Ką dovanoti, kai nežinai, ką dovanoti?

_DSC0027

Gavus kvietimą į šventę, pirminį džiugesį dažnai pakeičia susirūpinimas – ką nešti dovanų? Argi nėra pažįstama situacija, kai draugai suka galvas dėl gimtadienio dovanos draugui, giminaičiai mąsto, ar jaunavedžiams dovanoti grynųjų pinigų, ar vis dėlto porcelianinį servizą? Dar krikštynos, Kalėdos, Valentino diena, išleistuvės, įkurtuvės – progų tiek, kad vos telpa į kalendorių. Ar yra universalių dovanų, kurios tiktų visoms progoms? Ar grynųjų pinigų dovanojimas tikrai reiškia, kad renkant dovaną buvo nueita paprasčiausiu keliu?
_DSC0056Dovanos nemažai pasako apie jus. Visų pirma, ką jūs žinote apie žmogų, kuriam renkate dovaną. Ar įsiklausote į tai, ką jis mąsto, kuo domisi, apie ką svajoja? Ar skiriate dėmesio dovanų įpakavimui ir atviruko užrašymui? Kaip jūs pats priimate dovanas, kaip reiškiate dėkingumą už jas? Nors atrodytų, kad dovanų dovanojimas yra tik atitinkamų žmonių tarpusavio reikalas, tačiau į dovanojimo procesą gilinasi ir  antropologai, ir sociologai, ir psichologai. Dar praėjusio amžiaus pradžioje prancūzų sociologas ir antropologas Marselis Mosas parašė veikalą „Esė apie dovaną“, kuriame buvo pristatytos dovanojimo praktikos archajiškose bendruomenėse. Stebina tai, kad jo įžvalgos ir šiandien padeda geriau suvokti dovanojimo prasmę. Kalbant apie dovanas, kiekvienas visuomenės narys, turi tris pareigas: dovanoti, priimti dovaną ir atsakyti į dovaną. Taip išsaugomi stabilūs santykiai tarp bendruomenės narių. Žinoma, dovanos gali turėti neigiamą pusę ir tarpusavio santykius tik pabloginti. Daiktai gali būti dovanojami tam, kad įžeistų, dovanos gali būti atmestos, nepriimamos. Kaip išrinkti dovaną, kad ji neapkarstų tam, kuris renka ir tam, kuris dovaną gauna? Būtina gerai apsvarstyti kelis aspektus.

Dovanos gavėjas
Atskaitos taškas, nuo kurio reikėtų pradėti galvoti apie dovaną, yra jos gavėjas. Ką jis mėgsta, ko nemėgsta, kuo ir kaip gyvena. Juk nereikėtų dovanoti balkoninių gėlių tiems, kurie neturi balkono, arba skrydžio parasparniu tiems, kurie turi stiprią aukščio baimę. Požiūris, kad reikėtų dovanoti tai, ką pats norėtum gauti, nėra visiškai teisingas. Visi žmonės yra skirtingi, todėl jeigu jūs tikrai nenorėtumėte gauti puodų rinkinio, visiškai nereiškia, kad mėgstantys gaminti draugai juo nesidžiaugtų. Dėmesio centre čia – dovanos gavėjas.

Proga_DSC0040
Progų dovanoms yra be galo daug, tačiau dovanoti galima ir visai be progos. Kai esate kviečiami vakarienės ir atnešate ką nors namų šeimininkams, tai irgi yra dovana. Taip pat nereikėtų pamiršti ir atsiprašymo dovanų, kurios tikrai turi įtakos ryšių gerinimui. Labai svarbu suvokti progos svarbumą tiek iš dovanotojo, tiek ir iš gavėjo pusės. Jeigu proga neeilinė, ypač svarbi, atitinkamos turi būti ir dovanos. Jeigu progos kaltininkai stengiasi jos nesureikšminti, dovanos neturi būti pernelyg įpareigojančios (pvz., jeigu draugai kelia mažas jaukias vestuves gamtoje, reikėtų labai gerai pagalvoti prieš dovanojant dvidešimt keturių dalių kiniško porceliano servizą. Galbūt tokia proga labiau tiktų iškilos krepšys, gera palapinė ar miegmaišiai.).

