Vertėjui reikia ir rašytojo, ir artisto savybių

Rugsėjo 30 dieną švenčiama vertėjų diena. Žmonių, kurių dėka turime galimybę skaityti užsienio rašytojų knygas savo gimtąja kalba. Laiko, pakantumo vienatvei, kalbos pojūčio – viso to reikia, kad galėtume mėgautis kokybiškai išversta knyga. O ar vertėjai skaito knygas savo malonumui? Ar knygose būna žodžių, kurių išversti neįmanoma? Apie tai ir pasikalbėjome su vertėja iš anglų kalbos Viktorija Uzėlaite ir vertėju iš vokiečių kalbos Teodoru Četrausku.

Kokioje knygoje norėtumėte praleisti dieną? Kokios knygos siužete norėtumėte apsilankyti ir kodėl?

veidas kaip stiklasViktorija Uzėlaitė: Frances Hardinge „Veidas kaip stiklas“ (šių metų lapkričio naujiena). Neįtikėtinai gyvai pavaizduotas požemio žmonių pasaulis. Nesu tikra, kad sugebėčiau visą dieną likti gyva, bet rizikuočiau. Labai norėčiau pasišnekėti su kuoktelėjusiu kartografu (tik penkias minutes, antraip protas pasimaišo neatitaisomai), pauostyti Tikrojo Sūrio (ragauti šiukštu nevalia, pavojinga gyvybei), sutikti stebukladarius amatininkus ir intrigantus dvariškius…

Teodoras Četrauskas: Na, gal būtų neblogai pakeisti prosenelį Džeimso Kriuso knygoje „Mano prosenelis, herojai ir aš“ ir truputį pakurti su savo anūke Lile, kuri mūsų produkciją iliustruotų. Būtų smagu.

Kokių savybių reikia vertėjui?

Viktorija Uzėlaitė: Karštos meilės knygai. Pakantumo vienatvei ir tylai, nes tokios mūsų darbo sąlygos. Gebėjimo susirasti draugų ir pomėgių, kurie atsvertų vienišas valandas prie rašomojo stalo. Savidrausmės, laiko planavimo įgūdžių. Kalbos pojūčio – skirtingų prasmių klodų suvokimo ir mokėjimo juos perteikti.

Teodoras Četrauskas: Vertėjui visų pirma reikia rašytojo savybių ir gebėti verčiamą knygą parašyti savo kalba. Dar reikia artisto savybių, kad skaitytojas jaustų tą patį ką ir turėdamas prieš nosį originalą, arba galėtų sutikti su reklama, kad knyga išties šedevras, ir nesistebėtų, kodėl jam atrodo, kad šlamštas.

sloveKaip vyksta knygos vertimas? Ar daug kartų perskaitote verčiamą knygą?

Viktorija Uzėlaitė: Pirmiausia gavusi knygą ją perskaitau. Tai maloniausia darbo dalis, kurios net nelaikau darbu, nors jau skaitydama pradedu sukti galvą, kaip versiu kai kuriuos žodžius. Paskui sėdu prie kompiuterio ir verčiu. Kai kurie sakiniai pavyksta iškart, kitus tenka perrašinėti. Pabaigusi vėl skaitau iš naujo, taisau ir tikslinu. Ketvirtą kartą skaitau redaktorės pataisytą tekstą. Šį tą dar pakeičiu, bet, svarbiausia, mokausi iš savo klaidų. Penktą kartą… palieku jums, mieli skaitytojai.

Teodoras Četrauskas: Paprastai vieną, ir jeigu patinka, imuosi versti. Siūlomą knygą. O tas, kurias pats siūlau, nešiojuosi ilgai, nes tai būna jau kaip ir „mano“ knygos.

Ar užtenka laiko skaityti knygas savo malonumui? Ar vertinate jų vertimus?

Viktorija Uzėlaitė: Maloniausiems dalykams visada užtenka laiko, o skaitymas ir yra vienas jų. Skaitau nuolatos – ir ilsėdamasi, ir norėdama daugiau sužinoti. Įsigilinusi į tekstą apie vertimą negalvoju, nebent jis būtų prastas ir skaitant badytų akis arba ypač geras, toks, kad verstų žavėtis ir stebėtis.

misku bastunaiTeodoras Četrauskas: Skaitau ne savo malonumui, o prusindamasis, mokydamasis iš kitų vertimo ir rašymo „meisterių“.

Išversta knyga, kuria labiausiai didžiuojatės?

Viktorija Uzėlaitė: John Flanagan serija „Žvalgo mokinys“.

Teodoras Četrauskas:  „Skardinis būgnelis“, „Berlynas, Aleksandro aikštė“, „Apakimas“, „Simplicijaus nuotykiai“ dar neišleista. Visos jos šedevrai, ne tik mano nuomone.

Ar būna žodžių, kurių išversti neįmanoma?

Viktorija Uzėlaitė: Man lyg ir neteko dar tokio sutikti. Tiesa, anglų kalba greičiau keičiasi, dygsta nauji žodžiai, tad mums, nespėjantiems, tenka juos versti aprašomuoju būdu.

