Vaikų literatūra ne tik vaikams: 5 knygos, kurias perskaityti turėtų ir kiekvienas suaugęs

Šiuo metu vaikų literatūra išgyvena aukso amžių – tiek Lietuvos, tiek užsienio leidyklos kiekvieną mėnesį skaitytojus džiugina kokybiškomis ir įvairiomis knygų naujienomis, kurios, be abejonės, praturtina kiekvieno jaunojo skaitytojo vidinį pasaulį. Visgi vaikų literatūrą noriai ir su didžiuliu pasimėgavimu skaito ne tik vaikai, bet ir vis daugiau suaugusiųjų. Vaikų literatūros personažai dažnai vertina paprastumą, yra nepretenzingi, užjaučiantys, ištikimi ir tolerantiški. Jie reprezentuoja laisvą ir kūrybišką sielą, neribojamą visuomenės stereotipų ar socialinių nuostatų, todėl tokių knygų skaitymas suaugus – puikus būdas atsipalaiduoti ir prisiminti vaikystės patirtis bei troškimus.

_DSC0782

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Kembridžo universiteto akademikė dr. Louise Joy teigia, jog, jos manymu, suaugę vis dažniau renkasi skaityti vaikų literatūros klasiką savo malonumui, nes tuose kūriniuose randa vertybes ir pojūčius, kurių yra išsiilgę. Vienos iš tokių vertybių – tiesioginis, gyvas ir nuoširdus bendravimas, tolerancija kitoniškumui, ekscentriškumui ar net skanau, namuose ruošto maisto, primenančio vaikystę, skonis. Mokslininkės teigimu, vaikų literatūra suaugusiesiems dažnai simbolizuoja atsitraukimą nuo tikrovės, kuri ne visada džiugina.

Pasak dr. L. Joy, tokios knygos kaip Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“ ar Roaldo Dahlio „Džeimsas ir milžiniškas persikas“ perteikia ir reprezentuoja pasaulį, kuriame viskas yra daug paprasčiau, kur mažiau apsimetinėjimo, o daugiau aiškaus, tikro ir nuoširdaus bendravimo.

Vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ vadovas Arvydas Vereckis rekomenduoja penkias literatūros klasika tapusias knygas, kurias skaitydami mėgausis ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Screen Shot 2020-04-17 at 14.44.181. Johanna Spyri, „Heida“. Nors pirmą kartą ši istorija išleista dar 1881-aisiais – tai iki šiol aktuali literatūros klasika bei vienas žinomiausių šveicarų kūrinių, skatinantis domėtis žmogaus vidiniu pasauliu, patikėti, kad energija, gerumas ir gebėjimas džiaugtis suminkština net atšiauriausių žmonių širdis, o vidinė laisvė yra svarbiau už socialinius stereotipus. Vos prieš porą savaičių internetiniuose knygynuose pasirodė ypatingas šio klasikos kūrinio leidimas su lietuvių dailininko Remigijaus Januškevičiaus tapybiškomis iliustracijomis.

Screen Shot 2020-04-16 at 16.19.322. Clare Vanderpool, „Laivavedys Erlis“. Tai meistriška amerikiečių rašytojos C. Vanderpool istorija apie ypatingą berniuką, draugystę, atradimus, skaičių pi ir jame slypinčią istorijų magiją, aktuali tiek suaugusiems, tiek vaikams. Šis pasakojimas yra ne tik apie vaikystės nuotykius ir paslaptis, tačiau ir apie sunkiai suprantamą suvokimą, kad augi, motinos meilės jėgą ir savęs atradimo kelią, kuriuo taip dažnai einame jau suaugę.

Screen Shot 2020-04-17 at 14.45.183. Anna Sewell, „Juodasis Gražuolis“. Tai visame pasaulyje žinomas ir skaitytojų pripažintas kūrinys, pirmą kartą išleistas dar 1877-aisiais, pasakojantis apie nepaprastą žirgo gyvenimą XIX a. Anglijoje. Jautri istorija atskleidžia paprastą, klasikinį požiūrį į santykius, į vaikus, į aplinką, kurio kartais pasiilgstame šiuolaikiniame pasaulyje. Ši istorija atlaikė laiko išbandymą, visų pirma, dėl nesikeičiančios meilės žirgams. Naujausias knygos leidimas, kurį puošia nuostabios britų dailininko Christiano Birminghamo iliustracijos – tai 700-oji leidyklos knyga.

Screen Shot 2020-04-17 at 14.46.174. Antoine de Saint-Exupéry, „Mažasis princas“. Nesenstanti klasika. Viena iš populiariausių visų laikų knygų (ne)vaikams. Istorija apie mažojo princo smalsumą, keliones, draugystę, meilę ir nusivylimą, prijaukintą lapę ir įspūdingus saulėlydžius primena, kad širdimi matyti galima kur kas ryškiau nei akimis. Vos prieš kelis mėnesius „Nieko rimto“ knygų gretas papildė išskirtinis šio klasikinio kūrinio leidimas, kurį puošia italų dailininkės Manuelos Adreani iliustracijos – tai proga į visiems pažįstamus herojus pažvelgti kūrybiškai ir naujai.

Screen Shot 2020-04-16 at 16.41.515. L. Frank Baum, „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Tai viena populiariausių literatūrinių pasakų pasaulyje. Joje pilna šviesaus džiugesio ir stebuklų. Istorija, užauginusi jau kelias vaikų kartas, vis dar nepraranda aktualumo, įkvepia tikėti stebuklais ir savimi, drąsiau svajoti bei mažiau bijoti. Didžiulis noras nugali didžiulę baimę – prisiminti šį dėsnį vienodai aktualu tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Dailininkė Sigutė Ach: „Nuobodulys – palankiausia sąlyga atrasti vaizduotės pasaulį“

Tūkstančius sparnuotų padarėlių, jaukių, kūrybiškų ir šypseną išprovokuojančių iliustracijų sukūrusi dailininkė Sigutė Ach sako, kad nuobodulys, kurį didelė dalis žmonijos jaučia šiuo laikotarpiu, nebūtinai yra žalingas. Priešingai – tai gali tapti pačia palankiausia sąlyga atrasti vaizduotės pasaulį ir pasinerti į kūrybą. Leidyklos „Nieko rimto“ grožiu ir sparnais tituluojama kūrėja pasakoja apie vaizduotės svarbą ir lavinimo būdus, raminančiai veikiantį intuityvųjį piešimą bei knygų skaitymą garsiai. Anot jos, tokia veikla padės pažadinti kūrybiškumą ir dovanos daug teigiamų emocijų, nesvarbu, ar ja užsiimsite individualiai, ar drauge su visa šeima.

Sigutės_Ach_dirbtuvės

Dailininkės Sigutės Ach kūrybinės dirbtuvės

Nelavinama vaizduotė gali lemti žemą produktyvumą

Vaizduotė – tai kiekviename iš mūsų esantis gebėjimas, panašus į gebėjimą vaikščioti ar juoktis. Tikriausiai pastebėjote, kad vieni žmonės gali ir nori vaikščioti ilgai, o kiti mieliau pasėdės ant suoliuko ar liks namuose. Taip pat yra ir su vaizduote – ji duota kiekvienam, tačiau žmonės nevienodai ją išlavina. Puikiai žinome, kas nutinka, kai mažai judame. O kas būna, kai per mažai naudojame vaizduotę?

Nuobodulys, savęs neišreikštumo jausmas, paverčiantis kasdienybę pilka ir neproduktyvia – tai vaizduotės nelavinimo rezultatai. Vaizduotė – įrankis, leidžiantis pilnavertiškai nugyventi gyvenimą, kuriame nuolat reikia kūrybos – nebūtinai tik paveikslui ar eilėraščiui sukurti. Dažnai reikia išspręsti problemas, įsivaizduoti galimus išeičių modelius, o tai taip pat yra vaizduotės funkcijos. Tad lavinkime vaizduotę!

Ugdo kūrybiškumą ir atpalaiduoja
 
Dabar, kai turime pakankamai laiko ir dalį jo nuobodžiaujame, yra puikus metas ugdyti kūrybiškumą ir lavinti vaizduotę. Pats geriausias būdas – pradėti skaityti. O jei sutelkti dėmesį į knygos siužetą jūsų vaikui ar jums sekasi sunkiau ir jaučiate, jog mintys nuklysta – rekomenduoju klausytis, kaip skaito kitas žmogus ir tuo pačiu metu užsiimti nesunkia, tačiau malonia veikla, kuri atpalaiduotų ir padėtų įsitraukti. Visgi veikla, nors ir gali būti tikrai įvairi, neturėtų įtraukti taip, kad nebegirdėtumėte garsiai skaitomo teksto.