Dovana
Bendrai, dovana gali būti viskas (yra atvejų, kai ir dangaus žvaigždes dovanoja), tik skirtingose kultūrose tam tikri objektai yra nedovanojami, arba juos dovanoti/gauti yra blogas ženklas (pvz., vis dar pamąstome, ar gerai dovanoti peilį, veidrodį, kaktusą). Dovanų mados taip pat egzistuoja. Prieš kelis metus išgyvenome „padariau pats“ madą, dovanų kuponų, čekių populiarumo erą, šiuo metu aktyvi „dovanoju savo laiką“ tendencija. Ne itin palankus buvo požiūris į grynųjų pinigų dovanojimą iki tol, kol vis daugiau jaunavedžių patys pradėjo subtiliai apie tai užsiminti kvietimuose į vestuves. Dovanoti pinigus nėra blogo tono ženklas, jeigu žmogus nori gauti dovanų pinigų, jeigu jis kam nors taupo, ar nori pats išsirinkti dovaną. Juolab, kad įdomiai supakavus pinigus, tikrai neatrodys, kad į dovaną buvo įdėta mažai pastangų.
_DSC0079Ar būna universalių dovanų? Sakoma, kad yra gera, bloga dovana ir knygos. Jų universalumas slypi jų įvairume. Nuo paveikslėlių knygų iki enciklopedijų, nuo dalykinės literatūros iki biografijų – knygų būna visiems skoniams. Net ir neskaitantiems galima atrasti knygą pagal tai, kuo jie domisi. Pavyzdžiui interaktyvi gamtos fotografo Mariaus Čepulio knyga „Visa tiesa apie gyvūnus“ tikrai patiks tiems, kurie domisi Lietuvos gamta, laukinių gyvūnų gyvenimo ypatybėmis.
Kokias dovanas dovanojant tikrai reikėtų itin gerai pagalvoti? Tai gyvūnai. Jie reikalauja be galo daug atsakomybės, tad reikia žinoti, kad žmogus džiaugsis ir tikrai galės tinkamai pasirūpinti gautu šuniuku ar jūrų kiaulyte (ypač gerai pagalvoti reikėtų prieš dovanojant gyvūnus vaikams).

 

Dovanojimas
Išrinkus dovaną dar nevertėtų visiškai atsipalaiduoti. Juk dar lieka jos įpakavimasDSC_0897 (vienas svarbiausių požymių, parodantis, kad daiktas yra dovana) ir įteikimas. Dėti į maišelį, pakuoti į dovanų popierių, ar supakuoti į kelias dėžes – būdų yra begalės, svarbu, kad įpakavimas atitiktų dovaną ir maloniai nuteiktų tą, kuris dovaną gaus. Pinigai gali būti pakuojami į pinigų vokus, atvirukus, dedami į rėmelius, knygas. Pakavimo būdų – devynios galybės, tiesiog tam reikia skirti laiko, taip pat kaip ir dovanos įteikimui. Nėra gerai, atsistojus prieš dovanos gavėją, pradėti tartis, kas sakys kalbą.

Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos atstovai princas Harry su savo žmona Sasekso hercogiene Meghan savo sūnėnui krikštynų proga padovanojo A. A. Milne’o knygą „Mikė Pūkuotukas“. Knygų mylėtojai džiūgavo, nes tai buvo svarbus priminimas visuomenei, kad kartais geriausios dovanos gali būti nedidelės, bet turėti neįkainojamą išliekamąją vertę.

