Britų rašytojas Alanas MacDonaldas pataria, kaip vaikams pamėgti skaitymą ir išmokti kurti patiems

Prasidėjus naujiems mokslo metams, nemažai tėvų, auginančių pradinukus, svarsto, kaip vaiką paskatinti skaityti svarankiškai ir pamėgti knygas. Atsakymą į šį klausimą, atrodo, turi vienos iš populiariausių serijų jaunesnio pradinio amžiaus vaikams autorius, britų rašytojas Alanas MacDonaldas, drauge su iliustruotoju Davidu Robertsu sukūręs knygų seriją apie Nevalos Berčio nuotykius ir išdaigas. Vasarą pasirodė jau dešimtoji serijos knyga lietuvių kalba „Nevala Bertis. Purvas!“. Dalinamės wrigglyreaders.com interviu su rašytoju ištrauka.

Ar vaikystėje mėgote kurti istorijas ir jas užrašinėti? Galbūt šį talentą pastebėjo ir mokytojai?

Atsimenu kaip besimokydamas vidurinėje mokykloje parašiau rašinį, o prie manęs priėjęs mokytojas sako: „Šį darbą priimčiau ir užskaityčiau, jei jį būtų parašęs kitas mokinys, bet ne tu. Tu gali geriau“. Nebeliko kito pasirinkimo, kaip tik viską perrašyti. Ir mokytojas buvo teisus – antrasis variantas tikrai pavyko geriau.

Bet kokį veiksmą galima daryti gerai, dar geriau ir geriausiai. Norint tapti rašytoju, reikia išmokti nenuleisti rankų ir kiekvieną istoriją nugludinti iki pačios geriausios jos versijos. Atmesti pirmąjį juodraštį ir perrašyti istoriją iš naujo – sunku, juk tam reikia analizuoti klaidas ir surasti būdą tobulėti, tačiau tai būtina.

Kaip kilo mintis sukurti Nevalos Berčio personažą?

Iliustruotojas Davidas Robertsas sukūrė paveikslėlių knygą, kurioje Bertis buvo dar kūdikis, tiesa, tikras maištininkas. Tuomet leidėjas man pasiūlė parašyti tekstinę knygą apie kiek paaugusį Berčio personažą su D. Robertso iliustracijomis. Pamaniau, kad sugebėsiu. Rašydamas pirmąją knygą apie Nevalos Berčio nuotykius negalėjau nė pagalvoti, kad šio padaužos istorijos taip pavergs jaunųjų skaitytojų ir jų šeimų širdis. Iš pradžių maniau, kad šią seriją sudarys 3 ar 4 knygos, o šiuo metu jau esu parašęs net 32 knygas apie Bertį ir draugus.

Rašytojas Alanas MacDonaldas

Kaip Jums į galvą ateina tokios puikios idėjos?

Turiu kelis sąsiuvinius, specialiai skirtus užsirašyti idėjoms. Kai anksti ryte, ką tik pabudęs, ką nors sugalvoju – būtinai turiu užsirašyti. Dažnai tos užrašytos idėjos vėliau atrodo siaubingos, juk jas rašiau dar tik pusiau pramerktomis akimis. Daugelį užrašytų idėjų ten ir palieku, bent jau kuriam laikui. Dažniausiai turi praeiti bent pora metų iki kol ieškodamas įkvėpimo aš blaškausi po senus užrašus ir vėl prisimenu kažkada gimusią idėją. Tikiu, kad idėjoms reikia laiko subręsti. Be to, negaliu pradėti rašyti naujos istorijos prieš tai nepabaigęs jau pradėtos anksčiau.

Kaip manote, kaip Jūsų knygos gali padėti neskaitantiems vaikams prisijaukinti literatūrą?

Esu gavęs nemažai vaikų laiškų, kuriuose džiugiai pasakojama, jog viena iš „Nevalos Berčio“ serijos knygų tapo pirmaja knyga, kurią vaikas savarankiškai perskaitė nuo pradžios iki galo. Kai taip nutinka – tai yra didžiausias įvertinimas parašytai istorijai.

Bet kurią iš „Nevalos Berčio“ serijos knygų net ir pradedantis skaitytojas galės perskaityti per vieną ar kelis vakarus. Istorijos nėra ilgos, sakinių struktūra paprasta, o nutrūktgalvio Berčio personažas atrodo artimas ir pažįstamas – tokį padaužą berniūkštį būtų visai nesunku vadinti savo draugu. Žinoma, prie šios knygų serijos įtaigumo ir populiarumo labai prisideda ir nuostabios D. Robertso iliustracijos, skaitytoją nesunkiai nukeliančios į linksmąjį Berčio nuotykių pasaulį.

Kaip atrodo Jūsų rašymo procesas? Ar prieš pradėdamas rašyti apgalvojate, suplanuojate kiekvieną istorijos siužeto vingį?

Prieš pradėdamas rašyti nuoseklią istoriją, pasiruošiu juodraštį – kadruotę, kuri gali priminti animacinį filmą. Nusipiešiu visus istorijos veikėjus, o šalia kiekvieno jų – po kelis objektus, primenančius dominuojančias jų ypatybes. Veikėjų vardai taip pat yra labai svarbūs, todėl kiekvienam personažui bandau išrinkti patį tinkamiausią. Negaliu imtis plėtoti personažo kol nesu apsisprendęs, kuo jis vardu.

Kokiais praktiniais patarimais galite pasidalinti su vaikais, svajojančiais vieną dieną tapti rašytojais?

Visuomet su savimi nešiokitės užrašų knygutę. Pats svarbiausias dalykas rašant – leisti sau žaisti ir improvizuoti. Jei parašę kokius šešis sakinius imsite juos pernelyg analizuoti, jus gali aplankyti vidinis kritikas, kuris sako „nenoriu“, „nemoku“, „negaliu“ ar „man nepavyks“. Jei šias mintis įsileisite ir leisite joms užaugti – vidinis kritikas bus teisus ir jums iš tiesų gali nepavykti. Kartais man pavyksta save apgauti mintyse kartojant, jog rašymas yra tik žaidimas ir visai nesvarbu, kokį rezultatą tai atneš. Šitaip išlaisvinus protą ir kūrybiškumą, tampa kur kas lengviau parašyti pirmąją istorijos versiją.

Jei imsite nervintis, kritikuoti savo darbą ar paskubomis jį taisyti – atsisveikinkite su kūrybiškumu. Būtent dėl šios priežasties pirmuosius istorijų juodraščius aš kuriu užrašinėse, o ne spausdinu klaviatūra kompiuteryje. Kurdamas istoriją kompiuterio ekrane, imu taip abejoti jau parašytu tekstu, jog galiu praleisti visą dieną bandydamas patobulinti vos vieną puslapį! Todėl rašydami žaiskite, bandykite ir nedėkite daug vilčių, jog iškart viskas pavyks tobulai.

Sukurti istoriją galite ne tik rašydami, bet ir piešdami. Juk visi mes mąstome skirtingai, todėl puiki istorija gali gimti net ir braižant diagramą ar siejant žodžius su paveikslėliais. Vaikų kūrybiškumą dažnai apriboja labai konkreti užduotis, pavyzdžiui, papasakoti, kaip praleidote vasaros atostogas. O jei pradėtumėte nuo „Per pravirą langą išgirdau be galo keistą garsą, nuaidėjusį kažin kur tolumoje…“. Tokia pradžia gali nuvesti bet kur!

Ačiū už pokalbį!

Reikšminga istorijų pasakojimo vaikams nauda – tai padeda ugdyti 5 svarbius įgūdžius

„Mama! Tėti! Noriu pasakos!“, – ši frazė yra pažįstama daugeliui tėvų. Mažyliui pasakojama istorija, sekama pasaka ar paties vaiko savarankiškai skaitoma knyga yra ne tik smagi pramoga, bet ir visapusiškam jo ugdymui naudingas užsiėmimas. Visgi edukacinė skaitymo ir istorijų pasakojimo nauda labai priklauso nuo turinio, todėl apžvelgiame penkis svarbiausius knygų edukacinius aspektus vaikams ir dalinamės specialiomis rekomendacijomis.

