygą „Apie kiškį, kuriam patiko juoktis“, Andrejaus Rozmano Rozos knygą „Kaip Oskaras tapo detektyvu“, Idos Mlakar knygą „Burtai šmurtai“, Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Tinginių šalis“ ir Gendručio Morkūno knygą „Blusyno pasakojimai“ sukurtame orientaciniame žaidime vaikai su suaugusiųjų pagalba spręs užuominas, įmins mįsles, atliks kitas smagias užduotis ir ieškos dingusio juoko.

sfTuos, kam labiau nei orientaciniai žaidimai patinka grožio konkursai, rašytoja Jolita Zykutė kvies į kūrybinę provokaciją dideliems ir mažiems „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi Tu?“. Kūrybinėje provokacijoje vaikai ir jų tėvai pieš ir aiškinsis, kaip atrodo gražiausia karalaitė pasaulyje, kuo ji skiriasi nuo laimingiausios karalaitės pasaulyje. Ar būti laimingam reiškia būti gražiam?

 

Renginių organizatoriai mano, kad svarbu vaikus nuo mažų dienų aktyviai įtraukti į įvairias veiklas, nes taip jie kūrybiškai bei smagiai susipažins su knygomis. Taip vaikai pamato, kad smagūs, įdomūs dalykai ateina iš knygų, kad jose slepiasi nuotykiai ir į juos pačius panašūs veikėjai.

„Kultūros nakties“ organizatoriai ir dalyviai paruošė tiek veiklos, kad jos užteks iki pat vėlumos, o mes kviečiame nepraeiti pro šalį, sustoti ir minutę kitą paplepėti apie knygas. Juk vis dėlto tai kultūros naktis, o knygos – viena svarbiausių kultūros dalių.

 

Straipsnį parengė Vaiva Rutkauskaitė

 

Rašytojas Virgis Šidlauskas: „Pasimokykime iš vaikų nuoširdaus smalsumo“

Virgis Šidlauskas, su didžiule energija įsiveržęs į vaikų literatūrą (jo pirmoji knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ pretendavo tapti 2017 metų knyga vaikams), jos nestokoja ir toliau: ir rašydamas knygas vaikams, ir dalyvaudamas susitikimuose su vaikais. Daug keliaujantis autorius sako, kad šiais laikais vaikai skaito daug ir labai noriai, o tie, kurie neskaito, gal tiesiog dar neatrado savo knygos. Kokias knygas rašytojas skaito savo dukrai? Ar rašytojo galima klausti, kokia jo knyga pati mėgstamiausia? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų pokalbyje su vaikų knygų autoriumi Virgiu Šidlausku.

VirgisSidlauskas1.jpg

Dalyvaujate daugelyje susitikimų su vaikais mokyklose. Ar nebus liūdna vasarą, kai mokyklos ir vaikai atostogaus?

Manau, tai bus naudinga visiems. Nerasi geresnės progos pailsėti, persikrauti, surūšiuoti jau esamus įspūdžius ir pasiruošti naujiems. Prisiminkit saulę, vandenį, gerą orą ir sutiksit, kad nėra geresnio meto už vasaros atostogas. Be to, to tai laikas, kai gali ne tik nesukti galvos dėl daugumos nuobodžių dalykų, bet ir tuo pačiu apmąstyti naujus planus, įgyvendinti naujas idėjas.

Ko labiausiai iš susitikimų su vaikais pasiilgsite?

Entuziazmo, per kraštus besiliejančios energijos ir nuoširdaus smalsumo. Kartais to pritrūksta kasdieniame gyvenime ir būna puiku, jei gali iš vaikų viso to pasisemti.

Virgis Šidlauskas. Asm. albumo nuotrauka

Ar vaikai skaito knygas? Ar tik būna įlindę į telefonus?

