Spalio 20 dieną – vokiečių vaikų ir paauglių rašytojo Otfrydo Proislerio (Otfried Preußler, 1923–2013) gimimo diena. Jei ne tik legendų raganiai iš užburtų malūnų, bet ir paprasti žmonės galėtų gyventi amžinai, šiemet švęstume 96-ąjį jo gimtadienį. Dabar galime tik viltis, kad amžinai gyvuos jo kūryba – o tai galbūt ir įmanoma, mat jau dabar su Otfrydo Proislerio knygomis užaugo ir auga ne viena vaikų karta. Daugelis su nostalgija prisimena „Plėšiką Hocenplocą“, „Vaiduokliuką“, „Raganiukę“, „Mažąjį Vandenį“. Ne viena mama ar tėtis šias knygas ir šiandien skaito vaikams ir kikena kartu.
Tačiau vaikų pamiltas rašytojas kūrė istorijas ne tik mažiesiems skaitytojams. Bene didžiausio literatūros kritikų pripažinimo sulaukęs O. Proislerio kūrinys „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ yra skirtas vyresniems skaitytojams – paaugliams bei šiurpių istorijų nebijantiems vaikams nuo kokių 11 metų (galima ir jaunesniems, jei knygos storis negąsdina, o susirūpinusi mama knygos neatima – kas vaikystėje pasislėpęs neskaitė ko nors, skirto ne visai savo amžiui?). Na ir, žinoma, suaugusiesiems, kuriuos domina paslaptingas burtų ir legendų pasaulis.
Istorija prasideda, kai keturiolikmetis našlaitis Krabatas susapnuoja varnus, kviečiančius atvykti į Kozelio raiste esantį malūną ir tapti vienu iš jų. Maža ko prisisapnuoja, tačiau sapnui nesiliaujant kartotis, Krabatas nusprendžia pasižiūrėti, kas ten per malūnas. Nuvykęs tampa malūnininko (kaip paaiškėja – galingo juodojo burtininko) mokiniu ir jo gyvenimas visiškai pasikeičia. Šiurpioje istorijoje apie užburtą malūną ir jame įkalintus burtininko mokinius dera senovės legendos, paslaptingi sapnai, pavojingos užduotys, nesibaigiantys sunkūs darbai malūne dieną, ne ką lengvesnės burtų pamokos naktį ir tarp mokinių tvyranti įtampa – nė vienas nežino, kuriuo bendramoksliu gali pasitikėti.
Knyga „Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne“ laikoma Otfrydo Proislerio kūrybos viršūne. Už ją rašytojas susilaukė daugybės literatūrinių apdovanojimų, buvo įtrauktas ir į H. K. Anderseno garbės sąrašą. Tačiau skaitytojams ne apdovanojimai svarbiausia, o tai, kad skaitant knygą pakliūni į šiurpiai stebuklingą pasaulį, kuriame atgimsta praeities legendos, egzistuoja burtai ir prakeiksmai, nuotykiai ir pavojai, kuriuos įveikti reikia ypatingos narsos. Kai skaitydamas iš tiesų patiki rašytojo kuriamo pasaulio tikrumu, kai tau rūpi veikėjų likimai, kai vis sulaikai kvapą ir nesinori atsitraukti nuo knygos – tada žinai, kad skaitai kūrinį, kuris ne vieną užkrės noru skaityti.
Pats Otfrydas Proisleris nugyveno pilną įvykių gyvenimą. Gimęs Čekijoje, vėliau su tėvais persikraustė į Vokietiją. 1942-aisiais, vos baigęs mokyklą, buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare, penkerius metus praleido belaisvių stovykloje Rusijoje – tačiau liko sveikas ir nepalaužtas. Grįžęs po karo sukūrė šeimą ir, galiausiai baigęs studijas, ilgus metus dirbo pradinių klasių mokytoju. Mokiniams dažnai pasakodavo paties kurtas istorijas, galiausiai ėmė jas ir užrašinėti. Jo knygose telpa viskas – vaikystėje girdėtos liaudies pasakos ir legendos, sukauptos žinios apie pasaulį, žmones ir kas domina vaikus bei, žinoma, švelnus humoras ir šviesus rašytojo požiūris į visa, kas aplinkui.
Otfrydo Proislerio knygas skaityti tiesiog smagu – nesvarbu, ar tau aštuoneri, ar dvidešimt, o gal šešiasdešimt aštuoneri. Tas smagumas greičiausiai kyla iš to, kad pačiam rašytojui kurti vaikams bei paaugliams buvo malonumas ir didelis džiaugsmas. Kaip sakė jis pats: „Kartais manęs klausia: kodėl gi Jūs, pone Proisleri, rašote knygas vaikams? Aš atsakau labai paprastai: kadangi man tai malonu. Mieli vaikai, linkiu, kad Jums skaityti būtų taip pat malonu, kaip man rašyti!“
Eglė Devižytė
„Nieko rimto“ namai 