_DSC0148Taigi progų ir dovanų yra begalės, tačiau kiekvienas žmogus, gaunantis dovaną yra labai individualus. Svarbu suprasti, kad dovanodami dovaną, dovanojame ne tik patį daiktą, tačiau kartu ir į jį sudėtus savo laiką, rūpestį, jausmus. Juk turbūt dažnas suaugusysis apsidžiaugtų gavęs fantastiškai Roberto Ingpeno iliustruotą klasikos knygą, kuri ne tik papuoš bet kurių namų biblioteką, bet ir kels nostalgiją, arba visų draugų nupieštą bendrą piešinį, į kurį bus sudėti šilčiausi jausmai.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Reklama

Kęstutis Kasparavičius apie „Tinginių šalį“

Tinginiu salis_dTinginių šalis atsirado be galo seniai.
Bent jau žmonių galvose tai tikrai.
Panašu, kad kai tik žmonės pradėjo rimčiau dirbti, tai tuo pat metu pradėjo ir tingėti.
Turbūt visi mes gana dažnai pasvajojame apie tokią stebuklingą, bet realybėje neegzistuojančią šalį. Šalį, kurioje visiškai nieko nereikia dirbti, bet gali turėti visko, ko tik užsigeidi. Kur įvairiausi skanumynai ir kitos gėrybės auga tiesiog ant medžių ir tereikia tik trupučiuką pasistiebti, kad jų turėtum į valias. Galima rasti begalę įvairių tautų sukurtų pasakų apie tokią kažin kur esančią šalį ar įvairiausius keistus išradimus, pradedant stebuklinga staltiese, skraidančiu kilimu ir baigiant burtų lazdelėmis ar Aladino lempa.
Ir turbūt čia nėra nieko blogo, štai šitaip kartais pasvajoti. Gyvenimas taptų be galo pilkas ir nuobodus, jei visada galvotume tik racionaliai ir pamatuotai. Tikrai nemanau, kad ši knyga galėtų kam nors pakenkti. Todėl ji skirta visiems.
Iš pirmo žvilgsnio Tinginių šalis atrodo išties ideali vieta gyventi..
Kitas dalykas, kai pradedi gilintis, kaip toje Tinginių šalyje viskas būtų iš tikrųjų, jeigu tokia šalis egzistuotų. Taigi atrandi, kad nebūtų taip viskas ir paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. O kartais net kiltų labai rimtų nesusipratimų.

Čia tik labai trumpa ištraukėlė apie tai:

Dviračiais paprastai visi važinėja po vandeniu. Tačiau, kai labai karšta ir sumanai kiek sušlapti, geriau išnirti į paviršių. Mat vanduo Tinginių šalyje yra be galo sausas. Tiek sausas, kad kai kurios žuvys neiškentusios išlipo krantan ir pradėjo giminiuotis su karvėmis. Dėl to čia dažnai gali sutikti Juodmargių Karviažuvių. Jos šiaip jau nelabai kam tinkamos, todėl buvo nuspręsta, kad geriausia joms būtų dirbti taksi.
Taksi patogiausia išsikviesti fotoaparatu, nes telefonai skirti skusti barzdoms. Taksi keliauti yra tikrai patogu, be to, tai nieko nekainuoja, kaip ir visa kita Tinginių šalyje. Tiesiog užšoki Juodmargei Karviažuvei ant uodegos, garsiai sušunki, kur norėtum nuvykti, ir gali būti visiškai tikras, kad… ten niekada neatsidursi.

iliustr6

1993 m. Vokietijos leidyklos „Esslinger“ (su kuria tuo metu daug dirbau) vadovas pasiūlė pagalvoti apie naują knygą. O pasiūlyta tema ir buvo: Tinginių šalis.
Taigi galėjau daryti ką tik noriu… Kadangi tuo metu tekstų pats dar nerašiau, todėl pavaizdavau viską paveikslėliais. Pradžioje suderinau su leidėju eskizus, paskui nupiešiau 12 didelių iliustracijų, priešlapius, iliustracijas tituliniam puslapiui ir viršelį. Trumpai tariant, visą knygą. Palikau tik tuščias vietas tose didelėse iliustracijose būsimam tekstui.
O tekstus vėliau šiai knygai rašė vis skirtingi autoriai. Kiekviena kalba vis kitas.
Iš viso knyga išleista 8 kalbom.
Ir štai dabar pagaliau Tinginių šalis išleista su mano paties parašytu tekstu.
Be to, šiam naujajam leidimui nupiešiau 40 nedidelių naujų iliustracijų. Taigi naujoji knyga dvigubai pastorėjo ir dabar Tinginių šalis skaitytojams pristatoma visa jos didybe, su visom grožybėm, privalumais ir nesusipratimais.