Sunku viską absoliutinti. Yra ir tokių, ir tokių. Tačiau prieš leisdamasis į keliones pas vaikus nuolatos girdėjau tik neigiamus atsiliepimus. Kad šiais laikais vaikai visai neskaito, niekuo nesidomi, niekas jiems nerūpi, nei kiemo žaidimai, nei jokie nuotykiai, tik išmanieji telefonai. Nežinau, ar tie, kas taip kalba, yra susidūrę tik su blogais pavyzdžiais, ar sako tai, kas girdėta viena ausimi ir nesiremia asmenine patirtimi, tačiau aš pamačiau visai kitokį vaizdą. Vaikai skaito daug ir labai noriai. Neprisimenu, kad man būnant vaiku bendraamžiai būtų buvę tokie aktyvūs skaitytojai, kokie yra dabartiniai vaikai. Ir, ko gero, prie to daugiausiai prisidėjo ne tik skaitymo skatinimo programos, bet ir sąmoningi tėvai, rūpestingi mokytojai ir tikrai nuoširdžiai savo darbą dirbantys bibliotekų darbuotojai.

ozedf

Virgis Šidlauskas. Asm. albumo nuotrauka

O pats kokias knygas skaitėte vaikystėje?

Skaičiau daug ir įvairių knygų. Kai kurios marino nuoboduliu, kitoms tuo metu dar buvau per jaunas. Dar kitos guodė ir žavėjo arba skatino svajoti ir atrasti drąsos susidūrus su naujais iššūkiais. Bet labiausiai mėgau nuotykius, mistiką, negirdėtas šalis su savom legendom, fantastiką ir gerą humorą. Gal todėl iki ašarų juokiausi skaitydamas Vytauto Petkevičiaus „Kodėlčių“, Vytauto Misevičiaus „Danuką Dunduliuką“, Gerhardo Holco-Baumerto „Alfonsą Bailių“ arba gniaužė kvapą leidžiantis į nuotykius su Otfriedo Preusslerio „Plėšiku Hocenplocu“, Astridos Lindgren „Mijo, mano Mijo“ ir Howardo Pyle’o „Robino Hudo nuotykiais“.

Kokias knygas skaitote savo dukrai? Ar ji auga kaip rimta knygų mylėtoja?

Stengiuosi skaityti įvairias. Nuo šiuolaikinių autorių iki klasikos, nuo to, kas mėgstama dabartinių vaikų iki to, kas žavėjo mane patį. Šaunu prisiminti ir naujai pažvelgti į savo vaikystės knygas. Paskutinė šiuo metu skaityta knyga – seniai, dar 2001-aisiais metais išleista, Pauliaus Juodišiaus „Tvinklio laikrodukas“. Be galo linksma, gero humoro kupina knyga. O istoriją apie Špinkelgriūberį skaičiau juokdamasis iki ašarų.

Kaip pasirinkote rašytojo kelią?

ulfas_ir_PM_d

Dar nežinia, kas ką čia pasirinko (šypsosi).

Pasirodė jau ketvirtoji Jūsų parašyta knyga – „Ulfas ir povandeninis miestas“. Ar rašytojo galima klausti, kokia jo knyga pati mėgstamiausia?

Labai sunku pasakyti. Kas prieš pora metų atrodė puiku, po kiek laiko ima atrodyti visai kitaip. Tada galvoji, kad dar buvo galima kažką taisyti, keisti ir panašiai. Bet tai natūralu. Keičiamės mes, keičiasi mūsų požiūriai, vertybės, vadinasi, ir tekstai privalo keistis. Todėl geriausią ir mylimiausią knygą dar tikiuosi parašyti ateityje. O iš to, ką esu parašęs iki šiol, ko gero, smagiausia prisiminti Ulfą ir jo stebuklingą barzdą, nes juk nuo to viskas ir prasidėjo.

Kodėl nusprendėte rašyti vaikams?

Jei ne dukra, ko gero, nebūčiau į tai įsitraukęs. Bet galvoju, jei jau taip atsitiko, vadinasi, ne veltui. Niekas neatsitinka šiaip sau.