Viena tinkamiausių veiklų, padedančių susikoncentruoti į dabartį – intuityvus piešimas – tai abstrakcijų vedžiojimas, braukymas ir štrichavimas taip, lyg kalbėtumėte telefonu ir nerūpestingai pieštumėte ant kokio nors popierėlio ar klausydamiesi nelabai įdomios paskaitos kažką braukytumėte paraštėse.

Šią veiklą siūlau išbandyti kartu su visais šeimos nariais – pasitiesti ant stalo keletą popieriaus lapų ir juose nupiešti dėmeles – joms sukurti galite naudoti ne tik akvarelinius dažus ir vandenį, bet taip pat ir natūralias priemones, tokias kaip kavos likučiai ar burokėlio žievė. Daržovės yra puikūs natūralūs dažai. Beje, tokių lapų pasiruošti galite daugiau, nes net ir jų gamyba nuteiks pozityviai bei atpalaiduos. Dažams išdžiūvus, išsirinkite popieriaus lapą, kuris jums atrodo mieliausias ir gražiausias, o tuomet kiekvienas pasiimkite po piešimo priemonę – geriausiai tiks paprastas pieštukas ar plonas gelinis rašiklis.

Kūrybinį potencialą išlaisvinti padės vaikų literatūra

Kai viskas paruošta – metas pradėti klausytis istorijos, sekamos ar skaitomos garsiai. Vaizduotei lavinti labiausiai tiks vaikų literatūros kūriniai, juose gausu vaizdingų aprašymų ir fantazijų. Aš pasirinkau klasika tapusį pripažinto amerikiečių rašytojo E. B. White’o kūrinį „Gulbės trimitas“, kurį subtiliai iliustravo lietuvių dailininkė Kristina Moriakinaitė, Nuorodą į mano skaitomą šios knygos ištrauką, taip pat ir trumpą intuityvaus piešimo pamokėlę bei išsamesnį pasakojimą apie vaizduotės lavinimą rasite „Nieko rimto“ Facebook paskyroje.

Gulbės_trimitas_viršelis
Pradėję šią veiklą pamažu vis labiau įsitrauksite, panirsite į tekstą, imsite įsivaizduoti ir mintyse kurti individualius vaizdinius skaitomai istorijai. Tuo pačiu metu leisdami sau laisvai piešti, dar geriau susitelksite, geriau įsivaizduosite kūrinio erdvę, išgirsite niuansus ir nuraminsite protą, įpratusį blaškytis. Nesudėtingas ir baigtinio rezultato nereikalaujantis individualusis piešimas gali pasirodyti nerimtai, tačiau šis metodas – labai paveiki terapinė priemonė.

Išklausę istorijos ant lapo rasite įdomų raizginį, galintį paskatinti kūrybą tęsti ir ateityje, galbūt nebesiklausant pasakojimo, o visą dėmesį skiriant tik piešimui. Tai – išlaisvinta vaizduotė. Šia veikla užsiimdami reguliariai, pastebimai sustiprinsite savo kūrybinį mąstymą ir išlaisvinsite kiekviename žmoguje esančią jėgą kurti.

Populiarią knygų seriją vaikams sukūręs H. Tammas: „Man tapo smalsu, kaip atrodytų katinas, vilkintis nindzės kostiumą“

Šią savaitę Lietuvos internetiniuose knygynuose pasirodė jau penktoji, naujausia vaikų pamėgtos populiariosios knygų serijos apie nindzę Timį ir jo draugus dalis – „Nindzė Timis ir ledo miestas“. Knygų seriją parašęs ir iliustravęs autorius Henrikas Tammas sulaukė pasaulinio pripažinimo ne tik už literatūrą vaikams – jis taip pat prisidėjo prie pripažintų Holivudo animacinių filmų, tokių kaip  „Šrekas“, „Narnijos kronikos“ ir daugybės kitų, fantastinių pasaulių kūrimo. H. Tammas novelpro.weebly.com interviu metu atskleidžia, kaip jo galvoje gimė katinėlio nindzės personažo idėja, kurio veikėjo monologas jam yra pats įsimintiniausias ir atsako į klausimą, ar pagal šią knygų seriją planuoja sukurti animacinį serialą.

Screen Shot 2020-04-03 at 18.33.58

H. Tamm iliustracija iš knygos „Nindzė Timis ir ledo miestas“

Kaip Jums kilo knygų serijos apie katinėlį nindzę Timį idėja?

Kartą su draugų kompanija viešėjome Pekine. Vieną vakarą lankėmės restorane, įsikūrusiame ant pastato, stovinčio seniausioje miesto dalyje, stogo, ir valgėme pyragą. Būtent tuo metu iš tamsos staiga išniro pilkas katinas, lyg reikalaudamas gardaus pyrago kąsnelio. Tą akimirką susimąsčiau, koks yra to katino gyvenimas, kas galėtų būti jo draugai ir man tapo smalsu, kaip atrodytų katinas, vilkintis nindzės kostiumą.

Ar kurdamas šią seriją susiduriate su rašytojo bloku? Jei taip, kas geriausiai padeda jį įveikti?

Žinoma, kad tenka susidurti. Kai taip nutinka, praleidžiu skyrių, kurį kurdamas patiriu sunkumus ir imuosi rašyti aiškesnę ir linksmesnę sceną. O tuomet ir trūkstamos detalės ankstesniajam skyriui gimsta lyg savaime!

Henrik Tamm iš www.henriktamm.com

Knygų serijos apie katinėlį nindzę Timį autorius Henrik Tamm (www.henriktamm.com nuotr.)

Kiek juodraščių prireikė, kol išleidote pirmąją nindzės Timio istorijos dalį?

Pačią pirmąją istorijos versiją parašiau labai greitai, atostogaudamas prie Komo ežero Italijoje. Tačiau tam juodraščiui dar prireikė nesuskaičiuojamos daugybės peržiūrų ir diskusijų su knygos redaktoriumi, kol tekstas tapo toks, kokį pažįstate šiandien. Net pamiršau, kiek tiksliai.

Kuris veikėjas, sakinys ar dialogas iš visos knygų serijos Jums pačiam patinka labiausiai?

Man patinka vidinis mėlynojo kiškio monologas, samprotavimai, pagrindžiantys jo veiksmus. Paslaptis paprasta: skaitytojai gali nesunkiai susitapatinti su veikėju, kuris įsiklauso į savo širdies ir sielos norus. O aš labiausiai linksminuosi kurdamas veikėjų antagonistų portretus.

Ar esate užsibrėžęs tikslą, kiek puslapių žūtbūt turite parašyti per dieną, savaitę, o gal rašote tik tuomet, kai užplūsta įkvėpimas?

Tokio tikslo neturiu, tikrai. Tačiau jei tądien nedirbu kine, skiriu laiką rašymui. Kartais parašau tris tūkstančius žodžių, o kartais ir penkiasdešimt tūkstančių. Labai norėčiau pasigirti, jog turiu aiškią rašymo discipliną, tačiau taip nėra. Dažniausiai kuriu prisėdimais, pavyzdžiui, galiu parašyti visą knygos skyrių per vieną vakarą, o tada praleisti kelias dienas jį koreguodamas ir redaguodamas.

Ką atsakytumėte skaitytojams, kurie tikisi nindzės Timio nuotykius išvysti vizualinių medijų kanaluose?

Tokia galimybė egzistuoja – būtų nuostabu. Mano pagrindinė veikla yra glaudžiai susijusi su filmų gamyba ir manau, jog ši knygų serija galėtų virsti puikiu animaciniu serialu ar netgi filmu. Esame apie tai kalbėję su keliomis kino studijomis, tačiau kol kas nieko konkretaus nenusprendėme. Taip pat teko išgirsti minčių, jog pagal šią knygų seriją galėtų būti sukurtas kompiuterinis žaidimas. Tokiems pasiūlymams taip pat esu atviras.

nindze timis ir ledo miestas_2000x2000

Koks pokytis Jus labiausiai nustebino, kai tapote rašytoju?

Vienatvė. Dirbdamas kino industrijoje, esu nuolat apsuptas daugybės kūrybingų žmonių, su kuriais sutelkiame visas kūrybines galias, kad sukurtume kažką, ko vieno žmogaus smegenys nepajėgtų sukurti. Man savotiškai patinka būti vieninteliu knygų serijos autoriumi, tačiau tuo pat metu ir ilgiuosi savo komandos bendražygių.

Kokie Jūsų „namų darbai“ prieš pradedant rašyti naują knygą? Ar ilgai ir atidžiai analizuojate rinką, nagrinėdamas tai, kas jau sukurta?

Skiriu tam šiek tiek dėmesio, tačiau ilgai tuo neužsiimu. Jei sąžiningai, tai daugumą istorijų kuriu visiškai nuo nulio. Kurdamas fantastinius pasaulius ir juose gyvenančius personažus, išlaisvinu savo vaizduotę – tai man teikia džiaugsmą ir sekasi.

