Rašytojas Steve Worland – apie svajones, meną, kūrybą ir išsikeltus tikslus

Steve WorlandGalbūt matėte filmą „Popieriniai lėktuvėliai“, o galbūt jau skaitėte knygą, mūsų išleistą dar šį mėnesį. Berniuko, lankstančio rekordinius nuotolius pasiekiančius popierinius lėktuvėlius, istorija įkvepia. Įdomus ir paties autoriaus gyvenimas bei įkvėpimo šaltiniai. Apie filmus, muziką, meną, įsitikinimus ir tikslus skaitykite interviu su knygos ir filmo scenarijaus autoriumi Steve Worland.

Pradėsime klausimu, kur jūs gimėte, augote, mokėtės?

Gimiau Sidnėjuje, didžiąją dalį augau Tokijuje, tada grįžau atgal į Australiją, kur mokiausi. Sidnėjuje studijavau ir filmų kūrimą bei scenarijų rašymą.

Parašiau dvi nuotykių knygas ir dabar rašau trečiąją. Pagal mano scenarijų sukurtas filmas „Popieriniai lėktuvėliai“. Tai didelis pasiekimas, nes Australijoje kuriama mažai filmų vaikams. Labai apsidžiaugėme, kai gavome tam paramą.

Kuo norėjote būti, kai jums buvo 12, 18 ir 30? Kodėl?

Dvylikos norėjau būti žurnalistu, juo tapau dar iki savo aštuoniolikto gimtadienio.

Aštuoniolikos norėjau rašyti scenarijus ir iki trisdešimties tapau scenaristu.

Trisdešimties norėjau būti rašytoju ir iki keturiasdešimt penkerių man pavyko parašyti savo pirmąją knygą!

Kokie jūsų įsitikinimai pasikeitė nuo tada, kai buvote aštuoniolikos?

Tikriausiai turėčiau įvardinti santuoką ir vaikus. Buvau tiesiog įsitikinęs, kad jų niekad neturėsiu – o tada sutikau savo nuostabią žmoną. Dabar negaliu suprasti, kodėl taip galvojau. Negana to, maniau, kad 1980-ieji darys amžiną įtaką vakarų kultūrai. Ir jie vis dar daro – deja, tik mano galvoje.

Kokius tris meno (knyga, paveikslas, muzika ir t. t.) kūrinius dabar galėtumėte įvardinti, kaip padariusius jums ir jūsų kūrybai didžiausią įtaką?

Sunkus klausimas. Jų tiek daug. Turėsiu išsirinkti keturis: vieną dainą, vieną knygą, vieną filmą ir vieną TV serialo žanrą.

Televizija: mano mėgstamiausi serialai buvo amerikietiški veiksmo serialai. Tokie kaip „Magnum PI“, „Simon & Simon“, „Hardcastle & McCormick“, „Remington Steel“. Juose veikė du draugėn sumesti labai skirtingi veikėjai, patenkantys į įvairias sudėtingas situacijas, kuriose apstu veiksmo, konfliktų ir komiškų elementų. Tų serialų siužetai nebuvo išskirtiniai, o veiksmo scenos neitin gerai sukaltos, bet visuomet norėjosi žiūrėti toliau vien dėl humoro ir pagrindinių veikėjų santykių.

Muzika: „Def Leppard“ daina „Armageddon It“ iš albumo „Hysteria“. Taip, tai tiesa, aš ką tik parašiau „Def Leppard“. Nesvarbu, mylite juos ar nekenčiate – tai tobula roko daina. Gerai sukurta daina turi tas pačias savybes, kurių siekiu kurdamas istorijas: užkabina, vysto jaudinančią, tačiau nenuspėjamą istoriją, užbaigia puikia kulminacija, o tada mauna tolyn, kol neužsibuvo per ilgai.

Knyga: Michaelo Tolkino „Žaidėjas“. Tolkino scenaristo patirtis leido sukurti istoriją, kurią norėjau ne tik skaityti, bet ir pats būti parašęs. Knyga, iš kurios tikrai galima pasimokyti, kaip rašyti glaustus, bet nepamirštamus dialogus, yra tikras istorijų siūlų kamuolys, besipinantis tarp besieliuose Holivudo užkulisiuose besikankinančių veikėjų.

Filmas: „Svajonių laukas“. Kai rašau, mano didžiausias siekis – sukurti tokią knygą, kuri pranoktų geriausią veiksmo filmą. Tačiau daugiausiai man įtakos padaręs filmas – mistinė istorija apie žmogų, kuris nusprendžia vietoj kukurūzų lauko pastatyti stadioną beisbolo žaidėjams, kurie, taip jau nutiko, yra… vaiduokliai. Spręskit patys. Filme apstu puikių veikėjų, su kuriais nesunku tapatintis, subtilaus humoro, gvildenamas ryšys tarp tėvo ir sūnaus, kartu viską persmelkia mintis, jog amžinų dalykų gyvenime yra tik keletas – ir sportas, šiuo atveju beisbolas, yra vienas jų. Pasauliui judant į priekį, sportas veikia tarsi inkaras, laikantis mus prie šeimos ir namų. Tiesiog mąstant apie tai man kyla nenumaldomas noras čia pat sukurti magiškojo realizmo istoriją apie kriketą! Iš „Svajonių lauko“ išmokau, kad, koks bebūtų tavo pasirinktas siužetas, veikėjai yra istorijos pagrindas, tad juos reikia sukurti kuo geriau.

popieriniai_lekt_dTurite daug meninių polėkių. Kodėl pasirinkote būtent rašymą?

