Rašytoja Jolita Zykutė: „Knygų mugė – tai nuotykis, kuris kiekvieną kartą kitoks“

Rašytojams Knygų mugė dažnai panaši į Kalėdas – jos proga sugrįžtama į Lietuvą iš tolimų kraštų. Viena tokių rašytojų, kuri jau antrus metus sugrįžta į Lietuvą Knygų mugės proga, yra Jolita Zykutė.

dsc_3931-5acdda35740b7

Pernai pasirodžiusi jos knyga „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ suaugusiesiems suteikė progą su vaikais pakalbėti apie grožio ir gerumo sampratas. Kaip pasikeitė Jolitos Zykutės gyvenimas pasirodžius jos knygai? Ką rašytoja patartų žmogui, kuris vis dar svarsto, ar apsilankyti Knygų mugėje? Kaip žmones skatinti pamėgti knygas? Visi atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – šiame interviu.

Kokiomis nuotaikomis sutikote šiuos metus? Ką sau arba kitiems pasižadėjote įvykdyti šiais metais?

dsc_3909-5acdda35136a2

Marketingo ir verslo specialistas Chrisas Broganas pataria surasti tris žodžius, nubrėžiančius gyvenimo kryptį metams į priekį, ir kasdien juos paskaityti ar apgalvoti. Tik tris žodžius. Kiekvienas jų – koncentruotas priminimas, ko tu nori. Jis tai praktikuoja dvylika metų, aš – antrus metus. Šiemet mano žodžiai: Rašyti. Išgryninti. Džiaugtis. Rašyti ir džiaugtis – ko gero, aiškūs ir be paaiškinimo. Išgryninti – tai reiškia atsisakyti daiktų, kurių nereikia. Visąlaik prijaučiau minimalistinio  gyvenimo, nešvaistymo idėjoms, bet dabar labai kryptingai mažinu daiktų namuose kiekį. Gyventi teturint 100 daiktų nėra mano tikslas, bet, patikėkite, kaip gera tvarkyti namus, kai juose tik tai, ko tikrai reikia. Turint mažiau daiktų atsiranda daugiau vietos gyvenimui.

Šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiate užsienyje. Ar domitės Lietuvos literatūriniu ir kultūriniu gyvenimu? Ar jie labai skiriasi palyginus su Hamburgo?

Hamburge gyvena daugiau nei 1,8 milijono žmonių, tad patys galite įsivaizduoti kultūrinio gyvenimo aktyvumą.

Mandagu būtų pasakyti „taip, domiuosi ir aktyviai seku“, bet prisipažinsiu – labai sąmoningai riboju bet kokios ateinančios išorinės informacijos kiekį, nes tai blaško. Laikas, kai aktyviai stebėjau ir dalyvavau, pasibaigė. Kartais važiuodama metro apsidairau ir matau, jog esu vienintelė, kuri žiūri ne į išmanųjį telefoną, o pro langą. Tada galiu galvoti, svajoti ar mąstyti apie rašomos knygos siužetą. Beje, televizoriaus neturiu dvidešimt metų ir nei gyvendama Lietuvoje, nei dabar nepajutau, kad kažką gyvenime būčiau praradusi ar pražiopsojusi. Tikrai svarbūs dalykai ateina kitais būdais – kad ir per pokalbius su aplinkiniais.

Man svarbiausia kultūrinio gyvenimo vieta – biblioteka, ir netgi ne grožinės, o dalykinės literatūros skyrius. Čia koncentruojasi naujausia ir kokybiška informacija apie įvairias gyvenimo sritis – psichologiją, pokyčius pasaulyje ar vaikų auklėjimą. Mane tai žavi ir įkvepia labiau nei koks grožinis kūrinys.

Pernai Knygų mugėje debiutavote kaip rašytoja. Šiemet atvyksite vėl. Kuo Knygų mugė skiriasi, kai buvote tik lankytoja, o dabar – jau ir rašytoja?

20180224_57

Po praeitų metų, kai mugėje pabuvau ne kaip bėganti lankytoja, o kaip dalyvė, turėjau progą dėmesingiau

stebėti suaugusius ir vaikus, paklausyti pokalbių nuotrupų. Fantazuojanti mano dalis sukūrė „Idealios Knygų mugės koncepciją“, o praktiškoji mano pusė sudarė veiksmų sąrašą „Ką daryti lankytojams, ateinantiems su vaikais, kad apsilankymas Knygų mugėje būtų malonesnis nei pernai?“. Svarbiausias dalykas – gerbiamieji suaugusieji, ateikite į mugę ankstėliau ir neskubėkite bei neverskite skubėti vaikų, nes jie dėl to tampa suirzę, o tada nuotaika pabjūra ir jums.

Kooperuokitės su kitais, turinčiais vaikų (draugai, kaimynai ar vaiko darželio draugo tėvai), ir eikite į mugę kartu. Tada viena mama galės apibėgti „suaugusiojo tempu“ stendus, kurie ją domina, kol kita prižiūrės vaikus, dalyvaujančius kūrybinėse dirbtuvėse ar vartančius knygas.

_DSC0155

Ideali Knygų mugė pagal Jolitą būtų penkis kartus didesnė ir pora dienų ilgesnė. Tai būtų naujoviškas dabartinės mugės ir šiuolaikinės bibliotekos derinys, kur stovėtų daug minkštasuolių ar net sofučių prigulti ir pavartyti knygą. Padidėjus teritorijai sumažėtų spūstys, veiksmo tempas sulėtėtų, tarp lankytojų padaugėtų pokalbių ir bendravimo. Leidyklų darbuotojai galėtų neskubėdami išsamiau pasakoti apie visas turimas knygas. Juk jei kas nors tau įdomiai papasakoja apie knygą, tas pasakojimas uždega labiau nei knygos reklama ar garsi autoriaus pavardė. Norintys lankytojai gautų po krepšį su ratukais, į kurį krautų pirktas knygas, nes nešioti krepšius su knygom – varginantis dalykas. Juk jos sunkios… Šitas manosios fantazijos punktas gan realiai įgyvendinamas, ar ne?

Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, kai pasirodė Jūsų knyga? Ko gyvenime padaugėjo, o galbūt ir sumažėjo?

