„Laivavedys Erlis“ – paslaptingų nuotykių kelionė į draugystę

DSC_0062Amžinasis klausimas: ar pasaulis yra pilnas stebuklų, ar vis dėlto tik sutapimų? Reikia pripažinti, kad tai, kaip vertiname magiją pasaulyje, priklauso tik nuo tikėjimo. Vaikai, tiesa, linkę matyti daugiau stebuklų. Nors galbūt ir suaugusiesiems vertėtų į pasaulį pažiūrėti kitomis akimis ir pastebėti tai, kas yra nors truputį magiška?

Pasakojimą apie stebuklus mažuose dalykuose, tikėjimą savimi ir pasauliu, keliones ir gražią iš pirmo žvilgsnio visai skirtingų žmonių draugystę kuria amerikiečių rašytoja Clare Vanderpool apysakoje „Laivavedys Erlis“ (leidykla „Nieko rimto“, 2017 m.).

„Laivavedys Erlis“ – knyga apie artimus žmonių ryšius, sutapimus, kurie kartais tokie panašūs į stebuklus ir viltį, kad visuomet gali surasti tai, ko ieškai. Dviejų berniukų nuotykiai plaukiant Kenebeko upe ir keliaujant miškais Apalačų taku pinasi su paslaptinga skaičiaus pi istorija, pasakojama Erlio, kuris begalinį skaičių mato kaip pasakojimą apie žmogaus ieškojimus.

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, trylikamečio Džeko tėvas pagaliau grįžta namo. Kadaise buvę tokie artimi, tėvas ir sūnus beveik nebepažįsta vienas kito, rasti bendrą kalbą tampa labai sunku. Tėvas nusprendžia išsiųsti sūnų į internatinę mokyklą Meine.

Čia Džekas sutinka Erlį, keistą vaiką, kuris dažnai praleidinėja pamokas, vienas sėdi savo kambarėlyje, pagal savaitės dieną sprendžia, kokios muzikos klausys, kolekcionuoja iškarpas apie didįjį Apalačų lokį ir be galo žavisi skaičiumi pi. Erliui pi – ne tik skaičius, bet ir personažas begalinėje kelionėje, pasakojantis jam neįtikėtinas ir nuotykių pilnas istorijas. Erlis gali išskaityti tas istorijas tiesiog žiūrėdamas į besidriekiančius begalinio skaičiaus pi skaitmenis. Dar skaičius pi jam primena seniai dingusį brolį, kurį berniukas žūtbūt nori surasti. O didysis Apalačų lokys turėtų parodyti kelią.

Abu vaikai visai netikėtai tampa draugais. Ir, nors Džeką kartais ir glumina Erlio elgesys, vis dėlto berniukai ryžtasi leistis į didžiojo lokio paieškas ir nepamirštamą kelionę.

Džekas keliaudamas su Erliu po truputį vis geriau ima suprasti draugą ir pastebi, kad faktas, jog Erlis turi išskirtinių gebėjimų, yra daug svarbesnis negu pati kelionė. Galvodamas apie Erlį Džekas kartu galvoja ir apie save, apie pasaulį, pradeda ieškoti paaiškinimų tėvo sprendimui palikti jį internatinėje mokykloje ir, žinoma, suvokia, kaip stipriai visų gyvenimus paveikė karas.

Niekur knygoje nėra aiškiai pasakoma, tačiau duodama suprasti, kad Erlis autistas, tačiau kartu gali būti laikomas genijumi, matančiu skaičius ne tik kaip numerius, tačiau ir kaip kažką, kas turi asmenybę ar savo istoriją. Pati autorė Clare Vanderpool teigia, jog tyčia pasirinko aiškiai neįvardinti knygoje Erlio kaip autisto. „Pagal dabartinius kriterijus Erliui būtų nustatyta lengviausia autizmo forma. Be to, jis būtų laikomas „talentingu silpnapročiu“, žmogumi, itin gabiu kuriai nors sričiai, kaip antai matematikai ar muzikai. Nusprendžiau šioje knygoje nevartoti terminų „autizmas“ ar „talentingas silpnaprotis“, nes 1945 metais dauguma žmonių nebūtų jų supratę, o daugumai autistų nebūtų nustatyta tokia diagnozė. Toks žmogus kaip Erlis tiesiog būtų laikomas keistuoliu“, – pasakoja autorė. Be to, knygoje svarbu ne diagnozė, o įdomi Erlio asmenybė ir neįtikėtinas mąstymas bei gebėjimas susieti iš pirmo žvilgsnio, regis, visai nieko bendra neturinčius dalykus.

laivavedys_erlis_d

„Laivavedys Erlis“ – iš tų knygų, kurių grožį ir užburiantį pasakojimą sunku nusakyti keliais žodžiais. Tai ir nuotykių knyga, kurioje netrūksta komiškų pokalbių ir nutikimų, ir psichologinis kūrinys, kuriame paliečiamos svetimumo, netekties skausmo temos, ir svajingas pasakojimas, pilnas minčių, kurias norisi užsirašyti ir įsiminti.

 

Jei randi kelią, dar nereiškia, kad visada žinai, kur eini. Svarbu žinoti, kaip rasti kelią namo.

Jeigu galima imti ir cituoti ištisus knygos skyrius, vadinasi, tai istorija, kurios nepavyks išmesti iš galvos ilgą laiką. Nors knyga apie draugystę, ištikimybę, nuoširdumą ir šypsenas, vis dėlto pagrindinis jos žavesys slypi tame, kad čia, kaip ir daugumos vaikų gyvenimuose, viskas labai paprasta – visi ateis patys, ieškoti ir rasti reikia tik kelią namo.

Sigutė Ach: „Gera literatūra – tai ilgai veikiantys burtai“

Į knygynų lentynas grįžta jau klasika tapusi prancūzų autoriaus Christiano Bobino ypatingo jautrumo istorija „Džiugė“. Lengva, jauki ir šviesi knygelė apie svajotoją Albeną šįkart skaitytojus džiugins ne tik puikiu tekstu, bet ir dailininkės Sigutės Ach iliustracijomis. 

Christianas Bobinas – prancūzų poetas, filosofas ir daugiau nei 60 knygų autorius. Jo apysakoje „Džiugė“ pasakojama išskirtiniu jautrumu apdovanoto jaunuolio Albeno istorija. Tai knyga romantikams, svajotojams ir tiems, kurie randa laiko pakelti akis į debesis ar žydintį kaštoną ir jais pasidžiaugti. Ir, žinoma, tiems, kurie norėtų išmokti rasti laiko gražioms gyvenimo smulkmenoms.