 

mmb

Populiariausios šio tūkstantmečio knygos paaugliams vis dar diktuoja geriausiųjų sąrašą

Paauglystė man buvo nevaldomas liūdesys, nepamatuojamo džiaugsmo akimirkos, netikėti pykčio proveržiai, nesuprantamas juokas. Visi tie metai man asocijavosi su nesėkmingais poezijos ir prozos rašymo bandymais, kai galva pilna keistų idėjų, siela kupina norų, kurių pati nesupranta. Man tai buvo vakarėliai iki paryčių, ilgi naktiniai pokalbiai su tais, kurių galbūt ryte nebekęsi. Ir knygos… Dešimtys knygų, kurias skaitydavau vėl ir vėl nuo pradžių. Mano vėlyvojoje paauglystėje visą pasaulio literatūrą sudrebino amerikiečių autorės Stephanie Mayer „Saulėlydžio“ saga. Šias knygas skaičiau dieną – mokykloje ar namuose, pridengusi literatūros vadovėliu – ir naktį, po antklode kartu su knyga pasikišusi stalinę lempą. Ir visas suaugusiųjų pasaulis tada juokėsi iš galvas pametusių paauglių.

Vis dėlto tokios įtakingos knygos kaip „Saulėlydis“ (Alma littera, 2008), serija „Bado žaidynės“ (Alma littera, 2010) ar pan. stipriai paveikia paauglius ir vyraujančias literatūros tendencijas. Ar tai neigiamas dalykas, ar neišvengiamas paauglių literatūros raidos etapas? Ir kas paverčia vieną ar kitą knygą įtakingu bestseleriu?

DSC_0196.JPGLengviausia tokių klausimų analizę pradėti nuo vadovėlinių pavyzdžių. Tai būtų dar 2007 metais (2008 m. lietuvių kalba) pirmą kartą pasirodžiusi pirmoji sagos „Saulėlydis“ dalis. Kas lėmė tokią neaplenkiamą knygos sėkmę? Visų pirma, tai ypatingas Stephanie Mayer talentas rašyti, pagrįstas ne literatūrine teksto kokybe ar gamtos aprašymų subtilumu. Tai talentas žodžiais tapyti skirtingus, sudėtingus ir be galo patrauklius veikėjų charakterius, tekstą komponuojant itin lengvai. Šitaip net nepajuntama, kaip knyga įtraukia ir jau nebepaleidžia. Tiesa pasakius, nepaleidžia ir dar kurį laiką po to, kai jau būname perskaitę paskutiniąją dalį. Tai, kad knyga patenka į geriausiai visais laikais perkamų knygų sąrašus, labai dažnai reiškia, kad autorius geba charakterius vaizduoti taip, jog skaitytojas, kartu su veikėjais knygoje, juos pamiltų arba imtų nekęsti. Taip kaip „Hario Poterio“ (Alma littera, 2000) gerbėjai svajojo mokytis Hogvartse ir draugauti su Hermiona ar „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ (Alma littera, 2013) skaitytojos troško realiame gyvenime ištekėti už Kristiano Grėjaus, taip ir „Saulėlydžio“ gerbėjos kartu su Bela jautė drugelius pilve, kai prie jos prisiartindavo vampyras Edvardas.

