Psichologas ir psichoterapeutas Justinas Burokas: „Yra baimių, kurias turime visi“

Justinas Burokas. Asm. albumo nuotrauka

Ar žinojote, jog moksliniais tyrimais įrodyta, kad vorų bijo visi žmonės? O kad baimių nereikia bijoti, nes jos atlieka ir apsauginę funkciją? Psichologas ir psichoterapeutas Justinas Burokas teigia, kad bebaimių žmonių praktiškai nėra, ir tai tikrai nėra blogai. Koks yra suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikams? Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti? Apie tai – šis interviu su „Žmogaus studijų centro“ partneriu, psichologu ir psichoterapeutu Justinu Buroku.

Baimė. Kokia tai emocija? Kokio amžiaus vaikai jau pradeda jausti baimę?

Baimė yra bazinė kiekvieno žmogaus emocija, turinti labai svarbią apsauginę funkciją. Baimė apsaugo mus nuo galimų pavojų, o atsinešame ją į pasaulį su pirmuoju oro gurkšniu.

Ar visas baimes įgyjame vaikystėje? Jos įgimtos ar įgytos?

Įgimtų baimių yra labai nedaug, pirmiausiai tai tos, kurios kelia grėsmę mūsų sveikatai ar gyvybei ir kurios veikia instinktų lygmenyje, pvz., bijome garsių netikėtų garsų, netikėto dūrio iš šono ir pan. Įdomu, kad vorų ir gyvačių baimės taip pat yra įgimtos. Tai nereiškia, kad paniškai turime nuo jų bėgti, bet kad pamatę tarantulą ant rankos imsime jo bijoti, net prieš tai tokio gyvūno nematę, yra įrodyta tyrimais. Visos kitos baimės yra išmoktos.

Ar būna žmonių, kurie nejaučia baimės? O galbūt tik nemoka perskaityti šios emocijos?

Bebaimių žmonių praktiškai nėra. Kadangi baimės centras yra smegenyse, dalis žmonių nepajėgūs išgyventi baimės jausmo, kai ši struktūra (ar ryšiai su ja) yra pažeidžiami. Deja, tokie žmonės ilgai negyvena. Kaip minėjau, baimės emocija atlieka labai svarbią apsauginę funkciją. Tik pabandykite įsivaizduoti žmogų, kuris nebijo, kai jam ant galvos krenta plyta.

Kodėl žmonės turi tiek daug skirtingų baimių? Vieni bijo pelių, bet nebijo vorų ir atvirkščiai?

Vorų bijo visi (šypsosi). O kitos baimės yra išmoktos ir tai priklauso nuo to, kiek baimingoje aplinkoje augo vaikas. Jei mama paniškai bijojo pelių, didelė tikimybė, kad tokią baimę turės ir vaikas.

Koks suaugusiųjų vaidmuo kuriant baimes vaikui?

Tiesioginis. Kūdikis tik per mamos reakcijas (vėliau ir vaikas per kitų jam svarbių asmenų reakcijas) supranta, kiek pasaulis yra saugus. Jei mama pati nerami, nuolat visko gąsdinasi, ji net pati nenorėdama tai perduoda vaikui. Jei vaikas visada girdi „nelipk, atsargiai, nukrisi“, natūralu, kad bijo lipti, bėgti, eiti. Jei mato mamą, kuri labai išsigąsta pamačiusi pelę, supranta, kad pelė yra didžiulė grėsmė. Jei mama dreba per griaustinį, drebės ir vaikas. Jei vaikas pamatė kokį jį gąsdinantį dalyką (pvz., vėliavą su tikroviškai pavaizduotą kaukole), ir tėtis ir mama sako: „oho, atsargiai“, aišku, kad vaikas bijos, o jei pasakys, kad čia tokia piratų vėliava, jam bijoti nebus ko. Jei tėvai nuolat gąsdino policija, kuri išveš, normalu, kad net suaugus, kai policija sustabdo, pradedame nevalingai prakaituoti, nors galbūt nieko blogo ir nepadarėme.

