Sigutė Ach: „Gera literatūra – tai ilgai veikiantys burtai“

Į knygynų lentynas grįžta jau klasika tapusi prancūzų autoriaus Christiano Bobino ypatingo jautrumo istorija „Džiugė“. Lengva, jauki ir šviesi knygelė apie svajotoją Albeną šįkart skaitytojus džiugins ne tik puikiu tekstu, bet ir dailininkės Sigutės Ach iliustracijomis. 

Christianas Bobinas – prancūzų poetas, filosofas ir daugiau nei 60 knygų autorius. Jo apysakoje „Džiugė“ pasakojama išskirtiniu jautrumu apdovanoto jaunuolio Albeno istorija. Tai knyga romantikams, svajotojams ir tiems, kurie randa laiko pakelti akis į debesis ar žydintį kaštoną ir jais pasidžiaugti. Ir, žinoma, tiems, kurie norėtų išmokti rasti laiko gražioms gyvenimo smulkmenoms.

Kalbiname dailininkę Sigutę Ach apie jos įspūdžius skaitant ir apipavidalinant knygą, iliustracijų reikšmę, svajones ir planus.

Jau seniai norėjote iliustruoti Christiano Bobino „Džiugę“.  Kuo jus sužavėjo ši knyga

Leidyklos vadovas Arvydas labai gerai mane pažįsta, tad ne kartą matė su senuoju „Džiugės“ tomeliu rankoje. Jis žinojo, kad žaviuosi šiuo kūriniu, randu jame daug savęs, tad atsiradus progai paskatino mane imtis šio kūrinio apipavidalinimo, o aš, kaip visada, kurį laiką nedrįsau, mat kai kūrinys labai patinka, jį iliustruoti yra sunkiau. Viskas šioje knygoje ir taip tobula, ji pilna aromatų, šviesos, skaidrumos, stebėjimo. Kai ją skaitau, nėra laiko, tampu Albenu, stebinčiu žydintį medį.

Knyga vadinasi „Džiugė“, o jūsų iliustracijos išties džiugina ir kelia nuotaiką. Kaip to pasiekiate?

Jei sugebėtume nebūti atsiminimų nelaisvėje ir išlipti iš visų norų lėktuvų, atsidurtume dabartyje, lyg besiskleidžiančioje Džiugės šypsenoje. Menininkas, tirpdamas dabarties akimirkoje drauge su dažų lašu, įsigeriančiu į popierių, kartais prisiliečia prie šio galingo taško ir begalybės vienu metu. Tuomet esi labai laimingas ir tuo pačiu net tavęs nėra, manau, būtent tai ir reiškia vardas Džiugė, suteiktas mistinei knygos herojei.

Kaip jautėtės piešdama iliustracijas šiai knygai? Gal nutiko kokia įdomi kūrybinė istorija?

Reikėjo įveikti nerimą, kad nepavyks, pamiršti, ką matydavau, skaitydama „Džiugę“, ir perskaityti ją iliustratoriaus, scenografo akimis. Piešiant „Džiugę“ kažkodėl labai norėjosi dainuoti, o jau ko nemoku, tai nemoku… Bet kuri knyga – tai spektaklis, jam reikia rūbų veikėjams, fonų mizanscenoms ir erdvės, kuri viską suriša. „Džiugėje“ tiek daug skambančių tylų, ramybių, būsenų, kad ją lengviau būtų iliustruoti muzika, o ne akvarele…

Kuris knygos personažas jums artimiausias? Kodėl?

Man labai patinka pati knygos erdvė, o Albenas – tikras bendramintis, būtent taip pasaulį matau ir jame gyvenu jau beveik 50 metų!

Kokiam skaitytojui rekomenduotumėte „Džiugę“?

Tas, kas gali vėpsoti į aplytą langą arba pamatyti salas sriubos lėkštėje, tikrai supras Albeną ir visą „Džiugę“. Bet knyga nėra tik tiems, kurie puikiai ją gali suprasti. Gera knyga – tai praverti nežinomo sodo varteliai, įžengusiam padedantys atrasti kažką daugiau. Ir nebūtinai tai iš karto kažkas malonaus, liūliuojančio ir užkišančio saldainį už žando.

Gera literatūra – ilgai veikiantys burtai, jei gyvenime pasisekė, tai žinote, apie ką kalbu. Nes TOKIŲ knygų nepamirštame, jos kibina, kalbina, provokuoja mąstyti. Kodėl tokioje švelnutėje knygoje „Džiugė“ su ryškiai raudona suknele? Labiausiai gyvenimo aistrą, buvimą liudijančia spalva? Ir tuo pačiu – ji lydi Albeną nematoma kitiems, o pats Albenas žino, kad ji – mirusi. Bet Džiugė šypsosi, kalba ir keliauja. Tad mirties nebėra, taigi ir nebėra baimės išnykti. O kai nebijome, tampame imlūs grožiui, kurio nepastebėtume, jei skubame. O kodėl skubame? Nes bijome nespėti… Bijome išnykti. Tad „Džiugė“ labiausiai tiems, kam reikia priminimo – neišnyksite, nes dieviškas grožis yra amžinas ir jūs esate to dalis… Tik mainysitės, keisitės, vis nustebdami ir nustebindami, todėl tiek daug nuščiuvusio žvilgsnio atspalvių šioje, rodos, nesudėtingoje, net linksmoje istorijoje.

