Dailininkas Gediminas Skyrius – apie kūrybą, įkvėpimo paieškas ir vaikščiojimą kambaryje ratais

Gediminas Skyrius 1

Pirmoji Gedimino Skyriaus iliustruota knyga vaikams – Kristinos Ohlsson „Stiklo vaikai“ – pasirodė 2015-aisiais. Šiandien jo iliustracijas galime rasti ir ant lietuvių rašytojos Neringos Vaitkutės knygų „Miestas be padangės“, „Devynetas tamsos nešėjų“ bei naujausios Marijos Gripės knygos „Vabalas skrenda temstant“. Išmėginęs architektūros, verslo studijas, dirbęs įvairiose reklamos agentūrose dailininkas galiausiai suprato, jog geriausiai jaučiasi piešdamas. Todėl dabar kuria vos tik gavęs progą. O įkvėpimui jam dažniausiai užtenka užkandžių ir muzikos. Na, galbūt dar pavaikščioti ratais aplink kambarį.

Studijavote ir architektūrą, ir verslą, o labiausiai mums žinomas esate savo iliustracijomis. Ar visada norėjote tapti iliustruotoju, o gal tai supratote tik vėliau?

Visada mėgau piešti, bet konkrečiai šią profesiją – iliustravimą – pasirinkau daug vėliau. Buvo ilgas ieškojimų laikotarpis. Iš pradžių bandžiau architektūros studijas, tada vadybos, dirbau reklamos agentūrose, kol galų gale grįžau prie vaikystės pomėgio. Šią sritį atradau jau būdamas brandus žmogus, dėl to žinau, ko iš jos noriu, ir žinau, ką daryti, kad tai gaučiau.

Kaip vyksta knygos viršelių kūrimo procesas? Išduokite paslaptį.

Nėra didelės paslapties – perskaitoma knyga, tada kuriama idėja, piešiamas eskizas, o jį patvirtinus – galutinis piešinys. Daugiau individualumo yra idėjos kūrimo etape. Nors kitos proceso dalys gan techniškos, šiame etape neturiu jokios sistemos ir leidžiu sau išdykaut.

Ar norėtume išlikti vaikų knygų iliustruotoju, ar išsiplėsti ir į suaugusiųjų literatūrą?

Norėčiau iliustruoti ir vaikiškas knygas, ir suaugusiųjų knygas, ir komiksus, ir animaciją, kurti ir piešti konceptus žaidimams bei filmams, taip pat tapyti, ir dar daug ką daryti. Ir man pasisekė – visos šios sritys yra susijusios, dažnai viena kitą papildančios. Vienintelis ribojantis veiksnys – laikas. Taigi, matyt, norint išlaikyti kokybę, teks kai kurioms sritims skirti mažiau dėmesio.

skyriausiliustr1Kur ieškote įkvėpimo? Ar galite kurti bet kada? Galbūt turite kūrybos ritualą?

Įkvėpimo ieškau visur – ir gamtoje, ir istorijoje, ir rutinoje, ir madoje, ir dar daug kur. Labai padeda internetas! Aš labai stokoju kantrybės, todėl ir įkvėpimo iš to paties šaltinio semtis sunku.

Kurti galiu bet kada, bet turiu būti pailsėjęs. Be to, man patogiausia dirbti prie vieno projekto vienu metu. Jei turiu gerų užkandžių bei atsigerti, ausines muzikai klausyti, galiu save įjungti kūrybai beveik bet kada.

Ritualų lyg ir nėra. Tik labai mėgstu kurdamas judėti – vaikštau ratais po kambarį. Net atsisėdęs piešti kažko konkretaus, retkarčiais turiu atsistot ir pavaikščiot ratu.

Jūsų kūryba labai savita, ją galbūt net galima pavadinti tamsia ir paslaptinga. Kaip pavyko ištobulinti savo stilių?