Viktorijos Gajauskaitės nuotrauka

Ar visas baimes reikia nugalėti? Kaip padėti vaikams tas baimes įveikti?

Sakyčiau, pirmiausiai nemokykime vaiko naujų baimų, tada nereikės jų nugalėti. Nugalėti reikia tas baimes, kurios nepagrįstai riboja vaiko galimybę džiaugtis ir tyrinėti pasaulį. Nėra kito būdo padėti vaikui nugalėti baimę, kaip ištarti padrąsinanti žodį (daug kartų) ir paduoti ranką, kai jam to reikia. Klaidinga manyti, kad verta vaiką grubiuoju būdu mokyti nugalėti baimes (jei bijo plaukti, įmesti į vandenį, jei bijo viešai kalbėti – gėdinti ir pan.). Visur reikia jausti, kiek galima „paspausti“ ir kur reikia sustoti ir duoti vaikui erdvės nurimti. Labai svarbu girdėti patį vaiką ir nenusiminti, kad vaikui nepavyko nugalėti baimės iš pirmo karto.

Ar fantazijos kuria baimes? Juk vaikai susigalvoja, kad po lova vaiduoklis. Kodėl?

Kartais vaiduokliai atsiduria po lova, nes tėvai pripasakoja, kad jie ten yra. Kai vaikai mato siaubus ir baubus, tai reiškia, kad tokiu būdu jie tvarkosi su savo vidiniais pykčiais. 3–7 metų vaikams tai visiškai normalu. Toks jų gynybos mechanizmas nuo vidinių baubų, tvarkymasis su vidine agresija. Žymiai blogiau, kai tokiu pat būdu suaugę žmonės pradeda tvarkytis su savo vidiniu pykčiu bijodami tamsos ir pan.

Ar gali vaikai mėgdžioti baimes? Neseniai vienas vaikas per televizorių pamatė, kad kitas vaikas bijo tamsos ir dabar sako, kad ir pats bijo. Kodėl taip gali nutikti ir kaip su tuo susitvarkyti?

Vaikai per televizorių gali pamatyti daug juos gąsdinančių dalykų. Svarbu, kaip apie tai su juo bendrauja tėvai, kiek leidžia išsakyti baimes, kiek jas pripažįsta, legalizuoja, padrąsina, o kiek gėdina, juokiasi, neigia.

Kaip sukurti sveiką atsargumo, bet ne baimės jausmą vaikui?

Jei aplinka į įvykius reaguoja atsargiai, o ne baimingai, tai ir vaikas taip reaguos. Jei vaiką gąsdinsime (policija, mašinomis, kurios užmuša, ir pan.), tai normalu, kad jis bijos. Jei paaiškinsime, vaikas supras. Vaikai išsigąsta ir jei per tėvų neapsižiūrėjimą realiai patenka į grėsmingas situacijas, pvz., užlipo į medį aukštai ir nukrito. Aišku, kad bijos ne tik lipti į medžius, bet ir aukščio. Bet čia jau tėvų atsakomybė, kad vaikas nepapultų į tokias grėsmingas situacijas.

Neseniai pasirodžiusi paveikslėlių knyga „Baubaimė“ skatina su vaikais kalbėtis apie baimes. Ar knygų apie baimes skaitymas gali padėti vaikams nugalėti baimes?

Be abejo. Dažnai tėvai daro klaidingai, kai pasijuokia iš vaikų baimių, jas ignoruoja, neigia („radai ko čia bijoti“, „tu juk didelis, ko čia bijai“, „eik jau, radai ko bijoti“ ir pan.). Kalbėdami apie baimes su vaikais leidžiame jiems jas geriau pažinti, suprasti. O tai, kas pažįstama ir suprantama, juk ne taip ir baisu, ar ne?

Ko palinkėtumėt visiems, ko nors bijantiems?

