Kristina Savickytė-Damanskienė: „Knyga turi turėti istoriją“

 

Tėvai dažnai pagalvoja apie tai, kaip paskatinti vaiką vietoj planšetinio kompiuterio į rankas imti knygą. O gal pasaulis keičiasi ir tai, kad vaikai mažiau skaito, yra visai natūralus procesas? Šiandien kalbiname aktorę, laidų vedėją ir trijų vaikų mamą Kristiną Savickytę-Damanskienę ir diskutuojame apie vaikų skaitymą, įdomias knygas ir tai, kas svarbu renkantis knygą.

IMG_2158

© Jurgitos Bastytės – Žilinskienės nuotrauka

Koks buvo Jūsų vaikystės santykis su knyga?

Iš tikrųjų vaikystėje skaičiau daug. Mūsų laikais knygų skaitymas buvo savaime suprantamas dalykas. Neturėjom labai daug pramogų, kompiuterių nebuvo, televizorius buvo tik tam tikru laiku – „Labanakt, vaikučiai“. Dar per atostogas mums parodydavo „Kapitoną Vrungelį“ ir „Kapitoną Tenkešą“ – filmus, kuriuos mokėjom mintinai. Knyga ir buvimas lauke buvo dvi mano vaikystės pramogos. Taip pat aš augau namuose, pilnuose knygų. Iki šiol man knyga yra ne tik priemonė praleisti laisvalaikį, bet ir interjero detalė. Todėl man labai gražu bibliotekos. Aš ten puikiai jaučiuosi ir mėgstu būti tarp knygų. Taigi vienas dalykas – nelabai daugiau turėjom ką veikti, o kitas dalykas – tėvai labai daug skaitė. Tai santykis su knyga ir buvo toks, kad skaičiau tikrai labai labai daug.

Kalbant apie Jūsų vaikų knygas, kokios buvo pirmos ir kokios mėgstamiausios?

Labai sunku įvardinti, kurios knygos yra iš tiesų pirmos. Mano dukrų pirmosios knygos buvo minkštos, tinkamos vaikams iki metų. Iš pradžių jos gaudavo tas minkštas plastikines knygas, paskui medžiagines, vėliau jas pakeitė knygomis su daug paveikslėlių. Ir iš tiesų tai labai pasiteisino. Jos pamėgo su knygomis migdytis, jas skaitydavo, vartydavo paveikslėlius. Man atrodo, tas įprotis turėti knygą irgi prisidėjo prie to, kad jos skaitė nuo gana ankstyvo amžiaus. Mano dideliam liūdesiui – dabar nebeskaito. Bet vėlgi, tai paauglystė, tad galvoju, kad tai galbūt laikinas nuėjimas nuo knygų… O gal ne? Galbūt tai laikmetis keičiasi ir gal mes informaciją priimam kitaip? Negaliu pasakyti. Mėgstamų knygų jos turėjo: labai mėgo „Ką žmonės dirba visą dieną?“, vėliau, aišku, labai džiaugiausi, kad „suskaitė“ ir Astridą Lindgren. Žinoma, turėjo ir savo laikmečio knygų, negali nuo to pabėgti: mėgo ir knygas apie Harį Poterį, ir kitas.

Kaip Jūs įsivaizduojate, kokia turėtų būti įdomi knyga vaikams?

Labai sunku pasakyti, nes dabar vaikai auga visai kitokie. Nori nenori, technologijos juos supa. Ir aš pati, pavyzdžiui, kartais matau, kad man sunku susikaupti knygai, nes mane veikia tai, kad visą informaciją gaunu labai greitai. Pavyzdžiui, Motiejus labai mėgsta knygas apie Joną (leidykla „Nieko rimto“). Ten lyg ir nėra istorijos, bet istorijas gali kurti pats, žiūrėdamas į paveiksliuką. Aš vis dėlto esu seno kirpimo. Galvoju, kad vis tiek knyga turi turėti istoriją. Ir aš, kaip mama, vis tiek noriu, kad vaikas išgirstų kažką, kas jo širdelėj nusėstų, kad tai pažadintų užuojautos, kliūčių įveikimo, pergalės jausmus. Tai, mano požiūriu, yra vertybės.

Ar yra tokių dalykų, kurių gali išmokyti tik gyvenimas, bet neišmokys knygos?

Iš tiesų tai, ką sugebi patirti pats, tave paveiks stipriau negu tai, ką perskaitei knygoje. Tačiau atsidūrus kritinėje situacijoje tai, ką skaitei knygose, irgi gali padėti priimti sprendimus. Žinoma, nenuvertinčiau knygų, bet tai, ką vaikas išmoksta per patirtį, yra be galo svarbu. Turiu omenyje gyvą patirtį, ne tai, ką mato ekranėlyje ar kai žaidime nugali kokį kovotoją, o tai, su kuo susiduria gyvenime. Manau, kad patirtis niekaip nepakeičiama knygomis, bet knygos gali prisidėti.

Ar yra amžiaus ribos, nuo kada reikėtų įduoti vaikams pirmąsias knygas?

Kuo anksčiau vaikas mato knygas, tuo geriau. Iš tiesų dabar skaičiau visokių tyrimų… Knygas, kurias mes patys skaitom, tą pačią J. Ivanauskaitę (rodo į ant stalo gulinčias knygas), aš galėčiau, jei turėčiau kūdikį, tiesiog garsiai skaityti vien tik tam, kad vaikas girdėtų. Ir tai gali suformuoti tam tikrą įgūdį vaikui praleisti prie knygos šiek tiek laiko vien todėl, kad mama skaito jam garsiai – net nebūtinai vaikams skirtą literatūrą. Kuo greičiau vaikas suvokia, kad knyga yra laiko leidimo būdas, tuo geriau. Net jeigu kalbame apie megztas knygas, veltas knygas, tas, kur vaikai kažką dėlioja… Vis dėlto versti puslapius, imti knygą reikia kuo anksčiau.

Ar knygai svarbu išvaizda, iliustracijos? Ar ji gali mokyti estetikos?