1Kalbiname dailininkę Sigutę Ach apie jos įspūdžius skaitant ir apipavidalinant knygą, iliustracijų reikšmę, svajones ir planus.

Jau seniai norėjote iliustruoti Christiano Bobino „Džiugę“.  Kuo jus sužavėjo ši knyga

Leidyklos vadovas Arvydas labai gerai mane pažįsta, tad ne kartą matė su senuoju „Džiugės“ tomeliu rankoje. Jis žinojo, kad žaviuosi šiuo kūriniu, randu jame daug savęs, tad atsiradus progai paskatino mane imtis šio kūrinio apipavidalinimo, o aš, kaip visada, kurį laiką nedrįsau, mat kai kūrinys labai patinka, jį iliustruoti yra sunkiau. Viskas šioje knygoje ir taip tobula, ji pilna aromatų, šviesos, skaidrumos, stebėjimo. Kai ją skaitau, nėra laiko, tampu Albenu, stebinčiu žydintį medį.

Knyga vadinasi „Džiugė“, o jūsų iliustracijos išties džiugina ir kelia nuotaiką. Kaip to pasiekiate?

Jei sugebėtume nebūti atsiminimų nelaisvėje ir išlipti iš visų norų lėktuvų, atsidurtume dabartyje, lyg besiskleidžiančioje Džiugės šypsenoje. Menininkas, tirpdamas dabarties akimirkoje drauge su dažų lašu, įsigeriančiu į popierių, kartais prisiliečia prie šio galingo taško ir begalybės vienu metu. Tuomet esi labai laimingas ir tuo pačiu net tavęs nėra, manau, būtent tai ir reiškia vardas Džiugė, suteiktas mistinei knygos herojei.

dziuge3

Kaip jautėtės piešdama iliustracijas šiai knygai? Gal nutiko kokia įdomi kūrybinė istorija?

Reikėjo įveikti nerimą, kad nepavyks, pamiršti, ką matydavau, skaitydama „Džiugę“, ir perskaityti ją iliustratoriaus, scenografo akimis. Piešiant „Džiugę“ kažkodėl labai norėjosi dainuoti, o jau ko nemoku, tai nemoku… Bet kuri knyga – tai spektaklis, jam reikia rūbų veikėjams, fonų mizanscenoms ir erdvės, kuri viską suriša. „Džiugėje“ tiek daug skambančių tylų, ramybių, būsenų, kad ją lengviau būtų iliustruoti muzika, o ne akvarele…

Kuris knygos personažas jums artimiausias? Kodėl?

Man labai patinka pati knygos erdvė, o Albenas – tikras bendramintis, būtent taip pasaulį matau ir jame gyvenu jau beveik 50 metų!

Kokiam skaitytojui rekomenduotumėte „Džiugę“?

Tas, kas gali vėpsoti į aplytą langą arba pamatyti salas sriubos lėkštėje, tikrai supras Albeną ir visą „Džiugę“. Bet knyga nėra tik tiems, kurie puikiai ją gali suprasti. Gera knyga – tai praverti nežinomo sodo varteliai, įžengusiam padedantys atrasti kažką daugiau. Ir nebūtinai tai iš karto kažkas malonaus, liūliuojančio ir užkišančio saldainį už žando.

dziuge4

Gera literatūra – ilgai veikiantys burtai, jei gyvenime pasisekė, tai žinote, apie ką kalbu. Nes TOKIŲ knygų nepamirštame, jos kibina, kalbina, provokuoja mąstyti. Kodėl tokioje švelnutėje knygoje „Džiugė“ su ryškiai raudona suknele? Labiausiai gyvenimo aistrą, buvimą liudijančia spalva? Ir tuo pačiu – ji lydi Albeną nematoma kitiems, o pats Albenas žino, kad ji – mirusi. Bet Džiugė šypsosi, kalba ir keliauja. Tad mirties nebėra, taigi ir nebėra baimės išnykti. O kai nebijome, tampame imlūs grožiui, kurio nepastebėtume, jei skubame. O kodėl skubame? Nes bijome nespėti… Bijome išnykti. Tad „Džiugė“ labiausiai tiems, kam reikia priminimo – neišnyksite, nes dieviškas grožis yra amžinas ir jūs esate to dalis… Tik mainysitės, keisitės, vis nustebdami ir nustebindami, todėl tiek daug nuščiuvusio žvilgsnio atspalvių šioje, rodos, nesudėtingoje, net linksmoje istorijoje.

Jūs piešiate ir vaikams, ir suaugusiems, tačiau labiausiai esate žinoma dėl kūrybos vaikams. O štai „Džiugė“ – knyga suaugusiam skaitytojui ar paaugliui. Gal ruošiatės nutolti nuo kūrybos vaikams?

Vaikas – tai labai neišaiškintas terminas – kartais turime omeny, kad vaikiška yra tai, kas netinka dideliam, na, lyg marškinėliai ar batai. Su šiuo matavimu savo kūrybos nesieju. Vaikiška dar gali būti suprasta kaip tyra, naivu dėl to, kad nėra prisiliesta nei prie smurto, nei prie apgaulės. Toks vaiko žvilgsnis dažnai nuginkluoja suaugusį ir tada kam labiau reikia tikros pasakos teksto – mažam ar dideliam? Ši tema, labai pažįstama iš „Mažojo princo“, visai kitokioje erdvėje atsikartoja „Džiugėje“.

O mano kūryba – jau tikrai daugiau nei dvidešimt metų – skirta tiems, kam gera pasėdėti po žydinčiu medžiu, prisiminti patį save, patikėti (ir vėl) amžina meile ir pasigrožėti sparnuota avele, jei jau ji taip nerūpestingai šalia to medžio rupšnoja žolę. Kažkodėl man atrodo, kad esu labiau reikalinga tiems, kas turi mažų vaikų, bet truputį pamiršo apie ką su jais – tokiais sparnuotais – kalbėtis. Albenas iš „Džiugės“ kalba būtent ta kalba – širdies kalba, kur beveik nereikia žodžių, bet viskas aišku.4Dažniausiai manoma, kad knygų iliustracijos – tik vaikų literatūros privilegija…

Knyga puošiama iliustracijomis nuo neatmenamų laikų. Tai graži ir turtinga žmonijos kultūros dalis. Susijusi su tuo, kas žmogui visų vertingiausia – su žinojimo ir patirties lobiais. Knygos, skirtos vaikams, palyginti jaunos – gal jau suskaičiuos kokius 200 metų, o gal ir ne. Tad mintis, kad iliustruota knyga – tik vaikui, išties labai „vaikiška“ – gal net 60 metų nesuskaičiuos.