Pažiūrėkite į savo baimę kaip į vidinį signalą apie galimą grėsmę ir paklauskite savęs, ar ji reali, ar tik jūsų sugalvota.

Ačiū už atsakymus!

Kalbėjosi  Vaiva Rutkauskaitė

Apie Greg Kincaid knygą „Šuo vardu Kalėdos“

Vis dažniau prieš Kalėdas pasiryžtame geriems, neatlygintiniems darbams? Tai labai sveikintina. Ir, maža ką, galbūt vienas kartas pavirs nebe tik prieškalėdine gerumo akcija, o rūpinimusi visus metus?
Labai panašiai nutiko ir vienai amerikiečių šeimai, gyvenančiai nedideliame miestelyje, Kanzaso valstijoje. Viskas prasidėjo nuo to, kad be galo gyvūnus mylintis ir savitu būdu juos jaučiantis jaunėlis sūnus Todas išgirdo pranešimą per radiją, jog miestelio gyvūnų prieglauda kviečia visus pasiimti po šunį Kalėdų laikotarpiui, o gruodžio 26 d. jį galima grąžinti. Kai jis pranešė šią žinią šeimai, tėtei mintis iškart nepatiko. Bet ne dėl to, kad jis nemylėtų gyvūnų, veikiau priešingai: du kartus netekęs savo mylimų šunų, dabar jis tiesiog bijojo ryžtis susidraugauti su dar vienu. Tačiau tėvas negalėjo atsakyti neigiamai Todui, matydamas su kokiu entuziazmu jis troško bent laikinai pagloboti šunį. Taigi, nuotykiui buvo pasiryžta!
„Šuo vardu Kalėdos“ – debiutinė amerikiečio Grego Kincaido knyga. Įdomu tai, kad šiaip jau jis dirba šeimos teisės advokatu ir laisvalaikiu pradėjęs rašyti istoriją apie nepaprastą šuns ir šeimos draugystę, apie knygą nė negalvojo. Tačiau jo kelių puslapių rašinys, padedant juo patikėjusiais žmonėms, pavirto knyga. Vėliau pagal ją buvo sukurtas ir filmas.
Reikėtų pasakyti, kad tai viena tų knygų, kuriomis norisi patikėti. Joje pasakojama apie laisvą ir niekam nepriklausantį šunį, kuris pats nutaria, kur patraukti, o kelią jam rodo intuicija. Taip taip! Jį priėmusiai šeimai Kalėdos padeda labiau suartėti, nuraminti ir galutinai išspręsti praeities sopulius, taip pat visa širdimi patikėti mažais stebuklais.
Tegul „Šuo vardu Kalėdos“ ir kiek sentimentali, tačiau patraukia saviironiškais tėvo monologais, tipiško amerikiečių miestelio bendruomeniškumu, galop idėja, kad jei kiekvienas Kalėdoms pasiimtume pagloboti po šunį, tas kelias dienas prieglaudos pabūtų tuščios, o mūsų namai – pilni gyvybės. Ir, maža ką, galbūt prieškalėdinė gerumo akcija virstų rūpinimusi ilgus metus? Kadangi mano namuose taip pat gyvena net du patys mus pasirinkę šunys, žinau, kad viskas įmanoma! Tegul ši knyga įkvepia gerumui, nors ir labai sentimentaliam, o pasiryžus kuo nors rūpintis, tegul neapleidžia atsakingumas ir suvokimas, kad pamesti – draudžiama.