Populiarioji H. Tammo knygų serija apie katinėlį nindzę Timį ir jo draugus jau yra išversta į 11 pasaulio kalbų. Iš švedų į lietuvių kalbą šią seriją išvertė Elžbieta Kmitaitė, išleido vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“. Knygų serija rekomenduojama 7–10 metų amžiaus vaikams – kvapą gniaužiantys nuotykiai jiems neleis padėti knygos į šalį, o herojų poelgiai mokys sumanumo, kilnumo, padės suprasti, kiek daug drąsos gali atsirasti veikiant dėl tikslų, kuriais tiki.

S. Ach: „Esame uždaryti kiekvienas savo korio akelėje, bet už sienos yra kitas toks pats, kaip aš“ #SkaitauPalaikau

Nieko nenustebinsime pranešę, kad didelė dalis niekorimtukų, kaip ir didelė dalis įvairiausiose sferose dirbančių pasaulio žmonių, galinčių atlikti darbą nuotoliniu būdu, jau trečią savaitę dirba iš namų. Tačiau vieningumo, pozityvumo, paskatinimo ir entuziazmo šiuo laikotarpiu reikia labiau nei bet kada anksčiau. Palaikydami BALTO įmonės iniciatyvą #SkaitauPalaikau, pasakojame, kaip organizuojame leidybos procesą ir skiriame savo darbą skaitytojams, kad laikas namuose neprailgtų. Mums reikia vienas kito palaikymo, kad judėtume pirmyn.

sierralane-animal-adoption-ouse

 

Arvydas Vereckis (leidyklos vadovas):

„Esu iš tų žmonių, kurie labai brangina tikrą bendravimą, kai matai ir jauti žmogų, drauge kuri bendrų idėjų lauką. Joks telefonas ar kitas įrankis niekada man neatstos realiai esančio šalia žmogaus, bet kaip aš džiaugiuosi, kad šie įrankiai dabar yra. Ir per dienas nepaleidžiu telefono iš rankų.

IMG_20200330_181256-01

Esu leidyklos „Nieko rimto“ vadovas ir mano „kapitono tiltelyje“ nuolat verda veiksmas: sprendžiamos problemos, kuriamos strategijos. Šiomis dienomis daug dėmesio skiriu geros, viltingos nuotaikos palaikymui. Nenukabinkime nosies, kurkime tai, ką norime matyti ateityje. Esu įsitikinęs, kad tik apsijungę, būdami bendro veiksmo dalimis, atsilaikysime prieš suirutę ir nesėkmes. Būnant leidyboje tai taip akivaizdu. Kol gimsta knyga, ji pereina iš rankų į rankas: rašytojas – dailininkas – redaktorius – maketo autorius – korektorius – spaustuvė – logistas – knygynas – skaitytojas. Ir nors kurioje grandelėje atsiradus „stop“, sustos visas didelis ratas, maitinantis daug žmonių. Todėl kasdien sakau: jauskime šalia kitą, jo buvimo būtinybę, kaip niekada anksčiau.“

Sigutė Ach (grožis ir sparnai):

„Laikas nuo laiko pagalvodavau, kad reikėtų išeiti kūrybinių atostogų ilgesniam laikui, nes jau buvau pilnutėlė visokių užmanymų, bet įprastos veiklos ratas buvo gerokai mane įsukęs ir vis negalėdavau sustoti. Ir štai, buvau sustabdyta drauge su visu pasauliu.

IMG_20200330_180753-01

Tiek daug laiko, kurį galiu skirti piešimui, dar neturėjau. Ir tai didžiulė laimė. Piešiu ir tikiuosi, kad mano sukurtų piešinių reikės leidyklai „Nieko rimto“. Nes jei ne… Tuomet visi į stalčių. Tad piešdama vienatvėje labai aiškiai pajutau ir kitos vienatvės – kai niekam nieko iš tavęs nebereikia – skonį. Šios nepaprastos dienos, kai esame izoliuoti vienas nuo kito, kai sustojo arba labai sulėtėjo kasdieninių veiklų ratas, kaip niekad išryškino buvimo drauge būtinybę, vienintelę išlikimo formą. Žmonija lyg bičių avilys – viena bitė neprineš medaus visai žiemai… Dabar esame uždaryti kiekvienas savo korio akelėje, bet už sienos yra kitas toks pats, kaip aš.“

Eglė Devižytė (geriausių knygų atranka ir korektūra):

IMG_2426„Jau labai seniai svajojau dirbti iš namų, o man, kaip ir Maksui iš Makso Frajaus fantastinių detektyvų, visi norai pildosi – anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip. Būtent tas „anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip“ ir yra didžiausia bėda! Labai džiaugiuosi kasdien sutaupydama dvi valandas, kurias anksčiau praleisdavau autobusuose į darbą ir iš jo. Dvi valandos per dieną yra labai daug, tad nors darbai vyksta ne mažesniu tempu, esu geriau išsimiegojusi, geresnės nuotaikos, namai švaresni, o pūkuota namų karalienė laiminga gaudama tiek dėmesio, kiek jai norisi (labiausiai mėgsta įsitaisyti ant kelių ir letenomis gaudyti lakstančią kompiuterio pelytę, tačiau atsisakė šitaip fotografuotis). Bendravimo trūkumo nejaučiu, man net patinka, kad niekas neateina ir netrukdo, ir kad galiu niekam netrukdydama garsiai klausytis muzikos. Netgi priešingai – daug dažniau susiskambinam ir susirašom su šeima, draugais, kolegomis, tad tam tikra prasme man tai ne tiek socialinės atskirties, kiek ryšių stiprinimo metas. Žinoma, labai pasiilgau koncertų, gyvo bendravimo su draugais ir šeima, kardo valdymo treniruočių, turnyrų, stalo žaidimų vakarų ir to saugumo jausmo, kai nebaisu išeiti į paupį ar parduotuvę ir ten – o siaube – sutikti žmonių, kai nėra nerimo dėl artimųjų sveikatos, psichologinės ir finansinės gerovės – bet visa tai sugrįš. Kol kas tą vidinę ramybę bent šiek tiek susigrąžinti gali padėti menas – tad skaitykime knygas, žiūrėkime filmus, klausykime muzikos, pieškime, rašykime, grokime, dalinkimės kylančiomis mintimis ir pamažu gyventi bus po truputį šviesiau.“

Indrė Liubinaitė (rinkodaros vadybininkė):

Created with RNI Films app. Preset 'Agfa RSX II'

„Dirbdama nuotoliniu būdu rūpinuosi, kad „Nieko rimto“ komunikacija nenutiltų net tada, kai atrodo, jog visas naujienų srautas yra apie vieną ir tą patį – patys žinote, ką. :) Atėjus šiems nelengviems laikams dar kartą pajutau, koks prasmingas yra darbas leidykloje. Knyga – tai būtinas gero laiko namuose atributas. Kai visas pasaulis užsidaro ir sustoja, knygos tampa dar reikalingesnės visiems – nuo mažiausiojo paveikslėlių knygos vartytojo iki garbingo amžiaus senjoro, kuriam knygų herojų kompanija gali palengvinti vienatvės ir atskirties pojūtį. Net neabejoju, jog vieningai likdami namuose būsime pajėgūs nugalėti šį nematomą priešą. Juk šitiek istorijų, nugulusių į knygų puslapius, moko, kad vienybė ir drąsa visada laimi. Ir tai yra tiesa.“

Morta Gerbenytė (rinkodaros vadybininkė):

IMG_2425„Darbas iš namų turi pliusų ir minusų, tačiau mano katė Agota yra be galo patenkinta tokiu didžiuliu dėmesio kiekiu! Stengiuosi kuo skubiau atsakyti į visus klientams iškylančius klausimus telefonu, o dirbant nuotoliniu būdu kartais tai tampa iššūkiu ir tenka pažaisti „sugedusį telefoną“ ieškant informacijos. Tačiau užkandžiauti kada tik panorėjus, o rytais keltis šiek tiek vėliau – tikras malonumas!“

Brigita Bukialytė (dizainerė):

„Esu patenkinta darbu namų aplinkoje, namuose jauku ir gera dirbti. Džiaugiuosi turėdama pagalbininkę katę Mėją – kartais ji padeda darbuotis, kartais – nelabai. :) Pasibaigus karantino laikotarpiui nekantrauju vėl keliauti ir stovyklauti gamtoje.“

IMG_2429

Išlikime pozityvūs, darbingi ir vieningi, o, svarbiausia, palaikykime vieni kitus! 

❗️Šiuo laikotarpiu skatiname naudotis el. parduotuve ir rinktis užsakymo atsiėmimą OMNIVA paštomatuose arba naudojantis VENIPAK siuntų pristatymo paslauga. Karantino metu neteikiame galimybės užsakymą atsiimti leidykloje.