Iliustracijomis, nuostabiais ornamentais, auksavimais, prabangiais įrišimais visose kultūrose buvo puošiamos vertingos knygos. Pabrėžiant jose užfiksuoto teksto neįkainojamumą.

Iliustruodama „Džiugę“ bandžiau savo menu parodyti šio teksto grožį ir vertę.

Gal yra dar kokia nors knyga, kurią slapta svajojate vieną dieną iliustruoti?

Iš tiesų slapta svajoju tik apie vieną dalyką – išvažiuoti savo kaimelin, pabraidžioti po pievas ir paklausyti vakare giedančių paukščių. Tai tokia auksinė svajonė, kad, cituojant Albeną, ji labai blizga, tad būtina ją visiems rodyti (šypsosi).

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Noriu keliauti į baltas savo akvarelinių darbų paraštes…

 

Kava ir puodelis. Ar svarbu, kokį pasirinksite?

Sunkiai įsivaizduojame rytą be kvapnios kavos ar arbatos puodelio. Tai tampa kasdieniu ritualu. Indas, iš kurio geriame, mūsų dėmesį patraukia tik tada, kai kažkas su juo negerai. Tačiau, matydami išskirtinės spalvos, formos ar ypatingo dydžio puodelį parduotuvės vitrinoje, paprastai sustojame. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad gražus puodelis – dar ne viskas. Kavos indo forma turėtų būti funkcionali ir tinkama būtent tos rūšies gėrimui, jeigu iš tiesų norime kokybiško kavos gėrimo ritualo. Skirtingi kavos ruošimo ekspertai Vilniuje akcentuoja šiek tiek skirtingus dalykus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį.

Ar turi įtakos kavos gėrimo kokybei tai, kokiuose induose ji patiekiama?

 Huracan Cafe:

Kavos gėrimo kokybei įtakos daugiau turi barista, kaip jis tą gėrimą ruošia, kaip įpila… Pats indas subjektyvu – vienam patinka siauri, kitam platūs, plonasieniai, storasieniai, stiklas ar porcelianas… Kiekvienoje įstaigoje yra žmogus, kuris nusprendžia, koks tas indas turi būti, ir tas, kas nusprendžia, gali pasakyti, kad tokie indai ir yra puikiausi.

Mano nuomone, teisingiausias indas yra toks, kuris gerai palaiko gėrimo temperatūrą, malonus lūpoms, t. y. be faktūros ir su storoka sienele… Kavai su pienu geriau į gylį nei į plotį, o juodai ar brew kavai – platesnis, nes jame geriau atsiskleidžia kavos kvapai ir skoniai.

StrangeLove Coffee:

Bet kokio gėrimo kokybė visų pirma priklauso nuo jo ingredientų ir paruošimo profesionalumo. Jei indo kokybė daro įtaką gėrimo ingredientų kokybei, tuomet, be abejonės, indas padarys įtaką ir pačiam gėrimui. Toks klausimas dažniausiai gali kilti lyginant kavą išsinešti popieriniuose puodeliuose ir gerti ją iš klasikinių keraminių puodelių. Jei kalbame apie aukščiausio lygio kavos kokybę ir profesionalumą ją ruošiant, tuomet būtent tam skirtų specializuotų indų pasirinkimas yra estetinis žaidimas, kuris priklausomai nuo receptų ir konceptų padeda vienaip ar kitaip atskleisti kavos skonį.

Ar skirtingai kavai pateikti reikalingi skirtingi indai (dauguma težino espresso, capuccino puodelius, galbūt yra daugiau)?

Huracan Cafe:

Indai nebūtinai turi būti skirtingi, skirtis turi tūriai, priklausomai nuo gėrimo technologijos. Espresso ar juodos kavos indas turi būti apie 50 % talpesnis už pačio skysčio tūrį, kad būtų patogu nešti, liktų vietos ir aromatui. O nepilnas indas kavai su pienu nėra gerai.

StrangeLove Coffee:

Indų variantai tik patvirtina tų pačių gėrimų receptų ir jų pateikimo įvairovę. Kalbant apie klasikinius ir populiariuosius gėrimus – taip, jie turi atitinkamus skirtingus indus ir net jeigu šiuolaikinėje kavos kultūroje kavos meniu yra ženkliai išsiplėtęs ir praradęs aiškias ribas, vis vien galima išskirti kelias kategorijas, į kurias suskirstomi visi kavos gėrimai: espresso, cappuccino, latte ir kokteiliai. Bet tai galioja tik jei kalbame apie klasikinį kavos pateikimą, o ne kavą išsinešti.

Kokią svarbą lietuvis, pirkdamas kavą, teikia estetinei jos išvaizdai? Ar išreiškia pastabas, jeigu, jo nuomone, gėrimas atrodo ne taip estetiškai, kaip buvo tikimasi?

StrangeLove Coffee:

Svarbiausia, kad gėrimo serviravimas būtų švariame puodelyje, tuomet jokių klausimų neiškyla. Lengviau yra nustebinti gražiai paruošta kava. Žmonės dažniau linkę išreikšti pozityvias pastabas apie estetišką (ypač pieniškų) kavų paruošimą, nes dauguma dar net nesitiki, kad kavos ruošimas gali būti toks profesionalus ir net meniškas. Kalbant atvirai, dažnam lietuviui (ir šiaip, pasaulio žmogui) egzistuoja tik dvi kavos – juoda ir su pienu. Ne kavos profesionalui netgi jos abi dažnai atrodo panašiai, taigi klausimas dėl estetinio įsivaizdavimo neatitikimo irgi nekyla. Ilgas kelias mums dar iki tokių kavos kultūros miestų kaip Londonas ar Melburnas.

Gal pasidalintumėte gudrybėmis, padedančiomis susikurti tobulą kavos gėrimo ritualą namų sąlygomis?

StrangeLove Coffee:

Mūsų manymu ir pačių patyrimu, geriausiai kavos ritualą namie sukuria investavimas į rankinį kavos malūną ir kokybiškas šviežias kavos pupeles. Net jei norėsite kiekvieną rytą paprastų paprasčiausiai plikyti kavą puoduke, turėsite skirti papildomas 1–2 minutes tą kavą šviežiai susimalti. Papildomos pastangos visuomet sukuria papildomą pasitenkinimą. Kitas svarbus dalykas – kad kavos pupelės tikrai būtų šviežios ir vanduo, skirtas plikyti kavai, nebūtų verdantis. Jei tik norėsis konkrečių patarimų, kaip ir į ką atkreipti dėmesį ruošiant kavą namuose – užsukite pas mus, visuomet padėsime.