Vėliau, jau gerokai po S. Mayer knygos pasirodymo, kai kurie bestseleriai Indigo vasara_d.pngpaaugliams ir suaugusiems buvo kuriami pasitelkiant tą patį autorės sukurtą principą – niekuo neišsiskirianti paprasta mergina, iš esmės blogiukas vaikinas, pasiryžęs keistis tik dėl jos, ir visa griaunanti jų meilės istorija. Panašiai parašyta ir Anos Todd bestselerių serija „After“ (Baltos lankos, 2015) ir net visiems gerai pažįstama E. L. James serija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Po „Saulėlydžio“ atsirado ir tokių autorių, kurie buvo linkę labiau prisirišti prie S. Mayer vaizduojamo pasaulio ir geografinės vietovės. Vienas iš paminėtinų pavyzdžių yra šiemet lietuviškai pasirodžiusi vokiečių autorės Antje Babendererde knyga „Indigo vasara“ („Nieko rimto“, 2018). Čia tikrai nepajusime to paties saulėlydiško rašymo principo, bet La Pušo paplūdimiai, Vašingtono valstijos klimatas, Siatlo atmosfera ir kvileutų genties legendos pavers istoriją dar artimesnę garsiosios sagos gerbėjams. Autorės meistriškai sukurti ryškūs charakteriai tobulai tiks tiems, kurie kartais nori skaitydami knygą įsimylėti.

legenda_spAntroji skaitomiausių knygų paaugliams grupė – įvairi fantastinė literatūra, apokaliptinės tematikos knygos, distopinė literatūra ir pan. Kaip puikų šiuolaikinį pavyzdį galima būtų aptarti Suzanne Collins seriją „Bado žaidynės“. Šios serijos principu atsirado dešimtys skirtingų knygų ir jų serijų apie pasaulį, kurio geriau niekada nebūtų, apie kovą už savo idealus, apie vertybes ir amžinąją dvikovą tarp proto ir jausmų. Kaip „Bado žaidynėse“ Ketnė vardan teisingumo mėgina pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai, ar kaip Tričė iš Veronicos Roth „Divirgentės“ (Alma littera, 2012) priešinasi luominei visuomenei, valdžios žiaurumui ir neteisybei, taip ir Džunė su Dėjumi iš Marie Lu trilogijos „Legenda“ (Nieko rimto, 2017) kovoja prieš sistemą, prieš kurią laimėti, rodos, neįmanoma. Pastaroji serija – viena naujausių tokio tipo serijų lietuvių kalba. Čia gausu įtampos ir sudėtingų tarpusavio ryšių, todėl viską norėsis kuo greičiau išpainioti ir vargiai pavyks knygą padėti į šalį. Gera naujiena ta, kad žinant koks intriguojantis ryšys sukuriamas tarp skirtingų trilogijos dalių („Legenda“ (2017), „Šlovė“ (2018) ir „Pergalė“ (2018)) ir kaip sunku tampa sulaukti naujausios dalies, visą seriją jau galima „suryti“ vienu prisėdimu – šių metų liepą pagaliau pasirodė paskutinioji serijos dalis. Šios ir panašios knygos paauglius pritraukia ne tik tuo, kad vaizduoja maištingus paaugliškus charakterius, bet kartu sukuria naują pasaulį, kurį taip įdomu tyrinėti.

Šiame nuolatinio skubėjimo amžiuje mes pratę gauti kuo daugiau informacijos perslove_sp kuo trumpesnį laiką, todėl pradėjome be galo vertinti knygas, kurių skaitymas nevirsta sudėtingu daug dėmesio ir laiko reikalaujančiu procesu. Dėl to bestseleriais dažnai tampa būtent lengvai parašytos ir greitai skaitomos knygos. O kodėl skirtingų autorių knygos ar jų serijos kartais taip supanašėja? Atsakymas paprastas. Kai vieną kartą nusiperkame patogius ir gražius batus, dažnai kitą kartą ieškome ko nors bent truputį panašaus. Keičiasi laikai, natūraliai keičiasi ir paauglių skaitomos knygos. Tad visai nesvarbu, kad jau teko skaityti kažką panašaus – skaitykime tai, kas mums kelia šypseną, o kartais galbūt net ir priverčia širdį plakti šiek tiek smarkiau.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Kodėl verta skaityti vaikų literatūros klasiką?

