Jolitos Zykutės iniciatyva sukurtas renginys „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi tu?“ nėra tik paprastas grožio konkursas. Jame vaikai ne tik piešdami išreiškė, kaip jų vaizduotėje atrodo pati laimingiausia ir gražiausia karalaitės, bet ir atsakė į klausimą, kuo jie patys norėtų būti – gražiausiais ar laimingiausiais karalaičiais pasaulyje? Autorė mano, kad vaikams suteikti galimybę kalbėti apie grožį – labai svarbu.
Kūrybinė provokacija „Gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai. Ką renkiesi tu?“ – kas tai ir kodėl ją rengėte?
Rinkimų dalyviai turėjo nupiešti ant vieno popieriaus lapo gražiausią ir laimingiausią karalaites pasaulyje bei atsakyti į klausimą, kuria iš dviejų karalaičių norėtų būti.
Nerinkome geriausio piešinio ar teisingiausios nuomonės, tai buvo veikiau socialinis tyrimas – išsiaiškinti, kas vyksta vaikų mintyse, nes tai atspindi padėtį mūsų visuomenėje.
Mano knygoje „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ karalaitė, sužinojusi, kad ji pakviesta dalyvauti į gražiausios pasaulio karalaitės rinkimus, pameta galvą ir kiek pavėluotai suvokia, kad yra kai kas svarbiau, nei būti gražiausia pasaulyje. Man nuoširdžiai parūpo, ką galvoja realūs vaikai, kas jiems svarbiau? Juo labiau kad gyvename pasaulyje, kurį valdo iškreipti grožio standartai, ir jau darželinukės nerimauja dėl savo išvaizdos. Norėjau suteikti vaikams galimybę pakalbėti apie grožį, kad jų suaugusieji artimieji atkreiptų dėmesį į šią temą.
Rinkimuose klausiate: „Kuo norėtum būti – gražiausia(-u) ar laimingiausia(-u) karalaite(-čiu) pasaulyje?“ Ką atsako, ko nori Lietuvos vaikai?
Laimi nuomonė „Norėčiau būti laimingiausia(-s)“, tačiau įdomiau stebėti argumentaciją, kodėl vaikai renkasi viena ar kita.
Norintys būti laimingiausia(-u) tiki, kad „laimė ne pagal gražumą dalinama“, „kai esi laiminga(s), nutinka daug gerų dalykų, niekada neliūdi, nepyksti“. Devynmetis Emilis sako: „Gražiausia karalaitė pasaulyje turi beveik viską, bet neturi vieno daikto – šeimos. O laimingiausia turi viską, ir ji yra graži.“ Vaikams didelė vertybė yra šeima ir draugai, todėl ir kalbėdami, ir piešdami laimingiausią karalaitę jie įsivaizduoja kaip bendraujančią, draugaujančią, apsuptą artimųjų – tiek žmonių, tiek gyvūnų.
Būti gražiausia pasaulyje daugiausiai rinkosi mergaitės. Čia argumentai ne tokie logiški, o labiau emocionalūs: „Noriu būti gražiausia, nes man patinka būti gražiai“ ar netgi pačių mergaičių neįsisąmoninti: „Nežinau, kodėl noriu būti gražiausia.“ Paradoksalu buvo girdėti anksčiau minėto Emilio šešiametės sesės Evos nuomonę: „Noriu būti gražiausia, nes tada turėčiau vaikų. Ir vyrą.“
Kalbantis su rinkimų dalyviais, tyrinėjant jų piešinius atsivėrė netikėtų dalykų. Štai Vilniaus knygų mugėje (kur gražiausios karalaitės pasaulyje rinkimai vyko pirmą kartą) aš buvau sukrėsta, pamačiusi, kiek daug mergaičių sakė: „nenoriu būti gražiausia
pasaulyje, nes… jos yra pasipūtę“. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje per susitikimą su moksleiviais gavau krūvą jų „namų darbų“ – piešinių su gražiausia ir laimingiausia karalaitėmis, kuriuose buvo ryški linija – gražiausia karalaitė pasaulyje yra liūdna (ar net verkianti) ir vieniša, netgi gamta nedraugiška jai – ant jos lyja lietus, o laimingiausiajai karalaitei šviečia saulė.