Ekspertai teigia, kad svarbiausia geriant kavą namuose – dėmesys smulkmenoms. Espresso, latte, capuccino ar kitokios kavos mėgėjai turėtų kavai rinktis skirtingo dydžio ir formos puodelius, pačią kavą ar kavos pupeles pirkti atsakingai. Tokiu būdu bus sukurtas tobulas kavos gėrimo ritualas tiesiog namuose. Visokio tipo kavai tinkančius ir išskirtinio dizaino puodelius siūlo leidykla „Nieko rimto“. Papuošti garsių dailininkų piešiniais, skirtingų dydžių ir formų, skirti ne tik kavai gerti namuose, tačiau ir išsinešti – kavos indai, atitinkantys skirtingų žmonių skirtingus poreikius.

Ką spalvotose užrašinėse pasižymi dailininkės?

 

Gyvenimas pilnas įdomių dalykų, kuriuos norisi atsiminti ilgai ilgai. Užsirašyti įkvepiančią knygos citatą, braškių pyrago receptą, idėją, ką padovanoti mamai, o gal net ką tik galvon šovusį dialogą istorijai, kurią pradėsi rašyti vakare. O kartais norisi ir piešti – galbūt draugo portretą, galbūt fantastinį gyvūną ar tą nuostabų medį, kurį pamatei parke. Tam visada pravers daili užrašinė ar bloknotas.

O kur eskizus piešia ir svarbius dalykus užsirašo dailininkės, kurios tuos nuostabius bloknotus kuria? Geriausias būdas sužinoti – paklausti.

Sigutė Ach

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Visur, kur tik įmanoma, nes esu besiblaškanti ir nuolat veikianti viską vienu metu. Popieriaus lapeliais dažnai nuklotas darbo stalas, pilna rankinė, automobilis ir net yra medinis padėklas, pilnutėlis užrašų, pasižymėjimų, eskizų, šiaip piešinėlių ir citatų.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Na, tai būtini gyvenime dalykai. Jie man primena knygas, kuriose gali pats būti herojumi, rašytoju ir skaitytoju vienu metu.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Nors gausiai išpuošiu savo kūrybos bloknotus, pati mėgstu storus, gero popieriaus ir be jokių dekoravimų, nes neužilgo pripiešiu ir prirašau iki pakraščių. Viršeliai gali būti dekoruoti, bet subtiliai.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Tai linksmiems ir romantiškiems užrašams tinkantys lapeliai, mano gyvenime – tai laiškeliai mane supantiems. Pvz.: nepirk bandelių, nes šiandien važiuosiu pro kepyklėlę ir ką nors parvešiu, ikiiiii… :)

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Nes jokia elektroninė erdvė negali atkartoti jausmo, kai paprastu pieštuku brauki per popierių, pieši ar kuri tekstą.

Vilija Kvieskaitė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?

Kaupiu dviejų tipų informaciją, kurią noriu atsiminti – tekstinę ir vizualią. Svarbius įvykius ir dalykus pasižymiu darbo kalendoriuje, o eskizus ir mintis pasipaišau bloknote baltais lapais. Kartais šios informacijos susipina tarpusavyje.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Popieriniai bloknotai man patinka dėl savo funkcionalumo – gali spontaniškai į juos piešti, rašyti, išplėšti lapą ir išlankstyt laivelį, įsimesti svarbų popierėlį. Patinka praėjus nemažam laiko tarpui peržvelgti, ką esu prirašius. Įdomių dalykų galima atrasti.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka minimaliai dekoruoti bloknotai. Kartais gerai atrasti jame kokį paveikslėlį ar motyvuojančią frazę, kai pačiai ūpo pritrūksta.

Lina Eitmantytė-Valužienė

Kur užsirašinėjate dalykus, kuriuos reikia atsiminti?
Į darbo knygas, užrašų knygeles, bloknotus, mobilaus telefono atmintinę.

Ką jums reiškia popieriniai bloknotai?

Manau, kad šiek tiek romantiškoms ir meniškoms asmenybėms būtina turėti savo bloknotą ir net ne vieną. Štai skambini susitarti dėl susitikimo ir besikalbant užsirašai datą, laiką, adresą, o jei pokalbis užtrunka, greta imi piešti ornamentukus ar figūrėles. Patogu, praktiška ir jauku. Be to, popieriniai bloknotai primena vaikystę ir paauglystę, kai nebuvo jokių atmintinių telefonuose, kai visas užduotis ir namų darbus užsirašydavome į sąsiuvinius. Kai turėdavome daug visokio dydžio užrašų knygelių, į kurias rašydavome adresus, sveikinimo tekstukus, perskaitytas knygas, matytus filmus, kelionių įspūdžius ir daugybę kitokių dalykėlių. Iki šiol turiu keletą tokių bloknotų išsaugojusi ir kartkartėm juos pavartau. Tai tarsi brangi praeities akimirkų mozaika.

Kokie ir kaip dekoruoti bloknotai jums labiausiai patinka?

Patinka subtilūs, žaismingi, dekoruoti pastelinėmis spalvomis, tie, kuriuose nėra linijų ar langelių. Patinka ir kietu, ir minkštu viršeliu, su juostele viduje. Viršelyje turi būti nuotaikinga iliustracija ar nuotrauka. Tačiau turiu ir darbo knygų, kuriose languoti lapai labai praverčia – kaip ir mėnesių išklotinės, dienomis sudalinti plotai bei papildomi tušti puslapiai pastaboms užrašyti.

Kaip panaudojate spalvotus popierinius bloknotus ir užrašines?

Viena iš mėgstamiausių užrašinių – ta, kurioje pasižymiu perskaitytas knygas, jų citatas. Užrašinėse susirašau kylančias kūrybines idėjas, darbo temų sąrašus, juos tobulinu, papildau, išbraukiu ir vėl perrašau. Turiu bloknotų, kuriuose susirašau savo pasižadėjimus, kituose – kelionių įspūdžius. Anksčiau su vaikais pildėme Nuotykių užrašines. Leisdavomės į žygį, kad ir 2–3 valandų trukmės. Tai, kas pakeliui sudomindavo, nustebindavo, fotografuodavome. O po to atsispausdinę nuotraukas jas klijuodavome į didelį bloknotą arba sąsiuvinį ir rašydavome joms komentarus. Taip atsirasdavo Žygio knyga, kurią labai miela pavartyti po keleto metų kokį nors jaukų žiemos vakarą.