Ne paslaptis, kad renkantis knygą, norima išsirinkti kuo geresnę. Siekiama, kad ir vaikai pajustų geros literatūros magiją. Tik kaip išsirinkti TĄ knygą iš tūkstančių leidžiamų? „Geriausios visų laikų knygos“, „Visų laikų populiariausios knygos“, „Skaitomiausios knygos“ – į pagalbą ateina populiariojoje žiniasklaidoje sudaromi knygų sąrašai, kuriuose pateikiamos literatūros kritikų, įžymių visuomenės veikėjų, ar interneto vartotojų išrinktos knygos. Šie sąrašai turėtų tiek padėti atrasti vertas perskaityti knygas, tiek parodyti, kiek daug knygų dar nėra perskaityta. Dažnai į tokius sąrašus pakliūna vadinamoji knygų klasika. Prie knygos pritvirtinta etiketė „klasika“ norom nenorom suponuoja, kad knyga yra vertinga. Tik, kokią knygą galima vadinti vaikų literatūros klasika ir ar tikrai ją visada verta skaityti?

DSC_0575

Galima būtų išskirti keletą klasikinių knygų bruožų:

Juodasis grazuolis_d

Laiko patikrinti ir vis dar aktualūs kūriniai. Jau XVIII amžiuje buvo parašyti tokie kūriniai kaip Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, XIX amžius atnešė Žiulio Verno „Kelionęį Žemės centrą“, Annos Sewell „Juodąjį Gražuolį“, Johannos Spyri „Heidi“ ir kitas. Praeitas amžius padovanojo Frances Hodgson Burnett „Paslaptingąjį sodą“, A. A. Milne „Mikę Pūkuotuką“, P. L. Travers „Merę Popins“. Šie ir dar daugiau klasikinių kūrinių yra ir bus skaitomi ne vieną amžių. Kodėl? Todėl, kad jie yra vis iš naujo atrandami skaitytojų, vertinami kritikų, pelnytai įtraukiami į mokyklų programas. Nors jų parašymą ir mus skiria amžiai, tačiau jie kalba apie vertybes ir visuomenės problemas, kurių  aktualumas niekur nedingsta ir šiandien. Todėl džiugiai tikėtina, kad šių knygų tiražai dar ne kartą bus kartojami.

Velvetinis triusis_d

Kalbėjimas apie universalius dalykus. Margery Williams knygoje „Velvetinis triušis“ pasakojama apie žaislinio triušio svajonę tapti Tikru. Tai jautrus pasakojimas apie svajones ir stebuklus. Jie laukiami visų, visose šalyse, kultūrose, religijose.  Čarlzo Dikenso „Didieji lūkesčiai“ skatina susimąstyti apie brandą, lūkesčių išsipildymą ir nusivylimus. O kam jų neteko patirti? Klasikiniai kūriniai žavi tuo, jog apie nepaprastus, tačiau universalius dalykus kalba kartais perkeltine, kartais tiesiogine prasme. Bet visada taip, kad perskaičius galima pajusti, jog kūrinys taikliai atspindi tai, kas vyksta ar vyko tavo gyvenimear aplink tave. Klasikinės knygos gali jungti ir skirtingas kartas. Juk jas skaitė seneliai, tėvai, dabar skaito ir vaikai, o ateityje skaitys vaikų vaikai.

paslaptingas_sodas_d

Paveikumas – tai, kas perskaičius knygą dar ilgai nepaleidžia, verčia susimąstyti ir iš arčiaupažvelgti į visuomenėje nusistovėjusias normas bei gyvenimo būdą. Čarlzo Dikenso knyga „Oliverio Tvisto nuotykiai“ vis dar sukrečia dėl vaizduojamo netinkamo elgesio su vaikais. Michaelio Endės knygoje „Begalinė istorija“ berniukas Bastijanas vykdo jam tekusią misiją išgelbėti pasaulį nuo fantazijos nykimo. Juk per sapnus, svajones, neriant į fantazijų pasaulį galima įžvelgti stebuklus pilkoje kasdienybėje. Klasikinių knygų paveikumas jaučiamas ne tik individo, bet ir visuomenės lygmenyje, kai knyga yra reikšminga ir kovai su visuomenės problemomis (pvz., Harriet Beecher Stowe knygos „Dėdės Tomo trobelė“ įtaka kovai su vergovės panaikinimu).