1. Istorijų pasakojimas lavina kalbos įgūdžius

Vaikai, klausydamiesi jiems pasakojamų ar skaitomų istorijų arba knygas skaitydami patys, susipažįsta su daugybe naujų žodžių, sudėtingesnėmis gramatinėmis konstrukcijomis, vaizdingais posakiais ir subtiliu kalbos skambesiu. Be to, knygų skaitymas padeda mokytis konstruoti vientisą ir įtraukiantį siužetą, susidedantį iš įžangos, vystymo, kulminacijos, atomazgos ir pabaigos, kurti veikėjų charakteristikas ir konfliktus, įterpti vaizdingus aprašymus.

Ypač turtinga ir vaizdinga kalba pasižymi vaikų rašytojos Neringos Vaitkutės kūriniai, tarp kurių ir skaitytojų jau pamėgta knygų serija jauniesiems paaugliams „Klampynių kronikos“ ir „Klampynių kronikos 2. Neramios dienos“. Pirmoji serijos „Klampynių kronikos“ dalis pripažinta geriausia 2018 metų knyga vaikams ir paaugliams (IBBY Prano Mašioto premija). Premija skirta už turtingą tapybišką kalbą, lietuvių tautosakos interpretaciją ir stebuklingą pasaulį, kupiną šiurpulių ir netikėtumų. Šiemet švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimu N. Vaitkutė paskelbta Vaikų literatūros apdovanojimo laimėtoja. Jos knygos jaunesniems paaugliams apie nuotykius Mažųjų Klampynių miestelyje ypač patiks fantastikos ir šiurpių nuotykių mėgėjams.

2. Knygos ugdo empatiją, padeda pažinti pasaulį

Kasdienė vaikų rutina dažniausiai būna gana monotoniška, todėl jiems geriau susipažinti su pasauliu ir įvairiausiais jo reiškiniais gali padėti knygos ir pasakojamos istorijos. Pamokančių knygų skaitymas drauge su visa šeima gali tapti puikia proga pasikalbėti apie įvairias, nebūtinai malonias, gyvenimiškas situacijas. Vaiko smegenų veikla skaitant grožinę literatūrą yra labai panaši į smegenų veiklą susidūrus su aprašyta situacija realybėje. Todėl kokybiškos literatūros skaitymas vaikams gali įkvėpti drąsos ir pasufleruoti naudingų būdų spręsti iškylančias problemas. Be to, knygos ugdo vaikų empatiją, padeda geriau suprasti aplinkinių žmonių mintis, jų elgesį ir tai lemiančias priežastis.

Įvairių socialinių situacijų, žmonių jausmų pažinimo ir empatijos įgūdžius padės ugdyti naujausia  ir jau penktoji vaikų rašytojo Virgio Šidlausko knyga „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“.  Kūrinyje vaizduojami gražūs močiutės ir anūkės santykiai, lengvai, šviesiai ir jautriai paliečiamos itin svarbios gamtosaugos, mirties, ligos, nerimo, ilgesio, vilties temos, atskleidžiama, kad visų svarbiausia kuo daugiau kalbėtis apie tai, kas slegia širdį.

3. Istorijos vaikams padeda lengviau įsiminti informaciją

Istorijų pasakojimo ir skaitymo vaikams nauda tampa dar reikšmingesnė, jei tėvai vaikams užduoda klausimus apie knygą, jos turinį, skatina interpretuoti veikėjų elgesį, pasiteirauja, ar visų pasakojime vartojamų žodžių reikšmės yra suprantamos. Tai vaikams leidžia plėsti žodyną, ugdo empatiją ir gebėjimą geriau suprasti kitų žmonių poelgius, lavina atmintį, atpasakojimo įgūdžius.

Susitapatinti su pagrindiniu istorijos herojumi ir pažinti jį lyg tikrą draugą tikrai paskatins nuotaikinga nyderlandų rašytojo Paulo van Loono knygų serija pradedantiesiems skaitytojams „Vilkolakiukas Dolfas“. Knygos apie vilkolakiuką Dolfą – vienas geriausių pasirinkimų pradinių klasių mokiniams. Dolfas – draugiškas, linksmas ir malonus personažas, su kuriuo gera tapatintis ir kartu mokytis drąsos, gebėjimo priimti save tokį, koks esi, ištikimybės draugams, pasitikėjimo savimi ir savo šeima. Prekyboje ką tik pasirodė jau tryliktoji šios knygų serijos dalis lietuvių kalba, pavadinimu „Vilkolakiukas Dolfas. Ežero pabaisa“.

4. Literatūra lavina vaizduotę ir kūrybiškumą

Klausydamiesi pasakojimo ar skaitydami tekstinę knygą vaikai, kitaip nei žiūrėdami filmą ar žaisdami vaizdo žaidimus, ugdo kūrybinį mąstymą ir vaizduotę. Istorija, pateikta nesinaudojant  vaizdinėmis priemonėmis, skatina įsivaizduoti, kaip veikėjai atrodė, kur gyveno, kokia buvo jų aplinka ir kasdienybė.

Ugdyti kūrybiškumą, lavinti vaizduotę vaikams padės vieno iš linksmiausių ir mylimiausių vaikų rašytojų pasaulyje Otfriedo Preußlerio knygos, pavyzdžiui, „Mažasis vandenis“ (naujasis knygos leidimas knygynuose pasirodė vos prieš savaitę!). Kūrinys „Mažasis vandenis“ yra įvertintas Vokietijos nacionaline jaunimo literatūros premija. Linksma apysaka apie išdykėlio mažojo vandenio nuotykius patiks ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, ir jų jaunesniems broliukams ir sesutėms, mat, kaip ir daugelis O. Preußlerio kūrinių, tai šeimos knyga, tinkama skaityti balsu.

5. Istorijos suteikia galimybę pažinti skirtingas kultūras

Istorijų pasakojimas vaikams ar savarankiškas knygų skaitymas taip pat padeda pažinti skirtingas kultūras, mintimis aplankyti dar niekada neregėtas pasaulio vietas, suprasti, jog veikėjų, kaip ir realiame gyvenime sutiktų žmonių, poelgius gali lemti kultūra, kurioje formavosi jų asmenybė. Tokie pasakojimai taip pat leidžia daugiau sužinoti apie skirtingas vertybes, tradicijas ir kultūrinę patirtį.

Švedų vaikų rašytojos Katarinos Taikon knygoje „Katidzė“ pasakojami romų tautybės padaužos mergaitės Katidzės, gyvenančios vaikų namuose, nuotykiai. Linksmos istorijos apie rimtus ir sudėtingus dalykus – tai nemažai autobiografinių bruožų turintys pasakojimai, mat autorė taip pat buvo romė ir vaikystėje patyrė tokius pat vargus kaip ir Katidzė. Knyga skatina tolerantiškumą, gebėjimą suprasti ir priimti kitą, suteikia žinių apie skirtingas tautybes, kultūras, papročius, parodoma, kad nepaisant kultūrinių skirtumų mums visiems svarbūs tie patys kertiniai dalykai – draugystė, šeima, saugumo jausmas, noras būti svarbiam ir mylimam.

Kas labiausiai nusipelnė apkabinimo?

Ar kada nors matėte lokį, kuris būtų toks didelis, kad atsistojęs ant dviejų kojų, lyg žmogus, pasiektų debesis? Ar kada nors pagalvojote, jog tokie iš pirmo žvilgsnio grėsmingi padarai gali nešiotis pačią didžiausią širdį miške ir visiems jo gyventojams, ne tik sūnui, užtektų tėčio skleidžiamos meilės?

Emilia’os Dziubak iliustracija iš Przemysławo Wechterowicziaus knygos „Apkabink mane“

Lenkijos kūrėjų Przemysławo Wechterowicziaus ir Emilia’os Dziubak knygas pamilo ir Lietuvos skaitytojai. Ypač mėgstamos dvi istorijos apie apkabinimus dievinačius meškinus, kurias į lietuvių kalbą išvertė patyręs vertėjas Kazys Uscila. Knygų „Apkabink mane“ ir „Mama, kur tu?“ istorijos viena kitą papildo ir pratęsia. Tuo pačiu ir kiekviena atskirai gali būti skaitoma, vartoma, analizuojama.

„Apkabinimas visad veikia teigiamai“ – toks galėtų būti knygos „Apkabink mane“ šūkis. Rašytojo Przemysławo Wechterowicziaus ir dailininkės Emilia’os Dziubak bendrame kūrinyje pasakojama apie apkabinimo ir švelnumo galią. Skaitytojams pageidaujant, 2020 metų liepos mėnesį pasirodė pakartotas šios knygos leidimas.