Kodėl užrašams renkatės popierinį bloknotą?

Ant popieriaus lapelių užrašinėje vyksta gyvas darbas. Juose lieka emocija, kurios niekada nepavyks užfiksuoti telefono atmintinėje.

Gyvenimas ant stogų Katherine Rundell „Stoglaipiuose“

Daugybėje klasikinių vaikų ir paauglių knygų tėvai – problema, kurios atsikratoma dar kūrinio pradžioje. Gyvenimas tampa įdomus – tiesa, ir gerokai sudėtingesnis – kai jų nebėra šalia. Ne veltui pasakojimai apie našlaičius tokie populiarūs – pradedant Charleso Dickenso, baigiant J. K. Rowling kūriniais. Nereti ir siužetai, kuriuose vaikai turi tik vieną iš tėvų (pvz., „Bado žaidynės“, „Saulėlydis“).

Katherine Rundell „Stoglaipiai“ – malonus įnašas į šį žanrą. Knygoje vietoj sunkių gyvenimo pamokų, būdingų šiuolaikiniams vaikų ir paauglių trileriams, pirmenybė teikiama pasakoms būdingai romantinei logikai. Kūrinys prasideda jūros vaizdu: neįtikėtinai iš skęstančio laivo išsigelbėjęs kūdikis atplaukia į krantą violončelės dėkle, įvyniotas į Bethoveno simfonijos partitūrą. Akivaizdu, kad kūdikio laukia neįprastas gyvenimas, nors mergaitę išgelbėjęs ir apsiėmęs globoti Čarlis Maksimas – toli gražu ne koks kankintojas, kaip kad Dickenso Edvardas Murdstonas ar J. K. Rowling Vernonas Durslis. Priešingai, Čarlis – inteligentiškas ir neturtingas Londono viengungis, laisvos dvasios žmogus, savo mažąją globotinę auginantis visiškai neįprastai, nors ir vedinas pačių geriausių paskatų.

Čarlis pavadina mergaitę Sofija ir garsiai skaito jai „Vidurvasario nakties sapną“. Catherine Rundell, kandidatė į mokslo daktarus Oksfordo universitete, nevengia humoro, kylančio iš to, kaip eretiškai Čarlis elgiasi su savo pamėgtomis knygomis: jo „Hamleto“ kopija tampa Sofijos kėdute, o jo Biblija – mergaitės lėkšte.

Šitai visai nepatinka poniai iš Nacionalinės vaikų globos agentūros, kas savaitę tikrinančiai šeimą. Jos siaubui, Čarlis leidžia Sofijai mūvėti kelnes, karstytis medžiais ir rašinėti raštelius ant prieškambario apmušalų. („Kuo daugiau namuose žodžių, panele Eliot, tuo geriau“, – atsikerta šis.) Dar daugiau – jo pastangos apsaugoti vaiką nuo žalingų dalykų pasireiškia ant viskio butelio užklijuota etikete „katino šlapimas“. Strategija atbaidyti smalsią mergaitę nepasiteisina: Sofija „<…> atsikimšo butelį, gurkštelėjo, o paskui pauostė katino, gyvenančio gretimame bute, užpakalį. Kvapai nebuvo tokie patys, bet tokie pat nemalonūs.“

O baisiausia – Čarlis pritaria Sofijos svajoms, kad jos motina, kurią ši teigia prisimenanti grojančią violončele, išsigelbėjo iš skęstančio laivo. „Išbandyk viską, kas įmanoma“, – kartoja jis. Malonu svečiuotis Čarlio ir Sofijos namų idilėje ir būti liūliuojamam švelnaus Catherine Rundell sąmojo bei išmoningų veikėjų apibūdinimų: Sofijos kojos „ilgos ir plonos tarsi golfo skėčiai“, plaukai „blykstelėjusio žaibo spalvos“ o vaikų globos agentūros inspektorė „atrodė kaip šlapia kojinė“. Vos tik keistenybių ima darytis kiek per tiršta, autorė išsiunčia Čarlį ir Sofiją į Prancūziją.

Tuomet kūrinio skonis išryškėja – tarsi nuo žiupsnelio Kajeno pipirų kakavos puodelyje. Įvykiai persikelia į naktį, o autorės kerai tik sustiprėja. Sprukdami nuo Nacionalinės vaikų globos agentūros, Čarlis ir Sofija leidžiasi į mergaitės mamos paieškas Paryžiuje. Po susidūrimo su Prancūzijos policija, Čarlis, nerimaudamas dėl įdukros saugumo, liepia jai niekur neiti iš viešbučio kambario. Likusi viena, ši per stoglangį išsikabaroja laukan, į nuostabų, bet labai įtikimą Paryžiaus stogų pasaulį, kuriame gyvena našlaičiai, save vadinantys stoglaipiais, padėsiantys Sofijai ieškoti mamos.

Toliau skaitytojų laukia parkūro triukai – veikėjai balansuoja 50 pėdų virš žemės kabančia virve ir kopia į Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpinę, kurioje lyg Kvazimodas tarp akmeninių chimerų gyvena malonus stoglaipys su iš durų kilimėlių pasiūtu švarku. Knygoje – ir naktinis pasiplaukiojimas po Seną, ir ant stogų užvirusi kova, kurioje skraido puodai ir balandžių kaulai. Tiesa, žiaurių scenų knygoje nėra, autorei labiausiai rūpi parodyti skaitytojams, kaip iš tiesų galėtų atrodyti gyvenimas aukštai virš žemės – iki pat balandžių plunksnų patalų ir nutekamųjų vamzdžių, praverčiančių vietoje tualetų. „Suaugusieji mokomi tikėti tik tuo, kas nuobodu ar bjauru, – ištaria Čarlis liūdesio akimirką. – Sunku įtikėti tuo, kas neįtikėtina.“ Tačiau Sofija ir stoglaipiai žino geriau.