Ne tik rašote, bet ir muzikuojate. Esate vaikų rašytojų grupės narys! Kaip gimė šį grupė?

Festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“ vėlavo mano knygos pristatymas, todėl turėjau šiek tiek laiko. O prieš pat renginį su vaikų rašytoju Tomu Dirgėla kalbėjomės, jog būtų įdomu pamėginti sukurti muzikinį duetą. Netikėtai jam prisijungus ant scenos, pradėjome improvizuoti ir mums visai neblogai pavyko. Žiūrovai šypsojosi ir plojo, todėl nusprendėme, kad būtinai reikia įgyvendinti šią idėją. Vėliau prie mūsų prisijungė vaikų literatūros agentas ir rašytojas Benas Bėrantas, grojantis bosu. O prieš antrą „Vaikų Kalėdų salos“ festivalį – ir vaikų bei paauglių rašytoja Kotryna Zylė, grupėje grojanti pjūklu. Galiausiai šį pavasarį mūsų gretas papildė ir senas vilkas, kauko Gugio kūrėjas, multiinstrumentalistas Justinas Žilinskas. Žinoma, viskam reikia nemažai laiko, juo labiau penkių asmenų grupei susirinkti į krūvą ir repetuoti. Tačiau po triukšmingo ir smagaus pasirodymo šį pavasarį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje supratome, kad viską darome teisingai, nes vaikai šėlo kartu su mumis kaip reikiant, lyg tikrame roko koncerte.

Artėja Tėčio diena. Kaip įsivaizduotumėte tobulą tėčio dieną?

Praleistą drauge su šeima.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė.

Ar pažįstate Coliną Thompsoną?

Wendy Hanna pristato Coliną Thompsoną (Koliną Tompsoną) – apdovanojimus pelniusįColin_Thompson rašytoją, iliustruotoją, įvairių elektroninių prietaisų mėgėją ir įkvėpimo šaltinį, jauniesiems lietuvių skaitytojams ir humoro mėgėjams pažįstamą iš knygų serijos „Tvanų šeimynėlė“.

Man buvo be galo malonu šią savaitę prikalbinti lengvai išblaškomą Coliną Thompsoną duoti interviu. Jis buvo puikios nuotaikos ir manau, kad mes (aš ir mano patikimasis technologijų meistras Michaelas) ilgiau užtrukome statydami savo filmavimo įrangą nei imdami patį interviu.

Daugiausia kalbėjomės apie įkvėpimą. Colinas yra tinkamas žmogus pokalbiui šia tema, nes jis neabejotinai yra vienas produktyviausių rašytojų, kokius tik žinau.

   C. Thompson. Pav. iš Wikipedia

Colinui yra 71-eri ir jis vis dar laiko save rašymo „naujoku“, mat pirmoji jo knyga buvo išleista, kai jam jau buvo 50 metų. Geriausiai žinomas kaip vaikų knygų autorius ir iliustruotojas, jis taip pat savo gyvenime yra dirbęs ir puodžiumi, audėju bei dokumentuotoju. Nuo tada, kai 1991 metais buvo išleista pirmoji jo paveikslėlių knygą apie vištą Etelę, jis išleido daugiau nei 50 knygų, buvo nominuotas ir laimėjo ne vieną apdovanojimą, įskaitant ir „The Children‘s Book Council Australia“ geriausios metų paveikslėlių knygos apdovanojimą. Jo parašyti kūriniai yra puikūs – paklauskite bet kieno.

Paklaustas, kodėl vis dar save laiko rašymo naujoku, jis sakė, kad augdamas niekada nemanė, jog imsis rašyti. Tiesą sakant, pačią pirmąją savo istoriją jis parašė tik todėl, kad jį kaip iliustruotoją pažinojęs leidėjas pasiūlė pabandyti. Visą kita, kaip sakoma, istorija nutyli. Jis turi daugybę gerbėjų, o jo kūriniai verčiami ir parduodami visame pasaulyje (be Australijos ir Didžiosios Britanijos, jis, pasirodo, dar labai populiarus Brazilijoje ir Korėjoje).

