Žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas: „Vaikai šiais laikais – maži suaugusieji“

Į klausimą „Ar vaikai vis dar skaito popierinius žurnalus?“ vaikų rašytojas ir literatūrinio žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktorius Virgis Šidlauskas atsako nė nedvejodamas: „Be abejo“. V. Šidlauskas jau pusmetį dirba vienintelio Lietuvoje literatūrinio žurnalo vaikams „Laimiukas“, leidžiamo jau devynioliktus metus, vyr. redaktoriumi. Išsamiau apie žurnalo pokyčius, vyr.  redaktoriaus darbo specifiką ir leidinio ateities viziją – pokalbyje.

Esate populiarių knygų vaikams autorius. Kaip tapote ir literatūrinio žurnalo „Laimiukas“ vyr. redaktoriumi?
 
Sakyčiau, laimingo atsitiktinumo dėka. Tiesa, turėjau apie tai minčių dar prieš pradėdamas rašyti vaikams, tačiau tikriausiai viskam reikia laiko. Reikia ne tik pačiam užaugti iki savo sumanymų, bet kartais ir mokėti išlaukti. Juk būna, jog visai arti tikslo staiga apsisukame ir nusivylę grįžtame atgal. O galbūt tetrūko vieno žingsnio.

Pasidalinkite trimis pozityviais vyriausiojo redaktoriaus darbo atradimais.

Nuostabu yra suvesti du skirtingus žmones, kurie iki tol galbūt net nežinojo apie vienas kitą ir jiems bendradarbiaujant sulaukti neįtikėtinai puikių rezultatų – šaunių istorijų ir kvapą gniaužiančių iliustracijų.

Taip pat labai įkvepia atradimo džiaugsmas, kuriuo galima dalintis su visais žurnalo skaitytojais. Kai kurios naujos patirtys ir žinios, sugulančios į žurnalo puslapius, nustebina ir mane patį.

Ir, žinoma, temų bei idėjų gausa, kurias dar norisi įgyvendinti.

Ar vaikai vis dar skaito popierinius žurnalus? Koks turinys juos labiausiai domina?

Be abejo, skaito. Žinoma, tiek žurnalai, tiek knygos priverstos konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais, išmaniaisiais įrenginiais ir ne visada laimi. Realybė tokia. Tačiau labai daug kas priklauso nuo turinio. Kaip bebūtų – šis privalo sudominti, įtraukti. Tuo pačiu būti konkretus ir pakankamai lakoniškas, nes nuobodžiaujantis vaikas, padėjęs žurnalą į šoną, kitą kartą jo nebeatsivers.

Vaikai šiais laikais – maži suaugusieji. Jie daug žino. Ko nežino – lengvai gali rasti interneto platybėse. Juos vis sunkiau kažkuo nustebinti. Tačiau jei pavyksta – gali manyti, jog savo pasiekei. Ir ta nuostaba bei susižavėjimas yra pati puikiausia paskata ieškoti vis naujų būdų ir formų, kaip tą padaryti vėl. Dėl to kalti ir mes patys, kai kuriuos dalykus laikydami pernelyg įprastais ir nevertais dėmesio, nors vaikui tai gali prilygti supernovos sprogimui.

Virgis Šidlauskas

Kuo „Laimiukas“ skiriasi nuo kitų žurnalų vaikams?

Labiausiai tuo, jog kviečia vaikus ne tik žaisti ir linksmintis, bet pirmiausia pamilti skaitymą, lavinti savo vaizduotę, kūrybiškumą, domėtis supančia aplinka ir nepaliauti suaugusiųjų visko klausinėti.

„Laimiuko“ vaikai neišvys didžiųjų prekybos centrų žurnalų lentynose. Kaip tuomet jis pasiekia vaikus ir kur su juo susipažinti?

Žurnalą lengvai rasite leidyklos „Nieko rimto“ svetainėje – ten pat jį galėsite pavartyti, o jei patiks – ir įsigyti naujausią numerį ar žurnalo prenumeratą visiems metams. Daugiau informacijos, straipsnių ir naujienų skelbiama internetiniame „Laimiuko“ puslapyje www.laimiukas.com. Taip pat su žurnalu galite susipažinti „Laimiuko“ vadybininkams užsukus į jūsų mokyklą.

Kiek laiko užtrunka paruošti vieną „Laimiuko“ numerį?

Sukurti, sudėlioti ir apipavidalinti „Laimiuką“ užtrunka apie du mėnesius. Maždaug tiek laiko, kiek tenka laukti kiekvieno naujo numerio.

Kokios istorijos, straipsniai ir kitos įdomybės skaitytojų laukia naujausiame gegužės–birželio literatūrinio žurnalo numeryje?

Oi, jų laukia ir tikrai daug!

Jei visada knietėjo sužinoti, kokiais knygų herojais svajoja būti vaikų knygų rašytojai ir dailininkai – dabar geriausia proga tai išsiaiškinti. Taip pat įsitikinsime koks svarbus ir atsakingas redaktoriaus darbas. Paulius Juodišius nustebins nebūtomis ir niekam negirdėtomis profesijomis. Jei dar neteko girdėti apie sapnų dizainerio, uraganų gaudytojo, sraigių dresuotojo ar maisto muzikanto profesijas – būtina visa tai pamatyti savo akimis!Linksmieji „Mokslo makaronai“ pateiks daugybę įdomybių apie meteoritus ir genius. Turėsi puikią galimybę apsilankyti Kaune įsikūrusiame Vaikų literatūros muziejuje. Išmoksi pats prižiūrėti savo augintinį. Atliksi eksperimentą, ko reikia norint išgąsdinti bakterijas ir virusus. Išgirsi, kaip turime saugoti ir mylėti gamtą. Galėsi toliau sekti katino Erkės ir paslaptingojo šešėlio pėdomis. Atrasi šį tą naujo apie savo laikmetį pralenkusį genialųjį Leonardą da Vinčį. Išgirsi daugiau apie dainavimą. Prisiminsi Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją. Rasi šiltą ir jaukią istoriją apie kregždutes. Skambias eiles. Taip pat galėsi sudalyvauti smagiame konkurse.

Ar turite viziją, kaip šis žurnalas atrodys ateityje?

Žurnalas keičiasi jau dabar. Nuo šiuolaikiškesnės išvaizdos Laimiuko besišypsančio nuo viršelio iki daugybės šviežutėlių skyrelių, naujų rubrikų, keistų, bet mielų jų vedėjų, eksperimentų, dar neliestų temų, įdomiausių pokalbių su vaikų rašytojais, dailininkais, kitų profesijų atstovais ir dar daugiau. Todėl būkime bičiuliais ir leiskimės į nuotykius drauge!

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Dailininkė Sigutė Ach: „Kai jaučiuosi pavargusi, atsisėdu savo vaizduotės sukurtame namelyje šalia Heidos ir senelio“

Būna knygų, kurias skaitydami mėgaujamės, tačiau antrą kartą jų skaityti nebesinori. Būna knygų, kurių rekomendacijų sugundyti jas perskaitome, tačiau rekomenduoti kitiems nesiryžtame. Visgi labiausiai džiugina knygos, neprarandančios aktualumo, net jei su jomis užaugo jau kelios kartos. Jas skaityti antrą, trečią ir penktą kartą, kaskart atrandant ką nors naujo, – vienas malonumas.

Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka skatina dalintis knygų rekomendacijomis, kurias verta skaityti antrą kartą. Savo favorite pasidalino ir leidyklos „Nieko rimto“ grožiu ir sparnais tituluojama dailininkė Sigutė Ach – tai neblėstančio aktualumo vaikų literatūros klasikos kūrinys –  Johannos Spyri „Heida“.