Rašymas buvo vienintelis dalykas, kuris mokykloje man sekėsi lengvai. Tai mane traukė. Man visada buvo be galo įdomu ant popieriaus lapo užrašyti ką nors įdomaus, ką nors linksmo. Negana to, nuo mažens mėgau mąstyti, kodėl kai kurios istorijos labai lengvai paplinta visuomenėje, kartais net tampa kultūros dalimi, o kitos ne. Visada norėjau sukurti tokią, kuri ta dalimi taptų.

Kaip manote, kaip skaitytojai reaguoja į jūsų knygas?

Aš norėčiau, kad jie būtų sujaudinti, kad nusijuoktų nors vieną kartą. Visų svarbiausia, noriu, kad skaitytojas suprastų, žavėtųsi veikėjais. Gali parašyti nuostabią, veiksmo kupiną istoriją, bet jei niekam nerūpi veikėjai, knygos net nepabaigs skaityti.

Kokiais rašytojais labiausiai žavitės ir kodėl?

Vėlgi, jų yra tiek daug. Manau, kad apsistosiu ties Stephenu Kingu, nes skaitau jį nuo tada, kai buvau dar mažas, t. y. jau trisdešimt metų. Jo sugebėjimas pasakoti nuostabias istorijas mane paskatino pabandyti sukurti ką nors panašaus. Kai kurie jo darbai yra nepakartojami, kai kurie ne tokie geri, tačiau visi sukelia tikras emocijas. Daug iš jo išmokau. Pavyzdžiui, kurti tokius veikėjus, kurie savyje turi daug gelmės.

Kūrėjai neretai iškelia sau ambicingų tikslų. Kokius išsikėlėte jūs?

Jau keletą metų sukuosi šioje sferoje, turėjau ir pakilimų, ir nusileidimų, todėl mano tikslai yra gan struktūruoti. Daug dirbti, parašyti po romaną per metus ir tikėtis, kad jie bus vis geresni, o skaitytojai ne tik matys juos lentynose, bet ir mėgausis skaitydami.

Šaltinis:
http://www.steveworland.com/#!about/c21kz

Reklama

Iliustruotojas ir skulptorius Marius Zavadskis – apie kūrybą, vaikystę ir chaoso verpetus

Marius Zavadskis – iliustruotojas, skulptorius, ir, kaip pats minės žemiau, chaoso verpeto nusiaubtos darbo vietos savininkas. Dailininkas jau spėjo palikti savo pėdsaką ir ant mokyklinių vadovėlių, ir grožinės vaikų literatūros viršelių. Galbūt esate jo gerbėjai, tik to dar nežinote – Marius Zavadskis kūrė ne vieno jaunojo skaitytojo pamėgtos knygos „Šuo ir jo berniukas“ viršelį, taip pat iliustravo „Pabaisų akademiją“ bei „Popierinius lėktuvėlius“. Interviu atskleis, kur iliustruotojas ieško įkvėpimo, žvilgtels į jo vaikystę, projektus ir neįprastus gaisro gesinimo principus.

pabaisu_akademija_d

Žinome, kad esate ne tik iliustruotojas, bet ir skulptorius. Kuria veikla susidomėjote pirmiau? Kaip tai nutiko?

Kai mokiausi skulptūros, mano tėvas pradėjo darbą Čikagos lietuvių pastangomis į Kauną perkeltoje „Mykolo Morkūno ir Ko“ spaustuvėje (vėliau prie jos prisišliejo ir „Naujojo lanko“ leidyklėlė). Jiems reikėjo lankstaus, greito, paklusnaus ir pigaus dailininko knygoms apipavidalinti. Čia ir pradėjau piešti „knygoms“.

Ar nuo mažens norėjote tapti iliustruotoju/skulptoriumi? Jei ne, kuo svajojote būti „užaugęs“?

Vaikų darželio auklėtoja pasakė, kad turiu gabumų dailei. Ja patikėjo tėvai, o labiausiai aš pats. Tad nuo mažumės norėjau būti dailininku, dailininku multiplikatoriumi (taip andai vadinosi animuotojai), dar šiek tiek miškininku. Bet čia turbūt poveikį padarė gražūs miško peizažai animaciniuose filmukuose.

Kur tobulinote savo įgūdžius? Ar Jūsų mokslai buvo tiesiogiai susiję su dabartine profesija?

Vilniaus dailės akademijoje mokiausi skulptūros, tad iliustruotojas esu savamokslis. Daugiausia įgūdžių ir patirties įgijau „prie staklių“, piešdamas iliustracijas pagal konkrečius leidyklų poreikius, taip pat vartydamas visokiausius iliustruotus leidinius.