Vaikas žiūri filmus, bet nemėgsta skaityti? Kūrinių ekranizacijos gali padėti pamilti knygas

Nemažai daliai tėvų puikiai pažįstama situacija, kuomet jau savarankiškai mokanti skaityti jų atžala kur kas mieliau laiką leidžia žiūrėdama filmus ar žaisdama vaizdo žaidimus, o knygą į rankas paima ypač retai. Meilę literatūrai per prievartą įskiepyti sunku, tačiau sudominanti istorija, net jei tai filmas, pastatytas remiantis literatūros kūriniu, gali padėti pažadinti smalsumą ir paskatinti pamilto herojaus nuotykius perskaityti ir originaliame formate – knygoje. Dalinamės rekomendacijomis, nuo ko pradėti.

Gluosnio Abramavičiaus nuotr. 2

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Filmas – tik perskaičius knygą

Pagal daugelį žymiausių, populiariausių ir vertingiausių vaikų literatūros kūrinių yra sukurtos kino juostos. Kiekviena knyga, virtusi filmu, yra puiki galimybė užmegzti pokalbį su vaiku apie tai, kaip ta pati istorija gali būti kūrybiškai papasakota įvairiais būdais. Skatinkite vaiką pirmiau perskaityti herojų nuotykius knygoje, o tik tada žiūrėti filmą. Galite tai paversti netgi šeimos taisykle: niekas nežiūri filmo, kol visi nėra perskaitę knygos. Nesukčiaukite!

Toks susitarimas padės ugdyti vaiko valią, kantrybę ir kūrybiškumą – pažiūrėję filmą visi drauge galėsite palyginti knygos ir filmo siužetus, herojų portretus, aktorių pasirinkimą, padiskutuoti apie tai, kas labiausiai nustebino arba ką skaitydami knygą įsivaizdavote visiškai kitaip nei režisierius, kūręs kino juostą. Šis užsiėmimas lavina vaiko kritinį mąstymą, gebėjimą diskutuoti ir socialinius įgūdžius. Leiskite savo ir kitų šeimos narių kino kritiko talentams pasireikšti.

Pripažinti kūriniai, virtę kino juostomis

Absoliučia vaikų literatūros klasika tapusios Lewiso Carrollio knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ bei „Alisa Veidrodžio karalystėje“ pirmą kartą išleista buvo dar 19 amžiaus Anglijoje. Iki šių dienų aktualumo ir žavesio nepraradusios istorijos buvo daugybę kartų interpretuotos skirtingų teatro, kino režisierių bei kitų medijų atstovų. Su prestižine H. C. Anderseno literatūros premija apdovanoto australų dailininko Roberto Ingpeno iliustracijomis šias knygas Lietuvoje išleido vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“. Tai kūrybiškumą ir vaizduotę lavinantys kūriniai, o iš L. Carrollio galima pasimokyti ir meistriškų pasakojimo įgūdžių, tad Alisos istorija, o vėliau – ir jos ekranizacija, puikiai tiks norintiems prisijaukinti skaitymą.

O kas gi nepažįsta sumanaus ir draugiško peliuko Stiuarto Litlio, augančio žmonių šeimoje? Amerikiečių rašytojo E. B. White‘o knygos „Stiuartas Litlis“ interpretacijų gausu ir kitose medijose. Vaikų literatūros klasika pripažintas kūrinys, pirmą kartą išleistas dar 1945 m., Lietuvoje šiemet atgimė naujai – su subtiliomis ir stilingomis lietuvių dailininkės Kristinos Moriakinaitės iliustracijomis. Beje, lygindami populiariuosius filmus apie peliuką Stiuartą Litlį su originaliu E. B. White kūriniu, galite atrasti nemažai skirtumų. Ar pastebėsite juos visus?

Gluosnio Abramavičiaus nuotr

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Kinijoje gimusios ir augusios amerikiečių autorės Katherine Paterson jautrų bestselerį „Tiltas į Terabitiją“ taip pat galite palyginti su jo ekranizacija. Tai istorija apie vaizduotę ir tikrą draugystę, puikiai tinkama aptarti kartu su visa šeima – kūrinyje atskleidžiamos sielų giminystės, praradimo ir atradimo temos bei jų daugiasluoksniškumas abejingų nepaliks ir suaugusiųjų. Annos Sewell „Juodasis gražuolis“, Jules Verne‘o „Aplink Žemę per 80 dienų“ bei „Kelionė į Žemės centrą“, Antoine‘o de Saint-Exupéry „Mažasis princas“, Carlo Collodi „Pinokio nuotykiai“ – tai tik dar keli iš gausybės pripažintų vaikų ir jaunimo literatūros klasikos kūrinių, virtusių kino juostomis, galinčiomis pažadinti vaikų smalsumą, pastabumą ir susidomėjimą literatūra.

Leisti išsirinkti pačiam

Tėvai ir pedagogai gali paskatinti vaiko meilę literatūrai rekomenduodami, jų nuomone, tinkamiausius ir vertingiausius kūrinius, tačiau galutinį sprendimą vaikas turėtų priimti pats. Pagrindinė priežastis, kuri lemia vaiko norą arba nenorą skaityti – tai pats skaitymo procesas. Jis turėtų būti malonus, įtraukiantis ir teikiantis kuo daugiau džiaugsmo. Savarankiškai išsirinkęs kūrinį vaikas jaus didesnę motyvaciją skaityti tema, kuri tuo metu jam atrodo artimiausia ir aktualiausia. Taip pat pradedantiesiems skaitytojams vertėtų rinktis knygas, papildytas iliustracijomis – tai padės ne tik lengviau susidomėti istorija, sutelkti dėmesį, bet ir ugdyti teksto suvokimo įgūdžius, empatiją bei kritinį mąstymą.

Parengė Indrė Liubinaitė

Psichologė G. Sujetaitė-Volungevičienė ir dailininkė S. Ach sutaria – nukreipkime dėmesį nuo nerimo į žaismingą veiklą

Karantino režimu drauge su visa šeima praleidę jau kelias dienas galime trumpam stabtelti ir imti reflektuoti. Kokia mūsų emocinė savijauta? Kaip pakito vaiko elgesys ir santykiai šeimoje? Ar laiką namuose leidžiame prasmingai? Patarimais, kaip daugelį užplūstantį nerimą pakeisti žaisminga ir visai šeimai naudinga veikla, kaip kartu su vaiku skaityti knygas, kad šis užsiėmimas būtų tikrai įdomus ir naudingas, ir kaip paprasčiausiai atsipalaiduoti, dalinasi leidyklos „Nieko rimto“ grožiu ir sparnais tituluojama dailininkė Sigutė Ach ir ankstyvojo ugdymo psichologė Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė.

Gluosnio_Abramavičiaus_nuotr3

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Kaip šis mažiausiai dviejų savaičių karantinas gali paveikti šeimos santykius – juos pagerinti ar pabloginti? Nuo ko tai priklauso?

Giedrė: Visada staigaus pokyčio pradžioje padidėja emocinis krūvis – susitelkia nerimas, gali paaštrėti vaikų emocijos, jie dažnai pasidaro jautrūs, dirglūs, ima stengtis praplėsti elgesio ribas, atkreipti į save kuo daugiau dėmesio. Rekomenduoju juos kuo dažniau apkabinti, dainuoti ir kitaip rodyti meilę bei užtikrinti saugumą. Kai praeina pereinamasis, prisitaikymo laikotarpis ir atsiranda nauja rutina – emocijos ima rimti. Tuomet gali gimti šeimos ritualai, gerinantys santykius ir gilinantys ryšį. Šiuo laikotarpiu turime galimybę rodyti daugiau dėmesio vienas kitam, sulėtėti, pasirūpinti savo sveikata ir santykiais su pačiais artimiausiais žmonėmis. Kaip tai pavyks – priklausys nuo gebėjimo suvaldyti emocijas. Išlikime realistiški ir koncentruokimės į tai, kas pozityvu.

Sigutė: Žmonių tarpusavio santykiai – labai sudėtinga tema. Bet ji tikrai taps aktualesnė nei visad, nes šiomis dienomis nuo jos labai sunku pabėgti. O pagerinti – pabloginti… Tai labai kūrybiškas momentas. Kaip kuriant paveikslą. Kol jis gimsta – ir gerini, ir blogini, ir visai rankas nuleidi, bet vis tiek, jei nenustoji kurti – sukuri.

Pasidalinkite patarimais, kaip prasmingai leisti laiką namuose kartu su visa šeima: kokiomis veiklomis, darbeliais užsiimti?

Sigutė_Ach_Laimos_Druknerytės_nuotr

Sigutė Ach. Laimos Druknerytės nuotr.