 

Nors yra priskiriamas prie vaikų knygų autorių, jis ne itin mėgsta šią etiketę. Colinotvanu seimynele nuomone, jis rašo sau ir bet kas gali mėgautis jo kūriniais. Iš tiesų jis net nemano, kad egzistuoja toks dalykas kaip vaikų knygos – jei suaugęs negali mėgautis knyga, tai arba kažkas ne taip yra su suaugusiuoju, arba su knyga (būtent!).

Jei nesatę skaitė Colino knygų, patarčiau pradėti nuo kurios nors jo paveikslėlių knygos, pvz., „Looking For Atlantis“ („Atlantidos beieškant“) ar „The Last Alchemist“ („Paskutinis alchemikas“). Savo be galo detaliose iliustracijose, kurias galima tyrinėti valandų valandas, jis sukuria nepaprastai vaizdingus pasaulius. Colino ilgametė meilė knygų lentynoms matoma kone visose jo knygose, kuriose mažyčiai namelių, kavinių ir medžių paveikslėliai laimingai gyvena šalia didžiulių, oda įrištų tomų.

Paskutiniu metu Colinas rašo romanus vaikams – jo „Tvanų šeimynėlės“ knygų serija 8–12 metų vaikams ypač sėkminga (vertimą į lietuvių kalbą iliustravo Tadas Adomavičius). Vien Australijoje parduota virš 200 tūkstančių šios knygų serijos egzempliorių. Tryliktoji serijos knyga buvo išleista visai neseniai, kovo mėnesį. Viena pirmųjų jo knygų jaunesnei auditorijai yra „How To Live Forever“ („Kaip gyventi amžinai“), kurios rankraštį kažkada seniai gavau perskaityti. Tai istorija, į kurią tikiuosi netrukus vėl pasinerti, nes pamenu, kad tada man ji labai patiko.

Jei reikėtų apibendrintai apibūdinti Colino kūrybą, tikriausiai sakyčiau, kad ji daugiasluoksnė ir vaizdinga. Tačiau tai iš tiesų visko neaprėpia. Jo iliustracijos gali būti tiek stebuklingos, tiek juokingos, o jo istorijos svyruoja nuo emocingo žmogaus prigimties nagrinėjimo iki nepagarbaus, komiško absurdizmo. Jis jokios temos nebijo paliesti, o šiuo metu kuria knygą, skirtą vaikams, turintiems sindromą, anksčiau vadintą Aspergerio sindromu, o dabar vadinamą autizmo spektro sutrikimu. Knyga atsirado iš noro suteikti jauniems žmonėms knygą, kuri būtų parašyta iš šį sutrikimą turinčio žmogaus perspektyvos (tiek jis, tiek jo anūkas turi autizmo spektro sutrikimą).

Esu tikra, kad Colinas yra bibliotekininkų favoritas – jis ne tik kvalifikuotas iliustruotojas, bet ir produktyvus rašytojas, puikiai jaučiantis, ką mėgsta pradinių klasių mokiniai. Jo knygos dažnai yra tikrai juokingos, savotiškos ir net šiek tiek keistos – puikiai tinkančios vaikams, kuriems skaitymas ar knygos nėra labai priimtinas dalykas.

Tikriausiai labai nenustebinsiu pasakydama, kad nemažą dalį savo pinigų Colinas uždirba iš dėlionių, o kiek mažiau – iš nešiojamų kompiuterių bei telefonų dėklų. Jo gražiai sukomponuotos ir detalios iliustracijos, ypač tos nuostabios knygų lentynos, yra labai mėgstamos dėlionių gamintojų (taip, tokie vis dar egzistuoja!). Colinas dabar nemažai laiko praleidžia perkurdamas senas bei piešdamas naujas iliustracijas dėlionėms. Šiuo metu jis bando įveikti milžinišką iliustraciją protu nesuvokiamo 18 tūkstančių detalių dydžio dėlionei. Oho.