Visada atkreipiu dėmesį į tai, kaip knyga atrodo. Žinoma, svarbu turinys, bet šiais laikais, kai pasiūla labai didelė, įėjus į knygyną nežinai, nuo ko pradėti rinktis, tad turi pats turėti labai aiškius kriterijus. Galvoju, kad knygos išvaizda labai svarbu. Tikrai visada atkreipiu dėmesį, kai knyga įdomiau iliustruota, apgalvota. Net jeigu tai knyga, kuri neturi viduje iliustracijų, tada svarbu, kad būtų apgalvota, kas yra viršelyje. Visada pasvarstau, ką norėjo perteikti dailininkas, pasirinkdamas vieną ar kitą įvaizdį. Taigi iš to gali išskaityti tam tikras istorijas.

Ar tikrai visos knygos lavina vaikus? Ar atsiranda ir tokių, kurias parsinešęs namo supranti, kad padarei klaidą?

Aš iš tiesų save labai struktūruoju ir prieš pirkdama knygas jau būnu su savimi susitarusi, ką pirksiu. Ypač dabar, kai yra bibliotekų, knygos nepigios ir dar užima vietą. Neseniai pati labai rimtai pasvarsčiau, ką viena ar kita knyga veikia mano namuose ir kai kurių atsisakiau, išdalinau draugėms, kai ką atidaviau bibliotekoms. Galvoju, kad tėvai šiame informacijos laikotarpyje rinkdami knygas savo vaikams turėtų pavartyti, pasiskaitinėti, pasiklausti rekomendacijų, paieškoti informacijos. Kai šiek tiek daugiau susiduri su knygomis, atrandi autorius, iliustratorius, kurie tau patinka arba nepatinka ir turi savo braižą. Ir tai irgi yra svarbu. Pradedant nuo to, kad yra leidyklų, kuriomis gali galbūt labiau pasitikėti, todėl labai svarbu turėti kriterijus, kurie svarbūs būtent tau.

Ačiū už pokalbį!

Reklama

Sigutės Ach personažai atgijo Lietuvos monetų kalyklos medalionuose

Nuo šiol Sigutės Ach personažus bus galima rasti ir medalionų pavidalu. Lietuvos monetų kalykla liepos mėnesį išleido tris žalvarinius auksuotus medalionus ir vieną sidabrinį. Šia proga menininkė pasidalino mintimis, kam skiria medalionus, kur slypi talismanų galia ir ką ji žada nuveikti per paskutinį vasaros mėnesį.

Sigute su karvytemisJūsų kūrinių kraitį papildė dar vieni – medalionai. Kuo jų kūrimas skyrėsi nuo atvirukų piešimo ar knygų iliustravimo?

Šie medalionai – neeiliniai aksesuarai, kuriuos pagal mano piešinius kūrė Lietuvos monetų kalyklos metalo plastikos meistrai. Todėl, nors iš mano pusės tereikėjo kokybiško piešinio, jaučiuos išmėginusi kažką nepaprasto. Mane sužavėjo galimybė savo personažus pamatyti kaip papuošalus. Dabar, matydama rezultatą, esu maloniai nustebinta gražiu ir kokybišku darbo atlikimu, skoningu medžiagų parinkimu, dailiu įpakavimu. Džiaugiuosi, kad šie mažo tiražo medalionai jau gali apsigyventi arti žmonių širdžių.

Ar Karvytė, Avelė ir Švelnukas buvo kurti galvojant apie konkrečius žmones? Galbūt Švelnukas labiau tiktų žmonėms, pasiilgusiems jaukumo, o karvytė – šėlionių?

Medalionų puošimui išrinkome mano „pačius pačiausius“ herojus: avelę, švelnuką, karvytę ir angelėlį. Jie mano kūryboje pasirodo nuolat, tarsi visos mano nerimtos filosofijos leitmotyvas.

Karvytė – linksma, kūrybiška, pakylėta. Ji simbolizuoja subtilių dalykų įkūnijimą. Ne veltui ji – leidyklos „Nieko rimto“ simbolis. Tekstas, gimstantis rašytojo vaizduotėje, tampa apčiuopiamu knygos puslapiuose ir įgauna jėgą keisti pasaulį. Šį medalioną skiriu linksmiesiems kūrėjams.

LMK_Sigute-Ach_FB-karusele_1080x1080_4

Lietuvos monetų kalyklos nuotrauka

Švelnukas – tai dovana tam, kam reikia švelnumo. Arba jo yra labai daug širdy ir atėjo laikas dalintis. Tai itin jautri ir nuoširdi būtybė, lydinti mane nuo pat kūrybinio kelio pradžios.

Avelė taip pat ganosi mano kūrybos pievose seniai. Perskaičius „Mažąjį princą“ susižavėjau jo prašymu nupiešti avį ir piešiau visokias aveles. Žinoma, jos netiko, be to, princas savąją Avelę jau turėjo dėželėje su skylute. Tad manosios liko man. Jos su sparnais ir, manau, tiktų tiems, kas vaikšto pasakų pievomis.

O kas labiausiai džiaugtųsi gavęs Angelo medalioną?

Angelas mano kūryboje labai žmogiškas. Galima sakyti, kad tai – sparnuotumo būsenos simbolis. Atvirumas stebuklui, tarsi būtum atidaręs širdies kambarėlio langą į devynis pavasarius.

Ar tikite talismanų galia? Galbūt turite savo talismaną, nešantį Jums laimę?

Talismanais kaip daiktais nelabai tikiu, bet tikiu žodžio ir veiksmo galia. Ir jei su meile draugas man įteikia akmenėlį, nešioju jį kišenėje metų metus, jausdama, kad esu saugoma, mylima.

Tas pats ir su šiais gražiais medalionais. Jie – indai, į kuriuos reikia įpilti nuoširdų meilės turinį.

Jūsų palinkėjimas prie medalionų – kad jaukumo ir gyvenimo džiaugsmo širdis pripildytų sparnuotos būtybės. Kokie maži dienos džiaugsmai pripildo laimės Jūsų širdį?

Laimės nebeieškau, kažkada ją nusipiešiau. Ji lyg paukštė susisuko lizdą širdy ir kartais gieda. O aš stengiuos gyvent taip, kad laimės paukštelis gerai jaustųsi. Rytais nusišypsau, išgeriu kavos, paskaitau mėgstamą knygą. O vasarą gyvenu kaime ir būna dienų, kai pati jaučiuosi esanti laimės paukšteliu.

