Populiariausios šio tūkstantmečio knygos paaugliams vis dar diktuoja geriausiųjų sąrašą

Paauglystė man buvo nevaldomas liūdesys, nepamatuojamo džiaugsmo akimirkos, netikėti pykčio proveržiai, nesuprantamas juokas. Visi tie metai man asocijavosi su nesėkmingais poezijos ir prozos rašymo bandymais, kai galva pilna keistų idėjų, siela kupina norų, kurių pati nesupranta. Man tai buvo vakarėliai iki paryčių, ilgi naktiniai pokalbiai su tais, kurių galbūt ryte nebekęsi. Ir knygos… Dešimtys knygų, kurias skaitydavau vėl ir vėl nuo pradžių. Mano vėlyvojoje paauglystėje visą pasaulio literatūrą sudrebino amerikiečių autorės Stephanie Mayer „Saulėlydžio“ saga. Šias knygas skaičiau dieną – mokykloje ar namuose, pridengusi literatūros vadovėliu – ir naktį, po antklode kartu su knyga pasikišusi stalinę lempą. Ir visas suaugusiųjų pasaulis tada juokėsi iš galvas pametusių paauglių.

Vis dėlto tokios įtakingos knygos kaip „Saulėlydis“ (Alma littera, 2008), serija „Bado žaidynės“ (Alma littera, 2010) ar pan. stipriai paveikia paauglius ir vyraujančias literatūros tendencijas. Ar tai neigiamas dalykas, ar neišvengiamas paauglių literatūros raidos etapas? Ir kas paverčia vieną ar kitą knygą įtakingu bestseleriu?

DSC_0196.JPGLengviausia tokių klausimų analizę pradėti nuo vadovėlinių pavyzdžių. Tai būtų dar 2007 metais (2008 m. lietuvių kalba) pirmą kartą pasirodžiusi pirmoji sagos „Saulėlydis“ dalis. Kas lėmė tokią neaplenkiamą knygos sėkmę? Visų pirma, tai ypatingas Stephanie Mayer talentas rašyti, pagrįstas ne literatūrine teksto kokybe ar gamtos aprašymų subtilumu. Tai talentas žodžiais tapyti skirtingus, sudėtingus ir be galo patrauklius veikėjų charakterius, tekstą komponuojant itin lengvai. Šitaip net nepajuntama, kaip knyga įtraukia ir jau nebepaleidžia. Tiesa pasakius, nepaleidžia ir dar kurį laiką po to, kai jau būname perskaitę paskutiniąją dalį. Tai, kad knyga patenka į geriausiai visais laikais perkamų knygų sąrašus, labai dažnai reiškia, kad autorius geba charakterius vaizduoti taip, jog skaitytojas, kartu su veikėjais knygoje, juos pamiltų arba imtų nekęsti. Taip kaip „Hario Poterio“ (Alma littera, 2000) gerbėjai svajojo mokytis Hogvartse ir draugauti su Hermiona ar „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“ (Alma littera, 2013) skaitytojos troško realiame gyvenime ištekėti už Kristiano Grėjaus, taip ir „Saulėlydžio“ gerbėjos kartu su Bela jautė drugelius pilve, kai prie jos prisiartindavo vampyras Edvardas.

Vėliau, jau gerokai po S. Mayer knygos pasirodymo, kai kurie bestseleriai Indigo vasara_d.pngpaaugliams ir suaugusiems buvo kuriami pasitelkiant tą patį autorės sukurtą principą – niekuo neišsiskirianti paprasta mergina, iš esmės blogiukas vaikinas, pasiryžęs keistis tik dėl jos, ir visa griaunanti jų meilės istorija. Panašiai parašyta ir Anos Todd bestselerių serija „After“ (Baltos lankos, 2015) ir net visiems gerai pažįstama E. L. James serija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Po „Saulėlydžio“ atsirado ir tokių autorių, kurie buvo linkę labiau prisirišti prie S. Mayer vaizduojamo pasaulio ir geografinės vietovės. Vienas iš paminėtinų pavyzdžių yra šiemet lietuviškai pasirodžiusi vokiečių autorės Antje Babendererde knyga „Indigo vasara“ („Nieko rimto“, 2018). Čia tikrai nepajusime to paties saulėlydiško rašymo principo, bet La Pušo paplūdimiai, Vašingtono valstijos klimatas, Siatlo atmosfera ir kvileutų genties legendos pavers istoriją dar artimesnę garsiosios sagos gerbėjams. Autorės meistriškai sukurti ryškūs charakteriai tobulai tiks tiems, kurie kartais nori skaitydami knygą įsimylėti.