Esu savamokslis ir tobulinausi labiausiai per praktiką bei individualius ieškojimus. Galbūt tai ir suformavo mano savitą stilių. O tamsumas mano darbuose ateina, matyt, iš gan ilgo domėjimosi fantasy bei moksline fantastika. Be to, aš visada palaikydavau „blogiečių“ pusę. Man atrodė, kad jie visada turi įdomesnius kostiumus. Tuo pačiu jausdavau, kad antagonistas visada išgyvena daug didesnę tragediją nei bet kuris herojus, todėl kažkaip jų būdavo gaila. Gal iš čia ir ta tamsa.

Kokie jūsų dabartiniai projektai (jei galite atsakyti!)?

Šiuo metu noriu išleisti liniją iliustracijų, kurios buvo kurtos ne kažkokiai konrečiai knygai ar žurnalui, o sau, tiesiog norint įgyvendinti šovusią mintį. Tai serija robotų galvų, kurios visaip persipynę su visokiais keistais objektais. Dariau jas šiek tiek kitu stiliumi, todėl nekantrauju paviešinti ir sulaukti reakcijų. Turbūt geriau būtų pamatyti patiems. Noriu ateityje vėl padirbėti prie animacijos, taip pat turiu nemažai idėjų tapybai. Bet viskas kažkaip labai ilgai trunka… Dar darbo dienomis dirbu su žaidimais įmonėje „Nordcurrent“. Tai salyginai nauja iliustracijos kryptis, bet ne mažiau įdomi, apjungianti ir piešimą, ir animaciją, ir žaidimą.

skyriausiliustr4

Kokie pasaulio dailininkai jus įkvepia ir kuo?

H. R. Giger, Jeremy Mann, John Singer Sargent, Ilja Repin, J. C. Leyendecker, Du Kun, Phil Hale, Šarūnas Sauka, Sean Gordon Murphy (komiksai), Mcbess (iliustracijos) ir dar krūva žmonių, kurių vardų dėl savo išsiblaškiusios galvos tiesiog negaliu prisiminti. Įkvepia jie mane labiausiai savo originalumu, gebėjimu išsiskirti iš masės. Taip pat mėgstu meną, kuris nėra per daug abstraktus, kuriame matosi autoriaus techniniai įgūdžiai ir sugebėjimai (pvz., anatomijos žinios). Tuo pačiu šie žmonės man primena, jog dar turiu daug ko mokytis ir kur tobulėt.

Jei galėtume išgerti kavos ar arbatos puodelį su vienu vieninteliu dailininku ar kūrėju, kas jis būtų ir ko jo paklaustumėte?

H. R. Giger. Nes man patinka, kad žmogus sukūrė ne tik eilę paveikslų, bet ir tarsi sukūrė iš jų susidedantį keista pasaulį.

Kokį meno kūrinį norėtumėte būti sukūręs?

Hieronymus Boscho „Žemiškųjų malonumų sodą“. Būtent tada, kai jis buvo sukurtas.

Koks jūsų mėgstamiausias rašytojas dabar ir koks buvo, kai buvote vaikas?

Dabar, sakyčiau, J. R. R. Tolkien. Vaikystėje mane labiausiai įkvėpė ne knygų, o komiksų kūrėjai – Kevin Eastman ir Peter Laird, sukūrę vėžliukus nindzes. Tiesiog po visų liaudies pasakų bei sovietinės animacijos tai buvo visiškai naujas dalykas. Dar ir dabar susijaudinu, pamatęs senuosius komiksus ir animacijas.

Ką patartumėte vaikui, kuris svajoja tapti knygų iliustruotoju?

Kiek galima daugiau piešti, nepamirštant ir šiaip džiaugtis gyvenimu. Tai bus tikrai ne mažesnė dalis jo sėkmės.

Ačiū už atsakymus!

Dailininką ir jo darbus galite rasti ČIA, ir ČIA, ir ČIA

skyriausiliustr3

Reklama

Pavasariniai kulinariniai „Nieko rimto“ ir draugų eksperimentai

Pavasarį norisi kažko naujo. Kitaip apsirengti, kitaip praleisti trečiadienio vakarą, iškrėsti kažką netikėto. Nauji vėjai įsisuka ir į virtuvę: įskilusiuose puodeliuose jau tik sodinukai įsikuria. Kava garuoja naujuose induose, prie jos skanaujame pirmąkart kepto pyrago, o kitam rytui planuojame jau ne pabodusius sumuštinius.