Gražiausias dalykas yra mano tada dar penkiamečio sūnaus reakcija. Hamburge ėjome su jo darželio draugais pro biblioteką. Staiga jis pasisuko į juos ir tarė tai, kas išvertus pažodžiui reikštų: „Mano mama kieta. Ji daro knygas“. Po pusmečio sūnus pasakė kitam darželinukui: „Mano mama nėra kvaila. Ji parašė knygą“. 20180225_195

Tokia nuoširdi iki pačios vaiko širdies gelmės reakcija man buvo Nobelio ir Pulitzerio premija kartu. Nesitikėjau, kad tie kiek naivūs ir juokingi sūnaus žodžiai bus subjektyviai man svarbiausias mano kaip rašytojos pripažinimas. Neįtikėtinas jausmas, kai supranti, jog viskas – tavo ambicijos nuramintos. Visi ordinai sukabinti. Viduje atsiranda specifinė tyla ir iš tos būsenos vėl gali rašyti toliau, žinodama, kad viskas bus gerai. Nes viskas dabar tik ir prasideda. Taigi, knyga pasirodė, gyvenimas eina toliau, o aš rašau. Parašiau antrą istoriją apie karalaitės nuotykius ir kartais pagalvoju, o ką karalaitė ir jos draugai darys toliau?

Ką patartumėte žmogui, kuris dvejoja, ar apsilankyti Knygų mugėje?

Knygų mugė – tai nuotykis, kuris kiekvieną kartą kitoks.

Kaip manote, ką reikėtų padaryti, kad knygos taptų madingu laisvalaikio praleidimo būdu?

Būti madingu – pavojinga, nes tai praeinantis dalykas. Verčiau pažiūrėkime giliau, kuo knygos naudingos. Visų pirma, prisiminkite psichologų tyrimus, kad geriausias būdas pailsėti – knygų skaitymas. Kai skaitai, smegenys dirba visai kitaip. Jei daryčiau reklaminę knygų skaitymo kampaniją, visur iškabinčiau plakatus su užrašais „Skaitykite! Taip pailsėsite ir gyvensite kokybiškiau!“.

20180224_73

Rašau (ir, tikiuosi, šiemet pagaliau pabaigsiu) romaną suaugusiems. Kai vienam bičiuliui papasakojau, apie ką bus knyga, jis atrodė kiek nusivylęs manimi: „Fantastinis romanas? Tikėjausi iš tavęs ko nors intelektualesnio.“ O aš nenoriu rašyti intelektualių knygų, noriu kvapą gniaužiančios pramogos ant popieriaus. Kad po darbo parėjęs žmogus vietoje to, kad įsijungtų televizorių, verčiau atsisėstų ir skaitytų.

Vaikų turintiems priminsiu kitą mokslininkų nustatytą faktą – knygų lentynos ilgis vaikystėje proporcingas sėkmingiems vaiko mokslams vėliau. Tačiau nustatyta ir tai, kad jeigu tėvai neskaito, neskaitys ir vaikai. Taigi, skaitykite dėl savo vaikų ir savo pačių gerovės. Arba pamirškite mano išvardintus psichologų atradimus ir skaitykite tiesiog dėl malonumo.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Reklama

Rašytoja Neringa Vaitkutė: grįždama iš Knygų mugės parsinešu ir plačią laimingo žmogaus šypseną

Kaip metus skaičiuoja mokytojai? Ar mokiniai didžiuojasi savo mokytoja, kuri yra dar ir rašytoja? Apie mokyklą, Knygų mugę ir Metų knygos rinkimus kalbėjomės su mokytoja ir rašytoja Neringa Vaitkute. Ar ji pasirinko mokytojos profesiją, o gal profesija pasirinko ją? Kelinta ši Knygų mugė bus rašytojai? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų –  šiame interviu.

Rašytoja Neringa Vaitkutė

Kaip Jūs skaičiuojate metus – pagal mokslo metus (nuo rugsėjo 1 d.) ar tradiciškai pagal kalendorių?

Metus skaičiuoju tradiciškai, pagal kalendorių, nors būna, kai kalbėdama susipainioju: pasakau „pernai“ turėdama omenyje praėjusius mokslo metus. Jei kas nors nežino, kad dirbu mokytoja, matyt, galvoja, kad gyvenu pagal ypatingą, Neringoms skirtą kalendorių.

Ar didelė šventė Jums Naujieji metai? O galbūt didesnė yra rugsėjo 1-oji?

Pati didžiausia metų šventė man yra Kalėdos, kai visa šeima susirenka draugėn į jaukius tėvų namus. Kai žiba Kalėdų eglutė, kai bendraujame, dalinamės dovanomis. Antroji, svarbiausia metų šventė – kai po ilgos žiemos pagaliau ateina pavasaris. Kai dienos pradeda ilgėti, kai anksti ryte už lango pragysta paukščiai, o pilkšvai rudą vejos kilimą pakeičia jauna gležnutė žolė. Šita šventė neturi konkrečios datos ir visada ateina šiek tiek netikėtai. Atsigulu miegoti pilkame pasaulyje, naktį praplėšusi akis girdžiu, kaip už lango tyliai šnabžda šiltas pavasario lietus, o ryte pamatau visiškai pasikeitusį pasaulį. Tada suprantu: vėl atėjo laikas ilgiems vakariniams pasivaikščiojimams, plazdančioms spalvotoms suknelėms, pirmųjų maudynių laukimui. Su didžiausiu džiaugsmu nukišu gilyn į spintą sunkius žieminius batus. Ta iškilminga proga susiorganizuojam pikniką prie Bevardžio tvenkinio. Grįžtam į namus prisikvėpavę vėjo, laužo dūmų, o kitą dieną iš tolo šviečiam įdegusiomis nosimis.

vaitkutei.jpg

Kaip pasirinkote mokytojos profesiją?

Greičiausiai buvo atvirkščiai: mokytojos profesija pati mane pasirinko. Baigusi universitetą staiga supratau, kad nenoriu būti mokslininke. Ieškodama darbo atsidūriau mokykloje, prisijaukinau šitą profesiją ir dabar jau neįsivaizduoju savęs kitame vaidmenyje.

 

Gal šių metų pradžioje sau ką nors pasižadėjote? Ką norėtumėte įvykdyti šiais metais?