Teodoras Četrauskas: Būna, ypač susijusių su technikos naujovėmis, paskui jie barkšo įvairiuose tekstuose, kol kalbininkai sukuria savo variantą, kuris būna arba vykęs, arba dar juokingesnis.

Ar skaičiuojate, kiek knygų jau išvertėte?

ViktorijaUzėlaitė: Jau nebe. Nustojau artėdama prie šimto.

Teodoras Četrauskas: Iš pradžių skaičiavau, dabar tai daro Mažvydo biblioteka ar Knygų rūmai. Neseniai švenčiau 75 metų jubiliejų, tai sužinojau, kad daugiau kaip pusantro šimto, be dramų, kurios taip pat lyg ir knygos.

indigo.jpgKo palinkėtumėte visiems knygų mylėtojams?

Viktorija Uzėlaitė: Tokių puikių leidyklų, kaip „Nieko rimto“, gebančių surasti literatūros perliukus. Kruopščių, savo darbą mėgstančių ir išmanančių vertėjų. Laiko sau su gera knyga rankoje.

Teodoras Četrauskas: Nieko nepaveiksi, imkit tas knygas ir skaitykit, nes literatūra, sako, kažką vis tiek prakrapšto makaulėje.
Ačiū!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė

Taikon „Katidzė“: kaip išdykusi mergaitė kovojo su socialine neteisybe

Mažas, silpnas ir atstumtas – vos išgirdus šiuos žodžius turėtų įsijungti mūsų įgimti globėjiški instinktai. Bet ar tikrai kaskart? Suaugę žmonės – tokie įdomūs ir nenuspėjami, kai žvilgteli čia pat – į visai neseną praeitį. Tarkim, tokioje šalyje kaip Švedija ilgus dešimtmečius buvo bandoma nusikratyti romais: jiems neleista gyventi namuose, vaikai negalėjo mokytis mokyklose, nesuteikta jokių socialinių garantijų, tik pasmerkimas nuolatinėms klajonėms. Norėdami kur nors apsistoti, romai iš vietos policijos turėdavo gauti leidimą, galiojusį ne ilgiau kaip 3 savaites. Tokiu būdu buvo tikimasi, kad ši nepažinta ir gandais apipinta tauta pasitrauks iš Švedijos.

Koks jausmas, kai esi tik mažas, silpnas ir atstumtas, kai nesupranti, kodėl suaugę tavęs šalinasi ir smerkia, kai net šeimoje negali rasti ramybės – tokią istoriją pasakoja Katarina Taikon – Švedijoje gimusi romė. Kiek pykčio sutelpa žodyje „čigonas“ ji patyrė savo oda, koks nenuspėjamas ir tūžmingas gali būti suaugęs žmogus – taip pat.

Šiandien Katarina Taikon lyginama su Martinu Liuteriu Kingu, nes suaugusi ir pati susilaukusi vaikų  gyvenimą paskyrė ginti romų teisėms. Matydama, koks užsispyręs ir bailus gali būti visuomenės narys, visas viltis skyrė mažiausiems, tikėdama, kad jie yra šviesesnė ateitis. Tad itin svarbu, kad pirmąją Katarinos Taikon knygą „Katidzė“ kartu su savo vaikais galime skaityti jau ir lietuvių kalba. Visoje knygų serijoje apie Katidzę pasakojama apie rašytojos bei jos šeimos gyvenimą nuo tada, kai jai buvo septyneri metai, iki tada, kai jai sukako septyniolika.

Turbūt nėra blogiau, kai bijoma dėl nepažinimo. Kas yra romai, iš kur jie atėjo, ką reiškia jų apranga ir kultūra – tiek neužduotų klausimų. Dar pridėkime visas legendas ir prietarus, iš kurių įsibauginusi vaizduotė suteiks teisę skriausti ir niekinti kitus, įsitikinus, kad yra „baltesnių“.

Knygoje „Katidzė“ pasakojama apie romų kasdienybę, šeimos ir bendruomenės papročius, apie tai, kaip bandoma prasimanyti pinigų ir atsitiesti, kaskart patyrus pažeminimą. Taip pat apie tuos, kurie nepasiduoda baimėms ir išdrįsta padėti, kai į jų duris beldžiasi maža mergaitė, pasiųsta į didelį miestą parduoti alavuotų puodų.

katidze_d„– Norėčiau eiti į žmonių namus ir paaiškinti visoms mamoms, jog mes norime eiti į mokyklą. O tada jos nueitų pas direktorių ir pasakytų, kad, jeigu mums neleidžiama eiti į mokyklą, jos pasiims savo vaikus iš to kvailo direktoriaus. Ar įsivaizduoji jo išraišką tą akimirką? Jis turbūt vėl taip stipriai išraustų ir pasakytų: „Pono Taikono vaikai tuoj pat gali pradėti.“ Netiki, kad taip būtų, Lena?/ – Ne, daugiau niekuo nebetikiu. Manau, kad visi žmonės yra blogi./ – Argi?“ – štai apie ką kalbėjosi dvi mažytės romų mergytės, regis, tokioje nesenoje praeityje – čia pat.