Kad lengviau būtų atsinaujinti – ir iš mūsų leidyklos paleidžiame keletą pavasariškų receptų.

Sigutė Ach: į pasimatymą su avokadais, belaukiant šviežių pomidorų.

salotos su tunu

O ar bandėte kada gaminti pudingą? Muminukai mėgsta šį gana lengvą desertą, tad iš Muminuko Mamos receptų knygos vieną idėją ir pasiskolinome.

muminuko mamos pudingas

Dar vieną receptą Sigutė Ach parsivežė iš pavasarinio Lvovo. Patiks sriubų gerbėjams.

kopustu sriuba

O žinojote, kad sriubą galima pagardinti ne tradicine grietine, o pagaminta iš… riešutų. Va čia tai naujovė!

veganiska grietine.png

Kas dar nebandėte, pats laikas paragauti sriubos iš didelio puodelio. Kažkas naujo, smagaus, o ir patogiau nusinešti, kur tik norisi.

 

 

Mes kartais semiamės idėjų iš savo išradingų draugų. Vieni jų – tinklaraštis „Cukrinis avinėlis“. Paprašėm kažko žaismingo ir tuo pačiu elegantiško pavasariui. Sakė, kad keksiukai iš mados dar neišėjo. Ypač su įdaru. O pateikti dailiuose porceliano puodeliuose jie virsta kilmingais tortukais.

Keksiukai su „Rududu“ įdaru

12 keksiukų

INGREDIENTAI:

1 kiaušinis;
100 g cukraus;
150–200 g „Rududu“;
100 g grietinės;
8–9 g kepimo miltelių;
50 g juodo šokolado;
keli šaukštai pieno;
keli šaukštai riešutų sviesto (nepagailėti).

 

KAIP GAMINTI:

1. Iki vientisos masės išsukite kiaušinį ir cukrų. Sudėkite apie 100–150 g „Rududu“, kelis šaukštus riešutų sviesto, grietinę, miltus ir kepimo miltelius. Viską išplakite iki vientisos masės.

2. Į keksiukų kepimo formeles įdėkite po popierinę formelę ir į kiekvieną jų dėkite po didelį šaukštą tešlos. Jos neturi būti iki pat formelės kraštų, nes tešla lengvai kyla. Kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie 20 minučių.

3. Pasiruoškite įdarą. Karšto vandens vonelėje kartu su pienu ištirpdykite šokoladą, „Rududu“ bei žemės riešutų sviestą.

4. Kai keksiukai bus atvėsę, kiekvieno jų viduriuke padarykite po nedideles skylutes, į kurias įkrėskite įdarą.

5. Šiuos keksiukus galite puošti kremo kepurėlėmis, šokoladu ar tiesiog linksmais pabarstukais.

 

Nemėgstantiems saldžiai dar vieni mūsų draugai „Sviestas sviestuotas“ siūlo veganiškus makaronus.

makarai.jpgMakaronai sviestuoti

2 porcijos

INGREDIENTAI:

160 g kietagrūdžių makaronų
1 saliero stiebo (80 g)
0,5 paprikos (60 g)
Geros saujos pjaustyto mėlynojo kopūsto
Skrudintų sezamo sėklų

Padažui:
1 kaupino v. š. žemės riešutų sviesto (40 g)
1 a. š. sezamų sviesto (tahini)
1,5 v. š. sojų padažo
1,5 v. š. nerafinuoto rapsų aliejaus
¼ citrinos sulčių
1 a. š. agavų sirupo arba cukraus
3–4 v. š. vandens

KAIP GAMINTI:


Virti makaronus saujele druskos pasūdytame vandenyje pagal instrukciją, nurodytą ant pakuotės.
Tuo metu įkaitintoje keptuvėje su šaukštu aliejaus pakepinti mėlynąjį kopūstą, smulkintą saliero stiebą ir papriką.
Pasiruošti padažą – gerai išmaišyti visus padažo ingredientus. Vandens pilti tiek, kad išeitų grietinėlės tirštumo padažas.
Išvirusius makaronus suversti į keptuvę su daržovėmis, užpilti padažu ir gausiai maišant pašildyti dar porą minučių. Patiekiant apibarstyti sezamo sėklomis.