Dažniausiai sau pasižadu ką nors svarbaus „pradėti nuo pirmadienio“. Pirmadienis ateina, viskas susijaukia, laikas sutrupa į daugybę labai užimtų valandų, aš mikliai pamirštu, ką žadėjusi. Prisimenu tik penktadienio vakare. Šventai pasižadu nuo pirmadienio nuveikti dar 5000 reikšmingų darbų ir… pirmadienį vėl įsisuku į kitus, ne mažiau svarbius reikalus.

Ne tiek daug laiko liko iki Knygų mugės. Kelinta ši knygų mugė bus, kuomet joje dalyvaujate kaip rašytoja? Ar dalyvaudavote joje, kai dar nebuvote parašiusi knygų?

Sėdėjau ir labai rimtai skaičiavau, kol pradėjau juoktis pati iš savęs. Atimti 13 iš 19 išties aukštoji matematika. 2019 metų knygų mugė bus jau šeštoji, kurioje dalyvauju kaip vaikų knygų autorė. Kol nerašiau, knygų į mugėje lankiausi tik kelis kartus.

Ką patartumėte žmonėms, kurie dvejoja – vykti ar ne į Knygų mugę? Ką joje randate Jūs?

Kiekvieną kartą grįždama iš Knygų mugės parsitempiu nemenką maišelį knygų ir plačią laimingo žmogaus šypseną. Dažniausiai perku knygas vaikams, kurias čia pat įninku skaityti pati. Man patinka knygų mugės atmosfera. Kaskart pamatau kokią nors įdomią smulkmeną, kurią įsimenu visiems laikams, spėju nugirsti įdomių pokalbių ar pabendrauti su seniai matytais žmonėmis. Žmonėms, kurie dvejoja – vykti ar ne, patariu atvažiuoti. Knygų mugėje net išrankiausi tikrai susiras ką nors įdomaus, visoje toje renginių ir leidinių įvairovėje.

https://www.niekorimto.lt/modules/nkhtmlandbanners/uploads/images/5bb61a709e010.jpg

Jūsų „Klampynių kronikos“ pretenduoja tapti metų knyga vaikams. Ar kas nors pasikeitė Jūsų gyvenime sužinojus apie nominaciją? Sulaukiate daugiau dėmesio?

Taip, sulaukiu šiek tiek daugiau dėmesio. Prisipažinsiu, tai gana malonu. Juk mes visi svajojame būti pastebėti.

Kaip į mokytoją, kuri yra nominuota, reaguoja Jūsų mokiniai?

Tie mokiniai, kurie žino, kad knyga dalyvauja metų knygos rinkimuose, saikingai džiaugiasi (visgi jiems esu mokytoja, o ne rašytoja). Atsirado vaikų, kurie giriasi turintys ar skaitantys mano knygas, nors anksčiau nesigirdavo. Ir aš labai tuo džiaugiuosi.

50 plsKo palinkėtumėte visiems rašytojams?

Sėkmės ir kūrybos džiaugsmo.

Ačiū už atsakymus!

 

 

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas: stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga

ozedfPradėti vadintis rašytoju gali tada, kai parašai knygą. O kai parašai tris? Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas vaikų literatūros pasaulyje sėkmingai debiutavęs su knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“, rankose laiko jau tris savo parašytas knygas vaikams ir, atrodo, nesiruošia sustoti. Bet pradėkime nuo žiemos ir švenčių. Kas Virgiui Šidlauskui per jas kelia daugiausiai džiaugsmo? Už kokią knygą jis balsuos Metų knygos rinkimuose? Kokią slaptą misiją rašytojas norėtų įvykdyti? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų nuotaikingame interviu.

Kas Jus labiausiai džiugino per praėjusias šventes?
Laikas praleistas su šeima. Dar šiltas židinys uošvijoje. Ir sniegas, kurio šiais metais buvo į valias.

Ar Jums patinka žiema? Ar negąsdina didelės pusnys ir nemažas šaltukas?dsc_0292
Man bjauriausias laikas – ruduo. Kai kasdien lyja, šlapia, purvina ir nesustodamos trumpėja dienos. O žiema – visai kitas reikalas. Žiemą, ypač jei yra sniego, galima nuveikti daug smagių dalykų: ridenti besmegenius, statyti sniego pilis, daryti sniego angelus, ant apsnigtų automobilių paišyti šypsenas, įsikišus varveklius į burną vaidinti pamėlusį nuo šalčio vampyrą ir t. t. O kai pasidaro šalta, visada galima grįžti namo ir jaukiai įsitaisius pažiūrėti linksmą filmą ar perskaityti įdomią knygą.

Kokią knygą skaitėte per praėjusias šventes? Galbūt turite kokią tradiciją šventiniu metu skaityti Kalėdines knygas?
Kol kas tokios tradicijos neturime, bet verta susimąstyti. Šiais metais taip jau nutiko, jog skaičiau dukrai Aleksandro Volkovo „Geltonąjį rūką“, knygą, kuri pačiam vaikystėje paliko labai didelį įspūdį. Ir nors ji ne apie Kalėdas, bet visgi sniego joje buvo. Deja, po tiek metų pajusti šiurpuliukus kaip skaitant pirmąjį kartą nepavyko. Viskas dabar atrodo kitaip. Bet tai natūralu. Tik vaikystės nostalgija vis grąžina mintimis atgal.

Jūsų knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ pernai metais buvo nominuota Metų vaikų knygos rinkimuose. O už kokią knygą vaikams šiemet balsuotumėte pats? Kodėl?
Už Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ ir Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“. Ne tik balsuočiau, bet ir jau balsavau. „Sibiro haiku“ už skaudžią, bet nuostabiai parašytą ir iliustruotą istoriją. O „Klampynių kronikas“, nes Neringa savo knygose moka ne tik užburiančiai kalbėti, bet ir nuotykių jose tiek, kad laikykis.

slaptoji korenlijaus van drebelio isija_dKol Ulfas ruošiasi tolimesniems savo nuotykiams, pasirodė nauji pasaulio užkariautojai rupūžiai, vykdantys Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją. Ar pasaulio gyventojams derėtų sunerimti?
Oi, šie trys nenaudėliai patirs begales pavojų, kol išsiaiškins, ko kiekvienas vertas. O dar ta paslaptinga misija, kurios niekam nevalia atskleisti… Laimė, dauguma situacijų, į kurias jie paklius, privers šypsotis. Ir gal kai kas jų elgesyje net atpažins dalelę savęs.
Žinoma, jokie rupūžiai iš knygos neišlįs ir tikrai neprivirs bėdos, dėl to galime būti ramūs. Bet tiesa ta, kad ir mūsų pasaulyje sočiai pasipūtimo, nesantaikos ir susvetimėjimo. Paniekos meilei ir gyvybei. Kaip bebūtų gaila, visada bus tokių, kurie nori valdyti svetimus likimus, žaisti žmonių gyvybėmis lyg šachmatų pėstininkais. Nes neįmanoma mylėti kitų, nemylint savęs paties. Ko gero, nuo to visų pirmiausia ir reikėtų pradėti.