Ši knyga skatina pažinti ir domėtis žmogaus vidiniu pasauliu, patikėti, kad energija, gerumas ir gebėjimas džiaugtis suminkština net atšiauriausių žmonių širdis, o vidinė laisvė yra svarbiau už socialinius stereotipus.

Kad pajustum knygos prasmę – reikia tyros širdies
 
„Atsakydama į klausimą, kokią knygą rekomenduoju skaityti daugiau nei kartą, rankose laikau naujausią Johannos Spyri knygos „Heida“ leidimą, iliustruotą tapybiškais Remigijaus Januškevičiaus darbais. Aš ir vėl ją perskaičiau. Ir vėl verkiau. Nors, atrodo, knygoje tik geri ir šviesūs dalykai, nieko liūdno lyg ir nevyksta“, – savo rekomendacija dalinasi Sigutė Ach.

Dailininkė sako supratusi, jog tam, kad pajaustum knygos prasmę ir ji paliestų, reikia būti labai tyram. „Šios knygos toks poveikis – skaitai ir nuskaidrėji, tarsi pasivaikštai kalnais. Ne veltui visas veiksmas vyksta Alpėse – Heida mažytė, Alpės didelės, saulėlydis kaip gaisras per visą dangų. Ir vėjas, ir gėlės…“

Sigutė Ach pamini, jog pirmoji knygos vieta, suvirpinusi jos širdį – senelio patiekta vakarienė Heidai, kuomet jie dar nebuvo pažįstami. „Toji vakarienė man priminė pasaulio sukūrimo sakralumą. Kai jaučiuosi pavargusi, aš dažnai atsisėdu savo vaizduotės sukurtame namelyje šalia senelio ir Heidos. Vien tik galvojant apie tai, atrodo, kaupiasi ašaros, ir norisi greičiau sulaukti, kol senelio ruošiamas sūris iškeps. Paprasti dalykai, aprašyti šioje knygoje, tampa gerumo ritualais. Aplanko jausmas, kad jei atliksi juos taip, kaip tai daro knygos herojai – širdyje gims stebuklai.“

„Heida“ – kelionė, kurią galima nukeliauti širdimi

„Mums visiems, bent jau man, reikia žodžių, sudėliotų taip jautriai ir taikliai, kad ir vėl galėčiau patikėti angelais, šviesa, kuri gydo, kad vėl galėčiau neabejodama nupiešti meškiuką, kuris, žinau, iš tikrųjų šneka, kitaip tariant – išgydyti vidinį vaiką. Visai kaip giesmės, kurias Heida skaito aklai močiutei, o ši pritaria, jog būtent taip Heidos sudėlioti žodžiai leido vėl atgimti šviesai močiutės širdyje“, – jautriais išgyvenimais skaitant knygą dalinasi dailininkė.

Dailininkas ir rašytojas Kęstutis Kasparavičius: „Kiškis Morkus po ilgos pertraukos prisikėlė naujam gyvenimui“

Dailininko ir vaikų knygų rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus knygas su dideliu pasimėgavimu skaito ir vaikai, ir suaugę. Žymiausio Lietuvos vaikų knygų kūrėjo gerbėjų netrūksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – K. Kasparavičius jau yra parašęs ir iliustravęs daugiau nei 60 knygų vaikams, jos išverstos net į 26 pasaulio kalbas. Pokalbyje rašytojas atskleidžia tris jam reikšmingiausius karantino atradimus, prisipažįsta mėgstantis smaližiauti ir džiaugiasi, jog knygų herojai nesensta – po 12 metų pertraukos Lietuvos knygynuose vėl pasirodė autoriaus knyga „Kiškis Morkus Didysis“ (leidykla „Nieko rimto“).

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš knygos „Kiškis Morkus didysis“

Pasidalinkite trimis pozityviais ir vienu nebūtinai pozityviu karantino atradimu. Kam šiuo laikotarpiu skiriate didžiąją dalį savo laiko?

Turbūt bet kas pasakytų, kad karantinas yra nuobodus dalykas ir tikrai nedrįsčiau dėl to ginčytis. Šiaip jau atsiskyrimas ir užsidarymas namuose man nėra labai neįprasta būsena. Norėdamas geriau susikaupti darbui, kurį jau daugiau kaip 35 metus dirbu, tiesiog turiu kažkuriam laikui atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Vis dėlto yra esminis skirtumas tarp to, kai tu pats pasirenki tokį gyvenimo būdą ir kai pasirinkimo galimybės neturi.

Vos prieš kelis mėnesius baigėsi Vilniaus knygų mugė, o atrodo, kad tai buvo kažkada taip seniai, vos ne priešistoriniais laikais. Net sunku patikėti, kad praėjo tiek mažai laiko, o šitaip viskas pasikeitė ir nenustoja keistis. Turbūt dar niekad nebuvo taip, kad visi skubėjimai atrodytų visiškai kvaili ir beprasmiai. Karantino metu gerokai sulėtėjo laikas. Tai yra gerai, nes paskutiniais metais jis man bėgo kiek per greitai. Tai ir galėčiau pavadinti pirmu pozityviu karantino atradimu. Galbūt pavyks tą laiką pristabdyti ir vėliau, nors nesu tuo visiškai tikras.

Žinoma, tų atradimų yra ir daugiau. Karantino metu baigiau jau anksčiau pradėtas iliustracijas mano naujai knygai. Kad ir kiek stengiausi sulėtinti piešimą, deja, visam karantinui to neužteko. Dabar bandau pradėti naują knygą, bet tai yra nepalyginamai sunkiau. Galų gale peržiūrėjau visus 26 Džeimso Bondo filmus iš eilės. Kas vakarą po vieną. Gerokai nustebau, kad 4 iš jų iš viso nebuvau matęs, nors kai kuriuos kitus – net po kelis kartus.

Įsigijau dviratį treniruoklį. Mano būstas senamiestyje ne toks jau ir ankštas, bet kiek gali jame slampinėti iš kampo į kampą arba sukti ratu kaip kalėjime. Mat nepaisant karantino, judėti vis tiek norisi. Taigi beveik viso karantino metu kasdien „važiuoju“ dviračiu, žiūrėdamas per langą. Tiesa, vaizdas, skirtingai negu važiuojant tikru dviračiu, beveik nesikeičia. Tie patys namai kitoje gatvės pusėje ir keli medžiai. Kartais po nakties atsiranda grafiti ant mūrinės tvoros, o dar po savaitės dažytojas ją uždažo. Iki kito karto. Ir dangus mainosi bei keičia spalvas: tai apsiniaukę, tai debesuota, o kartais net giedra. Vėl pradėjau kepti pyragus, nes paskutinius dvejus metus jų beveik nekepiau. Nuo jų kvapų namai atgyja ir pasidaro jaukiau.

O nepatinka tai, kad kai išeini iš namų, reikia užsidėti kaukę. Nors suprantu, kad tai būtina, bet keista gatvėje matyti tik žmonių akis ir nei vienos šypsenos. Žinoma, galima jas nujausti ar įsivaizduoti. Kai šitaip pagalvoji, iškart pasidaro linksmiau. Galbūt aplink po kaukėmis daug paslėptų šypsenų!

Kęstutis Kasparavičius Vilniaus knygų mugėje

Šią savaitę Lietuvos knygynuose pasirodė po net dvylikos (!) metų pakartotas Jūsų knygos „Kiškis Morkus didysis“ tiražas. Pasidalinkite, kaip gimė ši istorija ir kuo šis personažas Jums ypatingas.