Jūs piešiate ir vaikams, ir suaugusiems, tačiau labiausiai esate žinoma dėl kūrybos vaikams. O štai „Džiugė“ – knyga suaugusiam skaitytojui ar paaugliui. Gal ruošiatės nutolti nuo kūrybos vaikams?

Vaikas – tai labai neišaiškintas terminas – kartais turime omeny, kad vaikiška yra tai, kas netinka dideliam, na, lyg marškinėliai ar batai. Su šiuo matavimu savo kūrybos nesieju. Vaikiška dar gali būti suprasta kaip tyra, naivu dėl to, kad nėra prisiliesta nei prie smurto, nei prie apgaulės. Toks vaiko žvilgsnis dažnai nuginkluoja suaugusį ir tada kam labiau reikia tikros pasakos teksto – mažam ar dideliam? Ši tema, labai pažįstama iš „Mažojo princo“, visai kitokioje erdvėje atsikartoja „Džiugėje“.

O mano kūryba – jau tikrai daugiau nei dvidešimt metų – skirta tiems, kam gera pasėdėti po žydinčiu medžiu, prisiminti patį save, patikėti (ir vėl) amžina meile ir pasigrožėti sparnuota avele, jei jau ji taip nerūpestingai šalia to medžio rupšnoja žolę. Kažkodėl man atrodo, kad esu labiau reikalinga tiems, kas turi mažų vaikų, bet truputį pamiršo apie ką su jais – tokiais sparnuotais – kalbėtis. Albenas iš „Džiugės“ kalba būtent ta kalba – širdies kalba, kur beveik nereikia žodžių, bet viskas aišku.Dažniausiai manoma, kad knygų iliustracijos – tik vaikų literatūros privilegija…

Knyga puošiama iliustracijomis nuo neatmenamų laikų. Tai graži ir turtinga žmonijos kultūros dalis. Susijusi su tuo, kas žmogui visų vertingiausia – su žinojimo ir patirties lobiais. Knygos, skirtos vaikams, palyginti jaunos – gal jau suskaičiuos kokius 200 metų, o gal ir ne. Tad mintis, kad iliustruota knyga – tik vaikui, išties labai „vaikiška“ – gal net 60 metų nesuskaičiuos.

Iliustracijomis, nuostabiais ornamentais, auksavimais, prabangiais įrišimais visose kultūrose buvo puošiamos vertingos knygos. Pabrėžiant jose užfiksuoto teksto neįkainojamumą.

Iliustruodama „Džiugę“ bandžiau savo menu parodyti šio teksto grožį ir vertę.

Gal yra dar kokia nors knyga, kurią slapta svajojate vieną dieną iliustruoti?

Iš tiesų slapta svajoju tik apie vieną dalyką – išvažiuoti savo kaimelin, pabraidžioti po pievas ir paklausyti vakare giedančių paukščių. Tai tokia auksinė svajonė, kad, cituojant Albeną, ji labai blizga, tad būtina ją visiems rodyti (šypsosi).

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Noriu keliauti į baltas savo akvarelinių darbų paraštes…

 

Kava ir puodelis. Ar svarbu, kokį pasirinksite?

Sunkiai įsivaizduojame rytą be kvapnios kavos ar arbatos puodelio. Tai tampa kasdieniu ritualu. Indas, iš kurio geriame, mūsų dėmesį patraukia tik tada, kai kažkas su juo negerai. Tačiau, matydami išskirtinės spalvos, formos ar ypatingo dydžio puodelį parduotuvės vitrinoje, paprastai sustojame. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad gražus puodelis – dar ne viskas. Kavos indo forma turėtų būti funkcionali ir tinkama būtent tos rūšies gėrimui, jeigu iš tiesų norime kokybiško kavos gėrimo ritualo. Skirtingi kavos ruošimo ekspertai Vilniuje akcentuoja šiek tiek skirtingus dalykus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Ar turi įtakos kavos gėrimo kokybei tai, kokiuose induose ji patiekiama?

 Huracan Cafe:

Kavos gėrimo kokybei įtakos daugiau turi barista, kaip jis tą gėrimą ruošia, kaip įpila… Pats indas subjektyvu – vienam patinka siauri, kitam platūs, plonasieniai, storasieniai, stiklas ar porcelianas… Kiekvienoje įstaigoje yra žmogus, kuris nusprendžia, koks tas indas turi būti, ir tas, kas nusprendžia, gali pasakyti, kad tokie indai ir yra puikiausi.