Sėkmingai lokių dienai tereikia vieno apkabinimo, na, gal dviejų, o ir trečias nepamaišytų. Galiausiai apkabinimai skrieja kiekvienam sutiktam kaimynui. Kartais šitaip pataisoma nuotaika ir išsprendžiamos bėdos. Viskas stoja į vietas kaip gerai ištreniruoti kareivukai. Gal kada nors patyrėte tą jausmą, kai užsikalbi su draugu ar šeimos nariu ir net nepastebi, kaip priėjai kelionės tikslą? Gal kada nors pasiryžai paragauti visai naują patiekalą? Juk tam reikia drąsos – suprasti, jog kažkokio produkto visgi nemėgsti…

Emilia’os Dziubak iliustracija iš Przemysławo Wechterowicziaus knygos „Apkabink mane“

Apkabink kitą taip, kaip moka tik lokiai, ir viskas susitvarkys, pamirši nerimą keliančias mintis, užplūs teigiamos emocijos! Net nepagalvotum, kad plėšrus, grėsmingas žvėris gali mylėti patį mažiausią, vos įžiūrimą vaivorykštinį vikšrą, o ką jau kalbėti apie medžiotoją, kuris nešiojasi pūkšintį šautuvą…

Negailėkime savo gerumo – juk pasidalinus teigiamomis emocijomis kitam labiau seksis gyventi, o ir pats nušvisi iš vidaus. Tik skleisdami šilumą kitiems nepamirškite apkabinti ir to, su kuriuo išsiruošėte į išskėstų rankų žygį – to, kuris šalia!

P. Wechterowicziaus ir E. Dziubak naujausioje knygoje „Mama, kur tu?“ dviejų lokių žygis per mišką tęsiasi toliau. Šį kartą tėtis Lokys ir sūnus Lokiukas keliauja susitikti su medaus parsinešti išėjusia mama. Vieną kartą apkabinti žvėreliai kitą kartą nori atsidėkoti tuo pačiu ir nieko apie savo vyro ir sūnaus žygius nenutuokiančiai mamai vis siūlo savo glėbį. Kur čia nuskubėsi, kai kiekvienas sutiktas nori tave glėbesčiuoti? O ką daryti, kai vieno apkabinimo nepakanka? Belieka antrą kartą suspausti jausmingiau ir truputėlį ilgiau… Po kelių šiltų akistatų paslaptingas gyvūnėlių atvirumas nebestebina. Vilkas visai nebebaisus, gal tik truputį įtartinas. Mažutės varlytės, nors nieko negąsdina, irgi nusipelnė švelnumo. Apkabinti šias tvenkinio gyventojas su lokiškomis letenomis sudėtinga, bet skruostu prisiglausti be galo malonu. O jau vištą tikriausiai kiekvienas esat bent pabandęs apkabinti?

Emilia’os Dziubak iliustracija iš Przemysławo Wechterowicziaus knygos „Mama, kur tu?“

Mama lokė, mėgindama prasibrauti pro įvairius ją kažin kodėl vis norinčius apkabinti miško gyventojus, jau beveik prarado viltį surasti savo šeimos vyrus, bet optimizmo dar kartą suteikė apkabinimas. O dar ir išmintingasis kranklys pranašauja: „Jūsų ilgesys netrukus sujungs jus“. Na štai – už krūmo šakos jau kyšo mylima didelė nosis ir mažos mielos ausytės…

Skaitydami ir vartydami šias knygeles rasite pilnus puslapius jaukumo ir gėrio. Pažadame – lokiško švelnumo užteks ilgam. Galima padaryti paprastą išvadą, kad apkabinimai yra labai reikalingi. Jei eidami per girią ar miestą sutiksite sau brangų žmogų ir jis nepasisiūlys jūsų apkabinti, tai apkabinkite jį patys! Nes kas labiausiai nusipelnė apkabinimo? Ogi visi!

Parengė Aušra Leonavičiūtė

Abi šias paveikslėlių knygas galite įsigyti specialia rinkinio kaina! 

Vaikų rašytojas V. Šidlauskas: „Vaikystėje senelės sektos pasakos nunešdavo kažkur toli, kur pilna stebuklų“

Nerimas, ilgesys, atsisveikinimas – tai gerai pažįstami, nors ir nemalonūs jausmai, kurių dažnai stengiamės išvengti. O gal visai be reikalo? Vaikų rašytojas ir literatūrinio žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas sako, jog nereikėtų apsimesti, kad šios temos nerūpi vaikams. Anot jo, nuoširdus šeimos pokalbis gali nuraminti ir padėti pasiruošti iššūkiams ateityje.

Prekyboje jau pasirodė penktoji V. Šidlausko knyga vaikams „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“. Dailininkės Marijos Smirnovaitės meniškai iliustruota subtili istorija atskleidžia tvirtus močiutės ir anūkės santykius bei lengvai, šviesiai ir jautriai paliečia ligos, nerimo, ilgesio, vilties temas. Apie šios knygos atsiradimo istoriją, ypatingą ryšį su senele ir nepatogius jausmus, kuriuos išgyvename kiekvienas, kalbamės su V. Šidlausku.

Marijos Smirnovaitės iliustracija iš knygos

Kodėl, Jūsų nuomone, su vaikais svarbu kalbėtis ne tik apie tai, kas džiugina, bet ir apie nerimą, kurį kartais jaučiame lyg paširdžiuose pliaukšintį krokodilą, netekties baimę, ilgesį?

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jaustumės patys, jei kas nors pirmąkart pakviestų ant slidaus ledo prieš tai neįspėję, kas laukia. Smūgis gali būti skaudus, o po jo atsigauti gerokai sunkiau nei nuo mažo slystelėjimo.

Be abejo, netektis ir nerimas nėra pačios patogiausios temos, apie kurias esame linkę kalbėtis. Vieni taip siekia apsaugoti. Kiti nemato reikalo kelti panikos ir šnekėti apie tai, kas dar neįvyko. Tačiau apsimesti, jog vaikų tai nejaudina ir viską palikti savieigai – ne išeitis. Kartais užtenka visai paprastų žodžių, nesudėtingo paaiškinimo, kodėl taip vyksta, ir vaikui tampa ramiau. Juk labiausiai gąsdina nežinomybė. Pasaulis – ne cukruotas pyragėlis. Vengdami kalbėti apie karčiąją jo pusę, apgaudinėjam save ir visus paaiškinimus tiesiog atidėliojame ateičiai. Galime būti ramūs – vaikai anksčiau ar vėliau viską sužinos. Tik klausimas – bus pasirengę iššūkiams ar tai užgrius juos netikėtai.

Marijos Smirnovaitės iliustracija iš knygos

Jei turėjote laimės vaikystėje pažinti savo senelius, koks buvo santykis su jais? Galbūt kurdamas močiutės personažą leidote atgimti ir savo vaikystės prisiminimams?

Virgis Šidlauskas

Labai gaila, tačiau pažinojau tik vieną senelę. Kitų neturėjau laimės sutikti. Mūsų gyvenimo keliai nesusikryžiavo. Todėl galiu tik spėlioti, kokie jie buvo ir kaip būtume galėję bendrauti. Gal todėl santykis su vienintele senele buvo labai švelnus ir šiltas. Ji gyveno su mumis kartu ir jos buvimas mane lydėjo nuo pat mažų dienų. Nuo jos gaminamo maisto kvepėdavo namai, jaukus glėbys nuramindavo, o sekamos pasakos nunešdavo kažkur be galo toli, kur pilna stebuklų. Ji visada kantriai išklausydavo, o papasakoti visada būdavo ką – vaikystėje kieme netrūkdavo dramų.

Ir nors močiutė sirgo, ir tarsi buvo laiko pasirengti jos netekčiai, vis dėlto atėjus momentui nežinojau kaip reaguoti, kaip visą tai išgyventi. Sunku priprasti prie minties, jog daugiau niekada nebegalėsi pasikalbėti, apsikabinti. Gaila, jog nebebus taip kaip buvo, jog ryšys negrįžtamai nutrauktas. Taigi dalis patirčių persikėlė į knygos puslapius.