Kaip knygos pratarmėje sako rašytojos dukra Angelika: „Skaitydamas šiek tiek išsiaiškinsi apie Švedijos istoriją. Ją pažinti yra svarbu todėl, kad žinotum, kas vyko anksčiau, ir kad nuspręstum, kokiu žmogumi nori būti, ir galėtum pats nulemti, kokia bus tavo ir kitų ateitis.“

Agnė Skučaitė-Leonavičienė

Pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė: mokytis yra labai smagi ir įdomi pareiga

Pirmosios rugsėjo dienos būna nostalgiškos. Ir ne tik todėl, kad jau atsisveikinta su vasara, kurioje lieka nerūpestingumas, saulė, atostogos, dažni susitikimai su draugais, kelionės, jūra. Rugsėjo pirmosiomis dienomis net ir tie, kurie jau senokai yra baigę mokyklą, prisimena savo klasės draugus ir mokytojus. Mokytojus, kurie pasitiko pirmoje, ir mokytojus, kurie išlydėjo po dvyliktos klasės. Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė sako, kad tiek vaikams, tiek tėvams, tiek mokytojams labai svarbu būti kartu ir norėti domėtis, mokytis ir tobulėti. Bet kaip to pasiekti? Apie tai ir pasikalbėjome.

Ingrida Katauskienė_asm. albumo

Rugsėjo pirmąją miestų gatvės pražysta gėlėmis, kurias mokiniai neša savo mokytojams. O kokias gėles mėgsta pradinių klasių mokytoja Ingrida Katauskienė? Gražiausios jai yra lauko gėlės. Turbūt dėl to, kad jos kvepia pievomis, vėju ir jaukumu. O koks nepaprastas yra paprastų ramunių grožis! Jas pamačius taip norisi sužinoti – myli ar nemyli?

Vaikai rugsėjo pirmąją dieną atneša daug gėlių. Ingrida sako, kad jos būna dovanojamos su meile. Juk pirmasis mokytojas yra ypatingas. Jis moko ne tik skaityti ir rašyti. Jis moko pagarbos, meilės mokymuisi, žmonėms.

Matyt todėl ir pirmą kartą eiti į mokyklą – jaudinanti patirtis ne tik vaikams, bet ir jų tėveliams. Kaip reikėtų pasiruošti pirmai klasei, kad mokslo pradžia būtų kiek įmanoma sklandesnė?

Svarbiausia visiems į šventę atsinešti gerą nuotaiką ir norą domėtis, mokytis, tobulėti. Labai svarbu, kad būtų glaudus ryšys ir dialogas tarp mokinio, mokytojo ir tėvų. Tėvelius visada kviečiu aktyviai dalyvauti klasės ir gimnazijos renginiuose, kad veiklas lydėtų teigiamas grįžtamasis ryšys, paremtas pagarba, pasitikėjimu vienas kitu dėl bendro indėlio į vaiko ugdymą.

Būna smagu, jeigu vaikai su džiaugsmu laukia mokyklos ir mokslų. Bet yra ir nemažai vaikų, kurie mokslo metų pradžios nelaukia. Kaip reikėtų pakeisti šią situaciją?

Vaikams nuo mažens reikia skiepyti, kad mokytis yra pareiga. Mokymo(si) procesas gali būti kūrybingas, smagus ir įtraukiantis, netradicinės pamokos, veikla neįprastoje aplinkoje, programavimo pagrindai įtraukia mokinius įdomiomis veikloms.

tamsta varlius_dMokyklą būtų sunku įsivaizduoti be knygų. Ar yra knygų, kurios padėtų vaikams pasiruošti mokyklai? Ką rekomenduotumėte jiems perskaityti?

Vaikai su tėveliais nusprendžia ką skaityti. Knygose yra įvairių nuotykinių, įkvepiančių, pamokančių istorijų. Pavyzdžiui, Paulo van Loono knygoje „Tamsta Varlius“ pasakojama apie itin šaunų ir vaikų mylimą mokytoją, kuris slepia didelę paslaptį. Tai iki ašarų juokingas pasakojimas, kuris sudomins jaunuosius skaitytojus, ir parodys, kaip mokykloje gali būti įdomu!

Kuri knyga vaikams – mokytojos Ingridos mėgstamiausia?

Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“.

O kokia mėgstamiausia pamoka buvo mokykloje?

Mokykloje mėgstamiausia pamoka buvo matematika.

Mokykloje mokosi ne tik mokiniai, mokosi ir mokytojai. Ko mokytojai gali pasimokyti iš vaikų?

Drąsos, nuoširdumo, mokėjimo svajoti, smalsumo, betarpiškumo.

O ko mokytoja palinkėtų mokiniams?

Būti savimi, išmokti gyventi „čia ir dabar“, džiaugtis tuo ką darai. Kasdien atrasti kažką naujo. Nebijoti naujų siekių, tikslų. Mokykla tikrai yra ypatinga vieta. Čia mokomasi ne tik matematikos ar fizikos. Čia mokoma gerumo, pagarbos. Čia kuriasi svajonės ir mezgasi draugystės, kurios tęsiasi visą gyvenimą.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Linksmos istorijos apie rimtus ir sudėtingus dalykus

1969–1980 metais Katarina Taikon parašė 13 knygų apie Katidzę. Tuo laiku „čigonai“ buvo įprastas žodis kalbant apie romus.