Net pats nepastebėjau, kaip nuo Kiškio Morkaus pirmojo pasirodymo praėjo jau 12 metų. Labai džiaugiuosi, kad Kiškis Morkus po ilgos pertraukos prisikėlė naujam gyvenimui. Gerai, kad knygų herojai nesensta. Taigi Kiškis Morkus liko toks pats jaunas kaip ir tada. Ir toks pats smaližius. Gerai net nepamenu, kada ir kokiu būdu pagavau šią istoriją. Pamenu tik tiek, kad ją parašiau labai greitai. Ir iliustracijas piešti buvo smagu, taigi daug vargo neturėjau. Matyt, pasigavau šią istoriją tinkamu laiku. Negalėčiau pasakyti dėl ko, bet kiek pamenu, vaikai šią knygą mėgo ir 2009-ųjų Metų knygos rinkimuose ji buvo išrinkta Vaikų metų knyga.

Kiškelis Morkus Jūsų istorijoje tampa tikrų tikriausiu smaližiumi, su kuriuo negalėtų lygintis net pati meška. O Jūs, ar mėgstate pasmaližiauti? Koks Jūsų pats mėgstamiausias desertas?

Išties šioje istorijoje daug smaližiaujama ir pasakojama apie pyragus, tortus ir kitokius saldumynus. Vis dėlto pagrindinė knygos mintis yra šiek tiek kita. Turbūt ne vienam, ypač vaikystėje, yra tekę patirti tą jausmą, kad esi kažkoks prastesnis negu kiti. Kad tavo ausys per daug atlėpę ar nosis riesta ne į tą pusę. Ir vis dairytis į tuos kitus, kurie lyg ir didesni, stipresni ar gražesni už tave. Ir žinoma, pačiam būtina tapti tokiam, kaip tie kiti. Tik, deja, beveik visada iš to nieko gero neišeina. Todėl geriausia nesukti sau per daug galvos dėl tokių niekų. Juk kaip gera ir sveika (!) būti savimi, net jeigu esi tik mažas Kiškelis Morkutis.

Šiaip pasmaližiauti ir aš mėgstu. O kas nemėgsta? Patinka įvairūs dalykai, todėl būtų labai sunku visus juos čia išvardinti. Gal apsistosiu ties pyragais. Mano mėgstamiausių trejetukas būtų toks: niujorkietiškas sūrio pyragas (keptas), morenginis citrinų pyragas bei aguonų ir obuolių pyragas… Ir vos nepamiršau paminėti – paprastas klasikinis obuolių pyragas, kuri Lenkijoje vadina Šarlotka.

Tik dabar pasitikrinau knygoje apie Kiškį Morkų ir gerokai nustebau. Pasirodo, nė vieno iš mano paminėtų pyragų nėra tarp Kiškio Morkaus mėgstamiausių. Matyt, mūsų abiejų, to prieš 12 metų Kiškio Morkaus ir dabartinio manęs, skoniai truputį išsiskyrė.

Kęstučio Kasparavičiaus iliustracija iš knygos „Kiškis Morkus didysis“

Maži ir dideli Jūsų gerbėjai nekantriai laukia naujų kūrinių. Atskleiskite, ar jiems dar teks laukti ir ką kuriate šiuo metu?

Kaip jau minėjau, karantino metu užbaigiau iliustracijas mano naujausiai knygai. Knyga vadinsis „Kalėdos! Kalėdos!“ ir turėtų pasirodyti šių metų rudenį. Kaip nesunku atspėti iš pavadinimo, tai bus kalėdinė knyga. Joje bus 11 trumpų istorijų apie tai, kaip Kalėdoms ruošiasi įvairios gyvūnų šeimynos. Nuo pačių mažiausių iki didžiausių: pelių, zylių, pingvinų, kačių, žuvų, meškinų ir net banginių. Dar pridursiu, kad ten bus labai daug smulkiai išpaišytų paveikslėlių.

Pasidalinkite, kiek pradėtų, tačiau dar nepabaigtų ir neišleistų istorijų esate sukūręs?

Tokių istorijų šiuo metu yra dvi. Viena iš jų dar nebaigta ir reikia palaukti, kol viskas susidėlios į savo vietas. O šiuo metu pradedu darbuotis prie kitos. Pati istorija, turiu galvoje knygos tekstą, jau baigta, bet dar reikia nupiešti paveikslėlius. Tiesą sakant, kol kas piešiu tik eskizus. Kaip ir visada, prie jų teks ilgokai padirbėti ir pasukti galvą, nes dar daug kas labai neaišku. Tuo tarpu nenoriu daugiau apie šią knygą kalbėti, nes net ir dėl jos pavadinimo neapsisprendžiau.

Kęstučio Kasparavičiaus knygos „Kiškis Morkus didysis“ viršelis

Apibūdinkite savo jausmus, kai kuriate – piešiate arba rašote. Ar kūryba Jus dažniau įkvepia ir suteikia energijos, ar kaip tik savo energiją atiduodate kūrybai, o tuomet jaučiatės pavargęs?

Rašymas ir piešimas gana skirtingi dalykai. Piešimui man tenka skirti kur kas daugiau laiko nei rašymui. Tai nereiškia, kad aš labai greitai rašau. Tikrai ne, aš rašau lėtai. Labai dažnai taisau ir perrašinėju iš naujo atskiras vietas. Dažniausiai ką tik parašytas tekstas būna bent dvigubai ilgesnis nei galutinis. Va tada ir prasideda rimtas rašymas, o tiksliau, trumpinimas. Stengiuosi palikti tik tai, kas svarbiausia. Juk, gerai pagalvojus, viską galima nupiešti. Beveik viską.

Bet piešiu aš dar lėčiau. Jeigu rašau vakarais, ir tai ne kasdien, tai piešiu visą likusį laiką, išskyrus tą, kai užsiimu nežinia kuo. Man visada sunku pradėti kažką naują, bet kai įsibėgėju, negaliu sustoti. Tuo metu visą savo energiją tam ir atiduodu. Kažkam kitam jos tiesiog nelieka. Atsikvošėju tik tada, kai iliustracijos jau būna baigtos. Ir štai tada kartais jaučiuosi kaip išgręžta kempinė. Galva būna tuščia. Reikia šiek tiek laiko, kad ten vėl kažko prisipildytų. Nežinau, kaip bus toliau, bet iki šiol vis prisipildydavo.

To Jums ir linkime. Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Indrė Liubinaitė

Rašytoja Kate DiCamillo: „Jei ne Vinis Diksis“ – odė, šlovinanti šunis, draugystę ir gyvenimą pietuose“

Meilė gyvūnams, atsakomybė už juos, tikros draugystės pamokos ir pozityvus mąstymas net tada, kai tenka susidurti su sunkumais – tai vertybės, į kurias daugelis tėvų siekia atkreipti savo vaikų dėmesį. „Jei ne Vinis Diksis“ – vienas populiariausių amerikiečių vaikų rašytojos Kate DiCamillo kūrinių, pripažintas kritikų ir įvertintas Newbery garbės medaliu, šį pavasarį atgimė naujai. Didžiuosius Lietuvos knygynus netrukus pasieks šviežiausias šios knygos leidimas lietuvių kalba, kurį puošia lietuvių dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos. Rašytoja Kate DiCamillo candlewick.com interviu pasakoja, kas įkvėpė sukurti šią istoriją, turinčią galią pavergti ne tik vaikų, bet ir visų šeimos narių širdis.

Gimtųjų namų ir visų mylėtų šunų ilgesys

Kate DiCamillo gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Filadelfijoje, tačiau kai jai buvo penkeri, kartu su visa šeima persikėlė į pietinę šalies dalį, kur ir praleido didžiąją dalį jaunystės. Anot rašytojos, penkeri vaikystės metai, praleisti tipiškame mažame amerikietiškame miestelyje Filadelfijoje, jai iki šiol kelia nostalgiškus jausmus ir ilgesį – tai buvo viena pagrindinių priežasčių, lėmusių debiutinio autorės kūrinio „Jei ne Vinis Diksis“ atsiradimą. „Šis kūrinys – odė, šlovinanti šunis, draugystę ir gyvenimą JAV pietuose“, – sako Kate DiCamillo.