Karvytė.jpgKas dar turėtų nutikti šią vasarą, kad galėtumėte rudenį sakyti, kad ši vasara buvo tokia, apie kurią svajoti galima?

Iki rudens liko rugpjūtis, o tai reiškia, kad ims kristi obuoliai ir žvaigždės, soduose apsigyvens tyla, nes išsiperėję paukšteliai nebečiulba pavasario giesmių. Atslinks minkšti rūkai ir taip saldžiai gnybtelės širdį švelnus ilgesys kažko… ko? Gal amžinybės, gal namuose kepamo obuolių pyrago. Aš žinau, kad bus ir tas, ir tas. Kaip visad, optimistiškai tikiuos, kad pyragas bus pirmiau.

Kaip paskatinti vaikus svajoti?

Vaikystėje svajodavome tapti dainininkais. Ir tikrai ne dėl to, kad mėgome dainuoti… Tačiau matydami gražius žmones ant scenos labai norėdavome būti kaip jie. Greičiausiai dėl to, kad jie atrodydavo laimingi. Vėliau užsimanydavome tapti teisininkais. Nes mama sakydavo, jog teisininkai labai protingi. Kai kurie norėjo tapti lakūnais, dailininkais, šokėjais ar net princesėmis… Bet viskas keitėsi ir mes persigalvodavome. Daug kartų.

lindbergas_d

 

Vaikystė yra graži todėl, kad mokame tiek daug svajoti. Suaugę paprastai pamirštame apie tokius dalykus. Arba nerandame laiko. Todėl klausyti vaikų svajonių ir ateities planų visada taip smagu. Dauguma mūsų vaikystės planų taip ir liko tik planais, o kai kas mažai jau ir prisimena, ką tada norėjo veikti… Vis dėlto vaikystė – vienintelis laikas, kai galime tiek daug klysti ir elgtis taip, kaip tuo metu smagiausia.

 

Tėvai turėtų skatinti vaikus svajoti – čia puikiai pasitarnauja literatūra. Vaikų ir paauglių literatūros leidyklos „Nieko rimto“ repertuare galima rasti dešimtis knygų šia tematika. Viena iš tokių – Torben Kuhlmann knyga vaikams „Lindbergas. Peliukas, kuris perskrido Atlantą“. Manote, kam nors, kas nesvajoja, kiltų mintis pasidaryti skraidymo aparatą ir perskristi vandenyną? Knyga moko vaikus siekti savo tikslo bet kokia kaina, niekada nenuleisti rankų. Iš keisčiausių idėjų ir planų gimsta genialiausi išradimai. Ir, žinoma, geriausi potyriai.

Mazi eziuko sapnai_d

Kaip kad ežiukui. Paklausite koks dar ežiukas? Selemono Paltanavičiaus ežiukas iš „Mažų ežiuko sapnų“. Iš 2016-ųjų Metų knygos vaikams. Jis svajoja apie saulėtą vasaros dieną, apie žalumą aplinkui ir žydrą dangų. Kartais tos svajonės persipina su sapnais ir taip sunku būna atskirti fantaziją nuo tikrovės. Bet koks tuo metu ežiukas laimingas! Nes pasaulis pilnas spalvų, o svajonėse jų dar daugiau…

laivavedys_erlis_d

Labiau už visus kitus svajoti reikia skatinti tuos, kurie po truputį pradeda tai pamiršti. Dažniausiai taip nutinka ankstyvoje paauglystėje. Tokiu atveju taip pat gelbsti literatūra. Neseniai pasirodžiusi knyga vyresniesiems – amerikiečių autorės Clare Vanderpool „Laivavedys Erlis“. Erlis – ne toks kaip kiti berniukai, turbūt todėl jam taip lengva svajoti. Knyga apie stebuklus ir tai, kaip visada pasaulyje reikia ieškoti magijos. Ir apie svajones, kartais net ir pačias keisčiausias, ir apie tų svajonių pavertimą darbais.

stoglaipiai_d

Dar vienas skaitinys vyresniesiems apie tikėjimą, kad pabaigos vis tiek būna gražios, ir apie svajonę, kuri neapleidžia net ir sunkiausiomis akimirkomis – Katherine Rundell „Stoglaipiai“. Istorijoje pasakojame apie tai, kaip svarbu nenustoti svajoti – kad ir kiek mums būtų metų. Dalykai, kurių labai trokštame ir nenustojame apie tai galvoti, tikrai kartais išsipildo.

Vaikai yra tokie žavūs todėl, kad mažiau galvoja ir daugiau svajoja. O tėvams reikėtų visais amžiaus tarpsniais tik skatinti tai daryti. Kartais užtenka tiesiog įduoti knygą į rankas. Ir vaikai patys viską supras. Juk kartais viską supranta dar geriau negu suaugę.

K. Kasparavičius: „Rimtumas dažniausiai yra kenksmingas dalykas“

Ir ko paklausti rašytojo, kuriam jau buvo užduota tūkstančiai klausimų? O dailininko, kuris žinomas ne tik Europoje, bet ir Amerikos žemyne bei Azijoje? O jeigu dar tas rašytojas ir dailininkas yra vienas ir tas pats asmuo! Ir dar vaikų labai mylimas Kęstutis Kasparavičius!

111Bet „Nieko rimto“ leidykla su Kęstučiu yra geri draugai, tad įsidrąsinę sugalvojome ir uždavėme jam glėbį klausimų. Pradedam?

Kur labiausiai mėgstate skaityti knygas? Kokia Jūsų mėgstamiausia arba keisčiausia knygų skaitymo vieta?

Paskutiniu metu aš tikrai nedaug skaitau. Mano skaitymo viršūnė buvo vaikystės ir jaunystės metai, kai knygas ryte rydavau. Visai nesvarbu, kur ir kaip. O keisčiausios ir mėgstamiausios mano skaitymo vietos buvo Vladislavos dvaro, kur leisdavau visas vaikystės vasaras, palėpė, hamakas, ištemptas tarp senų apsamanojusių klevų, į kurį įsikardavau išlipęs tiesiog pro miegamojo langą ir valtis tankiame nendryne.

Šiuo metu labiau mėgstu žiūrėti filmus. Dažniausiai žiūriu kompiuterio ekrane, o kai ateina vasara, einu į „Kiną po žvaigždėmis“.