Šiandien vartojamas žodis „romai“. Todėl redaguodami šią knygą apie Katidzę palikome ir žodį „čigonai“, ir „romai“. Tose dalyse, kuriose Katidzė ir jos šeima kalba apie romus, žodį „čigonai“ pakeitėme žodžiu „romai“.

LABAS!

karidze_750x220.jpgKnygas apie Katidzę parašė mano mama ir jos pasakoja apie jos vaikystę.

Mano mama turėjo tėtį romą ir mamą švedę, o gimė ji Švedijoje 1932 metais. Tuo laiku romams buvo labai sunku. Jie buvo persekiojami. Jiems nebuvo leista gyventi butuose ar namuose  ir jie negalėjo eiti į mokyklą. Kiekvieną dieną gyveno baimėje, kad kažkas juos išvarys iš stovyklos, užsipuls ar nuskriaus.

Istorija, kurią pasakoja mano mama, yra apie tai, ką ji pati išgyveno.

Knygose apie Katidzę gali sekti jos bei jos šeimos gyvenimą nuo tada, kai jai buvo septyneri metai, iki tada, kai jai sukako septyniolika.

Kai suaugo ir pati susilaukė vaikų, mano mama ėmė kovoti, kad visi romai turėtų tokias pat teises kaip švedai. Tai buvo ilga ir sunki kova, kurioje ji sutiko daug prietaringų suaugusiųjų. Po kiek laiko ji nusprendė rašyti knygas vaikams ir jaunimui, nes buvo visiškai tikra, kad jūs pakeisite požiūrį į romus ir visus kitus žmones, kurie kentėjo nuo užgauliojimų, puldinėjimų bei prietarų.

Skaitydamas šiek tiek išsiaiškinsi apie Švedijos istoriją. Ją pažinti yra svarbu todėl, kad žinotum, kas vyko anksčiau, ir kad nuspręstum, kokiu žmogumi nori būti, ir galėtum pats nulemti, kokia bus tavo ir kitų ateitis.

07 Mergaitės pakelia kainąLinkiu nuostabių skaitymo išgyvenimų.

Linkėjimai
Angelika

Pinokio istorija – tai simbolinis pasakojimas apie brandą

vernas

Carlo Collodi (Karlas Kolodis) – tai rašytojo Carlo Lorenzini slapyvardis. Carlo Lorenzingimė 1826 m. lapkričio 24 d. Florencijoje (Italija). Jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Carlo tėvai tarnavo turtuoliams. Šeima vertėsi labai sunkiai, gyvenimo sąlygos buvo tokios skurdžios, kad tik du vaikai sulaukė pilametystės. Tėvai išsiuntė Carlo gyventi pas senelius į mažą Collodi miestelį kalnuose. Šio miestelio pavadinimą Carlo vėliau pasirinko savo slapyvardžiu.

Carlo tėvai tarnavo turtingam aristokratui, šis tapo jaunuolio rėmėju ir sudarė Carlo sąlygas įgyti išsilavinimą. Baigęs mokyklą Carlo buvo išsiųstas į kunigų seminariją, bet greitai paaiškėjo, kad būti kunigu jis negalės dėl savo nutrūktgalviškos prigimties. Užuot mokęsis kunigų seminarijoje, aštuoniolikmetis Carlo pradėjo studijuoti filosofiją Florencijoje ir tuo pat metu įsidarbino tuo metu populiarioje Florencijos knygų parduotuvėje Libreria Piatti. Dirbdamas knygyne Carlo susipažino ir bendravo su įvairiais rašytojais bei intelektualais.Tai išugdė gilų domėjimąsi literatūra ir politika.

Dvidešimt dvejų metų amžiaus Carlo buvo paimtas į Toskanos kariuomenę, kuri tuo metu kovėsi už Italijos nepriklausomybę nuo Austrijos. Grįžęs į Florenciją Carlo tapo valstybės tarnautoju, tuo pat metu dirbo žurnalistu, redaktoriumi, rašė dramas. 1853 m. jis įkūrė satyrinį politinį žurnalą Il Lampione („Gatvės žibintas“), kuris vėliau buvo uždraustas dėl maištauti skatinančio konteksto.

pinokis2.jpg1859 m. Carlo kovėsi Antrajame nepriklausomybės kare, kuriame Italija sėkmingai nugalėjo Austriją. Po karo Carlo grįžo į valstybės tarnaujoto postą, režisavo Florencijos teatre, tęsė žurnalisto bei rašytojo karjerą ir įsitraukė į Italijos socialinių pokyčių kampanijas. 1875 m. išvertęs prancūziškas Charles Perrault (Šarlio Pero) pasakas Collodi įžengė į vaikų literatūros pasaulį.

1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams Giornale per i Bambini („Laikraštis vaikams“) redaktoriai paprašė Carlo parašyti pasakojimų seriją, taip jis pradėjo rašyti Storia di un Burattino („Marionetės istorija“). Kitus dvejus metus Collodi rašė trumpas istorijas apie iš užkerėto medžio padarytą ir atgijusią nenuoramą marionetę vardu Pinocchio.

pinokis1883 m. istorijos buvo surinktos ir išleistos atskira knyga pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Nepaisant to, kad knyga sulaukė stulbinančios sėkmės, Collodi iš to gavo mažai naudos, nes tuo metu dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų. Į anglų kalbą Pinokio nuotykiai pirmą kartą išversti 1892 m., praėjus dvejiems metams po Collodi mirites, o įpusėjus dvidešimtajam amžiui ši knyga buvo išleista šimtu skirtingų kalbų, pritaikyta teatrui, kinui ir televizijai.