Sigutė: Kiekviename iš mūsų tebegyvas „tas, kuris buvo mažas“. Kol esame labai užimti, jį lengva nustumti, pamiršti. O dabar labai geras laikas prisiminti savo vaikiškumą ir leisti sau žaisti, ypač kai namie yra vaikų – lai jie tampa vedliais (tik nepasiduokite medijų pagundai). Gal seniai spalvinote, konstravote, lipdėte ar tiesiog kvailiojote – tai to ir imkitės! O įgūdis būti suaugusiam leis išvengti visiško chaoso, nes jo tikrai nereikia – tik trupučio – tam, kad pabustų vaizduotė. Kol kas lauke puikus oras, tad pavarkime nuo pasivaikščiojimo gryname ore. Viskas, kas mus supa parke ar miške – tikra atgaiva. Esmė ne tame, KĄ veiksite drauge su vaikais, o KAIP veiksite. Pirmiausiai pasirinkta veikla turi būti įdomi suaugusiajam, o vaikas prisijungs savaime, nes jis eis paskui nukreiptą suaugusiojo dėmesį. O suaugęs žmogus moka susidomėti. Tad susidomėkite akmenukais, pagaliukais, pėdų dėliojimu einant ar knygomis. Atėjo lėtas laikas ir tai auksinis laikas vaikui – savam ir tam, kuriuo kažkada buvote.

Giedrė: Šeimoje turime mus suartinančius ritualus ir jais mėgaujamės – gaminame valgyti, skaitome garsiai, jei yra galimybė – laiką leidžiame kieme ar vaikštome paupiu, stebime gamtą. Artėja Velykos, tad vaikštant lauke galima prisirinkti įvairių šakelių, jas pasimerkti namuose ir stebėti, kaip pumpurai po truputį sprogsta. Tokias šakeles galite papuošti įvairiais kaspinėliais – tokie užsiėmimai labai patinka vaikams. Lėtai stebėti gamtos pokyčius – raminantis ir prasmingas dalykas, kurio mūsų visuomenėje labai trūksta. Su vaikais taip pat mėgstame užsiimti kūrybine veikla – projektais, kuriuos pradedame vieną dieną, o galime užbaigti visai be skubos – gal rytoj, o gal tik kitą savaitę.

Kuo naudingas tėvų skaitymas kartu su vaikais garsiai? Kokį poveikį tai turi emocinei savijautai?

giedre-sujetaite-volungeviciene

Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė

Giedrė: Garsiai skaitydami drauge su vaikais savo dėmesį sutelkiame į vieną tikslą, vieną istoriją. Perskaitytos knygos istorija vėliau gali atgimti žaidimo ar vaidinimo forma. Knygos praplečia vaizduotę ir žodyną, gali paskatinti naudingą ir aktualią diskusiją. Kartu su vaikais įdomu aptarti ne tik perskaitytą istoriją, bet ir knygos autoriaus biografiją, pasidomėti, ar jis yra išleidęs daugiau knygų. Skaitymas labai ramina, ypač jei suaugusieji vaikams skaito garsiai, tai padeda sutelkti mintis į šią akimirką, pasidalinti bendra emocija, bent trumpam pamiršti nerimą ir atsiriboti nuo visko, kas vyksta aplink. Skaitydami drauge su vaikais patiriame bendrystę ir dėl knygų herojų išgyvenamų nuotykių – džiaugiamės kartu su jais, sprendžiame jų problemas ir kartu leidžiamės į nuotykius.

Sigutė: Skaitant garsiai suaugęs žmogus gali vaikui pristatyti emocijas ir situacijas, esančias knygos turinyje. Ir net tuoj pat jas aptarti. Skaitant vaikui svarbiausia dalis – sustoti kiekvienoje jį sudominusioje situacijoje ir apie ją kalbėtis. Todėl dažnai rekomenduoju tėvams knygą jau būti perskaičius, apmąsčius ir vesti per knygos siužetą vaiką lyg per erdvę, kuri jums jau žinoma. Tai labai apjungiantis veiksmas, įsimenamas visam gyvenimui. Nuostabi dovana, kuri, teigčiau, turėtų būti įteikiama kiekvienam vaikui iš suaugusiojo žmogaus rankų ir širdies. Aš knygose visada ieškau charizmatiškų herojų, kurie simpatiški man pačiai. Tuomet man lengva juos pristatyti ir vaikui. Vartydama knygelę su vaiku atkreipiu jo dėmesį į herojų, skatindama jį pažinti: gal jo ilgos ausys, o gal didelė nosis. Gal jis kiek keistai elgiasi pamatęs tortą? Kodėl? Tad pradžioje knygą apžiūrinėjame, užduodame įvairius klausimus. O jau vėliau, kai gimsta smalsumas, po truputį imamės teksto. Bet klausimai ar spontaniški komentarai – daug svarbiau. Išklausyti vaiką, kuris po truputį neria į istoriją – labai svarbu. Tai lyg jaukinimasis, lyg susidraugavimo procesas – pradžioje viskas trapu, o vėliau jau ir išskirti neįmanoma. Juk to ir siekiame. Jei vaikas išmoksta atverti knygą – knyga atveria jo vaizduotę. O vaizduotė atveria vaikui neribotas kūrybines erdves.

Pasidalinkite patarimais, kaip sumažinti šiomis dienomis daugeliui padidėjusį nerimą ir kaip atsipalaiduoti – tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Giedrė: Labai padeda jau anksčiau minėtas knygų skaitymas, kūrybiniai projektai kartu su vaikais. Vaikams tampa kur kas lengviau įsitraukti tuomet, kai ir suaugę kuria drauge. Atsipalaiduoti visada padeda dainos, jas šiuo laikotarpiu renkamės dainuoti kartu su visa šeima – tai dar viena bendra patirtis, mažinanti įtampą. Stalo, nuotykių, naratyviniai žaidimai su vaikais namuose ar lauke – visos šios veiklos padeda formuoti problemų sprendimo įgūdžius. Piešimas, rankdarbiai, konstravimas padeda išlaisvinti susikaupusią įtampą tiek vaikams, tiek suaugusiems. Rekomenduoju pabandyti bent porą dienų apsieiti be ekranų ir stebėti, kaip mažėja nerimas ir atsipalaiduoja kūnas.  Linkiu stebėti pavasarį – tuoj ims skleistis pumpurai ir viskas pradės žaliuoti – pasinaudokime proga tai patirti gamtoje.

Sigutė: Pirmiausia atsipalaiduoti teks tiems, kurie jau moka skaityti – turiu omenyje suaugusius. Vaikui visa ši situacija atrodys tokia, kokią ją pateiks jo pasaulį kuriantys suaugę. Tad tėvams savo nerimą ir norą jį išreikšti tenka laikyti pririštą, o tai labai vargina. Pirma, kas ateina į galvą – juokas, nes tai – vaistas nuo baimės. O kaip pradėti juoktis? Kada juokiasi vaikai? Kai susidomėję žaidžia ir būna įsijautę! Šiuo laikotarpiu būtina nukreipti dėmesį nuo nerimo į žaismingą veiklą. Net ir visai įdomus užsiėmimas dažnai pradeda patikti ne pirmą, o tik kokią dvidešimt ketvirtą nepertraukiamos veiklos minutę, tad būkite kantrūs, kad ir ko besiimtumėte. Pradžioje galite nesodinti visos šeimos prie stalo, o pradėti patys – susitelkite, įsijauskite. Jau po kiek laiko visi pajaus suburiančią pradėto žaidimo trauką.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

prasmingaslaikasnamuose_reklam

Leidykla „Nieko rimto“ kviečia dalintis prasmingomis akimirkomis namuose ir laimėti pasirinktą leidyklos knygą! Dalinkitės nuotrauka socialiniuose tinkluose „Facebook“ ar „Instagram“, naudokite grotažymę #PrasmingasLaikasNamuose, pažymėkite „Nieko rimto“ paskyrą ir paminėkite, kurią iš visų el. parduotuvėje  www.niekorimto.lt esančių knygų norėtumėte laimėti. Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas www.niekorimto.lt/naujienos/konkursas-prasmingaslaikasnamuose.

 

 

Trečiąją knygą pristatanti Š. Baltrušaitienė: „Tema apie sveikesnį ir įvairesnį maitinimąsi aktuali daugeliui šeimų“

Vaikams pusryčiams siūlote valgyti košę, o jie sutinka valgyti tik sausus pusryčius su pienu, saldintą jogurtą ar varškės sūrelį? Tokia situacija pažįstama daugeliui vaikus auginančių šeimų. Šalies knygynuose jau pasirodė trečioji vaikų rašytojos Šarūnės Baltrušaitienės knyga „Domas ir herojų pusryčiai“, kurioje nuotaikingi veikėjai dalinasi savo energijos, išminties ir stiprybės paslaptimi – pasirodo, jog tai sveiki ir maistingi pusryčiai! Patarimais, kaip tokius pusryčius įtraukti į mažųjų racioną, knygos atsiradimo istorija ir mėgstamiausiu savo pusryčių receptu dalinasi knygos autorė Š. Baltrušaitienė.

domas ir heroju pusryciai_2000x2000

Ankstesnės Jūsų knygos („Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“, „Kaip zuikis jausmus pažino“), kaip ir trečioji, Domas ir herojų pusryčiai“, vaikus moko konkrečių įgūdžių. Kodėl trečiajai knygai pasirinkote būtent sveikesnės mitybos temą?