Mano širdį labiausiai džiugina piešiniai, kur ir laimingiausia, ir gražiausia yra lygiavertės, vaizduojamos draugėmis ar netgi sesėmis. Juk ir laimė, ir grožis yra gerai, svarbu, ką su tuo veiksi.
Kaip kilo sumanymas sudaryti vaikų sukurtų pasakų rinktinę „Gražiausia ir laimingiausia karalaitės pasaulyje“?
„Kultūros nakties“ festivalyje keturmetis Skomantas vietoje to, kad nupieštų gražiausią ir laimingiausią karalaites, nupiešė kažką kita ir taip paaiškino savo piešinį: „Čia yra paukštis, kuris spinduliuoja spindulius. Iš tiesų tai yra ugnį spjaudantis drakonas, pasivertęs paukščiu.“ Kad vaikai, paprašyti atlikti tam tikrą užduotį, daro visai ką kita, manęs nenustebino. Netgi mėgstu tą nesumeluotą nuoširdumą – kas vaikui ant širdies, tas yra ir jo piešinyje ar ant liežuvio. Taip paprašius nupiešti karalaitę atsiranda piešiniai „čia mano mama“ arba „myliu savo tėtį“.
Skomanto kūrybingumas nuoširdžiai sužavėjo, netgi paprašiau leidimo kada nors panaudoti jo sugalvotą siužetą kokioje savo pasakoje. Vėliau kalbinant vaikus apie jų piešinius, išgirdau tiek istorijų, kad supratau, jog būtina pasidalinti tuo su pasauliu. Mane stebina birželio 1-ą dieną švenčiama „Vaikų gynimo diena“. Vaikus reikia ne ginti, jais reikia džiaugtis. Tada pasaulis bus gražesnis. Todėl ši vaikų kurtų pasakų apie gražiausią ir laimingiausią karalaites rinktinė yra džiaugimasis vaikų kūrybingumu.
Spontanišką idėją padaryti iš įdomiausių piešinių ir jų paaiškinimų knygą su iliustracijomis pirmiausiai parodžiau šešiamečiui sūnui ir aštuonmetei kaimynų mergaitei. Prisipažinsiu, jaudinausi labiau nei pristatydama savo knygą. „Ekspertų“ reakcija mane maloniai nustebino – jie susidomėję klausėsi kitų vaikų kurtų istorijų, akys blizgėjo ir, įdomiausia, piešiniuose įžvelgdavo tai, ko aš nepastebėjau. Supratau, kad vaikams artimas fantazijos pasaulis, sukurtas jis suaugusiojo ar kito vaiko. Labai norėčiau, kad ši vaikų sukurtų ir pieštų pasakų rinktinė perduotų kūrybingumo estafetę toliau. Tegul tai būna vaikų kurti komiksai ar nuotraukos su pastatytom smėlio pilim. Svarbiausia, kad kūrybingumas trykštų purslais ir tie purslai užkrėstų kitus kūryba.
Ar turite mėgstamiausią pasaką iš vaikų kurtų pasakų rinkinio „Gražiausia ir laimingiausia karalaitės pasaulyje“?
Aštuonmetės Arianos istorija lakoniška, bet geniali: „Kai karalaitė buvo maža, ji buvo
pati laimingiausia, o kai užaugo, tapo pačia gražiausia.“ Pozityvu, šilta ir su vaikiškai miela laiminga pabaiga.
Labai suintrigavo šešiametės Aurėjos istorija apie tai, kad laimingiausia karalaitė užkerėjo gražiausią karalaitę pasaulyje ir pavertė ją paukščiuku. Atvirsti į mergaitę paukščiukas gali, jeigu palįs po vaivorykšte, taigi, ir čia laiminga pabaiga bus, bet man baisiai knieti sužinoti, kodėl laimingiausioji karalaitė taip pasielgė. Beje, pati Aurėja norėtų būti gražiausia karalaite pasaulyje.