Suomių rašytoja Selja Ahava apie tai labai jautriai rašė knygoje „Iš dangaus krintantys daiktai“: „Suaugusieji sako, kad laikas gydo: tai reiškia, kad laikui bėgant atsitikimai virsta prisiminimais, o ilgainiui juos prisimeni vis blankiau ir blankiau. Tada, kai prisimeni labai labai blankiai, būni pagijęs.“

Skamba liūdnai. Galbūt laikas negydo, tik blukina prisiminimus. Galbūt kiekvienam reikalingi savi atsisveikinimo ritualai. Tačiau negalima viso to nustumti į tamsą, paslėpti po kilimėliu. Reikia įsisąmoninti ir išgyventi. Ir artimųjų palaikymas bei pašnekesiai gerokai palengvina skausmą.

Marijos Smirnovaitės iliustracija iš knygos

Kuo Jums ši, jau penktoji Jūsų sukurta knyga vaikams, yra ypatinga? Kas įkvėpė ją parašyti?

Įkvėpė dukra. Būdama mažesnė žaisdama namuose kartą išskleidė skėtį ir pasakė, kad tuoj pat visiems reikia pasislėpti. Paklausta kodėl, atsakė: „Nes kambaryje lyja, visuose namuose lyja“. Iš pradžių tai nuskambėjo kaip linksmas žaidimas, tačiau mintis įstrigo ir netrukus ėmiau svarstyti, kaip skambėtų istorija apie namuose prapliupusį lietų. Ir kaip su tuo tektų susigyventi knygos herojams.

Tik vėliau visa tai susiejau su netekties baime, užgniaužtais jausmais. O šiuos įvardijus viskas gąsdina gerokai mažiau.

Kaip apibūdintumėte knygos „Stogas, po kuriuo auginu žvaigždes ir lietų“ skaitytoją?

Drąsus ir smalsus. Nes be šių savybių neprasidėtų nė viena mūsų kelionė.

Kaip manote, ar iš tiesų kiekvienas danguje turime po savo žvaigždę?

Norėčiau tuo tikėti. Jei ne žvaigždę – tai bent kad esame didžiulės knygos, kur viskas užrašyta, dalimi. Kur žinoma apie kiekvieną iš mūsų. Kokie buvome, esame ir būsime. Kur surašytos visos klaidos, kurias padarėm, ir pamokos, kurias išmokom. Ir prie kurios priartėjus vėl galima susitikti su visais tau svarbiais, mylimais žmonėmis. Antraip visi susikryžiavę keliai, sutikti žmonės ir prasmės paieškos būtų bevertės.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

 

Knygą apžiūrėti, pavartyti ir įsigyti galite čia.

Fantastikos mylėtojams: 4 įdomiausi faktai apie populiariąją P. Pullmano trilogiją „Jo tamsiosios jėgos”

Philipas Pullmanas – kultinis anglų rašytojas, sukūręs daugiau nei 30 kūrinių suaugusiesiems ir vaikams. Rašytoją labiausiai išgarsino fantastinė trilogija „Jo tamsiosios jėgos“. Pagal pirmąją trilogijos knygą „Auksinis kompasas“ 2007 m. sukurtas to paties pavadinimo Holivudo filmas, o nuo 2019 m. pagal trilogiją kuriamas ir transliuojamas TV serialas. Trilogijos knygos jau išverstos į 40 pasaulio kalbų, o bendrai jų pasaulyje parduota daugiau nei 18 milijonų kopijų.

Rašytojo sukurto autentiško ir įtraukiančio mistinio pasaulio gerbėjai Lietuvoje gali vėl džiūgauti – prekyboje jau pasirodė pirmosios maginės fantastikos trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ dalies naujasis leidimas lietuvių kalba, kurio viršelį puošia dailininko Andrej Ferez iliustracija. Tiesa, iki rugpjūčio pradžios knygą skaitytojai galės įsigyti tik  „Nieko rimto“ internetinėje parduotuvėje, o jau rugpjūčio pirmąją savaitę „Auksinis kompasas“ pasieks ir visus didžiausius Lietuvos knygynus. Šia proga dalinamės keturiais įdomiausiais faktais apie P. Pullmano žymiausią kūrinį.

Andrej Ferez iliustracija

1. „Jo tamsiosios jėgos“ sukurti įkvėpė Johno Miltono kūrinys „Prarastasis rojus“.

Dar XVII a. J. Miltono parašyta epinė poema „Prarastasis rojus“ pasakoja istoriją apie Adomą ir Ievą bei apie šėtono ištrėmimą iš dangaus karalystės. P. Pullmanas prisipažįsta šią poemą skaitęs paauglystėje ir jau tuomet ją įsimylėjęs. Po daugelio metų jam kilo idėja J. Miltono kūrinį interpretuoti savaip – P. Pullmano trilogijoje Dievo vietą užima silpna ir smulki dievybė, rašytojo pavadinta Visagaliu Autoritetu.

2. Pirmosios trilogijos dalies pavadinimas „Auksinis kompasas“ – klaida?

Rašytojas pripažįsta, kad pirmiausia šią žymiąją trilogiją jis buvo pavadinęs „Auksiniai kompasai“, taip sukurdamas tiesioginę nuorodą į J. Miltono epinės poemos eilutę. Kai P. Pullmanas pateikė pirmąjį knygos rankraštį JAV leidėjui Alfredui A. Knopfui, redaktoriai pirmąją trilogijos knygą ir pavadino „Auksiniu kompasu“, manydami, jog tai nuoroda į Lairos naudotą aletiometrą – prietaisą, panašų į kompasą, kurį įvaldžiusi Laira atranda naują kelią.

Nors ši redaktorių interpretacija buvo neteisinga, „Auksinio kompaso“ pavadinimas įstrigo ir buvo naudojamas net ir po to kai P. Pullmanas informavo, jog originalus knygos pavadinimas yra „Šiaurės pašvaistė“. Užuot kovojęs su JAV leidėju Alfredu A. Knopfu, rašytojas sutiko skirtingose šalyse naudoti skirtingus pavadinimus.

3. P. Pullmanas sukūrė demonus, įkvėptas vieno Leonardo da Vinčio paveikslo.

Trilogijoje kiekvienas turi savo asmeninį demoną – tai žmogaus asmenybės dalis, įgavusi gyvūno pavidalą. Autorius neslepia, jog tai turi ir simbolinę prasmę, juolab kad vaikų demonai, priešingai nei suaugusių, dar gali keistis. P. Pullmanas yra atskleidęs, jog demonų idėją vizualiai įkvėpė Leonardo da Vinčio paveikslas „Dama su šermuonėliu“, o taip pat ir kiti jaunų moterų, drąsiai pozuojančių su gyvūnais, portretai.

Leonardas da Vinčis, „Dama su šermuonėliu“

4. Trilogija susilaukė aršios kritikos iš religinės bendruomenės.

Krikščioniškosios organizacijos pasmerkė šią knygų seriją ir pagal pirmąją trilogijos knygą pastatytą Holivudo filmą „Auksinis kompasas“, vadindamos tai propaganda, skatinančia vaikus tapti ateistais. P. Pullmanas teigia, jog jo knygos yra labiau susijusios su griežtos teologinės doktrinos ir religinių institucijų keliamais pavojais nei yra nukreiptos prieš Dievą ar tikėjimą.

Rašytojas P. Pullmanas ir jo kūryba gausiai apdovanota: 1995 m. rašytojui buvo įteiktas Karnegio medalis, 2002 m. už paskutinę trilogijos dalį jis gavo garsiąją „Whitebread“ premiją, o 2005 m. – prestižinę A. Lindgren atminimo premiją.

Numatoma, jog antrosios trilogijos „Jo tamsiosios jėgos“ dalies, pavadintos „Aštrusis peilis“, naujasis leidimas pasirodys jau po poros mėnesių, o trečiosios – „Gintarinis žiūronas“ – žiemos antrojoje pusėje.

Vaikas nemėgsta plautis rankų, praustis ar valytis dantų? Paverskite tai smagiu žaidimu!

Laikotarpis kai vaikas nemėgsta praustis, plautis rankų, valytis dantų ar trinktis galvos yra pažįstamas kone visiems ikimokyklinukų tėvams. Sunku išugdyti teisingus asmeninės higienos įpročius, jei kiekvienas vaiko higienos ritualas sukelia ginčą ar baigiasi ašaromis. Higiena, kaip ir kitos svarbios temos, vaikams įsimenamos kur kas geriau kai informacija pateikiama įdomiai, įtraukiančiai, naudojant pralinksminančius palyginimus, leidžiant susitapatinti su panašioje situacijoje atsidūrusiais pagrindiniais veikėjais.