legenda_spAntroji skaitomiausių knygų paaugliams grupė – įvairi fantastinė literatūra, apokaliptinės tematikos knygos, distopinė literatūra ir pan. Kaip puikų šiuolaikinį pavyzdį galima būtų aptarti Suzanne Collins seriją „Bado žaidynės“. Šios serijos principu atsirado dešimtys skirtingų knygų ir jų serijų apie pasaulį, kurio geriau niekada nebūtų, apie kovą už savo idealus, apie vertybes ir amžinąją dvikovą tarp proto ir jausmų. Kaip „Bado žaidynėse“ Ketnė vardan teisingumo mėgina pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai, ar kaip Tričė iš Veronicos Roth „Divirgentės“ (Alma littera, 2012) priešinasi luominei visuomenei, valdžios žiaurumui ir neteisybei, taip ir Džunė su Dėjumi iš Marie Lu trilogijos „Legenda“ (Nieko rimto, 2017) kovoja prieš sistemą, prieš kurią laimėti, rodos, neįmanoma. Pastaroji serija – viena naujausių tokio tipo serijų lietuvių kalba. Čia gausu įtampos ir sudėtingų tarpusavio ryšių, todėl viską norėsis kuo greičiau išpainioti ir vargiai pavyks knygą padėti į šalį. Gera naujiena ta, kad žinant koks intriguojantis ryšys sukuriamas tarp skirtingų trilogijos dalių („Legenda“ (2017), „Šlovė“ (2018) ir „Pergalė“ (2018)) ir kaip sunku tampa sulaukti naujausios dalies, visą seriją jau galima „suryti“ vienu prisėdimu – šių metų liepą pagaliau pasirodė paskutinioji serijos dalis. Šios ir panašios knygos paauglius pritraukia ne tik tuo, kad vaizduoja maištingus paaugliškus charakterius, bet kartu sukuria naują pasaulį, kurį taip įdomu tyrinėti.

Šiame nuolatinio skubėjimo amžiuje mes pratę gauti kuo daugiau informacijos perslove_sp kuo trumpesnį laiką, todėl pradėjome be galo vertinti knygas, kurių skaitymas nevirsta sudėtingu daug dėmesio ir laiko reikalaujančiu procesu. Dėl to bestseleriais dažnai tampa būtent lengvai parašytos ir greitai skaitomos knygos. O kodėl skirtingų autorių knygos ar jų serijos kartais taip supanašėja? Atsakymas paprastas. Kai vieną kartą nusiperkame patogius ir gražius batus, dažnai kitą kartą ieškome ko nors bent truputį panašaus. Keičiasi laikai, natūraliai keičiasi ir paauglių skaitomos knygos. Tad visai nesvarbu, kad jau teko skaityti kažką panašaus – skaitykime tai, kas mums kelia šypseną, o kartais galbūt net ir priverčia širdį plakti šiek tiek smarkiau.

Silvijos Smolskaitės straipsnis

Reklama

Kodėl verta skaityti vaikų literatūros klasiką?