Ši tema kilo kartą kalbantis su viena močiute, kuri prasitarė, kad jos anūkai, ypač mažasis, pusryčiams valgo nebent „pelytės pusryčius“. Paklausus, kas tai, ji patikslino, jog „pelytės pusryčiais“ jų šeimoje vadinami sausi pusryčiai, dažniausiai pūsti saldūs kviečiai, užpilami pienu. Toks žaismingas pavadinimas mano galvoje iškart sukėlė minčių sūkurį – taip atsirado naujos knygelės idėja. Daugiau pagalvojusi supratau, kad tema apie sveikesnį ir įvairesnį maitinimąsi būtų aktuali daugeliui šeimų. Juk girdime tiek daug nevalgiukų istorijų. Manau, jog ši knygelė apie herojus paskatins vaikus pradėti valgyti ne tik skaniai, bet ir sveikai.

Šarūnė_Baltrušaitienė

Šarūnė Baltrušaitienė

Papasakokite, kaip ši paveikslėlių knyga padeda vaikams pamėgti sveikesnius pusryčius?

Siekiau sukurti ne sausą ar įkyriai kažką nurodinėjantį, o smagų pasakojimą, kurį beskaitant (ar jo klausantis) vaikui kiltų vidinė motyvacija valgyti sveikiau. Pagrindinio veikėjo Domo mėgstamos knygos herojai turi ypatingų galių – vienas labai protingas, kitas greitas, trečias stiprus. Vieną rytą išėjęs į mišką jis netikėtai sutinka savo herojus ir iš kiekvieno jų sužino, kad jiems tokiems būti padeda ypatingas rytinis darbas, kurį jie visi ir skuba atlikti. Įveikęs nemažai kliūčių ir nuveikęs žygdarbių vaikas galiausiai supranta, koks tas svarbusis darbas ir ką reiktų daryti, kad ir jis įgytų tų ypatingųjų galių. Tad pasakojimo pabaigoje Domas bent šiek tiek tampa panašesnis į herojų. Knygelės veikėjas Domas – kaip ir daugelis skaitytojų – linksmas, judrus, smalsus, tad su juo gali tapatintis kiekvienas vaikas. Jei pavyko herojumi tapti Domui, pavyks ir jam, o kuris vaikas nenorėtų būti tikru herojumi ar heroje? Be to, gerosios Laumės Raganos stebuklingų receptų paslaptis šiai knygai atskleidė visų mylima dailininkė Sigutė Ach. Tad knygelės pabaigoje skaitytojai ras 10 puikių sveikuoliškų pusryčių receptų, kurie, neabejoju, patiks ir mažiems, ir dideliems.

Šarūnė_Baltrušaitienė1

Šarūnė Baltrušaitienė Vilniaus knygų mugėje 2020

Kokius pusryčius labiausiai mėgote valgyti, kai pati buvote vaikas? O kokius labiausiai mėgstate šiandien?

Pamenu, kad vaikystėje buvo ilgas etapas, kai kiekvieną rytą valgydavau tik miežinių kruopų košę ir nieko kito, o vėliau buvo perlinių kruopų košės periodas. Dabar, deja, košė jau nebėra mano kiekvieno ryto pasirinkimas, dažniau valgau sumuštinius. Tačiau mano mėgstamiausi sumuštiniai taip pat yra gana sveiki – renkuosi juodą, dažnai – pilno grūdo duoną arba duoną su sėklomis, be to, namuose visada turi būti avokadas, kuris puikiai tinka ir ant sumuštinio, ir į salotas.

Ar planuojate rašyti ir toliau? Jei taip, kokios temos Jums aktualiausios rašant naujus kūrinius?

Žinoma, minčių apie vieną ar kitą knygą galvoje kirba visuomet. Tikiuosi, kad kūrybinis rašymas mane lydės visą gyvenimą. Temas dažniausiai pasirenku pagal tai, kas man pačiai yra aktualu. Būtent taip prasidėjo mano, kaip rašytojos, kelias. Galbūt skamba banaliai, bet pirmąją knygą parašiau susidūrusi su problema savo šeimoje, kai mažąjį sūnelį ne visada būdavo lengva prikalbinti valytis dantis – taip gimė pirmoji knygelė „Kariesas, Ėduonis ir Domo dantukai“. Antroji knyga „Kaip zuikis jausmus pažino“, mano manymu, yra dar aktualesnė, o ir šios problematikos tarpsnis yra gerokai ilgesnis – apie jausmus reikia kalbėtis ir su trimečiu pypliu, ir kasdien su vis naujus iššūkius bei jausmus mokykloje patiriančiu pradinuku. Tai patvirtina ir faktas, jog ši knygelė išleista jau trečiuoju tiražu. Tikiu, kad ir naujoji knyga atras savo skaitytojus – ir sudomins bei pradžiugins, ir suteiks naujų žinių.

E. Strauko_iliustracija_iš_knygos

Edgaro Strauko iliustracija iš knygos

Ko palinkėtumėte jauniesiems Jūsų istorijos skaitytojams? Ko jiems palinkėtų knygelėje sutinkami herojai?

Patarčiau vaikams nenustoti daryti tai, kas jiems patinka, išbandyti kuo daugiau įvairių sričių, skaityti įdomias knygas, nukeliauti į daugelį vietų, pastebėti dalykus, esančius jų kasdienybėje – kokie vabalai gyvena kieme, per kiek laiko išsiskleidžia gėlės žiedas, kokią spalvą labiausiai mėgsta mama ir kitus dalykus. O visi herojai, manau, turėtų savų patarimų. Gudrusis Barzdyla palinkėtų būti smalsiems ir kasdien pasistengti sužinoti bent kažką naujo, na ir, žinoma, skaityti kuo daugiau knygų. Vėjažmogis palinkėtų niekada nepavargti, turėti energijos ir pirmiems imtis savo idėjų, o ne laukti, kol už tave tai padarys kažkas kitas. Stipriarankis patartų prisiminti, kad ne visada reikia jėgos, kartais kur kas labiau praverčia sumanumas ir gera nuotaika. Na, o visi kartu herojai palinkėtų kiekvieną rytą pradėti sveikais ir sočiais pusryčiais, o tada drąsiai imtis tos dienos žygdarbių, nesvarbu, kur jie belauktų – darželyje, mokykloje, kelionėje, miške ar kur kitur.

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Kaip obuoliai iš meškos vadavosi

Apsakymo autorius Karolis Bareckas. Tekstas publikuotas literatūriniame žurnale „Laimiukas“ (nr. 2 (88)).

AMV 238

Miglės Dilytės iliustracija

Sykį žilabarzdis sodininkas netyčia išpylė ant žemės krūvą obuolių. Šie greitai stryktelėjo ir puolė į visas keturias puses. Vieni bėgo nesustodami dienų dienas ir naktis, kiti – jau po kelių akimirkų pritrūko kvapo.

Šalia Baltijos jūros apsigyveno nedidukas obuolys vardu Lietuva. Jis turėjo du brolius – Latviją ir Estiją. Broliai siautė kartu po žalias pievas ir miškus, slėpėsi nuo žiemos šalnų bei mėgavosi saule šiltomis vasaromis.

Sykį į Baltijos pakrantę iš Sibiro glūdumos atklydo didžiulė pikta meška. Jos kailis buvo raudonas, iš nasrų tiško putos, o riaumojimas sklido taip toli, kad girdėjosi visoje Europoje. Meška apuostė obuolius, stvėrė į glėbį ir suspaudė savo tvirta letena.

– Paleisk! – šaukė Lietuva.

– Tai pakliuvom, – verkė Latvija.

– Kaip ji drįsta, – pyko Estija.

Raudonoji meška piktai urzgė ir nenorėjo girdėti brolių riksmų. Tas pat nutiko ir dar keliolikai obuolių, gyvenusių kaimynystėje. Tada užgulė juos visu savo svoriu, akylai stebėdama, kad nė vienas nepabėgtų. Obuoliai duso, plūkėsi, bandė išsiveržti iš gniaužtų, bet veltui. Meška buvo stipresnė.

Bėgo dienos, o ji nė nemanė trauktis ir šlitinėjo po girią.

Toli, už vandenyno, gyveno kita meška. Abi jos viena kitos nemėgo. Būna, kai užbaubs kuri iš jų, net žemė dreba. Vos tik įsivyrauja tyla, žiūrėk, jau kita atsakydama ima gerklę laidyt.