Pinokio nuotykius Collodi skyrė tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šiomis istorijomis autorius bandė skatinti jaunų berniukų ugdymą, ypač tų, kurie atrodė neverti išsilavinimo. Galbūt Pinokis simbolizavo paties Collodi gyvenimą, sunkumus ir vaikystėje patirtą skurdą, iš kurio išbristi ir pritapti prie Florencijos aukštuomenės jam padėjo įgytas išsilavinimas.

Originalus „Pinokio“ tekstas šiuolaikinius skaitytojus, kurių dažnas šį veikėją pirmą kartą pamatė garsiajame Disnėjaus 1940 metų filme, gali nemenkai nustebinti ar net šokiruoti. Kadangi kiekviena trumpa istorija buvo skirta laikraščiui, Collodi turėjo surasti būdą išlaikyti skaitytojų dėmesį. Jis sukūrė ekscentrišką sumaištį keliantį pasaulį su Toskanos kasdienybės elementais, kuriame tyko galybė niūrių ir grėsmingų personažų, ir absoliučiai viskas yra įmanoma. Pinokis blaškosi nuo vienos negandos prie kitos, jis patiria daug kančių ir kiekvieno skyriaus pabaigoje jo likimas niekaip neišsprendžiamas, skaitytojas paliekamas visiškoje nežinioje.

Pats Collodi Pinokio istoriją ketino baigti penkioliktu skyriumi – Pinokis turėjo būti paliktas kabėti (tariamai negyvas) ant ąžuolo šakos. Kai ši istorija buvo išspausdinta su prierašu finale, skaitytojai sukėlė tokį protestą, kad Collodi buvo priverstas pratęsti pasakojimų seriją ir sugalvoti pozityvesnę mažojo nenaudėlio istorijos atomazgą. Laimė, Collodi leido savo sukurtam veikėjui išmokti sąžiningumo ir tapti tikru geru berniuku.

_DSC0629.JPG

Pinokio istorija – tai simbolinis pasakojimas apie brandą, kuriame net piktybiškas išdykėlis turi galimybę tapti geraširdžiu, inteligentišku ir naudingu visuomenės nariu,kurį gali suprasti ir imti pavyzdžiu tiek vaikai, tiek suaugusieji visame pasaulyje.

Rugsėjui artėjant – pokalbis su mokytojomis: mes mokomės kartu su mokiniais

Dažniausiai jos susitinka vasarą, kuomet Violeta Puzarienė iš miesto vasaroti grįžta į gimtinę. Edita Rutkauskienė čia gyvena nuolatos. Pusseseres sieja ne tik kaimynystė, bet ir ta pati profesija – lietuvių kalbos mokytojos. Vasarai einant į pabaigą jos vis dažniau pasikalba apie tai, kas laukia rugsėjį. Nekantru susipažinti su naujais mokiniais ir išvysti tuos, kuriuos jau mokė. Apie mokymą, mokinius ir vaikų norą kuo greičiau suaugti ir pasikalbėjome su mokytojomis Violeta Puzariene ir Edita Rutkauskiene.

Kodėl tapote mokytojomis? Kodėl lietuvių kalbos?

Knygos_leidyklos nuotrauka 2.jpgVioleta Puzarienė: Kai tave supa laukų, miškų platumos, žaluma ir margumynas, kai tau kvepia ariama žemė ir nokstantys obuoliai, tada apie skaičius, įvairias teorijas ir įrodinėjimus, žinoma, ir nepagalvosi, todėl belieka visą tą grožį išgyventi, žodžiais įvardyti ir kitiems papasakoti. Kalta ne tik prigimtis, bet ir mokytojos įtaigus pasakojimas: jis žavi ir veda tave grožio link. Mano literatūros mokytojos ir buvo tokios. Aš esu joms dėkinga. Žinoma, buvo galima rinktis ir kitas kalbas, tačiau arčiau širdies buvo ir yra savoji – gimtoji lietuvių kalba. Be to, esu sovietmečio kaimo vaikas, atrodo, tačiau mačiau bendruomenės pagarbą mokytojui ir pasitikėjimą juo.

Edita Rutkauskienė: Mokytoja dirbti nesvajojau, tik domėjausi knygomis nuo mažens, nes vyresnės seserys buvo sukaupusios nemažą biblioteką. Gimtoji kalba įpareigoja, ja mąstome, kuriame, tad viliojo galimybė profesionaliai suvokti literatūrą, studijavau Vilniaus universiteto Filologijos fakultete.

 Ar prisimenate savo pirmą mokytojavimo dieną? Kokia ji buvo?

Violeta Puzarienė: Buvo įdomu, tačiau labai bijojau: 30 mokinių tave seka akimis, o aš, prisiminusi vieną metodininkų patarimą, – per pamoką nestovėti vienoje vietoje – vis vaikščiojau tai į kairę, tai į dešinę, o visi vaikai sukiojo galvas pagal mano judesius. Persistengiau.