 

Emily Eakin, publikuota „New York Times“

 

 

Vaikai ir jų požiūris į gamtą

Bundant gamtai norisi kuo daugiau laiko praleisti laukuose, miškuose, pamatyti tas pirmąsias žibutes ir išgirsti grįžtančias gerves. Gamtoje tiek visko daug, kad kartais sunku susigaudyti, kokia čia gėlytė stiebiasi iš po lapų ar kurio paukščio giesmę girdime. Knygoje „Gamtos metų ratas“ („Nieko rimto“, 2017) rašytojas, gamtininkas, fotografas ir radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius iš savo gamtinių kelionių surinko svarbiausius ir įdomiausius dalykus, kuriuos privalu žinoti žengiant į mišką, ypač dabar, pavasarį. Knyga ne tik pilna užduotėlių ir iliustracijų, bet yra interaktyvi – su nemokama programėle gyvūnų nuotraukos tampa video įrašais.

Šį kartą kalbiname rašytoją apie vaikus ir jų požiūrį į gamtą.

Kaip manote, ką šiuolaikiniam vaikui reikia žinoti apie gamtą?

Kiekvieno laikmečio vaikai skirtingi, jų gebėjimai žinoti ir priimti žinias – taip pat. Šiandien bendraudamas su pradinukais matau, kad jie jau neturi to gamtinių žinių pagrindo, kurį turėjo mano karta ir buvusios po to. Taigi, žinoti reikia labai daug, bet ne per daug. Pats svarbiausias dalykas, kad vaikas suprastų, jog aplink jį labai daug gyvybės, kuri yra tokia pati vertinga ir svarbi, kaip ir jis pats. Dar reikia žinoti, kad gamtoje viskas yra dėsninga, čia kiekviena forma, spalva, dydis turi savo paaiškinimą. Todėl, jei vaikai pastebi visa tai ir klausia „kas“, o paskui – „kodėl“, jie jau atviri žinioms.

O ką šiuolaikiniam tėveliui reikėtų žinoti apie gamtą?

Tėveliui (beje, ir mamai) reikia žinoti, ką atsakyti į visus šiuos klausimus. Patikėkite, tai yra ir nelengva, ir atsakinga. Sunku pasakyti, ką konkrečiai jie turėtų žinoti, nes man norisi sakyti „viską“. Suprantu, kad to negali būti, todėl iš jų pirmiausia reikia geranoriškumo ir pažado kartu rasti atsakymus į nežinomus klausimus. Tam yra knygos, internetas. Bet pažinti aplink namus augančius medžius, sodo ir daržo augalus, bent keletą paukščių rūšių, drugelių, žinoti, kurie debesys yra kamuoliniai – būtina.

Ką patartumėte tėveliams supažindinant vaikus su gamta?

Visų pirma svarbu ne žinios, bet geranoriškumas ir žingeidumas, kuriuo reikia užkrėsti. Jei tėveliai patys nustebs ir prisipažins: „O, ir aš to nežinojau“, bus padėti pagrindai tolesniems bendriems ieškojimams. Niekada negalima vaikų kuo nors gąsdinti – tik perspėti, patarti. Vaikai atviri visoms naujovėms, jie daug pastabesni, todėl reikia būti pasiruošus netikėčiausiems klausimams.

Kokie buvo jūsų pirmieji įspūdžiai susipažįstant su gamta? Kas pastūmėjo pačiam pradėti tyrinėti?

Mano pradžia buvo ypatinga: augau prie miško kaime, buvo trejetas vyresnių brolių, labai geranoriški Mama ir Tėtė. Kiek pamenu, man tik gamta ir buvo įdomu, todėl jiems visiems teko atsakinėti į pagranduko klausimus. Tai, kad jie ne visada galėjo man padėti, skatino ieškoti visko pačiam. Labai padėjo knygos, pokalbiai su daugeliu kaimo žmonių. Tik daug vėliau atsivėrė galimybės bendraujant jau su Kauno zoologijos muziejaus darbuotojais, naujais „kolegomis“ ornitologais – septintokai save įsivaizdavome jau tyrėjais… Kai kas iš tų mano draugų tapo tikrais mokslininkais.

Kaip knygos gali sužadinti vaikui domėjimąsi gamta arba būti tarsi tas pirmasis žingsnis į savarankišką miško tyrinėjimą? Kokias knygas pats skaitėte vaikystėje?

Tokios knygos turi būti labai asmeniškos, ne „popierinės“. Tą sakydamas paaiškinu, kad vaikams neįdomu tai, ką autorius aprašinėja surinkęs iš kitų knygų. Jeigu jis pats palietė, rado, pamatė, jei prisipažino ką nors padaręs negerai ir po to savo klaidą ištaisė – pati didžiausia knygos sėkmė. Dar geriau, jei autorius, aprašydamas kokį nors gyvį, pats nuoširdžiai stebisi juo, atranda jo unikalumą. Todėl man buvo labai svarbios T. Ivanausko knygos, mielai skaičiau vertimus – V. Arsenjevo „Dersu Uzala“, J. Spangenbergo „Iš gamtininko gyvenimo“ ir kitas.

Kaip sudominti vaiką gamta gyvenant miesto centre arba kai galimybių aplankyti mišką yra nedaug?

Miesto vaikas pavasarį gali kartu su tėvais pražydinti medžių šakas, daiginti sėklas. Bet koks namų augintinis ir rūpestis juo gali duoti daugiau už knygą. Žinoma, jie juo rūpinasi patys vaikai ir tą daro nuoširdžiai.

Ar bendraudamas su vaikais (mugėse, susitikimuose) pastebėjote, kad pasikeitė vaikų požiūris į gamtą, jos supratimas? Koks jūsų paties vaikų santykis su gamta?

Taip, jis kitoks. Atrodo, kad jis vis labiau virtualus, vaikai neįsivaizduoja tikros gamtos, ją mato filmuotą, nufotografuotą. Apie gyvybę jie išmano dar mažiau. Gali būti, kad dideles klaidas čia daro visi – ir tėvai, ir mokymo sistema.

Mano vaikai nuo mažuliukų buvo su gamta, jie daug ką žinojo, mokėjo, jie nebijo nei voro, nei rupūžės ar slieko. Mes daug sykiu keliavom, kartu atradinėjom. Jie ir užaugę nuo to nenutolo, o dukra yra dar ir biologė.

Kaip manote, kokią nuomonę apie vaiką supančią gamtą, laukinius gyvūnus formuoja  medijos (televizija, internetas, knygos)?

Puiku, kad yra tokios laidos – jos tikrasis žinių šaltinis. Tačiau visas šias priemones suprasčiau tik kaip pagalbines, patariančias. Pradžia turi būti autentiška, kur vaikas pats būna su gamta.


Kai rašėte knygą „Gamtos metų ratas“, kas jums buvo svarbiausia, ką norėjote papasakoti vaikams?