Manau, kad mane labiausiai žavi Colino nesibaigiantis entuziazmas savo darbui ir tokioms aistroms kaip technologijos. Jis iki ausų įsimyli beveik kiekvieną naujovišką prietaisėlį ir būtinai visus turi įsigyti. Tokio amžiaus, kai dauguma jau eitų į pensiją, jis kuria ne mažiau nei anksčiau ir su ne mažesniu entuziazmu. Iš tiesų jis niekada nesuaugo ir ateityje to daryti neplanuoja. O ši žmogaus savybė man visada bus iš tiesų įkvepianti.

Parengta pagal: https://wendylikesstories.com/2014/05/27/do-you-know-colin-thompson/

Vertė Miglė Černiauskaitė-Strikauskė

 

Mokytoja Agnė Dapkutė: „Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais“

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pradinių klasių mokytoja Agnė Dapkutė laukia vasaros ne todėl, kad jos metu nevyksta pamokos. Mokyti jai patinka ir tai vadina savo pašaukimu. Dar būdama maža, kai žaisdavo mokyklą, ji buvo mokytoja. Agnei Dapkutei vasara patinka, nes tuomet ji važiuoja į kaimą, prie jūros, į vaikų stovyklas. O ten smagu būti tarp vaikų ir džiaugtis gyvenimu. Kaip per jos mokytojavimo metus keitėsi mokymas ir mokymasis? Kuo domisi šiuolaikiniai mokiniai? Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni? Apie tai su pradinių klasių mokytoja ir pasikalbėjome.

Agne Dapkute_asmeninio albumo nuotrauka

Agnė Dapkutė. Asm. albumo nuotrauka

Kaip nusprendėte tapti mokytoja? Kodėl būtent pradinių klasių?
Taip, esu pradinių klasių vyresnioji mokytoja. Jau nuo vaikystės svajojau, kad užaugusi norėsiu būti mokytoja. Turiu jaunesnę sesę, su kuria dažnai žaisdavome namus ir mokyklą. Man labiausiai patikdavo mokytojos vaidmuo. Nuo mažens patikdavo mokyti sesę ir jos drauges.
Baigusi mokyklą, kai teko rinktis, ką noriu studijuoti: socialinę pedagogiką, verslo vadybą ar pradinių klasių pedagogiką, prisiminiau savo svajonę ir pasirinkau būti pradinių klasių mokytoja.

Koks metų laikas yra Jūsų mėgstamiausias? Ar laukiate vasaros (ar dėl to, kad bus šilta, ar kad nebus pamokų?)
Visi metų laikai turi savo žavesio. Ruduo gražiausias spalį, tviskantis visokiausiomis spalvomis. Žiema žavi, kai pasipuošia baltai ir spaudžia šaltukas. Pavasaris smagus, kai kalasi pirmi pumpurėliai ir galima, nusimetus sunkius žiemos rūbus, bėgti į lauką (šypsosi). Bet pats pats nuostabiausias metų laikas yra vasara! Jos laukiu labiausiai, nes galiu keliauti pas močiutę į kaimą, maudytis, degintis, lankyti draugus, važiuoti prie jūros, džiaugtis karštomis ir lietingomis dienomis. Vasara, smagu susitikti su vaikais stovyklose, tada pabūni vaiku ir supranti, kaip gera džiaugtis gyvenimu!

Esame linkę lyginti. Mums smalsu sužinoti kaip viskas keičiasi. Galvojant apie visus Jūsų mokytojavimo metus, kas keitėsi tame, kaip mokoma, kaip mokomasi, vaikų požiūryje į mokymąsi?
Dirbu mokykloje tik dvylika metų (tik, nes dauguma mokytojų dirba 25 ir daugiau), tad galiu įvardinti kelis pokyčius. Vaikai labai žingeidūs, jiems smalsu. Dabar matematikos ir lietuvių kalbos pamokose vaikai užduotis atlieka naudodamiesi informacinėmis technologijomis. Pasaulio pažinimo pamokose vaikai daug tyrinėja, analizuoja ir patys atlieka bandymus. Dabar yra labai daug įdomių edukacinių pamokų ne mokyklose, todėl dažnai pamokos vyksta Lietuvos pažinimo centre, Nacionaliniame ar Energetikos muziejuose, teatruose, kitose miesto erdvėse.