Alisa_stebuklu_salyje_dReikšmė literatūrai. Vaikų literatūra tikrai nebūtų tokia, kokia yra dabar, be Lewis Carroll „Alisos Stebuklų šalyje“. Be užrašyto neįtikėtino nuotykio, kuriame veikia keisčiausi personažai. Savo kūriniu autorius vis dar leidžia mums pajusti estetinį ir meninį katarsį, nes tikrovė ten modeliuojama visai kitaip nei mes esame įpratę. Taip pat sunku įsivaizduoti vaikų literatūros klasiką ir be Franko L. Baumo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Ši klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais. Šis šviesus ir lengvumo pojūtį suteikiantis kūrinys įkvėpė ne vieną kino, teatro režisierių.

ozo_salies_burt_dTai tik keletas pagrindinių klasikinių vaikų knygų bruožų, kuriuos žinodami galime truputį lengviau išsirinkti ar išrinkti vaikui vertingą knygą. Tačiau ar lengva skaityti klasikinius kūrinius? Juk jeigu yra leidžiami adaptuoti, sutrumpinti kūriniai (pažįstama situacija, kai klasės draugai su didžiausiu džiaugsmu skaitydavo „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygas ir jas perskaitę keliaudavo atsiskaityti ir gauti gerą pažymį), ar tai neparodo, kad originalą yra sunku įveikti? O gal tai yra būdas jaunajam skaitytojui kuo anksčiau prisiliesti prie vertingos literatūros? Originali kūrinio versija yra vertinga tuo, jog joje atsiskleidžia visi veikėjų paveikslai, nėra sutrumpintų nuotykių, iškraipyto siužeto. Tik jame randama tikroji klasikinio kūrinio dvasia ir nuotaika. Džiugina tai, kad atsiranda vis daugiau galimybių skaityti neadaptuotas klasikines knygas. Vienas iš tokių ypatingų knygos leidimų yra Annos Sewell „Juodasis Gražuolis“ (Nieko rimto, 2018). Šis leidimas išsiskiria tuo, jog yra verstas iš originalios knygos, o ne trumpintų ar adaptuotų knygos versijų. Tai tik dar kartą įrodo, kad originalios klasikinės knygos yra ir bus aktualios ir reikalingos skaitytojams.

Ir žinote, kas yra nuostabu galvojant apie vaikų klasikines knygas? Tam, kad jos taptų klasikinėmis, didelę įtaką turi ir skaitytojai. Juk jeigu knyga nėra skaitoma, ji tikrai neturi galimybių tapti klasikine.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Keturios būdo savybės, padėsiančios vaikams susidoroti su iššūkiais

Kaip kovoti su užplūdusiomis emocijomis, nugalėti baimes ir sukurti kažką naujo ir gražaus? Tai problemos, su kuriomis susiduria ne tik tėvai, bet ir jų vaikai. Kokias savo atžalų savybes turėtume ugdyti, kad vaikai lengviau susidorotų su sudėtingomis situacijomis ir kaip galėtume paskatinti jų kūrybinį mąstymą? Šia tema galima rasti nemažai knygų suaugusiems, auginantiems vaikus, ir patiems vaikams.

20180222_24

Juk svarbu pradėti nuo jų, todėl niekorimtukai dalinasi Deborah Farmer Kris straipsniu apie savybes, padėsiančias vaikams susidoroti su iššūkiais.

Pradėkime nuo nedidelės tėvų savirefleksijos:
Kai mokaisi kažką naujo, kokia tavo pirmoji reakcija? Ar tu pilnas entuziazmo? Sunerimęs? Nori pasitraukti ar labiau įsigilinti? Kas nutinka, kai bandai spręsti problemą, bet nepavyksta iš pirmo bandymo? Ar tavo instinktas – pasiduoti? Susinervinti? Pasiraitoti rankoves ir bandyti dar kartą? 