Mama Agnė

Vaikiški burtai ir spalvų šėlsmas Idos Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“

Kartais vos spėjame viską atlikti laiku, skubame ir skubame, nepastebime, kas vyksta mūsų panosėje, o štai dar mielas augintinis pabėga ir slapstosi! Ieškodami pasprukusio juodo katino Terliaus Slovėnų autorės Idos Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“ vaikai keliauja per visas savaitės dienas ir patiria įvairių stebuklingų nuotykių. Kankina klausimas: ar jie suras dingusį pūkuotą padarėlį?
Džiugu, kad veikėjai gali imtis burtų ir net praskaidrinti dieną kitiems. Jie gali suteikti laimę, paberti juoko, nuraminti, sulėtinti laiką. Gali pasirodyti, kad būtent to mums kartais ir tereikia. Dažnai net nesuvokiam, kaip savaitės bėgyje mus pasiglemžia darbai, atsakomybės ir neplanuoti įvykiai. Taip netenkame laiko, kurį galėtume skirti sau, artimiesiems arba savo mažiesiems augintiniams. Čia dvi keliautojos Kojinė ir Pašiauša ima viską į savo rankas ir nebijodamos praverti paslaptingas dienų dureles neria pro jas, ieškodamos savo ištikimojo draugo.
Slovėnų rašytoja Ida Mlakar knygoje „Burtai šmurtai“ įpina magijos ir net sunkiausią savaitę paverčia nuotykių kupina kelione. Atgaivinti veikėjus ir atvaizduoti išdykusius vaikiškus burtus puikiai sekasi slovėnų dailininkei Zarjai Menart. Jos pašėlusios ryškios spalvos ir džiugūs vaikų veidai ne tik atspindi vaikišką drąsą ir pasiryžimą nuotykiams ir linksmybėms, bet ir perteikia pačią burtų šmurtų esmę – tai maži išdykę burtai, iš pažiūros skirti pokštams ir eibėms krėsti, bet iš tiesų padedantys žmonėms bent šiek tiek pakilti virš kasdienybės ir rutinos ir pažvelgti į pasaulį atviromis vaiko akimis.
Jei norite atskleisti, kas slypi po kiekvienomis savaitės dienos durimis, jei norite malžiuosius skaitytojus sudominti burtų pasauliu ir jei jus taip pat kankina mintis: kur galėjo slėptis neklaužada katinas Terlius?

Rasa Antanavičiūtė

Knygos, kurios puikiai tinka skaityti žiemos vakarais

Neišvengiamai artėjant šventėms dažnas jau dabar mąsto apie dovanas artimiesiems. O kas gali būti geriau, jei ne paslapčių kupinos, nuotaikingos žiemos istorijos? Kartais nėra būtina laukti ypatingos progos nustebinti mums artimus. Naujos istorijos, nauji veikėjai ir spalvingos iliustracijos gali suteikti džiaugsmo ir lietingą rudens vakarą. Žiemos knygos gali tapti puikia galimybe priminti apie artėjantį Kalėdų laikotarpį.
Dažnai augintiniai tampa šeimos dalimi: jie mus visados pasitinka, suteikia džiaugsmo ir palaiko kompaniją krėsdami šunybes, tačiau ne kiekviena šeima gali džiaugtis jų draugija. Galbūt neleidžia galimybės, galbūt negalime suteikti visko, ko reikia jų priežiūrai, tačiau vis tiek mylime įvairius gyvūnėlius ir esame laimingi galėdami kiekvieną kartą, progai pasitaikius, juos myluoti. Nesvarbu, ar tu dar vaikas, ar tau jau kaip Todui yra dvidešimt metų – svajonės išlieka tokios pačios. Lydint begalei kalėdinių stebuklų, knygoje „Šuo vardu Kalėdos“ veikėjai leidžiasi kurti naujas pažintis, rasti išsvajotuosius namus bei atrasti save.
Nežinia, kada pasirodys pirmasis sniegas kieme, kad galėtume leistis į sniego gniūžčių karą. Statyti šaltąsias pilis ir puikius sargybinius – besmegenius – visuomet be galo smagu, tačiau kaipgi nepalenktyniavus su rogutėmis?! Net jei rogutės sulūžta, randame įvairiausių būdų, kaip čiuožti nuo sidabrinių kalniukų ir dalyvauti sąžiningose lenktynėse. Knygelėje „Nevala Bertis. Sniegas!“ pagrindinis veikėjas taip pat susiduria su šiais žiemos žaidimais, tad lieka tik klausimai: ar sulūžusios rogutės taps didele problema, kas laimės lenktynes, ar Bertis yra pakankamai užsispyręs ir nepasiduos iškilus sunkumams?
Žinome, kad visos tyros svajonės galų gale išsipildo, bet kaip Kalėdų senelis apdovanoja visus pasaulio vaikus? „Kalėdų istorija“ yra skirta visiems, net tiems, kurie netiki Kalėdų Seneliu. Svarbiausia žinoti, kad artimo meilė ir pasiaukojimas ištisus metus gali praturtinti kasdienybę ir įžiebti jaukų židinį šeimoje. Knygoje Mikalojus atskleidžia, kaip paslapčiomis galima gaminti žaisliukus, kaip keliauti po užpustytus Suomijos kaimelius, ir netgi kaip prisijaukinti pulkelį laukinių elnių. Mes net neįsivaizduojam, kad tokie dalykai yra įmanomi, bet pamirštame, kad kalėdinis laikotarpis gali būti magiškas ir kupinas ypatingų paslapčių. Verta jas išsiaiškinti žiemai dar nespėjus pasibelsti į mūsų duris!
Rinkitės jūs: ar norite patirti nuotykių kartu su ištikimaisiais gyvūnėliais, ar norite lenktyniauti ant apsnigtų kalnelių, ar įminti Kalėdų paslaptis – knygų veikėjai bus visad pasirengę vesti jus nuotykių keliais. Nepamirškime ir slėpynių meistrų knygoje „Kas slepiasi miške ir sniege?“ bei klasika tapusios „Kalėdų giesmės“. Įvairiausios istorijos kantriai lauks jūsų knygynuose, tad turime galimybę pradėti ruoštis žiemos stebuklams jau dabar ir stebinti artimuosius negirdėtais pasakojimais.