Kas geriau – ilgos ar trumpos istorijos? Kurias rašyti lengviau? Smagiau?

Geriau yra geros istorijos, jeigu tokias tik pavyksta parašyti. O kokio jos ilgumo, nėra taip svarbu. Tik tiek galėčiau pridurti, kad dažnai trumpą tekstą sukurti yra žymiai sunkiau negu ilgą. Nes kiekvieną žodį turi pasverti, viską, kas nereikalinga, išmesti. Parašyti taip, kad žodžių būtų nedaug, bet viskas būtų aišku bei suprantama. Ir tuo pat metu tekstas netaptų primityvus, o liktų gražus ir įdomus. Tai pasiekti būna išties sunku. Kartais taip nutinka, kad kokią nedidelę pastraipėlę rašau visą savaitę ir išbandau nežinia kokią galybę skirtingų variantų. Tol, kol lieku tuo mažu epizodu beveik patenkintas ir jis manęs nebeerzina.

Naujausia Jūsų knyga vadinasi „Šuniškos dienos“. Ar pats auginate kokį gyvūną? Jeigu galėtumėte pavirsti į gyvūną, kokiu būtumėte?

Mano naujoji knygelė „Šuniškos dienos“ ir atsirado iš didelės meilės šunSuniskos dienos_dims. Bet man patinka ir visi kiti gyvūnai. Beveik visi. Nepatinka musės ir uodai. Knygelėje „Šuniškos dienos“ esu minėjęs, kad uodai negali būti draugai, net jeigu tuo metu jautiesi labai vienišas. Na ir turbūt nepatiktų, jeigu maudantis kur ežere ar upėje prie manęs priplauktų krokodilas. Kažkada turėjau šunį vardu Puma. Tai buvo tikrai puikus šuo, bet turėti jį galėjau tik dėl to, kad tuo metu gyvenau gana sėslų gyvenimą. Jeigu laikai kokį gyvūną, turi jam atiduoti dalelę savęs ir savo laiko. Savęs tai man negaila, mielai prašom, bet dėl laiko yra šiek tiek sudėtingiau.

Dabar gana daug keliauju. Todėl negalėčiau palikti savo augintinio kokiai savaitei ar net dviem likimo valiai. Todėl šiuo metu daugiausiai bendrauju su mano kiemo katėm. Na, ir su sutiktais pasivaikščiojimų po senamiestį metu šunimis pasikalbam.

Nežinau, į kokį gyvūną norėčiau pavirsti, nes to niekad neteko išbandyti. Pabandžius keletą variantų gal būtų aiškiau.

Užduosiu Jums klausimą iš Jūsų knygos: ar tikrai tas žmogiškas gyvenimas yra toks viliojantis, koks iš pirmo žvilgsnio atrodo?

O taip, gyvenimas tikrai yra be galo žavingas dalykėlis. Žinoma, būna ir liūdnų dienų, kai viskas krenta iš rankų ir nesiseka, ko besiimtum. Užknisa kvaili žmonės ir jų gausumas. Atsibosta niekaip negalinti pasibaigti žiema ir pilkuma už lango. Bet vis dėlto sunku likti liūdnam, kai tiek daug nuostabių dalykų aplink. Kartais atrodo, kad jų net per daug ir tu negali visko vienu metu priimti.

Tiesa, negalėčiau pasakyti, ar tas mūsų gyvenimas atrodytų lygiai tiek pat patrauklus ne žmogui, o, pvz., šuniui? Kartais mes priimam visiškai beprasmius ir kvailus dalykus kaip neišvengiamus, o šuo, pakliuvęs į panašią situaciją, gal sugebėtų numoti į tai ranka (letena).

Netikėčiausias Jūsų poelgis, kuris nustebino net Jus patį?

Mane patį labiausiai nustebino ne kažkoks vienas poelgis, o tiesiog mano paskutinis 8 metų gyvenimo etapas. Kai iš niekur iš namų nosies neiškišančio namisėdos labai netikėtai pats sau tapau nenurimstančiu klajūnu. Jeigu man prieš 10 metų kas nors apie tai būtų pasakęs, dievaži, nebūčiau patikėjęs.

Kas gyvenime turi būti labai rimta, o kas – nieko rimto?

Rimtumas dažniausiai yra kenksmingas dalykas. Suprantama, gyvenime yra daug liūdnų ar bent jau nelabai linksmų dalykų. Jų visada buvo ir bus. Galų gale jų yra lygiai tiek, kiek reikia. Vis dėlto kartais labai naudinga pažvelgti į viską kitu kampu. Ir humoro jausmas tikrai gali išgelbėti nuo perdėto rimtumo, o ypač nuo įsitikinimo savo teisumu ir noro kitus mokyti.

Ar gaunate gerbėjų dovanų? Kokia buvo pati įdomiausia, netikėčiausia?DSC_0420

Esu gavęs dovanų medaus, didelį pintą krepšį obuolių, šokoladų, dar visokių keistų dalykų, įskaitant ir galybę šypsenų. Bet labiausiai įsiminė dvi dovanos. Maža 1 cm skersmens jūrų kriauklytė, kurią gavau prieš šešerius metus iš mažos mergaitės Kroatijoje. Ją visada laikau mano krepšio, kuris lydi mane visose kelionėse, užsegamoje kišenėje. Ir šiek tiek didesnis keksiukas su spanguolėm, kurį man iškepė ir įteikė kita mergaitė vardu Gilė. Su ja mes susitinkam jau trečius metus iš eilės Vilniaus knygų mugėje ir visada randam apie ką pasišnekėti.

O pats ar mėgstate dovanoti dovanas? Kaip jas renkate? Ką dažniausiai dovanojate?

Labiausiai mėgstu ir gauti, ir dovanoti valgomas dovanas. Jos pradžiugina ir iškart dingsta. O tai yra kaip tik tai, ko reikia tobulai dovanai.

Ar ir kaip atostogaujate? Kokias šiais metais planuojate atostogas?