Puikūs asmeninės higienos įpročiai ne tik padeda palaikyti švarą, nuostabiai jaustis ir atrodyti, bet ir užkerta kelią infekcinių ligų plitimui. Vaikų imuninė sistema dar formuojasi, todėl jie dažnai yra jautresni įvairioms infekcijoms. Nors tėvai ir supranta, kaip svarbu vaikus mokyti asmeninės higienos rutinos, ką daryti jei vaikas šių ritualų nemėgsta ir priešinasi? Dalinamės patarimais kaip ikimokyklinukus mokyti taisyklingai plautis rankas, praustis ir prižiūrėti dantukus, pasitelkiant žaidybinius smagių istorijų elementus. Pabandykite!

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos „Trupininis ir Purvinis. Trys pasakojimai apie švarą“

Liepos pradžioje Lietuvos knygynuose pasirodžiusi kroatų vaikų rašytojos Jelenos Pervan knyga „Trupininis ir Purvinis. Trys pasakojimai apie švarą“ jau spėjo susilaukti nemenko tėvų ir jaunųjų skaitytojų susidomėjimo. Šioje knygoje – trys smagios ir pamokančios istorijos apie tai, kas nutinka, kai užmirštame kasdienę higieną ir, žinoma, naudingi patarimai, kaip laikytis švaros ir neprisileisti jokių nenaudėlių mikrobų.

Metas taisyklingai nusiplauti rankas!

Vienas svarbiausių vaiko higienos įgūdžių – išmokti taisyklingai ir reguliariai plauti rankas, ypač grįžus iš darželio ar mokyklos, smagiai pažaidus lauke, paglosčius gyvūną, pasinaudojus tualetu ar ruošiantis valgyti. Sušlapinus rankas vandeniu paimkite muilą. Padėkite vaikui išsirinkti mylimiausią rankų muilo kvapą: braškių, apelsinų, gėlių, šokolado ar netgi kramtomos gumos!

Jelenos Brezovic iliustracija iš knygos

Atidžiai įtrinkite muilu visą rankų paviršių ir sukamaisiais judesiais muiluokite rankas bent 15 sekundžių arba kol neskubėdami sudainuosite visą „Su gimimo diena!“ dainelę. Tuomet metas kruopščiai išmuiluoti išorines ir vidines rankų puses ir tai tęsti kol dar kartą sudainuosite „Su gimimo diena!“. Dar ne viskas! Patrinkite delną į delną, tarpupirščius, nepamirškite pirštų galiukų, panagių, riešų ir nykščių. Atėjo metas nuplauti muilą tekančiu vandeniu ir švarias rankas nusišluostyti sausu asmeniniu rankšluoščiu.

Galvojate, o argi susijusios nešvarios rankos ir linksmiausius gimtadienius primenanti dainelė „Su gimimo diena!“? Ir dar kaip! Pagrindiniai Jelenos Pervan knygos herojai, du išdykėliai mikrobai Trupininis ir Purvinis, kaip tik ieško murzinos žaidimų aikštelės, kurioje galėtų surengti mikrobų gimtadienio šventę ir ten kaip reikiant pridergti, o šventės kulminacijai nešvariausių rankų savininką dar ir apkrėsti varvančia nosimi ir skaudančia gerkle. Jei kartu su vaiku jau spėjote taisyklingai nusiplauti rankas pagal visas instrukcijas – galite lengviau atsikvėpti. Trupininis ir Purvinis privalės ieškotis kitos vietos vakarėliui.

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos

Laikas į vonią. Kuo skubiau!

Vieni vaikai tiesiog dievina vandenį, maudynes ir žaidimus vonioje, tačiau nemaža dalis ikimokyklinukų tėvų skundžiasi, jog mažylis nenori būti maudomas, o pliuškenimasis vonioje ar šilta dušo srovė jam asocijuojasi su įvairiomis baimėmis. Dėl to vaiko nevertėtų gėdinti ar drastiškai versti maudytis. Dažnai efektyvesnis būdas, leidžiantis vaikui pamėgti maudynes, yra tėvų kūrybiškumo ir specialių vonios priemonių pasitelkimas. Žinoma, tam prireiks šiek tiek laiko ir kantrybės.

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos

Daugeliui vaikų kur kas labiau patinka maudynės vonioje nei dušo kabinoje. Jei tik turite tokią galimybę, įsigykite ar pasigaminkite specialiai voniai skirtų žaislų. Paaiškinkite vaikui, jog jais žaisti galės tik maudynių metu – tokiu būdu maudynės gali tapti laukiamu ritualu, o ne varginančia ir nuobodžia rutina. Taip pat išmėginkite kvapnias vonios putas, specialias nusiplaunančias kreideles, skirtas piešti vonioje maudynių metu ar putojantį vonios burbulą, suteiksiantį vandeniui norimą atspalvį. Jau nuprausę vaiką, leiskite jam pasidžiaugti žaidimais vonioje ir labai nepykite, jei šiek tiek vandens atsidurs ir ant grindų. Tai natūrali linksmųjų maudynių dalis. Užtat kaip kvepia ir žvilga švarūs plaukai!

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos

Du nedori mikrobai Trupininis ir Purvinis mėgaujasi kopinėdami po purvinus plaukus. Kuo galva seniau viešėjo vonioje – tuo labiau ten nukeliauti trokšta bičiuliai mikrobai. Jų puotą pačioje purviniausioje vaiko galvoje gali sustabdyti tik kvapnus šampūnas, plaukų kondicionierius ir šilta vonia, pilna putų. Metas maudynėms!

Ar šiandien nepamiršote išsivalyti dantų?

Tėvelių pareiga ir atsakomybė – pasirūpinti tinkama vaikų burnos sveikata ir higiena. Nuo pirmojo pieninio danties išdygimo iki pat mokyklinio amžiaus vaikui padėti kruopščiai išsivalyti dantis turėtų tėvai, taip pat pasirūpinti tarpdančių valymu specialiu siūlu. Vaiko dantų valymo rutina taps kur kas įdomesnė, jei įsigysite ar kartu susikonstruosite smagų laikmatį, kuris padėtų sekti laiką valantis dantis. Ryte ir vakare valykite dantukus ne trumpiau nei po 2 minutes. Dantų šepetėlis burnoje turėtų judėti švelniais sukamaisiais ir šluojamaisiais judesiais, atskirai ir kruopščiai išvalant apatinius ir viršutinius dantukus.

Jelenos Brezovec iliustracija iš knygos

Išdykėliai Trupininis ir Purvinis tik ir laukia kol kuo daugiau vaikų ims bijoti dantų šepetėlio, higieninio siūlo ir pastos! Tuomet jie mėgaujasi virdami šlykščiąją kakavą sugedusių dantų skylutėse. Kad ir kaip linksmai tai beskambėtų, patikėkite, kai ima skaudėti ir nebesinori nei žaisti, nei šiaip kuo užsiimti, tampa visai nebejuokinga. Jei kiekvieną rytą ir vakarą dantukų priežiūrai skirsite bent po 2 minutes, Trupininis su Purviniu turės susirinkti savo nešvarius daiktus, išsikraustyti iš vaiko burnos ir susirasti kitą, kur kas purvinesnį prieglobstį.

Knygą pavartyti arba įsigyti galite ČIA.

 

4 priežastys įsimylėti drakoną arba kaip tapti profesionaliu jų dresuotoju

Sparnuotas, žvitrus ir galingas, laisvalaikiu mėgsta spjaudytis ugnimi – kas? Jei mintyse išvydote drakono paveikslą – esate visiškai teisus. Šios stebuklingos mitinės būtybės prikausto ne tik vaikų, bet ir suaugusių dėmesį, maloniai gąsdina ir žavi. Jei nors kartą svajojote tapti profesionaliu drakonų dresuotoju ar medžiotoju, tačiau tam pritrūko žinių – tai daugiau nebepasikartos.

Ką tik prekyboje pasirodžiusioje Fredericos Magrin ir Annos Láng „Didžiojoje drakonų knygoje“ slypi atsakymai į visus klausimus, kurie kada nors galėtų kilti pradedančiajam drakonų dresuotojui. Šis praktinis vadovas padės atpažinti visų kada nors gyvenusių rūšių drakonus ir sužinoti viską apie tai, kur jie slepiasi, kuo minta, kaip elgiasi ir kaip juos prižiūrėti!