Rasos Antanavičiūtės straipsnis

Besišypsantis pokalbis su knygų kūrėjais Benu Bėrantu ir Vilija Kvieskaite

Viso pokalbio metu jo dalyvių veiduose švietė šypsenos. O ar gali būti kitaip, kai neseniai pasirodė tavo parašyta ar iliustruota knyga? Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės kūrybinis duetas skaitytojams pristatė antrąją savo knygą „Baubaimė“. Kas yra smagiausia rašant ir iliustruojant knygas? Kuomet buvo daugiau baimės – pristatant pirmąją ar antrąją knygą? Ko bijo knygų kūrėjai? Apie tai ir dar daugiau šiame besišypsančiame pokalbyje.

Kaip Vilija pristatytų skaitytojams Beną, o Benas – Viliją?

BENAS: Vilija – geriausia iš kukliausių iliustruotojų, nupiešusi ne tik dvi puikias paveikslėlių knygas, bet ir daugybę atvirukų, drobinių maišelių dizainų bei nulipdžiusi aksesuarų ir kitų mielų smulkmenų, kurias dovanojat ar nešiojat, bet galbūt niekada neatkreipėt dėmesio, kas jas sukūrė. Ji labai kruopšti (gali valandų valandas tobulinti vieną piešinuką), linksma ir geraširdiška mergina. Labai džiaugiuosi turėdamas tokią kūrybos kompanionę.

VILIJA: Benas yra puikus bičiulis, rašytojas ir žodžių išradėjas. Dar noriu išduoti, kad jei ne Benas nei „Riešutorto“, nei „Baubaimės“ nebūtų. Ir visai ne dėl to, kad jis šias knygas parašė, o todėl, kad pirmasis patikėjo šia idėja ir įtikino bei įkvėpė mane, nors man knygų iliustravimas tuomet buvo tik nedrąsus pasvajojimas. Man labai džiugu dėl šios auginančios draugystės ir bendrų svajonių išsipildymo.

Kokia smagiausia knygos rašymo ir iliustravimo dalis?