Knygos skaitytojams dažnai kyla klausimas, ar Vinio Diksio – labai didelio, pasišiaušusio, bet itin ištikimo ir linksmo šuns personažas gimė remiantis tikro gyvūno istorija. „Rašydama šį kūrinį gyvenau bute Minesotoje, kurio šeimininkai neleido laikyti šuns. Tai buvo pirmasis kartas per visą mano gyvenimą, kai gyvenau be šuns. Ir man jo išties siaubingai trūko. Vinio Diksio personažą sukūriau ilgėdamasi visų iki tol sutiktų ir mylėtų šunų“, – pasakoja autorė.

Istoriją padiktavo mergaitės balsas galvoje

„Vieną vakarą prieš užmigdama savo galvoje išgirdau aiškų mergaitės balsą ir sakinį, ištartą pietietišku akcentu: „Turiu šunį vardu Vinis Diksis“. Atsibudusi kitą rytą vis dar tebegirdėjau tą patį aiškų balsą, tad nieko nelaukdama ėmiau užrašinėti tai, ką man pasakojo dešimtmetė mergaitė Indija Opala Buloni. Nė vienas kūrinys, kurį esu rašiusi iki ar po šios istorijos sukūrimo, nesiėjo taip lengvai. Šis kūrybinis procesas nuo pat pradžių iki pabaigos buvo tikras malonumas“, – knygos atsiradimo istorija dalijasi Kate DiCamillo.

Pačioje kūrinio pradžioje skaitytojai sužino, jog Opala auga nepilnoje šeimoje – jos mama išvyko dar tada, kai mergaitei buvo vos treji, o jos tėtis, pamokslininkas, apie šį įvykį kalbėtis vengia. Tačiau linksmo ir energingo šuns Vinio Diksio atsiradimas šeimoje pakeitė ir nusistovėjusius santykius. Rašytoja Kate DiCamillo pati puikiai žino, ką reiškia augti nepilnoje šeimoje. „Mano tėtis paliko šeimą, kai buvau dar visai maža. Rašydama knygą prisiminiau ir mūsų šeimos santykius, juos perkėliau į kūrinį. Opala pyko ant jų šeimą palikusios motinos, o aš ant tėčio. Manau, jog teisinga sakyti, kad esu asmeniškai susipažinusi su Opalos netektimi“, – sako rašytoja.

Rašytoja Kate DiCamillo

Kad kasdienybė taptų gražesnė – reikia visai nedaug

Kate DiCamillo yra unikali ir tuo, kad jos knygos vienodai skirtos ir vaikams, ir suaugusiems. Paklausta, ar sudėtinga rašyti skirtingoms amžiaus kategorijoms, ji atsako, jog tai jai – malonumas. „Džiaugiuosi savo kūryboje galėdama suderinti tiek šviesesnes, tiek tamsesnes spalvas. Mano manymu, literatūra vaikams turi teikti vilties. Turime moralinę atsakomybę, kad jų gyvenimuose viskas susiklostytų kuo sėkmingiau“, – priduria autorė.

Naujausią šios knygos leidimą lietuvių kalba pristačiusios vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ knygų korektorė Eglė Devižytė sako: „Esame dideli Kate DiCamillo talento gerbėjai. Tai puiki rašytoja, ne tik drąsiai besiimanti labai įvairių, tačiau itin aktualių temų, bet ir gebanti rašyti taip, kad nė nepajunti, kaip imi gyventi kartu su personažais, drauge verkti, juoktis ir, svarbiausia, nepaliauti tikėti gyvenimu. „Jei ne Vinis Diksis“ – itin šviesi ir viltinga knyga apie draugystę ir vienatvę, liūdesį ir praradimo skausmą, viltį ir atradimo džiaugsmą. Tai knyga apie ypatingą besišypsantį šunį, kuris nejučia pakeitė ne tik jį priglaudusios Opalos, bet ir viso miestelio gyvenimą.

Šį leidimą puošia nuostabios lietuvių dailininkės Lelijos Populaigytės iliustracijos. Jaukūs, švelnūs, realistiški piešiniai itin įtaigiai sustiprina kūrinio nuotaiką, o Vinio Diksio šypsena ant viršelio pradžiugina vos į jį pažvelgus. Tai viena tų knygų, kurias skaitydamas pamatai, jog kartais reikia visai nedaug, kad kasdienybė taptų šiek tiek gražesnė ir šviesesnė. Manau, dabar mums tai ypač svarbu.“

Prisidėkite prie kūrybiškumo ugdymo! Skirkite 1.2 % GPM „Menų valtims“

1. Oficialioji dalis

VŠĮ „Menų valtys“ galite skirti iki 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Deklaraciją reikia pateikti iki 2020 m. liepos 1 d.

Prašymo formą rasite čia, o joje užpildykite šiuos laukelius:

•  1 Amens kodas
•  2 Telefonas
•  3P Vardas
•  3P Pavardė
•  4 Adresas
•  5 Mokestinis laikotarpis – įrašykite 2019
•  6S – pažymėkite „X“
•  E1 Gavėjo tipas – įrašykite „2“
•  E2 Paramos gavėjo identifikacinis numeris (kodas) – 302302922
•  E3 – Nepildomas
•  E4 Mokesčio dalies dydis – iki 1,2 % (galite koreguoti procentą)
•  E5 Jei norite „Menų valtims“ paramą skirti ne vienerius metus, įrašykite pasirinktus metus (2020, 2021 ir t.t.).

2. Dovanėlės

Po oficialiosios dalies Jūsų laukia dovanos ir staigmenos, nes pervesti 2 procentai gali virsti į niekorimtišką dovanų rinkinuką.

Rinkinuką sudaro:

1. Įrėminta Sigutės Ach darbo reprodukcija (parenkama atsitiktine tvarka);

2. Bloknotas kietu viršeliu „Sparnuotų avelių pieva“;

3. Medinė segė „Paukštelis su gėle“.

3. Pabaigai

O kai jau būsite įveikę visus formalumus, brūkšelėkite mums laišką info@niekorimto.lt. Parašykite savo vardą, pavardę, adresą, telefono numerį ir dovanėlė atkeliaus pas Jus.

Dėkojame ir siunčiame sparnuotus linkėjimus!

Šeimos laikas skaitant: knyga ne tik ugdo, bet ir padeda sustiprinti ryšį su vaiku

Šeimos susibūrimas ir skaitymas balsu – tai nebūtinai tik ritualas prieš miegą, padedantis vaikui greičiau nurimti ir užmigti. Vaikų literatūros skaitymas garsiai yra bene veiksmingiausias būdas paskatinti mažylį pradėti skaityti ir rašyti savarankiškai. O visų svarbiausia – tai kokybiškas ir įsimintinas laikas su tėvais ar seneliais, stiprinantis šeimos tarpusavio santykius ir raginantis užmegzti prasmingą diskusiją, drauge samprotauti bei atvirai pasikalbėti. Bene kiekvienas, kuris būdamas vaiku turėjo laimės klausytis tėvų garsiai skaitomų istorijų, šią patirtį saugo kaip vieną šviesiausių vaikystės atsiminimų.

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

 

Skaitymas garsiai – šeimą suartinanti patirtis

Vaikų literatūros kūrinių skaitymas balsu vaikams dovanoja ne tik galimybę susipažinti su dar negirdėta istorija arba mėgstamiausią pasakojimą išgirsti dar kartą. Kiekvienas pusvalandis, praleistas skaitant drauge – tai svarbi raminanti ir atpalaiduojanti pamoka apie elgesį, jausmus ir šeimos tarpusavio santykius. Toks užsiėmimas – tuo pačiu ir būdas tėvams kompensuoti galimą dėmesio ar kokybiško laiko drauge su vaiku trukūmą, galintį atsirasti dėl užimto tvarkaraščio ir daugybės kasdienių reikalų.