Aš jau 30 metų esu laisvas menininkas, todėl tokių atostogų, kaip įprasta daugumai žmonių, neturiu. Aš esu savo laiko šeimininkas. Kada noriu, dirbu, o kai labai nenoriu – nedirbu. Būna, kad piešiu iliustracijas keletą mėnesių iš eilės be išeiginių, o kartais tiesiog atsipalaiduoju ir leidžiu sau užsiimti kokiais nors nesvarbiais darbais. Čia turiu pastebėti, kad daugelio menininkų galvos dirba beveik be paliovos, nors iš šono atrodo, kad toks žmogus visiškai nieko neveikia. Kartais po tokio ilgo „nieko neveikimo“ išaušta diena, kai per labai trumpą laiką padarai viską, ką planavai keliems mėnesiams.

Paskutiniu metu daugiausiai dirbu vasaromis, kaip tik tuo metu, kai dauguma žmonių atostogauja. Tai kelia man kažkokį sunkiai paaiškinamą džiugesį, be to, niekas netrukdo ramiai dirbti. Rudenį bei pavasarį daug keliauju, o žiemą būna įvairiai, priklauso nuo situacijos. Be to, kai turi mėgstamą darbą, kurio sunkiu niekaip nepavadinsi, tos atostogos nelabai ir reikalingos. Atostogos ir neatostogos tarsi susilieja ir sunku atskirti, kur yra kas.

Koks metų laikas Jums labiausiai patinka, kodėl? Tai, kad Lietuvoje yra keturi metų laikai, yra privalumas ar trūkumas?

Žinoma, kad tai privalumas. Tik vieną reikšmingą pastabą mūsų klimatui vis dėlto padaryčiau: mūsų žiema galėtų būti kokiais 2 mėnesiais trumpesnė. Kita vertus, net ir pačios niūriausios rudens dienos gali būti labai malonios ir gražios, jeigu jų nėra per daug. Rudens rūkai ir krintantys geltoni medžių lapai, kuriuos gali pašiurenti ar paspardyti praeidamas… Ir žiema su nuostabiu pirmuoju sniegu iki šv. Kalėdų man patinka. O štai žiema balandžio mėnesį yra visiškas nesusipratimas. Tuo metu norisi skubiai pabėgti ten, kur šilčiau. Ir kuo toliau. Tą aš dažniausiai be didelio sąžinės graužimo ir darau. Na ir galiu tik pridurti, kad mano mėgstamiausias mėnuo yra rugsėjis.

Į kurią pasaulio vietą norėtumėte dar ne vieną kartą nuvykti? Kurią aplankęs nenorėjote išvykti?

Prieš maždaug penkerius metus viešėjau Kolumbijoje, kur buvau pakviestas dalyvauti labai įdomiame projekte „Juego literario“, išvertus iš ispanų kalbos tai reiškia „Literatūrinis žaidimas“. Dvi savaites kartu su šio nuolatiniais šio projekto darbuotojais važinėjom po Medellin miesto pakraščių mokyklas, skaitėm, piešėm ir bendravom su vaikais. O kai paskutinę dieną projekto vadovas pavėžėjo mane į aerouostą, pasidarė labai liūdna, nes visai nenorėjau išvykti namo. Kai prasitariau apie tai vadovui, jis labai paprastai ir nuoširdžiai man pasiūlė: „Čia jokia problema, tiesiog lik čia kiek nori. Duosim tau darbo projekte, daug neuždirbsi, bet pavalgyt ir pragyvent užteks.“ Taip staiga užkluptas tokio netikėto pasiūlymo, išties sutrikau ir vos nesusigundžiau. Vis dėlto šaltas protas nugalėjo, nes negalėjau taip paprastai viską mesti ir dingti nežinia kur ir nežinia kokiam laikui. Juk buvau ir esu čia namie kai ką palikęs.

Bet Kolumbija kaip tik yra ta vieta, į kurią labai norėčiau sugrįžti, kaip ir nukeliauti į bet kurią kitą Pietų Amerikos šalį. Labai myliu Kroatiją ir Slovėniją, kurias bent kartą į metus mano leidėjų kvietimu aplankau. Žinoma, pasaulyje yra daugybė vietų, į kurias norėčiau bent kartą nuvykti, pradedant Madeira ar Azorų salomis ir baigiant Vanuatu.

DSC_0221Mėgstamiausias Jūsų patiekalas? Gal turite kokį firminį patiekalą, kurį mėgstate gaminti?

Neseniai pagaliau susiremontavau savo būstą, įsirengiau virtuvę ir ta proga atradau naują pomėgį: pyragų kepimą. Anksčiau aš tiesiog juos mėgdavau valgyti, o štai dabar pats ir kepu. Draugai, kurie mane aplanko, juos net pagiria. O štai praeitą žiemą mano namuose viešėjo britų vaikų knygų leidėjai. Jie vartė mano knygas, klausinėjo apie iliustracijas ir dar apie šį bei tą, bet jos jiems labai didelio įspūdžio nepadarė. Skirtingai nei mano specialiai jiems iškeptas „Žaliasis kriaušių ir moliūgų sėklų miltų pyragas“.

Ar turite tokį klausimą, kurio visad norėjote būti paklaustas? Koks tas klausimas? Koks atsakymas į jį?

Man labiausiai patinka netikėti, nestandartiniai klausimai. Deja, didžioji dalis klausimų, kuriuos man užduoda, kartojasi. Kartais juos išgirdus net žiovauti norisi. Štai atvažiavus į kokią šalį beveik visada, o dažnai net po kelis kartus išgirstu klausimą: „Kaip Jums patinka mūsų šalis?“ Na, tai belieka atsakyti: „Jeigu aš jau čia atvykau, tai reiškia, kad man čia patinka. Nes kitu atveju (jeigu kokia šalis man nepatinka), tai aš ten paprasčiausiai nevykstu.“

Kokį klausimą užduotumėte savo knygų skaitytojams?

Aš norėčiau ne tiek paklausti, kiek padėkoti. Už tai, kad skaito. Ir ne tik mano knygas. Esu ne kartą sakęs, kad parašyti knygą yra vieni niekai, o štai ją perskaityti – tikras žygdarbis.

Mes dar būtume klausę ir klausę, tik nenorėjome ilgam Kęstučio atimti iš vaikų. Bet jau žinome, kad kito interviu tema tikrai bus apie pyragus. Tikimės, su degustacija!