Drakonų gerbėjų, slapčia svajojančių su bent vienu iš jų susidraugauti, netrūksta visame pasaulyje. Kokios drakonų populiarumo paslaptys ir kodėl taip paprasta juos įsimylėti?

 1. Drakonai reprezentuoja didybę ir jėgą.

 O jūs tik pabandykite nugalėti drakoną! Daugelyje fantastinių kūrinių drakonai tampa viena iš pagrindinių konflikto priežasčių. O kam gi nepatinka šiek tiek dramos? Sutikti drakoną ir akimirksniu nepajusti jo didybės ir lengvo išgąsčio – neįmanoma. Jie pasėja pagarbą ir baimę visų su jais susidūrusių širdyse. Drakonų užtikrintumas ir jėga verčia jais žavėtis. Bent akies krašteliu. Nors ir iš tolo.

2. Drakonai myli žmones, kuriuos patys pasirenka.

 Dažniausiai. Nors iš pirmo žvilgsnio tikrai ne visi drakonai atrodo meilūs, švelnūs ir besimėgaujantys, kai jiems kaso paausį, jie yra linkę išsirinkti vieną šeimininką, kuriam rodo pavyzdingą meilę ir ištikimybę, jį nuožmiai saugo ir gina. Naudingų patarimų, kaip tapti puikiu drakonų dresuotoju ir užmegzti tvirtą ryšį su savo drakonu, rasite Fredericos Magrin ir Annos Láng sukurtoje „Didžiojoje drakonų knygoje“.

3. Jie universalūs.

 Visų pirma, drakonai gali prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų – tai įrodo ledo, kalnų, smėlio dykumų, miškų ir kitų egzistavusių drakonų rūšys. Suaugęs drakonas gali tilpti į delną, o gali būti dydžio sulig visu kalnu. Kai kurie drakonai gali laisvai susikalbėti keliomis kalbomis, kiti – nekalbėti išvis. Vieni drakonai saugo pilies bokštą, kuriame įkalinta princesė, kol tuo tarpu jų gentainiai vadovauja mokslo laboratorijoms. O kur gyventų ir kuo užsiimtų jūsiškis?

4. Drakonas – laisvės simbolis.

Drakoniška prigimtis siejama ne tik su didybe ir jėga, bet ir su laisvės pojūčiu. Drakonai yra laisvi plasnoti sparnais, nuskristi, medžioti ir apsigyventi visiškai bet kur! Todėl susidraugavus su drakonu ir norint jį prisijaukinti reikia atkaklios dresūros – naudingų jos paslapčių išmoksite„Didžiojoje drakonų knygoje“.

 

 

4 patarimai, kaip paskatinti vaiką išmokti skaityti lengvai ir be streso

Šie neįprasti mokslo metai pareikalavo daugelio mokyklinio amžiaus vaikus auginančių tėvų kantrybės ir išradingumo. Prasidėjus atostogų sezonui ir jas leidžiant drauge su šeima, iškyla klausimas, kaip kokybišką vaikų poilsį suderinti su darželyje ar pradinėje mokykloje įgytų įgūdžių tobulinimu. Vasara – puikus metas mokytis skaityti, juk savarankiškai perskaitytos nuotaikingos knygos gali dovanoti labai daug džiaugsmo. Dalinamės keturiais patarimais tėvams, padėsiančiais paskatinti vaiką išmokti skaityti lengvai ir be streso.

1. Skaitykite garsiai

Šeimoje išugdyta meilė knygoms ir skaitymui – vienas didžiausių sėkmės garantų vaikui mokantis skaityti savarankiškai. Skaityti vaikui ir drauge su vaiku rekomenduojama pradėti jau nuo pat kūdikystės, žinoma, atsakingai pasirenkant knygas, tinkančias skirtingoms amžiaus grupėms. Toks tėvų laikas su vaiku ir nedalomas dėmesys jam padeda ne tik pamilti knygas, bet ir sustiprinti šeimos tarpusavio ryšį, skaitymą paverčiant ritualu, kuris asocijuojasi su teigiamomis emocijomis.

Kiekviena šeima pasirenka, kiek laiko gali praleisti skaitydami kartu su vaiku, atsižvelgdami į individualias aplinkybes. Tačiau auginant ikimokyklinuką ar savarankiškai skaityti dar nemokantį pradinuką, rekomenduojama drauge su juo kasdien perskaityti 3–4 paveikslėlių knygas ar trumpesnius tekstinių knygų skyrius. Paveikslėlių knygos paprastai pasižymi nedidele apimtimi, aiškiu, pernelyg nesudėtingu tekstu ir vaizduotę skatinančiomis iliustracijomis. Vaikui augant skaitymo su šeima laikas gali sutrumpėti iki, pavyzdžiui, dvidešimties minučių per dieną, tačiau jei tai darysite reguliariai, galite būti tikri, jog vaikas kasdien džiaugsis ir su nekantrumu lauks nustatyto skaitymo laiko.

2. Klausinėkite, diskutuokite, kalbėkitės

Skaitydami kartu su vaiku ar jam skaitant savarankiškai, pasiūlykite stabtelėti ir pasikalbėti. Užduokite jam su perskaitytu tekstu, iliustracijomis susijusius klausimus – tai skatina geriau įsijausti, susitapatinti su knygoje pasakojama istorija. Be to, ką tik perskaityto teksto apmąstymas, atsakymai į klausimus ir bandymas atpasakoti – itin efektyvūs būdai ugdyti vaiko dėmesingumą ir gebėjimą susikoncentruoti. Padedant vaikui išmokti skaityti, pagrindinis tikslas neturėtų būti sujungti ir garsiai ištarti žodžius – vertėtų mokyti skaityti sąmoningai ir įsigilinti į turinį, jį suprasti. Kitu atveju skaitymas praranda prasmę. Nemažai vaikų, gebančių jungti skiemenis ir iššifruoti žodžius, vis dar gali nesuvokti, apie ką jie skaito.

Išsamesnius klausimus apie knygą, kurią ruošiatės skaityti ar jau perskaitėte drauge, galite užduoti vaikams nuo 2–3 metų amžiaus. Leiskite mažyliui apžiūrėti knygos viršelį, paklauskite, apie ką, jo manymu, bus knyga. Skaitydami kartu, paklausinėkite, kas istorijoje gali atsitikti toliau, kaip jam atrodo, kodėl veikėjai elgiasi vienaip ar kitaip. Jei knygos herojai išgyvena stiprias emocijas, paklauskite, ar jis kada nors jautėsi panašiai. Tai leis geriau įsijausti į knygą, įsiminti ją. Pabaigę skaityti galite kartu pabandyti atpasakoti istoriją, aptarti, ar vaiko spėlionės dėl istorijos turinio, išsakytos pradedant skaityti knygą, pasiteisino.

3. Pasitelkite knygas, sukurtas pradedantiesiems skaitytojams

Net ir objektyviai įvertinus vaiko skaitymo gebėjimus, jam išrinkti tinkamą ir įdomią knygą gali būti nemenka užduotis. Tokiu atveju gelbėja specialiai pradedantiesiems skaitytojams išleistos knygų serijos, pavyzdžiui, serija „Aš skaitau!“ (leidykla „Nieko rimto“). Šios serijos knygos yra suskirstytos į tris lygius – nulinis lygis skirtas pirmai pažinčiai su tekstu, pirmasis tiks tiems, kurie jau geba sudėlioti žodžius savarankiškai, tačiau kartais dar prireikia suaugusiųjų pagalbos, o antrojo lygio knygelės – jau šiek tiek įgudusiems skaitytojams, siekiantiems įtvirtinti skaitymo įgūdžius.

K. Macurovos iliustracija iš knygos „Kada tu žydėsi?“

Pradinio arba 0 ženkliuku pažymėto lygio serijos „Aš skaitau!“ knygos išsiskiria didžiosiomis raidėmis, skiemenuotu tekstu, nesudėtingais žodžiais, patraukliomis iliustracijomis. Pavasario pabaigoje Lietuvos knygynuose pasirodžiusi į lietuvių kalbą išversta čekų rašytojos ir dailininkės Katarínos Macurovos paveikslėlių knyga skiemenuotu tekstu „Kada tu žydėsi?“ per pirmąsias savaites tapo viena perkamiausių šios kategorijos knygų. Jau liepos pradžioje prekyboje pasirodys kita tos pačios autorės paveikslėlių knyga skiemenuotu tekstu „Kada tu skraidysi?“, kurioje pasakojami to paties lokiuko ir naujo jo draugo stručio nuotykiai mokantis skraidyti. Skiemenuotas tekstas pradedantiesiems skaitytojams leidžia tiksliau ir lengviau savarankiškai perskaityti žodžius, geriau įsiminti jų rašybą.