Žinoma, šis karantino laikotarpis šeimoms dovanoja galimybę kur kas daugiau laiko praleisti kartu namuose. Tačiau net jei ištisą parą fiziškai esame po vienu stogu, dar nereiškia, jog vieni kitiems skiriame pakankamai dėmesio. Visą šeimą suvienijantis skaitymo ritualas gali tapti nedalomo dėmesio laiku, kai telefonai ir kiti išmanieji prietaisai paliekami nuošalyje, o visas dėmesys nukreipiamas į istoriją bei įsiklausymą į vienas kito mintis.

Metas pokalbiui apie tai, kas džiugina ir kas kelia nerimą

Skaitymui drauge su ikimokyklinio amžiaus vaikais labiausiai tiks paveikslėlių knygos, kurių spalvingos iliustracijos leis dar labiau įsitraukti į istoriją, įžvelgti ryšį tarp knygelės herojų nuotykių ir asmeninių įspūdžių, išgyvenimų. Trumpos ir vaizdingai iliustruotos istorijos gali paskatinti šeimos pokalbį, pasidalinimą prisiminimais apie bendras keliones, išvykas ar net baimes.

Daugelis vaikų išgyvena atsiskyrimo nuo savo tėvų baimę ir nerimą – nors šis jausmas dažniausiai yra sveikas ir natūralus, visgi kai kuriems vaikams jis pasireiškia ryškiau ir gali sukelti problemų. Puiki proga pasikalbėti apie saugumo jausmą ir stebuklingą apkabinimų galią būtų drauge su vaikais skaitant vieno garsiausių Lenkijos vaikų rašytojų, poetų ir dramaturgų Przemysławo Wechterowicziaus ir dailininkės Emilios Dziubak kurtą jaukią paveikslėlių knygą „Mama, kur tu?“.

Apkabinimo ir šilumos svarba, saugumas, išsiskyrimo nerimas, palaikymas ir darnūs šeimos santykiai – apie visa tai turėsite progą padiskutuoti susipažinę su šia istorija. Pagrindiniai pasakojimo herojai – lokių šeimyna, užvis labiausiai mėgstantys apkabinti vienas kitą, o paskui keliauti medaus paieškoti. Lietuvos skaitytojai taip pat jau spėjo pamilti P. Wechterowicziaus ir E. Dziubak kurtas jaukias knygeles „Apkabink mane“, „Šypsena varlytei“ bei „Būti tigru“.

Skaitykite net ir savarankiškai skaitančiam pradinukui

Skaityti garsiai taip pat naudinga ir kartu su vyresniu, jau pradinėse mokyklos klasėse besimokančiu vaiku. Net jei šis jau pramoko skaityti savarankiškai – skaitymui balsu galite rinktis sudėtingesnio siužeto ir didesnės apimties knygas nei jis šiuo metu gebėtų įveikti savarankiškai. Tokiu būdu turėsite galimybę praplėsti vaiko akiratį, paskatinti susidomėjimą literatūra ar atvirai padiskutuoti svarbiomis temomis, kurios dažnai nagrinėjamos vaikų literatūros kūriniuose, skirtuose pažengusiems skaitytojams, o visų svarbiausia – pajusti artimą tarpusavio ryšį.

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Tikrai neapsiriksite skaitymui drauge su pradinuku pasirinkę pasauline literatūros klasika pripažintas knygas. Pavyzdžiui, šveicarų rašytojos Johannos Spyrikūrinį „Heida“ su meniškomis lietuvių dailininko Remigijaus Januškevičiaus iliustracijomis. Ši istorija paskatins patikėti, kad pozityvi energija ir gerumas gali suminkštinti net atšiauriausių žmonių širdis. Taip pat visus šeimos narius sužavės jautrus Annos Sewell kūrinys „Juodasis Gražuolis“, kurį daugelis šiuolaikinių tėvų dar puikiai prisimena iš savo vaikystės. Šeimos laikas skaitant – puikus metas pasidalinti vaikystės prisminimais su mažaisiais šeimos nariais ir tuo pačiu juos supažindinti su vertingais literatūros kūriniais. Knygų vaikams ir paaugliams leidykla „Nieko rimto“ yra išleidusi visą vaikų literatūros klasikos knygų seriją.

Nepraleisti skaitymo ritualo ir jį paversti visos šeimos įpročiu padės aiškus planas – galite nusistatyti laiką, kuomet susirinksite visi kartu ir skaitysite. Tai nebūtinai turi būti vakaras, tokiam ritualui kuo puikiausiai tiks ir lėtas rytas savaitgalį, valandėlė prieš vakarienę, po vaiko maudynių vonioje ar bet kuris kitas jums patogus laikas. Dabar, kai kur kas daugiau laiko praleidžiame namuose su artimiausiais žmonėmis, yra puikus metas pradėti formuoti skaitymo drauge įprotį – tai ne tik virs šilčiausiais šeimos prisiminimais, bet ir visapusiškai lavins vaiko gebėjimus.

Parengė Indrė Liubinaitė

Vaikų literatūra ne tik vaikams: 5 knygos, kurias perskaityti turėtų ir kiekvienas suaugęs

Šiuo metu vaikų literatūra išgyvena aukso amžių – tiek Lietuvos, tiek užsienio leidyklos kiekvieną mėnesį skaitytojus džiugina kokybiškomis ir įvairiomis knygų naujienomis, kurios, be abejonės, praturtina kiekvieno jaunojo skaitytojo vidinį pasaulį. Visgi vaikų literatūrą noriai ir su didžiuliu pasimėgavimu skaito ne tik vaikai, bet ir vis daugiau suaugusiųjų. Vaikų literatūros personažai dažnai vertina paprastumą, yra nepretenzingi, užjaučiantys, ištikimi ir tolerantiški. Jie reprezentuoja laisvą ir kūrybišką sielą, neribojamą visuomenės stereotipų ar socialinių nuostatų, todėl tokių knygų skaitymas suaugus – puikus būdas atsipalaiduoti ir prisiminti vaikystės patirtis bei troškimus.

Nuotr. autorius Gluosnis Abramavičius

Kembridžo universiteto akademikė dr. Louise Joy teigia, jog, jos manymu, suaugę vis dažniau renkasi skaityti vaikų literatūros klasiką savo malonumui, nes tuose kūriniuose randa vertybes ir pojūčius, kurių yra išsiilgę. Vienos iš tokių vertybių – tiesioginis, gyvas ir nuoširdus bendravimas, tolerancija kitoniškumui, ekscentriškumui ar net skanau, namuose ruošto maisto, primenančio vaikystę, skonis. Mokslininkės teigimu, vaikų literatūra suaugusiesiems dažnai simbolizuoja atsitraukimą nuo tikrovės, kuri ne visada džiugina.

Pasak dr. L. Joy, tokios knygos kaip Lewiso Carrollio „Alisa Stebuklų šalyje“ ar Roaldo Dahlio „Džeimsas ir milžiniškas persikas“ perteikia ir reprezentuoja pasaulį, kuriame viskas yra daug paprasčiau, kur mažiau apsimetinėjimo, o daugiau aiškaus, tikro ir nuoširdaus bendravimo.

Vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ vadovas Arvydas Vereckis rekomenduoja penkias literatūros klasika tapusias knygas, kurias skaitydami mėgausis ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

1. Johanna Spyri, „Heida“. Nors pirmą kartą ši istorija išleista dar 1881-aisiais – tai iki šiol aktuali literatūros klasika bei vienas žinomiausių šveicarų kūrinių, skatinantis domėtis žmogaus vidiniu pasauliu, patikėti, kad energija, gerumas ir gebėjimas džiaugtis suminkština net atšiauriausių žmonių širdis, o vidinė laisvė yra svarbiau už socialinius stereotipus. Vos prieš porą savaičių internetiniuose knygynuose pasirodė ypatingas šio klasikos kūrinio leidimas su lietuvių dailininko Remigijaus Januškevičiaus tapybiškomis iliustracijomis.