Ne paslaptis, kad maistas yra neatskiriama kiekvienos šventės dalis. Ir mes leidykloje visas progas pažymime skanėstais. O kai reikia ruoštis vaikų šventei, visuomet panaršome tinklaraštį „Gimtadienio mugė“. Jame viskas paprasta, skanu ir išvaizdu. Šįkart tinklaraščio autoriai su mumis pasidalino nesaldžių sausainiukų receptu. Mes dalinamės su jumis.

nesaldus-sausainiai-900x400Burnoje tirpstantys sausainiai su sūriu

INGREDIENTAI:

160 g (1 stiklinės) miltų
40 g smulkinto „Džiugo“ arba kito parmezano tipo sūrio
60 g šalto sviesto
125 ml grietinėlės
Žiupsnio druskos

KAIP GAMINTI:

1. Įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnių, kepimo skardą išklojame popieriumi.

2. Miltus, sūrį, druską ir šaltą sviestą dedame į virtuvės kombainą aštriais peiliais ir kelias sekundes smulkiname – gauname rupų smėlį primenančią masę.

3. Supilame grietinėlę ir smulkiname dar keliolika sekundžių, kol masė tampa vientisa ir nelimpa prie kombaino sienelių. Jei limpa – įberiame dar kiek miltų ir vėl paleidžiame kombainą.

4. Iškočiojame tešlą į kuo plonesnį lakštą, perkeliame jį į skardą, kiek pabadome šakute ir supjaustome norimomis figūromis. Galima pjaustyti paprastu peiliu, bet suraikius peiliuku banguotais kraštais – sausainiai dailesni. Pagal padarytas linijas iškepusius sausainius bus galima tvarkingai sulaužyti. Kepame kol paruduoja – apie 8–12 minučių.

Tokius sausainiukus gražiai supakavus ir papuošus lipdukais ar dailia kortele negėda ir į svečius lauktuvių nešti.

 

 

 

Kviečiame susipažinti su „Mergiotės ir mirusios kalbos“ autoriumi Domu Ausčiu

Ar esate aplankę Italijos sostinę, amžinąją Romą? Miestą, turintį turtingą istorinę praeitį ir gausius meno bei architektūros lobynus? Galbūt vis svajojate apie tai? Kol iš tikrųjų aplankysite šį miestą, siūlome leistis į nepaprastus nuotykius kartu su Laura ir Kristupu, pagrindiniais knygos „Mergiotė ir mirusi kalba“ personažais. Jaunuoliai netikėtai atsidurs Senovės Romoje ir jiems prireiks drąsos bei sumanumo, kad galėtų grįžti į šiuolaikinį pasaulį.

Kviečiame susipažinti su knygos autoriumi Domu Ausčiu.

mergiote ir mirusi k _dAr pamenate tą momentą, kai kilo idėja parašyti knygą vaikams „Mergiotė ir mirusi kalba“?

Tą momentą pamenu. Parašiau istoriją apie LDK gydytoją, patekusį į Aukso Ordos nelaisvę. Rankraštį daviau p. Sauliui (leidyklos edukacinių programų vadybininkui, – aut. past.), jis perskaitė ir entuziastingai siūlė pritaikyti paaugliams, nes jiems trūksta literatūros. Aš sutikau ir pasielgiau „niekšiškai“, vietoj to, kad kūrinį adaptavęs, perrašęs, parašiau istoriją apie mergiotę. Rankraštį apie Aukso Ordą palikau suaugusiems.

Ar rašėte knygą turėdamas kokį nors tikslą? Ką, Jūsų manymu, ši knyga duos jaunam skaitytojui? Ko būtų galima pasimokyti iš knygos personažų?