Knygų serija pradedantiesiems skaitytojams „Aš skaitau!“

4. Rodykite tinkamą pavyzdį – laisvalaikiu skaitykite patys

Net jei jūsų vaikas nuo ankstyvo amžiaus domisi ir žavisi knygomis, tas susižavėjimas gali sumažėti, jei jis pastebės, kad tėvai neskaito savo malonumui. Tuomet jam gali pasirodyti, kad skaityti raginami tik vaikai ir tai yra lyg prievolė, o ne visą gyvenimą lydintis naudingas įprotis ir malonumas. Sąmoningai stenkitės, kad vaikas matytų jus skaitančius bent kelias minutes per dieną – taip parodysite, kad skaitymas yra tai, kuo savo noru užsiima ir suaugusieji.

Vaikų psichologė G. Sujetaitė-Volungevičienė: „Stebiu save, kad vaikui neištarčiau žodžio „nebijok“

Su išsiskyrimo, tamsos, vabzdžių ar gyvūnų, socialinių situacijų ir kitomis baimėmis susiduria didelė dalis ikimokyklinio amžiaus vaikų. Ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė pasakoja, su kokiomis vaikų baimėmis jos praktikoje susidurti tenka dažniausiai, paaiškina baimių atsiradimą ankstyvajame amžiuje lemiančias priežastis, pataria, kaip galėtų elgtis vaiko, išgyvenančio nerimą, tėvai. Apie visa tai išsamiau – pokalbyje.

Kokia visų ikimokyklinio amžiaus vaikų dalis susiduria su stipriomis baimėmis ar nerimu? Kiek plačiai šis reiškinys paplitęs?

Dvidešimties vaikų grupėje darželyje dažniausiai būna bent vienas, susiduriantis su stipria baime ir nerimu. Patiriamos baimės dažnai priklauso nuo amžiaus – skirtingiems amžiaus tarpsniams yra būdingos skirtingos baimės. Patys mažiausi turi svetimų žmonių baimę, nerimą, jis pasireiškia dažniausiai 8–9 mėn. amžiaus vaikams, tačiau gali tęstis ir ilgiau. Atsiskyrimo baimė nuo tėvų, o ypač nuo mamos, dažniausiai būdinga nuo 10 mėn., gali išsitęsti ir iki 2 m. amžiaus. 4–6 m. amžiaus vaikai dažniausiai išgyvena baimes, susijusias su vaizduotės sukurtais objektais. Nuo 7 m. amžiaus vaikai ima išgyventi baimes dėl realių grėsmių – netekties, mirties ir panašiai.

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė. Asmeninio albumo nuotr.

Papasakokite, su kokiomis vaikų baimėmis Jūsų praktikoje susidurti tenka dažniausiai.

Pastebiu, kad didžioji dalis jauniausių vaikų darželyje tikrai patiria nerimą išsiskirdami su suaugusiais. Nemaža dalis vyresnių vaikų bijo tamsos, kaukių, o taip pat pastebiu, jog vis daugiau ikimokyklinio amžiaus vaikų ima bijoti vabzdžių, gyvūnų. Galbūt tai lemia, jog vaikai vis mažiau laiko praleidžia lauke. Neretai ir patys tėvai, sakydami vaikui „nebijok“, suteikia priežastį bijoti. Vyresni vaikai darželyje vis dažniau bijo netekties, tėvų skyrybų.

Kokios priežastys gali lemti baimių atsiradimą ikimokyklinio amžiaus vaikams?

Kaip ir minėjau, dalį baimių gali lemti amžiaus tarpsnis. Iki metų amžiaus vaikų psichika labai intensyviai formuojasi, todėl jiems itin svarbus ryšys su žmogumi, kuris daugiausiai jais rūpinasi, o tai lemia ir baimę išsiskirti. Paaugusių vaikų baimes dažnai lemia vaizduotės sukurti arba filmuose matyti herojai. Tiesa, tokių baimių atsiradimą neretai paskatina patys tėvai ar seneliai, gąsdindami vaiką. Žinoma, jog baimių atsiradimą lemia ir realūs įvykiai, traumuojantys psichiką, pavyzdžiui, smurtas, nelaimingi atsitikimai ir kiti dalykai.

Taip pat vaikų polinkis į nerimą gali šiek tiek priklausyti ir nuo temperamento. Labai drovūs, jautrūs vaikai dažniau bijo, o tuomet ir jų tėvai ima juos dar atidžiau saugoti, siekia, jog jie nesusidurtų su savo baimėmis. Visgi tokiomis sąlygomis baimė dažnai tik didėja. Tai lyg užburtas ratas. Būna vaikų, kurie nieko nebijo – visur lipa, neretai ir susižeidžia, tačiau dėl tokio jų elgesio dažniausiai labiau baiminasi tėvai nei patys vaikai.

Jei baimė užsitęsia, dažnai gali reikšti, jog aplinka padeda tą baimę stimuliuoti. Pasitaiko, kad vaikas vieną kartą stipriau sureaguoja į šunį ir tėvai pasako „nebijok“. Tokia tėvų reakcija tik dar labiau paskatina vaiką išsigąsti, o išgyvenamą situaciją suvokti kaip realų pavojų. Jei išsigandęs vaikas ima verkti, tėvai dažnai jį priglaudžia, o vaikui tai patinka, todėl ilgainiui mažylis gali sąmoningai pasirinkti jautriau reaguoti ir bijoti.

Įgimtos baimės yra tokios kaip, pvz., stipraus garso, o konkrečių situacijų baimės dažniausiai būna suformuotos aplinkos. Todėl tėvams labai patariu atidžiai stebėti komunikacijai su vaiku naudojamus žodžius, frazes. Pavyzdžiui, aš stebiu save, kad nepasakyčiau žodžio „nebijok“, nes būtent tokia reakcija ir sukuria vaikui priežastį bijoti. Verčiau sakykime „būk drąsus“ – tokia frazė vaikui leidžia pajusti, jog viskas bus gerai ir viską išspręsime. Iš pažiūros pavojingose situacijose vaikams geriau sakyti: „Saugokis, būk atsargus“, nei klausti „Ar tu nebijai?“. Vaikams turėtume atiduoti atsakomybę už jų veiksmus.

Kokiais atvejais tėvai gali tikėtis, jog baimė sumažės ar visiškai išnyks vaikui augant, o kokie signalai turėtų tėvus priversti suklusti ir kreiptis pagalbos į specialistą?

Dažniausiai vaikų baimės, susijusios su amžiumi – atsiskyrimo nuo tėvų ar vaizduotės sukurtų monstrų, – augant išnyksta savaime. Žinoma, jei baimę užakcentuojame, tai ji pradeda kelti stiprius jausmus. Tai dažniausiai pasireiškia nerimu, pykčio priepuoliais. Jei baimė ima trukdyti įprastam gyvenimui – vaikas bijo atsiskirti, dėl baimės nenori eiti į kiemą, darželį ar kur nors kitur, bijo žaisti su kitais vaikais, gali sutrikti miegas, kamuoti košmarai – tai jau rimti ženklai, jog tokia baimė gali ir nepraeiti savaime. Gali atsirasti ir psichosomatinių simptomų – skaudėti pilvą, galvą, pykinti, svaigti galva. Visi šie ženklai rodo, jog vaiko jaučiama baimė yra labai stipri ir siekiant ją palengvinti reikėtų kreiptis į specialistus.

Kaip patartumėte elgtis tėvams, kurių vaikas išgyvena baimę?

Negėdinkite vaiko, jei jis bijo. Tai tik verčia vaiką gėdytis savo jausmų, pasijusti prastai. Lygiai taip, kaip kiekvienas išgyvename pyktį ir turime išmokti tinkamai jį išreikšti, taip ir baimė – normalu, jog bijome, tik turime išmokti ją pastebėti, įvardinti, pamažu priimti nerimą keliančias situacijas ir prie jų priprasti. Visada patariu, jog tuo metu, kai iškyla tam tikra situacija, galima rasti knygų, kuriose sprendžiamas panašus iššūkis, ir jas skaityti bei aptarti drauge su vaikais. Kalbantis apie jausmus su ikimokyklinukais puikiai praverčia paveikslėlių knygos.