Kam rekomenduotumėte perskaityti „Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją“? Kokį šios knygos skaitytoją įsivaizdavote rašydamas knygą?
Visiems smalsuoliams, mėgstantiems patrakusius nuotykius, paslaptingus žnypliarankius aparatus, mįslingas misijas, žolynuose besislapstančius žvalgus išsprogusiomis rupūžės akimis ir negalintiems pakęsti prievartos, klastos bei melo. Aišku, jei mes būtume tų trijų knygoje minimų rupūžių praleidusių daugybę laiko ankštame povandeniniame laive vietoje, kažin kaip patys pasielgtume. Bet jei moralinis kompasas rodys teisingą kryptį – niekada nepasimesime.
O skaitytoją įsivaizdavau panašų į save vaikystėje. Ir į savo dukrą. Jiems ir rašau visas knygas.

Kokią slaptą misiją pats norėtumėte įvykdyti arba kokioje dalyvauti?
O! Ta misija būtų tokia slapta, kad niekas apie ją taip nieko ir nesužinotų. Todėl iš karto prisisemsiu kūdros, kurioje slėpėsi rupūžių povandeninis laivas, vandens į burną ir daugiau nepasakysiu apie tai nė žodžio. Ir jei kur kils žemės drebėjimai, cunamiai ar netikėtai išsiverš ugnikalniai – nereikia manęs gręžioti akimis. Vis tiek neprisipažinsiu, net jei tai ir bus mano darbas.

20180111_134636a.jpg

Dalyvaujate daug savo knygų pristatymų ir susitikimų su vaikais. Kas Jus labiausiai stebina šių renginių metu? Gal prisimenate pati smagiausią susitikimą?
Stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga. Kiek vaikai turi žingeidumo ir fantazijos.
O smagių susitikimų buvo labai daug. Vienur vaikai klausinėjo, kodėl tapau rašytoju, o ne piratu, kitur stebino įžvalgomis, jog Ulfas turėjo turėti nuosavą raktą, kitaip nebūtų pasprukęs iš namų niekieno nepastebėtas ir pan. Bet, ko gero, vieni įspūdingiausių susitikimų buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur vaikai ne tik pasirodė esantys tikri šmaikštuoliai, bet ir dainas kartu traukė taip, jog net šiurpas ėjo kūnu.

Dėkoju už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Debiutuojanti rašytoja Asta Gricė: „Svarbu, kad vaikams susiformuotų skaitymo įprotis“

Bebriukas Benas_spKuo šiomis dienomis gyvena Asta Gricė – Kalėdomis ar knygos išleidimo džiaugsmu?

Jei atvirai, tai knygos išleidimo džiaugsmu. Vis dar negaliu patikėti, kad man pavyko! Knygos kantriai laukiau kelis metus, bet, patikėkite, – buvo verta. Pirmąkart ją paėmiau į rankas gruodžio pradžioje vaikų ir jaunimo literatūros festivalyje „Vaikų Kalėdų sala“. Apėmė keistas jausmas – ji mano?! Vyko knygos premjera, vedžiau kūrybos dirbtuves vaikams. Tuomet ir išgirdau rimtą Ainiaus iš antrosios B komentarą (perskaičius 3 komiksus): „Galiu pasakyti, kad knyga – gera!“ Pirmasis įvertinimas – teigiamas, viliuosi, ir kiti bus panašūs.

Ką norėtumėte, kad apie Jus žinotų Jūsų knygos skaitytojai?

Dažniausiai rašau vasarą per atostogas, kada baigiasi rimti darbai, aprimsta mintys ir ima sproginėti kūrybos burbulai. Truputį pavydžiu tikriems rašytojams, kurie turi galimybę kurti kasdien arba bent užsirašyti keisčiausias juos aplankiusias mintis. Būtent iš jų ir gimsta netikėtos istorijos. Pastebėjau, kad važiavimas traukiniu (jei tik galiu susikaupti), man visada pamėtėja malonių kūrybinių netikėtumų. Išvada – turėčiau tapti tikra Lietuvos geležinkelių fane (šypsosi).

Dar vienas, gal ir neįprastas, faktas – nemėgstu šokoladinių saldainių. Skaniausi – fabriko „Rūta“ gaminama Lietuvaitė, Žara, latviška Karvutė, Raffaello, arba, kaip draugai sako, visokios keistenybės.

benasbebO ką skaitytojai turėtų žinoti apie bebriuką Beną?

Benas – šaunus, smalsus, geraširdis bebriukas, labai mėgstantis piešti ir linksmai leisti laiką su draugais. Jis nuolat sužino ką nors įdomaus, naujo, nuoširdžiai padeda kitiems ir pats noriai mokosi. Tarp Beno pažįstamų išskirtinė asmenybė – išsiblaškiusi, pasitikinti savimi ir mėgstanti vilkėti dailias sukneles – varlė Vija. Tiesa, kartais ji atsiduria šiek tiek komiškose situacijose, tačiau ir ji po truputį keičiasi.

Kaip kilo mintis parašyti knygą apie bebriuką Beną?