Ar būna, kad nepažįstantys Jūsų ir sužinoję, kad esate mokytoja, pradeda Jūsų atsiprašinėti už netaisyklingą kalbą?
Nėra buvę, kad reikėtų atsiprašinėti, bet būna, kad teiraujasi, kaip reikia parašyti kokį žodį. Džiugu, kad nebijo klausti (šypsosi).

_DSC0371

Kokie yra Jūsų mokiniai? Kuo jie domisi, kas jiems labiausiai patinka?
Mano mokiniai yra patys šauniausi! Šoka baletą ir dainuoja chore. Vaikai yra labai užimti, bet vis tiek atranda laiko žaidimams ir knygų skaitymui. Mano mokinukams labai patinka kurti ir organizuoti.

Ar šiuolaikiniai vaikai skaito? Ką jie labiausiai mėgsta skaityti?
Taip, tikrai daug vaikų skaito! Nors mokiniai labai užimti. Dažnai atrodo, kad laiko nėra, bet vaikai randa kada paskaityti. Skaito labai įvairias knygas. Daugelis yra skaitę J. K. Rowling knygas apie Harį Poterį. Labai mėgsta knygas, kuriose daug veiksmo, nuotykių ir fantastikos. Yra vaikų, kurie renkasi skaityti komiksus, pasakas.

Paikas funius_dTeko matyti vaiko komentarą, kad jis neskaito, nes ir taip jo dienotvarkė yra labai užimta. Kaip vaikams padėti rasti laiko skaitymui?
Laiko skaitymui visada yra, reikia tik labai norėti. Būna, kad vaikai pasirenka knygą, kuri ,,sunkiai skaitosi“, tada gali padėti tėveliai. Skaityti kartu su tėvais ar draugais smagiau. Iškart galima aptarti, drauge pasijuokti, padiskutuoti.

Ar visi turi pašaukimus? Pavyzdžiui, pagrindinis knygos „Paikas Funius“ veikėjas niekaip neranda savo pašaukimo, jaučiasi nenaudingas, o aplinkiniai jam dėl to neduoda ramybės. Kaip rasti savo pašaukimą?
Manau, kad visi turi savo pašaukimą. Tik reikia pagalvoti, kas labiausiai tau patinka, kada jautiesi kaip ant sparnų, kada širdis džiaugiasi.

Ką reikėtų daryti suaugusiems, kad vaikai jaustųsi laimingesni?
Suaugusieji turėtų dažniau būti su vaikais. Kartu žaisti, šėlti, skaityti, kalbėtis, suprasti, padėti, patarti, įkvėpti.

Ko palinkėtumėte vaikams ir knygų rašytojams?
Vaikams linkiu atrasti kuo daugiau laiko knygai, o rašytojams ir toliau nenustoti kurti nuostabų nuotykių, atradimų ir išbandymų pasaulį!

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Knygų kūrėjos iš Slovėnijos: burtų tikrai apstu ir kasdienybėje

_DSC0667.jpg

Viešnios iš Slovėnijos (kairėje Zarja Menart, dešinėje Ida Mlakar) kartu su vertėja Gabija Kiaušaite (per vidurį).

Knygų mugė yra nuostabi šventė ne tik todėl, kad joje galima pamatyti, pavartyti ir įsigyti naujausias ir populiariausias knygas. Knygų mugė yra nuostabi šventė todėl, kad joje galima susipažinti su autoriais, kurie knygas rašo, ir dailininkais, kurie kuria knygų iliustracijas. Taip pat galima susipažinti su leidėjais, dirbančiais su knygų reklama, komunikacija, renginiais. Tai neeilinė proga susipažinti ir su knygų kūrėjais iš užsienio.
Mūsų kvietimu šiais metais Vilniaus knygų mugėje svečiavosi Slovėnijos rašytoja Ida Mlakar ir iliustratorė Zarja Menart. Po savo knygos „Burtai šmurtai“ pristatymo Knygų mugės Vaikų scenoje, kūrėjos mielai sutiko atsakyti į kelis klausimus.