BENAS: Smagu kartu su knygų veikėjais leisti į nuotykius, tačiau dar smagiau sulaukti išleistos knygos. Tada galima susitikti su skaitytojais, linksmai ir rimtai šnekučiuotis, prisijaukinti jų šypsenas, įkvėpti ir būti įkvėptam, susirasti naujų draugų. Tai akimirkos, kurias norisi pasidėti po pagalve ir vis iš naujo susapnuoti.

VILIJA: Džiugina iliustracijų kūrimo procesas, kai po truputį lipdosi knygos veikėjų pasaulis, aiškėja detalės, bet smagiausia – kai paimi naują, spaustuvės dažais kvepiančią knygą į rankas.

Pirmoji Jūsų parašyta ir iliustruota knyga „Riešutortas“ pasirodė prieš metus, o antroji – šių metų spalio mėnesį. Ar antros knygos rašymas ir iliustravimas truko metus?

BENAS: O kiek laiko užtrunka iškepti tortą? Tiek, kiek jis pučiasi orkaitėje? Galbūt reikėtų įskaičiuoti tešlos maišymą ar net ėjimą į parduotuvę? O juk prieš tai dar reikia sugalvoti, kokį pyragą nori iškepti ir tai netgi gali būti sunkiausia dalis. Panašiai ir su rašymu. Mintis apie antrą knygą galvoje pradėjo suktis pasirodžius „Riešutortui“, o galutinis variantas atsirado tik po keleto mėnesių. Bet aš iš tų, kurie net kepant tortui galvoja, kaip dar buvo galima patobulinti receptą (šypsosi).

VILIJA: Jei būčiau galėjusi piešti tiek, kiek noriu, turbūt ir ilgiau būčiau užtrukusi (šypsosi). Iš tiesų termino turėjimas priverčia suktis šiek tiek greičiau, nors vis atrodo, kad iliustracijas galima tobulinti ir tobulinti.

Kuomet buvo daugiau baimės – pristatant pirmąją ar antrąją knygą?

BENAS: Visada nekantru sužinoti, kaip knygą sutiks skaitytojai. Prieš pristatant naują knygą visada kirba šioks toks jaudulys, bet tai natūralu įdėjus daug širdies. Bet pamačius plačias ir nuoširdžias į pristatymus atėjusių žmonių šypsenas visos baimės iškart išgaruoja.

VILIJA: Jaudulio buvo abiem atvejais. Manau, jaudinsiuos ir prieš trečiosios knygos pristatymą, bet čia toks gerasis jaudulys, kaip prieš lipant į sceną – verčia pasistengti ir pasitempti.

Per tuos metus aplankėte nemažai vaikų, jiems organizavote daug dirbtuvėlių. Ar vaikai Jūsų aktyviai klausinėja apie Jūsų knygas? Gal prisimenate smagiausius klausimus?

BENAS: Pirmojoje knygoje voveriukas Tiklis ir varniukas Kirnis suvalgė riešutus, bet pamelavo, kad tai lapės darbas. Susitikimų metu su vaikais pasidalijam melais iš savo vaikystės, o tada pasipila jų istorijos. Bet viskas konfidencialu, todėl išduoti negaliu (šypsosi).

VILIJA: Vienas smagiausių klausimų, kuriuos man yra uždavę vaikai, buvo prieš porą savaičių viename susitikime nuskambėjęs mergaitės klausimas „Kaip jums pavyksta neišlįsti?“. Iš pradžių nesupratau, apie ką eina kalba, į pagalbą buvo pakviesti klasės draugai ir mokytoja, kurie kartu patikslino klausimą: „Kaip jums pavyksta neišlįsti iš lapo kraštų, kai piešiate?“. Visi kartu nutarėme, kad kartais išlįsti iš ribų ir leisti piešiniui pasivaikščioti – nieko blogo (šypsosi).

Kokie yra Jūsų knygų skaitytojai?