Norėjau sudominti. Atsakyti į visus klausimus neįmanoma. Tačiau jeigu kam nors užkliuvo nors menka detalė, jei jie panoro patys tai patikrinti, jau gerai. Labai šaunu, kad knygoje yra 12 mažų filmukų – vaikams tai patinka, jie gali gilintis ir ieškoti ko nors daugiau.

Dėkojame rašytojui už interviu, o skaitytojus raginame griebti knygą „Gamtos metų ratas“ ir traukti į nuostabius Lietuvos miškus bei pelkes ir susipažinti su mūsų gamta.

Leidykla taip pat yra išleidusi daugiau Selemono Paltanavičiaus knygų: „Girios paštas“, „Tukas lieka vienas“, o „Maži ežiuko sapnai“ praėjusiais metais buvo išrinkta Metų knyga vaikams.

Silvana De Mari: „Turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus“

Šių metų knygų mugėje susitikome su viena iš leidyklos užsienio autorių – italų rašytoja Silvana De Mari, kuri, kartu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialiste Egle Baliutavičiūte, dalyvavo diskusijoje apie laisvą valią fantasy literatūroje. Rašytoja Lietuvos vaikų jau gerai žinoma dėl knygų „Paskutinis orkas“ ir „Paskutinis elfas“. O metų pradžioje leidykla išleido naują rašytojos knygą „Paskutiniai užkeikimai. I knyga“, kuri yra ankstesnių kūrinių tęsinys.

Rašytoja Silvana De Mari šiuo metu su šeima gyvena Turine, Italijoje. Anksčiau dirbusi chirurge Italijoje ir Etiopijoje, dabar yra psichoterapeutė ir rašytoja. Silvanos De Mari knygos Lietuvoje pasirodė 2015 metais ir greitai tapo viena mėgstamiausių leidyklos leidžiamų serijų. „Paskutinis orkas“ apdovanota Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) premija.

silvana

Kodėl pasirinkote rašyti būtent fantasy žanro knygas?

Fantasy yra vieta, kur paslepiame didžiausias savo pabaisas. Kai kažkas yra taip baisu, ką sunku ir suvokti, tuo labiau pažvelgti baimei į akis, mes tą pabaisą įkūnijame fantasy žanre. Tą galime matyti ir Pegaso mite, kur pasakojama apie Medūzą, kuriai pažvelgus į akis žmogus suakmenėja ir vienintelis būdas Medūzą pamatyti ir ją įveikti yra žvelgti į jos atspindį. Taip veikia ir fantasy žanras, kuriame atspindimas skausmas ir kančia, kad galėtume juos įveikti.

Senosiose pasakose matome užkoduotus žiaurumus, jose aprašomi vaikai, patyrę persekiojimą, sunkumus ir pavojus. Kaip pavyzdžiai gali būti pasakos „Asilo oda“, „Pelenė“, „Gražuolė ir pabaisa“, „Joniukas ir Grytutė“. O juk tie siaubai nėra išgalvoti. Įkvėpimo siaubams ieškoti toli nereikia, užtenka ir to, kas kasdien dėdavosi aplinkui. Turiu omenyje metą, kai siautėdavo marai, karas ir badas, bet apie žmonių žiaurumus nedrįstame pasakoti tiesiogiai ir įvelkame tai į pasakos rūbą. Rašau fantasy knygas, kad galėčiau papasakoti siaubą. Tai literatūra apie Dievą ir mirtį.

Dirbdama chirurge Etiopijoje susipažinau su nuostabaus grožio šalimi, bet tuo pat metu pamačiau, kiek šalyje yra siaubo. Tuo metu Etiopijoje viešpatavo komunistinė diktatūra. Kaip įmanoma suderinti tokį grožį ir siaubą? Man šiuos du dalykus suderina fantasy literatūra. Rašau apie viduramžius, nes toje epochoje mes atsiradome kaip žmonija, kaip Europos kultūra.

Nors jūsų knygose nemažai smurto, jis nėra užaštrinamas, daugiau dėmesio skiriate žmonijai pažinti, ypač kaip žmones veikia baimė, neapykanta, įtemptos situacijos. Ar rašydama naudojotės savo kaip psichoterapeutės patirtimi?

Būti mediku yra privalumas rašant knygas, nes mums žmonės pasakoja viską, gydytojai pirmieji išgirsta žmonių nelaimes ir bėdas. Dėl to mano knygose slypi tiek istorijos iš mažosios raidės, žmonių gyvenimo, skausmo istorijos, tiek Istorija iš didžiosios raidės, kaip mūsų visų kultūros istorija. Šiais laikais drauge su fantasy žanru klesti ir siaubo romanų žanras, siaubo filmai. Manau, to priežastis – kad mūsų visuomenė labai keičiasi, neturime stabilumo, nežinome, koks pasaulis bus po 10, 30 metų, todėl literatūra tampa tarsi inkaru, leidžiančiu remtis praeitimi, kad suvoktume dabartį. Mums labai trūksta stabilumo, trūksta priklausymo jausmo ir tai yra mūsų epochos skausmas.

Pagrindinė mano knygų mintis – kad žmogus iš esmės yra geras, bet mes tą užmirštame ir koncentruojamės į blogiausią. Pavyzdžiui, istorijos knygose mums pasakojama apie Čingischaną ir tūkstančius nukautųjų, tačiau nepasakojama apie milijonus kinų, kurie nepalietė nė plaukelio ant kitų galvos. Todėl sakau, kad žmonija yra gera. Jei būtų kitaip, mes čia nesėdėtume ir dabar nesikalbėtume. Fantasy knygos būtent to ir moko – visi esame geri, visi esame herojai arba jais galime virsti. Geriausias to pavyzdys man yra „Žiedų valdovo“ herojai, mažieji hobitai Semas ir Frodas, kurie nenori palikti savo šilto, patogaus gyvenimo, tačiau aukojasi ne tik dėl savo artimųjų, bet ir dėl viso pasaulio ateities leisdamiesi į kelionę. Kovodami už save, kovojame ir už žmoniją, o kovodami už žmoniją, tuo pačiu kovojame ir už save.

Visi jūsų knygų veikėjai skirtingi, jie visi stiprūs, ieško tiesos ir būdų, kaip padaryti pasaulį geresnį. Ar tai susiję su jūsų pačios gerumo, teisybės, prasmės ieškojimais?