Edita Rutkauskienė: Pirmąją pamoką vedžiau praktikos metu, tai buvo pamoka apie Salomėjos Nėries kūrybą, mokiniai buvo geranoriški, praktikos vadovai buvo puikūs, tad liko gražus prisiminimas. O pirmąją darbo dieną auklėtinio mamos ištartus žodžius įsiminiau: „Su mano vaiku darykit, ką norit, aš su juo nesusitvarkau“.

Ar tikrai mokiniai „Jūsų laikais“ buvo kitokie nei dabar? Kuo?

Violeta Puzarienė: Mokiniai buvo kitokie, ramesni, kultūringesni, nuoširdūs, pasitikintys mokytoju, gerbiantys jį, nepasitikintys savimi, nedrąsiai reiškiantys savo nuomonę, tačiau siekiantys žinių, išsilavinimo. Tokius juos formavo sovietinė santvarka (požiūris į žmogų, pastanga matyti jį paklusnų, pasyvų) ir tėvų ir vaikų išankstinis žinojimas, jog nieko nepakeisi. Be to, stojant reikės charakteristikos. Tačiau rasdavosi keletas maištautojų, kurie išsiskirdavo iš kitų drabužių stiliumi, šukuosena, užsienio atlikėjų muzikos klausymu.

Edita Rutkauskienė: Nemanau, kad mokinių elgesys, siekiai, požiūris į save ir kitus labai skiriasi. Dabar mokiniai turi didesnių galimybių labai greitai surasti reikiamos informacijos, dirbti įvairiose erdvėse, savarankiškai planuoti darbą, pasirinkti darbo metodus. Dabartis visiems siūlo pasirinkti: ar vartoti, kas brukama visiems, ar gebėti atsirinkti ir suvokti, kas tinkama konkrečiam asmeniui. Mane visuomet žavėjo mokinių kūrybiškumas, drąsa, atvirumas, nuoširdumas. Mokymas pakito ne tik dėl informacinių technologijų naudojimo, bet ir mokymo proceso planavimo, organizavimo.

Knygos_Leidyklos nuotrauka 3.jpg

Koks šiuolaikinio mokytojo vaidmuo mokymo procese?

Violeta Puzarienė: Mokytojas yra stebėtojas ir patarėjas, taip pat kūrybiškas ir provokuojantis ugdymo proceso dalyvis. Jis gerbia mokinius ir mato jų pažangą.

Edita Rutkauskienė: Mokytojas turi atskleisti kiekvieno ugdytinio gebėjimus, kurie leistų džiaugtis ir siekti tolesnio tobulėjimo. Stengiuosi, kad mokiniai gerbtų save, kitus, kad nebijotų klysti, gebėtų suvokti gyvenimo grožį ir atsakomybės, darbo vertę. Tad mokomės kartu.

_DSC0425.jpgSuaugęs žmogus – koks jis? Kokios jo atsakomybės?

Violeta Puzarienė: Suaugęs žmogus jau suvokia save kaip šeimos, bendruomenės, visuomenės narį, pasirenka tinkamą laikyseną joje, pats nusprendžia, kaip gyventi ir išlikti žmogumi. Jis atsako už savo poelgius, veiksmus, žodžius, jis pareigingas, pagarbus, komunikabilus.

Edita Rutkauskienė: Apie atsakomybę leidžia kalbėti daugelis per pamokas aptariamų ar mokinių savarankiškai perskaitytų kūrinių. Tai esame nutarę, kad suaugęs tas, kuris suvokia savo veiksmų priežastis ir pasekmes, kuris laisvę supranta kaip atsakomybę už savo ir kitų gyvenimą.

Ar jaučiate, kad šiuolaikiniai mokiniai nori kuo greičiau suaugti?

Violeta Puzarienė: Taip, nori kuo greičiau suaugti, viską turėti (būtent materialines vertybes), patogiai linksmai gyventi, viską patirti, neįsipareigoti, gyventi šiandien.

Edita Rutkauskienė: Visi nori, kad būtų atsižvelgta į jų norus, pastebėtos jų pastangos, bet nepasisekus dažnai kaltina kitus, o ne save. Tai juk būdinga daugeliui suaugusių?

Katherine Paterson knygos „Visai kaip žvaigždės“ pagrindinė veikėja dvylikos metų Angelė gyvenimo aplinkybių yra priversta per greitai suaugti. Ji turi pasirūpinti savo broliu, močiute. Kiekvieno mūsų aplinkoje, matyt, yra tokių vaikų, kurie dėl tam tikrų priežasčių turi greitai suaugti. Kaip pastebėti tokius vaikus, kuo ir kaip jiems galima padėti?

visai kaip zvaigzdes_1080x1080Violeta Puzarienė: Tokius vaikus išduoda jų laikysena, mąstysena, požiūris į gyvenimą. Akylas mokytojas stebėdamas, bendraudamas įžvelgia tas bėdas, tada stengiasi padėti pats, taip pat įtraukia ir ugdytinius, ir administraciją, ir įvairias tarnybas į pagalbą. Tai gali būti materialinė parama, darbinė veikla, psichologo konsultacijos, nuotolinis mokymasis ir panašiai.