 

 

 

Iš kur atsiranda narsuoliai arba ką vaikui reiškia šeima

Bob_ir_pir_salos_pr_ dKai pagalvoju apie šeimą ir tikrus šeimos santykius, akyse iškyla dvi mano mylimiausios pusseserės vaikystėje. Kaip dabar matau jas viena ant kitos šaukiant ir pešant plaukus. Iš šalies pažiūrėjus galėjai sakyti, kad jos kasdien pykdavosi ir niekada nesusitaikydavo. Ir tik labai akylas stebėtojas galėjo pamatyti, kaip jos viena kitą saugo. Žinoma, visada stengdavosi to neparodyti, bet jeigu tik kažkas vieną jų užkliudydavo – tarp seserų visada nusitiesdavo nematoma gija. O tada kažkokiu magišku būdu jos visus kenkėjus išstumdydavo į šalis. Viena dėl kitos. Ir tada vėl susipykdavo. Tie pykčiai buvo jų bendravimo forma. Bėgant laikui, žiūrėdama į jas pradėjau laikyti tokius santykius mažų mažiausiai žaviais.

Kodėl visa tai pasakoju? Greičiausiai todėl, kad pasiaukojimas dėl šeimos, laikymasis kartu dalykai, kurie nuo žmonijos pradžios nepraranda aktualumo. Todėl ypač svarbu, kad viso to ypatingo ryšio svarbą suvoktų vaikai. Juk, reikia pripažinti, kad ne visiems mažiesiems meilė broliui ar seseriai gimsta iš karto. Šeimoje atsiradus antram vaikui, pirmasis dažnai jaučiasi mažiau svarbus. Tokį reiškinį psichologai kartais įvardija nukarūnuotu karaliumi. Jeigu vienturtis vaikas karaliauja visą gyvenimą, tai pirmasis šeimos vaikas, gimus broliui ar sesei, neretai pasijunta praradęs dalį tėvų meilės, tarsi būtų nukarūnuotas. Kalbame apie tai todėl, kad tokiose situacijose lemiamą vaidmenį turi suvaidinti tėvai. Jie turėtų stiprinti vaikų ryšį, parodydami, kad meilė vienoda abiems vaikams.bob3

Prisimindami gražius šeimos pavyzdžius, kuriuos vaikams reikėtų matyti, į pagalbą visada drąsiai galime pasitelkti literatūrą. Net keletą knygų, kurios atvaizduoja neįtikėtinai stiprų šeimos tarpusavio ryšį, šiemet išleido ir leidykla Nieko rimto. Sakysite, jog vaikai nenusiteikę skaityti nuobodžių knygų apie šeimą? O jeigu knyga būtų dar ir apie piratus? „Bobas ir piratų salos prakeiksmas“tai nedidelės apimties knygelė su smagiais edukaciniais momentais ir užduotimis, kurios privers pasukti galvą. Taigi čia vienas iš tų skaitinių, kurie skatina vaiką skaityti, nes jam knieti sužinoti kas bus toliau ir kokius dar nuotykius patirs veikėjai. Be to, skaitydamas jis sužinos nemažai įdomių faktų apie piratus ir jūrą, retkarčiais turės galimybę išspręsti kokį nors galvosūkį.

Knygelės veiksmas sukasi aplink Blumų šeimą, kuri leidžiasi į nuotykių kupiną kelionę jūra. Jau nuo pirmųjų puslapių matome kaip jie, pamiršdami viską, vien tam, kad išgelbėtų vieni kitus, ryžtasi statyti save į pavojų. Bobas – labai narsus berniukas, todėl nesunkiai įveikia visas kliūtis. Kyla klausimas, ar kartais ta narsa gimsta ne iš noro apsaugoti savo šeimą? Kai mylimiausiems žmonėms gresia pavojus, visi dalykai tampa nebesvarbūs. Net jei reikia stoti prieš būrį piratų.

bob2

Yra dalykų, prieš kuriuos darydami visada ilgai svarstome, pirmiausia pasveriame visus „už“ ir „prieš“. Tačiau visiška taisyklės išimtis – mūsų šeima. Padarytume viską, kad jie jaustųsi saugūs ir laimingi. Ir nesvarbu nei kokio esame amžiaus, nei kur gyvename, nei kokia kalba kalbame. Rodos, jog tai instinktas, kuris atsiranda su pirmu kūdikio oro įkvėpimu. Vis dėlto prie to labai prisideda tinkamas auklėjimas, gražaus pavyzdžio šeimoje matymas, o kartais net ir televizija ar knygos.

 

 

 

Kiekviena šeima turi savo istoriją. Visos jos labai skirtingos. Tik vienas dalykas visose šeimose bendras – ta magija, slaptas ryšys tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų. Žinote, kaip žmonės tai dažniausiai vadina? Tiesiog meile.

„Laivavedys Erlis“ – paslaptingų nuotykių kelionė į draugystę

DSC_0062Amžinasis klausimas: ar pasaulis yra pilnas stebuklų, ar vis dėlto tik sutapimų? Reikia pripažinti, kad tai, kaip vertiname magiją pasaulyje, priklauso tik nuo tikėjimo. Vaikai, tiesa, linkę matyti daugiau stebuklų. Nors galbūt ir suaugusiesiems vertėtų į pasaulį pažiūrėti kitomis akimis ir pastebėti tai, kas yra nors truputį magiška?

Pasakojimą apie stebuklus mažuose dalykuose, tikėjimą savimi ir pasauliu, keliones ir gražią iš pirmo žvilgsnio visai skirtingų žmonių draugystę kuria amerikiečių rašytoja Clare Vanderpool apysakoje „Laivavedys Erlis“ (leidykla „Nieko rimto“, 2017 m.).

„Laivavedys Erlis“ – knyga apie artimus žmonių ryšius, sutapimus, kurie kartais tokie panašūs į stebuklus ir viltį, kad visuomet gali surasti tai, ko ieškai. Dviejų berniukų nuotykiai plaukiant Kenebeko upe ir keliaujant miškais Apalačų taku pinasi su paslaptinga skaičiaus pi istorija, pasakojama Erlio, kuris begalinį skaičių mato kaip pasakojimą apie žmogaus ieškojimus.