_DSC0561Kokie pirmi įspūdžiai, atvykus į Lietuvą?
Zarja: Jausmas lyg būtume Liublianoje – jaučiamės kaip namie. Tik Vilnius labiau kalvotas nei Liubliana.

Atvykote į jubiliejinę – 20-tą Vilniaus knygų mugę. Kas joje jus nustebino, ką įdomaus matėte?
Ida: Pas mus sakoma – knygų mugė yra gera, kai ji gyvybinga, pilna žmonių. Būtent tokia yra Vilniaus knygų mugė. Labai daug žmonių ir veiksmo, čia gera aura – primena Bolonijos knygų mugę.

Kokios knygų mugės vyksta Slovėnijoje?
Ida: Pagrindinė yra Slovėnijos knygų mugė, vykstanti Liublianoje kartą per metus, spalio mėnesį. Ši mugė labiau skirta pristatyti slovėnų autorius bei jų kūrybą nei užsienio literatūrą. Tuo skiriasi nuo Vilniaus knygų mugės, kurioje pristatoma nemažai iš kitų šalių atvykusių rašytojų knygų.

Kaip pamilote knygas?
Zarja: Knygas pamilau nuo pat vaikystės, daug skaičiau, mėgau ir iliustruotas istorijas, įvairias pasakas.
Ida: Anksčiau nebuvo tokio knygų bei žanrų pasirinkimo, visko buvo mažiau! Bet skaityti pradėjau nuo mažų dienų, net kai vaikystėje namuose nebuvo elektros, skaitydavau naktį su žibintuvėliu po antklode pasislėpusi. Man labai patinka jaunimo, vaikų literatūra, jų iliustracijos, dirbant bibliotekoje turiu galimybę jas vartyti, skaityti, žiūrėti.

foto2.PNGAr tikite burtais kasdieniame gyvenime?
Ida: Žinoma! Tikiu burtais šmurtais, bet tik gerais, jų apstu kasdienybėje. Zarja yra gera iliustratorė – tai burtas, tu (rodo į vertėją) esi gera vertėja, tai irgi burtas, knygos veikėjas dantų gydytojas Bedantis turi stebuklingas rankas – tai taip pat burtas šmurtas.
Zarja: Kiekvieną dieną, jei darai kažką gero, tai jau yra burtas šmurtas. Jei darai kažką gero, norėdamas pakeisti pasaulį, tai irgi yra burtas šmurtas.

Ar pažinojote viena kitą, prieš rašant ir iliustruojant šią knygą?
Ida: Zarją pažįstu visą gyvenimą, nes esu jos mamos draugė. Tekdavo ir mažą Zarją prižiūrėti, nešioti ant rankų.
Zarja: Ida mane pažįsta nuo tų laikų, kai dariau į kelnes.

foto3Tikriausiai dėl to buvo lengva kartu dirbti?
Ida: Tikrai taip, su Zarja neįmanoma nesutarti, juk ji turi plačią pasaulio perspektyvą, yra labai supratinga, be to, puikiai moka iliustruoti.

Ar planuojate knygos „Burtai šmurtai“ tęsinį?
Ida: Nežinau, šiuo metu turiu įvairių kitų darbų, pavyzdžiui rašau apie kitus veikėjus, atsiradusius iš šios knygos. Bet gal kada nors grįšiu ir prie trijulės burtininkų.

Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos vaikams?
Ida: Tiek Lietuvos vaikams, tiek jų tėveliams linkiu daugiau laiko praleisti su knyga, skaitant.
Zarja: Tegu vaikai skaito, bet tegu ir žaidžia.
Ida: Arba tegu žaidžia su knygomis (šypsosi).