04

Ar turite savo mėgstamiausią piešimo žanrą, būdą?

Turbūt negalėčiau išskirti vieno vienintelio. Piešti, jei tai ne rutina, apskritai smagu. Labiausiai džiugina galimybė kaitalioti piešimo technikas ir žanrus, neužklimpti ties viena išraškos priemone arba, kap sakė vienas žymus iliustruotojas – konkrečiam tekstui pritaikyti atitinkamą štrichavimo būdą. Turbūt tai nėra labai profesionalu, bet manau, kad pasaulis labai margas, iliustruojami tekstai dar įvairesni, todėl viską sprausti į vienodus marškinėlius būtų nuobodu. Dabar manau, kad mėgiamiausias žanras – gerai sutvarkytas kratinys. Technikos atžvilgiu – dėl greičio ir patogumo pirmauja kompiuteris (be abejo, su puokšte kitų priemonių).

Koks buvo pirmasis Jūsų iliustruotas leidinys?

Piešiau viršelį savo lietuvių kalbos mokytojos ir klasės auklėtojos Dalios Drąsutavičienės bei jos kolegės sudarytai diktantų knygelei…

Kaip nutiko, kad patraukėte būtent į vaikų literatūrą? Ar ilgainiui norėtumėte iliustruoti suaugusiųjų literatūrą ar pereiti į visai kitą sferą?

Iliustruoti grožinę vaikų literatūrą mano siekiamybė ir svajonė. Daugiausia teko dirbti šalia – piešti technines ilustracijas ir paveikslėlius vadovėliams. Tai irgi nepaprastai įdomi sritis – joje nedaug saviraiškos, griežti reikalavimai, užtat gausybė įdomybių, kurias pražiopsojau mokykloje ar nepastebėjau už lango. Pavyzdžui, dabar nesunkiai galėčiau nupiešti spuogo susidarymo schemą, pavaizduoti reostatą, fosilizacijos arba industrializacijos procesus. Piešiau ir neurochirurgijos bei patologinės anatomijos vadovėliams, poezijos rinkiniams, žurnalams, memuarų knygoms, istorinėms rekonstrukcijoms, pseudoistoriniams traktatams. Tokius darbus mielai tęsčiau ir dabar.

suo_ir_berniukas_d

Prie kelių projektų galite dirbti vienu metu? Kiek jų yra šiuo metu?

Iš tikrųjų vienu metu tik prie vieno, nors už nugaros būtinai eilėje grūdasi mažiausiai dar keli. Eilę reguliuoju griežtais gaisro gesinimo principais. Taip ir dabar negaliu tiksliai pasakyti kur užsidegs, budžiu…

Apibūdinkite savo darbo vietą (pavyzdžiui, kūrybinė netvarka). Kuris paros metas jums yra kūrybiškiausias?

Kūrybinė netvarka – labai švelnus apibūdinimas. Mano darbo vieta panaši į chaoso verpetą su nedidele (maždaug kompiuterio monitoriaus ir piešimo planšetės dydžio) salele. Konkretus paros laikas nebėra toks svarbus. Svarbiausia ir sunkiausiai pasiekiama sąlyga tampa būsena, kai neblaško jokie pašaliniai, ypač vaizdiniai dirgikliai. Čia gelbsti prietema (bet kuriuo paros metu), kartais – ritminga muzika. Svarbu, kad nebūtų per greita, nes veikiai pavargstu štrichuoti į taktą.

Kokiais trimis žodžiais apibūdintumėte savo pieštą kūrybą?

Ne kažin kas.

Kokie kūrėjai, daiktai ar veiksniai Jus įkvepia labiausiai?

Pirmiausiai turėčiau įvardyti nenumaldomai artėjančius terminus, piktus leidėjų elektroninius laiškus ir grasinančius užsakovų skambučius.

Asmenybes nurodyti sunkiausia, jų tiek daug. Dirbdamas prie konkrečių piešinių stengiuosi susirinkti tai progai tinkamiausių autoritetų „komandą“. Anksčiau, pavyzdžiui, labai imponavo skulptorės Louise‘os Bourgeois kūryba. Svaigino jos laisvė ir drąsa rinktis temas, priemones, medžiagas, gebėjimas kurti nuotaikas ir pasakoti istorijas.popieriniai_lekt_d

Koks buvote vaikystėje? Koks buvo Jūsų mėgstamiausias žaislas?

Vaikystėje buvau storas garbanotas blondinas, mėgau vartyti knygas su paveikslėliais. Nedaug kas pasikeitė iki šiol… Negaliu prisiminti vieno konkretaus žaislo, akyse tavaruoja kažkoks subliuškęs pripučiamas žvėris… Dabar suprantu, kad didžiausią įspūdį padarė didelė tėvų namuose buvusi biblioteka su gausybe iliustruotų vaikiškų ir nevaikiškų knygų. Tie paveikslėliai buvo didžiulis nuotykių laukas. Kai kurias iliustracijas mokėjau mintinai, kitų bijojau, dauguma tapo pagrindu mano paties piešiniams.

Pasidalinkite trimis įdomiais faktais apie save.

Nenoriu

Ačiū už atsakymus!