BENAS: Pagrindiniai mūsų skaitytojai, žinoma, yra vaikai. Kai kūrybinių dirbtuvėlių metu persikūnijam į miško gyvūnus, jų būna pačių įvairiausių: kiškių, vilkų, lapių, meškų, o kartais net krokodilų ar žirafų. Bet būtent tai, kad visi skirtingi, ir yra žaviausia. Juk mano knygų veikėjai voveriukas ir varniukas irgi labai skirtingi, tačiau geriausi draugai.

VILIJA: Aš labai džiaugiuosi tais susitikimais su vaikais, nes pamatome, kad knygas vaikai iš tiesų skaito, noriai įsitraukia ir diskutuoja. Ir tie vaikai visi tokie skirtingi, jie įžvelgia ir akcentuoja skirtingus dalykus, kurių patys galbūt net nepastebime. Būna labai įdomu paklausyti tų įžvalgų.

„Baubaimė“ – antroji Jūsų kūrybinio dueto knyga. Ko bijo jos kūrėjai?

BENAS: Knygos priešlapiuose atskleistos visų veikėjų baimės. Savaime suprantama, jų turi ir knygos kūrėjai. Būtent dėl to su skaitytojais pasidalijom savo vaikystės baimėmis. Kai buvau mažas, bijojau aukštos žolės. Kodėl? Žvilgtelėkit į knygą (šypsosi).

VILIJA: Aš bijau, jaudinuos ar nerimauju dėl daug įvairių dalykų. Dėl to ir ėmėmės šios temos „Baubaimėje“, kad vaikai su tėvais turėtų daugiau progų pakalbėti apie savo jausmus ir emocijas. Kai pasidalini ir išsiaiškini, kad visi kažko bijo, nesijauti toks vienišas su savo baime.

Liekate ištikimi neįprastiems knygų pavadinimais. O koks bus trečios knygos pavadinimas?

BENAS: Iki trečiosios knygos apie voveriuką Tiklį ir varniuką Kirnį dar ilgas kelias. O pakeliui gali nuskambėti ne vienas naujos istorijos pavadinimas. Galbūt ir patys veikėjai pasiūlys kokį variantą. Tikiu, kad dviems geriausiems draugams nutiks dar ne vienas įdomus ir galbūt pamokantis nuotykis, nes kur vaikai – ten veiksmas. O kol užrašysiu naują pasakojimą ir Vilija jį nupieš, kviečiu skaityti „Baubaimę“.

Ką pasakytumėte, ko palinkėtumėte vaikams, kurie ko nors bijo?

BENAS: Pirmiausia nusišypsočiau jiems ir pasakyčiau, kad bijoti – nieko baisaus. Nes visi ko nors bijo. Net ir patys drąsiausi. Kažko bijo jų tėvai, kažko bijo policininkai, kažko bijo net pati baimė (gal kad jos niekas nebebijos?). Bet neretai juk nutinka taip, kad baimės nebeatrodo tokios didelės, kai pažiūrim joms į akis. Taip nutiko ir Kirniui su Tikliu. Svarbiausia, kad baimės nesulaikytų nuo smagių dalykų. Tada jos tampa nuotykiais.

VILIJA: Mano baimės įveikimo receptas – po truputį ją prisijaukinti. Gal ji sumažės, jei kasdien po truputį bandysi su ja susidraugauti? Iš pradžių gali būti nepatogu, baisu, nejauku, bet labai dažnai paaiškėja, kad ta baimė nėra tokia ir baisi.

Ačiū už besišypsantį pokalbį!