Ačiū už pokalbį!

Knyga „Burtai šmurtai“ priklauso projekto „Mūsų mažoji biblioteka“ knygoms. „Mūsų mažoji biblioteka“ – tai tarptautinis projektas, skatinantis pradinių klasių mokinius skaityti edukacinę ir įvairių šalių grožinę literatūrą, pažinti Europos kultūrą. Projektas yra bendrai finansuojamas pagal Eurojos Sąjungos programą „Kūrybiška Europa“.

mmb

2019 metų Knygų mugė. Antra niekorimtukų diena.

_DSC0023

_DSC0025

Nuo pat ryto mūsų stende stovėjo molbertas su dideliu popieriaus lapu, ant kurio visi, kas norėjo, galėjo parašyti, kas jiems yra knyga. Gavome nuostabių atsakymų – nuo visai lakoniškų iki filosofinių: knyga – tai savęs atradimas, portalas į kitą dimensiją, terapija, nuotykis, mokytoja, geriausia draugė, meilė!
Šiandien vaikai bendravo su gamtos fotografu bei knygos apie gyvūnus „Visa tiesa apie gyvūnus“ autoriumi Mariumi Čepuliu, su mažaisiais skaitytojais susitiko ir Selemonas Paltanavičius, Kęstutis Kasparavičius bei Virgis Šidlauskas. Rašytojus aplankė ir autografus gavo daugybė gerbėjų – nuo pačių mažiausiųjų iki visai didelių. Jolita Zykutė ir šiandien vykdė kūrybinę provokaciją „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi Tu?“. Didžioji dauguma norėjo būti laimingiausiais, o ne gražiausiais.

_DSC0162.jpg

Marius Čepulis

O su Eidvile Viktorija Buožyte, „Kibiro Čarlio ir pelės Pupelės“ autore, vaikai dirbtuvėlėse meistravo žavingus peliukus – knygų skirtukus. Mediniai skalbinių segtukai su truputėliu fantazijos greitai tampa ūsuotais ir uodeguotais draugais!

_DSC1025.jpg

Neringa Vaitkutė

Rašytoja Neringa Vaitkutė šiandien šventė savo gimtadienį! Ją sveikino ir visi niekorimtukai, ir gerbėjai, ir kiti rašytojai.

_DSC0667.jpg

Viešnios iš Slovėnijos (kairėje Zarja Menart, dešinėje Ida Mlakar) kartu su vertėja Gabija Kiaušaite (per vidurį).

Iš Slovėnijos į mugę savo knygos „Burtai Šmurtai“ pristatyti atvyko autorė Ida Mlakar kartu su iliustruotoja Zarja Menart. Knygos pristatymas vyko Vaikų scenoje, jo metu vaikai sužinojo, kad Ida dirba bibliotekoje Liublianoje, kad gerti ji labiausiai mėgsta kitų pagamintą arbatą, pvz. savo vyro arba sūnaus, ir kad kaktusai pas ją nemėgsta augti, o kai po darbų lieka laisvo laiko, ji ima ir parašo pasaką. Rašytoja vaikams papasakojo apie savo knygą, atsakė į jų klausimus, o tada ant scenos buvo pakviesti vaikai, kurie siūlė įvairius burtus šmurtus blogos nuotaikos taisymui, o iliustruotoja Zarja juos nupiešė.

_DSC0901.jpg

Šarūnė Baltrušaitienė ir Sigutė Ach

Penktadienio dieną Knygų mugėje užbaigėme su Šarūnės Baltrušaitienės organizuojamomis emocijų pažinimo dirbtuvėmis, Sigutės Ach dovanojamais piešiniais gerbėjams ir Violetos Palčinskaitės dalinamais autografais ant naujai išleistos jos knygos „Stebuklinga Mocarto fleita“.

Miglės Černiauskaitės-Strikauskės reportažas

Nuotraukos Linos Lukšaitės