Tai gana neįprasta istorija, kurios nenorėčiau pasakoti. Pasakysiu tik tiek, kad netikėta mintis, kad turiu (būtent turiu) parašyti istoriją apie bebriuką Beną toptelėjo einant pro miesto vaikų darželį. Parašiau vieną istoriją, antrą, trečią… Kreipiausi į leidyklą „Nieko rimto“. Esu nuoširdžiai dėkinga jos vadovui Arvydui Vereckiui, kuris patikėjo manimi ir davė puikų patarimą: rašyti, rašyti, kuo daugiau rašyti. Kantriai mokiausi iš leidykloje dirbusio Beno Bėranto, klausiau geranoriškų Linos Eitmantytės-Valužienės patarimų, ir štai – rezultatas jau knygynuose.

benasbKuo panašūs yra žmonių ir gyvūnų pasauliai?

Mano knygutėje jie labai panašūs. Norėjau, kad Bebraičiai vaikams pasirodytų artimi, savi, patrauklūs, kur nuolat dedasi įdomūs dalykai. Kad tai, kuo gyvena istorijų veikėjai, būtų vaikams žinoma ir jų patirta. Manau, kad skaitytojams įdomu žinoti, kad gyvūnai kaip ir žmonės turi savo namus, kuriuose jauku ir gera. Man į pagalbą atėjo puikus vaikų knygų dailininkas Edgaras Straukas. Jo spalvingos ir išraiškingos iliustracijos vaikams ne tik patrauklios, bet ir padeda pamatyti, kiek daug įdomių dalykų vyksta gyvūnų gyvenime. Be to, Edgaras turi puikų humoro jausmą.

Ar be rašymo dar turite mėgstamų užsiėmimų? Kokių?

Patinka skaityti knygas, keliauti (deja, tai vyksta ne taip dažnai, kaip norėtųsi). Praėjusią vasarą, netikėtai pačiai sau, ėmiau domėtis sukulentais ir jų auginimu. Įstojau, kaip vadinu, į pametusių galvas dėl sukulentų grupę socialiniuose tinkluose.

Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?

Brolių Grimų pasakos, kurias gavau būdama kokių šešerių. Knygą nupirko tėtis, kai vieną žiemos dieną vaikštinėjome po apsnigtus Šiaulius. Kai augo dukra, šias pasakas skaitydavau jai. Vėliau tarp mėgstamų knygų atsirado Pamelos Travers „Merė Popins“ ir Hugh Lofting „Daktaras Dolitlis“.

Kaip galvojate, kas svarbiau, ar perskaitytų knygų skaičius, ar jų perskaitymo kokybė?

Pirmenybę skiriu kokybei. Jei yra galimybė, skaitau neskubėdama, jaukiai įsitaisiusi, mėgaudamasi siužeto vingiais. Tai leidžia atsipalaiduoti, pastebėti tam tikras smulkmenas, sužinoti kažką naujo, geriau pažinti įvairias gyvenimo sritis. Pasitaiko, kad knygą ryte praryju. Tačiau kartais, entuziastingai pradėjusi, po kurio laiko atidedu į šalį, teisindamasi, kad gal vėliau… Kartais vėliau taip ir nebeateina.

benasbeGal turite receptą, kaip vaikus (o gal net ir suaugusiuosius) paskatinti pradėti skaityti knygas?

Šiandien knygoms tenka konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais, filmais ar naršymu internete. Šiuolaikinės technologijos įtraukia vaikus (ir suaugusius), padėdamos prarasti laiko bei erdvės nuovoką. Akivaizdu, kad vaikams draugystę su literatūra reikėtų pradėti kuo anksčiau. Būtų šaunu, jei knygos skaitymas vaikui taptų kiekvieno vakaro tradicija. Receptas gana paprastas: jei namuose skaito suaugusieji, skaitys ir vaikai, juk geras pavyzdys užkrečiamas. Vieni gal pradės nuo paslaptingo pasakų pasaulio, kiti nuo linksmų komiksų, treti nuo pamokančių istorijų. Svarbu, kad vaikams susiformuotų skaitymo įprotis.

Ko šiais metais prašėte Kalėdų senelio?

Jaukios pižamos, raudonos suknelės, įdomios kelionės… ir visa ko geriausio savo šeimai, giminėms, draugams ir kolegoms. Turiu dar vieną slaptą norą, bet jei apie jį Jums papasakosiu, jo visas slaptumas pasibaigs (šypsosi)

O ką palinkėtumėte visiems mažiems skaitytojams?

Augti smalsiems, draugiškiems, linksmiems, bendraujantiems. Ir kuo daugiau SKAITYTI. Knyga gali padėti apsilankyti netikėčiausiose pasaulio vietose, pamatyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio nepastebima, patirti įvairiausių emocijų ir plačiai atverti duris į slaptą fantazijų pasaulį.

Ruošiame Kalėdines dovanas

DSC_0908Gera dovanoti laimę, įkvėpimą, meilę artimiems draugams ir rūpimiems žmonėms. Žiemą atpažįstam ugnį, kuri vis rusena užpildydama erdvę, kai sukiesi švenčių sūkury. Kartais jaudinamės, skubam ką nors įsigyti, išlaikyti egzaminus, spėti nukeliauti į svečius. Būna, jog pamirštame mėgautis atostogomis būdami kartu. Šypsnis, apkabinimas ar bučinys – tai jau dovana, tačiau dažnai mėgstame nustebinti artimuosius ir materialiomis smulkmenėlėmis.
DSC_02766Atvirukai ar knygelės, o galbūt puošnūs puodeliai? Klasikiniai, elegantiški bei bambukiniai… O ir arbatos bei kavos įvairovė gali nustebinti. Kavos puodelis su mažais malonumais, rytą pasitinkanti garuojanti Šventinė arbata su obuoliais, razinomis ir cinamonu sužadins norą dar stipriau tikėti Kalėdų stebuklu.
Ženkliukai, talismanai, drobiniai maišeliai puošia, saugo, padeda kasdien. Naujoje kolekcijoje tūnantys žvėreliai saugo naudingus patarimus, tinkančius visiems. Beribio laisvės pojūčio tau gali palinkėti kiškis, laputė tau primins, kas yra laimė, o braškių apsuptas barsukas gali lengvai nudžiuginti tau brangų draugą.
Taip pat ramybė žvarbiu žiemos metu – svarbi. Yra daug būdų, kaip ją galima sukurti.DSC_0432 Kalėdas primenanti arbata gali sušildyti, padėti atsiriboti nuo problemų ar bėdų. Rankų apglėbtas puodelis gebėtų savo šventiniu spalvingumu praskaidrinti nuotaiką. Meniški Sigutės Ach kūriniai sugeba pagauti žvilgsnį, priversti susimąstyti bei nusišypsoti. Jei trokšti ką nors aplankyti, sužinoti – kalėdinė knyga, pasaka gali padėti tokį norą iliustruoti.
DSC_0899Skambant tradicinėms kalėdinėms dainoms svarbu būti šalia artimųjų. Tuomet pasimiršta rūpesčiai, problemas padeda išspręsti šeima ar sielos draugai. Kai išvysti iš laimės žibančias vaiko akeles, prie vieno bendro stalo šurmuliuojančius mylimuosius, kai matai vis mirguliuojančias Kalėdų eglės lemputes ir net žvakės liepsnelę, nenustojančią šokti muzikos ritmu, gali suvokti, kad praėję metai yra pati didžiausia dovana, kuria gali dalintis su tais, kurie buvo šalia. Tad nesvarbu, ką pasirinksi įteikti, kaip norėsi visiems atsidėkoti, nes tik meilė, atsidavimas, ištikimybė ir rūpestis leis mėgautis šventėmis iš visos širdies.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Psichologas ir psichoterapeutas Justinas Burokas: „Yra baimių, kurias turime visi“