Edita Rutkauskienė: Vaikai išsikalba, parašo, išsiduoda vienišumu, žvilgsniu. Pagalba gali būti įvairi – nuo pagyrimo, pokalbio, platesnio komentaro sąsiuvinyje iki šokolado ar riestainio. Tokie vaikai savarankiški, bet liūdni.

Kaip galima padėti vaikams savyje rasti stiprybės ir gebėjimo atrasti gražius dalykus net ir tomis aplinkybėmis, kai viskas slysta iš rankų?

Violeta Puzarienė: Bendraujant, pamažu priartėjant prie vaiko, įgyjant pasitikėjimą galima belstis į jo širdį ir teigti, jog jis nėra silpnesnis ar prastesnis už kitus, jog jo istorija unikali, o jis pats yra ypatingas. Žinoma, papasakotos, parodytos, perskaitytos sėkmingos kitų žmonių (gerai žinomų ir vertinamų) istorijos, patirtys  padrąsins ir paveiks. Be to, aktyvus dalyvavimas visuomeninėje, popamokinėje ir kitose veiklose, projektuose suteiks pasitikėjimo savimi, padės surasti draugų, nutolins nuo kasdienybės rūpesčių.

Edita Rutkauskienė: Džiugu, kad knygų apie tokių vaikų išgyvenimus yra daug ir puikių, jos irgi padeda patikėti, kad įmanoma keistis pačiam, jeigu negali pakeisti suaugusių. Dar labai prasmingos akcijos, kurių metu savo patirtį atskleidžia jauni žmonės, bendraamžiai, tai įkvepia ir padrąsina.

rusėjis_zuikiai

Ko palinkėtumėte visiems vaikams?

Violeta Puzarienė: Linkiu ilgai būti vaikais, smalsiais, pašėlusiais, nutrūktgalviškais; augti ir bręsti tarp tėčio ir mamos, brolio ir sesės; būti mylimiems, jaustis reikalingiems ir svarbiems; būti saugiems; daug skaityti, kurti, atrasti, mylėti supantį pasaulį. Sėkmės!

Edita Rutkauskienė: Būtų geriausia, jeigu visų vaikų tėvai būtų mylintys ir atsakingi, mokytojai padėtų rasti sritį, kuri įdomiausia, o vaikai būtų smalsūs kodėlčiai.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Vaiva Rutkauskaitė

Kaip atsirado „Aplink žemę per 80 dienų“

Vieną dieną tuomet jau žymus rašytojas Žiulis Vernas (Jules Verne) sėdėjo kavinėje ir skaitė žurnalą „Siècle“ („Amžius“).  Jo dėmesį patraukė žinutė, kad žmogus galėtų apkeliauti Žemės rutulį per 80 dienų. Ši idėja, kaip ir daugelis panašių pranešimų apie XIX a. mokslo pasiekimus, ilgam įstrigo Verno smegenų vingiuose ir buvo panaudota 1872 m. rašant knygą apie anglų džentelmeną Filiją Fogą, kuris, susilažinęs su „Reformų klubo“ nariais, leidosi į kupiną pavojų kelionę aplink pasaulį.

Félix_Nadar_1820-1910_portraits_Jules_Verne_(restoration)Tokia kelionė pasidarė įmanoma, kai 1869 m. ėmė veikti Šiaurės Amerikos žemyną skersai kertantis geležinkelis, tais pat metais atidarytas Sueco kanalas, beveik 9000 kilometrų sutrumpinęs kelią iš Londono į Indiją, o 1870 m. atskiri Indijos geležinkelio ruožai buvo sujungti į vieną juostą.

Filijas Fogas sužinojo apie šias galimybes iš to meto laikraščių, todėl buvo tikras, kad tokia kelionė yra įmanoma, ir visiškai ramiai sukirto rankomis su klubo nariais nė nemanydamas, kad rizikuoja prarasti visą savo turtą. Tuo buvo įsitikinęs ir Žiulis Vernas, nes dar iki pasirodant knygai pasaulį keturis kartus apkeliavo Žoržas Frencis Treinas (George Francis Train), o viena jo kelionė 1870 m. truko būtent 80 dienų. Kiek vėliau Treinas pareiškė: „Vernas nugvelbė mano šlovę. Aš esu Filijas Fogas.“

Ne tik Treino kelionė paskatino Verną parašyti knygą „Aplink Žemę per 80 dienų“. Nors jis rašė apie egzotiškas vietas, bet pats keliavo mažai, daugiausia nuosava jachta plaukiojo po Viduržemio jūrą. Jo vienintelė kelionė oro balionu truko vos 25 minutes. Tiesa, vienas Verno biografas mini faktą, kad būdamas 11 metų Žiulis bandė parsisamdyti į laivą ir sprukti į Indiją parvežti savo pusseserei koralų vėrinio, tačiau tėvas laiku sučiupo berniuką artimiausiame uoste ir privertė prisiekti, jog ateityje jis keliaus tik savo vaizduotėje.

dramblys aplink žemę

Tačiau apie tuos kraštus, jų istoriją, geografiją, apie pačius įvairiausius mokslo atradimus ir išradimus Vernas žinojo labai daug. Jis atidžiai sekė mokslo ir politikos naujienas, skaitė knygas, laikraščių ir žurnalų straipsnius, kuriuos rašė keliautojai. Visus tuose tekstuose rastus faktus ir įdomius nutikimus registruodavo specialioje kartotekoje, kurios stalčiukuose buvo šimtai kortelių su užrašais.