Ne paslaptis, kad renkantis knygą, norima išsirinkti kuo geresnę. Siekiama, kad ir vaikai pajustų geros literatūros magiją. Tik kaip išsirinkti TĄ knygą iš tūkstančių leidžiamų? „Geriausios visų laikų knygos“, „Visų laikų populiariausios knygos“, „Skaitomiausios knygos“ – į pagalbą ateina populiariojoje žiniasklaidoje sudaromi knygų sąrašai, kuriuose pateikiamos literatūros kritikų, įžymių visuomenės veikėjų, ar interneto vartotojų išrinktos knygos. Šie sąrašai turėtų tiek padėti atrasti vertas perskaityti knygas, tiek parodyti, kiek daug knygų dar nėra perskaityta. Dažnai į tokius sąrašus pakliūna vadinamoji knygų klasika. Prie knygos pritvirtinta etiketė „klasika“ norom nenorom suponuoja, kad knyga yra vertinga. Tik, kokią knygą galima vadinti vaikų literatūros klasika ir ar tikrai ją visada verta skaityti?

DSC_0575

Galima būtų išskirti keletą klasikinių knygų bruožų:

Juodasis grazuolis_d

Laiko patikrinti ir vis dar aktualūs kūriniai. Jau XVIII amžiuje buvo parašyti tokie kūriniai kaip Danielio Defoe „Robinzonas Kruzas“, Jonathano Swifto „Guliverio kelionės“, XIX amžius atnešė Žiulio Verno „Kelionęį Žemės centrą“, Annos Sewell „Juodąjį Gražuolį“, Johannos Spyri „Heidi“ ir kitas. Praeitas amžius padovanojo Frances Hodgson Burnett „Paslaptingąjį sodą“, A. A. Milne „Mikę Pūkuotuką“, P. L. Travers „Merę Popins“. Šie ir dar daugiau klasikinių kūrinių yra ir bus skaitomi ne vieną amžių. Kodėl? Todėl, kad jie yra vis iš naujo atrandami skaitytojų, vertinami kritikų, pelnytai įtraukiami į mokyklų programas. Nors jų parašymą ir mus skiria amžiai, tačiau jie kalba apie vertybes ir visuomenės problemas, kurių  aktualumas niekur nedingsta ir šiandien. Todėl džiugiai tikėtina, kad šių knygų tiražai dar ne kartą bus kartojami.

Velvetinis triusis_d

Kalbėjimas apie universalius dalykus. Margery Williams knygoje „Velvetinis triušis“ pasakojama apie žaislinio triušio svajonę tapti Tikru. Tai jautrus pasakojimas apie svajones ir stebuklus. Jie laukiami visų, visose šalyse, kultūrose, religijose.  Čarlzo Dikenso „Didieji lūkesčiai“ skatina susimąstyti apie brandą, lūkesčių išsipildymą ir nusivylimus. O kam jų neteko patirti? Klasikiniai kūriniai žavi tuo, jog apie nepaprastus, tačiau universalius dalykus kalba kartais perkeltine, kartais tiesiogine prasme. Bet visada taip, kad perskaičius galima pajusti, jog kūrinys taikliai atspindi tai, kas vyksta ar vyko tavo gyvenimear aplink tave. Klasikinės knygos gali jungti ir skirtingas kartas. Juk jas skaitė seneliai, tėvai, dabar skaito ir vaikai, o ateityje skaitys vaikų vaikai.

paslaptingas_sodas_d

Paveikumas – tai, kas perskaičius knygą dar ilgai nepaleidžia, verčia susimąstyti ir iš arčiaupažvelgti į visuomenėje nusistovėjusias normas bei gyvenimo būdą. Čarlzo Dikenso knyga „Oliverio Tvisto nuotykiai“ vis dar sukrečia dėl vaizduojamo netinkamo elgesio su vaikais. Michaelio Endės knygoje „Begalinė istorija“ berniukas Bastijanas vykdo jam tekusią misiją išgelbėti pasaulį nuo fantazijos nykimo. Juk per sapnus, svajones, neriant į fantazijų pasaulį galima įžvelgti stebuklus pilkoje kasdienybėje. Klasikinių knygų paveikumas jaučiamas ne tik individo, bet ir visuomenės lygmenyje, kai knyga yra reikšminga ir kovai su visuomenės problemomis (pvz., Harriet Beecher Stowe knygos „Dėdės Tomo trobelė“ įtaka kovai su vergovės panaikinimu).