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, trylikamečio Džeko tėvas pagaliau grįžta namo. Kadaise buvę tokie artimi, tėvas ir sūnus beveik nebepažįsta vienas kito, rasti bendrą kalbą tampa labai sunku. Tėvas nusprendžia išsiųsti sūnų į internatinę mokyklą Meine.

Čia Džekas sutinka Erlį, keistą vaiką, kuris dažnai praleidinėja pamokas, vienas sėdi savo kambarėlyje, pagal savaitės dieną sprendžia, kokios muzikos klausys, kolekcionuoja iškarpas apie didįjį Apalačų lokį ir be galo žavisi skaičiumi pi. Erliui pi – ne tik skaičius, bet ir personažas begalinėje kelionėje, pasakojantis jam neįtikėtinas ir nuotykių pilnas istorijas. Erlis gali išskaityti tas istorijas tiesiog žiūrėdamas į besidriekiančius begalinio skaičiaus pi skaitmenis. Dar skaičius pi jam primena seniai dingusį brolį, kurį berniukas žūtbūt nori surasti. O didysis Apalačų lokys turėtų parodyti kelią.

Abu vaikai visai netikėtai tampa draugais. Ir, nors Džeką kartais ir glumina Erlio elgesys, vis dėlto berniukai ryžtasi leistis į didžiojo lokio paieškas ir nepamirštamą kelionę.

Džekas keliaudamas su Erliu po truputį vis geriau ima suprasti draugą ir pastebi, kad faktas, jog Erlis turi išskirtinių gebėjimų, yra daug svarbesnis negu pati kelionė. Galvodamas apie Erlį Džekas kartu galvoja ir apie save, apie pasaulį, pradeda ieškoti paaiškinimų tėvo sprendimui palikti jį internatinėje mokykloje ir, žinoma, suvokia, kaip stipriai visų gyvenimus paveikė karas.

Niekur knygoje nėra aiškiai pasakoma, tačiau duodama suprasti, kad Erlis autistas, tačiau kartu gali būti laikomas genijumi, matančiu skaičius ne tik kaip numerius, tačiau ir kaip kažką, kas turi asmenybę ar savo istoriją. Pati autorė Clare Vanderpool teigia, jog tyčia pasirinko aiškiai neįvardinti knygoje Erlio kaip autisto. „Pagal dabartinius kriterijus Erliui būtų nustatyta lengviausia autizmo forma. Be to, jis būtų laikomas „talentingu silpnapročiu“, žmogumi, itin gabiu kuriai nors sričiai, kaip antai matematikai ar muzikai. Nusprendžiau šioje knygoje nevartoti terminų „autizmas“ ar „talentingas silpnaprotis“, nes 1945 metais dauguma žmonių nebūtų jų supratę, o daugumai autistų nebūtų nustatyta tokia diagnozė. Toks žmogus kaip Erlis tiesiog būtų laikomas keistuoliu“, – pasakoja autorė. Be to, knygoje svarbu ne diagnozė, o įdomi Erlio asmenybė ir neįtikėtinas mąstymas bei gebėjimas susieti iš pirmo žvilgsnio, regis, visai nieko bendra neturinčius dalykus.

laivavedys_erlis_d

„Laivavedys Erlis“ – iš tų knygų, kurių grožį ir užburiantį pasakojimą sunku nusakyti keliais žodžiais. Tai ir nuotykių knyga, kurioje netrūksta komiškų pokalbių ir nutikimų, ir psichologinis kūrinys, kuriame paliečiamos svetimumo, netekties skausmo temos, ir svajingas pasakojimas, pilnas minčių, kurias norisi užsirašyti ir įsiminti.

 

Jei randi kelią, dar nereiškia, kad visada žinai, kur eini. Svarbu žinoti, kaip rasti kelią namo.

Jeigu galima imti ir cituoti ištisus knygos skyrius, vadinasi, tai istorija, kurios nepavyks išmesti iš galvos ilgą laiką. Nors knyga apie draugystę, ištikimybę, nuoširdumą ir šypsenas, vis dėlto pagrindinis jos žavesys slypi tame, kad čia, kaip ir daugumos vaikų gyvenimuose, viskas labai paprasta – visi ateis patys, ieškoti ir rasti reikia tik kelią namo.

Sigutė Ach: „Gera literatūra – tai ilgai veikiantys burtai“

Į knygynų lentynas grįžta jau klasika tapusi prancūzų autoriaus Christiano Bobino ypatingo jautrumo istorija „Džiugė“. Lengva, jauki ir šviesi knygelė apie svajotoją Albeną šįkart skaitytojus džiugins ne tik puikiu tekstu, bet ir dailininkės Sigutės Ach iliustracijomis. 

Christianas Bobinas – prancūzų poetas, filosofas ir daugiau nei 60 knygų autorius. Jo apysakoje „Džiugė“ pasakojama išskirtiniu jautrumu apdovanoto jaunuolio Albeno istorija. Tai knyga romantikams, svajotojams ir tiems, kurie randa laiko pakelti akis į debesis ar žydintį kaštoną ir jais pasidžiaugti. Ir, žinoma, tiems, kurie norėtų išmokti rasti laiko gražioms gyvenimo smulkmenoms.

1Kalbiname dailininkę Sigutę Ach apie jos įspūdžius skaitant ir apipavidalinant knygą, iliustracijų reikšmę, svajones ir planus.

Jau seniai norėjote iliustruoti Christiano Bobino „Džiugę“.  Kuo jus sužavėjo ši knyga

Leidyklos vadovas Arvydas labai gerai mane pažįsta, tad ne kartą matė su senuoju „Džiugės“ tomeliu rankoje. Jis žinojo, kad žaviuosi šiuo kūriniu, randu jame daug savęs, tad atsiradus progai paskatino mane imtis šio kūrinio apipavidalinimo, o aš, kaip visada, kurį laiką nedrįsau, mat kai kūrinys labai patinka, jį iliustruoti yra sunkiau. Viskas šioje knygoje ir taip tobula, ji pilna aromatų, šviesos, skaidrumos, stebėjimo. Kai ją skaitau, nėra laiko, tampu Albenu, stebinčiu žydintį medį.

Knyga vadinasi „Džiugė“, o jūsų iliustracijos išties džiugina ir kelia nuotaiką. Kaip to pasiekiate?

Jei sugebėtume nebūti atsiminimų nelaisvėje ir išlipti iš visų norų lėktuvų, atsidurtume dabartyje, lyg besiskleidžiančioje Džiugės šypsenoje. Menininkas, tirpdamas dabarties akimirkoje drauge su dažų lašu, įsigeriančiu į popierių, kartais prisiliečia prie šio galingo taško ir begalybės vienu metu. Tuomet esi labai laimingas ir tuo pačiu net tavęs nėra, manau, būtent tai ir reiškia vardas Džiugė, suteiktas mistinei knygos herojei.

dziuge3

Kaip jautėtės piešdama iliustracijas šiai knygai? Gal nutiko kokia įdomi kūrybinė istorija?

Reikėjo įveikti nerimą, kad nepavyks, pamiršti, ką matydavau, skaitydama „Džiugę“, ir perskaityti ją iliustratoriaus, scenografo akimis. Piešiant „Džiugę“ kažkodėl labai norėjosi dainuoti, o jau ko nemoku, tai nemoku… Bet kuri knyga – tai spektaklis, jam reikia rūbų veikėjams, fonų mizanscenoms ir erdvės, kuri viską suriša. „Džiugėje“ tiek daug skambančių tylų, ramybių, būsenų, kad ją lengviau būtų iliustruoti muzika, o ne akvarele…

Kuris knygos personažas jums artimiausias? Kodėl?

Man labai patinka pati knygos erdvė, o Albenas – tikras bendramintis, būtent taip pasaulį matau ir jame gyvenu jau beveik 50 metų!

Kokiam skaitytojui rekomenduotumėte „Džiugę“?

Tas, kas gali vėpsoti į aplytą langą arba pamatyti salas sriubos lėkštėje, tikrai supras Albeną ir visą „Džiugę“. Bet knyga nėra tik tiems, kurie puikiai ją gali suprasti. Gera knyga – tai praverti nežinomo sodo varteliai, įžengusiam padedantys atrasti kažką daugiau. Ir nebūtinai tai iš karto kažkas malonaus, liūliuojančio ir užkišančio saldainį už žando.

dziuge4

Gera literatūra – ilgai veikiantys burtai, jei gyvenime pasisekė, tai žinote, apie ką kalbu. Nes TOKIŲ knygų nepamirštame, jos kibina, kalbina, provokuoja mąstyti. Kodėl tokioje švelnutėje knygoje „Džiugė“ su ryškiai raudona suknele? Labiausiai gyvenimo aistrą, buvimą liudijančia spalva? Ir tuo pačiu – ji lydi Albeną nematoma kitiems, o pats Albenas žino, kad ji – mirusi. Bet Džiugė šypsosi, kalba ir keliauja. Tad mirties nebėra, taigi ir nebėra baimės išnykti. O kai nebijome, tampame imlūs grožiui, kurio nepastebėtume, jei skubame. O kodėl skubame? Nes bijome nespėti… Bijome išnykti. Tad „Džiugė“ labiausiai tiems, kam reikia priminimo – neišnyksite, nes dieviškas grožis yra amžinas ir jūs esate to dalis… Tik mainysitės, keisitės, vis nustebdami ir nustebindami, todėl tiek daug nuščiuvusio žvilgsnio atspalvių šioje, rodos, nesudėtingoje, net linksmoje istorijoje.

Jūs piešiate ir vaikams, ir suaugusiems, tačiau labiausiai esate žinoma dėl kūrybos vaikams. O štai „Džiugė“ – knyga suaugusiam skaitytojui ar paaugliui. Gal ruošiatės nutolti nuo kūrybos vaikams?

Vaikas – tai labai neišaiškintas terminas – kartais turime omeny, kad vaikiška yra tai, kas netinka dideliam, na, lyg marškinėliai ar batai. Su šiuo matavimu savo kūrybos nesieju. Vaikiška dar gali būti suprasta kaip tyra, naivu dėl to, kad nėra prisiliesta nei prie smurto, nei prie apgaulės. Toks vaiko žvilgsnis dažnai nuginkluoja suaugusį ir tada kam labiau reikia tikros pasakos teksto – mažam ar dideliam? Ši tema, labai pažįstama iš „Mažojo princo“, visai kitokioje erdvėje atsikartoja „Džiugėje“.

O mano kūryba – jau tikrai daugiau nei dvidešimt metų – skirta tiems, kam gera pasėdėti po žydinčiu medžiu, prisiminti patį save, patikėti (ir vėl) amžina meile ir pasigrožėti sparnuota avele, jei jau ji taip nerūpestingai šalia to medžio rupšnoja žolę. Kažkodėl man atrodo, kad esu labiau reikalinga tiems, kas turi mažų vaikų, bet truputį pamiršo apie ką su jais – tokiais sparnuotais – kalbėtis. Albenas iš „Džiugės“ kalba būtent ta kalba – širdies kalba, kur beveik nereikia žodžių, bet viskas aišku.4Dažniausiai manoma, kad knygų iliustracijos – tik vaikų literatūros privilegija…

Knyga puošiama iliustracijomis nuo neatmenamų laikų. Tai graži ir turtinga žmonijos kultūros dalis. Susijusi su tuo, kas žmogui visų vertingiausia – su žinojimo ir patirties lobiais. Knygos, skirtos vaikams, palyginti jaunos – gal jau suskaičiuos kokius 200 metų, o gal ir ne. Tad mintis, kad iliustruota knyga – tik vaikui, išties labai „vaikiška“ – gal net 60 metų nesuskaičiuos.

Iliustracijomis, nuostabiais ornamentais, auksavimais, prabangiais įrišimais visose kultūrose buvo puošiamos vertingos knygos. Pabrėžiant jose užfiksuoto teksto neįkainojamumą.

Iliustruodama „Džiugę“ bandžiau savo menu parodyti šio teksto grožį ir vertę.

Gal yra dar kokia nors knyga, kurią slapta svajojate vieną dieną iliustruoti?

Iš tiesų slapta svajoju tik apie vieną dalyką – išvažiuoti savo kaimelin, pabraidžioti po pievas ir paklausyti vakare giedančių paukščių. Tai tokia auksinė svajonė, kad, cituojant Albeną, ji labai blizga, tad būtina ją visiems rodyti (šypsosi).

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Noriu keliauti į baltas savo akvarelinių darbų paraštes…