2. Clare Vanderpool, „Laivavedys Erlis“. Tai meistriška amerikiečių rašytojos C. Vanderpool istorija apie ypatingą berniuką, draugystę, atradimus, skaičių pi ir jame slypinčią istorijų magiją, aktuali tiek suaugusiems, tiek vaikams. Šis pasakojimas yra ne tik apie vaikystės nuotykius ir paslaptis, tačiau ir apie sunkiai suprantamą suvokimą, kad augi, motinos meilės jėgą ir savęs atradimo kelią, kuriuo taip dažnai einame jau suaugę.

3. Anna Sewell, „Juodasis Gražuolis“. Tai visame pasaulyje žinomas ir skaitytojų pripažintas kūrinys, pirmą kartą išleistas dar 1877-aisiais, pasakojantis apie nepaprastą žirgo gyvenimą XIX a. Anglijoje. Jautri istorija atskleidžia paprastą, klasikinį požiūrį į santykius, į vaikus, į aplinką, kurio kartais pasiilgstame šiuolaikiniame pasaulyje. Ši istorija atlaikė laiko išbandymą, visų pirma, dėl nesikeičiančios meilės žirgams. Naujausias knygos leidimas, kurį puošia nuostabios britų dailininko Christiano Birminghamo iliustracijos – tai 700-oji leidyklos knyga.

4. Antoine de Saint-Exupéry, „Mažasis princas“. Nesenstanti klasika. Viena iš populiariausių visų laikų knygų (ne)vaikams. Istorija apie mažojo princo smalsumą, keliones, draugystę, meilę ir nusivylimą, prijaukintą lapę ir įspūdingus saulėlydžius primena, kad širdimi matyti galima kur kas ryškiau nei akimis. Vos prieš kelis mėnesius „Nieko rimto“ knygų gretas papildė išskirtinis šio klasikinio kūrinio leidimas, kurį puošia italų dailininkės Manuelos Adreani iliustracijos – tai proga į visiems pažįstamus herojus pažvelgti kūrybiškai ir naujai.

5. L. Frank Baum, „Nuostabusis Ozo šalies burtininkas“. Tai viena populiariausių literatūrinių pasakų pasaulyje. Joje pilna šviesaus džiugesio ir stebuklų. Istorija, užauginusi jau kelias vaikų kartas, vis dar nepraranda aktualumo, įkvepia tikėti stebuklais ir savimi, drąsiau svajoti bei mažiau bijoti. Didžiulis noras nugali didžiulę baimę – prisiminti šį dėsnį vienodai aktualu tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Dailininkė Sigutė Ach: „Nuobodulys – palankiausia sąlyga atrasti vaizduotės pasaulį“

Tūkstančius sparnuotų padarėlių, jaukių, kūrybiškų ir šypseną išprovokuojančių iliustracijų sukūrusi dailininkė Sigutė Ach sako, kad nuobodulys, kurį didelė dalis žmonijos jaučia šiuo laikotarpiu, nebūtinai yra žalingas. Priešingai – tai gali tapti pačia palankiausia sąlyga atrasti vaizduotės pasaulį ir pasinerti į kūrybą. Leidyklos „Nieko rimto“ grožiu ir sparnais tituluojama kūrėja pasakoja apie vaizduotės svarbą ir lavinimo būdus, raminančiai veikiantį intuityvųjį piešimą bei knygų skaitymą garsiai. Anot jos, tokia veikla padės pažadinti kūrybiškumą ir dovanos daug teigiamų emocijų, nesvarbu, ar ja užsiimsite individualiai, ar drauge su visa šeima.

Dailininkės Sigutės Ach kūrybinės dirbtuvės

Nelavinama vaizduotė gali lemti žemą produktyvumą

Vaizduotė – tai kiekviename iš mūsų esantis gebėjimas, panašus į gebėjimą vaikščioti ar juoktis. Tikriausiai pastebėjote, kad vieni žmonės gali ir nori vaikščioti ilgai, o kiti mieliau pasėdės ant suoliuko ar liks namuose. Taip pat yra ir su vaizduote – ji duota kiekvienam, tačiau žmonės nevienodai ją išlavina. Puikiai žinome, kas nutinka, kai mažai judame. O kas būna, kai per mažai naudojame vaizduotę?

Nuobodulys, savęs neišreikštumo jausmas, paverčiantis kasdienybę pilka ir neproduktyvia – tai vaizduotės nelavinimo rezultatai. Vaizduotė – įrankis, leidžiantis pilnavertiškai nugyventi gyvenimą, kuriame nuolat reikia kūrybos – nebūtinai tik paveikslui ar eilėraščiui sukurti. Dažnai reikia išspręsti problemas, įsivaizduoti galimus išeičių modelius, o tai taip pat yra vaizduotės funkcijos. Tad lavinkime vaizduotę!

Ugdo kūrybiškumą ir atpalaiduoja
 
Dabar, kai turime pakankamai laiko ir dalį jo nuobodžiaujame, yra puikus metas ugdyti kūrybiškumą ir lavinti vaizduotę. Pats geriausias būdas – pradėti skaityti. O jei sutelkti dėmesį į knygos siužetą jūsų vaikui ar jums sekasi sunkiau ir jaučiate, jog mintys nuklysta – rekomenduoju klausytis, kaip skaito kitas žmogus ir tuo pačiu metu užsiimti nesunkia, tačiau malonia veikla, kuri atpalaiduotų ir padėtų įsitraukti. Visgi veikla, nors ir gali būti tikrai įvairi, neturėtų įtraukti taip, kad nebegirdėtumėte garsiai skaitomo teksto.

Viena tinkamiausių veiklų, padedančių susikoncentruoti į dabartį – intuityvus piešimas – tai abstrakcijų vedžiojimas, braukymas ir štrichavimas taip, lyg kalbėtumėte telefonu ir nerūpestingai pieštumėte ant kokio nors popierėlio ar klausydamiesi nelabai įdomios paskaitos kažką braukytumėte paraštėse.

Šią veiklą siūlau išbandyti kartu su visais šeimos nariais – pasitiesti ant stalo keletą popieriaus lapų ir juose nupiešti dėmeles – joms sukurti galite naudoti ne tik akvarelinius dažus ir vandenį, bet taip pat ir natūralias priemones, tokias kaip kavos likučiai ar burokėlio žievė. Daržovės yra puikūs natūralūs dažai. Beje, tokių lapų pasiruošti galite daugiau, nes net ir jų gamyba nuteiks pozityviai bei atpalaiduos. Dažams išdžiūvus, išsirinkite popieriaus lapą, kuris jums atrodo mieliausias ir gražiausias, o tuomet kiekvienas pasiimkite po piešimo priemonę – geriausiai tiks paprastas pieštukas ar plonas gelinis rašiklis.

Kūrybinį potencialą išlaisvinti padės vaikų literatūra

Kai viskas paruošta – metas pradėti klausytis istorijos, sekamos ar skaitomos garsiai. Vaizduotei lavinti labiausiai tiks vaikų literatūros kūriniai, juose gausu vaizdingų aprašymų ir fantazijų. Aš pasirinkau klasika tapusį pripažinto amerikiečių rašytojo E. B. White’o kūrinį „Gulbės trimitas“, kurį subtiliai iliustravo lietuvių dailininkė Kristina Moriakinaitė, Nuorodą į mano skaitomą šios knygos ištrauką, taip pat ir trumpą intuityvaus piešimo pamokėlę bei išsamesnį pasakojimą apie vaizduotės lavinimą rasite „Nieko rimto“ Facebook paskyroje.