Justinas Burokas_asm. albumo nuotrauka

Justinas Burokas. Asm. albumo nuotrauka

Ar žinojote, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad vorų bijo visi žmonės? O kad baimių nereikia bijoti, nes jos atlieka ir apsauginę funkciją? Psichologas ir psichoterapeutas Justinas Burokas teigia, kad bebaimių žmonių praktiškai nėra, ir tai tikrai nėra blogai. Koks yra suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikams? Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti? Apie tai – šis interviu su „Žmogaus studijų centro“ partneriu, psichologu ir psichoterapeutu Justinu Buroku.

Baimė. Kokia tai emocija? Kokio amžiaus vaikai jau pradeda jausti baimę?

Baimė yra bazinė kiekvieno žmogaus emocija, turinti labai svarbią apsauginę funkciją. Baimė apsaugo mus nuo galimų pavojų, o atsinešame ją į pasaulį su pirmuoju oro gurkšniu.

Ar visas baimes įgyjame vaikystėje? Jos įgimtos ar įgytos?

Įgimtų baimių yra labai nedaug, pirmiausiai tai tos, kurios kelia grėsmę mūsų sveikatai ar gyvybei ir kurios veikia instinktų lygmenyje, pvz., bijome garsių netikėtų garsų, netikėto dūrio iš šono ir pan. Įdomu, kad vorų ir gyvačių baimės taip pat yra įgimtos. Tai nereiškia, kad paniškai turime nuo jų bėgti, bet kad pamatę tarantulą ant rankos imsime jo bijoti, net prieš tai tokio gyvūno nematę, yra įrodyta tyrimais. Visos kitos baimės yra išmoktos.

Ar būna žmonių, kurie nejaučia baimės? O galbūt tik nemoka perskaityti šios emocijos?

Bebaimių žmonių praktiškai nėra. Kadangi baimės centras yra smegenyse, dalis žmonių nepajėgūs išgyventi baimės jausmo, kai ši struktūra (ar ryšiai su ja) yra pažeidžiami. Deja, tokie žmonės ilgai negyvena. Kaip minėjau, baimės emocija atlieka labai svarbią apsauginę funkciją. Tik pabandykite įsivaizduoti žmogų, kuris nebijo, kai jam ant galvos krenta plyta.

Kodėl žmonės turi tiek daug skirtingų baimių? Vieni bijo pelių, bet nebijo vorų irbaime atvirkščiai?

Vorų bijo visi (šypsosi). O kitos baimės yra išmoktos ir tai priklauso nuo to, kiek baimingoje aplinkoje augo vaikas. Jei mama paniškai bijojo pelių, didelė tikimybė, kad tokią baimę turės ir vaikas.

Koks suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikui?

Tiesioginis. Kūdikis tik per mamos reakcijas (vėliau ir vaikas per kitų jam svarbių asmenų reakcijas) supranta, kiek pasaulis yra saugus. Jei mama pati nerami, nuolat visko gąsdinasi, ji net pati nenorėdama tai perduoda vaikui. Jei vaikas visada girdi „nelipk, atsargiai, nukrisi“, natūralu, kad bijo lipti, bėgti, eiti. Jei mato mamą, kuri labai išsigąsta pamačiusi pelę, supranta, kad pelė yra didžiulė grėsmė. Jei mama dreba per griaustinį, drebės ir vaikas. Jei vaikas pamatė kokį jį gąsdinantį dalyką (pvz., vėliavą su tikroviškai pavaizduotą kaukole), ir tėtis ir mama sako: „oho, atsargiai“, aišku, kad vaikas bijos, o jei pasakys, kad čia tokia piratų vėliava, jam bijoti nebus ko. Jei tėvai nuolat gąsdino policija, kuri išveš, normalu, kad net suaugus, kai policija sustabdo, pradedame nevalingai prakaituoti, nors galbūt nieko blogo ir nepadarėme.

Viktorijos Gajauskaitės nuotrauka

Viktorijos Gajauskaitės nuotrauka

Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti?

Sakyčiau, pirmiausiai nemokykime vaiko naujų baimų, tada nereikės jų nugalėti. Nugalėti reikia tas baimes, kurios nepagrįstai riboja vaiko galimybę džiaugtis ir tyrinėti pasaulį. Nėra kito būdo padėti vaikui nugalėti baimę, kaip ištarti padrąsinanti žodį (daug kartų) ir paduoti ranką, kai jam to reikia. Klaidinga manyti, kad verta vaiką grubiuoju būdu mokyti nugalėti baimes (jei bijo plaukti, įmesti į vandenį, jei bijo viešai kalbėti – gėdinti ir pan.). Visur reikia jausti, kiek galima „paspausti“ ir kur reikia sustoti ir duoti vaikui erdvės nurimti. Labai svarbu girdėti patį vaiką ir nenusiminti, kad vaikui nepavyko nugalėti baimės iš pirmo karto.

Ar fantazijos kuria baimes? Juk vaikai susigalvoja, kad po lova vaiduoklis. Kodėl?