– Kaip norėčiau vėl su jumis ritinėtis po žemę, – liūdėjo Lietuva.

– Nei saulė nedžiugina, nei mėlynas dangus šioje nelaisvėje, – tyliai šnabždėjo Latvija.

– Ak, kad taip vėl būtume laisvi, – ilgesingai svajojo Estija.

Vos išgirdusi brolius šnabždantis, meška tvirčiau suspausdavo glėbį. Rodėsi, plyš jų plona oda nuo tokios galybės. Kas naktį broliai sapnuodavo, kaip meška perkanda juos aštriais dantimis ir praryja. Drebėdavo susiglaudę, nežinodami, kaip ištverti šią neteisybę. Einant metams, meška ėmė senti. Pradžioje nusišėrė raudonas kailis. Įdubę šonai matėsi iš tolo. Dantys atšipo. Ji vis rečiau vaikščiodavo po girią ir leisdavo dienas gulėdama. Nors ir silpo, bet obuolių iš savo gniaužtų nieku gyvu nenorėjo paleisti.

Buvo gražus pavasario rytas. Aplink čiulbėjo paukščiai, vėjas judino medžių šakas, dūzgė vabzdžiai. Pagauta šitos nuotaikos Lietuva ėmė ir užtraukė:

– Bunda jau Baltija!

– Tylėt, – suurzgė meška, – nes kaipmat perplėšiu per pusę.

– Bunda jau Baltija! – atitarė Latvija.

– Ak, jūs, nevidonai, – suriko raudonoji, – liaukitės!

– Lietuva, Latvija, Estija! – užtraukė visi obuoliai kartu.

Meška užsimojo, norėdama sutraiškyti mažylius. Lietuva buvo pati vikriausia. Tik stryktelėjo meškai tarp kojų ir nurūko per pievą. Ši dar bandė vytis, bet veltui. Kol apstulbusi suprato, kas vyksta, žiūri, jau Latvija ir Estija lekia iš paskos. Broliai nesileido vėl pagaunami. Meška dar kurį laiką pasisukiojo ratais uosdama orą, atsigulė po medžiu ir amžiams užmigo.

Viskas vėl stojo į savo vietas. Lietuva, Latvija ir Estija žaisdavo per dienas pievoje bei smagiai leido dienas. Per tą laiką obuoliai prinoko, išaugo ir dabar jau visai nepriminė tų mažyčių obuoliukų, kurie buvo papuolę į meškos nagus.

Kiekvienais metais, Kovo 11-ąją, Lietuva sušaukdavo brolius ir švęsdavo savo Laisvę. Ir taip jau 30 kartų. Visą naktį skambėdavo jų dainos, kol paryčiais broliai sumigdavo ir pradėdavo dar vienus metus kartu.

Vaikas ir gamta: susidomėjimą ir sąmoningumą padeda ugdyti pažintinės knygos

Vaikai turi įgimtą norą domėtis aplinka ir tyrinėti jos reiškinius, tačiau neretai šį natūralų polinkį gali užgožti pernelyg dažnas naudojimasis išmaniaisiais prietaisais ir nepakankamas tėvų dėmesys vaiko užimtumui bei edukacijai. Susipažinti su gamtos reiškiniais, sužinoti apie augalų ir gyvūnų rūšis, jų gyvenimą natūralioje aplinkoje vaikai gali skaitydami spalvingas pažintines knygas – savarankiškai arba kartu su artimaisiais. O tada – pirmyn pavasariškai pasivaikščioti ar pažaisti gamtoje!

Pasaulyje pripažintos autorės kūryba jau prieinama ir lietuviams

Šią savaitę didžiuosiuose Lietuvos knygynuose ir prekybos vietose pasirodė pirmoji visame pasaulyje pripažintos ir pamėgtos vokiečių kilmės iliustruotojos, dailininkės ir vaikų rašytojos Brittos Teckentrup į lietuvių kalbą išversta knyga – „Atrask žuvų pasaulį“. Ši spalvinga, nuotaikinga ir informatyvi pažintinė knyga padės atskleisti povandeninio pasaulio paslaptis, susipažinti su skirtingomis žuvų rūšimis, ugdyti norą domėtis gyvūnija ir žmogaus santykiu su gamta. B. Teckentrup iš viso yra sukūrusi daugiau nei 40 knygų, išverstų į 20 pasaulio kalbų, o jos darbai sulaukė didžiulio dėmesio tarptautinėse parodose.

atrask zuvu pasauli_2000x2000

Pažintinė vaikų literatūra apie gamtą jaunuosius skaitytojus supažindina su evoliuciniais procesais, gamtos cikliškumu ir galybe, gyvūnų karalystės taisyklėmis, kovomis, triumfais, poreikiais ir sunkumais. Aiškiai, patraukliai ir vienoje vietoje išdėstyta pažintinė informacija – tai bene parankiausias būdas vaikui daugiau sužinoti apie įstabų laukinės gamtos pasaulį ir jį pamilti.

Gamtos reiškinių supratimas skatina elgtis sąmoningiau

Dabartinė vaikų karta auga jau žinodama apie ribotus gamtos išteklius, aplinkosaugą ir su tuo susijusias problemas, tokias kaip klimato kaita bei vandenynų tarša. Ekologas Liamas Heneghanas teigia, kad knygos gali padėti vaikams geriau suprasti ir priimti šias pasaulines ekologines problemas bei sąmoningai prisidėti prie jų sprendimo bei ugdyti bendrą supratimą apie aplinkosaugą, kurti ryšį su gamta.

B. Teckentrup knygoje „Atrask žuvų pasaulį“ pasakojama ne tik apie skirtingas šių gyvūnų rūšis, bet ir apie žmonių santykį su gamta. Autorė skaitytojus supažindina su tokiomis aplinkosauginėmis problemomis kaip plastiku užteršti vandenynai, kuriuose nusėdę plastiko gaminiai kelia pavojų jūrų gyvūnams, komercinė žvejyba, dėl kurios gerokai sumažėjo kai kurių žuvų rūšių, įskaitant delfinus ir jūrinius vėžlius, kurie žvejojant išmetami per bortą, nes jų negalima parduoti. Patraukliai pateikta tokio pobūdžio informacija skatina vaikus mąstyti kritiškiau, globaliau bei mokytis gyventi priimant gamtai draugiškesnius sprendimus.

Jau kurį laiką populiariausių knygų visai šeimai topuose galima rasti ir žinomo lietuvių gamtininko Selemono Paltanavičiaus interaktyvią knygą „Gamtos metų ratas“ , kuri buvo pripažinta geriausia 2017 m. negrožine knyga Lietuvoje. Šiame gausiai iliustruotame gamtos pažinimo vadove autorius pasakoja apie kiekvieno mėnesio ypatumus, užduoda klausimus ir į juos atsako, kviečia atlikti nuotaikingus metų laikų darbelius. Naudojantis specialia išmaniųjų įrenginių programėle, gamtos nuotraukos knygoje perkelia į trumpus S. Paltanavičiaus filmuotus vaizdo įrašus, skatinančius susipažinti su gamtos cikliškumu.

gamtos metu ratas_2000_2000

Be abejo, vien tik skaityti apie gamtą neužteks – net ir labiausiai įtraukiančios istorijos ir dailiausios knygų iliustracijos neatstos laiko, praleisto gamtoje. Buvimas gryname ore tiek suaugusiems, tiek vaikams, padeda sumažinti stresą, susilpninti depresijos simptomus, sumažinti nutukimo riziką, stiprinti imuninę sistemą ir ugdyti pažinimo gebėjimus. Visgi vaikui leisti laiką gamtoje bus kur kas įdomiau jau turint šiokių tokių žinių apie ją.

 

Vaikų ugdymo ir literatūros specialistai pataria, kaip ir kada vaikams sakyti „ne“: nenubrėždami ribų tėvai kasasi duobę

Vis daugiau šiuolaikinių tėvų renkasi vaikus auklėti sąmoningai – praleisti kuo daugiau kokybiško laiko drauge, atidžiai rinktis ugdymo įstaigas bei užklasines veiklas. Visgi egzistuojant gausybei skirtingų auklėjimo modelių, tėvams neretai tampa sunku atsirinkti, kaip atžalai nubrėžti sveikas elgesio ribas, o kokiais atvejais ne laiku ištartas „ne“ gali padaryti daugiau žalos nei būti naudingas.