Mes visi smarkiai reaguojame, susidūrę su iššūkiais. Taigi, visai suprantama, kad mūsų vaikai jaučia daugybę emocijų, bandydami susidoroti su problemomis. Mes, kaip tėvai, norime, kad jie įgytų pasitikėjimo sakyti: „Nors tai nėra lengva, bet aš galiu viską išsiaiškinti!“

Kai Rufas Rufmanas ir jo draugai susiduria su iššūkiu, jie žino keturis dalykus, kurie padės susidoroti su sunkumais: smalsumas, pastovumas, drąsa ir kūrybiškas mąstymas.
Tai ne taisyklės, bet įrankiai problemoms, kliūtims įveikti. Kai mes skatiname vaikus susidurti su iššūkiais, jie ne tik sprendžia problemą šiuo metu – jie kaupia žinias, kurių joms prireiks ateityje susidūrus su kitais iššūkiais!

Smalsumas
Smalsumas – stipus noras išmokti kažką naujo. Vaikai iš prigimties smalsūs; jie nori20180222_33 tyrinėti pasaulį ir suprasti, kaip viskas veikia. Smalsumas glaudžiai susijęs su akademiniais pasiekimais. Tyrimai atskleidžia, kad kai žmogus yra smalsus, jis daug daugiau ir geriau viską išmoksta. Mes, tėvai, skatiname vaikus klausti klausimų, padedame jiems rasti atsakymus ir palaikome, kai jie ieško to, kas jiems įdomu – skatiname, kad smalsumas taptų įpročiu.

Pastovumas
Pastovumas susijęs su problemos ieškojimo būdais, nepaisant kliūčių, nesėkmių, tol, kol atrandi išeitį ar bent jau priartėji prie jos! Tai suteikia mums stiprybės bandyti dar ir dar ir dar. Pastovumas, drąsa yra susiję su tikėjimu, kad mūsų gebėjimai, sumanumas gali augti su pastangomis. Vaikai su jau susiformavusiu mąstymu imasi vis didesnių iššūkių ir vertina nesėkmę kaip pamoką.

Drąsa
Priklausomai nuo vaiko būdo, jiems gali būti lengva arba sunku peržengti savo komforto zoną ir išbandyti kažką naujo. Bet rizika nėra susijusi su pavojingu elgesiu. Tai labiau susiję su ryžtu išbandyti naujus dalykus, kažką sunkaus ar tokio, ko niekad nesi daręs.
Tu negali išmokti nieko naujo neperžengęs komforto zonos, nenutolęs nuo dalykų, kuriuos jau žinai, kaip daryti. Juk vaikas, dar tik besimokantis vaikščioti, tikrai ne kartą nukris, o tik pradėjęs važiuoti dviračiu – taip pat. Jaunas mokslininkas gaus rezultatus, kurie jo netenkins. Bet mes negalime išmokti, kol giliai neįkvėpsime ir nebandysime!

20180224_89Kūrybinis ir kritinis mąstymas
Norėdami mąstyti kūrybiškai, naudojame vaizduotę tam, kad išspręstume problemas. Kūrybiškumo ekspertas Seras Kenas Robinsonas teigia, kad skatinti kūrybiškumą taip pat svarbu, kaip mokyti rašyti. Kai mes kūrybiškai mąstome, žvelgiame į užduotį iš kelių pusių, pvz.: kokia tai problema? Koks mūsų tikslas? Ką mes žinome? Ką jau išbandėme? Kokias medžiagas turime naudoti? Kokios informacijos mums reikia?

Štai keli galimi klausimų variantai, kurie gali paspartinti kūrybinį ir kritinį mąstymą:
„Ką mes jau išbandėme?“
„Ko neišbandėme?“
„Kas, jeigu pamėgintume…?“
„O jeigu išbandytume … kaip įrankį?“
„Jeigu turėtume burtų lazdelę, ką su ja darytume?

Žinoma, netaikome šių metodų kiekvienoje situacijoje, bet reikia stengtis imtis iššūkių ir mokytis žiūrėti į problemas iš kito kampo – tai padės vaikams įgyti įpročių, vedančių į sėkmę.

Šaltinis: http://www.pbs.org/parents/expert-tips-advice/2017/09/bring-four-attitudes-will-help-kids-tackle-challenges/