Milda, kuriai aštuoneri su puse metų, mane pribloškė, gražiausia karalaite pasaulyje nupiešusi vaivorykštę. Juk įprasta būtų galvoti – gražiausia karalaitė būtinai mergaitė, o čia – vaivorykštė. „Nuostabus meninis sprendimas“, – pasakyčiau, jeigu tai būtų kokio rašytojo istorija.
Kas jus labiausiai nustebino rinkimų metu bendraujant su vaikais?
Man buvo stipri patirtis suvokti, kokie vaikai skirtingi. Žinoma, persimetus keletu frazių užčiuopi tik to mažo žmogaus paviršių, bet paklausinėjus giliau atsiveria neįtikėtina įvairovė. Ir tai taip gražu. Kiekvienai mergaitei ir berniukui, su kuriuo teko kalbėti, pasakyčiau: „Pažadėk, kad turėsi daug drąsos ir liksi savimi, nes tu – nuostabi(-us) ir vienintelė(-is).
Visiems šias eilutes skaitantiems tėvams kaip didelę paslaptį pašnibždėčiau – 
gerbiamieji, pavargę nuo rūpesčių darbe ir gyvenime, sustokite ir pasikalbėkite su savo vaikais. Vietoje standartinio „Ką valgei darželyje (mokykloje)?“ paklauskite, ką jie galvoja apie gilesnius dalykus. Pretekstas tokiam pokalbiui gali būti perskaityta knyga, regėtas filmas, bet kas. Jūsų vaikas turi ką pasakyti, jeigu jo klausomasi. Aš paklausinėjau vaikų keleto klausimų, pakalbėjau apie jų piešinius, ir rezultatas – knyga. Tik pagalvokite, kokių nuostabių dalykų galite sukurti jūs ir jūsų vaikai kartu.
Kaip pati atsakysite į klausimą „Kuo norėtum būti – gražiausia ar laimingiausia karalaite pasaulyje?“
„Kultūros nakties“ festivalyje ir Alytaus miesto šventėje kalbintų vaikų nuomones įsirašiau į diktofoną, kad tiksliai įamžinčiau jų kurtas istorijas. Kai po renginio išrašinėjau tekstą, šešiametis sūnus žaidė šalia ir begalę kartų girdėjo klausimą „Kuo norėtum būti – gražiausia ar laimingiausia pasualyje?“ Staiga jis atsistojo, pasisuko į mane ir tarė: „Kuo norėtum būti? Aš norėčiau būti savimi.“ Buvau priblokšta jo atsakymo (visgi šešiametis), bet tą patį atsakyčiau ir aš – norėčiau būti savimi.
Jeigu būtinai reiktų pasirinkti vieną variantą iš dviejų, pasakyčiau taip – jeigu būčiau tiek laiminga, kiek esu dabar, jeigu turėčiau protą ir širdį, ką turiu dabar, tai norėčiau būti gražiausia pasaulyje. Nustebinau? Skubu paaiškinti savo pasirinkimą, nes, kaip jau daug kartų minėjau, nesvarbu, ką rinktumeisi – būti gražiausiu ar laimingiausiu pasaulyje, daug svarbiau, kodėl taip darai. Jeigu būčiau gražiausia pasaulyje, skirčiau visas jėgas tam, ką darau dabar – skleisčiau žinią, jog stereotipinio grožio reikalavimai yra, švelniai sakant, nesąmonė, svarbiausia yra būti savimi, atskleisti tuos unikalius gebėjimus, kuriuos kiekvienas atsinešame.
Peržiūrėti vaikų sukurtų pasakų rinktinę „GRAŽIAUSIA IR LAIMINGIAUSIA KARALAITĖS PASAULYJE“ galite ČIA
Daugiau informacijos: www.jolitazykute.lt
Fotografijos iš asmeninio autorės ir mūsų leidyklos archyvo.
Interviu parengė:
Odeta Giedraitytė (leidyklos rinkodaros vadybininkė)
Tel. 864619944
„Nieko rimto“ namai 