Nuotraukos Viktorijos Gajauskaitės

Apie Adriano Macho knygą „Gerda. Banginukės istorija“

Ar jums patinka dideli ir taikūs gyvūnai? Noriu pasakyti, DIDELI ir TAIKŪS gyvūnai! Man tokie labai patinka. O jei dar gražiu vardu Gerda? Adrianas Macho – iliustratorius iš Slovakijos, sukūrė paveikslėlių knygą „Gerda. Banginukės istorija“, kurioje susipažįstame su banginuke, laimingai gyvenančia beribiame vandenyne kartu su šeima. Tačiau vieną dieną mažoji nubunda ir jų visų neberanda šalia. Ieškodama šeimos ir namų ji leidžiasi į tolimą kelionę.
Pirmiausiai „Gerda“ pakeri iliustracijomis – erdviomis ir pilnomis didžiųjų vandenyno gyventojų. Todėl, kaskart atvertus naują puslapį, mano mažoji ilgam jame paskęsdavo, tyrinėdama paveikslėlį. Pats autorius pasakoja, kad jau seniai knietėjo atvaizduoti banginius – neapsakomos didybės gyvūnus, taip pamažu atsirado vienas piešinys po kito.
Tiesa, greičiausiai jums, kaip ir man, užklius pats pasakojimas. Knygelė skirta 3–4 metų vaikams ir pasakojama labai lakoniškais sakiniais: neįsileidžiama į detales, jaučiami siužetiniai šuoliai laike ir erdvėje. Galbūt priežastis ta, kad Adrianas Macho – knygos iliustratorius ir sumanytojas (vienoje iliustracijoje jūreivis kaip tik labai panašus į patį A. Macho), o Peter Kavecky – teksto autorius. Sakysit, toks duetas – ne pirmas, tačiau, regis, šįkart tekstas liko nuošalyje.
Pavyzdžiui: „Kad ir kur plauktum, kad ir ką sutiktum ar patirtum, visada būk ištikima sau. Širdis ves tave ten, kur reikia. Širdis – tai gyvenimo kompasas. Jei jos klausysi, Gerda, tikrai rasi, ko ieškai“ – išmintingą patarimą banginukei duoda kelionėje sutikta orka. Patarimas iš principo teisingas, bet toks saldus.
Suraukėte nosį? Taip, taip, bet štai ką siūlau. Knyga „Gerda. Banginukės istorija“ atitinka visus šiuolaikinius standartus: ji dailiai, gyvai iliustruota, teksto – mažai, piešinėlių – daug ir didelių. Tad pabandykite suteikti knygai progą. Mano vaikai dažnai gauna knygų, todėl juos nustebinti – nelengva. „Gerda. Banginukės istorija“ patraukė tuo, kad ji pasakoja apie banginę. Spėju, suveikė tos pačios asociacijos kaip ir man: mėlynasis banginis – DIDŽIULIS ir GERAS. Todėl perskaičiusi knygą, antrą kartą aš sukūriau savo istoriją, paremtą iliustracijomis. Joje palikau laimingą pabaigą, tačiau su trupučiu liūdesio, pripyniau daugiau detalių ir veikėjams leidau ilgiau šnektelėti vieniems su kitais.
Išgirdęs, kaip linksminuosi, keisdama veikėjų balsus ir mėgdžiodama kirus, į sesutės kambarį atšuoliavo brolis. Buvo nė motais, kad ryte – anksti keltis į mokyklą. Jis susirangė po antklode, šalia kvatojančios sesės, ir klausėsi nė neįtardamas, kad pasakojimas čia pat ir kuriamas. Tokiomis akimirkomis jaučiuosi kaip Bonifacijus, rodantis vaikams triukus su akmenėliais.
Ar ne nuostabu būtų kada susirinkti visiems, kurie skaitys šią knygą savo vaikams? Pasidalintume savo perkurtais pasakojimais! Juk visos istorijos – mumyse, tereikia pagauti jas už uodegyčių ir padėti išsiropšti. Adrianas Macho mums sukūrė nuostabias iliustracijas, kuriose plaukioja labai gražūs vandenyno gyventojai – dideli dideli. Dabar nuo mūsų priklausys, kaip toliau tekės istorija. Mėgstu tokius iššūkius. O jūs?
Beje, ar žinote, ką šiuo metu veikia knygos „Gerda“ kūrėjas? Kasdien parduoda daugybę pagalvių ir antklodžių su savo kurtų herojų atvaizdu! Regis, jis pagavo sėkmę.

Mama Agnė