Pradėję šią veiklą pamažu vis labiau įsitrauksite, panirsite į tekstą, imsite įsivaizduoti ir mintyse kurti individualius vaizdinius skaitomai istorijai. Tuo pačiu metu leisdami sau laisvai piešti, dar geriau susitelksite, geriau įsivaizduosite kūrinio erdvę, išgirsite niuansus ir nuraminsite protą, įpratusį blaškytis. Nesudėtingas ir baigtinio rezultato nereikalaujantis individualusis piešimas gali pasirodyti nerimtai, tačiau šis metodas – labai paveiki terapinė priemonė.

Išklausę istorijos ant lapo rasite įdomų raizginį, galintį paskatinti kūrybą tęsti ir ateityje, galbūt nebesiklausant pasakojimo, o visą dėmesį skiriant tik piešimui. Tai – išlaisvinta vaizduotė. Šia veikla užsiimdami reguliariai, pastebimai sustiprinsite savo kūrybinį mąstymą ir išlaisvinsite kiekviename žmoguje esančią jėgą kurti.

Populiarią knygų seriją vaikams sukūręs H. Tammas: „Man tapo smalsu, kaip atrodytų katinas, vilkintis nindzės kostiumą“

Šią savaitę Lietuvos internetiniuose knygynuose pasirodė jau penktoji, naujausia vaikų pamėgtos populiariosios knygų serijos apie nindzę Timį ir jo draugus dalis – „Nindzė Timis ir ledo miestas“. Knygų seriją parašęs ir iliustravęs autorius Henrikas Tammas sulaukė pasaulinio pripažinimo ne tik už literatūrą vaikams – jis taip pat prisidėjo prie pripažintų Holivudo animacinių filmų, tokių kaip  „Šrekas“, „Narnijos kronikos“ ir daugybės kitų, fantastinių pasaulių kūrimo. H. Tammas novelpro.weebly.com interviu metu atskleidžia, kaip jo galvoje gimė katinėlio nindzės personažo idėja, kurio veikėjo monologas jam yra pats įsimintiniausias ir atsako į klausimą, ar pagal šią knygų seriją planuoja sukurti animacinį serialą.

H. Tamm iliustracija iš knygos „Nindzė Timis ir ledo miestas“

Kaip Jums kilo knygų serijos apie katinėlį nindzę Timį idėja?

Kartą su draugų kompanija viešėjome Pekine. Vieną vakarą lankėmės restorane, įsikūrusiame ant pastato, stovinčio seniausioje miesto dalyje, stogo, ir valgėme pyragą. Būtent tuo metu iš tamsos staiga išniro pilkas katinas, lyg reikalaudamas gardaus pyrago kąsnelio. Tą akimirką susimąsčiau, koks yra to katino gyvenimas, kas galėtų būti jo draugai ir man tapo smalsu, kaip atrodytų katinas, vilkintis nindzės kostiumą.

Ar kurdamas šią seriją susiduriate su rašytojo bloku? Jei taip, kas geriausiai padeda jį įveikti?

Žinoma, kad tenka susidurti. Kai taip nutinka, praleidžiu skyrių, kurį kurdamas patiriu sunkumus ir imuosi rašyti aiškesnę ir linksmesnę sceną. O tuomet ir trūkstamos detalės ankstesniajam skyriui gimsta lyg savaime!

Knygų serijos apie katinėlį nindzę Timį autorius Henrik Tamm (www.henriktamm.com nuotr.)

Kiek juodraščių prireikė, kol išleidote pirmąją nindzės Timio istorijos dalį?

Pačią pirmąją istorijos versiją parašiau labai greitai, atostogaudamas prie Komo ežero Italijoje. Tačiau tam juodraščiui dar prireikė nesuskaičiuojamos daugybės peržiūrų ir diskusijų su knygos redaktoriumi, kol tekstas tapo toks, kokį pažįstate šiandien. Net pamiršau, kiek tiksliai.

Kuris veikėjas, sakinys ar dialogas iš visos knygų serijos Jums pačiam patinka labiausiai?

Man patinka vidinis mėlynojo kiškio monologas, samprotavimai, pagrindžiantys jo veiksmus. Paslaptis paprasta: skaitytojai gali nesunkiai susitapatinti su veikėju, kuris įsiklauso į savo širdies ir sielos norus. O aš labiausiai linksminuosi kurdamas veikėjų antagonistų portretus.

Ar esate užsibrėžęs tikslą, kiek puslapių žūtbūt turite parašyti per dieną, savaitę, o gal rašote tik tuomet, kai užplūsta įkvėpimas?

Tokio tikslo neturiu, tikrai. Tačiau jei tądien nedirbu kine, skiriu laiką rašymui. Kartais parašau tris tūkstančius žodžių, o kartais ir penkiasdešimt tūkstančių. Labai norėčiau pasigirti, jog turiu aiškią rašymo discipliną, tačiau taip nėra. Dažniausiai kuriu prisėdimais, pavyzdžiui, galiu parašyti visą knygos skyrių per vieną vakarą, o tada praleisti kelias dienas jį koreguodamas ir redaguodamas.

Ką atsakytumėte skaitytojams, kurie tikisi nindzės Timio nuotykius išvysti vizualinių medijų kanaluose?

Tokia galimybė egzistuoja – būtų nuostabu. Mano pagrindinė veikla yra glaudžiai susijusi su filmų gamyba ir manau, jog ši knygų serija galėtų virsti puikiu animaciniu serialu ar netgi filmu. Esame apie tai kalbėję su keliomis kino studijomis, tačiau kol kas nieko konkretaus nenusprendėme. Taip pat teko išgirsti minčių, jog pagal šią knygų seriją galėtų būti sukurtas kompiuterinis žaidimas. Tokiems pasiūlymams taip pat esu atviras.

Koks pokytis Jus labiausiai nustebino, kai tapote rašytoju?

Vienatvė. Dirbdamas kino industrijoje, esu nuolat apsuptas daugybės kūrybingų žmonių, su kuriais sutelkiame visas kūrybines galias, kad sukurtume kažką, ko vieno žmogaus smegenys nepajėgtų sukurti. Man savotiškai patinka būti vieninteliu knygų serijos autoriumi, tačiau tuo pat metu ir ilgiuosi savo komandos bendražygių.

Kokie Jūsų „namų darbai“ prieš pradedant rašyti naują knygą? Ar ilgai ir atidžiai analizuojate rinką, nagrinėdamas tai, kas jau sukurta?

Skiriu tam šiek tiek dėmesio, tačiau ilgai tuo neužsiimu. Jei sąžiningai, tai daugumą istorijų kuriu visiškai nuo nulio. Kurdamas fantastinius pasaulius ir juose gyvenančius personažus, išlaisvinu savo vaizduotę – tai man teikia džiaugsmą ir sekasi.

Populiarioji H. Tammo knygų serija apie katinėlį nindzę Timį ir jo draugus jau yra išversta į 11 pasaulio kalbų. Iš švedų į lietuvių kalbą šią seriją išvertė Elžbieta Kmitaitė, išleido vaikų ir paauglių literatūros leidykla „Nieko rimto“. Knygų serija rekomenduojama 7–10 metų amžiaus vaikams – kvapą gniaužiantys nuotykiai jiems neleis padėti knygos į šalį, o herojų poelgiai mokys sumanumo, kilnumo, padės suprasti, kiek daug drąsos gali atsirasti veikiant dėl tikslų, kuriais tiki.