Kai rašau, mano tikslai ir norai sutampa – noriu kuo greičiau baigti kūrinį. Jeigu rimtai – tai noriu perteikti skaitytojui tai, kas man patinka ar nepatinka. Stengiuosi, kad būtų logikos ir tikrų žinių ar istorinių faktų, kad įvykiai būtų kuo tikroviškesni. Skaitytojas gali ne tik jaustis nuotykių sūkury, bet ir gauti tikros informacijos. Mano nuomone, personažai turi būti tokie, kokie ir mes gyvenime – ir geri, ir silpni, pažeidžiami, ir sugebantys pakovoti, ir trokštantys draugystės.

Kodėl pasirinkote Senovės Romą? Ar tai susiję su kokiais nors įvykiais bei prisiminimais?

Kai kilo mintis apie mergiotę, mokančią lotyniškai, kitur ji ir negalėjo nukeliauti, tik į Romą. Visi keliai veda į Romą (kas pasakė?).

IMG_0537.JPGPagrindiniai personažai – Laura ir Kristupas – turi tiek panašumų, tiek skirtumų. Ar pastebite kokių nors šių personažų savybių, kurias galite priskirti ir sau?

Jei personažai gyvi, jie visada turės žmogiškų savybių, kiekvienas gali rasti nors dalelę panašaus į save. Stengiuosi ne įsikūnyti, o įsivaizduoti, kaip galėtų vienas ar kitas personažas pasielgti aprašomoje situacijoje.

Ar rašėte kiekvieną dieną, nusistatytu metu, ar tik tada, kai ateidavo įkvėpimas?

Įkvėpimas dar nebuvo atėjęs. Tiesiog nuolat niežti nageliai… Ir tik tada, kai turiu laisvo laiko nuo pagrindinio darbo ar šeimos reikalų, galiu prisėsti prie kūrinio. Taigi, labai retai.

Kai kurie rašytojai pirmenybę teikia rašymui ant popieriaus, o ne spausdinimui kompiuterio klaviatūra. Kaip rašėte savo knygą?

Ant popieriaus rašyti mieliau, bet dėl laiko stokos rašau tiesiog į kompiuterį.

Kokį patarimą galėtumėte duoti visiems, svajojantiems parašyti knygą, bet nedrįstantiems to pradėti?

Jei nedrįsti, tai ir nerašyk. Svajonė ir liks svajone. Tokiam asmeniui labai svarbu padrąsinimas, palaikymas ir net pagyrimas.

Koks buvo Jūsų mėgstamiausias vaikystės žaislas ir kokia jo atsiradimo istorija?

Labai mėgau žaisti su degtukais. Jie be aiškiai suprantamų priežasčių atsidurdavo rankose. Paskui žaislai pasikeitė, tam įtakos turėjo auklėjimas.

Ačiū už pokalbį!

Kaip orientuotis nuotykinės literatūros jūroje?

Vaikams augant, kartu auga ir jų skaitomos knygos. Didėja puslapių skaičius, mažėja iliustracijų. Veikėjams, o kartu ir skaitytojams, tenka spręsti sudėtingesnes problemas. Nors knygos sunkėja, įdomumas auga, nes vaikai gali vis giliau įsitraukti į istoriją. Tėveliai nekantriai laukia, kol jų vaikai pasieks tą žymę ant durų staktos su užrašais „Kapitono Granto vaikai“, „20 tūkstančių mylių po vandeniu“, „Paslaptinga sala“ ir galės pagaliau susipažinti su tais pačiais nuostabiais veikėjais, su kuriais užaugo tėvai. Bet kartais kantrybė trūksta ir savo mažiesiems tėvai šypsodamiesi bruka, deja, dar per sudėtingas knygas, kuriose vaikai gali paskęsti tarp nežinomų žodžių. O kai ko nors nesupranti, žaibiškai dingsta įdomumas, knyga pradeda nepatikti. Tada jau nepadės jokie siūlymai ir bandymai sudominti, vaikai istorijos neskaitys vien iš užsispyrimo. Ši žala ne amžina, bet pagaliau atsivertus tą „bjaurią knygą“, ilgą laiką spoksojusią į tave iš knygų lentynos, būna labai gaila suvokus, jog į nuotykius pavėlavai beveik 10 metų…