Ši kartoteka (ir matematinius skaičiavimus pagelbėjęs daryti brolis matematikas) padėjo Vernui rašyti mokslo fantastinius ir realistinius romanus apie keliautojus jūromis ir neištyrinėtomis žemėmis, apie skrydžius į mėnulį ir keliones po žeme, apie drąsius ir ryžtingus kovotojus už tautų laisvę, apie mokslui pasiaukojusius išradėjus ir paslapčių gaubiamas vietoves. Rašytojas gimė 1828 m., o jo brandos laikotarpis sutapo su audringu technikos vystymusi XIX a. antroje pusėje. Mūsų akimis žiūrint, tuometiniai traukiniai ir garlaiviai judėjo dar ganėtinai lėtai, o tų laikų supratimu, jie skriejo it paukščiai. Lėktuvų, kosminių laivų dar nebuvo, bet žmonės norą atsiplėšti nuo žemės įgyvendino skraidydami oro balionais.

naujien_aplinkVerno svajonės peržengė to meto išradimų ribas, išpranašavo naujus technikos pasiekimus, kuriuos vėliau realizavo jau XX a. išradėjai ir mokslininkai. Jis rašė apie televiziją ir telefoną (beje, „kalbamieji vamzdžiai“ minimi ir šioje knygoje), apie povandeninius ir kosminius laivus, apie Žemės istoriją ir už orą sunkesnius skraidančius aparatus. Povandeninių laivų išradėjas Saimonas Leikas (Simon Lake) sakė, kad jo darbus paskatino romanas „20 000 mylių po vandeniu“. Aviacijos pionierius Albertas Santosas-Diumontas (Alberto Santos-Dumont) vadino Verną savo mylimiausiu autoriumi, kurio pasakojimai apie skraidančius aparatus paskatino jį susidomėti aviacija, o romanas „Robūras užkariautojas“ – išrasti malūnsparnį.

Kosminių raketų išradėjai Konstantinas Ciolkovskis, Robertas Godardas (Robert Goddard) ir Hermanas Obertas (Hermann Oberth) rėmėsi Verno romanu „Iš Žemės į mėnulį“, o ašigalių tyrinėtojas Richardas E. Berdas (Richard E. Byrd) – romanu „Kapitono Hateraso kelionės ir nuotykiai“. Knygos „matijas Šandoras“ ir „Kelionė į Žemės centrą“ lėmė tai, kad Eduardas Alfredas martelis (Édouard-Alfred martel) ir Norbertas Kasterė (Norbert Casteret) tapo speleologais (urvų tyrinėtojais).  Verno kūriniais žavėjosi ir norvegas Šiaurės tyrėjas Fritjofas Nansenas (Fridtjof  Nansen), ir pirmasis kosmonautas Jurijus Gagarinas.

1872 m. romanas „Aplink Žemę per 80 dienų“ buvo dalimis išspausdintas žurnale, tad nemažai skaitytojų patikėjo, jog tokia kelionė iš tiesų įvyko, juolab kad paskutinė kūrinio dalis pasirodė 1872 m. gruodžio 21 d., t. y. tą dieną, kai Fogas turėjo pasirodyti „Reformų klube“ ir laimėti arba pralaimėti lažybas. Kelios geležinkelių ir laivų kompanijos įkalbėjo Verną kuo skubiau išleisti romaną atskira knyga.

_DSC0621.JPG1873 m. į anglų kalbą išverstas romanas sukėlė dar didesnį susidomėjimą (nepamirškime, kad Vernas buvo prancūzas, o Fogas – anglas). Ne vienas to meto keliautojas troško pakartoti Filijo Fogo kelionę. Tobulėjant susisiekimo priemonėms kelionės laikas ėmė trumpėti. Žurnalistės Nelės Blai (Nellie Bly) kelionė Fogo pėdomis 1889 m. truko 72 dienas, teatro kritiko Džeimso Viliso Seiro (James Willis Sayre) 1903 m. – 54 su puse dienos. Atsiradus lėktuvams nauji keliautojai stengdavosi nesinaudoti jais ir pakartoti Fogo kelionę vien traukiniais ir laivais, tačiau ir šie smarkiai sutrumpino kelionę.

Tačiau kad ir kokiu būdu keliautų, kiekvienas Fogo sekėjas susidurtų su tuo, kas kaip tik ir paskatino Žiulį Verną imtis romano – nedidelė, bet itin svarbi smulkmena, telpanti į keturias paros minutes. Perskaitykite „Aplink Žemę per 80 dienų“ ir suprasite, kad patarlė, jog mažas akmuo didelį vežimą nuverčia, yra visiškai teisinga.

Tikslumą mėgstantis rašytojo protas tuojau pat padiktavo jam ir dar vieną galimybę – keliaudamas atitinkamai į rytus arba vakarus toks keliautojas galėtų laimėti arba prarasti vieną parą.

Vita Mozūraitė