S. Ach: „Esame uždaryti kiekvienas savo korio akelėje, bet už sienos yra kitas toks pats, kaip aš“ #SkaitauPalaikau

Nieko nenustebinsime pranešę, kad didelė dalis niekorimtukų, kaip ir didelė dalis įvairiausiose sferose dirbančių pasaulio žmonių, galinčių atlikti darbą nuotoliniu būdu, jau trečią savaitę dirba iš namų. Tačiau vieningumo, pozityvumo, paskatinimo ir entuziazmo šiuo laikotarpiu reikia labiau nei bet kada anksčiau. Palaikydami BALTO įmonės iniciatyvą #SkaitauPalaikau, pasakojame, kaip organizuojame leidybos procesą ir skiriame savo darbą skaitytojams, kad laikas namuose neprailgtų. Mums reikia vienas kito palaikymo, kad judėtume pirmyn.

 

Arvydas Vereckis (leidyklos vadovas):

„Esu iš tų žmonių, kurie labai brangina tikrą bendravimą, kai matai ir jauti žmogų, drauge kuri bendrų idėjų lauką. Joks telefonas ar kitas įrankis niekada man neatstos realiai esančio šalia žmogaus, bet kaip aš džiaugiuosi, kad šie įrankiai dabar yra. Ir per dienas nepaleidžiu telefono iš rankų.

Esu leidyklos „Nieko rimto“ vadovas ir mano „kapitono tiltelyje“ nuolat verda veiksmas: sprendžiamos problemos, kuriamos strategijos. Šiomis dienomis daug dėmesio skiriu geros, viltingos nuotaikos palaikymui. Nenukabinkime nosies, kurkime tai, ką norime matyti ateityje. Esu įsitikinęs, kad tik apsijungę, būdami bendro veiksmo dalimis, atsilaikysime prieš suirutę ir nesėkmes. Būnant leidyboje tai taip akivaizdu. Kol gimsta knyga, ji pereina iš rankų į rankas: rašytojas – dailininkas – redaktorius – maketo autorius – korektorius – spaustuvė – logistas – knygynas – skaitytojas. Ir nors kurioje grandelėje atsiradus „stop“, sustos visas didelis ratas, maitinantis daug žmonių. Todėl kasdien sakau: jauskime šalia kitą, jo buvimo būtinybę, kaip niekada anksčiau.“

Sigutė Ach (grožis ir sparnai):

„Laikas nuo laiko pagalvodavau, kad reikėtų išeiti kūrybinių atostogų ilgesniam laikui, nes jau buvau pilnutėlė visokių užmanymų, bet įprastos veiklos ratas buvo gerokai mane įsukęs ir vis negalėdavau sustoti. Ir štai, buvau sustabdyta drauge su visu pasauliu.

Tiek daug laiko, kurį galiu skirti piešimui, dar neturėjau. Ir tai didžiulė laimė. Piešiu ir tikiuosi, kad mano sukurtų piešinių reikės leidyklai „Nieko rimto“. Nes jei ne… Tuomet visi į stalčių. Tad piešdama vienatvėje labai aiškiai pajutau ir kitos vienatvės – kai niekam nieko iš tavęs nebereikia – skonį. Šios nepaprastos dienos, kai esame izoliuoti vienas nuo kito, kai sustojo arba labai sulėtėjo kasdieninių veiklų ratas, kaip niekad išryškino buvimo drauge būtinybę, vienintelę išlikimo formą. Žmonija lyg bičių avilys – viena bitė neprineš medaus visai žiemai… Dabar esame uždaryti kiekvienas savo korio akelėje, bet už sienos yra kitas toks pats, kaip aš.“

Eglė Devižytė (geriausių knygų atranka ir korektūra):

„Jau labai seniai svajojau dirbti iš namų, o man, kaip ir Maksui iš Makso Frajaus fantastinių detektyvų, visi norai pildosi – anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip. Būtent tas „anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip“ ir yra didžiausia bėda! Labai džiaugiuosi kasdien sutaupydama dvi valandas, kurias anksčiau praleisdavau autobusuose į darbą ir iš jo. Dvi valandos per dieną yra labai daug, tad nors darbai vyksta ne mažesniu tempu, esu geriau išsimiegojusi, geresnės nuotaikos, namai švaresni, o pūkuota namų karalienė laiminga gaudama tiek dėmesio, kiek jai norisi (labiausiai mėgsta įsitaisyti ant kelių ir letenomis gaudyti lakstančią kompiuterio pelytę, tačiau atsisakė šitaip fotografuotis). Bendravimo trūkumo nejaučiu, man net patinka, kad niekas neateina ir netrukdo, ir kad galiu niekam netrukdydama garsiai klausytis muzikos. Netgi priešingai – daug dažniau susiskambinam ir susirašom su šeima, draugais, kolegomis, tad tam tikra prasme man tai ne tiek socialinės atskirties, kiek ryšių stiprinimo metas. Žinoma, labai pasiilgau koncertų, gyvo bendravimo su draugais ir šeima, kardo valdymo treniruočių, turnyrų, stalo žaidimų vakarų ir to saugumo jausmo, kai nebaisu išeiti į paupį ar parduotuvę ir ten – o siaube – sutikti žmonių, kai nėra nerimo dėl artimųjų sveikatos, psichologinės ir finansinės gerovės – bet visa tai sugrįš. Kol kas tą vidinę ramybę bent šiek tiek susigrąžinti gali padėti menas – tad skaitykime knygas, žiūrėkime filmus, klausykime muzikos, pieškime, rašykime, grokime, dalinkimės kylančiomis mintimis ir pamažu gyventi bus po truputį šviesiau.“

Indrė Liubinaitė (rinkodaros vadybininkė):

„Dirbdama nuotoliniu būdu rūpinuosi, kad „Nieko rimto“ komunikacija nenutiltų net tada, kai atrodo, jog visas naujienų srautas yra apie vieną ir tą patį – patys žinote, ką. :) Atėjus šiems nelengviems laikams dar kartą pajutau, koks prasmingas yra darbas leidykloje. Knyga – tai būtinas gero laiko namuose atributas. Kai visas pasaulis užsidaro ir sustoja, knygos tampa dar reikalingesnės visiems – nuo mažiausiojo paveikslėlių knygos vartytojo iki garbingo amžiaus senjoro, kuriam knygų herojų kompanija gali palengvinti vienatvės ir atskirties pojūtį. Net neabejoju, jog vieningai likdami namuose būsime pajėgūs nugalėti šį nematomą priešą. Juk šitiek istorijų, nugulusių į knygų puslapius, moko, kad vienybė ir drąsa visada laimi. Ir tai yra tiesa.“

Morta Gerbenytė (rinkodaros vadybininkė):

„Darbas iš namų turi pliusų ir minusų, tačiau mano katė Agota yra be galo patenkinta tokiu didžiuliu dėmesio kiekiu! Stengiuosi kuo skubiau atsakyti į visus klientams iškylančius klausimus telefonu, o dirbant nuotoliniu būdu kartais tai tampa iššūkiu ir tenka pažaisti „sugedusį telefoną“ ieškant informacijos. Tačiau užkandžiauti kada tik panorėjus, o rytais keltis šiek tiek vėliau – tikras malonumas!“

Brigita Bukialytė (dizainerė):

„Esu patenkinta darbu namų aplinkoje, namuose jauku ir gera dirbti. Džiaugiuosi turėdama pagalbininkę katę Mėją – kartais ji padeda darbuotis, kartais – nelabai. :) Pasibaigus karantino laikotarpiui nekantrauju vėl keliauti ir stovyklauti gamtoje.“

Išlikime pozityvūs, darbingi ir vieningi, o, svarbiausia, palaikykime vieni kitus! 

❗️Šiuo laikotarpiu skatiname naudotis el. parduotuve ir rinktis užsakymo atsiėmimą OMNIVA paštomatuose arba naudojantis VENIPAK siuntų pristatymo paslauga. Karantino metu neteikiame galimybės užsakymą atsiimti leidykloje.