Pavyzdžiui, rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga „Kaip zuikis jausmus pažino?“, pasakojanti, kaip reikėtų elgtis susidūrus su iššūkiais, skatinanti prisijaukinti baimes, kovoti su pavydu, įveikti pyktį ir liūdesį, džiaugtis dideliais, o kartais ir mažais dalykais. Rašytojo Beno Bėranto ir dailininkės Vilijos Kvieskaitės paveikslėlių knyga „Baubaimė“ skatina sąžiningumą, drąsą sakyti tiesą, empatiją. O tos pačios leidyklos „Nieko rimto“  ką tik išleista José Carlos Andrés paveikslėlių knyga „Ko bijojo kapitonas Drebulis?“, iliustruota vokiečių dailininkės Sonjos Wimmer, įkvėps ryžto įveikti visas baimes – kaip kad jas galiausiai įveikė ir kapitonas Drebulis.

Kaip knygos vaikams, pasakojančios istorijas apie įvairius jausmus, įskaitant baimę, gali padėti juos geriau suprasti ir susidraugauti su jais?

Knyga – tai kultūrinis įrankis, joje atsiskleidžia sukaupta patirtis. Vaikas išgirdęs ar perskaitęs istoriją, gali mokytis iš joje aptarto situacijos modelio, o atėjus laikui įgytas žinias pritaikyti ir praktiškai. Paveikslėlių knygos itin naudingos ir dėl to, jog mūsų žodžiai mažiesiems ne visuomet aiškūs, tačiau jie puikiai supranta vaizdų kalbą.

Mes, suaugę, dažnai esame nelinkę su vaikais atvirai kalbėtis apie jausmus – maskuojame savo pyktį, nuovargį, liūdesį ar susierzinimą. Todėl paveikslėlių knygos apie jausmus tampa tik dar aktualesnės – juk iliustracijose aiškiai matome, kuris herojus yra piktas, kuris džiugus. Būtent tai padeda vaikams pažinti skirtingas situacijas ir jose galinčius kilti skirtingus jausmus, įskaitant ir baimę.

Ačiū už pokalbį!

Vaikų rašytojas B. Bėrantas: „Gera paveikslėlių knyga gali peržengti amžiaus ribas ir įkvėpti kiekvieną“

Skaitymo vaikams ir kartu su vaikais nauda abejoti pagrindo nėra – ši veikla lavina vaikų koncentraciją, mąstymą, pasakojimo įgūdžius, vaizduotę bei empatiją, o taip pat padeda pasiekti aukštesnių akademinių rezultatų visose disciplinose. Amerikos pediatrijos akademija rekomenduoja pradėti skaityti kuo jaunesnio amžiaus vaikams, tai pagrįsdami tyrimais, įrodančiais, jog vaikai, kurių tėvai praleidžia daugiau laiko su jais skaitydami ir kalbėdamiesi, turi akademinį pranašumą mokykloje.

Paveikslėlių knygų nauda vystymuisi ir įgūdžių lavinimui

Tinkamiausia knygų rūšis jauniausiems skaitytojams – paveikslėlių knygos. Nors iš pirmo žvilgsnio jos gali pasirodyti paprastos ir nesudėtingos, jų nauda vaiko vystymuisi ir skirtingų įgūdžių lavinimui yra didžiulė: nesudėtingas, tačiau vaizdingas tekstas ir išraiškingos iliustracijos lavina vaizduotę, turtina žodyną, iškalbą. Nuotaikingos ir pamokančios paveikslėlių knygų istorijos sukuria galimybę susitapatinti su pasakojimoe herojais, o tai lavina empatiją, savivoką, jausmų pažinimą. Šiuolaikinės paveikslėlių knygos dažniausiai išsiskiria meniškomis ir stilingomis iliustracijomis, todėl jas skaitant lavėja meninis, estetinis suvokimas, grožio pojūtis.

Šiemet, kaip ir kiekvienais metais, tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius teiks premijas už geriausias metų knygas vaikams ir paaugliams bei vaikų literatūros tyrimus ir sklaidą. Tarp Vilniaus knygų mugės metu paskelbtų pretendentų gauti premiją už geriausią 2019 m. paveikslėlių knygą vaikams – Beno Bėranto ir Tanios Rex paveikslėlių knyga „Ponas Kampas“ (leidykla „Nieko rimto“). Nors ši knyga Lietuvos knygynuose pasirodė vos spalį, ji jau spėjo sulaukti dėmesio Lietuvoje ir už jos ribų.

Benas Bėrantas, asmeninio archyvo nuotrauka 

Knygos autorius vaikų rašytojas ir literatūros agentas Benas Bėrantas, paklaustas, kas lėmė paveikslėlių knygos „Ponas Kampas“ sėkmę, atsako, jog ši knyga pirmiausia patraukia nuostabiomis dailininkės Tanios Rex iliustracijomis ir netikėtu veikėju. „Pandemijos metu, kai visi turėjome likti namie, knyga tapo dar aktualesnė – juk ji apie stabtelėjimą nuo skubėjimo, laiką kartu, kūrybišką bendravimą šeimoje. Galų gale norėčiau manyti, kad save šioje knygoje gali atpažinti ne viena šeima.“

Autorius tiki, jog gera paveikslėlių knyga gali peržengti amžiaus ribas ir būti aktuali ne tik ikimokyklinio ar pradinio mokyklinio amžiaus vaikams – jos įkvėptas gali būti kiekvienas, net jei tai būtų tik vienas šypsnis.

Estetiškai iliustruotos knygos vaikus džiugina ne mažiau nei filmai

Daugelis tėvų ir ankstyvojo vaikų ugdymo specialistų pastebi, jog paveikslėlių knygos išties turi galią sudominti ir įtraukti net ir savarankiškai skaityti dar nemokančius vaikus. Atvertus įdomią ir estetiškai iliustruotą paveikslėlių knygą galima pastebėti, kaip vaiko akys akimirksniu sužimba entuziazmas ir noras pažinti knygos veikėjų pasaulį, ištyrinėti jį. Mažieji knygų vartytojai iliustracijas dažnai apžiūri su ne menkesniu įsitraukimu nei stebėdami animacinio filmuko scenas.

Knygos iliustracijos itin lavina dar nemokančių savarankiškai skaityti vaikų vaizduotę ir kalbinius įgūdžius – stebėdami vien paveikslėlius jie gali sukurti savo istoriją, sugalvoti nupieštų veikėjų vardus, papasakoti priešistorę ar atomazgą. O kuomet tą pačią knygą vaikai varto ir skaito drauge su suaugusiais – jie geba lengviau suteikti tekstui prasmę, susieti žodžius su iliustracijomis.

Vaikų rašytojas B. Bėrantas sako, jog rašydamas paveikslėlių knygos tekstą mintyse jau mato ir vaizdus. „Džiaugiuosi, kad mano vaizduotės juosta sklandžiai sukasi, nes esu įsitikinęs, kad tai padeda ir kuriant pasakojimą. Juk tekstas turi įkvėpti iliustruotoją ir nuo to įkvėpimo priklauso, kokia bus knyga. O galutinis vaizdas būna dar šimtą kartų geresnis, nes dirbu su labai talentingomis dailininkėmis.“

Paveikslėlių knygų skaitymas kūdikiams ir vaikams turi ne tik ryškų edukacinį poveikį, bet ir kur kas daugiau privalumų, iš kurių vienas ryškiausių – stiprinamas ryšys su vaiku. Motinos balsą atpažįsta jau naujagimiai – jis nuramina ir paguodžia. Knygų skaitymas balsu padeda nurimti, atsipalaiduoti bei geriau pailsėti ir vyresniems vaikams. Toks ritualas gali paskatinti mažylį noriai mokytis skaityti savarankiškai. Visų svarbiausia, jog šis užsiėmimas – tai galimybė tėvams praleisti daugiau kokybiško laiko su vaiku.

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje nuo birželio 1 d. iki liepos 31 d. vyks Tanios Rex kurtų iliustracijų paveikslėlių knygai „Ponas Kampas“ paroda.