Carlo Collodi (Karlas Kolodis) – tai rašytojo Carlo Lorenzini slapyvardis. Carlo Lorenzingimė 1826 m. lapkričio 24 d. Florencijoje (Italija). Jis buvo vyriausias iš dešimties vaikų. Carlo tėvai tarnavo turtuoliams. Šeima vertėsi labai sunkiai, gyvenimo sąlygos buvo tokios skurdžios, kad tik du vaikai sulaukė pilametystės. Tėvai išsiuntė Carlo gyventi pas senelius į mažą Collodi miestelį kalnuose. Šio miestelio pavadinimą Carlo vėliau pasirinko savo slapyvardžiu.
Carlo tėvai tarnavo turtingam aristokratui, šis tapo jaunuolio rėmėju ir sudarė Carlo sąlygas įgyti išsilavinimą. Baigęs mokyklą Carlo buvo išsiųstas į kunigų seminariją, bet greitai paaiškėjo, kad būti kunigu jis negalės dėl savo nutrūktgalviškos prigimties. Užuot mokęsis kunigų seminarijoje, aštuoniolikmetis Carlo pradėjo studijuoti filosofiją Florencijoje ir tuo pat metu įsidarbino tuo metu populiarioje Florencijos knygų parduotuvėje Libreria Piatti. Dirbdamas knygyne Carlo susipažino ir bendravo su įvairiais rašytojais bei intelektualais.Tai išugdė gilų domėjimąsi literatūra ir politika.
Dvidešimt dvejų metų amžiaus Carlo buvo paimtas į Toskanos kariuomenę, kuri tuo metu kovėsi už Italijos nepriklausomybę nuo Austrijos. Grįžęs į Florenciją Carlo tapo valstybės tarnautoju, tuo pat metu dirbo žurnalistu, redaktoriumi, rašė dramas. 1853 m. jis įkūrė satyrinį politinį žurnalą Il Lampione („Gatvės žibintas“), kuris vėliau buvo uždraustas dėl maištauti skatinančio konteksto.
1859 m. Carlo kovėsi Antrajame nepriklausomybės kare, kuriame Italija sėkmingai nugalėjo Austriją. Po karo Carlo grįžo į valstybės tarnaujoto postą, režisavo Florencijos teatre, tęsė žurnalisto bei rašytojo karjerą ir įsitraukė į Italijos socialinių pokyčių kampanijas. 1875 m. išvertęs prancūziškas Charles Perrault (Šarlio Pero) pasakas Collodi įžengė į vaikų literatūros pasaulį.
1881 m. vasarą savaitinio leidinio vaikams Giornale per i Bambini („Laikraštis vaikams“) redaktoriai paprašė Carlo parašyti pasakojimų seriją, taip jis pradėjo rašyti Storia di un Burattino („Marionetės istorija“). Kitus dvejus metus Collodi rašė trumpas istorijas apie iš užkerėto medžio padarytą ir atgijusią nenuoramą marionetę vardu Pinocchio.
1883 m. istorijos buvo surinktos ir išleistos atskira knyga pavadinimu „Pinokio nuotykiai“. Nepaisant to, kad knyga sulaukė stulbinančios sėkmės, Collodi iš to gavo mažai naudos, nes tuo metu dar nebuvo jokių autoriaus teises saugančių įstatymų. Į anglų kalbą Pinokio nuotykiai pirmą kartą išversti 1892 m., praėjus dvejiems metams po Collodi mirites, o įpusėjus dvidešimtajam amžiui ši knyga buvo išleista šimtu skirtingų kalbų, pritaikyta teatrui, kinui ir televizijai.
Pinokio nuotykius Collodi skyrė tiek vaikams, tiek suaugusiems. Šiomis istorijomis autorius bandė skatinti jaunų berniukų ugdymą, ypač tų, kurie atrodė neverti išsilavinimo. Galbūt Pinokis simbolizavo paties Collodi gyvenimą, sunkumus ir vaikystėje patirtą skurdą, iš kurio išbristi ir pritapti prie Florencijos aukštuomenės jam padėjo įgytas išsilavinimas.
Originalus „Pinokio“ tekstas šiuolaikinius skaitytojus, kurių dažnas šį veikėją pirmą kartą pamatė garsiajame Disnėjaus 1940 metų filme, gali nemenkai nustebinti ar net šokiruoti. Kadangi kiekviena trumpa istorija buvo skirta laikraščiui, Collodi turėjo surasti būdą išlaikyti skaitytojų dėmesį. Jis sukūrė ekscentrišką sumaištį keliantį pasaulį su Toskanos kasdienybės elementais, kuriame tyko galybė niūrių ir grėsmingų personažų, ir absoliučiai viskas yra įmanoma. Pinokis blaškosi nuo vienos negandos prie kitos, jis patiria daug kančių ir kiekvieno skyriaus pabaigoje jo likimas niekaip neišsprendžiamas, skaitytojas paliekamas visiškoje nežinioje.
Pats Collodi Pinokio istoriją ketino baigti penkioliktu skyriumi – Pinokis turėjo būti paliktas kabėti (tariamai negyvas) ant ąžuolo šakos. Kai ši istorija buvo išspausdinta su prierašu finale, skaitytojai sukėlė tokį protestą, kad Collodi buvo priverstas pratęsti pasakojimų seriją ir sugalvoti pozityvesnę mažojo nenaudėlio istorijos atomazgą. Laimė, Collodi leido savo sukurtam veikėjui išmokti sąžiningumo ir tapti tikru geru berniuku.
Pinokio istorija – tai simbolinis pasakojimas apie brandą, kuriame net piktybiškas išdykėlis turi galimybę tapti geraširdžiu, inteligentišku ir naudingu visuomenės nariu,kurį gali suprasti ir imti pavyzdžiu tiek vaikai, tiek suaugusieji visame pasaulyje.
„Nieko rimto“ namai 