Kartais vaiduokliai atsiduria po lova, nes tėvai pripasakoja, kad jie ten yra. Kai vaikai mato siaubus ir baubus, tai reiškia, kad tokiu būdu jie tvarkosi su savo vidiniais pykčiais. 3–7 metų vaikams tai visiškai normalu. Toks jų gynybos mechanizmas nuo vidinių baubų, tvarkymasis su vidine agresija. Žymiai blogiau, kai tokiu pat būdu suaugę žmonės pradeda tvarkytis su savo vidiniu pykčiu bijodami tamsos ir pan.

Ar gali vaikai mėgdžioti baimes? Neseniai vienas vaikas per televizorių pamatė, kad kitas vaikas bijo tamsos ir dabar sako, kad ir pats bijo. Kodėl taip gali nutikti ir kaip su tuo susitvarkyti?

Vaikai per televizorių gali pamatyti daug juos gąsdinančių dalykų. Svarbu, kaip apie tai su juo bendrauja tėvai, kiek leidžia išsakyti baimes, kiek jas pripažįsta, legalizuoja, padrąsina, o kiek gėdina, juokiasi, neigia.

Kaip sukurti sveiką atsargumo, bet ne baimės jausmą vaikui?

Jei aplinka į įvykius reaguoja atsargiai, o ne baimingai, tai ir vaikas taip reaguos. Jei vaiką gąsdinsime (policija, mašinomis, kurios užmuša, ir pan.), tai normalu, kad jis bijos. Jei paaiškinsime, vaikas supras. Vaikai išsigąsta ir jei per tėvų neapsižiūrėjimą realiai patenka į grėsmingas situacijas, pvz., užlipo į medį aukštai ir nukrito. Aišku, kad bijos ne tik lipti į medžius, bet ir aukščio. Bet čia jau tėvų atsakomybė, kad vaikas nepapultų į tokias grėsmingas situacijas.

baubaime_spNeseniai pasirodžiusi paveikslėlių knyga „Baubaimė“ skatina su vaikais kalbėtis apie baimes. Ar knygų apie baimes skaitymas gali padėti vaikams nugalėti baimes?

Be abejo. Dažnai tėvai daro klaidingai, kai pasijuokia iš vaikų baimių, jas ignoruoja, neigia („radai ko čia bijoti“, „tu juk didelis, ko čia bijai“, „eik jau, radai ko bijoti“ ir pan.). Kalbėdami apie baimes su vaikais leidžiame jiems jas geriau pažinti, suprasti. O tai, kas pažįstama ir suprantama, juk ne taip ir baisu, ar ne?

Ko palinkėtumėt visiems, ko nors bijantiems?

Pažiūrėkite į savo baimę kaip į vidinį signalą apie galimą grėsmę ir paklauskite savęs, ar ji reali, ar tik jūsų sugalvota.

Ačiū už atsakymus!

Kalbėjosi  Vaiva Rutkauskaitė

Ar per dažnai sakome vaikams „ne“?

„Nebėk, nes nugriūsi“, „neimk, nes užsigausi“, „negalima“ – ar kada susimąstėte, kiek kartų per dieną vaikams pasakomas žodis „ne“? Tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorė, sveikatos psichologė Milda Kukulskienė sako, jog svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. O jeigu norime būti mylintys ir mylimi, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje. Ar vaikams žodį „ne“ turėtumėte sakyti rečiau nei suaugusiems? Ką daryti, kad žodžiu „ne“ neimtume manipuliuoti? Ar tikrai viskas aplink vaikus yra taip pavojinga? Apie tai ir pasikalbėjome su Milda Kukulskiene.

Milda Kukulskienė_asmeninio archyvo nuotrauka

Milda Kukulskienė su dukromis. Asm. albumo nuotrauka.

Pradėkime pokalbį nuo gražiausių žodžių. Kokie lietuviški žodžiai Jums patys gražiausi?
Kaip sunku išsirinkti! Turbūt patys gražiausi žodžiai man yra švelnumas, ruduo, vaikas, myliu.

O žodis „ne“ toks mažas, bet toks stiprus. Ar vaikams jį turėtume rečiau, ar dažniau sakyti nei suaugusiems?
Iš tiesų šiame žodyje yra kažkas tokio aštraus ir stipraus, įžvelgiu jame daug galios, kontrolės. Pasakai „ne“ ir kaip nukirsta.
Pastebiu, kad suaugusieji, bendraudami su savo amžiaus žmonėmis, nėra linkę šiuo žodžiu piktnaudžiauti – norint konfrontuoti reikia daug drąsos. Galbūt dėl to nemažai žmonių nemoka apginti savo ribų, nemoka paprieštarauti, net kai to reikėtų, dalis taip ir gyvena dirbdami nemielus sau darbus, leisdami laiką ne tiems dalykams, kuriuos norėtų iš tiesų gyvenime veikti, neišdrįsta būti laisvi ir kurti, pakovoti su tuo, kas jiems nepatinka.
Iš kitos pusės, kai stebiu, kaip suaugusieji kalbasi su savo vaikais, žodį „ne“ ir kitus naudojamus neiginius išgirstu turbūt dažniau nei teigiamus žodžius. Galbūt čia vystosi toks paradoksas: kai vaikas auga nuolat drausminamas, tai ir užaugęs jis gyvena lyg būtų priespaudoje, negeba būti laisvas, apginti savo ribų net tada, kai to reikia.
Iš tiesų abejoju, ar nuolat girdėdamas „ne“ koks nors vaikas gali iš tiesų mėgautis vaikyste ir augti laimingas.