Alisa_stebuklu_salyje_dReikšmė literatūrai. Vaikų literatūra tikrai nebūtų tokia, kokia yra dabar, be Lewis Carroll „Alisos Stebuklų šalyje“. Be užrašyto neįtikėtino nuotykio, kuriame veikia keisčiausi personažai. Savo kūriniu autorius vis dar leidžia mums pajusti estetinį ir meninį katarsį, nes tikrovė ten modeliuojama visai kitaip nei mes esame įpratę. Taip pat sunku įsivaizduoti vaikų literatūros klasiką ir be Franko L. Baumo knygos „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Ši klasikinė istorija kviečia keliauti po neregėtą Ozo šalį, moko tikėti stebuklais, rūpintis artimaisiais. Šis šviesus ir lengvumo pojūtį suteikiantis kūrinys įkvėpė ne vieną kino, teatro režisierių.

ozo_salies_burt_dTai tik keletas pagrindinių klasikinių vaikų knygų bruožų, kuriuos žinodami galime truputį lengviau išsirinkti ar išrinkti vaikui vertingą knygą. Tačiau ar lengva skaityti klasikinius kūrinius? Juk jeigu yra leidžiami adaptuoti, sutrumpinti kūriniai (pažįstama situacija, kai klasės draugai su didžiausiu džiaugsmu skaitydavo „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygas ir jas perskaitę keliaudavo atsiskaityti ir gauti gerą pažymį), ar tai neparodo, kad originalą yra sunku įveikti? O gal tai yra būdas jaunajam skaitytojui kuo anksčiau prisiliesti prie vertingos literatūros? Originali kūrinio versija yra vertinga tuo, jog joje atsiskleidžia visi veikėjų paveikslai, nėra sutrumpintų nuotykių, iškraipyto siužeto. Tik jame randama tikroji klasikinio kūrinio dvasia ir nuotaika. Džiugina tai, kad atsiranda vis daugiau galimybių skaityti neadaptuotas klasikines knygas. Vienas iš tokių ypatingų knygos leidimų yra Annos Sewell „Juodasis Gražuolis“ (Nieko rimto, 2018). Šis leidimas išsiskiria tuo, jog yra verstas iš originalios knygos, o ne trumpintų ar adaptuotų knygos versijų. Tai tik dar kartą įrodo, kad originalios klasikinės knygos yra ir bus aktualios ir reikalingos skaitytojams.

Ir žinote, kas yra nuostabu galvojant apie vaikų klasikines knygas? Tam, kad jos taptų klasikinėmis, didelę įtaką turi ir skaitytojai. Juk jeigu knyga nėra skaitoma, ji tikrai neturi galimybių tapti klasikine.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Keturios būdo savybės, padėsiančios vaikams susidoroti su iššūkiais

Kaip kovoti su užplūdusiomis emocijomis, nugalėti baimes ir sukurti kažką naujo ir gražaus? Tai problemos, su kuriomis susiduria ne tik tėvai, bet ir jų vaikai. Kokias savo atžalų savybes turėtume ugdyti, kad vaikai lengviau susidorotų su sudėtingomis situacijomis ir kaip galėtume paskatinti jų kūrybinį mąstymą? Šia tema galima rasti nemažai knygų suaugusiems, auginantiems vaikus, ir patiems vaikams.

20180222_24

Juk svarbu pradėti nuo jų, todėl niekorimtukai dalinasi Deborah Farmer Kris straipsniu apie savybes, padėsiančias vaikams susidoroti su iššūkiais.

Pradėkime nuo nedidelės tėvų savirefleksijos:
Kai mokaisi kažką naujo, kokia tavo pirmoji reakcija? Ar tu pilnas entuziazmo? Sunerimęs? Nori pasitraukti ar labiau įsigilinti? Kas nutinka, kai bandai spręsti problemą, bet nepavyksta iš pirmo bandymo? Ar tavo instinktas – pasiduoti? Susinervinti? Pasiraitoti rankoves ir bandyti dar kartą? 