_DSC0705.jpg

Apie tai, kaip vaikus mokyti atskirti teises ir pareigas bei susidraugauti su atšiauriai skambančiu „ne“, kalbasi vaikų rašytojas ir literatūros agentas Benas Bėrantas. Pokalbyje dalyvauja ankstyvojo ugdymo psichologė, vaikų darželio „Istorijų namai“ įkūrėja Giedrė Sujetaitė-Volungevičienė,  knygų apžvalgininkė, tinklaraščio apie augalus, sodą ir knygas „Žydi žaliuoja“ autorė Agnė Skučaitė-Leonavičienė ir jos sūnus Mykolas bei dailininkė Sigute Ach. Pokalbį įkvėpė debiutinė Vaivos Rutkauskaitės ir Linos Ribinskės paveikslėlių knyga „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“.

Sigute, organizuojate kūrybines dirbtuves vaikams ugdymo įstaigose skirtinguose Lietuvos miestuose. Pasidalinkite, kokias tendencijas pastebėjote tų susitikimų metu? Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?

Dabar yra jaučiamas didesnis išsisluoksniavimas nei bet kada anksčiau – daugėja tėvų, kurie daug laiko prasmingai leidžia su savo vaikais, bet nemažai ir šeimų, neturinčių bendrų užsiėmimų kartu. Per dvidešimt metų, kuriuos jau užsiimu šia veikla, pastebiu pokytį vaikuose – gana dažnai tenka sutikti mažuosius, pasyviai ir nuolatos mirkstančius informaciniame sraute. Mano nuomone, informacijos srautas yra naudingas tik tol, kol mes jį galime apmąstyti. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų, jei be perstojo į save kimštume maistą, tačiau, deja, dar nežinome, koks yra į mus nuolat plūstančios informacijos poveikis, mes nuo jos dar nemokame apsisaugoti.

Agne, knygoje „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ „mama“ ir „tėtis“ yra laikomi vienais seniausių ir išmintingiausių žodžių. Kaip manote, kaip tėvams nepasimesti tarp skirtingų auklėjimo principų ir išties vaikus auginti išmintingai?

Visų pirma, tėvai turėtų atsipalaiduoti ir nekelti sau labai aukštų reikalavimų. Taip pat vertėtų prisiminti senovės rytiečių tiesą, pagal kurią išminties šaltinis yra tyrumas. Kiekviename iš mūsų gyvena tas tyras vaikas, kuriame slypi išmintis. Kai kyla stresas arba nežinome, ką daryti, įsiklausykime į ta vidinį vaiką, jo tyrumą, ir jis mums pasakys patį geriausią sprendimą. Manau, kad šis principas galioja ir auklėjant vaikus.

_DSC0695

Giedre, iš kur kyla situacijos, kuomet vaikas atstumiamas, jo artimoje šeimos ar draugų aplinkoje jam imama dažniau sakyti „ne“ nei „taip“?

Žodis „ne“ gali sukelti įtampą, nepasitenkinimą. Pavyzdžiui, situacija, kuomet vaikai žaidžia kieme ir vienas iš jų nuolat kartoja, jog nenori žaisti vieno ar kito žaidimo, nenori susitarti su kitais – tokį vaiko elgesį gali lemti pasitikėjimo savimi stoka, žema savivertė, jis gali nedrįsti bandyti naujų vaidmenų, nedrįsti pasirodyti jam neįprastai. Visada atkreipiu dėmesį, jei vaikai sako „nemoku“ ar „nenoriu“ – jie taip save stabdo, o tai dažnai gali reikšti krentančią savivertę, neužtikrintumą. Taip gali nutikti ir dėl santykio su suaugusiuoju ar draugu nebuvimo – tuomet neigimas atlieka apsauginę funkciją, tokiu būdu tikrinant potencialaus santykio ribas, saugumą. Nedrąsiai ir nenoriai vaikas gali elgtis ir dėl juntamų išankstinių nuostatų iš suaugusiojo ar kito vaiko, kuris bendrauti su mažamečiu pradeda jau įsitikinęs, kad jis negeras, kažko nemoka, yra nepakankamai gudrus ar drąsus. Tokį požiūrį, net jei jis išreikštas per pašnekovo žvilgsnį ar įsitempusį kūną, vaikai labai greitai pajunta ir nori atsitraukti.

Sigute, menininkai taip pat dažnai susiduria su savęs ribojimu: „nemoku“, „negaliu“. Koks Jūsų požiūris į tai iš suaugusiojo perspektyvos?

Akistata su „ne“ suaugusiuosius taip pat labai greitai sugrąžina į vaikystę, tai yra tiesioginis tiltas į kiekvieno iš mūsų viduje tūnantį vidinį vaiką. Suaugęs žmogus turi daugiau galimybių gudrauti, apgaudinėti kitus ir save, paslapčiomis, kai niekas nemato, elgtis taip, kaip nori, o ne taip, kaip iš jo tikimasi. Taip daro ir vaikai, kai jų nematome, tad mes nedaug užaugame. Menininkai leidžia sau neužaugti ir išdrįsti vaidinti keistuolius – tuo pasiteisindami jie turi galimybę pasielgti keistai ar nepriimtinai.

Agne, o ką daryti, kad vaikai visada žydėtų ir žaliuotų, o ne raudonuotų iš pykčio? Gal jiems visada reikėtų sakyti „taip“ ir tada nebus jokių problemų?

Agnė: Vaikų ir daržovių auginimas turi kur kas daugiau panašumų, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Auginant daržoves, kaip ir vaikus, yra keli pagrindiniai principai. Pirmasis – didžiausias dėmesys, šiluma, rūpestis reikalingas pasėtai ir dygstančiai sėklelei. Vėliau ta sėklelė tampa didesniu daigu, kuriam reikia prisitaikyti prie aplinkos, todėl jo neišplėšiame iš vazono, o pamažu jį grūdiname. Jeigu vaikams visą laiką sakysime tik „taip“ – bus toks pat efektas, kaip iš šiltnamio augalą išnešus tiesiai į šaltą lauką. Augalai, kaip ir vaikai, geriausiai auga tada, kai yra laistomi (vandeniu arba įvertinimais, pagyrimais) retai, bet gausiai. Jeigu laistysime trumpai, bet dažnai – jų šaknys bus silpnos. Tėvai vaikams privalo sakyti „ne“ ir nubrėžti aiškias elgesio ribas. Labai tinka pavyzdys iš V. Rutkauskaitės knygos „Nepasaka, arba Pasaka apie Ne“ – su žodžiu „ne“ lengviau susidraugauti tada, kai jam kompaniją palaiko „bet“, „nes“, „o“, „todėl“, „tačiau“ ir kiti aiškinamieji žodžiai.

Nepasaka.jpg


Giedrė: Jei vaikams nenubrėžiamos aiškios ribos ir į visus jų norus atsakoma teigiamai, jie pradeda galvoti: „Tai ko gi dar aš noriu?“ Vaikas, kuris gauna viską, ko tik paprašo, nebejuda į priekį, o užstringa galvodamas: „Kaip aš dar praplėsiu savo ribas?“, nebelieka situacijų, kuriose jis gali užsigrūdinti savo asmenybę, išmokti naudingų dalykų. Tėvai, vaiko ugdyme pernelyg dažnai sakantys „taip“, patys kasasi duobę.

Mykolas: Turi būti pusiausvyra. Jeigu vaikas visą laiką kartoja „noriu, noriu noriu“, tėvai išsikrausto iš proto. O jeigu tėvai sako tik „ne, ne, ne“, vaiko gyvenimas sugenda.

Giedre, esate pasidalinusi mintimi, kad vaikai negirdi žodžio „ne“. Jei vaikui sakai „nebėk“, jis vis tiek bėga. Kodėl ir kaip tai atsitinka?

Suaugusiųjų smegenys yra sudėtingesnės ir labiau išsivysčiusios nei vaikų. Pastarieji išgirdę neiginį jį gali suprasti kaip teiginį. Taip yra, nes vaikai pirmiausia įsimena žodžių prasmes, o ne priešdėlius ar galūnes. Jei jiems sakome „negalima, nebėk, nedaryk“, jie šią informaciją priima kaip „galima, bėk, daryk“. Todėl bendraujant su vaikais reikėtų pakankamai atidžiai atsirinkti žodžius, atspindinčius tai, ką jiems norite pasakyti iš tiesų, pavyzdžiui: „tyliau“, „prašau eiti ramiau“, „būk atsargus“ ir panašiai. Vertėtų stengtis aiškiau komunikuoti apie taisykles, kodėl jos tokios, kodėl jos reikalingos. Svarbu ne tik vaiką sudrausminti, tačiau ir įsigilinti, kokį jausmą jis išgyvena konkrečioje situacijoje, nes stiprių ir nemalonių jausmų antplūdis dažnai tampa priešgyniavimo priežastimi. Vaikai yra labai jausmingi, o suaugusieji jų jausmus dažnai bando prislopinti, liepdami nepykti ar neverkti. Svarbu išmokti atpažinti tiek vaiko, tiek savo emocijas, jų neslėpti – tokiu būdu bendravimas taps atviresnis ir lankstesnis.