Mano nuomone, teisingiausias indas yra toks, kuris gerai palaiko gėrimo temperatūrą, malonus lūpoms, t. y. be faktūros ir su storoka sienele… Kavai su pienu geriau į gylį nei į plotį, o juodai ar brew kavai – platesnis, nes jame geriau atsiskleidžia kavos kvapai ir skoniai.

StrangeLove Coffee:

Bet kokio gėrimo kokybė visų pirma priklauso nuo jo ingredientų ir paruošimo profesionalumo. Jei indo kokybė daro įtaką gėrimo ingredientų kokybei, tuomet, be abejonės, indas padarys įtaką ir pačiam gėrimui. Toks klausimas dažniausiai gali kilti lyginant kavą išsinešti popieriniuose puodeliuose ir gerti ją iš klasikinių keraminių puodelių. Jei kalbame apie aukščiausio lygio kavos kokybę ir profesionalumą ją ruošiant, tuomet būtent tam skirtų specializuotų indų pasirinkimas yra estetinis žaidimas, kuris priklausomai nuo receptų ir konceptų padeda vienaip ar kitaip atskleisti kavos skonį.

Ar skirtingai kavai pateikti reikalingi skirtingi indai (dauguma težino espresso, capuccino puodelius, galbūt yra daugiau)?

Huracan Cafe:

Indai nebūtinai turi būti skirtingi, skirtis turi tūriai, priklausomai nuo gėrimo technologijos. Espresso ar juodos kavos indas turi būti apie 50 % talpesnis už pačio skysčio tūrį, kad būtų patogu nešti, liktų vietos ir aromatui. O nepilnas indas kavai su pienu nėra gerai.

StrangeLove Coffee:

Indų variantai tik patvirtina tų pačių gėrimų receptų ir jų pateikimo įvairovę. Kalbant apie klasikinius ir populiariuosius gėrimus – taip, jie turi atitinkamus skirtingus indus ir net jeigu šiuolaikinėje kavos kultūroje kavos meniu yra ženkliai išsiplėtęs ir praradęs aiškias ribas, vis vien galima išskirti kelias kategorijas, į kurias suskirstomi visi kavos gėrimai: espresso, cappuccino, latte ir kokteiliai. Bet tai galioja tik jei kalbame apie klasikinį kavos pateikimą, o ne kavą išsinešti.

Kokią svarbą lietuvis, pirkdamas kavą, teikia estetinei jos išvaizdai? Ar išreiškia pastabas, jeigu, jo nuomone, gėrimas atrodo ne taip estetiškai, kaip buvo tikimasi?

StrangeLove Coffee:

Svarbiausia, kad gėrimo serviravimas būtų švariame puodelyje, tuomet jokių klausimų neiškyla. Lengviau yra nustebinti gražiai paruošta kava. Žmonės dažniau linkę išreikšti pozityvias pastabas apie estetišką (ypač pieniškų) kavų paruošimą, nes dauguma dar net nesitiki, kad kavos ruošimas gali būti toks profesionalus ir net meniškas. Kalbant atvirai, dažnam lietuviui (ir šiaip, pasaulio žmogui) egzistuoja tik dvi kavos – juoda ir su pienu. Ne kavos profesionalui netgi jos abi dažnai atrodo panašiai, taigi klausimas dėl estetinio įsivaizdavimo neatitikimo irgi nekyla. Ilgas kelias mums dar iki tokių kavos kultūros miestų kaip Londonas ar Melburnas.

Gal pasidalintumėte gudrybėmis, padedančiomis susikurti tobulą kavos gėrimo ritualą namų sąlygomis?

StrangeLove Coffee:

Mūsų manymu ir pačių patyrimu, geriausiai kavos ritualą namie sukuria investavimas į rankinį kavos malūną ir kokybiškas šviežias kavos pupeles. Net jei norėsite kiekvieną rytą paprastų paprasčiausiai plikyti kavą puoduke, turėsite skirti papildomas 1–2 minutes tą kavą šviežiai susimalti. Papildomos pastangos visuomet sukuria papildomą pasitenkinimą. Kitas svarbus dalykas – kad kavos pupelės tikrai būtų šviežios ir vanduo, skirtas plikyti kavai, nebūtų verdantis. Jei tik norėsis konkrečių patarimų, kaip ir į ką atkreipti dėmesį ruošiant kavą namuose – užsukite pas mus, visuomet padėsime.

Ekspertai teigia, kad svarbiausia geriant kavą namuose – dėmesys smulkmenoms. Espresso, latte, capuccino ar kitokios kavos mėgėjai turėtų kavai rinktis skirtingo dydžio ir formos puodelius, pačią kavą ar kavos pupeles pirkti atsakingai. Tokiu būdu bus sukurtas tobulas kavos gėrimo ritualas tiesiog namuose. Visokio tipo kavai tinkančius ir išskirtinio dizaino puodelius siūlo leidykla „Nieko rimto“. Papuošti garsių dailininkų piešiniais, skirtingų dydžių ir formų, skirti ne tik kavai gerti namuose, tačiau ir išsinešti – kavos indai, atitinkantys skirtingų žmonių skirtingus poreikius.