Mes visi smarkiai reaguojame, susidūrę su iššūkiais. Taigi, visai suprantama, kad mūsų vaikai jaučia daugybę emocijų, bandydami susidoroti su problemomis. Mes, kaip tėvai, norime, kad jie įgytų pasitikėjimo sakyti: „Nors tai nėra lengva, bet aš galiu viską išsiaiškinti!“

Kai Rufas Rufmanas ir jo draugai susiduria su iššūkiu, jie žino keturis dalykus, kurie padės susidoroti su sunkumais: smalsumas, pastovumas, drąsa ir kūrybiškas mąstymas.
Tai ne taisyklės, bet įrankiai problemoms, kliūtims įveikti. Kai mes skatiname vaikus susidurti su iššūkiais, jie ne tik sprendžia problemą šiuo metu – jie kaupia žinias, kurių joms prireiks ateityje susidūrus su kitais iššūkiais!

Smalsumas
Smalsumas – stipus noras išmokti kažką naujo. Vaikai iš prigimties smalsūs; jie nori20180222_33 tyrinėti pasaulį ir suprasti, kaip viskas veikia. Smalsumas glaudžiai susijęs su akademiniais pasiekimais. Tyrimai atskleidžia, kad kai žmogus yra smalsus, jis daug daugiau ir geriau viską išmoksta. Mes, tėvai, skatiname vaikus klausti klausimų, padedame jiems rasti atsakymus ir palaikome, kai jie ieško to, kas jiems įdomu – skatiname, kad smalsumas taptų įpročiu.

Pastovumas
Pastovumas susijęs su problemos ieškojimo būdais, nepaisant kliūčių, nesėkmių, tol, kol atrandi išeitį ar bent jau priartėji prie jos! Tai suteikia mums stiprybės bandyti dar ir dar ir dar. Pastovumas, drąsa yra susiję su tikėjimu, kad mūsų gebėjimai, sumanumas gali augti su pastangomis. Vaikai su jau susiformavusiu mąstymu imasi vis didesnių iššūkių ir vertina nesėkmę kaip pamoką.

Drąsa
Priklausomai nuo vaiko būdo, jiems gali būti lengva arba sunku peržengti savo komforto zoną ir išbandyti kažką naujo. Bet rizika nėra susijusi su pavojingu elgesiu. Tai labiau susiję su ryžtu išbandyti naujus dalykus, kažką sunkaus ar tokio, ko niekad nesi daręs.
Tu negali išmokti nieko naujo neperžengęs komforto zonos, nenutolęs nuo dalykų, kuriuos jau žinai, kaip daryti. Juk vaikas, dar tik besimokantis vaikščioti, tikrai ne kartą nukris, o tik pradėjęs važiuoti dviračiu – taip pat. Jaunas mokslininkas gaus rezultatus, kurie jo netenkins. Bet mes negalime išmokti, kol giliai neįkvėpsime ir nebandysime!

20180224_89Kūrybinis ir kritinis mąstymas
Norėdami mąstyti kūrybiškai, naudojame vaizduotę tam, kad išspręstume problemas. Kūrybiškumo ekspertas Seras Kenas Robinsonas teigia, kad skatinti kūrybiškumą taip pat svarbu, kaip mokyti rašyti. Kai mes kūrybiškai mąstome, žvelgiame į užduotį iš kelių pusių, pvz.: kokia tai problema? Koks mūsų tikslas? Ką mes žinome? Ką jau išbandėme? Kokias medžiagas turime naudoti? Kokios informacijos mums reikia?

Štai keli galimi klausimų variantai, kurie gali paspartinti kūrybinį ir kritinį mąstymą:
„Ką mes jau išbandėme?“
„Ko neišbandėme?“
„Kas, jeigu pamėgintume…?“
„O jeigu išbandytume … kaip įrankį?“
„Jeigu turėtume burtų lazdelę, ką su ja darytume?

Žinoma, netaikome šių metodų kiekvienoje situacijoje, bet reikia stengtis imtis iššūkių ir mokytis žiūrėti į problemas iš kito kampo – tai padės vaikams įgyti įpročių, vedančių į sėkmę.

Šaltinis: http://www.pbs.org/parents/expert-tips-advice/2017/09/bring-four-attitudes-will-help-kids-tackle-challenges/