Mano herojai – žmonės, kuriuos sutinku kiekvieną dieną, pasakoju gerų, paprastų žmonių istorijas. Tačiau visuomet užtenka kelių blogų žmonių, kad pasaulis imtų griūti. Kad visuomenėje viešpatautų gėris, reikalingos griežtos taisyklės. Šiais laikais mes linkę nuvertinti tas taisykles ir tvirtinti, kad didžiausias privalumas yra lankstumas. Būdama medike, galiu pasakyti, kad stovint prie operacinio stalo griežtos taisyklės yra privalomos norint išvengti kraujo užkrėtimo, tad taisyklės turi būti griežtos, kaip ir žmogaus moralinės nuostatos. Prisiminkime pasaką apie Snieguolę, kuri liko gyva tik dėl to, jog medžiotojas vadovavosi savo moraline taisykle – vaikų žudyti negalima – ir sulaužė jam pačios karalienės duotą įsakymą. Ir tos moralinės normos padeda mano herojams pasirinkti gyvenimo kelią.

paskutinis_orkas2_dKuris herojus pats įdomiausias jums pačiai?

Visada sunku atsakyti į tokį klausimą ir taip pat bijau išduoti siužetą, tačiau labiausiai myliu kapitoną Rankstrailį, kuris yra labai dviprasmis personažas, nes visuomet turi galimybę paslysti, pasirinkti neteisingą kelią, tapti žiaurus, bet Rankstrailis visada pasirenka tiesą. Jis man ypač artimas, nes jo istorija prasideda labai sudėtingai, jis – vaikas, gimęs iš siaubingos situacijos. Bet, nepaisant savo kilmės, jis sugebėjo ne tik sustabdyti orkus, ketinusius sunaikinti žmonių pasaulį, bet ir išvaduoti, išgelbėti pačius orkus.

Norėjote diskusijoje paliesti ir laisvos valios temą, tad klausiu, ar laisva valia parašėte knygas?

Kodėl man tokia svarbi laisvos valios idėja? Nes ji leidžia suvokti, kad net tas, kuris gimė blogyje, iš blogio, gali rinktis gėrį. Laisva valia leidžia suvokti, kad visi turi galimybę pasirinkti blogį. Mąstymas, kad „kalti visi, tik ne aš“ neteisingas, nes kiekvienas turi pasirinkimo galimybę, vadinasi, kiekvienas renkasi gerus arba blogus poelgius. Per pastaruosius dešimtį metų depresijų, fobijų, obsesijų skaičius išaugo nepalyginamai, o apie mitybos sutrikimus nėra net ką kalbėti. Kodėl tai nutiko? Nes nebeliko laisvos valios ir atsakomybės. Mes esam linkę suversti kaltę kitiems. Kalta mano mama, sakė Froidas, kalta visuomenė, sakė Marksas, kaltos mano chromosomos, sakė Darvinas. Ne. Kaltas esu tik aš, ir aš esu atsakingas. Turime suvokti, jog patys esame savo gyvenimo šeimininkai ir turime prisiimti atsakomybę, užuot gaminę antidepresantus. Kiekvieną rytą turėtume prabusti suvokdami šią mintį, galvodami, kad pasaulis yra nuostabus. Tai gali skambėti juokingai, nerimtai, bet pats svarbiausias užkeikimas yra dėkingumas, kad išsimiegojome švariose paklodėse ir mūsų kambario niekas nesubombardavo, kad turime vandens ir galime gerti kavą, kad turime žmonių, kurie mus myli. Ir jausdami šį dėkingumą turime norėti atiduoti jį pasauliui, grąžinti ką nors atgal. Tik taip mes tapsime nenugalimi. Manau, būti nenugalimiems yra gerokai smagiau ir įdomiau nei įsijausti į šį postmodernizmo gležnumą ir silpnumą.

paskutinis_orkas3_dJūsų knygose gausu magijos, senų užkeikimų, pažadų, galinčių nulemti veikėjų likimą nepaisant jų valios. Ar tokiame pasaulyje gali egzistuoti laisva valia?

Knyga „Paskutiniai užkeikimai“ man labai brangi. Pagrindiniai trys veikėjai yra nykštukas, įkūnijantis praktiškąjį pradą, Josas, elfo sūnus, kuris įkūnija dvasines vertybes, ir Arduinas, kitas elfo sūnus, kuris yra labai protingas. Jie visi trys savo gyvenimo kelyje nugali ir laimi būtent dėl to, kas jie yra, nepaisant to, kokie yra skirtingi. Ir net Josas, atrodantis silpnas, laimi pasinaudodamas savo trapumu. Pranašystės yra tik ženklai, savotiškos nuorodos, kurios jokiu būdu neneigia herojų laisvos valios ir jų gebėjimo pasirinkti. Pranašystės įkūnija tai, ką galime pavadinti apvaizda – tikėjimą, kad galiausiai viskas bus gerai. Aš labai tikiu pranašystėmis, jos man leidžia turėti tikrumo gyvenime. Taip buvo ne visada, ilgą laiką turėjau dvejonių, tačiau dabar gyvenu visiškai užtikrinta tuo, ką darau. Esu iš labai gražaus miesto, Turino, turiu pasakyti, kad ir Vilnius yra nuostabus miestas, nors neturėjau galimybės ilgiau jį patyrinėti. Turine mes turime bažnyčioje saugomą drobę, kurioje matyti Kristaus veidas – Turino drobulę. Aš tą laikau ženklu, kad galiausiai mums viskas bus gerai. O jei vis dar nėra gerai, vadinasi, tai ne pabaiga.

Autorė šiuo metu rašo naują knygų seriją apie mergaitę Haniją, kurios gyvenimas priklauso nuo to, ar ji pasirinks blogio, ar gėrio kelią. Tai gana sarkastiškai parašyta knyga, teigia autorė. Hanijos motina bando atvesti dukrą į gėrio kelią skaitydama jai knygas apie riterius, kuriais Hanija labai susidomi ir vėliau pati siekia tokia tapti.

Dėkojame autorei, aplankiusiai mus Knygų mugėje, ir kviečiame visus susipažinti su elfo sūnumis Josu ir Arduinu, dukra Erbrou, kapitonu Rankstrailiu ir kitais herojais. Kelionę į Silvanos De Mari sukurtą pasaulį galima pradėti ir nuo naujausios knygos „Paskutiniai užkeikimai“, kur tęsiama minėtų herojų istorija, tačiau net ir naujam skaitytojui pasakojimas bus aiškus ir suprantamas.

Plačiau žiūrėkite ir klausykitės šiame video, kuris atkeliavo tiesiai iš Vilniaus Knygų mugės.