Ir štai kartą Danijoje vienas toks tėvelis parašė knygą, kurioje susipina visi mylimiausi jo vaikystės herojai. Knyga skirta tiems mažiesiems, kurie labai labai nori, tačiau dar negali nerti į nuotykių jūrą. O ką reikia daryti prieš išmokstant plaukti jūroje? Išmokti plaukti baseinėlyje, savam kieme. „Nepaprasta milžiniškos kriaušės istorija“ yra kaip tik toks nuotykių baseinėlis, kur vaikai gali nevaržomai taškytis ir patirti tiek pat džiaugsmo, kiek ir juos stebintys tėveliai.

Kriause

Jacobas Martinas Stridas, jau daugiau nei 10 metų rašantis knygas vaikams, ryškiausiai sužibėjo 2012 m. išleidęs „Nepaprastą milžiniškos kriaušės istoriją“. Už knygutę rašytojas gavo Danijos Karališkosios Poros Kultūrinį apdovanojimą. Iki tol jis buvo žinomas karikatūristas, daugiausia kūręs politinėmis temomis. „Džiaugiuosi, kad jas kūriau, bet taip pat esu laimingas, kad daugiau to nedarau“, – sako autorius. „Piešti karikatūras man būdavo labai sunku, o stresas, kaip stimulas, gali veikti tik trumpais periodais. Žmonės vis sakydavo: „Kodėl tau nenupiešus kokių 20 karikatūrų, o tada atostogauk!“ Bet taip dirbti negalėjau. Privalėjau kasdien skaityti laikraščius, nes karikatūros turėjo atspindėti naujausias aktualijas Danijoje. Sulaukdavau daug dėmesio, darbas buvo dinamiškas ir įdomus, tačiau itin sunkus“, – pasakoja J. M. Stridas. Nustojęs kurti karikatūras, autorius sau prisiekė niekada daugiau neturėti terminų. „Dėl to man patinka dirbti su knygomis. Knygą rašyti baigsiu tada, kai ji bus baigta ir galiu kurti tai, ką noriu. Piešti karikatūras buvo labai įdomu, tačiau jos, atvirkščiai nei knygos, greit pasendavo ir buvo aktualios tik danams.“ Vaikų literatūrą rašytojas labiausiai pamėgo dėl iliustracijų. Jam sunkiai pavyktų parašyti knygą be paveikslėlių, nes, jo žodžiais, „skaitymo malonumą man sudaro 60 procentų paveikslėlių ir 40 procentų teksto.“ 1

J. M. Strid (2)Jakobas Martinas Stridas pasakoja istoriją apie du mažus keliautojus ir vieną milžinišką kriaušę. Saulėto Saulės miestelio gyvenimas nebėra toks gražus, koks buvo. Dingo mylimas meras, o jo vietą užėmęs pavaduotojas moka tik pykti ir statyti naujas bjaurias rotušes senovinio miestelio centre. Bet vieną dieną būsimi herojai, Mičas ir Sebastianas, gauna žinutę nuo prapuolėlio mero su prašymu jį surasti, o savo kieme pasėti kriaušės sėklą. Draugai taip ir padaro, o mažas grūdelis pernakt ne tik užauga į medį, bet ir prinokina kriaušę dydžio sulig namu. Vėliau nebelieka laiko klausimams, kai nuotykių banga pagriebia Mičą ir Sebastianą ir kartu su visa kriauše nuneša juos tiesiai į jūrą.