Žodžiai turi labai daug jėgos, kaip išmok(y)ti juos vartoti teisingai?
Manau, svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. Jei norime būti geri, gražūs, mylintys ir mylimi, jei norime kurti šiltą santykį, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje. Esu sutikusi vieną mokytoją, kuri atrodė labai miela, šilta ir besišypsodama, maloniu tonu sakydavo pašaipius, net žeminančius dalykus. Tas neatitikimas netgi gąsdindavo, sukurdavo kažkokį netikrumo jausmą. Tikiu, kad vaikus išmokyti atsakomybės už savo žodžius galime tik savo pavyzdžiu, jei patys išliekame pagarbūs savo vaikui, partneriui ir kitiems žmonėms, net kai supykstame ar esame labai pavargę. Manau, tai gali tapti įpročiu, jei įvertiname reikšmę, kryptingai stengiamės ir neapleidžiame savęs, rūpinamės savo emocine sveikata.ghghghg

Kai vaikams sakome „ne“, mes dažniausiai stengiamės juos apsaugoti ir išmokyti svarbių taisyklių. Tačiau ką daryti, kad šiuo žodžiu neimtume manipuliuoti?
Per savo trumpą motinystės patirtį jau spėjau permąstyti žodžio „ne“ vartojimą mūsų šeimoje. Kai gimė pirmoji dukra, buvau nusiteikusi beveik apskritai jo nevartoti ir man visai puikiai sekėsi, kol mažylei suėjo vieneri. Dukrai augant, tampant vis aktyvesnei, užsispyrusiai ir ambicingai, pastebėjau, kad drausminu vis daugiau. Atradau, kad kuo daugiau drausminu, tuo mažiau dukra į mano žodžius reaguoja, vadinasi, tuo daugiau reikia drausminti. Užsisuka toks neigiamo santykio ratas. Gimus antrajai dukrai, dar supratau, kad dažniau drausminu, bambu, kai esu pavargusi, neišsimiegojusi, emociškai išsekusi. Drausminimas tampa erzulio iškrovos forma, nors jis, tuo pačiu, tą erzulį ir kuria, dar labiau stiprina. Buvo liūdna pamatyti, kad kritinėse situacijose nesusivaldau ir pavartoju kokią nors frazę, kokią pati esu girdėjusi vaikystėje, nors ir racionaliai suprantu jos netinkamumą. Atsimenu, vieną dieną pavargau drausminti ir sakiau vyrui: „Pabandykime šiandien tiesiog nedrausminti, nieko nesakykime, o jei kils kokia pavojinga situacija – tiesiog pakelkime vaiką ir patraukime į šalį“. Dienomis, kai apsispręsdavome kuo mažiau burbėti ir drausminti, ir mes, ir vaikas atsipalaiduodavome, tiesiog būdavome kartu. Nors drausminimas ir išreiškia rūpestį, norą apsaugoti, jis nekuria ryšio, jokiam vaikui tai nėra meilės kalba. Galbūt daugiau dėmesio skirdami meilės kalboms ir ryšio stiprinimui, galėtume gyventi taip, kad drausminti beveik nebereikėtų?

vvvvvvvvvvvvvvvv.PNGAtrodo, kad gyvename labai pavojingame pasaulyje. Dažnai vaikams sakome „neik ten, nes pargriūsi“, „neimk to, nes įsipjausi“, „nevalgyk, nes bus bloga“. Ar tikrai viskas aplink vaikus yra taip pavojinga?
Mano nuomone, nemažai situacijų galima numatyti ir ramiai išspręsti be žodžio „ne“. Pavyzdžiui, vietoj pabrėžiamo „neliesk, negalima“ visuomet galima aiškiai, bet švelniai pasakyti „karšta“, „slidu“, „per aukštai“ ar panašiai.
Svarbu įsigilinti į savo vaiko amžiaus tarpsnį. Jei vaikas mažesnis (iki 1–1,5 m.), jis nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio, jį reikia tiesiog savo nuožiūra patraukti iš situacijų, kurios gali būti pavojingos ar kelti per daug pagundų. Tyrinėti pasaulį yra natūralus tokio mažo vaiko poreikis, kad ir kiek kartų sakysime, kad negalima skinti gėlyčių, atsidūręs prie ryškios, kvepiančios gėlės, jis tikrai norės ją paliesti, pauostyti ar skabyti. Tai mūsų atsakomybė mažylį patraukti nuo pagundų.
Kalbant apie vyresnius vaikus, kurie pakankamai dažnai girdi visokiausių nepagrįstų gąsdinimų, turėkime omeny – ši informacija labai apkrauna. Ne sykį esu mačiusi, kaip vaikas pravirksta dėl suaugusiųjų dramatiško aiktelėjimo ar išgąsčio, o ne dėl realios situacijos, kurią suaugusieji interpretavo kaip pavojingą. Kartais užsigavę vaikai užslopina emocijas, nes labiau bijo ne skausmo, o tėvų reakcijos į tai, kad užsigavo. Pastebima, kad įvairių emocinių, ypač nerimo sutrikimų paplitimas tarp vaikų auga, jų pasireiškimas ankstėja. Galbūt išorinis pasaulis tikrai gali būti pavojingas, bet bent jau namų pasaulio saugumą kuria tėvai. Tai mes turime pasirūpinti, kad vaikas namuose galėtų atsipalaiduoti, žaisti ir kurti, atsiskleisti ir būti savimi.lalalal.PNG

Kaip jums atrodo, kokius žodžius suaugę turėtų dažniau sakyti vaikams?
Būtų puiku, jei kiekvienas vaikas kasdien girdėtų daug pastiprinančių, drąsinančių žodžių, pagyrimų, meilės prisipažinimų, kad tėvai dažniau juokautų su vaikais, apie viską kalbėtųsi. Tikiu, kad tokiu atveju drausminimai liktų tik kritiniams atvejams.

Ar yra žodžių, kurių reikėtų vengti?
Vaikai yra visapusiškai jautresni nei suaugę. Gali atrodyti, kad jie neatsimins, kad nesupranta, bet net ir vieną kitą kartą pasakytas nepagarbus žodis jau yra neigiama įtaka. Nuo to prasideda nepagarbios, žeminančios kalbos įpročiai šeimoje, kartais tai tampa bendravimo kultūra.
Niekada nereikėtų vaikui sakyti tokių žodžių, kurie skaudintų ar pašieptų jus pačius, negalima rėkti ant vaikų, prie jų keiktis. Net ir ironija, pasyvi agresija gali pažeminti, o hiperbolizuotą kalbą vaikai gali priimti pernelyg tiesiogiai, išsigąsti.

Ko palinkėtumėte tiems vaikams, kurie labai dažnai girdi „ne“?
Linkiu įkvėpimo semtis iš šiltų ir drąsinančių žmonių – jų tikrai per gyvenimą sutiksite. Taip pat linkiu beaugant kuo dažniau sakyti „taip“ gyvenimo siunčiamoms galimybėms, daug žaisti, dūkti, kurti, bendrauti ir mylėti.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė