Viena geriausių dovanų tėčiams – apkabinimas

Kokia dovana pradžiugintų kiekvieną tėtį? Tiek knygos „Apkabink mane“ herojams tėčiui lokiui ir sūnui lokiukui, tiek ir mūsų kalbintiems tėčiams atrodo, kad apkabinimas yra viena geriausių dovanų tėvo dienos proga. O kada tėčiai būna laimingi? Kaip jie švenčia tėčių dieną? Į šiuos klausimus atsakė ir palinkėjimus visiems tėčiams siuntė tėtis, gamtos fotografas, rašytojas Marius Čepulis, tėtis ir operos solistas Merūnas Vitulskis, tėtis ir rašytojas Virgis Šidlauskas ir tėtis bei muzikos grupės „Kūjeliai“ narys Julius Vaicenavičius.

Kada tėčiai būna laimingi?

merunas2

Merūnas Vitulskis
© DELFI / Lukas Bartkus

Merūnas Vitulskis:
Tėčiai būna laimingi, kai jų mažyliai neserga ir karts nuo karto grįžę iš lauko pasako, kad pasiilgo tėčio.

Virgis Šidlauskas:
Tėčiai dažniausiai būna labai skirtingi. Vienų galvos užkimštos muzika, kiti, kol neužmiega, visą laiką juokauja ir krečia pokštus, treti sportuoja, ketvirti žvejoja, o būna ir tokių, kurie per dienas blizgina automobilį ir saugo, kad ant jo nenukristų nė dulkelė. Bet tai pomėgiai. O vis dėlto didžiausia laimė tėčiui – matyti savo šeimą laimingą. Kai vaikai krykštauja ir juokiasi, kai žmona šypsosi ir merkia akį, kai tėvai laukia grįžtant ir sunkiai paslepia džiaugsmo ašaras, kas gali būti svarbiau?

Marius Čepulis:
Tada, kai vaikai iš namų išvažiuoja (šypsosi). O dar kartais, kai grįžus namo pyplė ar pyplys atbėga apsikabint.

Julius Vaicenavičius:
Tėčiai būna laimingi, kai vaikai sveiki, kai mamos patenkintos ir kai juos palaiko ir vertina.

O kada tėčių vaikai būna laimingi?

Virgis Šidlauskas:

virgis+

Virgis Šidlauskas. Asm. albumo nuotrauka.

Vaikai būna laimingi, kai gali žaisti ir mėgautis atrasdami pasaulį, o ne nuolatos girdėti nesibaigiančius draudimus: ten neik – pargriūsi, čia saugokis – išsipurvinsi ir t. t. Jei mes, suaugusieji, girdėtume kasdien bent trečdalį tiek draudimų, kiek tenka išgirsti vaikams – vos grįžę griūtume į lovą kaip stovim ir ryte reikėtų trombonu pūsti tiesiai į ausį, kad atsikeltume.

Marius Čepulis:
Kai gauna naują iPadą (šypsosi). O dar kartais, kai su tėvu bando šturmuoti Gedimino kalną ne takeliais.

Merūnas Vitulskis:
Kai tėtis pasiima iš darželio!

Julius Vaicenavičius:
Vaikai būna laimingi, kai turi gerų draugų, juos supa saugi ir draugiška aplinka, daug smagių žaidimų, muzikos ir mokslų.

Ar švenčiate tėčio dieną? Kaip?

_DSC0004

Marius Čepulis. Dovydo Abramavičiaus nuotrauka.

Marius Čepulis:
Paskambinu savo tėčiui. Man paskambina, parašo ar aplanko mano vaikai.

Virgis Šidlauskas:
Švenčiame paprastai – išlekiam į parką, nusiperkam ledų ar kavos ir tiesiog smagiai kartu leidžiam laiką.

Julius Vaicenavičius:
Tiesiog paprastai ir nuoširdžiai aplankom ir pasveikinam tėtį.

Merūnas Vitulskis:
Taip, praeitais metais pirmą kartą šventėm, ėjom į batutų parką.

Gal turite patį mėgstamiausia žaidimą, kuri žaidžiate su savo vaikais? Koks jis?

Marius Čepulis:
Kadangi visi vaikai skirtingo amžiaus, tai žaidžiam skirtingai.
Su dviem vyresniais žaidžiam kortomis „durnių“, su antroke žaidžiam peles, kates ir kitus gyvūnus. Su mažąja vartom knygutes ir lakstom aplink lovą.

Virgis Šidlauskas:
Slėpynės – vienas iš geriausių. Svarbiausia – slepiantis nesijuokti (šypsosi).

Ar skaitote savo vaikams knygas? Kokią paskutinę kartu skaitėte?

Julius Vaicenavičius:

Julius Vaicenavičius

Julius Vaicenavičius. Asm. albumo nuotrauka.


Kartais skaitom, bet mūsų vaikeliui labiau patinka lopšinės. Esame net sukūrę savo lopšinę!

Virgis Šidlauskas:
Mėgstame skaityti knygas. O paskutinė, kurią teko laikyti rankose, – Raimondo J. Nabaus „Žalios pėdos“.

Marius Čepulis:
Skaičiau kažkada, kol maži buvo. Dabar mažajai kasdien beveik visokias knygeles skaitau. Paskutinė apie tai, kaip miega gyvūnai.

Ko palinkėtumėte visiems tėčiams?

Julius Vaicenavičius:
Būti tėčiu yra pašaukimas, tad kai būnam su vaikais, tai būkim šimtu procentų. Jei bandom vienu metu būti keliose vietos, vaikai tai jaučia, o ir patys nepatiriam pilnos meilės.

Virgis Šidlauskas:
Tėčiams palinkėčiau nepamiršti, kad vaikams be galo smagu laiką leisti ne tik su draugais, bet ir su tėveliais – keliauti su jais, pamatyti naujas vietas, siausti atrakcionuose ir valgyti saldumynus. Juk ir patys dar gyvai atsimenam visas šeimos keliones, karuseles ir cukraus vatos skonį.

Merūnas Vitulskis:
Palinkėčiau daug kantrybės ir daugiau atsidavimo!

Marius Čepulis:
Iš savo vaikų draugų išgirst, kad esi kietas tėtis (šypsosi). Ir dar – mylėt mamas.

Reklama

Išmokime neklausti, KIEK knygų perskaitei, klauskime, KAIP perskaitei knygą

Neišvengiamai ateis vasaros atostogos. Laisvės nuo pamokų, namų darbų ir mokyklos metas. Vis dėlto dažnas moksleivis kuprinėje greičiausiai parsineš sąrašą knygų, kurias rekomenduojama (arba privaloma) perskaityti per vasarą. Užplūdę bibliotekas, įdarbinę suaugusius, vaikai nešis namo ne po vieną, o po kelias knygas. Juk kuo daugiau knygų perskaitysi, tuo bus geriau, bus daugiau ir geresnių pažymių? Viena perskaityta knyga lygi dešimtukui. Turbūt yra tekę susidurti su tokia lygtimi.

20180225_170

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Apie gerą literatūrą parašytas ne vienas straipsnis. Yra renkamos geriausios metų knygos, apdovanojami rašytojai, dailininkai, vertėjai, ant knygų klijuojami medaliai. Tačiau ar užtenka tik perskaityti tokią knygą, kad ji tave praturtintų, įkvėptų? Ar geros knygos įsisavinimas vyksta natūraliai? Kas geriau, perskaitytų knygų skaičius ar kokybiškai perskaitytos kelios knygos?

2015 metais VšĮ „Laikas skaityti“ užsakyto ir „Spinter tyrimai“ atlikto tyrimo duomenimis 76 proc. 3–6 metų ir 96 proc. 7–10 metų vaikų per pastarąjį pusmetį buvo perskaitę nors vieną knygą. Vis dėlto net 73 proc. tėvų, auginančių 0–2 metų vaikus, atsakė, jog knygoms laiko neskiria. Tyrimo duomenys rodo, kad darželyje ir mokykloje vaikas skaitymo įgūdžius ugdo labiausiai. Ir tikrai nereikėtų priekaištauti tėvams, kad jų vaikas ateina į mokyklą nemokėdamas skaityti. Pirmosios mokyklos klasės ir yra tam, kad vaikas išmoktų skaityti. Labiau liūdina tas faktas, kad dauguma tėvų neskaito savo mažamečiams vaikams. Neskaito, neaptaria, nediskutuoja apie knygą, neieško to, kas parašyta tarp eilučių, nesitapatina su veikėjais, neapmąsto, kaip būtų pasisukęs jų likimas, jeigu jie būtų pasielgę kitaip. Liūdina tas faktas, kad didžioji dalis vaikų su knyga artimiau susipažįsta tik darželyje ir mokykloje. Prašokami svarbūs pirmieji metai, kuomet knyga gali ne tik padėti augti vaikui kaip asmenybei, bet ir praturtinti šeimos buvimą kartu.

20180224_75

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Skaitymas yra individualus, asmeniškas veiksmas, tačiau žmogus yra socialus. Mes linkę dalintis savo išgyvenimais, jausmais, nutikimais. Kuo jaunesniame amžiuje vaikas išmoks tai daryti,  tuo geriau jam seksis suaugus. Kaip teigė VšĮ „Laikas skaityti“ direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, neskaitantiems ar tik pradedantiems skaityti vaikams – būtent jiems skaitymas turėtų būti socialus veiksmas, atliekamas drauge su šeimos nariais, darželio auklėtojais, mokytojais. Tikrai, kokybiškai (ne dėl skaičiaus) skaitantis vaikas ir suaugęs moka atsirinkti tai, kas jam iš tikrųjų patinka, mąsto, ko jis nori. Jis gebės diskutuoti su draugais, mokytojais, bibliotekininkais ar knygų klubo nariais apie perskaitytą knygą, apie norimą skaityti ar jam rekomenduojamą kūrinį. Knygų skaitymas vien dėl skaičiaus ar gerų pažymių gali pražudyti tikrąjį skaitymo džiaugsmą ir malonumą, tokį, kokį suteikia iš tikrųjų kokybiškas skaitymas. Gal reikėtų pradėti kalbėti apie skaitymo motyvavimą ne kiekybe, o kokybe – prasmingu, turiningu laiku, vaizdinga kelione, galimybe prisiliesti prie istorijos, praeities.

20180225_199

Dainoros Kašėtaitės nuotrauka

Perskaitytų knygų skaičius dar nerodo, kad skaitantysis sugebėjo įsigilinti į knygos siužetą, suprasti pagrindinę mintį, nerodo, kad knyga paskatino jį susimąstyti, susitapatinti su veikėju, labiau pažinti savo jausmus. Turėtume pradėti dažniau kalbėti apie patį skaitymą, turėtume dažniau kalbėtis apie perskaitytas knygas. Nuo ko galima pradėti? Vyksta gana daug skaitytojų klubų susitikimų, knygų pristatymų, kuriuose dalyvauja ir patys autoriai, ir knygų dailininkai. Tai puiki proga mažiesiems pamatyti, kas gi slypi už tų spalvotų iliustracijų ir tekstų, paklausti ir atsakymus gauti iš knygų kūrėjų. Ir galbūt tai bus puikus pirmasis postūmis nebeskaityti tiesiog 144 puslapių knygos, o su Lesle ir Džesu persikelti tiltu į Terabitiją ir suprasti, ką reiškia tikra draugystė.

Vaivos Rutkauskaitės straipsnis

Rašytoja Audronė Meškauskaitė ir dailininkė Jurga Šulskytė – kūrėjos, prakalbinusios daiktus

Kartais besisukiodami kasdienybėje pamirštam pastebėti aplink save esančius daiktus. O jie tikrai galėtų papasakoti įdomiausių istorijų. Juk tiek mato ir žino! Rašytoja Audronė Meškauskaitė ir dailininkė Jurga Šulskytė savo knygoje „Interviu su daiktais“ žurnalisto Jurgio lūpomis prakalbino ir sagą, ir šukas, ir lagaminą, ir dar keletą daiktų, kurių gyvenimo istorijos ne tik stebina, bet ir įkvepia. Kokios yra šios kūrėjos? Kokie mėgstamiausi jų daiktai? Ar sunku imti interviu iš daiktų? Apie tai niekorimtukė Vaiva kalbasi su Audrone Meškauskaite ir Jurga Šulskyte.

Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte save skaitytojams?
Audronė Meškauskaitė: Klaidžiotoja, smaguriautoja, skaitinėtoja.

Kokiais trim žodžiais apibūdintumėte save Jūsų iliustracijų gerbėjams?
Jurga Šulskytė: Bandysiu trimis žodžiais, nors tai labai labai mažai. Manau, esu nepasiduodanti maža žuvelė.

interviu su daiktias_interaktyvi„Interviu su daiktais“ – pirmoji jūsų knyga vaikams. Kodėl vaikams?
Audronė Meškauskaitė: Nes man jie labiausiai patinka iš visų žmonių, gyvenančių žemėje. Jiems visko norisi ir reikia, jiems dar tiek daug kas pirmą kartą, niekada negirdėta ir nematyta, visas pasaulis – stebuklingas. Su vaikais gali dalintis ir dalintis. O tai vienas didžiausių gyvenimo malonumų.

Žinant žurnalisto Jurgio smalsumą, kokį šių laikų daiktą jis norėtų pakalbinti?
Audronė Meškauskaitė: Modernių daiktų Jurgis nemėgsta, nes jie labai sudėtingi ir gendantys. Bet tikriausiai siurblį-robotą. Jo elgesys namuose atrodo keistas, tarsi jis čia būtų šeimininkas – landžioja, kur užsinorėjęs, tvarką daro. Žodžiu, įtartino charakterio, todėl galima ką nors įdomaus iškvosti.

Perskaičiusi knygą, kaip įsivaizdavote žurnalistą Jurgį ir visos knygos nuotaiką?
Jurga Šulskytė: Rašytoja sukūrė tokį gyvą personažą, kad perskaičius tekstą Jurgis be ceremonijų iš mano galvos išlipo tiesiai ant popieriaus lapo. Pradžioje jis buvo labiau įmitęs, tvarkingai susišukavęs, bet kol lakstė paskui daiktus, medžiodamas interviu, labai suliesėjo ir pasišiaušė… O šiaip knygą įsivaizdavau vientisai, ramiai iliustruotą, kad būtų atsvara dinamiškam tekstui, o išėjo priešingai – margai margai iliustruota. Man kartais net baisoka ją atsiversti, atrodo, kad kažkas būtinai iš ten iškris!

Ar esate pati kada nors ėmusi interviu iš daikto? Koks tai buvo daiktas?
Audronė Meškauskaitė: Ne, interviu to vadinti negalima, bet ant kvailiojančio

AM

Audronė Meškauskaitė. Asmeninio albuno nuotauka.

kompiuterio dažnokai rikteliu: „Na, kas tau darosi? Įsijunk pagaliau!“, niekaip neužverdančiam arbatiniui murmu: „Greičiau, greičiau, vėluoju“. Prisipažinkite, kad ir jūs kalbatės su daiktais. Tikite, kad jie gyvi, viską girdi ir supranta. Kodėl gi kartais nepasiklausius, ką jie atsako?..
Anksčiau dirbau žurnaliste ir pakalbinau daug žmonių, daiktams laiko neužteko. O dabar galima ir pamėginti.

Papasakokite, kodėl knygoje išskyrėte būtent lagaminus, šukas, degtukus, šaukštus, šakutes, adatas, sagas, veidrodžius ir akinius?
Audronė Meškauskaitė: Apsidairiau po kambarį, ir tiek. O kam toli vaikščioti, jei įdomybės čia pat po nosimi guli. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau už adatą – vos įžiūrėti galima. Bet kai išgirsti jos istorijas, supranti, kad tavo namuose telpa suslėptas pasaulis ir visa žmonijos istorija, kad mažiausias menkniekis yra svarbus. Taip ir mokaisi mylėti, vertinti tai, kas yra šalia, džiaugtis gyvenimu.

Ar turite savo mylimą talismaną ar daiktą, su kuriuo labai sunku išsiskirti?
Jurga Šulskytė: Jų tikrai buvo ne vienas. Geriausiai prisimenu gautą dovanų gražų parkerį. Su juo nesiskyriau gerus dvidešimt metų. Šiuo metu parkeriui beveik trisdešimt metų ir jis išėjęs į pensiją ilsisi pieštukinėje ant mano stalo. Net gaila, kad dabar tokių mylimų daiktų neturiu. Laikui bėgant prisirišimai kažkur išgaravo. Nors visai norėtųsi vėl išgyventi tokią draugystę, kokia siejo mus su parkeriu.

Su kūrybine krize susiduria net ir patyręs žurnalistas Jurgis. O ar jus ji aplanko? Kaip tada elgiatės?
Audronė Meškauskaitė: Nerašau. Tiesiog pasėdžiu ir palaukiu. Kai nesinori rašyti ir į galvą niekaip neateina gerų minčių, dažniausiai norisi daryti ką nors kita, ypač – tinginiauti. Krizė labai jau skambus žodis, bet tikrai būna dienų, kai du žodžius parašai, o tris ištrini – niekaip nesiseka. Tada lauki kitos dienos, kai žodžiai smagiai patys į sakinius sušoka.

Kaip apskritai rašote? Ryte, vakare ar bet kada?
Audronė Meškauskaitė: Bet kada ir kur papuolė, jei tik reikia. Tik rašau aš ne tiek daug, kad turėčiau ritualų. Jeigu būčiau tikra rašytoja, gal ir turėčiau.

vejasplaukuose

Jurga Šulskytė. Asmeninio albuno nuotauka.

Ką, be knygų iliustravimo, dar mėgstate veikti?
Jurga Šulskytė: Mano mėgstamos veiklos labai paprastos – tingėti ant sofos, žiūrėti daug daug filmų, klausytis muzikos, eiti pasivaikščioti ir pabūti vienai.

Ar planuojate rašyti vaikams ir toliau? Juk liko tiek daug nepakalbintų daiktų…
Audronė Meškauskaitė: Visko gali būti. Juk kai įpranti ką nors daryti, sunku sustoti. Kartais žvilgsnis užkliūva už kokio nors daikto rankinėje ar ant darbo stalo ir norisi artimiau susipažinti. Daiktuose slypi ne tik tos istorijos, kurias kartu gyvendami patyrėme, bet ir žmonių išmintis, kurios prireikė juos išrandant ir tobulinant, visų mūsų svajonės ir keistenybės. Smalsumas tikriausiai įveiks mane.

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte iliustruoti?
Jurga Šulskytė: Svajonių svajonė būtų knygas, su kuriomis užaugau, paversti grafiniais romanais – vieną iš romanų apie indėnus arba kurią Džeko Londono apysaką. O realesnė svajonė – iliustruoti bent vieną iš savo sugalvotų istorijų, bet tam vis sutrukdo anksčiau minėtos mėgstamos veiklos…

Knygos vaikams apie tikrą draugystę

Vis prisimenu vieną istoriją iš vaikystės. Be galo mėgau su vaikais sėdėti ir žaisti didelėje obelyje prie namo. Mama vis pykdavo ir pamačiusi visada liepdavo eiti atgal namo. Dabar suprantu, kodėl ji taip jaudindavosi. Vieną pavasario popietę, slystelėjus kojai, tėškiausi į žemę. Nepamenu, kad būčiau stipriai susitrenkusi, bet iš išgąsčio niekaip negalėjau sulaikyti ašarų. Visai netoliese žaidusi nepažįstama mergaitė prisiartino ir tyliai, atsargiai paklausė, ar labai skauda. Papurčiau galvą. Ir mergaitė pradėjo nesuvaldomai kikenti. Tada ir man pasidarė juokinga. Net nežinojau, ar dėl to, kad iškritau iš medžio, ar kad pravirkau. Nuo to juoko ir prasidėjo mūsų draugystė.

Vienos draugystės prasideda nuo juoko, kitos – nuo ašarų, yra ir tokių, kurios gimsta iš nuoširdaus pykčio. Bet vis tiek turime bent po vieną draugą. Net jei tai ir kaimynų šuo, mėgstamiausias vaikystės žaislas ar knygos veikėjas. Kodėl nuo pirmųjų minučių šiame pasaulyje akimis ieškome draugiško veido? Kam mums taip reikalingi draugai? Atsakymų galime ieškoti ir knygose. Niekorimtukai išleido net keletą paveikslėlių knygų mažiesiems apie keisčiausias ir vis tiek pačias tikriausias draugystes.

 

Mile_ir_bjaurusis_parselis_dKartais naujus draugus surandame ten, kur mažiausiai tikėjomės. Kaip Milė iš Tiina’os Nopola’os knygos „Milė ir bjaurusis paršelis“ (Nieko rimto, 2017). Milė, praradusi savo draugą zuikelį, negali susitaikyti, kad vietoj jo turės mylimo žaislo pakaitalą – pliušinį paršelį. Nors mergaitė naujo žaislo pirmiausia negali pakęsti, galiausiai jiedu vis tiek susidraugauja. Būna, kad priešiniesi ir visam pasauliui aplink šauki, kad tokių draugų tau visai nereikia. Ir vis dėlto draugystė kaip ir meilė užplūsta it banga, kurios net ir labai norėdamas negali sukontroliuoti.

 

Kaimyne_uz_kampo_d

O užplūdus tai bangai nustoji paisyti ir didžiausių skirtumų. Taip ir Kęstučio Kasparavičiaus knygoje „Kaimynė už kampo“ (Nieko rimto, 2016). Kai esi baisiai gyvačių bijantis triušis ir į kaimynystę atsikrausto Anakonda, nugalėjęs visas baimes eini susipažinti. Ir supranti, kad nėra ko bijoti. Nes visas baimes gali nugalėti tikra draugystė. O būnant kartu juk visada atsiranda drąsos.

 

Kiskio ir eziuko metu laikai_dSu geriausiais draugais laikas kartais, rodos, visai sustoja ir būna, jog pagauname save besijuokiant iš nelabai juokingo pokšto vidury nakties. Dabar įsivaizduokite, kad jūsų draugas visą dieną miega. Kaip Ežiukas iš Paulo Stewarto „Kiškio ir Ežiuko metų laikų“ (Nieko rimto, 2018). Bet tai, jog ežiukas dieną miega, visai netrukdo jo draugui kiškiui. Nes tikri draugai, tam, kad galėtų kalbėtis ir šypsotis kartu, daro viską, kad būtų kartu ir puikiai geba prisitaikyti.

 

riesutortas_dKiek kartų yra tekę dangstyti prisimelavusį draugą? O kiek teko meluoti kartu? Beno Bėranto ir Vilijos Kvieskaitės istorijoje „Riešutortas“ (Nieko rimto, 2017) varniukas ir voveriukas vienas kitam yra ir sąžinės balsas, ir mažo nusikaltimo bendrininkai. Juk svarbiausia būti kartu, net jei tai reiškia, kad kartais teks palaikyti ir pačius kvailiausius sprendimus, o vėliau kartu dėl jų gailėtis.

 

Kibiras carlis ir pele pupele_dKartais būti draugu reiškia nuolat gelbėti bičiulį iš sudėtingiausių situacijų ir aukotis. Pavyzdžiui, jei esi maža pelytė – kaip Eidvilės Buožytės knygoje „Kibiras Čarlis ir pelė Pupelė“ (Nieko rimto, 2018). Bet juk kartais kuo mažesnė esi, tuo daugiau drąsos turi. Ir tada skubi į pagalbą. Nes juk taip daro tikri draugai. Pamiršę apie visą pasaulį, o kartais ir apie save, daro viską, kad draugas šalia nusišypsotų.

 

Nuo ankstyvosios vaikystės ieškome žmonių, kurie galėtų būti šalia tada, kai norisi tik juoktis, ir tada, kai gali tik verkti. Ir dažnai tokių randame net ne vieną. Tiesa, sunkiausiomis dienomis šalia būna tik patys tikriausi draugai. Apie tokias draugystes ir rašomos gražiausios istorijos: apie pasiaukojimą, buvimą kartu, apie nesibaigiantį juoką, pagalbą ir besąlygišką tikėjimą, kad pasaulį pagražinti gali vien tik to ypatingojo šypsena.

Gabija Vitkevičiūtė: skaitymo valandos yra šventos valandos

Gabija Vitkeviciute. Nuotrauka AGNĖS GINTALAITĖS

Agnės Gintalaitės nuotrauka

Mama, žurnalistė, komunikacijos specialistė, rašytoja Gabija Vitkevičiūtė yra iš tų moterų, kurias taip ir norisi apibūdinti: veikli. Ar veiklios moters dienoje užtenka laiko paskaityti knygą, skaityti su vaikais? Kaip ji skatina savo vaikus skaityti? Ir kaip knygos gali suburti šeimą draugėn? Apie tai niekorimtukai kalbasi su Gabija Vitkevičiūte.

Gabija, Jus pamačiau ir įsidėmėjau konferencijoje „Atsakinga tėvystė“. Ar skiriasi atsakinga tėvystė nuo atsakingos mamystės?
Ne. Abu tėvai atlieka lemiamą vaidmenį žmogaus gyvenime.

Esate knygas rašanti mama. Ar prisimenate, kaip knygų skaitymas išaugo į knygų rašymą?
Esu tikra, kad rašantis žmogus yra skaitantis žmogus. Turi labai daug storų knygų į save susileisti, kad iš to riebaus bagažo išspaustum eliksyrą savu tekstu. Kaip tai atsitiko, nepamenu. Tik žinau, kad teko laimė turėti nuostabią lietuvių kalbos mokytoją (o ir kitų kalbų mokytojas), kuri skatino ir gyrė. Neseniai radau šeštos klasės sąsiuvinį – jame gausu eilių apie morkų puotą ir besmegenių išdaigas. Puotos dabar aprašomos kitos ir kitaip, o besmegenių pokštams vietos irgi atsiranda – nelygu, ką vadinsime besmegeniais. Savo naujausioje knygoje „Jūra – tai debesys“ kiekvieną skyrių papuošiu karališkomis citatomis – kaip tai galėtų atsitikti, jei neskaityčiau?

Ar nebuvo kilę minčių parašyti vaikams?
Ne, kažkaip ne. Tik savo pirmojoje knygoje „Karavansarajus“ parašiau eilėraštį, kuriame kalba vaikas. Jis vadinasi „Kai sakai man“ ir jame vaikas kalba apie tai, kad „kai sakai man rytoj, kai sakai tu man ne tuoj, kai sakai palūkėk, aš nenoriu tikėt…“ – kad tu laiko neturi, kad kiti tau svarbesni, kad darbeliai nesustos ir manęs nepamyluosi. Vaikai mėgsta, dainuoja, prašo ir manęs. Daugiau jokių bandymų nebuvo.

Ar Jūsų vaikai skaito? Ar skatinate juos skaityti?
Vaikai lanko tokią ugdymo įstaigą, kur skaitymo ugdymas ne tik praktikuojamas kasdien, bet ir yra įvardytas penkiais konkrečiais punktais. Taigi jie skaito kasdien, patys gal kartais to ir nebesuvokdami. Taip pat skaitoma yra ir jiems – valandą per dieną. Be to, juk jie mokosi iš mūsų, o aš skaitau daug – visada turiu knygų stirtą prie lovos, prie sofos, automobilyje, lankausi bibliotekose, knygynuose, žinau visų Vilniaus leidyklų knygų parduotuves. Tad specialios motyvacijos kurti nereikia. Jei ką reiktų, tai gal tik padėti vaikams išsirinkti tinkamas ir įtraukiančias knygas ir sudaryti sąlygas ramiai jas skaityti (tuo metu, pavyzdžiui, palaukti su prašymais išrūšiuoti skalbinius ar išnešti šiukšles). Man regis, skaitymo valandos – šventos valandos.

Atrodo, kad skaitydami knygas, skirtas vaikams, suaugę taip pat turėtų ko iš jų pasimokyti. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?
Daug knygų – daug nuomonių. Iš kai kurių gali pasimokyti, ko niekada nerašyti, nespausdinti, neleisti. Iš kitų, žinoma, pasisemti išminties.

Galbūt turite sąrašą knygų, kurios Jus įkvepia ir kurias norėtumėte, kad perskaitytų Jūsų vaikai?
Man regis, kiekviena knyga ateina savu keliu, savu laiku. Vienus etapus išgyvenant reikia dramų, kitus – ekspertų įžvalgų, trečius – antgamtinių jėgų paieškų, o dar kitus – puikiai sukurpto daugialypio ir daugiabriaunio romano, į kurį įkrenti ir pasaulis dviem paroms sustoja. Todėl konkrečiu laiku galvočiau apie konkretų autorių, laikmetį, žanrą. Bet suprantu Jūsų klausimą ir kai apie jį mąstau, prieš akis iškyla vadinamoji mūsų namų neskolinamų knygų lentyna – čia tie maži ir dideli meno kūriniai, atkeliavę iš viso pasaulio, turinys meninę vertę, dažnas apdovanotas už kūrybingumą ar originalumą, kurie įkrito į mūsų krepšius meno muziejuose, sendaikčių turguose ar knygų mugėse, kuriuos pirštu parodė knygų puošybos genijus Sigutė Chlebinskaitė ar mano mylima ir mano knygų dailininkė Kristina Norvilaitė. Tokios knygos niekada nebijos elektroninės konkurencijos, nes jų tiesiog kita paskirtis – estetinė ir edukacinė. Tokios knygos niekada nebus pamestos, nes vien jas paimti jau reikia švarių rankų. Žinoma, ir švarių minčių. Taigi labai norėčiau, kad mano vaikai suvoktų knygos esmę ir prasmę. O sąrašus susidarys patys.

Skaitymas atrodo labai individuali veikla. Ar skaitymas gali suburti šeimą draugėn?
Žinoma. Jei tai, kas perskaityta, kas įkvėpė, kas patiko arba labai netiko, yra aptariama, tai jau ir yra šeimos ratas. Arba jei tėtis prieš miegą skaito mažiesiems, tai juk irgi buvimas drauge. Arba jei sesė rekomenduoja jaunylei gerą autorių, tai irgi yra bendrystė per literatūrą.

Ko palinkėtumėte visiems skaitantiems tėvams ir vaikams?
Autoritetų, formuojančių Jūsų literatūrinį skonį.

Vertėjo darbas – ilgos valandos pokalbių tik su verčiamu tekstu

Pasirodžius naujai knygai apie jos autorių ir dailininką kalbama daugiausiai. Vis dėlto jeigu knygą parašė užsienio autorius, kad ją galėtume skaityti gimtąja kalba, didelį darbą turi atlikti ir vertėjai. Viltarė Urbaitė ir Inga Tuliševskaitė šiemet buvo apdovanotos už reikšmingiausius ir meniškiausius metų vertimus vaikams ir paaugliams. Viltarė Urbaitė Emmi Itäranta’os knygos „Vandens skonis“ vertimą iš suomių kalbos, o Inga Tuliševskaitė už Kimberly Brubaker Bradley knygos „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“ vertimą iš anglų kalbos. Kas yra kokybiškas vertimas? Kodėl svarbu turėti galimybę skaityti knygas lietuviškai? Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai? Apie tai Vaiva Rutkauskaitė kalbėjo su apdovanotomis vertėjomis.

slove 2Jūsų dėka knygos prabyla lietuviškai. Kodėl svarbu turėti galimybę knygas skaityti lietuviškai? O galbūt kaip tik knygos originalo kalba skaitymas būtų vertingesnis ir naudingesnis?

Viltare-UrbaiteViltarė Urbaitė: Na, pasaulyje juk labai daug kalbų ir dar daugiau vertingų knygų. Manau, skaityti originalo kalba yra naudinga ir verta, kai jau moki tą kitą kalbą ir gali suvokti knygos turinį, pajusti žodžių skonį. O vaikai pirmiausia mokosi gimtosios kalbos, būtent skaitydami (klausydami) plečia savo pasaulio suvokimą ir turtina žodyną, tad jiems tikrai svarbu skaityti lietuviškai.

Inga Tuliševskaitė: Leidykla „Nieko rimto“ leidžia knygas vaikams. Manau, pirmiausia mažyliai turėtų išmokti ir pamilti gimtąją kalbą, perprasti jos grožį, pažinti nepakartojamus lobius. Esu iš kartos, kuri vaikystėje skaitė „Brisiaus galą“ ir „Kliudžiau“, „Skudurinę Onutę“ ir „Mikę Pūkuotuką“, ir dar daug kitų puikių knygų, lietuvių autorių ir verstinių… Nuostabus jausmas. Skaityti originalo kalba vaikai galėtų jau paaugę, turėdami tvirtus gimtosios kalbos pagrindus. Todėl ir reikia versti knygas vaikams. Tiesa, viena neatmeta kita: vaikai gali skaityti ir knygų vertimus į lietuvių kalbą, ir originalias knygas, pagal nuotaiką ir galimybes. Tik ar visi vaikai pajėgtų originalo kalbomis perskaityti Astridos Lindgren, Tove’ės Janson, Ericho Kästnerio, Giannio Rodario ar Alano Alexanderio Milne’o knygas, o skaitydami puikius jų vertimus gali džiaugtis jose aprašytais nuostabiais pasakiškais pasauliais.

Ar visi norintys gali būti vertėjais?

Viltarė Urbaitė: Nežinau, gal svarbiausia ir yra noras, jeigu pabandžius nenusvyra rankos ir rezultatas tenkina, galima eiti tuo keliu. Manyčiau, vertėjas (bent jau raštu) turi būti kantrus, gal net „krapštukas“, turėti gerą atmintį, kalbos pojūtį ir gana daug kuo domėtis: kad versti būtų lengviau, reikia nemažai žinių apie pasaulį arba bent jau mokėti jų susirasti.

gdršgdg

Eglės Baliutavičiūtės daryta nuotrauka

Inga Tuliševskaitė: Tikrai sunkus klausimas, bet jei išties ko nors nori – gali pasiekti. Koks turi būti vertėjas? Nežinau. Gal kantrus, kruopštus, kūrybingas. Nelengva ilgas valandas kalbėtis tik su verčiamu tekstu. Ką vertėjas turi išmanyti? Kalbas ir – juk šįkart kalbame apie knygas mažiesiems – vaikų pasaulį.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo suomių, estų ir anglų kalbos? O kaip vertėjos darbas? Ar galima tai pavadinti pašaukimu?

Viltarė Urbaitė: Su estų kalba susidūriau gal būdama penkiolikos, mūsų šeima turėjo draugų Estijoje. Ten apsilankius vieną vasarą mane ir sužavėjo ta mįslinga, visiškai kitokia kalba, tad labai užsinorėjau perprasti tą paslaptį (šypsosi). Suomių kalba panaši, taip pat kuteno ausį ir viliojo, todėl apsidžiaugiau, kai Vilniaus universitete atsirado galimybė studijuoti lituanistiką kartu su suomių kalbos specializacija. Paskui Helsinkio universitete baigiau suomių kalbos ir kultūros magistro studijas, o estų kalbos ten mokiausi kaip pasirenkamojo dalyko. Versti pradėjau dar studijų VU metais, pirmiausia dalykinius tekstus, įvairius dokumentus. Išbandžiau ir vertimą žodžiu, bet gana greitai supratau, kad tai – ne man. Baigusi magistro studijas, dalyvavau grožinio vertimo seminare Suomijoje, Helsinkyje, turbūt po tos išvykos ir įgavau drąsos imtis grožinių tekstų, daugiau sužinojusi apie šiuolaikinę suomių literatūrą, populiarius autorius. Jau daugiau kaip dešimt metų verčiu grožinę literatūrą vaikams ir paaugliams ir man tai patinka, įkvepia ir tarsi truputį pakylėja nuo žemės. Nežinau, gal tai ir galima vadinti pašaukimu – kai dirbdamas jauti malonumą ir pasitenkinimą…

Inga Tuliševskaitė: Gyvenimas – atsitiktinumų rinkinys. Anglų kalba atėjo mokykloje – atsitiktinai, nes juk galėjo ateiti ir vokiečių ar prancūzų, paskui studijos universitete – jau mažiau atsitiktinės. Su vertimais irgi buvo daug mielų atsitiktinumų arba palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Dar mokantis mokykloje mamos draugų dėka turėjau galimybę versti techninius tekstus – daugiausia apie architektūrą – tuometiniame Informacijos institute, buvo toks Kalvarijų gatvės pradžioje. Atsimenu, bandomasis vertimas buvo matematikos tekstas, regis, konferencijai, iš lietuvių į anglų. Buvau drąsi. O pirmas literatūrinis vertimas – Luigio Pirandello apsakymas „Sutaupytas karstas“, 1978-aisiais išspausdintas žurnale „Kultūros barai“. Pašaukimas, manau, yra tai, ko negali nedaryti.

Ar prisimenate, kaip sekėsi versti pirmąją knygą? Ar daug jaudulio buvo, kai ta knyga pasirodė, kai paėmėte ją į rankas?

vandes skonis_dViltarė Urbaitė: Pirmasis mano vertimas buvo Filologų moksleivių konkursui iš rusų kalbos versta knygelė apie krokodilą Geną. Atsimenu, kaip atsivertusi originalą svarsčiau, kaipgi prieiti prie to teksto – negi taip tiesiog imti ir perrašyti lietuviškai?.. Iki tol vertėjo darbas atrodė tokia mistika. Knyga buvo išleista dar po kelerių metų, man gana netikėtai, be abejo, jaudulio ir džiaugsmo buvo. Puikiai supratau, kad didelį darbą nuveikė redaktorė, tik jai prisilietus galėjo atsirasti kokybiška, skaitoma knyga.

Inga Tuliševskaitė: O, taip, prisimenu, kaip kaliau spausdinimo mašinėle trim egzemplioriais per kalkę. Be abejo, visada smagu paimti į rankas savo darbo rezultatą. Pirmosios knygos atveju daugiau jaudulio patyriau ne knygai pasirodžius, o to proceso eigoje. Tada buvo virsmo metai, Lietuvos kelio į nepriklausomybę pradžia. Sutartį pasirašiau su viena leidykla, paskui man nežinant ji perėjo kitai leidyklai, buvo susikirtimų su jos redaktoriais, iš aukšto žvelgusių į jiems nežinomą „mergaitę“, laimė, leidyklos vadovas buvo išmintingesnis ir knyga pasirodė. 75 tūkst. egzempliorių tiražu ir… be autorinių teisių. Intriga, beveik kaip aprašytoji knygoje.

Kiek laiko užtrunka knygos vertimas? Kokia yra šio darbo specifika?

Viltarė Urbaitė: Vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Priklauso nuo knygos apimties, nuo teksto pobūdžio, galų gale ir nusiteikimas darbui daug lemia. Iš pradžių labai daug dirbdavau su žodynu, norėjau būti tikra, kad tiksliai suprantu žodžių reikšmę. Kuo toliau, tuo žodyno prireikia rečiau, tad darbas einasi sparčiau. Kai pasitaiko sunkiai išverčiamų vietų, žodžių žaismo, dažniausiai išverstam tekstui leidžiu kurį laiką „pailsėti“ arba nešiojuosi mintyse, paskui prisėdu galutinio sprendimo. Net jeigu kokią knygelę išverčiu greitai, tarkim, per keletą dienų, paskui turiu dar perskaityti galvodama apie adresatą, t. y. lietuvių skaitytoją, kartais tenka skaityti balsu, kad pajusčiau, ar tekstas sklandus, ar skaitant nesipina liežuvis. Kartais tenka konsultuotis su įvairių sričių žinovais, ieškoti augalo, gyvūno ar šiaip kokio reiškinio pavadinimo, tai irgi užima laiko. Versdama didesnės apimties knygą susiskaičiuoju, kiek puslapių per dieną galiu įveikti ir stengiuosi daugmaž laikytis grafiko.

Inga Tuliševskaitė: Deja, šiais pramoninės leidybos laikais vertimui skiriama mažokaikaras_isgelbejes_d laiko, tenka įtemptai dirbti, nes terminai spaudžia. O darbas – kūrybinis, su visais tokiam darbui būdingais trūkumais ir privalumais.

O kas yra kokybiškas vertimas?

Viltarė Urbaitė: Pirmiausia vertimas turi neiškraipyti kūrinio prasmės, bet ir aklai laikytis originalo kalbos nėra gerai, negali versti žodis žodin. Turbūt svarbiausia, kad tekstas nekliūtų lietuvių skaitytojui. Nepamenu, kas yra mokęs, kad geras vertimas yra toks, kurį skaitydamas nejauti, jog tai vertimas.

Inga Tuliševskaitė: Kaip ir bet kuris kitas tekstas, nesvarbu, verstinis ar originalus: jį skaitydamas turi jausti malonumą.

Kokie vertėjo darbo privalumai ir trūkumai?

Viltarė Urbaitė: Man patinka dirbti savo ritmu, nesėdėti biure nustatytomis darbo valandomis, nors kartais gana sunku nesiblaškant susitelkti būtent į vertimą, būna, kad darbo dienos valandos išsibarsto, o rezultato maža… Paprastai vertėjas yra vienas su tekstu, su savo kalbos jausmu, kylančiomis mintimis, todėl man asmeniškai gana svarbu turėti su kuo pasidalyti džiaugsmais, atradimais ar dvejonėmis, turėti kam parodyti vertimą ir sulaukti grįžtamojo ryšio. Kartais dalinuosi su artimaisiais, šeimos nariais, bet dažniausiai pirmasis objektyvus lietuvių skaitytojas būna knygos redaktorius (tikriau, redaktorė), galutinis variantas paprastai būna kūrybingo bendradarbiavimo su ja rezultatas.

Inga Tuliševskaitė: Persakysiu, kaip tą darbą apibūdino Umberto Eco: sėdi sau namuose su šlepetėm ir labai daug sužinai. O trūkumai… ar verta juos minėti?

Kokias knygas pačios mėgstate skaityti ir kokiomis kalbomis skaitote?

Viltarė Urbaitė: Šiuo metu daugiausia skaitau su savo vos ūgtelėjusiais vaikais – ir lietuvių autorių, ir verstines knygas, pvz., atradau vaikystėje neskaitytų Lindgren knygų. Ko gero, labiau mėgstu realistinę prozą, bet kartais visai smagu pasinerti į fantastiką ar detektyvą. Galiu skaityti suomių, estų, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis (tiesa, dėl kirilicos rašmenų gana lėtai). Bet paprastai skaitau suomių ar estų kalbomis ir vaikų ar paauglių knygas profesiniais tikslais – ieškodama verstinų knygų arba tiesiog norėdama susipažinti su bendru kontekstu.

Inga Tuliševskaitė: Mėgstu skaityti knygas vaikams, detektyvus, esė, apsakymus, romanus, poeziją… viską, kas gražiai ir įdomiai parašyta. Skaitau lietuviškai, galiu skaityti lenkiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, rusiškai…

Ar turite svajonių knygą, kurią norėtumėte išversti į lietuvių kalbą?

Viltarė Urbaitė: Šiuo metu neturiu vienos išskirtinės, tokios vis dar ieškau, bet manau, kad yra daug gerų knygų, kurias norėčiau padėti atrasti lietuvių skaitytojams.

Inga Tuliševskaitė: Kadaise svajojau… bet gyvenimas bėga ir prabėga nepaprastai greitai, svajonės ne visada spėja iš paskos. Turiu tokią pusiau išverstą knygą vaikams, man ji be galo miela, tik leidėjams atrodo nekomercinė, o gal šiaip neįdomi. Matyt, jie žino, ką sako, tai aš sau verčiu toliau iš lėto, gal kada atspausdinsiu tą vertimą ir įrišiu trim egzemplioriais, anūkams.

Ko iš knygų vaikams gali pasimokyti ir suaugę?

Viltarė Urbaitė: Gal nebūtinai iš knygų mokomės. Pirmiausia – tai atgaiva, maloniai (ir drauge su savo vaiku) praleistas laikas, galimybė pažvelgti į pasaulį atviromis, atidžiomis vaiko akimis. Vaikų knygose daug šviesos ir vilties! Gal dėl to iš vaikų literatūros man ir nesinori išaugti.

Inga Tuliševskaitė: Knygos – ne vadovėliai, ar jos turėtų mokyti? Nebent diegti meilę, atjautą, supratimą apie blogį ir gėrį, draugystę ir ištikimybę… Tokias vertybes, kurios, aiman, vis labiau atgyvena… O knygas vaikams skaitantys suaugusieji turbūt išsaugojo širdyje vaikystėje turėtą gebėjimą stebėtis mūsų nepakartojamu pasauliu su visais jo gyventojais ir… tikėjimą stebuklais.

Rašytoja Vaiva Rykštaitė: „Vaikai pakeitė ne tik mane, bet ir mano rašymą“

Į šių metų Knygų mugę rašytoja Vaiva Rykštaitė atkeliavo iš Havajų. Tiesa, prie štai dar užsuko į Kauną, kur jos laukė išsiilgę giminaičiai. Jos naujausios knygos vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ veikėjas Mikas į Lietuvą atvyko iš Amerikos. Ar kelionės padeda atrasti save? Ar rašymas vaikams keičia žmones? Jūsų dėmesiui – interviu su rašytoja Vaiva Rykštaite.

20180225_205
Kas šiuo metu Jums teikia daugiausiai džiaugsmo?
Šiuo metu mano dukros Žemyna ir Indraja. Jos didžiausias mano džiaugsmas ir tuo pačiu pagrindinis dirgiklis. Kartais labai išvargstu su jomis ir būnu pikta, bet pamačiusi tas mielas akutes širdyje kažkas suspurda ir suprantu, kad iš esmės esu labai laiminga. Pastaruoju metu dar džiugina tai, kad valgau kiek noriu ir niekas „neina į kūną“. Matyt, dėl to, kad žindau. O gal tikrai esu iš tų amžinai lieknų – bet tik dabar tai supratau, o žalioje jaunystėje nuolat laikiausi dietų, buvo iškreiptas mano grožio supratimas. Vis norėjosi būti lieknesnei. Dabar noriu būti išsimiegojusi ir žiūrėti daugiau gerų filmų – tai irgi yra laimė.
Beje, jei kalbant apie lieknumą, su iliustratore dirbdama prie knygos „Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“ prašiau jos, kad tik nenupieštų deivės Pelės kūdos. Havajietės yra įspūdingo stoto moterys ir tuo didžiuojasi.

Kaip atsirado meilė knygoms? Kaip ir kada pati pradėjote rašyti?
Visada mėgau knygas. Nuo vaikystės. Nuo vaikystės ir rašiau. Būdavo, visa šeima sėda prie televizoriaus, aš irgi su jais sėdžiu iš kompanijos – bet su knyga rankose. Jie žiūri filmą, aš skaitau. Skaitydavau Anderseno pasakas, įvairių šalių pasakas. Atsimenu, anglų buvo ypač baisios. Skaitydama „Krioglingreindžą“, pasaką iš anglų pasakų rinkinio, po to ilgai negalėdavau užmigti. Pirmoji mano knyga „suaugusiems“ buvo Žiulio Verno „Aplink mėnulį“ – iki šiol neatsimenu, kaip ji baigėsi, ar jie pasiekė? Gal vis tik nebaigiau jos skaityti?

Jurate, Kastytis ir Mikas_dKokių knygų daugiausiai galima rasti Jūsų namų bibliotekoje?
Mano skonis labai eklektiškas, o biblioteka išsimėčiusi po visą pasaulį. Dalis knygų palikta pas tėtį namo palėpėje. Dalis pas mamą – čia tos, kurios netelpa į lagaminą po apsilankymo Lietuvoje ir laukia savo eilės išskristi į Havajus. Šiaip knygų nekaupiu, perskaičiusi jas visada atiduodu seneliams – ten pas juos namuose gyvena trys mano giminės kartos, tai visi tas knygas perskaito, paskui būna labai smagu aptarti. Pačias geriausias knygas taupau seneliams ir vežu į Lietuvą. Kitas atiduodu lietuvėms draugėms Honolulu arba amerikietei anytai. Todėl mano namų bibliotekoje Havajuose yra kelios lentynos pačių įvairiausių knygų, bet jos visos dar neskaitytos. Esu vietinio knygų klubo narė – skaitome grožinės literatūros knygas, kurios turi aktualių politinių ar visuomenės aktualijų atspalvių, pvz., „Bear Town“ – knyga, rezonavusi su „Me too“ judėjimu. Arba „The Hate U Give“ kaip „Black Lives Matter“ judėjimo atgarsis. Šitas knygas dažniausiai randu bibliotekoje, bet kartais ir nusiperku.

Ar tai, jog pati aplankėte nemažai pasaulio šalių, galima sieti su tuo, jog Jūsų knygose personažai dažnai ieško savęs?
Turbūt. Rašydama negalvoju, neanalizuoju. Atsiduodu smagiam kūrybiniui impulsui ir tiek. Visa kita – prasmes ir autobiografines sąsajas – atranda ir priskiria literatūros kritikai. Kartais taikliai, kartais į lankas, bet visada įdomu skaityti savo darbų vertinimus. Net jei jie būna nepalankūs. Įdomu matyti, kaip kiti suvokia mano tekstą.
Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ norėjau padrąsinti vaikus keliauti. Lietuvoje mažai kas pasiima „gap year“, tą metų pertrauką po mokyklos baigimo pries studijas. Manau, tai labai reikalinga žmogui. Būtų mano valia, aš apskritai niekam neleisčiau studijuoti, kol neparagavo kelionių, darbų, nežinios. Po to atsiranda visai kitas supratimas, kita motyvacija. O Lietuvoje jau nuo kokios devintos klasės vaikų vis klausiama: „Tai kur stosi?“ Karvės šūde pirma reik pastovėti – ir sakau tai visai ne piktai. Pabėgioti basomis po pasaulį, patirti nuotykių. O tada jau rimtu veidu kažkur stoti.

Ar rašymas vaikams Jus pačią pakeitė? Esate sakiusi, jog rašydama vaikams daug galvojote apie lyčių vaidmenis, moralę, svarstote, kas vaikus įkvėps ir panašiai – galbūt apie panašius dalykus ėmėte daugiau mąstyti ir kasdieninėse situacijose?
Mane pakeitė mano vaikai. Dukros pakeitė mano asmenybę, mano vertybes ir, žinoma, mano rašymą. Vaikams kurti yra ir lengva, ir labai sunku. Kaip ir kalbėtis su vaikais. Pavyzdžiui, būna knygos pristatymas suaugusiems – nesvarbu, ką aš ten kalbu, dauguma vis tiek kantriai sėdės akmeniniais veidais. Lietuviai nelinkę rodyti emocijų, o man taip ir neaišku, ar įdomu jiems, ar ne. Tuo tarpu atvažiavusi į susitikimą su vaikais bijau, nes jei tik kažką nuobodžiau pasakoju, jie tuoj pradeda žiovauti, krapštytis, muistytis. Taip ir su rašymu. Noriu, kad knyga vaikams patiktų, bet dirbtinai to sukonstruoti neišeina. Tiesiog reikia džiazuoti rašant, tada pažiūrėti, kas išėjo ir uždėti moralinius filtrus.

 

jurate kastytis

Kas įkvėpė parašyti knygą „Jūratė, Kastytis ir Mikas“, kurioje Amerikoje gyvenančio aštuoniolikmečio veikėjo savęs pažinimo kelionei tokia svarbi Lietuva?
Turbūt užgraužė kaltė, kad apie Havajus parašiau, o apie Lietuvą dar ne? Įkvėpė ir tai, kad Havajuose labai vertina lietuvišką gintarą. Vis dar turiu vilčių, kad mano Jūratės ir Kastyčio knyga pasirodys ir anglų kalba – būtų labai smagu, kad šią istoriją žinotų ir mūsų svečiai iš užsienio. Na, ir, aišku, Mikas turi šokių tokių panašumų su mano vyru Maiklu.

Knygoje „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ didelį vaidmenį užima mitologija. Iš kur kyla noras ja remtis savo rašomose knygose?
Nežinau, tiesiog taip išėjo. Havajų mitologija pasirodė labai įdomi, bet tuo pačiu ir šiek tiek vaikiška, miela. Man visada norisi rašyti apie tai, kuo gyvenu. Natūraliai kilo poreikis papasakoti apie Havajus, tik formatui suaugusiems dar nesijaučiu pribrendusi. O salų mitologija tarsi pati prašėsi tilpti į istorijas vaikams. Iš gautų atsiliepimų suprantu, kad jiems patiko.

„Jūratės ir Kastyčio“ legendos interpretaciją parašiau iš meilės gintarui. Viskas nutiko organiškai, ir dabar man sunku atsekti, kaip ten atsidūrė Mikas, kodėl jis yra iš Čikagos, kaip prie jų šutvės prisidėjo Palangos močiutė Domicelė. Rašymą kartais prilyginu sapnavimui – tartum ne viskas ten nuo manęs priklauso, nors kažkur giliai žinau, kad tai yra pasąmonės žaidimai.

Knygoje vaikams „Jūratė, Kastytis ir Mikas“ rašote, jog „Gyvenime dažnai daug kas priklauso nuo nuotaikos“ („Jūratė, Kastytis ir Mikas“, p. 17). Ar rašant ir Jūsų pačios nuotaika persiduoda į popierių, ar kurdama mokate atsiriboti nuo to, kokius jausmus išgyvenate tuo metu?
Tikrai taip. Būdama blogos nuotaikos niekada net elektroninių laiškų neatsakau. Todėl, pavyzdžiui, jei gyvenime kyla sunkumų ar jaučiuosi dėl kažko neužtikrinta ar liūdna, būna, kad į visus laiškus neatsakau savaitę ar dvi. Aš menininkė – man galima. Juokauju, žinoma. Nors tikiu, kad laišku, kaip ir bet kuriuo kitu tekstu, persiduoda energija, nuotaikos įspūdis. Todėl ir rašydama knygas visada turiu įeiti į tam tikrą nuotaiką. Naivu būtų tikėtis, kad aš kasdien nuo ryto iki vakaro laiminga kaip idiotė. Tiesiog užtenka žinoti, kad iš esmės esu laiminga. Žinojimas yra pastovesnis už jausmus.

jurate kastytis2Parašėte dvi knygas vaikams, kurias abi iliustravo Viktorija Ežiukas. Ar rašydama iš karto susidarote vaizdinius galvoje, ar tai yra Jūsų ir iliustruotojos bendras kūrybinis procesas?
Aš nesu „vizualė“. Nematau vaizdinių ir man dažnai sunku apibūdinti, kaip kas turėtų atrodyti. Pasaulį patiriu žodžiais, ne vaizdais. Galiu mėnesį pragyventi kambaryje ir išėjusi nežinosiu, kokios spalvos buvo jo sienos. Todėl man būna labai sunku su knygų viršeliais – visada žinau, kokį jausmą jie turėtų sukelti, bet nežinau, kaip to paprašyti dailininkų. Labai įdomu dirbti su Viktorija Ežiukas – ji yra talentinga iliustratorė, ir aš su nekantrumu laukiu, kol mano personažai įgaus veido bruožus, akis, spalvas. Ji tikrai puikiai pajunta kūrinio nuotaiką. Mano mylimiausia jos piešta iliustracija – vaflių pardavėjos Jūratės su žaliais plaukais. Kažkas tokio!

Esate jogos mokytoja, propaguojate sveiką mitybą. Galbūt planuojate savo patirtimi pasidalinti ir knygoje apie sveiką gyvenimo būdą?
Iš tikrųjų tai jogos nemokau jau dvejus metus. Maždaug nuo tada, kai pradėjau lauktis Indrajos. Dabar darau karma jogą – užsiimu namų ruoša, vaikų užpakalių šluostymu ir savo ego neigimais, kurie irgi labai svarbūs jogos praktikoje. Tikiuosi, kad greitu laiku man užteks jėgų ir laiko grįžti ant kilimėlio. Apie knygą šia tema negalvoju, bet stengiuosi nesišvaistyti visokiais „niekada“.

Kokia didžiausia Jūsų kaip rašytojos svajonė?
Normaliai uždirbti iš rašymo. Nes dabar rašau daugiau iš idėjos. Dar noriu pradėti rimtai rašyti anglų kalba. Bet truputį tingiu. Truputį bijau. Nes dabar galiu apsimesti svarbia rašytoja kažkur tolimoje Lietuvoje – dėl to aš savo anglakalbiams draugams atrodau įdomi, egzotiška. O kas bus, jei parašius kažką anglų kalba visi nuspręs, kad aš niekam tikusi?