Bėgdami akimis per tekstą ir mintyse kurdami spalvingus vaizdinius vaikai pritilę žavėsis istorija, o tėvai, patyliukais skaitantys per petį, nekantraus versti sekantį puslapį. Stropus skaitytojas tėtis ar skaitytoja mama turėtų greitai užuosti pažįstamus nuotykinės literatūros kūrinių aromatus, sklandančius šioje vaikiškoje knygoje. Tačiau tokiam malonumui pasiekti reikia turėti tinkamą skaitymo stažą. Tik perplaukę tūkstančius jūrmylių beieškant Kapitono Granto vėl įkvėpsite sūrų vilties ir nežinomybės pripildytą orą, kai Mičas ir Sebastianas leisis į neplanuotą išvyką milžiniška krauše. Viltis, jog mylimas dėdulė dar gyvas, bus pagrindinis kuras kelionėje nepaprastu laivu, o nežinomybės jausmas privers sutiktas nelaimes kelyje sutikti tvirtai apsikabinus draugą. Tačiau paaiškės, jog tos nelaimės iš tikrųjų yra laimingi sutapimai ir herojai sužinos, jog ne visi piratai – blogi, o Šiurpieji Jūrų Drakonai – nei šiurpūs, nei drakonai.

Vaikai istorijoje susitiks ekscentrišką, bet labai mielą ir paslaugų povandeninio laivo kapitoną, o labiau patyrusių skaitytojų nosis pakutens šiltas knygų, arbatos ir prieskoninių dumblių kvapas. Neskubėkite prabėgti pro šį personažą ir įsižiūrėkite į jį atidžiau. Juk kapitono charakteris bei gyvenimo būdo detalės stipriai primena kitą spalvingo charakterio dėdulę, su kuriuo jaukiai plepėdavote kajutėje, laivui vis giliau besileidžiant į vandenyno tamsumas. O pervertus dar keletą puslapių, jus pasieks sodrus žalumos ir žemės dvelksmas, kai kriaušės vairininkas pirmą kartą išvys ilgai ieškotą Paslaptingąją Salą. Jau nė sakyti neverta, kurią nuotykių istoriją tėvams primins ši scena…

This slideshow requires JavaScript.

Įspūdžiai mažiesiems nesibaigia vien tik skaitant. Iliustracijos, kartais išsidriekusios per du puslapius, sulaikys vietoje net ir nekantriausią žvilgsnį. Pačio autoriaus kurti piešiniai ne tik iliustruoja keliautojų nuotykius, bet ir išsamiai atsako į klausimą – kaip čia viskas veikia? Juk kartais taip norisi atsukti keletą varžtelių, kad galėtum nors per plyšelį žvilgtelėti į viduje vykstančius mechaninius stebuklus. Šįkart prireiks tik atsiversti kitą puslapį ir galėsite lengvai išanalizuoti pastatus bei transporto priemonių mechanizmus. Paveikslėliai pilni paaiškinimų, tad sužinosite ne tik visų veikėjų vardus, bet ir pagrindines variklio dalis.

Ši knyga yra tarsi pirmoji pakopa nuotykių laiptuose. Užsikeberioję ant jos vaikai iš karto supras, kiek daug jų laukia viršuje ir norės kuo greičiau kilti tais laiptais aukštyn, kaip jais kilo ir jų tėvai.

Beje, ar atpažinote dar vieną kvapą? Pažįstamas, saldus, lengvai primena senelių sodą vasarą… Tai kriaušės.

Su tatuiruotėmis Lietuvos vaikų ir jaunimo centre

Šiek tiek lietingą, bet ir saulėtą balandžio 1 dienos popietę nuvykome į Lietuvos vaikų ir jaunimo centrą. Kaip tik tuo metu ten jau antrus metus vyko respublikinis teatrų festivalis „Žodžiai“. Visą dieną įvairaus amžiaus mokiniai iš visos Lietuvos vaidino ir džiugino publiką įdomiais pasirodymais. Per pertrauką, mes visus pasikvietėme į teniso salę. Ten visų laukė šypsenos, didžiulis plakatas ir, svarbiausia, daug laikinų tatuiruočių ir dubenėlių su vandeniu. O tada jau ėmėmės darbo. Kokie rezultatai?

Ačiū, kad užplūdote mus! Iki kito renginio. :)
Visas nuotraukas galite rasti paspaudę ČIA